A Travellerspoint blog

By this Author: gramas

Atlanto žuvys. Žydai, lietuviai ir žuvys.

large_IMG_5465.jpg

Visi aplink rašo vien apie moteriškę žuvies galva ir jos autodafe - todėl gali būti, kad rašyti apie žuvis šiuo metu yra didžiulė redakcijos klaida. Tačiau ką daryti, jei žmogus ištari A, rašydamas apie žvejų uostelį Galicijoje - juk turi kada nors ištarti ir B - parašyti ir apie pačią žuvį. Tikrą žuvį su žuvies galva.

Šiuo nelengvu tautai metu redakcija užima tvirtą pilietinę poziciją ir žemiau keliais atskirais įrašais skelia žiauriai teisingus tekstus apie Atlanto žuvis, nušviesdama esmę ne iš žvejo, kaip galėtumėt tikėtis, o iš žuvies valgytojo pozicijos. Ką jūs visi ir taip žinote - aukščiau minėtos moteriškės bei jos gyvenimo draugo pastangomis Lietuvoje vėl plačiu mostu taškomasi ir aukštais statymais lošiama holokausto korta, statomos barikados ir planuojamos puolimo bei agresyvios gynybos strategijos.

Broliai ir sesės! Labas ir šalom! Baikit tas nesąmones. Ieškokim ne to kas skiria - o to, kas jungia. Duokim vienas kitam žuvį ir eilinį kartą susitaikom, nes dėl abiejų nacijų charakterio ypatumų vaidytis ir taikytis teks nuolatos. Nes esam tokie, kokie iš istorijos dantračių iškritom, o gyvenimas kartu yra ne veiksmas, o procesas. Kas vienija abi tautas - tai pomėgis valgyti žuvį ir tūkstančiai abiejų virtuvių receptų kaip ją kuo skaniau paruošti. Jeigu čia yra norinčių duoti žuvį į tą kitą barikados pusę, kyla visai logiškas klausimas - o kokią žuvį duoti, kad ją kita pusė maloniai priimtų, o nė tėkštų atgal į veidą?

Tinkamos žuvies paieškos šią vasarą mano šeimą vis atgindavo iš tviskančių prabanga marinų į Galicijos ir Portugalijos žvejų uostelius ir turgelius. Tarsi žinoję būtumėm, kokį pisinį vos mums sugrįžus Lietuvon ir dar tokį žaviai šlapią ir tamsų rudenį surengsit. Beje, ispanai yra neįtikėtini žuvies rajūnai, nes Ispanijos gyventojai suvartoja tiek žuvies ir kitų jūros produktų, kiek visų likusių ES šalių gyventojai kartu. Tas dalykas aiškiai matosi kiekvieno turgaus halėje, nes visi žuvies prekystaliai bus tiesiog apgulti pirkėjų, o prie mėsos prieis vos vienas kitas. Man tai visai patiko, nes savo kassavaitinį nuostabios jautienos steiką galėdavau išsirinkti netrukdomas kitų pirkėjų, maloniai ir draugiškai pabendraudamas su kirviu mosuojančiu mėsininku. O va prie žuvies tekdavo gerokai palaukti. Arba per arčiau prekystalio stovinčių pakaušius akimis išsirinkti žuvį, kantriai sulaukti savo eilės, stebėti kol ją pasvers ir tu patvirtinsi kainą, sumokėsi pinigėlį, o kol pardavėja žuvį nuvalys ir nuplaus - gali nueiti į daržovių skyrių. Grįžęs tu gauni savo žuvį gražiai supakuotą, visi patenkinti, šypsosi ir kviečia ateiti dar. Nacionalinis susitaikymas, tiesiog. Sakau jums - žuvis daro stebuklus, o ją valgyti yra sveika.

Atlantas pilnas geros žuvies. Jeigu reiktų pasakyti kuri mums labiausiai patiko - būtų sudėtinga kurią vieną išskirti. Tačiau kiekvieną žuvį pabandysiu jums pavaizduoti atskiru įrašu - stay tuned todėl, ar kaip ten...

Gyvendamas Atlanto pakrantėje, kiekvienas žuvies mėgėjas tampa priklausomas nuo sardinių - nori jis to, ar nenori. Sardinės yra tam tikra priklausomybės rūšis, o ne noriu-nenoriu. Tai ne pasirinkimas - tai sardinė. Ja prekiaujama visur - turguje, prekybos centruose, o Portugalijoj - net gatvėse žvejų moteriškės ja nelegaliai prekiauja. Jei policija pabando jas sudrausti - o pagal taisykles privalo - gatvėje kyla nemenkas triukšmas, todėl policininkai visais įmanomais būdais labai stengiasi šios prekybos nepastebėti. Prekyba žuvimi gatvėje yra neatskiriama Portugalijos savasties dalis ir bet kokie valstybės fiskaliniai bandymai ją riboti yra nusikaltimas tautai.

Geroji naujiena šio blogo skaitytojams žydams ir lietuviams - sardinė yra pigi. Juk noras nusipirkti ką nors gero pigiai yra taip pat dalykas, glaudžiai vienijantis mūsų tautas.

Priklausomai nuo sezono, sardinės kaina yra nuo Eur3 iki Eur6 už kilogramą. Kilogramas sardinės - tai apie 10 neblogai planktonu įmitusių apvalainokų sidabrinių torpedų. Tiesą pasakius, tai 6 pinigus sardinė kainuoja tik turistų gete, kur klientas laikomas tokiu šiek tiek kosmonautu, už ką ir yra nuolatos bei nuosekliai vietinių skriaudžiamas. Tai yra visiškai undude, tai nėra nacionalinis susitaikymas, todėl jei esate vietinis - turėkit sąžinės ir dabar staigiai apsigalvokit. Jeigu esate tas kosmonautas - gal jau grįžkit į planetą, per tamsuolių klaidą pavadintą Žemė. Nes kaip reikia vadinti mūsų planetą, kurios 71% paviršiaus yra vanduo? Žinoma, kad Okeanas!

Kiek Ispanijoje, tiek ir Portugalijoje sardinės per šventes dideles ir mažas kepamos ant griliaus. Nevalytos žuvelės gausiai pasūdomos būtinai rupia druska, įspraudžiamos tarp dvipusių grotelių ir vartomos virš žarijų tol, kol šiek tiek apdegs žvynai ir odelė. Iškepta žuvelė valgoma iš rankos (taip šiek tiek straksint nuo kojos ant kojos, nes karšta), arba iš lėkštės - kaip kam patogiau. Užgerti vynu. Jei Portugalijoj - labai tiks ir bagaceira - šnapsas, varomas iš vynuogių išspaudų. Apdegus žuveliokų odelė lengvai nusilupa kartu su žvynais, palikdama švarutėlę garuojančią ir pasakiškai skanią mėsytę, kuri lengvai atsiskiria nuo minkštų kauliukų. Su kaulais liks ir perkepę viduriai, kuriuos išmesite kartu su servetėlėm, kuriomis viso proceso metu valysit per fizionomiją tekančius jūsų širdelei būtinus Omega3. Vietiniai ekspertai sako, kad toks kepimas yra vienintelis teisingas sardinei, nes jos nesudarkius darinėjant, išlieka visas tas naudingasis mums riebaliukas. Meluoja truputį, nes visas tai tikrai kad neišlieka - ant žarijų žuvytė pradeda kaip reikiant varvėti bei dūmyti. Tie dūmijantys sardine griliai per šventes bus visur - gatvėj, terasoj, balkone - visur.

Savo laive kepėm sardinę ir neteisingai - valytą ir ant aliejaus keptuvėje, bet vis tiek buvo be galo skanu. Kepimas ant keptuvės mažiau patrauklus estetiškai, nes nuvalius žvynus, odelė lieka labai pažeidžiama ir nusilupa žuveles vartaliojant keptuvėje. Oponentui, sakančiam kad kepimas ant laužo ir su visu šūdu yra nekažką estetiška taip pat - aš pasakysiu, kad tamsta kosmonautas, nes kai esi svetur - prisitaikai prie vietinio kolorito ir tada gyveni smagiau.
Tačiau jūs galite ir nekreipti dėmesio į šias liaupses sardinei - juk sakiau, kad mes esame nuo jos priklausomi.

Ar galima sardinę duoti į kitą barikados pusę? Žinoma, taip! Kai nori, kad ten žmonės priimtų dovaną su džiaugsmu - duodi tai, ką tuo metu turi geriausia.

Beje - greitojo skaitymo pilotams - čia buvo parašyta apie sardinę, tikrai ne strimelę, jei skirtumą suvokiat. Antra vertus - vargšelė strimelė, taip nesėkmingai įgarmėjus į prastą kontekstą. Skani žuvytė pati iš savęs, kol šviezia - bet juk niekas ir nesakė, kad gyvenimas turi būti ilgas ir lengvas.

Sekantis straipsnis bus apie jūros velnią - ispaniškai rape. Labai baisus straipsnis bus, kaip iš žuvies vardo ir galima nuspėti.

Posted by gramas 11:41 Archived in Spain Comments (2)

Laivo akys

large_Eye_of_Hor..43_edited-1.jpg

large_Eye_Horus.jpg

Ne taip jau retai bet kurioje Pasaulio marinoje, ar inkaruotėje galima sutikti burines jachtas su laivapriekyje nupieštomis akimis. Pagal stilistiką jos labai primena senovės Egipto rašmenis, todėl neužtrukau internetuose iškasti, kad tai yra Horo akys. Šis Egipto hieroglifas yra apsaugos, karališkos didybės ir geros sveikatos simbolis. Nuo senų senovės jūrininkai naudojo Horo akis kaip apsaugą nuo jūroje laivo laukiančių pavojų. Laivas su akimis yra saugesnis, nes jis mato kur slypi pavojus ir jo išvengia.

Į burlaivių epochą ši jūrinė tradicija taip pat atkeliavo - ant laivo forštevnio būdavo tvirtinama medinė skulptūra - vien galva, ar pilna figūra, dažniausiai moters, bet būtinai su akimis, kad laivas matytų audras, povandeninius rifus, seklumas ir jų išvengtų, bei saugiai parplukdytų įgulą į namų uostą.

Vėliau Horo akies ženklas tapo toks paplitęs, kad imtas naudoti ne tik ant laivų, o šiandien šis simbolis tapo ir populiariu tatuiruotės motyvu.

Būtent iš burlaivių epochos mus pasiekė graži, bet liūdna legenda apie laivo akis. Manau, kad kiekvienas burinės jachtos škiperis galėtų tą liūdną legendą ir šiandien panaudoti, norėdamas dar labiau nupiepinti ir pravirkdyti ir taip pažaliavusius nuo jūrligės, į maišelį vemiančius savo laivo įgulos narius.

Seniai seniai, kai dar Žemę su visais vandenynais ant nugarų laikė keturi banginiai, vieno burlaivio kapitonas ruošėsi ilgam išplaukti į jūrą. Norėdamas pralinksminti dėl artėjančio išsiskyrimo liūdinčią mylimą žmoną, jis jai padovanojo du nuostabaus grožio smaragdus. Žmona buvo ne tik nuliūdus, bet ir gerokai supykus ant ją krante paliekančio vyro, o gal tik šiaip bjauraus charakterio moteriškė ji buvo, todėl dovaną aikštingai atstūmė. Kiek susinervinęs ir nusivylęs vyriškis grįžo į laivą ir tuos nuostabaus grožio smaragdus kaip akies vyzdžius įstatė į laivo forštevnio figūros akis.
Aikštingoji žmona apsigalvojo, kapitonui nežinant naktį atėjo į laivą ir išlupo smaragdus iš laivo akių. Ji jautėsi kalta įžeidus mylimą vyrą ir prisiekė sau jo dovaną dėvėti kaip papuošalą tol, kol kapitonas iš reiso saugiai sugrįš į namus. Ryte laivas išplaukė jūron, o nutolęs nuo kranto papuolė į uraganą, kuriame ir pražuvo su visa įgula. Laivas buvo aklas, todėl negalėjo matyti artėjančios nelaimės ir pasukti uraganui iš kelio. Tragišką naujieną sužinojus kapitono žmona iš sielvarto verkė be pertraukos kelias dienas ir naktis, o paskui išsekus užmigo. Kai ji atsibudo, ji buvo akla - o nuostabaus grožio smaragdai dingo ir nuo to laiko jų niekas nematė.

