June 2013

Ne, nesirengiu linksminti istorijomis apie baisius nutikimus, ką galėtų sufleruoti tas legendinis Shit Happens. Viskas žymiai labiau praktiška ir pritaikoma gyvenime, kuo ir gali tapti naudingas šis įrašas buriuojančiai tautos daliai.

Šiemet kartu su Jonu ketiname suplaukti kelionę į Stokholmo Archipelagą su jo 30.000 salų su visom pramogų formos pasekmėm.
Pasiruošimo kelionei metu atsikreipė dėmesys į tai, kad šie metai yra paskutiniai, kai jachtos, neturinčios septinių tankų, tai gali padaryti, neužsitraukdamos piktumo debesies iš Archipelagą administruojančios švedų organizacijos.
Septiniai tankai - tai laive įrengtos talpos, į kurias kaupiamas visas jachtos įgulos sugeneruojamas kakutis ir siusiukas, o tas visas gėris iš laivo pašalinamas išpumpuojant už borto kur nors toli nuo kranto, arba į specialiai tam tikslui įrengtas stotis marinose. Kultūringa ir švaru - o tai daromai šitaip, ir dar va kaip:

Septinio tanko ant SCORPIO iki šiol nėra, nors įrengti galėjau. Nėra todėl, kad labai nesinori skylių laive gręžioti, be to jie, tie tankai-bestijos, gali būti labai kaprizingi. O jų kaprizai visada baigiasi labai liūdnu aromatu, kartais labai ilgam. Tuom sumetimu netgi tie, kas juos turi - naudoti privengia.

Pirmą kartą su tuo klastingu įrenginiu susipažinau, kai plukdėme jachtą KLEINE BEER iš Olandijos į jos naujus namus Mingėje. Dar gerai, kad gerai baigėsi. O yra buriuotojų, turinčių ir liūdnesnės patirties...

Tuomkart, kelionės maršrutui sklandžiai persivertus link antrosios dalies, t.y. jau plaukiant Kylio kanalu, buvo įtarta, kad, išpumpuojant unitazo turinį įprasta rankine wc pompa, šiek tiek negeros spalvos ir keistokokos konsistencijos skysčio vis išgargaliuodavo į aplinką per nedidelę skylutę borte, esančią gerokai aukščiau vaterlinijos. Šiek tiek neramino tas nelogiškas įtarimas, bet jokio ypatingo diskomforto drąsiai įgulai tai nesukėlė. Nakvynei stojome Rensburgo marinoje - ta, kuri arčiausiai miestelio centro, plaukti upe pro laivų statyklą kiek telpa, iki tilto.
Gražu ten, Rensburgo marinoj ką tik prisirišus - tykus vėsokas vakaras, laivų nedaug, antytės ir netgi žąsys ramiai turškiasi netoli marinos kontoros pakrantėj, o toj kontoroj neužilgo sutiksim simpatišką kapitonę su šaldytuvu, kaupinu puikaus alaus...
Prieš lipant į krantą nuotykių ieškoti, autoriaus pastangomis eilinį kartą jachtai nuėjo vandenys per tą skylutę aukštai ant borto. Ir velnias mane timptelėjo paklausti šeimininko, o kam čia įrengta toji dar viena rankinė pompa wc patalpos sienoje? Atseit, ar tai tik nebus septinio tanko pompa? Šeimininkas, kuris dar ne viską apie savo laivą tuo metu pats žinojo, labai susidomėjo tuo atradimu, nes, jo žiniomis, wc šiame laive yra išpompuojamas tiesiai į H2O už borto. Jokio septinio tanko čia nėra. Jis, dar tik nupirkęs laivą, buvo nuvažiavęs į Olandiją, kad KLEINE BEER paruošti kelionei, ir dar tada turėjo pakeisti pastrigusią wc pompą. Pakeitė nauja, ir, jo teigimu, šlangas su sklende ten nuo pompos neva tai eina tiesiai už borto, o ne į jokį tanką. Tas didžiulis perrūgusio šūdo debesis Olandijos marinoje, dėl kurio tą tylų romantišką vakarą įsivarė į isteriką kaimynystėje savo prabangiam laive šampaną gurkšnojusi vokiečių pora - tebuvęs tik šlanguose susikaupęs gyvenimo džiaugsmas, o juk naują pompą išbandyti reikėjo... Senoji tai nebeveikė...

