August 2012

Idėją sugeneravo tai, kad nesame abejingi vynui, ir neseniai pasitaikę trupiniai informacijos apie komercinio burinio transporto laivyno atgimimą.

Dar labai seniai, kai tik pradėjau verslo ryšius su anglais, po geros vakarienės "Skandale" kai kurie svečiai mėgdavo pasakoti apie vyną. Tuo laiku, apie 1992 metus, dar retas tautietis žinojo kas yra tas someljė, poskonis, ar ką reiškia kai vynas "verkia", ar "keliauja". Aš pats nežinojau. Žinodavom, kad raudonasis yra prie mėsos, baltas - prie žuvies, ir to užtekdavo. Jei tu žinojai, kad baltasis dar ir prie vištienos tinka, arba Tokajų nuo Riesling'o atskirdavai - tu buvai vos ne vyno ekspertas ir gurmanas. Todėl tokios vyno kultūros krislai tuo metu žarstomi svečių, man pasirodė labai įdomūs.

Kartą tiems anglams-gurmanams suraičius firminį Skandalo steiką, klausausi diskusijos, kodėl kai kurie vynai keliauja, o kiti - ne. Tarkim, viešėdamas Australijoje, esi vaišinamas nuostabiu vynu, ir, grįždamas į Angliją, parsiveži keletą butelių vakarėliui su giminaičiais ar draugais.
Pristatai jiems kaip nuostabų ir absoliučiai ypatingą vyną, vaišini, išpilstai į taures, ir po to pats neatsistebi - lyg kitas vynas, kur dingo tas skonis, kurį jautei Australijoje?

Pasirodo, vyndarystės mokslas, nors labiau menas - dar neturi tikslaus atsakymo, kodėl kai kurie vynai keliauja, kai kurie - ne. Specialistai sako - kelionės metu vyne kažkas pasikeičia. Ir tas "kažkas" vyną gali arba ženkliai pagerinti, arba pabloginti. Visi supranta, kad kelionės metu vynui teliūškuojant talpose - seniau amforose, statinėse, dabar dažniau buteliuose - molekuliniame lygyje vyksta kažkokios permainos, turinčios įtakos vyno skonio savybėms. Bet kokie tai procesai, kaip juos prognozuoti ir sukelti - čia klaustukų daugiau, nei atsakymų.

Kelionės efektas stipriesiems gėrimams yra žinomas nuo seno - žinome apie akvavitą, kraunamą į laivus ir du kartus kertantį pusiaują, romas keliauja, žinome apie ekskliuzyvinius konjakus, kraunamus į konteinerius ir vežamus laivais apie visą pasaulį... O kaip tokios kelionės veikia įvairias vyno rūšis - entuziastai dar tik tyrinėja. Visai neseniai sužinojau ir apie tradiciniu burlaiviu "TresHombres" be variklio, vien burėmis gabenamas vyno siuntas iš Prancūzijos į Angliją ir Daniją. Taip pat plukdo vyną iš Prancūzijos per Atlantą į Karibus, atgal į Prancūziją ir po to į Daniją pardavimui restorane. Kiekvienas butelis, tokią kelionę po burėmis patyręs, gauna specialų sertifikatą su nurodytu butelio numeriu, nuplauktu jūrmylių kiekiu, pridedama kortelė su informacija ir fotografijomis apie vyno kelionę. Žinoma, tokio vyno kaina irgi pasidaro ypatinga. Bet visada atsiranda ypatingas klientas, pasirengęs mokėti tą ypatingą kainą, nes jaučiasi jos vertas.

Kad vynas, tokiu būdu neseniai pristatytas Kopenhagos restoranui NOMA (pripažintas pačiu geriausiu Pasaulyje restoranu 2012 ), yra geresnis už autotransportu atvežtą tokį pat vyną, patvirtino nepriklausomų profesionalių vyno specialistų komanda aklos degustacijos metu. Svarbus šio vyno marketingo aspektas - ne tik skonis buriavimu pagerintas, bet jis yra ekologiškai švarus, t.y. vien atplukdant apie 10 tonų siuntą į Kopenhagą, buvo sutaupyta beveik 5 tonos CO2 emisijų. Šią pirmą siuntą į Daniją suruošė Prancūzijoje taip vadinami biodinaminiai vyndariai - skrupulingai besilaikantys tradicinių technologijų, nenaudojantys jokios chemijos auginant vynuoges ir gamybos procese. Kai kurie netgi traktorių atsisako ir teigia vynuogynų žemės apdorojimui bei vynuogių pervežimams naudojantys tik kinkomąjį tansportą.

Ekologija yra gerai, bet emisijas skaičiuoti kažkaip nuobodu. Man šiame kontekste tie vyno savybių pokyčiai, sukeliami supimo ant bangos, labiau įdomu.
Todėl jachta Scorpio atliks eksperimentą su įgulos labai vertinamais ispaniškais vynais iš Tempranillo vynuogės. Šiemet - Tempranillo.
Perkame keletą butelių to paties išpilstymo vyno, vieną butelį atidedame į komodą namie, kitus saugiai dedame į jachtą žemiau vaterlinijos, kur temperatūra pastovesnė, ir plukdome visur kartu iki sezono pabaigos. Pasibaigus sezonui - darome degustaciją, t.y. palyginame vyną iš komodos su buriavusiu vynu - ir tikriname, ar skonis skiriasi kuo nors. Ir taip - kasmet.

Būtų visai įdomu, jei kitos Klaipėdos jachtų įgulos padarytų eksperimentą su savo mėgiamomis vyno rūšimis, ir sezono pabaigos degustacija būtų nuo to tik įdomesnė. Per eilę metų ir išsiaiškinsim, kurie vynai keliauja, kurie - ne. Ragausim vyną, skaičiuosim jūrmyles, pasakosim apie keliones, kuriose vyną vežėm, žiūrėsim foto ir video iš tų kelionių ir regatų...

Toks buriavusio vyno butelis, specialioje dėžutėje su išdegintu laivo pavadinimu, dėžutės vidus dekoruotas laivavirve, ar seno burinio audeklo skiautėmis, kortelė su laivo fotografija ir trumpu vyno kelio aprašymu - toks buriavimo suvenyras ar dovana tikrai būtų neeilinė ir stilinga.

O kas dėl degustacijos sezonui pasibaigus - manau, Eglė į savo restoraną marinoje PaPa regatų dalyvius tokiam renginiui tikrai įsileis. Beje, ir pačios Eglės idėja bei pasiūlymas mums dėl buriavimo fotografijų parodos ir geriausos metų buriavimo foto rinkimų jos restorane taip pat vertingas.

In Vino Veritas!

Somalio buriuotojų komanda iš Olimpijados grįžo gėdingai nieko nelaimėjus.
Jie nežinojo, kad buriavimas ir šaudymas yra atskiros sporto šakos.

Praėjusį šeštadienį kroviau baterijas jūroje. Abiem prasmėm kroviau - tiesiogine, nes dėl vėjo nebuvimo be proto ilgai varikliu plaukti teko. O netiesiogine - atostogaujančius darbuotojus pavaduojant, teko daug darbo per paskutines dvi savaites daryti. Kai pasibėdavojau vienam draugui, kad pramogoms laiko nelabai lieka, tas pasišaipė, kad nuo darbo net arkliai dvesia.
Be galo susirūpinau tokia baisia perspektyva, ir išplaukiau atsakymo ieškoti jūroje.

Šeima jau priprato - man laikas nuo laiko būtina vienam į jūrą išplaukti, kad bent trumpam iš matricos pabėgti. Per tas kelias valandas vėjas galvą prakedena, visokiu runkulių aplesiotus neuronus atgaivina, ir vakarop namo grįžtu tikrai gerai pailsėjęs.

Šį kartą grįžau ne tik pailsėjęs, bet netgi žmonių pasiilgęs, todėl prisikalbinau Lolitą ir Joną sekmadienį išplaukti kartu. Žinojom, kad prognozė bus visai prasta, kad tik vienai dienai į Kuršmares išplaukęs, apsisuksi jei ne prie Mirusių Kopų, tai dar prie Juodkrantės - bet mums tą dieną norėjosi paplaukiot drauge.
Kad plaukimas būtų tiesiai į tikslą, t.y. labai prasmingas, nusprendėm, kad plaukiame pietums suvalgyti šviežiai rūkytos žuvies Juodkrantėje. Pilnamečiai netgi gaus šiek tiek alaus.

Išplaukiame iš uostelio 10 val. tilteliu, ir, vos priartėję prie Kiaulės Nugaros, turime vėją tiesiai į nosį, ir sočiai lietaus. Įgula susikrausto į kajutę, pats sėdžiu tarpduryje ir po stogeliu, iš kur per autopiloto pultelį galiu valdyti laivą - tai lietus kaip ir netrukdo. Plaukiame varikliu ir su grotu. Maždaug nuo Alksnynės galima ir paburiuoti, nors kartais gūsiuose vėjas pasisuka, ir nedirbančią genują tenka suvynioti. Lyjant eiti į kiemą ir sportiškai plaukti laviruote man šiandien visai nesinori.

Oij, nebe vasara jau, nebe vasara - lietus jau rudeniškai piktas, toks šlapias visas, šilumos tik apie 17 laipsnių. Kartais įsilyja taip, kad į priekį turiu žiūrėti blakstienom prisispaudęs prie kokpito stoginės "stiklo", vis kursą tikrindamas pagal GPS.

Tik užplauk už raudonų bojų į kairę nuo Juodkrantės farvaterio - ir turėsi visai įdomią pramogą. Žinom - bandėm. Va, šitą vietelę visada prisimenu, pro šalį plaukdamas... Šiemet čia žvejai savo gaudyklės kuolus sukalę. Mintimis persikeliu atgal į 2009 pavasarį.
Tądien plaukėm link Klaipėdos. Lolitai vairuojant kažkaip užsipliurpėm, ir pajutom vieną švelnų stuktelėjimą į dugną, po to antrą, bet tokį ilgesnį. Kažkur vairą pasukom, ir tada jau kad sėdom ant seklumos, tai sėdom - minkštai, bet užtikrintai. Vėjo tądien turėjom tiek, kad, man kabant ant vantų kad laivą kiek galima užverst, o Lolitai varikliu bandant laivą link farvaterio pasukti, vėjas genujoj pradėjo tiesiog šaudyti. Keliolikos sekundžių tos triukšmingos peklos rezultatas - atplėšta genujos kraštinės juosta. Super - sėdim ant seklumos marių vidury, burę suplėšėm, gegužės pradžia ir vanduo dar šaltas. Kitaip sakant, kaip smagu - dabar galėsim pasimaudyt.

Išsirikiuojam denyje, skaičiuojamės pirmais/antrais, ir maudytis tenka, spėkit, kam? Teisingai - man.
Gylio šiek tiek virš bambos, braidau aplink laivą, stengdamasis susivokti, kuria kryptimi link farvaterio plono vandens bus mažiausiai, t.y. į kurią pusę turime bandyti laivą stumti. Kryptį randu, šiaip taip Scorpio pasukame link farvaterio, bet išjudinti jo niekaip nepajėgiam. Variklis dirba pilnom apsukom, bet kaip nejudam - taip nejudam. Kraustausi atgal į laivą, visas jau melsvas nuo malonumo - kad bent kiek sušilti. Čia matau, kad, bangoms siūbuojant Scorpio, vairo plunksna vis daužosi į dugną, ir tai gali privesti prie to, kad iš denio bus išplėšti balerio lizdo tvirtinimo varžtai. Arba pati plunksna gali nulūžti - bet kuriuo atveju, Scorpio liktų be valdymo. Ramybės tai nepriduoda, tiesiog neįmanoma taip sau sėdėti, ir į tai žiūrėti - tai vėl kopėtėlėm lipu vandenin, bandau iš visų jėgų laivą stumti - na kur tau, 3,5 tonos, beviltiška... Tik skaisčiai mėlynais antifulingo dažais visas išsiterlioju ir pasidarau gražus kaip Smurfas. Vėl lipu į laivą, susirenku visas virves kiek tik yra, surišu jas į vieną ilgą, kabinu prie topenantės, kuri prasideda nuo stiebo viršūnės. Žygiuoju mariomis į šoną nuo laivo, jau nešinas ta virve, atstumas gaunasi apie 50 metrų. Įsispiriu kojomis į dugną taip, kad virš vandens jau tik galva vos bekyšo, iš visos sveikatos ir pasiutimo bandydamas laivą kiek įmanoma labiau užversti ir taip grimzlę sumažinti. Lolita tuo metu pilnu pajėgumu užbirbina variklį. Labai lėtai, centimetras po centimetro, lyg ir pradedam judėti reikiama kryptimi. Įsispiriu į dugną, įtempiu virvę, ir žvilgsniu laivo nosį sutapatinu su orientyru ant kranto - matau, kad vos vos, bet tikrai kasamės link farvaterio. Tačiau viskas vyksta tiek lėtai, kad nejuokais šalta vandeny pasidaro, ir rūpi, kad variklis neperkaistų. Laikas nuo laiko grižtu į laivą apšilti, vis pasitikrinu variklio temperatūrą... Vėl vandenin, vėl už virvės, vėl kasamės storesnio vandens link.
Taip mudviem besilinksminant, net nepastebėjau, kaip iš kažkur atsirado kateris "Roberta". Matyt, labai egzotiškai aš jiems su ta savo virve vidury marių įsitempęs atrodžiau, kad nutarė plaukti arčiau, ir keletą fotografijų mūsų akvaparke pasidaryti. Paskui mačiau, kaip man vėl ant Scorpio lipant, damos nuo Robertos aptarinėjo mano skaisčiai mėlyną organizmą. Reikėjo gelbėt laivo garbę, tai įtraukiau mėlyną pilvą, ir parodžiau joms pusmetrį virvės. Beužsimezgantį tarpusavio supratimą išardo Robertos škiperis - iškart pasakė, kad jei va dabar atiduosiu tą virvagalį jam, tai nutemps mus nuo seklumos.
Savo echolotu jis pasitikrina optimaliausią nutempimui kryptį, nors arčiau laivo priplaukti jie negali. Tvirtinu virvę prie švartavimo klampės Scorpio priekyje, brendu link katerio. Numetu kiek galėdamas toliau švartavimo virvę, ir jie šiaip taip kobiniu ją pasigauna.
Labai jau optimistiškai iš pradžių jie truktelėjo mus, taip, kad švartavimo virvė ėmė ir nutrūko. Vėl iš naujo - bristi, mesti, kabinti. Antras bandymas jau atsargesnis, ir įrodantis, kad anglų posakis - slowly slowly catching the monkey - yra šventa tiesa. Žodžiu, jei su mano virve norite ką nors tokio nuveikti - darykite tai lėtai. Va, mes jau plaukiam. Robertos škiperis grąžina mums virvę, atsisveikina, trinkteli per savo variklio akseleratoriaus rankeną - ir tiek juos tematėm.

Barškindamas dantimis į stiklą, kalu romą tiesiai iš kakliuko - nuoširdžiai, ir Nie Pjanstva Radi, a Zdorovja Dlia. Juk buriuotojas turi būti stiprus - čia jums ne juokas, čia išgyvenimo situacija, jei ką... Užtat paskui nuo peršalimo nei vienas snarglys taip ir nenutįso.

Vėliau, nešinas Granto 0.7 dar pora savaičių ieškojau to katerio "Roberta" Pilies uostelyje, buvau nuplaukęs paklausinėti budinčio tada dar vegetavusiame Smiltynės jachtklube - niekas negalėjo pasakyti, kur man tą Robertos škiperį surasti. Besibaigiant antrai savaitei, Grantas išsigėrė, ir ieškojimai nebeteko prasmės.

O šiandien lyja, vidurdienis, bet aplink prietema lyg vakare... Pagaliau lietus ima ramintis, nors dar krapnoja, vėjas sustiprėja.
Virš kranto miškų lekia suplėšyto rūko juostos, vos pakilę virš pušų viršūnių, jos įsipainioja į žemus debesis ir pranyksta. Gražu labai, ir dinamikos daug - tokių dalykų nuo sofos namie niekaip nepamatysi.

Iš kajutės pasigirsta nedrąsiai retoriška apeliacija į sveiką protą, ir nuomonė, kad šviežiai parūkytos žuvies įmanoma gauti ir turguje, Klaipėdoje. Čia Jono verbalinis kerštas už tai, kad nuo kompiuterio atplėšėm. Atseit, gal sukimės namo, ir beveik nuo Juodkrantės grįžkime atgal. Kurgi ne... Paklausiu geimerio kiek dar gyvybių turi, ir, kad nereikėtų tuščiai ginčytis, lendu laukan ir išvynioju genują.

Su pilna genuja verčia smarkiai, be to ir Juodkrantės "vartų" bojos jau čia pat. Jonas imasi vairuoti, pats tvarkau bures, ir netrukus prisirišam prie Vella Bella krantinės. Beje, jie save laiko respektabiliu restoranu, nors, statydami savo pastatus, savininkai deklaravo, kad stato jachtų klubą. Todėl jachtininkai - ne visi, bet daugelis - laiko, kad turi teisę nemokamai naudotis "klubo" WC, kas kartais kažkodėl nervina "klubo" padavėjus. Tada reikia mandagiai paaiškinti, kad jų reikalas yra padavinėti, o "klubai" ant kranto yra statomi tam, kad į juos jachtos galėtų atplaukti. Jeigu jie kažką iš savo projektinės dokumentacijos ir statybos leidimo pamiršo - bet kada gali išeiti laukan, ir paskaityti, kas vitrinoj užrašyta. O ten aiškiai rašoma "Jachtų klubas"...

