A Travellerspoint blog

September 2016

Atlantas. Smėlio kaimas.

Olhao pulsuoja visas, nes šiandien šeštadienio turgaus diena. Du didžiuliai raudoni pavlijonai su bokšteliais kampuose, po kiekvienu iš jų - po restoraną. Vienas paviljonas skirtas jūros produktams, kitas - mėsa ir daržovės. Pilnos alėjos kioskų ir pavėsinių, kur nusipirksi bet ko. Minios žmonių, girdžiu kalbant ne tik portugališkai, bet ir angliškai, rusiškai, ispaniškai... Panašu, kad portugalai čia gerklingiausi iš visų, bet jų ir daugiausia. O mudu su Barliu kalbam lietuviškai tarpusavyje, su kitais - angliškai. Tie kiti - tai sargai prie kiekvieno žuvies paviljono įėjimo, mandagiai stabdo ir aiškina, kad su šunimi negalima, rodo virš įėjimo kybantį ženklą. Kokį turėčiau ženklą parodyti jiems, kad suprastų, jog neturiu kur savo draugelio palikti, kol pats sardinių kilą staigiai nupirkčiau? Paviljone keturi įėjimai, trys sargai buvo budrūs, o ketvirtas mažiau atidus. Stoju eilėn prie prekeivio, turinčio didelių, skanių sardinių. Jos tiesiog apvalios, kaip mažytės torpedos, užtaisytos Omega3. Eilė juda labai lėtai, kiekvienam klientui jo pirkta žuvis valoma, kapojama pageidaujamo dydžio gabalais. Mums tik sardinių, jokio valymo, kapojimo, bet kad tik greičiau... Nespėjom - iš kažkur atsiradęs apsauginis prikimba prie alkūnės ir aiškina, kad serui su šunimi čia būti negalima ir jau pats laikas išeit. Ne, palaukti negalina, išeiti dabar. Barliui patiko būti vėsiame paviljone, o kai pamatė, kad einame lauk į gatvės kaitrą - protestuodamas pakrito tiesiog į nuo prekystalio tekančią tirpstančio aštraus žuvies kvapo ir skonio ledinę versmę. Na, kaip tu žmogus išeisi? Sargas juokiasi, bet stovi šalia ir saugo, kad negrįžčiau atgal.

Gatvės prekyvietėj užperkame bulvių, salotų, paprikų, cukinijų ir kitokių daržo gėrybių, kad jau su jūros baisybėm taip nenuskilo. Paliekame pirkinius valtelėj, pririštoje žvejų uostely, o patys einame pakalbinti tą marinos admirolą.
Visai neblogas, draugiškas vaikis, pasirodo beesąs, labai džiaugiasi galimybe kalbėti angliškai, po to dar klausė, ar gerai kalba... Ne, vietos mano laivui nėra ir be pirmadienio tikrai nebus, gal tada kas išplauks, bet derinti su kapitonu, admirolo bosu, pagrindiniame marinos biure. Ta laisva devinta vieta prie pontono F, į kurią taikiau įlysti - ji kito laivo, galiu pats sąrašus pažiūrėti, prašom, štai čia, sorry so much. Nuraminau, kad angliškai jis kalba labai gerai.

Ne, tai ne... Grįžtu į valtelę, mudu plaukiam į laivą ir laukiam svečių grįžtant iš žvalgybos. Jie paskambins, kada nuo kranto juos paimti, nes marinos tiltelio vartai atrakinami tik specialia kortele, kurios mes, kaip piratai partizanai, ir neturim.

Po kokių 20 minučių pasirodo ne svečiai, o tas pats jaunasis admirolas. Jis nesupranta, kodėl prieš tai šitaip maloniai bendravęs žmogus su šunimi prisirišo išorinėje marinos pontono pusėje, kur net klampės laivo virvėms neįrengtos, juk tai nelegalu. Nesvarbu, kad ženklų nėra, tai vistiek nelegalu. Žiūrėkit, jūsų švartavimo virvės skersai pontoną eina iki vidinėje pusėje esančių laivų vietų ir trukdo klientams eiti pontonu, va šitaip trukdo ir jie gali įkristi, na, dabar pats matot, kaip tai nesaugu... Taigi jei mano bosas dabar pamatys, jums iškart iškvies pakrančių apsaugą, o man bus didžiulės problemos, nes sakys kur tu žiūrėjai, kad tau po nosimi nelegaliai švartuojasi, jo, jis toks labai, na kaip ten tas žodis... Taip, angry and nervous žmogus, ačiū kad priminėt, bet turite išplaukti tuoj pat, kitaip tikrai bus problemos, jau nekart taip buvo, bosas iškart skambina į coastguard, jie tikrai atplauks, bus baudos, problemos...

