A Travellerspoint blog

July 2012

Apie tai, kaip vokiečiams dugną gremžėm, bet kontros nevežėm

Plaukimas Ueckermunde - Rankwitz - Wolgast - Kroslin

Iš Ueckermunde išvykome apie 1600, net nenusprendę, kurioje marinoje nakvosim. Iš Štetino marių papuolęs į Peenestrom sąsiaurį, atrodė, rasi daugybę marinų, ar ramių vietelių inkaruotei ir nakvynei gamtoje. Tuo metu dar nežinojom, kad dauguma tų marinų kaimuose, matomų ant gaublio, tinkamos tik švertbotui, nes kylinei jachtai į ten papulti nėra šansų dėl per mažų gylių pakrantėse.
Mariose visai padoriai vėjo, smagiai aštriu beidevindu tirpdome tas 9 mylias nuo Ueckermunde iki Peenestrom sąsiaurio įplaukos. Farvaterio nebeieškom, nes gyliai leidžia kirsti kampą ir taip patrumpinti plaukimą. Retkarčiais tenka varikliu užkilti iki dvigubom vėliavom žymėtų vartų tarp tinklų, bet kelionė neprailgsta, momentais tokias lyg dviejų jachtų varžybėles distancijoj su kliūtim pasidarom, kad smagiau būtų.
Jau matosi Kolpin tilto griuvėsiai - išlikus tik centrinė pakeliama tilto dalis, panaši į London bridge konstrukcija būtų, tik čia tilto dalys į abu krantus, nuo to centro likučių, yra trotilu kibinimateri nuskraidintos, matyt, per karą dar...
large_Lenkija-Vokietija_051.jpg

Artėjant prie sąsiaurio, tenka surimtėti, nes gyliai mažėja iki 2m, o likus pusantros mylios iki tilto, farvateris jau tiek siauras, kad prasilenkiant su atplaukiančiu keleiviniu laivu yra gana ankštoka. Dar plaukiame su burėmis, bet jau artėja siaura alkūnė prieš pat tiltą, kur genują teks suvynioti, ir nudeginti šiek tiek dyzelino. Metu žvilgsnį atgalios, į Lokiuką, ar jie dar bures neša - ir matau, kad neša, bet kažkaip ne taip. Laivas skersas ir lyg šalia farvaterio, netoli salos, pilnom burėm, genuja užplazdinta - pakibo ant seklumos, ne kitaip. Kviečiuosi per raciją, ar pagalbos reiks - sako, jau-jau judam, bus viskas gerai - kai staiga matau, jie vėl sukasi skersai siaurutėlio farvaterio, ir vėl smeigia falškyliu į dugną, tik dabar dar toliau ir smagiau. Rėkiu dar į raciją visokius mat'/peremat', bet jau aišku, kad turim kuo rimtai užsiimti. Kai bures numetę sugrįžtam atgal, Lokiukas pasviręs tiek, kad škiperio sūnus Juras, abiem rankom pasilaikydamas vantų, beveik stačiom į stiebą užlipa, padeda laivą užverst, kad varikliu nuo sėkliaus nusistumt. Pirmu seklumos lietimu tada jie dar sugebėjo nusiimti, bet paskui jachtos greičio pritrūko, kad prieš stiprų vėjo gūsį atsilaikyti, vėjas jachtą susuko, ir pilnos burės bei forsažu dirbantis variklis akimirksniu dar giliau į seklumą įstūmė... O vėjo tiek, kad, norėdamas gylius tarp farvaterio ir Lokiuko pračiupinėti, turiu variklio apsukas didinti, kad dreifo į seklumą pats išvengčiau. Arčiau , kaip 20m iki Lokiuko priplaukti negalim, nes patys atsiremiam į dugną švelniai, bet iškart sėkmingai trukteliam atgal. Pas Lokiuką gylio tik 0.9m, o laivo grimzlė juk 1.65m. Taip ir guli, bortas lauke, stiebas beveik 45 laipsniai į dangų. Tariamės, galvojam ką daryt. Inkarinės virvės buksyravimui jam užtektų, bet kaip ją ant Scorpio užmesi? Negi tuziką pūsti dabar teks? Prisimenu, kad turiu mėtymo virvę su apipintu golfo kamuoliuku pasidaręs. Tik iš kokio ketvirto užplaukimo pavyksta ją į Lokiuką permesti, nes tolokai mesti gaunasi, šiaip jau. Gerai, kad Jonui galiu net tokiom sąlygom vairą ir variklį patikėti, ir pats galiu nuo bako tą virvę svaidyt. Tvirtinam Lokiuko inkarinę ant galinės klampės, abu laivai gazas-dugnas, ir bandom tempti. Scorpio stena, nosim tiesiai į vėją, o buksyruojantis laivagalis - juk nevaldomas, vairas neklauso visiškai. Tik gauni gūsį į dūdą, laivas krypteli nuo tiesiosios, ir, varikliui kasantis pilnom apsukom, po truputi Scorpio ima dreifuoti į seklumą pats. Išleidžiam visą inkarinę ir prie jos pririštą mėtymo virvę, kad vėl į tiesiąją nuo Lokiuko į farvaterį atsistot, vos pradedam vėl tempti... Ir matom kitą keleivinį motorlaivį nuo tilto liekanų link mūsų atskubant. Mes kaip Volgos burliokai - visą farvaterį užtvėrę, tai iškart ir gaunam 5 piktus signalus, ir traukiamės į šalį. Neturi galimybių motorlaivis kurso keitimui, net jei norėtų - viskas ten tiek siaura, sustoti dėl vėjo jis irgi negali. Prapūškuoja jie pro šalį, turistams ant denio mes visai smagi atrakcija, ir dirbam toliau. Juras vėl užbėga į stiebą, bandom išklibinti Lokiuką, traukiam šiek tiek kampais, paskui vėl tiesiai... Du kartus patys nesmarkiai sėdam, bet nusiimam sėkmingai... Tempiam, lyg ir matosi kažkoks progresas jau, mūsų echolotas po keliolika centimetrų vis daugiau gylio parodo, bet jau baisoka, kad varikliai abiejų jachtų nuo perkrovos perkaitę, nepaspringtų... Stiprus vėjas įpučia bangą, kuri po kurio laiko, matau, jau pradeda judinti Lokiuko nosį, o dar paskui laivas palengva ima tiestis, ir nučiuožia į gilesnį vandenį. Prasižaidėm ilgokai - sėdom apie 1845, toliau plaukti pradėjom 1922. Užtai plaukiam dabar kaip drausmingai - tik pačiu farvaterio viduriuku, tik griežtai pagal bojų vartus...
Kai atpuolam prie pakeliamo Zecheriner Brucke, locijoj pasiknisam, ir VHF9 pasako, kad laukti reiks apie 2 val. Rišamės prie stulpo, Lokiuką vėl imam ant buksyro, mūsų vilkstinę vėjas ištiesina, ir jokia srovė mums netrukdo. Laikas ruošti vakarienę.
large_Lenkija-Vokietija_052.jpg
Pasidarom po dubenį graikiškų salotų, kramsnojam ir matom ZOLL katerį iš už posūkio išlendant. Neskubėdami jie priplaukia, švartuojasi bortu prie mūsų stulpo, puošiasi didžiuliais fenderiais, ir kitą virvę paprašo prie Scorpio tvirtinti. Sveikinasi vokiškai, atsakom jiems angliškai, ką jie irgi, pasirodo, puikiai moka. Sako, kiek žmonių esat, tikrinsim jus, asmens dokumentus prašom... Jonas mūsų pasus suradęs paduoda, kramsnoju salotas toliau, ir galvoju, kas čia dabar bus. Pareigūnai ramūs, be streso, normaliai paaiškina kas gi dabar bus. Dabar mes pasiimsim jūsų pasus į kabiną kontrolei, po to ateisim į laivą. Nedžiugina manęs tas jų noras ateiti, nu bet nieko nepadarysi... lapnojam savo salotas toliau, nes jei į cypę sugalvos uždaryti, tai bent tuščiais skrandžiais gangariuot neteks.
Pasus tikrina kokias dešimt minučių, matyt internetu per kompiuterį košia. Salotos baigiasi, tai einu ir suspardau vokiečių fenderį, kuris bando man lejerio stovą palenkti. Išlenda uniforminis švarkas, pasižiūri ko nerimstu, ir rodo, nykštį iškėlęs, kad gerai spardau. Patys, turbūt, irgi laisvalaikiu spardot, kad darbe tokie ramūs, galvoju. Į laivą ateina dviese - vienas, kuris angliškai teisingai rokuojasi, prašo kajutėje parodyti visas alkoholio atsargas. Turim lenkiškos zubrovkės, dar spėju paiškinti kad skani su obuolių sultim, sako žinau, rodau butelį romo ir butelį vyno. Jam mano gėrimų meniu aiškiai patinka. Klausia dėl cigarečių, sakau kad nevargtų, nes nerūkom. Vistiek, sako, turiu spintas ir rundukus patikrinti, ką staigiai ir padaro. Tuziką čiupinėja krepšio neatsegdamas, matyt, jo tarnybinis budrumas jau kiek atsipalaidavo. Po to pasikalbam, apie iš kur plaukiam, koks paskutinis uostas buvo - kažkaip užkrito man tas Ueckermundes pavadinimas tuo momentu, tai sakau lenkišką Swinoujscie, kas jam irgi tinka. Kai trumpai pasipasakoju apie seklumos nuotykius, matau, kad jis šitą istoriją jau žino. Matyt, keleivinio kepas per raciją apie netautiečius informavęs jau buvo, tai šitie ZOLL'iai ir plaukė mūsų pasiieškoti. Jei ką, tai jie būtų ir gelbėję. Dar aptariam, kur nakvynę mums geriau surasti, jie pataria Rankwitz mariną, nes ji arčiausia su tinkamais gyliais, o jau lyg ir temti ruošiasi. OK, tegu bus Rankwitz, mums tai kas, bet gal ponai serai galėtų man Wolgast tilto pakėlimo laikus pasakyti? Vienas lipa į savo laivą, po kurio laiko per bortą persisverdamas paduoda laikus surašęs. Pareigūnai atsisveikina, linki malonių atostogų. Kiek suglumina juos mano prašymas visiems kartu nusifotografuoti prie jų laivo, šiek tiek pasivarto ir sako tvirtą NO. OK, just trying... Pažvengiam visi, juokelis suprastas teisingai, jie nusimeta virves, ir dreife laukia tilto, kuris netrukus ir atsidaro. Kažkaip visai neskaudėjo, kai jie mus tikrino, viskas tikrai vyko be jokio valdžios demonstravimo, be jokių piktų fizionomijų - viskas mandagiai, dalykiškai. Jie daro savo darbą, ir kol tu jų tvarkos nepažeidinėji - tavo atžvilgiu jokių griežtumų nėra - man toks įspūdis susidarė.
large_Lenkija-Vokietija_057.jpg