Kuo man tas reisas įsiminė - tai kad absoliučiai dėl visko be išimties mes turėdavom drūčiai pasiginčyti. Mano argumentacija, kad ta paslaptingoji skylė aukštai ant borto, per kurią jachtai laikas nuo laiko nueidavo vandenys, panašūs į fekalinius - tai galimai yra septinio tanko alsuoklis su atbuliniu vožtuvu; kad įgulos organizmams įnikus į šalinimo funkciją, staiga septinis tankas nesprogtų nuo persotinimo - buvo paniekinamai atmesta. Aš kalbu nesąmones, nes septinio tanko čia NĖRA.
Teškiu antrą tūzą iš rankovės - o kodėl tada sienoj ta pompa įrengta - juk tikrai tam, kad tanką išpompuoti? Mano turėjęs būti pergalingu kirtis atremtas tuo, kad o kur blemba tanko išsiurbimo anga laivo denyje? A, kodėl jos nėra? Todėl, kad septinio tanko laive NĖRA! Pompa gal dušo vandens išpompavimui iš po grindų... gal. Jis tai pasakė, jau eidamas į WC apžiūrėti tą pompą sienoje.

Nu kiek normalus statistinis buriuotojas gali žiūrėti į pompą sienoje? Reikia pompuoti, ko ten žiūrėti! Tiksliau - žiūrėti į skylutę borte turėjau aš, iš pagarbaus atstumo, o jis pompuos - ir pamatysi, niekas ten nebėgs... Jis pumpavo, ir, po teisybei, niekas ir nebėgo. Nebėgo, nes vos po kelių mostų pompos rankena, po laivu sprogo giluminė bomba. Jau kad kalė, tai kalė! Šalia laivo borto su dideliausiu trenksmu išsklido kokių 5 m skersmens šūdo debesis. Natūrali buriuotojo reakcija tokiam dalykui įvykus - žiūrėti, ar kas matė. Tai aš vėl žiūrėjau, o nustebusi ir susirūpinus šeiminko galva tarpduryje vis klausė - o kas čia buvo? Kai pats pamatė tą debesį, lėtai dreifuojantį išilgai marinos pontonų, mąsliai ištarė - tai, ko gero, yra tankas... Tuo metu link mūsų laivo jau skubėjo Rensburgo marinos gyventojai - visi marinoje besiturškę paukščiai sureagavo į tą giluminės bombos trenksmą, staigiai suplaukė draugišku linksmu pulku, ir mikliai suvalgė tą mūsų debesį. Gerieji Rensburgo paukščiai išgelbėjo Lietuvos buriuotojus nuo baisios gėdos. Ta laimingos pabaigos proga kiek ilgiau pabuvom ramiai besiginčydami prie to šaldytuvo marinos kontoroje.

Vistiek nuklydau į baisias istorijas. Kartais man taip jau nutinka pamesti minties giją - taigi, grįžtam prie reikalo.

Pasidavęs suomių spaudimui, kurie Baltijos neteršimo pramoginių laivų nuotekomis direktyvą prisiėmė dar 2005 metais, Švedijai priklausančią archipelago dalį (Stokholmo Archipelagas) administruojantis Archipelago Fondas nusprendė, kad pramoginiai laivai su wc privalės turėti septinius tankus su išsiurbimu per denį. Taisyklė įsigalioja iš pradžių tik Stokholmo Archipelage nuo 2014 metų, o nuo 2016m - visuose Švedijos teritoriniuose vandenyse. Tiesiai pompuoti iš wc už borto, ką iki šiol sėkmingai daro patys švedai ir nešvedai visur, išskyrus marinas - bus nebegalima. Pažeisti tą įstatymu įtvirtintą reikalavimą bus brangu. Vykdymą kontroliuos.

Pats jau mačiau, dar prieš pora metų, kaip aktyviai švedai įrenginėja modernias nuotekų išsiurbimo stotis marinose. Visų marinų su tokiomis stotimis sąrašą su koordinatėmis galima rasti čia.