Atsirišu, nueinu nuo krantinės apie 100 metrų ir išmetu inkarą šalia farvaterio, pačiame mieste, vandens tarpelyje tarp marinos ir žvejų uostelio, visai priešais turgaus paviljonus; šalia, bet saugiu atstumu nuo nedidukės jachtutės su pagyvenusių belgų pora. Už kelių valandų, prie žemo vandens čia turėsim vos daugiau kaip metrą po kyliu, kaip išsiaiškinu potvynių lentelėse ir grafikuose. Vieta pakankamai saugi, gal likti mums čia nakvynei, kai svečiai išvažiuos?

Parsivežu Artūrą su Ramune, griliuojam veršienos kepsnius, po to pakrentam siestos, nes jiems kelionė bus su persėdimais ir ilga. Pavakare matau, kad belgų pora kelia savo inkarą, o praplaukiant pro mus, tokia moterėlė kaip sudžiūvus pliauskelė labai karštai man aiškina, kad jokiu būdu negalim likti šia nakvoti. Terrible kažkas?Jos ryškus prancūziškas akcentas ir jų jachtutės pakabinamo varikliuko zyzimas mums nepadeda susikalbėti. Klausiu kodėl negalim, kas čia nesaugu? Ne, ne, tikrai negalima, terrible. Ji abiem rankom plačiai mojuoja nuo savo šlaunų iki ausų, rodo pirštu link manęs ir kranto, vėl mojuoja, pirštais rodo sau į ausis ir aš suprantu, kad jachtutei tolstant nuo mūsų, ji manęs nebegirdi per varikliuko birbesį.

Kodėl negalim? Aš nematau priežasčių, dėl ko čia būtų pavojinga ir nesaugu. Vėjas čia ne problema, nes miestas ir farvateris aprėminti seklumų, kurias dabar kapsto kelios dešimtys kriauklių rinkėjų; banga, galinti nurauti nuo inkaro čia tikrai nesukils. Gal vagystės iš laivo problema, nes miestelis tikrai buvo pilnas labai įdomių ir visokių spalvų personažų, o visokios valtys valtelės ir kateriai tik ir zuja aplinkui. Abejonių virtinė dūzgia galvoj ir kaip potencialus pavojus man jau atrodo potvynio srovė, kuri dėl aplinkinių seklumų gali taip truktelėti farvaterio kanalu, ir su tokiais sūkuriais, kokius matėm tik Gibraltare, kad silpnas gruntas atiduoda inkarą, joks variklis prieš ją neatlaiko ir mano laivas ištykšta į admirolo marinos sieną. Taip ir bus - stipri potvynio srovė.

Žinot, sakau svečiams, jūs gal jau ruoškitės, nes vistik plauksiu iš čia į inkaruotę prie smėlio kaimo, kur visi kruizeriai gyvena, nes akivaizdu, kad čia, mieste, likti tikrai nesaugu. Nelabai svetingai tai nuskambėjo, bet jie supranta, kad plaukti sekliu kanalu ir kitur inkaruotis dar iki sutemstant man būtų protinga. Atsisveikinam krante, prie žvejų kuro kolonėlės, kur užpildau kanistrą benzino valties varikliuko atsargų.

large_F880B665C5C0D66E37114DDF16B53A3F.jpeg

Mes jau naktį prieš tai irgi nakvojom prie smėlio kaimo, kaip mes vadinam Culatra miestelį. Nedidelis vasarnamių miesteliokas, kažkada buvęs žvejų kaimeliu, dabar su savivaldybe, uostu, keleivine prieplauka, bažnyčia, mokykla, biblioteka, keliom parduotuvėm ir gal dešimt restoranų. Vien smėlėti betoniniai takai pėstiesiems tarp namų, o vietoj gatvių - klampaus pliažinio smėlio juostos, pravažiuojamos tik traktoriumi, nes kitokio transporto šioje smėlio saloje ir nėra. Viskas, įskaitant ir pinigingus turistus, į čia pristatoma laivais.

