A Travellerspoint blog

August 2012

Apie tai, kaip varėm į sieną, bet likom gyvi

Plaukimas Peenemunde - Greifswald

Seniai tai buvo nutikę, berods 1996-aisiais, bet tas užgriuvusio pavojaus jausmas, kai akimirksniu įjungi visas savo fizines ir dvasines galias, kai adrenalinas tiesiog užtvindo visą tave kaip cunamis - tas jausmas laikas nuo laiko sugrįžta. Tuomkart keliavau Sibire, iš Liesosibirsko į Krasnojarską, verslo reikalais, t.y. organizuoti pjautos medienos tiekimą į Klaipėdos uostą, iš kur ją laivais atkraudavau į Angliją. Septynios valandos plūkto sniego kelyje, per taigą, beveik nešildomam autobuse PAZ, kai esi alkanas ir lauke minus 30 - optimizmo nepridėjo. O kai vidurnaktį, jau Krasnojarske, prisibarškini į apšalusias viešbučio duris, ir tada labai nenorom įsileidę tau pasako, kad vietų nėra... Tada klausimas net ne piniguose, o tame, kad vėl į šaltį nepapulti. Už krūvelę banknotų, prispaustą lietuviško šokolado plyta viešbučio budinčiai, ir "tolimojo užsienio" tarifą jau į valdišką stalčių, ji mane padeda į kažkokį rezervinį numerį, kuriame net šildymas įjungtas tik tiek, kad radijatoriai nuo šalčio nesproginėtų. Įėjimo durų vyriai tiek išklerę, kad užrakinta spyna jokio saugumo nesuteikia - timpteli duris į šoną, ir jokio rakto nebereikia . To aukšto budinčioji bobelytė organizuoja arbatą su sausainiukais naktipiečiams, o vėliau aš bandau atšildyti kiaurai peršalusius kaulus karštoje vonioje. Kad kambarys bent kiek įšiltų, duris iš vonios palieku atviras. Naudos iš to ne kažin kas - atsigulęs į įšalusią lovą, po kelių minučių turiu ir kitos lovos visą patalynę ant savęs sukrauti. Tos neužrakinamos durys ramybės irgi nepriduoda, todėl po pagalve pasidedu savo sulenkiamą peilį. Juk maža kas - Krasnojarskas yra garsėjantis kriminaliniu elementu miestas, ir jame labai atsipalaiduoti nedera. Tik pradėjęs apšilti, iškart išsijungiu, ir tada my horror story prasideda. Žinau, kad tuo metu buvau jau kietai įmigęs, kai kažkas trenkia man. Dar pilnai neatsibudęs, bet jau su peiliu rankoje, bandau priešintis ir kepurnėtis iš lovos. Dar nesuvokiu, kas vyksta, yra tik didžiulio pavojaus nuojauta, ir adrenalino pliūpsnis tiesiog pastato ant kojų akimirksniu. Šviesos degti net nereikia - gatvės žibintai pakankamai apšviečia mano priešą - ištisas tapeto lakštas, atšilęs nuo vonios garų, atsiklijavo, ir, griūdamas žemyn, pataikė tiesiai ant manęs. Va taip su peiliu nuo tapeto apsigyniau. Juokas juokais, bet tas atsibudimas su kažkokio neapibrėžto pavojaus nuojauta, ir skubus šuolis iš gulto - kartas nuo karto nutinka jachtoje taip pat. Šį kartą - Greifswald uoste. Tačiau ne viskas taip baisu, kaip iš pradžių atrodo, todėl pirmiausia papasakosiu, kaip į tą Greifswald mes patekom.

