A Travellerspoint blog

November 2019

Nori tapti kruizeriu. Ar sugebėsi?

Kruizinis buriavimas - kaip tiltas į kitą pusę. Gali pereiti, o kada panorėjęs sugrįžti vėl ir vėl. Kodėl vieniems tai pavyksta, o kitiems – ne?

large_IMG_3859.JPG

Kodėl apie tai kalbu? Nes dar pries 5 metus žengėm tą platų žingsnį iš svajų ir iliuzijų pasaulio į kruizinį buriavimą pilna to žodžio prasme. Žinote, kad yra toks protarpinis badavimas norintiems pataisyti figūrą, tai va, yra ir protarpinis buriavimas. Protarpinis todėl, kad mes gyvendami laive keliaujame po kelis mėnesius per metus, kai sezonas sėkmingas – po pusmetį. Likęs laikas – darbuose ir kranto gyvenime. Mes ir kranto namų labai pasiilgstam, jeigu ilgiau pagyvenam laive, kuris mums irgi yra namai.

Taip vadinami full-time kruizeriai laive gyvena nuolatos, vis plaukdami į savo mėgiamas vietas tada, kai reikia vytis saulę ten, kur jūra šilta, o tu nebežinai kas yra kojinės, arba ryžtingai plaukdami savo maršrutą su tikslu apiplaukti Pasaulį ir pakeliui nuodugniai jį patyrinėti.
Taigi, tie 5 metai tai krante, tai laive - man jau leidžia daryti šiokius tokius apibendrinimus, netvirtinant kad vien jie yra teisingi. Geriau dabar savo įžvalgomis pasidalinsiu, nes vėliau ispūdžius ir atminimus užgoš kiti dalykai. Gal kam nors pravers. Kas mano – tas mano, todėl viskas čia yra subjektyvu, o kitų žmonių patirtys tikriausiai kitos, verti paminėjimo dalykai skirting, gal juos sėkmė dažniau aplankė ir jiems pavyko išvengti tų duobių, apie kurias pasakojimų galima išgirsti vos ne kiekviename kruizerių pokalbyje. Po šnekų apie wifi, wc, inkarus ir marinų kainas, žinoma – būtent tokia tvarka.

Kartu su šeima ir draugais suplaukėme Viduržemio jūrą, specialiai palikdami Graikiją ir Turkiją tingiai senatvei, kai ten nuvykus vis tiek norėsis to atradimų džiaugsmo. Šiuo metu esame Atlante, džiaugiamės čia būti ir Ispanijos, Portugalijos pakrantes bei Atlanto salas dar tikrai tyrinėsime kelis metus. Jei atvirai – tai Atlantas protą sujaukė taip, kad jau imu galvoti, kad viso gyvenimo jam neužteks. Orams namie atvėsus, kasmet Atlantu vasarą vytis gali iki Cabo Verde ir ten sukti į dešinę, o iš Karibų į Europos vasarą sugrįžti gegužę ir iki spalio pagyventi Girulių miške. Vos tik stabteliam kur nors marinoje ilgesniam laikui ir įsiliejam į vietinių kruizerių bendruomenę, ar inkaruotėse susipažįstam su kitais Okeano keliauninkais-buriuotojais, dažnai būna daug kalbų apie tai, kodėl vienus žmones toks gyvenimo stilius įtraukia visam gyvenimui, o kiti pabando ir jiems nepavyksta.

Kaip badaujantis ilgisi maisto, taip ir mes, gyvendami krante, vis laukiam dienos, kai vėl sugrįšim į laivą, savo namus vandenyne. Nes laive ir vandenyne tas beprotiškas kranto “multitaskingas” virsta ramiai chaotišku neskubėjimu, laimės ir gyvenimo pilnatvės pojūtis aplanko žymiai dažniau nei gyvenant krante, o kartu laive gyvenantys žmonės skiria daugiau dėmesio vienas kitam ir lengvai suranda daugybę laiko pasikalbėti, ar siestai užsnūsti kokpite su ką tik skaityta knyga ant krūtinės. Aplinką gali keisti kada panorėjęs, keliauti su saule ir ten kur šiltas vanduo, o socialinį gyvenimą konstruoji pats, rinkdamasis ir kaip dėlionę klijuodamas kiek ir kaip tu nori ieškoti jo krante, ar bendraujant su tokiais pat kaip tu marinose bei inkaruotėse.
Tačiau žingsnis į tokį gyvenimo stilių reikalauja daug pasiruošimo ir net tai neapsaugo nuo klaidų, kurios gali palikti sunkiai gydomus randus ne tik banko sąskaitoje, bet smarkiai suvartyti paties buriuotojo ego. Taigi – kodėl vieniems tai pavyksta, o kitiems – ne?

