A Travellerspoint blog

June 2016

Viduržemiai. Kraujas liejasi laisvai.

Iš Maljorkos išplaukėm vidurdienį, kad iki kito vidurdienio pasiekti Barselonos pakrantes. Pūtė visai smagus brizas nuo jūros į salą, bet vistiek užtrukom, kol aštriais kursais išvendavom iš Polenca įlankos į atvirus vandenis. O jau ten - kursas į Šiaurę, autopilotui komanda vežti mus į Port de Masnou šalia Barsos - o mes visi - kas laivo darbais, kas knyga, kas muzika į ausines užsiėmę, atsidavėm jūrai.

Dar prieš kelias dienas, Polenca miestelio žvejybos žaislų parduotuvėj užspaudęs į kampą tardžiau savininką - ką pas tave pirkti, kad tikrai pagaučiau tuną trolingu iš jachtos, plaukiančios maždaug 5-8 mazgų greičiu? Nuvedė ir parodė, kur man reikalingi vobleriai sukabinti, bet nieko nesakė, ką iš tokios gausybės man rinktis. Apsisuko ir nuėjo atgal į kasą. Likau vienas medituoti. Įvairovė didžiulė - nuo visai rastamaniškų spalvų derinių, iki isteriškų vienspalvių neonų ir visiškai juodų. Išsirinkau kuo panašesnį į gyvą sardinę, tik su tokia rausva dėme po žiaunom. Kepėm valgėm čia sardines ir jokių dėmių raudonų pas jas nebuvo, bet šis vobleris vistiek panašiausias į tikrą žuvį man pasirodė.

Pardavėjas/savininkas pritariamai maktelėjo galva, kai atsinešiau pirkinį į kasą. Ir mes abu buvom teisūs.

Vos išpuolėm į atvirus vandenis, paleidau voblerį maždaug 50m nuo laivo. Laivo greitis apie 6 mazgus, vėjas dešinio bakštago, bet nestabilus, vis sukinėjas ir aišku, kad tuoj bandys keisti kryptį. Netrukus visai nusilpnėja, apsisuka pūsti visai į uodegą, tai vyniojam genują, liekam vien su grotu ir pradedu kontempliuoti spinakerio kėlimą.

Klausimas nėra toks lengvas. Pernai visą sezoną nesiryžau šios greito bėgimo burės, nes:
1. Pats per mažai pažinojau savo laivą.
2. Laivas tik pradėjo pažinti mane, o spinaker-gikas vos ne 6m ilgio ir gali užvožti.
3. Įgulos, su kuriom plaukiau, arba buvo per mažai patyrę, arba nebuvo tinkamų spinakeriui sąlygų.
3. O kai įgulos buvo patyrę ir sąlygos leido - aš pats kažkaip užstabdžiau, nes ir taip su vyno taure rankoj visai smagu buvo.

O tą dieną sąlygos pačios prašėsi spinakerio, o mano įgula siestos miegojo. Tai ir sukirbėjo vienoj vietoj tokia grėblio ieškanti mintis - o ką, jeigu vienas pats didelio laivo spinakerį sutvarkyčiau? Tai ėmiau ir sutvarkiau. Smagiai dirbdamas jis atrodė štai šitaip:

large_90_5A079919E1D1A96C914398BA6EBB653E.jpeg

large_5BF6DE41E128AC04C63838D7F19BD185.jpeg

Atrodė jis gerai. Kaip sakiau, tai yra bėgimo nuo vėjo (pavėjinė) burė, tai ant jos matosi Walt Disney personažas Runner. Bėgikas, mūsiškai. Aišku, kad Lietuvoj, kur niekas Walt'o turbūt nebeprisimena, vadins mano burę gaidžiu, bet aš ir mano laivas esmi savim tiek užtikrinti, kad vadinkit kaip norit. Tai va, plaukiant su spinakeriu, tai ir nutiko.

Mes pagavom Tuną.

- Turim žuvį !
- Ką daryt?
- Reikia mažint greitį! - nu taip, pabandyk staigiai pamažink, kai grotas ir spinakeris dirba ir judam 5 mazgais.

Bandau sukti ritę, bet tai neįmanoma, svoris per didelis.

- Kur mano pirštinės?, - Nes kai su virvėm daug darbo nėra, jos visada kažkur padėtos...
- O ten žuvis? - kad aš žinočiau, nes visai neseniai praplaukėm pusiau priskendusią striukę, iš toli kraupiai panaši buvo į skenduolio kūną.