Netoli nuo Peenemunde iki Rycke upės, kur šaunusis Greifswald'as, o ten ir Hanse jachtų gimtinė - apie 16 NM, jei visus vingius skaičiuoti. O skaičiuoti tenka, nes plaukiame jau nebe sąsiauriais, iš visų pusių pridengtais, o Riugeno įlanka, kuri iš NE pusės atvira į Baltiją. Ir tas maišas dar pilnas po plonu vandeniu pasikavojusių akmenų bei laivų/skenduolių liekanų.
Todėl skubėti nėra kur, laikomės farvaterių, kurie puikiai sužymėti bojomis. Pakeliui sutinkame daug įdomių burlaivių, ir nesakyčiau, kad plaukimas būtų nuobodus - dar viena visai smagi diena.
large_P7050159-001.jpg
large_P7050157-001.jpg

Pasišaipau iš Jono, kad, norint paauglį įpratinti skaityti, jį reikia išvežti į kelionę jachta. Pageidautina kuo prastesniu oru. Tada paaugliui atsiranda puikus laisvalaikio pramogų pasirinkimas: sėdėti kajutėje ir žiūrėti į sieną, arba pratintis skaityti knygą. Jonas atkerta, kad čia ne knyga, o kelių eismo taisyklės taip įnirtingai graužiamos, nes motorolerio teisių tai norisi... Ir kad tarp sienos ir knygos dar yra telefonas, pilnas žaidimų, bei muzikos... Taip kad, atseit, nėra viskas taip juoda/balta, kaip aš bandau teigti. Okay, whatever... bet tai irgi atsakymas, kodėl Jono pasiimta Klarksono iš Aukščiausios Pavaros knyga iki šiol atversta taip ir nebuvo.
large_P7080269-001.jpg

Taip ir įplaukiam į Ryck miestelioką su upe vietoje centrinės gatvės, ir kilnojamu senoviniu tiltu.
large_P7050164-001.jpg
large_P7050165-001.jpg

Lokiukas kalbina čia nestoti, nes tiltas atsidarys jau už keliolikos minučių, bet mes švartuojamės. Jie lieka sukiotis upėje ir laukti tilto. Reikalas toks, kad ant kranto pamačiau jachtinių žaislų parduotuvę, o man reikia naujo geriamo vandens sistemos slėgio indo. Pamiršau pernai tą indą nusausinti, laivą žiemojimui ruošdamas, matyt, vandens likučiai užšalo, šiek tiek išėjimo štucerį paskaldė. Mikroskopiniai tie įtrūkimai, bet vistiek esant slėgiui sistemoje, šiek tiek varva. Prieš kelionę hermetiku bandžiau taisyti, bet nesėkmingai - tenka ieškoti naujo. Bet kad ir kur ieškojau - niekur nėr, sako - užsakyti reikia, ir atsiųs per kelias dienas. Nėra pas mane tų kelių dienų, kad vienoje vietoje sėdėti.

Pėdinam iki parduotuvės, ten pietų metas. Grįžtam, pasnaudžiu truputį - vėl prie parduotuvės - vėl pas juos kažkoks ne darbo metas - nesuprasi. Spoksau, nosį prie lango priplojęs, taigi ten daugiau elektronikos parduotuvė pas juos, dar kelios geležėlės stende kabo. Nėra tokios santechnikos, kokios man reikia, tai be reikalo čia laiką gaišom - reikėjo kartu su Lokiuku Grefswald'an plaukti.

Sulaukiam to tilto, ir po pusvalandžio stojam marinoje, prie pat Hanse krantinių ir elingų. Aplink - superjachtos, 60' ir daugiau arba mažiau, bet visos naujutėlės, poliroliu tik blizga. Sukasi Hanse pilnom apsukom, matyt, užsakymų keliems metams į priekį...
large_P7050162-001.jpg
large_P7050172-001.jpg
large_P7050170-001.jpg
large_P7050169-001.jpg

Žiūrinėju tas gražuoles, ir vistiek dėl dizaino modernybių pabambėti norisi. Ir kam tie langai per pusę borto - dydžio tokio pat, kaip gyvenamoj troboj - net su pertvarom. Ir kam tas atviras tranco šiūpelis aiškiai nesportiniam laivui? Kad visą dieną stovėt galėtum, šturvalo įsikibęs, ir subinę į dvi siūbuojančias virveles per audrą jūroje įrėmęs? Na, bet jei perka tuos laivus, tai, matyt, taip ir reikia. Judesio statykloje daug, vis kokį laivą plukdo bandymams jūroje, ar iš viso pasaulio kraštų pristatymo įgulos sulėkę alaus dėžes tik krauna, štorminius lejerius raišioja - rengia laivus plaukimui į naujus namus.