large_IMG_0384.JPG

Tai ne šuolis – tai perėjimas į kitą pusę
Žinau lietuvį buriuotoją, kuris iš svajonės peršoko į kruizerio gyvenimą be jokios ankstesnės buriavimo patirties. Jaunuolis susvaigo, kad nori buriuoti, pavartė kopijuotą Pardey knygą, nusipirko Amerikoje laivą ir išplaukė per Atlantą. Istorija nebuvo tokia paprasta – vandenyne buvo jūrligė rimtai nukirtus ir baimė kad tuoj žūsiu, romantika išdulkėjo su pirmais audringo Atlanto purslais, buvo noras sukti atgal, bet ego neleido, po to labai greitai atsirado supratimas kad reikia iš tos savo kopijuotos knygos skubiai mokintis čia ir dabar jei nori likti gyvas, ir valia, o gal bukas užsispyrimas, kurio dėka viskas pavyko. Tiksliai žinau – malonumo ten buvo mažiausia, nerimo buvo daugiau, bet pasitenkinimas kad man pavyko – tikrai apdovanojo vėliau. Čia kaip alpinizme – niekada net kalnų nematęs jaunuolis išeina “nugalėti” Everestą. Ir kas durniausia – tai padaro. Kokia galimybė, kad kitam tai pavyks, jeigu net pusiaukelėj link viršūnės ne vieną ir ne du mirtinai sušalusius kūnus jis kopdamas į tikslą matys, o tie žuvusieji buvo patyrę, garsūs alpinistai?

Išimtis iš taisyklės – ir mano kategoriškas patarimas – nekartoti tokios klaidos. Žingsnis į kruizinį buriavimą ne veiksmas – tai ilga ir lėkšta mokymosi proceso kreivė, be staigių kilimų ir jei pavyks – be skaudžių nukritimų.
Metų metais mokaisi buriuoti su labiau už tave patyrusiais, po to nesudėtingus plaukimus darai savarankiškai, gal imi čarteriuoti laivus kituose regionuose su šeima ir draugais ir taip pasitikrini – tinka tau buriavimas kaip gyvenimo būdas, ar ne. Ne tau vienam, kaip labiausiam psichui šeimoj – o visai šeimai ar tinka. Bent jau antrai pusei ar tinka. Jeigu tai labiau tinka vien kaip laisvalaikio hobis – gal būsi saugesnis savo gyvenime, jeigu taip ir liks.

Kur ta riba – tarp laisvalaikio ir kruizinio gyvenimo? Mes, kai nebetilpom Kuršmarėse su savo buriavimo ambicijom, plaukėm Baltiją tol, kol pasitikrinom ir supratom, kad buriavimas tikrai mums tinka, o žinių ir patirties bagažas jau galėtų apsaugoti nuo rimtos bėdos ir darant kažką sudėtingiau. Pavyzdžiui, per pusmetį nedidele burine jachta apiplaukti Skandinaviją – nuo Baltijos per Rusijos kanalus ir ežerus į Šiaurę ir ten aplink norvegus, danus, švedus - namo į Klaipėdą. Ir šis planas jau buvo pradėtas, maršruto planavimo, locijų ir jūrlapių komplektavimo fazėj, kai atsitiko laivas Viduržemio jūroj. Čarterio niekada nepirkom, nes nuo pat pradžių tebuvo supratimas - reikia keliauti savo laivu, koks jis bebūtų, nes laivas yra namai.