Nereikia mums šiandien nei jų Bellos, nei Vellos - mes čia su misija surasti žuvį. Žuvies parduotuvių gatvėje išsirenkam dar šiltą, iš teisingos rūkyklos kilusį upėtakį ir skumbrę. Karšio šiuo metu geriau nepirkti, nes nelabai skanus ir sausokas bus. Statomais tinklais jų šiuo metu negaudo, ir žuvininkai rūkina dar liesą pavasarinį ir vasaros pradžios laimikio, t.y. šaldytą, atvežtą iš Lenkijos. Čia išdarinėja, prieskoniuoja ir rūkina - vieni normaliai, kiti - su chemija, bet greitai. Jei paklausi - žuvininkas jums tikrai sakys, kad pagautas širyt, ir kad jokios chemijos... Dar rusų caras Petras I-asis savo dekrete buvo surašes : "Torgovlia ryboj - delo sugubo vorovskoe. A po semu veshat po odnomu v god, chtoby drugim ne povadno bylo." Bet juk vietiniams čia per vasarą uždirbti reikia tiek, kad per žiemą nereiktų apsnigtoj Juodkrantėj letenos čiulpti, o galetų žmoniškai Kanaruose vasaros sulaukti. Jų vietoj būdami, mes turbūt irgi tam pravažiuojanciam klientui visokias pasakas suokti išmoktumėm.

Upėtakis buvo super. Metų žuvies nominacija - absoliučioj įskaitoj ir beveik be konkurencijos. Nedaug, bet reitinguose šiek tiek atsiliko iki šiol sezono topuose buvusi pažįstamo norvego mums suruošta ir padovanota lašišos file - pats tikrasis tradicinis skandinavų gravlax'as. Skumbrė šiandien - tik šiaip sau, šiek tiek persūdyta. Bet prie alaus kažkaip pritiko.

Namo grįžome tikrai smagiai ir pavėjui. Klaipėdoje, netoli spinakerių fabriko, radom paliktą krepšininkų laivą. Šalis dėl jų stengiasi, va, ir laivą treniruotėms išskyrė - o jie mums per žaidynes ką?

Visdėlto - kokia vienpusiška sporto finansavimo politika Tėvynėje - mūsų visų trijų nuomonės šiuo klausimu sutampa, kaip ir dėl to, kad šiandien buvo dar viena puiki buriavimo diena.
O vakare vėl švietė saulė.

Žemiau pateikiamą tekstą gal prieš du metus jau skelbiau kolegos buriuotojo Ruslano svetainėje "Ant bangos".

Tuomet straipsnio autoriui John Harries parašiau laišką, prašydamas leisti naudoti jo ir jo partnerės Phillies svetainės www.morganscloud.com medžiagą vertimams, kuriuos talpinčiau Lietuvos buriuotojų svetainėse. Tokiu būdu šių, mano nuomone, didžiausią šiaurinių platumų kruizinio buriavimo patirtį sukaupusių entuziastų žinios taptų plačiau prieinamos Lietuvos buriuotojams.
John'as iškart atsiuntė atsakymą, kad jie leidžia man daryti vertimus, tačiau tik nekomerciniam publikavimui, t.y. kad už juos nebus mokamas joks honoraras.

Todėl - jeigu patiks šių nuostabių žmonių straipsniai su juose sudėta patirtimi ir žiniomis - jokiu būdu nebandykite man už tai atsidėkoti kaip nors materialiai, nes tai gali būti pripažinta honoraru.

Taip pat labai prašau, net nebandykite man nupirkti alaus bokalo Pilies uostelio restorane, ypač "Baltijos" tamsaus, kad jums dar daugiau papasakočiau, kokių įdomių kelionių ir maršrutų jie savo portale yra aprašę (kairė ranka kišenėje suspausta į špygą, dešinės didysis pirštas uždėtas ant smiliaus, ir išraiškingai merkiu akį) - Jūs mane supratot, taip? Baltijos tamsusis... Net nemėginkit...

Daug kas Lietuvoje jau naudoja šį kruizinio buriavimo patirties aruodą, o tiems kam tai naujiena - rekomenduoju. Tai šiuo metu pats geriausias tolimų nuotolių buriavimo portalas, kuriame rasite begalę informacijos apie keliones šiaurinėse platumose ir ne tik, įvairios buriavimo įrangos aprašymus, jūreivystės patirties, puikių fotografijų ir nuorodų į vertingus informacijos šaltinius. Verta atkreipti dėmesį į straipsnių komentarus - netruksite suvokti, kad apie šį portalą susibūrė tikrai daug apie buriavimą išmanančių žmonių bendruomenė.

Dabar - prie reikalo...

SUTRAMDYK BAILĮ SAVYJE

Autorius JOHN HARRIES, s/y MORGAN‘S CLOUD

Laisvas vertimas iš anglų k. su autoriaus leidimu.
Originalus straipsnio tekstas: http://www.morganscloud.com/2005/01/01/taming-the-wimp-within/

Niekad nelaikiau savęs nuotykių ieškotoju, ar drąsuoliu. Aš nemėgstu štormų atviroje jūroje, ir savo jaudulį galiu išvystyti iki meno lygio. Kartą, kai draugas pasakė: „Džonai, tikrai nemaniau, kad tu kažko bijotum“ į mano prisipažinimą, kad labai bijau skrydžių lėktuvu – aš buvau apstulbintas.
Mano draugo susidarytas klaidingas mano įvaizdis, padiktuotas daugelio kelionių, kuriose kaip burinės jachtos škiperis, vykau į Šiaurines platumas – buvo nerealiai tolimas nuo mano pačio savęs suvokimo.

Šis stebinantis atradimas sukėlė daug minčių: Ar kiti Šiaurės platumų buriuotojai jaučia tiek pat baimių kaip ir aš? Ar mano herojai Tilman, Smith ir Brown (H.W. Bill Tilman, jachtos MISCHIEF, SEA BREEZE ir BAROQUE; Newbold Smith, jachta REINDEER; Warren Brown, jachta WAR BABY) – jautė tokį pat siaubą, kai pirmąkart išvydo juodus ledynais kepurėtus Grenlandijos kalnus? Ar jie irgi guli gulte, negalėdami užmigti išlaukiant štormą atviroje jūroje, mintyse sistemingai perkratydami dalykus, kurie gali sulūžti, ar pavesti? Ar jie jaučia tokį pat nerimą pirmą naktį, pradėdami kiekvieną reisą vandenyne?
Jeigu nesu vienintelis bailys, pasislėpęs už aureolės asmens, tariamai nesureikšminančio rizikos, kurią patiria tolimų reisų buriuotojas – gal mano savitvardos strategija, kurią įgavau per 100.000 jūrmylių nukeliautų vandenynais, bei regatų patirtis – beje, didesnė dalis tų jūrmylių surinkta mažiau apgyventuose pasaulio kraštuose – gal visa tai būtų naudinga pagalba kitiems, kurie dar siekia savo kelionių jūrose svajonės?

PRAKTINĖ PATIRTIS
Visų pirma – dar prieš išplaukdamas savo nuosavu laivu, aš ganėtinai lėtai surinkau pirmus 10.000 jūrmylių buriavimo vandenynuose bei lenktynių regatose. Šiandien toks patirties kaupimas tapo neįprastu dalyku. Vis daugiau būsimų keliautojų po burėmis perskaito kelias knygas, šiek tiek paburiuoja pakrantėse – ir išplaukia į savo tolimą reisą nuosavu laivu. Kas dėl JAV Rytų pakrantės buriuotojų – tas pirmas reisas dažniausiai yra į Bermudus kertant Golfo srovę, o Europos buriuotojams – Biskajos kirtimas; abi kelionės paprastai vyksta rudenį, kai net patyrę buriuotojai tam nesiryžtų. Kasmet pranešama apie jūroje įgulos pamestus laivus ir keliautojo svajones, sudaužytas į šipulius, kai vandenyno realybė užklumpa nepasiruošusį ir be patirties.
Kas dėl manęs – ankstyvuoju mano, kaip savo laivo škiperio, kelionių periodu, jeigu reikalai jūroje pakrypdavo blogąja puse, aš visada galėjau atsiremti į savo ankstesnę patirtį. Tuomet, kai dar būdamas įgulos nariu, galėjau stebėti kapitonus kitų savininkų laivuose. Šiandien tai didžiulė pagalba tam mano Bailiui Viduje.
Laipsniško apsipratimo su naujais iššūkiais principas tik sustiprėjo, kai ėmiau domėtis Šiaure. Savo pirmąją kelionę Šiaurėje suplanavau į santykinai svetingą Naujosios Škotijos pakrantę, po to sekė plaukimai į Niufaundlendą, po to į Labradorą, ir galų gale – į Grenlandiją, Baffin Salą ir Islandiją – vis sekantį žingsnį žengiant tik apsipratus su ankstesniu.
Tokio laipsniško įgūdžių vystymo naudą ypač akivaizdžiai įvertinau plaukiojant prie Niufaundlendo, pakeliui į Grenlandiją 1997-aisiais, kai ten jaučiausi kaip namie. Tai buvo visai kažkas skirtingo nuo mano pirmo reiso prie „Uolos“ prieš šešis metus, kai jaučiausi užspeistas rūko, ledo, štormų ir riboto serviso jachtoms (verta pažymėti, kad tuo metu jau buvau sukalęs ne mažiau 15 plaukimų į Bermudus ir atgal). Sąlygos minėtuose regionuose išliko nepakitę, bet kaip smarkiai pasikeitė mano sugebėjimas susidoroti su tomis sąlygomis, mano patirtis ir suvokimas kokį pavojų tos sąlygos gali sukelti.

PAŽINTI SAVE
Antras dalykas, padedantis tramdyt Bailį Savyje – tai nauda iš sugebėjimo numatyti savo paties reakcijas. Pavyzdžiui, aš žinau, kad kiekvieno bent kiek sudėtingesnio plaukimo pirmąją naktį aš savęs klausinėsiu ar man to reikia, ir nuspręsiu su visam likti krante vos pasibaigus šiam plaukimui. Taip pat žinau, kad atkeliavus į sunkiau pasiekiamą vietą, prieš pasukant į namų uostą, jausiu didžiulį pasidižiavimą, bet netrukus tai virs nerimu, ypač nemigos valandomis, nes neduos ramybės klausimas skambantis galvoje „kaip mus sugrąžinti namo?“ Kai tokios baimės sukyla, yra gera apie save žinoti, kad praleista vachta poilsio ir išsimiegojimo labui, sugrąžins mane į normalią būseną, atstatys tą malonumo ir taikos jausmą, kuriuo paprastai gyvenu jūroje.
Trečia, aš netgi išmokau kiek tai paskatinti tą Bailį Savyje, nes, jei kas negero nutinka, dažniausiai aš būnu dėl to jau pasijaudinęs iš anksto, ir sugalvojęs bent dalį tos situacijos sprendimų. Tai savo ruožtu man padeda išlikti ramiam ir veikti efektyviai – taip kad viskas tvarkoje, ir netgi naudinga jausti nerimą bei jaudulį, bet visai būtų prastai parodyti šiuos jausmus savo įgulai, kuri pasitiki manimi.

NEFORSUOK
Ketvirtas dalykas – aš išmokau nespausti nei savęs, nei įgulos, t.y. būti kuo švelnesniu. Tai ypač aktualu, nes mes plaukiojame su maža įgula – du arba trys žmonės. Ką ypač stengiuosi – tai parinkti gero oro langus, kad nepradėtume plaukimo esant štorminėms salygoms arba priešvėjiniais kursais.
Šią strategiją gavau įsisavinti 1997-aisiais, plaukiant iš St.John, Niufaundlendas – į pietinę Grenlandiją. Išėjom iškart po štormo (kad kuo toliau nuplaukti, iki ateinant sekančiam), į likutinę bangą. Iš trijų žmonių du, įskaitant mane, pakrito su jūrlige, ir niekas nei valgėm nei miegojom pirmas 24 reiso valandas, nors visi laive buvome tikrai patyrę, o plaukimo distancija buvo lengva. Aš galiu palyginti šią santykinio diskomforto būseną, tuo metu dar esant palyginti ramioms sąlygoms, su sąlygomis, kai turėjome jūroje praleisti stiprų štormą dreifuodami, praėjus penkioms dienoms ir padarę 700 mylių nuo išplaukimo, esant beveik minusinei temperatūrai, jūroje tarp ledo, šiek tiek piečiau Grenlandijos. Turėjom puikaus laiko išsimiegoti ir sočiai pavalgyti po tris kart dienoj, nes jau buvom apsipratę. Būtų toks štormas trinktelėjęs pirmą ar antrą plaukimo dieną – būtų buvę rimtai nemalonu, o gal net ir pavojinga.

BŪK PASIRUOŠĘS BLOGAM ORUI
Penktas dalykas – aš turiu išdirbęs savo blogo oro taktiką, ir tinkamą laivo įrangą, sumontuotą bei išbandytą iš anksto – todėl kai plaukimas tampa sudėtingu - Bailys dreifuoja. Yra keletas žmonių, kurie nuoširdžiai patvirtintų, kad jiems patinka štormas atviroje jūroje, ypač einant priešvėjiniu kursu – bet jachta, kuri gali saugiai gulti į dreifą, t.y. tapti pasyvia, yra ženkliai pranašesnė, susitvarkant su štormu jūroje. Yra keletas dalykų, kur mano buriavimo pažiūros yra dogmatiškos, bet neabejotinai vienas iš jų yra tai, kad jachtoms, kurios negali saugiai dreifuoti štorme – ne vieta atviroje jūroje su maža įgula.
Planuodami savo blogo oro taktiką, pagrindiniu dalyku laikėme tinkamo laivo pirkimą. Jachta MORGAN‘S CLOUD buvo projektuota Jim McCurdy, vieno iš visų laikų geriausių tolimo plaukimo burinių jachtų architektų, kuris saugumą laikė esminiu plaukiojimo jūra dalyku. Mūsų laivo dizaino bruožai paprasti , bet nulemiantys geras jūrines savybes: siauras laivagalis, vidutiniška vandentalpa, santūrūs korpuso apvadai, smulkūs liukai ir švieslangiai, ir stipri virinto aliuminio konstrukcija. Taip, MORGAN‘S CLOUD turi mažiau erdvės viduje, nei panašaus dydžio laivai, bet užtai nieko nėra smagesnio už šio laivo gerą elgesį plaukiant ar dreifuojant, kai sąlygos bjaurios, o mes pavargę.
Mes patobulinom jo kuterinį takelažą ir rangoutą, įtaisėme lengvai perstatomus stakselšotų šliaužiklius, furleksus stakseliams ir trečią rifą grotui. Tai leidžia mums kelių minučių bėgyje susimažinti nuo pilno darbinio buringumo iki dreifui reikalingo, išvengiant burių pakeitimo. Žinojimas, kad gali lengvai sustoti ir pailsėti, yra didžiulė prabanga Bailiui.

KAS IŠ TIKRO YRA SVARBU
Šeštas dalykas – laivo komplektavimas – tai laikas, kai ypač skatinu ir klausau Bailio Savyje. Parodyk man škiperį su gilia pagarba jūrai (suprask – baimės jausmu), ir pamatysi gerai parengtą laivą. Antra vertus – pasiruošimą reikia matyti su tam tikra perspektyva, t.y. jeigu mes būtume kantriai laukę, kol idealiai išbaigsime kiekvieną smulkią detalę ant laivo – mes niekada nebūtume niekur išplaukę. Mes fokusuojam dėmesį į taip vadinamą „Didįjį Penketą“: kad įgula būtų „viduje“, kad vanduo būtų “lauke“, kad stiebas būtų viršuje, kad kylis būtų apačioje, ir kad vairas veiktų. Visa kita yra smulkmenos. Nors man tai buvo sunkoka prisiminti ties Resolution sala Hudzono sąsiauryje, kai variklio kuro padavimo sistema pabiro į šipulius per visą kajutę.
Esu pastebėjęs, kad lygis nerimo, kurį pajuntu kai kas nors iš įrangos sulūžta – yra atvirkščiai proporcingas mano susipažinimo su ta įranga lygiui. Bėgant metams, mes esame išardę ir surinkę beveik kiekvieną sistemą ant MORGAN‘S CLOUD, nuo vairo plunksnos nuėmimo patikrai, iki falų įvadų ratukų stiebo viršuje išardymo. Mes netgi sugaišome vieną padriką žiemą patys keisdami laivo variklį.
Ši „pasidarykpats“ beprotybė prasidėjo, nes tai buvo vienintelė alternatyva, kad galėtume įstengti įsigyti, išlaikyti ir keliauti laivu, kurį išsirinkome. Nors, pozityvioji to pusė yra ta, kad jeigu kažkas sulūžta kur nors atokesnėje vietoje, mes jaučiamės žymiai mažiau pažeidžiami ir susirūpinę dėl būtinybės tai sutaisyti patiems.
Iš kitos pusės, mes neatsisakome ir profesionalų pagalbos. Kas keletą metų patyręs mechanikas atlieka pagrindinio variklio apžiūrą, o mūsų geriausias meistras nukreipia didinamąjį stiklą į rangoutą. Jų specializuota tūkstančių variklių bei rangoutų patirtis, kartu su mūsų laivo pažinimu, dažniausiai gali surasti potencialią problemą dar prieš jai atsitinkant; vėlgi – didžiam Bailio džiaugsmui.

TAI NĖRA TAIP JAU PAVOJINGA
Ir, galiausiai, jei kažko išsigąstu, aš primenu sau, - su tinkamu laivu, įranga ir patirtimi – jūriniam buriavime nėra nieko fundamentaliai pavojingo, netgi buriuojant Šiaurėje. Tai nėra nuotykis ant žmogaus galimybių ribos, ir dėl to labai pavojingas, kaip lipimas į Everestą, ar plaukimas Volvo Ocean Race. Žinoma, aš galiu padaryti klaidą, ir prarasti laivą, o gal net ir gyvybę. Tačiau paruošdami MORGAN‘S CLOUD ir save, palaipsniui ir per daugelį metų, mes sugebame savo baimių demonus išlaikyt uždarytus, o riziką sumažinti iki priimtino lygio.

