November 2012

Tęsinys. Anksčiau buvo: I dalis. II dalis. III dalis.

Taigi - turim pora dienų Gotlando salos patyrinėjimui "iš vidaus". Sušokam į SAAB'ą, ir judam link Visbio - salos sostinės. Sutariam, kad pačiam Visbiui laiko ypač daug neskirsim, nes dar ne kartą Gotlande apsilankysime, su nakvynėmis Visbio uoste. Bendro vaizdo apie miestą užteks, uostą man smalsu apsižiūrėti, kad kitą kart atplaukiant viskas aiškiau būtų... Jei turim auto - tai dabar reikia salos periferiją praneršti.

Švedai keliais važiuoja labai drausmingai, tas iškart krenta į akis. Greičiau pavažiuoja tik iki prisivys kitą automobilį - po to kantriai velkasi jam iš paskos, jokiu būdu nelenkdami. Taip gali susiformuoti tokios gan ilgos kolonos, iš kokių 10-15 auto, ir tada, jei atsiranda koks skubantis nekantruolis, jis gauna daryti tokį labiau sudėtingą lenkimą.

Kažkada anksčiau teko girdėti, kad Švedijoje tave gali kitas vairuotojas telefonu priduoti policijai, jei labai kelyje mandravosi, arba net už tokį nieką, kaip jo manymu, pavojingas distancijos nesilaikymas (angl. Tailgating). Tau gali atrodyti, kad nieko nepažeisdamas saugiai vairuoji, bet jam gali atrodyti kitaip. Priduos tave policijai nei už ačiū, ir spėk - būdamas extraniero sugebėsi tą ginčą laimėti, ar ne. Manau, kad ne, ir papildysi karalystės biudžetą baudele. Matyt, filosofija tokia - visur gali nuvykti kartu su eismu, nesidraskydamas, be pavojaus sau ir aplinkiniams. Nuobodu, bet jie teisūs.

Mums - atostogos, tai labai kelyjei ir nesiplėšom, tuo labiau, kad norisi pro langus pažiopsoti į pakelėje liekančias švedų sodybas, miškus su mums visai egzotiškai atrodančiomis uolų atodangomis tarp pušų. Miškuose medžiai šmokę augti ant kietos uolos, dirva čia ne tokia derlinga, kaip pas mus - todėl pušelės čia mažesnės, pasiraitę labiau, žymiai lėčiau augančios, pakrantėse nuolatinių vėjų košiamos.

Sodybos prižiūrėtos, bet irgi skandinaviškai racionaliai. Pavyzdžiui, čia niekas nesižudo dėl idealiai sutvarkytos vejos - viskas nupjaunama tvarkingai, tačiau kas auga natūraliai - tas ir yra, jokių sukultūrintai vienalyčių ir perkultūrintų vejų, reikalaujančių maksimum pastangų, čia nėra. Niekas nesirūpna ir papildomu laistymu - kaip gamta sureguliuos - taip ir bus. Natūrali veja, kad ir išdžiūvus - ji bus visada tvarkingai nupjauta, bet žaliuos tada, kai jai reikės. Sausra - veja ruda. Palijo - veja žalia. Niekas nesijaudina. Spėju, švedai lygiai taip lengvai susitaiko net su tuo, kad kai reikia ateina žiema, o paskui - pavasaris. Kitaip sakant - su gamta jie nekovoja.

Rytais matosi tikrai daug švedų, išpuolusių į lauką prasibėgioti, daug dviratininkų, pasipuošusių chalatais. Jie mina prie jūros maudytis. Toks sveikatinimasis mankštomis, fiziniais krūviais, grūdinimasis - labai matosi, kad tai čia yra norma. Gėdinam vienas kitą, kad gyvename prie pat pliažo, bet tikrai per retai savo organizmus ryte išvarom į mišką, ar pasinerti į šaltą jūros bangą. Ginčijamės, ar šuns vedžiojimas miške skaitosi, ar ne. Koks skirtumas - aktyvesnis gamtos dovanų išnaudojimas imuninei sistemai tikrai būtų tik į naudą, bendras tonusas irgi tik pagerėtų.

Aplankom vikingų laidojimo vietą - akmenys išdėlioti laivo forma. Informacinė lenta aiškina, kad mirusiųjų palaikai būdavo deginami, po to pelenai supilami į specialias molines puodynes, kurios sudedamos į tą simbolinį laivą, kuris nuplukdo vėles kažkur anapus, į kitą matavimą. Panašią formą, naudotą apeigoms, esame jau matę netoli Lopaičių piliakalnio esančioje šventvietėje. Ten irgi ne tik akmenys laivo forma išdėlioti, bet ir atitinkamai baseinas iškastas. Nežinau, ar ten žemaičiai laidojimui tą savo laivą naudojo, bet mums buvo sakoma, kad žyniai pagal tam tikra tvarka išdėliotus akmenis stebėdavo žvaigždžių ir planetų padėtį, ir tautai pasakydavo kada ir ką sėti laikas ir kitaip kalendorių sureguliuodavo. Nuo šito vikingų laivo gerai matosi abi Karlso salos Lilla (Mažoji) ir Stora (Didžioji) - statūs krantai su stačiais skardžiais, pro jas po kelių dienų plauksim, kai išilgai pakrantės keliausim.

Visbis pasitinka pilnomis šurmulio gatvėmis. Mašiną parkuojame prie miesto sienos išorėje esančio IKA prekybcentrio - turi jie čia ir savo visur esančią visiems mielą maksimą.

Šiaip visame Gotlande gyvena apie 60.000 gyventojų, o per metus saloje apsilano apie 750.000 svečių. Tik rudeniop, galutinai praskydus šiam turistų srautui, Visbis gali atsikvėpti lengviau nuo turistinio pinigo darymo, ir pagyventi savo malonumui.
Žygiuojam į uostą, pakeliui apžiūrėdami mesto gynybinę sieną - ji yra pats geriausiai išsilaikęs toko tipo istorinis objektas šiaurės Europoje, ir 1995 metais buvo įtraukta į UNESCO Pasaulinio Paveldo sąrašą. Va tai, va tau - pasaulinis paveldas, saugomas visaip kaip, bet prie jo kažkaip galima ir restoranėlį prilipdyti, ar suvenyrų kromelį, ar, atrodo, ir šiaip gyvenamą namą. Matyt, ką prilipdė racionalieji švedai prie savo sienos iki 1995m, tas viskas ir tapo neatskiriama saugomo paveldo dalimi.

