December 2014

Retkarčiais paklausiu kolegų buriuotojų, kodėl jie tai daro.
Niekas daugžodžiauti nepuola, nes, matyt, pats klausimas kvailas. Atsakyme po trumpos pauzės dažniausiai yra toks labai prancūziškas gūžtelėjimas pečiais ir vos keletas žodžių.

Kad net nežinau - kažkaip reikia man to...
Neįsivaizduoju savęs darant kažką kitą...
Aš - laivas - ir jūra...
Ta vandens energija...
Nes tik ten save ir kitus iš tikro pažinsi...
Svečių šalių uostai, kiti kraštai ir jų žmonės...
Varžybų adrenalinas...

Man tinka tokie atsakymai, net visi iš karto, nes kiekviename yra ir manęs, kaip ir kiekvieno buriuotojo, dalis. Tačiau iki pilno supratimo kodėl aš pats buriuoju ir kuo toliau, tuo labiau to noriu - iki pilno suvokimo - kažko vistiek trūksta.

O ką, jeigu buriuoju todėl, kad esu žmogus? Ne tai, kad vien žmogus sugeba vėjo energiją įdarbinti - yra net buriuojančių jūros moliuskų, vadinamų fizalija, arba portugališku laiveliu. Jie moka burę vėjui pakelt ir šitaip gana toli nukeliauti gali, maisto, visokio planktono surasti. Tačiau gamtoje vien tik žmogus moka sąmoningai rinktis visiškai neracionalius elgesio modelius. Senovėje, kai buriniam laivui, kaip transporto priemonei, nebuvo alternatyvos, buriuoti, t.y. per vandenis gabenti krovinius ir žmones, plaukti žvejoti - buvo visiškai racionalu. Lygiai taip racionalu, kaip kad augalas pasigamina nektaro, kad priviliotų bitę, kuri jo žiedadulkes nuneš į kitą augalą. Paukščiai skrenda ten, kur šilčiau, kai pas mus vanduo pasidaro kietas. Irgi racionalu - kažką sulesti juk reikia. Gyvojoje gamtoje viskas yra racionalu ir praktiška. Gyvūnų rūšys, nepaklūstančios racionalumo dėsniams, yra pasmerktos išnykti. Todėl tam moliuskui buriavimas yra išlikimas ir būtinybė, o žmogui? Gaunasi, kad elgtis neracionaliai ir kvailai (buriuoti) - vien žmogaus privilegija.

Šiandien norint nuvykti iš vieno žemyno į kitą, pats protingiausias sprendimas yra skristi lėktuvu. Greitai, pigiai ir saugiai. Tai ne, kažkodėl sėdame į jachtą ir mėnesį, o tai ir du - supamės ant bangų, kad kirsti Atlantą. Mušami štormų, jūrlige žiaukčiojantys, adatom subadytom rankom lopydami sudraskytas bures, šlapi ir pavargę, bet vistiek laimingi. Šlapiu burmaišiu trenkti romantikai. Racionalu? Tikrai ne. Tai ir sakau, kad gamtoje vien žmonės sugeba elgtis šitaip neracionaliai. Iš čia ir klausimas - tai kodėl tai darome? Juk tikrai ne tam, kad išnykti.

Manau, kad atsakymas yra žmonių pasąmonę veikiantis nuo kažkokių priešistorinių laikų išlikęs klajoklio genetinis kodas. Mes, lietuviai, taip pat esam klajokliai - ES labiausiai migruojanti tauta, o nuo seno ir po visą Pasaulį plačiai pabirę. Teisus Aleksandravičius, kai sako, kad savo sėslumo iliuzija tik save apgauti bandom. Klajokliai mes, juk sanskritą tikrai ne Žemaitijos girioj tarp baravykų suradom, o kažkur nuo Indijos ir Tibeto parsinešėm.