Maunuosi pirštines, mintyse braižydamas veiksmo planą. Greičio nemažinsim, valą trauksiu rankomis, o tuo pat metu Lolita jį vynios ant ritės. Jonas gavo komandas iš pradžių filmuoti vyksmą telefonu. Kol traukiau valą, nufilmavo mano užpakalį, o kai pakėliau tuną ir liepiau paduoti kuoką, skirtą žuvims pritvoti - filmavo bet ką, paskui vien mane, kraugeriškai vanojantį kuoka tunui per galvą. Žiaurūs vazdai, turėčiau klausti, ar 18 turit.

Visą kelionę mums niekas nekibo, o šis didžiulis tunas visą likusią mūsų žvejybą ir uždarė. Toks didelis, kad tryse per savaitę negalėsim suvalgyt, o dar ir į Lietuvą file parvešim BBQ su kaimynais.

Jis atrodė taip:

large_5A09DEC0A1405595008430CA2AFCC0CC.jpeg

Tunas buvo didelis. Toks didelis, kad gyvenime didesnės žuvies nesu nepagavęs. Iš to netikėtumo ir vyksmo adrenalino net pamiršau, kur elektronines svarstykles buvau užkišęs. Skubėjau žuvį be kančių nudobti, išskrosti, kad kraujas nutekėtų ir vėliau mėsa teisinga liktų. Tunas yra pelaginė ir stipri žuvis, kovojant jai į kraują skiriasi medžiagos (pieno rūgštis, visai kaip žmogui) kurios mėsą gali palikti neskanią - svarbu kuo greičiau baigti stresą bei kančias ir paleisti nukraujuoti.
Skerdykla ant galinės laivo platformos. Kraujas liejasi laisvai, o net Lolita, šiaip visai pacifistinė natūra, garsiai tada rėkė žodžius, kurių dabar nesiryžtu kartoti. Paklauskit ją patys, kai sutiksit...

Lolita vėliau sakė, kad prieš pritvodamas dar spėjau žuvies atsiprašyti ir paaiškinti, kaip labai mums jos reikėjo.

Vėliau prisigūglinau, kad tai buvo Albacore tunas, labai geidžiamas sportinių žvejų laimikis. Nelabai žinau, kodėl sportininkai jo taip nori, bet kažkokios kovos ir dramos jį traukdamas aš tikrai nepatyriau. Svoris ant valo jautėsi, bet kovos nebuvo.
Manau, jis buvo maždaug 15-17kg svorio, apie 1 m ilgio apvalaina torpeda, nes file (kartu su šonine), be kaulų - gavosi 10 kg.
Jo vardas buvo Sashimi. Vėliau sashimi su citrina bei svogūnu, ir file sūdėm gausiai apibėrę Viduržemio žolėm, ir ant keptuvės kepėm, ir steikus griliavom. Geras tunas visaip paruoštas yra delikatesas, o man labiausiai patiko ant griliaus kepti sultingi mėsingi "collar bone" raumenys, pelekai ir šoninė su papilve. O gal pusrytiniai sumuštiniai su sūdyta nugarine. Tunas visaip nepaprastai skanu. Vėliau El Prat aerouoste kontrolė labai į tuos file veršis paźiūrėti.

Po to buvo naktis plaukiant varikliu, nes prieš sutemas vėjas išsijungė visai, tai susitvarkėm bures ir plaukėm kaip ežere.

Ryte, kad gyvenimas avietėm nekvepėtų, iš variklio skyriaus ėmė virsti dūmai. Lolita iškart pasakė, kad nu, čia gi vėl elektros problema, nes ji jaučianti svylančios izoliacijos smarvę. Mat, pernai nuo nesuveikusio 30A saulės krovos saugiklio degė laidai, tai baimė ir suoprotis likę.

Mano inžinierinis analitinis mąstymas ištikrino visus saulės baterijų krovos reguliatoriaus saugiklius, ir tik po to atidarė variklio skyrių ir pamatė tikrą peklą ten. Dūmai ir žiežirbos virsta vidun, skubiai kažką žvygtelėjęs, išjungiu variklį. Gerai, kad neužsidegėm, nes realiai buvo kaip. Smoke On The Water, vienžo... Big way, no fun... Apdegė variklio bloko dažų lopas apie vieną iš dviejų išmetimo dujų flanšų, bet visa kita liko sveika, atrodo.

