October 2016

Šiandien vėl nieko neparašysiu apie naujausius dieviškojo Higso bozono tyrimus.
Rytoj irgi apie tai neparašysiu - vien dėl tos paprastos priežasties, kad beveik nieko apie tai nežinau. Tačiau aš gerai žinau, kad kietaodis vėžlys, pats didžiausias iš visų jūros vėžlių - gyvena tropiniuose vandenyse, Ramiajam vandenyne, Atlante, Indijos vandenyne - bet tik ne labai uždaroje Viduržemio jūroje.

Kietaodis vėžlys - Dermohelys Coriacea - tai pats didžiausias iš visų Žemėje gyvenančių vėžlių ir trečias pagal dydį visų reptilijų pasaulyje, įskaitant net krokodilus... Didžiausias išmatuotas kietaodis vėžlys buvo 2.13m ilgio ir svėrė 453kg. Teigiama, kad gali užaugti ir iki 800 kg svorio. Didžiulis jūros gyvulys, bet jau įtrauktas į nykstančių gyvūnų Raudonąją Knygą.

Visi žino, kad ryklio nasrai baisūs ir pavojingi dėl keliom eilėm augančių aštrių kaip skustuvas nasrų. Ir beveik niekas nežino, kad už ryklio nasrus dar baisesni yra būtent kietaodžio vėžlio nasrai - siaubingų dyglių miškas prasideda burnoje, dygliais nuaugus ryklė, stemplė - vien dantys iki pat skrandžio. Tačiau, priešingai nei rykliui - vėžliui tokie gerai ginkluoti nasrai reikalingi ne tam, kad atsikąsti ruonio, ar žioplesnio surferio gabaliuką, o ryti medūzas neįtikėtinais kiekiais. Kietaodis vėžlys minta vien medūzomis - tinka ir mažos ir didelės, apvalios ir pailgos, plikos ir plaukuotos, nuodingos ir visai nepavojingos.

Šie vėžliai daug keliauja, per metus gali suplaukti kad ir 15 000 km, bet labai nenutoldami nuo šiltų tropinių vandenų. Medūzos ne lašiniai, nėra labai kaloringa dieta ir energiją naudoti judesiui, o ne organizmo šilumai gaminti vėžlį išmokino visagalė evoliucija. Taigi Baltijoje jo irgi nesutiksim.

Aš labai nustebau, šią vasarą sutikęs kietaodį vėžlį Viduržemio jūroj, kurioje jų nebūna. Tą dieną plaukiau Ispanijos pakrante pro Cabo del Gato kyšulį link Almeria. Vėjo nedaug, bet burės dirba, jachtos greitis apie 4 mazgus, o man ir nereikia niekur skubėti. Laikas nuo laiko akimis apmetu horizontą - čia, atokiai nuo prekybos kelių, laivų judesio nedaug, kažkur pakrantėj šalia uolų blaškosi keli kateriai, bet jie gana toli ir pavojaus nekelia. Laivas plaukia, autopilotas vairuoja - galima ramiai užsiimti laivo buitimi, skaityti knygą, ar šiaip pabimbėti.

Vieno iš tokių apsižvalgymų metu vandens paviršiuje pastebiu kažką neįprasto. Per žiūronus matau, kad kažkoks didelis tamsus dalykas plūduriuoja paviršiuje, šiek tiek dešiniau nuo jachtos kurso. Įtempiu bures, suku jachtą aštriau į vėją - plauksiu pažiūrėti kas tai yra. Būčiau Baltijoj - atrodytų lyg nuo troso nutrūkus karo laiko mina. Jachtos greitis dar sulėtėja ir, man kasantis link objekto vos ne į vėją, link manęs pradeda artėti rib'as, pilnas pusplikių vasarotojų. Jie pirmieji priplaukia prie to daikto, o aš, netrukus priartėjęs, matau, kad:
1. Jis labai didelis ir juodas
2. Tai gigantiškas kietaodis jūros vėžlys
3. Jis visai negyvas
4. Jo akys labai išsprogę

Viduržemio jūroje paplitusi visai kitokia vietinių vėžlių rūšis - logerhedai Caretta Caretta. Šviesiai rudas, judrus povandeninis lėktuvas - su kietaodžiu gigantu tikrai nesupainiosi. Logerhedai paplitę visuose daugmaž šiltuose vandenyse, įskaitant ir Viduržemio jūrą, minta dugno augmenija, medūzomis ir kita smulkia gyvūnija.

