October 2017

Povoa de Varzim, Portugalija. Jau bus antra žiema, kaip čia paliekam savo laivą pailsėti. Keliuosi auštant, apie septintą, nors ir sekmadienis. Kažkaip neišeina ilgiau pamiegoti, mintys visokios puldinėja, darbai galvoje rikiuojasi - ką būtinai reikia suspėt padaryti šiandien, o ką bus galima vėliau, kai laivas bus iškeltas į krantą. Rugsėjis link pabaigos, o rytoj, pirmadienį, potvynis bus apie 14 val., ir tada plauksiu į slipą, kur mus kranas ir pagriebs iš vandens.
Kol yra nuo kranto kolonėlės pajungtas gėlas vanduo, nuo laivo būtina nuplauti sūraus Atlanto druskas, o kai denis nudžius, reikia nuleisti ir suvynioti bures, nuimti daugybę lynų su blokais ir kita įranga, kad denis būtų kiek įmanoma tuščias ir stiprus žiemos vėjas nerastų kur užkliūti. Bus puiki diena gerai padirbėti.

Marina bunda iš lėto. Kažkas, pasidabinę baltais ir puriais savo kranto vonios chalatais, neskubiai žingsniuoja į dušą, kažkas skudurų krepšius neša į skalbyklą, o dauguma gurkšnoja savo rytmetinę kavą kokpite, tyliai šnekučiuojasi, gal bando nuspręsti kuo čia užsiimti šį sekmadienio rytą. Vėjo ir debesų nėra - šiandien bus šilta.

Šis miestelis - tai lyg Porto priemiestis, nes čia yra galinė miesto metro stotelė; į Povoa pliažus Porto gyventojai važinėja ant smėliuko pasivolioti ir Atlanto bangose pakrykštauti. Pliažuose eilėmis pastatomos specialios palapinės nuomai - taip vadinami barakai. Poilsiautojų šeimos tas palapines nuomojasi metai po metų, ištisais sezonais, o į pliažą šeima atvyksta visai dienai ir kaip reikiant prisiruošus mantos - pliažo baldai, šaldikliai su maistu bei gėrimais, vėjo užtvaro sienelės, visokie pliažo žaislai. Dabar jau ruduo - poilsiautojų beveik nebėra, pliažo kavinės baigia veiklą, gabena įrangą į sandėlius, o barakų rėmai taip pat išardomi ir išvežami.

Viena kita neseniai atvykusių kaimyninių jachtų įgula vyks dienai aplankyti Porto, kiti dviračiais mina iki vos poros sekmadienį dirbančių Pingo Doce tinklo parduotuvių - matyt, papildyti laivo atsargas prieš ilgesnį plaukimą, kiti kuičiasi savo laivuose.

Man besimėgaujant ryto kava, pakyla saulė, sparčiai atšyla, o nuo to mano pasiryžimas šiandien gerai padirbėti ima minkštėti ir tirpti kaip tas sviestas jachtoje, pasiekusioje Žaliojo Kyšulio salas Afrikos pakrantėj. Ta jachta suks į dešinę, skersai Atlantą į Karibus, o aš galvoju, kaip manyje nenumaldomai sukylančią tinginystę dabar pateisint. Ryt laivą krantan iškelsim, o po to dar beveik dvi savaites turėsiu iki skrydžio namo - o juk darbas ne vilkas ir į mišką neišbėgs, ir kiek tu žmogus tą vilką bešertum - vistiek asilo kiaušai bus didesni, o nuo darbo net arkliai dvesia. Todėl begėdiškas tinginio akis paslepiu už tamsių akinių, pasiimu šiaurietiško ėjimo lazdas ir išstyrinu į Vila du Conde - gretimai esantis pakrantės miestelis su upės žiotis saugančiu senoviniu fortu ir žavingu senamiesčiu.

