November 2015

Jachtininkai sveikina vienas kitą "Su Naujais Metais!!!" kaskart, kai po žiemos pavasarį nuleidžia laivus nuo kranto į vandenį. Jau rašiau ("Viduržemiai. Baisiausia Autonuostabybė"), kaip man kampuotai tie Nauji Metai prasidėjo šiemet, kai BILLABONG padėjom į vandenį Port Napoleon marinoje, Prancūzija.

Kai įsigyji kitą laivą, kurio tu nepažįsti, turi praeiti šiek tiek laiko, kol su visomis laivo sistemomis susipažinsi, kol patį laivą prisijaukinsi ir imsi juo pasitikėti. Tas pasitikėjimo klausimas man labai svarbus, nes jūroje visai paprastai gali nutikti situacijų, kai būtent laivas pasirūpina įgula, o ne atvirkščiai. Man svarbu žinoti, kaip laivas elgsis ir kaip jį valdyti esant tam tikroms sąlygoms jūroje, kaip ir ką aš darysiu, jei koks nors laivo įrengimas ar sistema suges, sugebėsiu tai sutaisyti pats, ar teks šauktis pagalbos iš šalies. Natūralu, kad kiekvieną naują laivą buriuotojui norisi patyrinėti, susipažinti... o tam reikia daug laiko. Tačiau pačią pirmą kelionės dieną man ir sugedo, ir šauktis teko...

Pirmas mano plaukimas balandžio mėnesį iš Port Napoleon - tai buvo pabėgimas iš Liono įlankos. Norėjau kuo greičiau iš jos dingti. Liono įlanka visame Viduržemio jūros regione, o ypač pavasarį, garsėja staigiais Mistralio priepuoliais. Kol laivas dar marinoje ant kranto buvo, Mistralis taip truktelėdavo, kad sėdint kokpite atrodydavo, jog iš už angaro tuoj išlėks viską velniop šluojantis didžiulis traukinys - tokiu garsu ir tokia jėga pirmieji Mistralio gūsiai trenkdavo per šimtus jachtų parkinge styrančių stiebų. Prie to traukinio triukšmo prisidėdavo klaikiai užkaukiantys vėjo generatoriai ir atsipalaidavusių falų plakimas į stiebus ir Kamarko šviesiai rudų durpynų dulkių kamuoliai. Mane šiurpas apimdavo, kai pagalvodavau, kad tokį 45-50 mazgų vėją aš sutiksiu ir atviroje jūroje visai netrukus, kai mano kelionė prasidės. Tyrinėjau meteo duomenis, ieškojau palankaus oro langų, skaičiavau, kaip į juos pataikau, skaičiavau jūrmyles ir kelionės laiką, planavau maršrutus, kad po laivo nuleidimo į vandenį iškart pasprukti iš Liono įlankos. Atvejui, jeigu kas nors paeitų ne taip, kaip planuota, ar kokių nors techninių nesklandumų atveju - numačiau, locijoje patyrinėjau ir į ploterį įsivedžiau bent keturis uostus pakeliui, kuriuose galėčiau pasislėpti atkarpoje nuo Port Napoleon iki La Ciotat marinos.

Na ką, atėjo laikas - ir išplaukiau vienas pats. Tik aš ir BILLABONG.
Tas laikas buvo su daug darbo ir mažai miego kelias paskutines paras. Reikalas tame, kad Port Napoleon kraną laivo nuleidimui turi užsisakyti vos ne prieš savaitę. Tuo metu dar nežinai, kiek darbų spėsi padaryti, kad laivą nuleisti, todėl varai tris pamainas ir tik tuos svarbiausius, nes visa kita padarysi jau laivui esant vandeny. Beveik viską ir padariau, bet tas "beveik" buriavime yra visiškai normali būsena. Jei kas žinot kas tai yra "viskas laive yra ir veikia visada gerai" - papasakokit, daug naujienų turėčiau išgirst ir išmokti...

Varikliu plaukėm siauru kanalu per Ronės deltos pelkynus, o įlankoje, kur erdvės jau daugiau, keliu bures, išjungiu variklį ir testuoju kaip dirba autopilotas ir kiti būtiniausi prietaisai. Viskas veikia, tenka šiek tiek pamaigyti AIS antenos kabelio jungtis kad transliuoti pradėtų, praktikuojuosi venduoti, žaidžiu su burėmis, ieškodamas palankiausių padėčių ir daugiau greičio. Laivas eina sklandžiai per bangas ir pradedu mėgautis man visai nauju didelio laivo pojūčiu. Koks skirtumas nuo mažiuko SCORPIO - didelis laivas visai kitaip elgiasi ant bangos, sunkaus korpuso inercija veža stabiliai per visus vėjo netolygumus tarp gūsių, o hidraulinis autopilotas veikia neįprastai tyliai ir užtikrintai, žymiai mažesne judesių amplitude, nei rumpelinis autopilotas ankstesniame mano laive.

Nuodugniai pasitikrinu, kaip jaučiasi visos laivo sistemos, sklendės, vamzdynai - niekas nevarva, neteka, nebarška ir negirgžda. Viskas, kas turi užsidaryti - užsidaro/atsidaro, beveik viskas įsijungia/išsijungia. Vantai kiek laisvoki, bet audros nebus, tai ne problema, tvarkysiu vėliau... Po kelių valandų tokio "ar viskas veikia" ir sočių pietų (dar vakar greitpuodyje suruoštas ir pašildytas pikantiškas jautienos/daržovių troškinys) pradedu atsipalaiduoti ir tingiai snūduriuoti, voliotis nuo šono ant šono kokpite, murkdamas iš malonumo. Artėjame prie Marselio, jį mes praplauksime ir jis liks mums kairio borto horizonte, o diena jau vakarop. Vėjas pradeda slopti, o esame kaip tik ant kelio daugybei keltų, zujančių į ir iš Marselio uosto.
Laikas mums vėl įsijungti variklį.

O variklis neįsijungia. Starteris veikia, o variklis nieko niekaip nė už ką. Akivaizdu, kad tai kuro padavimo problema - toks mano pirmas sprendimas, nes ant SCORPIO esu tokią bėdą (gėdą) net kelis kartus turėjęs, kai per neapsižiūrėjimą variklis paskutinį kuro lašą iš bako išsiurbdavo ir oru paspringdavo. Bet ten iki smulkmenų man pažįstamas VOLVO variklis, o čia didelis PERKINS, kurio visų kaprizų aš dar nežinau.

Matau, kad jau netoli buvęs keltas keičia kursą, matydamas be vėjo subliuškusias mano bures. Racija įjungta 16 kanalu, jeigu keltui situacija atrodytų pavojinga, mane jis išsikviestų pokalbiui, arba aprėktų penkiais sirenos signalais. Mano AIS'as dirba, transliuoja, tai mano duomenis ir poziciją keltas mato savo prietaisų ekranuose. Situacija aplink laivą rami bent 10-čiai minučių, kol pasirodys kitas greitaeigis keltas, todėl teks nerti į laivo pilvą, tikrinti variklį.

Uždegu navigacines šviesas, nors dar ne visai tamsu, bet kad nepamirščiau. Pasitikrinu kuro padavimo sklendę, nors žinau, kad ji atidaryta, tikrinu pirminius kuro filtrus, viskas OK, o pats bijau, kad kuro sistema bus užsiurbus oro ir man ją teks nuorinti. Praktikos su varikliu Perkins 4.108 neturiu, tai nelabai žinau, kokia tvarka atsukinėti vamzdelių movas nuo aukšto slėgio siurblio, tačiau yra variklio instrukcija, ten turėčiau surasti. Tuo pačiu ir antrinį kuro filtrą reikia pakeisti, triumo sandėlyje guli keletas atsarginių.
O protas tuo metu žingsniu į priekį nuo veiksmo ir priešinasi išvadai dėl oro užsiurbimo. Juk variklis visąlaik kūrėsi super-gerai, be jokių kaprizų, išjungiau teisingai - o buriuojant visą dieną be variklio, juk nenutiko nieko, kas galėtų padėti kuro sistemai sandarumą prarasti??? Dar kelis kartus bandau jį užkurti, kol pats išsigąstu, kad pasodinsiu startinį akumuliatorių ir tada problema taps trigubai smagesnė.