John Butler - dar vienas akustinės gitaros genijus iš gatvės.

Jei neturit laiko ramiai atisėsti ir išklausyti šį naujai sugrotą bet, ko gero, jau 12 metų žymiausią Butler'io įrašą "OCEAN" - padarykit tai vėliau.
Dar nė karto per tuos metus jis šio kūrinio nesugrojo vienodai, kaip ir jūra negali būti du kartus ta pati.

Dabar paburiuokim po vandenyno platybę, su jo nuotaikom nuo štiliaus iki rimto štormo.

Švedai mūsų artimi kaimynai - jei iš Klaipėdos išplauki jachta maždaug apie vidurdienį, plauki per naktį - tai kitą dieną jei ne ryte, tai vidurdienį jau gali švartuotis Gotlande. Kažkodėl tuos kaimynus mes labai skirtingais nuo savęs laikom, bet kažin, ar tai labai tikslu. Taip, kultūros skirtingos, alus jų silpnas, moterys rimtai pažeistos emancipacijos, bet žmonių mentalitetas labai panašus - abi tautos - jie ir mes - esame atsargūs ir rezervuoti su nepažįstamais, bet užstalėje dainuojam, esame godūs pinigui, taupūs ir galime sunkiai dirbti, jei už tai gerai sumokama. Taip pat mokame laikas nuo laiko netikėtais dalykais nustebinti ne tik kitus, bet net patys save.

Ši neišgalvota istorija nutiko Švedijoje, bet lygiai taip pat sėkmingai galėjo nutikti ir Lietuvoje. Pernai, ramią birželio popietę, jūrų gelbėjimo centras gavo pranešimą iš buriuotojo, jachtoje dreifuojančio jūroje netoli Kalmar uosto. Jis pranešė, kad iš jachtos iškrito ir jūroje dingo jo žmona. Vargšas buriuotojas įsitikinęs, kad jo brangioji nuskendo. Gelbėtojai, kateriu atvykę į jachtą, ten rado sielvarto apimtą ir visiškai girtą buriuotoją; jachta dreifuoja, nes tapo nevaldoma dėl sulūžusio rumpelio. Buriuotojo žmonos iš tikrųjų jachtoje nebebuvo.

Vėliau gelbėtojai išsiaiškino, kad žmona ir negalėjo būti jachtoje, ar nuskendus, nes tuo metu ji visiškai sveika ir gerai nusiteikus leido laiką krante, t.y. niekur ji išplaukus ir nebuvo.
Gelbėtojai sutaisė jachtos vairą, ir savo kateriu nubuksyravo į uostą, kur girtas buriuotojas buvo perduotas policijai. Policija iškart davė papūsti į alkotesterį, ir areštavo buriuotoją už laivo valdymą apsvaigus nuo alkoholio.

Švedijos buriuotojai žino - žinokim ir mes, Lietuvos buriuotojai, ten besilankantys: 2010 metais kaimynams buriuotojams ir motorinių laivų škiperiams buvusi leidžiama 1.0 promilės riba buvo sumažinta iki 0.2 promilių, t.y. iki normos, galiojančios Švedijos automobilistams. Taipogi įstatymu Švedijos pakrančių apsaugos ir policijos pareigūnams yra suteikta teisė atlikti girtumo testus škiperiams, jei yra įtarimas, kad šie gali būti padauginę.

O švedai kažin ar žino, kad Lietuvos laivybos inspektoriai taip pat mano turintys teisę tikrinti mažųjų laivų vairininkų girtumą alkotesteriu, taikydami 0.4 promilių automobilistams taikomą normą. Kaip teisiniuose aktuose yra reglamentuotas Lietuvos škiperių tikrinimas - dar aiškinuosi. Vandens transporto priemonių vairuotojai yra paminėti šiame dokumente, bet tikrinimą tegali atlikti tik policijos pareigūnai, arba medikai - laivybos inspektoriai ten nepaminėti. Tačiau gali būti, kad mūsų painioje teisinėje sitemoje yra koks nors poįstatyminis aktas, ar ministro įsakymas, suteikiantis vidaus vandenų inspektoriams mus tikrinti kaip policijos keliukams... Dėl visa ko, pasidomėkit įstatymais ir patys, jei kam aktualu.

Prieš 3 metus (taip, jau daug alaus nutekėjo) nemaža bauda buvo nubaustas mano draugas kateristas, nors tą dieną nieko vartojęs nebuvo. Buvo vartojęs iš vakaro, bet tikrai žinau - nevdrebezgu, nes kartu jamėm. O tikrinimo dieną tikrai nė lašo... Laivybos inspektoriai užlaužė ir papūsti davė tiesiog ant vandens. Parodymai buvo nerealiai dideli, kaip tą dieną nieko nevartojusiam. Protokolą jis pasirašė, kitą dieną po svarstymo inspekcijoje oficialiai pavedimu sumokėjo tą didelę baudą, nes žmogus nėra konfliktinis... Po kelių dienų jam paskambino kitas laivininkas, taip pat nubaustas už laivo valdymą padauginus, ir bandė prikalbinti kartu duoti inspektorius į teismą apskundžiant administracinį teisės pažeidimą, nes tikrai buvo panaudotas patikra nesertifikuotas alkotesteris. Apie tolimesnę šių reikalų eigą, jeigu tokia buvo - istorija nutyli.

Tik bandėm nuskęsti, kaip vėliau paaiškėjo, bet ant visai taip ir nenuskendom. Tačiau emociškai save patikrinom tokioje situacijoje visai padoriai. Skendom su visu laivu, dviese - aš ir Lolita.
Dabar - apie viską iš eilės.
Buvo Joninių regata - kuri organizaciniu aspektu šiemet pati brandžiausia Lietuvos buriuotojų gyvenime. Kad nesiperkartoti, plačiau apie Joninių regatą galima rasti kolegos buriuotojo aprašyme.

Regatos startas buvo lėtas, bet visi žinojom prognozę, kad maždaug nuo 2300 val. vėjo bus, ir daug. Todėl tame lėtame starte nusivylimo nebuvo - tik laukimas. Nežiūrint į tai, starto liniją kirtome paskutiniai. Juokaujame, kad, įvertindami savo neeilinius sportinius sugebėjimus, visiems sąmoningai davėm forų. Gaila, kad jie apie tai nieko nežinojo - nurūko pimyn, tiek juos ir tematėm. Tapo aišku, kad reikia vytis.

Ties Juodkrante vėjo buvo tiek, kiek reikia Scorpio, kad pasivyti ir pradėti lenkti kitus laivus - konfidencialumo dėlei jų nevardinsiu, nes vėliau jie visi mus vėl padarė.

Pro Mirusias Kopas lekiame senuoju farvateriu, kur tik mažesnės grimzlės laivai gali plaukti, ir pralenkiam dar 2-3 varžovus, darančius lanką teisingu farvateriu, t.y. pagal bojas ir arčiau kopų. Tai vyksta apie 0230 val. - tokiu laiku, kai miego labiausiai norisi.
Ta proga Lolita pradeda reikšti savo simpatijas gultui kajutėje, ir kokpite lieku vienas. Man visai smagu - vėjo daug, Pietvakariai - pats tas vėjas greitam buriavimui, ir miego kažkaip nesinori. Žinau, kad kažkur tamsoje turi būti žvejų palikti venterio kuolai, ir vienoj rankoj vairas - kitoj stiprus žibintas - kasamės visai spėriai per tamsą. Visą kelią nuo Pervalkos švyturio - buriuotojų folklore vadinamo Rotmanu, arba Žmogumi - kapojomės distancijoje su jachta Blue Bird, kurią buriuoja mūsų trečiadienio regatų PaPa sparingo partneris Tomas su draugais. Nelengvai, reikėjo su burėm dirbti, bet juos aplenkiu, bet didesnio atstumo tarp jachtų sudaryti man niekaip nesiseka...

Vėjo jau darosi tiek, kad vėliau, jau su bokalu rankoj, Tomas klause - tu, ką, rimtai vienas tada buvai? Taigi matė - kai vienas kitam apsilenkdami žibintais į veizolus blizginom, juk visai įdomu buvo pasižibint, situacijos nekasdieniškumą įvertinant, ir didelėm akim į kitas dideles pažiūrėti. Juk tai vienintelė naktinė regata, kur viskas kitaip negu dieną atrodo.

Nuo Bulvikio rago farvateris pasuko link Nidos, o fortūna į mus pasisuko savo galiniu fasadu. Bangos turim jau tiek, kad mus pradėjo užvertinėti ant kairio borto.
Laikas nuo laiko lejeriai vandeny, paskui dar użverčia, ir vandens paimam virš kairio borto kokpito suolo. Tas vanduo ten ir lieka ilgiausiai, nes vėjas laivą verčia nepailsdamas. Po kiek minučią atleidžia - vanduo šliūkšteli nuo suolo ant kokpito grindų, ir palengva grįžta į marias. Po to vėl užverčia. Vėl imam vandens. Ir taip daug kartų. Reikėjo rifuoti grotą, juk aišku, kad pilnų burių nebepanešam - bet esu vienas, Lolitos žadint nenoriu, o BlueBird'as lipa ant kulnų - stabdelėk rifavimui, ir aplenks. Ne-a, reikia varyt, juk varžybos, juk reikia pavaryt kaip yra, jau netoli iki posūkio bojos ties Nida. Bet pavarymas toks ant ribos - užvertinėja kažkaip vis dažniau, ir tiesinasi laivas vis lėčiau. Vairas pasidarė kažkoks mažiau laivą laikantis, vos pūsteli stipriau, užvirstam, ir vis dažniau laivas į vėją nosimi sukasi. Kovojant su stichija, šalia bangom nustraksi Relax, kuriuos už Juodkrantės pralenkiau. Sakiau, kad vardų neminėsim, bet tai buvo būtent jie.

Balsas iš kajutės, toks labai jau nekasdieniškos intonacijos - Gintarai! Skęstam!
Koks blemba skęstam, taigi gonkė! Man iš pradžių nelabai situacija dašyla... Lolita uždega viduje šviesą, ir matau per gerą sprindį ant grindų vandens. Čia nesąmonė visiška, juk Scorpio absoliučiai sausas laivas, vieninteliai netvarkingai atsitikę skysčiai salone būna pro šalį prapiltas šnapsas, ir kartą prieš 4 metus buvęs blogai užsuktas gėlo vandens bako dangtis, kai keli litrai ištekėjo, laivą prie vėjo užvertus. Paduodu jai kibirą - semk. Matyt, galvoju, vėl vanduo iš geriamo bako išteka - kažkaip daugokai, bet nedidelė problema. O pats skubiai suku laivą dešinėn, ir venduoju, nes esamu kursu tiesiai į posūkio ženklą neišplauksim. Tik pritraukinėdamas genują, pamatau, kad BlueBird, netoliese buvę ir bandę mus lenkti, mano manevru buvo priversti irgi venduoti, kad į mus neįpulti.

Lolita vis padavinėja kibirus su vandeniu, ir taip jau neramiai sako, kad vandens ką tik sparčiai padaugėjo... Aišku, kad čia ne geriamas vanduo išsitaškė - turim rimtą avariją. Sukasi milijonas minčių apie tai, kas galėjo nutikt, tarp jų ir šie varijantai iš "gal" serijos:
- gal siūlė tarp korpuso ir denio leisti pradėjo. Bet kad tiek vandens paimti, turėtų rimtas plyšys būti.
- gal tamsoje nepastebėjau žvejų palikto kuolo, ir bortą pradūriau. Bandau prisiminti, ar tarp bangų smūgių į korpusą buvo kuris nors smūgis šiek tiek kitoks - ir sunku pasakyti kaip ten buvo...
- gal vairo mechanizmas, t.y. vieta kur baleris per korpusa išeina - sugedo ir sandarumą prarado. Juk vairas kažkaip keistai buvo pradėjęs veikti...
- gal falškylio varžtai - vienas ar keli nutrūko, ir imam vandenį per dugną...
- gal tamsoje įpuoliau į tinklus, ir sraigto veleno išėjimo tarpinę sugadinom, ir per ten vandenį imam. Na bet nebuvo tokio pastebimo trūktelėjimo, kad tokia bėda nutiktų...

Visi tie varijantai gręsia prastom pasekmėm - juk nejuokais nuskęsti galim, ir suku į Nidos uostą, iki kurio dar plaukti apie pusantros jūrmylės. Mums varžybos baigėsi.

Lolita jau pavargo vandenį kibiru kabinti, sako, palauk - atsikvėpti reikia, o aš vis kokpite rankine pompa kinkuoju, iš po variklio vandenį siurbdamas. Kita ranka vairuoju, po to įjungiu autopilotą ir nubildu ant denio nuleisti burę.
Vandens viduje lyg ir nebedaugėja.

Variklis dirba pilnom apsukom, o aš skaičiuoju mintyse, kiek ilgesnių virvių laive turiu, kad laivą perrišti ir bandyti prie krantinės prisitvirtinti, kad kuo mažiau panirtume. Yra dar bent teorinė galimybė, kad kajutę iki lubų neužtvindysim, ir bent dalį elektros instaliacijos ir prietaisus pavyks nesudrėkinti. Kur tą kraną laivo iškėlimui reiks rasti? Kai vietiniai savo laivus po navigacijos pabaigos iš vandens kelia, lygtai kranas iš Klaipėdos važiuoja... Turiu vandeniui nelaidžios medžiagos kokpito tentą, jį panaudosiu kaip vadinamą "pleistrą" - užvesiu iš borto išorės ant tos vietos, kur bus pramušta skylė, ir marių vandens slėgis pats jį prispaus ir skylę užsandarins. Kaip nors susitvarkysim.

Nidos uoste stojam prieš Čili Picą, staigiai prisirišam, ir puolu semti vandenį iš kajutės. Lolita eina atsikvėpti į krantinę. Viens-Du-Trys , t.y. Pasemti-Pakelti-Išpilti. Ir vėl, ir vėl, ir vėl... Pilu tiesiog į kokpitą, nes nešioti iki borto, laipiojant kajutės laipteliais pirmyn/atgal nėra laiko. Vandens mažėja. Surenku visas kiliminės dangos plyteles, kuriomis išklotos grindys, įmirkę ir sunkios jos pasidarę, sumetu jas į wc patalpą, kad netrukdytų. Kibirą pakeičiu plastikine šiukšlių dėže - ji keturkampė, ir plokščia briauna gerai prie grindų prisispaudžia - žymiai efektyviau, nei su apvaliu kibiru galima vandens likučius semti.

Visai prašvito jau. Iš Čili Picos išlinguoja du vyrukai, ir nelabai rišliai, bet jų manymu labai šmaikščiai, pradeda kalbinti Lolitą, kad su jachta juos paplukdytų, ne veltui, žinoma... Bet dabar ir iš karto. Geras šmaikštas, kaip sako Žalgirio savininkas. Apspangę dar jie, ir nemato, kad aš laikas nuo laiko vis vandenį išpilu, jau su kempine rinkdamas jį nuo kajutės grindų. Nėra kada man ten toliau juos pasiųsti... Ir tas vanduo vis sunkiasi į vidų, iš po visų vidinių moldingų, iš po kajutės gultų - ten viskas, ir spintelės išformuota iš plastiko, kuris priklijuotas iš vidaus prie išorinio korpuso apvalkalo. Visai patogu, bet tik ne tada, kai reikia vandens įtekėjimo vietą nustatyti. Tyrinėju falškylio varžtus, nu lyg ir sveiki jie, bet vanduo sunkiasi iš po pertvaros tarp wc ir kajutės, visai šalia varžtų. Galimas dugno pažeidimas toje vietoje, ir jei šalia kylio - jokio "pleistro" ten neužvesi ir nepritvirtinsi, tikriausiai teks nerti ir skylę kokias nors skudurais užkamšyti.

Iškraustau runduką kokpite, išsemiu iš jo vandens likučius, ir su žibintu lendu vidun apžiūrėti balerį. Jis įstatytas į plastikinį vamzdį, einantį nuo dugno iki denio, ir spoksau kurį laiką į tą vamzdį, ar vandens jis neduoda. Neduoda. Mintyse išbraukiam balerį iš galimų problemų sąrašo. Bet sąrašas lieka ilgas.
Vanduo kaupiasi jau lėtai, su kempine kas penkios minutės surenku po puskibirį. Su tokiu pratekėjimo kiekiu tikrai susitvarkysim, ir bandysim plaukti į Klaipėdą. Ten, namų uoste, viskas spręsis lengviau.
Grižtame varikliu, nes bijau kelti bures, kad apkrovos į korpusą nepadidinti, nes jei yra kur įskilimas, tai jis tik padidėtų.

Stresas ir išgąstis praėjo, nors nuotaikos visai niūrios - sezonas net neįpusėjo, o laivui reiks rimto remonto. Mintyse prasukinėju kas ir kaip šiąnakt vyko, vis bandydamas suprasti įvykio priežastį - vis nėra aišku, pro kur tiksliai marių vandenį siurbėm. Lolita vairuoja, aš vis ropinėju po kajutę, ieškodamas pro kur daugiausiai vandens sunkiasi. O jo vis mažiau ir mažiau, bet vis atsiranda.

