A Travellerspoint blog

June 2015

Viduržemiai. Ne, ne viduržemiai.

Mano mėnuo sausumoje eina link pabaigos.
Darbas - Namai. Darbas - Namai. O va, Trečiadienį, liepos 1 - išskrendu į Olbia, Sardinija. Tiksliau - išskrendam, nes savaičiukei kartu pakeliauti panoro PaPa regatos aktyvistai entuzijazistai - jachtos REGINA savininkai Dovydas su Regina. Paskui jiedu išskris namo, o į Kaljarį atskris Jonas po savo išleistuvių baliaus dryžas. Paskui jis išskris Lietuvon iš Romos, o į šventąjį miestą nusileis iš dangaus Lolita su tos pat PaPų regatos Audrium ir Jurga nuo jachtos Piranija. Taip kad mano antroji Viduržemių dalis nusimato man pačiam žymiai smagesnė, nes su mažiau vienatvės, o jums, tikiuosi, bus irgi įdomesnė, nes su daugiau personažų ir atlikėjų.
large_E228DD07B8828430BA7DF28F285835B9.jpg
Labai rūpi, kaip ten mano laivas prabangiame Porto Rotondo manęs laukia, ar viskas ten jam gerai... Ir ar suspės sailmakeris iš Prancūzijos atsiųsti į ten naują grotą. Ir nagai labai niežti plaukti. Rankų ir kojų. Gal tik nukarpyti laikas? ;o) Pradžioj bandysiu plaukti, gal padės...

O va šitaip savo svajonę plaukia kiti laimingi žmonės, linkas apačioje. Jų gyvenimo kelionės pradžia identiška mano ir Lolitos istorijai. Mes irgi jaunystėj vaikštinėdavom po Smiltynės jachtklubą ir dar tada patys sau pasižadėjom - vieną dieną mes irgi įsigysim savo jachtą ir ja plauksim per Pasaulį.

http://www.boredpanda.com/couple-sells-everything-travels-world-cat-matt-jessica-johnson/

Posted by gramas 06:42 Archived in Lithuania Comments (0)

Viduržemiai. Olandai pavaro + foto

large_90_20150516_153942.jpg
Tai ką, Olande, tu senas kūrva, eisi nardyt? - suburbuliavo vien sau po nosim, prieš užsidėdamas nardymo kaukę ant veido Olandas.
Tas pats, Mingės Olandas. Jis kapitonauja ant gražuolės Samsaros - naujumu tviskančios Augimanto ir Gražinos jachtos Najad 38. Samsara, kaip ir Billabong, plaukia po Olandijos vėliava, tik Billabong škiperis ne olandas.

O paskui Olandas įleido savo organizmą su vien triusikėliais nuo Samsaros laivagalio į negausiai skaidrų ir dar tikrai nešiltą marinos vandenį. Tą apie sraigtą apvyniotą virvę jis pjaus apie valandą, paskui kitą dieną vėl valandą, retkarčiais užlipdamas ant laivo apšilti, parūkyti ir įsmeigti romo. Nie pjanstva radi, a zdorovja dlia.

Prieš tai, švartuojantis Taverna marinoje Korsikoje, įvyko paprasčiausias grėblys, apie kuriuos kalbėjomės su Samsara įgula per susipažinimo vakarėlį dar Bastia uoste. Teorija tokia, kad saugokis tu kiek nori, bet mes visi užlipam ant savo grėblių, kurie įrašyti toj likimo knygoj. Tačiau svarbiausia yra išmokti nelipti ant TO PATIES grėblio antrąkart. Kažką naudingo išmokti iš savo klaidų. Nes klysti žmogiška, o klaidoj pasilikti - kvaila.

Šis grėblys atsitiko lygioj vietoj.
Mooring line - tai mūringas buriuotojų žargonu - virvė skenduolis, kuri yra vienu galu pririšta prie krantinės, o po vandeniu statmenai krantinei tiesiasi iki sunkaus inkaro dugne. Priplauki prie krantinės laivagaliu arba priekiu, staigiai užsimeti savo švartlynį ant knechto ar klampės krante, po to pradedi kelti tą skenduolį iš dugno. Tai reikia daryti greitai, bet tu keli tą virvę ir keli, o ji niekaip nesibaigia... Kai pakeli to skenduolio N+1 metrų, jis pradeda įsitempti nuo savo inkaro dugne, tada drūtai įtemptą tvirtini jį prie savo laivo.

Švartavimasis Taverna marinoje, prie svečių krantinės, vyko pavėjui, visiškai bjauriai. Marinos krantinės - tai suguldyti blokai, iš viršaus apkalti lentom, švartavimas žiedais, kurie kažkur belenkur, bet tik ne tiltelių viršuje. Kad tuos sumautus žiedus pasiekti, jūrininkas turi atsistoti šuniuko poza iš R raidės.

