September 2015

- Kvailys. Paprasčiausias, elementoriškas esi kvailys. - konstatuoju faktą. - Kiek kartų tau sakiau, kad jei basas ant denio, tai tik laiko klausimas iki skausmo ir kraujo.

Jis, persirietęs, sulinkęs ir spalvą keisdamas nuo kančios, vistiek inkščia savo teisybę:
- Na, negaliu aš kitaip. Su batais aš prakaituoju, smirdėti pradedu kiek mažiau maloniai, diskomfortas su batais ir laisvės nebuvimas čia, Vidužemiuose su jų karščiais. Pamiršk Baltiją, čia Pietūs! Be to, jachtos etiketas toks - tik nevala paskutinis ir laivo negerbiantis rioglinasi ant denio, ir neduok D, į kajutę su batais!

- Ir ne mano kaltė, kam nenutiktų - tęsia savo tiradą - Kad eidamas iš laivo priekio link kokpito, nepastebėjau praplaukiančio katerio. Gavom bangos netikėtai, ir kliuvau už ventiliacijos dorado rėmo. Lygsvara ir balansas tokie dalykai - kartais turi, o kartais tenka pasistengti. Na, stengiausi, nepavyko, sulūžau - ką dabar padarysi...

- Gerai, užteks rypauti,- sakau,- gal nelūžo, gal tik skilo. - Ką dėl Romos darom? Juk planavom laivą ant kranto iškelti, o paskui savaitgalį Romoj prasieiti. Tai planas žlugo, jei persirietei tipo sulūžęs, ir nepasivelki?

- Ką darom, ką darom... - maivosi, perdėtai pašaipiai mėgdžiodamas mano susirūpinusį toną. Demagogas, arba durnius ir klounas.- Laivą iškelsim, tada bus matyt,- priduria jau rimtai.

Matau, kad kalbėtis, ar auklėti yra beprasmiška.
Imu pleistro ritę, prisuku jį prie sveiko kaimyno. Nes aš - tai aš, o jis - mano kairės kojos mažasis pirštas, visai ne laiku nulūžęs. Jam ne ginčytis dabar reikia, o kuo mažiau judėti.

Šiaip, vilties spindulys savaitgaliui dar yra - važiuojant dviračiu, o ne einant - visai neskauda. Su sulankstomu dviračiu čia, Italijoj, priima kiek į autobusą, tiek į metro ir traukinį. Bet iki to - dar laivą paruošti žiemai reikia, ant kranto iškelti, po to daug ką sutepti, variklį ir gėlintuvą užkonservuoti, visokius dalykus uždengti, pririšti, įtempti, nuimti, nusegti, nuplauti, paslėpti.

Mažylis teisus - laivą iškelsim, tada bus matyti. Darbo yra dar trims dienoms. Gal ir pirštas tada kiek pagerės.

Šitaip jis atrodė prieš ir po sutramdymo.

Būna, kad geri dalykai nutinka netikėtai, bet ši sėkmės juosta prasidėjo visai blogai.

Beplaukiant vakarine Korsikos pakrante iš Calvi į St. Florent, kaip visada, nuo laivagalio buvau išleidęs valą su trolingo lenta, į gylį nuleidžiančia žvejybos sistemėlę su 5-6 "musėm" ant nedidelių kablių ir ant galo - lengva blizgutė su trišakiu. Vos tik žuvis sugriebia kablį - lenta verčiasi, pakyla į paviršių ir man rodo - tu turi žuvį!
Ši sistemėlė leido sužvejoti keletą žuveliokų Prancūzijos pakrantėje, tai skumbrės ar tuno tikėjausi ir čia, Korsikoje.

Nei skumbrė, nei tunas nespėjo užkibti, nes pagavau katerį. Mazafaka, vietoj žuvies aš pagavau katerį!

