A Travellerspoint blog

July 2015

Viduržemiai. Anties drama

Čia, Fiumicino (Italija) centre esančioje Darsena Traiano marinoje, vyksta nuolatinė drama. Maždaug tuo pat laiku vaikučius išsiperėjo stambūs jūriniai kirai ir antys. Kiriūkščiai jau gero broilerio dydžio, bando pakilti, daug sportuoja, sparčiai stambėja, bet vis dar vaikiškai kvaili ir apšepę pilkom plunksnom, kaip tikri paaugliai. Todėl tėvai juos stropiai prižiūri, vis numeta po snapu kokią žuvies maitą, kad jaunimas užlestų. Šiaip kirai linkę gyventi kolonijomis, turi savo teritorijas ir jas gina. To niekaip nesupranta antys ir bando plaukioti ten, kur joms atrodo, kad yra arba daugiau maisto, arba šiaip dėl pramogos. Tos pramogos retsykiais baigiasi tuo, kad suaugęs kiras taikliu smūgiu nukerta antį. Tada vėjas ir bangos tą buvusią antį atneša prie mano laivo, kad ir aš galėčiau ją apžiūrėti. Toks, va, birdwatching su greita mirtimi.

Iki šiol atnešė dvi. Pirmoji buvo patelė, kurios negyvą kūnelį po mariną vis sekiojo pusaugis ančiukas. Toks jau praaugęs ančiukas, mokantis pats žoles pačepsėti - atrodė, kad neprapuls ir vienas, bet po kurio laiko prisiplakė prie kitos šeimynėlės ir viskas su juo bus ok. Kitas atplukdytas mano apžiūrai kūnas buvo spalvingo gaigalo, kurį dar mačiau plaukiantį link kirų kolonijos, kai dar labai gyvas atrodė. Pačio untežudystės momento nemačiau, bet po lygiai poros minučių tas pat gaigalas jau suposi ant bangų tolyn nuo kirų kampo marinoj - aukštielninkas, kulnais tiesiai į dangų.
large_B49ED07799C4DD03E2256DF8ACCAC457.jpg

Bendravimu su antimis aš čia neapsiriboju. Private deal su marina padariau 8 dienoms. Jonas neseniai išskrido namo, po dviejų savaičių plaukiojimo kartu. Prasilėkėm visai neprastai. Nuo Alghero, Sardinijos vakariniam krante, per vasarinį Rojų netoli Asinara rezervato. Bonifacio sąsiauryje gavom audros, bet laiku pasiekėm saugią inkaruotę. Po to persimetėm į Korsiką, suplaukėm visą jos Rytinį krantą iki Bastia. Iš ten kirtom Tirėnų jūrą iki Elba salos, po to iki Italijos, pakrante iki Romos (Fiumicino). Pasivažinėjom pora dienų į Romą. Teisingai sako Jono filmuko herojus - taip ir yra - Visi keliai veda į Romą. Bet, tėvai, kai nori iš ten išeiti - vienos spūstys!
Roma yra super, visas tas istorinis paveldas ir dabartis su juo nesipykstanti, tai daro įspūdį. Bet tos minios turistų žudo. Ir tas nuolat ir visur spiegiantis Paasmaaatrite na pravo...
large_90_E7918F4AD6814BF572E6F41462356EB8.jpglarge_90_E796A317C61AA6569475D2484639CAEB.jpg

Su Jono išskridimu irgi nuotykį pasidarėm. Reisas 19.50. Iš laivo išėjom apie 14.00. Sakau, einam papietausim kur nors mieste, paskui žiūrėsim, kaip į tą aerouostą nuvažiuoti. Gal kokią rūbų parduotuvę rasim, džemperį ar megztinį Jonui nupirksim, nes atvykus į Vilnių, bus šaltoka. Papietauti gavosi visai teisingai, su parduotuvėm - lomas, t.y. siesta. Sakau, nusipirksi ką nors aerouosto parduotuvėse, ten tikrai dirbs, einam autobuso ieškoti. Teoriškai, lyg ir yra - bet praktiškai - laukti pora valandų. Vietiniai sako, kad aerouostas vos už poros kilometrų. Bet kad terminalai už kokių penkių, ir kad nueisi tik ratais lankais šalia greitkelių, nes kitaip nėra kaip - to, žinoma, nepasakė. O mums laiko iki skrydžio - juk marios dar, miestelio gatvėm slampinėti nesinori. Dabar nesiimu pasakyti, kuris protulis pirmas pasakė, kad aij, ką jau čia - laiko turim, einam pėsti. Bet kitas, ne mažiau saliamonas, tikrai sutiko. Tai ir išėjom. Nuo kavinės iki baro, vis kokos ar espresso užsimesdami, visai smagiai mes išėjom. Baigėsi miestelis, prasidėjo bambukų krūmynai apie greitkelį, o romantika baigėsi. Reikia pasakyti, kad tą rytą į jachtos stiebą kėliausi virve, su alpinisto įranga. Prisitrauki kojas, pasikeli korpusą su specialia sistema. Ir šitaip sprindis po sprindžio vis į viršų, o lempas sutvarkius ir rangoutą patikrinus - sprindžiais žemyn. Su korpusu nieko, bet kojos gavo tiek mankštos, kad išėjus į laukus prie +35C su nulis vėjo, jos man ėmė nenorėti niekur eiti. Sakau, tuoj sutranzuosiu aš mašiną. Nestoja niekas, bijo dviejų keistų tipų iš bambukų miško. Visai kaip Lietuvoj, blemba, bijo. Taip ir atėjom į ten, kur ėjom, pėsti. Pakeliui dar užėjom keistų keistenybių ekspo. Biesas žino, ar čia italai savo prisisukusį Orvydą turi???
large_E7946A02B07EC8B70D85FAF9EFB379BF.jpglarge_E7AECE83ABDA74F9D644BC94E225C2EB.jpglarge_E7B0CCAE0C8072D271AFCFB62EDAC62F.jpg
Jonas išskrido, o į laivą grįžau taksi. Ilgai taksistas pyko ir burbuliavo, kad kur vežti pasakiau tik jam pajudėjus. Važiuoti jam tik kelis km, o juk paskui vėl į didžiausios eilės galą stotis... Nieko nepadarysi, sakau, tavo darbas toks.

