Cote d'Azur, arba Prancūzijos Rivjera yra prancūzų rojus, kurį jie sau sukūrė. Niekas prancūzams to rojaus ant lėkštelės neatnešė, bet jie žinojo karta iš kartos ką daro ir ko nori iš šio žemės ant kranto lopinėlio. Taigi, čia saulė, šilta jūra, kalnai, jaukūs senamiesčiai ir atsileidę, be įtampos ir besiilsintys žmonės iš visų pasaulio kraštų. Kitaip sakant, čia rojus, o šiandien ir jau beveik savaitę mes esame jo svečiai.
Kalbant lietuviui suvokiamais kurorto vertinimo matais - čia yra Palanga ir Nida kartu sudėjus, bet po maždaug 300 metų nuo šiandien, jei visą tą laiką investicijos galėtų lietis laisvai.
Mes čia todėl, kad Cote d'Azur yra Viduržemio jūros jachtingo Meka. Ką mes matom nuo savo jachtos? Visi vaizdai - už milijoną. Tuos miljonus sumoka krante, kalno šlaituose kaip kregždžių prilipdytų vilų laimingi savininkai, ar išblizgintų viešbučių klientai, o vistiek vaizdu džiaugiamės mes, savo b/jBillabong atsibastę iš biesai žino kur. Vėjo kryptis pasikeitė, jachta ant inkaro pasisuko kitur - ir turime vaizdą už jau kitą milijoną... Ką dar matom nuo jachtos - tai nepaprastai skaidrus vanduo. Stovime 7 m gylyje, o visas dugną uždengęs žolių kilimas su visa gyvybe jame - lyg žiūrėtum į akvariumą savo svetainėj.
Šiuo metu esame tirštai aptūpti įvairiausių katerių, jachtų ir super-jachtų. Inkaruotė pilna, nes dienai čionai suplaukia šeimos, porelės ir draugų kompanijos iš aplinkinių uostų. Turškiasi, plaukioja SUP'ais, kajakais, topless grožoulės deginasi ant denių kiaurą dienelę, o vakarop visi kelia inkarus ir grįžta į uostus. Tada įlanka ištuštėja, lieka nakvoti tik tokie pat jūriniai valkatos kruizeriai, kaip mes.
Kad to dienos balagano išvengti, kelias dienas iš eilės po pusryčių laive sėdam į valtelę ir birbiam į krantą. Pradžių pradžia buvo Villefrache sur Mer. Įvardinčiau tris aiškius "must see" Villefranche:
1. Citadelė. Tvirtovę pastatė Savojos kunigaikštis 1560m, kad ginti visą įlanką nuo priešų, kurių netrūko. Villefranche įlanka yra pati giliausia visoje Pietų Prancüzijos pakrantėje, todėl daug kas ją norėjo matyti kaip karinio laivyno uostą. Labai stipriai suprojektuota citadelė tuos norėtojų norus atšaldė. Buvo labai įdomu vaikštinėti po tvirtovę ir bandyti suprasti fortifikacijų projekto autoriaus sukurtus gynybinius privalumus. Kaip sienų konfigūracija, vidinių kiemų, vartų, bokštų ir šaudymo angų išdėstymu sukurtos mirtinos skerdyklos užpuolikams, tuo pat numatant ir vietas įgulos šeimų būstams, kareivines, aikštes, parkus ir gėlynus taikos metui. Šiandien tvirtovė pilnai funkcionali - joje įsikūrusi miesto valdžia, policijos nuovada, teatras ir kino salė po atviru dangum, viešbutis, koplyčia, muziejai ir Volti skulptūrų galerija. Volti galerija būtent ir yra tas "must see", nes visa kita pamatysit, kol jos ieškosit. Galerijos ekspozicijoj daug gražių moterų aktų - daugiausia bronza ir plastika. Nepamirškit palypėti ant sienų ir senovinių pabūklų lafetų, kad nufotografuoti tuos fantastiškus vaizdus į miestą, įlanką ir Cap Ferrat iškyšulį.
2. Koplyčia žvejų uoste. Grįždami iš citadelės, užeinate į šalia žvejų uostelio esančią koplyčią ir pasidžiaugiate jos vidaus puošyba. Žinoma, vidutinis statistinis turistas į bažnyčias ir katedras eina tik iš reikalo, nes esi turistas ir turi ten bent trumpam užeiti. Nes taip reikia. Čia, Pietuose, užėjęs dar gali netgi šiek tiek atvėsti. Kai atvėsti, pamaldumas kaip ir praeina, tai pėdini toliau, toks jau ne belenkoks, o toks kiek padvasintas turistas beesąs.