Samsara priplaukė prie krantinės laivagaliu, vienas jūrininkas iššoko į krantą su virvėm ir pradėjo ieškoti tų surūdijusių ir virves pjaunančių žiedų. Kitas jūrininkas pasikėlė mūringą, nusivedė jį į priekį ir nelabai nuoširdžiai jį įtempė. Vėjas pradėjo nešti laivagalį į krantinės bloką ir tai nežadėjo nieko gero jachtos remonto prasme.
Samsaros jūrininkas, kuris buvo įsikibęs šturvalo, ta proga davė "gazų", kad pasaugoti Samsaros užpakalį nuo betono. O kad mūringas jau buvo pakeltas, tai jis ir pradėjo vyniotis ant laivo sraigto. Vyniojosi jis, stengėsi kiek galėjo - ir sustabdė variklį. Olandas nardė dvi dienas, įdarbino visus abiejuose laivuose buvusius peilius. Paskui davė panardyti ir Remigijui, Samsara jungai, be jokios mokymosi kreivės pirmąkart gyvenime papuolusiam iškart į 67-ąją buriuotojų nuotykių seriją. Remigijui viskas vyko kaip filme.
large_20150518_200444.jpg

Naudodamasis ta gražia proga, nuosavą asmeninį grėblį sau užsitaisiau ir aš. Kaip sako, durnas pavyzdys užkrečiamas.

Taverna marina man nepatiko iš pirmo žvilgsnio. Tie blokai vietoje normalių pontonų, surūdiję žiedai, per pora valandų sugadinantys naują švartlynį. Kai nupėdinau pasižvalgyti po jų "gamybinę" teritoriją, ten visi į krantą iškelti laivai stovėjo ant savo kylių, ant minkšto grunto, paramstyti papuvusiais rąstigaliais. Ir kas smagiausia - taigi čia yra Korsikos Šventoji - uostelis nuolat užnešamas smėliu ir įplaukos kanalas turi būti gilinamas po kiekvieno rimtesnio štormo. Taip ir parašyta locijoj - uostas užnešamas. O mes ir atplaukėm čia slėptis nuo eilinio štormo, kurių mums duoda be paliovos. Bijojau kiekvieną minutę, kad mūsų čia neužkastų, kaip kad užkasė Šventosios uostą gimtinėj. Suras archeologai smėliu užneštą Billabong, kaip užpustytą žvejų kaimą Nerijoj.
large_20150517_190800.jpg
large_20150518_222054.jpg
Pūtė gūsiuose 24 m/s, todėl sėdom vakarieniauti, nes plaukti tokiu oru toliau, link Porto Vecchio, neatrodė labai protinga. Uostelio vartuose, kurie buvo gilinti seniai (įplaukiant Samsara buvo trumpam tūptelėjus ant smėlio) stovėjo nemaža banga. Ji buvo ruda, labai kontrastiška žydram jūros vandeniui - banga buvo pilna smėlio. Man buvo tikrai neramu, kad ryte iš šito maišo išplauks vien katamaranai ir pripučiamos valtys. Billabong, su savo 2 m po vandeniu, gali ir likti visam savaitgaliui ir ilgiau, kol vietiniai ekskavatorininkai susiruoš iškasti naują kanalą.

O visai vakarop - paėmė ir staigiai beveik išjungė tą štorminį vėją. Panašu, kad neilgam - pasikeis kryptis ir užpūs vėl. Po trumpos diskusijos - Ką darom - patapo aišku, kad Billabong išplaukia dabar, o Samsara rytoj ryte ir susitinkam inkaruotėje prie Port Vecchio, už 45 jūrmylių nuo čia.

Savo laivą buvau prišvartavęs priekiu, nes ant galo turėjau pakeltą valtį su visu varikliu.
Kiek paskubėjau per tą atsišvartavimo šurmulį su vėju į dešinį bortą, o su labai brangiu laivu iš kairės - ir, kad būtų idomiau, palieku nenumetęs mūringo nuo galinės klampės. Trukteliu varikliu laivą nuo krantinės, stebėdamas kad ko nors nepabraižyt, po to kad neužsirioglint ant bangolaužio akmenų, po to kad išlikti nepatūpus ant seklumos - iki laivas kažkodėl ima neklausyti vairo. Tik tada pastebėjau, kad jau kelis mūringus esu pakėlęs nuo dugno ir pasiryžęs su savim išsivežti bent pusę laivų nuo mūsų tiltelio. Numečiau aš tą skenduolį iš karto, bet iki šiol nesuprantu, kaip nenukirtau savo laivui sraigto. Pasirodo, kažkoks laimingesnis grėblys man šį kartą teko, negu Olandui.