Taigi, savo laivelių sekančio sezono paruošimo darbų sąrašus galime papildyti septinio tanko įrengimu, nes to nepadarius, plaukti į Suomijos vandenis, ar į Stokcholmo Archipelagą daug kas nebegalėsim.

Naudingi skaitalai apie taršą iš laivų reguliuojančių MARPOL ar HELCOM konvencijų veikimą kitose šalyse, happy shitty reading:

http://www.rya.org.uk/infoadvice/boatingabroad/Pages/holdingtanks.aspx

http://www.tek-tanks.com/boats/sanitation-systems/holding-tank-regulations/

Nenustoju stebėtis uosto laivų eismo tarnybos (LET) dispečerių kantrybe. Darbas jų išties atsakingas, reikalingas ir be abejo, nelengvas. Pabandyk vienu metu sudaboti kelis ir daugiau didžiuliausių laivų, manevruojančių gana siauram uosto kanale, įvertindamas besikeičiančias meteo sąlygas. Tavo nurodyta tvarka jie užeis į uostą ar išplauks, švartuosis, ar saugiai prasilenks...Tuo pat metu radijo ryšiu pasitik skubančius link Klaipėdos laivus, vieniems parūpink locmaną reikiamu laiku ir sutartoj vietoj, kitus nukreipk į inkaravietę; dar sureguliuok uosto buksyrų darbą...

Ir čia dar, lyg tave nuobodulys baigtų uždrožti - visokie pramoginiai laiveliai, jachtos ir kateriai visi skuba su tavim, kaip tuo Rūpintojėliu Klaipėda Radijo-5 pabendrauti. Visi labai laba diena, ir prašom leidimo iš uostelio iki Kiaulės, ar į marias, ar į jūrą. Ar nuo Kiaulės iki uostelio, ar Dangės, ar į gastronomą, netrukdant laivybai. Eteris pilnas veikėjų pasmailintais balsais, o dispečeris vos spėja nuo jų atsimušinėti, t.y. tuos leidimus maloningai suteikti. Pasitaiko net tokių šnekorių eteryje, kad ima dispečeriui pasakoti, kiek žmonių laivu plaukia, kiek įgulos ir kiek keleivių, ir ką jūron išplaukę ketina veikti. Absol dzin dispečeriui, ar jūroj tamsta ilsėsies, deginsies, šaltibarščius srėbsi, vemsi, žvejosi, ar regatą stebėsi.

Geležinės kantrybės tai žmonės, su nervais kaip trosai. Vieną vienintelį kartą 9 kanalu girdėjau šiek tiek pykčio dispečerio balse, kai, matyt, užknistas buriuotojų ir kateristų "prašymo leidimo netrukdant laivybai", replikavo, kad jūs plaukit, nes aš neturiu įgaliojimo uždrausti.
Šiaipjau, manau, įgaliojimą jis turi - esant tam tikroms sąlygoms.

Ir kas per kalbos šiukšlė, būdinga vien Klaipėdos uosto radijo eteriui - "netrukdant laivybai". Gal tada galima prašyti leidimo plaukti ir trukdant laivybai, šiaip, dėl ekstrymo, for fun ir įvairovės? Niekur kituose uostuose - nei Lenkijos, Latvijos, Vokietijos, Danijos, Olandijos, Švedijos - kur teko plaukioti - jokio "not interfering with port traffic" niekas nenaudoja. O gal naudoja, tik man girdėti neteko, nežinau... Nu, pas mus - skamba šita nesąmonė "netrukdant laivybai" po kokius 30 kartų per valandą, jei ne daugiau. Jei tu esi uoste, esi pramoginis, mažasis ar burinis laivas - tai tu avtomatom esi ir netrukdant laivybai, ir pagal taisykles. Kitaip tu būti toj akvatorijoj negali. Kokias taisykles? Yra taisyklės.

Ką noriu pasakyti - mes, burinių laivelių škiperiai, visai neprivalom tiek daug dispečerių dėmesio sau reikalauti ir 9 kanalo eterį visokiais prašymais šiukšlinti. Skaitykit Klaipėdos Valstybinio Jūrų Uosto Laivybos Taisykles. Skaitei tu jas ar ne, žinai, ar ne - jos yra tau privalomos, jei esi uosto akvatorijoje.

