A Travellerspoint blog

October 2013

Apie tai, kad tunas - sveika ir skanu. 2-as trupinys.

large_FE01729D2219AC68175DADAA8ED4CCC3.jpg

Kai jis, visas kruvinas, sukniubo - va, tada mes jį ir suspardėm. O kai gintis, ką ten gintis - net nuo smūgių prisidengti jis nebegalėjo, mes jį dar apvogėm.

Jis - tai Somalis. O mes - tai paprasčiausiai mes, visas civilizuotas pasaulis, škess...

Praeito amžiaus devyniasdešimtaisiais Somalį sugriovęs civilinis karas šalį paliko praktiškai be valdžios. Marionetinis atseit prezidentas gal ir valdo kelias sostinės gatves su ministerijom, tačiau likusi šalies dalis realiai gyvena vietiniame pavaldume. Ta vietinė savivalda - tai ne kas kita, kaip privačios ginkluotos iki dantų armijos. Jų vadai kaip moka, taip ir realizuoja savo valdžią savo teritorijose, bet mes į tą khato skrepliais nuspjaudytą kiemą šiandien nelįsim.
Kam tema įdomi - labai būtų sveika dar kart pažiūrėti "Black Hawk Down" - be galo informatyvu.

Taigi - pradžioje buvo chaosas. Per civilinį karą 1991-ais griuvo visos civilinės institucijos, įskaitant ir pakrančių apsaugą. Mes visi to ir telaukėm. Savo pakrančių vandenis jau nužvejojom tiek, kad menkė nebespėja subręsti neršimui, kai jau yra išgaudoma. O va Somalio pakrantė - virš 3000 km - pati ilgiausia kontinentinėje Afrikoje, o vandenys apie visą pusiasalį - patys turtingiausi ant viso gaublio, pagal pelaginių žuvų, ypač tuno, stambių gamba krevečių, omarų ir kitų delikatesinių jūros baisybių išteklius.
Ištisos kartos vietinių, gyvenančių pakrantėje, buvo nuo amžių priklausomos nuo žvejybos verslo. Tie žvejai - tai pusbadžiai kiauraklyniai, kasdien semiantys žuvį iš savo turtingų vandenų į savo palaikių nedidelių kateriukų laivyną. Tas laimikis visada buvo be galo svarbi Somalio ekonomikos ir gyventojų maisto bazės dalis.

Vos tik pajutom, kad mums nieko už tai nebus - mes visi pasiuntėm savo laivynus semti tuną ir omarus iš Somalio vandenų. Taip, pagal tarptautinę jūrinę teisę to daryti nebuvo galima, todėl civilizuotieji ispanai, portugalai, britai, graikai, italai, net japonai ir korėjiečiai problemą kažkaip sprendė registruodami savo laivus pigių vėliavų šalyse, tuo labiau, kad juos ten gaudyti ir bausti už nelegalią žvejybą nebebuvo kam.
Ir mūsų tuo metu dar gyvavusios įmonės JŪRA plaukiojančios bazės ir žvejybiniai laivai ten vogė, ir po to sparčiai besikūrę UAB privatūs laivynai vogė, ir ne vienas iš senųjų kapitonų dar galėtų papasakoti apie auksinius laikus, kai juodi reisai pilnais triumais pareidavo į kitas Afrikos šalis žuvį priduoti ir kokius tax free pinigus pakeldavo tų laivynų savininkai, kapitonai ir komandos. Bet nepasakos....

O vietiniai tamsaus gymio žvejukai tegalėjo iš savo primityvių laivelių tik stebėti tą vagių fiestą, savo tinklais ir tralais sparčiai košiančiais jūrą taip, kad po jų žvejams ten nebėra ką veikti. Bet vien stebėti jie nenorėjo - vaikai juk zyzia alkani. Tada jie ėmė burtis į savotiškus savanorių milicijos būrius, tuo labiau, kad jie ten su kalašnikovu ir granatom žaidžia nuo tiek pat metų, kaip mes pradedam LEGO kaladėles dėlioti. Ta kiauraklynių kavalerija ėmė vaikyti mus, t.y. nelegalius žvejus, iš savo teritorinių vandenų.
large_FE1460B62219AC6817CDF1BB72E43D18.jpg