Likom be variklio, bet mes esam burinis laivas, todėl ne bėda. Pakėlėm bures ir likusias 1,5 jūrmylės vyriškai buriuojam 1 mazgo greičiu link Port Masnou marinos. Pakeliui 9 kanalu VHF siekiuosi su uostu, bet niekas ten nenori kalbėti. Locijoje susirandu telefono numerį ir viską sutariam, marineris su valtimi pasitinka mus prie uosto vartų ir partempia iki mums skirtos krantinės.

Port Masnou komanda fantastiški žmonės. Tiksliai vykdo labai smagų tarifą, sutartą prieš pora mėnesių, kategoriškai neima pinigų už avarinį įtempimą į uostą, ilgai aiškina kaip reikia švęsti Jonines (Saint Juan) jų mieste su vynu ir fejerverkais pliaže, kaip po to švęsti Sant Perre (tai Šventas Petras) - jų vietinį šventąjį ir miestelio globėją - ir kur rasti geriausią mieste Perkins dyzelių meistrą. Paskui patys paskambina ir užsako tą meistrą. Net nežinau, kaip tam meistrui Salvador reiks susitvarkyti su tiek švenčių ir dar mano jachtos varikliu iš paskos. Tiempo es muy problema, sako man Savador, nes jam dabar pats karštymetis darbų prasme - Lunes, sako - pirmadienis. Nu tai vis ne manjana, o deja, gerokai vėliau... Apžiūrėjo, sako galintis sutvarkyti.

Barsa, Barselona.
Man tai ne miestas, o gyvūnas. Jei sugebi prie jo nuotaikos prisitaiktyti, užuosti, išgirsti, pajusti, neišsigąsti ir susigyventi - Barsa tau bus nuostabi. Jei ne - susirask geresnį miestą.

O mums Barsa tinka. Bet iš grūdimosi miniose sugrįžti į laivą mums yra tikra palaima.
Vaikštinėjom miesto gatvėmis, rodėm Jonui Gaudi, Ramblą, žolės muziejaus nerodėm, senamiesčio aikštes lankėm, laukėm eilėse prie kavinių, nes miestas prikimštas turistais tiek, kad traška per siūles. O man vis galvoje kirbėjo tas variklio rūpestis ir šįkart mūsų mylimam mieste manęs nedžiugino niekas.

Pirmadienį, apie 11val. atvyksta meistras Salvador ir jo pameistrys Samuel. Salvadoras rankoje nešasi žibintą ir vos keletą raktelių. Samuel šiaip atėjo be nieko ir šypsosi kaip jaunas mėnulis. Hola.

Tiene gasquettes? , klausiu Salvadoro, atseit ar turi tarpines. Si, si...- ramina jis mane.
Vienas neria į variklio skyrių iš priekio, ten kur anga laiptais uždengiama, kitas gulasi ant galinės kajutės grindų ir dirba per šoninį variklio skyriaus liuką.

Stebiu ką ir kaip jie daro, mokausi, nes tokį dalyką yra tekę tik ant automobilio variklio daryti, ir tai gal praeitam gyvenime, prieš kokius tris šimtus metų.
Jokių stebuklų čia nėra, bet aiškėja man, kad vienas pats šito darbo nelabai įveikčiau, o jūros sąlygomis, supant bangai - ir tuo labiau. Jei vėl tokia neprognozuojama bėda nutiktų jūroj, gal geriau vienam nevargti, o burėmis grįžti prie kranto ir ieškotis pagalbininko. Ten daug operacijų, kur dviejų rankų neužtenka - palaikyti, įkišti, atitraukti, atsukti/užsukti ir t.t. Elgiantis neatsargiai, labai lengva kuro aukšto slėgio siurblį ir visą jo vamzdelių raizgalynę susigadinti. Reikės bent reikalingų tarpinių rinkinį iš tiekėjo atsisiųsti, kad laive atsarginės nuolat būtų... Manau, kad kolektorių sugebėčiau kaip nors virvėm parišti, kad ant siurblio nekristų - ir vienas gal susitvarkyčiau, bet gal ir ne.