Artėjant atvira jūra prie Saint Florent fjordo, mūsų Billabong kilvaterį sugalvojo kirsti kažkoks gudragalvis, gerai bangom įsišokęs su RIB'u. Tuo atstumu nuo Billabong, kuriuo jis lėkė, tikrai matėsi extra storas valas, nutysęs nuo laivagalio. Gal be akinių RIB'o pilotas buvo, gal per greitai lėkė, bet jis pakėlė mano valą, ritė prasisukdama sučirškė, kol jis iš maždaug 5 metrų gylio išsitempė visą sistemą su kabliais ant RIB'o, po vėl trumpai ritė žvygtelėjo ir nutilo. Sistema nutrūko, RIB'as nulėkė tolyn, po to kažko pristabdė, kažką apžiūrinėt pradėjo, vėl pagreitėjo ir išnyko. Tikiuosi, trišakis ne į žandą tam greituoliui pataikė, nors galėjo.

Vyniodamas nutrauktą meškerę, labai daug prikalbėjau visokių necenzūrinių žodžių - apie kateristus, žinoma, bet paskui vis dar nenormine leksika nuklydau į filosofinius apibendrinimus apie priedurnius, kurie nežino, ką daro. Juk nutrauktoji sistema buvo vienintelė, ant kurios man per visą sezoną pavyko sugauti žuvies. Ji man buvo brangi ne pinigu, bet savo esme ir būtimi. Aš ja tikėjau.

Visąlaik, visą sezoną - aš sąžiningai velkiaudavau vobleriu. Vieną vienintelį kartą buvo rimtos žuvies kibimas, bet ji atlenkė du trišakius ir visiems palinkėjo turėti gerą dieną. Tai ir gerai, nes 2 metrų ilgio tuno man ir nereikia, netilptų nei į šaldytuvą, nei šaldiklį.

Daugiau kad kibtų kas ant voblerio - nieko, niekaip, nė už ką. O su šitom musėm kad ir nedidelius, bet kelis žuveliokus man juk pavyko ištraukti. Nebėr mano musių... Mano musių nebėr...

Tačiau buriuotojas privalo būti sumanus - todėl Saint Florente vienu iš pirmų darbų krante buvo susipirkti komponentus naujai trolingo sistemėlei. Miestelyje man reikalingų musių nebuvo, tai teko imti tokius plastmasinius japoniškus mini-mikro kalmariukus ant tvirtų pavadėlių ir su rimtais jūriniais kabliais. Blizgutę radau panašią, kiek didesnę nei prarastoji, o lentos čia visur vienodos...

Tik Capraia saloje suradau laiko naujai sistemai surišti. Nežinau, kokia magija ten suveikė, bet vos tik įleidžiu tą savo rištą sistemėlę į vandenį - iškart užkimba tunas Bonito. Tik įleidžiu - ir užkimba.

Bonito yra pati smulkiausia tuno rūšis. Ganosi dideliais būriais, kai maitinasi - vanduo tiesiog užverda toje vietoje, kur bonito būrys užspaudžia sardinių pulką.

Vakar vakare, prieš pat Capraia uostelį vienas bonito užkibo ant visą dieną tempto voblerio. Tuo metu nauja sistema dar buvo bits&pieces, t.y. nesurišta.
Aplinkui matėsi bent kelios vietos, kur bonito "virino" vandenį. Vienos žuvies man vakarienei gana, todėl žvejyba tuo ir baigėsi, prisirišau laivą uostelyje nakvynei. Bonito filiukai puikiai išsikepė elementoriškai ant keptuvės, be jokių voliojimų miltuose, vien ant ypatingai nekalto alyvuogių aliejaus.

Ryte, kai pasiruošimas išplaukti buvo baigtas, sėdau ir staigiai surišau tą stebuklingą sistemėlę. Tuo metu aš dar nežinojau, kad ji stebuklinga.

Tai paaiškėjo po to, kai ištraukiau vieną bonito, iškart, vos pakėlęs bures už uosto įlankos. Apsidžiaugiau, kad ir šiandien bus šviežienos - iškart nudarinėjau ir nesudėtingom apeigom pakrikštijau jį vardu Sashimi ir leidau jam šaldytuve palaukti mūsų pasimatymo vakare. Apie tolimesnį Sashimi likimą čia neišsiplėsiu, bet gal kada nors...

