October 2015

Kad įvertinti tai, ką patyrei, dažnai prireikia šiek tiek laiko perspektyvos. Laikas pašlifuoja įspūdžius, kažką, kas atrodė paprastai - paryškina, kitus, atrodžiusius svarbiais įvykius ir patirtis nublukina, nes pasirodo, jos buvo mažiau reikšmingos. Norint išvadas ir apibendrinimus daryti apie savo gyvenimą Viduržemio jūroje, man reikia išlipti į krantą. Jau trys savaitės gyvenu krante, tiesa, viena iš jų - šalia Romos, Fiumičine - ant kranto iškeltame laive, ruošiant jį žiemai. Dvi savaitės - jau visai krante, Lietuvoje, kada kaip normaliam žmogui namai-darbas-namai.

Tai kas gi šiame sezone mums buvo įdomesnio, kokie pirmi kartai nutiko, kokia nauja patirtis mus aplankė? Kas buvo labiausias, didžiausias, smagiausias, baisiausias, juokingiausias, skaniausias, blogiausias, kvailiausias, įdomiausias ir kitoks visoks -iausias šiame sezone? Kiekvienam tokiam -iausiam, gal keliems vienu metu - bus skirti atskiri įrašai, apibendrinsim kada nors vėliau, arba niekada.

Autonuostabybė - tai toks nustebimas, kai tu imi ir nustebini pats save. Kažkas panašaus į autoportretą, kai menininkas pavaizduoja pats save. Tai įvyko laivo nuleidimo į vandenį dieną Port Napoleon marinoje, šalia Port Saint Louis du Rhone, Prancūzija. Nustebinau save aš baisiai.

Mūsų naujasis laivas BILLABONG atrodė nepaprastai didelis, lyginant su mūsų SCORPIO. Iškeltas ant kranto jis atrodė milžiniškas. Kol nueini nuo kokpito iki inkaro - jautiesi neblogai pasivaikščiojęs. Rytais galima būtų pabėgioti, jeigu ratu... Laivą taip ir nupirkau, iškeltą ant kranto, net bandymams neplaukęs. Baimės apsigauti kaip ir nebuvo, nes internetuose sekiau ankstesnių savininkų keliones šiuo laivu, žinojau iš anksto kas jame veikia gerai, kas nelabai gerai, ką jie ir kaip remontavo - ir tik nuostabą kėlė, kaip stropiai ir su kokiu jūreivystės išmanymu juo rūpinosi. Taigi, pirkimo procese jokių siurprizų man nebuvo, išskyrus laivo dydį.

Atrodytų, ne tiek daug skirtumo - nuo SCORPIO 8,5m iki BILLABONG 13.6 m laivo ilgio ir nuo 3m iki 4.05 m laivo pločio, 3 t masės ir 11 tonų atitinkamai. Sėdi ir plauki sau... Bet ne visai taip... Kiekviena pėda laivo ilgio reiškia labai daug. Laivui net nežymiai ilgėjant, vos ne geometrine progresija didėja laivo masė, inercija, apkrovos, remonto ir išlaikymo kaštai. Didelis laivas reikalauja didesnės patirties, nei pas mane tą dieną buvo. Didžiausias laivas, kuriuo man iki tol teko buriuoti, jaučiant, kad pilnai su tuo laivu susitvarkau (bet su įgula, ne vienas) - buvo 9.6m ilgio burinė jachta, kiek sunkesnė už mūsų SCORPIO. BILLABONG, su savo 11 tonų masės man buvo toks didelis Guliverio žingsnis į priekį, kad galėjo ir bambytė atsirišti.

Laivą paruošiau nuleidimui į vandenį Balandžio mėnesio pradžioje, vienas pats. Vienas pats turėjau su juo tvarkytis ir ant vandens. Taigi, laivo dydis ir didelio laivo patirties neturėjimas buvo savaime nemažas iššūkis. Tačiau, kad būtų įdomiau - užsitaisiau dar vieną baimės laipsnį. Tai padaryti padėjo mano įgimtas avantiūrizmas ir išankstinis nusiteikimas bet kokią problemą iš eigos užmėtyti kepurėm.