OK, jeigu ne oras sistemoje, tada kas dar? Baisiausia, kas galėjo nutikti - kuro siurbliui šakės. Bet gal elektra... Starteris juk veikia... Nebežinau ką galvoti, vartausi abejonėse - teks skambinti Bill'ui, buvusiam laivo savininkui į Australiją, gal ką patars, gal jam taip buvo nutikę.

Bill'as atsakė apsiblaususiu, nustebusiu ir atsargiu Yes... Hi Gintaras, .... o keletas kitų labai ilgų jo žodžių buvo vienaraidžiai - A-a-a-a-a-a ir E-e-e-e-e-e-e-e-e... ir M-m-m-m-m. Australijoje tuo metu naktis - pažadinau žmogų iš gilaus miego ir greitakalbe dėstau kokia nesamonė čia man vyksta ir verčiu jam vieną po kito savo klausimus, samprotavimus ir prielaidas ir vėl klausimus... Po minutėlės Bill'o vienaraidžiai žodžiai baigėsi, jis jau atsibudo, pasakė, kad tuoj gausiu jo SMS. Žinute patarė patikrinti variklio spynelės kontaktus, nes jiems kruizinant Graikijoje, kažkuris atsikratęs laido kontaktas irgi neleido užkurti variklio, nors starteris lyg ir veikė, o gal neveikė. Seniai tai buvo, detalių neprisimena, bet kita galima problemos priežastis, kas jam į galvą ateina; jeigu kuro filtrai švarūs - tik oras kuro sistemoje... Žinutėmis bandau ginčytis, kad sistema buvo sandari, variklis veikė, ne pats užgeso, bet buvo išjungtas teisingai, kuro sistemos pratekėjimų nėra, visi sujungimai ir movos tvarkingi... kad paprasčiausiai negalėjo per niekur užsiurbti... Tada iš Down Under atskriejo SMS su "Tai nelabai bežinau, kas galėtų ten būti, bet leisk pagalvoti, atrašysiu vėliau"...

Bill'as nuėjo galvoti, o aš vėl į rūsį, Pakeliui eilinį kartą išjungiu/įjungiu oro padavimo sklendę, visai nesmagiai nusiteikęs raitausi prie variklio aptarnavimo liuko, kad bandyti atsirinkti pagal Bill'o kadaise flomasteriu užrašytus ir kiek apsitrynusius skaičius. Jie rodo kurį vamzdelį po kurio čia man teks atsukinėti... Ir tik tada pastebiu, kad spyruoklė, atitempianti oro padavimo į variklį sklendės svirtį, kažkokia laisva. Atsegu spyruoklę visai, patikrinu svirties eigą, perkabinu spyruoklės galą į tolimesnį tašką, įtempimas ir vėl atsiranda. Dar patikrinu sklendės veikimą, jau nuo jungtuko kokpito tarpduryje - nors jau žinau, kad variklis dabar tikrai turi užsivesti. Tai taip ir buvo - tik purpt ir veikia. Iškart siunčiu savo džiaugsmą Bill'ui, kartu su atsiprašymais, kad teko jį pažadinti. Gaunu Bill'o SMS su atsiprašymu, kad jis nieko nesugebėjo man konkretaus patarti ir kaip gerai, kaip malonu, kad tai nebuvo kažkas rimta ir kad man pavyko pačiam tai išspręsti.
Va, tokie žmonės tie australiečiai, niekaip man jų supykinti nepavyksta, kad ir kaip kvailai aš besielgčiau...

Iki pat La Ciotat marinos plaukėm varikliu, nes vėjo nebebuvo visai. Jau po vidurnakčio įlankoje BILLABONG pasigavo labai ryškus prožektorius nuo į krantą iškeltos prabangios super-jachtos, lėtai peržvelgė laivą, kiek užtruko ant manęs, besimarkstančio kokpite, po to nuslydo iki vėliavos laivagalyje, ir tada pradėjo šviesti skersai visą įlanką tiesiai į siaurokus marinos vartus tol, kol saugiai į juos neįplaukiau. Tikrai gera buvo pagalba, nes įplaukinėti tamsoje į nepažįstamus uostus - nėra mano labai mėgiama pramoga. Kaip dabar man ateityje reikės koneveikti tuos kateristus, nes visi buriuotojai taip daro - kai gavau tokią malonią pagalbą?

Vos tik prisirišau prie krantinės, iškart atsitrenkiau į pagalvę miegoti, nes diena buvo labai ilga, iš dalies smagi, iš dalies nervinga, bet turininga. Eilinė naktis su per mažai miego. Manote, taip ir buvo, man teko ramiai išsimiegoti? Tikrai ne, Neptūnas tai nakčiai turėjo kitų planų. Vos atsiguliau lovoje, viskas aplink nutilo, ir tada laivo korpusas pradėjo siurbti vandenį. Girdėjosi puikiausiai, kaip jūros vanduo skverbiasi į stiklo audinio gijas, tai išdavė toks labai tankus spragsėjimas visoje povandeninėje korpuso dalyje. Matyt, laivo korpusui gavus apkrovas ant bangos, buriuojant, prasidėjo delaminacijos procesas. Stiklo audinio sluoksniai atšoka vienas nuo kito, į mikro įskilimus ir ertmes sunkiasi vanduo, keliauja audinio gijomis ir vis su garsu atkabina naujus audinio plotus... Pats neatsimenu, kaip stryktelėjau iš lovos, tokios minties persmelktas, juk man kiek agentas, tiek pardavėjai užtikrino, kad jokių osmozės požymių laive nėra.

Ar maža kas ką sako, kai jie parduoti nori - taigi va, girdisi net plika ausim, kaip laivas vandenį srebia... Visas laivas traška braška. Ką aš nusipirkau?! Taigu šituo laivu plaukti negalima, vien ant kranto gali jį laikyti... Matyt, tas gražus antifulingo sluoksnis ant dugno - tik dekoracija, kuri ant minkšto korpuso sutrūkinėjo plaukiant, ir turim tai, ką turim. Tai kiek metų dabar remonte būsim? Kilnoju grindų skydus, stebiu triumus, juk turi drėgmė iš už borto ir viduje pasirodyt... Gerai, kad tokia bėda nutiko miestely, kur yra pati didžiausia super-jachtų remonto bazė, juk čia yra patys geriausi specialistai suburti, didžiausi kranai gali į krantą įkelti bet kokio dydžio - super, ar mega tas motorlaivis būtų... Iškels ir BILLABONG, jei iki ryto nenuskęsim, todėl reikia budėti, o gal ir nereikia, nors miegai išdulkėjo, užmigti kažin, ar pavyks. Kai pradės vanduo vidun tekėti, triumo siurbliai ir jų sirenos vistiek pažadins.

Atsigulu vėl, bet mintys dūzgia. Laivo dugnas kriauklėm neapaugęs, tikrai čia ne kriauklės triukšmauja. O gal čia kokios žuvys apie korpusą čepsi? Lipu laukan, šviečiu prožektoriumi už borto; net uoste vandens skaidrumėlis... Yra ten kažkokios žuvelės, bet baikščios. Viduje vis dar korpusas traška, beldžiu krumpliais į dugną. Žuvys tikrai išsigąstų, bet negelbsti niekas, traškesys nesiliauja. Tai skęstam, ar čia kaip? Liūdna man pasidarė labai, kad laivą sudrožtu, naudojimui nebetinkamu korpusu nusipirkau, bjaurus jausmas, kad nebežinau, ką man daryti. Tačiau nežmoniškas nuovargis padarė savo - vistiek kažkaip kelioms valandoms pavyko į šiaudus nulūžti.

Ryte atsibudau jau prašvitus. Vėl įsiklausau į korpuso garsus - traškėjimas beveik visai išnykęs, vos vienas kitas trakštelėjimas laivo korpuse girdisi, bet jau tikrai rečiau, nei kad buvo naktį. Triumuose sausa.