Tai va, Villefranche žvejų koplyčia yra keliom galvom aukščiau už 90% bažnyčių, į kurias kaip turistai ėjote atvėsti. Ji visai mažytė, ją lengva praeit nepastebėjus. Tačiau cvekas tame, kad miestelio valdžia 1957m koplyčią dekoruoti atidavė žymiam dailininkui Jean Cocteau. Sako, va, Kokto - tau mūsų bažnyčia, iš lauko nieko nejudini, kad miesto vaizdui nepakenkt, o iš vidaus - paišyk ką tik nori. Kokto ir pripaišė to, ką norėjo. Respect Kokto už savitą ir laisvą požiūrį į religiją, Biblijos motyvus, meną ir patį Villefranche miestą. Jis kreidelėmis, pastiprintom vašku, sukūrė tokį meno šedevrą koplyčios viduj, kad katalikų bažnyčia galėtų rimtai pasvarstyt, ar tokių įdomesnių ir nedavatkiškų erdvių kūrimas nebūtų kelias bažnyčiai, ieškančiai ir nelabai randančiai takelio į žmonių širdis. Šioje mažytėje koplyčioje Dievo kelis kart daugiau, nei Klaipėdoje iškeltų bažnyčių šaltuose ir tuščiuose mūruose, sakyčiau.
Be abejonės - čia ta bažnyčia, kurioje man su Lolita teko tiek džiaugtis ir stebėtis, tyrinėjant menininko fantazijos vingius Biblijos motyvais. Atpasakoti neįmanoma, teks jums patiems nuvažiuoti ir pamatyt. Prie kiekvienos sienos stovi nedidelis aiškinimo stendas keliomis kalbomis. Pažiūri freską, po to skaitai tekstą, tada vėl pažiūri freską - ir tada arba garsiai juokiatės, stebitës autoriaus išmone, arba išvis liekat be žado, stiliuje "na, bet kaip šitaip sugalvot?!" Vienžo, nevaržykit savęs.
3. Unikalios dengtos gatvės. Jei kelionių vadovai sako, kad unikalios, tai turbūt taip ir yra. Aš, tiesą pasakius, niekur kitur tokių irgi nemačiau. Matyt, tikrai unikalios. Manau, kad viskas galėjo būti taip: miestas statėsi, kaip ir visi viduramžių miestai, kaip chaotiška siaurų gatvelių raizgalynė. Pirmam aukšte žmonės laikė ožkas arba asilus, o šeimos gyveno antrame, trečiame ir gal aukščiau. Atsidarai langą, o ten - kaimyno svetainė. Sakai, Žan-Pjerai, kaimyne, ar tavo asilui labai svarbu saulės šviesa? Žan-Pjeras - Nežinau, einu paklausiu. Grįžta po kurio laiko, sako Antuanai, manau, kad mano asilui dzin. Tai va, Žan -Pjerai, ar nepadarius mums perdengimo virš mūsų namų pirmų aukštų ir taip nepasididinti savo namų?
Taip ir atsirado tuneliai vietoj įprastų gatvių. Žemės miestų plėtrai nėra, nes iš vienos pusės jūra, iš kitos kalno siena. Tai užsidengė keletą gatvių, kol susigriebė, kad to nereikėtų daryti, kad visas miestas tamsoj nepaskęstų.
Šiandien labai egzotiška tomis gatvėmis-tuneliais paklaidžioti, ypač kai žinai, kad kitur tokių nelabai pamatysi. Sako, kad karų metu vietiniai subėgdavo į tuos tunelius nuo apšaudymų slėptis.
Visa kita Villefranche - panašiai kaip kitur. Butikai, kavinukės, restoranai, midijos, austrės ir vynas, žynocia... Kas krenta į akis - rusų labai daug čia. Ne, jie čia maisto buldozeriais netraiško, bet stropiai kemša parmezanus už abiejų žandų. Joke'as - ne, ne alkanieji rusai čia, kurie Iskanderai, o tie, kur superjachtos ir otkutiūras su naftos kvapeliu. Patikėkit, rusų jachtos tikrai super, kartais mega - nes niekam kitam "pakazucha" čia nėra tiek svarbu.
Sekantis "must see" yra Monakas. Laivą paliekate ant inkaro Villefrache, valtelę parišate prie miesto krantinės. Nelįsti su savo guminuke į žvejų uostą. Aš buvau, metaliniu trosu ir spyna prirakinau savo tūziką prie žvejų krantinės žiedo. Kai grįžau, mane pasitiko jauni žvejukai ir ramiai paaiškino, kad sekantį kartą kirps trosą. Kai paklausiau, ar mano tūzikas sukėlė problemų ir kad galiu už stovėjimą sumokėti - paaiškino, kad mokėti nereikia, bet valtelėms vieta yra prie miesto krantinės. Todėl tūzikus rišam, o ne rakinam prie miesto krantinės. Ten visi kruizeriai savo guminukių pulkelį palieka, jie ten susipainioja per dieną, tai kai reikia saviškį išpinti, gali tektu du-tris svetimus atrišti ir vėl saugiai pririšti. Jokių spynų dėl patogumo ir todėl, kad čia niekas vieni iš kitų nevagia, kaip keista nebūtų.
OK, tai, sakot, Monakas... Sėdat į traukinį ir už Eur3 išlipat Monake, Monte Carlo. Pasižiūrit visą spindesį ir blizgesį, ko gero didžiausią pasaulyje plaukiojančių pinigų ir "Look at me" koncentraciją marinoje, paslampinėjate parkais, aplankot kazino, pietaujate kavinių gatvėj ir važiuojate traukinuku namo, t.y. į laivą. Must see, bet kad įspūdis būtų labai labai - tai nežinau. Gražu, sutvarkyta, išdailinta ir turtinga - tai labai.
Kitas "must" yra Nica. Nica nunešė širdį. Superinis miestas, labai atsileidęs, be streso, švelniu turistų melžimu pulsuojantis senamiestis, pasakiška didelio miesto klasikinė architektūra, be konflikto su modernu. Labai geros savijautos miestas, pagal nuotaiką rasi ir Promenade des Anglais erdves ir jaukias senamiesčio aikštes, nedickus restoraniukus ir prospektus su parkais ir šešėliuotom pievelėm siestai, fontanais ir t.t.
Irgi traukinukas iš Villefranche už Eur1.30, arba mažutis autobusiukas už Eur1.5. Didesnis miesto autobusas kalnų serpantinais neišsuktų, todėl 80 maršrutas yra mažas. Pamatai pakeliui vilų rajonus ir tai, kad visi, įlipantys į autobusiuką, garsiai sako vairuotojui ir keleiviams Bon Jour.
Nuo galinės 80-to stotelės - maršrutas 7 į centrą, išlipti ties marina. Maždaug ties viduriu Promenade Des Anglais - sukti dešinėn , per turgelio arkas išeisit į senamiestį. Nicoje visko daug, miestas didelis, kiekvienas sau ras tai, kas kabina. Į Nicą teks dar sugrįžti, ji per puiki ir didelė vienos dienos vizitui. Modernaus meno muziejus, Šagalo galerija-muziejus, Matiso muziejus.
Panašu, užstrigom Villefranche, nes šiandien relakso, saulės, jūros ir šiokių tokių laivo švarinimo ir tvarkymo darbų diena, o ryt ir poryt - Kanai ir Antibai.
Traukinuku, nes papigei. Gyvenam laive, tas nieko kaip ir nekainuoja. Maistas Prancūzijoje kiek brangiau, bet kad labai kokybiškas, tai viskas ok. Kavinėse, restoranuose jau viskas kainuoja gerokai rimčiau, bet jei ne kasdien - tai bala nematė, biudžetų nelaužo.
Cruising info, gal kam pravers.
Villefranche Sur Mer - rekomenduojama inkaruotė, jei norit prasinešti per pakrantės kotazūrus pigiau. Gylis nuo 4 iki 13m, priklausomai kur rasit tarpelį tarp kitų laivų. Dugnas - žolių Posidonia laukai, labai reti smėlio laukeliai ir šiek tiek akmenų. Gali pasupti, nes einantys į/iš Nicą keltai duoda bangos, praeinantis Mistralis irgi gali jūrą sukelti. Įlanka gerai pridengta nuo vyraujančių vėjų, atvira tik S. Tinka Mistraliams išlaukti. Atvykti rekomenduojama apie 9-10 val. ryte, kai ten nakvoję kruizeriai bus jau inkarus pakėlę, o dienos poilsiautojai dar neatplaukę. Nuo maždaug 11 val. ryto iki 18 val. čia bus pilna katerių ir jachtų, labai didelių, šiaip didelių ir mažų- iš visokių monakų ir nicų atgriuvusių pasidžiaugti saule, jūra ir vaizdais. Inkarus meta bet kaip, iš pradžių man atrodė, kad bus daug katastrofų, bet viskas išsisprendžia lygiai. Dauguma dienos poilsiautojų lieka laivuose, stebi situaciją ir laivų niekas čia nedaužo.
Inkaruotės Koordinatės ant foto.