Vos tik kranas laivą padėjo į vandenį, kranto komanda man davė 10 minučių, kad kranui vis dar laikant laivą diržais vandenyje, patikrinti, ar korpusas ir kingstonai niekur neleidžia, t.y. ar laivas neskęsta ir užkurti variklį. Variklis tai dzin, nes dar ant kranto su gumine žarna į variklio skyrių atsivedžiau vandenį aušinimui ir variklį buvau gerai prakaitinęs, dirbo kaip laikrodis ir žinojau, kad tikrai kursis be problemų. Viduje puoliau tikrinti visas sklendes, per kurias užbortinis vanduo turi patekti į laivo sistemas, arba per jas ištekėti už borto. Viskas OK, tačiau, kniūpsčias nulindęs į variklio skyriaus galą, kur yra užsandarinta mova, per kurią sraigto velenas išeina iš laivo korpuso - matau, kad ten vanduo ne tai, kad teka vidun srove, bet taip ne juokais tankiai laša stambiais lašais - kap-kap-kap. Per tokį kapsėjimą irgi įmanoma nuskęsti, be to, yra galimybė, kad kapsėjimas gali virsti srove, o paskui ir ištisu fontanu, kalančiu į vidų, su kuo triumo siurbliai nelabai susitvarkytų. Tada laivas eina į dugną. Veleno galinė mova gana bjauri vieta laivo korpuse, nes jei ima rimtai leisti vandenį - jokiu kaiščiu jos neužkalsi, jokiu skuduru sandariai neužriši, izoliacine juosta, kurią buriuotojai šiaip jau naudoja visur - neužvyniosi. Protingas sprendimas būtų buvęs nurodyti kranto komandai kelti laivą iš vandens atgal ant kilbloko ir pakeisti movos užpildą - perkalti tokią tepaluotą sintetinę virvę, kuri leidžia sraigto velenui suktis, bet vandens į vidų nepraleidžia.

Gerokai perkrypusia nuo rūpesčio fizionomija išlendu į kokpitą ir sakau darbininkams, kad nelabai viskas gerai, nes gana stipriai veleno mova leidžia. Jie man atspriegė tokį, mano supratimu, provokuojantį klausimą - Tai kaip manai, ar susitvarkysi? So what you say - can you handle that?

Tai daug nesivartęs, ir sviedžiau šio sezono pirmą kepurę - sakau, manau, kad taip. Šitas mano "taip" ir buvo Autonuostabybė. Jiems tiek ir reikėjo - staigiai nuėmė nuo laivo bortų diržus, kranas nuvažiavo ir ėmė ruošti sekantį laivą. Man jie numetė ant borto mano virves, tipo, varyk iš čia.

Tai nebuvo tiksliai tai, ko aš tikėjausi. Man būtų labiau patikę gauti dar bent 10-15 minučių laivui krano diržuose, kad galėčiau apsiginkluoti dviem didžiuliais raktais, įsikąsti žibintuvėlį ir vėl smukti į variklio skyrių ir pabandyti įveržti dvi galinės movos veržles ir tada spręsti, ką daryti toliau. Likti vandeny, ar prašytis atgal į krantą. Vietoj to - gavau savo virves ir jie jau mojuoja go-go, kad jiems krano slipas reikalingas kito laivo nuleidimui.

Plaukiu dideliu laivu, kurio valdymo ant vandens visiškai nepažįstu, aplinkui pilna kitų labai brangių jachtų, kurias apdaužyti visai nesinori, esu laive vienas pats, o laivas skęsta. Nebe šiaip avantiūristas, bet skęstantis avantiūristas. Būčiau turėjęs plaukų ant nugaros, jie būtų pasistoję iš baimės piestu, o nuo streso po to ir visai iškritę. O tuo metu - prakaitas man nuo kaktos kaip pupos rieda, nors saulė ir šviečia, bet Balandžio mėnesį dar tikrai ne per karšta.