Mano sutiktasis kietaodis atrodė štai taip:

Kodėl ir kaip jis atsidūrė ten, kur jų nebūna - žinau tiek pat, kaip apie minėtą Higso bozoną - todėl manęs galit neklausti. Matyt, tautų kraustymasis vyksta ne tik žmonių pasaulyje. Kažkokios aukštesnės jėgos tuo dideliu Pasaulio tautų maišymo samčiu kliudė ir gyvūnų rūšis, kad šie irgi atsiduria ten, kur išgyventi negali.
Nors Elonas Muskas šiuo klausimu turi visai kitokių minčių.

Senais laikais beveik visame sviete buvo neįtikėtinai populiarios kovinių gaidžių (angl.- Cock) kovos. Paukščiai specialiai tuo tikslu buvo veisiami, treniruojami ir, laikui atėjus, metami kartu su varžovu į specialią kovos duobę (angl.- Pit) iš kurios pakildavo tik vienas. Kovos vykdavo iki vieno iš gladiatorių mirties, o už nugalėtoją statymus dariusi publikos dalis galėdavo neblogai uždirbti.
Jūs jau susigaudėt, kad kalba eina apie Cockpit - arba duobę, kur gaidžiai taškėsi kraujais.

Kiek laivyne, tiek aviacijoje žodis "kokpitas" yra savas, nors su jokiais gaidžiais tiesiogiai nesusijęs. Laivyne kokpitu buvo įvardinta karinio burlaivio žemiausiame denyje laivagalyje esanti dengta patalpa, dar olandų pavadinta "overloop", kas mūsiškai yra "perdanga"; ten būdavo ir nuo denio šturvalo mechanizmo atvestos grandinės su išėjimu link vairo plunksnos. Šioje patalpoje jūrų mūšio metu dirbdavo laivo chirurgas kartu su savo pagalbininkais, čia būdavo sutempiami mūšyje sužeisti jūreiviai. Kadangi patalpa buvo žemiau kovinių denių, ji buvo tamsi, prastai vėdinama, bet sąlyginai saugi mūšio metu, nes priešininko artilerija stengdavosi savo salvėmis žleginti kovinius denius, laivo stiebus, antstatus, kad pridaryti kuo daugiau nuostolio priešininko laivui ir įgulai.

Ką ten veikdavo laivo chirurgas su savo gizeliais - galite pamatyti dar kartą atidžiau pažiūrėję filmą "Master and Commander": blausioje žvakių šviesoje taškosi kraujas, aidi skausmo aimanos ir riksmai sužeistųjų, dar neapsvaigintų kuokos smūgiu per galvą, o ant grindų nuolat saujomis pilamas smėlis, nes kraujo ir kitų kūno skysčių bei tirščių tiek, kad laivui kryptelėjus, kaip mat nučiuoši ir skalpeliu šmaukštelėsi visai ne ten, kur reikėjo. Jau įsivaizduojat, kokia pekla ten buvo... Nenuostabu, kad jūrininkams ten buvę sąlygos priminė kruviną gaidžių kovų duobę - angl. Cockpit - ir terminas tvirtai prigijo laivyne. Tiek tvirtai, kad net šiandien savo jachtoje, dažniausiai laivagalyje, kiekvienas turime kokpitą.

Va, nuo šiol jau žinote, kaip tas terminas atsirado laivyne ir galėsite istoriją paporinti savo laivo svečiams.
Šiaip, paprastai pasakokite - į laivą sunešti peilius, gaidžius, ar kam nors vaizdžiai paleisti kraują visai nebūtina.