Na, priplaukia prie tavo tralerio valtis su kažkokiais nervuotais vyrukais - na, ir kas - ne kartą užtekdavo juos pagąsdinti keliais šūviais, ir jie plaukia su savo teisybe velniop. Paskui tie nervuoti vyrukai ėmė atplaukti ginkluoti, vieną kitą tralerį užimdavo, įgulos tapdavo įkaitais. Va, tada laivų savininkai be jokių diskusijų iškart klusniai susimokėdavo išpirką. Verslo išlaidos. Na, kaip veiklos licenzija, apmokestinimas koks. Juk skandalo, kai pats esi piratas, nes žvejoji nelegaliai, nekelsi - prisitrauksi dėmesį, ir gausi baudas, sankcijas tokias, kad maža nepasirodys. Tuo labiau, kad savo nelegalią žvejybą varai juodai, t.y. visas sugautos žuvies virsmas į pinigus vyko tamsiam kaip Afrika šešėlyje, o į savo gimtąją šalį visada grįžti kaip iš eilinio nuostolingo reiso. O kad tavo, kaip laivų savininko, verslas būtų dar įdomesnis, tu gavai pasiūlymą iš italų mafijos, vardu ndranghetta. Europoje, kažkur ramiam uoste prie nuošalios tylios krantinės imi į triumus nelegalų krovinį statinių su radioaktyviomis ir medicinos atliekomis, tyliai viską nuveži prie Somalio, išverti jūron, ir tik tada imiesi žvejybos. Vienos tonos tokio radijoaktyvaus, ar sunkiųjų metalų gėrio utilizavimas Europoje gali kainuoti kad ir tūkstančius amerikos rublių, o nuvežti ir priskandinti prie Somalio - gal 25 už toną. Jaučiat pelno maržą?

Jau Somalio folkloru tapusios istorijos, kai po 2005-ųjų cunamio vandenynas iširideno daugybę statinių. Kam gi nebūtų įdomu, kas jose? Nuodai su radijacija ten buvo. Virš 300 žmonių tuokart mirė nuo spindulinės ligos. Dar gerokai iki to cunamio ištisi miesteliai ir kaimai vis apsirgdavo nuo radijacinio užkrėtimo, apsinuodijimų vos ne visa Mendelejevo lentele, prasidėjo išsigimimai, epidemijos ir kitos bėdos. Tas atliekų vajus tik dar paspartino tų savisaugos būrių veiklą, kuri ėmė darytis pelninga ir įgavo organizuoto verslo bruožus.
Nuo vien žvejybinių tralerių užpuldinėjimo ir drausminimo pinigais, pamažu pereinama prie prekybinių laivų, tankerių, įspūdingesnių pramoginių laivų grobimo išpirkos tikslais. Maždaug 2003-2005 netgi buvo pasiektas šioks toks balansas - nelegalios žvejybos mąstai buvo apie 300 mln. JAV rublių per metus, o sumokėta per metus išpirkų suma irgi buvo apie 300 mln. Mes juos išstūmėm iš žvejybos - jie susikūrė kitą jūros verslą, juk gyventi iš kažko reikia... Nieko asmeniško - tik verslas.

Apie 70% Somalio gyventojų remia ir palaiko savo piratišką miliciją, saugančią šalies teritorinę jūrą. Jie tai vadina teisėtų šalies nacionalinių interesų gynyba. Mes juk irgi rėmėm ir palaikėm savo muitinę ir pasienio tarnybą 1991, kai juos šaudė sovietų OMON'as. Ir mes tada jautėmės visiškai teisūs, nors visokie Kremliaus gorbačiovai sakė, kad ne. Somalis irgi turi savo teisybę, patinka mums tai, ar ne.

Tas faktas, kad Somalio neva tai milicijos jūrinė veikla jau apima beveik visą Indijos vandenyną, o ne tik pakrantes ir Adeno įlanką, kaip pradžioje, šiandien somaliečių suoprotyje kažkaip išblukęs. Juk tokios bapkės sukasi iš piratavimo. Tūkstančiai vyrukų sparčiai praturtėja, ne tik šeimas išlaiko, bet jų parvežti pinigai per vartojimą tapo svarbiu šalies ekonomikos varikliu. Ten jūros pinigai kuria darbo vietas krante.

Šiandien somaliečiui nebūtina pačiam į jūrą plaukti, kad iš piratavimo uždirbti - galima investuoti, kaip biržoje.

Verslo modelis veikia taip:
1. Ieškai ir randi savotiškoje biržoje investuotojus - turtingas žmogus, ar investuotojų grupė sutinka tau duoti pradinį kapitalą piratų operacijos parengimui. Šie pradiniai sponsoriai vėliau nusisegs sau 30% nuo operacijos pelno.
2. Protingai naudodamas pradinį kapitalą, samdai iki 12 pramuštgalvių jūros komandą. Jie greitaeigiais kateriais ims laivus. Katerių reikia ne mažiau dviejų, taip pat reikia pasirūpinti kuro atsargomis, ginklais ir amunicija, proviantu įguloms, pageidautina turėti ir atskirą tiekimo laivą. Samdomi torpedos turi ateiti su savo ginklais, jei nori pretenduoti į A klasės pelno dalį, t.y. vieną pagrindinę akciją. Jei torpeda ateina su savo kateriu, ar su rimtu ginklu - kulkosvaidis, ar granatsvaidis - gauna dar vieną akciją su teise į A klasės pelno dalį.
3. Sudarai dar vieną maždaug 12 asmenų grupę - jie yra tavo kranto komanda. Kiekvienas jūros komandos narys turi teisę į kranto komandą deleguoti savo giminaitį, ar draugą. Ši grupė gauna B klasės dalį operacijos pelne, paprastai fiksuoto dydžio suma, šiuo metu apie USD 15 000. Ši grupė užtikrins operacijos saugumą krante, tiekimas, įkaitų "sandėliavimas", pakrantėje užinkaruoto pagrobto laivo apsauga ir pan.
4. Užgrobi laivą, imi įkaitus.
5. Derybos gali užtrukti, todėl tau gali tekti pasiieškoti dar vieno investuotojo, kuris už palūkanas padengs kaštus iki išpirkos gavimo.
6. Gauni išpirką. Gal lėktuvu atskraidins ir sutartoje vietoje nuleis parašiutu, ar bankiniu pavedimu į sąskaitą kokiam Libano banke...
7. Atsiskaitai su pradinių investuotojų grupe - tam išleidi 30% gautos išpirkos, po to su tarpiniu investuotoju, jei toks buvo, po to išmoki visas fiksuotas B klasės dalis, o kas liko - dalinasi visi, kam priklauso A klasės pelno dalys.