Taisyklių p.59 aiškiai sako, kad plaukdami šalia farvaterio, ar kirsdami laivybos kanalą statmenai ir ne arčiau kaip 500m iki artėjančio laivo nosies - visa tai galime daryti neprašydami LET leidimo. Yra niuansas dėl tų 500 m. Kažkaip smagiau galvoti, kad tie 500 iki nosies - tai atstumas iki laivo, kertant jo kursą farvateryje. Iš tikro - tai ne. Taisyklės sako, kad 500m iki pakertamo laivo turi būti mums užbaigiant manevrą, t.y. kertant laivybos kanalo ribą kitoje farvaterio pusėje.

Dar daugiau - taisyklių p.58 aiškiai pasakyta, kad buriniu laivu galime plaukti ir laivybos kanalo pakraščiu, tik turime iškart sprukti iš kanalo LET nurodymu, kurį galime bet kada išgirsti 9 kanalu. Taisyklės taip pat mus įpareigoja tą 9 kanalą klausyti, kol esame uoste, ir būti pasirengus ryšiui su dispečeriu. Kas tas kanalo pakraštys, kuriuo visiškai legaliai turime teisę plaukti? Mano kuklia nuomone - pakraštys yra visas kanalo plotis iki vidurio. Tačiau naudokim akis ir sveiką protą, kas turim, ir įvertinkim savo greitį bei laivybos situaciją. Per daug įlysi į kanalą - tai kaip tą "nedelsiant pasitraukti" padarysi, jei LET staiga pareikalaus?

Beje, taisyklės nurodo, kad, net judėdami šalia laivybos kanalo, turime būti pasirengę vykdyti dipečerio nurodymus ir duoti kelią visiems kitiems uoste manevruojantiems bei darbą dirbantiems laivams, kurie gali išsprūsti iš to kanalo iš reikalo, tyčia, ar netyčia.

Kada reikia prašyti LET leidimo - tai jei norime buriuoti rytine akvatorijos pakrante, išilgai uosto krantinių. Esant pas mus vyraujantiems vėjams, toje pakrantėje dažniausiai gaunam mažiau Nerijos miško suveltą srautą. Taisyklių p.65 mums, visiems pramoginiams ir buriniams, draudžia be LET leidimo plaukti rytiniu kanalo kraštu ir šalia uosto krantinių, o nuo kruizinių ir karinių krantinių Nr.28-33 plaukti arčiau, kaip 60 m.

Dar įdomi detalė - viskas, ką veikiame uosto akvatorijoje, ne tik dispečerio stebima, bet visi mūsų veiksmai, visi pokalbiai radijo eteryje yra filmuojami bei įrašinėjami. Įrašai archyve saugomi 6 mėnesius. Stebėjimo sistema su gera optika, todėl, nesmagiai aplinkybėms susiklosčius, gali būti neįmanoma teigti, kad skardinėje, kurią susikratei, buvo duonos gira.

Taigi, va šitaip ir dar va kaip - į eterį pliurpkim mažiau, kontroliuokim ką darom, ir klausykim 9 kanalo.

Savaitgalį praleidau toli nuo internetų ir ant kablio, t.y. ant inkaro. Jau labai reikėjo trumpam išplaukti toliau nuo civilizacijos, ir pakrauti stipriai nudrožtas baterijas gamtoj.

Foto žemiau rodo Everglades nacionalinį parką Floridoje.

Taigi, žinot-nežinot, bet turime gabalėlį tokios pat Floridos ir savojoje Nemuno deltoje. Kuklų tokį gabalėlį, žinoma, be aligatorių, be pitonų, be maliarijos uodų - bet turime. Tiksliau - deltoje turime didžiulius plotus pelkynų, upių, senvagių, įlankų, ežerų, užliejamų pievų ir kanalų sistemas. Deja, nuo kylinės jachtos gali pamatyti tik nedidelę tos šlapios karalystės dalį. Na, bet mes neišdidūs, kiek duos bei rodys - tiek ir imsim...

Savaitgalio planas:
- penktadienį iki vakaro nuplaukti iš Klaipėdos į Nemuno deltą.
- nakvynė inkaruotėje dar nežinau kur, bet kad būtų galima pažvejoti.
- šeštadienis be plano ir streso, pagal nuotaiką visą dieną, bet nakvynė ten kur gražu, vėlgi ant inkaro.
- sekmadienį plaukti į Nidą, ten į laivelį įlips Lolita, ir kartu buriuosim namo.