Po dviejų sezonų Viduržemio jūroje mums pagaliau pavyko ištrūkti į Atlantą. Nuo šių metų balandžio iki spalio mėnesio neskubiu ritmu suplaukta 2687 jūrmylių nuo Romos iki Porto, pro Korsiką bei Sardiniją, apsukant pora lėtų ratų apie Balearų salyną, išilgai Ispanijos krantų, pro Herkulio Stulpus išpuolant į Atlantą ir ten prieš bangą bei vėją užkilom iki Porto, kur laivas ir pasiliko žiemoti.

Labai džiaugiuosi, kad atsidürėm Atlante, kur buriavimo kokybė keliom galvom aukštesnė už Viduržemių. Jei žemiau pateiksiu vertinimus - tai pripažįstu, kad kai linksniuoju "Viduržemiai" - tai skamba kaip per didelis apibendrinimas, nes Graikiją, Balkanus ir Turkiją pasilikome senatvei, o arabų pasaulio privengiame dėl tam tikrų mums aiškių priežasčių. Taigi tai, ką vadinu Viduržemiais - tai Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos atitinkami regionai.

Kaip ir viskas gyvenime, taip ir ten, Viduržemiuose, pyragas sluoksniuotas ir geri dalykai keičiami prastų, ar suvisam blogų, todėl trumpas Viduržemių sezono apibūdinimas būtų kiek padrikas, subjektyvus, bet mano nuomone teisingas:
- nepaprastai gražūs gamtovaizdžiai, per dažnai virtę tikrai blogom vietom - nuobodžiais turistų getais;
- neįtikėtino skaidrumo ir šiltas vanduo;
- idijotiškai sukeliamos marinų kainos sezono metu, pernelyg dažnai už labai vidutinės kokybės paslaugas ir padrožtą infrastruktūrą;
- visas regionas perpildytas pramogine laivyba iki diskomforto visiems vyksmo dalyviams - perpildytos inkaruotės, sausakimšos marinos, visi sudirgę kiek laivuose, tiek krante;
- mums, šiauriečiams, ten per karšta, kai užpleškina +39*C pavėsyje, o kai nakčiai žemiau +32 irgi nepakrenta, tai ryte keliesi nelabai prisimindamas, ar išvis miegojai, ar tik šiaip šlapiai pasivartaliojai;
- buriavimas ten nekažką, nes vėjo arba per daug (Mistralio ir Scirocco periodai, kai saugiau yra tupėti inkaro įsikibus, nei kur nors plaukti), arba vėjo per mažai (motoruoji, kai reikia kur nors nuplaukti), arba jei pučia, tai būtinai ne iš tos pusės. Buvo gerų buriavimo dienų, bet ne tiek daug, kaip derėtų.
- silpna žvejyba, nes lyginant su Atlantu - Viduržemiai yra geriausiu atveju stepė, jei ne dykuma; antra vertus, sezono žuvis buvo ten sugauta, bet tai ir tebuvo vienintelis kibimas, nors plaukdamas žvejojau beveik visada.
- gerai išvystyta prekyba jachtiniais žaislais, beveik visur galima rasti gerus bet kokios specializacijos profesionalus remontams, jei prireikia pagalbos iš šalies;
- kranto žmonės užvaldyti godumo ir siekio per sezoną užkalti tiek, kad nereiktų dirbti likusius metus - nu per daug Palanga, kad man patiktų. Malonios retos išimtys iš šios taisyklės ir buvo tai, kas ją padarė ryškiai teisingą.

Sezono tikslai. Strateginis tikslas - laimingai pasiekti laivo žiemojimo vietą šalia Porto - įvykdytas pilnai ir sekantį buriavimo sezoną paskirsime vien Atlanto vandenynui. Pirminis varijantas buvo plaukti į Kanarus, bet trumpesnio buriavimo perspektyva kitais metais liepė planui keistis. Ar kitais metais suplauksim į Maderą, gal vistik į Kanarus, o gal tinginiausim Galicijos fjorduose, o gal neskubėdami tyrinėsim pakrantes Ispanijoj ir Prancūzijoj - šiandien dar visiškai neaišku... Mažasis, bet gal net man svarbesniu buvęs sezono tikslas - padaryti malonias buriavimo atostogas savo šeimai - manyčiau, įvykdytas iš dalies, nes visi kartu plaukėm per trumpai. Darbai, mokslai, kiti įsipareigojimai krante mūsų šeimyniniam buriavimui nepadeda. Mano psichologiškai smagiausias laikas laive - vien su savo šeima, nes tada už kitus įgulos narius man, kaip škiperiui, atsakyti nereikia, o už savo šeimą aš ir taip atsakingas - su škiperio kepure, ar be jos, ir dieną ir naktį, kiek laive, tiek ir ant žemės, amen...