Pasirodo, tai buvo tiktai veiksmo pradžia. Neužilgo sugavau iš karto du - vienas griebė kalmarą, kitas blizgutę. Vėliau, priartėjus prie Elba salos, užkibo dar vienas, vėl ant blizgės. Žvejybą teko baigti, meškerę vynioti, nes dabar žuvies turiu kokiom keturiom/penkiom dienom.

Likusiųjų 3 bonito vardai yra tokie:

1. Devilized Bonito.
Žuvį išdarinėti, truputį pasūdyti, ant šonų padaryti įpjovas kas pora cm. Į tas įpjovas įtrinti košę - sviestas, sumaišytas su saldžios paprikos ir aitrios paprikos milteliais. Saldžią su aitria maišyti pagal tai, kokio pasiutimo norite žuvytės. Į bonito pilvo ertmę sočiai priberkite Provanso žolių mišinio, jei nėra - įdėkite kitokių žolių - tiks krapų stiebai, ar petražolės, ar čiobreliai, gal rozmarinos šakos, ar dar koks nors šienas to your liking. Ant kepimo skardos dugno pridėkite maždaug 1cm storio svogūno griežinėlių, ant jų uždedate žuvį ir - į orkaitę. Svogūnas taip storai pjaustytas tam, kad žuvis riebaluose neplauktų, bet karštį gautų. Jokių aliejaus ar dar kokio kito riebalo tikrai nereikia. Sviestas vieną kitą kraujagyslę ir taip užkimš. Neperkepti, kad žuvis liktų sultinga; patiekti su virtomis bulvėmis ir citrinos skiltele, visai prozaiškai. Netoleruojantys bulvių - naudos sezono daržoves. Žuvies sultys bus raudonos nuo paprikos miltelių, sviestas bus skaniai traškiai apskrudinęs žuvies odą, vienžo, niam... Šitaip mes Giruliuose ruošiame stambią skumbrę, nes ten bonito nėra. Šiaip jau šefo Ramzio receptas, originalo kalba vadinamas Devilized Mackerel, bet kad pagavau bonito tuną, tai kur aš gausiu tą skumbrę...

2. Bonito a'la Billabong Vienaip.

3. Bonito a'la Billabong Kitaip.
Vienaip ir Kitaip gaminami taip pat. Pasigaunate bonito, jei pavyks - du. Idant nespurdėtų, laivą kraujais taškydamas, specialia kuoka pritvojate per galvą, kad be kančių keliautų jo dvasia į žuvų rojų. Amen. Galite velionį pagerbti tylos minute, bet galite ir nepagerbti. Trumpam susimąstome apie gyvojoje gamtoje per milijardus evoliucijos metų nusistovėjusią maisto grandinę. Po šį tuną sulapnojusio buriuotojo dar neartimos mirties, kai jis virs mikroelementų ir mineralų rinkiniu dirvožemyje, per gruntinius vandenis jie pateks į upes, kurios juos suneš į jūrą. Čia jie taps maistu fitoplanktonui. Savo ruožtu fitoplanktonas bus maistas zooplanktonui, kuriuo maitinsis sardinių mailius. Ūgtelėjusių sardinių pulkelis anksčiau ar vėliau papuls į tunų puotą, bus visas suvalgytas, ir tada vienas labai įsijautęs bonito griebs kito buriuotojo, plaukusio netoliese, meškerės kablį. Jis taps Bonito Vienaip, arba Kitaip. Grandinė užsidarė, prasisuko evoliucijos ratas, viskas - tik laiko klausimas. Tačiau labai neįsijauskit, sekmadienio homilija tuo ir baigiasi, nes mums žuvį doroti reikia. Kūną išskrosti, išplauti ir specialiu peiliu išpjauti filiukus. Liks nuo stuburo atpjautos ašakos filiuko centre - jas patogu ir lengva ištraukyti smailomis elektriko repliukėmis - jas radau elektros testerio dėkle, puikus įrankis, multifunkcinis, pasirodo. Filiukus gausiai pabarstyti stambia druska, po to užberti šiek tiek rudojo cukraus ir leisti bonito filiukams pailsėti per naktį. Ryte jie bus pasiėmę tiek druskos, kiek jiems reikia, likusią nuvalyti. Tą, kuris Vienaip, pabarstyti džiovintais krapais, nes laive šviežių neturime, žinote... Tą, kuris Kitaip, palikti be krapų, tiks ir taip. Jei kam netiks ir norisi prabangiai - užberkite truputį smulkiai grūstų juodųjų pipirų ir gausiau Provanso žolių. Recepto autentika nuo to nenukentės. Filiukus nusausinti popieriniu rankšluosčiu, kiekvieną atskirai vynioti į foliją ir dėti į šaldytuvą.

