A Travellerspoint blog

November 2017

Atlanto žuvys. Žydai, lietuviai ir žuvys.

large_IMG_5465.jpg

Visi aplink rašo vien apie moteriškę žuvies galva ir jos autodafe - todėl gali būti, kad rašyti apie žuvis šiuo metu yra didžiulė redakcijos klaida. Tačiau ką daryti, jei žmogus ištari A, rašydamas apie žvejų uostelį Galicijoje - juk turi kada nors ištarti ir B - parašyti ir apie pačią žuvį. Tikrą žuvį su žuvies galva.

Šiuo nelengvu tautai metu redakcija užima tvirtą pilietinę poziciją ir žemiau keliais atskirais įrašais skelia žiauriai teisingus tekstus apie Atlanto žuvis, nušviesdama esmę ne iš žvejo, kaip galėtumėt tikėtis, o iš žuvies valgytojo pozicijos. Ką jūs visi ir taip žinote - aukščiau minėtos moteriškės bei jos gyvenimo draugo pastangomis Lietuvoje vėl plačiu mostu taškomasi ir aukštais statymais lošiama holokausto korta, statomos barikados ir planuojamos puolimo bei agresyvios gynybos strategijos.

Broliai ir sesės! Labas ir šalom! Baikit tas nesąmones. Ieškokim ne to kas skiria - o to, kas jungia. Duokim vienas kitam žuvį ir eilinį kartą susitaikom, nes dėl abiejų nacijų charakterio ypatumų vaidytis ir taikytis teks nuolatos. Nes esam tokie, kokie iš istorijos dantračių iškritom, o gyvenimas kartu yra ne veiksmas, o procesas. Kas vienija abi tautas - tai pomėgis valgyti žuvį ir tūkstančiai abiejų virtuvių receptų kaip ją kuo skaniau paruošti. Jeigu čia yra norinčių duoti žuvį į tą kitą barikados pusę, kyla visai logiškas klausimas - o kokią žuvį duoti, kad ją kita pusė maloniai priimtų, o nė tėkštų atgal į veidą?

Tinkamos žuvies paieškos šią vasarą mano šeimą vis atgindavo iš tviskančių prabanga marinų į Galicijos ir Portugalijos žvejų uostelius ir turgelius. Tarsi žinoję būtumėm, kokį pisinį vos mums sugrįžus Lietuvon ir dar tokį žaviai šlapią ir tamsų rudenį surengsit. Beje, ispanai yra neįtikėtini žuvies rajūnai, nes Ispanijos gyventojai suvartoja tiek žuvies ir kitų jūros produktų, kiek visų likusių ES šalių gyventojai kartu. Tas dalykas aiškiai matosi kiekvieno turgaus halėje, nes visi žuvies prekystaliai bus tiesiog apgulti pirkėjų, o prie mėsos prieis vos vienas kitas. Man tai visai patiko, nes savo kassavaitinį nuostabios jautienos steiką galėdavau išsirinkti netrukdomas kitų pirkėjų, maloniai ir draugiškai pabendraudamas su kirviu mosuojančiu mėsininku. O va prie žuvies tekdavo gerokai palaukti. Arba per arčiau prekystalio stovinčių pakaušius akimis išsirinkti žuvį, kantriai sulaukti savo eilės, stebėti kol ją pasvers ir tu patvirtinsi kainą, sumokėsi pinigėlį, o kol pardavėja žuvį nuvalys ir nuplaus - gali nueiti į daržovių skyrių. Grįžęs tu gauni savo žuvį gražiai supakuotą, visi patenkinti, šypsosi ir kviečia ateiti dar. Nacionalinis susitaikymas, tiesiog. Sakau jums - žuvis daro stebuklus, o ją valgyti yra sveika.

Atlantas pilnas geros žuvies. Jeigu reiktų pasakyti kuri mums labiausiai patiko - būtų sudėtinga kurią vieną išskirti. Tačiau kiekvieną žuvį pabandysiu jums pavaizduoti atskiru įrašu - stay tuned todėl, ar kaip ten...

Gyvendamas Atlanto pakrantėje, kiekvienas žuvies mėgėjas tampa priklausomas nuo sardinių - nori jis to, ar nenori. Sardinės yra tam tikra priklausomybės rūšis, o ne noriu-nenoriu. Tai ne pasirinkimas - tai sardinė. Ja prekiaujama visur - turguje, prekybos centruose, o Portugalijoj - net gatvėse žvejų moteriškės ja nelegaliai prekiauja. Jei policija pabando jas sudrausti - o pagal taisykles privalo - gatvėje kyla nemenkas triukšmas, todėl policininkai visais įmanomais būdais labai stengiasi šios prekybos nepastebėti. Prekyba žuvimi gatvėje yra neatskiriama Portugalijos savasties dalis ir bet kokie valstybės fiskaliniai bandymai ją riboti yra nusikaltimas tautai.

