November 2014

Mičiurinas buvo sovietų proteguotas agronomas, bandęs kergti visai tam nepasiruošusius augalus. Vienas iš tų pamišusių mokslininkų, kurie bandė nugalėti gamtą ir iki soties pašerti nuolat alkaną Rusiją. Tačiau gamta nugalėjo juos, o Mičiurino puoselėtas bulvinis pomidoras, vienu metu vedantis ne tik siciliana ir carbonara padažo žaliavą, bet po žeme auginantis ir bulvių derlių kugeliui kepti - neprigijo taip pat. Matyt, dėl to, kad pomidorai - tai vienoki augalai, o bulvės - kitokie, todėl jiems ne pakeliui. Beje, ir kugelis valgomas su grietine, o ne pomidorų padažu...

Tokia agronomija ir Mičiurinas buvo paminėtas ne atsitiktinai, nes jo žemiški bandymai yra suprantami mums, būrų artojų tautai, todėl lengviau bus suprasti, kaip jie gali būti įdiegiami į sveiku protu nepaaiškinamą buriavimo pasaulį. Ne būriavimo, nes buriavimo, jei ką. Būriuoja tik būrai žemės kirminai.

Visos jachtos, kuriomis bent kiek daugiau man teko plaukioti iki šiol - buvo su rumpeliu. Rumpelis yra didelis patogumas, o žinom, kad genialumas yra paprastume. Priešingai, nei šturvalas, rumpelis prie balerio jungiamas paprastai, tiesiogiai, be jokių tarpinių momento perdavimo įrengimų - čia nereikia nei trosų, skriemulių, sektoriaus, ir dar begalės kitų detalių, kurių kiekviena turi teisę sulūžti. Rumpelis - tai paprastumas ir patikimumas ir autopilotas prie jo jungiamas tiesiai, be jokių hidraulikos stebuklų.
Yra tas nedidelis nesmagumas, kol įpranti, jog norint laivo nosį pasukti į dešinę, rumpelį reikia lenkti į kairę. Kurį laiką vairininkas pradžiamokslis gali painiotis, bet nieko tokio - kurį laiką suka į kairę, po to kitą kairę, ir viskas pasidaro easy-peasy.

Tuo tarpu jachtą su šturvalu vairuoji taip pat, kaip automobilį - plaukti į dešinę, tai ir suki į dešinę - ir atvirkščiai. Teko man ir šturvalu vairuoti; kai įpranti visai neblogai, tačiau rumpelis - vistiek smagiau. Smagiau ir įdomiau, nes visai negesina vandens srauto darbo į vairo plunksną. Su rumpeliu jauti kiekvieną srauto vibraciją, bangos stuktelėjimą, tuo tarpu su šturvalu - tik bendrą apkrovą, be smulkesnių judesių. Ir dar vienas, taip pat svarbus rumpelio privalumas - tai galimybė vairinkui sėstis ant borto. Tam dažniausiai naudojama rumpelio prailginimo rankena, būna teleskopinė. Tad vairininkas taip pat savo svoriu ant priešvėjinio borto padeda atsverti laivą, kad posvyrio kampas būtų mažesnis ir burės didesniu plotu dirbtų į vėją.
Man vairavimas sėdint ant borto užtikrina ženkliai geresnį matomumą - ant denio antstato dažnai tvirtinamas gelbėjimo plaustas, ar pripučiama valtis - be to, ir stiebo konstrukcija trukdo matomumui. Buriuodamas prastesniu oru, su rumpelio prailginimo rankena - pats galiu slėptis po kokpito stogine nuo lietaus, arba bangos purslų. Kai reikia buriuojant vienam padirbėti su virvėm venduojant - dažnai rumpelį pasilaikau paprasčiausiai užmetęs koją ant jo, kol gerve priveržiu šotą ir vėl galiu vairuoti ranka. Šiais laikais rumpelis yra ne vien mažų jachtų atributas - nebe retenybė pamatyti ir 12 m jachtą, su rumpeliu kokpite, o ne šturvalu.

Jachta BILLABONG turi didžiulį metalinį šturvalą, trosine pavara sujungtą su baleriu, ant kurio tvirtinama vairo plunksna.


Konstrukcija gana sudėtinga, bet tvirta. Tikiu, kad ją prižiūrėdamas, laiku inspektuodamas, sutepdamas ir reguliariai tikrindamas trosų ir mechaninių jungčių kokybę - didesnių problemų galiu ir išvengti.

Stovint kokpite, įsitvėręs šturvalo ir drąsiai atstatęs snukį į vėją ir aštrius bangos purslų botagus - atrodau visai herojiškai. Anksčiau juokiausi iš tokių herojų - dabar pats tokiu tapau... Kol stoviu, matomumas priekyje ir į šonus neblogas. Tačiau viskas keičiasi, jei atsisėdu. O kiek tu žmogus jūroje stypsosi atsistojęs? Denio priekyje, ant bako, kniūpsčias laikomas tūzikas - pripučiamas 3.1m ilgio RIB'as aliuminio dugnu. Ten jo vieta jachtai plaukiant. Jis smarkiai gesina regos lauką, jei vairininkas sėdi kokpite ant suolo. Yra speciali gervė su dviem stiebais laivagalyje, tam pačiam tūzikui iš vandens pasikelti, bet plaukimo metu jis trukdo vėjo vairui, todėl galinė gervė naudojama tik gyvenant inkaruotėje, kai vėjo vairas nuimtas ir paslėptas "garaže". Kita problema - ant BILLABONG buriuojant vienam, labai erdvus kokpitas tampa kaip ir problema - sunku pasiekti genujos šotų gerves, jei negali vairo palikti autopilotui. Autopilotas, kaip laivo elektronikos dalis, turi moralinę teisę bet kada išeiti į užtarnautą poilsį, o tada laivą teks vairuoti ranka. Galima genują valdyti ir mažesnėmis, antrinėmis, gervėmis, jeigu plaukiama be stakselio ant vidinio kuterinio štago, tačiau noriu, kad laivas būtų paruoštas bet kokiems įmanomiems atvejams. Bent jau tiems, kuriuos ribota patirtis leidžia man numanyti.