Pamiegojusi galva yra žymiai geresnė, tikriausiai už tris nemiegojusias galima vieną gerai pailsėjusią drąsiai duoti... Kaip galima tokią nesamonę susigalvoti, kad tu gali girdėti, kaip osmozė laivą graužia? Osmozė metų metais tą laivą gali doroti, bet tu nieko taip ir neišgirsi. Pusryčiaudamas pagūglinu po buriuotojų forumus, pasirodo, ne aš vienas taip išsigandęs buvau, kitiems žaliems kruizeriams įvairiose Pasaulio vietose irgi yra šitaip nutikę. Net laivams su metalinais korpusais - vadinasi, čia tikrai ne osmozė. O kas tada? Taip ir nepavyko man tądien išsiaiškinti, nes net patyrusių kruizerių nuomonės susipynė, bet daug kas sakė, kad matyt, tai bus kažkokia dugne gyvenančių kriauklinių moliuskų rūšis, panaši į midijas, ar tai krevetės, Amerikoje vadinamos pistol shrimp. Kiti sakė, kad tai kažkokie kirminai, gyvenantys dugno dumble, šitaip triukšmauja poravimosi metu. Kiti išvis šaiposi, atseit, čia tokie vabalai, poliestertermitai korpusą graužia. Taigi, vietinė fauna čia moka triukšmauti, o vandeniu garsas keliauja gerai, kas tokius pradžiokus juokdarius kaip aš ir išgąsdinti gali.

Viskas gerai šį rytą su mano laivu, aš vėl jį myliu.

Ir tik dar giliau panėrus į internetus, man paaiškėja tikroji šio "baisaus" reiškinio priežastis, tiksliau, kaltininkas.

Tai yra būtent Alpheidae (lot.) rūšies krevetė, tokia beveik kiaurai permatoma, gyvenanti beveik visose jūrose (skirtingi porūšiai skirtingose vietose). Alpheidae yra nedidelė, kokių 3-5cm dydžio, bet turi tokią padidintą žnyplę, kurios snapą gali atlenkti stačiu kampu, o po to tuo snapu super-staigiai trinkelėti per pagrindinę žnyplės dalį. Iš čia ir aštrus garsas. Tos krevetės šitaip medžioja - po vandeniu ta garso banga tokia didelė, kad apsvaigina zooplanktoną ir mailių, kuriuo krevetė ir minta. Pasirodo, tos papiktintos ir per Suecą į Viduržemio jūrą atkeliavusios krevetės mane beveik be miego La Ciotat'e ir paliko.

Dar tą pat dieną La Ciotat'e įvyko šventas keršto aktas tiems dugno vabalams. Jokių atidėliojimų! Prisipirkau miestelyje midijų, padidintų Alpheidae pusbrolių - king prawns ir vyno. O toliau viskas buvo kaip aną kartą.

Villefranche-Sur-Mer, jauki įlanka visai šalia Nicos, š.m. rugpjūtis. BILLABONG saugiai stovi ant inkaro, o mudu su Lolita kasdien išsilaipiname į krantą valtimi ir traukiniu keliaujame tai į Kanus, Antibus, tai į Monaką, Nicą. Perki dienos bilietą traukiniui ir jis galioja visame kelio ruože nuo Villefranche iki galutinės stotelės, kurią nurodei pirkdamas bilietą. Šitaip galime aplankyti ir patyrinėti vos ne kiekvieną Cote d'Azur, prancūzų rojaus, miestelį ir kaimą. Taip ir keliavom krantu dvi savaites, nakvynei vis sugrįždami į laivą.

Traukiniui sustojus Nicos centrinėje stotyje, dalis keleivių išlipa. Tada visų vagonų durys uždaromos, o du policijos pareigūnai patikrina visą sąstatą, nužvelgdami visus, likusius traukinyje keleivius. Vienas policininkas praeina vagono pirmu aukštu, kitas antru, matyt, gerai žinodami, ko ieško.
Tačiau vieną dieną ši įprastinė patikra išsivartė į didesnį veiksmą. Mes sėdejome vagone visai šalia stiklinių durų į tambūrą, kuriame visa drama ir įvyko.

Veiksmo pradžios, tiesą pasakius, tai nematėm, bet dėmesį patraukė tambūre kilęs triukšmas ir kažkokio susistumdymo garsai. Labai garsiai žviegė juodukas, kurį pradėjo čiupinėti du policininkai, ką tik vagonu praėję pro mus. Jie bandė sugriebti jį, kad išlupti iš vagono, o tas, įsikibęs į laiptų, vedančių į antrą vagono aukštą turėklus, paleido kakarinę tikrai garsiai. Vienas policininkas specialiu raktu ką tik atrakino vagono duris. Matėsi, kad kažkas nuo antrojo aukšto bando trukdyti policininkams vykdyti kažkuo įtariamo juoduko sulaikymą. Staiga vienas policininkas paleido juoduką ir puolė viršun, girdėjosi kažkoks bildėjimas ir riksmai jau ir antrame aukšte. Apačioje su juodžiu likęs policininkas viena ranka prispaudė šį į tambūro kampą, kita ranka laikydamas raciją, kviečia pagalbą.

Netrunka atsirasti dar vienas pareigūnas. Jis rankoje laiko segtuvą su dokumentais, pameta jį ant tambūro grindų ir padeda viršuje esančiam pareigūnui atitempti žemyn besispyriojantį arabą. Dabar jau žviegia kiek juodis, tiek ir arabas. Kad būtų įdomiau, dar pasijungia trys civiliais rūbais vilkintys pareigūnai. Po minutėlės juodis jau visu balsu žviegia perone, antrankiais prirakintas prie požeminio praėjimo tvoros. Vienas civilioku apsimetantis pareigūnas lieka saugoti juoduką, visi kiti puola raityti arabą, vis dar besiskeryčiojantį tambūre. Pareigūnų buvo daugiau, nei pas arabą galūnių, tai, atrodė, dramos finalas jau bus aiškus. Business as usual, tokie reikalai manęs kažkaip nestebina, nes policija privalo daryti savo ne visada malonų darbą.

Tačiau tada įvyko kažkas, kas mane nustebino. Į veiksmą pasijungė bent keletas vagono keleivių, garsiai besipiktinančių policijos veiksmais. Arabo raitymas kiek sulėtėjo, nes pareigūnai leidžiasi į diskusijas su labai susižadinusiais keleiviais. Mol, Atseit*, kodėl taip grubiai, čia laisva šalis, čia taip negalima, kas čia per rasinė diskriminacija ir t.t. Erzelis jau kaip reikiant - rėkia arabas, rėkia pareigūnai, rėkia keleiviai. Juodukas, prisegtas perone, pamatęs, kad veiksmas įgauna jam galimai palankų pagreitį, kiek prityla ir staiga ima alpti. Nualpsta tokia poza, kad prisimerkęs galėtų stebėti, kas vyksta aplinkui. Po minutėlės nusprendžia, kad toks pasyvus dalyvavimas nėra gerai, stebuklingai atgyja ir vėl ima garsiai rėkauti, smakru rodymas į savo širdies plotą... Apie jį ima rinktis keli kiti perone buvę keleiviai, persigandę, kad juodis tuoj neduok tu Dieve tuoj numirs, o keleiviams teks visai nenorint tai pamatyti. Matau, kad policininkai jau jaučiasi nejuokais presuojami publikos, bet tęsia savo darbą. Išsivelka besispyriojantį arabą į peroną, o juodukas jau pats nebežino, ar čia jam alpti, ar atsigauti, nes jį jau atseginėja nuo turėklų ir vedasi kartu su arabu. Pareigūnas, grįžęs į vagono tambūrą savo segtuvo su dokumentais, kaip mat atakuojamas labai pakeltų tonų lavina iš vagono, griebia savo apspardytą segtuvą, susibraukia popierius nuo grindų ir mikliai dingsta iš keleivių akiračio.

Visas vagonas dar ošia ir šnypščia ilgai, visi tiek pasipiktinę policijos brutalumu.