O vakar ryte aerouostą išvis uždarė, nes degė netoliese esantys pušynai brūzgynai. Matyt, piktasis taksistas savo bloga aura užkūrė, nekitaip... Virš galvos nuolat ūžė hidroplanai, semiantys vandenį iš jūros ir lekiantys išpilti ant gaisro. Komerciniai skrydžiai atnaujinti tik vakarop, galima tik įsivaizduoti, kiek nepatenkintų žmonių buvo susigrūdę aerouoste. Šiaip lėktuvai čia kyla kas pusę minutės, be pertraukų, galima sakyti...
large_B4876176AA3B1A705602E9C7FBC609AF.jpg

Kai Jonas išvyko, kažkaip vienas pasijutau grįžęs į uostą, bet laivo darbai netruko dienas surikiuoti ir nuotaikas sureguliuoti. Tuo labiau, kad už 3 dienų atskrenda Lolita ir draugų pora, laivas turi būti paruoštas kelionei. Darbų buvo daug. Dujos perpiltos iš Campingaz'o balionų į Billabong amerikoniškus, kas reikia nuvalyta, išskalba, išsiurbliuota, nušveista ir nudažyta. Prasivedžiau spinakerio brasus, pasitikrinau kaip veikia viršun užtraukiama spinakerio kojinė. Variklio skyrius sutvarkytas, kuras pakabinamam valtelės varikliui parvežtas. Dviračiu ištyrinėtos apylinkės, mezgu ryšius su vietiniais laivų remontininkais, deruosi, medžioju pasiūlymus laivo žiemojimui krante.

Jau stengiuosi didesniu ratu apeiti vietinį gastronomą, nes ten yra sumontuotas pilstomo vyno savitarnos skyrius su cisternomis, sklidinomis puikiausio vyno po Eur1,68 už litrą. Labai bloga vieta. Jaučiu, kad tas skanusis Sicilietiškas raudonasis ir vietinis baltas, ypač atšaldytas - mane gadina ir tolina nuo jūros, bando pririšti krante. Antra vertus, kai reikia dirbti plieskiant gerokai virš 30 - nuo vandens ir neatsigeri, o nuo pašaldyto vyno - kažkaip net negirtėji.
large_E7C5C84A04C89F90EA9DDE96F7EAFF7F.jpg
Fiumičinas - tai miesteliokas su non-stop Jūros švente. Akcija vadinasi I Love Fiumicino. Kas vakarą krantinėje vyksta mažųjų aludarių festivalis, su išstatytais bravorais ir barais, atrakcionais ir fast-food'inėm šėryklom, pramogom, blizgalų prekybom, o centrinėje scenoje - vietinių žvaigždžių koncertas-konkursas. Su žiuri, vertinimais, aptarimais, sponsoriais - kaip priklauso. Ekrane, atlikėjams scenoje dainuojant ar šokant, sukasi jų klipai, pasirodymų nacionaliniuose konkursuose ir projektuose medžiaga, o likusiu laiku - renginio sponsorių reklama. Jei kam reiktų statybos firmos, kondicionavimo ir kanalizacijos ekspertų, užpildyti tonerio kasetę, naujo dviračio ar sliekų žvejybai - sakykit, žinau kur gauti. Jei reiks padainuot ar pašokt - tiek jau to, irgi sakykit, po 3 dienų stebėjimo, jau, manau, sugebėčiau repertuarą pavaryt ir pats. Kas įdomu - koncerto programa kasvakar beveik tokia pati, bet publikos visada yra. Gal kad nemokamai, bet šiaip jie čia labai daininga ir artistiška tauta, jau kai lipa ant scenos - dažniausiai žino, ką daro... Fejerverkai tik savaitgaliais, paprastom dienom užteks ir spragintų riešutų. Įdomi atrakcija miestelėnams - savaitgaliais aptveriama vienas parkingų, kad neįsileisti auto, išstatomos kėdžių eilės. Ant angaro sienos pakabinamas didžiulis ekranas ir vakarais rodomi senoviški itališki filmai. Žavu.