Už naktinį buriavimą su zuikio pyškio miegu knapsėjimo būdu - buvau apdovanotas tikrai dosniai.
Apdovanojimai šį kartą buvo tokie:

Nuostabus saulėtekis su plika akimi nematomu, bet kameroje išryškėjusiu sferiniu ateivių erdvėlaiviu į dešinę nuo Saulės. Jie mus stebi.

Jau mano trečias šiuose vandenyse, bet pats ryškiausias susitikimas su delfinais. Jie šįkart buvo nusiteikę pažaisti. Atsargiai, kad nenubaidyti, keliolika minučių filmavau juos nuo laivapriekio. Kai jiems ir man tai ėmė atsibosti, pradėjau bandyti juos paliesti ranka. Jie specialiai išnirdavo įkvėpti toje vietoje, taikydami būti vos per sprindį nuo rankos, bet nei kart paliečiami nesileido. Jie nuolat gulėsi vandenyje ant šono ir žiūrėjo tiesiai į akis. Energijos man pakrovė toną. Kitąkart reiks prisipilti 3 L stiklainį vandens, kad užtaisytų. Gersiu gryną, jei kada bus liūdna. O kai linksma - juo praskiesiu Rhum Traditionnel NEGRITA. O gal atvirkščiai.

O paskui kartu su jachtos Samsara įgula praleisime pora smagių dienų kartu, tyrinėdami Port Vecchio. Jie išplauks atgal į Italiją, aš liksiu nakvoti mūsų saugioje inkaruotėje ir po to kelsiu bures į Sardiniją.

Kaip ir anksčiau - foto sudėsiu, kai prisiveršiu prie WiFi už bokalą alaus krante.

Linkėjimai nuo inkaro - stay tuned.

large_180_C5D0E99FECBB9B0416505BF722469E5E.jpglarge_C5D52E65A93F07A0D2705A42F9A0DA10.jpglarge_C5DCA9A0C3F5C8845FAAEE6E4595FC0F.jpglarge_90_C5DE8744EF1F06F765B1E81BA2D7D1B3.jpglarge_90_C81F1D2BD28E6723557DA9847115961E.jpglarge_180_C821F3F5B6E0A547466CA83410B7AE62.jpglarge_90_C824303B0CAE3B9AF030FA21D80309D1.jpglarge_180_C8264746DCC893774AE20AF1028DA071.jpglarge_90_C828237FA01FD9916CE9A816FD3AE2D4.jpglarge_C82A05E80946B973AE12AFDC549190DC.jpglarge_90_033F91DF909AB093A87143BC03AF4F9F.jpglarge_0340B479C5BEECEDB7D50140D45F416D.jpglarge_0341CBDDC04E0A0919C57257919CE63B.jpglarge_0342C70DC98650D7BED41DBE74D38A7E.jpglarge_034EEC72E6C3450A4E86C0698B7A866A.jpglarge_034FCBBBC30F06BE207C54796BC0FE85.jpglarge_0350B21CE141150CF761698F6271F2F1.jpglarge_035149ACCEBC0F6E7EC793B648F08709.jpglarge_180_03525055EE590A8E28D3111E26213E4C.jpg

Posted by gramas 07:31 Archived in France Comments (5)

Viduržemiai. Žingsnis į Matricą (normalių žmonių pasaulį)

large_180_0D5CB989F72FE65D9B5EED2A8FE7D6D0.jpg
Vieną naktį visai neseniai - aš parskridau namo.
Laivą palikau saugoti Porto Rotondo marinoje, netoli Olbia, Sardinia. Kontraktas mėnesiui, jei pavėluosiu bent dieną, jie pradės skaičiuoti mokestį pagal dienos tarifą, o High Season metu tai brangu. Net labai brangu, nes buriavimas ir pramoginė laivyba čia, viduržemuose - masinis reiškinys ir gyvenimo būdas. Jachtų uostas per vasaros mėnesius turi uždirbti tiek, kad po to užtektų duonai su storai pateptu sviestu visus likusius metus. Tai ir lupa jie be sentimentų. Per du mėnesius čia prisižiūrėjau tokių laivų, kuriuos anksčiau įtariau egzistuojant tik brangių žurnalų viršeliuose. Pasirodo, ne fotoshopai jie. Va, tos off-shore storos piniginės ir formuoja rinką čia. Kruizeriai, tokie kaip aš keliauninkai - laiką leidžia inkaruotėse, kur niekam nei ačiū nereikia sakyti. Visi į krantą laipinasi valtimis, proviziją suplukdo į laivą ir plaukinėja vieni pas kitus į svečius vakarais. Kruizinius laivus lengva atpažinti iš pirmo žvilgsnio.