Lokiuko įgula jau jau kažkur mieste, laivas pririštas prie miesto krantinės, ne marinoje.
Harbourmasterio kontoroj "prisirašom", ir jis iškarto klausia, kiek kažko norėtume pusryčiams užsakyti. Užkrito jam, kaip angliškai tą kažką įvardinti, iš pradžių galvojau, kad brekfestuką čia pat esančioj knaipėj siūlo. Bet aiškinamės toliau, sakau tu jau geriau vokiškai sakyk, jis kažką panašaus į bulken susako. A-aa, tai gal bulkų čia galit pusryčiams pavaryt, karštų dar, tiesiai iš kepykos? Ja-Ja, bulkų-bulkų sako, patenkintas, kad užsakau šešias, užrašo tai į kažkokį žurnalą. Per tą džiaugsmą dėl bulkų, matyt, ir pamiršta kortelę nuo dušo durų duoti.

Vėliau, kai susiruošiu į tą dušą, aišku, jis jau bus baigęs savo darbus marinoje. Kitas jachtininkas savo kortele mielai į tą naujutėlį, švara tviskantį sanitarinį rojų mane įleis, perspėjęs, kad reikės dviem eurorubliais dušo automatą pašerti. Jonas, galvoju, gailėsis, kad užstabdė ir kartu į dušą nėjo - nu bet pats kaltas. Kur aš tą kortele ginkluotą jachtininką berasiu jam? Tačiau buriuotojas privalo būti sumanus, todėl, prieš išeidamas iš to pastato, įėjimo duris visai nelegaliai pablokuoju niekieno muilo paketėliu, ir Jonas gauna progą suleisti dar du eurorublius į automatą.

Pavakare pasivaikštom po Greifswald - nu labai smagus miestas, daug labai margo jaunimo, ypač prie upės, sukinėjasi.
Vakarieniaujam graikų maisto le'storane.
large_P7060180-001.jpg
large_P7060177-001.jpg
large_P7060184-001.jpg
large_P7060187-001.jpg
large_P7060193-001.jpg
large_P7060196-001.jpg

Centrinėj aikštėj sutinkam Lokiuko įgulą, ir iš to džiaugsmo su Artūru įsmeigiam alaus. Jonas su Juru kažkur dingsta visam vakarui, sakosi žaisti futbolą. Kai jis grįžta į laivą, jau temsta, dedu knygą šalin, ir laikas miegoti.

Tai, va - staigiai pašoku iš gulto, ir tiesiai į kokpitą - nes juk reikia žiūrėti, ar viskas gerai. Kokpite tuščia, aplink tamsu, tik priekyje, į kur plaukiam - krantinės siena su žibintais matosi ir keli laivai lagu švartuoti. Mes varom tiesiai į juos. Matafaka, tuoj kalsim! Rėkiu į vidų JONAI-VARYK-Į-VIRŠŲ--PASIIMK-LIEMENĘ-TUOJ-Į-KRANTĄ-KALSIM!!! Girdžiu, jis ten priekinėj kajutėj pradeda į sienas plaktis, reiškia atsibudo - o pats sugrabalioju rumpelį, ir susuku kiek eina i šoną. Blemba, ir vairas neklauso, jau dabar visai blogai! Ir tik tada man pradeda per užmiegotas akis matytis, kad rumpelis kažkaip persivertęs, ar ne ten, kur turėtų būti... O dar po akimirkos matau ir virves, kuriomis prie tiltelio esam prisirišę... Jonai, sakau, viskas OK, nesąmonė prisivaideno, miegam. Jis , taip nei žodžio ir nepasakęs, baigia ten bildėti, ir miega toliau. Sėdžiu nuogas kokpite, bandau suprasti, kas per vėjai čia man pasimatė. Pasirodo, ne visai pabudę akys kitoje tiltelio pusėje stovinčio Asgaard (MoodyClassic41) korpuso apvadus man pateikė kaip mano laivo, plaukiančio tiesiai į krantą - o visa kita kažkokia savaiminė reakcija buvo. Na, bet veikti juk greitai reikėjo - į sieną varėm gi.
large_P7060198-001.jpg