Uoste - bent jau pramoginių laivų marinoje - visiškas balaganas. Visas uostelis sausakimšas į VISBYBRYGGAN (Stokholmo savaitę) kateriais suplaukusio jaunimo. Gerai, kas savo jachtute į čia neatsibrukom - vietą švartavimui gauti - be šansų.


Visokiausio dydžio kateriai, pilni vaikinukų, atidžiai stebinčių, ar visi nuo kranto juos mato. Nuo pat ryto ant laivų denių išdėliotos dailylentės - daugiau ar mažiau patrauklios panelės su kukliais bikini, stropiai įsijautę į tingiai besideginančios primadonos vaidmenį. Čia vyksta kultinis Švedijos auksinio jaunimo renginys. Kadaise Stokholmo centre susiformavo turtingų tėvų vaikų kompanija, bendru šios subkultūros pavadinimu "brat". Bratai - tai gana uždara vyrukų ir panelių draugija, bet kurį savaitės vakarą galintys normaliai prisiliuobti sostinės centro Stureplan naktiniuose klubuose. Yra būtina per naktį aplankyti bent kelis; yra cool, jeigu stovėdamas ant stalo, ant chebros išpurški patį didžiausią pačio brangiausio šampo butelį. Rūbus perki tik ten, kur dera, sako, kažkur trenkiasi į Škotiją, kažkokia jų kultinė vardinė parduotuvėlė ten yra... Bendrauji tik su tuo, su kuo dera. Esi be proto turtingų tėvų atžala, nesvarbu, kad tau jau gal gerokai per 30 - nei dirbti, nei riesti smegenis besimokant tau nebūtina. Tavo religija, gyvenimas ir idealas - tai vartojimas ir geras laikas. Aktyviai gyveni tik naktį, nes dieną reikia pailsėti ir atsigauti. Yra du bratų pogrupiai - vieni organizuoja linksmybes, kiti tik naudojasi. Matyt, kažkada 70'aisias kažkuriam organizuojančiam kilo idėja surengti išvažiuojamąją sesiją kur nors toliau nuo Stureplan. Gotlande dauguma turtingų šeimų turi savo vasaros rezidencijas, tai sesija gavosi išplaukiamoji... Matyt, pavyko viskas tvarkingai, nes VISBYBRYGGAN tapo tradicija. Keik ten tų tikrųjų hard core Stureplan bratų buvo tą dieną neišku, nes teko girdėti, kad šį renginį užvaldo provincijos lopukai, visus metus taupantys pinigėlį tam, kad pasipirktų teisingų drapanėlių ir susimetę galėtų katerį išsinuomoti. A, jų reikalai...

Pereiname senamiestį, aplankome katedrą su kraupių snukių paroda, suvenyrų turgelį, kitoje bažnyčioje kažkokia instaliacija su manekenais sudėliota. Prisitrinam prie anglakalbės ekskursijos su gidu, kuris su pavyzdžiais pasakoja apie vikingų laikų fortifikaciją bei karybos meną...
O viduramžiais, kai Visbis buvo vienas svarbiausių prekybos centrų Baltijoje, čia buvo tų laikų Manhetenas.

Paslampinėjame vijoklinėm rožėm paplūdusiomis gatvelėmis ir kiemais - tikrai miestas super, turi savo šarmo.

Atlauksime čionai kitais metais, ir gal pavyks Visbiui bent pora dienų artimesnei pažinčiai skirti. O dabar - dar reikia vikingų kaimą aplankyti...

Tęsinys. Anksčiau buvo: II dalis, I dalis

Orų prognozės vienareikšmiškai rodo, kad Burgsvike įstrigom trims dienoms mažiausiai. Ciklonas neskubiai ritasi virš Švedijos pakrantės link Suomijos, prieš laikrodžio rodyklę vis sukdamas stipraus vėjo malūną. Jūra kaip reikiant sušiaušta - bus geriau išlaukti, kol nusiramins, ir tik tada plaukti išilgai Gotlando kranto link Visbio, ar dar aukščiau. Reikia susigalvoti, ką veikti. Paslampinėjom po Burgsviką, bet miestelis kažkaip nekabina.

Vakar atplaukus, čia jau stovėjo dvi lietuvių jachtos - Geradiena ir CapeHorn. Geradiena škiperis Tauras su žmona, vilniečiai - dar viena šeimyninį buriavimą praktikuojanti įgula - su entuziazmu pasakojo, kokių įdomybių jie čia, Gotlande, surado, ir kad geriausias būdas salą patyrinėti yra išsinuomoti automobilį kelioms dienoms, ir pakeliauti. Visos lankytinos vietos labai tvarkingai sužymėtos žemėlapiuose ir pakelės ženkluose bei nuorodose. Jų entuziazmas buvo užkrečiamas - tiek daug įdomių vietų jie čia pamatę. Porai dienų paimu vieną iš uosto kapitonės šeimynos automobilių. Sutariam po Eur30 per dieną už dar pajudantį SAAB; pilnas bakas benzino paimant mašiną, ir pilnas grąžinant.

Mūsų tikslas - pamatyti šią 125 km ilgio salą iš vidaus, surasti vikingų paveldo likučius, šiaip kažką naujo sužinoti, ir gerai laiką praleisti... Gotlandas lietuviams buriuotojams yra tik greitas sustojimas nakvynei plaukiant į Švediją, dažniausiai. Dar pora dienų kasmet lietuviai ūžia Visbyje per Žalčių Karalienės Regatą. Tik vienas kitas iš mūsų buriuotojų yra daugiau laiko šiai vietai patyrinėti skyręs, bet visi kaip susitarę alpsta, kad Visbis nuostabus. Ir kodėl mes žinom daugiau apie Turkiją ir Ispaniją, ko gero, nei apie visai šalia esantį Gotlandą? Ši sala ne vien Visbis - ji visa yra prestižinis Švedijos kurortas, galima būtų lyginti su mūsų Nida. Unikali gamta, labai mažai pramoninės veiklos ir taršos atitinkamai, saulėtas klimatas, dažnam švedui vaikystės vasarų nostalgija ir kas labiausiai juos veža - poilsis ir ramybė gamtoje, ir daug kultūrinių renginių, orientuotų į intelektualesnę publiką. Nors pačiame Visbyje pramogų apstu bet kokio skonio publikai - nuo sostinės centro Stureplan brat'o iki ryškiausios Švedijos politinės ar scenos žvaigždės.