Salvadoras - tikras gudruolis. Jis pavakare nejučiom nusprūdo nuo mano laivo, palikęs pameistrį viską, ką pasiekia valyti ir šiaip tempti laiką. Sakau pameistriui Samuel kad jau baigėt, tai gal kuriam variklį ? Sako ne, meistras dabar kitur užsiėmęs ir mano variklio bandymai bus tik rytoj. Manjana, nors tu ką.

Du žmonės dirbo, gavosi dvi dienos dirbtinai į dvi ištempus, kaip dinamą pasukus. Bandymų metu viskas buvo oki-doki, nes taip ir turėjo būti. Čia juk tik trijų (dvi kolektoriaus ir viena prie išmetimo) tarpinių pakeitimas, o ne kosminės technologijos, galų gale.

Bet nebuvo sunku su pinigais man skirtis, nes rytoj išskrendam į Lietuvą mėnesiui - žinodami, kad mūsų laivas vėl sveikas ir pasirengęs kitam kelionės etapui. Mes žinom, kad netrukus vėl plauksim.

Man tas žinojimas vertas belenkiek pinigų.

Posted by gramas 12:03 Archived in Spain Tagged sailing buriavimas žvejyba Comments (2)

Viduržemiai. TAKAMAKA ir šaukštas deguto

large_180_897CC7DAE13749AF1CE9A2D5959B0475.jpeg
Jis - iš pažiūros drąsus, savo elgesiu rodantis dominavimą kompanijoj, nors žvilgsnis toks tyrinėjantis, sakyčiau ne tiek savim ir aplinka pasitikintis. Gerokai pliktelėjęs, aukštas, stiprus, stambaus kaulo ir gysloto, sauso raumens. Didelės išraiškingos akys.

Ji - kaip moteriai ir priklauso, šiek tiek labiau už jį plaukuota, ramesnė, nors irgi smalsi, nuolat bando būti visur, nes jai viskas įdomu. Bendrauja lengvai, bet vos kas nepatiks - gali netikėtai vidury pokalbio apsisukti ir nueiti, pašnekovui liekant visiškam pasimetime. Nepriklausoma, laisva.

Jie - tai sfinksų veislės katės, Zefyras ir Zosė. Kaip katėms ir dera, jie buriuoja katamaranu TAKAMAKA. Aktyviai buriuojančioms, ir ne tik - katėms būdinga tai, kad jos leidžiasi būti aptarnaujamos žmonių. Katamarane yra du už nuolatinį sfinksų komfortą atsakingi žmonės - Saulius ir Deimantė. Trečias serviso komandos narys, Karolis, prisijungia į pagalbą tada, kai pirmieji du nesusitvarko su nuolat didėjančiais kačių poreikiais.

Saulius atsakingas už visą techninę laivo dalį, navigaciją, tarptautinius ryšius ir pinigų uždirbimą, kitaip sakant - už gerovės laive užtikrinimą. Vakarais turi glostyti Zosę, nes dieną ji kur tai užlindus miega. Dar gali gauti privilegiją pakeisti kačių kraiką ir papildyti specialaus maisto indelį.

Deimantė atsakinga už namų židinio šilumą, bet gali būti griežta ir trapi kaip titnagas, kai kalba eina apie protingą Sauliaus uždirbtųjų leidimą. Ji geriausiai žino ko ir kada gali užsimanyti katinai, ko artimiausiu metu gali pritrūkti laivo šaldytuve ar šaldiklyje ir moka kepti skanų šokoladinį keksą. Kaip jūs teisingai ir atspėjote, vakarais ji glosto ir supa Zefyrą. Dar ji laisvalaikiu (kai neglosto ir nesupa), savo pačios iniciatyva įrenginėja apsauginį tinklą apie visą didžiulį laivą, kad, atseit, katės neiškristų. Bet aš pats mačiau, kaip po laivą jos laksto, duodasi, kokius šuolius žaisdamos kala neįtikėtinus - kad man atrodo, tas tinklas buvęs nebuvęs. Kaip salės tinklinio veteranas, galiu pasakyti, kad tas kačių veiksmas vyksta gerokai virš tinklo. Reikia katinus mokinti plaukti ir susirasti vieną iš dviejų galinių platformų, kur patogu vėl ant denio užlipti. Nardys ir laipios kaip ruoniukai. Arba tinklą kelti į kokių 2m lygį. Katės ir taip plaukti neprastai moka, jei ką...