Perkant šviežias midijas iš angliškai nekalbančios pardavėjos dar gaunu saują petražolių. Centų už žoles atsisako griežtai. Daug kas čia nekalba angliškai, bet su visais susikalbam. Pasakom, parodom vieni kitiems kas kur yra, ko norim ir kaip ką gauti... Jie čia labai į klientą, ne, kad labiau į bendravimą ir žmogų orientuoti, nes kai paaiškėja, kad neturi man reikiamos jachtos detalės, pardavėjas kantriai aiškina ir paišo schemą, kaip man nuvažiuoti į konkurento parduotuvę, nes ten turėtų būti tai, ko man reikia.
I Love Fiumicino.

Tai viskas lyg ir gerai būtų, tik tų ančių gaila. Ir plaukti jau vėl niežti plaukai - krante man gerai, bet 8 dienos prisirišus vienoj vietoj yra kiek per daug.
Naujas planas yra nuo Romos grįžti į Korsiką, iš ten kilti į Provansą, kurio jau pasiilgau.

large_E7C3E6A3EFC2BB6C38663C8EA0290354.jpglarge_90_E7B6C9B6CF4E09876C3DE406ECF4A566.jpglarge_E7B43B15024CF0F107A5344DB389F5D9.jpglarge_E7B2C71FFFB44AF904EACAB090DAA2DA.jpglarge_90_E798ED69E3A6CE3B8BD49DC535B16798.jpg

Posted by gramas 05:00 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Spaghetti su bakštagais

large_90_BEAAB516CD418B2416A5E9122E6F59DB.jpg

Deja, šiskulinarinis įrašas ne supermamoms ir šeimininkėms, o tik buriuotojams, ir tik tiems, kas įsikirs apie ką čia kalba. Nes aš pats tokį bakštaginį pojūtį įgavau visai neseniai, kai pakabinau dar vieną stakselį ant stiebo ir pradėjau mąstyti - nuluš jis, tas mano stiebas, ar ne. Iki tol - buriavau sau patenkintas vien su genuja ir grotu, bet va kipšas sugundė kuterinį laivo rangoutą išmėginti.

Visiems kitiems - ne buriuotojams - mažai ką, o tai ir nieko čia nesuprasit, bet labai nesigraužkit. Kiekvienas būkit ekspertu savo žinių lauke ir dalinkit savo profesinę šviesą kaire ranka, o po to dešine tiems, kam josios reikia. Jiejie bus dėkingi.

Jau kuris laikas žinojau, kad tai teks padaryti, bet atidėliojau tiek, kiek buvo įmanoma. Galų gale pakabinau tą stakselį ant vidinio štago, prasivedžiojau jo šotus, viskas atrodo gerai, bus galima plaukti išbandyti. Ankstesnis laivo savininkas buvo įrengęs bakštagus plaukimui su stakseliu pavėjiniais kursais, taip vadinamus Running Backstays. Pasatų zonoje dažniausiai plaukiama su dviem stakseliais, peteliške, paramstant juos spinaker-giku ir stakselio giku - tokiu whisker pole, nemūsiškai. Kad mažiau klapsėtų, laivui leidžiantis ir kylant ant bangos... Tačiau ankstesnis laivo savininkas sakė, kad stakselis ant vidinio štago labai pasiteisino ir priešvėjiniais aštriais kursais ir ypač audringu metu, kai genuja suvyniojama visai.

Tai va, žemiau - šliupo konversija į kuterį for Dummies ir man.
Recepto pavadinimas - spaghetti su bakštagais.

Pradžiai pasiruošiame patiekalo ingredientus. Reikia vieno vidinio štago, pageidautina pareinančio į stiebą lygiagrečiai forštagui. Tada genuja ir stakselis nevogs vėjo vienas nuo kito, liks vietos jam normaliai atsiremti į abi bures. Ant Billabong vidinis štagas kabinasi į stiebą ties viršutine zalingų pora. Stacionarus, tvirtas, o ne nusegamas su pelikanu vidinis štagas.
Kažkaip man atrodė, kad jeigu štagas įrengtas gamykloje, pagal laivo projektą, tai stiebas turėtų būti paskaičiuotas ir stakselio sukeliamai apkrovai. Čia, viduržemiuose, matau nemažai kuterinių jachtų, plaukiančių be bakštagų visai. Bet lygiai tiek pat kuterių yra su bakštagais, teisybės dėlei teks pripažinti. Tą visą atrodymą ir mano dvasinį komfortą suvartė Vilius, savo "no-no" stakseliui ant baby-štago be bakštagų. Atseit, ant bangos stiebas įsilinguos per daug ties vidinio štago tvirtinimu į stiebą, o be "kontros" , duodamos bakštagais, ta ciklinė apkrova gali ir triokštelėti stiebą kaip kokteilio šiaudelį. Vilius sako - nebent pas tave stiebas super tvirtas, tada gal ir apseitum be bakštagų. Neegzistuoja mano buriavime super tvirtas stiebas, nes kai užvaro gerai vėjo ir bangos - viena iš mano smagiausių pramogų - stebėti vantus, ar kuris ne per laisvas, ar, neduokdie, išvis nenutrūkęs. Turėk tu maxi stiprų stiebą, bet jis versis, jei apkrova į rangoutą vantus nulups. Taigi - per stiprus stiebas man neegzistuoja, jie visi man įtartini... Todėl dar pora papildomų taškų, atvedančių apkrovas nuo stiebo į denį, atrodo visai skaniai.