Sezono avarija. Po plaukimo iš Maljorkos į Barseloną, artėjant prie Port Masnou marinos, apturime vos ne gaisro situaciją variklio skyriuje. Sudegė variklio išmetimo dujų kolektoriaus tarpinė ir perkaitę dujos su visom ugnimis iš variklio visai ne juokais grąsinosi viską supleškinti. Ko pasekoje būtų iškilęs didelis šlapias nepatogumas mūsų šeimyninei įgulai, nors krantas jau ir matėsi. Todėl, šiek tiek pasiblaškęs po laivą kiek pakeltu balsu vis šūkčiodamas kvailą klausimą Ką daryt, Ką daryt???!!! - ir atsakymo įgulos akyse neradęs, pats turėjau padaryti visą eilę nepaprastai teisingų sprendimų. Informavau uostą, kad įplaukinėsim burėmis ir kad jie mus ten pasigavę įspraustų mums skirton vieton. Uostas sutiko su tokiu įžūliu planu be didesnės diskusijos. Visi kiti mano teisingi sprendimai lėmė, kad viskas taip ir įvyko.
Beje, į Port Masnou marinos pusę Žemės informaciniu lauku aš jau nuo liepos mėnesio spinduliuoju dėkingumo ir draugystės fluidus ir negaliu nustoti spinduliavęs, nes jie ten yra realiai pati svetingiausia ir draugiškiausia marina, mano užtikta Viduržemiuos per du sezonus. Jie nedelsdami surado mechanikus variklio remontui, rūpinosi mano laivu visą liepos mėnesį, kol keliavom Lietuvon, ispaniškai mano vardu koordinavo intermodalinį laivo šuns Barlio gabenimą iš Sevilijos, o galiausiai atsisakė priimti apmokėjimą už savaitę stovėjimo uoste virš sutarto periodo - nes, kaip pasakė - Tu buvai mums geras klientas, todėl norim tau padaryti tokią malonią staigmeną šiaip, prieš atsisveikinant...
Dėkui tiems geriems žmonėms, o buriuotojams tik rekomenduot galiu su jais ten, Port Masnou, susitikti, jei buriuosit kur tai šalia Barselonos. Jei taip nutiks - Rozai ir Eduardui perduokit geriausius linkėjimus nuo Gin iš Billabong.

Sezono išgąstis. Su įgulos nariu laive buvom dviese, kai vienam iš mūsų įvyko pats tikriausias insultas. Bac, va taip nei iš šio, nei iš to - sveikam žmogui, nes ir taip būna, pasirodo. Dievas mato, vos keliskart savo gyvenime aš buvau taip smarkiai išsigandęs. Kartais gerai, kad didelio streso situacijoj veikiu, kažką darau, o bijojimą palieku "ant vėliau". Pavyko žmogų perduoti medikams dar iki tol, kai pakitimai organizme pasidaro negrįžtami, informuoti jo šeimą dėl tolimesnio dalyvavimo situacijoj būtinybės ir t.t. Viskas bus gerai, reabilitacija po gydymo vyksta sėkmingai, ir su Valentinu dar mes plauksim, aš tikiuosi. Bent jau Užupio Špunkoj vieną kitą kaušą alaus tikrai apversim.