Posted by gramas 00:37 Archived in Lithuania Comments (0)

Atlantas. Svantė, Sanna ir Kapitonas Kukus

Ante Scriptum: Žemiau pateiktas tekstas yra dalis didesnio straipsnio, kuris vasarą buvo paruošta spausdinimui naujame žurnale ir galbūt kažkur kažkada pasirodys - su leidėjų padarytais straipsnio pakeitimais. Visokias abrakadabras ir pamąstymus apie buriavimą, gyvenimo laive stilių praleidžiu, todėl čia rasite tik tai, kas įdomiausia - buriuojant sutinkami žmonės.

_________________________________/)________/)_/)__________

Net alinantis nuovargis paros, praleistos keliaujant autobusais, lėktuvais ir traukiniu iš Klaipėdos į Povoa de Varzim, Portugalija - visas kažkur išnyko, vos jachtų uoste išvydus savo laivą. Kaip 12 voltų per smegenis nuo ausies iki ausies kas būtų paleidęs - šitaip Pasaulis staigiai atgijo ir vėl pasijutau jo dalimi.

Jis vos vos svyravo, supamas stipraus vėjo uosto akvatorijoje supūstos bangos, veržlios formos korpusu gana žemai įgulęs į vandenį, neaukštu bortu ir laivagalyje iškelta plienine arka, ant kurios sumontuotos saulės baterijos, radaro ir antenų stiebas, pripučiamos valties keltuvo strėlės, vėjo generatorius, tvirtinimai atsarginiam inkarui bei pakabinamam varikliui. Saugiame ir gerai nuo vėjo bei bangos purslų akyto audinio skydeliais apsaugotame kokpite išdidžiai stovi šturvalo kolonėlė su kompasu bei navigacijos instrumentais, o išilgai patogių suolų žvilgsnis keliauja iki įėjimo į kajutę, pridengtą plastikine kokpito stogine su tamsinto akrilo stiklais. Denis šiek tiek apneštas miesto dulkėmis, o prieš stiebą dugnu į viršų užvožtos pripučiamos valties užvalkalas gerokai aptaršytas stiprių Atlanto vėjų. Geltonas jūrinis kajakas ir banglentė pritvirtinti prie vantų. Jis čia laukė manęs sugrįžtant visą mėnesį. Laivo išvaizda ir įranga net iš pirmo žvilgsnio neleistų suabejoti, kad tai yra rimtam okeaniniam plaukiojimui skirta burinė jachta.
large_A3D5013E-D..26B2FA572CA.jpeg

Mūsų laivo vardas Billabong, kas Australijos aborigenų kalba yra ežeras, susiformavęs upei pakeitus vagą. Laivas jau daug metų su ankstesniais šeimininkais plaukioja šiuo vardu, o mes jo keisti neketiname, nes buriuotojai tiki, kad laivo vardo keitimas, jeigu atliktas ne visai įtikinant Neptūną, gali prišaukti nelaimę.

Daugelyje pasaulio kalbų, kaip ir lietuvių, burinė jachta yra moteriškos giminės daiktavardis. Tačiau mūsų šeimai Billabong yra laivas - tvirtas, patogus, kantrus ir ištikimas draugas bei partneris, pasirengęs mūsų saugumu pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis ir nesvarbu ką aikštingasis Neptūnas ir vėjų dievai mums ant sprando beužmestų. Billabong yra mūsų laivas ir namai šešis mėnesius kasmet, jau trys sezonai, prabėgę keliaujant Viduržemio jūroje ir Atlanto vandenyne.

Pirmą vakarą po sudėtingos kelionės esu per daug nuvargęs ir darbų turiu per daug, kad eiti į miestą ir užsipirkti produktų, ar vakarieniauti kavinėje. Patikrinu laivą, jo sistemas. Dujų balioną pakeisti, gėlo vandens baką užpildyti, variklį patikrinti, nuo denio jūros druską ir kranto dulkes nuplauti, laivo vidų išvalyti ir išsiurbliuoti - šurmuliuoju iki pat tamsos. Ne juokas - trys miegamieji, svetainė su virtuve ir dar dušas su wc - tikrų tikriausia troba ant vandens!

Ryte mano kaimynai, pagyvenusių švedų pora, su manimi nesisveikina. Vėl ta dažnokai Stokholmo Archipelago marinose pastebėta arogantiška ir labai švediška poza a'la "mano žvilgsnis tave skrodžia kiaurai ir aš tavęs nematau". Kiti skandinavai to neįvaldę, užtat kai kurie švedai - tiesiog meistriškai. Aš nesigilinu kas jiems nepatinka - gal per ilgai bildėjau savo laive vakar ir jiems vakaro idilę sugrioviau, gal jie turi kitų priežasčių. Gal, tačiau mes, visi kiti kruizeriai, čia jaučiamės kaip šeima - sveikinamės net su nepažįstamais, o atvykus naujai jachtai, puolame padėti jiems prisirišti prie uosto tiltelių. Ir visai nesvarbu - senas tu, ar jaunas, kokio dydžio tavo laivas, ar kokia laivo vėliava - čia, Povoa de Varzim marina yra Pasaulio Kaimas ir mes visi jo lygiateisiai piliečiai.

Dar iki pietų neskubėdamas praeinu uosto pontonais, pakalbindamas kiekvienos jachtos įgulas ir pakviesdamas vakare kartu surengti bbq vakarėlį. Žinoma, neaplenkiu ir savo kaimynų. Pakalbinti jie mane pamato. Aš miestelyje nupirksiu anglies, kiekvienas atsinešam savo maistą, savo vyną ir pabūsim kartu, susipažinsim. Visos įgulos su entuziazmu, šypsena ir nykščiais į viršų sveikina tokį sumanymą.

Vakare prie uoste tokioms progoms įrengtos griliaus krosnies ir didžiulio stalo piknikams susirenkam apie 20, gal 25 buriuotojai. Turbūt dar nesakiau, kad vienas iš didesnių kruizinio buriavimo malonumų yra naujos pažintys su bendraminčiais iš pačių įvairiausių šalių. Esame labai skirtingi, bet potraukis keliauti buriuojant visus mus daro artimus. Tarpusavio supratimas atsiranda iškart, jokių pirmos pažinties ledų čia nėra. Visi gyvai dalinasi įspūdžiais apie aplankytas vietas, pasakoja apie savo planus, apie save, savo šeimas, savo laivus, šalis ir miestus. Gal tik apie antrą nakties vakarėlis ima išsikvėpti ir skirstomės į savo laivus poilsio. Ryte visi sveikinsis ir bendraus kaip metų metus pažįstami draugai, vieni kitus kvies apsilankyti savo jachoje, ar planuos ir tarsis kuriuos renginius kartu aplankyti miestelyje beprasidedančioje jūros šventėje.

large_1F236CDC-3..F277A9D159C.jpeglarge_90_9823C898-F..83AE070CFBE.jpeglarge_4465AB9E-F..BD488E4B6D2.jpeglarge_90_5D1886B2-C..F806C468926.jpeglarge_90_6036C7F8-8..996A9FDA9E3.jpeg

Beje, mano kaimynai, toji pagyvenusi švedų pora, pasirodė beesą net labai malonūs žmonės. Kai prisipažinau jiems, kad esu įsimylėjęs jų Stokholmo Archipelagą, kuris yra vienas geriausių buriavimo regionų pasaulyje ir visai šalia Lietuvos - tai kaip medum jiems per širdis būčiau patepęs. Jie ten, vienoje iš tūkstančių Archipelago salų gyvena ir nė už ką kitur neplauktų, jei ne trumpas buriavimo sezonas ir šaltas vanduo. Jie porai savaičių palieka laivą šiame uoste ir vyksta aplankyti savo namus, o jų buriavimo planas - dar šiemet pasiekti Viduržemio jūrą, iš kurios aš taip džiaugiuosi pabėgęs.

Šiuo metu marinoje daugiausia skandinavų - švedai, danai, norvegai. Tik suomių nėra - gal jiems, atplaukus iki Švedijos, pasidaro per karšta ir jie grįžta namo? Skandinavai šiuo metu migruoja į Pietus, vejasi saulę, kuri vis trumpiau šviečia tėvynėj. Pernai rudeniop pasirodė ypač daug olandų laivų, o prancūzus buriuotojus dažnai sutiksi visada - jie yra labiausiai buriuojanti tauta Europoje... Buriuotojai išilgai Portugalijos pakrantės leidžiasi žemyn į pietus iki Ispanijos ir Gibraltaro, iš kur Afrikos pakrantėmis keliaus į Kanarus, iš ten į Karibus.

Daugybė Europos buriuotojų šeimų per metus suplaukia taip vadinamą Atlanto grandinę, tokiu būdu ištisus metus praleisdami vasaroje. Nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio gyvena Viduržemio jūroje, arba europinėse Atlanto pakrantėse. Per rugsėjį ir spalio mėnesius neskubėdami, kai kurie aplankydami Maroką, buriuoja iki Gran Kanarijos, ar kitų Kanarų salų, kur ruošiasi plaukimui per Atlantą. Lapkričio mėnesį kerta Atlantą, atvykdami į St.Lucia salą, ar Barbadosą Karibuose, kur keliaus nuo salos iki salos gruodžio-kovo mėnesiais. Balandžio ir gegužės mėnesiais per Bermudus ir Azorų salyną jie sugrįžta atgal į Pietų Europą.

Svantė su Sanna, taip pat buriuojanti švedų pora - keliauja senu, bet tvirtu ir gerai prižiūrimu dvistiebiu burlaiviu ir visiškai nežino kur nukeliaus. Laivo vardas - su aliuzija į Karibų piratus - Black Pearl Of Sweden. Ką jiedu tiksliai žino - kad niekada nebegrįš į Švediją, kur pardavė namus, visą turtą, nusipirko ir įrengė laivą, suformavo savo kelionės biudžetą ir persikėlė gyventi į Vandenyną. Svantei apie 50, Sannai kiek mažiau, o jų italų vandens šuns veislės kalytei Cocoos (Kukus - taip švediškai tariasi "kokosas") šešeri.
large_816B2F49-4..CE52E1AFC63.jpeg
Abiems ši santuoka antroji, iš ankstesniųjų vaikai užaugo ir kuria savo gyvenimus patys, o perspektyva įstrigti trasoje Darbas-Namai šaltame Geteborge, kur dėl vėjo lyja horizontaliai - abiems neatrodė labai patraukli. Tai ir nusprendė išplaukti. Bent jau Svantei tai buvo svajonė nuo pat vaikystės. Labai šilti ir nuoširdūs žmonės, su jais iškart užsimezgė draugiškas ryšys. Tik man šiek tiek gaila, kad vargu ar mes besusitiksim. Sutarėm bent jau internetais bendrauti. Peržiemoję Viduržemio jūroje, o gal Gibraltare, gal kitąmet kirs Atlantą, po to Karibai ir Panama, ir Ramiojo vandenyno salos, kurias neskubėdamas gali tyrinėti nors ir amžinybę. Bet viskas tiktai "gal", nes jie ir nenori turėti aiškaus plano, nes tada reiktų skubėti.