Ne pas visus tas klajoklio kodas tiek aštriai pasireiškia, kad iš namų išvarytų, bet buriuotojai tą kodą turi tikrai. Klajokliui buriuotojui reikia ne nuvykti iš vieno taško ant gaublio į kitą, o nukeliauti. Ar jaučiat skirtumą - nuvykti ir nukeliauti. Kai kertam Atlantą lėktuvu, ar kruiziniu laineriu - mes vykstame. Kai plaukiame per jūrą jachta - mes keliaujam. Keliaujant lėtai - taip, kaip reikalauja tas mūsų klajoklis - daug ką apmąstai, perkrauni savo matricą, surikiuoji mintis, sužinai kaskart šį bei tą naujo apie save ir aplinką. Keliaudamas išloši laiko, kurio sėsliame gyvenime tau nuolat pritrūksta. Laiko pokalbiui, bendravimui, knygai, mintims. Ir iš kelionės visada grįžti namo pasikeitęs.
Laikui bėgant, tas pasąmonėje tūnantis klajoklis vėl ima nerimti, šurmuliuoti, namuose ir savo kailyje vėl tampa ankšta ir šitaip jis stumia mus į kitą kelionę. Tada man vėl reikia buriuoti.

Link šių painių schemų mane pastūmė Werner Herzog, žymus vokiečių kilmės kino režisierius, prodiuseris, aktorius, scenaristas ir autorius.
Jis visai ne buriuotojas, tačiau labai anksti suprato savo klajoklio kodą, kuris jį verčia keliauti pėsčiomis. Herzog sako, kad turizmas yra nuodėmė, o keliavimas pėsčiomis - dorybė. Jeigu nori nuoširdžiai padaryti kažkokį tikrą dalyką, privalai tai daryti keliaudamas pėsčiomis. Tarkim, tu gyveni Vokietijoje, o moteris, kurią tu myli - Italijoje, kur nors Milane. Tai va, jei sumanytum jai pasipiršti, privalai pėsčiomis nueiti į Milaną ir ten jai pasipiršti. Kitaip tai nebus tikra.
Jauti kampą? Skamba kaip visiška nesamonė, bet tik iš pradžių. Juk kol nukėblinsi į tą Milaną, turėsi laiko ir apsigalvoti. O jeigu nuėjęs dar žinosi, ko nori - tai bus tikra.

1974 m., kai Herzog'as buvo dar jaunas, bet jau produktyvus ir sėkmingas kino menininkas, jis sužinojo, kad Paryžiuje miršta garsi Vokietijos kino kritikė Lotte Eisner. Matyt, klajoklis Werner širdyje pareiškė, kad jeigu jis pėsčiomis nukeliaus pas ją į Paryžių iš Miuncheno, jo kolegė ir draugė nemirs. Kaip antrą šios kelionės priežastį, jis pasakė, kad "ir dar aš norėjau pabūti vienas". Išėjo žiemą, taip, kaip stovi, nakvynei įsilauždamas į apleistus vasarnamius ir ūkininkų tvartus. Nesibaigianti pūga, tai lietus, tai sniegas - netruko pritrinti kojas... Raišas klipata, pusbadis ir dėl apsileidusios išvaizdos iš visur vejamas kaip atgrasus valkata, visą kelią vienas pats ir neieškodamas draugijos - per tris savaites jis pėsčias atėjo į Paryžių. Kino kritikė nemirė. Kiek prie to pasveikimo prisidėjo Herzog'o kelionė, o gal labiau auka - aš nežinau. Tačiau 1978 metais jis kelionėje darytus užrašus sudėjo į knygą Of Walking In Ice. Jis išmaišęs visą pasaulį, jį kino sluoksniuose laiko daugiausiai keliaujančiu režisieriumi. Žinoma, kad jis naudojasi visais civilizacijos privalumais - jis ir lėktuvais skrenda ir traukiniais važiuoja ir Facebook'e jį surasit. Herzog'as save įvardina kaip lygiai tokį pat tingų ir civilizacijos išlepintą, kaip bet kuris kitas žmogus. Tačiau dėl tikro reikalo ir rimtos priežasties, jis sako, kad visada keliauja pėsčiomis.

Nes tik einančiam atsiveria Pasaulis.

Man Pasaulis atsiveria buriuojant. Matyt, tas mano klajoklis širdy - toks su dryžuotais marškinėliais - tai jis ne pėsčiom žygiuoti, o plaukti su burėm man liepia.

Kad tavo burės nuo palankaus vėjo skambėtų, kad Neptūnas, bangą pagriebęs, per stipriai į žandą nemuštų, kad laivas tave saugotų tiek, kiek tu rūpinies juo... Ir svarbiausia - kad drąsiai svajotum. Apie kelionę, atradimus, sutiktus žmones ir apie tą krantą su palmėm, kur dar vaikystėj norėjai nuplaukti... Jos pildosi, kas žino, gal net kitąmet, jei nebijosi įleisti svajonę į savo bures!
Su Kalėdom !

Jau buvau minėjęs apie visiems ES piliečiams prieinamą pramoginių laivų registraciją ne Lietuvoje. Yra bent keletas sklandžiai suderintų kanalų, kuriais pasinaudojęs, kiekvienas laivo savininkas gali laivo registracijos šalimi rinktis Maltą, Nyderlandus, Švediją, Belgiją, Prancūziją, bet yra ir kitų...

Tik kam man to reikia? Juk čia mano šalis ir man patinka mūsų trispalvė; tai kodėl turėčiau ją keisti į kitą vėliavą? Nors puikiai žinau, kad mūsų vėliava Viduržemio jūroj susilauks daugiau tarnybų - muitinės ir coast guard'o dėmesio, daugiau kreivų žvilgsnių marinose bei inkaruotėse - o va tačiau visitiek - todėl, kad man patinka...

Šiuo metu jau turiu visus laivo, įsigyto Viduržemio jūroje, nuosavybės dokumentus ir pradedu jachtos registracijos Lietuvoje procesą.
Laivas ten, registracija čia.

Pradedu... Įdomiai skamba, nes iš tikro - tai užbaigiu net nepradėjęs. Man užteko vien pokalbio su registracijoje dalyvaujančiu LBS (Lietuvos Buriuotojų Sąjunga) įgaliotiniu, kad suprasčiau - jokiai Lietuvai jokia jachta jokiuose viduržemiuose nėra reikalinga.
Ir buriuotojai Lietuvai nereikalingi, nebent jie plaukia tik ratu apie Trakų pilį ir Kauno užtvankoje, kur juos visokie inspektoriai be vargo mato. Šiukštu - neplaukti niekur toliau. Lietuvoje sistema taip sutvarkyta, kad tokių, buriuojančių svetimuose vandenyse, būtų kuo mažiau, o dar geriau - nei vieno.

Mano jachta Viduržemio jūroje Saugios Laivybos administracijos pareigūnams bei LBS'ui kelia vien tik problemas bei nepatogumus ir atitraukia šiuos esminius valstybės aparato stūmoklius nuo tiesioginių pareigų vykdymo. Už tas atliktas pareigas mokame jiems mes visi, mokesčių mokėtojai, todėl jas atlikdami, pareigūnai turi būti maksimaliai efektyvūs beigi naudingi tautai.

- Tai, žinai, yra tik du varijantai - arba jachtą atplukdai čia ir tada tikrinam bei registruojam, arba mes turime važiuoti ir tikrinti ten. Kur, sakai, laivas dabar? A, Pietų Prancūzijoj... Tai ten ir skrisim, pagal nuostatus viską apmoka laivo savininkas, - porina man telefonu LBS'o įgaliotas asmuo.

- Palauk, paaiškink, tai kaip laivą be vėliavos galiu į Lietuvą parplukdyti, juk nuo ankstesnio registro jachta jau nuimta, turiu tam atskirą sertifikatą... Gal kokia laikina registracija, ribotam laikui yra, kad bent parplaukti galėčiau?

- Jo, be vėliavos negali... Vadinasi, lieka tik vienas būdas - skrendame ten. Tik ne dviese skrisim, o dar žmogus iš Saugios Laivybos administracijos irgi turi būti, kad patikrinti. O jokios laikinos registracijos tai tikrai kad nėra, ji pagal įstatymus nenumatyta...

- Na jau, būtinai dviese važiuosit? Šitaip vienas kitu nepasitikit, kad abu tą patį laivą tikrinti turit? Ir už tą administratorių - aš irgi turėsiu mokėti?

- Jo, ir už jį. Na kaip, šiaip tai pasitikim, bet juk aš turiu pirminę laivo apžiūrą daryti, stovį ir inventorių vertinti, o jis, tas iš administracijos, realiai tik laivo korpuso ir variklio numerius patikrins, ir viskas. Kad laivas tas pats, kuriam popierius ruošiam. Dvidešimt minučių, gal pusvalandis...

Šiuo momentu aš jau negaliu patikėti, kad tai vyksta realybėje, ne, aš tikrai miegu ir sapnuoju. Juk tokios nesamonės realiam gyvenime neįmanomos... Tačiau pašnekovas, šiaip gyvenime normalus prietelius buriuotojas - jis nusiteikęs rimtai, juk jis dabar kalba kaip įgaliotas asmuo. Ir ne bet ko įgaliotas, o visų Lietuvos buriuotojų tėtės ir mamos vienam asmenyje LBS'u ar balsu, kaip kam patogiau...

Tik dabar pradedu suprasti, kad pokalbis bergždžias, tačiau interesas sužinoti daugiau man išlieka.

- Pagalvok, juk važiuosim automobiliu, beveik trys paros (su nakvyne) į ten, po to dvidešimt minučių pietuose ant laivo ir vėl trys paros atgal... Tau to reikia - savaitė automobilyje... Taigi šitokia laža...,- bandau vesti link proto. - Juk yra krūva oficialių dokumentų, kur visi laivo/variklio numeriai, detali įrangos specifikacija smulkiausiai išdėstyta. Yra pirkimo sutartis, nuosavybės dokumentas (Bill of Sale), yra pačios labiausios laivų draudimo bendrovės Pantaenius, Hamburg - polisas su visais laivo ID ir mano vardu. Aš jums galiu tūkstantį fotografijų visos įrangos pateikti... Vertinkit, kiek telpa, jei suprantat ką jose matot... Ar jūs bent suvokiat, kiek tokia jūsų, keliauninkų, tvarka man kainuoja?

- Negalime taip. Apžiūrų ir registracijos nuostatai neleidžia. Vistiek reikia važiuoti. Tik laiką pasiderinkim. Suprantu, kad skamba keistai, bet tikrai negalim kitaip,- demonstruoja supratingumą ir žmogišką šilumą įgaliotasis prietelius buriuotojas.- Be to, žiema dabar, kitų užsiėminų nekažkas yra, tai tikrai galim važiuoti... Jo, jo, kainuoja, nu bet tai ką...

Ne, blemba, tai jis ir mašina varyti sutinka... Supratau, kad pokalbis kaip ir visai išsemtas. Atsisveikinu, pažadu jam vėl paskambinti... Padedu ragelį ir jei pokalbio metu dar buvo juokinga, tai va dabar šūdas ir užvirė... Ekskursantai, blyn. Nuo darbų nusprūsti savaitei, keliauti į bet kurį Pasaulio kraštą - dėl dvidešimt minučių ant registruojamo laivo - no problem. Tik kelionę tegul geri dėdės apmoka, o tam administratoriui komandiruotę padarysim, valdiškas atlyginimas ir toliau kapsės. Turtinga valstybė...

Kaip įdomesnės mintys ateina tik traukiniui nuvažiavus, taip ir man, brandaus socializmo mačiusiam, kažkoks senas korupcinis raugas galvon mušė, bet tik trumpam. O juk yra būdų viską patvarkyti pigiau, ir važiuoti labai toli nereikėtų. Tačiau pyktis dėl tos mūsų balvoniškos tvarkos pačiu laiku padėjo man save sugriebti gelažiniais gniaužtais tiesiog už pilietinės sąžinės. Sąžinė net sucypė iš netikėtumo.

Gerai žinau, kad tokia "daryta" Lietuvos vėliava man ant laivo jokio tautinio džiaugsmo nekels, nes tai jos įžeidimas. Kad aš savo šalies vėliavą turėčiau per kyšius darytis, nes oficiali sitema būtent tam suprojektuota... Juk aš tokią gėdą kasryt, vėliavą ant laivo keldamas, prisiminsiu ir man ta diena bus sugadinta.

Net nesvarstau aš tų dviejų organizmų į Pietų Prancūziją ratais vežti, na kam tas vargas. Jeigu vykti visa delegacija ten, tai tik lėktuvu. Vežu aš juos į Vilnių ir po to atgal - jau apie Lt400,- su tų organizmų pamaitinimu pakeliui, kad lėktuve jie man nenusloptų.

Skrydis tiesiai į Barseloną, arba su persėdimais į Marselį - jei bilietus sausio mėnesiui pirkti dabar po maždaug Lt500,- gaunasi Lt1500,- į ten ir atgal. Vėliau - bus brangiau. Nusileidus reikia imti mašiną, nes iki kaimo Port Napoleon, kur BILLABONG ant kranto stovi - šmotas kelio, o visuomeninis transportas pas pietiečius yra nekažką. Kur reikia, autobusu tu galiausiai nuvažiuosi, bet visai neaišku, kada.