Dar gerokai prieš kelionę, kad daugiau turinio mūsų plaukimui suteikti, pribūriau Jonui apie vikingus, piratus, pilis, saloje užkastus lobius, danų laivus, pakrautus Visbio gyventojų auksu, pakrantėse nuskendusius. Dar prifantazavau apie Gotlando vikingų prekybinius ir mažiau draugiškus susidūrimus su mūsų pakrantėje gyvenusiais kuršiais, pasakojau, kokiais laivais tuo metu visi po Baltiją plaukiodavo ir kur nuplaukdavo, apie dar Sarmatijos laikais kiek mūsų Baltijos krante, tiek Žuvėdų krante vyravusią vienodą runų rašybą ir todėl neabejotinai buvusius kultūrinius mainus... Apie piratų broliją Victual Brothers, ties Gotlandu ir Stokholmo archipelagu viduramžiais Hanzos pirklių laivus plėšusią...

Pabandyk, nustebink ir stipriai sudomink kuo nors šiuolaikinį penkiolikmetį... Nesakysiu, kad labai karštai užsidegė jis būtent tą vikingų ir piratų salą ištyrinėti, bet kad plaukimui į Švediją ruošėsi su noru, o ne kaip į katorgą galeroj - tai tiksliai. Antra vertus - kol jam tą informaciją rankiojau, ir pats šiek tiek istorija pasidomėjau, ir kažkaip užsikabliavau, nes kuo toliau - tuo įdomiau darėsi.

Gotlandas - geologinis kalkakmenio pagrindo darinys - surprize-surprize!!! - čionai atkeliavęs nuo Pusiaujo! Tai įvyko bene prieš 130 mln. metų, kai žemynai formavosi, bet Gotlandas vis dar keliauja link Šiaurės, kasmet pasislinkdamas po 15 cm. Tokia nuolat keliaujanti sala, kuri dar nebuvo sustojus.. Taip kad - skubėkit paskubėkit aplankyt Gotlandą šiandien, nes rytoj plaukti reiks toliau, o jei labai uždelsit - galit ir nepavyti... Gotlando kilmę nuo Pusiaujo mokslininkai nustatė pagal uolienos sandarą - ji yra supresuota iš tuo laikotarpiu Pusiaujo regione buvusio okeano dugno. Visokios tų laikų okeano žolytės, dumbliai, žuviukai Nemo, kirminiukai ir kirmėlytės savo suakmenėjusiais kūneliais kadaise ir suformavo tą šiandieninio Gotlando kalkakmenį.

Gotlando gyventojai visada turėjo savo kalbą, savo šeimyninę-gimininę savivaldą ir nepriklausė Švedijos teritorijoje besiformavusioms karalystėms. Dar Bronzos amžiuje Gotlandas buvo tiek tirštai apgyventas, kad sala savo resursais ir žemdirbyste nebegalėjo išlaikyti tiek gyventojų. Kažkokiu būdu nutiko, matyt, dėl bado, kad kai kurios giminės ryžosi palikti Gotlandą, ir plaukti sau ieškoti kitų žemių. Genetiniais tyrimais patvirtinta, kad tuo metu Gotlandą palikusių žmonių palikuonys paplito plačiame regione - trasoje nuo Baltijos krantų iki šiandieninės Turkijos teritorijoje buvusio Konstantinopolio. Atsekama, kad jie keliavo per šiandieninės Latvijos teritoriją, todėl nėra neįmanoma, kad ir per Lietuvos taip pat - juk tuo laiku gilyn į žemyną buvo skverbiamasi upėmis, įsirengiant stovyklas šeimoms krantuose.

Gotlando istorijoje yra du ryškūs klestėjimo periodai - vikingų era ir viduramžiai, kai išsivystė tarptautinė prekyba, ir Gotlando pirkliai ėmė tukti nuo vis stiprėjančių piniginių srautų. Tie patys taikūs fermeriai, savo laukuose derlių nuėmę, nuo šarvų ir ginklų rūdis nukaišdavo, sušokdavo į laivus, pasikraudavo savo prekių ir plaukdavo atseit prekiauti, o iš tikro - rusėnus mušti, vienuolynų auksą sidabrą plėšti, visokį gerą vienoj vietoj atimti, o kitoj parduoti. Tokiu būdu gautą uždarbį ir prisiplėštas brangenybes vikingai veždavo namo, ir užkasdavo, nes SEB'o dar ten nebuvo. Todėl laikas nuo laiko Gotlande vis surandami vikingų lobiai, pagal kuriuos mokslininkai sugeba atsekti vietas, kur Gotlando smarkuoliai plėšikauti plaukdavo. Paskutinis didesnis lobis Gotlande surastas 2012 vasarą; jame buvo daugiau, nei 600 sidabro monetų ir papuošalų. Lobis buvo pakastas vietinio fermerio lauke, dar 12 amžiuje - kai bus ištyrinėtas, tikriausiai jis bus demonstruojamas Visbio muziejuje, kaip ir anksčiau rastieji vikingų lobiai.
Kas ten žino, kiek žodžiai Visby ir baltų genčių vaizba (prekyba) ar vaizbūnas (pirklys) yra susiję???