Sanna jogos instruktorė, kol gyveno krante - dirbo sesele klinikoje žmonėms, kurie bandė žudytis. Svantė geras inžinierius mechanikas ir stalius - jo profesijos ir įgūdžiai neleis prapulti, jei aplinkybės pasikeistų ir tektų ieškotis darbo krante. Sanna sugeba papildyti laivo kasą ir keliaudama - kartais skrenda į Švediją ir skaito motyvacines paskaitas žmonėms, kurie norėtų pokyčių savo gyvenime, laikas nuo laiko sutaria dėl jogos pamokų uostuose ir inkaruotėse sutinkamų jachtų įguloms ir dar ji laive gamina apyrankes, kurių per jos svetainę internete užsakyta vos ne keliems mėnesiams į priekį. "Apyrankes gaminti - man pačiai kaip meditacija ir malonumas. Ir pati sprendžiu kada noriu tuo užsiimti."- sako Sanna.

large_0AC98EFD-A..A7303A7F540.jpeg

Vakarojom tuomkart mano laive, prie vyno taurių - jie sakosi esą labai patenkinti savo drąsiu žingsniu į gyvenimo kelionę, bet man vistiek maga pakamantinėti giliau - kodėl jie taip kategoriškai nutraukė ryšius su gyvenimu žemėje. Svantė iškart žiūri į Sanna - "Tu juk pameni, vos susipažinom, tau sąžiningai pasisakiau, kad tai ir yra gyvenimo planas." Sannai reikėjo gerokai pagalvoti, kad su tokiu planu sutiktų, juk iki susipažindama su Svante, ji nei kart gyvenime nebuvo buriavusi. Ji niekada nebuvo linkusi į kokius nors ekstremalius dalykus. Pabandė buriuoti, paskui dar pabandė ir dar. Patiko. Sanna pradėjo suprasti kodėl burinis laivas plaukia be variklio ir dar prieš vėją, palengva įsitraukė į procesą, o visa kita įvyko lengviau, nei iš pradžių atrodė, kad bus.
large_FD3E29F1-A..052EE8F80A3.jpeg

Tą vakarą vyno taures kėlėme už dešimt mėnesių, kaip jie gyvena savo laive. Pirmąją žiemą jie praleido Amsterdame ir sako, kad kita bus tikrai ten, kur šilčiau.
"Žinai,- sako Sanna,- toks gyvenimas žmones padaro labai artimus. Laive praleidžiam daug laiko kartu ir mes kalbamės. Apie viską kalbam. Krante beveik nebuvo tam laiko. Ir, žinoma, kiti įdomūs žmonės, kuriuos buriavimas bent jau trumpam leidžia sutikti."

Man keista ir įdomu, kad tikrus ir sau patiems nemeluojančius žmones sutinki ten, kur jų neieškai.
Į jūrą niekas neplaukia ieškoti žmonių. Priešingai - mes pasitraukiam į jūrą nuo visuomenės preso ir beprasmiško šurmulio, skubėjimo ir nuolatinio niekur nespėjimo. Mes savo noru iškrentam iš lenktynių dėl riebesnio kąsnio ir saldaus melo patalų. O jūra, ta poetų romantizuota, bet realybėje žmogui labai nedraugiška stichija - ji visada yra labai tikra ir tau niekada nemeluoja. Bent jau tuo, kad jei labai stengsies suteikti jai progą - ji tave būtinai pražudys. Ten, atsistoję šiek tiek ant krašto, mes ir mokomės tos tiesos ir nemelavimo, ir labai stengiamės bent trumpam tokiais išlikti sugrįžę į krantą.

Tačiau po to mums vėl reikia išplaukti.

Posted by gramas 03:14 Archived in Portugal Tagged people boats sailing portugal billabong buriavimas Comments (0)

Atlantas. Sekmadienis, kuris jau buvo

Povoa de Varzim, Portugalija. Jau bus antra žiema, kaip čia paliekam savo laivą pailsėti. Keliuosi auštant, apie septintą, nors ir sekmadienis. Kažkaip neišeina ilgiau pamiegoti, mintys visokios puldinėja, darbai galvoje rikiuojasi - ką būtinai reikia suspėt padaryti šiandien, o ką bus galima vėliau, kai laivas bus iškeltas į krantą. Rugsėjis link pabaigos, o rytoj, pirmadienį, potvynis bus apie 14 val., ir tada plauksiu į slipą, kur mus kranas ir pagriebs iš vandens.
Kol yra nuo kranto kolonėlės pajungtas gėlas vanduo, nuo laivo būtina nuplauti sūraus Atlanto druskas, o kai denis nudžius, reikia nuleisti ir suvynioti bures, nuimti daugybę lynų su blokais ir kita įranga, kad denis būtų kiek įmanoma tuščias ir stiprus žiemos vėjas nerastų kur užkliūti. Bus puiki diena gerai padirbėti.

Marina bunda iš lėto. Kažkas, pasidabinę baltais ir puriais savo kranto vonios chalatais, neskubiai žingsniuoja į dušą, kažkas skudurų krepšius neša į skalbyklą, o dauguma gurkšnoja savo rytmetinę kavą kokpite, tyliai šnekučiuojasi, gal bando nuspręsti kuo čia užsiimti šį sekmadienio rytą. Vėjo ir debesų nėra - šiandien bus šilta.

Šis miestelis - tai lyg Porto priemiestis, nes čia yra galinė miesto metro stotelė; į Povoa pliažus Porto gyventojai važinėja ant smėliuko pasivolioti ir Atlanto bangose pakrykštauti. Pliažuose eilėmis pastatomos specialios palapinės nuomai - taip vadinami barakai. Poilsiautojų šeimos tas palapines nuomojasi metai po metų, ištisais sezonais, o į pliažą šeima atvyksta visai dienai ir kaip reikiant prisiruošus mantos - pliažo baldai, šaldikliai su maistu bei gėrimais, vėjo užtvaro sienelės, visokie pliažo žaislai. Dabar jau ruduo - poilsiautojų beveik nebėra, pliažo kavinės baigia veiklą, gabena įrangą į sandėlius, o barakų rėmai taip pat išardomi ir išvežami.

Viena kita neseniai atvykusių kaimyninių jachtų įgula vyks dienai aplankyti Porto, kiti dviračiais mina iki vos poros sekmadienį dirbančių Pingo Doce tinklo parduotuvių - matyt, papildyti laivo atsargas prieš ilgesnį plaukimą, kiti kuičiasi savo laivuose.

large_3FA8E3A3FAD0BF26C8F0C301F8924889.jpglarge_180_IMG_2349.jpg

Man besimėgaujant ryto kava, pakyla saulė, sparčiai atšyla, o nuo to mano pasiryžimas šiandien gerai padirbėti ima minkštėti ir tirpti kaip tas sviestas jachtoje, pasiekusioje Žaliojo Kyšulio salas Afrikos pakrantėj. Ta jachta suks į dešinę, skersai Atlantą į Karibus, o aš galvoju, kaip manyje nenumaldomai sukylančią tinginystę dabar pateisint. Ryt laivą krantan iškelsim, o po to dar beveik dvi savaites turėsiu iki skrydžio namo - o juk darbas ne vilkas ir į mišką neišbėgs, ir kiek tu žmogus tą vilką bešertum - vistiek asilo kiaušai bus didesni, o nuo darbo net arkliai dvesia. Todėl begėdiškas tinginio akis paslepiu už tamsių akinių, pasiimu šiaurietiško ėjimo lazdas ir išstyrinu į Vila du Conde - gretimai esantis pakrantės miestelis su upės žiotis saugančiu senoviniu fortu ir žavingu senamiesčiu.
large_6D37AAB7-6..16197DFDB64.jpeglarge_7F502AA8-E..2E0B751B583.jpeglarge_3E045E7F-0..564314B5F0F.jpeg

Pakrantės promenada - tai vieta, kur vietiniai masiškai bėgioja, vaikšto, mina pedalus, visaip kaip mankštinasi, arba sėdi sau ant promenados parapeto ir spokso į visus, norinčius gyventi sveikiau. Tačiau visai nesvarbu, ko tu čia atėjai - saulė, į pakrantės uolas dūžtančių bangų mūša ir drėgnu jūržolių kvapu prisodrintas oras džiugina visus vienodai. Ėjikų čia daugiausia, labai įvairaus amžiaus, bet su lazdomis aš čia vienintelis, todėl kitiems atrodau kiek egzotiškai. Retkarčiais užsimezga nebylios dvikovos - kai savo kruiziniu greičiu pasiveju ir aplenkiu kokį labai ambicingą ryškiai ir sportiškai aptemptom tamprėm išsipuošusį vietinį ėjiką, šis bando atsikovoti lyderio poziciją ir patraukia greičiau. Jie nežino, kad ėjimas su lazdomis gerokai prailgina žingsnį, įdarbina daugiau raumenų, o ir kojos mano ilgesnės - todėl man užtenka laikyti savo tempą, leisti jiems mane pavyti ir aš klausau jų kvėpavimo. Po kelių minučių, kai išgirstu išderintą užkaitusio "varžovo" pūtavimą, kiek sulėtinu - duodu jiems viltį, nes tuoj pat ją atimsiu. Tuoj, kai jis vos žingsniu išsiverš į priekį, aš įjungsiu savo šeštą pavarą ir pavarysiu, kol pats pradėsiu lekuoti, kaip tas horizonte likęs "varžovas". Kai taip imu žaisti su mažiau patyrusiais bėgikais - kurie bėga aktyviai iki "pompos", po to kurį laiką eina, kol atsigauna, paskui vėl bėga... Iš tų "sportininkų" susilaukiu ir nelabai draugiškų dėbtelėjimų, kai savo tempu eidamas, jau kokį trečią kartą juos vis aplenkiu. Juk taip neturi būti - jie taigi stengiasi, jie bėga... Va, iš priekio vėl artėja tas linksmuolis, kurį vadinu Mr.Bon Dias - nedidukas, liesas, sportiškas kokių 70 metų diedelis, kuris kaskart mane sutikęs promenadoj, ar šiaip miestelio gatvėj, išsišiepęs iš laimės ir pasišokėjęs vis pliaukšteli man per petį, ir visa gerkle surinka "good morning!!!" - nesvarbu koks dienos metas bebūtų - gal tai vienintelė frazė, kurią jis moka angliškai, gal aš jam vis užsimiegojęs atrodau, bet man vistiek malonu, kad žmogui malonu.

Grįźdamas į mariną suvokiu, kad visiškai nuo darbų nusprūsti man šiandien vistiek nepavyks. Taigi genują nuo furlekso būtina dar šiandien nuimti, nes rytoj kranto komanda turės visą priekinį štagą nuo denio atkabinti, kad laivas į šiek tiek per mažą kraną galėtų tilpti. First things first - genuja, po to dušas, ir tik tada kažkas įdomesnio bus sukurta laivo kambuze vėlyviems sekmadienio pietums su taure, o tai ir daugiau porto.