Čia buvo šalutinis efektas jachtinio įpročio paros miego normą sukarpyti į trumpus intervalus, per kuriuos momentaliai užmiegi, bet staigiai pakirdęs iš gilaus miego fazės, dar būni šiek tiek kosmose keletą sekundžių, kol vėl į matricą sugrįžti. Vėliau, tik iš jūros sugrįžęs ir pirmą naktį namie miegodamas, vistiek kas kelios valandos kelsiuos iš lovos, nelabai žinodamas ką noriu pro langą pamatyti. Atviroje jūroje, jei toliau nuo krantų - dienos metu gerai apsidairęs, pasigarsinu VHF16, ir, saugomas Vesperio AIS'o, galiu ramiausiai kokpite, ar kajutėje numigti bent 20-30 minučių kiekvienu prigulimu. Kaskart, iš miego pašokęs, skubi dairytis, ar viskas gerai. Įmanoma tokiu būdu ir sugraibyti tą 5-6 valandų smegenims būtiną paros miego normą, net jei vienas plauki. Reikia kiek pasitreniruoti. Anksčiau prisukamą virtuvinį laikrodį su birbalu dar naudodavau, kad žadintų, dabar po dviejų/trijų dienų kelionėje ir to laikrodžio nebereikia. Reikiamu laiku galiu nubusti, arba AIS'o aliarmo pilnai užtenka. Teko girdėti - vienas buriuotojas, kad savo biologinį laikrodį tokiems prabudimams nustatytų, prieš priguldamas labai daug vandens atsigeria. O ką - irgi metodas, bent jau iki pirmo karto į kelnes... Reiks apie miegą buriuojant daugiau informacijos parankioti, nes tema tikrai įdomi.

Ryte jau laikas pusryčiams, o tų 6 vnt. Ja-ja-bulken niekas prie laivo man neatneša. Velniava, galvoju - ir einu teisybės ieškoti į marinos biurą. Harbormeisterio dar nėra, bet ten sėdinti moteriškaitė patvirtina, kad viskas bus, atsiimti čia. Bet 0800 val., o dabar juk dar be keturių aštuonios. Einu vėl į Hanse dičkius tas keturias minutes pažiūrėti, ir grįžęs randu stalą biure, visą krepšeliais su užrašytais laivų vardais nukrautą. Sumoku jai pora eurorublių su kapeikom, ir turim pusryčiams kiaušinienę iš lenkiškų kiaušinių, o desertui - dar šiltas Ja-ja bulken su braškių džemu ir arbata. Tokia smulkmena, atrodo, bet smagu, kad marinos žmonės netingi to dar vieno žingsnelio žengti tam, kad svečias maloniau, šilčiau, taip lyg šeimos aplinkoj, pasijustų.
Prieš išvykdamas, dar nupėdinu pas juos padėkoti už svetingumą, ir pažadu sugrįžti. Kaip Karlsonas.

