June 2014

Viskas, ką žemiau sudėliosiu - mano asmeniškas, senamadiškai kritiškas ir nusivylęs požiūris į šiuolaikinę burinių jachtų statybą. Galbūt informacijos stoka, gal kažkokių techninių subtilybių savo inžinierine smegenų dalimi nesuvokiu, bet drįstu teigti, kad beveik visi burinių jachtų statytojai ir architektai yra tarpusavio konkurencijos įvaryti į kampą taip, kad mums, vartotojams, pradėjo kišti visišką šlamštą. Jie, norėdami išlikti rinkoje, privalo gaminti kuo pigiau, vidutinis laivas kasmet vis didesnis, o laikas nuo užsakymo iki laivo pridavimo užsakovui privalo būt kuo trumpesnis. Labai nevykus kombinacija, kurią už didelius pinigus gauna klientas, savo laivui patikintis šeimos, draugų ir savo gyvybes. Bet rinka statyklas verčia tą šlamštą štampuoti, nes konkurentas alsuoja į sprandą.

Tas brangus, poliruotu metalu ir gelkouto baltalais tviskantis šlamštas gali pribaigti.

Taip, kaip visai neseniai Atlante pražudė britų Cheeki Rafiki įgulą. Jachtingo sferose girdimi autoritetai ima šiauštis prieš pramonės mums brukamą chaltūrą ir atsiranda viltis, kad ši britų tragedija taps posūkio tašku sąžinės ir atsakomybės burinių jachtų statyboje link. Taip, kaip 1979m Fastnet regatos tragedija (18 žuvusių) privertė klientus ir pramonę atkreipti rimtą dėmesį į reikalavimus jūrinių jachtų konstrukcijos tvirtumui ir patikimumui. Deja, to dėmesio užteko ne tiek jau ilgam.

Pabandykim prisiminti, kada tie atgal atversti zalingai tapo visuotina norma... Kada mums pramonė pradėjo sakyti, kad į vieną tašką ant denio suvesti vantai yra žymiai geriau? Tikrai geriau jiems, gamintojams, nes bereikia įrengti vieną sustiprintą tašką kiekvienam borte, o ne šešis kiekvienam laivui, kas būtų brangu, bet teisinga inžinieriniu požiūriu ir lengvai įrodoma skaičiavimais, manyčiau. Vantai į korpusą perduoda žvėriškas apkrovas - todėl jas išskaidę per tris gerai įrengtus taškus kiekvienam borte, o nuo van-putensų plieno strypais ir plokštėmis nuvesdami nuo denio į pertvaras ir korpuso konstrukciją - esame tik saugesni. Tačiau kaštai, gamybos greitis - kur du tvirtus denio taškus vantams įrengti, o kur šešis...

O kaip santykiauja korpuso svoris ir tvirtumas? Kuo lengvesnis - tuo tvirtesnis, ar nelabai? Žinau, girdėjau apie revoliucijas technologijose, modernūs pluoštai ir dervos, bet kaip ten yra su viena po kitos pabyrančiomis pačiomis moderniausiomis VendeeGlobe, ar VOR jachtomis? Bet kuo lengvesnis - tuo greitesnis, čia jau tikrai.

CheekiRafiki pametė kylį. Burinei jachtai Atlante tai vienareikšmiškai staigios mirties nuosprendis. Įgula žuvo - 4 patyrę buriuotojai; gelbėjimo plaustas panaudotas nebuvo - viskas vyko taip greitai. Gerokai vėliau surastas apsivertęs jachtos lavonas visus privertė gerokai pašiurpti. Kylio tvirtinimo varžtai buvo išrauti iš korpuso, žymesnių korozijos pėdsakų ten nematau... To iš principo būti neturi, bet tai atsitiko. Tas išluptas lopas dugne man įrodo, kad kylis buvo išplėštas jam linkstant į šoną, o ne susidūrus su kažkokiu objektu vandenyje, kas nutinka irgi ne taip jau retai. Taip išeina, kad vidinėje dugno pusėje ant varžtų tebuvo poveržlės ir veržlės? Jokio metalinio profilio apkrovos paskirstymui kuo plačiau sutvirtintame dugno plote? Ir tai laivas, pastatytas, paruoštas ir įrengtas specialiai dalyvavimui jūrinėse regatose, plaukimui maksimaliomis apkrovomis ir sąlygomis. Ir sugalvok tokiam laivui falškylį "šriubuoti" tiesiai prie plastikinio dugno. O juk reikėtų korpuso dugne suformuoti kylį su plokščiu padu, prie kurio tvirtinti sunkų falškylį. Per brangu... Pataupė ant Cheeki Rafiki. Tai kiek tada sutaupoma serijinės gamybos mėgėjiškam turistų buriavimui skirtuose laivuose? Juk ši jachtų pramonės dalis totaliai orientuota į turistinio čarterio rinką, kurioje laivas drožiamas be pasigailėjimo kokius 5 metus, o paskui pusvelčiui numetamas į privataus pirkėjo antrinę rinką. Gal visa gamyba taip taupiai sumoderuota, kad tvirtumo atsarga paskaičiuota tik čarterio laikotarpiui, kur viskas nuo-iki draudimais padengta.

