Tęsinys. Anksčiau buvo: I dalis, II dalis, III dalis, IV dalis, V dalis.
Andreas įsipatogino SCORPIO kokpite, ir nei jachtos virves skambinatis vėjas, nei vis palašnojantis lietutis jam nei motais. Apsirengęs tik marškinėliais bei šortais, o mums ir su striukėmis nėra per karšta - užsigrūdinę tie švedai. Jo sūnus kartu su Jonu kajutėje pirštus sukišo į iPadą, Lolita įsitaiso tarpduryje, po kokpito stogeliu, ir vis papildo mūsų stiklines romu. Andreas, jam apie 40, kartu su šeima atostogauja, plaukdami apie Gotlandą dideliu kateriu. Jis man padėjo užnešti vieną iš virvių, kuriomis aną dieną bangų daužomą SCORPIO atitraukiau nuo krantinės, tai šiandien, pamatęs jį su sūnum vaikštinėjant krantine, atsidėkodamas pakviečiau stiklui romo. Vienu stiklu pasisėdėjimas nesibaigė. Dviem irgi...
Plepus kaip reta švedas pasitaikė, todėl naudojuosi proga kuo daugiau apie numatomą plaukimą išilgai Gotlando vakarinio kranto sužinoti. Klausinėju jį apie Karlso salas - Didžiąją Stora ir Lilla Mažąją. Abi jos yra ornitologiniai draustiniai. Klausiu, ar tikrai jas reikia apiplaukti dideliu atstumu, kaip sako locija, ir kas tas didelis atstumas yra. Jis sako, kad visi žino apie draustinį, bet "who cares" - plaukia sau visi tiesiai tarp salų ir nesuka galvos... Žinoma, jeigu norėtum švartuotis Didžiojoje Karlso, turi tam gauti leidimą iš kažkokios gamtosaugos kontoros krante. Lysi ten be leidimo - garantuotai būsi pradžiugintas bauda. Prisako būtinai apsilankyti Lauter marinoje Faro saloje - nuo ten pėsčiomis nupėdinti iki pakrantėje braidančio uolų pulkelio. Tai raukarai - vėjo ir bangų kūriniai - kalkamenio stulpai. Lauteryje jų visas parkas, ir į ten turistai važiuoja iš viso pasaulio. Vaizdai kaip Mėnulyje. Ir išvis - visą Faro salą reikia apvažiuoti ir pažiūrėti - ji turi ką parodyti, ne veltui švedų legendinis kino režisierius Ingmar Bergman savo namus ten įkūrė.
Dar jis prisimena savo vaikystę, kai visa šeima su savo jachta keliavo apie Baltiją, ir lankėsi tuometiniam Leningrade. Jis iki šiol atsimena kalašnikovais ginkluotus rusų pasieniečius, piktais veidais kratančiais kiekvieną laivo užkaborį... Lankėsi jie tada ir Klaipėdoje, bet jokio ryškesnio prisiminimo ji nepalikus: "Klaipeda - that was just another dull soviet city. Sorry to say that".
Vakarėlis ėmė kelti rimtą grėsmę mano romo atsargoms, o kelionė dar net neįpusėjo. Todėl tenka svečiui pasakyti, kad sorry, but party's over, ir dabar mes eisime ilsėtis, nes rytoj ryte išplaukiam. Dull city - o tu atplauk savo kateriu sorry to say that į mūsų Klaipėdą šiandien...
Liepos 16-os rytas išaušo saulėtas, vėjo dar daug, bet Pietvakarių kryptis mums puikiausiai tinka. Šeimynai dar miegant, 6.00 val. atsirišu nuo krantinės. Siauru, bet puikiai gairėmis sužymėtu farvateriu išplaukiu į Burgsvik fiordo vidurį, ir dar kurį laiką suku didelius ratus, kalibruodamas autpiloto kompasą. Po to pasikeliu bures, aplenkiame Nasrevet švyturį, ir išlendame į atvirą jūrą.
Karlso salų skardžiai tikrai įspūdingi, visa jūra pilna juodų paukščių baltais pilvais ir tokiais pingviniškais snapais. Tai alkos - angliškai razorbill. Čia, salose, jie didžiulėmis kolonijomis ant uolų peri savo jauniklius. Vien perėjimui šiems jūriniams paukščiams tėra reikalingas krantas - šiaip jie visą gyvenimą praleidžia jūroje. Tikri jūrininkai tie razorbillai-bilobilai.
Visa Gotlando vakarinė pakrantė - tai kalkamenio rifas. Apie 100-200 metrų nuo kranto tęsiasi sėklius, pilnas pribarstytas akmenų, o po to staigus karnizas, už kurio gylis apie 70, vietom apie 100 metrų. Išilgai kranto vandenį stumdo srovės, kurios kartais iš gilumos pakelia šalto vandens mases, ir, joms susilietus su saulės įkaitintu oru pakrantėje, vasarą apie salą dažnai susiformuoja tiršto rūko frontai. Kai vėjo nėra, tokie rūko laukai gali iškabėti visą dieną. Į tokį frontą papuolus, reikia žinoti, ką darai ir kur esi. Buriavimo teorija sako, kad tada išsivynioji jūrlapį, ir šalia kranto plaukioji šalia pasirinktos gylio linijos, pageidautina nedideliame gylyje, kur ant tavęs joks didelis laivas neužsirioglins. Nemanau, kad tokia taktika Gotlando pakrantėms tinkama. Čia vieną akimirką gali turėti apie 100m gylio, o sekančią minutę jau gali būti atsirėmęs kyliu į tą priekrantės karnizą. Teisingiau būtų prie kranto nesispausti. Šiandien tokio pavojaus nėra, diena fantastiškai gera, ir čiuožiam visai smagiai, spinakerio pūslės traukiami...
