A Travellerspoint blog

July 2013

Apie tai, kam reikalinga kantrybė. Archipelago naujienos-2

large_DB3838912219AC6817CD744D877FA572.jpg
Jonas suvisam krito į meilę. Stokholmui. Jam čia tinka viskas - ir miestas, ir žmonės, ir tas tempas-triukšmas-veiksmas-šurmulys. Sakosi, čia vieta, kur jis galėtų gyventi. Bet ne to juk čia atplaukėm, ne miestą sau matuotis - pabuvom dvi dienas, pamatėm ką suspėjom - ir užteks. Man jau nagai niežti judėti toliau. Strandvagen'o Ferrar'iai Mazeračiai? Kad ne-a, ačiū kažkaip...
Bet kiekvienas turim vietų, į kurias traukia sugrįžti, ir Jonui Stokholmas ilgam išliks kažkur sąrašo viršuje.

Puikus vėjuotas rytas, todėl keliam bures vos išlindę iš Wasahamnen marinos. Vėjo tiek, kad gūsiai retkarčiais užverčia ant šono ne vaikiškai - jei tektų ilgiau šitaip buriuoti, reiktų rifuoti grotą. Tačiau kanalas suksis kairiau netrukus, stosim tiesiai nosim į vėją - neverta vargti su rifavimu.

large_DB4877AA2219AC6817E11F81CBCE9E4D.jpg

Prieš mus lėtai išauga didžiulis kruizinis VIKING keltas. Toks miestas ant vandens. Mes kaip tik randamės ties krantine, kur jis švartuosis, bet staigiai pasitraukti negaliu, nes buriuojam gana aštriai į vėją. Keltas ženkliai lėtina greitį, akivaizdžiai laukia, kol pasitrauksim nuo jo krantinės - ir tik tada susigriebiam padarę kvailystę - išlindom į uosto akvatoriją, neįsijungę VHF16 kanalo. Vos tik Jonas įjungia mūsų raciją, išgirstu teksto pabaigą "... and sailboat to be escorted to the harbour." Su keltu mes jau beveik susilyginę... Gal buvom įplaukę į draudžiamą zoną? Už savęs pamatom atlekiantį oranžinį katerį su visų spalvų švyturėliais. Mus ima, sakau Jonui - iškart priperkam, tuoj mus pakuos už tai, kad patrukdėm keltui. Šitoks didelis laivas , ko gero, savo dviem sulig 5 aukštų namu dydžio varikliais per 5 minutes išdegino tiek mazuto, kad mano kreditinė gali tiek ir nepatempti... Tikriausiai, iš pradžių bandė mus kalbinti ir baidyti į šalį per raciją, mes neatsiliepėm, ir - prašom...
Atrodo, šiandien jau prisiburiavom - vynioju genują, jungiu variklį - kateris jau visai arti, bet greičio nemažina. Na taip - susigretinęs apžiūri, dabar užeidinės iš priekio, pristabdys, pridengs mus nuo vėjo ir tada išgirsim ką ir kaip toliau daryti... Nuotaika, aišku, krenta kaip nuo kalno...
Bet jis kaip lėkė su visom savo lempom link mūsų, taip ir nulėkė, palikęs ant jo sukeltų bangų pašokinėti.
Per raciją vėl prasideda pokalbis. Girdim tik tarnybos tekstus, nes kita dialogo pusė randasi kažkur toli ir mūsų racija jų signalo neima. Pasirodo, nutiko šis tas negero su kažkokių netautiečių jachta archipelago prieigose iš jūros pusės, ir vyksta gelbėjimo operacija. Aiškėja, kad kateris skuba į pagalbą ties tokiu tai švyturiu ant akmenų užlėkusiai jachtai, kurios įgulai tiesioginio pavojaus gyvybei nėra, tačiau prašosi saugios palydos į artimiausią uostą.
Aha, tai mūsų atostogos dar kaip ir nesibaigė... good-good-good...

