Vieną naktį visai neseniai - aš parskridau namo.
Laivą palikau saugoti Porto Rotondo marinoje, netoli Olbia, Sardinia. Kontraktas mėnesiui, jei pavėluosiu bent dieną, jie pradės skaičiuoti mokestį pagal dienos tarifą, o High Season metu tai brangu. Net labai brangu, nes buriavimas ir pramoginė laivyba čia, viduržemuose - masinis reiškinys ir gyvenimo būdas. Jachtų uostas per vasaros mėnesius turi uždirbti tiek, kad po to užtektų duonai su storai pateptu sviestu visus likusius metus. Tai ir lupa jie be sentimentų. Per du mėnesius čia prisižiūrėjau tokių laivų, kuriuos anksčiau įtariau egzistuojant tik brangių žurnalų viršeliuose. Pasirodo, ne fotoshopai jie. Va, tos off-shore storos piniginės ir formuoja rinką čia. Kruizeriai, tokie kaip aš keliauninkai - laiką leidžia inkaruotėse, kur niekam nei ačiū nereikia sakyti. Visi į krantą laipinasi valtimis, proviziją suplukdo į laivą ir plaukinėja vieni pas kitus į svečius vakarais. Kruizinius laivus lengva atpažinti iš pirmo žvilgsnio.
Skiriamasis kruizerio bruožas nuo kito pramoginio laivyno - autonomija. Kruizeris pilnai tenkina savo poreikius elektros energijai - kelios saulės baterijos ir vėjo malūnas. Kokpito paruošimas plaukimui prastu oru - pas dažną kieta kokpito stoginė, biminis, o šoniniai lejerių ir relingo skydeliai - pas visus. Valties pakėlimo strėlės gale, nors dažnas ją paprastai vežiojasi užverstą ant denio prieš stiebą - kad netrukdytų vėjo vairui. Kas ten pas kiekvieną kruizerį laivo viduje - gali tik spėlioti. Dažniausiai ten bus viskas, kas reikalinga patogiai gyventi, o ne spartietiškai pastovyklauti savaičiukę per atostogas, ar savaitgalį. Jūros vandens gėlintuvas (kurio man vis nepavyksta paleisti ant Billabong), šaldytuvas, gal ir šaldiklis, pilnai namų stiliumi aprūpintas kambuzas ir daugybė sandėlių maisto atsargoms ir atsarginėms laivo dalims. Taip paruoštas laivas gali net pačiam brangiausiame regione keliauti su mažu biudžetu - į brangius uostus užeidamas tik slėptis nuo audrų, jei šalia nėra galimybės išlaukti ant inkaro. Dyzelio atsargas papildai marinose, nepasilikdamas nakvynei - o visa kita - vandenį ir elektrą laivas pagamina pats.
Kai atplauki į naują vietą, inkaruotę skanuoji žvilgsniu ir matai, kur plikas čarterinis ar savaitgalio laivas, o kur kruizeris. Prie to pliko čarterinio net artintis nesinori, nes nebus apie ką su jais kalbėtis. O kruizeris, jei ne tu jį - tai jis tave vistiek užkalbins. Tas kontaktas vyksta irgi pagal šiokį tokį etiketą. Tarkim, plauki pro kito kruizerio laivą savo valtele į krantą, matai ką nors ant to laivo, mosteli ranka pasisveikindamas, jie atsako - drąsiai plauk artyn ir klausk koks čia dugnas, kaip inkaras laiko. Ar jei netoli jo atsistojai ant kablio - kiek jis grandinės išleidęs... Ar kur krante parduotuvė/stotis/skalbykla/muziejus/belenkas... Po to neišvengiamai kalbėsit kur kas buvot, kuria kryptim toliau plauksit, kuriam uoste kas įdomesnio yra, kur laivas žiemojo ir kur vėl žiemos, kiek kur kas kainuoja... Visas vakaras, jau prie vyno taurės, taip ir užsipildys. Beje, plinta laivo kortelių praktika - eidamas į svečius, pasiimi ir šeimininkamas palieki tokią atviruko dydžio savo laivo vizitinę kortelę. Ten bus laivo pavadinimas, šaukinys, MMSI numeris, savininkų vardai/pavardė, adresas žemėje su kontaktais. Reikia pasidaryti tų laivo kortelių, nes gauti iš kitų malonu.