Nelipk į Everestą, eik į buriavimo kursus, ten atsiras kontaktų su buriuotojais, kurie ims tave kaip įgulos narį, pirk su šeima čarterius su patyrusiu kapitonu, pirk savo pirmą laivą iš kito buriuotojo kuriam jau reikia didesnio. Tavo pirmas laivas bus nedidelis, atlaidus klaidoms, nesudėtingų sistemų ir leis saugiai pačiam rinkti savo nuosavus gumbus ir juos išsilaižyti. Ir pačiam sau atsakyti – gali laivas tau būti namai, ar ne. Jeigu ne – nebijok tai pripažinti, nes buriavimas tau – pats nuostabiausias hobis, kuriuo galėjai save apdovanoti.

Padėk save į vietą
Kaip aukščiau sakyta – tarkim, taip ir padarei. Mokeisi, kaupei patirtį ir lėšas, atėjo laikas keisti gyvenimo stilių – iš laisvalaikio buriuotojo ar čarterio entuziasto tapti kruizeriu. Čia padės labai aiškus supratimas, kad vėl esi naujokas. Ir mes beveik visi bandome tai paneigti - dar viena mūsų klaida. Tu esi kiek vyresnis nei vidutinio amžiaus, gal esi sėkmingo verslo savininkas, ar šiaip karjerą padaręs, vaikai užaugo ir savo gyvenimus kuria ir tau laikas dėl savęs pagyventi. Tu Baltiją išmaišęs savo laiveliu, o didesniais čarteriavai beveik visose egzotiškose vietose ir daug matei, patyrei, bei išmokai. Na, kaip tu pripažinsi tokiom aplinkybėm, kad vėl esi kažkoks naujokas? Naujokas? Ne-ne-ne… Tavo ego to niekaip neleidžia, tu gi patyręs, tu viską žinai. Ko tu nežinai – kad žengi visai į kitą pasaulį ir jame esi tik kuklus mokinukas, todėl gebėk save ir savo ambicijas padėti į tinkamą vietą.

Aš to kadaise nesugebėjau deramai suvokti, todėl žengiau iš 8,5m lengvos plunksnelės į sunkų 13,6m laivą tokiame dideliam anksčiau net kaip svečias nebuvęs, vienas pats atsirišau Pietų Prancūzijos uoste Port Napoleon ir išplaukiau. Tos pat dienos vakare, vos praplaukęs Marselį, suprantu, kad nebesugebu užkurti variklio, vėjas dingo, aplink ir arti zuja labai manimi nepatenkinti greitaeigiai jūriniai keltai, o kranto uolos ne tiek jau toli. Drebančios iš baimės rankos buvo, gėdingas skambutis Australijoje pasižadinti buvusį savininką buvo, suvokimas kad esi vienas ir pats turi rasti sprendimą dar nepažįstamam laive - atėjo vėliau. Baigėsi viskas gerai, variklio gedimą pašalinti pavyko pačiam, bet tas kvailo naujoko jausmas, atsiradęs tada ir ilgam išlikęs, mane tikrai apsaugojo nuo rimtesnių klaidų. Po pirmos klaidos šiek tiek kukliau nesuglaudus ausų, tikriausiai būtų buvę žymiai daugiau klaidų ir logiškas sprendimas baigti tą avantiūrą, parduoti laivą dar pirmojo sezono Viduržemio jūroj metu. Žodžiu – vos įlipęs į kruizerio klumpes, nepriklausomai kiek esi su draugais čarterį plaukęs, ar kiek Baltijos matęs – esi naujokas ir savo naujos mokymosi kreivės pradiniam taške.

large_IMG_1789.JPG

Netinkamas laivas
Ne kiekvienas laivas plaukia.
Ne kiekvienas plaukiantis laivas tinka jūrai.
Ne kiekvienas a’la jūrinis laivas tinkamas sudėtingam plaukimui.
Ne kiekvienas laivas tinka gyventi jame ilgesnius laikotarpius, ar nuolatos.
Ne kiekvienas kruiziniam buriavimui tinkamas laivas leis tau išplaukti.

Savo žinių diapazono ribose esu konsultavęs žmones, perkančius savo laivus, skirtus kruiziniam buriavimui. Vėlgi – kas aukščiau sakyta – tau padės suvokimas kad esi naujokas, todėl tu negali padaryti kokybiško sprendimo renkantis laivą vien pats.
Taip jau yra – tau reikia, bet pats negali – vadinasi, reikia pirkti paslaugas iš tų, kurie žino ir gali. Mes dažniau linkę pasidaryti patys, net to nemokėdami. Ne, kruiziniam buriavime tai gali kainuoti per brangiai, t.y. beveik visas šeimos santaupas ir sudužusias į šipulius viltis ir net sukelti įvairias dramas kitose gyvenimo sferose, pvz. santykiams artimoje aplinkoje.