Nieko nepadarysi, juk niekas man ir nesakė, kad buriuoti bus lengva...

large_90_813A152D-C..0562C465636.jpeglarge_3E55CBEA-3..66DCEC3A3F4.jpeglarge_90D44900-0..ACF2A28B0A6.jpeg

large_7C343F08-D..E0EEDB81450.jpeg

Posted by gramas 05:11 Archived in Portugal Tagged sailing portugal billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (0)

Atlantas. Šventės anatomija

Povoa de Varzim, Portugalija. Rugpjūčio 15 - Žolinių šventė. Jau gal savaitė, kaip virš miesto griaudi sprogimai. Šaudoma vien garsiniais užtaisais, vien dienos metu, serijomis po kokį 100 šūvių, o paskutinis iš jų toks stiprus, kad viso miestelio namų langai sudreba, o gyventojai trumpam tūpteli. Vietinis bičiulis į mano nustebimą dėl keisto šaudymo vien garsiniais, o ne spalvotais fejerverkais paaiškina, kad portugalai save kildina iš gãlų, o jų dar nuo pagonybės palaikoma tradicija sako, kad norint pakalbėti su Dievu - turi iš pradžių laimėti jo dėmesį kuo didesniu triukšmu. Mieste yra daug fejerverkų dirbtuvių, laikas nuo laiko vis kokia susprogsta.

Šalia marinos, kur stovi mūsų jachta, yra didžiulė laukymė ir ji šiandien sausakimšai priparkuota autobusų, kurie suvežė žmones iš aplinkinių kaimelių ir miestelių.
large_IMG_4981.jpg
Žmonės suvažiavo šventės žiūrėti. Tiesą pasakius, jau kuris laikas žmonės į čia važiuoja, nes Portugalijoje šventės vyksta dažnai ir susiliedamos viena su kita. Šiuo atveju - Jūros Šventė sklandžiai pereina į Žolinių šventimą.

large_90_IMG_4901.jpglarge_90_IMG_4902.jpg

Pasirengimas šventei vyko ne trumpiau, kaip savaitę. Priešais kiniečių mafijozių pastatytą kiniečių mafijozams lošti kazino savivaldybė išstatė didžiulę angaro dydžio palapinę, kurioje bent keli restoranai visiems norintiems leis mėgautis jūros patiekalų meniu. Alus, vynas ir greitmaistis, nors ir jūrinis - buvau, ragavau, nieko ypatingo - net laivo virtuvėlėj mokam skaniau paruošt. Kitose aikštėse - scenos triukšmingiems dalykams. Pilnos sudėties pučiamųjų orkestras su trijų dalių programa - juk pakankamai triukšminga, ar ne?
large_IMG_4965.jpg

Miestelio gatvės pertvertos girliandomis stogų lygyje ir išpuoštos žvejų temos instaliacijomis - visokiausi burlaiviai, žuvys, kriauklės, žvaigždės ir kita jūrinė perifernalija. Kiekviena gatvė- kitos spalvos, kitas stilius ir potekstėje varžybos pas ką gražiau. Miestelio bobulencijos ant palangių į gatvę išleidžia pakvėpuoti savo pasogines staltieses su išsiuvinėtais ir išvašeliuotais šeimos herbais. Pačios bobulytės vaikštinėja gatve ir aptarinėja kaimynių išleistas į lauką staltieses. Karštai aptarinėja, nes jos turi ką prisiminti.
large_90_IMG_4973.jpg

Kai ateinu į aikštę prie bažnyčios - ten jau lūkuriuojanti didžiulė minia. Bažnyčia - tokia, kad irgi nelabai kur kitur tokią rasi - viename gale normali varpinė, o į jūros pusę - švyturio bokštas. Tokia neįprasta bažnyčia buvo pastatyta miestelio tragedijai atminti - kai virš šimto vyrų buvo kartu su savo burvaltėm štormo ištaškyti į pakrantės uolas. Rūkas grįžtantiems žvejams buvo kranto liniją uždengęs, bet vis tiek leido nuo kranto stebintiems artimiesiems matyti, kaip jų vyrai, broliai ir tėvai bangų mūšoje prapuola.

IMG_2060

IMG_2060

large_IMG_2078.jpg

Šiandien niekas neprapuola, nes šiandien šventė. Stojuosi į srautą, per paradines bažnyčios duris lėtai judantį vidun ir išeinantį atgal į šventorių pro šonines duris. Bažnyčioje ant didelių neštuvų sustatytos visokių šventųjų figūros, gausiai išpuoštos gėlėmis ir visiems labai reikia jas pamatyti iš arti, nes vėliau jos keliaus su procesija, per miestelį nešamos ant augalotų nešikų pečių. Pamatymo iš arti proga prie statulų stovi aukų dėžės, į kurias labai gausiai aukojami banknotai.
large_90_IMG_4966.jpglarge_IMG_4967.jpg

Ar jau sakiau, kad nuo pat ankstyvo ryto miestelio gatvės buvo nuklotos gėlių žiedlapių ir spalvotų medžio drožlių kilimais? Jei dar nesakiau - dabar sakau, kad tikrai taip buvo. Šventės dalyviai, apžiūrėję ir atsiskaitę už statulas bažnyčioje, būtinai pasivaikšto gatvėmis ir įvertina, kurios kilimas gražiausias. Rinktis tikrai yra iš ko.
Ir tai tikrai yra labai įspūdinga.
large_90_IMG_4969.jpglarge_90_IMG_4970.jpglarge_90_IMG_4976.jpg

Kai pamatai netoli bažnyčios šventoriaus besibūriuojančius spalvotomis mantijomis išsipuošusius vyriškius su auksuotomis lazdomis rankose - žinok, kad procesija jau tuoj prasidės. Tie vyrukai su apsiaustais - tai gerbiami kiekvieno rajono (gal gatvės?) žmonės ir iš jų elgesio matau, kad jie labai didžiuojasi, būdami taip pagerbti. Turi kažką gero gyvenime nuveikti ne tik sau, bet ir bendruomenei, kad galėtum laikas nuo laiko su spalvotu "ploščium" ir lazda va taip miestelio gatvėm pasivaikščiot.

large_90_IMG_4985.jpg
large_90_IMG_4994.jpg

Prieš spalvotus apsiaustus išnešama didžiulė vėliava, kurią raumeningas vyrukas bando nulaikyti, nes stiprus vėjas jam tikrai nepadeda. Užtat padeda dar keturi vyriškiai, įsitvėrę keturias virves, kuriomis visi kartu tą didžiulį kaitą pakelia ir, blaškomi vėjo gūsių, lėtai nuvingiuoja gatve. Keli kardais ginkluoti raiteliai juos seka ir stebi, kad vėliava nenueitų ten, kur nereikia, nes be priežiūros vyriškiai aiškiai eitų vien pavėjui.

large_90_IMG_4988.jpglarge_90_IMG_4989.jpglarge_IMG_4990.jpg

Na, o paskui iš bažnyčios pradeda viena po kitos pasirodyti šventųjų stovylos ant didžiulių neštuvų. Kiekvieną figūrą neša dvylika nešikų, priekyje neštuvų einantis tvarkdarys rankoje neša medinę lazdą. Vos tik tvarkdarys lazda pabeldžia į neštuvų rėmą - nešikai sustoja, stato neštuvus ant specialių statramsčių ir laukia tvarkdario signalo, kada vėl galima judėti į priekį. Kiekviena gatvė turi savo neštuvus, nešikus, spalvotus apsiaustus ir grupę vaikų, jaunimo, išrėdytų visokiais epochiniais rūbais ir bandančių eisenoje atkurti kažkokius biblinius personažus. Karnavalas šiek tiek, bet vis tiek stebėti labai įdomu. Aiškiai matosi, kad visi šventės dalyviai ir žiūrovai turi tikrai gerą laiką ir labai moka juo džiaugtis.

large_90_IMG_5014.jpglarge_90_IMG_5018.jpglarge_IMG_5020.jpglarge_IMG_5027.jpglarge_90_IMG_5029.jpglarge_90_IMG_5036.jpglarge_IMG_5039.jpg

Neštuvų su statulomis buvo daug, visi jie su savo palyda, kaip atskiras reginys ir karnavalas.

Procesijos pabaiga - vyskupas su savo baldakimu ir palyda, po to pulkelis miesto valdžios, visuomeninės organizacijos, įskaitant misių konkursų laimėtojas nuo neatmenamų metų ir kažkodėl labai liūdnas orkestras.

Tarp miesto valdžios matau uniformuotą visų gaisrininkų vadą išblizgintu šalmu, ant kurio esu ne juokais įpykęs. Nieko asmeniško, bet reikalas tame, kad jeigu mieste kur nors įvyksta gaisras - bet kuriuo paros metu kiaurai per viso miesto ausis kauks pasiutusiai garsi sirena. Naktį, ją išgirdęs, vis šoku iš lovos ir kurį laiką blaškausi po laivą, kol prisimenu kas čia vyksta. Visą laiką, kol gaisrininkų komanda ruošis vykti pagal iškvietimą - visi gyventojai klausys sirenos ir džiaugsis, kad šio gaisro jie nepramiegojo. Aš mielai sutikčiau beveik visus miestelio gaisrus pramiegoti, jeigu vietiniai gaisrininkai kada išmoktų savo pagarbos vertą darbą daryti tyliai ir be tokio perdėto susireikšminimo.

large_90_IMG_5042.jpglarge_90_IMG_5045.jpglarge_90_IMG_5047.jpglarge_90_IMG_5049.jpglarge_90_IMG_5054.jpg

... o tuo metu likusi miestelio dalis toliau gyveno savo šventės ritmu. Visose aikščių scenose koncertai, ant žarijų kepamos sardinės, vištos, šventinio pyrago prekyba, suvenyrai, mugės, sūdytos pupos ir vynas bei alus - tačiau anei vieno įkaušusio piliečio viešumoje.

Ir žinoma - virš galvų nuolat aidintys fejerverkų sprogimai, su labai rimtu Boom po kiekvienos serijos.

Neabejotinai šiandien Povoa de Varzim miestelis laiko prikaustęs visą Dievo dėmesį ir Žolinės šiemet pavyko.

large_90_IMG_5056.jpglarge_IMG_5057.jpg

Posted by gramas 01:38 Archived in Portugal Comments (8)

Atlantas. Linksmieji portugalai

Vakar buvo didelė, bet nelengva diena. Billabong variklį iškėlėm ir jis nuvyko į variklių ligoninę kapitaliniam remontui. Vietiniai meistrai, dar užvakar atėję į jachtą apžiūrėti numatomų darbų frontą, buvo labai optimistiški ir sakė nieko čia sudėtingo, viskas bus padaryta greitai, gerai, sklandžiai. Mat tai atrodė kitaip - išėjimas iš kajutės į kokpitą visiškai uždengtas kokpito stogine, kuri yra stacionari - tvirta konstrukcija, langai, ranktūriai, kabelių sistemos, šviesos ir t.t. Variklis juk sunkus - rankom neiškelsi, vietos daugeliui vyrų į jį kad sukibti pačiam tarpduryje irgi nekažką... Jie portugališkai aiškinasi tarpusavyje - variklis aki, t.y. čionai, po to madera aki, madera aki - lentos ten ir lentos ten , ir variklis kaip rogutės į kalniuką bus užtemptas į viršų. Man jų optimizmas nebuvo labai jau užkrečiamas.