Tai ką daryt? Pasirodo, nieko man daryt nereikia, nes jau iki manęs ant laivo pasidarbavo kažkoks mičiurinas. Jis sukergė rumpelio prailginimo rankeną su šturvalu. Ir tas jo skiepas prigijo!

Pasimatavęs pamačiau, kad galiu BILLABONG vairuoti sėdėdamas ant borto - mano mėgiamiausia vieta. Su tokia pailginta ranka, aš galiu kontroliuoti šturvalą, nuo bangos slėptis po stogine ir pasiekti genujos šotų gerves tuo pat metu.

Teisinga Ronstan teleskopinė rumpelio prailginimo rankena su Velcro dirželiu - tiek ir tereikia, kad šturvalinis laivas virstų mano mėgiamu rumpeliniu!
Genialumas paprastume.

Tik patart galėčiau kiekvienam šturvalinio laivo škiperiui pavažiuoti į miškelį, išsidrožti lazdyno pagaliuką, ir išmėginti šį stebuklą pačiam.
O rumpeliniams škiperiams - tai jiems niekur važiuoti ir nereikia - jie ir taip turi gerai.

Winston Churchill yra išsireiškęs, kad yra melas, bjaurus melas ir statistika. Dar reikia pagalvoti, kuriai melo kategorijai priskirti prie buriavimo netiesiogiai sietinus statistinius duomenis, kuriais netrukus pasidalinsiu.
Beje, skaičiai netikrinti, šaltinių patikimums netirtas, tačiau reikalo esmė žinoma visiems buriuotojams. Taipogi esu pastebėjęs, kad buriuotojams jumoro jausmas nesvetimas, todėl labai smarkiai dėl pateikiamų duomenų prašau neįsitempti.

Švedija.
Rimtas laikraštis paskelbė statistinius duomenis apie skendimus už tokius-tai metus. Paskaičiuota, kad 50% nuskendusiųjų Švedijoje - buvo neblaivūs. Čia tas kontekstas, kur visuomenės auklėjimas, kova su žalingais įpročiais, už sveiką gyvenseną ir t.t.

Skaičiuose lyrikos nėra, paskelbė - ir basta.

Tačiau ką aš žinau apie švedus - tai kad visi jie plaukia gerai. Jie nuo mažens įpratę prie vandens, net rudeniop, kai orai nebe šilti, jų vaikų pilna visose prieplaukose ir maudyklose. Lūpos mėlynos, žąsies oda pašiurpę, bet jiems gerai. Man net apsirengti šilčiau visada norisi, kai juos pamatau žvarbiam vėjui kaukiant - krykštaujančius iš džiaugsmo ir šokinėjančius nuo krantinės, vėl kopėčiomis aukštyn, ir vėl iš naujo. Jie ruoniai. Rudenį būna, kad vandeny šilčiau, negu ant kranto, bet kad jie visi nuo mažens užsigrūdinę - jokių abejonių man nėra.

Švedai suaugėliai, net senučiai seneliukai su seneliukėm - irgi kiekvieną rytą kas bėgte, kas oriai, pasidabinęs namų chalatu ant dviračio - bet jie visi juda prie vandens rytiniam pasiplaukiojimui. Pliurkš trumpam į vandenį - paplaukti į priekį, paplaukti atgal, dabar panerti - atgal į krantą, ranšluosčiu apsitrinti iki virto vėžio raudonumo, glaudes išgręžt ir į chalato kišenę, strykt vėl ant dviratuko ir namučių pusryčiauti. Jie ir negali kitaip, nes kol buvo vaikai - jie visąlaik šokinėjo nuo tos krantinės, iki vanduo pasidaro kietas žiemą.

Ir ką mes sužinome iš šio statistikos gabalėlio apie švedų skenduolius? Pasirodo, net ruoniai švedai skęsta? Ne naujiena, nes tai žinojom - skęsta visi, o nemokantys plaukti dar labiau. Tačiau visuotinai gerai plaukiančių švedų statistika man sako, kad tu gali gerti (50%), gali negerti (50%) - tu vistiek nuskęsi, jei tavo likimo knygoj šitaip parašyta.
Klausimas - o tai kodėl negerti?

Šio blogo skaitytojo Tomo mano daržan įridentas akmuo skambėjo taip:

"... gal dar kokią užsakomąją temą galima? pvz., iki žiemos pabaigos reikia nuspręsti kas geriau: AIS tranceiver ar AIS via Ipad?"

