A Travellerspoint blog

October 2017

Laivo akys

large_Eye_of_Hor..43_edited-1.jpg

large_Eye_Horus.jpg

Ne taip jau retai bet kurioje Pasaulio marinoje, ar inkaruotėje galima sutikti burines jachtas su laivapriekyje nupieštomis akimis. Pagal stilistiką jos labai primena senovės Egipto rašmenis, todėl neužtrukau internetuose iškasti, kad tai yra Horo akys. Šis Egipto hieroglifas yra apsaugos, karališkos didybės ir geros sveikatos simbolis. Nuo senų senovės jūrininkai naudojo Horo akis kaip apsaugą nuo jūroje laivo laukiančių pavojų. Laivas su akimis yra saugesnis, nes jis mato kur slypi pavojus ir jo išvengia.

Į burlaivių epochą ši jūrinė tradicija taip pat atkeliavo - ant laivo forštevnio būdavo tvirtinama medinė skulptūra - vien galva, ar pilna figūra, dažniausiai moters, bet būtinai su akimis, kad laivas matytų audras, povandeninius rifus, seklumas ir jų išvengtų, bei saugiai parplukdytų įgulą į namų uostą.

Vėliau Horo akies ženklas tapo toks paplitęs, kad imtas naudoti ne tik ant laivų, o šiandien šis simbolis tapo ir populiariu tatuiruotės motyvu.

Būtent iš burlaivių epochos mus pasiekė graži, bet liūdna legenda apie laivo akis. Manau, kad kiekvienas burinės jachtos škiperis galėtų tą liūdną legendą ir šiandien panaudoti, norėdamas dar labiau nupiepinti ir pravirkdyti ir taip pažaliavusius nuo jūrligės, į maišelį vemiančius savo laivo įgulos narius.

Seniai seniai, kai dar Žemę su visais vandenynais ant nugarų laikė keturi banginiai, vieno burlaivio kapitonas ruošėsi ilgam išplaukti į jūrą. Norėdamas pralinksminti dėl artėjančio išsiskyrimo liūdinčią mylimą žmoną, jis jai padovanojo du nuostabaus grožio smaragdus. Žmona buvo ne tik nuliūdus, bet ir gerokai supykus ant ją krante paliekančio vyro, o gal tik šiaip bjauraus charakterio moteriškė ji buvo, todėl dovaną aikštingai atstūmė. Kiek susinervinęs ir nusivylęs vyriškis grįžo į laivą ir tuos nuostabaus grožio smaragdus kaip akies vyzdžius įstatė į laivo forštevnio figūros akis.
Aikštingoji žmona apsigalvojo, kapitonui nežinant naktį atėjo į laivą ir išlupo smaragdus iš laivo akių. Ji jautėsi kalta įžeidus mylimą vyrą ir prisiekė sau jo dovaną dėvėti kaip papuošalą tol, kol kapitonas iš reiso saugiai sugrįš į namus. Ryte laivas išplaukė jūron, o nutolęs nuo kranto papuolė į uraganą, kuriame ir pražuvo su visa įgula. Laivas buvo aklas, todėl negalėjo matyti artėjančios nelaimės ir pasukti uraganui iš kelio. Tragišką naujieną sužinojus kapitono žmona iš sielvarto verkė be pertraukos kelias dienas ir naktis, o paskui išsekus užmigo. Kai ji atsibudo, ji buvo akla - o nuostabaus grožio smaragdai dingo ir nuo to laiko jų niekas nematė.

Posted by gramas 00:37 Archived in Lithuania Comments (0)

Atlantas. Svantė, Sanna ir Kapitonas Kukus

Ante Scriptum: Žemiau pateiktas tekstas yra dalis didesnio straipsnio, kuris vasarą buvo paruošta spausdinimui naujame žurnale ir galbūt kažkur kažkada pasirodys - su leidėjų padarytais straipsnio pakeitimais. Visokias abrakadabras ir pamąstymus apie buriavimą, gyvenimo laive stilių praleidžiu, todėl čia rasite tik tai, kas įdomiausia - buriuojant sutinkami žmonės.

_________________________________/)________/)_/)__________

Net alinantis nuovargis paros, praleistos keliaujant autobusais, lėktuvais ir traukiniu iš Klaipėdos į Povoa de Varzim, Portugalija - visas kažkur išnyko, vos jachtų uoste išvydus savo laivą. Kaip 12 voltų per smegenis nuo ausies iki ausies kas būtų paleidęs - šitaip Pasaulis staigiai atgijo ir vėl pasijutau jo dalimi.