Mašina plius draudimas plius kuras - apie Eur150-200,- . Galima iš Marselio imti taksi, bet tai Eur100 ir dar tiek pat kitą dieną, kad išskristi - todėl auto nuomotis kaip ir pigiau, plius mobilumas.

Ten, Prancūzijoj, abudu laivo numerių tikrinimo ekspedicijos nustekentus organizmus reikia pamaitinti, skysčių balansą sureguliuoti irgi reikia. Gal net iki ant kalno mūrų, nes juk nesėdėsi ten susiraukęs. Juk darbui - tik 20 min. Tai į biudžetą įkalam dar min. Eur100,- kaip gastronomo Euromarche kaštus.
Nakvynė laive, tai bent viešbutis nekainuos...

Tokiu būdu, įskaitant ir laivo pirminės apžiūros (Lt200,-) ir registracijos (Lt65,-) valdiškus mokesčius Lietuvoje, mūsų tautinė vėliava man kainuos ne mažiau, kaip Eur880,-

Tačiau Tėvynės meilė juk ne tiek pinigais matuojama, kiek baime - teisingai? Kuo labiau tu bijai mūsų valstybės gyvenimą reguliuojančių balvonų ir jų nustatytos tvarkos - tuo geresnis pilietis esi.

Tai gal pradėti bijoti?, - man vis dar norisi būti geruoju piliečiu.

Kas mane dar pokalbyje su įgaliotuoju atstovu be galo nugąsdino (pro juoko ašaras) - kad norėdamas kasmetinę laivo techninę apžiūrą atlikti (be jos lietuviškas laivo bilietas negalioja), aš turėsiu jo įgaliotąjį organizmą kasmet į viduržemius prie laivo atvežti. Ten jis vėl tikrins numerius, raketų datas ir suskaičiuos lemputes ant gelbėjimo liemenių. Po to turėsiu jį į Tėvynę grąžinti tokį pat, kokį išvežiau.

Toks lietuviškos registracijos palaikymas man kainuos apie Eur500,- Ir taip kasmet, kol nebūsiu šitokiais idijotiškais kaštais ir balvoniška tvarka užknistas, priverstas parplaukti Lietuvon ir kaip visi, vien apie Trakų pilį buriuoti.

Whiskey - Tango - Foxtrot... išsireiškiant inteligentiško žmogaus kalba.

Ne, nei juoko, nei pykčio jau nebėra. Vien nusivylimas, kad kaip valstybė, jos institucijos ir mes, visi piliečiai - jūros klausimais esame tokie žiopli.

Beje, kitą dieną vistik nupėdinau ir į Saugios Laivybos Administraciją. Pareigūnė simpatiška, tai net pamąsčiau, ar tikrai klaidos nedarau, niekur su ja važiuot nenorėdamas. Tačiau prisiminiau, ko čia atėjęs ir koks piktas vakar buvau. Akurat - reikia rašyti prašymą, kad administracija skirtų inspektorių, ir teks jį gabenti prie laivo - viskas taip, kaip LBS man jau sakė.
Matau, ji nuoširdžiai nori man padėti ir siūlo sprendimus: O tai gal pakrauti laivą ant mašinos, ir čionai parvežti... Arba konteineriu... Aj, ne, jei laivas 13 metrų, tai neišeis...
Buvo smagu pabendrauti su žmogum, išmanančiu logistikos reikalą, bet apsisukau ant kulno ir išėjau nuo tos valdiškos undinės nieko nepešęs. Visai nieko - nei žvyno, nei uodegos.

Paminėtų istorijos dalyvių kažkuo kaltinti visai nėra dėl ko - normalūs žmonės, juk ne jie tokią tvarką sukūrė, tačiau kaip sistemos sraigteliai, ją realizuoti privalo.
O sistema mums sako - jokių laivų užsieniuose užjūriuose, jums, mielieji tautiečiai, NEREIKIA. Nes jūs esat kitokie, nei visų kitų šalių europiečiai.

Manau, jau supratot, kad tiems keliauninkams "čemodanų" krautis nereikia. Nebenoriu mūsų trispalvės ant savo laivo - nes man per brangu. O labiausiai todėl, kad man bjauri net mintis, jog turėčiau prie tokios idijotiškos tvarkos prisitaikyt.

Ir nieko baisaus nenutiks, jei laivas plauks po kitom, visai laivo kasos kasmet nereketuojančiom spalvom, o garbingą Klaipėdos miesto vėliavą mes po kairiu zalingu ir taip per visus viduržemius nešim.