Tik ties Juodkrante man galutinai prašviesėja - tada, kai nuo Bulvikio rago link Nidos pasukom, laivą vėjas pradėjo smarkiau užversti, ir panardinant kairįjį bortą, vanduo per runduko dangtį pateko į laivo vidų. Kiekvienu laivo užvertimu vis paimdavom po porciją vandens, kol jo masė pradėjo veikti kaip balastas - dėl to pradėjome užvirsti kiekvienu smarkesniu vėjo pūstelėjimu, vis dar sriūbtelėdami, ir labai greitai vairas nebenulaikydavo laivo, susisukdavome prieš vėją. Per runduko viršutinę briauną po deniu, vanduo išilgai bortų pateko už kajutės moldingų ir pradėjo kauptis ant grindų bei šachtoje po varikliu. Taigi per runduką vos nepaskendom. Neužsandarintas runduko dangtis (kokpito suolas) iki šiol ir nebuvo problema - lietaus vanduo ir užnešta banga be vargo nubėgdavo specialiai įrengtais špigatais, o bures prie per didelio vėjo surifuodavau, ir borto niekada nepanardindavom tiek, kiek šiąnakt.

Išsiaiškinus bėdos priežastį, ir kad Scorpio sveikas, man diena net šviesesnė pasidaro. Grįžę su kitais regatos dalyviais visai smagiai pusryčiaujame Ryžių Malūne.

Kitą dieną nuvažiavau į mašinų laužyną, ir nupirkau pikapo bagažinės sandarinimo gumą, kuri idealiai užsandarino runduko dangtį. Dabar galėsim nardyti.

Tokia buitinė ir paprasta šio laimingai pasibaigusio nuotykio priežastis, bet jis yra pamokantis ir verčiantis padaryti išvadas:

- labiausiai smagu, kad nebuvo panikos laive, abu stengėmės situaciją vertinti racionaliai. Išgąstis buvo, bet tikrai ne panika. Bet specialūs kiekvieno sezono pradžioje pravedami laivo gelbėjimo mokymai įgulai žalos tikrai nepadarytų.

- pavojaus akivaizdoje praktiškai įrodėme, kad geriausia avarinė pompa - tai kibiras išsigandusio jūreivio rankose. Čia ne kalambūras - čia 100% teisybė.

- reikia turėti tvarkingas gelbėjimo priemones. Kai žinai, kad turi liemenes ir plaustą - tu žinai, kad tiesioginio pavojaus gyvybei nėra, ir tai saugo įgulą nuo panikos, bei nuteikia darbui, kovojant už laivo plūdrumą. Planas B suteikia viltį, ir tai padeda vykdant darbus pagal planą A.

- patikrinti runduko sandarumą, ir atkrepti dėmesį į spyneles - jos turi būti su užtempėju ir fiksuojamos, kad prieš štormą dangtis būtų sandarus, laivui apvirtus rundukas neatsidarytų, nes laivui vėl atsistojant taps pilnu vandens.

- be apvalaus kibiro, verta turėti keturkampę talpą, tinkamą vandeniui nuo grindų semti - gali būti šiukšlių dėžė, ar kitas indas - svarbu, kad būtų galimybė jį prispausti prie grindų. Žymiai efektyviau, nei apvalus kibiras.

- reikia turėti "pleistrą". Mūsų atveju - tai kokpito tentas, jame yra pakankamai sutvirtintų skylių kraštuose, kad įverti virves ir jomis užvesti "pleistrą" ant pramuštos vietos.

- laive reikia turėti kirvį. Jeigu vandens patekimas vidun būtų didelis, ir galima nustatyti vietą, pro kur jis patenka vidun, tektų kirviu išdaužyti ir spinteles, ir baldus, ir vidinius moldingus, kad prie pažeisto borto iš laivo vidaus prieiti ir tą skylę pagalvėmis užremti. Be rimto įrankio, vien nagais ir keiksmais, baldų greitai neišardysi.

- reikia turėti daug ilgų virvių. Nežinau, ar būtų pavykę man taip prisirišti Nidoje prie krantinės, kad neleisti laivui nugarmėti, bet nepabandęs nesužinosi. O be virvių net nepabandysi. Švartavimo virves galima surišti, kad ilgesnes pasidaryti, inkarinę virvę panaudoti, falus, brasus ir šotus panaudoti... vienu žodžiu, virvių reikia, tiek ir tokių, kad laivo svorį išlaikytų. Rištis gali tekti ne tik prie krantinės, bet ir prie kito laivo, jei pavyktų jūroje prisišaukti į pagalbą.

- reikia patikrinti, ar lengvai galima nuimti šlangą nuo užbortinio vandens kingstono. Tik reikės žiūrėti, kad, vandeniui triume pasibaigus, variklis neperkaistų. O dar protingesnis ir kolegos pasufleruotas sprendimas - kur atstumas tarp kingstono ir pirminio filtro leidžia - įsirengti trišakį vožtuvą, kas leis greitai perjungti variklio aušinimo siurblį į darbą avarinės pompos režimu. Tokiu būdu galima įjungtą variklį įdarbinti, kad vidun patekusį vandenį išsiurbtų, papildomai prie veikiančių kitų avarinių pompų ir įgulos kibirų.

- reikia patikrinti laivo konstrukciją, nes nesąmonė, kai rundukas gali bendras ertmes turėti su salone esančiomis spintomis - įtariu, gamintojai tai padarė siekdami geresnės visų patalpų ventiliacijos, bet skendimo atveju tai gali atnešti nelaimę. Verta maksimaliai izoliuoti visas patalpas vieną nuo kitos, net jei tektų įrengti papildomas ventiliacijos angas denyje ir papildomas avarines pompas.

- reikia turėti iš anksto paruoštą gelbėjimosi krepšį, kurį pasiimsi palikdamas laivą. Sandarų ir patvarų krepšį galima nebrangiai nusipirkti parduotuvėse Armijai Ir Civiliams. Į jį verta iš anksto (ruošiantis štormui jūroje) susidėti signalines raketas, rankinę VHF stotelę su pilnai pakrauta baterija, nešojamą GPS, žibintą, vandens ir maisto (esu matęs žmogų įsidedant lašinių paltį), peilį, kažkiek nestoros virvės, įgulos dokumentus, laivo dokumentus, laivo žurnalą, pinigų. Svarbu iš anksto tą krepšį turėti suruoštą, nes prasidėjus šurmuliui, kai laivas skęsta, tai padaryti bus labai sunku, jeigu išvis įmanoma. Bėdos atveju atrodė, kad vienu metu būtinai turiu būti keliose vietose, ir labai nervas ima, kai to negali padaryti. Ieškoti po įvairias spintas išdėliotų daiktų visiškai nebūtų buvę kada.

- pasitikrinti, ant kiek rankinė pompa yra patikima. Vienas dalykas, jei reiktų iš po pajolų keliais mostelėjimais pora litrų išmesti, ir visai kas kita, kai reikia rankena pamojuoti pusvalandį, ar net ilgiau. Patikėkit, yra reikalų, kai reikia viena ranka laivą vairuoti, o kita pompos rankena be perstojo mojuoti; mano atveju tai sumautai rankenai kas keli mostai iš jos lizdo pompoje vis išsprūstant. Ranka pavargsta, o padėties kokpite nelabai pakeisi, nes vairuoti reikia - vargas, vienžo...

- iš anksto įsivesti gelbėjimo tarnybų numerius į telefoną. Jei man jūroje būtų reikėję skubiai paskambinti, nes bent jau Bitės ryšys ir tolokai nuo kranto veikia - žinau, kad kažkur užrašų knygelėje turiu tuos numerius, bet kur ta knygelė, ir ar sezono pradžioje išvis ją iš namų į laivą atnešiau - galėjau tik spėlioti. Šiuo atveju būčiau per raciją iškvietęs VHF16 kanalu, bet jei būtume tiek vandens prisėmę kad be el.srovės likę - telefonas būtų vienintelis šansas. O numeriuko Klaipeda Rescue jame - nėra... skambink kiek nori - mamai, tėtei, draugams/giminėms/artimiesiems, ar bendruoju pagalbos 112. Jūrų gelbėjimo centras - Klaipeda Rescue, 24 val. per parą: +370 46 39 12 57 ir +370 46 39 12 58.

"Žiedų Valdovą" visi matėm, ir jau žinom kad mūsų gyvenimus valdo Gėrio ir Blogio jėgos. Jos nuolat rungiasi tarpusavyje dėl teisės pavairuoti pasaulį. Mes visi šioje kovoje dalyvaujam kaip žaidėjai, arba stebim nuo atsarginių suolelio, kol mūsų vardu žaidžia kiti (dažniausiai politikai). Tai šitaip funkcionuoja normalių žmonių pasaulis.
Buriavimo autoritetai mane mokė, kad jūros žmonių pasaulyje Gėrio polių atstovauja Gera Jūrinė Praktika. Kas atstovauja jūrininkų Blogio polių man niekas iki šiol nesakė, bet peršasi išvada, kad tai turėtų būti tokia niekam negirdėta Blogoji Jūrinė Praktika, labai tikėtina su Somalio piratais priešaky. Bet tokios Blogosios Praktikos nėra - vadinasi, jūros žmonių gyvenime Blogis neegzistuoja. Mes visi geri, o buriuotojai - geriausi.

Aišku, dėl visko kaltas mano nesuvokimas, bet panašu, kad daugelis jūros profesionalų uoliai gina šią griozdišką ir nelabai logišką sąvoką - Gera Jūrinė Praktika. Ji yra tokia jūrinė šventos karvės atmaina, irgi su tešmeniu, speniais, bet su pelekais vietoj kanopų.

Kaip rusai sako: Goole Est' - Uma Ne Nado... Nepatingėkit ir pagūglinkit tą gerą jūrinę praktiką. Plačiausiai ją aprašo pripažintas autoritetas ir, ko gero, pats produktyviausias Lietuvos buriuotojų mokytojas A.Dovydėnas (esu padaręs dvi orbitas Dovydėno buriuotojų mokymo sistemoje, ir, nežiūrint į tai, kad Tamstos mokyme daug kuo abejoju, lenkiu žilą galvą prieš Tamstos darbštumą). Tekstas čia.
Deja, man šis apibūdinimas, nors ir platus, tačiau atrodo perdaug miglotas ir neapibrėžtas. Kažkaip mistikos per daug. Tiksliau - dėl savo platumo ši sąvoka yra neįmanoma pilnai suvokti, o įsisavinti tai, ko nesuvoki, tu irgi negali.
Buriavimo guru labai poetiškai savo knygoje BURIAVIMAS žodžiuoja, ir sako, kad toji šventa karvė - tai visuma žinių, praktinių įgūdžių, papročių, elgesio normų, kitų žmonių patirties, perduodamos iš lūpų į lūpas, ir dar daugybės konkrečiai neįvardijamų, nereglamentuojamų ir netgi garsiai neminimų, tačiau kažkaip visuotiškai numanomų dalykų. Kitaip sakant - bet ką, kas susiję su jūrininkų gyvenimu, galima būtų aiškinti remiantis geros (tai gal ir blogos?) jūrinės praktikos normomis. Tačiau tuo pat metu leidžiama suprasti, kad šis žodžių junginys gali atsidurti ir oficialioje incidento ar avarijos tyrimo ataskaitoje, ir galimai kaltam jūros žmogeliui kainuoti jei ne laisvės praradimą, tei bent jau diplomo netekimą, ar visuotinį pasmerkimą "Ūūūū, sūūūka!!!"(rus.).

Kad ir kokia šventa karve ji būtų laikoma, mano manymu sąvokos "Gera Jūrinė Praktika" korpusas nuo pat savo nekalto prasidėjimo yra skilęs ir leidžia abejonių vandenį.
Jeigu oficialiuose dokumentuose, incidentų tyrimo ataskaitose norime naudoti šį terminą (o jis realiai yra naudojamas), turėtume labai aiškiai jį apibrėžti.
Mes visi esame potencialūs galinčių nutikti incidentų ir, neduokdie, avarijų dalyviai. Jeigu vėliau, tiriant įvykį, bus bandoma manipuliuoti Geros Jūrinės Praktikos sąvoka, tai tas taisykles būtina surašyti, kad nebūtų įmanomos jokios interpretacijos ir subjektyvumai. Bet šventų karvių fermeriai man sako - laivybos taisyklės yra jau surašytos, ir jų mes visi išmokomi iki gaudami leidimą plaukti. O Geros Jūrinės Praktikos surašyti neįmanoma, nes ji tokia didelė ir plati, na ji kaip idealas, kurio turime visi siekti, ji tokia ... tokia... na, tokia kaip Dievo šviesa, Nirvanos būsena, kurią suvokti ir suprasti paprastam mirtingąjam neįmanoma, tačiau mes, visi jūros žmonės, turime to idealo siekti. Ir staiga bac - tarkim, oficialioje ataskaitoje skaitom - "Kapitonas Kapitonauskas, nepaisydamas geros jūrinės praktikos, metė inkarą per dešinį petį, pramušė dugną ir nuskandino laivą". O kur vargšui Kapitonauskui pasitikrinti, ar tie kaltintojai teisingą paragrafą jam taiko? Kuriame geros jūrinės praktikos vadove ar kodekse parašyta, kad inkaro negalima mesti per dešinį petį? O per kairį - ar galima? Kapitonauskui lieka tik paverkti vieną naktį į pagalvę, kad nesupranta jis gerosios jūrinės praktikos, ir ryte eiti kito darbo ieškoti?

Taip ir gaunasi, kad Gera Jūrinė Praktika - tai gryniausia kažkieno sugalvota abstrakcija, skirta lemingams ir runkuliams (angl. Landlubbers) mulkinti, ir jos pilnai neįvokia netgi patys karščiausi šalininkai. Runkulys - tai bendrinis pavadinimas asmens, kuris nekenčia visko, kas su jūra susiję, nes paprasčiausiai nesuprana ir suprasti nenori - ir prašome nepanioti su niekuo dėtu Runkeliu, kuris yra šakniavaisis, naudojamas cukraus, Velnio Lašų ir pašarų gamyboje. Mieli jūrininkai - bandome su ta Gerąja Jūrine Praktika runkulius mulkinti - o juk mulkiname tik patys save - štai ką apie tai aš galvoju.

O jeigu visą šitą mistikos ir paslapties skraistę numesti velniop, ir tą neįvokiamą gerąją jūrinę praktiką imti traktuoti kaip nuo senų senovės žinomą jūreivystę? Britai, kiek labiau už mus jūrinės tradicijos turinti tauta, tam naudoja terminą Seamanship Jie nesako Good ar Proper Nautic Practice, jie sako Seamanship. Mes angliškuose tekstuose sutikę Seamanship, kažkodėl sakom šitą lingvistiškai išlaužtą karvės formos kregždutę - Geroji Jūrinė Praktika. O kodėl ne Geroji Fėja, juk tai tokia pat nesąmonė - nes Seamanship vertimas į lietuvių kalbą ir yra Jūreivystė.

Jūreivystė - su savo mokslo šakomis, navigacijos, astronomijos bei meteorologijos mokslinių pasiekimų praktiniu pritaikymu, daugybės kitų sričių žiniomis ir praktine patirtimi, taisyklėmis, terminologija, jūrine teise, tūkstantmete istorija, tradicijomis ir papročiais - tačiau be jokios mistikos ir religinio virpesio. Jūreivystė - kaip raštingumas. Esi raštingas, arba beraštis, bet raštingu nei vienas negimsta, bet dauguma juk kažkaip išmoksta. Jūreivystės irgi galima išmokti, nes yra veikianti sistema, kaip šitą tūkstantmečiais sukauptą žinių ir patirties lobyną žmonija perduoda iš kartos į kartą. Beje, pats buriavimas - taip pat sudedamoji jūreivystės dalis... Jūreivystėje yra tvarka - ten viskas tiksliai į lentynas sudėliota - atskiros mokslo šakos, taisyklės, įstatymai, įrenginių instrukcijos, vadovėliai, kartografija, ir t.t. - nėra palikta vietos jokiai mistikai, ir subjektyviam vieno ar kito dalyko traktavimui. Jūreivystė - tai aiškumas, ir žinojimas to, ką savo, kaip jūrininko gyvenime, tu darai.

Visiškai neaišku, kodėl tą Gerąją Fėją iki šiol naudojam, o ne kaip tikros jūrinės tautos - Jūreivystę?

Pasitikrinau - ir net nustebau, kad lietuviškoje Vikėje išvis nėra straipsnio "Jūreivystė". O kodėl? Taigi runkuliai todėl kad... Pasidariau prieigą į wikipedia.lt ir artimiausiu metu padarysiu bei sudėsiu į JŪREIVYSTĖ angliško Vikės straipsnio "Seamanship" laisvą vertimą. Šiaip sau, dėl įdomumo - smagu bus stebėti, ar mūsų Šventos Jūrinės Karvės spenio besilaikantys bandys prieš britų Admiralitetą rautis.

Žlugus planui LIEPOJA, kartu su Lolita sugalvojam užlopyti vieną seną skolą.
Kažkada, besibaigiant sezonui "Protų Kovos su R.Petrausku", savo komandai "Dendrologija" prižadėjom kelionę jachta.
Dendrologai pasiūlymą sekmadienio kelionei vandeniu priėmė su entuziazmu.

Renkamės Pilies uostelyje, sekmadieno ryte. Atvyksta Darius su šeima - žmona Lina, ir trys kol kas linksmos dukros. Juos atlydi Vaidas, kuris irgi turi tris dukras, bet paliko jas saugoti namus. Vaido žmona Daiva, kaip jis sakė, tuo metu prekiavo kažkokiom svarstyklėm, bet ji yra profesionali psichologė, tai mes dėl tų svarstyklių labai ir nesigilinom. Juk maža ką...