Jis vos vos svyravo, supamas stipraus vėjo uosto akvatorijoje supūstos bangos, veržlios formos korpusu gana žemai įgulęs į vandenį, neaukštu bortu ir laivagalyje iškelta plienine arka, ant kurios sumontuotos saulės baterijos, radaro ir antenų stiebas, pripučiamos valties keltuvo strėlės, vėjo generatorius, tvirtinimai atsarginiam inkarui bei pakabinamam varikliui. Saugiame ir gerai nuo vėjo bei bangos purslų akyto audinio skydeliais apsaugotame kokpite išdidžiai stovi šturvalo kolonėlė su kompasu bei navigacijos instrumentais, o išilgai patogių suolų žvilgsnis keliauja iki įėjimo į kajutę, pridengtą plastikine kokpito stogine su tamsinto akrilo stiklais. Denis šiek tiek apneštas miesto dulkėmis, o prieš stiebą dugnu į viršų užvožtos pripučiamos valties užvalkalas gerokai aptaršytas stiprių Atlanto vėjų. Geltonas jūrinis kajakas ir banglentė pritvirtinti prie vantų. Jis čia laukė manęs sugrįžtant visą mėnesį. Laivo išvaizda ir įranga net iš pirmo žvilgsnio neleistų suabejoti, kad tai yra rimtam okeaniniam plaukiojimui skirta burinė jachta.
large_A3D5013E-D..26B2FA572CA.jpeg

Mūsų laivo vardas Billabong, kas Australijos aborigenų kalba yra ežeras, susiformavęs upei pakeitus vagą. Laivas jau daug metų su ankstesniais šeimininkais plaukioja šiuo vardu, o mes jo keisti neketiname, nes buriuotojai tiki, kad laivo vardo keitimas, jeigu atliktas ne visai įtikinant Neptūną, gali prišaukti nelaimę.

Daugelyje pasaulio kalbų, kaip ir lietuvių, burinė jachta yra moteriškos giminės daiktavardis. Tačiau mūsų šeimai Billabong yra laivas - tvirtas, patogus, kantrus ir ištikimas draugas bei partneris, pasirengęs mūsų saugumu pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis ir nesvarbu ką aikštingasis Neptūnas ir vėjų dievai mums ant sprando beužmestų. Billabong yra mūsų laivas ir namai šešis mėnesius kasmet, jau trys sezonai, prabėgę keliaujant Viduržemio jūroje ir Atlanto vandenyne.

Pirmą vakarą po sudėtingos kelionės esu per daug nuvargęs ir darbų turiu per daug, kad eiti į miestą ir užsipirkti produktų, ar vakarieniauti kavinėje. Patikrinu laivą, jo sistemas. Dujų balioną pakeisti, gėlo vandens baką užpildyti, variklį patikrinti, nuo denio jūros druską ir kranto dulkes nuplauti, laivo vidų išvalyti ir išsiurbliuoti - šurmuliuoju iki pat tamsos. Ne juokas - trys miegamieji, svetainė su virtuve ir dar dušas su wc - tikrų tikriausia troba ant vandens!

Ryte mano kaimynai, pagyvenusių švedų pora, su manimi nesisveikina. Vėl ta dažnokai Stokholmo Archipelago marinose pastebėta arogantiška ir labai švediška poza a'la "mano žvilgsnis tave skrodžia kiaurai ir aš tavęs nematau". Kiti skandinavai to neįvaldę, užtat kai kurie švedai - tiesiog meistriškai. Aš nesigilinu kas jiems nepatinka - gal per ilgai bildėjau savo laive vakar ir jiems vakaro idilę sugrioviau, gal jie turi kitų priežasčių. Gal, tačiau mes, visi kiti kruizeriai, čia jaučiamės kaip šeima - sveikinamės net su nepažįstamais, o atvykus naujai jachtai, puolame padėti jiems prisirišti prie uosto tiltelių. Ir visai nesvarbu - senas tu, ar jaunas, kokio dydžio tavo laivas, ar kokia laivo vėliava - čia, Povoa de Varzim marina yra Pasaulio Kaimas ir mes visi jo lygiateisiai piliečiai.

Dar iki pietų neskubėdamas praeinu uosto pontonais, pakalbindamas kiekvienos jachtos įgulas ir pakviesdamas vakare kartu surengti bbq vakarėlį. Žinoma, neaplenkiu ir savo kaimynų. Pakalbinti jie mane pamato. Aš miestelyje nupirksiu anglies, kiekvienas atsinešam savo maistą, savo vyną ir pabūsim kartu, susipažinsim. Visos įgulos su entuziazmu, šypsena ir nykščiais į viršų sveikina tokį sumanymą.