Jeigu man reiktų pirkti sekantį laivą – tikrai dar finansų planavimo stadijoj man būtų labai svarbūs išlaidų skyriai “brokeris” , “siurvejeris”, “mechanikas”. Mano brokeris, jei tokio prireiktų paieškai bus tas, kuris nėra pardavėjo atstovas, o geriau tas, kurį rekomendavo kruizeriai, kuriais tikiu; siurvejeris bus nepažįstamas nei brokeriui, nei laivo pardavėjui, o rekomenduotas kruizerių, kuriais tikiu; ir tikriausiai man reiks patyrusio mechaniko pagalbos, nes tikėtina, kad siurvejeris bus labiau išmanantis laivinę dalį, bet ne variklį ir visas sistemas. Ir siurvejeris net nenorėdamas, net su baimės ašaromis akyse kelsis į pat stiebo viršų, kad ataskaitoje atsirastų informacija apie viso rangouto stovį, o ne vien apie tai, kas matosi nuo denio.
Labai tikėtina, kad man prireiks daugybės vidinių pastangų, kad apsisukti ant kulno ir nueiti nuo laivo krante, jei pardavėjas negali ar nenori jo nuleisti į vandenį plaukimo bandymams. Žinau, kaip man tai bus sunku, nes įsimyliu laivus, net svetimus, dar kai tik matuojuosi juos pirkti.
Iš čia paminėtų klaidų pats nesuklupau ties “brokeris”. Aklai pasisekė man su Ancasta, nors jie buvo pardavėjo, tačiau ta patirtis man buvo labai sėkminga. Visur kitur labai ryžtingai myniau ant grėblio. Ypatingom dramom man tai nevirto, bet dabar žinau ko nebedaryčiau.

Niekada nebūsi pilnai pasirengęs
Daug kartų marinose esu sutikęs kruizerių šeimas, kurios niekur taip ir neišplaukia, nes laive vis dar yra nebaigtų darbų. Metų metais juos gali matyti vis atvykstančius ant laivo nesibaigiančiam remontui ir pasiruošimui.
Jeigu tu perfekcionistas, kuris sekančio žingsnio nedarys tol, kol prieš tai suplanuotas darbas nėra pabaigtas idealiai tiksliai ir taip, kad prie jo nebereiktų sugrįžti – net nesimatuok savęs į kruizinio buriavimo gyvenimo stilių. Kad viskas baigsis nusivylimu – beveik garantuota, jeigu nesugebėsi saves nulaužti. Savo perfekcionistą turėsi užspausti kampe, uždaryti į savo tamsiausią runduką ir nuolat saugoti, kad jis neišlįstų. Retkarčiais leisi, kad jis tau patartų, bet valdyti situaciją – jokiu būdu.
Žiūrėk, ko reikia pirmiausia - kad vanduo būtų už borto o ne viduje, įgula viduje, o ne už borto, stiebas ryžtingai aukštyn, kylis žemyn. Visa kita kaip nors iš eigos sutvarkysi. Ar sugebėsi?
large_IMG_0425.JPG

Jūroje net vandens molekulės juda chaotiškai, t.y. savo betvarkės keliu, griežtai apribotu gamtos dėsniais. Entropijos mastai gamtoje nuolat didėja, o antrasis termodinamikos dėsnis jūrai – chaosas plinta. Nuolat besikeičianti situacija jūroje - gyvoje, kintančioje ir agresyvioje aplinkoje - yra perfekcionisto košmaras.
Priimk tai kaip aksiomą - visi laivai nuolat lūžinėja, seni ir nauji, remontai niekada nesibaigia ir net vilties neturėk, kad kada nors neliks laivui reikalingų darbų. Ko nesugadinsi pats savo nevykusiais sprendimais – tas luš dėl nusidėvėjimo visai natūraliai. Visko atsargoje laive turėti negali, todėl nuolat vilksis sąrašas dalykų, kuriuos reikia surasti nupirkti, atsisiųsti ir pakeisti. Jei tiksliau – ne mažiau, kaip du sąrašai – neatidėliotini dalykai ir antras – “šiaip reikia padaryti”. Remontuosi pats tai ką sugebi, jei ne – brangiai už tai mokėsi. Net jei esi įsitikinęs, kad savo laive gali ir pasidarysi viską – be perkamų paslaugų ir darbų apsieiti tikrai nepavyks. Ir tai darysi užsienio šalyse, kur naujoje vietoje esi eilinį kartą vėl naujokas.