Vaidas su Darium šeimomis ne tik draugauja, bet ir lenktyniauja. Vaidas į šią kelionę buvo siųstas su misija užtikrinti, kad Lina su Darium kajutėj nei vienu momentu neliktų dviese, ir dukrų santykis netaptų 4:3 Dariaus naudai.
Dar atvažiavo Mindaugas. Jis turi tik vieną dukrą, tai kelionės metu ketino pasimokinti iš labiau patyrusių kolegų.

Sutupdom visus kokpite, kur ketinu pravesti trumpą instruktažą prieš kelionę.
Anksčiau plaukioję pasisakė tik Darius su Lina, bet Vaidas paskui vis pyko ir karščiavosi, kad tai nesiskaito, nes jie tada plaukė keltu į Jūros Muziejų.
Aiškinu ir rodau, kaip judėti laive, einam per denį ratu pagal 3 taškų taisyklę, rodau kaip saugiai į laivą įlipti ir išlipti, kaip naudotis liemenėmis, ir visa kita...

Svečiai labai nuliūdo, kai paiškinau apie modernią uosto stebėjimo video kameromis sistemą, kuri stiklinėm akim fiksuoja ne tik alkoholio vartojimo plaukiant akvatorija faktą, bet leidžia suinteresuotiems asmenims netgi pamatyti kas ant butelio parašyta... ir jei ten negerai parašyta, tai atsiunčia inspektorius tiesiai į mano jachtą, kurie iškart visus uždaro į areštinę, o man atima škiperio licenziją. Dariaus dukros irgi nuliūdo, nors ketino gerti tik IceTea. Negaliu jų dabar raminti, kad nesuardyti momento svarbos. Dar visus prigrąsinu, kad čia esu antras po dievo, mano komandas reikia vykdyti be diskusijų, o į klausimus gal atsakysiu vėliau. Pavyzdžiui, jei pasakysiu "Mindaugai, būk sveikas" - tai jis ir nesirgs. Ir jokių diskusijų.

Kai įsitikinu, kad savo valdžią jau pakankamai įtvirtinau, inventorizuojame ką svečiai atsinešė gerti bei valgyti. Areštuoju visą alkoholį iki nuplauksim už Kiaulės Nugaros. Po to, kad įsitikinti kad nieko nepamiršom, dar kartą perskaičiuojam Vaidoto grietiniečius ir aguoniečius, ir atsirišam nuo kranto.

Diena nuskilo saulėta, vanduo lygus tiek, kad jokio supimo nėra, ir Dariaus dukros atsigauna nuo anksčiau patirto liūdesio. Jos pradeda lakstyti po laivą. Tenka jas visas išrikiuoti kajutės tarpdury, ir išgauti pažadą, kad klausys tėvų. Vienu momentu išsigandau, kad niekur negalim plaukti, nes man viena akim dvejinasi iš pat ryto. Tačiau įgula nuramino, paaiškino, kad dvi iš trijų yra dvynės. Vėliau pradėjau jas kartais atskirti pagal šiek tiek skirtingus užrašus ant šiaip vienodų batelių. Visa kita pas jas buvo visiškai vienoda.

Plaukdami išklausome Vaidoto įvadą į Klaipėdos uosto komplekso įmonių raidą, nuosavybės pokyčių niuansus, psichologinius ir technologinius pranašumus, ir kuo uosto verslas yra pranašesnis už pakeliamų durų verslą. Įdomiau buvo, negu alų gerti - bent jau taip visi apsimetam, kad žmogaus neįžeisti. Vaidotas kalbėdamas vis rodė ranka į kranto įmones, o Mindaugas vairavo. Laivo ir įgulos saugumo vardan, turėjom uždrausti Mindaugui žiūrėti ten, kur rodo Vaidas.

Jeigu uoste dar paplaukėme burėmis, tai nuo Kiaulės Nugaros vėjas išsikvėpė. Suvyniojom genują ir įjungiau variklį.
Praplaukus Kiaulės Nugarą, pradėjau jausti vis piktesnius įgulos žvilgsnius. Ketinau laikyti kietą derybų liniją, tačiau prisiminiau, kad farvateris šioje vietoje gilus. Teko atiduoti jiems visus gėrimus, vos atkovojau pirmą šlakelį Neptūnui.

Švartavomės Juodkrantėje, prieplaukoje prie Ąžuolyno. Kad išsidėlioti visą BBQ amuniciją, reikėjo krantinėje pragainioti vietinius žvejus, bet paskui žvejų ir mūsų pajėgų balansas išsilygino, ir pradėjom vieni kitus ignoruoti.

Be didesnių įvykių prasikepėm pirmą partiją šašlyko, visai skaniai užkramtėm, kai pamatėm iš regatos plaukiančią Baraką. Mano iškalbingus mostus, rodančius kad šašlykai gavosi kiek per sausi, jie suprato teisingai, ir netrukus švartavosi antru bortu prie Scorpio, su tikslu mus išgelbėti. Iš to džiaugsmo Vaidotas visiems davė po grietinietį, o man, kaip kapitonui, teko aguonietis.

Susikaupiau mėsos kepimui, ir po kiek laiko stebėjausi, kaip galėjo man nematant čia pat prisišvartuoti toks didžiulis 43 pėdų laivas BEAUTY, kuriuo atplaukė kapitonė Simona - gyvena gi žmonės! Tai pirmas laivas man, kuriame ne tik atsistoti pilnu ūgiu galiu, bet galėčiau net per šokdynę pašokinėti, lubų nekabindamas.
Darius su Vaidu, manęs prieš tai išsiklausinėję, ar BEAUTY yra geras laivas, įjungė asmeninius žavesius, ir pradėjo mušti kainą, t.y. derėtis su Simona dėl laivo pardavimo. Žinoma, kad didelis laivas reikalingas, kai dukros tokios judrios. Ten tiek kajučių, kad galima visas atskirai užrakinti. Simona pradėjo laužytis dėl kainos ir komplektacijos, nepadėjo net Vaidoto bandymas papirkti paskutiniu kapitonišku aguoniečiu.

Galų gale paaiškėjo, kad laivą jie pirks dalimis, t.y. šį sezoną susimes ir pirks tik vieną virvę.
Vos tik tai išgirdau, supratau, kad negaliu to leisti. Prisiminiau apie nelinksmą depresuotos Lietuvos statistiką kontekste su visokiomis virvėmis, ir suvariau visus svečius į Scorpio, kad parvežtume namo jų tiek pat, kiek išvežėm.

Parplaukėm be nuotykių, bet visai smagiai; Vaidotas niekam netrukdė.

Atrodo, vėl vieni kitiems neatsargiai prisižadėjom, kad plauksime visi kartu dar.

Tai buvo penktadienis, bet ne 13-ta ir ne Guobų gatvėje, nors emocine prasme diena baigėsi kaip tam negeram filme, t.y. mano buriuotojiškas ego buvo padėtas į vietą.

Penktadienio rytmečio idėja buvo pakankamai iracionali, kad ją bandyt įgyvendinti. Plauksim įdomesnių pusryčių į Liepoją. Išplauksim šeštadienį ryte, o vėlai vakare būsime vietoje; krentam pamiegoti; anksti ryte pusryčiams laive ypatingas ir momento reikšmingumą atitinkantis omletas a'la Liepaja, kava kokpite, ir su smagiu vėju į kairįjį bortą, vėl būsim Klaipėdoje vėlai vakare. Man toks planas tinka, nes būtent plaukimas yra svarbu, ir jo man jau reikia.
"Ne, negerai, reikia kiek daugiau laiko Liepojoje, reikia miestą ne pro mašinos langą pamatyti" - planą koreguoja Lolita, ir sprendimas yra išplaukti penktadienį vakare, kad ryte jau švartuotis Liepojoje.

Iš uostelio išsmukom septintos valandos tilteliu. Prognozė rodė, kad plaukti reikės aštriai į N ir kad link Šiaulių nuslenkantis ciklonas vėjo duos daug. Tik gerokai vėliau, naktį, turėtų suktis į NE. Netoli kranto sąlygos visai smagios, aštriai į vėją šiaušiam vidutiniu 5 mazgų greičiu, grotas dviem rifais, genuja pilna. Jei viskas taip klostysis - būsim Liepojoj apie 0600 val. ryto.

Pakeliui į tašką "mylia virš Būtingės plūduro", turim aštrų beidevindą, ir kuo toliau nuo kranto - tuo didesnę bangą, vėjo gūsiai vis smarkesni. Pradeda laivelį užvertinėti, ir genujos palieku tik 50%.

Vis dar negaunam to žadėto ŠiaurėsRytų vėjo, ir tris valandas braunamės per bjauriai trumpą bangą. Vėliau, kai pasiekiam didesnius gylius, banga persigrupuoja, ir kas penkta-septinta banga, kai nepavyksta išvairuoti prieš tai buvusios nuokalnės, stukteli ir smagiau. Pora kartų turiu vynioti genują visai, sukti laivą link kranto ir išilgai bangos, kad ropoti į priekį ir įstatyti bangos išmuštą inkarą į vietą. Vienas kartas - atsitiktinumas, bet du - jau sistema, todėl antrąja kelione į priekį papildomai tvirtinu inkarą virve, ir problemos nebelieka. Tačiau autopilotas (mūsų Meška) prie šitos bangos pradeda nepatempti net smarkiai surifuotų burių, ir nelaiko mums reikalingo aštraus kurso. Meška vis įsilinguoja į zigzagą ir galiausiai pameta genują... Minkščiau, kampu į bangą, bet į Švediją - plaukti mes nenorim, tai vairuojam patys. Tiksliau - dažniau vairuoja Lolita, nes žino - jei pradės būti vien keleiviu - gali ir užsupti. Tai aš būnu tuo keleiviu, ir mintys mano darosi pakeleiviškai juodos: Meška mus pasiuntė, žadėto NE kaip nėr taip nėr, vėjo gūsiai stiprėja, ko prognozėje nebuvo... Neįpylėm Neptūnui, ir va tau, prašom. Jūra šiandien nesvetinga, mūsų nepriima, laivą baladoja, ir po 5-6 valandų būsim pavargę tiek, kad jokių pusryčių mums tikrai nereikės. Kitaip sakant - kalta Meška, prognozė ir jūra, bet tikrai ne aš.

Tamsu, ir bangas išvairuoti darosi vis sunkiau. Pradeda toks šlapias lietus drengti... Teko sau tyliai tyliai pasakyti, kad tai, kas buvo pradėta kaip turėjusi būti įdomi avantiūra, turi būti stabdoma, nes žada tapti grėbliu, tuoj kalsiančiu guzą kakton.

Lolita tyli, kantriai vairuoja, bet kai pasakiau, kad dabar suksim atgal ir į Liepoją plauksim kitą kartą, sutinka tai su entuzijazmu. Pavėju smagiai pučiam link Klaipėdos, Meška grįžta į šeimą, ir yra laiko pagalvoti ką padariau ne taip.

Jūra nėra ir būti negali mums svetinga, ar nesvetinga, abejinga, ar dar kokia nors. Čia tik mes nesąmonių prisigalvojam, jai suteikdami žmogiškų savybių. Sakom jūra priima mane. Jūra šiandien mums gera. Jūra pikta. Mes įveikiam jūras ir nugalim stichiją... Skiedalai - ruonio šūdą mes įveikiam, o ne jūrą...
Jūra paprasčiausiai yra - tokia, kokia tuo metu yra, ir čia tu prie jos prisitaikai, arba ne. Nenori, nesugebi, ar negali prisitaikyti - tavo problemos, tavo vargas, tavo ašaros bei tavo nelaimės. O jūra buvo, yra ir bus tokia, kokia yra, ir kasdien vis kitokia. Ji net nežino, ar tu čia vargsti, ar žviegi iš laimės, atseit, stichiją nugalėdamas. Ji nežino ir žinoti neketina, ar tu išvis egzistuoji, ar esi čia laive, ar namie ant sofos distancinį maigai...

Nepasiruošei laivo - kad ir tokia smulkmena, kaip papildoma inkaro saugos virvė - tavo problema, ne jūros. Kaip sakoma - per ploną galvą ir kojoms nepakajus, tai ir pasivaikščiojau pirmyn/atgal, o kad įdomiau būtų - prietemoje ir kaip sūpuoklėse lakstydamas aukštyn/žemyn... Aha, banga kalta, kurgi ne...

Užsibizinom, kad norim daugiau laiko Liepojoj - ir išplaukėm į dar tvirtą praeinančio ciklono briauną - ir gavom didesnę likutinę bangą vietoj to, kad šeštadienio ryto ir geresnių sąlygų sulaukti. Ką, prognozė ir GRIB'as, kaltas? Tikrai ne.

Užsidėjau kažkokius buriuotojui nereikalingus laiko limitus - kad trūks plyš reikia pirmadienį darbe būti - ir neplaukėm įstrižai į bangą, kol ciklonas pasislinks, ir tik po to link Liepojos sukti... Atseit, ne į Švediją mums reikia, per toli gausis ir iki pirmadienio nespėsim - tai varysim tiesiai į Liepoją... Ir ką - ar tai Meška kalta, kad bangos nelaiko?

Antra vertus - nieko kardinaliai blogo nevyksta - būtų varžybos, ar kita rimta priežastis būtent į Liepoją nuplaukti - ir nuplauktume. Pavargę, šlapi, gal net pikti - bet tikrai nuplauktume. Tik tas numatomas grįžimas saulėtą dieną smagiu halfvindu, turėjęs būti pagrindine savaitgalio atrakcija - nevertas to vargo, kurį užsikorėm šiandien.
Ir visa tai aš privalėjau numatyti krante.

Berniukai tampa vyrais tada, kai pradeda savo klaidas pripažinti - dar guodžiu savo ego. Daugelis ir gyvenimą nugyvena, taip vyrais ir netapę, tai čia nieko baisaus, jei aš tik kartais pasitikrinu... Taip mąstant, mano ego pradėjo atsigauti nuo šalto dušo, o priartėjus prie Klaipėdos, jau pučia ir žadėtas NE, gesindamas tą aštrią bangą...

Prisiduodant per VHF73 pasieniečiams, desertui mano ego gauna dar vieną piliulę; tokį džiugų pasienietišką - oij kaip čia jūs taip greitai, o juk sakėt į Latviją plauksit... Oij kaip juokinga, taigi matėt viską radaro ekrane; aš ir pats žinau, ką sakiau tada - bet tik subambėjau į mikrofoną kažkokią nesąmonę, kuri juos visiškai patenkino.

Taip ir likom tą naktį visi laimingi - mes, pasieniečiai, paglamžytas mano ego, ir, žinoma, tas vaikinukas Liepojos marinos budintis, kurio neprižadinom anksčiau, nei jis to būtų norėjęs.

Jį žurnalistas pernai sustabdė pokalbiui kies Kelnu, Vokietijoje. Ant automobilio treilerio jis vežė 5m ilgio keistos konstrukcijos laivelį su dotkominiu pavadinimu Yrvind.com

Sven Yrvind ne šiaip simpatiškas seniokas - jis rašytojas, išradėjas ir yra jau garsenybė, apie jį daug kur rašoma dažniau, nei jis pats to norėtų, tikriausiai. Jo nestandartinis požiūris į jachtų dizainą neapsiriboja vien piešiniu ant lapo. Jis laivą pagamina, ir išplaukia juo į rimtą kelionę, ir taip - visą gyvenimą, o šiemet jam jau 73 sukako.

Pasirodo, vokišku autobanu jis keliauja į Ameriką, į Floridą. "Tokiu būdu Airiją pasieksiu per dvi-tris dienas," - sako Sven Yrvind. "Šiaurės jūroje nėra labai saugu tokiam mažam laivui kaip mano. Ten labai daug krovininių laivų, ypač ties Norvegija ir sąsiauriuose. Didelis laivas gali pervažiuoti mane."

Sveno svetainėje rasite daug informacijos apie jį patį, gyvenimą, keliones ir jo laivus: yrvind.com

Būtent šią kelionę automobiliu į Airiją rasite jo rašų archyve "present project" nuo July 2011.

Kas man įdomiau - jo, žinomo buriuotojo su 50 metų buriavimo patirtimi, nuomonės apie laivybą, buriavimo vietą šiuolaikinėje visuomenėje, ir bendrai - apie gyvenimą.

"Mano laivas mažas, ir todėl saugesnis už didelį laivą". Sako jis, ketindamas 5 m laiveliu perplaukti per Atlantą. "Dideli laivai generuoja dideles apkrovas ir yra sudėtingi. Maži laivai yra žymiai paprastesni".

Jo laive nėra variklio - Svenas apie plaukimą per Atlantą, paprastai ir savo stilium - "Jei vėjo nebus, turėsiu irkluoti".

"Manau, esu šioks toks misionierius" apie save sako jis, nes jūrinės tradicijos, kadaise gajos, jo nuomone, nutolo nuo savo šaknų, veikiamos šiuolaikinės modernios visuomenės tempo ir spaudimo.

Beje, didele meile šiuolaikinei civilizacijos išlepintai žmonijai Svenas nelabai liepsnoja.

"Aš jaučiuosi saugus jūroje. Mane labiau gąsdina žmonės dideliame mieste."

Paprastai burinės jachtos Atlantą perplaukia per tris ar keturias savaites. Yrvind sąmoningai renkasi maršrutą, kuris kelionę padarys ženkliai ilgesnę. "Užtrunka mėnuo, kol susilieji su jūra į vieną visumą. Tai puiki proga išvalyti savo galvą nuo nesąmonių, kurių ten prikiša civilizuota visuomenė."

"Kai aš gimiau, Žemėje buvo du milijardai žmonių. Šiandien yra septyni milijardai, ir be galo tai tęstis negali. Mes baigiame išnaudoti planetos resursus, o prie nuolat įjungto TV ir radijo žmonės atpranta mąstyti patys."