Vakare prie uoste tokioms progoms įrengtos griliaus krosnies ir didžiulio stalo piknikams susirenkam apie 20, gal 25 buriuotojai. Turbūt dar nesakiau, kad vienas iš didesnių kruizinio buriavimo malonumų yra naujos pažintys su bendraminčiais iš pačių įvairiausių šalių. Esame labai skirtingi, bet potraukis keliauti buriuojant visus mus daro artimus. Tarpusavio supratimas atsiranda iškart, jokių pirmos pažinties ledų čia nėra. Visi gyvai dalinasi įspūdžiais apie aplankytas vietas, pasakoja apie savo planus, apie save, savo šeimas, savo laivus, šalis ir miestus. Gal tik apie antrą nakties vakarėlis ima išsikvėpti ir skirstomės į savo laivus poilsio. Ryte visi sveikinsis ir bendraus kaip metų metus pažįstami draugai, vieni kitus kvies apsilankyti savo jachoje, ar planuos ir tarsis kuriuos renginius kartu aplankyti miestelyje beprasidedančioje jūros šventėje.

large_1F236CDC-3..F277A9D159C.jpeglarge_90_9823C898-F..83AE070CFBE.jpeglarge_4465AB9E-F..BD488E4B6D2.jpeglarge_90_5D1886B2-C..F806C468926.jpeglarge_90_6036C7F8-8..996A9FDA9E3.jpeg

Beje, mano kaimynai, toji pagyvenusi švedų pora, pasirodė beesą net labai malonūs žmonės. Kai prisipažinau jiems, kad esu įsimylėjęs jų Stokholmo Archipelagą, kuris yra vienas geriausių buriavimo regionų pasaulyje ir visai šalia Lietuvos - tai kaip medum jiems per širdis būčiau patepęs. Jie ten, vienoje iš tūkstančių Archipelago salų gyvena ir nė už ką kitur neplauktų, jei ne trumpas buriavimo sezonas ir šaltas vanduo. Jie porai savaičių palieka laivą šiame uoste ir vyksta aplankyti savo namus, o jų buriavimo planas - dar šiemet pasiekti Viduržemio jūrą, iš kurios aš taip džiaugiuosi pabėgęs.

Šiuo metu marinoje daugiausia skandinavų - švedai, danai, norvegai. Tik suomių nėra - gal jiems, atplaukus iki Švedijos, pasidaro per karšta ir jie grįžta namo? Skandinavai šiuo metu migruoja į Pietus, vejasi saulę, kuri vis trumpiau šviečia tėvynėj. Pernai rudeniop pasirodė ypač daug olandų laivų, o prancūzus buriuotojus dažnai sutiksi visada - jie yra labiausiai buriuojanti tauta Europoje... Buriuotojai išilgai Portugalijos pakrantės leidžiasi žemyn į pietus iki Ispanijos ir Gibraltaro, iš kur Afrikos pakrantėmis keliaus į Kanarus, iš ten į Karibus.

Daugybė Europos buriuotojų šeimų per metus suplaukia taip vadinamą Atlanto grandinę, tokiu būdu ištisus metus praleisdami vasaroje. Nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio gyvena Viduržemio jūroje, arba europinėse Atlanto pakrantėse. Per rugsėjį ir spalio mėnesius neskubėdami, kai kurie aplankydami Maroką, buriuoja iki Gran Kanarijos, ar kitų Kanarų salų, kur ruošiasi plaukimui per Atlantą. Lapkričio mėnesį kerta Atlantą, atvykdami į St.Lucia salą, ar Barbadosą Karibuose, kur keliaus nuo salos iki salos gruodžio-kovo mėnesiais. Balandžio ir gegužės mėnesiais per Bermudus ir Azorų salyną jie sugrįžta atgal į Pietų Europą.