Posted by gramas 23:28 Archived in Germany Comments (0)

Apie tai, kaip į kaimo diskoteką neteko nueiti

Kroslin - Peenemunde

Tai siurbčiojam arbatą Piranijos kokpite, ir pamažu gimsta planas, kaip visus Krosline esančius LT buriuotojus vienu ypu į Peenemunde nacių raketinės technikos muziejų suvežioti. Toks lietuviškas mato vienetas YPAS - tai tiek, kiek vienetų LT buriuotojų į Piraniją telpa. Piranija planuoja po muziejaus iškart plaukti toliau, bet šiaip taip sutinka mus iš ano kranto atgal į mariną Krosline pargabenti. Gaunasi kaip ir antras ypas. Išplaukti ketinam dabar.
Man diena ilgoka jau gavosi, nes iš Rankwitz ryte dar tamsoj pajudėjom, miego tikrai trūksta. Baterijos kaip ir baigiasi. Bet į muziejų irgi norisi. Tačiau mūsų jungos viską koreguoja - niekam nieko nesakę, pasiplauna į Kroslino kaimą laimės ieškoti.
Piranijai laikas išplaukti - sutariam, kad mes į kitą pusę atplauksime savo laivu.

Krykštaudamas iš džiaugsmo, einu mūsų jaunimo ieškoti.

large_Lenkija-Vo..092-001.jpg
large_Lenkija-Vo..093-001.jpg
large_Lenkija-Vo..096-001.jpg

Pats miestelis - trys gatvės, pilnos namų su seneliukais, bažnyčia ir kapinės. Jokio jaunimo ar vaikų, jokio šurmulio, jokio eismo. Le'storano irgi nėra. Vienoj gatvėj visiškai tuščia, kol kelią nepastoja neįtikėtino dydžio katinas. Žinojau, kad yra tokie dičkiai, Meino meškėnais vadinami, o čia tikriausiai Kroslino lokys bus. Nusprendžiu likimo už ūsų netampyti ir susirasti kitą akligatvį.
large_Lenkija-Vo..094-002.jpg

Kaip išsiaiškinau, pagrindinė vietinių gyventojų atrakcija yra bažnyčia, o paskui tave nuneša į kapines ir užkasa. Aš panašiai ir jaučiuosi, kaimo linksmybėms pasirengęs; bažnyčią galite iš atrakcijų sąrašo ir praleisti... Mūsų jaunimo Kroslino pramogų industrija žygiams irgi neįkvėpė, ir netrukus jie nutarė atsirasti.
Dabar jau plauksim į muziejų.

Iš tikrųjų - tai ten du muziejai yra. Vienas - sovietų raketinis povandeninis laivas, kitas - dar nacių statyta didžiulė elektrinė, kurioje įrengtas technikos ir nacių raketų muziejus. Karo metais čia visai šalia buvo poligonas, kuriame tas raketas kūrė ir bandė, taip kad viso reikalo geografinė nuoroda tikra, beveik kaip ant vyno butelio. Bandymų metu raketos dažnai sprogdavo, tai jie atsiveždavo šimtus naujų darbuotojų, ir vėl bandydavo.
Raketos buvo tikrai įdomu.
Bet pati elektrinė įspūdžio visai nepadarė, to meto technikos ekspozicija labai jau skurdi.
large_Lenkija-Vo..120-001.jpg
large_Lenkija-Vo..121-001.jpg
large_Lenkija-Vo..117-001.jpg
large_Lenkija-Vo..109-001.jpg
large_Lenkija-Vo..116-001.jpg
large_Lenkija-Vo..123-001.jpg
large_Lenkija-Vo..127-001.jpg

Praplėtėme savo žinias ir apie Europos aeronautikos pradininkų likimus. O jie daugumai specialistų susiklostė labai net palankiai - juos beveik visus susirinko amerikonai, kur specams buvo sukurtas rojus žemėje - techninės kūrybos, ir po to laimingos senatvės prasme.

Kultūrinė progama toliau veda į rusų povandeninį laivą, kur, akivaizdu, specialistų likimai pakrypo mažiau laiminga kryptimi. Matau, kad iš vargšų matrosų vokiečiai padarė mumijas, jų čia pilna visur; balsai įrašyti į takelį, kuris skamba visose laivo patalpose. Laivo skyriai atitverti labai sandariomis durimis, ir bėdos atveju jos tapdavo linija tarp gyvenimo ir mirties. Neįtikėtina raizgalynė visokių vamzdžių, kabelių, įrengimų, garantuojančių pilną plaukiojimo autonomiją - neišnerdami į paviršių, tokie laivai gali pasiekti bet kurį planetos vandenyno tašką. Tuo laiku laivyne tarnyba buvo 3 metai. Trys metai tokioj geležinėj bačkoj - be vėjo, saulės, net ne kasdien gryno oro gurkšnis - pavydėti vaikinams tikrai nereikia.
large_Lenkija-Vo..102-001.jpg
large_Lenkija-Vo..131-001.jpg
large_Lenkija-Vo..134-001.jpg
large_Lenkija-Vo..135-001.jpg