Klausimų daugiau, nei atsakymų, Cheeki Rafiki tyrimo išvadų dar reikia sulaukti, bet man atrodo, kad laivų štampuotojo uždirbamas pelnas ir yra tuose pataupymuose. Karališkų uždarbių laikai statytojams baigėsi '90-ųjų pabaigoje, besikeičiant amžiams. O nuo tada net gerą kokybės ir saugumo reputaciją turėję gamintojai vienas kitą privertė taupyti ir vis daugiau chaltūros varyti. Vantai į vieną tašką, sraigto išvedimas per saildrive koją, o ne velenu, kurį reikia centruoti, guolius ir sudėtingą deidvudą įrengti. Kam vargti ir laiką gaišti, kai gali iš epoksidinės košės tik skylę dugne suformuoti, į kurią tiekėjo atvežtą koją su sraigtu ir varikliu vos per keliolika minučių gali sumontuoti. Žinoma, įgulą nuo žuvų toje skylėje teskirs vibruojantis gumos lopas, bet iš prabangaus salono to nesimato, ir apie tai reklaminiam buklete visai nebūtina ką nors įsirašyti.

Panašios mintys ir liūdnos godos man galvoje verda dar nuo vizito į Düsseldorf BOOT 2014. , Cheeki Rafiki savo nelaime vėl viską prisiminti privertė.

Kodėl čia taip plonai?- parodoje klausiu 40 pėdų gražuolės pardavėją, krumpliu baladodamas į inkaradėžės žandą. A-aaa, h-mmm , na, o ką, juk vandenį laiko... Juk čia tik inkaro grandinė bus, ji smūgių neduoda... bet forštevnis pas mus labai tvirtas, you know... o apkrovas juk pertvaros laiko.- toks "specialisto" atsakymas buvo. Mano kuklia nuomone, 3 mm plastiko, storiau apauginto gelkoutu, yra per mažai greitam 12m ilgio laivui korpuso vietoje, kuri potencialiai daugelį smūgių jūroje renka. Ten, ant didelio vandens įsibėgėjęs, ne tik vieną kitą piktesnę bangą rasi, bet ir paklydusį žvejų tinklo plūdurą pražiopsosi, ar nuo transportinio denio nuplautą statinę, ar iš upės žiočių į pasaulį išplaukusį rąstigalį sutiksi. O gal kuris nesam netyčia ir kiek stipriau į krantinę, arba tiltelį atsirėmęs? Bet, kai laivai gaminami stovėjimui uoste, bet tik ne plaukimui per jūras, tai ir skystas korpusas, langai iki vaterlinijos ir iki begalybės išlengvintas stiebas tinka - kol yra daugybė pirkėjų, norinčių už tas nesamones susimokėti.

Daug akmenų šiuo metu byra į gamintojų ir naudotų laivų siurvejerių daržą. Matyt, jie kantriai iškentės bet kokią kritiką, bet grąžinti sąžinę į gamintojų cechą tegali klientai. Ne tie klientai, kurie tik turi pinigų naujam laivui, bet tie, kurie tikrai išmano apie jachtas ir žino, ko nori. Nes vien pinigus turintį tie šarlatanai dar vis moka apgauti.
Regis, nei vieno dolerio KiwiSpirit savininkas Dr.Stanley Paris stengėsi nesutaupyti, statydamas plauk-kur-tik-nori laivą savo rekordui. Seniausias-greičiausias diedelis, apie Pasaulį non-stop! O bet tačiau nesigavo. Dar Atlanto nesuplaukęs, šis pagal paskutinį pyską prestižinio gamintojo įrengtas laivas pradėjo byrėti. Daktaras liko gyvas, nes užteko sveikos nuovokos rekordo plaukimą nutraukti. Būtų prapuolęs diedelis Pietų Vandenyne, manyčiau.