Nuo šiol bus galima pusryčiams ant paskrudintos duonos užtepti raudono arba žalio pesto pagal nuotaiką, uždėti plonai atpjautų bonito file juostelių; kava bus jau kiek atvėsus - ir jachtos kokpite, markstantis ir vartant akis prieš kylančią saulę, murkti iš malonumo.

Būtent - baisiai gražu, ir baisu tiek, kad net gražu - kai tau apie stiebą ima suktis didžiuliai lėktuvai, vis taikydami nusileisti prie vandens kuo arčiau tavo laivo. Žiūr. video, bet GoPro fisheye objektyvas iškreipia perspektyvos ir atstumo jausmą. Kai sakau, kad jie leidosi arti, tai reiškia ARTI arti.

Revellata įlanka ten, kur ant inkaro BILLABONG stovėjo, tikrai nėra plati; pilotai tikri profai - leisdamiesi šalia laivo, pro iliuminatorius mojuoja mums rankelėm, atseit nebijokit, mes žinom, ką darom... Ačiū širdingai, kad žinot, bet kažkaip vistiek nejauku, kai lėktuvas artėja tiesiai į laivą ir tik paskutiniu momentu pakreipiamas šiek tiek į šalį, kad neužkliūti už stiebo. Ir taip - kelis kartus, kad maža nepasirodytų.

Šitaip Prancūzijos CoastGuard priešgaisriniai lėktuvai treniruojasi imti vandenį vos ne iš visų galimų įlankų Prancūzijos pakrantėse. Leidžiasi tiek, kad specialus vožtuvas lėktuvo dugne leistų vandeniui subėgti į rezervuarus, po to pakyla šiek tiek ir išpila tą vandenį.
Šią vasarą tai stebėti teko daugybę kartų, bet iš taip arti pagauti juos ant video - tik dabar.

Corsica, 2015-09-11.

s/v BILLABONG 2

Šiandien jūroje Mistralis. Pavakare prasidėjo, tai rimtai pūs dar pora dienų tikrai, jei ne ilgiau.

Jau anksčiau minėjau, kad Mistralis - tai Šiaurės/Vakarų (NW) vėjas, kuris Ronės slėniu Prancūzijoje įsibėgėja nuo Atlanto, dar sustiprėja Pirėnų ir Alpių kalnų masyvų zonoje ir stipriai kerta į Liono įlanką Viduržemio jūroje. Teko matyti prognozes ir pačiam uostuose pasislėpus, ar kur ant inkaro atsistojus išlaukti vėjus iki 30 m/s gūsių metu. Yra buvę ir baisoka, kad nuo inkaro nenurautų ir į krantą neišridentų, bet Neptūnas man buvo atlaidus, matyt todėl, kad nepamiršdavau jam įpilti. Jau žinau, kodėl apie Mistralį vietiniai kalba labai pagarbiai.