Mano suvokimu, tai nieko extra-ordinaraus policija čia nenuveikė. Prie tavęs prieina, pasako, kad tu eisi su jais, jeigu esi paieškomas ir tavo mordografija yra pareigūno segtuve. Arba visai ramiai paprašo parodyti ID, jei atrodai šiaip kuo įtartinas... Ir žmogau, tu jau geriau darai, tai, ką jie sako, nes policija dirba savo darbą ir jai trukdyti nereikia. Bet jei tu imi priešintis, skeryčiotis, mojuoti galūnėm ir spardytis - tu jau žinai, kad smagu ir lengva nebus, nes policija vistiek savo darbą turės padaryti, bet jau tuo sunkesniuoju būdu.

Tačiau vagono publikai atrodė visai kitaip, nei man. Jie kaip reikiant užsipuolė pareigūnus.

O va, po šitiek mirčių Paryžiuje, spėju, Egalite ir Fraternite šioje nuostabioje šalyje jau liks kiek mažiau. Bet gal tik į gera, manyčiau... Net jeigu mus, kruizerius ir mūsų laivus prancūzų muitinė Duanes tikrins žymiai dažniau, aš tokiam Liberte sumažėjimui jau esu pasiruošęs. Tuo labiau, kad šį sezoną buvau Duanes tikrintas bent du kartus, vienąkart su laivo detalia patikra ir protokolu - ir visai neskaudėjo.

_______________

• Rusicizmas "Mol" buvo pašalintas dėl subtilios užuominos, padarytos Antano, autodirbtuvių savininko, nuo kurio darbo kokybės dažnokai priklauso mano gyvybė. Kartais ignoruoti skaitytojų kritiką yra per daug pavojinga.

Kiekvienas buriuotojas anksčiau ar vėliau pasiekia tašką gyvenime, kai jam prireikia kito laivo. Jei tiksliau - beveik kiekvienas buriuotojas nuolatos nori kito laivo. Gyventų sau, kaip normalus žmogus, bet ne, va, nori jis, matot, laivo... Ir čia ne tas norėjimas, kur tu nori savo pirmo laivo, kad tik būti ant vandens - norėjimas kito laivo yra žymiai rimčiau, sunkiau ir lėčiau.

Vasara, inkaruotė netoli Nicos. Lolita baisiausiai nustebo, kai į klausimą, ar norėčiau štai šios supa-dupa motorinės jachtos, gal 60m ilgio ir su viskuo - net jacuzzi ir sraigtasparnio aikštelė laive... Kai jai aš atsakiau, kad žinoma, norėčiau, tik duok - ji labai nustebo, juk mes buriuotojai, o ne motoristai! Bet viskas netrukus atsistojo į vietas, kai paaiškinau, kad tą motorinį daiktą mes kaipmat parduotume, o sau pirktume geresnę burinę jachtą. Dar bandė užsisukti kalba apie tai, koks gi būtų tas geresnis laivas, bet čia pat nuslopo, nes abu sutikom, kad ir taip turim gerai. Taip ir likom be tos motorinės jachtos... Tačiau į tą gerumą ateiti lengva nebuvo.

Manau, kad sportininkui buriuotojui žymiai lengviau yra apsispręsti, koks turėtų būti jo sekantis laivas, nei kruizeriui. Sportininkui reikia gero balo ir pjedestalo. Vargšas kruizeris turi šimtus pageidavimų ir lūkesčių ir begalybę valandų prastyro internete ant kampo, laukdamas, kol į jo radarų regos lauką paklius kas nors, vertas dėmesio.

Kai kurie buriuotojai, ieškodami sau kito laivo, pasidaro labai ilgą ir detalų reikalavimų sąrašą ir metų metais vargsta rinkoje, ieškodami pasiūlymo, maksimaliai tą sąrašą atitinkančio. Logikos yra, nes laivas negali būti impulso pirkinys - tai apgalvota ir ilgalaikė šeimos investicija. Kitas ir namus ant kranto parduoda, kad įsigyti laivą ir su šeima gyventi jame, keliaujant Pasaulį.

Autoritetai iš AAC irgi sako, kad į laivo pirkimą reikia žiūrėti rimtai, todėl susirašai savo reikalavimų sąrašą ir tik tada eini žvalgytis į turgų. Perki tik laivą, kuris maksimaliai atitinka tavo sąrašą, kitaip nusipirksi neaišku ką ir ateity pasigailėsi. Kas tas "pasigailėsi" nelabai man aišku, bet visi jachtininkai žino, kad buriuotojas džiaugiasi du kartus - pirmą, kai nusiperka sau laivą ir antrą - kai jį parduoda.

Aš nelinkęs kibti į plaukus autoritetams, bet šįkart manau, kad jie per daug kategoriški. O gal mums tik pasisekė. Mes vis dar pirmo džiaugsmo fazėj ir gerai, kad tik dabar sužinojau, ką autoritetai dėl pirkimo sako, nes mes iki šiol nebūtume sau kito laivo radę. Mano kuklia nuomone, naudotų laivų rinka - tai per didelė įvairovė, kad į ją su tiksliu sąrašu ateiti. Kaip žmogus kiekvienas skirtingas, taip ir laivai skirtingai pastatyti bei įrengti, kad atitiktų konkretaus savininko poreikius. Tikslus reikalavimų sąrašas su ketinimu 100% jį įvykdyti gal ir geras metodas užsakinėjant gamykloje naują laivą, bet naudotų laivų rinkoje jis veda į niekur.

Mes nevargom rinkoj kelis metus, užteko vienerių, nes į laivo paieškas žiūrėjau kiek laisviau. Žinojau, kad vistiek nerasiu tokio, kuris absoliučiai visus mūsų šeimos lūkesčius atitiktų, tuo labiau, kad Baltijos krantais apribota kruizinio buriavimo patirtis man nelabai ir leido labai tiksliai žinoti, kokia turi būti to kito laivo specifikacija, įranga, koks tas vienintelis gamintojas ir t.t. Viskas buvo apgaubta tokiu romantišku paslapties šydu, škess...

Į rinką mes įšokom su pluoštu eurų saujoj ir labai atvirom opcijom - nes ieškojom laivo tik kaip platformos tolimesniam mokymosi procesui, kaupti praktinę kruizinio buriavimo patirtį, kad keliauti ir gyventi tuo stiliumi, kurį jūroje ketiname surasti. Vietoj tikslios laivo specifikacijos, turėjom tik labai neaiškų įsivaizdavimą, vos kelis kriterijus, kurie savo ruožtu irgi buvo nelabai apibrėžti ir todėl gana lankstūs.

Šeima mane įpareigojo savarankiškai blaškytis rinkoje, o surastus kito laivo varijantus pateikti griežtam šeimos teismui. Taip ir buvo - blaškiausi, į procesą įjungiau bent kelis brokerius visoje Europoje, o paskui šeimoje vakarais ginčijomės, svarstėm ir aptarinėjom gautus ir surastus pasiūlymus. Mūsų kriterijai buvo tokie:

- Saugumas. Laivas turėjo būti pakankamai tvirtas, tegul sunkus ir nelabai greitas, bet sąžiningai statytu ir prižiūrėtu korpusu, patikimu varikliu ir rangoutu, bei esminėmis sistemomis. Laivas plauks visur, kur tik vanduo nebus kietas. Tai, kas pasakyta apie korpusą ir rangoutą, iš man įperkamo laivų segmento praktiškai išjungė modernaus dizaino jaunas jachtas ir padeda mane ten, kur yra laivai su sąžiningai rankomis gamintais korpusais, sraigtas ant normalaus veleno, teisingai suvestais vantais ir tiesiais zalingais. Plastikas, plienas, aliuminis - įdomu, siūlykit... Sąlyginai senos statybos, bet gerai prižiūrėtas laivas - tik kur man tokį rasti?

- Autonomija. Laivas turi įrangą ir yra architektūros, kuri leidžia gabenti daug atsargų, įskaitant kuro; pats gaminasi savo elektros energijos poreikius, jam nereikia uostų, ar didelės įgulos, vien diedukas ir bobutė turi galėti juo buriuoti ten, kur tik nori ir džiaugtis gyvenimu, stovėdami ant inkaro.