Labai panašiai viskas ir įvyko. Idėja nakvoti Upaitėje, kur ji įkrenta į Kniaupo įlanką, buvo paremta noru pažvejoti kažkur ramiam vandeny. Tačiau, patikrinus vietą, echolotas žuvies nerodė, bet to, prognozė įspėjo apie galimus Šiaurės vėjo gūsius naktį. Žuvies čia nėra, po neršto karšiai pasitraukė į ganyklas mariose. Numatyta žvejybai su nakvyne vieta prastai nuo vėjų pridengta medžiais, ir visai nesinorėjo visą naktį strakalioti ir tikrinti, ar inkarai dar laiko. Plaukiu iš Upaitės per Kumpąjį Uostą į Atmatą. Inkaruotė kranto su alksnynu priedangoje, saugo nuo šiaurinių krypčių vėjų. Vakaro žvejyba be rezultatų, todėl netrukus vynioju meškeres ir imuosi knygos. Visi sliekai sako - Jeeee!!!! Tuo metu dar nežinojau, kad jie turi savo planų - jie, niekšai, naktį pabėgs. Siūlymą baigti bajerius ir patiem grįžti į vietą kibirėly jie ignoravo; paskui pamatė, kaip netikėtai demokratija gali baigtis šitam laive.

Šiam savaitgaliui - Paulo Coelho "The Winner Stands Alone". Labai įdomi, bet labai jau daug raidžių, per savaitgalį galiu ir neįkirsti. Na, bet jei žuvys nekibs, tai matysim, kaip čia bus.

Ryte pažadina pirmieji meškeriotojų kateriai, skubantys džiguoti sterką ir vilioti ešerius Atmatos žiotyse.
Visiška ramybė būtų aplink, jei neskaityti bundančių paukščių trelių. Gegučių oktetas kimiais balsais kala taip, kad užsimerkęs, pamanytum bilijardo salėj beesąs. Vėjo nėra visai, nuo vandens raivosi rytmečio rūko skaros, ir virš kranto pradeda keltis raudonas saulės blynas. Kaip lenkai sako - Kto rano vstaje - temu pan Bóg daje. Laisvas vertimas mūsiškai - kas anksčiau atsistoja - tas ir gauna su Dievo pagalba, bet gal ir nelabai tiksliai išverčiau, ten neįvardinta kam ką, bet duoda iš ryto... O jau kad vienas išplauksi - tai nieko ir negausi.

Kaip bebūtų - bent kartą metuose būtina anksčiau atsikelti, kad tokį ryto reginį sau padovanoti - patikėkit, vaizdą gaunu super - už milijoną...

Šviežios žuvytės būtų visai neprošal, todėl prašvitus ir po ryto kavos - keliu abudu inkarus, kurie patikimai laikė SCORPIO visą naktį - plauksiu pamedžioti ešerių į Atmatos žiotis. Ten jau stovi begalė meškeriotojų katerių, pilnai užtvėrusių visą farvaterį. Aplinkui nuo kateriukų tik ir skamba senasis geras kurvabletnachui... Nesuprantu, kam reikia taip keiktis ant vandens... Gal juos žmonos namie muša ir gerti neduoda, kad vyrai, ištrūkę ant vandens, atsigriebti šitaip skuba? Galima draugams kateryje ramiai pasakyti - Pažvelkite kolegos, koks niekingai smulkus ešeriokas man užkibo. Tai ne, riaumoja visa gerkle - Tu pydare, sūtrauka tu neraliuotas-blenachui, o tampei tai kaip didelis!!!
Vienžo, jei staiga pajusit norą , kad išmokinčiau kaip toliau gyventi, kreipkitės - padėsiu visada, kartais netgi nemokamai...

Keturiais dideliais (per keptuvę be galvos) ešeriais vėliau, grįžinėju į gamtą, nes tiek žuvies vakarienei man užteks, o šaldiklio ir ledo mašinos ant Scorpio nelaikom.