Jei ne Mistralio periodai, Viduržemio jūrą (tiksliau - Tirėnų ir Ligurijos jūras) pavadinčiau visai nuobodžia paties buriavimo kokybės prasme. Vyrauja besisukiojantys silpni vėjai, plačios štilio zonos - daug (per daug) yra plaukiama varikliu. Jei išplauki į maršrutą anksti ryte - vasarą vėjo turėsi maždaug nuo 11.00 iki 15.00 . Mažoka, jei plauki toliau... Vėliau vėjas ims sukiotis, kol vakarui visai nurims. Naktys dažniausiai ramios, patogu nakvoti laivui stovint ant inkaro. Užtai turistiniam čarteriui - sąlygos idealios - plauki 3-4 val. per dieną, marinos čia ant kiekvieno kampo jei ne po vieną, tai po dvi, vakare užsimeti Moules Marinieres su baltu vynu - ir į šiaudus.

Norint paburiuoti labiau su azartu - inkarą kelti reikia dar prieš nurimstant Mistraliui, bent pusdienį iki jo pabaigos. Šitaip, į besibaigiantį štormą, kartu su Lolita išplaukėm iš Calvi, Korsika į Villefranche sur Mer šalia Nicos, Prancūzijos Rivjera. Pradžioj du rifai į grotą, po to ir visi trys, išlindus į atvirus vandenis, o genujos tereikėjo irgi tik vos vos. Greičio turėjom virš 7 mazgų kaip vidurkį pirmas plaukimo 10 valandų, jachta ėjo stabiliai, kaip traukinys. Banga buvo per kelias dienas supūsta, tai pasupo ir pirštais nerodysim ką, bet užsupo. Kelios bangos lūždamos sugebėjo ir į šiaip labai sausą kokpitą įšokti.
Šiaip atviroj jūroj gana retai dideles lūžtančias bangas sutiksi, nes jūra gili, pagrindinė banga nusistovi reta, ilgo periodo, bet galinga, apie 3m aukščio, šiek tiek panaši į Atlanto zybę, tik tankesnė. Didelė, bet nepikta banga. Virš pagrindinės bangos, ilgus atstumus keliaujančios, dažniausiai turime ir lokalinį bangavimą, dažniausiai kitos krypties, nei pagrindinė banga. Lokalinės bangos - tai 0,5 ar 1 m aukščio - tos jau tankesnės, piktos, primena Baltijos bangavimą, kai aštresnis vėjas užpučia. Viršūnės jų palūžinėja, tai tada ir norisi bures rifuoti. Tos lokalinės vėjo bangos dar maišosi su kitomis kryptimis keliaujančiomis likutinėmis bangomis iš kitų regionų. Taip ir gaunasi, kad štormui besibaigiant, gauni ramią ir didelę pagrindinę bangą, o apie ją, kaip šunų gaujos vienvaldį vadą, šokinėja visom kryptim tokie dantis iššiepę, vis bandantys į blauzdą įkirpti maži šakalai.

Tą dieną daugiau greičio ir burių ploto nesinorėjo visai. Vėliau pradėjo suktis į nosį, ramintis ir teko išleisti rifus, vėliau jungti variklį visai likusiai kelionės daliai, beveik 7 valandoms.
Variklio tepalus ir filtrą keičiu kas 100 motovalandų, tai čia tos valandos susirenka žymiai greičiau, nei buriuojant mūsų Baltijoj. Ir gerai, ir blogai tas jų Mistralis - kartais paburiuoti smagiau leidžia, o kartais taip prispaudžia, kad ...

Vietiniai buriuotojai sako - Viduržemyje vėjas būna trijų rūšių: per mažai, per daug, arba ne iš tos pusės. Šiandien man vėjas ne iš tos pusės, nes audra iš atviros jūros įlenkia retą, ritmingą maždaug 1-1.5m bangą į šiaip labai ramios įlankos maišą, o vėjas užinkaruotą laivą vis laiko šonu į bangą. Todėl supa stipriai. Toks supimas pats bjauriausias tiems, kas jūrligei lengviau pasiduoda. Kai esi jūroje - supa kitaip, laivą burės prie bangos prispaudžia, gali kiek užversti ant šono, bet supimas nėra bjaurus, visai ne taip, kaip stovint ant inkaro.