- Komfortas ir X-Faktorius. Kelionėje laivas yra namai, kuriuose norisi būti. Saugus jūroje ir patogus kambuzas maisto gamybai, šaldytuvas šviežiems produktams saugoti. Jaukus salonas su vieta kompanijai susėsti, ar pačiam išsidrėbti su knyga rankoj. Salonas - tai bendra erdvė, kurioje niekas nemiega, nes turi savo kajutes...Patalpų planas leidžia užsidaryt kokiam užkaboryje ir pailsėt nuo supančio pasaulio, kad nereiktų eiti prie stiebo sėdėti... Higienos poreikiai - normalus WC, kuris kasdien negenda ir būtinai dušas, septinis tankas, kad savo paties kakutyje inkaruotėje nenardyt. X-Faktorius - tai tavo galėjimas įsimylėti tą laivą, pageidautina nuo pirmo kontakto. Kai kurie kabina, o kai kurie, net geresni - ne, ir nors tu ką... Aplankai laivą, ir visada sužinai - yra tarp jūsų ta chemija, ar kibirkštis ir X-as, arba ne.

-Ekonomija. Kai perki laivą second hand rinkoje, tik dalį savo lėšų išleidi laivui, o kita dalis teks remontams ir komplektacijai iki tau reikalingos specifikacijos. Ta antra sauja pinigų tikrai bus ne mažiau kelių K, bet gali išvirsti ir į dešimtis tūkstančių. Gali nusipirkti pliką laivą, kur pardavėjas pasiima su savimi visą jam reikalingą įrangą, o gali nupirkti ir pilnai sukomplektuotą, bet vistiek seną šlamštą teks keisti nauju - navigacija/elektronika, buitis, saugios laivybos įranga, elektros instaliacija, sistemos ir t.t. Šie pirkimo kaštai ir papildomi įvedimo į naudojimą kaštai - vadinkim juos pradine investicija. Todėl kito laivo beveik niekas neperka už "visus, ką turi". Reikia palikti biudžetą laivo pritaikymui ir įrengimui, kitaip sububinsi visas šeimos santaupas į laivą, kuris taip ir liks ant kranto. Ar tau to reikia?

Neišvengiamai yra ir "bėgami" laivo kaštai - kinamos išlaidos. Už didesnį laivą mokėsi brangiau, kol uoste prisirišęs. Eksploatacijos metu laivas dėvisi ir pastoviai pirkinėsi naujas detales, retkarčiais net labai brangias. Žiemai laivą kelsi ant kranto, keliaudamas ieškosi nuolat kur tai galėtum padaryti pigiau, bet vistiek labiausiai tikėtina, kad daugumoj regionų skaičiai bus su trim nuliais.

Ar mums pavyko nusipirkti savo "mūsų geriausias, mūsų geriausias" laivą? Ar jis atitinka mūsų kriterijus, išdėstytus aukščiau? Manau, kad mums pavyko. Nors laivas jau plaukia ir mes juo keliaujam, bet vis dar vyksta antroji pradinės investicijos dalis. Keičiam pavargusius dalykus naujais, darom kompromisus, kai visko iškart padaryti negali ir ne viskas laive veikia taip, kaip veikti turėtų, ir nesukam sau dėl smulkmenų galvos. Kas dėl kriterijų atitikimo - pagal kiekvieną skyrių visi laivai lūkesčius atitinka tik iš dalies, bet juk laimingas ne tas, kuris turi daug, o tas, kuriam užtenka.

Kas dėl "Saugumas" - mes nebijom savo laivu nutolti nuo kranto, nors ir stipriausias štormas pasigautų ir šis sezonas išmokino juo pasitikėti. Laivas mumis pasirūpins, nes turi viską, ko reikia net blogiausioms sąlygoms nutikus. Tačiau palengva artėja laikas rangouto keitimui, kita saugumo įranga atnaujinimų ir dėmesio neužilgo norės, elektros instaliaciją jau dabar reikia tvarkyti - taigi, ta mūsų laimingų žmonių šypsena, kai pamąstai apie netolimus įdėjimus - jau darosi šiek tiek ištysus. Kriterijų vykdom apie 70%, gal šiek tiek daugiau, bet laikui bėgant ir nieko nedarant, šis skaičius linkęs mažėti.

"Autonomija" - jei ne niekaip normaliai veikti nenorintis jūros vandens gėlintuvas - uostų mums nereiktų išvis, nes dyzelį ir maistą galima valtele susivežti. Visa kita yra. Kol vykdom tik pakrančių laivybą ir vandens netrūksta, šį kriterijų mes turim pilnai. O šiaip - vykdom 90%.

"Komfortas ir X-Faktorius" - vykdom pilnai, 100% tikrai, net su perteklium. Kaskart, prie laivo inkaruotėje artėdami valtele, abu pasidžiaugiam - Koks jis gražus... Dėl to nelemto X-o nebuvimo - ieškojimų procese buvo atmesti trys neblogo laivo varijantai. Dar kelis praradom, nes aš galvojau per ilgai.

"Ekonomija" - praktika parodė, kad ekonomija ir pramoginė laivyba kartu niekada nevaikšto. Deja. Plaukiok kaip nori taupiai, bet vistiek gulėti ant sofos yra žymiai pigiau.

Tai va, tokios plaukiojančios ir į visas puses išskydę yra laivo paieškų nuostatos pas mus. Bendrąja prasme - mums pavyko.
Jei kas dabar esate ieškojimų kely - išsivaduokit iš labai smulkių sąrašų, nes laivo prisijaukinimas ir pritaikymas būten sau - tai lankstus procesas, kurio tikslas yra atsirišti nuo kranto, o ne kažkokį sąrašą laimingu padaryti.

O jeigu kas vaikštot po turgų ir ieškot sau pirmo laivo - galite padaryti mus antrąkart laimingais, nes mes kaip tik parduodam mūsų mažulį su charakteriu ir gera aura - SCORPIO.

Ką matom foto?

Teisingai - geras laivas gerai plaukia.

O ką jūs matote šiose?

... o aš matau vien blogus inkarus.

KODĖL KABLYS?
Kruizinis buriavimas - tai iš esmės gyvenimas burinėje jachtoje, tuo pat metu ja keliaujant po svečias šalis. Jachta tampa namais, kuriuos kilnoji iš vietos į vietą kaip kokia sraigė. Pagyveni vienoje vietoje, patyrinėji pakrantės miestus ir kaimus, susipažįsti su vietos žmonių gyvenimu. Autobusais, traukinais, dviračiu arba nuomotu auto, ar kokiu šiknabirbiu aplankai ir toliau esančias vietas, nes ten žmonės įdomesni, jų vynas geresnis ir duona baltesnė. Paskui, kai vieta pradeda atsibosti, perplauki kur nors kitur, ir vėl viskas iš naujo, tik visada kitaip.

Į uostus laivą statai tik iš reikalo - įplauki trumpam vien dyzelio ir vandens užsipilti, produktų atsargų papirkti, arba jau ilgesniam laikui slepiesi nuo audros, jei netoliese nėra saugios įlankos, kur galėtum ją išlaukti. Jeigu laive yra pakankamai įrangos elektros generavimui - saulės baterijų ūkis ir vėjo malūnas - gali ištisomis savaitėmis nelįsti į brangius uostus. Jeigu yra dar ir jūros vandens gėlintuvas - į uostą galėtum eiti tik ištikus bėdai, o kol viskas gerai - uostai tau išvis nereikalingi. Stojiesi ant inkaro netoliese miesto ar kaimo, o į krantą išsilaipini pripučiama valtimi. Tikrai daugelis nustebtų, kaip smagu ir pigu yra šitaip keliauti. Pigumas čia sąlyginis - jei nevertini jachtos įsigijimo kaštų ir jei per durną galvą neprisidirbi remonto išlaidų. Antra vertus - juk kai automobiliu važiuoji pakeliauti - paties automobilio kainos juk irgi į kelionės kaštus neskaičiuoji...

