A Travellerspoint blog

October 2012

Apie tai, kokia Klaipėda graži

Filmo autoriai, paprasti vaikinukai iš provincijos, Klaipėdai fotografuoti skyrė savo atostogų savaitę. Sako, daug tūkstančių fotografijų daryta paprasčiausiai nuo dviračio. Jie prasmukdavo į Klaipėdos aukštesnius pastatus, įsiprašydavo įleidžiami į įmones, laipiojo po visokius kranus uoste ir kitur, ieškodami kuo įdomesnių vaizdų. Tuos tūkstančius fotografijų į filmuką montavo dar apie 3 savaites. Ir tai ne verslas, šiaip - hobis.

Bet pažiūrėkit, kokia Klaipėda jų filme graži ir jauki.

Autoriams - bravo!

Posted by gramas 02:59 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip į švarų vandenį plaukėm

Plaukti beveik visada smagu. O kai pučia tvirtas Pietys, ir Nida jau atsibodus - plaukti reikia į jūrą.
Šeima šį šeštadienį jūreiviais nebuvo - Jonui krepšinis, Lolita kiemo augalus žiemai paruošti nusprendė. Tiesą pasakius, labai jų ir neįkalbinėjau - kaip ir laikas buvo vienam paburiuoti. Kažkodėl reikia laikas nuo laiko vienam į jūrą bent trumpam iššokti, ir neieškau atsakymo kodėl - reikia, vadinasi reikia - todėl ir plaukiam.
Diena kaip reta graži ir saulėta - Bobų Vasara ši savaitė, po jos sinoptikai šalnas jau žada... Kažkas šiandien tinklinį pabaksnos, kažkas golfą į 18 duobučių sukals, kažkas 120 baravykų suras, dar kažkas 20 lydekų pagavęs Kroklankėj atgal paleis - o aš išpulsiu į jūrą be tikslo, maždaug 5-6 valandų ratą apsuksiu, ir prieš temstant namo sugrįšiu.

Tai viskas maždaug taip ir įvyko.
Vėjo yra, čiuožiam tolyn nuo kranto kartais 7 mazgais, o pastovaus greičio virš 6 nuolatos. Pusiaukelėje iki priėmimo bojos per vandenį kaip linija nubrėžta - baigiasi drumzlinas marių vanduo, ir papuolame į skaidrią, atrodytų žymiai šviežesnę ir gaivesnę jūros bangą. Va, dabar buriuojam jūroj. Tikrai smagiau kažkaip, negu marių buizoj mirkti...
Tvirtas Pietys, einant į jūrą, yra gerai - kiek toldamas nuo kranto, tiek grįždamas - turi gero greičio ir bangą kampu į bortą. Supa visai smagiai ir lygiai, ir autopilotas jokių kaprizų nerodo.

Vasarą, turint bent savaitėlę laisvą, šitaip galima visai smagiai ir be įtampos iki švedų kranto nuplaukti, ten rūkytų krevečių su silpnu jų alumi užkirsti, ir neskubant namo parlinguoti. Dabar, rudens antroje pusėje, jūra veikia kaip radijatorius, šildantis oro masę virš vandens plotų, o virš žemės šalnos prasideda. Padidėję vėsesnio oro masės nuo Šiaurės greičiau stumdo šilto oro pūsles virš vandens, vis dažniau šilti ciklonai nuo Golfo srovės su šaltais frontais virš Skandinavijos susikapoja, ir ilgesnius stabilaus oro ir vėjo krypties virš Baltijos tarpus darosi sunkiau sugaudyti. Šiandien, tokią puikią dieną, atsileidęs ir be vargo į švedus per pusantros paros nuplauktum, bet kada grįžti, laivo į štormus nedaužant, pavyktų - visai nežinia. Gali tekti ir žiemoti ten likti.
O gal laivo žiemojimas ten nėra toks jau ir blogis, gal rimtai reiktų jų kainas pasitikrinti? Jeigu jau už dujas brangiausiai Europoj susimokam, tai gal ir laivo žiemojimas Švedijoj nebe tokia branguva pasirodys? Sėdai į keltą vakare, o ryte esi Švedijoje. Juk pradėdamas sezoną Stokholmo archipelage, iškart esi buriuotojų rojuje, o kai reikia iš Klaipėdos į ten susiruošti - kažkodėl į didžiulę kelionę tai pavirsta...

Arba Norvegijos fiordai - anglų buriuotojai gana dažnai savo laivus žiemoti ten palieka, nes per vieną sezoną Norvegijos pakrantę tik be proto skubėdamas suplauktum. Yra tokia svajonė su jachta Lofotenus pakruizinti, gal, sakau, kada nors... Tik, vos atplaukus į jų vandenis ir po to žiemoti laivą Norvegijoj iškeliant, būtinai reikia jų muitinei prisiduoti, kad po 6 mėnesių laivo buvimo Norvegijoje, jie savo PVM tau nepaskaičiuotų ir laivo neareštuotų. Buvo nutikę taip vienai britų šeimynai, privačiai pas kažkokį trolį fiorde laivą iškėlė, kitų metų sezonui prasidėjus atskrenda, sako plauksim jau - bet ne-a, nes vietinė muitinė visai kitų planų dėl jų laivo jau turėjo. Nervai, teismai, suvartyti atostogų planai - teko jiems apie GBP17.000 mokesčių į Norvegijos biudžetą įleisti, kad savo laivą atgauti.
Plaukioti Norvegijoj mums dar parankiau, nei anglams - į ten galim atsargas bei reikalingą mantą iš Lietuvos automobiliu atsivežti, kad ten už kosmines norgių kainas nieko pirkti nereiktų... Pats laivo nuplukdymas į Norvegijos krantus jau savaime įdomia kelione virstų...
Smagu šiandien rudens saulėkaitoje kokpite vartaliotis, ir apie svetimus krantus fantazuoti.

Dar nuo uosto vartų vis bandau vytis priekyje plaukiančią Gabiją, bet vėliau jie patys bėgti nustoja, ir sukasi link Palangos. Aš lieku plaukti tolyn, tikslas - iki teritorinės jūros ribos 12-oj mylioj.
Nuo plano "A" trumpam numušė didžiulė pilkerių laivų armada, dreife viliojančių menkę pirmoje inkaruotėje. Užsinorėjau šviežienos ir aš, tai numečiau bures, patrūkčiojau spiningą gal valandą, kol įsitikinau, kad menkės šiandien po lova nėra. Kažkaip nepastebėjau, kad kituose laiveliuose kas nors pagautų, vadinasi, tai ne mano kaip žvejo žioplumas - o paprasčiausias žuvies nebuvimas... Echolotas kvaksi nesustodamas, rodo žuvį visuose vandens sluoksniuose, o kibimų nėra. Jeigu čia bretlingių būriai, ar strimelė jau pasirodė - menkė juk turėtų jiems iš paskos šalia dugno keliauti.

Kartą, plaukiant su Lolita, irgi šitaip pažvejoti sustojom. Laivui dreifuojant, supimo ornamentas smarkiai pasikeitė, banga tiesiai į bortą laivą varto, ir Lolitą užsupo. Kol su burėm plaukėm - jokių problemų nebuvo, o sustojom - ir dreife jai pikta pasidarė... Vos tik pridavė pusryčius, iškart menkė kibti pradėjo. Ištraukiau keturias stambias žuvis vieną po kitos, po to kiek juokais beprašiau Lolitą dar žuvis pavilioti - užsispyrė, ir nė-pro-kur. Nebekibo niekas tada, kaip ir dabar. Ne, tai ne - pasikeliu bures, ir esu jau nebe mėsininkas, o vėl buriuotojas.

Į uostą grįžtu pailsėjęs tiek, kad dar antradienį kitos savaitės visi rėmai nuo virvių tampymo skaudės... Jei čia buvo atsisveikinimas su jūra šiemet - tai buriavimo diena kaip reta pavyko.

Posted by gramas 04:42 Archived in Lithuania Tagged buriavimas Comments (0)

Apie tai, kad mano plaustas turi bambą

large_PA090041.jpg
Taip, taip, tikrai - mano plaustas turi bambą.
Nemanau, kad šis nedidukas 4-vietis gelbėjimo plaustas gimė iš karštos didelio plausto meilės pripučiamai valčiai, bet kažkoks evoliucijos procesas tikrai buvo - nes iš mano plausto bambos kyšo bambagyslė su kilpa ant galo. Jei kada jūroje fortūna ne juokais parodys savo užpakalinį fasadą, ir mano laivas ims skęsti, tą bambagyslę turime pritvirtinti prie laivo, išmesti visą plausto konteinerį už borto į pavėjinę pusę, ir tik tada imti traukti tą bambagyslę. Jos išsivynios kokie 4-5 metrai, ir tada staigiu truktelelėjimu aktyvuosime plausto pripūtimo mechanizmą. Suspaustas oras iš baliono staigiai užpildys plausto guminius grobus, plastikinis konteineris skils pusiau, ir šalia skęstančio laivo visu gražumu suraudonuos mūsų plaustas. Gamintojas bando mane įtikinti, kad plaustas iškart vandens paviršiuje stovės stogu į viršų, o specialios kišenės dugne užsipildys jūros vandeniu, ir plaustas taps neapverčiamu. Manau, kad čia jis tauškia tai, kas ne būtinai yra teisybė, bet ką labiau nori girdėti pirkėjas... Kažkada, atlikdamas jūrinę praktiką a.a. Laivininkystės laivuose, buvau mokinamas jūroje ramiausiai ant stogo plūduriuojantį plaustą apversti dugnu apačion, įsikabindamas specialios virvės, savo svoriu veikdamas kaip svertas, kojomis įremtas į plausto borto balioną. Didelis plaustas atsiverčia ne taip jau ir sudėtingai, tai su mažiuku tikrai įmanoma susitvarkyti bus, jei ką...
OK, turim prisipūtusį plaustą šalia, įgula tuo metu iš kajutės atvelka neperšlampantį maišą su raketom, vaistinėle, nešiojama VHF racija pilnom baterijom, nešiojamu GPS, dokumentais, vandens buteliais ir dar ką pavyktų kajutėje sugriebti... Plaustą pritraukiame šalia skęstančio laivo, viskas šokinėja ir tamposi ant bangų, ir įgula bando persikelti į plaustą. Galima bandyti užšokti ant plausto stogo, ir susirasti įėjimo skylę, bet realiausia - teks subines sušlapti šokant į vandenį, ir tik paskui įlipant į plaustą. Tavo neperšlampantys rūbai kaip maišai pilni vandens, o padedanti paviršiuje išlikti liemenė tikrai nepadeda judėti. Apie tai, kad kas nors iš įgulos gali būti be sąmonės tuo metu, ir tektų jį į plaustą įstumti iš vandens kaip bulvių maišą pačiam plūduriuojant šalia, ar kad tas subjektas be sąmonės galiu būti pats - labai stengiuosi daug negalvoti. O paskui - plausto peiliu, jei savo neatsinešėm - nupjaunam bambagyslę, jungiančią su skęstančiu laivu ir praeitu kelionės etapu, nes - (fanfaros) Ta-Daa!!! - prasideda naujas mūsų kelionės etapas! Laivas į dugną, o mes - pavėjui. Skaitykim Robinzoną Kruzą.

Prieš keletą savaičių buvau paklaustas, kur yra geriausia vieta plausto tvirtinimui ant jachtos. Atsakiau, kad mano nuomone - ant jachtos antstato, šalia stiebo. Mano argumentai - yra tikimybė, kad antstatas ilgiausiai išliks virš vandens laivui skęstant. Net jei laivas skęs užverstas ant šono - tikėtina, kad šalia stiebo bus saugiausia įgulai vieta, nes yra į ką laikytis... Man dar svarbus argumentas, kad sunkus plausto konteineris šalia stiebo yra arčiausiai ašies, vertikaliai einančios per jachtos svorio centrą. Tai duoda mažiausią sukimo momentą, kai plaukiant laivo galus į šonus horizontaliai blaško bangos ir autopilotui tampa neįmanoma išlaikyti kursą (švytuoklės efektas). SCORPIO priekyje sudėtas sunkus inkaras su labai sunkia 8mm storio grandine, kas ir taip duoda pakankamą švytuoklę. Man visai nesinori ją dar padidinti, plaustą tvirtinant ant relingo laivo gale, kur ir taip yra sunkus baleris, variklis, kuro bakas ir atsarginės talpos...

Prieš tas kelias savaites dar buvau dėl to visiškai tikras, bet šiandien - nelabai. Mano nuomonę suvartė profesionalių buriuotojų atliktas tyrimas apie jachtos RAMBLER 100 apsivertimą Fastnet lenktynių metu dėl nulūžusio falškylio. Tai nutiko pernai. Laivas vėliau buvo išgelbėtas, ir visi stebėjosi, kad niekas iš įgulos nežuvo. Nežuvo, nes jie yra profai, ir žinojo ką ir kaip daryti, nors nesusipratimų užteko. Dalis įgulos, užlipę ant apvirtusios jachtos korpuso, nesugebėjo prisišaukti pagalbos iš netoliese praplaukiančių kitų jachtų. Plūduriavo pora valandų, kol gelbėtojai juos susirado. Kita dalis komandos, nuplauta tolyn nuo jachtos, vandeny laikėsi kartu, ir tik todėl aukų nebuvo. Tik vienas iš tos grupės turėjo asmeninį radijo švyturį, pagal kurio signalą juos surado gelbėtojai. Nors tokį švyturį privalėjo turėti visi įgulos nariai. Vėliau specialistai sutiko, kad jei viskas būtų vykę naktį, tai aukų nebūtų išvengta.
O kodėl niekas nepasinaudojo plaustu? Nes nebuvo kaip prie jo prieiti, apvirtus laivui - jis liko sau pritvirtintas ant antstato... Patyrusi komisija incidentą išnagrinėjo, ir pateikė išvadas bei saugumo rekomendacijas.

Šiuo laimingai pasibaigusiu svetimu grėbliu iškart pasinaudojo kita supermaxi klasės lenktynių įgula Wild Oats XI iš N.Zelandijos. Jie, besiruošdami šių metų varžyboms, perkėlė savo gelbėjimo plaustus nuo antstato į laivagalį, kur juos galės pasiekti laivui apvirtus, kaip nutiko jų draugams nuo Rambler. Taip pat kiekvienas komandos narys privalo turėti dvi gelbėjimo liemenes - viena darbui budėjimų metu, kita, lengvo tipo - poilsiui, t.y. dėvima miegant. Laive turi būti dvi VHF racijos - viena iš jų vandeniui atspari, ir denio pamainos vado kišenėje. Kivių komanda vienu iš efektyviausių saugumo priemonių pagerinimu laiko paprastą putplasčio banglentę už maždaug USD200. Dabar, kam nors iškritus už borto, kitas įgulos narys nebeturi šokti į vandenį, plaukti prie skęstančiojo, ir, jei šis jau tiek paspringęs sūrymu, kad pradeda panikuoti ir lipti ant gelbėtojo - visai nebūtina abiem kartu nuskęsti. Dabar galima irtis banglente. Ta plastiko lenta juk nieko nesveria, o gyvybę išgelbėti gali.

Rambler 100 tyrusi komisija prirašė daug. Man įdomesnės yra pačios įgulos pateiktos saugumo rekomendacijos kitiems kolegoms sportininkams.
Jie akcentuoja, kad:
- laivo apsivertimo situacijoje automatiškai prisipučianti liemenė yra blogis. Jeigu esi prisisegęs saugos diržu, o laivui apvirtus tavo liemenė automatiškai prisipučia - turi mažai šansų vėl greitai išnerti ten, kur gali kvėpuoti. Niekas iš Rambler įgulos prisisegęs prie laivo diržu nebuvo. Standartiniai diržai yra per sunkūs, sagtys nepatogios naudoti, ir įgula pataria iš naujo peržiūrėti reikalavimus diržams, kad jie būtų patogesni. Įgula pataria naudoti tik rankinio aktyvavimo liemenes, ir jos yra tinkamai dėvimos tik tada, kai diržai tinkamai sureguliuoti, tarpukojo diržas užsegtas, saugos diržas prikabintas, o žmogus moka pripūsti ne tik liemenę, bet ir galvos gaubtą. Liemenės aktyvavimo rankenėlė turi būti iš ryškios ar fluorescentinės medžiagos, nes ją surasti nebūna lengva. Prie liemenių komplektuojami švilpukai yra niekam tikę - juos reikia pakeisti efektyvesniais. Taip pat prie liemenės būtinas žibintas - tie, kurie veikia tik panardinti į vandenį, niekuo nebūtų nepadėję įgulos nariams, likusiems ant apvirtusio korpuso. Jie pataria turėti ryškų žibintuvėlį, o dar geriau - vandeniui atsparią lazerinę rodyklę, pritvirtintus prie gelbėjimo liemenės.

- kokpite arba ant relingo privalo būti atsarginis gelbėjimo mini krepšys ant saugos diržo (virvės), pasiekiamas laivui apvirtus. Atseit, iki pagrindinio krepšio, likusio kažkur jachtos viduje, gali ir nebeprieiti, tai teks tenkintis tuo atsarginiu mini-turteliu.

- gelbėjimo plaustai turi būti pritvirtinti laivagalyje ir ten, kur juos galima aktyvuoti esant bet kokiam laivo pasvirimui, įskaitant pilną apsivertimą. Tas pat liečia mėtymo virvę su gelbėjimo kilpa.

- ir kiti reikalavimai bei rekomendacijos, kuriuos rasite perskaitę tekstus aukščiau duotoje nuorodoje į Rambler100 incidento tyrimą. Sportininkams, besivaržantiems jūroje, tikrai verta tuos dokumentus išsiversti ir įguloms saugumo mokymus pravesti, nes bent dalį tų netautiečių patirties tikrai verta sau pritaikyti. Ir kodėl man atrodo, kad LBS tuo neužsiims? ;o)

Čia išrankiojau iš dokumentų tik dalykus, mano nuomone pritaikomus mūsų turistinės specifikacijos laivuose, nes jūrinio buriavimo sportininkams ir jų laivams keliami ženkliai griežtesni saugumo reikalavimai.

Vistik, už ir prieš apsvarstęs, paliksiu savo plaustą ten, kur yra - ant denio, prie stiebo. Scorpio falškylio konstrukcija tokia, kad jį pamesti nei iš šio nei to šansų yra nykstamai mažai. Kasmet kruopščiai ieškau ir nerandu rūdžių pėdsakų kylio tvirtinimo prie korpuso vietoje, kas galėtų būti rūdyjančių kylio varžtų ženklas. O kad mūsų masyvus metalinis kylio pelekas per vidurį nulūžtų kaip Rambler100 aštrus peilis su švinine kiaule ant galo - net baisiam sapne to pamatyt nesugebėčiau.
Ne tos apkrovos mano laive, ne tie ir pavojai - tai ir baimės mažesnės.
IMG_0222.jpg
IMG_0225.jpg

Posted by gramas 00:18 Tagged boats buriavimas Comments (0)

Apie tai, kaip kiaulienos į Nidą plaukėm

Paršelio Regata šiemet - vienas ryškesnių renginių SCORPIO buriavimo sezone 2012.
Vegetarų ten nebuvo.
Savaitgalis gavosi tokio ryškumo, kad jokio teksto apie jį nebus, nes galvoje liko palaimingai tuščia ir lengva - tikras poilsio kokybės ženklas...

Posted by gramas 04:23 Archived in Lithuania Tagged people parties buriavimas Comments (0)

Apie tai, kaip adrenaliną šaukštu kabinom

OK, ne taip jau ir šaukštu, gal labiau arbatiniu šaukšteliu.

Mūsų tradicinė trečiadienio vakaro regata PaPa-24 dalyvius pasitiko lietaus šuorais. Dalyvavo aštuoni laivai. SCORPIO įgula - mudu su Jonu.

Po starto keldami spinakerį, nusitraukėm spinaker-falo karabiną. Pūslė sukrito į vandenį, greitai mes ją išgelbėjom, bet visą pavėjinę distancijos atkarpą plaukėm lėčiau, nei derėjo, ir atsiplėšti nuo varžovų, plaukiančių su spinakeriais, mums nepavyksta. Prieš pat posūkio ženklą mus aplenkia Piranija ir Aphrodite. Po to vėl mus aplenkia, paskui mes aplenkiam, paskui vėl...

Visai smagi regata gavosi, buvo keletas įdomesnių mikro-dvikovų. Aplaukiam tik penkti. Jei neskaičiuoti kelto Viktoria Seaways, mus aplenkė keturi ;o)
Ne tai, kad silpnai suplaukėm - bet kad varžovai šį kartą kovingi ir laviruotėje stiprūs buvo.

Posted by gramas 02:49 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad priešų nindzės nemiega

P7010100.jpgJau para, kaip plaukiame nuo Bornholmo namų link. Sėdžiu kokpite, mano budėjimas ką tik prasidėjo, ir pro kajutės tarpdurį matau, kad Rimas nerimsta. Iš pradžių ilgiausiai kuičiasi savo gyvatyne, kuriuo virsta šturmano lova, jeigu jachtoje apsigyvena Rimas. Visai atsakingai taip sakau, nes tai mačiau dviejuose skirtinguose laivuose, Rimui kapitonaujant ilgesniuose plaukimuose.

Gyvatynas - tai gultas, kuriame į žiužį susukta patalynė, drabužiai, knygos, sąsiuviniai, visokie laidai, žibintuvėliai ir dar begalė visokio šlamšto. Einant migti, gyvatynas sustumdomas, kad Rimo organizmas tilptų į gultą, antklodė atsidurtų virš jo, o visu turtu apsikaišoma taip, kad organizmas nesiraičiotų laivui siūbuojant ant bangų.

Veiksmas kajutėje vyksta pagal įprastą schemą - viską iškilnojus gulte ir atgal susukus į žiužį, kažko ieškoma ten, kur tai turėtų būti padėta, po to ieškoma ten, kur tai neturėtų būti padėta, po to ten, kur tai būti išvis negalėtų, ir galiausiai vėl ieškoma gyvatyne. Abudu tylim, bet stebėti įdomu - bandau atspėti, ko šį kartą jis ieško. Nejaugi vėl savo jūrlapių?

Dažniau, negu norėčiau, aš pats taip ieškau, nes kai pradeda jaustis nuovargis plaukiant, daiktai ima iš tavęs šaipytis.
Pats laivas ir jame esantys daiktai turi savo gyvenimus, charakterius ir likimus. Buriuotojui pavargus, daiktų charakteris ima keistis visada tik į blogąją pusę. Patikėkit, tai yra labai blogai. Kepurės, kojinės, pirštinės, smulki elektronika, ausinės, akinių futliarai - ypač bjauraus charakterio sutvėrimai. Tu žinai, kad, pavyzdžiui, fotoaparato laidą dar vakar pasidėjai į foto/video žaislų krepšį, bet iškuiti viską - ir jo niekur nėra. Po to, gal net po kelių dienų, kai būsi praradęs viltį ir bandysi sugalvoti kur krante reikės naują laidą nupirkti - jis gali atsirasti kur nors runduke, ar maisto dėžėje prie makaronų. Ironija tame, kad laidas atsiras tada, kai tau reikės makaronų... Juk tikrai niekas iš įgulos to sumauto laido ten nepadėjo, o pats laido charakteris nėra tiek piktybiškas, kad tokią kiaulystę tau iškrėsti. Juk piktas laidas išvis neatsirastų.

"Tai ką, vėl nindzės?" - klausiu. "Nu blemba, negali būti", sako, "visą budėjimą tarpdury prasėdėjau, įėjimą saugojau".

Nindzės - tai nematomi priešai, jachtose slepiantys buriuotojo daiktus. Tie niekšai buriuotojo gyvenimo lengvesniu tikrai nedaro. Juk mums su stichija kautis, o čia še tau - Nindzės - entropijos kariai.

Jeigu laivą laikytume uždara sistema - o mūsų atveju laive yra tik du mūsų organizmai, trečia para duše nemaudyti, pusantro svogūno, šiek tiek lašinių ir makaronų, burės ir dar kalnas visokio šlamšto visuose laivo užkaboriuose; ir mūsų sistema tabaluoja ant bangų Baltijos vidury... Žinoma, kad uždara šita sistema, čia gi atskiras uždaras pasaulis ir uždara visata bei kosmosas. Uždara viskam ir visiems, išskyrus nindzes... Nes jie, bestijos, vistiek pralenda visur, saugok nesaugojęs...
Tai va, entropija yra fizikinis matas, nustatantis betvarkės lygį uždaroje sistemoje. Jei iš mokyklos dar kažką atsimenam - tai antras (buriavimo) termodinamikos dėsnis sako, kad kiekvieno jachtos reiso metu betvarkės laive dydis niekada nemažėja, bet gali išlikti toks pat, arba didėti. Jaučiat, kame kampas - betvarkė laive niekada nemažėja, ir tai mokslo įrodyta! Gal net Nobelio premiją kas nors už tai gavo. Neblogas laivas už tiek pinigo išeitų.

Tai ką daryt, juk laivyne turi būti tvarka!? Dabar taip iškart gal nieko ir nedaryk, paprasčiausiai gyvenk toliau.

Reikia daiktus laive dresiruoti, kad savo vietą žinotų. Jei tai įrankis, tai jis visada įrankių krepšyje. Jei tai pakrovėjas - tai jie visi kitame krepšyje, ir sužymėti kas ką krauti moka. Atsarginės detalės - savo lentynoje ir dėžėse, laivo dokumentai - savo segtuve, o įgulos popieriai - visada stalčiuje, ir t.t. Kiekvienas daiktas - visada ten pat. Naiviai įsivaizduojame, kad tai yra tvarka. Visiškai ne. Tokiu būdu mes nubrėžiame liniją, bet ne tarp tvarkos ir betvarkės, o liniją, kuri nustato tik pradinį mūsų laivo betvarkės lygį.

Daug iliuzijų, daiktus padresiravęs, neturėk. Per štormą jie vistiek skraidys ir į savo vietas nenusileis, stovint uoste atsipalaiduos ir šiaip iš nuobodulio klaidžioti pradės, kažkas sušlaps ir išdžiūti nesugebės...

Laikas eis, laivas plauks, o betvarkė tik didės. Fizika - tikslusis realistų mokslas.

Tąkart nindzes iškoliojom visai be reikalo, bet mes to nežinojom.
Rimas ieškojo savo jūrlapių komplekto - juos dar Klaipėdoje suvyniojo į ritinį, kurį pakrovėm į mano mašiną su kitais jo daiktais.
Iš automobilio daiktus perkrovėm į džipą, kuriuo vykom keltu į Vokietiją, iš ten paryčiui atmynėm į Olandiją, kur stovėjo ką tik nupirktas Scorpio.
Kai daiktus krovėm į jachtą - vėliau, jau plaukiant, abu buvom tikri - juk matėm tą jūrlapių ritinį daiktų krūvoje ant krantinės, todėl tikrai turi būti laive, nes džipe juk neliko. Žinoma, kad džipe neliko... Todėl, kad liko dar Klaipėdoje, užriedėjęs gilyn į automobilio bagažinės galą, kur jo ir nepastebėjom.

Nieko tokio neįvyko - parplukdė tada jis Scorpio per Olandijos kanalus "iš atminties". Kylio uoste nupirkau pora Baltijos gaublio komplektų sau, o dar vėliau atstatėm ir Rimo jūrlapių triūbos formos sistemą į pradinį betvarkės lygį.

Posted by gramas 02:54 Archived in Denmark Comments (1)

Apie tai, kad ant Lietuvos ne viskas blogai.

large_PaPaxx.jpgKasmet Lietuvos buriuotojų tarpe girdisi pasvarstymai dėl Lietuvos Buriuotojų Sąjungos (LBS) veiklos ir ateities. Kartais tie pasvarstymai net rietenomis virsta, dažniausiai dėl senų kaip Pasaulis priežasčių - dėl valdžios ir pinigų. LBS'e yra du ryškūs poliai - sportininkai ir taip vadinami kreiseristai, t.y. pramoginio buriavimo atstovai, ir abi grupės ne visada patenkintos buvimu po vienu LBS'o stogu.
Nematau reikalo kištis į kažkokių pinigų ar valdžios dalybas, bet man įdomus tas savanoriškas buriuotojų susiskirtymas į sportininkus ir kreiseristus, arba, jei, norite, į juoda ir balta. Kaip gamtoje neegzistuoja absoliučiai juoda ar idealiai balta spalvos, taip ir buriavime - manau, kad nėra to idealaus sportininko, ar absoliutaus kreiseristo buriuotojų tarpe.

Kiekvienas esame unikalus kaip žmogus, su savo individualia pažiūrų ir nuomonių sistema, vadinama pasaulėžiūra, savo patirtimi, žiniomis, išsilavinimu ir praktinių sugebėjimų išvystymo lygiu, savo charakteriu, ir savo aplinka, kurioje funkcionuojame, ją veikdami patys, ir būdami jos nuolat veikiami.

Kiekvienas buriuotojas esame kaip paveikslas, nutapytas iš daugelio spalvų. Gal per aukštom materijom čia pradėjau... OK, kad normaliam buriuotojui būtų lengviau suvokti - tai esam kaip kokteilis, suplaktas iš daug įvairaus skonio gėrimų. Kiekviename iš mūsų telpa žymiai daugiau buriuotojų, nei vien tik sportininkas ar kreiseristas. Bet tų gėrimų proporcijos apsprendžia, kas mūsų buriavime svarbiau - varžybų adrenalinas, ar kitoks buvimas ant vandens.

Žemiau bandysiu apžvelgti kai kuriuos buriuotojų tipus (nes visų niekas nežino), iš kurių mišinio esame kiekvienas sudaryti. Žaiskite proporcijomis, ir būkime visi skirtingi, nes taip įdomiau. Tik svarbiausia - sugebėkim susikalbėti, ir visi ant bangos sutilpti.

KOVOTOJAS. Vaikystė prabėgo gaudant vėją Optimiste, po to sekė progresija sportinių klasių jachtutėse. Kai treneriams reikalingas amžius baigėsi, organizmas nebegalėjo normaliai funkcionuoti be reguliarių varžybinio adrenalino dozių. Laivas jam, kiek nuosavas, ar priklausantis kitam savininkui - tik kovos mašina, reikalinga pergalei išplėšti. Gerai išstudijavęs balų skaičiavimo sistemas, ir nuolat priekaištauja konkurentams dėl neteisingai nustatyto laivo balo.

ROMANTIKAS. Jam smagiausia plaukti į niekur, nes pats plaukimas yra tikslas, o ne galimybė nuplaukti į kokį nors tikslą kaip vietą. Vos tik jis ateina į laivą - ir jau yra vietoje. Laivas jam - draugas ir gyvenimo partneris, o gyvenimas - tai kelionė. Lengvai atpažįstamas pagal polinkį fotografuoti saulėlydžius ir bandymais į kadrą pagauti tą didžiausią bangą (bergždžias užsiėmimas, kaip žinia...) Slepia savo įprotį kalbėtis su laivu, nes žino, kad tai šizofrenijos simptomas. Nuolat rausia internetą, ieškodamas kitų buriavimo romantikų kelionių po Pasaulio vandenynus aprašymų, ir jam atrodo, kad taip rengiasi pats kada nors išplaukti į savo gyvenimo kelionę. Dažniausiai taip ir lieka niekur neišplaukęs, nes norint plaukti reikia plaukti, kaip sakė vadas Mao, o ne raustis.

ACHTUNGAS. Jo ego minta ne lašiniais, o kitų žmonių dėmesiu (vok. achtung). Begalinis troškimas atsidurti dėmesio centre jį verčia nuolat stengtis būti matomu, viską organizuoti ir pan. Labai kenčia, kai fiziškai neišgali vienu metu būti keliose vietose ir visur siurbti dėmesį į save. Dėl savo hiperaktyvumo labai naudingas buriavimo procesui; bet dėl menkiausios galimybės garsiai patrimituoti apie savo asmeninius laimėjimus ir nuopelnus, kartais pasirengęs aukoti daug, įskaitant ir sąžinę.

GURU. Labai dažnai viską žino geriausiai, bet kiek rečiau suvokia, kad pats tik mokosi visą gyvenimą. Jo nuomonėmis daug kas remiasi pagrįsdami savo tiesas, nes jį visi žino kaip Mokytoją. Ta GURU išmintis yra pasiskolinta iš RYA literatūros, ir tik iš dalies nuosavos patirties suformuota, bet jam atrodo, kad to nesimato per švytinčią Mokytojo aureolę. Paskutinį dešimtmetį kai kurie GURU savo švietėjišką veiklą pastatė ant verslo bėgių, ir sugeba iš to išgyventi, tuo įrodydami, kad ne viskas ant Lietuvos yra blogai. Nusipelno visuotinio pagerbimo, nes GURU yra pagrindiniai buriuotojų vsuomenės jaučiai-reproduktoriai, kasmet savo inkubatoriuose iš "čemodanų" išperinantys gražų pulkelį buožgalviukų - naujų buriavimo entuziastų. GURU pats plaukia tik norėdamas iš to uždirbti, nes su juo neplaukęs, dažniausiai taip ir liksi buožgalviu dar pusmečiui (arba kol susiprasi), per egzaminus nepatapdamas II eilės entuziastu.

PIJOKAS. Normalus lietuviškas savaitgalinis alkoholikas, kišenėje laikantis visus receptus, kaip išvesti pasaulį iš ten, kur šis neišvengiamai ritasi. Jeigu kur nors susiruošia plaukti, tai tik netoli, tarkim iki Nidos, nes ten gastronomas netoli uosto. Kartais plaukia apie plūdurus, šnapsą gausiai skiesdamas adrenalinu. Savim nepatenkintas nes geria, tai normaliame Žemės žmonių pasaulyje sau vietą randa sunkiai. Todėl geriausiai jaučiasi savo jachtoje, kur visada atvyksta su draugais. Čia pasaulis gerokai sumažėja, ir jis yra čia vadas, arba darnios komandos dalis. Savo laivo kokpite gali baubti iki paryčių, o prieš audrą būtinai paliks virves plaktis į stiebą. Gavęs tokį kaimyną, visada būk pasirengęs padėti jam prisirišti uoste, ar atsišvartuoti prieš išplaukiant - ne dėl mandagumo, o todėl, kad jei pasistengsi - tavo paties laivo remontas kainuos pigiau.

VIARSLYNYKAS. Jachta - tai priemonė užkalti pinigų. Plukdo žmones po Kuršmares ar žvejoti į jūrą, dirba ant kitų žmonių laivų samdomu škiperiu ar įgulos nariu. Plaukęs yra bet kuo ir visur, pažįsta visus. Pergyvenęs visus štormus ir audras, per jūras saugiai pervežęs šimtus "čemodanų". Jo laivas dažniausiai atrodo apleistas, nes uždirbtus pinigus išleidžia bandydamas iš mirusių pakelti kokią nors kitą jachtą, arba kaupia, ketindamas įsigyti laivą, kuriuo galės uždirbti dar daugiau pinigų.

VIENIŠIUS. Yra išardęs ir vėl sumontavęs visas laivo sistemas ir įrengimus; ne tam, kad gedimą sutaisyti - o kad įsitikinti, jog galės tai padaryti jūroje būdamas vienas. Šiaip plaukioja nebūtinai vienas - žymiai dažniau su draugais ar šeima, bet iš tikrųjų užskaito tik plaukimus, kai gali sau pačiam įdodyti, kad dar turi parako "parahiernicoj" ir gali pavaryt, kai reikia. Nors niekam kitam tie įrodymai nereikalingi...

MANEKENAS. Jachta jam - išskirtinio statuso visuomenėje ženklas. Todėl stengiasi švartuotis laivagaliu į krantinę, kad visi matytų, kaip atsileidęs jis kokpite (ant podiumo) gurkšnoja alų, atseit nematydamas nuo krantinės į jį pavydžiai spoksančių runkulių su runkuliukėm. Jis irgi yra ženklas, kad ant Lietuvos ne viskas blogai. Plaukia tik tikslu pastovėti prie kito uosto krantinės, t.y. parodyti save. Jei galėtų - turėtų po jachtą kiekviename uoste, ir plaukti niekur nereiktų išvis. Kartais apsipyksta su savo Manekene, nes šiai degintis tenka ant priekinio denio, kuris yra mažiau matomas nuo krantinės.

SODININKAS. Perka apysenį laivą, nes tuomet dar juos gamino tikri meistrai... ir daug pastangų įdeda, pakeldamas jį iki normalaus lygio. Žino ir džiaugiasi, kad laive nuolat kas nors genda, ir visada bus ką remontuoti. Visada turės laive reikiamą įrankį, visada pasirengęs jį paskolinti, ar padėti remontuojant kitą laivą. Todėl ir jam pagalbininkų netrūksta. Sodininkai, tie kurie Augytojai normalių žmonių pasaulyje, gali išdrabstyti mašiną mėšlo, ir vos atrėplioję vakare iki sofos, džiaugtis kad šitaip gerai diena praėjo. Sodininkas jachtų pasaulyje dažniausiai plaukia mediniu laivu, kas yra atskiros jachtininkų kastos ženklas. Tik medinis laivas garantuoja sodininkui būtiną techninių problemų kiekį. Dėl to problemų kiekio plaukia mažai, tačiau labai gerai įvaldęs anglišką buriavimą - laivą prisirišęs namų uoste, su alumi ir kitais sodininkais, susodintais jachtos kajutėje. Spėjama, kad iš to susodinimo prie alaus ir kildinamas Sodininko pavadinimas jūros žmonių pasaulyje.

HIPIS. Laivas tiek apleistas, kad neretai nuostabu, kaip jis išvis laikosi ant vandens. Hipis lengvai bendrauja, yra komunikabilus, iš toliausiai atbėgs padėti prisišvartuoti naujai atvykusiai jachtai. Nuolat trinasi uoste, pažįsta daugelį, žino visas naujienas ir paskalas. Todėl dažnai kitų buriuotojų pavaišinamas alumi ar šašlyku, kas pradeda prastumti tą dieną. Būtinai paprašys paskolinti kokį įrankį, ar siūlų burėms palopyti, ar hermetiko varvančiam langui užklijuoti... Stengiasi kuo daugiau laiko praleisti uostuose, nes bijo, kad išplaukus kas nors suluš, o remontui lėšų juk nėra... Visą sezoną gyvena laive, kartais krante verčiasi atsitiktiniais darbais, kad užkaltų maistui ir laivo stovėjimui uoste apmokėti. Maždaug liepos mėnesį pradeda ieškoti moters, kad galėtų pas ją peržiemoti; privalumas - moteris turi gyventi dviračiu įveikiamu atstumu iki vietos, kur laivas bus žiemai iškeltas ant kranto.

TURĖTOJAS. Pats paslaptingiausias buriuotojo tipažas. Tvarkingai atsiskaito už uosto paslaugas, jachtą kiaurus metus laiko ant krantinės, arba sezono pradžioje nuleidžia į vandenį, o pabaigoje - kelia į krantą. Tačiau kam tai daro - net pats nežino, nes laivu niekur neplaukia. Matyt, esmė yra pačiame laivo turėjime ir teorinėje galimybėje bet kada išplaukti, jeigu to panorėtų. Sąlyginai aukštas Turėtojų skaičius buriuotojų bendruomenėje irgi įrodo, kad ant Lietuvos ne viskas blogai.

VIRŠININKAS. Praeityje aktyviai buriavo, bet paskui atsibodo. Kadangi jau turėjo jachtos kapitono licenziją ir buvo įpratęs vadovauti visiems, tai lengvai gavo organizacijoje vietą iki gyvos galvos. Jam atrodo, kad nuo jo sprendimų kažkas priklauso, todėl tik sprendžia, o nieko nedaro tų sprendimų įgyvendinimui. Pats skleidžia gandus, kad Viršininkai dirba visų buriuotojų labui nepadėdami rankų, tik tas darbas vyksta valdžios koridoriuose slaptai ir paprastam buriuotojui yra nematomas. Gali būti palyginamas su H.Velso aprašytu Nematomu Žmogum, tik tas nemokėjo taip skardžiai klyktelėti GERO VĖJO! per regatų nugalėtojų apdovanojimus.

JŪREIVIS. Taip pavadintas todėl, kad nuolat eina prie jūros. Jis be galo myli jūrą, nors gyvena toli nuo jos. Kiekvieną vasaros savaitgalį važiuoja tiesiai į Nidą, arba atplaukia iš Mingės dar penktadienį vėlai vakare, kad šeštadienį nuo pat ryto galėtų užsiimti tą vietelę kopose prie jūros. Nakvoti grįžta į laivą. Gerai pasiskaičiavęs kaštus, ir žino, kad Nidoje gyventi savo jachtutėje yra gerokai pigiau, nei kažkur Purvynės garažuose. Plaukti iš Mingės irgi pigiau, nei važiuoti per Neriją automobiliu. Esant nepliažiniam orui, darosi nestabilus ir gali virsti kitu, aukščiau minėtu tipažu.

Posted by gramas 04:01 Comments (0)

Apie tai, kaip mes spinakerį kėlėm

Į PaPa'23 - tradicinę trečiadienio regatą, išsiruošėm tryse. Aš buvau laivo vadas, kartu plaukė ir retkarčiais mane pavadavo autopilotas vardu Meška, na ir Scorpio plaukė, nes jam priklauso - juk jis yra laivas!

Dalyvavo aštuoni laivai. SCORPIO finiše buvo trečias, po jachtų Afroditė (I vieta) ir Omega (II vieta). Šį kartą pavyko į video pagauti veiksmą, kai plaukdamas vienas keliu spinakerį. Vakaras buvo beveik be vėjo, tai tas spinakeris labai tingėdamas dirbo, vis timpčioti ir žadinti jį reikėjo. Buvo tamsu jau, kai leidau tą burbulą žemyn, tai į video tas momentas ir nepapuolė. Kada nors kitą kartą, gal.

Už puikų pasirodymą regatoje, nulipęs nuo vandens, iškart save apdovanojau kaušu alaus Eglės le'storane.

Posted by gramas 07:44 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip kalendorius į savaitgalį sutilpo. +Video

Visiems, kas mėgsta gamtoje laiką leisti, retkarčiais nutinka, kai orai parodo visus metų laikus per vieną dieną. Šį kartą mums visus keturis metų laikus gamta davė per abi savaitgalio dienas. Šeštadienį buvo vasara, nors ir vėjuota; o sekmadienį gavom pusvalandį žiemos su ledais, rudens su vaivorykšte ir vėl vasaros su ryškia saule ir šiltu vėju. Pavasaris pasiklydo kitur, arba tiek silpnai išreikštas buvo, kad mes jo kažkaip nematėm. Problema musyse, nes jis tikrai buvo. Kas per kalendorius be pavasario?

SCORPIO buvo užsistovėjęs uoste pora savaičių, nes reikėjo sulaukti, kol sugedusią Furlex'o (burės suvyniojimo mechanizmo) detalę gamintojas iš Švedijos pakeis. Firma SELDEN ir jos atstovas, jachtos LIETUVA kapitonas Osvaldas, nepavedė, ir dar praėjusio trečiadienio regatoje SCORPIO plaukė jau su veikiančiu Furlex'u.
Ta proga dar gerokai prieš savaitgalį Lolita suplanavo mūsų poilsį ant vandens stiliumi "nesvarbu kur, bet kad tik plaukti", o jachtos LOKIUKAS škiperis pasiūlė man per savaitgalį suplaukti iki Liepojos ir atgal regatoje "Rudeninė Baltija" jo laivu. Iš vienos pusės buvo šeimos argumentai, kad ilgai niekur išplaukę nebuvom ir jau reikia, o iš kitos - kad tai paskutinė šiemet jūrinė regata, ir būtinai reikia į jūrą su būriu kitų laivų išpulti. Du svarbūs "reikia".

Apsispręsti padėjo prognozės - šeštadieniui sinoptikai siūlė puikų orą ir pietų vėją smagiai kelionei į Liepoją, tačiau sekmadienį vėjas turėjo suktis ir pūsti labai stipriai iš pietvakarių ir vakarų. Sekmadieno buriavimas jūroje, grįžtant iš Liepojos, turėjo kaip reikiant patikrinti žmones ir laivus - vienų tvirtumą, kitų sugebėjimus ir ištvermę.
LOKIUKAS labai nesivaiko sportino rezultato buriavime, todėl jo škiperiui Artūrui pasakiau, kad jūra niekur nedings ir po regatos, o mes į ją galėsim išplaukti, kai sąlygos bus labiau palankios ir nereikės laivo laužyti, ar burių draskyti. Laivo nelaužyti sutiko, bet kažkaip be entuziazmo, tai sutarėm pasimatyti Nidoje ir tai aptarti.

Mudu su Lolita sumąstėm pažiūrėti regatos startą šeštadienio ryte, po to plaukti nakvynei į Nidą, ir grįžti Klaipėdon sekmadienį. Plaukimas į Nidą, prieš vėją, visą kelią varikliu. Nieko nuobodžiau turizmo prasme Lietuvos buriuotojas sugalvoti ir negalėtų, bet po dviejų savaičių krante jau pats buvimas ant vandens yra dūšiai atgaiva.

Regatos startas buvo suplanuotas uosto akvatorijoje; laivų buvo dvi grupės - sportininkų plaukimas Klaipėda-Liepoja-Klaipėda, ir klubinė grupė su trumpesne distancija - iki Būtingės ir atgal. Jachtos ruošiasi startui, ir matome, kad visi startuos su spinakeriais. Didelis pulkas jachtų su margaspalviais spinakerių burbulais, šniokščia pavėjui - vaizdas tikrai bus įspūdingas. Tai pamatyti nusprendžiame už uosto vartų jūroje, kur jachtų pulkas pasitiks nemenką bangą.

Ta banga - viena iš Klaipėdos uosto bėdų - kai vėjas sukelia bangą nuo švedų kranto tiesiai į uosto vartus, ji, iš gilumos atsiritus iki seklesnių uosto prieigos vandenų, savaime gerokai padidėja, kartais lūžinėti pradeda. Prieš pat uosto vartus ta banga dar susiduria ir su iš marių išeinančia srove, ir virsta tokiais ožiais, kad net didelį laivą gali nejuokais papurtyti.
Mūsų uosto molai pastatyti taip negudriai, kad į uostą įsiritusi banga neužgęsta įplaukos kanale, tačiau palieka keliauti gilyn į uostą, pilna jėga besidaužydama į krantines. Dėl interferencijos reiškinio tos atšokę bangos kartais savo energiją sudeda į krūvą tiek, kad gali net giliai uoste esančius prie krantinių pririštus laivus nuo švartlynių nutraukti ir daug bėdos pridaryti.
Būtų Klaipėdos uostas už eurorublius pasidaręs saugų maišo formos baseiną jūros bangai gesinti, su dviem vartais - žymiai saugesnis ir svetingesnis šiandien būtų.
Devintos klasės fizikos kursas - prieš didelių pinigų magiją, panašiai kaip vykusi uosto gilinimo epopėja - norėjosi daug ir greitai. Iš olandų uostininkų teko šią jau labai seną istoriją girdėti, kai juos su protingos įplaukos projektu mūsų gudragalviai į krūmus nuvarė, nes konkursą reikėjo laimėti tam, kas labiau norėjo.
Nereiktų dabar prieš štormus tankerių nuo Naftos Terminalo, ar KLASCO krantinių lauk į atvirą jūrą varyti.

Įdomus dalykas dėl bangų - vizualiai mums atrodo, ir vaizdžiai sakome - bangos ritasi, keliauja, skuba... Iš tikro - tai vandens masė bangoje niekur nejuda, bent jau tol, kol banga lūžti nepradeda. Vandens molekulės, paviršiuje vėjo išjudintos, svyruoja tam tikra amplitude niekur nekeliaudamos, ir pastumia, t.y. perduoda energiją kitoms molekulėms. Tos - energiją pasuoja dar kitoms, paskui tų judesių momentai sutapti pradeda, ir judesio energija sumuojasi, banga įsisiūbuoti pradeda. Tada jau didesnė energijos masė keliauja vandens paviršiumi, vis papildomai energija iš vėjo pamaitinama... Taip ir ritasi tie energijos volai, mūsų bangomis vadinami. Tik lūžtančios bangos keteroje bangos paviršius purslais virsta, kurie ima ristis paviršiumi, o visa pagrindinė vandens masė siūbuoja daugmaž vietoje, niekur nekeliaudama. Kitas dalykas yra srovės, jau vandens masę keliauti priverčiančios, bet čia jau labiau vandens lygio ir atitinkamai slėgio klausimai, o ne vėjo ir bangų.

Pasikeliam grotą, jungiam variklį, ir skubame už vartų į jūrą. Pasitinka visai smagi banga, kai kurios iš jų apie 2 metų aukščio. Vėjas pučia iš Pietų, o banga likutinė, vis dar iš Pietvakarių. Netanki banga, išvairuoti tokią lengva.

Čiuožinėjam bangomis; bet nenorime pasipainioti lenktyniaujančioms jachtoms, nes uosto prieigose vietos manevrui ir taip nedaug, o čia dar pora didelių laivų taikosi į uostą užeiti. Tiems irgi ant kelio painiotis negalima, kad nesutryptų. Uosto eismo tarnyba vieną iš tų geležinių įleidžia, o olandų laivui liepia palaukti kol sportininkai išplauks, ir tik tada į uostą užeiti.
Taip ir sukiojamės kiek atokiau nuo uosto vartų, kur saugiau ir bangos aukštos nebėra - aišku, kad su mūsų video įdomesnių vaizdų pagauti iš tokio atstumo nepavyks.

Jachtoms beišpuolant į jūrą, spinakerių pūslės čiaudėti ima - jachtoms lipant į bangą, ir po to smunkant žemyn, spinakeris išleidžia orą, po to vėl su trenksmu prisipildo. Tie smūgiai gana stiprūs gaunasi, ir visai rimtai patikrina burių, stiebo tvirtinimo ir laivo korpuso tvirtumą. Šioje regatoje burės plyšinėjo daug kam, viena jachta stiebo neteko, kita vairo... Geležį ir skudurus sutvarkyt galima, o traumų nebuvo, tai viskas baigėsi kaip ir sėkmingai.

Tiek to starto ir tematėm, nes iš tolo stebėjom - praplaukė dvi grupės jachtų, o mes sukome atgal į uostą, ir murzinu marių vandenėliu nušiaušėm Nidos link.

Miškai Kuršmarių krantuose ir švendrynai dar vasariškai žali, tik po pirmųjų šalnų jie pradės įdomiau spalvomis puoštis. Visi rudens grožiai dar bus, ir mes juos pamatysim, nes SCORPIO dar į krantą žiemoti neskuba.

Nidoje švartuojamės vakarop, pakrantės a'la žvejo sodyboje vakarieniaujam dar šiltu karšiu su saikingai šaltu alumi. Pabambėjom dėl už žuvį sumokėtos kainos - suplojam 20 Lt už puskilio karšį, dar panašiai tiek už sterkioką, už paltuso uodegą, ir kai pradedam šeimininką juokais gėdinti už kabantį mažiuliuką sterkiuką (tokie mažiai yra nelegalai, juos paleisti privalo) - gaunam tą neužaugą magaryčių. Žvejams rūkyklos moka po 2-3 lt už kilą karšio. Nuo mūsų engia dešimt kart daugiau. Klaipėdoje toks Rusnėje rūkytas karšis - perpus pigiau... Atrodytų kaip lupikavimas, tačiau pasirodo, kad Nidoje tai yra visiškai teisinga rinkos kaina. Kol mes smaguriavom išties fantastiškai skania žuvim, per tą pusvalandį visa kabykla, buvusi pilna karšių, sterkų, ešerių ir paltuso uodegų, buvo išparduota. Ir vis nauji klientai ėjo žuvies prašydami. Jei rinka tokia - būtų kvaila kavinei ją dempinguoti ir tą pigesnį klientą vilioti. Pirmą kartą mačiau klestintį verslą iš paltuso uodegų - bet mums mandagiai paaiškino, kad paltusų kūneliai buvo likę kažkur le'storane, o į rūkyklą prisidavė tik uodegos... Pats skanumas jose ir beesantis... Kurgi ne, mūsiškis karšis yra skanumas, o ne kelis kartus šaldytas paltusas...

O veikiančių le'storanų Nidoje sumažėjo radikaliai, sezonui pasibaigus, ir jie visi dabar pilni, daugiausiai rusakalbio turisto. Pasienio režimo lengvatos - gyveni sau Kaliningrado srity, savaitgaliui įsimeti į mašiną vieną kitą bloką cigarečių, kanistriuką benzino - ir mūsiškoje ES dalyje konvertavęs savo turtą į litus, užsimoki kainos dalį už savaitgalį šeimai, ar su meiluže artimąjame užsienyje, kaip jie mus vadina. Win-win situacija, kaip anglosaksai pasakytų - visi laimingi. Nidai pajamų sezonas prasitempia, o kaimynas pailsėjęs į Nasha Rasha patenkintas sugrįžta, ir Putinui BVP tą savaitę daugiau pagamina. Nebūtų patenkintas - nebūtų to turisto čia tiek daug.

Pavakarieniavę, aplankome Nidos pagrindinį traukos centrą - gastronomą vardu Maxima, ir vakarojam jachtose.
Nidos kultūrnamy vyko kažkoks netautiečių jaunimo renginys, tikriausiai apie tai, kaip išgelbėti pasaulį. Vakarop pasaulio gelbėtojai marių pakrante pėdino link kopų, alaus bambaliais nešini. Įtariu, tai jie nuo kopos naktį tuos popierinius balionus su žvakėm užleido, marsiečių mėnuleigiais apsimesdami. Bet mūsų taip lengvai neapgausit...

Iš ryto buvo žiema. Krito daug ledo iš dangaus. Naktį užslinkęs audros frontas suvarė jūrines žuvėdras nakvynei ant Nidos marinos molo. Krušos ledai, čaižantys vištos dydžio paukščius, į paniką varė žuvėdrų jaunimą - ar jie užsimerkti nemoka, ar galvos po sparnu paslėpti, nežinau, bet tie dar vaikiškų spalvų paaugliai gerokai supanikavę buvo dėl ledo iš dangaus, pirmą kartą patirto.

Atsirišame lyjant, ir išplaukiame tiesiai į sparčiai dangumi bėgančius škvalinius juodulius. Vėjo daug, škvalų gūsiai dar padaužo, bet esame netoli priešvėjinio kranto, tai bangos daug nėra. Vienas iš škvalų, ginkluotas griaustiniu su žaibais, sudrausmina tiek, kad visai nuleidžiu pilnai rifuotą grotą, ir palieku nediduką gabalėlį genujos. Užtenka ir tiek burės - greitis 6 mazgai ir daugiau. Tokiomis sąlygomis man genuja saugesnė burė - grotą ilgiau trunka kol nuleidi, reikia ant laivo antstato eiti, kai viskas skraido ir švilpia - o genują gali sau kokpite sėdėdamas staigiai suvynioti pilnai, jeigu prireiktų, ir išlaukti, kol škvalo gūsiai išsipūs. Vis pagalvoju apie jachtas ir žmones, keliaujančias jūroje dabar - ką jiems reikia daryti, jei čia, prie marių kranto, to džiaugsmo užtenka pilnai?

Grįžę į Klaipėdą, ten vėl vasarą radom.
Vakare sėdim terasoj prie arbatos, ir geras jausmas namo sugrįžti, o ypač - po kiek smarkesnio plaukimo...

Posted by gramas 04:28 Archived in Lithuania Comments (0)

(Entries 1 - 9 of 9) Page [1]