Skiriamasis kruizerio bruožas nuo kito pramoginio laivyno - autonomija. Kruizeris pilnai tenkina savo poreikius elektros energijai - kelios saulės baterijos ir vėjo malūnas. Kokpito paruošimas plaukimui prastu oru - pas dažną kieta kokpito stoginė, biminis, o šoniniai lejerių ir relingo skydeliai - pas visus. Valties pakėlimo strėlės gale, nors dažnas ją paprastai vežiojasi užverstą ant denio prieš stiebą - kad netrukdytų vėjo vairui. Kas ten pas kiekvieną kruizerį laivo viduje - gali tik spėlioti. Dažniausiai ten bus viskas, kas reikalinga patogiai gyventi, o ne spartietiškai pastovyklauti savaičiukę per atostogas, ar savaitgalį. Jūros vandens gėlintuvas (kurio man vis nepavyksta paleisti ant Billabong), šaldytuvas, gal ir šaldiklis, pilnai namų stiliumi aprūpintas kambuzas ir daugybė sandėlių maisto atsargoms ir atsarginėms laivo dalims. Taip paruoštas laivas gali net pačiam brangiausiame regione keliauti su mažu biudžetu - į brangius uostus užeidamas tik slėptis nuo audrų, jei šalia nėra galimybės išlaukti ant inkaro. Dyzelio atsargas papildai marinose, nepasilikdamas nakvynei - o visa kita - vandenį ir elektrą laivas pagamina pats.

Kai atplauki į naują vietą, inkaruotę skanuoji žvilgsniu ir matai, kur plikas čarterinis ar savaitgalio laivas, o kur kruizeris. Prie to pliko čarterinio net artintis nesinori, nes nebus apie ką su jais kalbėtis. O kruizeris, jei ne tu jį - tai jis tave vistiek užkalbins. Tas kontaktas vyksta irgi pagal šiokį tokį etiketą. Tarkim, plauki pro kito kruizerio laivą savo valtele į krantą, matai ką nors ant to laivo, mosteli ranka pasisveikindamas, jie atsako - drąsiai plauk artyn ir klausk koks čia dugnas, kaip inkaras laiko. Ar jei netoli jo atsistojai ant kablio - kiek jis grandinės išleidęs... Ar kur krante parduotuvė/stotis/skalbykla/muziejus/belenkas... Po to neišvengiamai kalbėsit kur kas buvot, kuria kryptim toliau plauksit, kuriam uoste kas įdomesnio yra, kur laivas žiemojo ir kur vėl žiemos, kiek kur kas kainuoja... Visas vakaras, jau prie vyno taurės, taip ir užsipildys. Beje, plinta laivo kortelių praktika - eidamas į svečius, pasiimi ir šeimininkamas palieki tokią atviruko dydžio savo laivo vizitinę kortelę. Ten bus laivo pavadinimas, šaukinys, MMSI numeris, savininkų vardai/pavardė, adresas žemėje su kontaktais. Reikia pasidaryti tų laivo kortelių, nes gauti iš kitų malonu.

Kai gyvenu laive ant inkaro, visada nustatau ploterį darbui inkarinio aliarmo režimu. Užduodu leistiną laivo judėjimo atstumą, kai jis viršijamas - ploteris mane žadina įjungdamas sireną. Kai išleidžiu daug grandinės, t.y. kai orai nelabai ramūs ir galima sulaukti škvalo, tą leistiną atstumą nustatau tik 50m. Tada sirena įsijungia kaskart, kai vėjas laivą apsuka 180 laipsnių, bet dažniau taip nutinka tom ramiom naktim. Kai užpučia rimtai, pvz 34,5m/s, kas buvo Korsikoje šalia Porto Vecchio - grandinė įsitempia kaip styga ir laivas niekur sukinėtis nenori. Žinoma, didesnį apsaugos atstumą galima nustatyti ir miegoti ramiau. Teoriškai priklausytų duoti dvigubą išleistos grandinės ilgį, bet jei netoliese yra sėklius, arba kranto uolos, tai baisoka. Įsivaizduok, stukteli geras škvalas, nurauna nuo inkaro ir judi link kranto uolų. Laivas dreife, o tu parpi sau laimingas. Sirena įsijungia, bet kol tu atpuoli iš lovos į kokpitą, kol įjungi variklį - gali per tą laiką nutempti gerokai toliau, nei tie 50m, kurių laukė ploteris, kad jo aliarmas suveiktų. Be to, inkaruotėje dažniausia esi ne vienas, o tarp kitų laivų, ant kurių tave gali užnešti - tada savo pinigine remontuosi laivą ir dar tą kitą. Kai inkarą iš dugno išrauna, jis dažniausiai per kokius 5 metrus vilkimo vėl pats įsikerta, bet jei dugne yra Poseidono žolių laukai, čia posidonia vadinamų - apsivels ir čiuoš dugnu kaip ant slidžių.