Šios dvi temos - inkaravimasis ir valtis, dinghy arba tender'iu vadinama - yra vienos iš dažniau aptarinėjamų buriuotojų kruizerių tarpe, nes nuo šių dalykų labai smarkiai priklauso kruizerio gyvenimo kokybė. Niekur tiek nesiskiria kruizerių nuomonės - kaip dėl inkaravimosi, visi čia specialistai - bet visi sutinka, kad gera įranga ir derami inkaravimosi įgūdžiai yra absoliučiai esminiai dalykai, kuriuos turi įsigyti ar išmokti, jei nori keliauti burine jachta. Jei kruizinį buriavimą skaidyti pagal veiklos sritis - tai gal vos 5% viso kelionės laiko sudarytų plaukimas, visa kita - laikas inkaruotėse, arba marinose. Buriuojant pakrantėmis Viduržemio jūroje, dažniausiai pavyksta išvengti naktinių plaukimų - paburiuoji kokias 5 valandas dienos metu, ir jau esi kitoje vietoje, kurią norisi patyrinėti. Tad stojiesi ant inkaro ir išsilaipini į krantą.

Pabandysiu šį tą surašyti iš to, ką šiemet teko suprasti ir išmokti apie inkaravimąsi, keliaujant jachta BILLABONG 2 po Viduržemio jūrą - Prancūzijos ir Italijos pakrantėmis, apie Korsiką, Sardiniją, Elbą, Capraia salas.

Prieš išvykdamas į Viduržemius pačioje šių metų balandžio pradžioje, apie inkaravimąsi žinojau tiek pat, kaip ir dauguma kitų Lietuvos buriuotojų, mėgstančių pakeliauti. Kaip inkaruotis Kuršių mariose - nusižiūrėjau nuo Kuršmarių žvejų. Mesdavau CQR inkarą nuo laivo priekio. Išleisdavau visą 8mm cinkuotą grandinę (jos ant SCORPIO yra 8m), dar apie 10m virvės (jos pilnas ilgis 32m) ir variklį paleidęs atgaline eiga, įkirsdavau CQR inkarą į dugną. Tik po to išleisdavau visą likusią virvę, žinoma, ją tvirtai užpynęs ant klampės. Tada nuo laivagalio mesdavau sudedamą keturių nagų inkarą ir eidavau įtempinėti pagrindinio inkaro virvę. Bent pora tokių inkaravimo dviem inkarais momentų rasite filmuke apie SCORPIO savaitgalį Nemuno deltoje:

Deltoje lengviau surasti užkaborį ramiai inkaruotei, kur joks vėjas nepatrukdys išsitraukti inkarų. Viską darai atvirkštine tvarka - vėl pilnai išleidi priekino inkaro virvę, išsikeli galinį inkarą, po to pakeli priekinį CQR. Mariose reikalai gali per naktį tapti gana sudėtingi - ir vėjas gali sukilti, banga, ir srovės kryptis gali pasikeisti. Kai abi inkarinės virvės pilnai įtemptos, taip paprastai abiejų inkarų neišsikelsi, ypač jeigu iš vakaro stojaisi žvejybai - t.y. inkarus metei skersai srovės. Tada prie laivagalio inkaro virvės galo pririšdavau krancą ir visą virvę kartu su juo išmesdavau už borto. Vėjas ir srovė netrunka pastatyti laivą išilgai pagrindinio inkaro virvės, mauniesi pirštines sunkiam darbui, išsikeli inkarą, o po to užplauki, kad su kobiniu pasigauti tą krancą, plūduriuojantį vidury marių - ir be jokios dramos pasikeli laivagalio inkarą.

Klajojant Stokholmo archipelage, kur yra apie 30.000 salų ir salelių, susirasti gerai nuo vėjų pridengtą įlanką yra nesunku. Ten dažniausiai SCORPIO stovėdavo ant vieno inkaro, žymiai rečiau ant dviejų. Ten ir pradėjau abejoti, kad CQR kaip ir nėra tas inkaras, su kuriuo esi saugus. Pradėjau norėti kito inkaro, tik dar nežinojau, kokio.
Archipelago įlankose dugnas arba žolių prižėlęs, arba uoliena su nestoru dumblo sluoksniu, arba vien dumblas, kurio ir ieškai, jei nori ramiai išsimiegoti. Tai kartais ir privargdavau, kol pavykdavo tą CQR į dugną įkirsti. Ir trys, ir penki bandymai užsiinkaruoti, o kitąkart kantrybė baigdavosi ir tekdavo kitos įlankos ieškoti. CQR, kai jį nuleidi į dugną, gulasi ant šono, o dėl konstrukcijos su lanksčia jungtim tarp koto ir galvos - inkaras šliaužia jei ne keliolika, tai bent kelis metrus. Momentaliai užsivelia žole ir tu jo niekaip į dugną tada neįkirsi. Plauki sau atbulas, velki tą inkarą, o paskui pakeli dumblinų, dvokiančių dugno žolių kupetą. Valai žoles nuo savo kablio, vėl užplaukinėji į inkaruotę - ir viskas vėl iš naujo. Tuo metu jau esi visas piktas, nes išsiterliojęs ta smirdinčia koše, visas laivo priekis atitinkamai pripėduotas kaip juodas takas nuo priekio iki kokpito - visas laivo denis dumblinas. Kur čia tas buriavimo, kaip užsiėmimo, grožis, galvoji ir niekaip nesupranti. Nuomonę apie CQR galutinai suvartė naktis archipelage, kai atsibudom visai ne ten, kur užsiinkaravom, bet visai šalia kranto uolų. Į jas ir būtų laivas subyrėjęs, nes naktį sukilęs vėjas apsisuko 180 laipsnių, išrovė mūsų CQR ir labai toli tempė jį dugnu, kol tas vėl į dugną įsikirto. O juk laisvai galėjo ir dar bent 20 m pačiuožti, ir būtume turėję labai rimtų reikalų.

Deja, Kuršmarėse gauti inkaravimosi įgūdžiai vėliau Viduržemiuose nelabai padėjo...

Sakyk kaip nori, bet CQR vis dar yra pats popliariausias pagrindinis jachtos inkaras Lietuvos buriuotojų tarpe. Jis atgyvena visiška, nuimkit jį nuo laivo priekio ir kiškite giliai į triumą, kad CQR nebūtų jūsų pagrindinis, o taptų tik atsarginiu, kurį naudosit, jei prarasit savo pagrindinį. Pats žinau, kad dauguma to nedarys, nes per visą sezoną nei nakties ant inkaro taip ir nepraleidžia, o plaukia vien į Nidą, kur rišasi prie kranto, arba regatose, kur inkaras tik bereikalingas svoris ir neretai paliekamas krante. Bet šitas tekstas skirtas kruizeriams ir norintiems jais tapti, o ne poilsiautojams ir sportininkams - todėl verta pagaliau suvokti, kad inkaras yra labai svarbu.

KURIS KABLYS?
Yra daugybė tyrimų, kuriais bandoma įrodyti kuo vienas inkaras geresnis už kitą, bet visuose tyrimuose CQR totaliai suvaromas, kaip niekam tikęs. Kiek ekspertai, tiek patyrę kruizeriai sutinka, kad šiuo metu patys efektyviausi yra "spade", t.y. kastuvo tipo inkarai. Jų (kaip ir patikimų gamintojų) yra keli ir jie nuo geriausio iki blogiausio galėtų būti reitinguojami maždaug taip:
SPADE

ROCNA

Čia kruizerių nuomone yra du vienodai geriausi pagrindiniai inkarai, abu gerai subalansuoti, su išgaubta ir išplatinta viršutine galvos plokštės kraštine, kas ženkliai padidina inkaro laikymo galią įvairiuose gruntuose.

Trečias inkaras, dar tinkamas kaip pagrindinis - DELTA, jis į dugną įsikerta taip pat greitai ir patikimai, kaip aukščiau minėti geriausi, bet jo laikymo galia yra mažesnė dėl plūgo formos ir mažesnio menčių posvyrio kampo.

Du geriausi atsarginiai inkarai, kurių pataria turėti laive bent vieną - tai FORTRESS

ir/arba išardomas į tris dalis žvejų (fisherman) tipo inkaras, dar vadinamas LUKE.