Vakar paaiškėjo, kad variklis buvo išimamas portugališku metodu. Metodas yra labai panašus į brazilišką futbolą, kur gerai suplanuojamas tik pirmas kamuolio spyris nuo savo vartų, o vėliau reikia visiems improvizuoti, stengtis spirti į priekį ir žiūrėti kas iš to bus. Jie čia ir sako, kad Portugalija ir Brazilija - tai ta pati tauta. Vietiniai meistrai buvo suplanavę ir žinojo kaip variklį išlupti iš jo kambario į jachtos saloną. Tas buvo padaryta greitai - vos spėjau ženklinti atjungiamus laidus ir kabelius, fotografuoti kas ir kaip buvo pajungta, balta izoliacine juosta sandarinti atvirus kontaktus. O va paskui, vaikštant apie vidury salono riogsantį variklį, prasidėjo kontempliacijos - o kaip jį dabar mes išboginsim į lauką? Madera aki ir madera aki šiandien jiems nebeatrodė tinkamas būdas. Kai pamačiau iš jų biuro ateinančią Sandrą, supratau ji atvyksta vertėjauti, nes kažkoks techninis sprendimas bus labai įdomus ir reikalingas mano sutikimo. Izako - visų meistrų boso - anglų kalbos žinios tikriausiai per silpnos, kad paaiškinti kažką genialaus. Pasirodo, mano brangiojoje kokpito stoginėje yra būtina išpjauti 5 cm diametro skylę, atsivaryti kraną, per skylę įleisti trosą ir taip iškelti variklį. Teko sutikti, nes visaip užgarantavo, kad pagamins plastikinį sandarų dangtelį, o kai variklis po remonto bus pastatytas atgal į savo vietą laive, tą skylę vėl užlaminuos stiklo audiniu, viską sutvarkys.

large_90_IMG_5623.jpglarge_90_IMG_5633.jpg

Viskas taip ir buvo padaryta ir tikrai gerai. Tą stoginės dangtelį ištekino labai gerą, susukamą iš išorinės ir vidinės pusių - manau, kad jį paliksiu ir kai variklis grįš namo. Jei vadini dalyką skyle stoginėj - skamba ne kaip. Jei pavadini variklio aptarnavimo liuku - tai jau yra inžinierinis sprendimas.

Šįryt dar prieš iš lovos išsirisdamas sumaniau, kad reikia pėdinti į turgų, nusipirkti žuvies ir kaip nors skaniai ją paruošti pietums. Įkaliau kavos, prasivaliau prasiploviau dantis ir akis - ir į miestą. Diena puiki, šilta iš pat ryto, sutinkami žmonės šypsosi mane pamatę iš tolo - bet aš čia dėl ūgio pastebimas, nes portugalų dauguma yra nedidukai geraširdžiai hobitukai. Jie labai gero būdo žmonės, tik atrodo kiek liūdnoki, rimti, susimąstę. Mane pamato - šypsosi - gal šiaip diena gera, ir visiems gerai.
Man irgi gerai buvo tol, kol ranka perbraukiau per ševeliūrą ir ten radau prie plaukų prikibusį gerą baltos izoliacinės juostos sprindį. Vakar, laidų kontaktus izoliuodamas, tos juostos sprindžių buvau daug prikabinėjęs... Matyt, neblogai su tuo kaspinu atrodžiau, nes žmonėms tikrai patiko. Bet kaip ir kada jis prie manęs prikibo - visiškai neaišku.

Posted by gramas 04:34 Archived in Portugal Comments (0)

Atlantas. Iš kur atsiranda žuvis

Faktas, kad esame valstybė, kuri pati, savo noru, niekieno neverčiama ir vien savo nuosavų valdininkų ir politikų pastangomis sunaikino didžiulį žvejybos laivyną. Ne vien žvejybos laivus, plaukiojančias bazes, refrižeratorių laivyną išdrąskė, bet ir ištisas įmones, aptarnavusias laivyną krante. Visą didžiulį jūrinį pramoninį kompleksą, kurį gal ir tikrai reikėjo pertvarkyti, modernizuoti, bet grupė draugų nusprendė kitaip. Griebė - kaboom - ir nebėra. Kodėl sunaikino? "Ai, tai kad neapsimoka" ,- sakė mums nedidelis pulkelis labai labai gudrių draugų, tą naikinimo ir drąskymo darbą labai mitriai suplanavusių ir įvykdžiusių. Todėl, jei kas lietuvio paklausia "iš kur atsiranda žuvis?" - tautietis kaip taisyklė atsako "žinoma, kad iš Norvegijos!", o geriau informuotas mūsų jūrinės valstybės pilietis dar paminėtų ir Valinsko prūdą.

Keliaudamas burine jachta Ispanijos ir Portugalijos pakrantėmis, vis užsuku ir į vietinius žvejų uostelius pasitikrinti kada gi jie pradės naikinti savo laivyną ir žuvies pramonę. Nes gi neapsimoka - juk Lietuva tai įrodė! Na, bet jie kaip nepradeda, taip nepradeda kažkodėl. Netgi priešingos tendencijos ryškėja - ypač Ispanijos žvejų laivynas sparčiai modernėja, o patys ispanai kasmet žuvies sušveičia tiek, kiek likusios ES šalys visas kartu sudėjus. Statistika nutyli į kur tas šalis kartu sudėti, tačiau į bet kurį Ispanijos turgų užėjęs matau, kad žuvies prekystaliai tiesiog apgulti pirkėjų, o prie mėsos prekeivių vos vienas kitas klientas prieina. Žuvis čia brangi, brangesnė ir už kiaulytės, ir už jautuko mėsą - žvejų darbas čia tikrai labai aukštai įvertintas.

large_IMG_5286.jpg

Šiandien galime kartu pasivaikščioti po nedidelio Galicijos miestelio Santa Uxia de Ribeira žvejybos uostą ir pabandyti suprasti kodėl jiems apsimoka, o mums, lietuviams, semti žuvį iš jūros ir vežti į krantą visiškai neapsimoka.

Kokiu metodu laivas žvejos - matosi pagal laivo architektūrą ir jame sumontuotą įrangą.

Labiausiai paplitęs žvejybos būdas čia, Atlanto priekrantės zonoje - tralavimas. Tralas - tai toks iš labai tvirto tinklo nunertas didžiuliausias maišas, kurį laivas nuleidžia į vandenyno dugną ir tempdamas skraidina virš dugno, visą gyvastį į maišą susemdamas. Laivą tralerį iš tolo atpažinti lengva - laivagalyje tralo slipas, virš jo iškelta tralo krano arka, o denyje stovi labai galingos būgninės gervės su galybe tvirto plieninio lyno ir suvyniotais tralais.

large_IMG_5367.jpglarge_IMG_5372.jpglarge_90_IMG_5373.jpg
Dažnai ant tralerio galinio borto pastebėsite užkabintas tralo duris - tai specialios plokštės, kurių pagalba tas tralo maišas išlieka plačiai atvertas, kai dirba dugne. Tralo durys ganėtinai sudėtingas įrenginys - kruopščiai skaičiuojama jo hidrodinamika, lynų tvirtinimo taškai - jos tiek pat svarbios, kaip vairas automobilyje. Tralo vairuotojo profesija - tralmeisteris. Jis žvejybiniame laive ne mažiau svarbi persona už kapitoną, nes nuo jo sugebėjimų ir net intuicijos priklauso laimikio gausa ir atitinkamai visos įgulos bei laivo savininko uždarbis.

Kitas plačiai naudojamas žvejybos būdas - gaubiamieji ir statomi tinklai. Gaubiamuoju tinklu žvejojantis laivas echolotu suranda žuvies būrius, meta vieną tinklo galą su plūduru ir inkaru, o pats plaukia ratu apie žuvingą vietą, leisdamas tinklą. Atplaukęs prie tinklo pradžią žyminčio plūduro, pasikelia tinklo trosus, deda juos ant gervių ir kuo skubiau "užraukia" tinklo dugną. Vėliau renka tinklą į laivą, o pabaigoje laimikį kranu pakelia ant denio. Šitaip dažniausiai gaudomos paviršiuje ir mažuose gyliuose gyvenančios žuvys - tunai, pelamidės, skumbrė, stauridės, sardinės, ančiuviai.

large_IMG_5371.jpg

Kaip taisyklė, statomų/gaubiamųjų tinklų laivas visą denį užsikrovęs tuščia tara - plastiko dėžėmis ir didžiuliais tinklų ryšuliais, plūdurais su margaspalvėm vėliavom. Grįždamas iš jūros, dėžes, užpildytas žuvimi, bus sukrovęs triumuose.

Statomi tinklai ištiesiami virš dugno, pažymimi plūdurais ir paliekami dienai, dviem. Tie plūdurai ir padaro buriavimą naktį labai sudėtingu. Iki 100 metrų gylio izobatos priekrantėje pilna tų plūdurų, jie prastai pažymėti, neapšviesti, dažniausiai be radaro atšvaitų. Gelbėjimo tarnybos dažnai turi darbo - siunčia katerį, kad partemptų į uostą jachtą ar kitą pramoginį laivą, kuris ant sraigto užsivyniojo tinklo inkaro virvę. Tada pokalbiui su jachtos škiperiu prisistato ir uosto policijos atstovai. Rašomas protokolas, fiksuojamos aplinkybės, spėju, kad bus skaičiuojami laivo gelbėjimo kaštai, nuostoliai žvejo, netekusio savo įrangos. Įplaukti į net prastai pažymėtą tinklą gali būti labai brangi pramoga.

large_IMG_5376.jpglarge_90_IMG_5377.jpg

Čia, fotografijose aukščiau - dar vienas specializuotas žvejybai ūdomis laivas. Ūdos - tai kelių šimtų metrų, ar net kilometrais matuojami ploni sintetiniai trosai su kas pora metrų ant valo pavadėlių pririštais kabliais. Ūdos laive laikomos suvyniotos ant didelių būgnų, o leidžiant ūdas į dugną, ant kiekvieno kablio žvejai užmauna jauką - pusę sardinės, ar kitokios žuvies gabaliuką. Ūdos naudojamos giliavandenei žvejybai. Ten, amžinoje tamsoje, ant ūdos kimba visokie monstrai - rinkoje populiariausi labai skani žuvis-velnias, ispaniškai Rape, žuvis kardas, juodas kaip smala jūros karšis, unguriai kongeriai. Keldami iš jūros ūdas su laimikiu, žvejai neturi laiko knebinėtis atkabindami kiekvieną žuvį - dažniausiai nukerpa pavadėlį, tai tos žuvys ir riogso ant turgaus prekystalio su visu kabliu dantyse.