Kaip kruizeriai patys iš saves pasišaipo - tau atrodo tereikia nuvykti iš taško A į tašką B, bet kažkaip nuolat atsiduri C arba D ir vėl ieškai kaip surasti tą nelemtą B. Tik laiko klausimas kada nuolat judantis ir gyvas net artimiausių veiksmų planas perfekcionistui nuneš stogą.

Pavyzdžiui, esi inkaruotėje nepažįstamoje vietoje ir reikia pakeisti dujų balioną. Taip paprasta - imi laivo balioną, sėdi į valtelę ir išsilaipinęs krante pakeiti? Tikrai ne. Išsilaipinęs be jokio baliono, krante ieškai su kuo gali susikalbėti, bandai suprasti ką vietiniai šneka ir eidamas maždaug ta kryptimi, bandai surasti vietinio dujininko verslą. Garantuotai ateisi į vietą per siestą. Tą dieną likusį laiką krante užsiimi kažkuo kitu, o kitą dieną pasiimi balioną iš laivo ir gauni naują krante. Dvi dienos - arba kiek kruizerių reikia, kad pakeisti lemputę. Dažniau negu norėtum, tu esi tik kvailas užsienietis šiek tiek pažįstamam krašte, tačiau nei kiek dėl to nestresuoji, netgi jautiesi laimingas. Taigi laive vėl dujų yra! Ar sugebėsi nelaukti to didžiojo džiaugsmo, o vertinti tai, ką davė ši diena?

Lūkesčiai
“Žiūrėk Pranai, plaukiu už dyka!” – šitaip, praplaukdamas nedidele burine jole pro kateristus Kuršmarėse, žemaičiuodamas juos erzindavo vienas iš mano buriavimo mokytojų Kastytis. Nes kai plauki su burėmis – taigi „už dyka“, nes kuro nedegini. Kai plauki savo nuosavu laivu, o ne čarteriuotu – taigi paskaičiuok kiek sutaupai per dieną, gi vos ne „už dyka“ gaunasi, nes jokiems plėšikams brangininkams tau laivą paskolinusiems, mokėti nereikia. Ir gimsta mitas tavo galvoje, kad jei keliausi savo nuosava burine jachta – Pasaulį pigiau pamatysi. Pamiršk tai. Nepasakosiu kodėl, dėl daugybės priežasčių - bet pamiršk.
Pigiau bus skristi ten, kur egzotiškas atostogas nusipirkai, o mes, gyvenantys savo laivuose ilgiau ar trumpiau - visada esame ten, kur yra laivas ir juo lėtai, vieną po kito „atidarom“ sau vis naują plaukiojimo regioną, dažnai sugrįždami ten kur jau buvę, nes taip užsinorėjo.

Skaičiuojantys vietas kur yra buriavę čarteristai kelis kartus daugiau šalių ir regionų pamato nei vidutinis kruizeris, kuris net nesupranta kam reikia su kažkokiu tvarkaraščiu skubėti, kam tas šalis skaičiuoti, jeigu gali jas lėtai, neskubėdamas pagyventi.

Kitas neretai nuviliantis lūkestis – kad pinigų ir pajamų klausimą kaip nors išspręsiu jau kelyje. Saugiausia, žinoma, turėti dar prieš išplaukiant suformuoti du biudžetus, abudu ne tokie jau ir menki. Vienas kelionei, kitas, kaip aš jį vadinu „screw you money“. Tas antras fondas yra tavo saugumo pagalvė – neliečiamas rezervas, vos tik pabandai save įkalbėti, kad nors trumpam nuo jo paimsiu, nes man taip norisi kažko – atsakymas sau pačiam visada vienas ir tas pats „screw you“. Šiais pinigais tu sumokėsi savo sugrįžimą į kranto gyvenimą, gal pirksi būstą, gal į verslą sudėsi, ar jais prie pensijos prisidursi, kad vargti nereiktų. Rimtai bėdai nutikus, šie pinigai bus tavo viltis ir gelbėjimo ratas, nes labai tikėtina, kad draudimo pinigų nepamatysi, kiek jais betikėtum. Kitaip sakant – „screw you“ fondą panaudosi, jei vėl gyvenimo stilių keisti teks.