Sutemus, farvateris klasiškai sužymėtas vedlinėmis ant kiekvieno posūkio, nors pačios bojos yra be šviesų. Navionics elektroninis gaublys šiam regionui tikslus iki metro, laikai abi vedlinės šviesas vertikaliai, akį į gaublį užmesdamas, ir žinai, kad jokių bėdų nesulauksi.
Į Rankwitz mariną atplaukiam jau sutemus, jachtininkai-naktibaldos padeda prisirišti. Dar pasiblaškom krante, ieškodami wc ant sharos, bet nesėkmingai, durys nepasiduoda. Sutinkam vokietukę, sako spynos kodo reikia, o jį tik harbourmasteris gali duoti. Nu tai pasakyk tą kodą, tai ne-a, ji negali, nes tik harbourmasteris gali jį duoti. Tai kad nėr to harbourmasterio, parodyk kur jis, sako rytoj bus, tai ir duos mums tą sumautą kodą. Pynda kovalska, nors visai simpatiška, bet, matai, tvarka tokia čia... Aišku, kad tą kodą iškart pasako senukas iš gretimos jachtos, tai ne tik prasitriesti, bet ir duše pasipliurkšti ant šaros gaunam. Kai sėdam dienos įspūdžiais pasidalinti ir Havanos romo NightCap'ą užsidėti, jau gal 0200 buvo, nes kažkokia pasivėlusi galva iš kitos jachtos liuko pasakė, kad čia žmonės miegoti nori. Nutarėm, kad ji čia apie mus kalbėjo, tai ir nuėjom miegoti. Ką, mes ne žmonės?
large_Lenkija-Vokietija_059.jpg

Kad suspėti į antrąjį Wolgast tiltą, reikėjo pajudėti labai anksti. Kai vakare atplaukėm, kažkokie nemaži žuveliokai šalia tiltelių mailių daužė, tai išplaukiant jie dar nebuvo pakankamai privalgę, nes dar labai triukšmavo. Iki tilto atidarymo, kai atplaukėm į Wolgast, buvo likęs tik pusvalandis. Pusė septynių, bet iš olandų vintažinio kečo iššoka toks sausagyslis vėjų nugairintas seneliukas padėt man prisirišti, nes mato, kad esu kokpite vienas - Jonas dar parpia.
Gaila, nėra laiko po senamiestį pasivaikščioti. Sako - labai mielas miestas, tikrai vertas, kad kelionės dieną jam paskirti. Krantine kiek prasivaikščiojau, šiek tiek vaizdų pasiėmiau, bet supratimo apie Wolgast taip ir neatsirado. Ką darysi - kitą kart. Džiaugiasi senukas olandas, kad mes iš Klaipėdos, sako juk visai neseniai buvau ten - puikus miestas. Negi ginčysies su geru žmogum - tai aišku, kad puikus. Dar pasikalbam apie Peenemunde, kuri "čia pat, už kampo", kad nacių raketinės technikos muziejų būtinai verta aplankyti, kad nakvoti geriau Krosline, nes ten viskas yra...
large_Lenkija-Vokietija_067.jpg
large_Lenkija-Vokietija_069.jpg
large_Lenkija-Vokietija_070.jpg
large_Lenkija-Vokietija_071.jpg
large_Lenkija-Vokietija_072.jpg
large_Lenkija-Vokietija_073.jpg
large_Lenkija-Vokietija_077.jpg
large_Lenkija-Vokietija_080.jpg
large_Lenkija-Vokietija_082.jpg