Pakrantės promenada - tai vieta, kur vietiniai masiškai bėgioja, vaikšto, mina pedalus, visaip kaip mankštinasi, arba sėdi sau ant promenados parapeto ir spokso į visus, norinčius gyventi sveikiau. Tačiau visai nesvarbu, ko tu čia atėjai - saulė, į pakrantės uolas dūžtančių bangų mūša ir drėgnu jūržolių kvapu prisodrintas oras džiugina visus vienodai. Ėjikų čia daugiausia, labai įvairaus amžiaus, bet su lazdomis aš čia vienintelis, todėl kitiems atrodau kiek egzotiškai. Retkarčiais užsimezga nebylios dvikovos - kai savo kruiziniu greičiu pasiveju ir aplenkiu kokį labai ambicingą ryškiai ir sportiškai aptemptom tamprėm išsipuošusį vietinį ėjiką, šis bando atsikovoti lyderio poziciją ir patraukia greičiau. Jie nežino, kad ėjimas su lazdomis gerokai prailgina žingsnį, įdarbina daugiau raumenų, o ir kojos mano ilgesnės - todėl man užtenka laikyti savo tempą, leisti jiems mane pavyti ir aš klausau jų kvėpavimo. Po kelių minučių, kai išgirstu išderintą užkaitusio "varžovo" pūtavimą, kiek sulėtinu - duodu jiems viltį, nes tuoj pat ją atimsiu. Tuoj, kai jis vos žingsniu išsiverš į priekį, aš įjungsiu savo šeštą pavarą ir pavarysiu, kol pats pradėsiu lekuoti, kaip tas horizonte likęs "varžovas". Kai taip imu žaisti su mažiau patyrusiais bėgikais - kurie bėga aktyviai iki "pompos", po to kurį laiką eina, kol atsigauna, paskui vėl bėga... Iš tų "sportininkų" susilaukiu ir nelabai draugiškų dėbtelėjimų, kai savo tempu eidamas, jau kokį trečią kartą juos vis aplenkiu. Juk taip neturi būti - jie taigi stengiasi, jie bėga... Va, iš priekio vėl artėja tas linksmuolis, kurį vadinu Mr.Bon Dias - nedidukas, liesas, sportiškas kokių 70 metų diedelis, kuris kaskart mane sutikęs promenadoj, ar šiaip miestelio gatvėj, išsišiepęs iš laimės ir pasišokėjęs vis pliaukšteli man per petį, ir visa gerkle surinka "good morning!!!" - nesvarbu koks dienos metas bebūtų - gal tai vienintelė frazė, kurią jis moka angliškai, gal aš jam vis užsimiegojęs atrodau, bet man vistiek malonu, kad žmogui malonu.

Grįźdamas į mariną suvokiu, kad visiškai nuo darbų nusprūsti man šiandien vistiek nepavyks. Taigi genują nuo furlekso būtina dar šiandien nuimti, nes rytoj kranto komanda turės visą priekinį štagą nuo denio atkabinti, kad laivas į šiek tiek per mažą kraną galėtų tilpti. First things first - genuja, po to dušas, ir tik tada kažkas įdomesnio bus sukurta laivo kambuze vėlyviems sekmadienio pietums su taure, o tai ir daugiau porto.

Nieko nepadarysi, juk niekas man ir nesakė, kad buriuoti bus lengva...

Povoa de Varzim, Portugalija. Rugpjūčio 15 - Žolinių šventė. Jau gal savaitė, kaip virš miesto griaudi sprogimai. Šaudoma vien garsiniais užtaisais, vien dienos metu, serijomis po kokį 100 šūvių, o paskutinis iš jų toks stiprus, kad viso miestelio namų langai sudreba, o gyventojai trumpam tūpteli. Vietinis bičiulis į mano nustebimą dėl keisto šaudymo vien garsiniais, o ne spalvotais fejerverkais paaiškina, kad portugalai save kildina iš gãlų, o jų dar nuo pagonybės palaikoma tradicija sako, kad norint pakalbėti su Dievu - turi iš pradžių laimėti jo dėmesį kuo didesniu triukšmu. Mieste yra daug fejerverkų dirbtuvių, laikas nuo laiko vis kokia susprogsta.