O blogiausi inkarai, kurių, kaip sako autoritetai, šiuolaikinio kruizerio laive kaip ir nebeturėtų būti - tai CQR,

BRUCE,

DANFORTH

... ir toliau visokie kiti inkarai iš reputacijos dar neuždirbusių gamintojų ir naujovės rinkoje dar neišbandytos, ir tų geresnių inkarų kopijos, neaišku kieno gamintos, ir iš kokio metalo, ir t.t.

Žodžiu, kad rinkoje esanti marga įvairovė nesuvartytų, atsiminkit tiek:
Pagrindinis - SPADE / ROCNA / DELTA. Jo vieta ant laivo priekio, inkariniam kliuze. Nes jie geriausi. Period.
Atsarginis - FORTRESS (patikimas, bet lengvas, išardomas)
Atsarginis pagalbinis - LUKE. Jį naudosi, jei laivą labai ilgam paliksi dviem arba daugiau kablių užinkaruotą.

Ir tai viskas, iš ko verta sekantį inkarą rinktis...

PO KIEK KABLYS?
Kodėl CQR, jau beveik visuotinai pripažintas blogiausiu ir mažiausiai patikimu inkaru, vis dar populiariausias Lietuvoje?
Priežastys, manau, tik trys:
- mačiau ant kitos jachtos tokį
- jis pigus
- koks skirtumas, nes nenaudoju.

Kas dėl kainos, tai griežta taisyklė skamba maždaug taip - išlaidos, patirtos perkant ir įrengiant visą inkaravimosi įrangą - tai solidi, bet ilgalaikė investicija į laivo bei įgulos saugumą. Pridėčiau dar, kad tai faktorius, lemiantis gyvenimo laive kokybę. Teisingas inkaras yra brangus, gera grandinė taip pat, teisingas inkaro suktukas irgi nepigus žaislas, gera inkarinė gervė kainuos padoriai, o dažniausiai ir pats jos neįsirengsi - samdysi specialistus. Visas inkarinis ūkis yra ta laivo įrangos dalis, kur tikrai nepritaupysi. Bet tai būtinos ir svarbesnės išlaidos, nei tas naujas spinakeris, apie kurį svajojai...

MANO KABLYS
Galima kelias banginio odas primarginti, kuo vienas inkaras nuo kito skiriasi ir kuo geresnis ar blogesnis. Nori, kad tave troliu apšauktų kokiam kruizerių forume - užpilk alyvos į ugnį, kategoriškai pasisakydamas apie kokį nors inkarą. Būtinai atsiras būrys kruizerių su kitokia nuomone ir savo argumentais. Todėl aukščiau pateiktas reitingas yra dalykas, dėl kurio galima diskutuoti, bet dėl jo sutiko dauguma kruizerių, susibūrusių į virtualią Attainable Adventure Cruising kajut-kompaniją. Aš tikiu jų šimtais tūkstančių jūrmylių (visų kartu sudėjus) viso Pasaulio vandenynuos, todėl man jų patirtis ir nuomonė gyvent netrukdo. Jau daug metų šis kruizerių portalas išlieka geriausiu keliaujančių buriuotojų patirties resursu ir jų nuomonė man daug reiškia.

Nežiūrint į tai, aš neskubu keisti savo pagrindinio DELTA į vieną iš tų dviejų geresnių, nes DELTA dugną pasigauna greitai, o laikymo galios kaip ir užtenka, nes mano inkaras yra didesnis, nei pagal gamintojų rekomendacijas priklausytų mano dydžio laivui. Gal tik įpusėjus sezonui aš išmokau ramiai miegoti, kai laivas supasi ant inkaro, t.y. reikėjo laiko, kad išmokti juo pasitikėti. Tiksliau, ne tik inkaru patikėti, bet ir pačiam pramokti inkaruotis saugiai.

Patikėti inkaru labai padėjo vaizdas, kurį mačiau panėręs, kai draugas tuo metu atgaline laivo eiga įtempė inkaro grandinę, įkirto iki tol ant šono gulėjusį inkarą į dugną, o galiausiai taip truktelėjo varikliu, kad inkaras akimirksniu visai pranyko, įsirausdamas į gruntą.
Du rimti Mistraliai, išlaukti inkaruotėse, taip pat padėjo patikėti. Kelios naktys ant 1,5m bangos iš atviros jūros - kai inkaras atlaikė puikiai - tap pat prisidėjo. Šiandien žinau, kad moku savo DELTĄ įkabinti taip, kad atlaikys ir rimtą štormą, praktiškai į bet kokį dugną - smėlis, dumblas, akmenys, ar žolės. Kad tas tikėjimas atsirastų - reikia netingėt panardyt. Išmeti inkarą, įkabini jį, duodi jam grandinės, išjungi variklį - ir pūkšt už borto. Atseki pagal grandinę, kur inkaras yra ir matai, kiek jis šliaužė, kol į dugną įsikirto. Tie pėdsakai, kol šviežūs, skaidriam vandeny matosi puikiausiai, bet vėliau išnyks. Šitaip, stebint inkaro elgesį įvairiuose gruntuose, po truputį atsiranda pasitikėjimas, ir vietoj nardymo pradedi paimti alaus skardinę, o naktimis pradedi miegot ramiai.

Mistralio dienos, išlauktos ant inkaro šiaip labai saugioje Porto Vecchio (Corsica) įlankoje - atrodė taip:

Tos dvi virvės, nuo laivo klampių einančios iki kablio, įkabinto į inkaro grandinę - aš jas vadinu ūsais, nors angliškai tai snubber. Trijų vijų virvė yra elastinga, gerai amortizuoja bangų smūgius, nuima apkrovą nuo inkarinės gervės. Inkaro grandinės kilpa, nuleista į vandenį, savo svoriu irgi amortizuoja bangų smūgius ir padeda sumažinti grandinės kampą į inkarą. Kuo tas kampas mažesnis - tuo inkaras saugesnis, atitinkamai ir laivas ir jo įgula. Tokie ūsai, ar jau bent elastingos virvės kokie 3m su specialiu kabliu grandinei - privalomas laive turėti dalykas.

Ant Billabong yra 7 įvairaus dydžio inkarai, plaukiojančių, štorminių bei didžiulės dragos neįskaitant... 20 kg Delta inkaro kliuze su 75m cinkuotos grandinės "garaže", 20 kg Fortress ant kokpito relingo, 20 kg Bruce su grandine 20m plius 100m virvės pagalbinėje inkaradėžėj paruoštas greitam išmetimui, 2 x Danforth (vienas didesnis 16kg "garaže", kitas mažas tūzkui skirtas), 35kg Luke išardytas į tris šmotus ir triume pakavotas, ir dar sudedamas keturšakis mažulėlis runduke - svaidymui ant lengvos virvės, jei tektų dugne grandinę arba tinklą gaudyt...Vertikali inkaro gervė Lofrans.

Gylių, kuriuose stojau inkaruotis praeito sezono metu, diapazonas buvo nuo 2.4m iki 14m. Dažniausiai pasitaikęs gylis - apie 6-7m. Turiu 75 metrus grandinės ir bent kelis kartus norėjau, kad jos būtų gerokai daugiau. Kartais taip nutinka, kad konkrečioje vietoje yra tik viena nuo vyraujančių vėjų uždengta inkaruotė, o tau atvykus zona su komfortišku 4-7 m gyliu jau užimta. Nieko nepadarysi - stojiesi ten, kur giliau, juk ant sprando kitiems laivams nelipsi... O jei slėpeisi nuo štormo, ir jis kraštu tą inkaruotę užkabina, turėsi išleisti bent 7 kartus tiek grandnės, kiek toje vietoje yra gylio. Taip ir gaunasi, kad atsistoji, tarkim, ant 10 metrų gylio, o rimtai vėjui įsismarkavus, išleidi visą savo grandinę (75m) ir jokio rezervo atsargai (bendram grandinės svoriui dugne, plius inkaro laikymo jėga) tu nebeturi. Tada būna šiek tiek nejauku, tenka inkaruotėje budėti, kad jei inkarą užvilksi, galėtum įsijungti variklį, išlaikyti laivą prieš bangą, pasikelti inkarą ir užeiti išmetimui iš naujo. Kai viskas aplinkui kaukia, šokinėja, o vanduo apie ausis skraido - yra reikalų. Buriavimas, deja, ne vien saulėlydžio Mojito.