Geroji naujiena šio blogo skaitytojams žydams ir lietuviams - sardinė yra pigi. Juk noras nusipirkti ką nors gero pigiai yra taip pat dalykas, glaudžiai vienijantis mūsų tautas.

Priklausomai nuo sezono, sardinės kaina yra nuo Eur3 iki Eur6 už kilogramą. Kilogramas sardinės - tai apie 10 neblogai planktonu įmitusių apvalainokų sidabrinių torpedų. Tiesą pasakius, tai 6 pinigus sardinė kainuoja tik turistų gete, kur klientas laikomas tokiu šiek tiek kosmonautu, už ką ir yra nuolatos bei nuosekliai vietinių skriaudžiamas. Tai yra visiškai undude, tai nėra nacionalinis susitaikymas, todėl jei esate vietinis - turėkit sąžinės ir dabar staigiai apsigalvokit. Jeigu esate tas kosmonautas - gal jau grįžkit į planetą, per tamsuolių klaidą pavadintą Žemė. Nes kaip reikia vadinti mūsų planetą, kurios 71% paviršiaus yra vanduo? Žinoma, kad Okeanas!

Kiek Ispanijoje, tiek ir Portugalijoje sardinės per šventes dideles ir mažas kepamos ant griliaus. Nevalytos žuvelės gausiai pasūdomos būtinai rupia druska, įspraudžiamos tarp dvipusių grotelių ir vartomos virš žarijų tol, kol šiek tiek apdegs žvynai ir odelė. Iškepta žuvelė valgoma iš rankos (taip šiek tiek straksint nuo kojos ant kojos, nes karšta), arba iš lėkštės - kaip kam patogiau. Užgerti vynu. Jei Portugalijoj - labai tiks ir bagaceira - šnapsas, varomas iš vynuogių išspaudų. Apdegus žuveliokų odelė lengvai nusilupa kartu su žvynais, palikdama švarutėlę garuojančią ir pasakiškai skanią mėsytę, kuri lengvai atsiskiria nuo minkštų kauliukų. Su kaulais liks ir perkepę viduriai, kuriuos išmesite kartu su servetėlėm, kuriomis viso proceso metu valysit per fizionomiją tekančius jūsų širdelei būtinus Omega3. Vietiniai ekspertai sako, kad toks kepimas yra vienintelis teisingas sardinei, nes jos nesudarkius darinėjant, išlieka visas tas naudingasis mums riebaliukas. Meluoja truputį, nes visas tai tikrai kad neišlieka - ant žarijų žuvytė pradeda kaip reikiant varvėti bei dūmyti. Tie dūmijantys sardine griliai per šventes bus visur - gatvėj, terasoj, balkone - visur.

Savo laive kepėm sardinę ir neteisingai - valytą ir ant aliejaus keptuvėje, bet vis tiek buvo be galo skanu. Kepimas ant keptuvės mažiau patrauklus estetiškai, nes nuvalius žvynus, odelė lieka labai pažeidžiama ir nusilupa žuveles vartaliojant keptuvėje. Oponentui, sakančiam kad kepimas ant laužo ir su visu šūdu yra nekažką estetiška taip pat - aš pasakysiu, kad tamsta kosmonautas, nes kai esi svetur - prisitaikai prie vietinio kolorito ir tada gyveni smagiau.
Tačiau jūs galite ir nekreipti dėmesio į šias liaupses sardinei - juk sakiau, kad mes esame nuo jos priklausomi.

Ar galima sardinę duoti į kitą barikados pusę? Žinoma, taip! Kai nori, kad ten žmonės priimtų dovaną su džiaugsmu - duodi tai, ką tuo metu turi geriausia.

Beje - greitojo skaitymo pilotams - čia buvo parašyta apie sardinę, tikrai ne strimelę, jei skirtumą suvokiat. Antra vertus - vargšelė strimelė, taip nesėkmingai įgarmėjus į prastą kontekstą. Skani žuvytė pati iš savęs, kol šviezia - bet juk niekas ir nesakė, kad gyvenimas turi būti ilgas ir lengvas.

Sekantis straipsnis bus apie jūros velnią - ispaniškai rape. Labai baisus straipsnis bus, kaip iš žuvies vardo ir galima nuspėti.

Posted by gramas 11:41 Archived in Spain Comments (2)

(Entries 1 - 1 of 1) Page [1]