Tik žinantis, kad nenori pražūti jūroje klientas privers gamintojus ir korpusą tvirtą daryti, ir patikimą rangoutą įrengti. Kad galėtum tų subtilybių iš sukčiauti įpratusių gamintojų išreikalauti, privalai šviestis, domėtis ir žinoti, ko nori.

Tačiau tokie pokyčiai, ypač vartotojo sąmonėj, yra procesas ir aš nežinau, kiek ilgai tai užtruks. O iki tol - renkuosi ir ieškau senesnės ir labiau konservatyvios statybos laivo, iš kurios nors senojo raugo statyklos. Kai kurios tų statyklų, laiku chaltūros neįsukę, jau bankrutavę, ar nuovokesnių perpirktos, bet jų pagaminti tvirtesni laivai dar plaukia. Žinau, kad tokį laivą nupirkus, dar daug investuoti reikės. Gal naują kosmetiką kiek viduje, tiek ir iš lauko duoti reikės, gal vielas ir gelžgalius pakeisti, daug įrangos, elektroniką visą, bures. Tegul senas ir tvirtas korpusas bus sunkesnis, lėtesnis, gal jo linijos snobiško prestižo turi mažiau. Tačiau, neskubėdamas pirkti ir gerai paieškojęs - dar nenudrožtą ir tokį laivą, kuriame gamintojo sąžinės dar buvo įdėta - tikrai susirasi.

Kadaise, mano praeitam gyvenime, kuriame teko būti motoristu trečiojo mechaniko vachtoje ant sausakrūvio/miškovežio "Kretinga", stovėjome Baskų šalies uoste Pasajes. Darbas ant laivo patiko - mano nesudėtingos pareigos buvo dyzel-generatorių priežiūra. Trims tuo metu veikiantiems tepalo filtrus prasukti, pakeisti praplauti; tepimo taškus sukontroliuoti, o prie to, kuris tuo metu pagal priežiūros planą sustabdytas ir ardomas - prie jo tekdavo kiek daugiau pasikrapštyti. Kitokių darbų, kurių visada yra laivo mašinų skyriuje, nuolat primesdavo, kad be reikalo po laivą nesitrainiotum, ar išlindęs iš rūsio, į horizontą nespoksotum, visas tepaluotu kombezu pasipuošęs... O pagrindinį Burmeister&Wein variklį taip pat retkarčiais ardydavo, kai laivas saugiai uoste stovėdavo. Tada, Ispanijoje, baskų šalies uoste, ir man teko taip vadinamose pod-vachtose sudalyvauti, dirbant patį juodžiausiai bjauriausią darbą mano trumpoje motoristo-praktikanto biografijoje. Valėm dervas iš variklio.
Pagrindinio variklio kuras - laivinis mazutas. Tai toli gražu ne benzinas, kurį skaidria srove susileidžiate į automobilio baką. Mazutas - nafta kvepiantis rudas skystis, kuriame pilna visokių priemaišų, kurių dalis degimo metu neišeina lauk su dūmais, o nusėda ant cilindrų sienelių. Stūmokliai kompresiniais ir tepaliniais žiedais kiekvieno ciklo metu nubraukia tą nuosėdų plėvelę ir ji variklio karteryje maišosi su tepalu ir nusėda kaip gliti košė ant visų vidinių variklio paviršių. Jeigu atidirbusį tepalą gali ištraukti siurbliu, tai tą košę gali tik nugramdyti ir iškabinti vien savo darbščiomis rankelėmis, nes net plovimo skysčiais ne visas variklio ertmes gali pasiekti. Man teko garbė lįsti į variklio resiverį (toks didžiulis vamzdis, iš kurio turbokompresoriais suspaustas oras, reikalingas kuro degimui, paduodamas į kiekvieno cilindro degimo kameras) ir iš ten gremžti suodžius - į grafitinį tepalą panašų šūdą. Variklis dar pilnai neataušęs, o ir šiaip Ispanijoje vasarą apie 30C, tai tame vamzdyje buvo visai linksma. Bet darbas turi būti padarytas, nes kitaip laivas neplauks. Reikėdavo virve per juosmenį apsirišti, kad, jei išsijungsi tame vamzdyje, tave dar galėtų ištraukti ir laivo šaldytuve artimiesiems parvežti. Nes motoristo-praktikanto kūnelis, užmirštas resiveryje, gali variklį sugadinti. Tada laivas irgi neplauks, o šalis neuždirbs valiutos.

Ši be galo be krašto gaili istorija man visada išsilukštena iš atmintyje prikaupto šlamšto, kai prisimenu, kad jau laikas (maždaug kas 100 motovalandų) pakeisti tepalus ir jachtos variklyje. Jame taip pat palengva kaupiasi kuro deginimo šiukšlių ir suodžių košė, kuri palengva užteršia tepalą. Degant dyzeliniam kuriui, kaip degimo produktai išsiskiria vanduo, suodžiai, dalis kuro lieka nesudegus - visa tai nusėda ant vidinių variklio paviršių ir maišosi su tepalu. Siera, esanti kure, reaguoja su vandeniu ir sudaro sieros rūgštį, kuri yra agresyvi ir palengva veikia poliruotus metalinius paviršius variklio viduje - velenus, guolius. Tepalas praranda savo savybes, sutirštėja ir dėl to prasčiau juda tepimo kanalais. Prasčiau tepamas variklis susidėvi greičiau ir, kai tau jo staiga prireikia kur nos siauram kanale su srove, ar šliuzuose, ar štormo jūroje metu, ar manevruojant marinoje - jis tau pasako kategorišką NE. Taip nutiks tada, kai to NE tau norėsis mažiausiai.

Visi buriuotojai stropiai rūpinasi varikliu, savo geriausiu draugu - reguliariai keičia tepalus, filtrus, gydo purkštukus kai to reikia, siurblio sparnuotes... O kaip dažnai mes plauname savo variklio vidines ertmes? O reikėtų bent kartą per metus. Juk ten palengva kaupiasi tas šlamštas, kuris ilgainiui variklį uždrožia - užkemša tepalo kanalus ir skatina variklio korozijos procesus. Pasirodo, norint išvalyti variklio vidų, visai nebūtina apsirišti virve ir lįsti į vamzdį kentėti. Kai sekantį kartą keisite tepalus - pirkite ne vieną filtrą, o du. Užvedate varklį ir leidžiate jam padirbėti, kol tepalas sušils - taip bus lengviau jį siurbliu ištraukti. Išjungiate variklį ir išsiurbiate du trečdalius tepalo iš variklio karterio. Pakeičiate tepalo filtrą. Tepalo matuokliu pasitikrinat, kad na, dabar turit apie 1/3 atidirbusio tepalo, ir per viršutinę užpylimo angą galite pilti dyzelinį kurą. Stropiai tikrinkit matuokliu, kad neviršyti viršutinės tepalo ribos. Jei perpylėt - nusiurbkit perteklių, nes tuo metu siurblys dar prijungtas. Po to siurblį galite nuimti, siurblio žarnelės angą užkimšti, o variklį uźkurti. Jei netyčia arba tyčia pripylėt dyzelio daugiau, nei viršutinė riba ant matuoklio - tuoj bus visai smagu. Jūsų variklis gali užsidegti iš vidaus. Tada jūs bandysit jį užgesinti, bet jam bus viskas dzin. Varys iki raudonumo, paskui gali net sprogti. Bet gali ir nesprogti... Tokiu atveju blokuoti oro padavimą, tikėtis , kad pro kitur, nei oro filtras, negaus degimui būtino deguonies. Bet čia toks pusiau fantastinis siaubo scenarijus - buriuotojų tarpe sklando tokios legendos apie vidinį gaisrą, bet tų istorijų tikrumo niekas netikrino. Aš tokia didelio baisumo pasaka netikiu.