Plūduriuoju siaurokame kanale tarp dviejų pontoninių krantinių, pilnų brangių laivų, sakau, prieš einant švartuotis, reikia pasibandyti, kaip šitas laivas klauso vairo. Plaukia pirmyn ir valdosi smagiai, varikliu susistabdyti gaunasi sklandžiai, jau imu suvokti greičio ir stabdymo kelio santykį. Tačiau, įjungus atbulinę pavarą, laivas neplaukia atgal, o sukasi laivagaliu į kairįjį bortą. Tai yra sraigto užnešimas, kai atbulinės eigos laivas neturi, reiškia ir vairo plunksna nedirba, nieko nevairuoja, nes negauna vandens srauto. O sraigtas tuo metu užtempinėja laivagalį į kairę pusę. Kurį laiką jis turi šitaip padirbti, kol atsiras galinė eiga ir vairas gaus vandens srautą. Bet siauras kanalas to laiko neduoda... Vadinasi, turime dar vieną smagumą, be jau esančių: plaukiu dideliu laivu, kurio beveik nepažįstu, aplinkui pilna kitų labai brangių laivų, esu laive vienas pats, laivas skęsta ir neplaukia atgal, vien į priekį.

Šitaip besisukinėdamas, svarstau savo opcijas, ką gi man dabar daryti. Uostas buvo mane nukreipęs prisirišti svečių prieplaukoje, stovėti šalia kitų didelių jachtų, ką tik atplaukusių, ar besiruošiančių išplaukti. Tačiau tas svečių pontonas pačiame uosto gale, labai toli nuo krano. Kas bus, jei man nepavyks susiremontuoti varvančios movos ir reiks skubiai keltis į krantą? Ar aš spėsiu iki krano nuplaukti? Nužengti ant krantinės nuo stiebo, kaip Jack Sparrow Karibų Piratuose? Taip stilingai gali ir nepavykti.
Kai esi siauruose uosto kanaluose, greitis minimalus, pučia šoninis vėjas; autopilotui laivo vairavimo patikėti negali, tai nėra kaip nulįsti žemyn ir pažiūrėti, kiek to vandens jau pritekėjo į vidų. Vaizduotė jau piešia vos ne pusmetrį vandens, teliūškuojantį triume, tuoj norint tą movą pasiekti ir suveržti, man teks nardyti...

Velniop uosto instrukcijas, rišuosi prie lengvo mažų laivų pontono, visai netoli krano. BILLABONG laivagalis per pora metrų nuo kitų laivagalių išlenda į kanalą, kuriuo nuo krano vis nuplaukinėja kiti laivai. Paskubom užsimetu vos pora švartlynių, tuo metu vienas iš škiperių, iš netoliese esančio katerio, man postringauja, kad man čia būti nesaugu, nes kitas laivas gali BILLABONG kliudyti, plaukdamas pro šalį. Emergency, sakau, will be going soon, relax mate,- ir pats skubu tikrinti, kas ten variklio skyriuje vyksta. Nėra man laiko su juo pliurpti, mano laivas skęsta.

Variklis dar dirba laisva eiga, matosi, kad mova varva lyg ir nebe taip smarkai, bet pusmetrio vandens triume tikrai nerandu. Gal koks kibiras, gal pusantro pritekėję... Kiek ten ta mova realiai leidžia - gali suvokti, tik visą esamą vandenį išvalęs ir po to stebi - per kiek laiko ir kiek naujo pritekės. Taip ir terliojuosi gerą pusvalandį: išjungiu variklį, išvalau triumus, po to stebiu, kaip naujas vanduo varva... Atrodo, kad šitaip pramogauti galėsiu visą naktį, nes reikalai jau vakarop.

Galiausiai, visiems skendimo stresams praėjus, susivokiu dar keliom virvėm tampriai pririšti laivą prie krantinės, įjungti variklį su eiga pusvalandžiui pirmyn, po to pusvalandžiui atgaline eiga. Manau, kad šitokiu prasisukimu paskirsčiau veleno movos kamšalo tepalus tolygiai movos viduje, mova užbrinko, vėl tapo sandari, ir laivas nustojo imti vandenį iš už borto.

Per tą laiką sutemo, o tokią nelygiai kauburiuotą pirmą dieną ir pirmą tikrą pažintį su savo laivu atšvenčiu vyno taure. Gal net ne viena. Taigi Nauji Metai. Žinoma, kad įpyliau ir Neptūnui.