Yra ir daugiau specializuotų laivų - aštuonkojų gaudymui gaudyklėmis, naktinei kalmarų žūklei ir milžiniškas laivynas nedidelių katerių, skirtų įvairiausiems žvejybos būdams sekliuose pakrančių vandenyse. Yra ir didelių okeaninės žvejybos laivų, kurie žvejoja Afrikos, Islandijos pakrantėse, Arktyje, Antarktyje - jie šitaip nebėgioja į uostą žuvies priduoti. Didelio laivo įgulos nario reisas tęsiasi kelis mėnesius, o pats laivas į namų uostą gali negrįžti metų metais. Laimikį jis parduoda užsienio uostuose, arba jūroje perkrauna į specialius laivus - transporto refrižeratorius, iš jų gauna reikalingą ir iš anksto užsakomą tiekimą.

large_IMG_5350.jpg

Kiekvienas žvejų uostas miestelyje sukuria daug pagalbinių verslų ir darbo vietų. Čia bus įvairiausios mechaninės dirbtuvės - nuo akumuliatorių serviso ir elektros ar elektronikos dirbtuvių iki variklių remonto įmonių, tinklų ir tralų, gaudyklių gamybos ir remonto įmonės, ledo generatoriai, žuvų aukcionas, laivų aprūpinimo ir tiekimo įmonės - vadinami šipčandleriai, žuvies dėžių plovimo ir pakavimo specializuotos įmonės, kuro kolonėlės ir daugybė visokių kitų smulkių verslų. Visi sukasi kaip vijurkai, kad žvejybinis laivas grįžęs į uostą atiduoti laimikį, uoste užtruktų kuo trumpiau ir nedelsiant vėl skubėtų į žvejybos rajoną.

large_90_IMG_4777.jpglarge_IMG_5389.jpglarge_90_IMG_5378.jpglarge_IMG_5348.jpg

Aukcionas - tai erdvus pastatas šalia krantinės, kur nuo vandens pusės iš laivo iškraunamos žuvies dėžių pilni padėklai, o iš kitos pusės yra pakrovimo į auto transportą rampos. Laivo kapitonas į aukcioną praneša kiek dėžių ir kokios žuvies jis sugavo ir ketina parvežti į krantą. Laivui dar vis esant jūroje, krovinį superka aukciono dalyviai - prekybininkai ir žuvies perdirbėjai. Pradėjus laivą iškrauti, kiekvienas pirkėjas gauna savo įsigytą aukcione dėžių kiekį ir mato, kaip jis pakraunamas į pirkėjo transportą.

large_IMG_5351.jpglarge_IMG_5352.jpglarge_IMG_5356.jpg

Iš laivo iškraunant žuvies pilnus padėklus, tuo pat metu vyksta tuščių dėžių pakrovimas, ant kiekvienos dėžių rietuvės uždedant šipčandlerių pristatytą maistą įgulai - taupomas krovos laikas. Lygiagrečiai vyksta remontuotinos įrangos atidavimas dirbtuvėms (ča matome kažkokias metalines duris iš laivo iškraunamas), naujų tinklų pakrovimas ir daug kitų darbų.
large_90_IMG_5358.jpglarge_IMG_5388.jpg

Aukciono pastate įrengtas specialus balkonas, kur laivų įgulų šeimos nariai ateina pamatyti savo vyrus ir tėvus - nes jie tuoj pat apsisukę grįš į jūrą.

Ir viskas vyksta bėgte, bet sakyčiau linksmai. Visi tie dalykai - dėžės, maistas, tiekimas, tinklai - prie laivo privežami būtent tada, kai to reikia, nes už valandos prie krantinės jau švartuosis kitas laivas ir ten dirbs jau kiti tiekėjai, rangovai, pirkėjai, o šis laivas jau stovės prie ledo generatoriaus ir pils į savo saugyklas smulkintą ledą, arba pilsis kurą prieš vėl išskubėdamas į jūrą.

Stebuklų stebuklas - čia, Ispanijoje, visa tai apsimoka, o pas mus Lietuvoje kažkodėl ne. Net už ES lėšas įrengtas žuvies aukcionas su žuvies perdirbimo cechu dirba nuostolingai ir yra subsidijuojamas valstybės iš visų mūsų kišenės. Jau gal geriau vėl tos labai gudrios grupės draugų reikia prašyti, kad kaip laivyną su visa jo kranto pramone kadaise patvarkė - taip ir tą aukcioną su cechu tegul tvarko. Nes "ai, tai kad neapsimoka."

Posted by gramas 01:54 Archived in Spain Comments (0)

Atlantas. Žiemos link

Plaukimas iš Bajonos, Ispanija į Povoa de Varzim, Portugalija, kur laivas liks žiemoti iškeltas ant kranto.

https://youtu.be/9Y2nKvFwIsw

Posted by gramas 00:38 Archived in Portugal Comments (2)

Škotų šantė

Šantės - tai jūreiviškos dainos, bet nelabai panašios į mūsuose labiau paplitusias raudas ir būrų darbo dainas. Šantes dainavo burlaivių jūreiviai darbo ir poilsio metu, dainos ritmiškos, dažniausiai linksmos, tekstai šmaikštūs ir su jumoru, nesudėtingi ir lengvi išmokti. Iš šančių galime nemažai sužinoti apie to meto jūrininkų buitį, darbus, džiaugsmus ir liūdesius.

Nesu ypač didelis šio žanro entuziastas, nes vokalas tikrai nėra mano stipriųjų gebėjimų sąraše. Tačiau net aš esu pastebėtas kitų buriuotojų kompanijoje linksmai betraukiant Lietuvos buriuotojų šante virstančią Rimiškio dainą, tą kur "einu per pievas, o aplink vanduo"... Na, jūs žinote.
Labai informatyvi daina Lietuvos buriavimo kontekste - prisiminiau, vaikštinėdamas Girulių pajūriu nuostabiai smagų šeštadienio rytą ir dar nuostabesnį sekmadienio rytą, ir nematydamas anei vienos burės horizonte. Neįtikėtina ramybė tų, kurie nuolat skundžiasi per trumpu buriavimo sezonu Lietuvoje. Gal atsikelt reiktų valandžiuke anksčiau - ir nebus tas sezonas per trumpas? Bet žinoma, jei ne - tai ne... Tik kam tuos laivus pirktis, jei plaukti jais nesinori... Mes Vyrai - Vandens Stiklinėj Neieškom Audros... Na, ko ieškom, tą ir randam.

Lenkai, mūsų kaimynai buriuotojai - jie tai tikrai išsaugoję šantes kaip žanrą, ne tik laiveliuose vakarodami dainuoja, bet ir didžiulius šantės festivalius organizuojantys. Gal šiemet vėl per Tall Ships, ar Jūros šventės renginiuose kaimynų lenkų puikiais šantės bandais Klaipėdoje pasidžiaugsim.

O tuo tarpu - galima susipažinti su šantės grupe iš Australijos The Lost Quays. Vienuolikos linksmų plaučių diedelių choras, dažniausiai dainuojančių A-Capella (be instrumentų), bet kartais pasitelkia gitarą, ar mandoliną arba akordeoną, ar bet ką, kas tuo metu po ranka pakliūva ir tuo bet kuo galima ritmą mušti...

large_The_Lost_Quays.jpg

Pasižiūrim ir paklausom, kaip australai buriuotojai šantes ne tik dainuoja, bet ir žaidžia - net ne tiek publikai, kiek dėl savo pačių malonumo.

p.s. The Lost Quays - tai choras iš Australijos, o ne iš Škotijos, kaip šiame straipsnyje buvo skelbta... Klaidą ištaisyti padėjo Bill, ankstesnis mūsų BILLABONG savininkas. The Lost Quays video, kur vyrai bokalais pasimėto - buvo filmuotas bare, netoli kurio Bill ir Caroline gyvena, bei kuriame dažnokai apsilanko...

Posted by gramas 00:26 Archived in Lithuania Comments (5)

Sukąsti dantis...

... ir iškentėti.

large_IMG_2334.jpg

Buriuotojas privalo būti stiprus. Jis privalo iškęsti mėnesį krante - net per patį buriavimo sezoną. Liko tik dvi savaitės ir aš stiprus.

Matau internetuos vietinius jachtų čarterius išpardavinėjant papigintai laisvus laivadienius Kuršmarėse. Jau, jau, jau - artėja ir mano laivadieniai, laivanaktės, laivadarbiai, laivavargiai ir ištisinė, vientisa laivalaimė Atlante.
Tačiau neapsigaukim - ne viskas yra toks širdagraužis ir rankągražis, kaip čia ką tik išsireiškiau, kaip kokia kilminga fyfa. Yra cool pasitikrinti savo kranto įgūdžius, padalyvauti verslo dantračiuose, vėl sutikti brangius žmones ir į mazgan surištus marškinėlius pririnkti puskilį voveraičių ant Litorinos tako šlaito. Dar liko išlenkti bokaliuką pas Kavolį ir iš Girulių iki Centro pavažiuoti miesto autobusu, jei išsiaiškinsiu kur gauti bilietėlį.

Klaipėda - Kaunas - Varšuva - Budapeštas - Porto - Povoa De Varzim. Ir jau tada aš ir laivas vandenyne.

Niekas ir nesakė, kad bus lengva.

Posted by gramas 10:13 Archived in Lithuania Comments (4)

Gyvenimo Menas

large_kamsciai.jpg

Nežinau, ar egzistuoja visiškai sausas laivas. Sausu buriuotojai vadintų laivą, kuriame niekada nėra ir kuriame niekada nevartojamas alkoholis. Jeigu toks yra - septynios pėdos jam po kyliu ir visokeriopos sėkmės kaip išimčiai, patvirtinančiai taisyklę.

Priklausomai nuo asmeninių preferencijų - bet alus, ar vynas, ar kažkas stipresnio - tai yra buriavimo kultūros dalis. Net škiperis abstinentas savo laive dažniausiai turės gėrimo, kuriuo brangų svečią pavaišins, o dažnas, jeigu ne kiekvienas buriuotojas, eidamas svečiuotis į kitą laivą, krepšyje tikrai turės tą balto vyno butelaitį. Kodėl balto? Nes pralietas ant jachtos denio ar kokpite jis dėmių nepalieka - toks jau tas etiketas - bet nelabai griežtas, tad jei ateisit į mūsų BILLABONG su raudonu, nuo trapo niekas nenuvys.

Taip, laivuose vartojama. Kiekvienas škiperis turi savo taisykles ir jos gali būti įvairios. Pažįstu ir škiperių-abstinentų, kurie nevartoja todėl, kad jiems nereikia, o ir noro nėra. Todėl reiktų verygiškai didelę burną turėti, kad alkoholio tema garsiai kalbėti už visus buriuotojus - taigi toliau bus tik mano taisyklės. Geros mano taisyklės ar blogos - jokios įtampos prašau nepatirti, nes tai yra mano laivas su mano įstatymais ir mano taisyklėm.

Alus, vynas, romas. Trys alkoholio rūšys - esančios, toleruojamos ir kultivuojamos mūsų laive. Mūsų laivas, skirtingai nei Lietuvos valstybė, propaguoja ne draudimų ir alkoholio demonizavimo politiką, o saikingo vartojimo, kaip Gyvenimo Meno dalies, kultūrą. Ne taip jau lengva pasakyti, kas yra tas saikingas vartojimas. Kad tai suprasti, yra keli būdai. Galima - kaip čia pasakius - padauginti, kad būtų su kuo lyginti. Apgraibom išsiaiškinti ribą, kurios tau nedera peržengti. Kitas, kiek protingesnis būdas saiko ribas sužinoti - patikėti tais, kurie žino ką šneka, nes kalba iš savo patirties bei remiasi objektyviais ir patikimais informacijos šaltiniais. Mąstantis vartotojas geriau anksčiau nei vėliau supras, kad gėrimo vien tam, kad apsinešti romantizavimas yra visiška nesąmonė ir fikcija. Jei nesupras laiku ir savo galva - kepenys patars. Jei neklausys to patarimo - aplinka paprotins. Jei ta aplinka (buriuotojo atveju) yra jūra vandenynas - paprotins dar įtikinamiau, arba nuleis visai į dugną - visom įmanomom prasmėm, nes natūralioji atranka veikia kaip gamtos dėsnis, kuriems mes visi pavaldūs. Taip kad saikas - dalykas rimtas, o be jo buriuotoju pabūsi neilgai. Šiame kontekste nereikėtų buriuotojo tapatinti su pijokėliu, kuris nuo eilinio degrado skiriasi vien tuo, kad nusitašo jachtoj. Sumanus buriuotojas vartoja saikingai ir atsakingai, t.y. tada ir tiek, kad tai nekeltų pavojaus įgulai, laivui ir kitiems vandens eismo dalyviams.

Jau keli metai buriuojam vyno šalyse. Sukeliautas beveik visas Viduržemio jūros regionas, šiuo metu tyrinėjamos pietinės europinės Atlanto pakrantės - Portugalija, Ispanija... Stebim vietinius, jų kasdienybę ir šventes, mokomės ir bandom juos suprasti bei atrinkti kas mums tinka, o kas ne. Vynas čia yra gyvenimo, kultūros ir dietos neatskiriama dalis, o pati vyndarystė - turbūt lygiom dalimis kiek menas, tiek ir mokslas. Kelionės keičia žmogų, jo gyvenimo stilių bei pažiūras - todėl keičiasi ir mūsų alkoholio vartojimas, labai tikiuosi, kad protinga saiko linkme.