large_897ED9B605F29C158AD3D7F9D20AF47B.jpeg

Karolis - kaip mažiau kačių įdarbintas įgulos narys, turi šiek tiek laiko žvejybai. Jis pagauna tunus velkiaudamas, kas mane nepaprastai sveikai siutina, nes man šiemet dar vis nekimba niekas. Visai nekimba niekas man visai... Toks žvejiškai draugiškas siutinimas. Karolis man paaiškino ir parodė, kokias sistemas velkiavimui reikia rišti, kad tunas, tokią sutikęs, nebeturėtų šansų jos išvengti. Karolis padeda Sauliui, žino ką daro ant laivo, nes buriavimas jam įdomu. Jis groja guitalele, tokia ukulele dydžio šešiastyge gitara, bet kad mes tą vakarą dainuot nelabai mokėjom - čia tikrai ne jo problema. Net neabejoju, kad vieną dieną Karolis su savo moterim išplauks į jūras savo laivu.

Susipažinom Santa Ponca inkaruotėje, Mallorca. Vos tik grįžom su Lolita tuziku į laivą po karštos dienos Palmoje - matau, du vyrukai valtele artėja prie Billabong, akivaizdžiai norėdami bendrauti. O, ne, galvoju, negi olandai, vėl man aiškinti jiems, kad English please, estamos Lituanos, no hablamos Holandese, perdon y porfavour...

Laba diena, - vyriokai priplaukę šaukia linksmai, o aš vos džiovinta slyva kokpite nepaspringstu.
- Matom Vytis po kairiu zalingu, sakom, pakalbinsim! Jo, ir dar jūsų Menkę skaitom!

Va, taip ir susibendraut netrukom. Begriliuojant bevyniuojant ant TAKAMAKA tą pat vakarą, mes su Lolita bendravom su jais ir širdy džiaugėmės, kad va taip netikėtai susipažinom su jaunais simpatiškais žmonėm, kuriems smegenys taip teisingai galvoj įstatytos, kad jau sugebėjo ne tik pinigą užkalti, bet ir susivokė, kaip teisingai jį leisti savęs kūrimui ir tobulėjimui keliaujant. Keliauti, tyrinėti, pažinti, įspūdžius kolekcionuoti - o ne dar didesniam butui/namui, dar kitam butui nuomai, kad babkių būtų, aha dar vasarnamiui, įspūdingam automobiliui, ar dar didesnei sąskaitai banke vien dėl jos pačios, nes kad šiaip būtų.

Saulius ir Deimantė - vieni iš kelių man pažįstamų buriuotojų-kruizerių, kurie yra taip vadinami fultaimeriai; ir apsiverskit kalbininkai grabuose kaip panelėm patogiau.

Jie įsuko verslus, dirbo kaip velniai kiek tai metų, vėliau sėkmingai iš verslo išėjo, išsipardavė nuosavybę krante, pasidėjo pagalvę laimingai senatvei - ir už likusį kelionei biudžetą įsigijo labai prabangų namą ant vandens, praktiškai naują supa-dupa fantastiškos komplektacijos katą Lagoon 44 Owner's version - savo gyvenimo nuotykiui abiem kartu (katės!!! Nepamiršti kačių!!!) ir su atvykstančiais draugais. Šiuo metu jie Viduržemio jūroj, kaifuoja nuo to, ką daro, bet kur bus vėliau, ar po kelių metų - nesuka sau dėl to galvos, nes niekur skubėti nereikia. Kur panorės - ten ir nuplauks, nes gyvenimas pavyko.
Sauliau, sakau, - daugybė žmonių tik pasvajot galėtų, tai kaip tau pavyko?
Na, kaip,- sako,- Aš gi turėjau kompiuterį...

Aityšnykai...

Vis susitinkam su KATAMAKA inkaruotėse, ir dar susitiksim, nes pakrante apie salą judam kiekvienas savo greičiu ir esam priklausomi nuo prognozių.

Jau turiu keturis lietuvių laivus Viduržemio jūroj, su kuriais noriu dar ir dar susiplaukti ir pabendrauti. Jachta SAMSARA (Augimantas ir Gražina), jachta ALKA (Julius), jachta TAKAMAKA (Saulius ir Deimantė), jachta NIDUS (Artūras ir Ingrida). Pridėkit mūsų BILLABONG - ir gaunasi 5 laivai - vos ne Viduržemio lietuvių klubas! Net neabejoju, yra tų lietuviškų laivų ir daugiau, jeigu pavyks - dar susitiksim.