Vartaliojasi laivas kaip koldūnas nuo šono ant šono, dangų stiebu maišo, kyliu vandenį plaka. Raičiojuosi lovoj, vis atsikeldamas visokius bildukus ir barškučius raminti, apie normalų miegą nė kalbos. Tai vandens butelis kažkur ritinėjasi, tai galjūno spintelėj kažkoks buteliukas skimbčioja, tai kokioj skardinėj sardinės aliejuje garsiai šnekasi. Galiausiai nuogas turiu eiti ant denio ir nuraminti šluotą, kuri sugalvojo ten blaškytis - palikau numetęs šalia stiebo dar dieną, tai va tau pramoga nakčiai. Tuo pačiu inkarinį aliarmą ploteryje pasitikrinu, žiūriu, ar inkaro dugnu nepavilkom. Viskas gerai... Galima toliau eiti lovoj pasiraičiot. Keikiu save, kad dar dienos šviesoje nepastačiau laivo ant dviejų inkarų, kad laivagalinis, su valtele užvežtas inkaras laivo nosį nuolat tiesiai į bangą laikytų. Naktį to daryti visai nenoriu, nes dugne yra uolų, norisi matyti, kur inkarą padedi, kad paskui, pakeliant, nardyti nereiktų.

Supimas dar pastiprėja, banga padidėja, nors vėjas lieka silpnas, mat kalnai šitą įlanką gerai pridengia. Miegot jau visai neįmanoma - atrodo, apsikamšai šonus pagalvėm, kad nesiraičiot, kvėpuoji pagal bangos ritmą, jau jau jau išsijungi, bet nuolat kuri nors raumenų grupė vistiek įsitempia, instinktyviai bando supimą kompensuoti. Prabundi, keiti padėtį, atsipalaiduoji, jau tuoj miegosi, nes labai norisi... Tik pradedi grimzti miegan, vėl raumenys darbo susiranda. Pabundi po kurio laiko, kai tie darbštuoliai jau pavargę vos ne iki skausmo, tada viskas vėl iš naujo. Ryte esi pusiau pamiegojęs, pusiau pridaužytas, pusiau surūgęs. Įšoki į vandenį, įkali kavos, saulė šviečia - ir viskas vėl gerai. O kad miego atsigriebti - galima valandžiukei siestos nulūžt. Pietūs juk čia, reikiaprie vietinio ritmo adaptuotis...

Be bangų stabilizatoriaus, nuo groto giko įleisto vandenin, ši naktis būtų buvus tikras košmaras. Su stabilizatorium buvo tik šiaip bloga naktis.
Puikus įrengimas, must have jeigu planuoji daugiau laiko inkaruotėse praleisti, nei marinoj. Dvi nerūdyjančio plieno plokštės, šiek tiek paformuotos, sujungtos vyriais. Laivui leidžiantis nuo bangos pakrypstant į bortą su amortizatoriumi - plokštės susiglaudžia ir lengvai nuskęsta. Pradėjus laivui atsitiesti - plokštės atsidaro ir visu plotu kabinasi į vandens masę, gesindamos supimo momentą. Šitaip laivas žymiai lėčiau supasi ant bangos ir net stiprus supimo momentas visiškai užgesinamas per kokius 3-4 stiebo mostelėjimus per dangų. Laivai, čia pat inkaruotėje stovintys be amortizatorių, dar ilgai ir aktyviai po to vartaliojasi; kaip ten jų įgulos sugebėjo šiąnakt bent kiek miego pagauti - manęs neklauskit.
Daiktas išbandytas, patikrintas, veikia - tikrai rekomenduoju.

Fimuką apie dienas su daugiau vėjo marinoje, ant inkaro ir jūroj - įkelsiu vėliau, jei pavyks WiFi surasti.