Kas liko tau? Taigi tu ir buvai tas turtingas pradinis investitorius, kuriam teko tie 30% išpirkos, ar panašiai, žiūrint, kiek kitų akcininkų per biržą buvai įsileidęs. Šventas reikalas - su visais operacijos dalyviais atsiskaitai sąžiningai, taip pat skiriami paskatinimo prizai, pvz. pirmasis ant grobiamo laivo denio užlipęs piratas gauna teisę į dar vieną A klasės dalį. Juk tu, kaip investuotojas, rūpiniesi savo reputacija - juk per biržą vienu metu gali būti sukamos kelios, ar keliolika tavo operacijų, tau nuolat reikia samdyti komandas ir kviestis investuotojus. Geras vardas svarbu.

Tokia birža veikia Haradeere, pajūrio miestelioke apie 400 km nuo sostinės Mogadishu. Kažkada buvęs nusmurgęs žvejų kaimelis pasikėlė iki šurmuliuojančio miesto, su prestižinių markių visureigių kamščiais skylėtose gatvėse. Vietinės "Ikanomikas augima" tempus rodo piratų biržos plėtra. Veiklą 2009 pradėjusi nuo 15 "laivybos kompanijų", kaip jie tai vadina, po 4 mėnesių birža išaugo iki 72 kompanijų, priimančių investicijas operacijų finansavimui. Investuotojai gali įnašus daryti grynais, arba natūra - tinka kateris, ar ginklai. Ponia Sahra Ibrachim, laukianti biržoje savo išmokos už neseniai piratų paleistą ispanų tuno žvejybos laivą, sako: man 22-eji, esu išsiskyrus, ir kaip alimentus iš savo ex paėmiau granatsvaidį. Ginklą per biržą įdėjau į piratų operaciją. Šiandien esu labai patenkinta ir laiminga - praėjo tik 38 dienos, kai padariau investiciją, o šiandien atsiimsiu net USD75 000 savo uždarbio dalį.
large_FE24614D2219AC68179D8237DAA17199.jpg

Prasidėjus verslui per biržą, išaugo ir išpirkų sumos. Jei anksčiau pakakdavo vidutiniškai 2 mln. pinigų, tai dėl padidėjusio investuotojų skaičiaus ir išaugusios rizikos vidutinė išpirka pašoko iki 4 mln. Labai nesireklamuoja, bet laivų savininkai ir draudimo kompanijos tas išpirkas moka. Nes žino, kad lėšos grįš ilguoju laikotarpiu, per padidintus prekių, pvz. naftos, pervežimų tarifus. O tuos tarifus sumokėsime mes visi.

Ta padidėjusi ir įvertinta piratų rizika - tai jungtinių karinio laivyno pajėgų patruliavimas piratavimo regionuose. Per savo mokesčius už tuos laivynus irgi sumokame mes visi.

Kariškių pastangomis, piratavimo mastai mažėja kasmet, ir tai teikia vilties, kad po kelių metų vandenyne bus saugiau, nei dabar. Tačiau neturėtumėm pamiršti, kad tai mes tą viltį kiek anksčiau ir atėmėm iš tų šiandien medžiojamų piratų.

Juk tada, 90-aisiais, mes ir įpratom prie vogto tuno salotų ir picos.

Posted by gramas 09:07 Comments (0)

Apie tai, kad tunas - sveika ir skanu. 1-as trupinys.

800px-Gulf..pirate_boat.jpg
Fregata FARRAGUT degina piratų katerį Adeno įlankoj. Wikipedia foto.

Va, taip ir turškiamės sraute informaciniam - internetai, spauda, radijas , tv... knygos ir draugai... pokalbiai pašnekesiai. Tie info-trupiniai, jei tinka į kažkurią atminties lentyną - ten ir pasilieka. Jei netinka - nubyra, ir juos tu pamiršti. Paskutiniais mėnesiais ta mano lentyna, kuri "Piratai", pasipildė dar keliais trupiniais. Jie ir užvedė and šiek tiek minčių, kontekste su pusryčiams sulapnotom tuno salotom...