Kas tas AIS? Kas tas Tranceiver, kas tas Via??? Nežino vidutinis statistinis lietuvis atsakymų į šiuos skaitytojo Tomo klausimus, nors puikiai suvokia, kas yra žiemos pabaiga ir, manau, tikrai žino, kas yra iPad. Pats Tomas, kaip suprantu iš klausimo formuluotės, puikiai viską žino, bet jo žodis kaip žvirblis jau išskrido ir akmeniu į mano daržą nukrito.

Taigi ir pabandysime paprastai ir populiariai užpildyti šias tautos žinių spragas - savo patirtimi ir internetuose išmokta informacija apie Automatinę Identifikacijos Sistemą - sutrumpintai AIS.

Jeigu laivo korpusas kaip noragas skrodžia bangas, t.y. plaukia vandeniu, tai visa viršvandeninė laivo korpuso dalis plaukia nematomoje ir sugrubusiais artojo nagais neapčiuopiamoje radijo signalų jūroje. Visu dažnių spektru apie laivą zuja radijo bangos, nešdamos tonas informacijos, reikalingos tų bangų transliuotojams, arba gavėjams, o dažnai kiek vieniems, tiek ir kitiems iškart. Šimtai laivų apie tave transliuoja ir gaudo įvairias radijo bangas, o tavo laivas narsiai braunasi per signalų jūrą.
Yra nuomonė, kad SCORPIO plaukia lėtai, o stiebo priekinė pusė dėl to ir neteko savo juodai anoduotos dangos - aišku, kad pasipriešinimas ir trintis į radijo bangas, ne kitaip... bet galbūt taip ir nėra... (labai juokinga... geras šmaikštas, juokiamės visi... ha-ha)

Bendraujame laivine radijo stotele, tuo pat metu čiupinėjam horizontą radaro spinduliu, navigacijos GPS tuo pat metu radijo bangomis prisirišęs prie Žemės orbitoje skriejančio palydovo, o AIS'as tuo metu saviškiame 25 kHz bangos ilgyje transliuoja arba gaudo specialiai laivų siunčiamas žinutes. Žinutėje yra informacija, identifikuojanti vandens eismo dalyvį - aš esu tas ir tas, tokio tai tipo laivas, esu ten ir ten, judu tokiu tai greičiu, vežu tą ir tą, plaukiu ten ir ten, paskirties uostą manau pasiekti tada ir tada mano pozicija čia ir čia.

Vien tik AIS siųstuvai gali transliuoti žinutes - jie gali siųsti, gauti ir skaityti, ir atitinkamai interpretuoti, todėl vadinami siųstuvais/imtuvais, arba transponderiais. Kita grupė AIS prietaisų - vien tik imtuvai, jie skaito ir interpretuoja kitų laivų siunčiamas žinutes, o patys jokio signalo ir žinutės nesiunčia. Taip gaunasi, kad laivas su AIS imtuvu mato kitų laivų, aprūpintų transponderiais, žinutes, tačiau pats išlieka tiems laivams nematomas.

Savo ruožtu transponderiai (siųstuvai) yra dviejų klasių - A ir B.

A - klasės AIS siųstuvai yra privalomi komerciniams vandens transportui, jeigu laivas yra 300 t vandentalpos, arba daugiau. Kelių sekundžių intervalais jie nuolatos automatiškai transliuoja trumpas žinutes, kuriose yra įprogramuota ši laivo informacija:
- laivo "asmens kodas" MMSI numeris iš devynių skaičių.
- laivo būsena - "under way using engine", arba "at anchor" ir pan.
- manevro greitis, arba posūkio greitis - į dešinę, ar į kairę, nurodant manevro greitį laipsniais nuo 0 iki 720 per minutę.
- judėjimo greitį Žemės atžvilgiu, mazgais.
- laivo pozicija, laipsniais/minutėm/sekundėm.
- kursas

Kita žinutė, to paties siųstuvo formuluojama ir transliuojama kas šešios minutės, neša šią informaciją:
- lavo septynių skaičių IMO numeris ( toks kaip valstybinis numeris automobiliui)
- laivo radijo šaukinys
- laivo pavadinimas
- laivo tipas
- gabenamas krovinys
- laivo ilgis, plotis, gramzda
- sekantis paskirties uostas
- ETA - estimated time of arrival - numatomas atvykimo laikas į paskirties uostą.

Aukščiau išvardintas formatas ne visada visas programuojamas į AIS'ą - esu matęs uoste pririštų laivų, kurių AIS'as vistiek rodė "under way"... ką veža dažnai nesako... Žodžiu, reikia viską tikrint.

Klasės B siųstuvai yra skirti mažesniems nei 300 t. laivams ir pramoginiams laivams. Jie nėra privalomi, kaip A klasės prietaisai, tačiau vartotojų tarpe plinta labai greitai, nes smarkiai palengvina škiperio gyvenimą. B-klasės siųstuvams nereikia transliuoti IMO numerio, krovinio, paskirties uosto, numatomo atvykimo laiko. Skiriasi ir siųstuvų galingumai - A klasė dirba 12,5 vatų galingumo ir jų signalas skaitomas dideliu atstumu. Tuo tarpu B klasės siųstuvai transliuoja vos 2 vatų galingumu ir signalas kokybiškai gaunamas apie 10 jūrmylių atstumu nuo siųstuvo antenos.