Procedūros esmė tame, kad dyzelino mišinys su tepalo likučiais yra kaip ir saugus dėl to užsidegimo, bet jis pakankamai gerai ištirpdo tą ant variklio sienelių prikibusią teršalų košę. Leiskit jam valytis dirbant, smarkiai neforsuojant, apie 15 min. Po to ištraukti visą brudą siurbliu, pakeisti tepalo filtrą nauju ir užpilti skaidriu šviežiu tepalu.
Dabar jūsų draugas alsuoja smagiau.

O kas dėl motorlaivio Kretinga - vos tik labai kokybiškai išvaliau jo resiverį, tai jis po poros metų taip įsibėgėjo, kad rūko uždengtame danų sąsiauryje susirado didžiulį ro-ro tipo laivą Inowroclaw ir į jį atsitrenkė. Dabar galvoju, kad gal nereikėjo tiek švariai valyti, gal būtų plaukęs lėčiau. Tada Kretingos nosis atrodė taip:

Gyvenimas pašėlusiai įdomus dalykas dar ir tuo, kad laikas nuo laiko vis kokį siurprizą padaro. Šį kartą labai prikišamai parodė, kad svajoti reikia atsargiai. Nes ims ir išsipildys. Kadaise, prieš N+1 įrašų šiame bloge, visai juoko dėlei pasvaičiojau apie didesnį antrą laivą kažkur Adrijos jūroj, o mūsų senuką Scorpio čia, Baltijoj, tokiam buitiniam vartojimui, škes... Taigi vos vos, vos per stintos žvyną, vos neišsipildė!

Ta nelaiminga meilė gimė internetu. Drįstu teigti, kad visi jachtininkai nuolatos drožiasi specialiose jachtų pardavimo svetainėse. Kam įdomu kiek jo šiuo metu turimas laivas vertas rinkoje, kas ieško kito laivo, kas to savo pirmojo, kažkas nori saviškį į kitą namų uostą parduoti... Ne išimtis ir aš. Kaltas. Drožiuosi irgi. Nes ant Scorpio kažką pramokau, sužinojau ir pasitikrinau, ko iš buriavimo aš noriu, todėl jau laikas save uždėti ant kiek ilgesnės vaterlinijos ir pažiūrėti, kas iš to gausis.

Ji tik 18 metų jaunesnė už mane, nors tikrą savo amžių slepia. Taigi moteris. Klasikinių linijų kuterinis kečas, jei žinot apie ką aš čia you know what I mean. Šiuo metu gyvena labai prabangioje Pietų Prancūzijos Agde marinoj, ji 12,5m ilgio ir jos vardas Laisva, bet užrašytas havajietiškai. Valandų valandas spoksojau į jos fotografijas, ieškodamas argumentų, kad sunaikinti kerus, jos ant manęs užleistus. Išbandžiau viską, net žiūrėjimą į kitas jachtas ir derybas su jų savininkais. Negelbėjo niekas.

Net šeimos susirinkimas, šiaip gana skeptiškas mano norams paišlaidauti, nusprendė, kad iš visų varijantų - ji yra geriausias. Pagaminta olandų profesionalų, ne kokioj daržinėj, o rimtoj, nors šių dienų nesulaukusioj laivų statykloj, iš vokiško Krupo laivinio plieno, todėl ji sunki. Regatose ja nesuplauksi. Kaip ir minusas būtų, bet jei greičiu susimoki už saugumą, žinant mano pomėgį vis įlysti kasmet į akmeninius Skandinavijos skerus, ar kyliu pagrabinėti Nemuno deltos seklumas - toks išskaičiavimas man kaip ir tinka.

Galiausiai - mano argumentai dėl nepirkimo, kuriuos begalėjau sumąstyti būdamas čia ir jai manęs laukiant ten - visi argumentai baigėsi. O ji ilgai nelauks, nes tokio grožio klasika rinkoj ilgai neužtrunka. Teks važiuoti laivo žiūrėti. Tiek ir tetruksiu - diena kelionei ten, diena laivui, diena kelionei atgal. Apie savo rūpestį pasibėdavojau šeimos draugams ir jų draugams, smagaus pikniko metu. Visi, pamatę laivo foto, choru sakė - privalot važiuoti. Kaip tai privalot? Planavau vienas greit sulakstyti. Jie visi, kurie apie stalą - jau ten keliavę ir poilsiavę - koks dar sulakstyti - ten tokie grožiai, kad privalot abu su Lolita ne tik laivą patikrint, bet ir po Prancūziją ir po to Kataloniją bent savaitėlę keliauti...