Toks pusiau sėslus, pusiau plėšikiškas gyvenimo stilius padarė stiprią įtaką gotlandiečių charakteriui - laisvi, turtingi, nepriklausomi, ir praktiškai nevaldomi. Tas charakteris stipriai pasireiškė, kai nuo 13-14 amžiaus Gotlandą vis bandydavo užkariauti kitos tuo metu regione įsigalinčios šalys. Viena iš to meto supervalstybių buvo Danija. Prireikė danams ir tokios prekybinių kelių kryžkelės, kaip Gotlandas. Karalius Valdemaras atsiplukdė savo kariauną prie Visbio, kur ir įvyko didelis mūšis. Tačiau prieš aptariant mūšį, pažiūrėkim, kas vyko Gotlande dar iki to.

Suklestėjus prekybai, Visbis tapo kaip ir paskirstymo punktu prekėms, judėjusioms iš Rytų į Europą. 12 amžiuje Visbyje susibūrė pirkliai ir amatininkai, o visa kaimiška provincija kaip ir nuo seno - gaudė silkę ir menkę, dirbo žemę, augino avis, ir parduodavo arba mainydavo savo gaminius, patys juos gabendami dažniausiai į Švedijos prekyvietes. Visbio didikai, pasitelkę samdinių kariuomenę, ėmė spausti provincijos fermerius, įvesdami prekybos monopolį, t.y. kad fermeriai savo produkcija prekiautų tik per Visbį. Fermeriai, vikingų vaikai ir anūkai, žinoma, kad nesutiko - pabandyk tokiem paaiškinti apie vieningą brendą, konsoliduotą marketingo biudžetą bei deramą salos atstovavimą pasaulyje. Fermeriai buvo organizuoti, veikė kartu, ir laikas nuo laiko duodavo į kaulą mokesčių rinkėjams iš Visbio. Galiausiai, fermerių kantrybė išseko, ir jie, subūrę savo armiją, atėjo prie Visbio, kad parodytų didikams ir pirkliams, kas čia saloje valdo. 1288 metais atėję, rado apie miestą pastatytą gynybinę sieną ir samdinių įgulą, pasiruošusią fermeriams nuleisti kraujo. Tą dieną buvo mūšis, kurį fermeriai pralaimėjo. Taip įsigalėjo šiokia tokia pusiausvyra saloje - kaimiečiai pasiskelbė fermerių respublika ir nelindo į miestą, o miestas su atskira valdžia toliau pampo nuo tranzitinės prekybos su Rusija ir Baltijos šalimis, bet į provinciją irgi nelindo.

Su Švedais gotlandiečiai nesipyko - juk nekandi į ranką, iš kurios tau pinigai srove byra. Stiprėjanti Vokietija ir Danija pradėjo rimtai konkuruoti dėl įtakos Gotlande. Reikalai krypo Vokietijos naudai, ir Gotlando užkariavimas atrodė tik laiko klausimas. Visbio didikai viso Gotlando vardu pasiprašė priimami po Švedijos karūna ir apsauga nuo invazijos.

1361 metais Danijos karalius Valdemaras su stipria kariuomene išsilaipino Gotlande. Atrodytų, išorės priešo akivaizdoje, abi gotlandiečių respublikos - kaimas ir miestas, turėjo kartu kautis už savo šalies laisvę. Tačiau prieš danus į mūšį stojo tik kaimiečių armija. Mūšio laukas buvo ties pietiniais Visbio vartais, ir visi Visbio didikai nuo miesto sienų stebėjo mūšį kaip kruviną spektaklį. Savo samdinių kariuomenės į pagalbą tėvynainiams jie neleido. Tvirtovėje sėdintis samdinys kainuoja pigiau, kai kardu nemojuoja.
Moderni, gerai ginkluota ir drausminga Valdemaro kariuomenė išskerdė fermerius - apie 1800 Gotlando vyrų vėliau buvo sudėti į masinius kapus ir sudeginti, kad nekiltų epidemija. Kai mūšio baigtis buvo aiški, Visbis mandagiai bei svetingai atvėrė vartus Valdemarui, ir paplonintu balsu paprašė nurodyti išpirkos dydį, kad miestas nebūtų sugriautas ir nusiaubtas. Valdemaras nurodė tris didžiules statines užpildyti miestiečių auksu, ir visi miesto gyventojai tai paskubom įvykdė. Valdemaro laivai, kuriais auksas buvo gabenamas į Daniją, audros buvo paskandinti netoli tenuplaukę nuo Gotlando, ir iki šiol nėra surasti, nors lygtai pernai buvo šnekų apie švedų ekspediciją, sonarais suradusią vieną Valdemaro laivų, tikėtina su Visbio auksu. Taip Gotlandas tapo Danijos provincija.

Viduramžiais, 14 amžiaus pabaigoje, Gotlande įsitvirtino piratai, be skrupulų doroję pirklių laivus visoje Baltijoje. Prie piratų jungėsi pralobti norintys karštagalviai iš visų Europos pakraščių. Piratų laivynas Baltijoje veikė kaip samdomi torpedos - kuris miestas geriau mokėjo, to naudai ir dirbo. Grobdavo danų ir Liubeko pirklių laivus, ir tiekdavo maistą į danų blokados kankinamą Stokholmą. Dėl to jie buvo vadinami Victual Brothers (gal Broliai Maitintojai).

Nuo 1394m šie piratai užėmė Gotlandą, ir savo buveine laikė didžiulę pilį, kurią pastatė Visbio pakrašty. Taip jie tapo stiprūs jūroje, o savo pilyje - kaip ir neįveikiami. Stiprius uostus piratų brolija turėjo ir Vismare, Stralsunde, Rostoke - su kai kuriais Hanzos miestais jie nesipyko, bet su Liubeku kariavo nuolatos, nes šie buvo sąjungoje su Danais - pagrindiniais Hanzos konkurentais Baltijoje.

1395 m Danijos karalienė sudarė sąjungą su Norvegija ir Švedija, ir vėliau Gotlandas buvo atiduotas kryžiuočių Teutonų Ordinui.
Šie ir išstūmė piratus iš salos, tai įvyko 1398m - Gotlandą riterių armija užėmė, o Visbis mūšiuose buvo sugriautas. Veiksmui vadovavo pats didysis magistras - Konrad von Jungingen'as. Po jo mirties 1407m didžiuoju ordino magistru tapo jo brolis Ulrich von Jungingen - 1410m mirtinai gavęs per kibirą Žalgirio mūšyje.

Karas karu, o business is business, ir Hanzos lyga turėjo savo planų dėl Gotlando ir Visbio. Vokiečiams, ypač Liubeko miestui, labai rūpėjo perimti Gotlando pirklių prekybos ryšius su Rusija, atitinkamai su Rytų šalimis. Visbiui buvo suteiktos Hanzos miesto teisės, ir kiti Hanzos miestai galėjo Gotlande prekiauti be muitų. Ilgainiui Vokietijos miestų pirkliai ėmė išstumti Gotlando pirklius nuo paklausių rytietiškų prekių tiekimo į Europą, o dar vėliau, Šilko keliui pasukus link Viduržemio jūros, Liubeko pirkliai pralošė konkurencinę kovą Venecijai ir kitiems Italijos miestams.

Vokiečiai salą valdė iki 1645m, kai Gotlandas atiteko Švedijai ir taip yra iki šiol. Kadaise, išsisėmus prekybinei fortūnai, gyvenimas saloje sulėtėjo, ir pagrindiniais Gotlando žmonių pragyvenimo šaltiniais tapo žemės ūkis ir gyvulininkystė, silkių žvejyba ir cemento gamyba iš kalkakmenio.

Va, į tokį Gotlandą ir jo sostinę Visbį mes ir (atjojom) atvažiavom.

Šeima į uostą atvyksta apie 1300 val., papietausim kartu, ir jau plauksim. Vėjas, kaip ir laukta, nors su pavėlavimu - sukasi pūsti iš Vakarų / Pietvakarių, kas leis visai padoriai judėti Gotlando link. Klausau racijos 9-to kanalo nuo pat ryto - uosto eismo tarnyba laikas nuo laiko informuoja locmanus apie sąlygas už uosto vartų. Jūra po praūžusio štormo lyginasi, diena išaušo giedra, vėjas visai gaivus, slėgis kyla - sąlygos mūsų plaukimui bus puikios.

Pietaujame uoste - restorane "Ryžių Malūnas" akcijinės picos, ir bekramsnodamas prisimenu, kad visai pamiršau vakar sudeginto dyzelino atsargas prieš išplaukiant papildyti. Įsimetu puspilnį kanistrą į Lolitos auto bagažinę; reikia greitai per 15 min. apsisukti, nes iš uostelio išplaukti turime 1500 val. tilto atidarymu. Staigiai trukteliu atbulas iš vietos, ir turime pirmąją šiandienos atrakciją - kaip ir avarija, t.y. tarp posūkiui susukto rato ir priekinio sparno pasigaunu "P" ženklo stulpelį. Stulpas linksta, mašina ant jo pakimba, sparnas suglamžytas. Va, ir paskubėjau. Girdžiu ironiškus "bravo" ir aplodismentus nuo SCORPIO - tauta stebi savo didvyrius. Pasitikrinu, ar skardos važiuoti leidžia, ir šiaušiu į artimiausią degalinę. Grįžęs einu prisiduoti uosto budinčiam, kad uostą sulaužiau. "Tai, blemba, ne tu pirmas" - sako tas, ir žygiuojam ženklo stulpo tiesinti. Dviese šiaip taip jį atlenkiam, nors lieka jis toks truputį pakrypęs; budėtojas eina tilto atidaryti - skubu į laivą, nes jau išplaukiam.

Nutolę nuo uosto, jūroje randam pratybas - gelbėjimo laivas ŠAKIAI ir malūnsparnis niekaip kažkokio žmogelio, kadaruojančio ant virvės, nepasidalina. Tai nuleidžia jį iš malūnsparnio ant laivo, tai vėl pasikelia, ratą virš jūros apsuka, ir vėl tą nelaimėlį ŠAKIAMS priduoda...

Lolita, po vakarykščio jūrligės seanso, šiandien jau šviežio imbiero iš ankstaus ryto pasikramčius, jaučiasi lyg ir geriau, nors didelio noro ruošti vakarienę nerodo. Nieko tokio - vis trukteliu iš bambalio alaus, užkandu kumpiu, ir rimtesnės vakarienės man nebereikia.

Saulė pasislėpė už horizonto, lėtai temsta jau. Autopilotas šiandien noriai vairuoja, automatinė perspėjimo sistema AIS'as mus nuo kitų laivų saugo, Lolita su Jonu miega kajutėje... Jaukiai apsikamšau pagalvėmis, pakritęs ant suolo kokpite, akimis surandu danguje ryškesnę žvaigždę, ir įsidėmiu jos padėtį jachtos borto atžvilgiu. Imu snūduriuoti, kas kelios minutės vis prabusdamas, pasitikrinu bures, ir kur ta mano žvaigždė "ant borto" - ir net į kompasą, ar GPS žiūrėti nereikia - aišku, kad SCORPIO reikiamą kursą laiko, mus link švedų kranto veža.

Vienintelis laivas, kurį naktį sutikom - vienas didesnių pasaulyje burlaivių - SEDOV. Plaukė gana toli nuo laivybos kelių - gal jam gėda buvo, kad be burių plaukė, vien varikliu? Iš toli jį mačiau, bet naktį net be burių vidury jūros jis atrodė didingai.

Taip ir prasivartaliojau, pusiau snūduriuodamas, visą naktį. Apie 1200 val. dienos priartėjame prie aktyvios laivybos juostų su daug laivų. Kertame jas stamenai, t.y. trumpiausiu atstumu, nes laivų judesio aplinkui daug. Čia ypač dažnai AIS'o sirena įsijungia, perspėdama apie besikertančius SCORPIO ir didelių laivų kursus. Netrukus jau esame prie Hoburg rago - piečiausiai esančio Gotlando taško, su dideliu švyturiu ant stataus skardžio krašto.

Užlendame už Gotlando salos, vėjas jau pučia į SCORPIO bortą, ir ima vis stiprėti. Nuo švedų kranto link mūsų sparčiai juda ryškus debesų frontas, banga ima didėti. Sėdu prie jūrlapio, ir skaičiuoju, svarstau, ar slėptis nuo artėjančio štormo artimiausiame Burgsvik uostelyje, kurį ką tik praplaukėme, ar bandyti Visbio uostą pasiekti. Iki Visbio dar plaukti apie 8 valandas, ir perspektyva į nepažįstamą uostą užeidinėti tamsoje padeda apsispręsti - nakvynei stosime Burgsvike.

Maždaug po valandos, iš paskos švedų jachtai O'Emilia, švartuojamės Burgsvik uostelyje, prie košmariškos didžiulėmis padangomis nukarstytos krantinės. Kad atplauki paskutinis - durniausią vietą švartuotis ir gauni...

Čia visą eismą reguliuoja aktyvus liesokas jaunatviškai atrodantis seneliokas raudonais šortais ir žila galva. Iš to, kaip priima mano virves švartuojantis, kaip vikriai riša jas prie krantinės kilpų - man aišku, kad jis pats yra buriuotojas. Klausiu, kur čia uosto kaiptonas - sako, aš kapitonas. OK, sakau, tada Hello - ką tik iš anos pusės persimetėm, esu pavargęs, dabar noriu prie uosto elektros prisijungti, už laivo stovėjimą susimokėti, po to į dušą, ir kuo greičiau į šiaudus miegučio įsirausti. No problem,- sako,- va, tik šitą vokiečių jachtą peršvartuosiu prie ramesnės krantinės, ir tuoj elektros spintą su jungikliais atrakinsiu. Padedu jam tą vokiečio jachtą išilgai krantinės pertempti, ir klausiu, kodėl jis tai daro, juk stovi tas vokietis ramiausiai, kam jį čia tąsom... Kapitonas paaiškina, kad netrukus užslinkęs ciklonas stiprų vėją iš Rytų įjungs, ir šitam betoniniam maiše bjauri stovinti banga tą vokietį į krantinę daužyti pradės. Ir tas stiprus vėjas dar tris paras siautės. Nieko tokio man tas vėjas,- sakau jam,- rytoj, Gotlando krantu prisidengdamas, vistiek visai smagiai į Visbį nuplauksiu, o dabar einam į tavo kontorą, pinigėlį tau už vieną parą nakvynės duosiu. Uff, sako jis, forget Visby, ten dabar VISBYBRYGGAN - "Visbio savaitė" vyksta, visas uostas Stokholmo jaunimo kateriais užkimštas; garantija, kad tu niekur prisirišti ten vietos negausi. O net vietą gavęs, girto baubimo galėsi visą naktį klausytis, nes tas auksinis jaunimėlis tikrai ne ramybės ieškoti ten kasmet tuo pat laiku suplaukia. Atsirakina jis uosto biurą, suranda elektros spintos raktą, ir nutiesiam švediškos elektros jungtį į Scorpio. Susimoku jam eurais už uostą, atsirakina jis uostelio kasos dėžutę, grąžos gaunu kronomis, iškeičia jis man monetų dušo automatui, ir nubėga kitus laivus reguliuoti. Dar matau, kaip jis su visais bendrauja, reikalą išmanydamas uostelio ūkį tvarko, artėjančiam štormui pasiruošti visiems padeda; ir visur jis suspėja, ir kiekvienam svečiui malonų žodį suranda...

Staiga pabundu nuo keisto negirdėto trenksmo, lyg laivas į kažką atsitrenkęs būtų. Kol lipau iš gulto, prisivaideno, kad dar jūroje esam, buvau įsitikinęs ir išgąsčio pilnas, kad plaukdami į kažką trenkėmės. Kol į jachtos tarpdurį atsistojau, į realybę grįžau, ir iš kart pamačiau kažkokią susivėlusią bobą, su ilgiausia kartimi vėl į mano jachtą belsti susiruošusią.
Vatafak čia manai daranti! - rėkiu jai,- Ko nori?
Ta susiraukus kūtvėla man klykia, kad už uostą mokėti reikia.
Kapitonui sumokėjau, - atkertu. Na, jau kaip reikiant pyktis man kyla. Man ji tokia gerokai išgėrusi atrodo, ir pamanyk, į laivą su pagaliu baladoti! Pabandyk taip Klaipėdoj - kaip mat tuo pačiu pagaliu per galvą gausi. Net vardo niekas neklaustų! Kiekvienas jachtininkas geriau savo nuosavą kuprą po tokiu pagaliu pakištų, bet neleistų šitaip laivo gelkouto skaldyti.

Kokiam dar kapitonui, - jau rėkia ji, - aš čia kapitonas!
F#&k Off - sakau jai,- Kapitonas va toj troboj sėdi - atsivesk jį, tada ir kalbėsim! Žilas senis toks, su raudonais šortais - iškart pažinsi. O dabar aš atgal miegot eisiu, ir jei tu vėl su ta savo lazda mano laivą paliesi - you are in trouble. I mean it!

Nežinau, kas jai labiau tiko iš to, ką pasakiau - ar kad senis žilas, ar kad šortai raudoni, ar kad trouble - bet iškart apsiramino, sako : A-aaa, šitas senis. OK, I see, dar pažiūrėsim...

Ji nurėplioja šalin, aš vėl į lovą susirangau, ir nesuprantu, kas čia ką tik įvyko, ir visas dar piktas, bet miegas netrunka nugalėti...

Pabundu vėl nuo trenksmo. Šį kartą tai rimta. Mus kala į krantinę. Naktis jau, ir kaip uosto kapitonas buvo sakęs, vėjas iš ŠiaurėsRytų pasisuko, nemenką bangą Burgsviko įlankoje supūtė. Blaško ir baladoja mus į krantinę kaip reikiant. Vos prisišvartavęs, tarp savo krancų ir krantinės padangų buvau tam skirtą lentą įspraudęs, kad krancai tarp padangų nesulįstų, ir jos laivo borto juoduliais neteptų. Dabar bangos SCORPIO kaip reikiant kilnoja, ta lenta vis į viršų iššoka, ir bortas tiesiai į kietas padangas kalti pradeda. Šokinėju iš kajutės kas 15 minučių, vis tą lentą atgal įsprausti, vis bandau švartavimo virves sureguliuoti taip, kad kuo mažiau laivas judėtų. Vėjas spaudžia laivą prie krantinės, kad tą sumautą lentą atgal įkišti, tenka švartlynius atleisti, iš visos sveikatos nuo kranto atsistumti, koja krancus į vietą suspardyti, ir vėl, ir vėl iš naujo... Iki ryto - Rock-N-Roll!!!

Tik saulei kylant prisiminiau, kad buriuotojas privalo būti sumanus. Surišau visas likusias švartavimo virves į vieną ilgą, dar iki krantinės kampo nutempiau Klaipėdos Seniuose pirktą 50m ilgio virvę, kuria ketinau prie Archipelago akmenų rištis - ir laivo gervių pagalba atitempiau bei įtvirtinau SCORPIO nuo krantinės maždaug pusmetrio atstumu. Banga laivą kilnojo, bet į jokį betoną nebedaužė. Ir kodėl aš naktį to nesumaniau - bent pamiegoję normaliai būtume...

O dar paskui - ta vakarykštė furija vėl atėjo, ir jau kaip normalūs žmonės mudu pasikalbėjom. Pasirodo, tas vakarykštis uosto kapitonas iš tikro anksčiau ir buvo kapitonas - iki Alzheimeriu susirgo, ir turėjo pensijon išeiti. Ji dabar esanti teisėtas kapitonas, nes jos šeima koncesiją dėl uosto valdymo su Burgsviko valdžia pasirašė. Mano užmokestį už uostą ji rado ten, kur žilasis kapitonas ir buvo jį padėjęs.
Puikus ir malonus žmogus jis, jūreivis buvęs - sako, - Bet liga baisi, kasmet progresuoja, ir jam vis dažniau ryte sušviečia, kad į uostą darban reikia eiti. Mūsų šeimynos iki vėlyvos popietės čia nei vieno nebūna - tai jis dieną ir atidirba, kaip kadaise dirbdavo. Ir tu nepyk, kad užsipuoliau taip vakar...

Tą pat dieną, vakarop, tą žiląjį kapitoną vėl uoste sutikęs buvau. Jis jau buvo pamiršęs, kad vakar bendravom, ir mane kalbino nebe angliškai, o švediškai.

=Tęsinys bus=

Vasara 2011. Mūsų šeimos pirmosios atostogos jūroje, visiems kartu keliaujant ir gyvenant mūsų jachtoje Scorpio. Šeimoje dažnokai kalbame ir mąstom vaizdais, mūsų pokalbiai pašaliečiams ne visada suprantami gali pasirodyt, nes dažnai prasideda "O įsivaizduoji, kaip mes..." Ir po to vos ne ištisas multikas žodžiais gali būti nupiešiamas to, kas realybėje dar nevyksta, bet gal kada ir galėtų įvykti... Prisipiešėm tada tų svajonių vaizdų prieš kelionę sočiai, bet realybė vistiek įdomesnė buvo.

Atostogų planas jau buvo kuriamas senokai. Nuo pat žiemos pagal švedų locijas ir jūrlapius, pagal kitų buriuotojų rekomendacijas dėliojau maršrutą, kurį galėtume suplaukti maždaug per dvi savaites. Suplaukti saugiai ir be jokių ekstrymų mano nepatyrusiai įgulai, man pačiam ir mūsų laiveliui. Panašu, kad šių atostogų vaizdai "Įsivaizduoji, kaip mes..." mano įgulos galvose buvo gerokai romantiški - tykūs vakarojimai jachtos kokpite prie taurės vyno, to žaliojo žybsnio laukimas palydint jūron besileidžiančią saulę, nematytų vietų atradimo džiaugsmas ir išvykos krante, mokymasis valdyti jachtą bei naviguoti ir su tuo susiję iššūkiai, ir panašiai. Aš jiems nuolat sakiau, kad bus ne tik gražu, bet ir baisu, ne tik šilta, bet ir šlapia, bus vėmalai per bortą ir nuovargis toks, kad save pamatysi kaip iš šalies, plūduriuojantį abejingoje septinto lygio komoje. Bet gražūs vaizdai yra malonesni. Todėl jie abu mane vis ramino, ir sakė - tu tik nesijaudink iš anksto, viskas bus OK, ir mumis pasitikėk. Bet visada jaučiau, kad tai būtent jie į mane savo pasitikėjimą sudėjo, ir tai man reikės pasistengti jo nesugriauti. Jei dėl bet kokių priežasčių ši pirma rimtesnė kelionė virstų pragaru - visos tolimesnės mūsų svajonės apie tolimus kraštus, visiems kartu sukeliautus po burėmis - žlugę. Žodžiu, aš labai noriai sutikau, kad kelionės neforsuosim, įgulos kantrybės ribų aš neieškosiu. Maksimalus šių atostogų tikslas - saugiai ir maloniai pasisvečiuoti Stokholmo archipelage, ir po to visi patenkinti - namo. Jeigu nesusiklostys palankios orų prognozės - kelionės maršrutą trumpinsime, tuo metu ir nuspręsdami, kokias korektūras daryti.

Tokios iš esmės atviro plano kelionės, bet su spontaniškais bandymais prisitempti iki numatyto plano, jei galimybė tam yra - irgi yra mums būdingos, todėl kitiems žmonėms, ar tai labai tikslumą vertinantiems, arba totalaus relakso siekiantiems - mūsų kompanijoje gali būti sudėtinga.

Didžioji diena išaušo 2011-07-11, Pirmadienis. Plaukimo planas - išeinam į besibaigiantį štormą dieną, iki vakaro meteo.pl žadėjo vėjo apsiraminimą iki 10m/s ir posūkį iš W-SW, kas turėjo leisti buriuojant pasiekti Hoburg ragą Gotlande per maždaug 24 valandas. Gotlande kuriam nors uostelyje turėjom palaukti, kol švedų pakrante prasiris kitas stiprus ciklonas, šiuo metu nuo Airijos link Danijos keliaujants. Per keletą dienų vikingų paveldą planavom pamatyti, būtinai Visbį aplankyti, Faro saloje į akmens uolas pažiūrėti, ir keliauti į Stockholmo Archipelagą. O ten - visų vietų aprašymus, jūrlapius ir uostelių schemas turim - taigi rasim, ką veikti! Tai va, toks mūsų planas.