Skiriasi visi AIS prietaisai ir kainomis. Natūralu, kad stiprus A klasės siųstuvas yra dvigubai brangesnis už silpno signalo B klasės siųstuvą, o bet koks siųstuvas yra bent dvigubai ir daugiau brangesnis už vien tik imtuvą. Rinkoje prietaisų pasirinkimas yra labai didelis, kainos skiriasi taip pat smarkiai.

Kai sumąstai, kad laikas savo mylimai jachtai padovanoti AIS, pirmiausia sprendi, ar nori būti matomas, ar nori vien viską aplinkui matyti, pats išlikdamas nematomu. Tas buvimas matomu - tai kaip tapimas viešuoju asmeniu - politiku, arba aukšto rango valdininku - turi kiek privalumų, tiek ir minusų. Gyvenimas ženkliai, kaip kokiam politikui, pagerėja, tačiau reikalas tame, kad tave matys ne tik kiti vandens eismo dalyviai, bet ir visi, kas netingi savo telefone instaliuoti nemokamą programą Marine Traffic.

Labai gali nutikti, kad tu skambini į darbą pirmadienį ryte, sakai - šefas, kche-kche, kažkokia zaraza surietė, lieku lovoj šiandien, ramunėles, stodalį gersiu... ryt pas daktarą einu, jei nepagerės... gal aš emailus iš namų padirbėsiu, kaip šefas sakai...
O gudrusis šefas juk žino tavo jachtutės vardą, tai šmaukšt - programėlę įsijungia, ir mato tavo jachtutę Gotlande, ir galvoja, kad tu irgi Gotlande, o visai ne lovoj... Gali kilti klausimų.
Apie tai, ką tamsta gali savo žmonai pasakoti, kodėl tu staiga nakvoji ne namie - ir ką ji mato savo telefono ekrane - paliksim jūsų fantazijai...

Tiesos dėlei galima prisiminti, kad kiekvienas B klasės siųstuvas gali dirbti tyliame režime - t.y. nieko pats netransliuoti, o veikti vien kaip imtuvas. Tada gausi kitą grupę klausimų, kada sakysi aij-pamiršau-įjungti, sudegė saugiklis, ar dar kažkaip kitaip...

O jei visai rimtai - AIS siųstuvo režime - vien ištisinis gėris plaukiojimo saugumo prasme. Dzin tas piktas šefas, ar susiraukusi žmona, kai kalba eina apie laivo ir įgulos saugumą. Komerciniame laivyne pamažu įsigali laivavedžių praktika, kai budintis šturmaniukas vachtos metu susikelia kojas ant stalo, o pats atsiduoda angry birds, sms žinučių rašymui, ar panašiai veiklai. O ką - juk nieks nemato. Laikas nuo laiko jis apžvelgia horizontą, pažiūri ką rodo laivo prietaisai, ir grįžta prie to, kas jam maloniau. Vėl grįš prie darbo tik išgirdęs AIS'o, arba radaro pavojaus signalą - kad prietaiso budėjimo spindulyje atsiradai tu, jachtutė - mažytis šapelis, kurį nepastebėjęs tas konteinervežis pervažiuotų pats nepajutęs. Jeigu savo jachtoje turi vien tik AIS imtuvą ir esi toks goželis, kad jį palikai neįjungtą... Arba netyčia pamiršai aktyvuoti pavojaus sirenas, o pats tuo metu kajutėj pjaustysi agurką šaltibarščiams, ar ant gulto susiraitęs ramiai adysi kojines, kol autopilotas už tave vairuoja - tai tave ir pervažiuos patys nepajutę. Šitaip jūroje vyksta natūralioji atranka - labai žiopli buriuotojai nunyksta anksčiau už mažiau žioplus.

Jeigu turi AIS siųstuvą - tą neklaužadą šturmanioką iš krėslo pašokdins AIS'o sirena, vos tik tavo jachta atsidurs to konteinerio AIS'o budėjimo zonoje - apie 25 ar 30 jūrmylių atstumu, ir jo AIS'as mato, kad jūs galit susidurti. Savo ekrane jis matys, kad esi burinė jachta ir žinos, kad teoriškai pirmumas manevravimo prasme yra tavo. Taip pat jo AISas paskaičiuos atstumą ir laiką iki jūsų laivų numatomo susidūrimo taško. Labai tikėtina, kad tas laivas nežymiai koreguos savo kursą, kad to susidūrimo išvengti, bet dar labiau tikėtina, kad tai padarysi tu su savo jachta. Nes jūroje visada teisesnis tas, kuris didesnis. Tu savo AIS'o informacijoje irgi matysi paskaičiuotus numatomo susidūrimo laikus ir atstumą, todėl norėsi per DCS funkciją savo radijo stotele paskambinti tiesiogiai tam sms'iniam šturmaniukui į tiltelį. Ne tam, kad nežinotum ką daryti, bet gal tau paprasčiausiai nuobodu ir norisi su kuo nors papliurpti, naujausią orų prognozę gauti. Kai į jį kreipiesi tiesiogiai laivo pavadinimu - jie visada atsako ir bendrauja beveik visada maloniai. Jei kreipsiesi "large cargo vessel at approximate position bla-bla-bla" - dažniausiai neatsako. O šitaip nevykusiai tu ir bandysi megzti ryšį, jei neturėsi AIS'o...

Taigi - renkantis, AIS siųstuvas, ar AIS imtuvas - žiūri į savo biudžetą ir savo nuosavo saugumo preferencijas.