Su šunimi keliamės vakaroti į krantą. Sėdžiu ant smėlio kaimo pakrašty, laukdamas šilto saulėlydžio, o Barlis dūksta vandeny, laigo krante ir visai nebenori manęs klausyti. Vaikas dar. Va, visas šlapias besivoliodamas smėlyje, įsipainiojo į seną tinklą, išsigando, ir aš vėl jam labai reikalingas.

Vėl laive būsime dviese. Visada atsiranda dvejopas jausmas laivo svečiams išvykus - šiek tiek vieniša ir liūdna, bet taip bus tik iki rytoj, kai laivas ir jūra įsuks į savo veiksmų ir darbų rutinas. Antra vertus - vėl prasideda tikrasis kelionės malonumas, kai nebesi atsakingas už kitus žmones ir imi gyventi bei keliauti savo ritmu.

Dar plaukiant valtele į smėlio kaimą iš inkaruotės, stabtelėjau prie netoliese inkarą išmetusios tų pagyvenusių belgų jachtutės pasikalbėti. Seniukas, babytė ir katinas laive. Pasirodo, tas jos platus mojavimas nuo šlaunų iki ausų reiškė didžiulį triukšmą nuo kranto restoranų, dėl kurio jie vieną naktį išvis negalėjo miegoti. Ji tik tuo metu buvo pamiršusi anglišką "noise", kad galėtų praplaukdama man pasakyti.

large_F87DB336EB99AA18F86DA6DB582C6BDF.png

Posted by gramas 03:39 Archived in Portugal Comments (2)

Viduržemiai. Retas vaizdas

El Masnou - tai nedidelis miesteliokas šalia Barselonos, kur buvom palikę Billabong pririštą prie krantinės mėnesiui, kol patys vykom į Lietuvą. Grįžęs į laivą, turėjau jį iš naujo paruošti tolimesnei kelionei. Dienos buvo karštos, pavėsyje saulė įpūsdavo iki 34*C, todėl ant laivo dirbti galėjau tik ryte ir vakare, kai karštis dar pakeliamas. Maždaug nuo 11 val. ryto jau karšta ne juokais, todėl visi darbai į šalį, įgula tuo metu jau priemiestiniu traukiniu išvykus tikrinti Barseloną, o aš pats - vis laikydamasis pavėsinės gatvės pusės, išeinu paklaidžioti po El Masnou, ar pakibti ant lauko kavinės wi-fi, vis siurbteliant iš aprasojusio bokalo vietinio alaus.

Tą dieną pavėsinių gatvės pusių maršrutas susiklostė taip, kad atklydau prie antikvaro parduotuvės. Ant šaligatvio šalia įėjimo sustatytos dėžės su senomis knygomis manęs neužlaikė, nes iškart pamačiau, kad visos vien ispanų kalba. Smukau į vėsią parduotuvės prietemą, sakau Hola porai žmogystų besišnekuciuojančių netoliese, o akims apsiprantant su prieblanda, jau matau, kad papuoliau ten, kur reikia. Tarp visokio naminio buitinio šlamšto ir kičo vis pasitaiko tai paveikslų marinistine tema, tai senoviškos laivinės įrangos detalių, prietaisų ir atributikos. Aišku, kad čia šiek tiek užtruksiu, nes jau kuris laikas (uostas) vis ieškau marinistinės temos paveikslo, kuris tiktų Billabong interjerui. Ilgiau pastoviu prie sienos su bent septyniais burlaivius ir jūros mūšius vaizduojančiais paveikslais. Vos du iš jų tiktų man , nes jachtos patalpų erdvės diktuoja formatą - man tinka tik nedideli darbai.