Change of plans - važiuosim dviese.

Atskridom, Barsoj mašiną paėmėm, ir mini-atostogos prasidėjo. Skrydis namo irgi iš el Prat, todėl dabar keliom dienom minam į Prancūziją, po to pora dienų skirsim puikiąjai Barselonai ir atsiduosim paella ir tapas kultūrai.

Jos savininkas ir valdovas Fabianas mūsų jau laukė. Atvykom ryte, nes man reikėjo laiko, kad visą laivo vidų išlandžioti ir dar suspėti bandomąjam plaukimui į jūrą išeiti.
Plieniniai laivai palengva miršta, t.y. rūdyja iš vidaus į išorę. Ką aš noriu matyti po pajolais, po varikliu - tai sausų dulkių kamuoliai ir voratinkliai. Mintyse prisiekinėju sau, kad, vos išvydęs drėgnus sluoksniais besilupančius korozijos židinius viduj - apsisuku ant kulno, ir mes išeinam. Net burių nekelsim, į jūrą neplauksim, nes ne totalaus restauravimo projektą perkam, o laivą, beveik paruoštą ilgai kelionei į Baltiją.

Deja, jos vidaus apdaila ir įranga sumontuota taip, kad norint po ja nuodugniai visur pažiūrėti, tektų savaitę viską ardyti ir po to dvi atgal montuoti... Dugnas po grindim, po varikliu - idealios būklės. Prieš pusmetį pakeisti du korozijos gavę dugno lakštai wc srityje. Daugiau silpnų vietų tuom kart Fabianas nerado. Aš keisčiau vieną knicą prie balerio štoko, apsidraudimui, vieną denio lakštą forpike po inkaro gerve ir kelis stringerius inkaro dėžėje... Plienas pigu, suvirintojo darbas irgi - visai ne problema. Kaip senam laivui - korpuso kondicija tikrai gera.

Užtai išplaukus į jūrą - prasidėjo gedulas ir liūdesys. Negelbėjo net topless gražuolės, puošiančios kitų aplink guviai raižančių bangas jachtų denius.
Fabianas išjungė variklį, ir jo laivas sustojo. Prie 10-12 m/s Ronos slėniu atsiritusiu pusvėju linguoti tik 4,5 mazgais pastovaus greičio, tik retkarčiais "įsibėgėjant" iki 5? Kai toks laivas šiom sąlygom turėtų daryti 7-8... Į vėją išvis ji plaukti nenori... Pavėju net peteliškės nepadarysi, matyt, bizanis srautą sujaukia, ne tik genuja, net ir grotas per smarkiai pulsuoja, visai dirbti nenori. Ne senos burės čia kaltos, o konstruktorius kažkaip per mažą burių plotą laivui davė ir per daug masės į kūną. Stiebus ir visą rangoutą keisti, kad burių plotą gana radikaliai išdidinti ir jo santykį su vandentalpa kiek linksmesniu padaryti - tokiai investicijai čia, viduržemiuose, aš nepasiruošęs. O didesniam stiebui gali dar ir balasto falškylyje pritrūkti, bet čia dar skaičiuoti nemažai reikia.

Grįžtant atga į uostą, mes visi jau žinojom, kad šitos gražuolės nepirksim. Mes nesugebėsim tiek daug varikliu plaukti, nes norim buriuoti. Meilė vėjui ir burėms ją, internetinę meilę, visdėlto nugalėjo.

Tačiau, jei kas norėtų ją naudoti kaip motorinį kemperį trasoje Mingė ar Klaipėda - Nida, toks laivas visai tiktų nedidelei šeimynai. Papuoštų kiek uostą, tiek marias ir suteiktų daug pasididžiavimo naujam šeimininkui. Skambinkit, rašykit - ką žinau, papasakosiu, pasidalinsiu.

O tuo metu, dar tik artėjant prie marinos tiltelių, mes net nenujautėm, kokios nuotykiais, gerom ir blogom, bet naujom patirtim kunkuliuojančios dienos mūsų dar laukia.
Tačiau apie tai - kada nors vėliau. Gal...