Pagal Yrvind, gyvenimas - tai kelionė, kurios tikslas yra toli gražu ne paskirties vietos pasiekimas.

"Mums atrodo, kad laimė yra kažkur netoli, gal tik žingsniu priešaky - ir mums reikia būtinai skubėti ir veržtis pirmyn, kad ją pavyti. Tačiau dažnai, kai sustoji - tik tada pamatai, kad tavo laimė yra čia, o ne kažkur."

Pernai, lapkričio mėnesį, jis jau buvo kirtęs Atlantą. Šiandien gaminasi naują laivą.

Galit vadinti jį keistuoliu, nepritapėliu, galit iš jo juoktis - bet vienas dalykas yra tikras - Svenas labai gerai apgalvoja viską, ką leidžia sau paskelbti viešai. Dėl to verta į jo mintis įsiklausyti, tuo labiau, kad retas iš mūsų, būdamas 73-ejų, kaip Svenas šiandien, susigalvosim išrasti naują burlaivio tipą, pasistatyti sau laivelį, ir išplaukti juo Vokietijos autobanais į Floridą.

==============================
Paršelis (tas, kur nuo Vinnie-Poox‘o) ateina į parduotuvę, nešinas neseniai ten pirktu balionėliu:
-Grąžinti noriu...
Pardavėjas: Kas negerai? Spalva netinka – pakeisim...
-Neee, spalva gera...
-Gal leidžia? Gal kaspinėlio kitokio pageidauji?
- Neee, viskas tvarkoj...
- Tai kodėl grąžinti nori???
-Nebedžiugina...
==============================

Prieš kiek laiko patyriau savotišką „kultūrinį šoką“. Dar gerokai prieš įsigydamas SCORPIO, visažiniam tinkle pasauliniam pradėjau matuotis, koks laivelis tilptų į mano turimos buriavimo patirties, ambicijų ir tuo metu laisvų finansų trikampę matricą. Perverčiau nemažai buriavimo žurnalų, ilgam įstrigdamas laivų pristatymo ir parduodamų laivų skelbimų skiltyse. Dileriūkščių portaluose jau gali užsiimti ne tik kainų analize, bet ir skirtingų laivų savybių palyginimu. Laivų statytojų svetainėse apstu informacijos apie tą patį, bet jau konkretus jų laivas bus pats geriausias ir kitoks –iausias.

Švietiesi žmogus, mokaisi, siurbi tą visą informaciją, nes supranti, kad mokslas tai šviesa, o be mokslo prieblanda. Ilgainiui pradedi save matyti kaip lyg ir neblogai laivų rinkoje besigaudantį, kas tikrai dar nėra kiekvieno lietuvio garbės klausimas – užuomina į statistinio tautiečio idealų nusimanymą auto-reikaluose ar krepšinyje.

Net nusipirkus sau laivelį, tas landžiojimas į laivų rinką išlieka ant visai – darbe, ar namie ne griekas vis pasižiūrėti kas ir po kiek dabar, nors pirkti lyg ir nesiruoši. Įprotis, vienok... apie kurį niekam ir nepasakojam, nes kažkaip nerimta, jei nepirksi – kam tą laiką gaišti?

Ir patenku vieną dieną į buriuojančią kompaniją, kur kolegos išvysto diskusiją – ne, ne šiaip kuris laivas geresnis – čia jau visai kita lyga – eina informacijos srautas, mintinai beriant nuo kada iki kada koks modelis štampuojamas buvo ir kokie grimzlės varijantai siūlomi kaip standartas, kokios dervos-technologijos, kada gamykla XXX parsidavė kažkam kitam ir iš valstijų į Meksiką persikėlė, kada kas bankrutavo ir kodėl, ir t.t.; liejasi datos, skaičiai, architektų pavardės...
O, brolyti, galvoju – va jūs tai internete pabūnat, ką ten man...
Ir čia aš susigaudyti pradėjau – visi mes – kiek jau turintys laivus, tiek kaip įgula plaukiantys kitų laivais – visi mes nuolat ieškom ir tą kitą laivą matuojamės, kažkokios kitos laimės siekiam, kuri vienam reiškia naujesnį, kitam didesnį, greitesnį ir kitokį -esnį.

Juk dar prisimeni tą malonumą, kurį patyrei, kai rinkaisi laivą, tvirtai nusprendęs, kad šį sezoną tu jau tikrai perki. Derybų su brokeriais ir pardavėjais adrenalinas... Nusivylimas, kai tavo kainos pasiūlymas atmestas ir „tavo“ laivas jau depozitu pririštas kitam, ir euforija - kai sandoris dėl kito laivo galiausiai buvo patvirtintas... Juk buvo malonu, kai kolegos buriuotojai pasiprašydavo į „ekskursiją“ po tavo laivą, o dar jei gerą žodį išgirdai – buvai pagatavas išvis sutirpti... Prieš palikdamas savo laivą marinoje, juk vis dar atsisuki, kad trumpu žvilgsniu pasigėrėtum juo, prieš išvažiuodamas namo?

O paskui – kažkam anksčiau, kažkam vėliau, tas naujo žaislo džiaugsmas ims palengva blėsti, laimės jausmas iš pakilimo grįš į normą. Dar vėliau – kaip tas anekdoto paršas pasakysi – nebedžiugina. Gal ne iš karto, nes tą gaspadoriaus laimę vis bandysi nesąmoningai pratęsti, kažką ant laivelio vis pagerindamas, pirkdamas naują įrangą ir naujausius elektronikos stebuklus. Ir taip palengva, nesąmonigai siekdamas tos anksčiau patirtos laimės, stumi save prie to naujo pirkinio paieškos bei įsigijimo džiaugsmo.
Gyvenimo spiralė susuko dar vieną viją, ir tu atsidūrei beveik ten pat kur buvęs, tame pat kažkada patirtos palaimos lygyje, tik dabar prie to didesnio/greitesnio/geresnio /-esnio laivo šturvalo. O po to save įvarysi į dar vieną spiralę, jei sveikatos/pinigų/laiko pakaks - dar vieną... ir gyvensi sau švytuoklėje tarp būsenų malonu-nemalonu. Kaip narkomanas. Širdingas ačiū už tokią „laimę“.

Vartotojų psichologijos specialistai jau įrodė - asmens pajamų padidėjimas, nauja patirtis ar naujai įsigytas daiktas (šiame kontekste - laivas) tik laikinai sukelia padidėjusios laimės pojūtį, nes apsipratus su nauja situacija, laimės pojūtis neišvengiamai grįžta į pradinį lygį. Lietuvos verslo aušroje, pamenu, labiau negu dažnai kartodavosi tokia situacija: žmogus uždirbo daug pinigų, tai iš pradžių keisdavo mašiną, po to žmoną. Bet ilgesnėje perspektyvoje nelabai laimingesniais pasidarydavo.

Tai va, mielieji jachtų savininkai – neverta seilėm taškytis į naujus laivus spoksant, ar pulti sekantį laivą sau matuotis, vos ne kasdien lankomose laivų i-parduotuvėse... Ne ten toji laimė, kuri ilgam su mumis, patikėkit – ne ten. Nėra tas 45 pėdų monstro-monstrosso, riogsančio visą sezoną uostelyje, savininkas laimingesnis už švertbotuko, naršančio Kuršmarėse, savininką. Manau, jie abu valgo 3 kartus per dieną, o saulėlydis gražus abiems vienodai.

Bet kaip išugdyt savyje tą saiko jausmą buriavime ir sugebėjimą džiaugtis tuo, ką jau turi? Kaip kitam anekdote legendinis Vasilyčius sako – esmė niuansuose, Petia... Žinoma, yra fundamentalūs reikalavimai laivui ir įgulai – techninis stovis, saugumas, kvalifikacija ir panašiai – jokių diskusijų dėl to. Bet juk yra mūsų buriavime kiti dalykai, svarbesni už netrukus praeisiančią laimę dėl paties laivo, ir tikrai verti džiaugsmo.

Gal dar prisimeni – smagiai suburiavęs visą dieną, ar, tarkim, rimtesniu plaukimu Baltiją link žuvėdų kirtęs – marinos duše išsimaudei, užvalgei - ir išsilydei nuo smagumo, kokpite pagalvėm apsikaišęs, su stikline sero Morgano rankoj...

Kai vakaroji su šeima nuošalioje inkaruotėje – toli nuo žemiškų rūpesčių, namų ruošos, tv ir kompiuterių – kiek temų ir laiko pokalbiams su žmona ir vaikais atsiranda, ir kodėl to laiko namie vis pritrūksta?

Mariose, ties Preila – visai netoli tavo laivo didžiulis jūrinis erelis pasigauna tokią žuvį, kad vos pavelka link miško, vaikus pamaitinti – nesakyk na ir kas – šiais laikais tai pamatyt yra privilegija. Ne, ne žuvį – Erelį!

Kai rudeniop, auštant atsiriši iš Mingės, per Atmatoje keisčiausiais debesim kylantį rūką judi link marių – esi tu, tavo laivas ir vėjas ten, mariose. O priešaky - puiki ir veiksmo pilna diena, ir tavo laisvė bei autonomija nuo likusio pasaulio tiesog veža...

Plaukiant jūroje, po budėjimo išlendi iš šturmės, ir tik pradėjęs apšilti savo jaukiame gulte, prieš pat išsijungdamas dar pagalvoji, kad miegui tikrai užteks ir 5 valandų, kas palieka dar valandą iki sekančio budėjimo – neskubiems pusryčiams, stebint saulę kylant iš jūros.

Taigi - yra niuansų, tik jais džiaugtis išmokim. Tu, kaip škiperis, žinai ką darai, tavo laive yra kajutė, kad nuo lietaus pasislėpti ar prie stalo su draugais susėsti, viduje atsistot telpi tiek, kad į kelnes įlįsti, yra gultas poilsiui, kambuzas maistui paruošti, ir galjūnas reikalams atlikti; tavo burės dar gyvos, virvės tvirtos ir trosai laiko, laivo kylis žemyn, o stiebas aukštyn; sūrus vanduo anapus borto, ir įgulai saugu šiapus – viskas, brolau, rumpelis tau į ranką - tu jau turi viską, ko reikia, kad plaukti ir tuo džiaugtis!

Ir pabaigai – maždaug trečdalis Klaipėdoje laikomų tų didesnių ir brangesnių jachtų laimingi savininkai savo laivus iš uostelio išveda tikriausiai ne daugiau kaip 3 kartus per sezoną, o kai kurios jachtos jau keli metai net nenuleidžiamos vandenin.

O aš, net tokį nušvitimą dėl buriavimo džiaugsmo čia įvaldęs, šiandien vistiek pasitikrinau, kad naudotų Najadų ir Halbergų kainoms kalbos apie naują pasaulinės recesijos bangą jokios įtakos vis dar nepadarė. O gaila.

Ryte keliuosi anksti, kad 0600 val. jau pajudėt. Dar iš vakaro Jonas klausė bent du kartus, ar tikrai jam nesikelti ryte, kad padėti atsirišt, liepiau pamiegoti ilgiau. Vistiek ryte atsikelia, klausia, ar tikrai vienas susitvarkysiu - liepiu likti lovoje. Kas čia jam užėjo, tiek klausinėti - tegul išsimiega kiek telpa, nes plaukimas bus ilgesnis, ir jam reikės vėliau budėti, kol aš miegosiu.
Nieko čia sudėtingo - susirenku priekinius švartovus, prisitraukiu laivo galą prie vieno stulpo, kilpas nusiimu, po to prie kito - ir judam. Vėjo daug, bet kryptis bus gera, kai iš salyno į jūrą išplauksim. O kol kas - varikliuojam siauru kanalu. Kartu iš Vitte išplaukė olandų jachta, laikosi jie per 100m už manęs, o priekyje kiek toliau - du žvejybiniai laivai. Užsižaidžiu su autopilotu, greitai nutaikau į žvejybinius, pasiruošiu groto falą burės kėlimui, nes už skiriamosios bojos bus atkarpa su vėju į nosį ir galėsiu greitai grotą užsikelti. Kol ant antstato stovėdamas nuraištuoju burę, girdžiu kaip būbteli rūko ragas. Pažiūriu į olandus - tie rankom tik mojuoja ir rodo kažkur į priekį.
Taigi siauras farvateris šioje vietoje meta lanką, o būčiau nuplaukęs į sekančią bojų porą, aplenkdamas artimesnę, ir tikriausiai įsmigdamas į seklumą. Keliu kepurę, ir padėkoju jiems. Išgelbėjo nuo kvailos klaidos, galėjusios ne juokais ryto nuotaiką pagadinti. Taigi pagal bojas Mešką automatinę nutaikyti reikėjo, o ne į žvejybinių laivų pasturgalius, kurie tą farvaterio alkūnę jau praplaukę buvo. Būtų pravertę Jono akys ir rankos - bet jis ir klausinėjo, lyg žinojęs būtų... Tas bojas nėra sunku pražiopsoti - tai plastmasiniai 30L kanistrai, padažyti žaliai, arba raudonai, jokių vėliavų ar gairių - gudrusis fermeris, ir čia pataupė. Galėtų ir mūsų Drevernoj atsirasti toks gudrusis fermeris, kuris už ES eurobabulius pastatytą mariną įdarbintų, juk tiek ir tetrūksta - mariną įrengė, o įplaukos kanalo, kad jachtos iš marių galėtų atplaukti - nėra. Ir niekas net nežino kada toks kanalas galėtų atsirasti. Vėliau, kai aplinkiniai augytojai galutinai uždroš šiandien dar naujos marinos infrastruktūrą - gal ir atsiras tas kanalas, bet nebebus kur švartuotis.

Visą dieną galėjom buriuoti off-shore režimu. Sureguliuoji bures, įjungi Vesper Marine AIS'ą, ir duodi Meškai vairuoti. Ta ir zirzia sau visą dieną, o įgulai - poilsis. Neatsidžiaugiu šiemet instaliuota saulės baterija - visą dieną dirbdama Meška akumuliatorių nenusodina, nereikia jungti variklio energijos atsargų papildymui. Šiemet marinose nei karto nereikėjo prie kranto elektros jungtis - net debesimis nublukinta saulė pakankamai sulčių duoda, kad abu laivo akumus kondicijoj palaikyti. Rudeniop, kai šildytuvą norėsis kajutėj įsijungti - va, tada kranto elektros ir mums reiks.

Sako, tokiam plaukimui reikia įdomių knygų po ranka turėti - bet man kažkaip skaityti jūroje nesiseka. Vis kažką pavalyti, patikrinti reikia, arba šiaip į horizontą spoksoti, pavalgyti ir miegoti. Krante, ar stovint marinoje knyga man yra gerai, jūroje - kažkodėl ne.
Plaukimas nesudėtingas, laikas nuo laiko apsidairai - ir ramu. Pasiekiame Lenkijos vandenis - ir čia jau pilna žvejų tinklų. Iš pradžių stengiamės apeidinėti, po to pabandėm vos ne šalia vėliavų prasukti - viskas tvarkoje, tinklai nuleisti prie dugno, galima virš jų visai saugiai praplaukti. Vėliau per daug ir nesisaugom - drožiam tiesiai virš tinklų, žiūrim tik, kad per arti prie vėliavų neatsidurti.

Laikas slenka lėtai, yra kada pasikuisti kambuze ir šilto maisto pasidaryti pietums. Verdu prancūzišką, pomidorais pagerintą svogūnų sriubą a'La Scorpio. Sukrauni į puodą viską iš karto, jokio terliojimosi per kelis puodus ar keptuves - nuvalyti ir taip ne visai smulkiai pjaustyti svogūnai (5 galvos, kad sudarytų apie pusę puodo tūrio), šiek tiek vandens - kad pilnai apsemtų, bet nesilaistytų laivui judant, šaukštas sviesto, du indeliai sultinio (skaniausiai su tuo, kuris jautienos ir tokiu žele pavidalu parduodamas), dėžutė konservuotų smulkintų pomidorų be odelių su baziliku, lauro lapai, pipirai, druskos šiek tiek. Lėtai viską virini gana ilgai, papildai vandens lygį, sutiuninguoji prieskonius - ir taip kol svogūnas perverda ir suminkštėja, sriuba tirštoka pasidaro. Po to negailėdamas įpili balto vyno, ir vėl virini, kol alkoholis išgaruoja, bet tokia teisinga rūgštelė pasilieka. O paskui sėdam ir labai skaniai pavalgom. Vėliau, jei šitą sriubą pasišildai, ji tik dar skanesnė pasidaro. O jei visai jau prancūziškai nori - į dubens dugną įsidedi ant dujinės gerokai apskrudintą baltos duonos riekelę, ir tik tada ant viršaus užpili sriubą.

Vėjas lyg ir bando suktis, todėl ruošiuosi pavėjiniam plaukimui, fordevindu. Šioje kelionėje testuoju vieną sumanymą - giko amortizatorių. Plaukiant pavėju, dauguma buriuotojų į šoną maksimaliai nuvestą giką virve tvirtina prie borto, per blokelį atsivesdami virvę į kokpitą. Jei grotas bando persimesti į kitą pusę - ta virvė laiko giką vietoje, nors burė jau nebedirba. Tada koreguoji kursą, kad vėl vėją į grotą pasigauti, arba atsargiai persivedi giką į kitą bortą. Jei tos virvės nebūtų - su baisiausia jėga gikas persimeta pats, gali lūžti ir suplėšyti burę, yra galimybė kad trenks per vantus taip, jog ir stiebą užsiversi. Toks savaiminis halsas pavojingas ir įgulai - gali makaulę šalin nunešti. Angliškai grotas yra MAIN sail. Todėl groto giką jie kartais pavadina The Main Widow Maker, nes ne vieną ir ne dvi buriuotojų žmonas jis yra našlėmis padaręs.
Viskas būtų gerai su ta stabdžio virve, bet kad pats vairuoti turi kai kuriais pavėjiniais kursais, vis tuos giko užsimetimus gaudydamas. Tai vargina, nes Meškai vairo patikėti negali - ji nuolatinu zigzagu vairuoja.