Dar Maljorkoj, kartu su Lolita klaidžiodami Palmos senamiesčiu, užėjom į antikvaro parduotuvę, kurios savininkas, pats britas, nupasakojo kur tuose jo labirintuose rasti marinistinės temos daiktus. Pilna ten visko buvo, nuo senų jūrlapių ir locijų iki šturvalų, instrumentų, knygų, uniformos dalių ir paveikslų. Vienas, labai kruopščiai pagamintas jūrinių mazgų rinkinys, skoningai įrėmintas - patiko mums abiems, bet jo dydis tiktų nebent keleivinio lainerio restorano salei - toks didelis, kad tokių matmenų ploto nei ant vienos pertvaros mūsų jachtoje nerasi. Pavarvinom seilę, pasigrožėjom ir išeidami pasakėm šeimininkui, kad gaila, kad mums patikęs paveikslas per didelis mūsų jachtai. Britas net nemirktelėjęs atšovė - Na, vadinasi jums reikia didesnio laivo!

Tuo metu čia, tas sudžiüvęs senukas labai gyvomis akimis - pasirodo jis yra parduotuvės šeimininkas - išlydi savo draugą ir skiria visą savo dėmesį man. Visas tas jo dėmesys - ispaniškai, o angliškai jis nekalba nei žodžio. Nieko, mes bendraujam, jis ispaniškai, aš iš pradžių angliškai, bet paskui matau, kad mūsų pokalbio kokybė išlieka nepakitus, kai aš kalbu su juo ir lietuviškai. Senas žmogus, jis laiko turi, gerai nusiteikęs ir bendrauti mėgsta, todėl veda mane nuo vieno daikto prie kito, vis pasakoja jų istorijas, iš kurių suprantu gal tik kas dešimtą žodį. Jo dalykas pasakoti, mano - linksėti galva ir džiaugtis Bien, muy bien, ar lietuviškai stebėtis "Ohooo! Nu, geras!!! " ar klausti "O kas tai?" - ir jis persijungia jau į kito daikto istoriją, lyg būtų supratęs lietuviškai, nes tai kiek panašu į Que es esto?

Apžiūrim kokius penkis senovinių lovų galvūgalius su drožiniais, po to gražiai išdrožtą durų dekoro rėmą - jam 500 metų, sako, pažiūrėk įdėmiau, kokie balkių sujungimai ir kiek rankų darbo meistras į drožinėtus ornamentus įdėjo. Po to veda mane prie komodos, atidaro stalčių, ištraukia kažkokio senųjų Italijos meistrų paveikslo fotografiją ir ilgai pasakoja istoriją, iš kurios suprantu, kad jis kažkaip dalyvavo to paveikslo radimo ir tolimesnio likimo istorijoj ir kad galiausiai parduotas jis buvo kažkokiam muziejui, kur jį galima pamatyti. Iš kas dešimto žodžio daugiau konteksto man taip ir nepavyko surinkti... Todėl nuo komodos jau aš šeimininką vedu prie sienos su jūriniais paveikslais ir klausiu kiek kainuoja, durdamas pirštu į man patikusį. Sumala kažką nei tai penki, nei tai penkiasdešimt, kad turiu perklausti - Penki Nulis? Cinco Cero? Jis sako Si, bet išsitraukia piniginę, išima 15 eurų ir rodo man. Aha, reiškia penkiolika - čia gi pigiau grybo už tokį laivo vaizdą. Gerai, sakau jam lietuviškai - parodyk man tą darbą. Apeina visokiais niekais nukrautus stalus, užlenda prie sienos, nukabina paveikslą ir tiesia man. Paimu, sakau, kad jau ten esi, duok pažiūrėt ir tą kitą, panašaus dydžio. Paduoda ir tą. Man išsirinkti kengva, nes vos įėjus iš gatvės šviesos ir akims apsipratus viduje, mano dėmesį iškart prikaustė būtent šitas darbas su tristiebiu laivu Phocéen.
Gerai, sakau , imu.
Seneliokas kiek susimėtė, sako tai kad 15 eurų už vieną, ne už abu...
Žinoma, vieną, - nuraminu jį, sumoku pinigus ir mes atsisveikinam, abu labai patenkinti įvykusiu sandėriu.

large_57C827860755A60CF8A14BA001D837CE.jpeg

Jau vėliau, grįžęs į laivą, susigūglinau, kad darbo autorius yra Marselyje gyvenęs dailinkas marinistas Antoine Roux (1765-1835). Originalas tikriausiai yra kažkur, kur googlas nelabai žino, o man, labiausiai tikėtina, teko reprodukcija, užklijuota ant lentos ir storai dengta bespalviu laku. Originalus darbas buvo atliktas vandens dažais ant vatmano, todėl norint išsiaiškinti ar aš turiu originalą ar tik vieną iš spaudinio tiražo egzempliorių - reiktų nulupti laką ir sugadinti darbą, kuris nuo pirmos sekundės mano laive - kaip namie. Taigi - viskas liks taip, kaip yra.