Ką jums daryti, kad nugaros plaukai iš baimių neiškristų? Galiu patarti, jei kam bus įdomu - prieš žengiant rimtą žingsnį laivo didėjimo prasme, reikia imti atostogas čarteriniame laive. Aš to nedariau, tai ir atbijojau savo. Tikėtina, kad čarterį organizuojantis škiperis bus patyręs tiek, kad pamokintų ką ir kaip daryti, kad dideliu laivu išmoktum plaukti saugiai. Jei esi pats tas škiperis, organizuojantis draugų komandą - nuomokis protingai, t.y. laivą didink ne radikaliai, bet palaipsniui. Per vieną sezoną, per dvi čarterio keliones galėsi išmokti tiek, kad ta žingsnio nuo 28 pėdų iki 45 diena tikrai nebus tokia stresinė, kaip buvo man.
Kas dar - jei renkiesi kitą laivą, t.y. ne pirmą savo - ir dvejoji, kad gali būti per didelis, tai nėr čia ko dvejoti. Rinkis kuo didesnį, kokį tik gali įpirkti už savo biudžetą ir niekada to nepasigailėsi. Didesnis laivas - didesnės galimybės, didesnė tvirtumo bei saugumo atsarga. Didesnis laivas geriau tavim pasirüpins, jei ištiks bėda. O pirmas laivas - geriau maźas, nes tokiu lengviau išmoksi buriuoti, greičiau imsi savimi, kaip buriuotoju, pasitikėti. Ir klaidos, kurių būtinai padarysi, kainuos pigiau.

Kaip ten bebuvę, nors šis aukščiau surašytas įvykis jau buvo paminėtas kažkuriame ankstesniame šio blogo įraše - bet ši diena gauna Baisiausios Autonuostabybės nominaciją 2015 m. sezono metu. Buvo ir kitų "baisių" gerai pasibaigusių dalykų šiame sezone, pvz vos ne gaisras laive atviroj jūroj, bet ši Autonuostabybiška diena atmintin įsirėžė kaip ir labiausiai.

Baigėsi mano 5 mėnesiai gyvenimo laive ir Viduržemio jūroje. Laivas ant kranto šalia Romos, mano organizmas - Giruliuose. Prasideda adaptacija krante.

Per tuos mėnesius jūroj neblogai suvėliau sūrius vandenis Prancūzijos pakrantėje nuo Saint Louis du Rhone iki Nicos, apie Korsiką, Sardiniją, Elbą, Capraia ir kontinentinės Italijos pakrantėse nuo salų iki Romos. Kiekviena kelionės diena, net tos blogesnės ir sunkios - buvo kaip dienos rojuje. Žiauriai teisingas jausmas, kai kažką darai, ir esi nuo to laimingas.

Protingas žmogus pasakė, kad Pasaulis - tai knyga. Tie, kas nekeliauja - lieka perskaitę tik vieną puslapį.
Per šį sezoną įveikiau bent kelis gerus tos knygos puslapius. Tikiuosi, man dar daug jų liko.

Tai koks buvo šis sezonas jachtoje Billabong 2 ?
Įvairus jis buvo, bet dažniausiai geras, arba labai geras.

Nuplaukta 2208 jūrmylės.

29 dienos marinoje, arba rišantis prie mokamo plūduro reide. Įskaičiuota ir savaitė prie krantinės, kai dėl mirties šeimoje turėjau vykti namo. Visos kitos nakvynės - inkaruojantis įlankose arba uostų prieigose. Į krantą iš inkaruotės plaukdavom tūziku - pripučiama motovaltimi.

Atstumai tarp įdomių vietų Viduržemio jūroj nedideli, tai ilgesnių plaukimų, kai plaukiama ir naktį - buvo nedaug, tik 8 naktys atviroje jūroje. Tik Viduržemio jūroje ir tik naktį pamatysi tokio ryškumo Paukščių Taką, kad jis net turi savo atspindį vandens paviršiuje, kuriam nesutrukdo net ryškiausias Mėnulis.