Sekančios nakvynės vieta - Kumpasis Uostas. Visaip šitą Minijos senvagės atšaką pavadina - ne tik Kumpasis Uostas, ir Senoji Minija, ir Paukščių Takas ir dar geresniu vardu - Bevardis. Dar vakar šią vietelę nakvynei nužiūrėjau. Nuo jachtos vaizdo neįprastoj vietoj nustebusių katerių galėtų būt ir mažiau, bet aplinkui pilna gyvybės - įvairiausi paukščiai, lelijų laukuose medžioja lydekos, vietinis ahoi ponas bebras nelabai patenkinats mano kompanija, bet nieko nepadarysi - man čia irgi patinka, taigi teks dalintis...

Prieš sutemas kateriai baigiasi, viskas nutyla, ir vaizdas tos pat dienos vakare - jau už antrą milijoną.

Šitokiu būdu netikėtai praturtėjęs net dviem milijonais, iš to džiaugsmo visai smagiai sekmadienio rytą suburiuoju į Nidą. Su Lolita susitinkam krantinėje, ir pėdinam į kavinę (čia, tekste, kavinė be vardo, bet netoli didelės parduotuvės) - pusryčiauti. Prasėdim apie 5 min. visiškoj ramybėj, nes padavėjos, bent kelios slampinėjančios apie stalus, nesiteikia net meniu pasiūlyti. OK, aš gal ir nelabai lygiai susišukavęs, mano šortai be kanto, nes tiesiai iš po burių su vėju. Bet jei mūsų finansinis indėlis į pardavimų apyvartą čia nereikalingas - nieko nepadarysi. Prieš savininkės, medituojančios už baro, valią nepašoksi. Nida, vasara, sezonas. Nieko nesakę, išeinam nesumokėję už pasėdėjimą, Maximoj kažką skanaus nusiperkam, ir pusryčiaujam jachtoje, jau buriuodami namo, į Klaipėdą.

Tai va, maždaug taip viskas ir buvo.

A, taigi dar saulėj nusvilau tiek, kad kailis keisis. Bet taigi niekas ir nesakė, kad labai paprasta viskas bus...

Šiek tiek vaizdų:

Na, mes visi čia labai buriuotojai, ir žinoma, kad keliaujam po burėm. Mes buriuojam. Lankom tolimus ir artimus uostus, svetingas labai ir nelabai salas bei jūras, sutinkam įvairius žmones, patiriam įspūdžius, nuotykius, atradimus ir džiaugsmus bei nusivylimus, ir laimingai sugrįžtam namo. Dažniausiai pavargę, bet laimingi. O kartais - ne.

Žemiau rasite 9 patarimus nuo Paulo Coelho , rašytojo su piligrimo siela, skirtus keliautojui - tam, kuris taip pat su piligrimo siela.

Nuo savęs pridurčiau - ir buriuotojui, kuriam kiekvienas svečias uostas - tai ne vis kitas Helgolandas su tax free šnapsu. Taigi - atplaukėm, išlipom į krantą - o ką toliau?

Enter PAUuuuuuLlll COELHOooooo !!!!

1. Venk muziejų. Atrodytų, absurdiškas patarimas, tačiau pasvarstykime šiek tiek: jei esi svetimam mieste, ar ne geriau būtų eiti ir ieškoti šiandienos, o ne praeities? Žmonės jaučiasi įsipareigoję apsilankyti muziejuje, nes dar nuo mokyklos laikų jiems įkalta, kad keliavimas yra tokio pobūdžio kultūros paieška. Be abejo, muziejai yra svarbus objektas, tačiau jie atima labai daug brangaus laiko ir iš lankytojo reikalauja dalykiškumo - tu privalai žinoti, ko muziejuje ieškai. Jei neturi tikslo - iš muziejaus išeisi su jausmu, kad ką tik matei keletą kažkokių fundamentalių dalykų, bet po kurio laiko niekaip negalėsi prisiminti, būtent kokių.

2. Lankykis baruose. Barai ir užeigos, o ne muziejai, yra vietos, kur atsiskleidžia miesto gyvenimas. Barais vadinu ne naktinius klubus, bet vietas, kur vietiniai paprasti žmonės įpuola įkalti, papliurpti apie orus, ir kur jie visada turi laiko pokalbiui su jumis. Nusipirk laikraštį, įsitaisyk bare, ir matyk lankytojų srautą. Jei kas užmegztų pokalbį - koks jis bebūtų kvailas - mielai įsijunk: nespręsk apie kelią, vien pamatęs vartus į jį.