Iš Pilies uostelio išlendame 1600 val. ; dar mariose, plaukiant iki Kopgalio, rifuoju grotą, nes vėjo labai daug - apie 15m/s ir praktiškai tiesiai į dūdą NW. Nieko tokio - juk keturias dienas iš eilės gerai virš 20m/s pūtė, dabar jau akivaizdžiai rimsta...
Kelias dienas jūrą ir miestą šiaušęs štormas dar palikęs rimtą bangą, ir surifuotu grotu bei varikliu kasamės pirmyn. Vartuose - kaip visada - banga ypač aštri ir didelė, pasvaido mus kaip reikiant. Vos penkis mazgus greičio laivelis išstena, kas verčia iš naujo skaičiuoti kelionės laiką... Bet juk temstant turi ramintis viskas, kiek pagal GRIB'us, tiek pagal meteo.pl. Nutolstam nuo vartų, bet banga labai lygesnė nesidaro, kas kelinta vis taikosi stuktelėti rimčiau, ir jas būtina išvairuoti pačiam - autopilotui šito darbo dar patikėti negaliu, nes banga jo kursą į didelį zigzagą vis sumuša.

Nei Jono, nei Lolitos jau valanda laiko negaliu nuvaryt į kajutę - niekas dar ir nepavargęs tiek, kad ilsėtis norėtų. Akys didelės, vis klausinėja, ar čia jau pavojingai mus mėto, ar dar ne... Raminu juos, kad toliau nuo kranto viskas bus tvarkoje, ir vienintelis nekoks dalykas - kad reikės man pačiam vairuoti iki sutemstant, kada vėjas raminsis, ir kryptis keisis į palankesnę mūsų norimam kursui. Tada jungsim autopilotą, ir jiedu abu turės naktį kelias valandas pabudėti kokpite, kol aš miegosiu. Ramiai išdėstau, kad šviežūs ir laimingi jie man naktį bus reikalingi, ir pamažu įkalbu juos pabandyti užmigti kajutėje.
Vos tik jiedu nusileidžia apačion - nė pusvalandis nepraėjo, ir ima plėšti ožius, maišeliai su skrandžio turtais vienas po kito padavinėjami man ir keliauja už borto. Jonas vimtelėjo pora kartų, ir nurimo paslikas, o Lolitą suvartė kaip reikiant, joks anksčiau prarytas Aviaplantas negelbsti - net gaila, bet niekuo jai padėti negalim.

Sėdžiu kokpite vienas pats, ir skaičiuoju, kad labai jau daug dyzelio prideginsim ir neaišku, kiek laiko plaukdami prieš tokį vėją užtruksim... Visai neatrodo, kad jūra lygintis šiandien norėtų; horizonte plunksniniai debesys, vėjo ištampyti... Ar nebus vėl kompiuteriniai orų mergaitės su berniukais kažkuo kitu, bet ne darbu užsiėmę? Jei mano pagalbininkai išsijungia, banga lieka tokia, kokia yra, ir vėjas nesisuka į palankesnį, kaip prognozė žadėjo - kuo toliau nuo kranto, tuo įdomiau gali būti. Į Lenkiją mums plaukti nesinori. Iki prekybinių laivų inkaruotės jūroje plaukėm 2,5 val. vadinasi, iki Hoburgo rago lieka dar apie 32 valandos šito malonumo pačiam vairuoti, jei sąlygos nesikeis... Man jau dabar to vairavimo kaip ir gana... Dar už maždaug 15-20 valandų tokio makalavimo vairu būsiu pavargęs tiek, kad nelabai ir besuvoksiu kur esu, ir ką darau. O kai priartėsim prie laivybos juostų ties Gotlandu - išvis kosmose būsiu. Ar čia mūsų atostogos, ar čia kas? Taigi ruonio šūdas gaunasi čia, o ne atostogos...

Nieko niekam nesakęs, ištaikau tarpą tarp bangų, ir staigiai apsuku Scorpio atgal Klaipėdon. "Kas nutiko, kodėl grįžtam?" - susirūpino jie iš kajutės, pajutę, kad supimas pasikeitė. "Viskas gerai, pralauksim štormo uodegą namie, ir plauksim rytoj" - sakau. Prieštaraujančių nėra. Čiuožam smagiai pavėjui nuo bangų keterų, šalia borto net verda viskas. Žinau, kad sprendimas grįžti yra teisingas, o jausmas man vistiek negeras, pikta be galo, kad į didelę kelionę susiruošus, va šitaip nuo slenksčio atgal suktis tenka...

Uoste švartuojamės 2100. Lolita su Jonu išvažiuoja miegoti namo, aš lieku nakvoti laive. Apsitvarkau laivą, uosto restorane įsmeigiu alaus, parsisiunčiu šviežiausią GRIB'ą, ir sėdu burti prie prognozių.

Prie alaus ir prisiminiau patyrusių buriuotojų patarimą, kad prieš pirmą ilgesnę sezono kelionę yra naudinga suplaukti kokį nors mažą maršrutą, taip vadinamą Shake-Down kelionę padaryti. Įgulai aklimatizacija, o ir laivui patikra gaunasi. Jeigu kokiai nors įgulos ar laivo problemai lemta išlįsti - tai geriau, kai tai atsitinka mažos kelionės metu, nei didelės. Dar kiti buriuotojai kiekvieną didelę kelionę pradeda nuo pirmos nakvynės laive visai įgulai kartu - bet ne uoste, o ramioje inkaruotėje. Sako, kad tai padeda kelionės pradžios stresą ir psichologinį barjerą įveikti. Gyvenimas jūroje nuo kranto skiriasi smarkiai, ir toks mažas žingsnis į tas permainas žalos nedaro. Improvizuotas ir neplanuotas Shake-Down'as mus gavosi šiandien...

Ilgai dar tą naktį miegas nepakirto, vis klausiau vantuose ir virvėse gūsiais sukaukiančio vėjo, ir džiaugiausi, kad dabar ne jūroj, o uoste esam. Rytoj, ne - jau šiandien - jau tikrai plauksim.

=TĘSINYS bus. Jei bus lietaus - netgi greitai=