Svantė su Sanna, taip pat buriuojanti švedų pora - keliauja senu, bet tvirtu ir gerai prižiūrimu dvistiebiu burlaiviu ir visiškai nežino kur nukeliaus. Laivo vardas - su aliuzija į Karibų piratus - Black Pearl Of Sweden. Ką jiedu tiksliai žino - kad niekada nebegrįš į Švediją, kur pardavė namus, visą turtą, nusipirko ir įrengė laivą, suformavo savo kelionės biudžetą ir persikėlė gyventi į Vandenyną. Svantei apie 50, Sannai kiek mažiau, o jų italų vandens šuns veislės kalytei Cocoos (Kukus - taip švediškai tariasi "kokosas") šešeri.
large_816B2F49-4..CE52E1AFC63.jpeg
Abiems ši santuoka antroji, iš ankstesniųjų vaikai užaugo ir kuria savo gyvenimus patys, o perspektyva įstrigti trasoje Darbas-Namai šaltame Geteborge, kur dėl vėjo lyja horizontaliai - abiems neatrodė labai patraukli. Tai ir nusprendė išplaukti. Bent jau Svantei tai buvo svajonė nuo pat vaikystės. Labai šilti ir nuoširdūs žmonės, su jais iškart užsimezgė draugiškas ryšys. Tik man šiek tiek gaila, kad vargu ar mes besusitiksim. Sutarėm bent jau internetais bendrauti. Peržiemoję Viduržemio jūroje, o gal Gibraltare, gal kitąmet kirs Atlantą, po to Karibai ir Panama, ir Ramiojo vandenyno salos, kurias neskubėdamas gali tyrinėti nors ir amžinybę. Bet viskas tiktai "gal", nes jie ir nenori turėti aiškaus plano, nes tada reiktų skubėti.

Sanna jogos instruktorė, kol gyveno krante - dirbo sesele klinikoje žmonėms, kurie bandė žudytis. Svantė geras inžinierius mechanikas ir stalius - jo profesijos ir įgūdžiai neleis prapulti, jei aplinkybės pasikeistų ir tektų ieškotis darbo krante. Sanna sugeba papildyti laivo kasą ir keliaudama - kartais skrenda į Švediją ir skaito motyvacines paskaitas žmonėms, kurie norėtų pokyčių savo gyvenime, laikas nuo laiko sutaria dėl jogos pamokų uostuose ir inkaruotėse sutinkamų jachtų įguloms ir dar ji laive gamina apyrankes, kurių per jos svetainę internete užsakyta vos ne keliems mėnesiams į priekį. "Apyrankes gaminti - man pačiai kaip meditacija ir malonumas. Ir pati sprendžiu kada noriu tuo užsiimti."- sako Sanna.

large_0AC98EFD-A..A7303A7F540.jpeg

Vakarojom tuomkart mano laive, prie vyno taurių - jie sakosi esą labai patenkinti savo drąsiu žingsniu į gyvenimo kelionę, bet man vistiek maga pakamantinėti giliau - kodėl jie taip kategoriškai nutraukė ryšius su gyvenimu žemėje. Svantė iškart žiūri į Sanna - "Tu juk pameni, vos susipažinom, tau sąžiningai pasisakiau, kad tai ir yra gyvenimo planas." Sannai reikėjo gerokai pagalvoti, kad su tokiu planu sutiktų, juk iki susipažindama su Svante, ji nei kart gyvenime nebuvo buriavusi. Ji niekada nebuvo linkusi į kokius nors ekstremalius dalykus. Pabandė buriuoti, paskui dar pabandė ir dar. Patiko. Sanna pradėjo suprasti kodėl burinis laivas plaukia be variklio ir dar prieš vėją, palengva įsitraukė į procesą, o visa kita įvyko lengviau, nei iš pradžių atrodė, kad bus.
large_FD3E29F1-A..052EE8F80A3.jpeg

Tą vakarą vyno taures kėlėme už dešimt mėnesių, kaip jie gyvena savo laive. Pirmąją žiemą jie praleido Amsterdame ir sako, kad kita bus tikrai ten, kur šilčiau.
"Žinai,- sako Sanna,- toks gyvenimas žmones padaro labai artimus. Laive praleidžiam daug laiko kartu ir mes kalbamės. Apie viską kalbam. Krante beveik nebuvo tam laiko. Ir, žinoma, kiti įdomūs žmonės, kuriuos buriavimas bent jau trumpam leidžia sutikti."

Man keista ir įdomu, kad tikrus ir sau patiems nemeluojančius žmones sutinki ten, kur jų neieškai.
Į jūrą niekas neplaukia ieškoti žmonių. Priešingai - mes pasitraukiam į jūrą nuo visuomenės preso ir beprasmiško šurmulio, skubėjimo ir nuolatinio niekur nespėjimo. Mes savo noru iškrentam iš lenktynių dėl riebesnio kąsnio ir saldaus melo patalų. O jūra, ta poetų romantizuota, bet realybėje žmogui labai nedraugiška stichija - ji visada yra labai tikra ir tau niekada nemeluoja. Bent jau tuo, kad jei labai stengsies suteikti jai progą - ji tave būtinai pražudys. Ten, atsistoję šiek tiek ant krašto, mes ir mokomės tos tiesos ir nemelavimo, ir labai stengiamės bent trumpam tokiais išlikti sugrįžę į krantą.