3. Būk atviras. Geriausias ekskursijos gidas - kas nors, čia gyvenantis, kuris(-i) žino viską apie savo miestą ir juo didžiuojasi, tačiau nedirba jokiai turizmo agentūrai. Eik į gatvę, išsirink bet kurį asmenį, kurį norėtum prakalbinti, ir paklausk jo bet ko (pvz. Kur yra Katedra? Kur pašto skyrius? ir pan.) Jei pokalbis neužsimegs - bandyk vėl, su kitu praeiviu - iki vakaro garantuotai susirasi sau puikiausią kompanjoną.

4. Stenkis keliauti vienas, jei esi susituokęs - su savo antrąja puse. Bus sunkiau, nes niekas jumis nesirūpins, bet tik šitaip iš tikro atsiribosi nuo savo gimtosios šalies. Keliauti grupėje - tai būti užsienyje, kalbant savo gimtąja kalba, daryti tai, ką grupės vadovas nori, kad tu darytum, ir skirti daugiau dėmesio intrigoms bei pletkams grupėje, nei vietai, kurioje lankaisi.

5. Nelygink. Nieko nelygink - kainų, higienos standartų, gyvenimo kokybės, transporto priemonių, nieko! Keliauji ne tam, kad sau įrodytum, jog turi geresnį gyvenimą, nei kiti žmonės. Keliauji tam, kad sužinotum, kaip kiti žmonės gyvena, ką iš jų gali išmokti, koks jų santykis su kasdiene realybe ir gyvenimo iššūkiais.

6. Suprask, kad visi tave supranta. Nesigąsdink, jei nežinai vietos kalbos. Esu buvęs vietose, kur išvis negalėjau bendrauti žodžiais, tačiau visada atrasdavau reikalingą pagalbą, patarimus ir nuorodas, netgi merginas.
Kai kurie žmonės mano, kad jei nežinai vietos kalbos - nueisi gatve, ir pasimesi amžiams. Pakanka turėti viešbučio kortelę kišenėje; jei nutiks blogiausia iš blogiausių ir pasiklysi - susistabdysi taksi ir parodysi kortelę vairuotojui.

7. Neprisipirk. Pinigus kelionėje leisk dalykams, kurių nereikia nešti: bilietai į gerą koncertą, restoranai, ekskursijos. Šiandien, su globalia ekonomika ir internetu, gali nusipirkti bet kokį daiktą, nemokėdamas už papildomą bagažą.

8. Nebandyk pamatyti visą pasaulį per mėnesį. Geriau likti mieste keturioms-penkioms dienoms, nei aplankyti penkis miestus per savaitę. Miestas yra kaip kaprizinga moteris - reikia laiko kad suvilioti, o tada atsiskleidžia pilnai.

9. Kelionė - tai nuotykis. Henry Miller sakydavo, kad yra kur kas svarbiau pačiam atrasti bažnytėlę, apie kurią iki šiol nieks negirdėjo, nei nuvykti į Romą ir iš pareigos aplankyti Siksto Kapelą su dviejų šimtų turistų banda, bliaunančia tau į ausį. Žinoma, apsilankyk Siksto Kapeloj, bet būtinai paklaidžiok miesto gatvelėm, patyrinėk skersgatvius ir pajusk laisvę tyrinėtojo, kuris nelabai tiksliai ir žino ko ieško, tačiau jei surastų - tai pakeistų jo gyvenimą tikrai.