Peenemunde'je stovėjom marinoj gal tik 3 valandas, bet, nespėjus mums atsirišti, prišokęs jaunasis verslininkas, vardu Hafenmeister, vistiek nurauna tris eurorublius - pati brangiausia marina ever. Gavosi dvigubai brangiau net už lenkų Helį, kur patys pinigų kažkodėl jiems nunešėm, nors nakvoti nelikom.

Grįžtame į Kroslin'ą, ir iškart įsirausiu į šiaudus, nes jau labai reikia pakrauti baterijas. Po poros valandų jau barbekiaujam tuo tikslu įrengtoje pavėsinėje.
large_P7050133-001.jpg

Kaip tas olandas Wolgast'e ir sakė - Krosline yra viskas. Vietos laivams daug ir jos patogios, pontonai nesugrūsti, visur erdvu ir manevravimas saugus. Vaikų buriavimo mokykla. Buitiniai dalykai išspręsti nuo A iki Z. Elingai laivų žiemojimui. Auto parkingai. Remonto/paslaugų centras, laivų kranai visokie ir dirbtuvės. Žaislų parduotuvė, bistro, maisto kromelis, sauna ir masažo salonas netgi yra.
Labai įdomūs ir gražūs plaukiojantys boteliai - aišku, kad Stancikienė dar jų nematė, ir nugriauti neprivertė. Populiarūs tie boteliai labai, ir neatrodė, kad vasarotojai juose kažkokie aukštuomenės elitiniai būtų - matyt, ir kainos įkandamos.
large_Lenkija-Vo..089-001.jpg

Grįždami iš šašlykų orgijos, dar pamatome du labai drąsių žmonių laivus. Škiperių sutikę nebuvom, bet mums ir pavadinimų užteko.
large_Lenkija-Vo..090-001.jpg
large_P7050154-001.jpg

... ir dar vieną medinuką, matyt, nunešimui į kaimo kapines jau įkapėmis papuoštą
large_P7050130-001.jpg

Prieina žilagalvė senučiukė, apie 75-80 metų, bet akys guvios, judri tokia visa - kaip tie nostalginiai, kur po Klaipėdos senamiestį laigo. Plaukiukai sudėti, lūpytės padažytos, auksinis dantukas tik blizga... Klausia, ar tikrai mes iš Lietuvos. Iškart net nesupratau, nes su tokiu akcentu klausia, tai sakau gal spykini angliškai? Ji vėl man lietuviškai. Išsikalbam, pasirodo, šitai mergaičiukei du metukai buvo, kai mama į Vokietiją išsivežė. Su mama kalbėdavo tik lietuviškai, bet ji numirė prieš 25 metus, ir dabar visai nebeturinti su kuo lietuviškai pasikalbėti. Tai mes ir kalbam. Iš pradžių dar padėti jai su žodžiais reikia, bet kas minutę jai vis lengviau ir lengviau lietuviškai kalbėtis.
Oij, mano Seredžius, Seredžius - sakydavo mama.
O ji su vyru čia jau kelios savaitės bekeliaujantys nediduke 26 pėdų jachtute, bet dabar jiems laikas dviračiais kažkur pavažiuoti. Žiūriu į juos, tolyn minančius, ir apie mūsų senukus užsigalvoju. Labai kitaip viskas. Seredžius-Seredžius.

Posted by gramas 22:55 Archived in Germany Comments (0)

(Entries 16 - 17 of 17) Previous « Page 1 [2]