Jachtoje BILLABONG alaus kartais yra, o kartais ne. Įvairiuose uostuose perkame vietinės gamybos alaus rūšis, fasuotas skardinėse. Jeigu vietinis netenkina - tada olandų Amstel, kurio yra visur. Viduržemio baseine populiariausia tara yra 0.33L skardinės - labai patogus ir optimalus kiekis, reikalingas troškuliui numalšinti karštą dieną. Maisto parduotuvėse neteko matyti vietinių, perkančių alų pilnomis pakuotėmis, labai retas pirkėjas išvis ima alaus vartojimui namie. Užtai lauko kavinėse bei restoranų terasose bus pilna klientų bet kuriuo paros metu, prieš pietus taip pat, besišnekučiuojant prie taurės alaus. Jie neskuba, antros dažniausiai neprireikia. Tokių rimtų bokalų kaip Lietuvoje, UK ar Vokietijoje, čia nerasi - taurės čia nedidelės 0.33L, arba dar mažesnės, bet jei paprašysi - gausi ir mums įprastą 0,5L. Per šventes, kai vyksta lauko prekyba, alus publikai pilstomas į vienkartines 0,2L taures, po Eur1,- . Pritempusių virš normos per šventes viešoje erdvėje beveik nebūna, gal vos vienas kitas... Tačiau naktiniuose klubuose nuo 02.00 iki 06.00 vaizdai bus labai kitokie.

Būna pasitaiko, kad alus vargsta jachtos šaldytuve, nepatirdamas jokio įgulos dėmesio ištisą savaitę - labai tikėtina, kad tuo laiku "kieme" temperatūra laikosi gerokai virš 30C ir alaus vartoti nėra prasmės - vos išgertas, jis kaip mat prakaitu iššoka per odą, o troškulys po minutėlės sugrįžta. Tokioje karščio pekloje troškulį numalšinti įmanoma tik vandeniu skiestu vynu. Jeigu tai baltas sausas ir šaldytuve gerai atvėsintas vynas - o karštyje toks ir turi būti - skiedžiame jį lygiomis dalimis su šaltu vandeniu, arba pilame ant ledo, jeigu šaldiklyje tokio yra. Rausvą - Rose - vyną taip pat vartojame atvėsintą, kai karšta - irgi skiedžiame vandeniu, bet Rose ant BILLABONG atsiranda tik vasarą, gerai įšilus orams. Prie maisto, arba vakarojant jachtoje - bus raudonasis, mūsų mėgstamiausias, todėl be jo atsargos triume laivas jaučiasi nepilnai sukomplektuotas. Havana Club - jo irgi turi būti visada, bet vartojimo statistika šį sezoną turi aiškią mažėjimo tendenciją, koks puikus gėrimas šis romas bebūtų. Šlakelis į Sangria, ar stiklas vakarojant maždaug valandžiukė prieš įsirausiant į šiaudus - dar niekam žalos tikrai nepadarė.

Ką mes matome, bandome išmokti ir pritaikyti savo gyvenime - iš vyno šalių kultūros? Lietuva nuėjo gąsdinimo, nuobaudų, draudimų, reklamos ribojimo ir mokesčių didinimo keliu, siekdama mažinti alkoholio vartojimą. Teisingą tikslą Lietuva bandys pasiekti apgailėtinai klaidingomis priemonėmis ir neabejotinai patirs eilinį nusivylimą. Ką gero šioje temoje gali nuveikti šarlatanai, kurie patys sako, kad gyvenime ragavę nėra, bet už visus geriau žino, kaip ištiesinti visus kitus? Manyčiau, kad be triukšmo - tikrai nieko. Apmaudu už šalį, bet kaip jau sakiau - mūsų laive kvailiems įstatymams vietos nėra. Vyno kultūros šalys šitokios teisinės, biurokratinės ir administracinės priespaudos savo žmonėms sau leisti negali, nes ten valdžia žino, kad už tai gaus nuo savo rinkėjų per ausį. Pabandyk, suvaryk portugalus į gardus per Šv.Petrą, arba ispanus per Jonines - ir pamatysi, kas bus. Pietų ir Vakarų Europos šalys pasirinko švietimo, saiko ir atsakingo vartojimo propagavimo kelią, o vynui daugelyje šalių netaikomas akcizas, dėl ko jis ženkliai pigesnis, nei Lietuvoje. Tai ne Lietuvos pasirinkta "kampaneiščina", o ilgalaikis procesas, kuris duoda apčiuopiamus rezultatus. Per paskutinius 20 metų (nuo 1996m) bendras suvartojamas vyno kiekis sumažėjo 20%, o būtent vyno kultūros šalyse - net daugiau. Tuo pat metu pastebima, kad Europoje nuolat didėja brangesnio aukštos kokybės vyno pardavimai ir vartotojai vis labiau linksta į būtent saikingą ir atsakingą vartojimą namų bei restoranų aplinkoje. Brangų vyną jie skanauja mėgaudamiesi, o ne sprogsta springdami.

Vyno kultūra Europoje išplito ir yra puoselėjama nuo Antikos bei Romos Imperijos laikų, o vyndarystė ypač suklestėjo įsigalėjus krikščionybei. Dauguma garsiausių ir seniausių vyno ūkių, vynuogynų kadaise priklausė vienuolynams, o viduramžiais vyną gerdavo dažniau nei vandenį, per kurį plisdavo įvairiausios infekcijos. O mūsų laikų gerai informuoti žmonės žino, kad saikingas vyno, ypač raudonojo, vartojimas yra naudingas sveikatai - mažina mirties dėl širdies kraujagyslių ligų riziką, stabdo senėjimo ir destrukcinius procesus organizme. Peržengus saiko ribas, nuolat piktnaudžiaujant, procesai verčiasi atvirkščiai - niekas neabejoja, kad piknaudžiavimas atves į priklausomybę su didžiule rizika sveikatai ir gyvybei.

Taigi vėl - kas tas saikas, kad galėtum alkoholį vartoti, bet nekenktum sveikatai ir gyventum ilgiau bei kokybiškai? Dauguma šalių turi savo rekomendacijas kiek gryno alkoholio vienetų, ar gėrimo taurių galima gerti per dieną, ar per savaitę, kad išliktum saiko ribose. Painiava didžiulė, nes beveik visi skirtingai supranta kas tas vienetas, o taurių įvairovė gali būti begalinė. Panašiai kaip kad yra su žmonija, nesugebančia susitarti dėl vienodo telefono kroviklio, ar vienos sistemos batų dydžiams, nors visi juos nešioja.

Nesileisim į postringavimus, todėl iškart atskleisiu, kad jachtoje Billabong mes atlikome ilgamečius ir išsamius praktinius tyrimus, apibendrinom įvairių šalių rekomendacijas ir nustatėm ne daugiau kaip 4 taurių vyno per dieną normą, kurios viršyti nerekomenduojama. Mažiau - labai prašom, bet daugiau - geriau ne. Taip pat ne mažiau kaip vieną dieną per savaitę leidžiame kepenims ir alkoholio pramonei nuo mūsų pailsėti.
So far so good, bet jei kas pasikeis - būsite informuoti, arba ne.

Posted by gramas 23:29 Archived in Spain Comments (3)

Atlantas. Būna visko - ir Sanxenxo atsitinka

Nakvynė inkaruotėje ties Combarro miestelioku, Pontevedra įlankoje... Šuo vidurnaktį ima aršiai skalyti - sliuogiu skubinai iš lovos žiūrėti, kas čia į mūsų laivą kėsinasi, nes Barlis be priežasties netriukšmauja. Dairausi nuo denio - ramu aplink, jūra lygi, jokio kito laivo, jokių žmonių šalia. Barlis lojimu rodo kryptį, iš kur jis jaučia pavojų. Už 30-40 metrų nuo laivo neskubėdamas plaukioja didžiulis delfinas, kartas nuo karto nesmarkiai pliaukštelėdamas uodega per ramų mėnulio vandens paviršių - tas nevidonas specialiai erzina šunį.

Artėjant prie Marin miestelio, pasižiūriu į kilvaterį - taigi mus vejasi didžiulis povandeninis laivas. Venduojam, sukam į dešinę, kad jis mus lenktų iš kairio borto - tai turim galimybę apžiūrėti šį geležinį daiktą ir per žiūronus matau, kad ant kapitono tiltelio įrengtos trys kėdės laivo vadams - lygiai tokios, kokias buvau įrengęs ant tuo metu dar mūsų jachtutės Scorpio galinio relingo. Akivaizdu, kad Ispanijos laivyno žvalgyba bus apsilankius Baltijoj ir nuo Scorpio persibraižę relingo kėdžių dizainą.
Įplaukėm į uostelį, kur matėsi keli didesnių burlaivių stiebai, sakom, prisirišim ir eisim miestelioką patikrinti. Gal net autorines kėdžių dizaino teises ir intelektinę nuosavybę apginsim, nes tą povandeninį buksyrai visai netoli uostelio pririšo.
Vietos mūsų laivui čia nekažką, sukinėjamės tarp burlaivių ir jachtų ieškodami kur čia gal antru bortu prisišlieti, bent trumpam, o viena akim stebiu krantą. Kažkas ne taip šioje marinoje - jūrlapyje ji pažymėta, locijos netikrinau, nes kažkaip impulsyviai čionai užsukom - bet kiek žmonių krante bematau - visi uniformuoti. O vienas karininkas va, jau atbėga iš kažkokio pastato krantine link mūsų, kažką labai nedraugiškai rankytėm mojuodamas. Ossstiaaa.... greitai greitai apsisukom ir pabėgom. Tas povandeninis nesivijo. Į karinio laivyno akademijos uostą netyčia buvom užblūdinę, o ta jūrlapyje pažymėta marina - tai visai greta akademijos esantis baseiniukas, kuriame visi tilteliai per trumpi mūsų laivui, tinkami tik kateriukams.
O tas povandeninis irgi ne šiaip sau ten buvo atplaukęs - kitą dieną Securite pranešimais buvo padiktuotos koordinatės taškų, kurie navigacijai uždarė didelį rajoną, kuriame vyko laivyno pratybos. Ten sukiojosi visa grupė karinių laivų, link kurių skubėjo labai greitas lėktuvnešis. Tai lėktuvnešį irgi apžiūrėjom. Pajutęs apžiūrėjimą, lėktuvnešis pradėjo piktai laidyti lėktuvus, tie ratais sukti apie mūsų stiebą- ir mes pasitarę nusprendėm jiems nieko dėl mūsų kėdučių dizaino nebesakyti. Mat juos pikis...

IMG_2287

IMG_2287

large_IMG_2293.jpg
large_IMG_2317.jpg

Žvejyba šiemet nieko gero. Matyt, tunai, pelamidės vėl pasirodys tik rudeniop. Užtai skumbrės gali prigaudyti greitai ir sočiai. Kartais meškeres tenka suvynioti po 20min., nes tas 10-12 mums reikalingų skumbrelių sugaudai - ir viskas, sandėliuoti šaldyti neverta, nes kai tik reiks - Atlantas šviežių pilnas. Skumbrės mėgsta smulkių masalų girliandas su svareliu ant galo, ar nediduke vartikle, ar apie pora metrų neriančiu vobleriuku, tempiamas paskui jachtą maždaug 3 mazgų greičiu. Tos mažosios skumbrytės - iki 20cm ilgio - pačios skaniausios, o ir kauliukai smulkučiai, valgant visai netrukdo.
Užtat kitokia žuvis kol kas vien tik per turgų, o pasirinkimas ten tikrai platus.