Akivaizdu, kad pasaulinė laivybos bendruomenė konkrečiai gauna į kaulą nuo piratų jau beveik visame Indijos vandenyne. Atrodo, visi su tuo apsiprato, prisitaikė ir labai nebesinervina. Piratai ima laivą kažkur Indijos vandenyne, kad ir ties Seišeliais. Per darniai veikiantį tarpininkų tinklą laivo savininkas informuojamas apie faktą, šis pasiguodžia draudimo kompanijai, abu kviečiasi profesionalų derybininką su neblogu honoraru, ir prasideda derybos. Gali jie derėtis savaitę, dvi, ar kelis mėnesius - o per tą laiką pagrobtasis laivas ir įgula gali būti panaudojami kaip plaukiojanti bazė kitoms piratų komandoms, nedideliais greitais kateriais imančioms kitus laivus... Galiausiai sutarta suma, tenkinanti kiek draudimo kompaniją, tiek piratus ir laivo savininką, numetama iš malūnsparnio arba lėktuvo, piratai palieka užgrobtąjį laivą, ir viskas grįžta į savo įprastą vagą. Kad kitą kartą vėl ant grėblio neužlipti - galima į laivą pasodinti tikrom kulipkom ginkluotą apsaugos samdinių komandą, kuriems tai irgi superinis verslas. Bet jie kainuoja labai jau brangiai, todėl plaukti be apsaugos ir riziką nuleisti ant draudikų - laivo savininkui pagunda didelė. Juk draudimo kaštus permesti krovinio savininkui per tarifą ne taip ir sudėtinga. Tuos padidėjusius pervežimo kaštus padengsim mes - visokio kiniško šlamšto pirkėjai, ar ne? Nieko asmeniško - tik verslas.

Tie labiau medios ištriūbinami faktai apie piratų nužudytus įkaitus, ar su trenksmu spec. pajėgų pravestas laisvinimo operacijas - labiau išimtys iš taisyklės, nes 99% piratų atakų ir laivų užgrobimų baigiasi tyliai ir taikiai, t.y. be aukų, šalims susitarus - tik tam tikra pinigų suma iškeliauja iš turtingiau gyvenančios šalies į labiau vargstančią. Taigi nieko asmeniško - tik verslas...

Taip, daugelio šalių kariniai laivai patruliuoja regione (ir mes visi per mokesčius už tai susimokam), bandydami situaciją suvaldyti. Lietuvos kariai taip pat dalyvauja šiose misijose, kaip NATO laivų įgulos. Stabdo katerius, kuriuose sutūpę kiauraklyniai visada spėja sumesti ginklus už borto, ir todėl gali tikėtis labai lengvo straipsnio, net jei prieš tai ir spėjo kokį laivą apšaudyti. Bet visi jau žino, kad toks juodas bėdžius, teismui atvežtas kad ir į Europą, arba, ar drįstat taip svajoti- netgi į patį demokratijos forpostą Jot-A-Vė - jausis kaip loteriją laimęjęs imigrantas. Kameroje švarus gultas, srėbaliukas reguliariai - o juk gimtąjam kaime to nėra. Todėl dažniausiai net kovoje su puolamo laivo ginkluotais apsaugos samdiniais sužeistas piratas ir jo sveikesni kolegos, paimti į nelaisvę karinio laivo, bus sutvarstyti, pamaitinti, pristatyti į savo krantą ir perduoti vietinei valdžiai. Taip žymiai pigiau, negu jį kažkur toli skraidinti, teisti, o paskui daug metų šerti. Būna, nušauna - bet čia irgi išimtis, nes mes juk kultūringi, civilizuoti ir teisiniai metodai... Taip, piratų kateriai skandinami, bet jie ir plaukioja tokiais, kurių negaila. Yra verslo kaštai, yra rizika, yra ir pelnas, kuris tą riziką padengia.
Ir galo šitam verslui kolkas nematyti. Nes ir tos vietinės valdžios ten nematyti - yra ten kelios privačios armjos, valdančios šalį, ir, atrodo, kažkokie iš delno valgantys departamentai ir ministerijos, gal dar keli atseit policijos postai, kur vakariečiai gali pagautus piratus neva tai vietinei valdžiai palikti. Tai ir palieka, o ten jau jiems ir spręsti, kuriam vadui kurį juodį leisti išsipirkti. Tik verslas...

O kaip jis, tas kelių pakopų verslas, prasidėjo, ir kodėl? Ir kaip tas verslo modelis organizuotas, kad jau ilgiau nei dešimtmetį išlieka toks gajus? Apie tai ir bus keli artimausi įrašai.