Taip jau nutiko prieš kelis metus, kad aš nusipirkau vien tik imtuvą. VESPER MARINE prietaisas WatchMate > Tais laikais tai buvo brangokokas prietaisas, bet savotiška revoliucija AIS imtuvų rinkoje. Jis turėjo savo nuosavą ekraną ir tiems laikams modernų procesorių, leidžiantį labai detaliai nufiltruoti visas šiukšles. Šiukšlės - tai signalai, kurie man neįdomūs. Man neįdomūs visi uoste pririšti laivai, aš nenoriu, kad mano AIS'as kauktų, jei laivas yra toli ir mūsų kursai niekada nesusikirs ir t.t. ir pan. Iš visos radijo signalų jūros mano Vesperiukas atrinkdavo tik tai, kas man naudinga ir ką man reikia žinoti. Į visa kita jis užsimerkia. Jis moka budėti trim iš anksto suprogramuojamais režimais - plaukimas uoste, priekrančių laivyba ir atviroji jūra. Kiekvienam režimui susidėlioju skirtingus atstumus, laikus, aliarmo signalus - ir gaunu AIS'o perspėjimo signalus tik apie laivus, kurie man tuo metu įdomūs, nes gali būti pavojingi. Į kiekvieną režimą peršoki lengvai, iš naujo visko neprogramuojant. Tais gūdžiais laikais ne visi imtuvai turėjo tokį modernų filtrą. Taip pat Vesperis beveik elektros nevalgo. Dar vienas režimas - inkaruotės budėjimas. Vesperis sujungtas su stacionariuoju GPS'u, tai kai lieki nakvoti ant inkaro, užduodi vesperiui atstumą, kuriame gali laivas sukaliotis, ir eini į šiaudus. Vos tik vėjas pasikeitė ir inkarui reikia iš naujo į dugną apsisukus įsikabinti, yra galimybė, kad jam tai iš karto nepavyks. Inkaras ims čiuožti, laivas nudreifuos už Vesperio budėjimo zonos ribų ir nuaidės labai bjauri sirena. Tada škiperis visas piktas susiraukęs lenda iš šiaudų ir eina žiūrėti, kas čia vyksta.

Čia ne Vesperio reklama, čia tik mano patirtis su juo. Šiuo metu AIS'ų pasirinkimas labai didelis, nors mano kuklia nuomone, VESPER MARINE iki šiol geriausi savo inovacijomis. Jei man šiandien reiktų spręsti - kokį AIS'ą rinktis - mano kriterijai prietaisui ir instaliavimui yra tokie:

- Atskiras prietaisas, su savo ekranu. Man nepatinka AIS informacijos išvedimas į navigacijai naudojamą ploterio ekraną, nes man tai trukdo. Man nepatinka AIS'as laptopo ekrane per WiFi arba laidu, ne kokpite, o kažkur kajutėj. Man nepatinka ir iPad'e AIS'as, kaip pagrindinis, nes iPad yra tik pagalbinis, trapus ir visai ne jūrinės specifikacijos žaisliukas, nors savotiškai jachtoje labai naudingas.

- Jūrinės specifikacijos prietaisas, tvirtas, saugiomis kabelių jungtimis, nebijantis pasitaškymų sūriu vandenėliu, galintis dirbti kokpite, kur kartais viskas skraido.

- Mano AIS'o ekrane bus bazinio žemėlapio vaizdas su kranto linija ir salomis, ir apie jas sudėliotais laivų ženklais. Skirtingo tipo laivai bus pažymėti skirtingomis spalvomis. Bakstelėjęs į bet kurio laivo ikoną ekrane, atidarai informacinį langą su jo transliuojama žinute.

- Atskira antena su kabeliu, arba integruota AIS'o korpuse. Man nepatinka pagrindinės laivinės radijo stoties antenos naudojimas radijo ryšiui ir AIS'ui per skirstytuvą. Skirstytuvas yra dar vienas prietaisas, kuris gali sugesti ir kuris kainuoja. Anksčiau ar vėliau, į tą anteną gali trenkti žaibas ir ji išgaruos kartu su tuo skirstytuvu. Jeigu turėsi atskirą anteną AIS'ui - yra šansas, kad ji bus tvirtinta kažkur žemai, izoliuota nuo kitų laivo gelžgalių ir gal žaibą išgyvens. Ji bus tavo atsarginė radijo ryšio antena, jei pati VHF radijo stotis dar neiškepus. Kad neiškeptų, tu ją būsi dar prieš štormą, arba palikdamas laivą žiemoti, atjungęs nuo antenos.

- Atskiras AIS'o pajungimas prie GPS prietaiso, pageidautina. Nors dabar jau daro atskirą AIS'o integruotą į korpusą GPS - tai dar geriau. Man nepatinka AIS'o jungimas prie darbinio GPS kokpite, jau sakiau, esu toks va ortodoksas ir visuotinės laivo prietaisų integracijos priešininkas. Todėl AIS'ą reikia jungti prie senoviško stacionaraus GPS šturmaninėje.

- Signalo filtrų sistema. Vienas iš svarbiausių kriterijų. AIS'as yra gerai, bet jis gali tapti škiperio košmaru, jei reikalaus dėmesio dėl kiekvieno laivo, pamatyto budėjimo zonoje. Aš programuoju kelių mylių dydžio betarpiško pavojaus zoną apie save (tada kaukia absol viskas, kas į ją papuola) ir velniop nufiltruoju visus toli esančius laivus, pririštus laivus, visus nejudančius laivus, visus laivus, su kuriais mano kursas niekad nesikirs, arba kirsis gal po 20 min., arba daugiau (jūriniam režime).