Šalia marinos, kur stovi mūsų jachta, yra didžiulė laukymė ir ji šiandien sausakimšai priparkuota autobusų, kurie suvežė žmones iš aplinkinių kaimelių ir miestelių.

Žmonės suvažiavo šventės žiūrėti. Tiesą pasakius, jau kuris laikas žmonės į čia važiuoja, nes Portugalijoje šventės vyksta dažnai ir susiliedamos viena su kita. Šiuo atveju - Jūros Šventė sklandžiai pereina į Žolinių šventimą.

Pasirengimas šventei vyko ne trumpiau, kaip savaitę. Priešais kiniečių mafijozių pastatytą kiniečių mafijozams lošti kazino savivaldybė išstatė didžiulę angaro dydžio palapinę, kurioje bent keli restoranai visiems norintiems leis mėgautis jūros patiekalų meniu. Alus, vynas ir greitmaistis, nors ir jūrinis - buvau, ragavau, nieko ypatingo - net laivo virtuvėlėj mokam skaniau paruošt. Kitose aikštėse - scenos triukšmingiems dalykams. Pilnos sudėties pučiamųjų orkestras su trijų dalių programa - juk pakankamai triukšminga, ar ne?

Miestelio gatvės pertvertos girliandomis stogų lygyje ir išpuoštos žvejų temos instaliacijomis - visokiausi burlaiviai, žuvys, kriauklės, žvaigždės ir kita jūrinė perifernalija. Kiekviena gatvė- kitos spalvos, kitas stilius ir potekstėje varžybos pas ką gražiau. Miestelio bobulencijos ant palangių į gatvę išleidžia pakvėpuoti savo pasogines staltieses su išsiuvinėtais ir išvašeliuotais šeimos herbais. Pačios bobulytės vaikštinėja gatve ir aptarinėja kaimynių išleistas į lauką staltieses. Karštai aptarinėja, nes jos turi ką prisiminti.

Kai ateinu į aikštę prie bažnyčios - ten jau lūkuriuojanti didžiulė minia. Bažnyčia - tokia, kad irgi nelabai kur kitur tokią rasi - viename gale normali varpinė, o į jūros pusę - švyturio bokštas. Tokia neįprasta bažnyčia buvo pastatyta miestelio tragedijai atminti - kai virš šimto vyrų buvo kartu su savo burvaltėm štormo ištaškyti į pakrantės uolas. Rūkas grįžtantiems žvejams buvo kranto liniją uždengęs, bet vis tiek leido nuo kranto stebintiems artimiesiems matyti, kaip jų vyrai, broliai ir tėvai bangų mūšoje prapuola.

IMG_2060

Šiandien niekas neprapuola, nes šiandien šventė. Stojuosi į srautą, per paradines bažnyčios duris lėtai judantį vidun ir išeinantį atgal į šventorių pro šonines duris. Bažnyčioje ant didelių neštuvų sustatytos visokių šventųjų figūros, gausiai išpuoštos gėlėmis ir visiems labai reikia jas pamatyti iš arti, nes vėliau jos keliaus su procesija, per miestelį nešamos ant augalotų nešikų pečių. Pamatymo iš arti proga prie statulų stovi aukų dėžės, į kurias labai gausiai aukojami banknotai.

Ar jau sakiau, kad nuo pat ankstyvo ryto miestelio gatvės buvo nuklotos gėlių žiedlapių ir spalvotų medžio drožlių kilimais? Jei dar nesakiau - dabar sakau, kad tikrai taip buvo. Šventės dalyviai, apžiūrėję ir atsiskaitę už statulas bažnyčioje, būtinai pasivaikšto gatvėmis ir įvertina, kurios kilimas gražiausias. Rinktis tikrai yra iš ko.
Ir tai tikrai yra labai įspūdinga.