Išmokau saugiai inkaruotis, bet tai ne tik mokslas, bet ir menas. Nežiūrint į tai, ramia naktimi ant inkaro vadini tokią, kai naktį kėleisi reikalus patikrinti tik kokius 2-3 kartus, nes kai pučia pavojingai, ar banga bjauresnė - kelsies ir 7, ar 10, ir tiek, kiek reikės. Nes inkaruojiesi įlankose, netoli kranto, kur uolos, seklumos ir kiti malonumai - kad laivą į krantą bangos išridentų, norisi nelabai... Dabar, krante ir savo miegamąjame, naktį vis tiek atsikeliu, po to nelabai suprantu, ką čia pro langą matau - juk turi būti vanduo, o aplinkui medžiai... Kaip pas Rimiškį, tik atvirkščiai- ..."einu per pievas - aplink vanduo"... Jūros refleksai dar dirba, pačiam įdomu, kiek ilgai. "Mes vyrai, todėl vandens stiklinėj neieškom..." - toliau žinot patys, galit pavaryt.

Gyvenimas laive išmoko daug dalykų, tarp jų - įvertinti savo poreikius iš naujo. Gyveni mažoje erdvėje, su ribotais resursais. Vandens turi 300 litrų ir nevisada aišku, kur ir kada galėsi vėl užsipilti. Todėl viską plauni jūros vandeniu, o gėlu tik praskalauji. Skalbinius prastai išskalausi ir liks juose jūros druska - skalbiniai ir liks visąlaik drėgni, niekada neišdžius, iki supelys. Elektrą gamina saulės elektrinė ir vėjo generatorius. Nežiūrint į tai, kad akumuliatorių bankai galingi, nori-nenori pasidarai energetinis nacis. Išjunginėji kiekvieną lemputę, kai jos nenaudoji, kontroliuoji kiekvieną bent kiek elektros siurbiantį prietaisą, kad nedirbtų tuščiai. Visada pagalvoji, kad šaldiklį geriau pilna galia paleisti, kai vidurdienis ir elektros generacija smarkiausia, o nakčiai geriau išjungti... Laivo įgula iš pradžių stebisi, ko čia tas kapitonas slankioja iš paskos ir viską išjunginėja kaip koks manijakas - bet paskui apsipranta ir ima suprasti, kad čia ne krantas ir daug kas matuojama kitaip. Ampervalandes iš akumuliatorių nudrožti lengva, bet kas bus, jei teks staiga kelti inkarą ir visą naktį buriuoti, o energijos net navigacijos prietaisams neužteks, tuo labiau inkaro gervei, ar autopilotui - pas juos apetitas elektrai žymiai didesnis. Visąlaik esi toks susirūpinęs optimistas - džiaugiesi gyvenimu ir savo laisve, bet esi realiai pasirengęs patiems liūdniausiems scenarijams.

Kai gyveni laive - lengva išmokti nepirkti nereikalingo šlamšto - ne taip, kaip krante. Čia, laive, prieš daiktą įsigydamas, gerai pagalvoji, ar tau jo tikrai reikia, ar jis būtinybė, ar prabanga, ar jis nedubliuoja jau esamo daikto funkcijos, ar tu turi vietos tam pirkiniui laikyti. Krante - dažniausiai perki, nes noriu - o gyvenant laive yra kiek kitaip. Mūsų jachtoje trys dvivietės kajutės, salonas, kambuzas ir dušas/galjūnas. Yra specialūs įrangos ir atsargų sandėliai, bet vistiek viena iš kajučių turėjo virsti visokių žaislų (banglentė, dviratis, burės, nardymas, žvejyba ir t.t.) sandėliu. Tobulėti savo norų ir poreikių suvaldymo prasme dar turim kur.

Manau, kad šiemet susipažinau su pačiu prabangiausiu buriavimo regionu planetoje. Tik čia ir niekur kitur, manyčiau, rasi tokią išvystytą infrastruktūrą ir kolosalų istorinį paveldą krante, o vandenyje tokią pramoginės laivybos įvairovę vienu metu. Monake stovi Monte Carlo marinoje, sausakimšoje super ir mega jachtų - ir protu nebesuvoki, kiek milijardų eurų tu čia dabar matai. Man tiek nulių į galvą netelpa. Kaip suprasti mega jachtą, kurią visur lydi Yacht Support Vessel - specialus didelis atskiras laivas mega jachtos žaislams vežioti - bent keli kateriai užkrauti, vandens motociklai, submarinos/batiskafai, helikopteris, you name it... Nuomos kaina savaitei (už abiejų laivų laivyną) nei daug, nei mažai - apie meleonas eurų. Beveidžiai corporate clients, tikriausiai, nes man sunku įsivaizduoti tokį iki kvailumo purvinai turtingą asmenį, kad sau tokią nesamonę leistų. Jei tokius pinigus žmogus padarė, kad galėtų šitokius pramogų kaštus sau leisti - reiškia, jis negali būti toks kvailas, kad tai darytų. Juk mes, stovintys ant inkaro šalia tos mega jachtos, gėrimės tuo pačiu salėlydžiu, šilta jūra, aksominiu vėju ir atvėsintu vynu, kaip tie už milijoną savaitei... OK, gal jų vynas ir gerokai brangesnis, bet saulėlydis, jūra, kalnai ir va, tas miestelis su tvirtove krante - tikrai ne. Tai kam mokėti daugiau?