- Siųstuvas, o ne vien imtuvas. Šiandien pirkčiau siųstuvą, nes imtuvą jau turėjau ir tebeturiu. Noriu, kad mane matytų visi, kai aš to noriu.

- Mano AIS'as mokės signalą siųsti ne tik laidu, bet ir WiFi. Tada mano įgula kokpite budės prie prietaiso, o aš, dirbdamas su jūrlapiais, laivybos aplinką matysiu per iPad. Ar jau sakiau, kad tikras škiperis niekados nemiega - jis tik užsidaro kajutėj dirbti su jūrlapiais, jei ką...

- Mano AIS siųstuvas kainuos iki EUR1000,- ir ne brangiau. Vistiek brangu, bet ką darysi - reikalavimai aukšti, todėl ir kaina... Bet jis pilnai atsiperka pirmoj kelionėj.

- Savo sekantį AIS pirksiu čia, nes jie teisingai dirba. Šioje parduotuvėje gali išsirinkti bet kokį AIS pagal savo poreikius, nes jie žino ką daro ir paprastai turi viską, kas verta dėmesio. Jei ko paklausi, į laiškus jie atsako.

Paskutiniais metais ima labai populiarėti asmeniniai AIS siųstuvai su GPS. Tai mažiukas prietaisėlis, kurį galima įpakuoti į gelbėjimo liemenę. Įkritai į vandenį, plūduriuoji, o jachta nutolo ir tavo organizmui nesmagu bei šlapia. Kad ir be nuotaikos, bet įsijungi savo asmeninį AIS'ą ir jis ima transliuoti tavo pagalbos šauksmą ir poziciją visiems laivams, esantiems apie 4 jūrmylės aplinkui. Labai tikėtina, kad tave pametus jachta (jeigu plaukei ne vienas) sugrįš ir tave iš sūrymo išgriebs.
Šioks toks patogumas, ką besakyti, o ir dvasios ramybei pliusas.

Ir - taip, aš žinau, ką jūs pagalvojot apie tą mažesnę fotografiją aukščiau... Tai mes aptarsim kitą kartą.

Esame artojų tauta, todėl dažnas labiau snukiu į žemę, nei akimis į dangų. Tokioj pozoj ausys saulę uždengia, o tai nelabai skatina domėtis kas yra pasaulyje šiek tiek toliau nuo lovio ir bent pabandyt susimąstyti, kokia tavo paties vieta tame pasaulyje.
Visai sąmoningai paskęstam rutinoj, nes mums taip žymiai ramiau. Ariame nuo 8 ryto iki 5 vakare, jei neatsikeliam valanda anksčiau; plius viršvalandžiai, nes turime uždirbti ne tik bankui, bet ir tam, kad su šeima išliktume visuomenės sluoksnyje ir pragyvenimo lygyje, kuriame trokštame save matyti ir jaustis gerai.

Renkamės lyg ir patys, bet tuos lygius nustato visuomenė, kaip save reguliuojantis organizmas, savo sluoksniams nustatydama normas - kaip ir kur tau su šeima dera gyventi, kaip dera mąstyti, ko siekti, ko vengti ir bijoti, kaip elgtis, kaip ilsėtis ir kuo džiaugtis, ką pirkti ir kiek uždirbti, kad visuomenei būtum naudingas ir jai priimtinas normas pajėgtum vykdyti.
Tos normos lyg fitneso salėj mus pastato ant bėgančio takelio ir mes imame bėgti, nes taip reikia. Kartais lyg ir suprantam, kad bėgam iš baimės, nes jei tempo nelaikysim - nuspjaus į šalį ir iškrisim iš savo komforto zonos į žemesnį visuomenės sluoksnį. Bėgam bėgam tuo takeliu, niekur nuo to akmens savo lauko gale nenubėgam, bet vistiek esam laimingi, kad spėjam ir vis dar galim ateit į kokį akropolio išpardavimą duonos-pieno ir kiaušinių, o kažkodėl nusipirkt šaldytuvą. Taip ir bidzenam per gyvenimą lyg iš inercijos, į šalis nesidairydami, bet paskui vistiek nukrentam ir numirštam.

Tai va šitaip visai nelinksmai 52-ais metais nuo savo gimimo aš regiu šių laikų civilizuotą visuomenę ir jos suprojektuotą vaidmenį man. Net nesvarbu, kurioje šalyje aš gyvenčiau - kiekviena visuomenė man mielai suteiks beveik tokį patį bėgimo takelį, televizorių, teisių ir pareigų rinkinuką, o aš savo ruožtu jai atsidėkosiu stropiu piliečio ir aktyvaus visuomenės nario vaidmens atlikimu, laiku mokamais mokesčiais ir būtinai ateisiu balsuoti. O paskui pačiam netikėtai nusiversiu nuo to takelio ir tyliai nugaišiu. Šeima nubrauks ašarą, bet prisitaikys, o visuomenė ant mano takelio staigiai užkels kitą bėgiką.