Tačiau po to mums vėl reikia išplaukti.

Posted by gramas 03:14 Archived in Portugal Tagged people boats sailing portugal billabong buriavimas Comments (0)

Atlantas. Sekmadienis, kuris jau buvo

Povoa de Varzim, Portugalija. Jau bus antra žiema, kaip čia paliekam savo laivą pailsėti. Keliuosi auštant, apie septintą, nors ir sekmadienis. Kažkaip neišeina ilgiau pamiegoti, mintys visokios puldinėja, darbai galvoje rikiuojasi - ką būtinai reikia suspėt padaryti šiandien, o ką bus galima vėliau, kai laivas bus iškeltas į krantą. Rugsėjis link pabaigos, o rytoj, pirmadienį, potvynis bus apie 14 val., ir tada plauksiu į slipą, kur mus kranas ir pagriebs iš vandens.
Kol yra nuo kranto kolonėlės pajungtas gėlas vanduo, nuo laivo būtina nuplauti sūraus Atlanto druskas, o kai denis nudžius, reikia nuleisti ir suvynioti bures, nuimti daugybę lynų su blokais ir kita įranga, kad denis būtų kiek įmanoma tuščias ir stiprus žiemos vėjas nerastų kur užkliūti. Bus puiki diena gerai padirbėti.

Marina bunda iš lėto. Kažkas, pasidabinę baltais ir puriais savo kranto vonios chalatais, neskubiai žingsniuoja į dušą, kažkas skudurų krepšius neša į skalbyklą, o dauguma gurkšnoja savo rytmetinę kavą kokpite, tyliai šnekučiuojasi, gal bando nuspręsti kuo čia užsiimti šį sekmadienio rytą. Vėjo ir debesų nėra - šiandien bus šilta.

Šis miestelis - tai lyg Porto priemiestis, nes čia yra galinė miesto metro stotelė; į Povoa pliažus Porto gyventojai važinėja ant smėliuko pasivolioti ir Atlanto bangose pakrykštauti. Pliažuose eilėmis pastatomos specialios palapinės nuomai - taip vadinami barakai. Poilsiautojų šeimos tas palapines nuomojasi metai po metų, ištisais sezonais, o į pliažą šeima atvyksta visai dienai ir kaip reikiant prisiruošus mantos - pliažo baldai, šaldikliai su maistu bei gėrimais, vėjo užtvaro sienelės, visokie pliažo žaislai. Dabar jau ruduo - poilsiautojų beveik nebėra, pliažo kavinės baigia veiklą, gabena įrangą į sandėlius, o barakų rėmai taip pat išardomi ir išvežami.

Viena kita neseniai atvykusių kaimyninių jachtų įgula vyks dienai aplankyti Porto, kiti dviračiais mina iki vos poros sekmadienį dirbančių Pingo Doce tinklo parduotuvių - matyt, papildyti laivo atsargas prieš ilgesnį plaukimą, kiti kuičiasi savo laivuose.

large_3FA8E3A3FAD0BF26C8F0C301F8924889.jpglarge_180_IMG_2349.jpg

Man besimėgaujant ryto kava, pakyla saulė, sparčiai atšyla, o nuo to mano pasiryžimas šiandien gerai padirbėti ima minkštėti ir tirpti kaip tas sviestas jachtoje, pasiekusioje Žaliojo Kyšulio salas Afrikos pakrantėj. Ta jachta suks į dešinę, skersai Atlantą į Karibus, o aš galvoju, kaip manyje nenumaldomai sukylančią tinginystę dabar pateisint. Ryt laivą krantan iškelsim, o po to dar beveik dvi savaites turėsiu iki skrydžio namo - o juk darbas ne vilkas ir į mišką neišbėgs, ir kiek tu žmogus tą vilką bešertum - vistiek asilo kiaušai bus didesni, o nuo darbo net arkliai dvesia. Todėl begėdiškas tinginio akis paslepiu už tamsių akinių, pasiimu šiaurietiško ėjimo lazdas ir išstyrinu į Vila du Conde - gretimai esantis pakrantės miestelis su upės žiotis saugančiu senoviniu fortu ir žavingu senamiesčiu.
large_6D37AAB7-6..16197DFDB64.jpeglarge_7F502AA8-E..2E0B751B583.jpeglarge_3E045E7F-0..564314B5F0F.jpeg

Pakrantės promenada - tai vieta, kur vietiniai masiškai bėgioja, vaikšto, mina pedalus, visaip kaip mankštinasi, arba sėdi sau ant promenados parapeto ir spokso į visus, norinčius gyventi sveikiau. Tačiau visai nesvarbu, ko tu čia atėjai - saulė, į pakrantės uolas dūžtančių bangų mūša ir drėgnu jūržolių kvapu prisodrintas oras džiugina visus vienodai. Ėjikų čia daugiausia, labai įvairaus amžiaus, bet su lazdomis aš čia vienintelis, todėl kitiems atrodau kiek egzotiškai. Retkarčiais užsimezga nebylios dvikovos - kai savo kruiziniu greičiu pasiveju ir aplenkiu kokį labai ambicingą ryškiai ir sportiškai aptemptom tamprėm išsipuošusį vietinį ėjiką, šis bando atsikovoti lyderio poziciją ir patraukia greičiau. Jie nežino, kad ėjimas su lazdomis gerokai prailgina žingsnį, įdarbina daugiau raumenų, o ir kojos mano ilgesnės - todėl man užtenka laikyti savo tempą, leisti jiems mane pavyti ir aš klausau jų kvėpavimo. Po kelių minučių, kai išgirstu išderintą užkaitusio "varžovo" pūtavimą, kiek sulėtinu - duodu jiems viltį, nes tuoj pat ją atimsiu. Tuoj, kai jis vos žingsniu išsiverš į priekį, aš įjungsiu savo šeštą pavarą ir pavarysiu, kol pats pradėsiu lekuoti, kaip tas horizonte likęs "varžovas". Kai taip imu žaisti su mažiau patyrusiais bėgikais - kurie bėga aktyviai iki "pompos", po to kurį laiką eina, kol atsigauna, paskui vėl bėga... Iš tų "sportininkų" susilaukiu ir nelabai draugiškų dėbtelėjimų, kai savo tempu eidamas, jau kokį trečią kartą juos vis aplenkiu. Juk taip neturi būti - jie taigi stengiasi, jie bėga... Va, iš priekio vėl artėja tas linksmuolis, kurį vadinu Mr.Bon Dias - nedidukas, liesas, sportiškas kokių 70 metų diedelis, kuris kaskart mane sutikęs promenadoj, ar šiaip miestelio gatvėj, išsišiepęs iš laimės ir pasišokėjęs vis pliaukšteli man per petį, ir visa gerkle surinka "good morning!!!" - nesvarbu koks dienos metas bebūtų - gal tai vienintelė frazė, kurią jis moka angliškai, gal aš jam vis užsimiegojęs atrodau, bet man vistiek malonu, kad žmogui malonu.

Grįźdamas į mariną suvokiu, kad visiškai nuo darbų nusprūsti man šiandien vistiek nepavyks. Taigi genują nuo furlekso būtina dar šiandien nuimti, nes rytoj kranto komanda turės visą priekinį štagą nuo denio atkabinti, kad laivas į šiek tiek per mažą kraną galėtų tilpti. First things first - genuja, po to dušas, ir tik tada kažkas įdomesnio bus sukurta laivo kambuze vėlyviems sekmadienio pietums su taure, o tai ir daugiau porto.

Nieko nepadarysi, juk niekas man ir nesakė, kad buriuoti bus lengva...

large_90_813A152D-C..0562C465636.jpeglarge_3E55CBEA-3..66DCEC3A3F4.jpeglarge_90D44900-0..ACF2A28B0A6.jpeg

large_7C343F08-D..E0EEDB81450.jpeg

Posted by gramas 05:11 Archived in Portugal Tagged sailing portugal billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (0)

Atlantas. Šventės anatomija

Povoa de Varzim, Portugalija. Rugpjūčio 15 - Žolinių šventė. Jau gal savaitė, kaip virš miesto griaudi sprogimai. Šaudoma vien garsiniais užtaisais, vien dienos metu, serijomis po kokį 100 šūvių, o paskutinis iš jų toks stiprus, kad viso miestelio namų langai sudreba, o gyventojai trumpam tūpteli. Vietinis bičiulis į mano nustebimą dėl keisto šaudymo vien garsiniais, o ne spalvotais fejerverkais paaiškina, kad portugalai save kildina iš gãlų, o jų dar nuo pagonybės palaikoma tradicija sako, kad norint pakalbėti su Dievu - turi iš pradžių laimėti jo dėmesį kuo didesniu triukšmu. Mieste yra daug fejerverkų dirbtuvių, laikas nuo laiko vis kokia susprogsta.

Šalia marinos, kur stovi mūsų jachta, yra didžiulė laukymė ir ji šiandien sausakimšai priparkuota autobusų, kurie suvežė žmones iš aplinkinių kaimelių ir miestelių.
large_IMG_4981.jpg
Žmonės suvažiavo šventės žiūrėti. Tiesą pasakius, jau kuris laikas žmonės į čia važiuoja, nes Portugalijoje šventės vyksta dažnai ir susiliedamos viena su kita. Šiuo atveju - Jūros Šventė sklandžiai pereina į Žolinių šventimą.

large_90_IMG_4901.jpglarge_90_IMG_4902.jpg

Pasirengimas šventei vyko ne trumpiau, kaip savaitę. Priešais kiniečių mafijozių pastatytą kiniečių mafijozams lošti kazino savivaldybė išstatė didžiulę angaro dydžio palapinę, kurioje bent keli restoranai visiems norintiems leis mėgautis jūros patiekalų meniu. Alus, vynas ir greitmaistis, nors ir jūrinis - buvau, ragavau, nieko ypatingo - net laivo virtuvėlėj mokam skaniau paruošt. Kitose aikštėse - scenos triukšmingiems dalykams. Pilnos sudėties pučiamųjų orkestras su trijų dalių programa - juk pakankamai triukšminga, ar ne?
large_IMG_4965.jpg

Miestelio gatvės pertvertos girliandomis stogų lygyje ir išpuoštos žvejų temos instaliacijomis - visokiausi burlaiviai, žuvys, kriauklės, žvaigždės ir kita jūrinė perifernalija. Kiekviena gatvė- kitos spalvos, kitas stilius ir potekstėje varžybos pas ką gražiau. Miestelio bobulencijos ant palangių į gatvę išleidžia pakvėpuoti savo pasogines staltieses su išsiuvinėtais ir išvašeliuotais šeimos herbais. Pačios bobulytės vaikštinėja gatve ir aptarinėja kaimynių išleistas į lauką staltieses. Karštai aptarinėja, nes jos turi ką prisiminti.
large_90_IMG_4973.jpg

Kai ateinu į aikštę prie bažnyčios - ten jau lūkuriuojanti didžiulė minia. Bažnyčia - tokia, kad irgi nelabai kur kitur tokią rasi - viename gale normali varpinė, o į jūros pusę - švyturio bokštas. Tokia neįprasta bažnyčia buvo pastatyta miestelio tragedijai atminti - kai virš šimto vyrų buvo kartu su savo burvaltėm štormo ištaškyti į pakrantės uolas. Rūkas grįžtantiems žvejams buvo kranto liniją uždengęs, bet vis tiek leido nuo kranto stebintiems artimiesiems matyti, kaip jų vyrai, broliai ir tėvai bangų mūšoje prapuola.

IMG_2060

IMG_2060

large_IMG_2078.jpg

Šiandien niekas neprapuola, nes šiandien šventė. Stojuosi į srautą, per paradines bažnyčios duris lėtai judantį vidun ir išeinantį atgal į šventorių pro šonines duris. Bažnyčioje ant didelių neštuvų sustatytos visokių šventųjų figūros, gausiai išpuoštos gėlėmis ir visiems labai reikia jas pamatyti iš arti, nes vėliau jos keliaus su procesija, per miestelį nešamos ant augalotų nešikų pečių. Pamatymo iš arti proga prie statulų stovi aukų dėžės, į kurias labai gausiai aukojami banknotai.
large_90_IMG_4966.jpglarge_IMG_4967.jpg

Ar jau sakiau, kad nuo pat ankstyvo ryto miestelio gatvės buvo nuklotos gėlių žiedlapių ir spalvotų medžio drožlių kilimais? Jei dar nesakiau - dabar sakau, kad tikrai taip buvo. Šventės dalyviai, apžiūrėję ir atsiskaitę už statulas bažnyčioje, būtinai pasivaikšto gatvėmis ir įvertina, kurios kilimas gražiausias. Rinktis tikrai yra iš ko.
Ir tai tikrai yra labai įspūdinga.
large_90_IMG_4969.jpglarge_90_IMG_4970.jpglarge_90_IMG_4976.jpg

Kai pamatai netoli bažnyčios šventoriaus besibūriuojančius spalvotomis mantijomis išsipuošusius vyriškius su auksuotomis lazdomis rankose - žinok, kad procesija jau tuoj prasidės. Tie vyrukai su apsiaustais - tai gerbiami kiekvieno rajono (gal gatvės?) žmonės ir iš jų elgesio matau, kad jie labai didžiuojasi, būdami taip pagerbti. Turi kažką gero gyvenime nuveikti ne tik sau, bet ir bendruomenei, kad galėtum laikas nuo laiko su spalvotu "ploščium" ir lazda va taip miestelio gatvėm pasivaikščiot.

large_90_IMG_4985.jpg
large_90_IMG_4994.jpg

Prieš spalvotus apsiaustus išnešama didžiulė vėliava, kurią raumeningas vyrukas bando nulaikyti, nes stiprus vėjas jam tikrai nepadeda. Užtat padeda dar keturi vyriškiai, įsitvėrę keturias virves, kuriomis visi kartu tą didžiulį kaitą pakelia ir, blaškomi vėjo gūsių, lėtai nuvingiuoja gatve. Keli kardais ginkluoti raiteliai juos seka ir stebi, kad vėliava nenueitų ten, kur nereikia, nes be priežiūros vyriškiai aiškiai eitų vien pavėjui.

large_90_IMG_4988.jpglarge_90_IMG_4989.jpglarge_IMG_4990.jpg

Na, o paskui iš bažnyčios pradeda viena po kitos pasirodyti šventųjų stovylos ant didžiulių neštuvų. Kiekvieną figūrą neša dvylika nešikų, priekyje neštuvų einantis tvarkdarys rankoje neša medinę lazdą. Vos tik tvarkdarys lazda pabeldžia į neštuvų rėmą - nešikai sustoja, stato neštuvus ant specialių statramsčių ir laukia tvarkdario signalo, kada vėl galima judėti į priekį. Kiekviena gatvė turi savo neštuvus, nešikus, spalvotus apsiaustus ir grupę vaikų, jaunimo, išrėdytų visokiais epochiniais rūbais ir bandančių eisenoje atkurti kažkokius biblinius personažus. Karnavalas šiek tiek, bet vis tiek stebėti labai įdomu. Aiškiai matosi, kad visi šventės dalyviai ir žiūrovai turi tikrai gerą laiką ir labai moka juo džiaugtis.

large_90_IMG_5014.jpglarge_90_IMG_5018.jpglarge_IMG_5020.jpglarge_IMG_5027.jpglarge_90_IMG_5029.jpglarge_90_IMG_5036.jpglarge_IMG_5039.jpg

Neštuvų su statulomis buvo daug, visi jie su savo palyda, kaip atskiras reginys ir karnavalas.

Procesijos pabaiga - vyskupas su savo baldakimu ir palyda, po to pulkelis miesto valdžios, visuomeninės organizacijos, įskaitant misių konkursų laimėtojas nuo neatmenamų metų ir kažkodėl labai liūdnas orkestras.

Tarp miesto valdžios matau uniformuotą visų gaisrininkų vadą išblizgintu šalmu, ant kurio esu ne juokais įpykęs. Nieko asmeniško, bet reikalas tame, kad jeigu mieste kur nors įvyksta gaisras - bet kuriuo paros metu kiaurai per viso miesto ausis kauks pasiutusiai garsi sirena. Naktį, ją išgirdęs, vis šoku iš lovos ir kurį laiką blaškausi po laivą, kol prisimenu kas čia vyksta. Visą laiką, kol gaisrininkų komanda ruošis vykti pagal iškvietimą - visi gyventojai klausys sirenos ir džiaugsis, kad šio gaisro jie nepramiegojo. Aš mielai sutikčiau beveik visus miestelio gaisrus pramiegoti, jeigu vietiniai gaisrininkai kada išmoktų savo pagarbos vertą darbą daryti tyliai ir be tokio perdėto susireikšminimo.

large_90_IMG_5042.jpglarge_90_IMG_5045.jpglarge_90_IMG_5047.jpglarge_90_IMG_5049.jpglarge_90_IMG_5054.jpg

... o tuo metu likusi miestelio dalis toliau gyveno savo šventės ritmu. Visose aikščių scenose koncertai, ant žarijų kepamos sardinės, vištos, šventinio pyrago prekyba, suvenyrai, mugės, sūdytos pupos ir vynas bei alus - tačiau anei vieno įkaušusio piliečio viešumoje.

Ir žinoma - virš galvų nuolat aidintys fejerverkų sprogimai, su labai rimtu Boom po kiekvienos serijos.

Neabejotinai šiandien Povoa de Varzim miestelis laiko prikaustęs visą Dievo dėmesį ir Žolinės šiemet pavyko.

large_90_IMG_5056.jpglarge_IMG_5057.jpg

Posted by gramas 01:38 Archived in Portugal Comments (8)

(Entries 1 - 4 of 4) Page [1]