Atrodytų, viskas čia aišku - atvyksti į inkaruotę, neskubėdamas prasitikrini gylius laisvuose plotuose, pasižiūri, kur dugno smėlis šviečia, o kur žolių laukai, ar akmenys dugne. Išsirenki tą geriausią vietelę, protingu atstumu nuo kitų laivų - ir meti inkarą. Bet praktikoje ne viskas taip jau aišku. Kai nėra vėjo - tu matai, kur yra kiti laivai, bet visai neaišku, kur yra jų inkarai. Visi, esantys inkaruotėje, tave stebi įtariai, jiems daugiau, negu įdomu, ką tu toliau darysi. Dažnai jie patys tik labai apytiksliai žino, kurioje vietoje yra jų inkaras - nes kai nėra aiškaus vėjo, laivas stovi ne tiek ant inkaro, kiek ant grandinės svorio, o ji gali būti bet kaip po dugną išsirangius. Tas neužtikrintumas kruizerius daro šiek tiek nervingus - jei kitas laivas, jų nuomone, bando inkaruotis per arti, arba maždaug ten, kur yra kitas inkaras, kaimynai eina ant savo laivo denio ir mostais rodo, kad tau čia ne vieta. Kad to išvengti, visai netrukdo juos pakalbinti, kai plaukinėji aplinkui, dar tikrindamas gylius. Paklausi, kur jų inkaras yra, koks dugnas, kiek jis grandinės vandeny turi - tai bent žinai, kad kai inkaruotis pradėsi, jie nepuldinės po savo denį, rodydami jau į kitą pusę (nors yra ir taip nutikę).

Kai dėl inkaravimosi vietos su kaimynais diskusijų nėra - vistiek visiems labai įdomu, jie stebi, kaip tu inkaruojiesi, kiek grandinės duodi. Jiems tai tai kaip savotiškas atvykėlio kvalifikacijos testas. Čarterinį buriuotoją dažnai pažinsi iš to, kad jam atrodo, jog kai inkaras vos palietė dugną, jo laivas jau užinkaruotas, t.y. daugiau grandinės beveik nebereikia. Jis duoda atbulinę eigą ir stebėsis, kad jo inkaras nelaiko, o laivas jau beveik lipa ant tavo jachtos. Kitas gudragalvis išmes inkarą ir visą grandinę, kiek tik jos yra, suvarys dugne į krūvą tiesiog ant savo kablio ir taip paliks.

Jei nori, kad visi nusiramintų ir iš tavęs pramogos nepasidarytų, gali elgtis maždaug taip:
1. Randi sau vietą inkaruotėje, saugiu atstumu ne tik nuo kitų laivų, bet ir nuo jų inkarų. Taip, kartais vien intuicija, deja.
2. Sustabdai laivą visai, kad inkaru pataikyti į tą properšą žolių lauke ir duodi grandinės kokius 2-3 ilgius gylio toje vietoje (2G) .
3. Pačia lėčiausia eiga atgal paduodi laivą, tuo pat metu išleidžiama grandinė gulasi ant dugno, o ne į krūvą ant inkaro, kur susipainios mazgu ir pakelti brašpiliu jos nebegalėsi.
4. Kai, judant laivui atgaline eiga, būsi išleidęs apie kokius 3, gal 4 gylius, sustabdai inkaro gervę (brašpilį) ir ant šono dugne gulintį inkarą šiek tiek įkerti į dugną. Variklis dirba mažiausiomis apsukomis atbuline eiga. Stebi grandinę, matai, kad ji įsitempia, po to dar kiek stipriau įsitempia - vadinasi, inkaras pagavo dugną. Jo nagas jau įsmigo į dugną, bet tik pats smaigalys, visas inkaro galvos plotas dar nedirba.
5. Vėl pradedi išleidinėti grandinę; jei oro sąlygos geros, vėjo ne per daug ir banga proto ribose - užteks išleisti 5G (penkis gylius). Jei supa arba pučia smarkiau, ar kolkas ramu, bet lauki štormo - leisk 7G.
6. Palengva didini variklio apsukas, stebi, kaip vėl įsitempia grandinė, o laivas nustoja judėti paviršiumi, nors variklis stengiasi kiek gali. Tai inkaro laikymo patikra, jis dabar kaip reikiant įsiraus į dugną. Kiek tų apsukų reikia duoti? Ogi tiek, kad vėliau ramiai miegotum - man užtenka kiek daugiau, nei pusės variklio galios, ir aš žinau, kad mano inkaras jau dirba.
7. Pasitikrini, kiek esi grandinės išleidęs ir ten, kur dabar yra tavo inkaras, užsidedi ploteryje tašką. Vėliau, kai paros bėgyje kaitaliosis vėjas, visada žinosi, kur tavo inkaras yra, ar grandinė išsitiesus, ar apie akmenų galvas nuvingiavus, per kiek maždaug atstumo inkaras vėl į dugną įkabino, kai laivas apsisuko.
8. Dar geriau -jeigu, variklį išjungęs, su kauke ir plaukmenimis panersi, kad inkarą patikrint - nuo kiekvieno aplink esančio kruizerio gausi po keturis karmos taškus ir jau galėsi atsidaryti tą savo skardinę alaus. Jie visi ką tik įsitikino, kad grybo tu nepjauni ir tavęs jie nebebijo.

Beje, kai inkarą jau į dugną įkirtai, pasitikrink dar kartą atstumus iki kitų laivų. Koks tas atstumas bus, jeigu sukiltų vėjas ir išleistum visą grandinę, kiek jos turi? Jeigu atrodo, kad tada atsidurtum per arti kitos jachtos - gal geriau pakelti inkarą dabar ir inkaruotis iš naujo, bet kiek toliau, nei daryti tai audros metu.

Kad visada žinotum, kiek grandinės esi išleidęs, ją reikia markiruoti.
Kas naudoja specialius spalvotus plastmasinius markerius, įspraudžiamus į grandis, tas yra gal ir gerai, bet tai papildoma detalė laive, kurią reikia pirkti, kontroliuoti ar nepametei, vežiotis atsargines, ieškoti tokio pat tipo markerių parduotuvėse... per daug vargo.

... kiti kas penktą ar kas dešimtą grandinės metrą dažo spalvotų dažų juostomis, kas yra pigu ir gerai, bet nelabai...

... o ant Billabong naudojam spalvotus užveržiamus dirželius, kas man yra ir pigu ir gerai.

Dažymas man netinka, nes aš grandinės ilgį nuo inkarinės dėžės iki vaterlinijos neįskaičiuoju. Inkarinės dėžės ant BILLABONG yra dvi - pagrindinio inkaro grandinę gervė suleidžia į "garaže" (garažu vadiname papildomai įrengtą inkarinę duobę - kuo žemiau ir kuo arčiau stiebo sunki grandinė - tuo stabilesnis laivas, tuo mažiau audroje į šonus nosis maskatuoja.

Galima ją spalvų kodu sudažyti juostomis kas penkis metrus, bet prieš kitą sezoną teks senus dažus nuplauti ir dažyti iš naujo - nes grandinę bent jau kas antrą sezoną reikia apsukti, kad ji dėvėtųsi tolygiai. Todèl su spalvotais dirželiais grandinę žymėti lengviau. Prieš sezoną, kol laivas krante, išleidi visą grandinę, nupjauni senus dirželius, sudėlioji ją po 5 metrus ir suraišioji naujus dirželius. Easy-peasy... Spalvotų dirželių kodas atrodo taip:

Depth (m) Colours Depth (m) Colours
5 B 40. BR
10 . G . 45 . GB
15 . Y . 50 . GG
20 . R . 55 . GY
25 . BB . 60 . GR
30 . BG . 65 . YB
35 . BY . 70 . YG

5 metrai - juodas dirželis. 10 - žalias. 15 - geltonas. 20 - raudonas. Ir taip toliau, bet jau po du dirželius ant grandies, žyminčios reikiamą grandinės ilgį, o grandinė, suruošta žymėjimui, atrodė taip: