A Travellerspoint blog

August 2016

Viduržemiai. Teisingi pipirai

large_A100546AE8727736E47616971C2C91A0.jpeg

Lietuvaitis jaunikaitis dėl jam žinomų priežasčių išvažiavo laimės ieškoti į saulėtąją Ispaniją. Išvažiavo, ieškojo ir surado.

Štai tokia istorijos santrauka tiems, kas daug raidžių panešti negali, žodžiu, nieko naujo. Viskas tose emigracijose gerai. Tiems, kas tekstą laiko, o jo bus šįkart daug - bandykit skaityti toliau.

Veikiantys asmenys ir atlikėjai:

Nerijus - tas pats lietuvaitis jaunikaitis ir mano kažkelioliktos eilės pusbrolis ir man tai patinka, nes visi Ramašauskai iš vos trijų kaimelių apie Žagarę po visą svietą yra pabirę. Tik Australijoj ir Antarktidoj aš pusbrolių, pusseserių ar dėdžių bei dėdienių neturiu.

Sonja - gražioji ispaniukė, Nerijaus žmona.

Niko - aukščiau minėtų personažų atžala, vardą gavęs senelio garbei. Niko labai užsiėmęs žmogus, kaip ir visi kiti jo šeimoj, bet tik jis turi teisę lūžti miegoti bet kada, kai baterijos sėda, nes jam tik 4 meteliai. Jam, kaip visiems ispanams, mano lietuviškas vardas yra kažkokia abrakadabra, todėl mane jis pavadino ir toliau bendraujant vadino Hombre, t.y. Vyras.

large_C12CFA4BB7DB20ADA4A301DA4241E12A.jpeg

Lizzy - šunytė taksė, mielas padarėlis, besistengianti būti geru šeimos nariu, bet tas smalsumas ją kartais suima už ilgos nosies ir nuveda pažinimo klystekliais.

Paukštis Poly - papūgėlis, iš pliko paukštuko pipete išmaitintas į Angry Birds personažą pakirptais sparnais po bandymo susipažinti su Almeria apylinkėm. Vos radau, lipau į medį, kad Paukštį Poly namo grąžinti, sako Nerijus. Jie nežino, ar patinėlis, ar vištelė, bet aš sakau - jau iš charakterio - tikrai kad vyras!

Nikolas - Sonjos tėvas, realus šeimynos galva, norintis perduoti verslus vaikams, bet niekaip nesugebantis nuo jų (verslų) atsitraukti. Kol kas pasitraukė iš miesto gyvenimo į užmiesčio dvarą su multi-hektarinėm alyvmedžių plantacijom, iš kur laiko pirštą ant pulso visiems kitiems verslams. Laisvalaikiu mokosi daryti vyną, nes turi tam ir vynuogyną užveisęs ir bodega įrengęs. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad savo vyndarystės tyrinėjimuose jis eina labai man patikusia linkme.

Marija - Nikolo žmona ir Nerijaus uošvienė. Nuolat stebi visus į jos akiratį pakliūvančius žmones ir po to stengiasi jiems padaryti malonų siurprizą.

Barlis - irgi ispanas pagal kilmę, palengva ir neskubiai laivu emigruojantis link Lietuvos. Jis yra Perro de Agua veislės šuo ir mano laivo šuo su statusą atspindinčiu raudonu antkakliu ir su visom iš to išplaukiančiom laivyno statuto teisėm ir pareigom.

Aš - šios plunksnos vedžiotojas po jūsų nervų galūnes ir jachtos Billabong škiperis.

I VEIKSMAS. Planai planai.
- Gal tu pergalvok dėl tos mašinos nuomos, nes aš pasidėliosiu darbus taip, kad galėtume kartu po apylinkes pakeliauti,- šneka Nerijus, kuriam pats darbymetis jo šiltnamių ūkyje. - geriau sakyk, ką norėtum mūsų regione pamatyti...

Almeria regionas - tai ištisai pramoninė žemdirbystė, ir jei šiandien kas kramsnojot pomidorą ar cukiniją - beveik esu tikras, kad į Lietuvą jie papuolė iš čia. Nerijus su Sonja turi keletą hektarų šiltnamių, kuriuose kasmet augina po keletą derlių arbūzų pakaitom su cukinijom. Šiuo metu vienuose plotuose vyksta modernizavimo darbai, kitur sėja. Gerai, kad yra šiltnamiai, nes jei reiktų Nerijui šeimą maitinti iš žvejybos (Nerijaus hobis) - būtų ne kas. Man irgi nekibo, o žvejojom nuo jachtos Billabong denio dar pirmąją mano vizito Almeria dieną.

Susitikom Almeria Nautic Club uostelyje, kur stovi Billabong, nes diena graži ir susiruošėm paplaukioti, pasimaudyt ir pažvejoti. Labai greitai mes paplaukiojom, pasimaudėm, pažvejojom, grįžom, vėl prisirišom uostely ir nusėdom Cabo del Gato iškyšulio restoranėlyje šalia pliažo - alus ir tapas, ir planas mūsų rutuliojasi ką gi veiksim kitą dieną. Restorano padavėjai vis pasufleruoja Nerijui kur ieškoti pasaulį tyrinėjančios taksės Lizzy. Paskutinis ją matė virtuvės šefas, maksimaliu trumpaplaukių taksų išdidumu koja atidarant tarnybinio virtuvės įėjimo duris, po to žygiuojančią restorano sale link pagrindinio įėjimo ir sukančią link pliažo. Tai Nerijus prie stalo tiek ir tebuvo...
Barlis tuo tarpu ramiai pakritęs pavėsyje po stalu, tai eilinį kartą į šeimą parvarytą Lizzy galiausiai pririšom pavadėliu prie Barlio, kaip šiuo momentu labai nekilnojamo turto.

Sonja dar prieš tai padavėjui susakė kokiais tapas nukrauti stalą, tai kad ten buvo ir keptų sardinių - šuniški nuotykiai ir Lizzy paklydimai man mažiausiai rūpėjo. Ah, jūs keptos sardinės - tikra Viduržemių esencija.

Tada ir gimė tolimesnių judesių planas: grįždami nakvynei Sonja ir Nerijaus namuose, stojam marokiečių mėsininko parduotuvėj, kad užpirkti pačių geriausių ėrienos šonkauliukų su nugarine, juos griliuosim Nerijaus uošvijoj. Pakeliui apžiūrim Nerijaus šiltnamius ir jis papasakos kas tai yra per verslas. Nakvynė, o kitą dieną važiuojam tikrinti uošvio plantacijas ir bodega, iš kur bet kokiam stovyje aš būsiu pristatytas į laivą, nes man bus laikas plaukti toliau.

Vakarojam pas Sonja su Nerijum, jų Paukščiui Poly vis perskrendant nuo vieno veikėjo galvos ant kito. Šiek tiek stebino iš pradžių, ypač Barlį, gyvenime su paukščiais nesusidūrusį, nes jam tik 4,5 mėnesio. Nieko, įpratom ir vėliau Poly skraidymai pokalbiui netrukdė. Pavargęs skraidyt pakirptais sparnais, Paukštis griuvo savo palapinėje ant šono ir užmigo. Labai keistas Paukštis, turbūt nuo Nerijaus nusižiūrėjo, kaip miegoti reikia.
large_33A99C839EF9D8792118D931398BC650.jpeg

Turėti planą yra gerai, bet Ispanija - tai šalis, kur nuo plano krypstama lengvai. Tik visi tie nukrypimai nuo plano man idealiai patiko.

II veiksmas. Pramoninė žemdirbystė.
Visas Almeria slėnis, o ir visi kiti slėniai aplink uždengti plėvele. Dar iš jūros matosi neįtikėtini plotai, baltuojantys nuo kranto iki pat kalnų. Kalnų prieigose - dykuma, o visur po plėvele gyvybės, maitinamos gręžinių vandeniu ir trąšomis - oazė.

Čia augina viską, kas tik gali įsikabinti į pilką šiltnamių dirvą - pomidorai, agurkai, cukinijos, arbūzai, melionai, mango, papaja ir visa kita, ko neaugina olandai. Čia Europos daržas.

Plėvele uždengiami ištisi laukai, o pagal šiltnamio aukštį tu gali rinktis ką auginti. Pvz žemam šiltnamyje neturėsi gero pomidorų derliaus, nes jis auga kokius 4 m aukštyn ir jo stiebo privynioja ant žemės dar kokius 20m, vis viršūnę aukštyn perrišdami.

Nerijus vieną po kito ridena arbūzų ir cukinijų derlius. Yra ką veikti, ypač kai nežinai, ką už tuos derlius gausi - rinka, nieko nepadarysi... Imi iš lysvės prinokusius arbūzus, veži mašinomis į aukcioną - ką tą dieną gavai, tą ir turi.
Antra vertus - į minusą kristi sunku, nors įmanoma - bet tas pardavimo kainos nežinojimas verčia visą procesą kruopščiai prižiūrėti ir taupyti kiekvieną eurą ir gerai pagalvojant, kada samdyti papildomą personalą į pagalbą nuolatiniams darbuotojams ir kada daryti kapitalinius įdėjimus į infrastruktūrą.

Čia ne mėgėjiška, o pramoninė žemdirbystė - viskas profesionaliai prižiūrma ir veiklos mąstas yra ne vaikiškas. Vanduo iš drėkinimo sistemos paduodamas į rezervuarą, iš kur į siurblinę. Ten yra kompiuteris ir trąšų talpos. Kompiuteris vadovauja talpoms, o šios šiaip laiko trąšas, kurios reikiamu metu duos jėgos daigui, kitos padės žiedui, dar kitos augins vaisiaus/augalo masę. Galiausiai mes, mielas skaitytojau, tas trąšas ir suvalgysim Maximos lentynoj surastoj daržovėje. Kompiuteris nuolat reguliuoja kiek ir kokių trąšų reikia įmaišyti į vandenį, kuriuo laistomi augalai. Vamzdinės laistymo sistemos, kad vanduo patektų tiksliai ten, kur yra kiekvienas daigas.
Antra vertus, ne vien chemija ten - kai blūdinėjom po Nerijaus šiltnamių hektarus, mus svaigino tolimos tėvynės kvapas, - Gerokai mėšlu dirvą įmaitinom, - sako Nerijus,- kad atsigautų prieš sėją.
large_90_C11E3352A2C183F207AA6669E9E544C2.jpeg

Tokie tėvyne prisvaiginti ir grįžom į mašiną, o aplink plušo darbininkai, keičiantys medinius šiltnamio stogą laikančius statramsčius metaliniais vamzdžiais, o po to bus keičiama šiltnamių plėvelė. Ir jiems reikia suktis, nes laikas - pinigai, naujo derliaus sodinimas negali suvėluoti.

III VEIKSMAS. Hipių sodai.
Jau sakiau, kad Ispanijoj nukrypimai nuo numatyto plano yra normalu. Sonja, pakeliui į jos tėvų dvarą, ir sako - Gal užsukam į hipių kaimą?

Aš galvoju - važiuojam kalnuota dykuma, tai koks čia gali būti kaimas? Hipiai ne hipiai, bet tai kas gali gyventi dykumos vidury?
large_A0F9603AE8FB34627C470643F20816B1.jpeg

Pasirodo, gali. Natūraliai nusenęs ir nunykęs ispanų kalniečių kaimelis tapo vieta, kur formuojasi tarptautinė ekologišką ir kultūriškai multi aktyvų egzistavimo ir tinginiavimo bei gyvenimo stebėjimo būdą išpažįstanti bendruomenė. Tai Los Molinos, Sorbas.
large_A111C709BD6D3613B7BF5E532396DA9D.jpeglarge_A1215DEFA4889618F3873F45D14777A0.jpeglarge_90_A1293136F369EB329FE4362488DFAAC7.jpegimage

image

image

image

Kaimelis priklausomas nuo vandens versmės, jei vandens neliktų - kaimas išsivaikščiotų kaip Lietuva, o sodai kaipmat išdegtų. Ekologiška save vadinanti gyvenvietė funkcionuoja kaip oazių dykumos sąlygose kūrimo projektas su kažkokių fondų finansavimu vykdomoms programoms ir projektais.

Karšta buvo, tai kai Barlis maudėsi su nuogomis gražuolėmis, net užpavydėjau... Tarpeklis pilnas kalnų vandens, todėl vėsiai maloniai gaivina, laikas nuo laiko čia ateina būreliai jaunimo, išsirengia kaip angeliukai ir pūkšteli nuo skardžio žemyn.
large_A1630F0DA5B1B4C8FC38C3C18351FDFB.jpeg

Vynuogės kaip gyvatvorė, prisirpę figos, granatai, visokių daržovių lysvės ir daug daug gėlių.
large_90_A1BDA06AF6C862EC93F01B6F7986C266.jpeg

Suvenyrų dirbtuvėlė leidžia šiek tiek grynųjų iš turistų srauto pakelti, kaip ir gido paslaugos...
large_B60D0AF7AD7CBBE8ED65E8EB1F4259AB.jpeglarge_90_B623FE3C09F8024D708B38DDDFB80E99.jpeglarge_B62D91A0FB0DFB8801F94906B71F7AF0.jpeglarge_90_B639BA60E0136BD8EC39F725BEE6BA1C.jpeglarge_B6527257C776EFDC31DEA6468B8976A2.jpeglarge_B65E0AD1AA35F794AC9DD1236F7B0629.jpeglarge_B6696738BF993BFC65B3EF12BA3772AF.jpeglarge_B674C7A3B0A404942177304CD0DFED23.jpeglarge_B67DB59B0BB631CC97B17E5D70B1B175.jpeglarge_B6A0B352B65BA4A6773FF099824A3555.jpeg

Įdomus bambukinis eko-tualetas. Visas permatomas kiaurai, ant aukšto pjedestalo, iš kurio visas gėris patenka į kelių pakopų grunto/nendrinę nuotekų filtravimo stotį. Seniena ir atgyvena šiaip jau, nes nesuprantu kam vaikščioti į bendrą permatomą tualetą, jei gali savo namuose įsirengti tiek pat ekologišką kompostinį wc. Bet permatomo projektui lėšas iš fondų pakelti gali, o kompostinių wc pirkimui visam kaimui - ne. Va, tokie du skirtumai.
large_A185E931D33E89D3987BD31FEF152AB5.jpeglarge_A173D51BA12241952B5A91637CE7A631.jpeglarge_90_A1B2A182BB3F30E9784B4AD70ABAD7FC.jpeg

Vietiniai šunys buvo rimtai nusprendę parodyti Barliui jo vietą kaimo hierarchijoje, nelabai net leidosi nuvejami, vis taikėsi išgriebti šunelį man iš rankų. Pats užbėgo man į glėbį, kai pamatė, kad riesta bus... Po to jie pradėjo spausti Lizzy į kampą su labai nedviprasmiskais pasiūlymais - bet taksai moka apsiginti. Į šunų sukeltą erzelį tingiai sureagavo vos pora vietinių gyventojų - visi kiti parpė siestos.
large_C11AADA6C1434789C3CB9846F04FF7CF.jpeglarge_B793CAAFC35FD687A68355859E2DDB87.jpeg

Buvo įdomu kitokį gyvenimą pamatyti, bet mums laikas judėti toliau.

IV VEIKSMAS. Dvaras
Pakeliui į uošvijos dvarą, stabtelime kalno viršūnėje, nuo kur gerai matosi pati finca (sodyba) ir į visas puses nusidriekę alyvmedžių giraitės. Ten, sako viskas Markizo Karabaso, ten viskas - rodo kitur- ir dar už kelio didžiuliai sklypai plėtrai, jei prireiktų.
large_BD69D669A4E891E35949588425EC72E4.jpeglarge_BD78C1210F073BB732A14BC5C9069F40.jpeg

Pasitinka Nikolas ir Marija dar prie vartų į kiemą, aplink šmirinėja ir trys kalės, kurioms reikia pasitikti Barlį su Lizzy. Dar atvažiuojant Niko prašė mamos, kad pasakytų senelei jo nebučiuoti, nes jis jau didelis. Pabandyk, paaiškint tai senelei... Net mane ji išbučiavo, nes čia Ispanijoj taip priimta į abu žandus po bučkį įsegti kiek susipažįstant, tiek susitikus, tiek atsisveikinant.
large_BD8408DF0889C6167A50D0919B438245.jpeg

Iškart einame prie reikalo - man aprodo bodega - patalpa, kur vyksta vyndarystės burtai, trumpai esu supažindinamas su procesu, o Nikolas viską paruošia bent trejų rūšių raudonojo degustacijai. Bedegustuojant susipainijom iš kurios statinės buvo įpiltas tas kitokesnis už kitus, todėl perdegustuojam viską iš naujo. Kiekvieną vyną ragauju po du kartus - iš pradžių gryną, po to užpiltą ant ledo luito - šiek tiek praskiestą. Skiestu vynu čia atsigeriama karštą dieną troškuliui malšinti, o prie valgio naudoja gryną, kambario temperatūros.
large_90_BE0FA7F39261EA89FC217DACC48DD000.jpeglarge_90_BE2B45BFD908B6E0F26AFB57CD254A24.jpeglarge_BD8C9868D6108A7127136A572F772B5C.jpeglarge_BDC39DF6D59E430D998250380EC8A214.jpeg

Vėliau, kai sėdom prie stalo valgyti, vėl su Nikolas susipainiojom, kuris tas buvo labiau patikęs - tai viską vėl perragavom iš naujo, kad būtų ramiau. Jiems abiem patiko, kad man tinka jų vynas; vėliau Nerijus pasakė, kad čia, Ispanijoje, kai parodai kad tau patinka vynas - jau tuo nusipelnai šiek tiek pagarbos, vedančios į tolimesnį bendravimą. Abstinentams Ispanijoj turbūt sunkoka, o mane, panašu, gerbtų bet kur, kur atplaukčiau.

Nerijus tuo metu ant griliaus išdėliojo ėrieną, aš netoliese pamačiau gerai įmitusių paprikų, pora perpjoviau išilgai ir užmedčiau and grotelių šalia mėsos.
-Ė-ė, sako Nikolas -Visai ne taip su pipirais reikia... Žiūrėk, kaip teisingi pipirai daromi, kad sultingi būtų.
large_90_BE9F6C14E6F6AAD624A2BEA35CFD158B.jpeglarge_BEAD9ED1CC718DEFD91EAB3610E4524C.jpeg

Visas paprikas, be jokių pjaustymų Nikolas deda tiesiog ant žarijų ir laikas nuo laiko ilgu pagaliu pavarto, kad vienodai apanglėtų iš visų pusių. Po to atiduoda jas Marijai į virtuvę, kur apanglėjusi luobelė nuimama, paprika kokius tris kartus perpjaunama išilgai nuo kotelio žemyn, pats kotas būtinai paliekamas.
Sudėti paprikas į lėkštę, apiberti smulkiai kapotu česnaku, šiek tiek druskos ir pipirų, ir gausiai užpilti alyvuogių aliejumi. Imti pirštais už kotelio, dėti sau į lėkštę šalia meistriškai iškeptos ėrienos, pasipildyti taurę vyno (visi čia įsipila sau, kaip buriuotojai įpratę) - ir papulti į smagurio dangų. Marija matė, kad man patiko paprikos, tai dar po kelių dienų, kai susitikom važiuoti vizito pas jų draugus šalia Nerja kurorto - atvežė visą maišelį priskrudintų paprikų ir paaiškino, kaip jas paruošti, kad laivo šaldytuve išsilaikytų kuo ilgiau...
large_90_BEE6EE9DE3140438C32D17E897DB5720.jpeglarge_90_BEF11756BB025D20788A5B040C4373A6.jpeg
Čia tie lietuviškai pjauti ir labai neteisingai paruošti pipirai. Pats ir suvalgiau, kad jau prisikepiau... Bet teisingi buvo kur kas skaniau. Tie, foto aukščuau - teisingi pipirai.

Po pietų kylama nuo stalo, važiuojama į miestelioką šalia ir ten geriama kava desertui, su kaimynais aptariamos naujienos - tokia tradicija. Grįžus namo - siesta. Siesta čia ne tradicija - tai įstatymas.

Alyvmedžių plantacija duoda apie 40 000 L pačios aukščiausios kokybės pirmo spaudimo ypač tyro aliejaus, kurį visą kasmet nuperka didmeninis klientas to sezono rinkos kaina, kuri svyruoja priklausomai nuo derliaus gausos, atitinkamai nuo pasiūlos rinkoje, nes aliejaus paklausa garantuota kasmet. Panašu, kad alyvmedžių verslas yra garantuotai pelningas, klausimas tik - kiek ir kuriais metais.
large_C0BD0B77F05B3645F54BD4C5BAFDCD57.jpeglarge_C0D75B2E0C55BE2148E1C1F7952C4A52.jpeg

Alyvmedžių sodinukai į jaunuolyną sodinami gana tankiai, po kelių metų, kai sustiprėja, persodinami laukuose maždaug 4m atstumu tarp kaimyninių medelių, kad gautų pakankamai saulės. Daugiau pavėsio gaunantis medelis duos apie 30% mažiau aliejaus, nei teisingai pasodintas. Laistyti juos reikia reguliariai, tam po lauką išvedžiojama irigacinės sistemos lankstus vamzdynas. Tarpus tarp medžių reikia purkšti kažkokiu truču, kad piktžolės neaugtų. Šiaip prie pačių medžių, jau kai viskas įrengta, darbo nėra labai daug.
Medžiai patys nusprendžia, kada nori pailsėti - jei vienais metais davė gausesnį derlių, tai kitais metais tas medelis labai nedaug uogų duos, o labiau pasistengs prieš tai pailsėję.
Derliaus nuėmimui samdomi darbininkai užsideda kuprines su akumuliatoriais ir specialiomis vibruojančiomis šukomis ant ilgų kotų nuo alyvmedžių nupurto kiekvieną uogelę. Derlius pristatomas į vietinio kooperatyvo spaudyklą, ten talpose aliejus ir laikomas, kol pasiims pirkėjas.

Kiti dvaro stebuklai pasirodė paskui...
large_90_C01C6F3494060DF0C6CA3DFB996B6A1B.jpeglarge_C028EAB4F3297BEAC9853D412F2954A1.jpeglarge_C088C264AE797D2820B252973F81B21E.jpeglarge_C092FBEC98798A87275786E00C86F45E.jpeg

O dar vėliau atsisveikinom su svetingais šeimininkais. Mudu su Barliu buvom parvežti į miestą ir švelniai padėti prie vartų į mariną, kartu su didžiuliu 8L bambaliu vyno. Dabar kas vakarą bandysiu atpažinti, iš kurios bačkos man jo tiek daug Nikolas įpylė. Jei nepavyks atpažinti - teks plaukti atgal į Almeria ir viską perragauti.

Posted by gramas 09:51 Archived in Spain Comments (1)

Viduržemiai. Lokys Gauruočius Barlis

large_270_526AE212972CE0CAB20294DF622328CF.jpeg

Tai va, kaip ir buvau minėjęs - jachtos Billabong įgula pasipildė dar vienu nuolatiniu nariu. Šuo Barley, arba Barlis, kaip trumpa forma nuo Bob Marley. Šį ispanų vandens šuns (Perro De Agua Español) veislės atstovą pirkau internetu iš veisėjo Sevilijoj, kai su šeima dar kruizinom Balearų salose.

Laivo šuo planuose buvo jau senokai, nuo praėjusio rudens svarstėm įvairias veisles ir kriterijai buvo tokie:
1. Vidutinis dydis, kad nebūtų labai sunku kilnoti į/iš laivo, ar pripučiamą valtį iš laivo, supant smagiai bangai. Bet kad nebūtų smulkmena visiška, o tikras šuo.
2. Lengvai prisitaikantis prie gyvenimo laive, mėgstantis vandenį ir lengvai dresuojamas.
3. Nesišerti labai smarkiai.
4. Stabilios psichikos ir neagresyvus kitų gyvūnų ir tuo labiau žmonių atžvilgiu.
5. Su kilmės dokumentais, sveikas, tėvai abu su displazijos ir akių tyrimais, šuniukas su mikroschema, gyvūno pasu su būtinų vakcinų žymomis - kad galėtų keliauti lėktuvu.
6. Judrus, fiziškai stiprus, galintis būti kompanjonu labai ilgiems pasivaiščiojimams po Girulių apylinkes.

Žmonės jachtomis keliauja su pačių įvairiausių veislių šunimis. Vieni (šunys ir jų šeimininkai) prisitaiko prie jūros gyvenimo geriau, kiti blogiau. Maljorkoje, inkaruotėje ties Santa Ponsa teko sutikti olandų kruizerių porą, su kuria kartu jachtoje gyvena ir ispanų vandens šuo. Nieko apie šią veislę iki tol nežinojau... Sakė, prie gyvenimo laive adaptavosi puikiausiai, nors į laivą šuo pakliuvo jau būdamas 7 mėn. amžiaus. Olandai sakė, kad šuo nesunkiai išmoko savo gamtinius reikalus užspaudęs palaikyti apie 9 valandas, ko įgulai dažniausiai užtenka keliaujant po Viduržemius. Vos atsistoję ant inkaro, jie kraunasi šunį į valtelę ir irkluoja į krantą. Kartais tai daro irklalente, šuo su džiaugsmu stovi ant lentos prieš šeimininką - pats mačiau.

Kiek daugiau pasidomėjęs ispanų vandens šunimis (nepainioti su portugalų vandens šuo - tai visiškai kita veislė) - pradėjau ieškoti šeimos pritarimo šiai idėjai ir lygiagrečiai - veisėjų, turinčių šviežią šuniukų vadą. Veislynas Olandijoje ištardė mane kas toks esu ir kodėl man reikia būtent tokio šuns, sutiko toliau su manimi klausimą aptarinėti. Tačiau po ilgų diskusijų apie šunis, užsiprašė visiškai beprotišką kainą. Taip, sako, žinoma, kad Ispanijoje galite rasti pigiau, bet kad šie šuniukai kuo labiau į Šiaurę - tuo brangesni... Jokių derybų net nebuvo - laiko savo kainą, nors tu ką.

Ispanijos rinkoj dominuoja arba veisyklos-fabrikai, arba visokių netyčiukų pardavėjai, kad visai nebežinai ką nusipirksi ir ką gausi. Nėra lengva pardavėją, kalbantį angliškai surasti. Galiausiai pavyko rasti rimtą veisėją, turintį ir norintį parduoti tėvų - tarptautinių čempionų šuniukų vadą. Nepigiai, bet genealogija visada kainuoja. Daniel - toks veisėjo vardas - labai patiko idėja, kad jo šuniukas bus laivo šuo ir keliaus į Lietuvą. Detales netrukom suderinti ir depozitas buvo sumokėtas, rezervacija patvirtinta. Deja, mūsų numatytai skrydžio iš Barselonos datai šuniukas dar nebuvo 15 savaičių amžiaus, vos kelių dienų trūko ir negalėjo skristi su mumis kartu. Sutarėm su Daniel, kad dar mėnesiuką palaikys šunelį, iki rugpjūčio pradžios, kai grįšiu į Barseloną, ir atsiųs man jį iš Sevilijos specialiu kurjeriu, vežiojančiu gyvūnus po visą Ispaniją.

Pristatymas įvyko sklandžiai, šunelis atvyko sutartu laiku į mariną, kur stovėjo Billabong, po kelionės buvo sveikas ir gerai nusiteikęs, nors labai alkanas. Tada dar nežinojau, kad jis visada yra labai alkanas. Augantis organizmas...
Darbinė veislė, naudota žvejų valtis į uostą, ar laivo virvę į krantą tempti, todėl plaukia ir nardo jie kaip mažai kas kitas šunų pasaulyje. Piemenys avis ir ožkas ganydami juos naudojo, tai turi šie ispanai ir aviganio geną. Šilkinis kailis ilgo plauko, pagal veislės standartą nereikia šukuoti, o leisti veltis į dredus, bet nesišeria, neturi kvapo, laikomas antialerginiu šunimi. Lokys Gauruočius Barlis, reggae ritmu spardantis guminę kiaulę po visą laivą. Stebėtinai lengvai prisitaikė prie laivo supimo; kai ant bangos - ėda gulėdamas, kojom apkabinęs savo indą. Gal reiks ir man taip pabandyti, per sekantį štormą.

Internetuose buvau prisiskaitęs, kad kruizeiai geriausiu sprendimu šuns gamtiniams reikalams laive pripažįsta kilimėlį, arba dirbtinės žolės metriuką, kur šuo nuo mažens pratinamas kakoti ir siusioti. Padarė savo reikalus - pririštą virve kilimėlį švyst už borto, praskalauji, ir viskas paruošta sekančiam seansui. Saugumo aspektas - inkaruotėje tą kilimėlį galima palikti nuošaliau, laivapriekyje, o plaukiant sudėtingomis oro sąlygomis - šunelis ras savo smagiausią kilimėlį kokpite. Kolega buriuotojas, irgi lietuvis, savo laivu kruizinantis Karibus, savo rizenšnaucerį išmokino naudotis galine laivo platforma. Po reikalų paėmei jūros vandens šlangą, įjungei siurblį, nuplovei - ir tvarka, visi laimingi. Laivinės drobės borteliai apie platformą padaro ją šuniui visiškai saugią bet kokiomis plaukimo sąlygomis. Idealus sprendimas.

Pirmą dieną taip ir pravaikščiojau su tuo kilimėliu paskui šuns uodegą. Nieko jis nedaro ant kilimėlio, nors tu ką. Padedu kilimėlį, ateina, atsigula, žaidžia, vartosi kaip gerai žinomas koldūnas su šūdo užtaisu, o viską padaro vos tik iškeltas į krantą. Per mažas buvo Barlis, kad pats sugebėtų iš kajutės stačiais laiptais į kokpitą išlipti. Tai jeigu jis man kajutėj va tuoj pavarys, sysiukas po grindų skydais į triumus po gėlo vandens bakais pateks, kur niekaip neišvalysi, o lauke turim 30*C ir daugiau? Užuodžiat perspektyvą? Man būtinai reikia, kad jis drožtų ant kilimėlio, ir ko tik aš tada nedariau - ir jo šlapimu bandžiau tą kilimėlį žymėti, ir savo, tipo gal "permyžt" sugalvos...

Galiausiai jį užkniso mano fiksacija į kilimėlį kaip kokį fetišą, jis tyliai nutaikė momentą, kai mano kilimėlis buvo ant denio, o jo paties organizmas kajutėj - ramiausiai nuėjo į dušą ir pridrožė tiesiog ant grotelių grindyse. Labai gyriau Barlį už tokį protingą pasirinkimą, net aš taip nesugalvojau - taigi imi dušo galvutę ant šlango, nuplauni visą džiaugsmą į dušo triumą, iš kur specialus siurblys viską išpompuoja už borto. Tiesa, kol kas dušu plaunu aš, ne Barlis, bet tokį protingą šunį yra vilties bet ko išmokinti. Jis tik įdėmiai stebi, kaip aš tai darau, vis jį girdamas gražiausiais žodžiais. Kai pavarė kiečiau - irgi ant dušo grindų pagal paties pasirinkimą - taigi sumeti visą gėrį į laivo wc šalia - išpompuoji, ir basta. Šitaip, be jokių kilimėlių, ir išsisprendė problema savaime. Ką nors tokio sukūręs, dabar dažnai praneša džiugiai sulodamas, kad jau vėl jis pasirūpino, kad man būtų už ką jį pagirti.

Šuo laive - tiems, kas supranta - tai visiškai nauja rūpesčių visata ir buriavimo dimensija, ypač tam, kas mėgsta daugiau paburiuoti vienas. Nuo žmonių pailsėsi, bet vienišas niekada tu nebūsi.

Posted by gramas 01:09 Archived in Spain Tagged animals boats billabong buriavimas jachta jūra Comments (4)

Viduržemiai. Tėvynės atgarsiai.

Ir vėlgi - siūlymas sistemai keistis, nes kol ji patogiai miega, gyvenimas nuėjo į priekį.

Veikiantys asmenys ir atlikėjai redakcijai žinomi.

Skaitykit, vertinkit, pykit, džiaukitės ir neapkęskit.

Istorijos pradžia - šis buriavimo blogas

Dienraštis KLAIPĖDA

STT

Manau, permainų burinių jachtų registravimo klausimu dar gali nutikti. Jei nutiks - labai įdomu kokios ir kaip jos reglamentuos Lietuvos piliečių įsigyjamų užsienio šalyse laivų registravimo tvarką.

Jei procese galėčiau būti naudingas savo kuklia patirtimi laivo registracijos klausimais jūrinėje valstybėje - mielai papasakosiu kas, kaip, kada ir už kiek.

Posted by gramas 05:56 Comments (0)

Viduržemiai. Sugrįžimas

Karšta Barselonoj dieną iki 32-jų naktį 25 temstant tiesiai nuo lėktuvo traukinio atvykstu į laivą vandens geriamo nėr dujų nėr laivas nelabai svetingai pasitinka džiugu kad sulaukė be kitokių siurprizų nes audrų su rimtais škvalais čia bent pora ritosi kol Lietuvoj buvau vakarienei duonos iš naftos kriaukšlis vandeniu užgertas ir į šiaudus vartytis iki švintant per karšta miegoti mėnesį vėsioj Lietuvoj lietum išlydėjusioj bet nieko per pora naktų aklimatizacija įvyks nu gerai gal per tris bus gerai apsipratus tokia šiluma dar kaulų nelaužo bet netrukdytų jei El Masnou bažnyčia varpais vos ne 0500 kas pusvalandį neplaktų koks čia miegas nei buvo nei nebuvo ir uodai čia pikti maži ir greiti gerai kad įkandimas tik kokias penkias minutes jaučiasi ir pamiršti bet vyrams juk niekada neskauda jiems tik niežti tai viskas OK keliuosi jungtis šlango prie kranto čiaupo švintant laivą mazgoti kai švarus net nuotaika geresnė būna spoksau į raudonas Afrikos dulkes srove bėgančias o galva dūzgia kaip viską suspėti iki įgulai Valentinui su pačia atskrendant bent Sants stotyje juos pasitikt reikia nes iš aerouosto tik vieni bėgiai iki ten paklyst neįmanoma ir maisto reikia nubėgt parnešti nes svečiai juk paskambink man Valentinai kai nusileisit telefonu iki aerouosto stoties pravesiu aha ten nesudėtingai viskas ką gali nevažiuot aš jau atvaziavau Sants susimatysim kartu į laivą grįšim o kol kas papietauju Libano virtuvės restorane Tagine Liban superinis patiekalas gerai paėjo šalia alaus bokaliuko arba aš karšto maisto pasiilgęs nes visą pirmą pusdienį šuniui laive rojų kūriau rytoj turi kurjeris iš Sevilijos atvežti rūpi man ta jo kelionė per naktį veisėjas sakė nieko ėst nedavė kad keliauti lengviau jam būtų galas žino kaip ten bus gali lengva nebūti kai tau keturi mėnesiai ir gyvenime nesi iš namų kojų išnešęs nei mašina važiavęs nereikia įsipergyventi dėl to ko negali pakeisti jei ką šiandien miestelyje susipažinau su veterinaru kuklus toks sako English a little bit nors kalba švariausiai tikra retenybė šituos kraštuos tai pasišnekučiavom ilgiau ir atsisveikinant sakė būtinai ateit jei kokios problemos ir patarė prirodė nupasakojo kur geriausią PetŠopą mieste rasti kur visko tikrai turi ko man reikia ir konteinerio kelionei lėktuvais po dviejų mėnesių dirželių žaislų pavadėlių guolio ir ypač maisto tokio pat kuriuo iki šiol buvo mano gyvulys kilmingas kalės vaikas maitintas Perro de Agua Espanõl darbinė veislė jie kantrūs viskas bus gerai susimatysim rytoj reikia tikėti o gaurai jiems patys į dredus sukasi veliasi šukuot negalima pagal standartą gerai atrodo tai šuns vardas ir bus BobMarley va čia jo tėtuko foto superiniai šunys tiems kas supranta ir prie gyvenimo laive lengviau prisitaiko nardyt mėgsta valtis tampyt ne veltui žvejai juos nuo seno kartu į jūrą plukdydavo

0897965DEBDC753006399E5D18711FEF.jpeg

0898691505CEC4CD735BE0133EEDB9DA.jpeg

Rambloj kaip visada balaganas bet man reikia iki Port Vel nupėdinti labai reikia nes man negalima Barselonoj būnant Port Vel neaplankyti minioje vis akys užkliūna už šariato šeimų matau kaip jiems nemalonu kad į juos visi spokso ypač vaikams ir aišku jie žino ką visi aplinkiniai galvoja vis nusuku akis šalin gerai šiandien jokių ka-boom sutarkim būk žmogus nes šiandien antradienis pakentėk gerai ir dar pats save sugėdinu raminkis kvaily tu perdedi juk tik paprasti žmonės juk matosi su šeima išėjo pasivaikščioti miestą pamatyti bet kad žmogus žinotum kur sekantis tylus ožkapisis pas nekaltas mergas kuo garsiau susiruoš galėtum ir pats ten nebūti ir kitiems pasakyti bet kad jau laikas man į metro ir kojos pačios paspaudžia greiciau pro Ramblos turgų praeiti nes jei visoj promenadoj pilna tai čia visai tiršta jau kad achbar neduokdie tai tikrai būtent čia tas jų derlius ir taikinys turistai kol gali gyvenimu džiaugias kaip dzikai Barselonos to nuostabaus miesto-gyvulio kūną opuotą apspitę čepsi aš irgi dziaugiuosi su svečiais susitikęs kartu pakeliausim pavakarojam laive ir vėl pakristi abejotinam miegui nes nuo trečios nakties paprastai tegaliu sakyti kad jau pripratau ar nuovargis ima savo Pietūs nieko nepadarysi ir kaip šianakt gera būtų susapnuot Lofotenų salas nes niekada ten nebuvau bet būtinai nuplauksiu kaip Kernagio santechnikas keistuolis kuris į Jamaiką nori

Posted by gramas 16:29 Archived in Spain Tagged animals trains buriavimas kelionė jachta lunatikai jūra Comments (2)

(Entries 1 - 4 of 4) Page [1]