Genują tai suvyniojam ir einam varikliu vien su grotu, tai vėl pliurpą gesinam ir plaukiam abiem burėm - priklausomai nuo vingiuojančio farvaterio krypties į vėją. Sportiškai drožtis visą kelią laviruote nenorim, nes gaila laiko - dar šiandien norėtume aplankyti Vaxholm tvirtovę, ir tada spręsti - liekam ten nakvoti, ar plaukiam toliau. Iki Vaxholm plaukimas tikrai neprailgo - maždaug tik pora valandų. Per tą laiką skaitinėjam lociją (tiksliau - Arholma-Landsort buriavimo vadovą) - apie Vaxholm istoriją.
large_DB5F7C132219AC681720CCFDD5C1A7DF.jpg

Tvirtovė buvo pradėta statyti dar karaliaus Gustavo Vazos laikais - 1544 m. Pradžioje tai buvo tik bokštas su pylimais aplinkui - patrankų pagalba galėjo kontroliuoti kanalus tarp salų, vedančius į Stokholmą. Iki dabartinių mūrų tvirtovė išsiplėtė maždaug 1860m - ir tapo praktiškai bet kokiam to meto laivynui neįkandamu riešutėliu ant kelio į sostinę.

Kad tvirtovės niekas negalėtų aplenkti, vienas iš kanalų apie salas turėjo būti užpiltas. Gyliai čia - apie 20 metrų, todėl su tuo kanalu švedai užtruko 300 metų. Toks, sakyčiau, ilgalaikio matymo reikalaujantis projektas - kaip mūsų atominė, ar energetinė strategija - ar ne? Bet jie tai padarė - per 300 metų, bet padarė, ką suplanavę. Keitėsi karaliai, keitėsi vykdytojai - bet padarė, nes taip buvo nuspręsta, ir to jiems reikėjo. Vėliau, kai karalystės sienų ir sosto prieigų gynyba nusikėlė tolyn į archipelago pakraščius ir tvirtovė prarado gynybinę svarbą - buvo nuspręsta vėl tą užpiltą kanalą atidaryti laivybai. Išsprogdinti per 300 metų supiltus akmenėlius užtruko 30 metų. Ir vėl jie tai padarė, nes taip jiems reikėjo. Turi nuoseklumo ir kantrybės šita valstybė ir jos žmonės. Gal čia valstybės strategija ir ją vykdantys žmonės ne kas 4 metai keičiasi, kaip pas mus?

Pats Vaxholm miestas kadaise gyveno praktiškai vien iš tvirtovės įgulos aptarnavimo, ir jame buvo leidžiama statyti vien tik medinius statinius. Kad priešui atėjus, miestą būtų galima sudeginti, ir nereikėtų eikvoti šaudmenų priešo kareivių priedangoms naikinti. Iki šiol yra daugybė išlikusių senovinių medinių pastatų. Vietinio burmistro boba organizuodavo priėmimus, kviesdavo žymesnius menininkus pasirodyti įgulos karininkams ir vietos aukštuomenei. Prieš kiekvieną pobūvį ji pagal kviestinių sąrašą stropiai patikrindavo kiekvieno dalyvausiančio reputaciją ir ar pakankamai ta asaba yra pasiturinti, ar skolų neturinti - kad būtų verta su rimtais žmonėm toj pat medinėj troboj skripkos klausyti...

Vaxholme ir buvo sustabdyta rusų invazija 1719 - aisiais. Rusų laivynas per tą ekspediciją sudegino vos ne kiekvieną kaimą visam Archipelage, tačiau Vaxholmas jų į sostinę nepraleido.