Tačiau buriuotojas turi būti sumanus. Todėl prieš kelionę nupėdinau į Armijai-ir-Civiliams ir nusipirkau alpinistų amortizatorių. Net nežinojau, ar ta idėja bus įgyvendinama, bet pabandyti knietėjo. Tai tokia geležėlė su daug skylučių 8mm virvei pravesti. Tarkim, alpinistas krenta nuo uolos, A-a-a-a-a laisvai sau krenta iki pirmo kablio, įkalto į sieną ir kur jo saugos virvė yra perverta; gyvenimas prabėga pro akis; A-a-a krenta toliau jau su virve, kuri jau pradeda įsitemti, ir, persivynodama per amortizatoriaus skylutes, sugeria visą įsitempusios virvės smūgio energiją. Tada alpinistas pakimba, dar vienas bum - trenkiasi į šalia esančią sieną, jo dantys krenta toliau, o pats lieka kaboti - šypsodamas iš laimės bedante šypsena.
Man ir reikia, kad persimetančio giko energiją kažkas sugertų, ir ji nieko man ant laivo nelaužytų. Atsimatuoju, kiek tos virvės reikia, kad į abi puses gikas nusivestų tiek, kad burė į zalingus nesitrintų. Tvirtinu virvę karabinais be jokių blokelių tiesiogiai prie lejerių stovų pagrindo. Virvės viduryje įvertas alpinistų amortizatorius tvirtinamas giko apačioje - ir čia prasideda ilgas žaidimas - kaip ir per kiek skylių pravesti virvę, kad gikas pakankamai minkštai persimestų į kitą bortą.

Pagal alpinistų instrukciją perverta virvė normaliai dirba tik gikui verčiantis į veną pusę, o į kitą judėti neleidžia visiškai. Blogai. Man reikia eigos į abi puses. Tenka žaisti su virvės pravyniojimo variantais, kurių galima prikurti šimtus. Dar gumas pritvirtinu, kurios amortizatoriaus virvę apie gelbėjimo plaustą padeda apvesti. Dar krante buvau viską atmatavęs ir numatęs kaip kabinsiu, bet tik realiai plaukdamas fordevindu, gali tą sistemėlę sureguliuoti. Jei vėjas ir toliau suksis, fordevindo bus. Dabar viską suruošiu, ir palauksim.

Tačiau tą dieną nieko nesulaukiam - vakarop pradeda niaukstytis, ir su pirmais lietaus lašais įplaukiame į Kolobrzeg mariną, jau pilnais gazais birbindami dyzelį, kad nuo atėjančio liūties fronto pasislėpti.
Su marinos budinčiuoju pasikalbam, jam akivaizdžiai patinka, kad lietuviai su juo ganėtinai sklandžiai lenkiškai bendrauja. Jis pats atsisako iškeisti zlotų banknotus į monetas, reikalingas wc ir dušui, ir pasiūlo mums naudotis neįgaliesiems skirtu san. mazgu, kuris nemokamas ir nerakinamas. Neįžvelgiam jokios politinės potekstės, todėl taip ir padarom - skirtumo tik tiek, lyginant su mokamu dušu, kad čia gali praustis plastmasiniame fotelyje sėdėdamas. Bet ant šaros. Bet gali ir nesiprausti, jei ką...

Užsimetam naktipiečių, įsirausiam į šiaudus, ir iki 0200 val. ryto laivo laiku klausomės šalia marinos esančiame forte įrengto restorano bliaunamos karaokės. Nu taip gražu...

Išplaukiam auštant, tikslas - Leba, kur bus kuro kolonėlė. Tik išlindę į jūrą, gaunam vėją nuo kranto, plaukiam halfvindu, po pietų duoda vakar norėto fordevindo, kuris ir pūtė stabiliai visą dieną. Spinakergiku įtveriam genują, daromės peteliškę ir - pirmyn.

Leba uoste nakvojam, ryte daromės tvirtus pusryčius, pilamės kurą ir judame link namų. Šis plaukimas jau bus ilgesnis, turėtume užtrukti parą, gal šiek tiek daugiau. Prognozė rodo permainingas sąlygas. Aplinkui keletas ciklonų sukinėjasi, nors GRIB'ai staigaus slėgio kritimo nepranašauja. Gal blogai nebus.
Artėjant prie laivų kelio į Gdansko įlanką, mūsų AIS'as vis perspėja apie galimus susidūrimus su laivais. Čia daug laivų eismo, gerą pusdienį nuolat budime kokpite ir koreguojame kursą, kad AIS'as liktų patenkintas ir savo sirena nešokdintų. Laivai, kol tolokai nuo kranto, juda dideliais greičiais - nuo trikampio taško AIS'o ekranėlyje, kai realiai horizonte dar beveik nieko nesimato - iki didžiulio konteinerinio monstro visai šalia - išauga per 20 min.
Yra čia ne tik prekybinis transportas, aplink sukinėjasi ir žvejojantys verslinės žvejybos laivai, ir jūrinės žūklės mėgėjus vežiojantys kateriai.

Dangus nelabai simpatiškai atrodo, liūčių frontai aplink sukinėjasi, karšta ir tvanku.

Vakarop, apie 1900 val. už mūsų pradeda formuotis įspūdingas Big Mack'as - sluoksniuotas daiktas danguje, kuris nieko gero mums nežada. Sumetu du rifus į grotą, ženkliai sulėtėjam, laukiu kas čia dabar bus. BigMac'as artėja kaip ir lėtai, gal reiktų bandyti bėgti nuo jo.

Išleidžiu rifus, pilnom burėm bėgam bėgam - nepabėgam. Netrukus vėjas, vis besisukantis prieš laikrodžio rodyklę, ima stiprėti, sušiaušia bangą. Imu baimintis, kad nepagautų škvalas. Prieš tokį audros frontą paprastai būna stipraus gūsingo vėjo zona, kurioje atsidurti su pilnom burėm visai nesinori. Vyniojam genują - laba diena, furlekso virvė pastringa, mat ten kur nuolat stopore fiksuojama, virvės šarvas sumano nutrūkti, lieka tik vidinės gijos. Varau į priekį, repečkom ant bako slidinėdamas tvarkau furleksą, abiejuose prasitrynusio šarvo galuose užvynioju šiek tiek izoliacijos, kad virvė per kreipiančiuosius žiedus nestrigdama praeitų. Vėl kalam du rifus į grotą, genują paliekam suvyniotą, ir vistiek halfvindu darom 6 mazgus. Su Lokiuku per VHF68 pasiderinam veiksmus - laikysim kuo didesnį atstumą tarp jachtų, aš jiems pranešiu, kada ties mumis pekla prasidės, mat Lokiukas yra prieš mus, t.y. visą smagumą gaus kiek vėliau.

Netoli buvusi rusų jachta TESLA, plaukusi link švedų, staigiai nusimetė visas bures, gulasi į dreifą, variklio kažkodėl nejungia. Praplaukinėjame netoli jų. Visa įgula jie sulindę į kajutę. Nelabai suprantu, kas ten pas juos vyksta - visai be burių, be eigos pasilikti kažin ar labai teisinga štormavimo taktika, tuo labiau kad pati audra dar tik ateina, ir neaišku kiek stipriai ji ruošiasi tave papurtyti.
Jau ir pažaibuoja tame BigMack'e, gerai kad kolkas toli. Gal rusams bėda kokia? Nustatau VHF radiją į žemą galingumą, išsikviečiu TESLĄ, prašydamas atsiliepti 17 kanale. Atsiliepia iš karto. Klausiu, ar viskas gerai, ar nereikia kokios pagalbos. Atsako visiškai ramiai - viskas pas mus normaliai, mes čia audros frontui ruošiamės, ir padėkoja. Supratau, kad vyrai žino, ką daro. Po kurio laiko matau juos jau su burėm, ir plaukiančius į pačią peklą, kur žaibai spardosi kas pusę minutės. Matyt, jiems buvo laikas arbatai su barankom, kai mes šalia praplaukėm. Va taip ir likom rusų neišgelbėję. Ką darysi - plaukiam toliau.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad mums būtų sveikiau pasirūpinti savimi. Pavijo mus. Tai ir matėsi, kad pavys - tuo metu jau Jonas viduje su liemene buvo užsidaręs aklinai, iPad'as perstatytas į kajutę, kad ekraną su navigacija matyčiau per skaidrias plexiglas'o įėjimo lentas. Pats kokpite išeiginiais rūbeliais - guminiais bateliais, su liemene ir dar diržais prie relingo prisisegiau. Pradėjo vėjo gūsiai iš pradžių lėtai kryptį kaitalioti, ta pastovioji maždaug pusmetrio banga išliko, bet į jos tarpus vėjas papildomus vandens kalniukus sustatė. Tai atrodė, kad vanduo lyg vietoj stovi, tik tokiais fontanais į viršų aplink šokinėja. Jei vieną kart banga pliaukšteli per vieną žandą ar per kitą, kitą akimirką gauni jau iš nugaros, ir t.t. be jokios nuspėjamos tvarkos. Pastoviai giko šotu tenka darbuotis, atleidinėti, kai jachtą guldo, vėl pritemti, laukiant kada gūsis išsikvėps, ir bandant pasigauti iš kurios pusės sekantis papūs. Pagrindinė fronto judėjimo kryptis buvo pakeleivinga, jis mus visai smagiai link namų stūmė. Tik žaibai epicentre labai nesmagūs buvo. Paskui vanduo ėmė skraidyti horizontaliai, nes vėjas purslus nuo bangų atplėšia ir velka virš jūros.

Ta proga kantrybė buriuoti baigėsi, prisiveržiu giką kiek eina, jungiu variklį ir statmenai fronto judėjimo krypčiai skubiai motoruoju link Rusijos teritorinės jūros ribos.

Pusvalandis tokio plaukimo, ir aplinkui žaibų nebėra, ir matosi jau šviesėjantis dangus.

Mažinu apsukas, išlaukiu kol virš mūsų užslenka fronto galinė briauna. Frontui praėjus, netrukus vėjas nurimsta, banga lyginasi - ir visą naktį taip ramiai plauksim link Lietuvos vandenų.
Naktį pažadinu Joną. Jis budės iki ryto, o ryte dar bandys mane atgal į lovą nuvaryti. Šioje kelionėje Jonas jau visai kitaip save budėjimo metu supranta. Jau žino, kad jei ko nesupranti, ar abejoji, staigiai oro sąlygos keičiasi, ar artėjančio laivo ketinimai tau neaiškūs - būtina žadinti škiperį. Pernai kitaip buvo, plaukiant iš Gotlando, iš savo gulto, trumpam prabudęs, girdžiu Lolitos ir Jono ginčą. "Žiūrėk, koks debesys juodas ten... Ir kaip žaibuoja!... Kažin, šonu praeis, gal geriau sukam?... Ne, tėvelis sakė šitą kryptį laikyti..." Išdulkėjo man miegai tada nuo tokių kalbų, į kiemą iššokęs vos spėjau genują suvynioti, kai mums ne juokais trinktelėjo. Gerai, kad grotą buvau pilnai surifavęs dar prieš miegoti nueidamas, nes laiko būtų pritrūkę, vėtra būtų ant šono laivą užvertus. Pernai tai buvo tas pats audros frontas su viesulais, kuris nuo Lietuvos link Švedijos slinkdamas, Šiauliuose tą dieną traktorius vartė. Vos nedidelį kraštelį tą vakarą mes jo gavom, bet labai užteko ir daugiau iki šiol nesinori...

OK, vairuok toliau, jei taip nori... Šiemet jau žinau, kad viską darysi taip, kaip reikia. Smagu jam, kad link namų vis artėjam, man irgi smagu.
Pačios ilgiausios valandos - kai Klaipėdą jau horizonte matai, bet kaip lėtai ji artėja...

Uoste mus pasitinka Lolita, ir fotografuoja dar prieš mums namų uosto krantą paliečiant.
Fantastiška gavosi kelionė. Per 14 dienų tėvo ir sūnaus įgula sėkmingai suplaukė viską, kas buvo planuota. Apie 750 jūrmylių generalinu kursu, švartavomės 15 -oje uostų. Daug naujų įspūdžių patirta, dar nematytas Vokietijos kraštas patyrinėtas. Ir kaip smagu yra sugrįžti...

Tačiau didžiausias dalykas, ką parsivežam - tai kad abu labiau draugais patapom, žymiai lengviau susikalbėti po kelionės gaunasi. Keliaukit po burėm šeimomis, kas galit - tikrai papildomus pliusus iš buriavimo pasiimsit.

Po antros nakties Stralsund'e keliamės anksti, kaip įpratę - ir visai be reikalo. Vistiek harbourmasteris darban ateis tik lygiai 0800 val. Nelaukti per brangu - juk už paslaugų kortelę sumokėtas depozitas ir mokesčio už paslaugas likutis mums priklauso. Be to, dar kuro kolonėlėj reikia piltis. Ne todėl, kad trūktų - pilu visada kur yra, jei bent pusė kurio nors iš atsarginių kanistrų tuščia pasidaro. Jeigu į jūrą ir toli, tai su pilnu baku, pilnom atsarginėm talpom, ir dar plius rezervas 20 L , užkištas laivo priekyje, ir kuris būtų naudojamas tik kraštutiniu atveju. Tu niekada visko nežinai, kas gali ten nutikti - gal varikliu plaukti be proto ilgai teks, gal ieškoti žmogaus, kurį pametei (o gal tuo pamestu pats ir būsi), gal, stiebui lūžus, prieš bangą štorme laikytis reikės, gal bures sudrąskęs, nuo pavėjinio kranto pabėgti norėsi, ir dar tūkstantis kitokių gal, kai paskaičiuosi kiekvieną kuro lašą. Diržas gerai, bet diržas ir šleikos dar geriau.

Taigi - turim laiko laivą pavalyti ir pasitvarkyti, nes uoste stovint, daiktai ir skudurai mėgsta iš savo vietų pakeliauti, o paskui per audrą jie dar ir skraidyt išmoksta... (tokį greitą pasitvarkymą vadinam "marafetą įvesti").

Šalia Scorpio stovi geltona visai atvira jachtukė, šiuo metu brezentinį tentą per giką užmetus, ir tokią palapinės tipo kajutę pasidarius.

Po tentu gyvena porelė - jam apie 40, ilgas, intelektuali barzdelė, tokia akademinė amžino studento išvaizda. Ji - toks saulėj pasvilęs burbuliukas. Dienos metu jų beveik nesimato, bet vakare grįžta į savo laivelį, visada vedini svečiais iš miesto. Kol tyliai šnekučiuojasi, brakšteli šiek tiek vyno, išlydi svečius, užsimeta tentą ir labanakt. Atrodo, jie jau ilgai taip keliauja, visai neskubėdami - kai mes į Stralsund atvykom, jie čia jau buvo, išvykstam - jie dar lieka. Kai pagalvoji - jei vien po Baltiją triniesi, visur rasi puikiausiai įrengtas marinas su visais patogumais, tai kam tą savo wc, virtuvę ar dušą su savim vežiojam? Bet jau kai turi - atsisakyti tų patogumų būtų tikrai nelengva. O kai neturi - išmoksti ir apsieiti.

Persišvartuojam prie kolonėlės, imam kuro (Eur1.59/L), keliam bures ir iškeliaujam.

Tik viena kita jachta juda link Hiddensee salos, o iš ten link miesto - vos ne kaip traukinys ištisas - jachtos ir kateriai vienas paskui kitą. Sekmadienis, tai visi, į pliažus suplaukę savaitgaliui, dabar grįžinėja namo. Kursuoja savaitgaliais kaip klaipėdiečiai į/iš Nidos. Ir gerai kad jie namo pajudėjo - Vitte marinoj be vargo vietą gausim.
Kuo arčiau Hiddensee, tuo farvateris siaurėja, aplinkui seklumos, prasilenkimai su laivais labai artimi. Čia ornitologiniai draustiniai visur, pilna vandens paukščių, vietomis nuo gulbių pulkų kaip prisnigta pakrantėse atrodo.

Vėjas išsikvepia, greitis dingsta - dar bandom spinakeriu gelbėtis, o kai ir jis bejėgiškai pakimba - leidžiam bures, ir jungiam variklį.
Gyliai čia maži, iškart už farvaterio vanduo visai plonas - ir greitų katerių sraigtais sukeltas srautas ir bangos rauna dugno žolynus. Plaukiam kaip per šieną. Reikia nepamiršt užbortinio vandens filtrą pasitikrinti - gali būti žolių pritraukęs ir sutriktų variklio aušinimas.