Kad šitas įrašas jums neatrodytų vien liepų medus statinėj - šekit šaukštą deguto. Visi aukščiau minėti laivai plaukia su kitų valstybių vėliavomis, bet ne su Lietuvos Trispalve.

Glušpetriams Galvės artojams iš LBS - keiskit savo pramoginių laivų tech.apžiūros ir registravimo tvarką, nes be jūsų "ekskursanto" vežimo neapmokamoms atostogoms užsienyje pirkto laivo Lietuvos pilietis užregistruoti po Lietuvos vėliava negali. Slovakija, Čekija, Šveicarija ir dar N+100 šalių gali, nes jų biurokratams užtenka laivo pirkimo sutarties, išrašo apie laivo išbraukimą iš pardavėjo šalies registro ir savininko dokumentų.

O va Lietuva, kaip ženkliai labiau (tikrai?) jūrinė valstybė už Slovakiją - negali, nes savininkas, Lietuvos pilietis, nusipirkęs jachtą tarkim, Fidži saloje, privalo apmokėti LBS inspektoriaus kelionę į ten ir atgal, jį maitinti, girdyti ir nakvydinti - kad tas neišgalintis pats atostogauti - susimylėtų patikrinti laivo korpuso numerį. Nes visa kita - laivo komplektacija, stovis ir saugumo įrangos specifikacija - sureguliuojama per laivo draudimą ir škiperio atsakomybę, jei kas neduokdie atsitiks... Dokumentai, CE, PVM - sukontroliuojami ir Lietuvoje, Saugios Laivybos Administracijoj, kur, beje, ir vykdoma pati registracija. Kam tas LBS ekskursantas reikalingas išvis - kas žinot tą slaptą esmę būtovės slėpinių - gal, sakau, mestelkit kokį komentarą nuo ko šitaip budriai Lietuvos laivyną saugot? Na taip, aišku - mokestis už apžiūrą, už dokumentą, laminavimą - tai čia jūsų aukštesnieji siekiai? Gėda... Bent jau turėtų būti.

Grįžtam į temą... Eureka! Mazafaka!!! Taip, tai tikrai tas laivas! - Palaimingai pats sau sužnabžda galų gale LBS inspektorius, atsitiesdamas iš variklio skyriaus triumo ir, austre skandinta rome žagtelėjęs, pareiškia, kad maždaug po trijų dienų saloj jau norės namo. Nors savininkas ir taip žinojo, kad tai tas laivas. O Saugios laivybos Administracijai reikalingi vien tvarkingi dokumentai, kurie ir taip yra.
Afigienas elbėeso atradimas - korpuso numeris - tikrai vertas atostogų Fidži!

O kaip dėl to, kad pirkimo-pardavimo sutartyje yra tie visi korpuso, variklio numeriai ir specifikacijos, visi laivo duomenys, matmenys, tipas ir vardas? Tūkstantis visų laivo užkaborių fotografijų, jei taip norisi prie dokumentų? Ir kad už pateikiamų dokumentų teisingumą škiperis atsakingas savo kailiu? Teisine ir materialine prasme. Kodėl olandams to užtenka, gal jie kiek kvailesnė už jūsų LBS'ą jūrinė valstybė?

Yra lietuvių laivų, kurie išplaukė į Pasaulį su Trispalve - tai ką, savo nelaimei, po ekskursantą "inspektorių" kasmet į Kanarus, Karibus, ar dar toliau atsivežat? Nes kametinė LBS tech.apžiūra juk privaloma pagal "įstatymą", ar ne? Tik labai neaišku, kokią atsakomybę tas LBS prisiima, mokamą apžiūrą atlikęs, nes draudimo kompanijoms ir niekam daugiau šioje planetoje jūsų popieros iki šiol visai nereikia... Tie, su Trispalve užjūriuose - kitaip, labiau lietuviškai apžiūras tvarkot, ar išvis dėjot? Draugo paslauga draugui, čia dovanėlė, neženklus kyšiukas, nes taip pigiau?