Taigi, turim vidinį štagą. Stakselis šiuo metu užsegtas ant štago, bet kartu su savo šotais sukištas į sandėliavimo maišą, kad saulė negraužtų. Jis atrodo štai taip.
large_90_BEC82254A7C812200282C49ED0B9C988.jpg

Po to reikia metalinių bakštago trosų. Jų tvirtinimą prie stiebo tegul įrengia rigeris, kuris žino, ką daro, kai stiebą nuleidinėsit žiemai. Vien varžtu prisukti kilputę ir į ją įsegti bakštago trosą nebus gerai.

Reikia virvagalio, kuris rišamas prie apatinio bakštago troso galo ir per blokelius tas virvagalis ateina į kokpitą. Pavadinkim jį, tą virvagalį, bakštago lynu. Jis - tai toji storesnė virvė.
large_BE8A02C40B59A65235D13EC7B2AD7F36.jpg

Ir dar reikia prieskonių, t.y. bakštago atotampos, kurios pagalba nenaudojamas bakštagas pritraukiamas prie lejerio stovo, kad netabaluotų kaip koks nelabai potencialus. Čia matosi atotampa, toji dryžuota virvė.
large_BE8BC232EBDA63B848530D7B8091FFAE.jpg
Visokias sudėtingas bakštagines blokų sistemas su atskirom gervėm palikim sportininkams, mums, kruizeriams, reikia kuo paprasčiau.

Viską paruošiame, surišame ir pravedame, plieskiant negailestingai Sardinijos saulei.

Ir Voilà!

Va, šitaip atrodo bakštago lynas kokpite, kai nenaudojamas, t.y priluptas ta dryžuota atotampa prie lejerio stovo. Atotampa pervesta per lyno stabdį, žargonu - stoporą.
large_BE84FC37EC4ADC070FFB54B739E32F3D.jpg

O šitaip atrodo bakštagas, kai jis dirba - laiko stiebą, kad šis nenulūžtų. Atvestas į kokpitą per du blokelius išilgai borto, o bakštago lynas kokpite įtempiamas ranka ir tvirtinamas ant pleištinės klampės. Nors gali prilupti ir šalia esančia gerve, nes ant jos tuo metu stakselio šoto nebus.
large_BE8ED085F1BB2EDE104B9069E99F3388.jpg

Tobulėti yra kur, tie mazgai ant bakštago troso apatinės kilpos estetikos duoda tikrai ne kažką, bet recepto išbandymui jūros sąlygomis - tiks. Tobulinsim vėliau, jei pasiteisins.

Šitaip ant denio atsirado dar po dvi virves kiekviename borte, o čia jų netrūko ir prieš tai.

Visiškas spaghetti. Bet su bakštagais.

large_BF3546CBD87DDD3E2B09932BBEE6A83D.jpg

Posted by gramas 10:31 Comments (2)

Viduržemiai. Gervės ieško namų

Besikuisdamas jachtos podėliuose, iš visai retai naudojamos triumo kertės iškėliau dvi senas gerves. Veikia gerai, bet modelis senas, be virvės fiksavimo ir nuvedimo žiaunos. Išmesti lyg ir gaila, bet žinau, kad pats jų tikrai nenaudosiu. Lyg ir reiktų jų atsikratyt, nes vietą laive užima, o dar svoris, kurį vežti reikia.

Barlow. Australia. 25 dydis

Vienos plastikinis žiedas kiek įtrūkęs, bet remontuojama - galima plastiku užlituoti, parinkus šiaudo spalvą, pašlifuoti ir atrodys vėl gerai.

Gal kas Lietuvoje jų norėtų? Gal kas seną jachtą atkėlinėja, gal tokios senoviškos gervės tiktų? Man už jas pinigų nereikia - naujas šeimininkas apmokėtų tik pašto išlaidas, arba už registruojamą bagažą avialinijai - lyg tai Eur 40,-
Įduočiau parvežti kam nors...

Rašykit į mail2billabong@gmail.com iki šio sezono pabaigos jos bus ant Billabong, po to mesiu lauk.

large_14A15837C14EC41CB306C82088103D3E.jpglarge_14A34E8AA4E850449C1D4ACEFE93423C.jpg

Posted by gramas 04:27 Archived in Italy Comments (0)

Viduržemiai. Per plauką nuo mirties, bet liko gyvas

large_EAEA1035C75BD69A336509FB02CCDE39.jpg
Gal reiktų sakyti "per špykį", o ne per plauką. Nes mano sulankstomas dviratukas plaukų neturi visai, o špykių visas pilnas. Tačiau šianakt į vyko drama, kurios metu aš ramiausiai miegojau. Tuoj papasakosiu.

Šiuo metu gyvenu ant laivo, saugiai pririšto Fertilia marinoje, Sardinijos šiaurės vakarų kampe, Alghero priemiesčiuose (40*35.485N / 008*17.245E). Karšta čia, visada apie +30 vidurdienį, kartais daugiau.