Sezono rūpestis ir džiaugsmas. Niekas šį sezoną nematė tiek mano rūpesčio ir širdies mano džiaugsmo, kaip laivo šuo Barlis. Jis yra Perro De Agua Español veislės šuo, atvykimo į Billabong metu jam tebuvo 4 mėnesiai. Atvyko per kurjerių tarnybą iš veislyno Sevilijoj į Barseloną, kur prasidėjo jo gyvenimas laive. Stebėtinai lengvai adaptavosi prie specifinių sąlygų mano laivyne (taigi du buriniai laivai ant mano vardo!) - nes jaunas ir supratingas, nors ir labai išdykęs. Reikalus nusprendė atlikinėti laivo duše, kuo labai džiaugiausi, kol pats visko nesugadinau. Tada išplaukinėjom iš Almeria uosto į besibaigiantį štormą ir Barlis sekiojo mane po bangų vartomą jachtos denį, kol rinkau krancus, dirbau su burėm. Iškristi be vargo galėjo, o komandų, jau mano piktai rėkiamų, jis nesuprato, o gal tik apsimetė - tai sugriebęs nunešiau ir užrakinau tame pat wc/duše. Suprato, kad nuo šiol tai yra kažkokia nuobaudos vieta ir griežtai atsisakė ten šikti/myžti... Du kartus jis po to man labai aiškiai parodė, kad mūsų bendra ateitis nieko gero nežada mano asmeninės higienos ir komforto prasme, o paskui netikėtai vėl savo valia nusprendė, kad visus reikalus darys išlipęs ant denio. Tuo metu ant lejerių jau buvo pabaigtas įrengti apsauginis tinklas, tai Barlio sprendimas man vėl labai patiko. Geeeras šuniukas! Jis tada dar mokėjo tik išlipti iš kajutės pats, o vidun turėdavau įkelti aš - laiptai tuo metu jam buvo per statūs. Tada jau ir aš išmokau pamatyti, kada jis ruošiasi eiti ant denio su rimtais ketinimais, kad esant prastesnėm sąlygom jūroje kiek pristabdyčiau laivą ir sumažėtų supimas.
Žodžiu, vienas iš kito šio to vis dar mokinamės, nes kartu plauksime dažnai, tai ir interesas abipusis.

Sezono paturistavimas. Ibica - smagiausia sezono vieta slampinėjimui gėlių vaikų tematika išpuoštu senamiesčiu, vaizdų ieškojimui didžiulėje pilyje-mieste, ar tapas kultūros tyrinėjimui kavinėse. Tai miestas, taip pat ir Nica - kur tikrai nebus nuobodu Viduržemiuos sugrįžti.

Sezono radinys. Būna, kad kokia smulkmena primena įvykį, o įvykis - žmogų. Ta smulkmena - tai skardinis arbatos puodelis, kurį Julius @ s/y ALKA netyčia pametė Santa Ponsa, Maljorka, inkaruotėje. Tąkart mūsų jachtos stovėjo ant inkarų netoliese viena kitos - jis laukė palankaus vėjo persimetimui į Graikiją, aš - atvykstančių svečių. Puodelis buvo užvožtas ant s/y ALKA vėjo generatotriaus stiebo, kad per jį neprilytų, kol pats generatorius nukeltas remontui. Istorija nutyli, kodėl jis staiga ėmė, nukrito ir nuskendo. Gal po mėnesio vėl atsidūręs toje pat inkaruotėje, susiruošiau panardyti ir sakau, o kodėl nepabandžius... Bet kad didžiulėje inkaruotėje taip tiesiu taikymu nuplaukti būtent ten, kur tas puodelis dugne guli - buvo neįtikėtina. Julius sakė, kad vėl mums reiks kada nors susiplaukti, kad tą puodelį atsiimtų. Sakyt jam, ar nesakyt, kad dugne jis kiek parūdijo, netgi tiek, kad jam rankena nusivertė, nu bet jis vis dar su inkaru bent jau... Visai geras dar puodelis.