Kas antroj-trečioj prieš mus atplaukiančioj vokiečių jachtoj - po nuogą moterį. Jei ne kokpite, tai laivo priekyje, ant bako. Man tai tikrai netrukdo, nes nuoga moteris bet kokią jachtą tik puošia. Joks buriuotojas tam NE nepasakytų.
Nepatvirtintais antropologiniais duomenimis, Homo Sapiens išsivystė iš HomoErectus, o būtent buriuotojų porūšis - iš Homo Velerus Erectus, kas mūsiškai yra Žmogus su Burėmis Kuriam Stovi. Be garbanotų minčių, prašyčiau - ant jachtos daug kas stovi - ir spinaker-gikas teisingai arba ne į vėją stovi, ir pati jachta stovi - ir uoste, ir ant inkaro arba ne, ir t.t.
Homo Velerus Erectus nuo senų senovės prieš žygius gyvą moterį aukodavo, kad Neptūnui įsiteikti, paskui, kai pamatė kad laivybai plečiantis, moterys ir pasibaigti gali, tai pradėjo taupyti - laivų forštevnius tik moters atvaizdu puošdavo. Gal tik vikingų žiežulos ant tiek baisaus charakterio buvo, kad tie nutarė geriau drakonus ant forštevnių kelti, ir į žygius išplaukti ir trims metams, ir ilgiau. Burlaivių epochoje žmogus labiau išsivadavo iš prietarų, ir laivus pradėjo puošti nuogos moters skulptūra.
Vėliau, jau kai eisim prie jūros į Vitte pliažą, ten pamatysim, kad vokiečiai nebijo ir nedemonizuoja nuogo kūno, kaip mūsų vis dar kiek davatkiškoj šaly. Čia pats savaime nuogas kūnas nereiškia paleistuvystės kažkokios, ar laukinio sekso, nesveikų fantazijų jiems taip pat, spėju, nekelia. Nereikia vokiečiams atskirų pliažų vien vyrams ar moterims, ar tik nudistams. Vaikuotom šeimom, ar porom, ar po vieną - kaip kas nori, taip ir deginasi visi kartu, maudosi, žaidžia. Būk tu apsirengęs, ar būk tu nuogas, ilgas ar trumpas, plonas ar storas - visiems dzin.
Mūsų jaunimas, atrodė, iš pradžių akis išsinarins, na bet greitai apsiprato, ir pradėjo pliažo tinkliniui susikaupti. Laimėjo Scorpio komanda, revanšą galėsim sužaisti kažkur kitur - ir mirkstam jūroj.
Pliaže, kai tik nusirengiau, jie juoktis pradėjo - sako, tu atrodai kaip apversta Lenkijos vėliava! Aha, labai juokinga... Pečiai ir pusė nugaros skaisčiausiai raudona, apatinė dalis - visai balta. Taigi pusdienį ant borto vairuodamas prasėdėjau, pusę nugaros saulė nusvilino, kita pusė - brezentiniu kokpito vėjo skydu uždengta gavosi. Reikėjo ant kito borto persėsti ir priekinį fasadą saulei parodyt - bet ar galėtų džentelmenas šalia plaukiančiai nuogai moteriai nugarą atsukti? Vėliau skūra pūslėm paėjo, nusilupo, ir tiek.

Vitte primena Nidą. Ta Hiddensee sala - tai miškeliais apaugus smėlio juosta, su keliais miesteliais. Vitte dydžiu gal kaip Juodkrantė, čia iš vienos pusės marios su keltų prieplauka ir mažųjų laivų marina, bet jūra čia gerokai arčiau nuo miestelio. Čia jokio autotransporto nėra, visas susisiekimas keltais, arklių traukiamais vežimais, dviračiais ir pėsčiomis. Nedidelis miestelis, kavinaitės, suvenyrai, vilos - įprastas ramaus kurorto užstatymas. Nėra jokios garsios muzikos, kažkaip ramu ir tylu ten. Visi pliki pabūna pliaže, todėl jokių pusnuogių personažų nei gatvėse, nei kavinėse nebuvo.

Pliažas - tai smulkus baltas smėlis, primaišytas akmenukų; kojas šiek tiek nusibalnojom kol tinklą žaidėm. Pagal visą pakrantę - maždaug po 100m nuo kranto į jūrą nutiesti medinių polių bangolaužiai. Šitaip prieš daug metų vienkartine investicija buvo išspręsta kranto erozijos problema. Palangoje mes visi sumokam turbūt meleonus pinigų kasmet už smėlio pumpavimą iš jūros į pliažą, kad per sekantį štormą tą smėli jūra pasiimtų sau atgal. Tie bangolaužiai maudytis visai netrukdo, ir tarp jų joks vandens motociklas tau ant kupros neužlėks.

Vitte marina šiek tiek skiriasi nuo kitų, aplankytų Vokietijoje. Labai gali būti, ji yra fermerio, nuėjusio nuo žemės ūkio, ar buvusio žvejo verslas. Marinos biuras įrengtas šeimos gyvenamo namo kampe, ir su hafenmeisteriu ten bendrauji per langeli, kaip kioske.



Atskiras paslaugų pastatas visai naujas, viskas jame kaip priklauso - wc, dušai, skalbykla, etc... Tilteliai laivų švartavimui įrengti ant polių, ir jie ženkliai senesni už paslaugų pastatą. Toks pigesnis sprendimas, negu modernūs pontonai kitose marinose. Hafenmeisteris dirba nepersitemdamas, berods 3 val. per dieną. Tavo reikalas prieiti prie langelio ir susimokėti, bet jei neprieisi, tikriausiai susiras patys pagal tai, kad nebūsi priklijavęs lipduko, kurį gauni prisirašydamas. Vos tik abi jachtos susimokėjom už vietą, po keleto minučių mūsų trispalvė pakilo ant marinos svečių vėliavų stiebo.
Man šitas verslas irgi psirodytų smagesniu, nei žemės ūkis. Padirbi per vasarą po 3 val. per dieną, ir likusius metus vartaliokis Balyje, ar kur nors Tailande. Perdedu, žinoma - yra ten ir techninis personalas, ir valytojai - bet sistema suderinta ir akivaizdžiai veikia, viskas sutvarkyta, nors to personalo kaip ir nesimato.

Vakare sulėkė gaisrininkų/gelbėtojų brigada (beje - tikėjausi jie čia, ekologiškame kurorte, atjos žirgais, bet kažkodėl atvažiavo džipu) ir dar medikopteris atskrido.



Gelbėtojai stovi blizganais paltais prie katerio, ir nieko nedaro. Paklausiau vieno jų ką gelbėjam, tas pečiais trūktelėjo, sako woman. Woman'ui buvo negerai, nes atskridę medikai su ja dirbo.
Taigi, mielosios women, kai tik sumanysit kokią jachtą papuošti - neperkaiskit saulėje, skrybėlaitę galima ir užsidėti.

Tikrinam prognozes, ir krentam miegoti anksčiau nei įprastai, nes rytoj kelsimės anksti - pradedam kelionę link namų.

Ryte planavom iš Greifswald išplaukti 0800 val., bet kad užtikau šipčandlerio, t.y. jachtinių žaislų parduotuvę, kurios vakar kažkaip nematėm. Dirbs ji tik nuo 0900, tai išvykimą atidedam porai valandų. Parduotuvė visai greta marinos, ir ten randu viską, ko reikėjo. Dar prisipirkau visokio šlamšto, be kurio buvo įmanoma ir apsieit. Pagaliau išspręsiu varvančio hidroforo bakelio problemą, ir detalę gavau perpus pigiau, nei būtų kainavę perkant svb.de . Skubam prie pakeliamo tilto Rycke, vėl farvateriu kampuojam iki Stralsund sąsiaurio, kur jau galima pasijausti laisviau, ir paburiuoti. Pilna visokių laivelių aplink. Visi, net kateristai, stropiai sveikinasi. Nuolat matom pasikartojantį vaizdelį: prasilenkiant su mumis, moteriškė kažko klausia savo škiperio, tas kurį laiką žiūri į mūsų vėliavą, pamąsto, ir po to kažką atsako.
Jonas įgarsina: Ji - žiūrėk, Hansai, o kokia čia vėliava? Jis: Eeee... Hmmm... brangioji, juk matai, kad vairuoju - užsiimk savo reikalais.

Netrukus jau esam netoli Stralsund laivų statyklos, matosi miesto mūrai - bet atsiremiam į uždarytą tiltą.

Rišamės prie palaukimo stulpų. Krantas netoli, ir ten sėdi vietinis žvejys, dugnines sumerkęs. Veikti nėra ką, tai kabinu guminuką ant spiningo, ir pradedu mėtyti, džiguoju, atseit. Echolotas žuvies rodo daug, ir visuose gyliuose. Gal ketvirtu metimu yra kibimas ir kažką tokio traukiu. Dviejų delnų ilgio sterkiukas, tokius neužaugas Kuršmarėse paleidžiam. Pasižiūriu į tą žvejį, gal nematė, nes šviežios žuvytės tai norisi. Matė. Metu sterkioką už borto, ir kiek vėliau bešukuoju vandenį - jokio kibimo. Užtat žvejys nuo kranto dugnine vis po žuvelę traukia. Žiūriu, ką jis darys - juk jo sterkiukas irgi nedidelis, nelegalas pas mus būtų. Vokietis irgi paleidinėja, bet kažkodėl be džiaugsmo ant veido. Po pusvalandžio pradeda meškeres vynioti, masalų dėželes tik pakuoja, savo baldelius lanksto, o man vis įdomu, ką jis tam siete, kur į vandenį įmerktas, turi. Galiausiai kelia tą sietelį, purto - puspilnis jis net mažesnių žuvelių, nei mes čia paleidinėjom. Jautrus kažkoks tas vokietis pasitaikė, ar durnas pavyzdys užkrečiamas - kas ten žino.

Prie tilto formuojasi visai padorus būrys jachtų, darosi aišku, kad dėl vietos miesto marinoje teks palenktyniauti. Kai tiltas atsidaro, patys nekantriausi net prieš raudoną šviesą puola, nes žalia iš pradžių šviečia išplaukiantiems iš miesto laivams. Gaunam žalią, galiausiai, ir minam kiek galim link stiebų miško priekyje.

Pakeliui dar matome ant seklumos pastrigusią jachtą - nu kas per kaimai neraliuoti, kas taip vairuoja - kad tarp kliūties gairių veržtis, ir ant senojo molo akmenų tokį laivą užmauti...

Tas molas yra po labai plonu vandeniu, net nedidelę bangelę į paviršių jis duoda, kaip rifas. Matosi iš tolo, jis gairėmis visas sužymėtas, ir plaukdamas iš jūros sąsiauriu, turi per uosto vartus plaukti, o ne bandyti miestą aplenkti. Spėju, molas čia dar nuo tų laikų, kai šio krašto laisvieji miestai vienas su kitu kariaudavo - tam, kad nuo karo laivų atsitverti, ir nuo prekybinių muitą susirinkti. Dar 14 amžiuje Stralsundo pirkliai laikė apie 300 burlaivių laivyną, ir tai buvo vienas iš dominuojančių Hanzos lygos miestų. Tai gerokai nervino kitus Vokietijos žemių prekybinius miestus, ir laikas nuo laiko Stralsund buvo bandoma užkariauti. Bet Stralsundo pirkliai mokėjo už stogà, t.y. sudarydavo sąjungas su Danija, Švedija, įsileisdavo ir išlaikydavo jų karius, ir tie vis atsimušdavo nuo vietinių terbaklynių.

Marinos tilteliai sužymėti pagal laivų ilgius, todėl mes tegalim pretenduoti į 8-10 m laivams skirtus tiltelius, kurių yra keturi, bet kiekvienas prie švartavimo pirštų talpina apie 50 jachtų. Blaškomės, vienur raudonos lentelės, atseit, užimta, kitur iš pločio įsisprausti negalim. Jau viltį praradau prie tiltelio ar piršto vietą surasti, kai matau, harbourmasteris su savo kolega moja, atseit, plauk čia. Taip ir įspraudžia jie mus lagu prie ties marinos biuru stovinčios jachtos, ir dar labai patogiai, laivagaliu į tiltelį.

Tvarka čia tokia - už vietą mokam dvylika eurorublių, depozitas už paslaugų kortelę dešimt, ir dar dešimt už paslaugas. Iš pradžių lyg pasijunti nuengtas, bet grąžindami kortelę, depozitą gausime atgal, o jei bus kažkiek paslauginių pinigų joje dar likę, atiduos ir tuos. Nuo kortelės mokestį nuraito už dušą, už elektrą, už skalbyklą. Net negaila, nes viskas prižiūrėta, išvalyta, iškvėpinta, viskas veikia ir nesulūžę. WC, indų plovykla, kranto vanduo - nemokamai.
Kažkoks anglas registruodamasis lindo be eilės, prilindo, ir labai jau garsiai piktinasi, skeryčiojasi, kad neprivalo vokiečiams anketoje savo namų adreso nurodyti, reikalauja paaiškinti, ką šie ruošiasi su tuo adresu daryti. Tie kantriai aiškina, kad dzin jiems tas jo adresas, jiems tik laivo home port reikia, o ne adreso kur sudėti to anglo pinigai. Labai persitempęs anglas, su ego XXL.

Visas senamiestis apjuostas solidžia gynybine siena, į kurią jau įaugo ir begalė kavinukių, parduotuvėlių, galerijų, kepyklėlių ir kitokių naudingų dalykėlių. Rotušė įdomi, su kolonada viduje.

Katedra didinga, o jos šventoriuje didžiuliausias obeliskas sovietų armijai, su bareljefu - karys "išvaduotojas" duoda pačiupinėti savo ranką vokiečiui - darbo liaudies atstovui. Nu bet iš povyzų taip matosi, kas čia šeimininkas. Aplinkui tą balvoną pilna prilaidota rusų karių. Matyt, vietinis proletariatas nelabai sutiko tą ranką čiupinėti.

Nutupiam itališkame le'storane, kur reklama teigia, jog personalas patys tikriausi italai. Ateina italas, sako prego. Bandau užsakinėti angliškai, gaunu tiradą itališkai. Kažkaip užsakėm visiems valgyti ir gerti, pilnamečiams po 200 gr. vyno prie maisto... Atneša po 100 mažutėse taurėse. Klausiam varum, t.y. vatafak? Aiškina, mojuoja galūnėm net pritūpdamas, Madonna mato, kad tai po 200. Na gerai, tebūnie, žiūrėsim ką į sąskaitą įrašysi... Bet pamiršom, nes maistas labai skanus buvo.

Marinoj, kai dienos kaitra nuslopo, labai staigiai virš miesto užslinko tiršto rūko sluoksnis, net aukštesnių pastatų stogus uždengė. Vėjo nėra, tai ir kabo tas debesis vietoje, o virš miesto pradeda blaškytis motoskraidyklė.

Praeitam gyvenime buvau parašiutininkas, netoli 1000 šuolių, kai baigiau šokinėti. Šiek tiek žinau, ką jautė pilotas, properšos tam debesy ieškodamas, o dar virš didelio miesto... Ilgai skraidė, tinkamos aikštelės ieškojo, paskui kažkur dingo. Gal rado. Gal nerado.

Temstant ant molo veiksmas prasideda - jachtininkai po truputį ima būriuotis, griliukas, aliukas, ir bendravimas. Jei nori - gali atsinešti savo alaus six-pack'ą, ir pasijungti į improvizuotą banketėlį - ir niekas į barzdą nespjaus.
Kas bendraut nenusiteikę - oriai medituoja laivų kokpituose ar ant denių, arba kaip aš - slampinėja sau molu.

Temstant parplaukia žvejys su didžiuliu bobteilu kateryje. Pasikalbam, vyrukas didžiausio žvejybos priemonių parduotuvių tinklo mieste ir aplinkui savininkas. Darbus baigia po pietų, ir kasdien plaukia žvejoti. Jau daug metų taip. Spiningistas, visas lydekas paleidžia. Juokiamės, kad jau turėtų jas visas vardais pažinoti. Paskui šuo jį nusitempia namo.

Ankstyvas rytas, kitame marinos krante esantis klubas ką tik baigia darbą, publika skirstosi. Mergaičiukė išsirango iš drapanėlių, ir tiesiog nuo krantinės pūkšteli į uosto vandenį. Lipa kopėčiomis aukštyn, kur draugas įsivynioja ją į rankšluostį ir padeda į mašiną.
Šiandien eisim į Ozeanium, didžiulį jūros muziejų. Muziejaus foje iškabinti tikri banginių skeletai. Kas įdomu - informacinės lentelės sako, kad juos visus negyvus rado Baltijos jūroj, kur jie šiaip negyvena. Apie kiekvieną iš velionių parašyta, kad nei sužeidimų, nei ligų požymių ant jų nebuvo surasta. Pusamžiai, neišsekę, normaliai įmitę buvo. Mirties priežastis neiški, kodėl jie atplaukė į Baltiją taip pat nežinoma.

Labai įspūdinga Baltijos ekspozicija. Čia pamatėm akvariumus su žuvimis, kur net neįsivaizdavom, kad tokios čia gyvena. Viena, gana didelė, turi tokius pakitusius krūtinės pelekus, kuriais prisisiurbia prie dugno akmenų, prie polių. Vėl - Lenkijoj matyti Baltijos delfinai - jūrkiaulės. Muliažai, aišku - kur tu gausi gyvą.




Didžiuliai kitų jūrų ir vandenynų žuvų akvariumai su stikliniais tuneliais lankytojams, stiprūs ir sukrečiantys aplinkosaugos, taršos ir beprotiško jūros gyvasties naikinimo stendai, filmuota medžiaga. Tokiais labai gamtos valdovais jaučiamės. Pakol nepysteli koks Fukušimos cunamis ar drebėjimas.

Pavakare Jonas išlekia į suvenyrų parduotuvę. Pirks suvenyrinį katiną ant laimės kaimynei, kuri sveiksta Klaipėdoj po operacijos. Šaunuolis, kad prisiminė.

Beje - tai ko gi jie lenda į tą Baltiją? Smalsumas. Banginiai kaip buriuotojai - vis reikia pažiūrėti, kas ten už to posūkio, ar už salos, ar kur tas sąsiauris nuves. Įsivaizduok - priplauki prie Danijos, sala už salos, viskas visai kitaip nei Atlante, ir kuo toliau - tuo kitaipiau. Ir pats nepajusi, kaip atsidursi ten, kur neturėtum būti.