Tiems, kas burlaiviais domisi - keli lengvi klausimai:

- koks tai laivas pagal apiburinimo tipą?
- kokios paskirties laivams toks apiburinimas buvo naudojamas?
- kokį laivybos manevrą Phocéen atlieka?
- kodėl šitas straipsnis pavadintas "Retas vaizdas".

Kad klausimai lengvi, tai už visus teisingai atsakiusiam skiriamas vertingas prizas - labai daug matęs jachtos Billabong škertikas. Prizą atsiimti bus galima dar dvi dienas Gibraltare, jeigu nespėsite - po to gal Ceuta, Afrikos pakrantėj, arba atkarpoje nuo Gibraltaro iki Porto - čia jau vėl Europa, iki spalio mėnesio.

Vertingasis škertikas atrodo štai taip:
large_270_579A349ADBDD09623D9974F6E9F1F803.jpg

Posted by gramas 23:47 Archived in Spain Comments (0)

Viduržemiai. Peklos pagaikštis Gibraltaras

Skusdamas ir tarkuodamas bulves blynams kepti, laivo racija klausausi VHF12 kanalo. Juo uosto dispečeriai reguliuoja laivų eismą Gibraltaro uoste ir jo prieigose. Kiekvienam čia pasirodžiusiam laivui jie duoda nurodymus kaip manevruoti, kad saugiai prasilenkti su kitais laivais, kur ir kaip priimti locmaną, ar kada išvykstantis laivas gali atsirišti nuo krantinės. Čia tik maža dalis informacijos, srūvančios upe iš radijo stoties garsiakalbių - ir tai muzika mano ausims, nes smagu bent apytiksliai žinoti, kas laivybos prasme vyksta čia pat, iškart už Alcaidesa marinos vartų. Kažkas informavo uosto tarnybas apie didžiulę medinę kliūtį laivybai, plūduriuojančią įlankoje, išklausiau kaip tos tarnybos pergyveno, kad kliūties neranda ir kaip džiaugėsi radę. Kitas laivas bvo smulkiai ištardytas prieš priimant užsakymą locmanui gauti - ne tik standartinė informacija apie laivo matmenis, krovinį, įgulą - bet smulkiai išklausinėjo, ar nei vienas įgulos narys per dvi paskutines paras nekarščiavo. Zikos viruso prevencija, ar kas čia? Buvo ir neva tai pavojinga situacija, kai dispečeris labai piktai barė kapitoną laivo, atlikusio pavojingą manevrą, galėjusį sukliudyti į uostą įeinančiam laivui. Labai piktai dispečeris aiškino, kad pavojingai manevruojančio laivo veiksmai įrašinėjami. Ką jis veiks su tuo įrašu, gal neš šeimai vakare parodyti, koks tėtukas ekstremalas - nežinau. Laivų čia tiršta, todėl dispečerio darbas panašus į cirko triuką, kai artistas vienu metu ant rykščių suka kokias 20 lėkščių. Jei cirkininkui nepavyks - suduš lėkštė, ar publika nušvilps - paverks artistas į pagalvę vieną naktį, ir praeis. Bet jei suklystų dispečeris ir pora mega- tankerių susidurtų dėl jo klaidos - ašarų į pagalvę gali ir neužtekti... Taip ir įsitempia tie nervai jiems, jūros uosto darbininkams, o man laikas blynus kepti. Kad būtų įdomiau, bulviniai blynai bus su kariu ir ciberžole.

large_180_F96D481E90CFD8BAEBA88F7FF5564642.jpeg

Jau kelios dienos jachta Billabong stovi The Rock papėdėje, šalia aerouosto pakilimo tako ir mudu su šunėku Barliu čia laukiame į laivą atvykstančių įgulos narių. Kartu su jais keliausime nuo Gibraltaro iki Faro, Portugalija.