Taip ir gaunasi, kad tie 50m mane žadina maždaug 3 kartus per naktį, o rekordas buvo bene 7. Šitaip išmokau miegoti tokiu nelabai kokybišku zuikio miegu, be jokios ploterio sirenos vis atsibusdamas, kad patikrinti prietaisų parodymus. Prie lovos yra pakabintas NEXUS distancinis prietaisas, kuriame matau gylį, vėjo kryptį ir stiprumą. Kai vėjo daug ir gylis kinta - vadinasi, čiuožiam. Kompasas parodo laivo kryptį, žinau ar nosis žiūri į kalną, į krantą, ar į atvirą jūrą ir t.t. Kaip ir užtenka, net pilnai neatsibudęs, įvertini situaciją ir vėl per keletą akimirkų išsijungi į miegą. Organizmas prisitaikė, tokio sukarpyto miego kaip ir užtenka, nes atsibundu gerai pailsėjęs ir dieną pakristi visai nesinori, nors galimybė visada yra. Matyt, vis į tuos gilaus miego ciklus kažkaip pataikau.

Pirmąją naktį namie - prabundu kaip įpratęs patikrinti prietaisų, bet jų kažkodėl prie lovos nebuvo. Netvarka, reikia eiti į kokpitą... Man smegenys įsijungė ir pradėjau atsibusti tik tada, kai jau stovėjau prie lango, bandydamas jį atidaryti. Bet ne taip, kaip normalūs žmonės tai daro - o bandydamas iškelti kajutės pagrindinį įėjimą uždarančias storo organinio stiklo lentas. Žmona sakė, kad kai ji paklausė tai ką aš čia galvoju bedarąs - aš į ją atsisukau ir vis dar susirūpinusia veido išraiška kurį laiką į ją žiūrėjau. Kurgi ne, juk žinau, kad laive esu vienas, o čia staiga patraukli moteriškaitė čia pat beesanti... Koks malonus siurprizas. Žodžiu, buvo mano žingsnyje į krantą tas momentas, kuris yra stogas švieč, o saulė važiuoj.

Dar vienas pastebėjimas - kaip išmokau buriuojant ilsėtis. Pirmomis kelionės dienomis, dar Prancūzijos pietuose - variau kaip ant čarterinio laivo, pasamdyto vos savaitei, nes ant ilgiau jau brangu. Kažkoks skubėjimas, bėgimas - prisiplanuoji tų maršrutų, stengiesi tą savo planą būtinai suplaukti, būtinai kuo skubiau į miestą išsilaipinti, tą pilį ar tą muziejų būtinai pamatyti... Stresuoji, piktiniesi, kad orai tavo planui nepalankūs, iš naujo planuoji...

Visai ne taip reikia buriuojant keliauti, bet tą suprasti pradėjau gal tik nuo trečios savaitės. Pasirodo, miegoti geriausia eiti be jokio plano rytojui. Ryte, vos atsibudus, visai nebūtina žinoti, šiandien trečiadienis, ar ketvirtadienis ir ne naujausias prognozes siųstis, o savęs paklausti, gal tu dabar nori net ne kavos darytis, o pasivolioti lovoj ir knygą paskaityti... Tas miestas, šalia kurio ant inkaro stovi - jis niekur nedings, aplankysi jį tada, kai to norėsi, o ne todėl, kad "reikia". Ir iš šitos inkaruotės išplaukti nebūtina šiandien, nes "reikia", o pasilieki dar dienai, o dėl kitos - nuspręsi rytoj. Atsikratai tų tariamų "reikia", nustoji planuoti po savaitę į priekį, nustoji skubėti - visa įtampa ir stresas kažkur dingsta ir tik tada pajunti, kaip smagu ilsėtis.

O šiandien - labai smagu į darbą važiuoti, pasirodo, šiek tiek pasiilgau.

Liepos pačioj pradžioj - atgal iš Matricos į laivą, atsirišti nuo kranto ir išplaukti.
Jonas atskris po savo mokyklinio išleistuvių baliaus, Lolitą pasiimsiu iš Romos kartu su draugais rugpjūčio pradžioj.
Tada bus gerai, nes nieko rytojui neplanuosim, o šiaip sau plauksim gal per korsikas, gal per fransūzų kotazūrus ir ten, kur vėjas neš.

Posted by gramas 21:43 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Meanderer of Mön

- Jie mane vadina asilu, - visai be pykčio ar nuoskaudos sako Jill.
- Čia dabar, kodėl!? - klausiu, nes Jill, Davido žmona - tai smulkaus sudėjimo, judrus, žvilgančiom akim energijos kamuoliukas, tokia bendravimo kabliukas. Prie bet ko prieis, užkalbins, pagirs dėl bet kokios smulkmenos, prisistatys ir įtrauks į pokalbį. Ji niekaip nepanaši į asilą.

large_03A8ECC0AFAD540F2AC3E40CF1307FBF.jpglarge_03A8125196D5F9AA38320D1663EF11EB.jpg

Jiems abiem apie 80 metų ir išėję į pensiją, jie gyvena savo jachtoje Halberg Rassy 41 Viduržemio jūroje, o kai čia pasidaro per karšta ir per tiršta turistų, keliems mėnesiams grįžta į savo vasarnamį Airijos jūros pakrantėje Velse. Savo laivą, pavadintą Meanderer of Mön, tam laikui palieka Kroatijoje, savo draugų buriavimo mokyklos prieplaukoje, arba pririštą prie plūduro čia, Porto Pozzo, Sardinija. Vietiniai draugai prižiūri laivą, kad kas bloga nenutiktų. Kol Velse, Davidas savo įsteigtoje buriavimo mokykloje dirba su vaikais. Sako, kai juos išmokina buriuoti Airijos jūroje, kuri yra ne kas kita, kaip Atlantas - jie yra pasirengę buriuoti bet kur.
Taigi, vėjo, bangų ir potvynių ten tikrai netrūksta.

Tą dieną, pernakvojęs ant inkaro Porto Pozzo fjorde, irklavau valtele į krantą pažindintis su miesteliu ir papildyti šaldytuvą. Pakabinamo variklio nebirbinau, nes labai jau norėjosi prasimankštinti irkluojant.

Taip jau yra buriavime, ypač kai plauki vienas - nutinka staigūs momentai, kai fizine prasme iš savęs duodi totaliai viską. Taip duodi, kad pasijunti ant savo ribos, visiškai išsekęs. Bet tada sėdėti ir savęs gailėti nėra kada - pamiršti visus negaliu - ir toliau darai tai, ką privalai daryti. Tačiau žymiai didesnė buriavimo dalis - tai arba visiškai aksominiai plaukimai, kai laivas ir vėjas tave neša ten, kur tau reikia, o pats gali užsiimti kuo panorėjęs, tik laikas nuo laiko patikrindamas bures, prietaisų parodymus ir horizontą. Arba kaip šiandien - stovi sau laivą užinkaravęs, oras geras, krantas netoli - ilsėkis kiek telpa, tyrinėk apylinkes, ar paprasčiausiai patingėk žmogau. Tos aksominės ir tinginio dienos - man pačios ilgiausios ir, kad visai neištižti nuo malonumo, reikia prasimanyti kažkokios fizinės veiklos. Nardymas, pakrančių tyrinėjimas kajaku, arba kaip dabar - irklavimas vietoje benzino deginimo. Žinoma, malonumai tik po to, kai laivo darbai padaryti, o jie savo ruožtu nesibaigia beveik niekada.

Man irkluojant į krantą, toji pagyvenus pora užsivedė savo valtelės varikliuką ir nušiaušė į krantą. Moteris man pasisveikindama iš tolo mostelėjo ranka, kaip priimta buriuotojams; atsakydamas tuo pačiu, trumpam pametu savo irklavimo ritmą. Net minties nebuvo, kad po kelių valandų mes visi tapsim draugais.

Vėliau, į savo valtelę sudėjus pirkinių krepšius, Jill ryžtingai atžingsniuos ant kito pontono, nuo kurio kaip tik ruošiausi atsirišti ir smagiai parmojuoti irklais į Billabong. Vienas pats ant to tiltelio buvau, aišku, kad ji eina pas mane. Jai neegzistuoja jokie pirmos pažinties ledukai ir nepatogumai, todėl jau po kelių akimirkų mudu jau pasakojam kur plaukėm, kur po to plauksim, kas šioje vietoje įdomesnio yra ir kas esam tokie ir ką veikiam.
- Kodėl tau neapsilankius ant Meanderer ši vakarą taurei vyno? - klausimo formos, labai britiškas pakvietimas.
- Žinoma, su malonumu! Tik vienas dalykas - ką tik nupirkau šviežią vietinio mėsininko gamybos dešrą, kurią ketinau šįvakar užmesti ant griliaus. Vienam ji per didelė, o mums trims būtų kaip tik. Tai gal judu ant Billabong apsilankysit šįvakar? Bus skanu.
- Taip, bus labai įdomu, bet tada sekantį vakarą - tu pas mus.
Prieš nueidama, jis sako:
- Aš Jill.
- Aš Gintaras, bet britai man sako Gin.
- Kaip Gin Tonic?
- Aha, bet aš žinojau, kad taip pasakysi.

Jau vakaras, laukiu svečių. Nuo savo laivo matau, kaip jie lipa į savo valtelę, Jill atsiveža kažkokių savo gamybos užkandžių ir butelį vyno. Apsirengę abu formaliai, su klubiniais džemperiais, kelnės, jokių šortų. Formal dinner, ar kas čia jiems? Dėl visa ko išsliuogiu iš savo kasdienių šortų, velkuosi užsagstomus marškinius ir rimtesnius, kranto šortus. Man galima ir be ilgų kelnių, aš juk ne britas.

Atvykimas vyksta griežtai pagal buriavimo etiketą. Padedu jiems įlipti į Billabong per galinę platformą, jie atsiklausia, ar galima lipti ant denio su batais. Pakviesti vidun apžiūrėti laivą, neraginti nusimauna batus, vidun užeina basi. Po welcome vyno taurės kažkaip ištirpsta etiketo rėmai, įdarbinu Jill išvynioti iš plėvelės mano paruoštas užkandžių lėkštes ir serviruoti stalą kokpite, nes pats tuo metu turiu patikrinti orkaitę su bulvytėm a'la Billabong. Kas buvot svečiuose ant mano laivo - receptą žino, kas ne - dar sužinosit.

Po to labai techniškai sugriliuoju dešrą, kuri pasirodė besanti labai kokybiška ir skani. Dinner pavyko.

Davidas buriuoja visą gyvenimą. Per karą, kai prasidėjo Londono bombardavimai, jis buvo išvežtas pas gimines prie jūros. Ten vaikas ir buvo susargdintas buriavimu. Metai bėgo, laivai vis didėjo, po visą pasaulį po burėm, okeaninėse regatose. Kai susipažino su Jill, jai buvo 30 ir iki tol niekada neburiavus, nes augo šeimoje, kur žirgų sportas buvo svarbu. Nors jie sako, kad kartu turėjo telekomunikacijų verslą, iki jį paliko vienam iš sūnų, kai išėjo į pensiją - man aišku, kas tą verslą valdė, nes Deividas darė ką? Teisingai - buriavo.
Kai Jill pasakė, kad jie užaugino 4 vaikus, kurie irgi su savo šeimomis buriuoja - ilgai juokėmės po mano replikos Deividui, kad, matyt, jis kartais į krantą vis tik būdavo išlipęs...

Prieš du metus, Meanderer stovint ant inkaro, į juos trenkė žaibas. Deividas sako, kad tuo metu jam atrodė, kad gavo širdies smūgį ir jau laikas eiti į tą šviesą tunelio gale. Bet prasikvėpavo, atsigavo, Jill irgi viskas buvo tvarkoje... Pradėjo tikrinti pasekmes. Laivas nenuskendo, nes dar prieš audrą buvo už borto nuleidę specialų elektrodą. Žaibo iškrova per stiebą nuėjo į vandenį, nepažeidusi nei vieno iš kingstonų. Tačiau visa laivo elektronika ir elektros instaliacija sudegė neremontuojamai. Antenos, vindeksas, vėjo sensorius stiebe - viskas išgaravo. Laptopas, nešiojami GPS, kuriuos prasidedant audrai sudėjo į orkaitę - tie išgyveno. Buriuotojai žino, kad orkaitė - tai Faradėjaus narvas, kuris elektros iškrovas nuveda savo paviršiumi, neprileisdamas prie turinio. Kodėl būtent juos trenkė - neaišku visai. Aplink inkaruotėje buvo daug kitų jachtų, aukštesniais stiebiais taip pat. Meanderer variklį galima užvesti rankiniu būdu, be elektros, tai mariną pasiekė saugiai. Tačiau ginčai su Pantaneus draudimo kompanija dėl nuostolių kompensavimo - užtruko beveik metus. Reikia labai atidžiai skaityti smulkų poliso tekstą, kas ten ir kaip parašyta apie "new for old". Kai Deividas, pasitelkęs British Cruising Association, prigrasino draudimo kompanijai rimtais nuostoliais reputacijos prasme, tie galų gale nusileido ir sutiko viską kompensuoti pilnai. Iki tol Pantaneus reikalavo, kad Deividas per eBay susipirktų kuo pigesnius prietaisus, tokius pat ir tokio pat senumo, kaip ir žaibo paskrudintieji. Neįtikėtinai kvailas reikalavimas, bet jis savo esme atitiko tuo metu Deivido turėtą polisą. Teisme Deividas kažin, ar būtų ką laimėjęs.
Daug ką kalbėjom, iki sutemo visai.
Pasikeičiam adresais, telefonų numeriais, kvietimais apsilankyti namuose, jei keliausime Lietuvoje arba Britanijoje atitinkamai. Jie išmaišę visą Viduržemio jūrą, kirtę Atlantą nekart, kruizino Karibus ir rytinę JAV pakrantę - ir man mielai padės patarimais bei planuojant tolimesnius plaukiojimų maršrutus viduržemiuose, ar dėl plaukimo į Karibus per Atlantą, jei to man kada prireiks.