Pastebėjau, kad mano protas pereina į vieno smegenų pusrutulio taupymo režimą, kai karštis sukyla virš 30C. Śiaurietiškos sistemos apsauga tokia, kaip pas delfinus. Gali tai dienai būti prisiplanavęs visokių darbų dar iš ryto, bet kai saulė užpleškina, vienas mano pusrutulis atsijungia ir viskas vyksta trumpo plano režimu. Vakar pakabinau stakselį ant vidinio štago, prasivedžiau jo šotus. Burę pakėliau, pasibandžiau kaip forma ant vėjo, nuleidau, sukišau į burmaišį, specialiai pasiūtą sandėliavimui ant štago, burės nenukabinus. Dabar turim nebe bermudų šliupo, o kuterinį laivo apiburinimą, kaip kruizeriui ir priklauso. Viskas - jau su saule zenite, kai nuo karščio net vaikščioti norisi šiek tiek pritūpus. Bet darbas turi būt padarytas. Karšta, svilina, aišku, pristerlioji tuo kremu nuo saulės, bet kad jį prakaitas per pirmas 10 min nuplauna.

O tada tik - ping- ir vienas pusrutulis, atsakingas už mano vidinę discipliną ir tolimesnių dienos darbų planą (kajutės palangių šveitimas kampiniu šlifuokliu ir dažymas) atsijungia ir pereina į poilsio režimą. Nieko neperspėjęs pereina. Likęs aktyvus pusrutulis nieko geriau nesumąsto, kaip ištraukti laivo dviratį, išlankstyti jį į transporto priemonę ir išvažiuoti į didelį miestą. Tipo, oro srautas atgaivins sistemą. Dabar jau mes žinom jūsų oro srautą. Visai durnas pusrutulis pasitaikė, nes visa Sardinija šiuo paros metu eina pasivolioti pokaituko, t.y. siestos.
large_EB04FD0FDE113B92F53AAC57749FE5A7.jpg
Tik vėliau paaiškėjo, kad buvo pas jį slaptas planas - šiek tiek pamynus, vis stabtelėti pakelės baruose ir susileisti po alaus bokaliuką. Šitaip bokalas po bokalo, jiems tuoj pat iškrentant lašais per odą, bet atgal į galvą nemušant, netyčia kažkokiame užkampyje, neliestam turistų, suradau Marine Diesel Workshop su visokių mechaninių variklinių gėrybių parduotuve. Vos nuo dviračio nenukritau iš džiaugsmo, buriuotojui čia lobis. Taigi filtrai, tepalas ir dalys tris kart pigiau bus, nei perkant miesto marinos parduotuvėj už posh kainas. Čia ir užsibuvau.

Gavau daug complimenti nuo ponios, pardavinėjančios filtrus ir tepalą - dėl savo kariškos kuprinės. Manau, ji pati po karjeros armijoj, nes ir verslas vyriškas ir angliškai kerta, ir bendravimas/laikysena dar tokia, ir žino puikiausiai, kur koks skyrius ir kaip toje kuprinėj atsidaro. NATO modelis, todėl ir žino. Juokiasi ji, kai pati man parodo paminkštintas kuprinės petnešas, kiaurai pilnas mano prakaito - ir šitai ji žino.

Tai va, parmynęs namo į laivą, prisegu savo dviratuką prie vandens ir elektros kolonėlės, bet galinis ratas lieka šiek tiek išsikišęs į pravažiavimą. Naktį kažkas ir skynė į tą ratą, nes šiandien radau galinį purvasaugį perlenktą ir dviračio kojelę deformuotą. Tačiau mano dviratis, nors ir prirakintas, priešinosi ir gynėsi kaip tikras vyras - ant purvasaugio liko automobilio dažų žymės. Nebūčiau pririšęs, žiūrėk, dar būtų nusivijęs ir įvykdęs teisingumą. Tiek to vargo - atlanksčiau tą purvasaugį, kad ant rato nekristų, ir viskas piki. Ar čiki? Gal čiki-piki.

Šiandien tas rimtas ir atsakingas, bet karščiui jautrus pusrutulis vėl išsijungė vos tik išplovus kajutės kilimą. Palangės tai vis dar nedažytos, matafaka... O man taigi vėl ant dviračio ir į didelį miestą.

Juk žinojau, kad lengva nebus...

large_90_EAF315C2F9EC403DA1E94285E5A6DDB9.jpglarge_EB2415C9ED06AEEF9949DB2CD8F125CE.jpg

Posted by gramas 09:05 Archived in Italy Comments (5)

Viduržemiai. Svečiuose pas fašistus.

large_180_55CE0E35B7FD4739772E77EBCC38AEB8.jpg
Lygiai savaitę plaukėme kartu su Dovydu ir Gražina, svečiais ant Billabong iš Klaipėdos. Plaukėm visai be streso, neskubėdami, nuo vienos inkaruotės iki kitos. Sardinijos šiaurinis krantas tam puikiai tinka, yra pilna įlankų, kuriose gali rasti priedangą nuo bet kurios krypties vėjo. Vėjas sezono metu eina į darbą griežtai pagal laikrodį. Sąžiningai įsijungia dažniausiai apie 13.00 ir pilnai išsikvepia maždaug 19.00 Rytais geriausia niekur nepulti, o pasimaudyti, prasiplaukti kajaku, patingėti kokpite, lėtai papusryčiavus. Juk vėjo nėra.
Toks vėjo ritmas duoda iki 40 jūrmylių atstumą per dieną, jei nori paspausti - įsijungi geležinį grotą ir pavarai daugiau. Tačiau gali pūstelėti ir smarkiai, bet netikėtai - būk pasirengęs rifuotis bet kada, kai buriuoji netoli kalnų.