Vaizdeliuose matosi labai populiari vokiečiuose "Bike & Sail" poilsio paslauga: perkiesi kelionę visam maršrutui, ar jo daliai, gyveni burlaivyje, o atplaukęs į miestelį gauni dviratį, vietovės įdomesnių objektų žemėlapį, ir keliauji sau po apylinkes; arba gauni žemėlapį, ir mini sau į sekantį uostelį, kur burlaivis atplauks sutartu laiku. Daug tokių burlaivių, su dviračiais ant denio, sąsiauriuose sutikom. Ir katinai Wolgaste buriuotojų labai išlepinti - matosi, kad prie žmonių jie bėga ne maisto prašyti, o šiaip dėmesio ir bendravimo jiems reikia. Kontaktiniai Wolgast katinai.

Tilto šviesos liepia pasiruošti, tai atsišvartuojame, sulaukiame žalio žibinto, ir su kitais laivais pajudam link Peenemunde, kuri tikrai čia pat - už kampo. Vos tik atsistojam prie tiltelio Kroslino marinoj, kai Audrius, Piranijos škiperis, prieina ir draugiškai pareiškia, kad rytas labas, o jachtinių žaislų parduotuvė dar nedirba. Jiems dar kelios dienos iki Kopenhagos džiazo festivalio atidarymo, tai Piranijos įgula neskubėdami ir keliauja tais pat vandenim, kaip ir mes. Pasikviečia ant savo laivo, vaišina arbata, dalijamės kelionės įspūdžiais, ir kurpiam planą, kaip čia tą Adolfo raketų muziejų kitame sąsiaurio krante visiems kartu aplankyt.
Kroslinas ir Peenemundės muziejai tikrai verti daugiau dėmesio, todėl apie juos - kažkada vėliau.

Posted by gramas 02:32 Archived in Germany Comments (0)

Apie tai, kaip vietnamietis kebabus kepė

Plaukimas Kolobrzeg - Swinemunde - Ueckermunde

Pakeliui į Swinemunde, lenkiškai Swinoujscie, ima krapnoti, po to lietutis visai nejuokais įsižaidžia, ir neapleidžia iki vėlaus vakaro. Tik jau prisirišus Swinemundes marinoje, lietus sulėtėja, bet eiti paslampinėti į miestą visai netraukė. Bet tai buvo vėliau, o kol kas - tik išplaukus iš Kolobrzeg, atrodė, kad prieš mus - dar viena puiki buriavimo diena. Tiesiai plaukti į tikslą neleido per aštrus beidevindas, todėl grotu ir varikliu užsimetam apie 10 NM į atvirą jūrą, kol kampas į vėją pasidaro pakenčiamas, ir galime plaukti burėmis. Popiet vėjas ima suktis link Rytų, ir skleidžiame spinakerį.
Ne tiek ilgai džiaugiamės tuo labiau dinamišku plaukimu, nes vėjas ima stiprėti tiek, kad laikas mažinti bures. Be to, artėja lietaus frontas juodais debesimis ir su žaibais. Gerai, kad žaibuoja toli - laikas nuo blyksnio iki garso didelis - bet žaibai jūroje man visada nejauku. Taigi, gesinam spinakerį, išvyniojam genują, ir prie vantų bei štagų prisegu specialius elektrodus, skirtus žaibo iškrovai į stiebą nuvesti į vandenį be žalos laivo korpusui. Visiškai neaišku, kiek tokia apsauga realiai veiksminga būtų, bet kažkaip vis ramiau... Jei atvirai - teko dukart atsidurti ten, kur žaibai daužosi šalia, kelių šimtų metrų atstumu nuo laivo lįsdami vandenin kaip skaisčios besirangančios rankovės - gražu taip, kad net baisu - o tu sėdi nedideliam laively, vandens vidury, o stiebas kaip tas dalykas - vienintelis aukščiausias taškas iškilęs vos ne iki debesų. Iš pradžių tu bandai prisiminti kažką iš fizikos, visokius statinius krūvius ir įžeminimus, bet nuo to nei kiek ne ramiau, o dar paskui pasidaro paprasčiausiai tik baisu. Tada darau tai, ką dar galiu padaryti - nusitaikau į bent kiek šviesesnę vietą horizonte, laptopą ir smulkius elektroninius prietaisus dedu į dujinės orkaitę, atjungiu radijo stotelės anteną, žurnale užsirašau poziciją, kursą ir greitį, išjungiu visus prietaisus, kuriuos galima tuo metu išjungti; niekas laive nesiliečia ir laikosi kuo atokiau nuo metalinių dalykų... Ir dar - sveika kokią nors maldelę, tinkamą momentui ir skirtą Neptūnui, sugalvoti, nes tai kaip ir viskas, ką gali naudingo tuo metu nuveikti. Paprastai primenu Neptūnui, kad kaip ir normaliai su juo santykius visada stengiuosi palaikyti, pagarbos - per kraštus, visus buriuotojams žinomus ritualus vykdau dosniai, tai gal šia proga jis tai įvertintų, užtartų ir rimtai su Vėjų Dievu pakalbėtų, kad šitas visas jovalas greičiau šalin nuslinktų.
Visa, ką čia išvardinau, laikykim labai sąlygine apsauga nuo žaibo, bet jei nieko nedaryti - tai nuo to trenksmo visai šalia, kai bijai net akis į viršų pakelti, nes viskas aplink net vibruoja - gali žmogus išdurnėti. O kam tu, žmogau, reikalingas, jei išdurnėjęs - krante, ar jūroj? Na, gal nebent kaip maistas neišrankioms menkėms dugne... Tai va, vien savo psichinės sveikatos vardan, prisegam švediškus žaibo elektrodus, ir plaukiame toliau.
P7010087.jpg