large_180_F981B618904E820CD54E0B3C0C242E5D.jpg

Atvykom į Gibraltarą vakare, iškart nusitaikėm į Alcaidesa mariną Ispanijai priklausančioje pusiasalio dalyje, miestelis La Linea. Vos aplenkęs uolą iš Rytų, sukiojuosi tarp laivų inkaruotėse ir sumąstau pakeliui racija užklausti Queensway Quay mariną, gal turėtų man vietą savo uostelyje... Racija vhf71 niekas neatsako, net Reeds almanache parašyta, kad rezervuotis reikia iš anksto elektroniniu paštu... Tai, manau kodėl neužsukus pas juos ir pasižiūrėti pačiam. Marinos vartuose pasirodo budintis ir jo klausiu kaip ten dėl tos vietos savaičiukei... Klausia, kiek metrų laivas, lyg ir svarsto kad matyt yra ta vieta, bet paskui staiga pamato po mano laivo dešiniu zalingu likusią kyboti Ispanijos vėliavėlę. Ne, sako, nėra vietos, apsisuka ir nueina sau. Matyt, dėl vėliavos supyko; damn, visai pamiršau, kad turiu nupirkęs ir Gibraltaro mandagumo vėliavą, nes planavau prieš išplaukiant užsukti į kuro kolonėlę Gibraltare, dyzelis ten pigesnis. Nėra kaip svetingumo tikėtis, jei į britų uostą bandai su geltonai raudona ispaniška vėliava įplaukti...

Jautrumas dėl vėliavų čia pastaruoju metu yra paūmėjęs. Visai neseniai, šių metų birželio 21d. vos pora dienų po oficialaus Madrido pareiškimo, kad Gibraltaras VISADA buvo ir bus Ispanijos, kažkokie šmaikštuoliai (juk tikrai ne kalno beždžionės) ištiesė didžiulę Ispanijos vėliavą Gibraltare ant Viršutinės Uolos (Upper Rock) šlaito.

large_F8D7042F95FB317F9528755923302858.jpeg

Šitoks akibrokštas karūnai, valdančiai Gibraltarą nuo pat jo užkariavimo 1713 metais! Nors Gib turi suverenumą ir savo vyriausybę, vėliavą ir svarą, jis laikomas Britanijos užjūrio teritorija, jei reikštis aristokratų ir diplomatų kalba, o jei buitiškai ir paprastai - kolonija.

Ispanija niekada nesutiko ir nesutiks, kaip mūsų smetoninėj kad sakė - Mes Be Vilniaus Nenurimsim!!! - taip ir čia - užkariavot, okupavot, pasinaudojot - laikas grąžint, arba atsiimsim patys. Dabar, Brexit'ui įsilinguojant, Ispanija kelia toną ir netgi yra nuomonė - kad ar neuždarius mums sienos tarp Ispanijos ir Gibraltaro, kad ten viskas pasidarytų kur kas įdomiau, nei yra šiandien. Mat, Gibraltaro ekonomika kiaurai per visus sektorius yra priklausoma nuo kasdien per sieną darban atvykstančių ispanų kvalifikacijos ir darbo jėgos. Patys vietiniai britai, kaip suprantu, užsiima vien pinigų plovimu pusiau legaliai per vietinius bankus ir pabais turistų srautui girdyti ir maitinti. Na, kelios parduotuvių gatvės dar yra ir tas marinos sargas. Ekonominė blokada...

O ką į tai britai? Tyli sau kaip džentelmenai, kartais daro kažką, ko niekas nesupranta - pvz baržomis veža betono kūbus su styrančiais armatūros strypais į jūrą ir verčia į dugną... Kam, kodėl? Ispanai spėlioja, kad gal teritoriją bandys britai didintis, ar ką... Žvejai pyksta ir keikia britus dėl plėšomų tinklų. Dialogo nėra, bet nesutarimo debesų daug.
Šiandien, kaip ir dažnai, drėgnas vėjas nuo jūros plotų atsimuša į rytinį uolos šlaitą, kyla juo aukštyn, ten virsta sunkiais debesimis, kurie skuba Ispanijai saulę užstoti. Britų dangiški prajovai, nu ne kitaip, kad tik Ispanijai pakenkti...