Vien svečių pridavimui į krantą ir H2O užpylimui švartuojamės Fertilia marinoj. Jei tiksliau - naktį prieš tai praleidžiame ant inkaro šalia jachtų uosto. Ryte, svečiams dar miegant, valtimi nubirbiu iki marinos, ten susipažįstu su Umberto, vienu iš šeimininkų. Umbe, kaip jį čia vadina draugai, mane šaukia Misteeer, su klaustuku ant "e" ir nuolat įrodo, koks svetingas, profesionalus ir efektyvus jis pats asmeniškai čia yra. Maža to, kad man jis duoda neregėtai šiuose kraštuose gerą kainą už vietą uoste, jis padeda prisirišti, momentaliai suorganizuoja nerūdyjančio plieno suvirintoją kajutės raktui (gėdingai pamestam) pagaminti, po to mane sukonsultuoja kad šis meistras yra per brangus nes tikriausiai šiek tiek stupido, pasižada ir įvykdo surasti trigubai pigesnį, o paskui padeda nusipirkti žuvies iš parplaukusių žvejų, kurie nekerta angliškai nei kiek. Kad savu customer service mane įtikinti visai, jis bzinkt ir suorganizuoja man savo draugo mašiną kelionei į Kaljarį pasiimti Jono nuo lėktuvo.
Aš jau nebežinau, ką jis man dar paruošęs, bet prašysiu, kad paskaičiuotų jachtos saugojimą ant kranto per nesezoną, o atskira eilute ir dugno antifulingą. Nes man patinka turėti reikalą su profais, ypač jei kaina protinga.
Savo web svetainėje Umbe savo Fertilia miestelį prisistato kaip "perhaps, the only city of fascist period that has maintained the razionalist architettural in the past two decades" - pilnas tekstas čia. Reikia pripažinti, kad man visai patinka vietiniai fašistai ir jų architektūra.
large_55D1349CE60232E2AAF73291D7AD0950.jpg

Dabar - liūdnoji nata - apie žvejybą. Neptūnas mato, aš stengiuosi. Kai buriuoju - visada velku voblerį arba kalmarą tunui. Kai ant inkaro - bandau spiningauti, arba nevilties apimtas galiu net su plūdine. Nieko, nieko arba visai nieko. Iš pradžių nekimba, o paskui visai nustoja.
Šitoj jūroj aš nemoku žvejoti.
Jau seniai kūriau planą, kaip čia man pajungti local knowledge, arba vietinių patirtį. Vos prašvitus, einu ant marinos molo akmenų ir šukuoju Viduržemio jūrą spiningu su žinomu rezultatu. Žuvų aplinkui masė, bet kad nors viena , tai nei už ką.

Ateina vietinis, net neįtardamas, kad čia yra pasala surengta būtent jam ir sako man Bon Giorno.
Pasisveikinu ir toliau plaku vandenį savo vobleriu, akies kraštu tą Bondžiorną stebėdamas. Jis atsinešė 3 meškeres, visos dugninės - ir didelį skėtį nuo saulės. Kažkokius sliekus užmauna ant kablių, dvi užmeta, pats užsimauna pirštines ir eina kažką gaudyti ant akmenų, prie pat vandens. Nagi, sakau rodyk ką čia turi, kai striksi akmenimis netoli manęs. Krabas. O ką dedi ant kablio? - rodau pirštais ir judesiukais. Jis angliškai nekalba, aš itališkai irgi - bet mudu susišnekam. Jis parodo butelį, pilną ružavų kirmėlių su vandeniu, liepia atsinešti mano spiningą. Staigiai nukabina mano voblerį, savo dėžėj suranda svarelį ir kablį, suriša sistemą, atpila į dėžutę kirminų ir sako eik, žvejok. Aš iš mandagumo užmetu meškerę, bet man rūpi, kam jam tas krabas. Be jokių pirštinių patykojęs sugaunu krabiuką, nešu jam, tipo parodyk ką su juo daryti. Tas sako, picolo, per mažas. Krabas gauna antrą gyvybę, o aš einu medžioti didesnio. Atnešu tą didesnį, jis pasideda jį į dėžutę, nes jam ant tų dviejų meškerių kimba dorados. Jis jas vadina orata. Pagavo jau tris. Aš einu prie savo meškerės, kad pagauti nors vieną. Bondžiornas man švilptelia po 10 minučių, atseit ateik ką parodysiu. Krabui nulupo viską, visas galūnes - liko tik nedidelis kūnelio diskas . Kabina jį dviem kabliais ant to pat pavadėlio, taip, kad iš krabo vos kyšotų kablių barzdos. Užmeta, kabina skambutį ir vėl bėga ištraukti eilinės dorados.

Pakilusi saulė svilina tiek, kad man jau dega rankos ir pečiai. Ne tai, kad karšta, bet jau paprasčiausiai skauda. Vynioju meškerę, einu ant laivo, kur jau laukia atsisveikinti ir išvykti susiruošę svečiai.

Vėliau dar nunešiu Bondžiornui skardinę šalto alaus, kaip padėką už pamokas. Jis jau bus prilupęs visą krepšį doradų, vardu orata.