Toliau tekstas jums pasirodys kiek padrikas, nes taip ir yra.
Tiksliai žinau, kad noriu pats nulipti nuo to bėgimo takelio kol ne per vėlu, bet ne visai pačiam aišku, kaip tai padaryti. Panašu, kad labai trukdo radikalių permainų baimė ir visokie "o kas bus, jei..." Teks padirbėt su savimi, kad atsiplėšt nuo akmens lauko gale, numesti kranto virves ir ne ant juoko išplaukti į jūrą. Lengva nebus.

Tas į jūrą - tai ne metafora, nes iš tikro į jūrą. Taip, ketiname gyventi burinėj jachtoj, lankyti vietas, kuriose norisi būti tuo metų laiku, tapti dalim tos daugiatūkstantinės labai margos Okeano valkatų čigonų - kruizerių, bendruomenės dalim.

Planas bendrais bruožais kristalizuojasi jau keli metai. Kai kurios dalys jau vykdymo stadijoj.

Su permaininga sėkme bandome nustoti pirkti visokį šlamštą, nes laimingas ne tas, kuris turi daug, o tas, kuriam užtenka. Vis dar auklėjam save - kas yra saikas, ko ir kiek iš tikro mums reikia. Išsilaisvinti nuo daiktų ir įsipareigojimų jiems. Pasirodo, nėra taip paprasta atsikratyti daikto, kurio bent du metus nenaudojai, o dar sunkiau yra suvokti, kada ir kaip mažiau yra daugiau. Ir kas yra kokybė, bei kodėl ji kainuoja. Ir kad lėtai yra sklandžiai, o sklandžiai yra greitai.

Išmokom buriuoti. Pasitikrinom, ar galime plaukti. Savo jachtute Scorpio malėm Kuršmares ir Baltiją, kol horizontas ėmė kviesti toliau.

Išlindom iš kreditų sėkmingai ir stropiai, per 10 metų nėkart su įmoka nesuvėlavę, ir naujų neplanuojam. Juk skoliniesi svetimus, o atiduodi savais. Užgesinti įsipareigojimai pridavė daugiau erdvės šeimos finansams, tačiau dingęs skolos psichologinis presas tapo dar vienu svarbiu žingsniu į asmeninę laisvę.

Šiemet palaidojom mano tėvą (Lolitos abudu gerokai anksčiau) ir teko suvokti, kad jeigu logiškai - tai artimiausioj giminėj - iš vyrų sekantis aš.

Iš dalies šie keli paminėti dalykai padėjo žengti platų žingsnį (kelnės kažkaip neplyšo ir bamba neatsirišo) ir įsigyt BILLABONG - laivą, be kurio niekur neišplauktum, nesvarbu, kiek tai svajotum.

Buriavimas mus išmokino nusiraminti, prisitaikyt ir nekovoti su dalykais, kurių tu negali pakeisti. Vos tik išmoksti juos atpažinti - sutaupai begalę laiko ir nuosavų neuronų. Tai yra viena iš svarbiausių vertybių, ką imam iš buriavimo į savo kasdieninę būtį. Dar vienas ( iš daugelio kitų) dalykas, ką galit paimti - tai It's Ready, When It's Ready, bet kad tai suvokti, jums teks susipažinti su Mr. Killick, tokiu labai piktu stiuardu iš Master And Commander. Kitaip sakant - kantrybė.

Gyvensim vidutinės statistinės chuščiovkės dydžio jachtoje, 13,6 x 4,1 m. Trys miegamieji su dvigulėm lovom, salonas baru sujungtas su virtuve, dušas/WC, maisto atsargų sandėlis, "garažas", patogus balkonas, nedickas kiemelis su stiebu, bet be žolės, kelios dėžės rakandams, ir-kaip-ir viskas. Su savo gamybos elektra bei vandeniu, dyzelis ir dujos ne pagal skaitliuką, o kiek nusipirksi krante.

Arti, labai arti gamtos. Kelionė, žvejyba, nardymas, pramogos. Jūros, aplinkos, svetimų kraštų ir žmonių pažinimas. Knygai bus laiko. Remontai ir valymai be pabaigos. Jei ko labai trūksta - to kaimo turgelis, parduotuvė, kavinė ir lestoranas... Krantas ir civilizacija ne kasdien - dažniau, kai orai ir vietovė leidžia, inkaruotė ir išsilaipinimai į pliažus bei miestus su valtele.
Nes mažiau yra daugiau.

Vyną atidaręs saulėlydžiui varvant - tada supranti.

Deja (mūsų laimei) mes ne tie kruizeriai, kurie, siekdami savo svajonės, turinčios savo riebią kainą ir pinigais, turi viską parduoti krante, kad ją įgyvendint. Mums taip radikaliai per virves kirsti nereikia ir mums be galo svarbu, kad išplaukiant ilgam, būtų vieta, į kurią norim sugrįžti. Sugrįžimas - tai dalis malonumo. Tas mūsų akmuo lauko gale - tai jauki gūžta Girulių kaime, ir artimiausiais metais mes tyrinėsim, kiek toli sugebam nuo jos atsitraukti. Turėjimas vietos, kur tu nori sugrįžti - tai dar vienas laisvės laipsnis jūroje, kur gyveni didesnio arba mažesnio, bet nuolatinio nerimo būsenoj.