Pavakare švartuojamės Swinemiunde marinoje, ten vėl sutinkame Maniją ir MonAmi iš Klaipėdos. "Prisirašome", apsižiūrime kada dirbs kuro kolonėlės - čia jos yra dvi, le'storanas jau nedirba, yra tik kažkoks 6 m ilgio konteineris-universamas, kuriame yra visko, t.y. net "zubrovkos" su obuolių sultimis - "nie pjanstva radi a zodorvja dlia". Vakare vietoj TV stebim besivystančią muilo operą su tragedijos elementais, vykstančią šalia marinos vingiuojančiame kelyje. Siužeto intriga tokia - mašina labai sustoja, ji myli jį, bet jis trenkia mašinos durimis (ne jai trenkia, šiaip trenkia), ir eina tolyn. Ji vejasi jyjy, o ją vejasi jos draugė, bet jis vistiek eina. Mašinoje dabar jau visai tuščia, t.y. ji lieka niekieno. Paskui jį paveja jos abi, ir taip pėsčiom stovėdami kelio vidury, atlieka operetinį trio apie tai, koks jis durnas ir kaip jinai jyjy vistiek myli... Jis atsako sodriu baritonu apie josios meilės reikalingumą jąjam, ir visi trys choreografiškai mojuoja galūnėm, ir visi trys gatavi vdupel, net neaišku , kaip vairavo pakol nesustojo... vienzho, lendam į laivą, ir, vyniodami superinį spaghetti carbonara, žavimės kaštakraujų lenkų temperamentu ir vokalo sugebėjimais. Kai atsibundam ryte, tų aistringųjų lenkų jau nebuvo. Niekieno mašinos irgi nebuvo. Aišku, kad kol žmonės dainavo, kas nors pasiėmė... Visa tai suprantam, kad neperjunkit kanalo ir laukite tęsinio. Bet tęsinio mes laukti negalime - ryte pilamės kurą mobilioje kolonėlėje, mokėdami po Eur1.5/L. Operatorius toks įdegęs, kad neiškenčiau nepaklausęs ar tik ne Turkijoj toks įdegis per atostogas panui teko, pasirodo žmogus kasdien čia, o ne Turkijoj, ir krantinėj čia toks soliariumas, kad net nenorėdamas įdegsi geriau, nei bet kokioj Turkijoj.
Išplaukiam iš uosto, ir, sekdami vietinių jachtų virtinę, papuolam į Kaizerio kanalą, vedantį į Štetino marias. Jonui pasakoju apie kanalą, kaip jį kasė prancūzų karo belaisviai, vokiečių čionai sugabenti 19 amžiaus vidury. Matau, žmogus visai kitom akim kanalo krantus jau stebi, tiesiog mato tuos tūkstančius prancūzų. Jau jam įdomu, kokia technika tuo metu buvo tokiam darbui naudojama, kiek maždaug tai truko... Kai toks inžinerinis dialogas išsenka, pamėtėju kitą temą - kai 1945 sovietai vokiečių armiją link Berlyno stūmė, vienam kanalo krante buvo rusai, kitam vokiečiai įsitvirtinę... Ir kaip sudėtinga būdavo žvalgams surasti mažiau saugomą pakrantės ruožą, kad armijos perkėlimą ten suorganizuoti; iš pradžių naktį ar paryčiais persikeldavo tik nedidelė šturmo grupė, lengvai ginkluota, kad užimti nedidelę teritoriją, į kurią po siaubinga priešo ugnim turėdavo persikelti pagrindinės puolimo pajėgos. Žiūriu, jau jis akim ieško, kur ta vieta , tinkama tokiai ofenzyvai, galėtų čia šiandien būti, diskutuojam kurie pakrantės ruožai pridengti, o kurie kiaurai prašaudomi, jau jam pasidaro įdomu ir koks čia gylis, koks kanalo plotis, kaip per vandenį techniką perkeldavo, ir t.t. . Verda jam mintys nuo tokios gyvosios istorijos pamokos. Ir labai gerai, kad verda, nors tikrai aš ir pats nežinau, ar tiksliai šiame kanale tokie santykiai tarp vokiečių ir rusų įvyko, bet juk niekur nemačiau duomenų, kad taip nebuvo.
Lenkija-Vokietija 005

Lenkija-Vokietija 005

Pagaliau plaukiame per paskutinius vartus su švyturiais, ir įpuolame į Štetino marias, kuriose yra Lenkijos-Vokietijos siena. Keliame visas bures, ir plaukimas pasidaro panašus į Kuršmares - farvateris, tinklai, ir tas pat vėl tik atvirkštine tvarka. Kartu kanalu plaukę čarterinės lenkų jachtutės gerai šiuos vandenis žino, todėl kerta tiesiogiai link Ueckermunde's, o mes plaukiame tiksliai pagal gaublį, t.y. jūrlapį , vien farvateriu, ir gaunasi kad kažkaip kampais.
large_Lenkija-Vokietija_010.jpg

Po kurio laiko kertame Lenkijos-Vokietijos sieną, pažymėtą geltonais plūdurais, o dar vėliau perprantame vokišką tinklų statymo ordnung'ą. Visos marios skersai/išilgai užtvertos, ir reikia tikrai įdėmiai stebėti stuaciją, kad neįsivelti į tinklus. Kiekvienas tinklas griežtai pažymėtas dviem plūdėmis su vėliavomis - pradžia su viena vėliava, o tinklo pabaiga - su dviem vėliavomis. Dažniausiai dvigubos vėliavos stovi 20-30 m atstumu viena nuo kitos, t.y. aiškiai pažymėtas saugus koridorius, ar vartai tarp dviejų tinklų. Nori plaukti ne farvateriu - stebėk gylius, jūrlapyje ieškok akmenėlių ženklų, ir plauk tarp dvigubų vėliavų - tai viskas ir bus lygiai bei ramiai.
Štetino marių krantai vietomis atrodo visai patraukliai - reljefas tikrai nėra plokščias, aplink miškais padengtos kalvos, pakrantėse išsibastę kurortiniai miesteliai, išaugę iš žvejų kaimelių.

Netrukus priartėjame prie Ueckermunde's įplaukos kanalo.
large_Lenkija-Vokietija_017.jpg
large_Lenkija-Vokietija_018.jpg
large_Lenkija-Vokietija_020.jpg
large_Lenkija-Vokietija_021.jpg

O dar po 15 min. švartuojamės miestelio centre.
large_Lenkija-Vokietija_028.jpg

Neketiname ilgiau čia užsibūti, tesinori greitai apžiūrėti miestelį, pabandyti suprasti kuo jis čia gyvena - ir plaukti toliau.

Nedidukė ir kompaktiška ta Ueckemunde - ramus, švarus ir tylus miesteliokas prie upės ir marių, savo laiku garsėjęs ungurių žvejyba, rūkymu ir tiekimu Pomeranijos biurgeriams.