Jei rinksitės, kur pakeliauti, ir negalėsit abiejų salų į kelionę sutalpint - Sardinijos ir Korsikos... Rinkitės Korsiką. Sardinija, kiek gerai ji būtų dėl savo pliažų išreklamuota - visa užstatyta viešbučių turistams ir privačių vilų getais, kurie iš šalies visi vienodi atrodo. Pamatei vieną - ir jau per daug, tu jau žinai juos visus. Tourist trap. Salos viduje nelabai ką įdomaus ir surasi. Verti dėmesio miestai, kur šiek tiek daugiau istorijos matysi - tik du - Kaljaris ir Alghero.

Tuo tarpu Korsikoje - gamta kur kas labiau dramatiška - kalnai, miškai, upės, salos pakrantės mažiau nulaižytos. Beveik kiekvienas miestas turi daug istorinio paveldo, pilys įspūdingos, senamiesčiai žavūs. Yra kur (ir būtina) keliauti į salos gilumą, ir ne tik į turistams sumoderuotus amatų kaimus kalnuose, bet ir į provinciją, kur gyvenama daug paprasčiau.

Ir žinoma, Prancūzijos Rivjera, su nuklydimais į Prancūzijos gilumos miestelius - čia tikras rojus žemėje, bet jame rasi visko, tik netingėk ieškoti - ir prabangos, ir istorijos, ir kasdieninio paprastų žmonių gyvenimo, kuris kitoks, nei mes įpratę.

Patarimas čarteriniams buriuotojams, kasmet nuosekliai besidrožiantiems Graikijoj ir Kroatijoj. Čarteriuokit Italijos kompanijose, iš ten vien dienos buriavimais suplauksite Capraia, Elbą, Korsikos rytinį krantą gal net, jei pasiseks, iki Porto Vecchio, ar Bonifacio - ir paskui non stop, arba su nakvyne Bastia marinoje grįžimas į čarterio bazę. Kiek kitokią savaitę paturėsit. Nors ir vien Elba visą savaitę drąsiai užpildyt galėtų, jei neskubant.

Tas neskubus gyvenimas laive, kai tavęs joks laikrodis ir kalendorius nespaudžia - ir buvo ta nauja dimensija mano buriavime, ką teko pamėgti. Kai atsibundi ryte ir vietoj to, kad pulti lėkti, nes "reikia"- pasiimi paskaityti knygą. Arba dar pamiegoti, o tik paskui paskaityti. Arba, kaip tik - atsikelti vos brėkštant, kad tuos vaizdus vėl pamatyti. Vėliau, po pusryčių kavos, pasitikrinęs prognozes, galėsi sau nuspręsti - nori tu šiandien kur nors plaukti, ar ne. Kaip sakiau, atstumai čia nedideli ir dienos planas keičiasi greitai. Lengva keisti suplanuotą maršrutą, nes gal ten, toje kitoje saloje, irgi kas nors bus įdomaus.

Į Viduržemius mums norėsis sugrįžti, kai į pensiją išeisim. Tada bus lėtas, tingus kepenų sodinimas Turkijoj, Graikijoj, gal Kroatijoj. Šiuo metu dar kiek daugiau veiksmo ir egzotikos norisi, nei Viduržemiai man gali duoti.

Ateinantį sezoną - Sicilija, Balearai, Ispanija ir Atlantas, kuris dar po metų/kitų - neskubant, palengva namo, į Baltiją, parves.