Vakarop, pamažu artėjant prie Likershamn marinos prieigų, vėjas išsikvepia - leidžiame spinakerį, ir jungiame variklį, kad iki tamsos uostelį pasiekti. Vairuoti lieka Jonas, aš įsitaisau kajutėje. Nei bluosto sudėti nesuspėjau, kai Jonas susirūpinusiu balsu šaukia mane viršun, nes iš išmetimo vamzdžio verčiasi balti dūmai. Nespėju net iš kajutės išsikepurnėti, kai variklis pradeda springdamas čiaudėti, ir apsukos krenta tiek, kad sraigtas vos ne vos sukasi. Skubiai išjungiu variklį visai, tikrinu kuro lygio skalę - negali būti, kad kuras pasibaigtų - juk beveik pilnu baku iš Burgsvik išplaukėm... Kuro yra sočiai. Atsidarau variklio dangtį - viskas atrodo tvarkoje, tai bandau vėl laivo širdelę jungti. Įsijungia variklis pačiaudėdamas, bet kai bandau apsukas sukelti - jis į tai nereaguoja, pupsi sau vos sukdamasis, ir vėl pradeda tirštą baltą dūmą mesti. Vėl išjungiu, pats mintyse perkratinėdamas visas galimas gedimo priežastis. Labiausiai bijau, kad būsime variklį perkaitinę, cilindrų bloko galva gali būti įskilus, ir aušinimo skystis patenka į cilindrus - iš čia ir dūmai tie balti. Kol variklis karštas, visai nesinori tikrinti antifrizo lygį, atidarant dangtelį ir nusivirinant pirštus garais. Išvynioju genują, groto ir nuleidę nebuvom - sodinu Lolitą vairuoti tolyn nuo kranto, o pats susirandu įrankių krepšį, ir vėl stačia galva neriu į variklio skyrių. Pradeda byrėti įgulos klausimai. O kas dabar bus? O ką darysim? O kaip uostą pasieksim? O kaip namo grįšim, jei laivą čia teks palikti? Kala minimum po du klausimus per kvadratinę sekundę! Į kai kuriuos dar bandau ramiu balsu atsakinėti, o pačiam tai nelabai ramu, nes gedimo priežasties dar nežinau. Jei iš tikro bloko galvą suskaldėm - o brolyti, tai čia jau rimta, laivą tikriausiai teks palikti čia, o patiems namo keltu grįžti, ieškoti kur naują galvą nupirkti, kartu su meistru iš Lietuvos vėl čionai atkeliauti, laivą sutvarkyti, ir atgal namo per Baltiją persimesti. Paini schema gaunasi, o ir į monetą subėgtų labiau nei padoriai... Negerai. Jau geriau vien burėmis link namų judėti, juk burinėje jachtoje šiuo metu gyvenam, gi ne motoristai kokie... Irgi gero nieko - reikštų, kad atostogos vos prasidėję baigėsi.
Variklis kiek atvėso, ir tikrinu aušinimo sistemą. Viskas tvarkoje, vadinasi galvos mes nesuskaldėm, ir problema turi būti kuro padavimo sistemoje - stebuklų juk čia būti negali. Ramiau nuo to smarkiai nesidaro, nes jau atsiranda kita baimė - jei sugedo aukšto slėgio siurblys, tai patys šitos problemos mes neišspręsim - ir vėl mano mintys sukasi tuo painios ir brangios schemos keliu. Bet juk baltų dūmų tada nebūtų - springtų variklis, ar išvis nesivestų - bet dūmus tai turim, ir sočiai... Įgulos klausimai vis krenta kaip žirniai, ir retkarčiais jau pasigirsta kažkas panašaus į tai kaip čia dabar netvarkingu laivu į kelionę išsiruošėm... Jau taip gana grubiai liepiu visiems tylėt. Staiga tyla, pilnas laivas nebylių. Tyli jie irgi labai iškalbingai - pamanyk, įsižeidė... Kas durniausia - vėjas visai nurimo, ir burėmis į uostą įplaukti nepavyks, ant inkaro šitam gylyje irgi neatsistosi. Dreifuojam, srovė neša išilgai kranto, kur nuneš - nežinom. Tikrinu visą kuro kelią nuo pat bako iki variklio. Ne iškart, bet pastebėjau, kad pirminio kuro valymo filtro stiklinė dalis kažkokia mažiau skaidri atrodo, nei įprastai. Pasirodo, filtras pilnut pilnutėlis vandens... Dėl to ir nepastebėjau iškart, kad pilnas - kai tik dalis tos stiklinės gaudyklės būna su vandeniu, o dalis su kuru - ta riba tarp skysčių labai aiškiai matosi, o dabar - ne taip ir lengva buvo pastebėti. Visiškai neaišku, kaip tiek vandens į kurą pateko, bet jis jau nukeliavo kiaurai visą kuro sitemą - per antrinio valymo filtrą, kuro siurblį ir purkštukus iki pat cilindrų. Iškart lengviau man ant širdies pasidaro, kai bėdos priežastis žinoma, ir jau aišku, ką daryti. Turiu visus reikalingus filtrus atsargoje, juos pakeičiu, po to reikia kuru juos užpildyti ir nuorinti visą sistemą. Paeiliui atsukti kiekvieną purkštuką, starteriu prasukant variklį, išleisti oro burbulus, kol švarus dyzelinas pradės plūsti, ir vėl tampriai purkštuką užsukti. Kuro po varikliu prisilaisčiau pakankamai, pats visas išsiterliojau iki ausų, bet smagu be galo, kad pats sugebėjau gedimo priežastį nustatyti, ir teisingai viską sutvarkyti. Kai įgula ovacijomis pasitiko vėl sklandžiai besikuriantį ir dirbantį variklį, vėl jaučiu, kad mano akcijos šiame laive stipriai pakilo.