Beslampinėdami gatvelėmis, randame LBS biurą (žiūr foto žemiau), o paskui nusprendžiame ką nors greitai užkąsti. Pasirodo, dvi įgulos duri dvi labai skirtingas nuomones dėl to užkąsti. Lokiuko įgula tvirtina, kad kebabas yra nors ir greitas, bet visada šviežias ir teisingas maistas. Scorpio atstovauja nuomonei, kad islamistams ir jų virtuvei savo kukliais finansais neturėtume padėti leisti šaknis ir konkuruoti su biurgerių vakarietišką kultūrą nešančiomis dešrelėm su kopūstais. Lokiukas pasišauna tuoj pat neginčijamai įrodyti kebabo greitumą bei sveikumą, ir kad visokie sapaliojimai apie kultūrinius skirtumus ir kažkokią ekspansiją nieko bendro neturi su įgulas vienijančiu troškimu kažką užsimesti ant skrandžio. Kai man kas pasako - "aš tuoj įrodysiu" - dažniausiai aš pristabdau savo argumentaciją, ir leidžiu viską man įrodyt praktiškai.
Doner kebabų verslas Ueckemunde'je yra, sakyčiau, pažengęs, bet tikrai neįvokiu, kaip mūsų praktinio eksperimento vedama grupė paieškas užrutulioja vietnamiečių maisto restorane, kuris reklamuojasi, kad daro pačius geriausius turkiškus kebabus mieste. Kad nebūtų buriuotojams būdingų ginčų dėl neteisingo balo, visi užsisakome vienodą (monotipas) kažkokį donner u-liu-liu su viskuo, valgysime vietoje. Manau, kad mūsų u-liu-liu buvo pagamintas iš visiems pažįstamos "šlapiankos", pagardintos kažkodėl kinietišku kukurūzų krakmolu patirštintu saldžiarūgščiu padažu, bulvytės fri buvo kaip visos fri, o padrožtas kopūstas buvo kaip ir vieninelis natūralus ingredientas lėkštėje. Visi viską suvalgė - vėlgi - dėl vienodos distancijos, ir dar kad alkani. Po to buvo vieningai nuspręsta, kad su tuo pavalgymu kažkas gavosi visai ne taip. Aš juk sakiau - alkaida... Iš Jono šypsenėlės supratau, kad jis tik ir laukia, kad tuoj-tuoj apie tai ir prasižiosiu. O ne, neišdegs...
Nubetvienoktačiau - vokiečių provincijoj papulti būtent į vietnamiečio knaipę, su tikslu suraityti greitą ir sveiką turkišką kebabą, ir prisiryt lietuviškos šlapiankos su kinietišku padažu - ir specialiai ieškodamas, užsimušk - nerasi, o čia - prašom...

Fotografuojamės su metaliniu gatvės muzikantu, atsirišame ir judame toliau.
O toliau buvo dar gražiau. Bet apie tai - kituose įrašuose, stay tuned, kaipssaka...
large_Lenkija-Vokietija_036.jpg
large_Lenkija-Vokietija_029.jpg
large_Lenkija-Vokietija_030.jpg
large_Lenkija-Vokietija_034.jpg
large_Lenkija-Vokietija_038.jpg
large_Lenkija-Vokietija_039.jpg
large_Lenkija-Vokietija_040.jpg
large_Lenkija-Vokietija_041.jpg
large_Lenkija-Vokietija_042.jpg
large_Lenkija-Vokietija_043.jpg
large_Lenkija-Vokietija_044.jpg
large_Lenkija-Vokietija_045.jpg
large_Lenkija-Vokietija_046.jpg
large_Lenkija-Vokietija_047.jpg

Posted by gramas 10:35 Archived in Germany Comments (0)

Apie tai, kaip višta virš Baltijos skraidė

Plaukimas Hel - Leba - Kolobrzeg

Vos išlindę už Helio "rago", gauname sočiai pakeleivingo vėjo, ir pagaliau galime normaliai buriuoti. Netrukus skleidžiame spinakerį, ir pastovaus greičio turime apie 7.5-7.7 mazgo, nučiuožiant nuo bangos ir gerokai daugiau. Toks greitis SCORPIO jau skaitosi didelis, todėl labai atsipalaiduoti negalim, dirbam brasais, pastoviai tenka atleidinėti ir vėl pritraukti spinaker-giką, kad mūsų nešama pūslė nuolat būtų pilna ir tinkamai vežtų. Paprastai ant sportinių jachtų tokiu atveju užtenka darbo keturiems įgulos nariams, bet mes turistai, o ne sportininkai, todėl privalom būti sumanūs ir tvirti - dviese susitvarkom puikiai ... iki prireikia suhalsuoti, ir prisegti giką iš kitos forštago pusės. Čia jau tenka mudviem pakovoti su stichija, nes prie stipresno vėjo toks manevras reikalauja šiek tiek įgūdžių, kurių pas sportininkus kiek daugiau, nei pas turistus, deja... Kaip Jonas vėliau sakė, labai jau garsiai rėkaliojau nuo laivo priekio, aiškindamas kur ką sukti ir kaip ką traukti... sako, buvo ir necenzūrinių, bet aš negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti. Netrukus plaukiam jau kairiu halsu, viskas vėl lygiai.
P6300044

P6300044


P6300040

P6300040

Po kurio laiko prieš mus pradeda kilti kažkas panašaus į nedidelį audros frontą, o prieš jį dažniausiai būna škvalas - iš visų pusių galinčio padaužyti trumpalaikio, bet stipraus vėjo - zona. Būtumėm visai blondinai, kad į škvalą įplaukti su spinakeriu, todėl pūslę nusimetam. Taip ir plaukiam pilnom pagrindinėm burėm visą vakarą, audros frontas mūsų nepasiekęs pradeda sklaidytis, jokios grėsmės nebekeldamas. Naktį apie 0200 įplaukiam į Leba uostą, švartuojamės, "prisirašom" marinoje ir krentam miegoti.

P6300050

P6300050

Ryte pamatom, kad be mūsų jachtų, Leboje yra ir daugiau draugiškų įgulų iš Klaipėdos uostelio - Piranija, Manija, MonAmi, Vakarė.
Leba - puikiai įrengta marina, su visa buriuotojui reikalingos buities infrastruktūra, kuro kolonėle (dirba nuo 0700 iki 1700), wi-fi internetu (slaptažodis FishHunter009), nelabai toli nuo paties miestelio, kur rasim bankomatus, le'storanus ir parduotuves. Nuo Klaipėdos iki čia - apie 130 jūrmylių - per parą suplaukiamas atstumas, su vėju ar be, nes dyzelio čia gausi, jei ką. Tai ir paaiškina Lebos marinos populiarumą lietuvių buriuotojų tarpe.
P6300063

P6300063


P6300061

P6300061


P6300066

P6300066


P6300069

P6300069


P6300075

P6300075


P7010078

P7010078


P7010082

P7010082

Leboje praleidome visą dieną ir naktį, o sekančios dienos ryte pasipildom dyzelio atsargas ir keliaujam toliau, į Kolobrzeg. Dyzelio kaina Leboje - PLN5.57/L.
Iš ryto vėjas per silpnas, todėl vėl tenka nuobodžiai varikliuoti.
O ką veikia buriuotojas, kai jam tenka nuobodžiai varikliuoti lygiu vandeniu ? Būtų pavargęs - miegotų, bet kad parpėm Leboj ramiausiai visą naktį, todėl teisingas atsakymas - nuobodžai varikliuodamas lygiu vandeniu, buriuotojas daro valgyti ką nors tokio prašmatnaus. Todėl šiandienos prašmatnusis patiekalas - šaltibarščiai su šviežiom bulvytėm. Skanu be galo, desertui - prisirpę trešnės. Po tokių pietų - pagal Archimedo dėsnį - tiesiog privalai pamiegot, nori/nenori. Vakarop mudu prisimenam, kad Lokiuko šaldytuve esame palikę savo rūkytą vištą, kurią kaip ir laikas būtų šiandien suraityti, kol ji antro ar net trečio šviežumo netapo, nes Lokiuko šaldytuvas kartais dirba, kartais ne, kad laivo akumuliatorių nedrožtų.
Radijo ryšiu išsikviečiame Lokiuko škiperį Artūrą, aiškiname situaciją, ir deriname operacijos planą. Planas toks - mūsų skanioji višta dedama į krepšį, laivai plaukia greta, ir krepšys kobiniu perduodamas iš laivo į laivą teisėtiems vištos šeimininkams. Pasirodo, sutart yra lengviau nei padaryt. Pirmoji plano fazė vyksta sklandžiai, nes į krepšį višta duodasi įdedama be vargo. Antroji (laivų sugretinimo fazė) ir trečioji (veiksmas kobiniu) šiek tiek stringa. Priartėjus Lokiukui prie kairiojo Scorpio borto, pagriebiu kobiniu ištiestą krepšį, bet kad jo rankenos taip apvyniotos apie kablį, kad arba turiu lupti krepšį su visa višta ir kobiniu, arba išvis atsisakyti savo vištos. Ką darysi - lupu su visu kobiniu, žinoma. Artūras - neduot, nes tarėmės tik dėl vištos, o kobinys priklauso Lokiukui kaip įrankis, o ne atminimas. Taip ir tampomės kurį tai laiką. Man teko paleist, nes Lokiukas dar ir kažkaip greitai bandė praplaukti, mat nelabai laivų greičius sulygino... Paleidau irgi kažkaip nenorėdamas skirtis, matyt, nes krepšys pavojingai įplyšo, ir višta dar bandė įšokti į Baltiją. Bet nieko - Artūras ją kažkaip sugavo, ir čia gimė planas B: Lokiukas vėl praplaukia šalia Scorpio kairiojo borto, ir be jokio kobinio višta permetama mums. Taip ir buvo, taigi - mūsų višta virš Baltijos skraidė gal kokią sekundę, gal pusantros; nuskristas atstumas - apie 4 metrai. Jei kieno nors višta yra daugiau virš Baltijos nuskridus, arba tokiam skrydžiui rengiasi - šaukit raketą ir ruoškit paraišką rekordo registracijai.
P7010091

P7010091


P7010093

P7010093


P7010095

P7010095

80 jūrmylių to plaukimo šiandien, ir norisi kuo greičiau paiekti Kolobrzeg, kur ketiname stebėti Euro2012 finalą. Vakarop vėjo gaunam sočiai, tenka į grotą įkalti rifą, ir skriejame vidutiniu 6.5 mazgų greičiu. Vėliau, kai sutikom tos pat Manijos ir MonAmi įgulas marinoje, jie sakėsi vakarop fiksavę 36 mazgus vėjo, taip kad Kolobrzeg prieigose prasivėdinom visai smagiai. Netoli uosto mus paveja pasienio apsaugos kateris, radijo ryšiu nieko nesako, bet prisigretinę angliškai bando mus tardyti, perjungiu juos į lenkų kalbą, ir vėl - nereikia nei dokumentų, nei vizito ant laivo, užtenka pokalbio. Neveltui sakoma moki kalbą - žinai kelią, pagal Jurgį ir kepurė, o durnių ir bažnyčioj muša, kaip ten dar, na, jūs supratot... Aišku, jie plaukdami šalia suspėjo katerio kompiuteru pasitikrinti laivo registraciją, tikriausiai jau matė kad buvom Leboj ir Helyje prieš tai, tik pasitikslino kiek žmonių laive esam, ir, mandagiai atsisveikinę, nustraksi baltom bangų garbanom toliau.
Kolobrzeg marina man pasirodo visai jauki, nedidelė, naujai pastatyta už Europos babulius. Bosmanatas, buitinės patalpos, švartavimasis prie tiltelių su privestom komunikacijom, nedidelė jachtos gėrybių parduotuvė, erdvus elingas, nedidelė alaus parduotuvė, jauki terasa tam alui gurkšnoti, ir didžiulė konferencijų salė. Puikus sumanymas - puikiai įrengta konferencijų ir renginių salė turėtų generuoti neblogas pajamas marinai ištisus metus, nes vien iš laivų priėmimo labai į pelnus marinos niekur nesušoka, ir todėl papildomos pajamos yra svarbu... Vienintelis rimtas šios vietos trūkumas - tai karaokė ir gyva muzika le'storane, įsikūrusiame visai šalia marinos, sename bastione. Tu nori miego, o jie ten nori dainuoti, net kai nelabai gaunasi... Patarimas - atplauk į Kolobrzeg rimtai pavargęs, ir jokia muzika tau netrukdys.
P7020111

P7020111


P7020112

P7020112


Euro2012 finalą stebim kartu su kitų jachtų įgulom, and didžiuliausio LCD, konferencijų salės foje.

Kelionės tikslas - Vokietija ir Riugenas, todėl didesnio dėmesio Lenkijos miestams neskiriam - gaila laiko. Tačiau norisi papildyti šviežių produktų ir daržovių atsargas, todėl rytmety ruošiamės į miestą. Pirmadienio rytas, dauguma parduotuvių ir kavinių nedirba, laikas nuo laiko dar sutinkame iš parkų traukiančius tokius įdomesnius personažus, neretai kruvinomis fizionomijomis. Šiąnakt buvo linksma. Euro Finalas juk... Jie mato, kad mes ne vietiniai, ir žvilgsniai tokie, sakyčiau, dygūs. Jie tikrai būtų ne prieš ir su mumis pasimušti. Vietoj pagirių, taip sakant... Bet mums daržovių, pieno produktų, šviežios duonos, ir butelio romo (vakaro arbatai "užtaisyt") reikia, o pasimušti mums - kaip tik ir nereikia, bet dėkui, kad siūlot. Maisto parduotuvėje pamatom, kad vos ne populiariausias ryto pirkinys - alaus skardinė. Matyt, esama čia ir kitokių metodų pagirioms, t.y. ne tik kraujo burbulas iš nosies.
Pats miestas - visai neblogas, krenta į akis tipiškas lenkų smulkaus verslo balaganas, bent jau lauko reklamos prasme, bet visur švaru, matyt, per naktį sutvarkyta, yra daug įdomesnių pastatų; foto žemiau, susidarysit vaizdą patys. Vienu žodžiu, papildom atsargas ir iškart išplaukiam toliau.
P7020113

P7020113


P7020114

P7020114


P7020115

P7020115


P7020116

P7020116


P7020117

P7020117


P7020118

P7020118


P7020119

P7020119


P7020121

P7020121


P7020122

P7020122


P7020124

P7020124


P7020125

P7020125


P7020126

P7020126

Posted by gramas 23:26 Comments (0)

Apie tai, kaip lenkų pasienietis lietuviškai kalba

Plaukimas Klaipėda-Helis (Lenkija)

Atostogų dvi savaitės, tad sumanom suplaukti A.Varno aprašytą maršrutą Lenkijos pakrante, Štetino mariomis ir vidiniu praėjimu apie Riugeno salyną.
Taip ir padarėm kartu su Jonu, per dvis avaites nuplaukta apie 730 jūrmylių, švartuotasi 15-oje marinų ir uostų, rimtų technikos gedimų nebuvo (pakeistas gėlo vandens sistemos slėgio indas), įgulos traumų taip pat - nei fizine, nei psichologine prasme.
Kartu plaukė vilniečių jachta Lokiukas, taipogi tėvo/sūnaus įgula.

Atskiriems kelionės etapams bus padaryti atskiri įrašai.

Iš Klaipėdos pajudam Birž.28d.1200. Vėjo praktiškai nulis, teks ilgai birbinti variklį.
Išplaukę iš uosto, stojam ant kurso į dvyliktą mylią nuo Karaliaučiaus krantų, ir duodam vairuoti meškai. O ta neima, nors tu ką... Sukam ratus jūroje, kalibruojam kompasą, vistiek pjauna meška į pievas, vairuoti nenori. Aišku, kad reikia tikrinti visas gedimų galimybes - iš pradžių galimas, po to visai neįmanomas. Atsidaręs runduką, kur prie pertvaros prisuktas autopiloto kompasas, randu daugybę konservų metalinėse dėžutėse, kurias ten sudėjau pats prieš kelias dienas. Numuša metalas kompasui norą Šiaurę matyti, ir tai varo mūsų mešką iš proto. Nėr konservų - nėr problemos. Ne, nesušveičiam visko vieno prisėdimu, tik perdedam kitur sandėliuotis, prie bulvių...

P6280001.jpg

Prieš pat sutemstant, ties Rusijos teritorinės jūros pradžia, šalia atsiranda lietuviška jachta, pavadinimo ir namų uosto užrašų taip ir neteko ant jos pastebėti. Autopiloto, panašu, jie taip pat neturi, nes uoliai stypso prie šturvalo, būtinai stačiom ir bent po vieną personą visą laiką. Taip ir birbinam varikliais visi trys laiveliai, protingu atstumu vienas nuo kito.
P6290004.jpg

Mudu su Jonu pakaitom pamiegam, pasiruošiam šilto maisto ir vėl pamiegam, ir netrukus paryčiais jau matom lenkų krantą, Helyje švartuojamės šiek tiek prieš 0800. Čia toks svogūnas pūpso ant krantinės, atrodė toks žvaigždžių karų stiliaus marinos biuras, pasirodo tik le'storanas, o marinos valdžia, vietinių žvejų pagarbiai "bosmanatu" vadinama, randasi kažkur toliausiai už uosto sandėlių esančiame pastate.
P6290006.jpg

Už to le'storano yra buriuotojams skirti konteinerinio tipo wc ir dušai, prie jų sėdi tokia jaunoji verslininkė, ir be pinigų nieko nekur neleidžia. Ji ir paaiškina, kad bosmanate gausime kortelę, kurios pagalba galėsim nemokamai siusioti ir kakoti, o už dušą vistiek reiks atskirai mokėti. Einam išsipirkti tos siusiojimo/kakojimo kortelės, pakeliui ant pirso prie mūsų prišoka toks vienarankis piratas, visas ginkluotas, balta skara ir baltais marškiniais, ir rėkia "AHOI!!!" Ahoi tau ir Aloha sakom, bet kam taip rėkti iš pat ryto? Paskui pamatom, kad jo darbas toks. Eurosojūzas kai kuriuos žvejus iš jūros verslo išpirko, ir apmokėjo kompensacijas už žvejybinių laivų perdirbimą į pseudo burlaivius - girdyklas. Tas piratas ir dirba ten šaukliu, savo Ahoi nuo pat ryto kviesdamas smagiai sau paplaukyti ir išgerti.
Dar ginčijomės, ar tos rankos ištikro pas jį trūksta, ar tik parietęs kaip nors, kad stiliuką išlaužt. Pasirodė, kad visai trūksta.
P6290010.jpg
P6290011.jpg

Taip palengva uosteliu keliaujam link bosmanato, kur sumokam už jachtų stovėjimą uoste, ir gauname uostelio valdymo bendrovės KOGA vizitinę kortelę su antroje pusėje uždėtu datos antspaudu. Tas antspaudėlis vėliau stropiai tikrinamas jaunosios verslininkės, kai tik pasirodai prie wc konteinerių. Bosmanate ažiūrime uosto stebėjimo sistemą, kur harbormasteris mato viską - koks laivas įplaukia ar išplaukia, ką jo darbuotojai veikia, ar kokį alų gurkšnoja tinklus kratantys žvejai.

Išeinam iš bosmanato, kurdami planą ką toliau šiam miestelyje veiksim, pamiegot iš pradžių ir paskui į le'storaną, ar atvirkščiai - kai vos ne padangas cypindamas į kiemą įlekia pasienio apsaugos auto, iš jo išsirita apvalokas barzdotas pareigūnas ir pro mus neria į bosmanato duris. Po akimirkos iššoka atgal ir klausia ar tai mes iš lietuviškų jachtų. Kalbu su juo lenkiškai ir taisyklingai, kas jį nuteikia labai draugiškai, ir jis iškart pasisako, kad deja, lietuviškai moka tik du žodžius - "laba diena" ir "bybis". Pasijuokiam visi, kad jo darbe turėtų tiek ir užtekti, jis įvertina jumorą ir net jokių dokumentų netikrina, tik paklausia ar pakeliui iš Klaipėdos nebuvom į Rusiją užsukę. Nereikia niekur nuo laivų blaškytis, patiems bosmanato ieškoti, švartuojiesi, o uosto ir pasienio tarnybos pačios mato kad atplaukei, ir čia jų darbas pas tave prie jachtos atvažiuoti, mokestį surinkti ir kontrolės veiksmus atlikti. Kai mokam už jachtų vietas, sakom, nereikia to kvito, kapitonas paringavo, kad tai pas mus gal nereikia, o čia reikia - respect, požiūris teisingas.

Helis - tai pora gatvių su le'storanais/žuvies rūkyklom, parduotuvėm, dar kelios gatvės gyvenamų namų, žvejybos muziejus, parkas su monumentu kariams, a'la kokių dviejų X maxima, pliažai ir jau minėtas uostas. Kažkaip savaime nusisprendė, kad nakvoti čia nebenorim. Vėliau paaiškėjo, kad Helio buriuotojams siūloma infrastruktūra yra pati biedniausia iš kituose Lenkijos uostuose matytos, tačiau net ji keliom galvom aukštesnė už, tarkim, Nidos marinos . Pora valandų pamiegam, pasivaikštom po miestelį, papietaujam ir jau mums laikas keliauti toliau, į Leba. Ko gero, stipriausias įspūdis iš Helio - čia kažką daugiau sužinojom apie Baltijos delfinus, dar jūros kiaulėm vadinamus. Kažin, ar nebus mūsų Kiaulės nugara su tais delfinais kažkaip susijusi, nes senais laikais jų ir mūsų pakrantėse būta, ir žvejai nelabai juos mylėjo dėl tinklų gadinimo...

P6290015.jpg

P6290017.jpg

P6290019.jpg

P6290022.jpg

P6290025.jpg

P6290026.jpg

P6290028.jpg

P6290030.jpg

P6290034.jpg

P6290036.jpg

P6290037.jpg

Posted by gramas 11:53 Archived in Poland Comments (0)

Apie tai, kas matuojama nidais

arba savaitgalio kelionė į Nidą

Reiks kažkaip susikaupt įrašui apie puikų plaukiojimą Lenkijos pakrante, Štetino mariomis, po to vidiniu Riugeno salyno praėjimu, ir atgalios namo. Lolita šioje kelionėje neplaukė, tai dalinės kompensacijos vardan dviese šeštadienį pajudėjom link Nidos.
Devintos valandos tilteliui atsivėrus, keliam grotą, vėjas "priamo v xariu", ir nuobodžiai varikliuojam iki Pervalkos švyturio. Nuo ten marios platesnės gylio prasme, ir plaukimas darosi įdomesnis, nes galime buriuoti. Vėjas S/SW, apie 12m/s, gūsiuose ir gerokai daugiau. Vos dešiniu halsu pradėjom plaukti kiek dešiniau Ventės farvaterio, tapo aišku, kad pilnų burių lengvai nepanešam (kam tos kančios, gi ne varžybas plaukiam) ir tenka į grotą įkalti pirmą rifą. Dviem vendais pasiekiam Nidą, vos spėjam parsinešti pora šviežiai rūkytų skumbrių, ir prasideda lietus, žaibai - gerai kad toli, ir Nidoj dundulis nesidaužo. Bet kokiu atveju - planas Nidoje susiruošti visą atsivežtą BBQ žlugo. Vakarojam jachtoj, skaitymas, internetas, arbata ir šiek tiek romo prie jos, ir pokalbiai. Apie 24 val. dar stovim abu tarpdury, ir spoksom į žaibus, pasakiškai gražiai kažkur virš Klaipėdos besispardančius liūties debesyje. Gražiau nei fejerverkai, ko gero... Parsisiunčiu šviežiausius GRIB'us, ir tampa aišku, kad štormas užsitęs, t.y. iš ryto miegoti galėsime kiek telpa. Panašu, kad sekmadienį iš Nidos bus galima išplaukti apie 15 val., iki tol bus apie 15m/s pastovaus SW, kuris vėliau suksis į W ir kiek raminsis.
Rytas giedras ir vėjuotas, turim tvirtą W; vaizdas iš prausyklos Nidos marinoje: nedideliu laiveliu vakar po mūsų atplaukęs olandas ieško, kur pasidėti krepšelį su tualetiniais reikmenimis. Be reikalo - tai Nidos marinoje nenumatyta. Pasideda ant grindų. Nusivelka marškinius, vėl ieško kur juos pakabinti. Vėl be reikalo. Olandas tuo negali patikėti, atsidaro duris į koridorių, ir vėl ieško bent kokio kablio, kur rūbą pakabinti. Grįžta nepakabinęs, sugrūda į tą krepšį, kuris ant grindų. Matau, kad jau piktas. Stumdomės kokie 4 diedai prie tų dviejų varganų kriauklių, kažkam skustis, kažkam dantis praskalauti... ir man kiek gėda dėl tos varganos infrastruktūros, kurią buriuotojui tegali pasiūlyt prestižiniu kurortu save laikanti Nida. Vargas ir ubagynas tai, o ne prestižas... Kopos gražios, bet juk investuoti irgi reikia, jei plėtros tikiesi, turistų srauto nori. Nėr laisvų pinigų? Juk visi susimokam už laivelių stovėjimą uoste, bet metai po metų Nidos marinos situacija nei kiek negerėja. Kabliukas šikinyke juk ne karvę kainuoja, oij ne piniguose čia reikalas, tikrai ne...
ČiliPicos gaspadorius Gintaras karstosi stogais, remontuodamas vėjo nudrėkstą tentą, mes sulapnojam po omletą su graikiškom salotom, kol grįžtam į laivą - vėjas Čilio tentą vėl nuplėšęs...
Nelabai yra ką čia veikti, po Nidą slampinėti irgi jokio noro, nagai niežti plaukti. Atsirišam apie 13 val., vien truputis genujos duoda pastovaus greičio 6.4 KN, o slįstant nuo bangos ir gerai virš 7. Saulė švieč, laivs plauk, smagumėlis grynas. Taip smagiai ir parčiuožiam namo, groto net nekėlę, prisirišam Pilies uostely 1800.
Nuplaukta apie 50 NM, kas yra lygiai du nidai. Vienas nidas Lietuvos buriuotojams yra toks nuotolių mato vienetas, lygus vienam atstumui nuo Klaipėdos iki Nidos, t.y. 25 jūrmylės. Didesnį atstumą jūroje buriuojant, ypač link namų, vis pasitikrini ploteryje kada tą krantą pasieksi. Tarkim, matai kad yra likę kokie 100 jūrmylių, atrodo smarkiai daug - bet perskaičiuoji nidais - taigi vos keturi nidai gaunasi - kas yra ne daugiau 20 val. plaukimo - ir jau kažkaip namai arčiau atrodo...

Posted by gramas 04:41 Archived in Lithuania Comments (0)

Pirmas įrašas

Apie tai, kaip ir kas čia bus rašinėjama ir prie ko čia menkė

Čia bus registruojami kai kurie jachtos SCORPIO plaukimai ir kelionės po Baltijos jūrą, ir ne tik. Įrašai bus nereguliarūs, nes autoriui kelionės atsitinka ne taip dažnai, kaip jis to norėtų.

Įrašų publikavimo data dažniausiai nesutaps su konkrečios kelionės datomis, nes po geros buriavimo dienos norisi eiti į dušą, po to kažko užkąsti, įkalti "night cap" ir eiti pamiegot, o ne bruktis internetan su savo sapalionėm.

Jokia konkreti menkė čia neprieko, ji šiaip menkė. Kažkas taip rašė apie delfiną, bet kad jį sutikti Baltijoje - prilygtų stebuklui. Stebuklais labai netikiu, todėl tai bus menkė. Mano gultas jachtoje yra taip vadinamam urve, t.y. laivagalyje, prie dešinio borto. Jei normaliam pasauly žmogus guliesi į lovą, tai ant Scorpio į savo lovą turiu įsliuogti iš salono kaip į urvą kojomis į priekį. Bet jau kai atsigulu ten, tas mano urvelis tampa pačia jaukiausia vietele Visatoje. Visai šalia yra prietaisai, kurie man parodo kur ir kaip plaukiame ir kaip kas laive veikia, iš gulto galiu girdėti kas vyksta kokpite, iš čia galiu greitai pašokti ir lipti viršun, jeigu prireiktų. Prieš nusijungdamas į miegą, girdžiu visai šalia pratekantį vandens srautą, kuris moka kaskart vis kitaip pasakoti apie gelmių pasaulį, kuriame, tarp milijardų kitų gyvių, tikriausiai yra ir ta menkė, kuri neprieko. Ir ji visai čia pat - iškart po mano lova.

Posted by gramas 02:31 Archived in Lithuania Comments (0)

(Entries 1 - 6 of 6) Page [1]