----------------
šaltinis

Prieš LT 1000-mečiui žvaliai sukaltą Ambersail projektą keliu skrybėlę. Period. Net nesivarginsiu aiškinti kodėl.
Nu bet po jų - juk pamenat - kad pasipylė buriavimo atostogų "misijos", ir būtinai visos kaip viena garsinančios Lietuvos vardą pasaulyje. Na, susimetė draugų prietelių kompanija, kažkiek pažįstamų ar savo pačių įmonių rėmimo pasidarė, nusičarteriavo laivą atostogoms šiltesniuose vandenyse, pasiplaukiojo, pakeliavo, gero laiko paturėjo. Grįžo namo, ir po atostogų su nauja energija vėl kibo į kasdienius darbus. Viskas okey-dokey, man čia problemos nėra. Bet kam tiek rėkiama buvo prieš tas atostogas apie garsinimą, gerinimą, verslų mezgimą ir skatinimą? Kam taip įsidarbinti, jei ketini atostogauti? Kad visai tautai pasirodyti, kad gali sau leisti? Kad paknist smegenus rėmėjams ir chaliavną pinigėlį nuo jų nuengti?
Susireikšminimas, piaras ir pompastika, atitinkamai ir iškovotas tautos dėmesys savotiškai įpareigoja. Praėjus metams kitiems po misijos, jau reikia matuoti ir vertinti to sunkaus darbo rezultatus, jeigu tai buvo misija, o ne atostogos. Kiek pagarsinta, kiek pagerinta, kiek užmegzta ir kaip smarkiai suskatinta?
Net tas lunatikas Pupų Dėdė, kuris šiuo metu su savo šuniukais dūzgia pajūry, ir tas turi planą savo sekančiai misijai - surasti ir žmonijai atskleisti nepelnytai pamirštos Dievo Motinos kapą. Šventas reikalas, vyriškas ir ambicingas, bet projekto vadybos požiūriu viskas ok - rezultatas yra pasiekiamas ir pamatuojamas. Dėl Jėzaus Kristaus tėvystės abejojančių yra, bet Marijos, jo motinos, egzistavimo niekas paneigti nebandė. Buvo žmogus, vadinasi, kažkur gali būti ir kapas. Jei gali būti kapas - jį galima bandyt surasti. Jei labai reikia - kodėl ne... Rezultatas - suradai, arba nesuradai. Mission accomplished, arba ne. Pupų Dėdė, mano supratimu, kaip misionierius, suopročio prasme yra keliom odinėm skrybėlėm aukščiau už tuos mūsų misionierius buriuotojus. Nunešė Pupų Dėdė buriavimo misionieriams gerą progą vėl pa(si)garsint, pa(si)skatint ir surast, visai nunešė... blem...

Savo atostogoms po burėm suteikti daugiau turinio yra sveika. Mes, SCORPIO šeimyninė įgula, keliaudami apie ir po Gotlandą (serija kelionės užrašų), taip pat buvome suplanavę vikingų ir Baltijos piratų brolijų istorinį paveldą pamatyti saloje, kurios istorija tuo labai turtinga. Kažkaip nieko negarsinom, negerinom, nemezgėm ir neskatinom - tik matėm vietas, kurių nematę, sutikom žmones, kurių nežinojom, ir sėkmingai sugrįžom, kažką naujo išmokę bei sužinoję. Ir dar pailsėję tuo sveiku kelionės nuovargiu.

Kokia nesamonė... Juk gyvenam misijų epochoj, todėl kaip yra nelygis SCORPIO šitaip savanaudiškai keliauti. Ramina tai, kad klysti yra žmogiška, o klaidoj pasilikti - kvaila. Todėl taisom savo gyvenimo klaidą. Sekanti, šios vasaros SCORPIO kelionė yra skelbiama Baltijos Atkovojimo Lietuvai Misija. Plauksime su trispalve, deja, normalių matmenų, nes biudžetas ribotas, o dar reikia terasą prie namų perkalti, kas irgi kainuoja... Misijos galutinis tikslas - Pasaulio padalijimas taip, kad Lietuvai sugrįžtų visa Baltija, nes kai susigrąžinom Klaipėdos kraštą - vandens tuom kart mums teko per mažai. Tarpinių tikslų daug - vienas iš jų - Girulių tapimas jūrine valstybe. Suprantame, kad šiam tikslui pasiekti dviejų savaičių gal ir neužteks, todėl misijos rezultatų sieksime nuosekliai ilguoju laikotarpiu. Keleivių ir belaisvių neimsim, rėmėjų pinigus imsim. Kartoju - rėmėjų pinigus imsim. Visi, misiją parėmę, bus įrašyti į istoriniu tapsiantį laivo žurnalą.
Taip pat pažadu - Grubliausko paprašysiu, kad kiekvienam rėmėjui leistų įsistatyti kur nors po knechtą.

Palinkėkit mums sėkmės

Lengva nebus