large_F8D4A3D4D45B1D1C31D51993C714A087.jpeg

Gibraltaro istorija atsekama nuo Neandertaliečių laikų, apie 50 000 metų nuo šiandien. Gibraltarą valdydavo tie, kas mokėjo jūromis plaukti - Finikiečiai, graikai, arabai. Nuo maždaug 711 metų, kai prasidėjo islamo invazija į Iberijos pusiasalį, Tariq Ibn Zyad su maurų kariuomene čia išsilaipino ir įsikūrė. Nuo čia ir kilo Gibraltaro pavadinimas - Jebel Tariq, kas mūsiška būrų kalba yra Tariko Kalnas.
Ispanai išgujo maurus 1462 metais, bet tas Tariko Kalnas tiek strateginis, kad jungtinis Anglijos ir Olandijos jungtinis laivynas nuo jo nuvijo ispanus 1704 m. Ispanai bandė atsikovoti, net Didžiąją Apgultį organizavo 1779-1783 metais, bet britų nuo kalno nukrapštyti nepavyko ir jie sėdi čia iki dabar.

Sėdi ant kalno ne vien britai - yra čia ir beždžionių, mudu su Barliu jas malpomis vadinam. Malpų žiūrėti išsiruošėm kitą dieną po atvykimo į Alcaidesa. Nupėdinom per sienos postą į Gibraltarą, ten iki keltuvo į kalną, kur įdėmiai apžiūrėjom lentelę No Pets Allowed, Sorry. Apsisukom ant kulno ir nuėjom link Mediterranean Route, atseit, pėsti į kalną pas malpas lipsim, nes mums lengvų kelių ir nereikia. Aha, tas Mediterranean, kuris virš Europa Point ir pietiniu-rytiniu kalno šlaitu... Laimė, visai atsitiktinai buvau gerus trekinius Da North Face sportbačius apsiavęs, nors paprastai čia Viduržemiuos su Tevas vaikštau. Be rimtų batų net nemėginkit Mediterranean Route kilti - trauma kiek fizinė, tiek moralinė bus garantuota, sakau kaip šiek tiek kalnais vaikščiojęs... Aha, ir vandens po didelį bambalį pasiimkite, nes mažo buteliuko, su kuriuo esat turistauti įpratę - neužteks. Mudu pritrūkom, tai kalno viršūnėje vienoje iš statybininkų aikštelių teko pro aptvarą vidun lįsti, nes ten stovėjo bakas su kraneliu, matyt, darbininkams rankas mazgoti skirtas. Barlį pagirdžiau, kailinius jam suvilgiau, nes jau keipti nuo saulės buvo pradėjęs, dar atsargai tą mūsų mažą buteliuką užpyliau, o pats šiaip taip ištempiau iki kavinaitės ties įėjimu į urvus, kur nesitraukdamas nuo baro du buteliukus beprotiškai brangaus ir šalto alaus turėjau susikratyti, kad iš beždžionių planetos kosmoso į realybę grįžti.

Radom tądien malpas, bent keturiose kalno vietose jas sutikom. Normalios makakos, laukiniai gyvuliukai. Labai jos pyko, kad ne vienas, o su šunimi atėjau. Patinai piktai uksėjo, o viena įžūlesnė torpeda zeko veidu bandė ant Barlio šokti, bet nubaidžiau. Ne Barlį, malpą nubaidžiau. Barlis ir taip kalnais prisikarstęs ir paslikas, ir malpoms visai abejingas buvo.

Grįžom žemyn, žinoma, dėl pramogos - irgi pėsčiomis. Jau trys dienos kojos vis dar maudžia, o Barlis sukasi ir nenori į kalno pusę net žiūrėt. Tiesą pasakius, manęs į kalną irgi nebetraukia, tai vis kokių laivo darbų prasimanau, kad netyčia sublūdęs vėl ten neužlipčiau.
Tačiau įgulos moralė tvirta, palaikoma fakto, kad Gibraltare litras (!!!) Habana Club Añejo Especial vos 6 vietiniai pinigai kainuoja. Ir džiugu, kad dabar jau visi vaikai į mokyklą, jūs į darbą - o man dar visą mėnesį plaukiot...

Labai daug gražių vaizdų ir reginių - gamtoje ir mieste - pavyko išsaugoti, bet kad čia juos sukelti - teks į vietą su wifi atplaukti. Tai gal kada nors.

Posted by gramas 05:44 Archived in Gibraltar Tagged mountains sailing billabong buriavimas kelionė jachta Comments (0)

(Entries 1 - 3 of 3) Page [1]