Visą popietę tingiai čilinu jachtos kokpite, kol pamatau grįžtančius iš jūros žvejus. Iš jų ir paperku pora kg žuvies, kad būtų žuvienė ir BBQ. Umbe padeda vertimu. Žvejai juokiasi ir sako, kad įmetė į krepšį daugiau, kaip prezentą. Žuvies dabar jau yra.

Pasigauti pačiam dar reikia išmokti, bet atšaldytas vynas man sako, kad jau esu teisingam kely.
large_55CF92A5EAB5AC0F824A5B466926CD7E.jpg

Posted by gramas 09:34 Archived in Italy Comments (0)

Viduržemiai. Gyvenimas sugedo

Dievas mato, aš to nenorėjau. Tačiau atsitiko tai, kas atsitiko, bet jie iš manęs to tikrai kad nelaukė. Jie - tai Dovydas ir Regina, o aš - tai aš. Panašu, kad šiai jaunai šeimai būsiu sugadinęs jų likusį gyvenimą.
Bet apie viską nuo pradžios...

Iš viduržemių į Lietuvą sugrįžau mėnesiui, nes šeimai ir darbui buvo susidaręs šioks toks manęs poreikis. Atostogų metas ir darbuotojams reikia pailsėti, o mūsų verslui vasara yra karštas metas. Teko vėl pačiam pavairuoti pardavimus, apdoroti užsakymus, formuoti užduotis gamybai, organizuoti transportą ir atkrovimus. Vienu metu daryti tris/keturis darbus, o dar mažiausiai apie du galvoti - štai kuo mano darbas labai panašus į mano buriavimą.

Buvo labai smagu pabūti namie, o ne ant vandens. Aš mačiau, kaip auga žolė, nuo ketvirtos ryto galėjau klausyti strazdo giesmininko razbaininko chuliganiškų trelių pilna gerkle mūsų kieme ir septintą neišmiegojęs keltis į darbą. Bet niekas ir nesakė, kad krante bus lengva.
Tradicinės Joninės su kaimynais ir ungurių bei šamo žuvienė kitą dieną pavyko. Vieną vakarą dėl įvairumo prisijungėm prie kolegų PaPa buriuotojų, susirinkusių Pilies uoste iškilmingai paminėti Joninių regatos pabaigtuves. Ten papuolėm į patį prizų dalintuvių įkarštį. Regatos organizatorių rūpesčiu man su Lolita teko nemokamo alaus kontramarkės. Tas alus ir padarė taip, kad buriuotojams ėmiau porinti, kad prie mūsų į viduržemius galima prisijungti dviem asmenyse bet kada, o geriausia tam tikrom savaitėm, kurias dar sugebėjau tuometinėj redakcijai žinomoje kondicijoj paminėti.

Galima pasakyti, kad po dviejų mėnesių, praleistų laive - kranto gyvenimas man visai patiko. Tačiau visi geri dalykai, kaip žinia, kažkada baigiasi, o kartais prasideda dar geresni.

Kurį laiką eteryje buvo tylu, o vieną dieną - kišeninio telefono skambutis ir Dovydas pasidomėjo, ar pasiūlymas galioja.
Taip, sakau.
Tai mes perkam bilietus tai ir tai maždaug savaitei, sako jis.
Tai taip ir susiruošėm visi trys pasiskraidyti kartu iš Rygos į Olbia, Sardinija.

Dovydas ir Regina - vieni aktyvesnių PaPa regatos entuziastų, labai stengiasi laimėti, bet dar šiek tiek trūksta... Buriuoja dar neseniai, bet mokosi greitai. Pirmas sezonas, kai plaukia nebe nuomuojamu, bet savo laiveliu - jachta Regina. Susipažinome, kai jie dar ieškojosi sau laivo ir rimtai svarstė, pirkti mūsų Scorpio, ar ne. Pirkti nepirko, bet kartu pernai šiek tiek paplaukėm kartu per PaPa sezono uždarymo regatą, mačiau, kad buriavimas jiems įdomu, todėl tegul ir pamato, kaip jachtomis keliaujama kiek toliau nuo Kuršmarių ir Klaipėdos uosto vartų. Norinčių plaukti kompanija man ant laivo tikrai nepatrukdys, be to, yra ten keletas darbų, kuriuos būtų nelengva arba nesaugu daryti vienam.

Dovydas manęs nepaklausė, kai bandžiau įtikinti, kad per patį karštymetį vidužemiuose štorminės aprangos vežtis tikrai nereikia - pakanka pliažo drapanėlių, keleto marškinėlių ir šortų. Štorminės striukės, liemenės ir kt. jiems abiem laive ir taip yra. Perspėjau, kad keliaujame tik su rankiniu bagažu, nes nuo lėktuvo nusileidimo iki paskutinio autobuso į PortoRotondo tik 15min. Laiko stoviniavimui prie konvejerio mes neturėsim, nuo išlaipinimo iki autobuso - žvalia ristele... Kai jis Rygoje iš bagažinės išrideno savo kuprinę, man atrodė, kad jį aerouoste gerai pakankins. Jis nusprendė vežtis šturmes ir po keletą megztinių. Jeigu atims tą jo nešulį į registruojamą bagažą - į autobusą nespėjam ir teks imti taksi - Eur80 kaip į vištą. Pakankino įlaipinime prie vartų, bet į lėktuvą įleido. Jeigu ne tragiškai sprangi latviška pica, kurią užsimetėm aerouosto fast food'e - kelionė į laivą buvo puiki.