Pirmasis fondas – tavo dabartinio gyvenimo lėšos. Gerai, kai pradedi su pakankama santaupų suma, taip ir daryti reiktų kol apsiprasi būti kruizeriu, nes kitų iššūkių pirmais metais tau netrūks. Tačiau ir santaupos kada nors baigsis. Iliuzija, kad plaukiodamas kažkaip panaudosi savo ankstesnės karjeros metu įgytas valdymo, bankininkystės, kitų prestižinių karjeros dedamųjų ir CV perlų žinias liks tik iliuzija. Kuo aukštesnio lygio tavo išsilavinimas – tuo sunkiau bus jo pagalba generuoti naujas pajamas kelionės metu.

Kruizerio gyvenime visada nugali praktiniai sugebėjimai – dyzelių mechanikas, elektronikos specialistas, burių meistras, dailidė ar stalius, suvirintojas ir pan. – visi amatai, kurie pritaikomi pramoginėje laivyboje, ypač laivų remonte, tau padės žymiai daugiau. Kartais galima sutikti buriuotojų, pakeliui pauždarbiaujančių ir rečiau sutinkamais būdais – Ispanijoej teko marinoje stovėti šalia laivo, kurio savininkas verčiasi senų antikvarinių baldų restauravimu. Nemažos jachtos galinis denis, uždengtas pavėsine, buvo virtęs baldininko dirbtuvėmis. Vienas sutiktas olandas savo dideliu metaliniu keču iškėlinėjo nuskendusias per uraganus jachtas Karibuose ir jas pardavinėjo, arba pagal municipaliteto užsakymą nutempęs vėl skandino vietose, kur formuojami koralų rifai, ar nardytojų atrakcijos. Kitas pavyzdys, bet labiau išmintis nei taisyklė – sutiktas ir prakalbintas buriuotojas yra profesionalus TowMaster – buksyravimo specas, imantis po kontraktą kasmet, kad paruošti naftos platformą pertempimui į kitą regioną ir vadovauti kelių žmonių komandai platformoje , kol vyksta pats veiksmas. Kai per dieną uždirbi nuo 2000 iki 4000 pinigų – užtenka ir vieno kontrakto, kad galėtum be rūpesčių tęsti savo kelionę, sugrįžęs į savo laivą.

Labai rimtai nevertinu uždarbio internete galimybių, nors gal vienas kitas buriuotojas sugeba tai padaryti. Lengvas ir malonus būdas uždirbti yra kviestis kartu paplaukioti už tai atsiskaitančius bičiulius, o dar daugiau sutinkamų kruizerių norėdami papildyti kelionės biudžetą, laivą palieka ten kur saugu ir pigiau, o patys pusmečiui grįžta į savo kranto karjerą. Uždirba, pasitaupo – ir keliauja toliau.

Dažnai sutinkamas būdas ir ko gero yra protingiausia tokią galimybę turėti – kelionė finansuojama iš pasyvių pajamų – krante palikto nekilnojamo turto nuomos, ar reguliariomis pajamomis iš kitų investicijų. Apie pinigus ir kruizinio buriavimo kaštus rašiau anksčiau - todėl nesikartosiu.
Žodžiu, neišpulk į jūrą vien galvodamas – ai, kaip nors susitvarkysiu. Sėkmė ir kelionė be ypatingo streso tenka tiems, kas turi aiškų finansinį planą.

Ir dar yra didelė daugybė dalykų, kuriuos verta gerai apgalvoti, prieš atsirišant nuo kranto, kad surasti kitokią laimę.
Šaukite savo signalinę raketą komentarais, duokite man žinią ar tai jums įdomu, ginčykitės, siūlykit temas ir jas aptarsim vėliau.

Posted by gramas 23:19 Comments (16)

(Entries 1 - 1 of 1) Page [1]