O pradžiai - Trupinys Nr.1

Visai neseniai, spalio 14 d. po ilgai trukusios spec. pajėgų slaptųjų agentų operacijos Belgijos policija Briuselio oro uoste sulaikė Somalio pilietį Mohammed Abdi Hassan. Hasanas - tai vienas iš pačių svarbiausių piratavimo industrijos šulų, su kuriuo glaudžiai bendradarbiauja patys aukščiausi Somalio valdžios atstovai. Vienas iš aukštų valdininkų ir buvo tuo pat metu areštuotas Somalyje. Įvykis absoliučiau išskirtinis - juk iki šiol piratų vadai išlikdavo neliečiami, o į kuprą gaudavo tik kiauraklyniai juodžiai su kalašnikovais kateriuose - torpedos, žemiausios grandies vykdytojai.

Kas dar įdomu - Hasanas pats atskrido į Briuselį iš Kenijos, po ilgų derybų ir įkalbinėjimų sutikęs filmuotis neva tai kuriamame filme apie piratavimą jūrose. Organizavęs begalės laivų užgrobimus, iš piratavimo pasidaręs šimtus milijonų dolerių, Hasanas pernai viešai pareiškė, kad išeina iš verslo ir mesis į politinę veiklą, to biš ims valdžią šalyje. Atrodytų, gyvenimas pavyko, esi sveikas, pinigai uždirbti... Ko dar jam norėti? Juk žinojo, kad jį gaudo... Kurgi ne, logika aiški - pasifilmuosiu rimtame filme apie pasaulinio lygio problemą, protingai ekrane papostringausiu apie priežastis ir pasekmes, susireikšminsiu nurodydamas galimus sprendimus - ir, žiūrėk, tampu žinomas, o pirmi tarptautinės politinės veiklos žingsniai gautųsi visai sėkmingi. Į šalį dideli reformų pinigai ateis, o ten, žiūrėk, aš juos ir skirstau... Praeitis? Who cares, ką, gal jūsų morganai rokfeleriai ne taip pradėjo?
15 metų už piratavimą, plius 30 metų už įkaitų grobimą, plius dar daug už veikimą nusikaltamame susivienijime - tiek jam ruošia prokurorai, taip kad maža nebus.
Ir kas dar įdomu šioje istorijoje - Hasanas tikrai turi ką pasakyti, visai rimtai, ir tai nebus mums malonu išgirsti. Nes ne viskas taip paprasta su tuo piratavimu, čia ne 2x2. Čia ne vien piratų įkaitų ašaros bus. Kaskart, kai vėl tuną savo salotose, ar ant picos rasit - jūs, aišku, neverksit, bet tai prisiminsit.
Bet apie tai bus Trupinys Nr.2.

O kolkas - Valgyk Tuną & Stay Tuned.

Posted by gramas 05:58 Comments (0)

Apie tai, kaip reiks gyventi, kai neliks progų parėkti

large_1FF43E8E2219AC6817F992FA4D0ACBEE.jpg
Akivaizdu, kad mano, kaip buriuotojo, brandos kreivė pradeda verstis į labiau patyrusių pusę. Va, taip , va. Dar ne visai persivertė, bet verstis pradėjo. Jaučiu tai, nes kuo toliau, tuo mažiau laive laidau gerklę pats, ir kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kaip tai sau leidžia kiti.

Daugybę kartų matytas vaizdelis - į uostą įplaukia jachta. Vadas, visas reikšmingas, išdidžiai stovi prie šturvalo, o tie nemokšos įgulos nariai viską daro ne taip. Škiperio komandų tonas darosi grėsmingas, po to kartu su komandom išsakomi ir epitetai, dar vėliau jausmingas monologas gali pasipuošti keiksmais... Monologą gaunanti pusė jaučia, kad viską daro blogai, karštligiškai stengiasi situaciją taisyti, ir tada viskas pasidaro dar blogiau. O dar vėliau škiperis pats visus pastumia į šalį ir viską padaro gerai. Tada viskas gerai, bet visi nelaimingi. Jis dar visas piktas savo teisume, o kitiems - diena sugadinta.

Niekas taip neišduoda apgailėtino diletanto, įsivaizduojančio save jachtos vadu, kaip isteriškas klyksmas ant savo įgulos narių. Ir kas liūdniausia šioje istorijoje - tai, kad net žmogus, ne vieną ir ne du tūkstančius mylių suburiavės, kažkaip vistiek sugeba pasirodyti tuo diletantu.

Esu kaltas (mušasi į krūtinę), kaltas... Juk leisdavau sau, ir labai garsiai... Net su keiksmažodžiais. O kad plaukioju dažniausiai su savo artimiausiais žmonėmis - žmona ir sūnumi, tai jiems ir kliūdavo smarkiausiai. Antra vertus - gali atrodyti, kad būdavo už ką, įvertinant momento svarbą, škess... Juk visokių nesąmonių plaukiojant yra mums nutikę, kai man nuo vairo tekdavo stebėti kitus, nesugebančius virvės ant knechto teisingai užvesti, paprasto mazgo užrišti, ar topenantės nuo giko šoto neskiriančius... arba tik nueik į kajutę nors minutėlei, ir laivas plaukia į seklumas, arba į lenkus vietoj švedų...