Sezono netikėtumas. Kas iš pradžių pačiam atrodė kaip iššūkis, o gal labiau kvaila loterija - pasirodė labai pasiteisinusiu eksperimentu. Per šią svetainę pakviečiau man nepažįstamus, bet buriavimui neabejingus žmones pakeliauti kartu. Kas Menkę skaito - tie ir pamatė tą mano kvietimą. Tas buriavimui neabejingas gali būti ir konkretus psichas blogiausiu atveju (o tikrai žinau, kad tokios klinikos ir buriavime yra lygiai tiek pat dažnai, kaip ir normalių žmonių pasaulyje) - arba visiškai normalūs žmonės gali atvykti, bet aš jiems pasirodysiu psichas tiek, kad susikalbėti mums vistiek nepavyks... Kokia diagnoze tai besibaigtų - bet laikas laive kartu virstų košmaru kiek jiems, tiek ir man. Per 2016 m. sezoną apsilankė ir kartu su manimi keliavo pakaitom keturios poros, tik viena iš jų neblogai užgrūdinta čarteriuose, o kiti - tai buriuojančio vyro bandymas savo moterį patikrinti jūros sąlygose. Visai jūros neragavęs žmogus laive ir sudėtingam plaukime - hmm, reikia pripažinti, tame dalyke avantiūrizmo yra. Buvo šiek tiek jūrligės simptomų, bet nei vienas atvejis neišvirto į jūrinio buriavimo atmetimą kategoriškai nes-nenoriu-negaliu-nepakenčiu. O netikėtumas tame, kad susitikom kaip nepažįstami, o išsiskyrėme draugais. Bent jau aš save jiems linkęs draugu laikyti... Nors ir pakeltu balsu priekaištus gal reiškiau, ar pastresavęs gal per griežtas buvau - bet šitaip ant kiekvieno laivo kartais nutinka, kartais situacija to reikalauja ir todėl atsiprašinėti už tai man nereikia. Nes tik kranto durnyne kas pirmas chalatą užsivilko - tas ir daktaras, o pas mane laive tik aš škiperis foreva... Tai va, kokie stebuklai man įvyksta buriuojant.

Sezono laimikis - didžiulis tunas, velkiaujant vobleriu sužvejotas pusiaukelėj tarp Maljorkos ir Barselonos. Taip "iš rankos" - tai 15kg , kiek užlenkiant gal 17 trauktų, nes per tą netikėtumą ir žvejybos pažadintą medžiotojo- šeimos maitintojo instinktą beigi žudymo stresą nesugebėjau surasti elektroninių svarstyklių, būtent tokiai ilgai įsivaizduotai ir svajotai progai nupirktų... Svarstyklės atsirado, kai 10kg gražiausios file jau buvo išpjauta ir pasūdyta, o visa žuvis taip ir liko nepasverta, nes sugautą tuną būtina kuo skubiau nukraujinti ir išdarinėti... Dar daug tunų vėliau sugavau Atlante, bet tokio didelio nebeteko. Išvis didesnės žuvies gyvenime iki tol nebuvau sugavęs. Visus kulinarinius piruetus išbandėm, sushi, sashimi, kepėm, griliavom, sūdėm, prieskoniavom. Mūsų skoniui - geriausia šviežią tuno nugarinės file gerai pasūdyti, gausiai apiberti Viduržemio žolių mišiniu, mėgėjai užbarstys ir smulkinto česnako - ir leisti pabūti apie 12 val., laikas nuo laiko vis apverčiant file. Kiek reiks, žuvis tiek druskos bei prieskonių aromato ir pasiims. Pjauti plonai, sumuštiniams iš ryto, laikyti file suvyniotą į strech plėvelę, ar foliją šaldytuve - užteks to malonumo gurmanui pakankamai ilgam. Šonkaulių dalį kartu su pelekų zona, "apykakle" ir visa papilve darinėjant žuvį išpjauti, pasūdyti truputį ir kepti ant griliaus iškart, tą pat vakarą po žvejybos, kai tunas šviežesnis būt ir nebegali. Oooo, brolyti....

Sezono nusivylimas. Aš pats tas nusivylimas, tiksliau - mano sekstanto mokslai. Pradinę paklaidą horizontus suvedant nustatyti, matavimus atlikti lyg ir išmokau, o pozicijos skaičiavimus pieštuku ir lentelėmis, o ne iPad'o appsu daryti dar teks išmokti. Palinkėkim treneriui RR (redakcijai pavardė žinoma) kantrybės, stengiantis be visokių staigių judesių rankomis ar/ir kojomis atsiginti nuo kvailų mano klausimų.