Ekskursantams - pasirašėt per apžiūrą, kad mano raketos ir liemenės geros, o jei kokia neiššaus, neišsipūs - ir liksiu jūroje priskendęs - tai ką jūs tada darysit? Turbūt draudimui sumokėsit. Nes jeigu Pantaneus drausdamasis jūsų pasirašytą popierą kas priduotų, kad raketos buvo geros - jų juristai jus privers kliento gyvybės meleonus mokėti. Manau, kad dabar sukursit superinę tvarką, kad specialusis inspektorius specialiuoju štempeliu žymėtų kiekvieną raketą, už kurią pasirašo? Gal baigsis dalykų nešiojimas iš laivo į laivą, kad "apžiūrą" praeit?

Artojų sąjunga, o ne LBS esat ir mes, svetur buriuojantys lietuviai, jumis ir jūsų sau susikurta tvarka nesididžiuojam ir nesutinkam, nos plaukti per Pasaulį su mūsų Trispalve ir mums būtų garbė.
Taigi, kol jūs springsit tom austrėm - mes plauksim su Vyčiu.

Tai tiek to deguto, bet saulė vis šviečia, vanduo šiltas, o vėjas mus neša.
Tai ir jums geros dienos...

p.s. Už aukščiau minėtą vėliavą su Vyčiu - padėkos žodžiai vėl skrieja Deividui su Jūrate, nes būtent jie į Sardiniją atvežė vėliavą kaip dovaną laivui.

p.p.s. Visų aukščiau minėtų lietuviškų laivų progresą ant gaublio galima sekti per marinetraffic.com ar vesselfinder.com . O va, NIDUS dar verta pasitempti ir painvestuoti į AIS transponderį, kad lengviau su tautiečiais susiplaukti.

Posted by gramas 11:32 Archived in Spain Comments (10)

Viduržemiai. 101-asis būdas pasijusti laimingu

large_0E114DC995CEC3BEF803ADB4AF02BE11.jpeg

Iš lovos išsliuogi tyliai, gerokai iki aušros. Pakyli į jachtos kokpitą apsidairyti. Visiška tamsa, kurioje vos įžiūrėsi baltas į kranto uolas dūžtančių bangelių putas. Tas jų šnarėjimas kaip kokia hipnotizuojanti mantra vakare kaip išjungė, taip giliam miege ir išlaikė iki dabar. Silpnas vėjas dvelkia nuo kranto, tai ir jūros banga nedidukė ir tyli, vos vos, lėtai supanti laivą. Tokia supimu tik dar giliau į sapną gramzdina...

Bet mums laikas plaukti - iš Ibica salos atgal į Maljorką.
Apsirengi, apsiprausi tiek, kad akys atsimerkų - o dantis valysi vėliau, jau plaukiant ir po pusryčių.
Šiek tiek toliau įlankoje blizga superjachtų inkarinės šviesos. Jų stiebai tokie aukšti, po kiekviena zalingų pora atskiros ryškios baltos šviesos, o viršūnėse dega raudonos - kad malūnsparniai ir lėktuvai nesugalvotų užkliūti. Bet jie, tie dideli laivai, toli, nes tu dar iš vakaro inkarą išmetei pačiame įlankos gale, prie nediduko, stačių uolų užspausto pliažo ir čia vietos tiek, kad antras laivas ir netilptų.
Ant galvos užsidedi taktinį žibintą, kuris meta ryškų apvalų šviesos ratą ten, kur tik pasuki žvilgsnį. Gylis čia 9m, bet šviesos blynas kuo ryškiausias ir ant dugno smėlio. Užkuri variklį, pasikeli grotą ir eini į laivapriekį kelti inkaro.

Išvedi laivą iš įlankos, virš horizonto atsirandant pirmiems dienos ženklams, o kranto kalnai vis dar aptirpę tamsioje migloje. Vakarais čia temsta greitai, vos saulei užkritus už kalno, o rytas - atvirkščiai - neįsibėgės tol, kol ugnies planeta neišlįs iš jūros dugno.

Tyliai urzgia variklis, nors burės pakeltos, bet vėjo, tinkamo joms, dar teks palaukti. Prieš tave beribė vandens platybė, kylanti saulė ir visa diena plaukimo. Tu, laivas ir jūra. Ir tas laisvės jausmas. O kajutėje miega tavo moteris.

Va, tada ir suvoksi, koks tu šiandien laimingas.

Posted by gramas 02:53 Archived in Spain Comments (0)

(Entries 1 - 3 of 3) Page [1]