Ir kuo mažiau pats patyręs esi, tuo sudėtingesnis tau yra tas kiekvienas priplaukimas prie krantinės, ar atsišvartavimas, ar paprasčiausiu manevru kada nors tau būsiantis vendas ir prasilenkimas su kitu laivu... Iš čia tavo įtampa - elementoriška patirties stoka.

Ir kuo mažiau patyręs esi, tuo dažniau savo emocijas per gerklę išreiški. Savo riksmu tu įrodai ne tai, kad tu čia vadas ir už viską atsakingas. Visas pasaulis tuo metu apie tave galvoja visai priešingai - kad būtent tu esi kvailys paskutinis, ir kai tik gali, puola padėti tam nabagui, ant kurio tu rėkauji. Nes visi esam jo pusėj, ne tavo.

Visi esame pramokinti to buriavimo etiketo - stengtis, kad tavo laivas įplauktų į uostą ir jį paliktų taip, kad niekas to nepastebėtų, kad nieko tu nepažadintum, niekam netrukdytum, nekalbant apie tai, kad savo veiksmais ir manevrais sukeltum bent užuominą į pavojų kitiems laivams ir jų įguloms. Todėl kitų šalių uostuose gali būti ne kaip suprastas tavo šaunumas, kai pilnom burėm įsineši į uostą ir kaip tikras pūdą druskos jau sukirtęs jūrų vilkas būtinai be variklio bandai prieiti prie krantinės, ar kito laivo borto...

Antroji nuodėmė po šios - tai tavo riksmas. Kuo garsiau tu komanduoji, kuo labiau gerklę laidai ir įgulos narius ant denio bei krante gainioji - tuo didesnis idijotas atrodai kitų buriuotojų akyse. Ne joks ne jūrų vilkas - greičiau ruonio šūdas. Savo riksmu tu demonstruoji tai, kad pats esi Misteris Idealusis, o visi kiti - tik apgailėtini nemokšos. Visai logiškas klausimas - kodėl tu, Misteri Idealusis, nesugebėjai iki šiol savo įgulos išmokinti viską daryti teisingai, ir kodėl savo klykavimais bandai išmušti jiems tą norą mokintis?

Kaip tos brandos išmokti? Kad lyg ir nėra vieno universalaus recepto, matyt, visi turėsim surasti savuosius. Bet kai pirmą kartą save pagausi vietoj savo įprastinio žvygtelėjimo "Ką darai, juk sakiau į kairę!!!" ramiai sakant "Gerai, dabar sukam į kitą kairę" - žinok, jau esi teisingam kely.

Posted by gramas 02:13 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip paturbinti Ambersail'ą

Jūreiviškas Everstas - tai kai sėdi į jachtą, ir vienas pats, be sustojimo, be jokios pagalbos iš kitų laivų arba asmenų - apiplauki aplink Pasaulį. Radijo ryšys, palydovinė navigacija, internetas - taip, tai tu laive turi. Tačiau tai yra tavo vieninteliai saitai su civilizacija. Tai nėra baisiai daug, žinant, ką Vandenynas gali iškrėsti tau ir tavo laivui. Juk šios regatos distancija - tai iš esmės plaukimas apie Antarktidą. Su visom labai įdomiom meteorologinėm formacijom, nekalbant apie labai realią galimybę pasibučiuoti su aisbergu. O laive esi vienas pats, ir, be sunkaus darbo, dar pamiegoti kažkaip reikia... Šias varžybas sėkmingai baigia ne visi. Jei tu startuoji Vendee Globe, dėl tavo jūreivystės ir buriavimo patirties bei sugebėjimų niekam abejonių nėra. Dalyvavimas kainuoja labai daug, o į bet kokį žąsiną sponsoriai tokių pinigų neinvestuotų. Būtent šios dalyvių patirties dėka, distancijoje dažniau lūžta laivai, o ne žmonės. Tokios, kas 4 metus rengiamos jachtininkų- vienutininkų varžybos, yra VENDEE GLOBE. Ekstremalu? Taip, ir labai - bet yra jachtininkų veislė, kuri be to negali. Vienas iš jų ča ir bus pristatomas.
norbert-se..-5m-r-644-0.jpg

Enter NORBERT SEDLACEK !!
51 metų austras, per 126 dienų plaukimą užpraeitą 2008-2009m. Vendee Globe regatą sėkmingai užbaigęs vienuoliktu rezultatu. Dar ankstesnėje, 2004 metų Vendee Globe, plaukdamas su Brother firmos ženklą nešančiu laivu, jis iš varžybų turėjo pasitraukti, nebaigęs distancijos. Norbert turi tvirtų planų dėl dalyvavimo sekančioje VendeeGlobe, kuri startuos 2016m lapkritį.