Sezono kulinarinis paveldas. Desertas "TAKAMAKA" , to paties pavadinimo draugiškame katamarane, kuriuo per Pasaulį keliauja Saulius, Deimantė, sfinksai Zosė ir Zefyras, bei juos aplankantys draugai, prieteliai ir giminaičiai. Dėl recepto ir kreipkitės į Takamaka - čia jo skelbti negaliu, nes tai yra Takamaka copyright material.

Sezono svetingumas. Susitikimas su Nerijaus ir Sonjos šeimyna Almerijoj, kelionė į Nerijaus uošvijos dvarą ir nuoširdžiai draugiškas svetingumas, kurį patyrėm ten, bei vėliau keliaudami aplankyti uošvių draugus Nerja kurorte. Mes dar susitiksim ir man reikia pasistengti, kad tada, ragaudami vyną ir vėl griliuodami visokius skanėstus, mes susikalbėtumėm ispaniškai.

Sezono paslaptis. Didžiausia naujovė, paslaptis ir stebuklas man - tai žinoma, Atlantas! Jis giliai kvėpuoja nuolatos, o virš to alsavimo sukylančios vėjo bangos gyvenimą padaro tikrai nenuobodų, ypač kai laive esi vienas ir jau pora savaičių kasiesi prieš bangą ir vėją nuo Faro iki Porto. Darbas ne iš lengvųjų, romantiką išvėdinantis ir galvą nuo niekų valantis, bet užvedė ir įtraukė tiek, kad jau iškeliant laivą ant kranto žiemai - nagai vis dar niežtėjo plaukti ir pažinti Atlantą dar labiau. Niekur - nei aikštingoj Baltijoj, nei Šiaurės jūroj, nei nuobodžiais tapusiuose Viduržemiuos buriuodamas, tokios vandens galybės nejutau, kai tūkstančius mylių keliavusi didžiulė banga visiškai ramiu oru apie 7 sekundes tave švelniai ir atsargiai kelia į kelių metrų aukštį, po to lygiai ir lėtai leidžia žemyn. Atsidūręs tarp bangų ir tematai tas dvi vandens kalvas aplink ir dangų, o pakeltas į viršų - gali neskubėdamas apsidairyti savam horizonte. Man čia gerai. Vandenynas pilnas gyvybės, čia ir žvejyba kita, čia delfinus dažniau sutiksi, ryklius ir kitus gyvius pamatysi taip pat, paukščių įvairovė, o naktį laivo sujudintas vanduo nušvinta ryškiausiu fosforu, o pabaidytų žuvų tuntai naktį plieskiasi kaip ryškūs žalsvi sprogimai, impulsą atsikartojančiais sujudinto švytinčio planktono pliūpsniais perduodantys per šimtą metrų nuo laivo pirmyn ir dar per tiek, tik vis blankiau ir blankiau - gilyn... O naktį apsilankę delfinai fosforu tamsoj švietė lygiai taip pat, kaip tas nedidukas plastmasinis delfiniukas ant bangos keteros šalia mano lovos vaikystėj.
Valandom virš relingo pakibęs, tuos vandenyno stebuklus stebėjau.
Orų sistemos kitokios čia, o Grib'ai čia linkę sukčiauti, todėl, prieš tikrindamas regiono prognozę, kad ją suprastum - turi viso Atlanto vaizdą prieš tai pažiūrėti. Ir potvynių bei atoslūgių srovės, vandens lygio pokyčiai gali būti drastiški čia, pakrantės dažnai nesvetingai raižytos ir kaip miško pieva uogom nusagstytos ryškiais žvejų plūdurais, kurių tamsoj nepamatysi, jei ne uolų kaktomis ir putotais seklumų gūbriais; o rudens dienos jau trumpos, bet atstumą vistiek turi padaryti - ir visa tai priverčia išmokti naujų dalykų, bei naujai pasitikrinti savo sugebėjimus ir atsargiau vertinti galimybes. Atlantas visus deda į vietą ir jam - ne taip, kad sau - nepameluosi.