Kai pamatai netoli bažnyčios šventoriaus besibūriuojančius spalvotomis mantijomis išsipuošusius vyriškius su auksuotomis lazdomis rankose - žinok, kad procesija jau tuoj prasidės. Tie vyrukai su apsiaustais - tai gerbiami kiekvieno rajono (gal gatvės?) žmonės ir iš jų elgesio matau, kad jie labai didžiuojasi, būdami taip pagerbti. Turi kažką gero gyvenime nuveikti ne tik sau, bet ir bendruomenei, kad galėtum laikas nuo laiko su spalvotu "ploščium" ir lazda va taip miestelio gatvėm pasivaikščiot.

Prieš spalvotus apsiaustus išnešama didžiulė vėliava, kurią raumeningas vyrukas bando nulaikyti, nes stiprus vėjas jam tikrai nepadeda. Užtat padeda dar keturi vyriškiai, įsitvėrę keturias virves, kuriomis visi kartu tą didžiulį kaitą pakelia ir, blaškomi vėjo gūsių, lėtai nuvingiuoja gatve. Keli kardais ginkluoti raiteliai juos seka ir stebi, kad vėliava nenueitų ten, kur nereikia, nes be priežiūros vyriškiai aiškiai eitų vien pavėjui.

Na, o paskui iš bažnyčios pradeda viena po kitos pasirodyti šventųjų stovylos ant didžiulių neštuvų. Kiekvieną figūrą neša dvylika nešikų, priekyje neštuvų einantis tvarkdarys rankoje neša medinę lazdą. Vos tik tvarkdarys lazda pabeldžia į neštuvų rėmą - nešikai sustoja, stato neštuvus ant specialių statramsčių ir laukia tvarkdario signalo, kada vėl galima judėti į priekį. Kiekviena gatvė turi savo neštuvus, nešikus, spalvotus apsiaustus ir grupę vaikų, jaunimo, išrėdytų visokiais epochiniais rūbais ir bandančių eisenoje atkurti kažkokius biblinius personažus. Karnavalas šiek tiek, bet vis tiek stebėti labai įdomu. Aiškiai matosi, kad visi šventės dalyviai ir žiūrovai turi tikrai gerą laiką ir labai moka juo džiaugtis.

Neštuvų su statulomis buvo daug, visi jie su savo palyda, kaip atskiras reginys ir karnavalas.

Procesijos pabaiga - vyskupas su savo baldakimu ir palyda, po to pulkelis miesto valdžios, visuomeninės organizacijos, įskaitant misių konkursų laimėtojas nuo neatmenamų metų ir kažkodėl labai liūdnas orkestras.

Tarp miesto valdžios matau uniformuotą visų gaisrininkų vadą išblizgintu šalmu, ant kurio esu ne juokais įpykęs. Nieko asmeniško, bet reikalas tame, kad jeigu mieste kur nors įvyksta gaisras - bet kuriuo paros metu kiaurai per viso miesto ausis kauks pasiutusiai garsi sirena. Naktį, ją išgirdęs, vis šoku iš lovos ir kurį laiką blaškausi po laivą, kol prisimenu kas čia vyksta. Visą laiką, kol gaisrininkų komanda ruošis vykti pagal iškvietimą - visi gyventojai klausys sirenos ir džiaugsis, kad šio gaisro jie nepramiegojo. Aš mielai sutikčiau beveik visus miestelio gaisrus pramiegoti, jeigu vietiniai gaisrininkai kada išmoktų savo pagarbos vertą darbą daryti tyliai ir be tokio perdėto susireikšminimo.

... o tuo metu likusi miestelio dalis toliau gyveno savo šventės ritmu. Visose aikščių scenose koncertai, ant žarijų kepamos sardinės, vištos, šventinio pyrago prekyba, suvenyrai, mugės, sūdytos pupos ir vynas bei alus - tačiau anei vieno įkaušusio piliečio viešumoje.

Ir žinoma - virš galvų nuolat aidintys fejerverkų sprogimai, su labai rimtu Boom po kiekvienos serijos.

Neabejotinai šiandien Povoa de Varzim miestelis laiko prikaustęs visą Dievo dėmesį ir Žolinės šiemet pavyko.