Kai gyvenu laive ant inkaro, visada nustatau ploterį darbui inkarinio aliarmo režimu. Užduodu leistiną laivo judėjimo atstumą, kai jis viršijamas - ploteris mane žadina įjungdamas sireną. Kai išleidžiu daug grandinės, t.y. kai orai nelabai ramūs ir galima sulaukti škvalo, tą leistiną atstumą nustatau tik 50m. Tada sirena įsijungia kaskart, kai vėjas laivą apsuka 180 laipsnių, bet dažniau taip nutinka tom ramiom naktim. Kai užpučia rimtai, pvz 34,5m/s, kas buvo Korsikoje šalia Porto Vecchio - grandinė įsitempia kaip styga ir laivas niekur sukinėtis nenori. Žinoma, didesnį apsaugos atstumą galima nustatyti ir miegoti ramiau. Teoriškai priklausytų duoti dvigubą išleistos grandinės ilgį, bet jei netoliese yra sėklius, arba kranto uolos, tai baisoka. Įsivaizduok, stukteli geras škvalas, nurauna nuo inkaro ir judi link kranto uolų. Laivas dreife, o tu parpi sau laimingas. Sirena įsijungia, bet kol tu atpuoli iš lovos į kokpitą, kol įjungi variklį - gali per tą laiką nutempti gerokai toliau, nei tie 50m, kurių laukė ploteris, kad jo aliarmas suveiktų. Be to, inkaruotėje dažniausia esi ne vienas, o tarp kitų laivų, ant kurių tave gali užnešti - tada savo pinigine remontuosi laivą ir dar tą kitą. Kai inkarą iš dugno išrauna, jis dažniausiai per kokius 5 metrus vilkimo vėl pats įsikerta, bet jei dugne yra Poseidono žolių laukai, čia posidonia vadinamų - apsivels ir čiuoš dugnu kaip ant slidžių.
Taip ir gaunasi, kad tie 50m mane žadina maždaug 3 kartus per naktį, o rekordas buvo bene 7. Šitaip išmokau miegoti tokiu nelabai kokybišku zuikio miegu, be jokios ploterio sirenos vis atsibusdamas, kad patikrinti prietaisų parodymus. Prie lovos yra pakabintas NEXUS distancinis prietaisas, kuriame matau gylį, vėjo kryptį ir stiprumą. Kai vėjo daug ir gylis kinta - vadinasi, čiuožiam. Kompasas parodo laivo kryptį, žinau ar nosis žiūri į kalną, į krantą, ar į atvirą jūrą ir t.t. Kaip ir užtenka, net pilnai neatsibudęs, įvertini situaciją ir vėl per keletą akimirkų išsijungi į miegą. Organizmas prisitaikė, tokio sukarpyto miego kaip ir užtenka, nes atsibundu gerai pailsėjęs ir dieną pakristi visai nesinori, nors galimybė visada yra. Matyt, vis į tuos gilaus miego ciklus kažkaip pataikau.
Pirmąją naktį namie - prabundu kaip įpratęs patikrinti prietaisų, bet jų kažkodėl prie lovos nebuvo. Netvarka, reikia eiti į kokpitą... Man smegenys įsijungė ir pradėjau atsibusti tik tada, kai jau stovėjau prie lango, bandydamas jį atidaryti. Bet ne taip, kaip normalūs žmonės tai daro - o bandydamas iškelti kajutės pagrindinį įėjimą uždarančias storo organinio stiklo lentas. Žmona sakė, kad kai ji paklausė tai ką aš čia galvoju bedarąs - aš į ją atsisukau ir vis dar susirūpinusia veido išraiška kurį laiką į ją žiūrėjau. Kurgi ne, juk žinau, kad laive esu vienas, o čia staiga patraukli moteriškaitė čia pat beesanti... Koks malonus siurprizas. Žodžiu, buvo mano žingsnyje į krantą tas momentas, kuris yra stogas švieč, o saulė važiuoj.
Dar vienas pastebėjimas - kaip išmokau buriuojant ilsėtis. Pirmomis kelionės dienomis, dar Prancūzijos pietuose - variau kaip ant čarterinio laivo, pasamdyto vos savaitei, nes ant ilgiau jau brangu. Kažkoks skubėjimas, bėgimas - prisiplanuoji tų maršrutų, stengiesi tą savo planą būtinai suplaukti, būtinai kuo skubiau į miestą išsilaipinti, tą pilį ar tą muziejų būtinai pamatyti... Stresuoji, piktiniesi, kad orai tavo planui nepalankūs, iš naujo planuoji...
Visai ne taip reikia buriuojant keliauti, bet tą suprasti pradėjau gal tik nuo trečios savaitės. Pasirodo, miegoti geriausia eiti be jokio plano rytojui. Ryte, vos atsibudus, visai nebūtina žinoti, šiandien trečiadienis, ar ketvirtadienis ir ne naujausias prognozes siųstis, o savęs paklausti, gal tu dabar nori net ne kavos darytis, o pasivolioti lovoj ir knygą paskaityti... Tas miestas, šalia kurio ant inkaro stovi - jis niekur nedings, aplankysi jį tada, kai to norėsi, o ne todėl, kad "reikia". Ir iš šitos inkaruotės išplaukti nebūtina šiandien, nes "reikia", o pasilieki dar dienai, o dėl kitos - nuspręsi rytoj. Atsikratai tų tariamų "reikia", nustoji planuoti po savaitę į priekį, nustoji skubėti - visa įtampa ir stresas kažkur dingsta ir tik tada pajunti, kaip smagu ilsėtis.
O šiandien - labai smagu į darbą važiuoti, pasirodo, šiek tiek pasiilgau.
Liepos pačioj pradžioj - atgal iš Matricos į laivą, atsirišti nuo kranto ir išplaukti.
Jonas atskris po savo mokyklinio išleistuvių baliaus, Lolitą pasiimsiu iš Romos kartu su draugais rugpjūčio pradžioj.
Tada bus gerai, nes nieko rytojui neplanuosim, o šiaip sau plauksim gal per korsikas, gal per fransūzų kotazūrus ir ten, kur vėjas neš.