Kas dėl asilo... Tuo metu kalbėjom apie maisto atsargų pildymą Porto Pozzo. Nuomonės sutapo, kad viską, išskyrus daržoves, geriausia pirkti Market'e miestelio pakrašty. Tai kaimo "univermagas" - toks lietuviškos Aibės tinklo parduotuvės atitikmuo. Ji priklauso vietinei šeimai, su kuria Jill bičiuliaujasi jau du metus. Jie draugiškai pasišaipo iš Jill, kad tu vėl apsikrovei kaip asilas, nes ji iš parduotuvės visada išeina su kuprine ir vienu, o tai ir dviem krepšiais pirkinių. Jie sukrauna viską į savo automobilį ir atveža Jill į uostelį. Deividas, suprantama, tuo metu pasinėręs į savo "boat projects" - tą suremontuoti, šitą pakeisti, čia pavalyti, ten palakuoti.
Nes laivo darbai niekada nesibaigia.

Kitą rytą nusprendžiu plaukti toliau. Tokiai nykiai vietai, kaip Porto Pozzo, užteks ir poros dienų. Porto Pozzo, tariasi Pocco - dar turistų nenudrožtas kaimas, pamažu virstantis patriušusių vasarnamių miesteliu. Kažkada jam pradžią davė piratai, čia suradę gėlo vandens šaltinį ir įkūrę kaimelį. Po to žvejų kaimelis daug metų vegetavo, kiek prisidurdamas iš turizmo, bet jokių investicijų pritraukti nepavyko iki praeitų metų. Viešbučių bendrovė iš Londono pernai nupirko valčių prieplauką, nugriovė senas medines pašiūres ir stato pakrantės restoraną. Viską žinanti Jill tvirtina, kad netrukus iš Londono bus atvežtas labai geras šefas ir šis naujas restoranas pritrauks masę žmonių. Naujų šios vietos savininkų planuose - viešbutis ir marina jachtoms. Čia bus dar vieni spąstai turistams.

Kai ryte valtele nuplaukiu atsisveikinti prie Meanderer, gaunu įpareigojimą "Pass my love to Garibaldi!".
Šiandien vėjas neš į Caprera salą, kurioje yra Garibaldžio vila ir muziejus.

large_03C2F3E2F04BAA4AB1886B858ED8C389.jpg

Posted by gramas 02:31 Archived in Italy Tagged italy sailing sardinia billabong Comments (3)

Viduržemiai. Šokiai su delfinais

Kai pasiverčia plaukdami ant šono, jie žiūri tiesiai man į akis.
Dar iš toli juos pamačiau, kaip skubėjo pasitikti jachtą, priplaukdami iš kairiojo borto. Spėjau pasiimti iš kajutės iPad, nueiti į laivo priekį, ir čia delfinai pradėjo nardyti aplinkui, laikas nuo laiko susukdami staigų žaismingą piruetą vienas apie kitą.
Sunku juos net suskaičiuoti, nes visą laiką jie laigo aplinkui, panašu, kad jų buvo 7, gal 10, nes kai kurie artyn prie jachtos neplaukė, visąlaik laikėsi nuošaliau.

Kai jiems ir man kiek pabodo vienas kitą stebėti, guluosi kniūpsčias ant denio, kiek pasiekdamas per bortą žemyn ištiesiu ranką - gal pavyks pasiekti, paliesti, kai jie išnerdami įkvepia oro.
Tas veiksmas jų neišgąsdino, atvirkščiai - tik sudomino, ėmė plaukti vis arčiau, verčiasi ant šono dažnai, ir stebi. Po to įsidrąsino, pradėjo po pat mano ranka nerti iš vandens, bet taip, kad iki mano pirštų liktų bent pora sprindžių.
Paskui savo žaislo vos neišmetu už borto.

Dar po kelių minučių plaukimo kartu, jie staigiai dingo - taip, kad net nesimatė, į kurią pusę jie nuplaukė.

s/v Billabong2, Corsica, Sardinia 2015

Posted by gramas 10:44 Archived in Italy Comments (1)

(Entries 1 - 5 of 5) Page [1]