Va, tokie Norbert'o jūrinio gyvenimo Everestai, ir logiškas klausimas - o ką veikti tarp jų, jei namie ant sofos dar nesisėdi?

Nuo 2010 jo galvoje zvimbė idėja, palengva virtusi svajone - sukalti rekordą plaukimo per Atlanto vandenyną burine jachta, mažesne nei 5 metrai.
Tuo labiau, kad tai galima padaryti nedidele jachta, paties pastatyta iš ekologiškų, aplinką tausojančių medžiagų, kurios gali būti perdirbamos. Šiandien padidintų galimybių laivai statomi iš anglies pluošto, sutvirtinto kevlaru, sluoksnius jungiant dervomis vakuuminio presavimo būdu. Norbert'as savo laiveliui panaudos naują jachtų statyboje pluoštą, gaminamą iš vulkanų lavos. Pluošto gamintojas - austrijokų firma FIPOFIX. Paties Norbert'o firma.
Laivelis turės balzos karkasą, vakuumu "niauktą" fipofix pluoštu su epoksidinėmis dervomis. Laivelio statytojai - pats Norbert'as su sūnumi Harald'u teigia, kad tokia laivo konstrukcija yra tokia pat tvirta, kaip anglies pluoštas, tačiau yra pilnai utilizuojama, t.y. po nurašymo laivas gali būti visas visutėlis perdirbtas į kitus produktus.

Hmmm, man asmeniškai tas ekologinis aspektas visame kame ima jau atrodyti šiek tiek kaip spekuliacija, kaip publikos dėmesio ir išankstinio palankumo reikalavimas, nes žinokit, Žemė mūsų planeta... Kiek jau tos "nešvarių" technologijų jachtos, baigę savo biografiją, vietos miestų šiukšlynuose užima? Kad jos metų metais riogso viso pasaulio uosteliuose - čia juk visai kita kalba...

Tačiau geroji naujiena yra tai, kad Fipofix pluoštas, jei pasiteisins okeaninių jachtų statyboje, bus jachtų kaštus mažinanti medžiaga - jis gerokai pigesnis už kevlarus ir anglinius pluoštus. Šaunuoliai austrai, šitaip ir reikia žinią apie savo inovacinius produktus skleisti. Sukuri technologiją, ir pats savo subine rizikuodamas, pasauliui įrodai, kad ji teisingai veikia. Tada ir atsiversk užsakymų knygą...

Laivo statybos procesą ir trumpą daugiametės Norbert'o jūrinės patirties pristatymą pamatysite šiuose video.

Savo garaže turite 5-6 metriukus laisvos vietos? Ir dar nestatote jachtos? O kodėl? ;o)

Okay, toliau apie Fipofix laivą ir projektą... Vieną dieną Norbert'as paprašo simpatišką jachtų inžinerę-dizainerę, savo partnerę Fipofix'e, Marion Koch:
A girdž, Marijona, o suprojektuok tu man laivelį, kuris būtų kaip keturis kartus sumažintas tokių lietuvių legendinis Ambersail'as... Ar čia tas, kur... Jo, jo, Marijona - tas, kur be stiebo primigo Klaipėdoj...
Na, gal ne visai taip paklausė, gal tik panašiai... Gal ne panašiai... Tačiau taip užgimė Open 16 klasės jachta Proof Of Principle. Toks mažiukas geltonas paturbintas amberseiliukas.

large_open-16-fipofix.jpg

Korpuso ilgis 4.9m
Bendras ilgis su bušpritu 5.6m
Plotis 2.3m
Grimzlė 1.8m

Laivelis plačiu pasturgaliu, korpusas pavėjiniams kursams, su dviem vairo plunksnom, vartomu falškyliu su 180 kg "bulba", su vienu 1.1 m švertu. Viduje daug vietos užima burės, falškylio vartymo mechano ir balastiniai tankai. Lieka apie 1.5m erdvė po stogu, kur dar reikia sutalpinti apie 50kg maisto atsargų, 60 litrų atsigerti ir viryklę. Kad atsigerti nepritrūktų, įsideda du gėlintuvus jūros vandeniui nudruskinti. Saulės baterija ir hidrogeneratorius parūpins energijos navigacinei aparatūrai ir autopilotui. Vietos viduje paties Norbert'o organizmui įsipatoginti lieka nekažką. Jis ir sako - tikrai žinau, kad teks patirti ekstremalaus buriavimo, tačiau didžiausiu iššūkiu laikau sąlygas, kuriomis teks išgyventi laive. Realiai - škiperiui teks dirbti, gyventi ir miegoti atvirame jachtos kokpite, t.y. lauke. Is this Sparta?

large_map-route.jpg

Šio rekordo bandymas - tai du plaukimai per Atlantą. Iš Les Sables d'Ologne Prancūzijoje jis startuoja lapkričio 10 d. Plauks pavėjiniais kursais, nukrisdamas iki Kanarų, kad išvengti priešinių srovių, ir maždaug per 6 savaites pasieks Niujorką. Ten rengiasi rekordo atakai, suplanuotai 2014m gegužės mėn. Nešamas palankių vėjų, į tą pat Les Sables parplaukti ketina jau per keturias savaites.
Ir palinkėkim jam sėkmės. Ir Vėjo,Vėjo,Vėjo!

Posted by gramas 04:08 Comments (0)

Apie tai, kaip buriavimas santykiavimą taiso

Mūsų santykiai geri. Tačiau, jei gyvenimas šeimoj nuolatinis saldėsis būtų - dievaži, netrukčiau vilku užkaukti iš nuobodulio ir šleikštumo. Todėl mano geresnioji pusė, tai žinodama, labai atsipalaiduoti ir neleidžia. Laikas nuo laiko ore ima kauptis visokie platūs retoriniai klausimai, prasidedantys tuo žaviu moterišku "Ir kodėl tu visada (galima variacija su "niekada")... arba "Kada pagaliau tu..." Sakinio pabaiga gali būti bet kokia - nuo buitinių reikalų iki globalių mano charakterio pokyčių su staigiu atsivertimu į kažkokią gerąją pusę...

Tokie esminiai klaustuko formos teiginiai beveik visada viršija vidutinio statistinio buriuotojo suvokimo ribas. Klausimas per platus todėl kad... Tokioje situacijose nuo staigaus KąAtsakytKąAtsakyt??? man kažkas sistemoj užsitrumpina, ir galvoje dūzgia tik dvi chrestomatinio rusiško anekdoto frazės: "Genadij, vot vashe polotence", arba trumpoji forma "Gena, na". Be ryšio visai, pats nežinau kodėl, gal tai kažkokie sistemos apsaugos mechanizmai? Kaip mat būčiau apkaltintas užuominomis į gyvąją gamtą, idilės garantuotai neįneštų, todėl reikia tylėti... Bet galima ir netylėti, galima sakyti - Klausyk, gal plaukiam į Nidą?

Negera elektra, imanti kauptis ore, yra tikras ženklas - jau laikas mudviem išplaukti kartu. Nuo ča ir prasideda vieni pliusai. Buriavimas iš tikro žmonių santykius taiso. Dar net prieš plaukimą suvienija bendras planavimo procesas. Kai tampa aišku Kada ir Kur, reikiamu laiku atsirandame laive dviese, be jokios kompanijos ir be svečių. Tada, palikus uostą, mūsų pasaulis sumažėja iki mažų laivo erdvių. Ir dar yra mes, burės, vandens platybės, vėjas ir tikslas. Bendras tikslas.

Jei vėjo ne per daug, gero vyno taurė, o buriuotojas moka viena akim stebėti farvaterį, o kita miegoti - tai, žmogau, ir ilsėkis sau, nes geresniąjai pusei galima leisti vairuoti. Jei vėjo daugiau - pasitampysi su virvėm, gi ne pirmas kartas, bet leisk jai vairuoti. Tada ji jaučia atsakomybę, valdo situaciją, pati žaidžia su vėju, o už borto šnekančio vandens aura jos mąstymą išvalo ir kelia į aukštesnį sąmonės lygį. Kelionės kosmose ima tirpti visi Kodėl Visada, Kodėl Niekada ir Tu amžinai... Nes čia ir dabar vyksta tai, kas svarbu, o visa kita liko krante. Gal todėl, net nuplaukus į Nidą, to kranto nelabai ir norisi. Kartais prireikia tos didelės parduotuvės atsargų papildymui, na, dar kartu pasivaikščioti temstant, prieš miegą. Ir ta maža jachtos erdvė vienijančiu pliusu patampa.

O dabar, sezonui į pabaigą slenkant, vis dažniau neramios mintys aplanko: o ką buriuotojui reikės daryti santykių prasme, kai vanduo sukietės? Laivas juk ant kranto miegos, į jokią Nidą nebesuplauksi...

Buriuotojas turi būti sumanus. Tam sunkiam metų laikotarpiui būtina ruoštis iš anksto. Įdėmiai apsidairykite po savo namus. Gal rasite kur klibančią rozetę sienoje, gal plintusas atšoko, gal dulkių siurbliui naujas filtras praverstų, gal dar kažkokia smulkmena buriuotojo dėmesio namuose jau reikalinga? Jokiu būdu nepadarykit kvailystės ir netvarkykit tų smulkmenų dabar, kol laivas vandeny. Tie smulkūs namų darbai virs jūsų garantuotais taikos pliusais žiemai, kol laivas ant kranto. Atminkit, antras po buriavimo gėris, santykius šeimoje puošiantis, yra laiku sutaisyta elektros rozetė, ar naujas lygintuvas.
;o)

Posted by gramas 03:08 Archived in Lithuania Comments (5)

(Entries 1 - 5 of 5) Page [1]