O kaip mums tai sekasi - ateinančią vasarą ir rudenį galėsit patys patikrint, kai mus aplankysit Pietų Prancūzijoj, Korsikoje, Sardinijoj, Ispanijoj, Balearų salose, gal ir Maroke. Draugams ir prieteliams kajutė mūsų laive visada bus.
Žiemos laivas pas ispanus ant kranto, visai šalia Gibraltaro uolos.

p.s. Žmogus planuoja, Dievas juokiasi, ir, kapssaka, kad tik karo nebūtų...
:o)

PaPa regatose, kurias kartais plaukiu vienas pats ant jachtos SCORPIO, esu užsidirbęs šiokią tokią "vienarankio" reputaciją. Retkarčiais per eilę metų esu ir pirmą vietą suplaukęs, kartais su spinakeriu - ir vienas pats! Ant SCORPIO tai įmanoma, nes visas laivo valdymas, visos burių virvės suvestos į kokpitą, kur, padedamas autopiloto, galiu su viskuo susitvarkyti gana sklandžiai.
Gerai apgalvoji, ką ir kaip, kokiu eiliškumu darysi, koks bus numanomas to rezultatas - ir dirbi pagal planą. Kai planas nesuveikia - improvizuoji. Kaifas, nes kai pavyksta, man tai - dar viena savotiška buriavimo dimensija ir džiaugsmas, kai viską pats pasidarai...

Buriuotojų pasaulyje vienarankiais vadina tuos, kurie plaukia be įgulos, t.y. viską laive daro pats škiperis. Terminas be didelių fantazijų kilęs tiesiog iš angliško singlehanded sailing.

Singlehander'ių formulė-1, Everestas ir super-ultra-maratonas - tops of da tops varžybos buriavimo adrenalino džunkiams - yra VENDEE GLOBE regatos. Specialiai paruoštais laivais didžiulę patirtį turintys buriuotojai varžosi, kas vienas pats, be užėjimų į uostus, be pagalbos iš šalies apiplauks apie Pasaulį.
Yra tikrai geras prancūzų režisieriaus Christophe Offenstein filmas neseniai išleistas - apie Vendee Globe regatos škiperį ir jo plaukimą - TURNING TIDE (orig. En Solitaire). Absoliučiai superinis filmas, man jis sailing movie topuose kartu su MASTER AND COMMANDER.

Taip jau nutiko, kad viduržemiuose teks būti škiperiu smarkiai didesnio laivo, negu esu iki šiol įpratęs. Šiek tiek nerimauju aš dėl to. Bus reikalų, bet aš išmoksiu.

Tačiau šia proga jau galiu paatvirauti ir savo baisią paslaptį atskleisti. Tik šitą filmą pažiūrėjęs, supratau, kad vienarankis buriuodamas gali naudot abi rankas. Pasirodo, buvau visai klaidingai terminą supratęs, nes SCORPIO plaukiau valdydamas viena ranka. Taigi sąžiningai vienarankis...

Matyt, su dideliu laivu galėsiu plaukti jau abiem rankom? Taip, ar ne? Hehh, dabar žinau, kad taip....

Kas per palengvėjimas ir atgaiva...
;o)

"Plaukimo planavimo etapas dažnai yra toks pat malonus, kaip ir pati kelionė - kai vaizduotė tave neša į visas įmanomas galimybes. Tačiau svajonių įgyvendinimas tikrovėje privers atsakyti į daugybę praktinių klausimų." = Jimmy Cornell (World Cruising Handbook)=

The planning stage of a cruise is often just as enjoyable as the voyage itself, letting one’s imagination loose on all kinds of possibilities. Yet translating dreams into reality means a lot of practical questions have to be answered.
- Jimmy Cornell (World Cruising Handbook)

Vakarais planuojam ateinančių metų buriavimo sezoną Prancūzijos pietuose.
Važiuoj saulė ir stogas švieč nuo galimybių ir man tai patinka. Džimis teisus. Kelionės planavimas tikrai smagus dalykas, nors labai išryškina, kaip trūksta žinių apie buriavimą ten. Pilnai viską namų darbais uždengti net nerealu, bet žinau, kad ką prireiks - atsirinksim ir išmoksim jau plaukdami viduržemiuose. Iš Anglijos jau keliauja užsakytos Viduržemio jūros locijos, į elektroninius jūrlapius įvedinėju inkaruočių ir marinų taškus. Pietų Prancūziją ir Korsiką neseniai plaukusių buriuotojų svetainės pilnos informacijos ir patarimų apie kas kur kada ir po kiek. Okeanas lengvai prieinamos informacijos apie šį laikomą vienu įdomiausių buriavimo regionų Pasaulyje. O prancūzų kalbos pagrindų bent šiek tiek pramokti teks - vien su anglų ir išraiškingu akių vartymu ten, pasirodo, neišsiversi.

Šįryt atsibudau penktą ryto su rūpesčiu sapne, kad niekaip nerandu laivui vietos sausakimšam Marselio uoste. Kažin, ar yra koks buriuotojų sapnininkas, kur galima sužinoti, ką toks dalykas reiškia? Gal kad prieš miegą daug arbatos gert nereikia?

Kad visi praktiniai klausimai į kitų metų balandžio mėnesį mums nesukristų ir kaip Džimis subtiliai užsimena, svajonių kaifo nesujauktų - kitą savaitę aplankysim laivą. Kažką iš čia į laivą nuvežti (ko tik kitais metais mums prireiks), išlupti karšto vandens boilerį remontui, parsivežti gelbėjimo plaustą; matavimai naujoms burėms, paderinti reikalus su uostu ir išvis - žmonai pagaliau parodyt, kokią trobą ant vandens mes ten įgijom.