Billabong'as, paliktas saugojimui Porto Rotondo marinoje, mus pasitiko su džiaugsmu. Matyt, nelabai patogiai jautėsi dėl murzinai pasitrynusios spalvos krancų ir pradėjusios dumbliais apželti vaterlinijos. Jis žinojo, kad vos tik sulauks mūsų, jo denis bus švariai nuplautas, į rezervuarus bus užpilta 300 ltr gėlo vandens, variklio tepalai patikrinti, o akumuliatoriai gaus po šviežų distiliuoto vandens gurkšnį. Nauja burė, iš Prancūzijos išsiųsta tiesiai laivo adresu, jau laukė marinos siuntinių sandėlyje.
large_1C3BF86DD042D0494C5FB00CBC6718C5.jpg

Kartu su Dovydu šiaip taip nuo giko nuvilkom senąjį grotą ir uždėjom naują. Burės premjeros metu paaiškėjo, kad ištisinių lačių terminalai, įkabinti į šliaužiklius - visiškas šlamštas. Teko pakeisti, kad būtų įmanoma burę pakelti. Bandymų metu, ypač kylant, net prie smulkaus vėjo - tapo aišku, kad laivas šito naujo sparno norėjo labai.

Kol turime gėlo vandens (watermaker'io vis dar neužkūriau) - uostų mums nereikia. Inkaruojamės miestų prieigose, į krantą išsilaipiname valtimi ir einame tikrinti miestelius, pasipirkti vietinio vyno, sūrių ir daržovių. Nakvynė - būtinai vis kitame čionykščio rojaus kampe. Man pačiam žadą atėmė neįmanomas vandens skaidrumas, dugno smėlio baltumas ir fantastiški saulėlydžiai Sardinijos įlankose.
Žvejyba, kaip ir anksčiau - visai nieko. Visai nieko.
large_180_1C3D9CE6ACD24009D1E0E057817B9453.jpg

Kaip gerai skaičiuojanti šeima (finansai ir buhalterinė apskaita), jie pirmais vakarais vienas kitą dar klausinėjo - o tai kiek kainuotų viešbutis egzotiškoje vietoje štai su tokiu vaizdu iš terasos, kaip čia, ant Billabong? Arba taurė vyno su šitokiu va saulėlydžiu - kiek ji būtų verta? Tačiau nuo trečios inkaruotės jie metė šitą nevykusį užsiėmimą, atsipalaidavo ir ėmė ilsėtis. Tiesą pasakius, Dovydui dar kurį laiką rūpėjo, kaip čia pritaikius lenktyninio buriavimo triukus kruiziniam laive. Jam sunkoka buvo suprasti, kad čia tokio darbo su burių niuansais niekam nereikia, bet vėliau ir tai praėjo. Ypač po pirmo rimtesnio vėjo, kai net prie 15-17m/s net minties apie poreikį rifuotis nėra.

Inkaruotė prie Della Pelosa sąsiaurio 40*57'854N / 008*13.439E vertė iš koto. Šitokios vandens žydrynės ir balto smėlio dar gyvenime neteko matyti. Vakare nusprendžiame iš ryto niekur neskubėti, o gerą pusdienį pasimaudyti, kajakais explorinti krantus, triušių tirštai apgyventą Piano salą šalia, senovinius švyturių bokštus ir šiaip patingėti. Ta proga vietoj patingėti - pasijungiu nardymo kompresorių su "hookah" ir panėręs po laivu metaliniu šepečiu švariai nublizginu laivo sraigtą. Mentės, ant kurių per praėjusius du mėnesius piktame viduržemio vandeny pradėjo augti smulkios kriauklytės - vėl švarios. Rytoj paaiškės, kad vien sraigto nuvalymas leidžia kruizinį greitį 6 mazgus pasiekti visai žemom variklio apsukom - taupom kurą, o aplinkos tarša irgi mažesnė.
large_1C4083D0AAE3C273701A21B13326C582.jpglarge_90_1C41EFD30CF97BED6A37C1B2CA9B9F52.jpglarge_1C42E1520704C615DE7392054B03162E.jpg

Vakarieniaujame temstant, o kažkurį vakarą prie atvėsinto baltojo taurės Regina su Dovydu pasidalino savo nerimu. Jie nebežino, kaip reiks gyventi toliau, ir tai aš viską sugadinau.
Jie suprato, kad pirkti kelionių su nakvyne viešbutyje, ėjimu į pliažą kaip į darbą ir ekskursijomis po apylinkes jie nebegalės. Ši kelionė ant Billabong jiems suvartė visą ateities atostogų planavimą. Kol nėra savo laivo, tinkamo tolimai kelionei - tiks ir čarteris. Bet šiandien jiedu žino, kad dabar, norint keliauti - teks buriuoti.
Mea Culpa.

large_1C3F1EF6C4FE001401E32D8DEC830146.jpglarge_1C44020EF9AE2B7B212D284031843C25.jpglarge_180_1C45F5B9AB358A55B4E024D157F4A385.jpglarge_90_1C484618DEDFE27C82B725BD486F6FD6.jpg

Posted by gramas 06:19 Archived in Italy Comments (4)

(Entries 1 - 6 of 6) Page [1]