Taip, paskui save vilkdami dyzelino kvapo šleifą, 20.00 val. palengva ir įplaukėme į Likershamn mariną. Prisirišame galu prie plūduro, nosimi į krantinę, ir puolu tvarkyti prilaistyto kuro smarvę. Praskiedžiu tą visą džiaugsmą Fairy koše, surenku viską kempine į kibirą, išpilstau į tuščius Vytauto butelius, ir paslapčia "utilizuoju" marinos buitinių atliekų konteineryje. Znai nashix.
Vakarieniaujame kas kus-kusu su mėsa, o kas baltu moscatel vynu su lašiša ir rūkytomis krevetėmis. Niekas ir nesakė, kad gyvenimas visiems vienodai teisingas... Matyt, šitokia nepilnamečių diskriminacija sukelia skilimą SCORPIO įguloje sekantį rytą. Įgula skyla į vieną gulėtoją čia pat esančiame pliaže ir du ėjikus tikrinti, kas ten įdomaus krante yra.
Likershamne įdomaus buvo surasta:
- tikrai įspūdinga Jungfru - Mergelės uola - pats aukščiausias Gotlando raukaras. Uola styro ant pat stataus skardžio krašto. Nuo jo ilgai stebimės, kad švedų Baltijos vanduo toks pat skaidrus kaip Viduržemio jūroj. Toliausiai nuo kranto matosi dugnas, akmenys, augmenija - nu nepaprastai skaidrus ir švarus vanduo ten.
- kranto gynybos sistemos dzotas. Tvarkingai užrakintas, matyt, tinkamas panaudojimui pagal paskirtį, jei Gotlandas vėl nuspręstų nepriklausomu nuo Švedijos tapti.
- skardžiai pakantėje su nuostabiomis panoramomis. Ir takas miške, turėjęs atvesti prie pakrantės švyturių. Deja, improvizuoti pietūs bruknių pievelėje ant skardžio krašto sukėlė ūmų viso kūno aptingimą, ir planas lankyti švyturius pasikeitė grįžimu į mariną pokaičio miegui.
- žvejų kaimas marinoje. Kadaise tie visi namukai buvo žvejų sandėliai. Dabar jie tapo privačiais vasarnamiais, žvejybos padargų muziejumi, o viename įsikūrė žuvies parduotuvė, kuri tuo pat metu yra ir uosto kapitono biuras. Šalia padrėbti keli kareiviški dviračiai, kuriais, jeigu nori, gali pavažinėti po apylinkes, ar artimiausią miestelį už kelių kilometrų, kur yra kažkokia vieno pliuso švedų maksima.
- le'storanas su žuvies patiekalais ir chaliavnu wi-fi.
- lauko virtuvė su didžiuliu puodu, matyt, per kaimo šventes jie ten žuvienę verda. Dar nuo Joninių likęs stulpas su žolių vainikais. Antropologai sako, kad toks stulpas kiek pas mus, tiek pas juos senų senovėje, dar pagonybės laikais, buvo falo simbolis. Ne, čia ne tas falas, kuris virvė burei pakelti...
- švaraus smėlio pliažas, kuriame ir randame savo stropiai besideginantį atžalą. Nuo pliažo į įlanką nutįsęs molas, nuo kurio azartiškai nardo kiek senas, tiek jaunas.
Likershamn - labai vaizdingoje vietoje įsikūrus, saugi ir nuo visų krypčių vėjų gerai uždengta marina. Verta užsukti, jei norisi vieną kitą dienelę patingėti, ar reikia štormą pralaukti. Kuro čia negausit, parduotuvė tolokai, o visa kita - wc, dušai, sauna, skalbykla, elektra, santūrus, bet dalykiškas ir mandagus aptarnavimas - visa tai yra.