Laikas bėgo, artilerijos technika nuo lygiavamzdžių pabūklų perėjo prie graižtvinių su didesniu apšaudymo nuotoliu, geresniu taiklumu, pabūklai tapo paslankesni - ir sienų gynyba persikėlė į Archipelago prieigas. Švedams apsispręsti padėjo ir toks Vokietijos admirolas (kurio pavardės vistiek niekas neatsiminsim), su savo moderniu kreiseriu pademonstravęs naujų graižtvinių pabūklų galią. Šovė šovė kareivėlis - ir įgruvo abi tvirtovės sienos kiaurai. Išorinė siena iš granito blokų ir vidinė plytinė 2 metrų storio siena. Sušovė admirolas chuliganas grynai šiaip sau, ir nuplaukė savo keliais. Sakoma, kad per savo gyvenimą admirolą juokiantis matė tik du kartus - pirmą kartą kai, gerokai vėliau pats saloje išsilaipinęs, pamatė savo šūvio į Vaxholm'ą padarinius. Antrąkart - kai mirė jo uošvienė. Matyt, įvykiai jam buvo lygiaverčiai.

Netekus karinės svarbos, tvirtovė buvo ir kareivinėmis, ir kalėjimu, ir vėl kareivinėmis, ir švedų jūros jėgerių (specialus galvažudžių dalinys visokiems šlapiems dalykams) mokymo baze, ir galiausiai - muziejumi su viešbučiu keliaujančiam jaunimui.
Labai jau daug laiptų į pagrindinį citadelės bokštą - bet vargti tikrai verta - nuo bokšto vaizdai į visas puses - už milijoną. Jei su savimi atsinešit termosą kavos ir sumuštinius priešpiečiams - čia ta vieta.

Muziejuje vaikštinėjo dar kelios švedų šeimos - keisti jie kažkokie, santūrūs tokie, nieko neliečia... Čia juk ekspozicijų salėse galima visus kulkosvaidžius, patrankėles ir pabūklus, periskopus išmėginti - tai mes ir mėginom, tarškinom spynom kiek tilpo. Ten įvairių epochų kareivių manekenų pristatyta - kai kurie akis varto, kvėpuoja, sujuda laikas nuo laiko - gal tie švedai tų "prižiūrėtojų" bijojo?
Kultūriniai skirtumai, kurgi ne...
Jei ką istoriniai ginklai rimčiau domina - tai visa geležis, kuri šiuo metu Vaxholm'e rodoma - neblogai aprašyta ir pavaizduota ==čia==

Aha, tai gi tie jūros jėgeriai įdomius laivus turėjo - gali tikrai greitai glisuodami skrieti paviršium, o reikalui prispyrus - gali imti ir panerti po vandeniu su dviejų karių įgula, tuo metu kvėpuojančia iš akvalango balionų... Įdomios karinės technikos švedai iki šių dienų turi - ne veltui Švedija yra viena iš didžiausių ginkluotės pardavėjų visame pasaulyje. Nemūsiškai šie koviniai narai Kustjägare vadinami - kam įdomu, prasigooglinsit.

Marinoje prisirišam, ir tik tada pamatom, kad juk galėjom atsistoti ir šalia savo prietelių - burinės jachtos GERADIENA, mūsų kaimynų namų uoste. Ilona ir Tauras čia nakvojo pakeliui į Stokholmą, prieš tai atostogavo Archipelage - salų miesteliuose ir laukinėse inkaruotėse. Jiedu ir pakonsultuoja mus ką įdomesnio rasim miestelyje, kaip į tvirtovės salą keltis, kur jachtos žaislų parduotuvės, kur pinigų iš sienos SEB'as duoda... Netrukus jiedu susipakuoja dviračius ant savo laivo, ir išplaukia į didelį miestą.
large_DB74764B2219AC6817A687BBF9C0EC98.jpg

Marinos paslaugų kaina SEK225 už dieną, WiFi pasijungimo kodą ir wc spynų kodus duos uosto budintis. Dušas už monetas. Visas personalas - teisingai į klientą orientuotas jaunimėlis. Servisas - super.

Vaxholmas reklamuojamas kaip miestas ir marina su Viduržemo jūros koloritu. Vizitas į tvirtovę - sakyčiau, privalomas, labai simpatiškas miesteliokas, Archipelago sostinė - bet daugiau kaip dienos kažin ar vertas, ir su tuo Viduržemiu marketingo galvūzai užlenkė, mano kuklia nuomone. Mooring line švartuotė, pora restoranų netoli krantinės - ir jau Viduržemis, Italija, Graikija? Nenada..., gerai?

Šiek tiek FOTO

Posted by gramas 23:55 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kiek kainuoja gyvybė. Archipelago naujienos -1

large_wet1.jpg
Jeigu trumpai - tai viskas, kas gerai prasidejo - tai, žinote, tas viskas gerai ir baigesi. Per visas dvi plaukimo savaites nenutiko nei baisaus štormo, nei stichijos nugalėjimų, nei jokių ekstrymų, beigi nuosavo sumanumo neginčijamų įrodymų. Todėl nėra net kuo pasipuikuoti prieš buriuojančią tautos dalį. O juk galejo būti kitaip. Juk turejom atkovot Baltiją. Ir būtume atkovoję, jei ką, nes parako parachiernicoj dar yra - bet kad per dvi savaites plaukimo taip ir neradom nuo ko.

Taigi - Stokholmas. Man jis - Šiaurės sostinė. Gražus, savitas, gyvas, svetingas. Visur, kur beeitum - susibendrausi angliškai, niekas nosies į šalį nuo tavęs, turisto, nesuka.
Jachtai vietą gavom marinoje pačiam miesto centre, šalia Wasa muziejaus - net dviračio iš jachtos podėlių išsitraukti nereikėjo - visą centrinę miesto dalį gali apeiti pėsčiom. Esu kažkada automobiliu panaršęs ir Stokholmo priemiesčius - nieko įdomaus ten surasta tuomkart nebuvo, todėl liekam centre. Kas taip pat tiesa - Stokholmo centre vietinių žmonių nelabai ir sutiksi. Išlipi iš laivo - ir įsilieji į slampinėjančių turistų minią. Srautai skyla, vėl susilieja - dreifuoji kartu, ir nejučiom apeini visas įdomesnes senamiesčio vietas. Na taip, vietinių švedų čia kaip ir nėra, bet nepastebėti tipo vietinių "švedų" dykinėtojų nelabai ir pavyks - Stokholmas ženkliai sutamsėjęs. Antra demokaratijos pagalio pusė - gal čia taip ir turi būti, spręsti ne mums, nes esam svečiai. Šitie neblondinai, priešingai nei kita Stokholmo populiacijos dalis, liepos mėnesį neišvyksta į savo vasaros namus gamtoje, neišplaukia su jachta ar kateriu į salas, o lieka trintis mieste. Ilsėtis ir trintis. Trintis ir ilsėtis. Demonstratyvus trynimasis gatvėje veikiant beleką juos smarkiai nuvargina, todėl reikia ilsėtis. Bet niekam jie netrukdo, bent jau kol šahido diržais nesidabina - paprasčiausiai čia taip yra.

Stokholmo Istorijos muziejuje - įspūdinga vikingų ekspozicija. Ne pirmi metai, kaip vikingų tema mums atrodo įdomi. Daug stendų, eksponatų ir informacijos apie to meto Baltijos (ir ne tik) valdovų buitį, papročius, kultūrą. Aukso kambarys su iš viso pasaulio vikingų suvežtomis bangenybėmis. Ilgokai pabūnam prie vikingų sostinės Birkos maketo, ten šalia ir vikingų laivo maketas. Į Birkos miestą nuo mūsų kranto kadaise ir plaukdavo kuršiai išmainyti savo pakrantėje rinktą gintarą į jiems reikalingesnius daiktus.
Mus čia įdomu - aptarinėjam laivo korpuso konstrukciją ir detalių jungimus, burių valdymo, laivo vairavimo įrangą. Šie laivai-drakonai 900-1300m karaliavo ne tik Baltijoj, bet ir visos Europos vandenyse, jais plaukė atradinėti Ameriką ir kitas šalis. Ko anksčiau nežinojau - kad bures jie ne tik siūdavo iš atskirų medžiagos gabalų į didžiulę paklodę, o atskiras medžiagos juostas supindavo, ir tokiom šachmatinėm burėm pasikinkydavo vėją. Specialios kartys tiesios burės kampams atremti, kad įstrižą sparną suformuoti ir laivas kampu į vėją galėtų kilti...

Yra ir stendas su atsakymu į filosofinį klausimą - o ko vertas mūsų gyvenimas? Jokių filosofijų kadaise šioje temoj nebuvo - 13- tame amžiuje Gotlande galiojo apytikslis kainoraštis, susietas su žmogaus padėtimi visuomenėje. Tai vadinta Gutalagen įstatymu. Esi vergas - tavo gyvybė kainuoja Tiek. Esi kilmingas - tavo gyvybė kainos N x Tiek. Sistema veikė taip - tarkim, tyčia ar netyčia, bet nugalabijai žmogų. Jo giminės, jeigu tai buvo laisvasis ar kilmingasis, įgyja teisę reikalauti keršto krauju, t.y. gali susilaukti rimtų nemalonumų. Jeigu nugalabijai svetimą vergą - jo šeimininkai reikalaus kompensacijos, ir tai ženkliai patuštins tavo kišenę. Pakvipus tokiems nesmagumams, tu nelauki, kol antroji pusė pas tave ateis mojuodama kirviais, o pats judini šikną ir eini tartis. Jei antra pusė labai galinga ir pikta - t.y. ne ant tų užsirovei - jie gali būti mažiau mandagūs, todėl derėtis siunti savo prietelių, kaip tarpininką. Va čia ir tampa naudingu visuotinai žinomas gyvybės kainoraštis. Jeigu pats parodai iniciatyvą reikalą išspręsti pinigais - nukentėjusioji pusė nelabai beturi teisę reikalauti tavo kraujo. Juk žmogus gailisi ir sutinka atsiskaityti. Tiesą sakant, galėjai labai ir nesigailėti - užtekdavo atsiskaityti. Čia kaip mes dabar protokoluose rašom "labai gailiuosi..." ir jei ne per dažnai nusižengiam, mokam tik pusę baudos. Juk kam nepasitaiko.
Kokios kainos Gotlande?
Laisvasis Gotlando gyventojas - gyvybės kaina iki 4.8 kg sidabro.
Laisvasis ne Gotlando gyventojas - kaina apie 2 kg sidabro.
Vergas - nuo 225 g sidabro ir daugiau.

Įstatyme palikta erdvės deryboms - kiekvienas atvejis individualus, ir kompensacijos kaina nustatoma aptariant nužudytojo nuopelnus, svarbą ir svorį giminės hierarchijoj.

Šiek tiek specializuotos info buriuotojams ir ne tik.
Jeigu jachta keliaujate į Stokholmą - pakeliui fiorduose matysite daug marinų, į kurias grįšite, jei Wasahamnen vietų nebus. Stokholmo prieigose rasti ramesnę inkaruotę, ar švartuotę prie uolų bus sudėtinga - be galo daug greitų keleivinių laivų eismo, didžiuliausios bangos, triukšmas... Į Wasahamnen geriausia būtų atvykti apie 10-11 val. ryte, nes maždaug tuo laiku tą dieną išplaukiantys jau bus sulapnoję pusrytėlį ir atlaisvinę krantines. Jachtos ten atvyksta ir išvyksta kasdien. Daugiausia atvykstančių jachtų blaškymosi po mariną, ieškant vietos švartuotei, vyksta nuo 17 val. ir vėliau. Tilteliai, kur sužymėta "Privat" - vietinių laivų vietos, ten rištis nevalia. Visur kitur - labai prašom, ten vietos svečiams. Patartina išlaikyti šiokį tokį suoprotį - jei esi mažas laivas, nelįsk į vietą, skirtą dideliam ir plačiam. Skandalo niekas nekels, bet peršokti į kitur tikriausiai paprašys. Visos vietos laivams individualios - prie pirštų. Švartavimosi lagu prie tiltelių, ar keliais bortais, nėra. Uosto kapitonas savo biure tai būna, tai ne - bet ištaikę momentą, sumokėsite po 300 švediškų rublių už stovėjimo uoste dieną ir, jei reikia, dar 25 už internetą 24 valandoms. Registruojantis jam pasakysit savo švartuotės numerį - užrašytas ant krantinės. Gausit kartoninį ant relingo segamą žymeklį ir atsiskaitymo kvitą. Ant kvito bus išspausdintas wc/dušų/skalbyklos spynos kodas. Aliaktros visos kelionės metu niekur nepirkom, tai net nežinau, po kieki ji ten yra. Internetui iš kapitono gausite kortelę su pasijungimo vardu ir slaptažodžiu. Prieš išeidami, nuo stalo pasigrobkite miesto žemėlapį.
Iš vakaro kapitono biure užsisakykit šiltas bandeles pusryčiams.
WC marinoje bendri - kiek vyrai, tiek moterys eina į bendrą san.mazgo tambūrą, ten kelios durys į atskiras kabinas. Dušai - nemokami - atskiri vyrams ir moterims - vis dar. Taip sakau todėl, kad lytinių skirtumų naikinimas Švedijoje yra karingo progreso stadijoj. Kai bendri wc tapo norma, lygintojai ėmėsi įvardžių - neva tai Jis ir Ji kai kam nesusivokusiam gali kelti diskomfortą. Tam iš suomių nusikopijuotas įvardis Hen - jis yra kaip rusų Оно, t.y. visus daro laimingus. Teko girdėti, kad švedų parlamente laikas nuo laiko vyksta diskusija, kad vyrai wc turėtų siusioti tik sėdėdami. Bandykit - gal ir krante patiks, nes jachtose tai nutinka dažnai. Kaip jie tai kontroliuos - man dar neaišku. Vėliau Visbyje pamatysim, kaip ta idėja įgyvendinama. Marinoje yra gera skalbykla - ten ant kiekvienos skalbimo mašinos padėta po popieriaus lapą su lentele skalbimo laiko rezervavimui. Įsirašai savo laivo pavadinimą į laisvą dieną/valandą - ir niekas tau ant sprando nelips su savo skudurų krūva. Užsirašyt geriau vos atvykus - lentelė pildosi greitai, vėliau laisvų langų nebus. Už skalbimą niekas papildomo mokesčio neprašė. Nuoroda prie kapitono biuro su žemėlapiu į Supermarket - kažkoks juokas. Eini, eini Djurgarden'o pagrindine pakrantės gatve - praeini pro kažkokią rodyklę į nuošalų kioską ieškodamas to Supermarket, paskui jauti, kad kažkaip per ilgai eini - pradedi tardyti vietinius - pasirodo, jokio Supermarket saloje išvis nėra. Susivokiam, kad tas šeimos verslo kioskas ir buvo supermarket. Tenka grįžt. Bet yra ten būtiniausi produktai, higienos, skalbimo priemonių - gi neapsipirkt į čia atplaukei...
Šalia marinos - modernus pramogų ir atrakcionų parkas. Jame iki sutemų visą dieną iš siaubo žviegia kankinami vaikai; marinoj girdisi gerai, bet kažkaip greit pripranti ir dėmesys nebesikreipia. Parko prieigose, netoli marinos - kelios kavinaitės su sąlyginai protingų kainų meniu.

FOTO-pasaka

Posted by gramas 03:24 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kad jūs ten pirmininkaujat, o mes keliaujam

Stokholme apsistojom Wasahamnen - jauki marina visai šalia Wasa muziejaus, miesto centre. Centriau kaip ir nebūna. Čia būsim pora dienų.

Keli žodžiai apie tai, kaip čionai atvykom.
Jachta SCORPIO su dviejų šiek tiek druskos ragavusių Girulių miško gyventojų įgula - Jonas ir aš - išburiavom iš Klaipėdos link švedų kranto liepos 3, trečiadienį.
Pakrančių apsauga išeinant iš uosto pasidomėjo, į kokį švedų uostą atvyksim. Pasakiau, kad nežinau tiksliai - priklauso nuo to, kaip virš Švedijos keliaujančio ciklono vėjai Baltijoj susidėlios. Jiems vistiek būtinai reikėjo pavadinimo, tai grynai momento svarbos įkvėptas, iš lempos išpoškinau, kad pirmas uostas bus Gotlande Farozundas, jei ne Burgsvikas ties Hoburgu.
Net nežinau, kurį pavadinimą pasieniečiai į knygą užsirašė, bet iš tikro atplaukėm į Farozundą, po 27 valandų smagaus buriavimo, jei neskaityti paskutinių 6 val. plaukimo varikliu. Visą popietę ir naktį vėjas sukinėjosi iš Pietvakarių į Šiaurę ir po to link Rytų, o jūra niekaip nesuprato, į kurią pusę banguoti. Taip ir prasinešėm įstrižai Baltijos iki Farozundo Gotlando saloje su daug vėjo, bet beveik be bangų. Smagumėlis. Jonas klausė - o kodėl tokiais greičiais nevarom per PaPa regatas? Vis dar galvoju, ką jam atsakyt.

Kai vėjas paryčiais išsikvėpė ir plaukėm su varikliu - pasikartojo praeitos kelionės į Gotlandą juokas - vėl netikėtai variklis užgeso, ir teko keisti kuro pirminio valymo filtrą. Filtras buvo pilnas košės, susiurbtos iš kuro bako dugno. Dabar žinosiu, kad man tai visada nutinka prie Gotlando. Yra kažkokios bakterijos, kurios per žiemą ir pavasarį maitinasi į dyzeliną dedamais ekologiškais priedais ir kondensacine drėgme nuo bako sienelių , ir prisidauginę iki tokios biomasės košytės, pridaro šitokių va netikėtumų. Gerai, kai tenka į variklio skyrių stačia galva nardyti esant palyginti ramiai jūrai - o jeigu taip varklis užgestų kur nors sudėtingoj laivybos situacijoj - tarkim, per štormą bandant įpulti į kokį uostą? Pirmas kartas - atsitiktinumas, o du - jau sistema. Pamoka - laivą nuleidus į vandenį nuo kranto, seną žiemojusį laive kurą išdeginti pilnai, ir tada pasikeisti abu kuro filtrus, prieš užpilant šviežiu dyzelinu. Užsirašykit tušiniu ant rankos, kad kitam sezonui nepamiršt... Paprastai pasirūpinam tik tepalo filtru, o reikia keisti visus, taip pat laive privalu turėti visus reikalingus filtrus, dirželius, tarpines atsargoje. Tą jūroj panaudotą atsarginį kuro filtrą iškart atpirkau pas Farozundo marinos kapitoną. Dabar ramu. Ten gerai įrengtos jachtų ir katerių remonto dirbtuvės, jis turi ir solidų visokiausių atsarginių dalių sandėlį. O jei ko neturi - žino, kur gauti.
Farosund Marina - švartavimasis su mooring line - eini galu iki tiltelio, prisiriši, ten prie tiltelio pririšta virvute pasikeli iš dugno švartavimo lyną, kurį ir užsivynioji ant laivo priekinės klampės. Smagiau tą daryti bent dviese, vienam gali būti sudėtinga, jei prie šoninio vėjo. Stovėjimo kaina 200 švediškų rublių, dušas 5. Prisišvartuok išilgai tiltelio - mokėsi jau 300. Pirtis ant sąsiaurio kranto - 50 žmogui, bet nemažiau 100. Pirtis visai neblogai įrengta tokiam betoniniam kube su šaudymo angom - panašių įtvirtinimų švedai prisistatę prie daugumos uostelių ir šiaip pakrantėse. Matyt, karo Farozunde nebebus.

Paslampinėjom po miestelį, aplankėm maximą vardu ICA, pasipirkom to, ką pamiršom Klaipėdoj ir kritom miegoti. Ryte sulapnojam kiaušinienės, 10.00 val. atsirišam ir išplaukiam į Stokholmo archipelagą.

Tik 03.00 nakties pasiekiam Sandhamną, kaip reikiant nuvargę dėl nemažos atkarpos pavėjinio buriavimo su didele banga. Laivui vis čiuožinėjant nuo didelių bangų, autopilotas su darbu nesitvarko, įsimuša laivas į didžiulės amplitudės zigzagą. Jei pastatytų šonu į tokią bangą - laivą kaip reikiant užverstų ir gautume daug vandens į kokpitą ir visur kitur. O mums to nereikia, nes atostogos. Taigi - pakaitom vairavom patys. Iš pradžių visai smagu kaip su banglente čiuožinėti nuo bangų keterų, vairu gaudant kryptį didžiausiam greičiui pasiekti. Tačiau po kelių valandų tokio sporto - kaip reikiant užsiknisi, ir norisi pasikeisti. Balansuodamas su dviem puodais ant viryklės, paruošiu karštą maistą. Grikiai, tie, kur verdami maišeliuose, šiek tiek alyvuogių aliejaus, truputis aštrokos bruschetta košės - viską sumaišai, įpjaustai po dvi virtas dešreles, ir kol vienas vairuoja - kitas valgo, užkąsdamas aisbergo lapais iš bliūdo ant kokpito grindų. Skanumėlis, kai normaliai išalksti - o juk namie į tokį valgį net ta skyle galvoj neatsisuktum...

Aplink sukinėjasi sunkių lietaus debesų frontai, bet nei vienas mūsų nekabino. Tamsoje makaluotis tarp akmeninių kuprų Sandhamno prieigose irgi nelabai patiko - tamsoj kiekviena didesnė lūžtanti banga prieš laivo nosį vaidenasi kaip mūša virš rifo. Vis krūpteli, ir puoli ploteryje tikrinti, ar tikrai nuo kurso nenuklydai, kur akmenų neturėtų būti... Nelabai relaksuoja tokie smagumai, o juk sakiau, kad mums - atostogos...

17 valandų iš Farozundo į Sandhamną, kurio marina pilnut pilnutėlė katerių su lėbaujančiu jaunimėliu. Ar jūs iš Latvijos, šaukia jie mums angliškai, nors vėliavą mato. Ne, sakau, iš Lietuvos. Tai gal jūs iš Rusijos - jau man aišku, kad jie šaiposi. A, tai gal iš Baltijos šalių? Ne, ble, sakau, mes iš Afrikos. Švartuojamės kuo toliau nuo to baliaus, nes arčiau ir vietos nėra - prie visokių žvejybinių kateriukų pontonų.

Toji jaunųjų geografų draugija dar baubs iki 6 ryto. Aš tai negirdėjau, nes vos prisirišom - ir lūžau, o Jonas, sakė, dar ilgai užmigti dėl tos fiestos negalėjęs.
Ryte marinoje girdėjau du pistoleto šūvius. Balius baigėsi normaliai.
09.00 atsirišom ir išplaukėm į Stokholmą. Va, čia ir prasidėjo ežerinis meditacinis buriavimas nuostabioje aplinkoje. Ohhmmmm....

Sutikom Lietuvą, plaukiančią link namų po didžiausios Baltijoj AF Offshore regatos. Pasilabinam ir papliurpiam su Osvaldu per raciją.

Foto ir dar daug raidžių sudėliosiu kada nors vėliau. Juk sakiau, kad mums dabar - atostogos...

Posted by gramas 09:38 Archived in Sweden Comments (4)

(Entries 1 - 3 of 3) Page [1]