O kad jums nepradėtų manytis, kad kruizinis buriavimas - tai vien egzotiški malonumai, giedras saulėtas dangus ir akvamarino bangos, žaidimai su delfinais ir undinėm visokių palmių paunksmėse, romantiškas saulėlydžio šampanas ir rytmetinis pūkštelėjimas į šiltą jūrą... Taip, visa tai yra, tačiau visiškai teisingai žmonės sako, kad ir gudri višta kartais subinę išsidilgina. Taip ir mums sušvietė į Ispanijos vasaros turizmo perlą - Sanxenxo atplaukti. Kad čia yra gerai - žinojom dar po vizito gegužės mėnesį - miestelis įdomus, pliažai fantastiški, pulpo ir arroz con mariscos puikus, superinė karališkoji marina nakčiai vos 17 pinigų, nes ne sezonas dar. Buvo jau ir tada marinoje Buddha klubas kiek patriukšmaujantis, bet saikingai. Nu bet ne 10 klubų vien marinoje, vienas už kitą garsiau pavarančių tropniai iki pat 6:00 ryto!!!

Nors... negali sakyti, kad nenujaučiu, už ką į šitą skaistyklą papuoliau.
Atplaukėm, prisirišom penktadienį - ir koks kipšas mane ant posūkio registruojantis užmetė, kad sumokėjau iškart už tris naktis, iki išplaukimo pirmadienį?! Tik kai sąskaitą išrašė, pasirodė, kad kaina jau High Season, tris kartus aukštesnė... kitą kartą žinosim, kad mokėti registruojantis reikia tik už pirmą naktį, o už kitas - tik prieš išplaukiant. Nes nuo šeštadienio popietės iki pirmadienio 9:00 marinos biuras išvis nedirbs, bus vien budintys marineros, jie pinigus priims, bet anksčiau sumokėtų tikrai negrąžins.

large_IMG_2325.jpglarge_IMG_2326.jpg

Bet kad nebus to kito karto, nes nieko mes šitame turistų gete nepamiršom, kad sugrįžti. Kai atsiranda proga su kuo palyginti - tik tada žmogus supranti ir įvertini kokį gėrį, gyvenimo kokybę, ramybės ir dvasinio komforto oazę gyvendamas jachtoje turi. Tie restoranais apsimetę spąstai turistams; kad papult ir jiems atsiduot kad paturėtų tu, kliente, ir eilėje dar pastovi... pamačius realiai, lengva save įsivaizduoti tame kvadratiniam smėliuko metre ant prakaituotais kūnais perpildytos gulyklos šalia primyžto vandens. Na, ir pakrantės bulvaras, per kurį vos ne vos tik alkūnėm prasiirti, nes ispanai yra naktiniai gyvūnai ir tik temstant absoliučiai visi, senas jaunas, iš savo kertelių į čia susigrūda. Net su mažyčiais vaikais iki 2 val. ryto dūzgia. O kas be vaikų, turbūt visi į tuos marinos klubus vėliau sugužės pasitrinti kumpiais iki ryto.
Jonas irgi laivan grįžta tik rytais.
Jei ne Jonas ir kiti į jį panašūs personažai, marinos klubai užsidarytų ir dori žmonės galėtų normaliai išsimiegoti - vienas toks senas krienas piktai bamba panosėj, 11 ryto bukai spoksodamas į lunatiko sumuštinį ir niekaip nesuvokdamas ko labiau dabar nori - eiti miegoti, ar gurkšnio kavos...

Jums naujas žodis į arsenalą - agorofobija - kaip daugybę viso Pasaulio jachtininkų kruizerių vienijantis bruožas. Agorofobija - tai minios baimė. Eilinį kartą sau įrodžiau, kad esu užgyvenęs ne visai lengvą šio disbalanso formą...

Posted by gramas 06:50 Archived in Spain Tagged parties boats billabong buriavimas jachta jūra žvejyba ispanija Comments (0)

Atlantas. Sugrįžimas.

Jau du mėnesiai, kaip mūsų jachta Billabong niekur neskubėdama sukinėjasi po Galicijos rias - didžiulius, pušų ir eukaliptų giriomis, kalnais aprėmintus, įlankom išvingiuotus, salom apkabinėtus fjordus Atlanto pakrantėje. Toks ir buvo sezono, prasidėjusio dar Portugalijoje, tikslas - neskubėti ir pajusti Galiciją - vieną įdomesnių daugiabriaunės Ispanijos regionų. Tai mes ir neskubam, nors kartais pasibėdavojam, kad laikas skuba per greitai. Tik švyst - ir savaitės nebėra.
Tai kaip tą laiką - svarbiausią gyvenimo turtą - mes švaistom, kad jis mums byra nesustodamas ir banaliai kaip smėlis tarp pirštų?

Tenka pripažinti, kad kruizinis buriavimas yra idealus laiko švaistymo būdas. Dažniausiai vakare dar nežinom, kur mes plauksim išaušus rytui. Ryte atsibudęs, nusprendi dar pamiegoti. Kartais todėl, kad naktį nepavyko, nes vėjas ir bangos bandė laivą nuo inkaro nurauti ir buvo ką veikti - bet dar dažniau ilgiau pamiegam todėl, kad elementoriškai niekur skubėti nereikia. Ryte pasitikrini prognozes ir tampa aišku plauksim į Šiaurę, ar į Pietus, nes kitur labai daug vandens, arba kalnai. O gal toje pat įlankoj į kitą miestelį ar inkaruotę peršoksim, nusileisim valtelę su pakabinamu varikliu ir plauksim krantą patyrinėti. Ryte keliauju į panaderia - artimiausia kepyklėlė - kur pardavėjos vis šypsosi nuo mano labai pažengusios ispanų kalbos. Bet kažkaip susikalbam, todėl pusryčiams vis ką nors pavyksta nupirkti. Žuvies turguje man įvyksta kažkokia meditacija ir transas, gal net didesnis, nei žūklės reikmenų ir jachtinių žaislų parduotuvėj (čia Lolitos nuomonė) - tokia žuvų įvairovė. Žiūriu, ką perka vietiniai, stengiuosi suprasti kodėl, įdomu stebėti, kaip pardavėjai kiekvieno pirkinio žuvį išdarinėja, dar paklausia kaip ruoši namo parsinešęs - tada ir sukapoja, ar pjausto atitinkamai.

Taip ir keliaujam visas taboras - trys žmonės, du šunys.

large_IMG_2323.jpg

Dažnai net prognozių čia nereikia - pažvelgi į dangų, jei giedras - vadinasi, vėjas maždaug nuo 10 val. ryto iki pietų bus iš Šiaurės, popiet iš Šiaurės-Vakarų. Laikas nuo laiko trumpi, nelabai grėsmingi katabatiniai, pakrantės kalnuose suraityti škvaliukai bet kuriuo paros metu gali stuktelėti, bet naktimis dažniausiai ramu. Tačiau laikotarpiai, kada nuo Atlanto link žemyno ima spaustis didesnis ciklonas, bus su stipriais trumpalaikiais lietumis, stipriais ir nuolat besisukiojančiais vėjais. Jei tuo metu esi jūroje - nuobodu tikrai nebus, bet tie Atlanto ciklonai prognozėse matosi iš anksto, tai juos išlaukti uoste, ar užsiglaudus kur ant inkaro visai nesunku. Didelių meteorologinių sistemų privalumas - orų prognozės appsai jas mato iš tolo, yra laiko pagalvoti ko tu nori, ką gali ir ką darysi. Žodžiu, vyrauja N ir NW - Portuguese Trades. Klimatas čia mums žymiai artimesnis, nei Viduržemio kaitros. Šiemet gegužės mėnuo Galicijoj buvo vėsokas, gal nuo vidurio temperatūra dienomis virš 20, bet iki 25, naktys be vėjo, atvėsta iki 16-17. Birželį jau šilta kaip reikiant, iki 28C dieną, naktimis apie 20, bet kaitra nekamuojanti, nes vėjas nuo Atlanto gaivus. Mums, šiauriečiams - čia pats tas.

Neseniai įvyko šioks toks sugrįžimas į praeitį, man labai tolimą. Krantinė Vilagarcia uoste, prie kurios medienos krovinio dalį atidavė motorlaivis Kretinga, kuriame tuo metu aš, studentas, atlikinėjau jūrinę praktiką, dirbdamas motoristu trečio mechaniko vachtoje. Pjautos medienos paketus pasikrauti vykdavome į Igarką, kurią pasiekdavome iš Šiaurės jūrų kildami Jenisiejaus upe. Po to vėl, lanku apie visą Europą, su sustojimu Norvegijoje kuro užsipilti, vežėm krovinį kapitalistams ir nedidelėmis partijomis barstėm jį Ispanijos uostuose.
large_180_IMG_2308.jpg

Įplauka į Vilagarcia mariną kaip tik šalia tos "mano" krantinės, tik tais 1983 metais ant jos dar nebuvo mūrinio sandėlio uosto kroviniams saugoti, vien aikštė, kur ir buvo sukrautos rietuvės mūsų atvežos Sibiro medienos.

Užtai pats uostas ir miestas pasikeitęs labai, nors kadaise buvo išvaikščiotas skersai-išilgai, šio vizito metu buvo visiškai neatpažįstamas. Vilagarcia išgražinta, sukura daugybė erdvių ir gatvių vien publikai, be transporto, o to seno kinoteatro man taip ir nepavyko surasti. Jame pirmąkart pamačiau filmą The Wall su Roger Waters. Tuo metu, 1983-iais, man tai buvo kolosalus įspūdis, tiesiog kaip tuo Pink Floyd plaktuku per smegenis, privertęs mąstyti kitaip ir pajusti žymiai aštriau tą visą sovdepijos dusulį, į kurį vėl panirau, grįžęs iš jūros į krantą. Tai buvo seniai seniai, prieš tūkstantį metų, kai alaus upės tekėjo tarp sūrio krantų, o kepti karveliai patys į burną skrido.

O šiandien - dar viena gera diena. Vigo įlanka, vėl nuostabi inkaruotė nakvynei prieš pliažą ties Cabo de Vela. Ryt plauksim į Pontevedra įlanką, lankysim Sanxenxo kurortą. O gal tik poryt, bet savaitgaliui tikrai, nes atžala ketina per Sanxenxo klubus prasieiti. Nors toj palangos šiuo laiku kasdien savaitgalis jau.

Jau nuspręsta - liksime Portugalijos ir Galicijos pakrantėse ir ateinančiais metais. Nes čia vis dar per gerai, kad kur nors kitur skubėti.

Posted by gramas 07:33 Archived in Spain Tagged landscapes boats sailing galicia billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (0)

Kaimas prie Atlanto. Boat Porn

Atplaukėm į Sanxenxo - kaip ir geriausias Galicijos, jeigu ne visos atlantinės Ispanijos pakrančių kurortas. Sanxenxo yra Rias Baixas (Žemutinės Įlankos) sostinė, esanti Pontevedros fjorde. Visame Sanxenxo rajone yra 36km Atlanto pakrantės su 24 nuostabiais pliažais ir šis rajonas jau šešis metus iš eilės gauna daugiausiai Ispanijoje Mėlynų Vėliavų - 13. Žodžiu, paplūdimių kokybe Sanxenxo neša visus viduržemius. Kad būtų suprantama visiems - 10-ties palangų skalėje Sanxenxo iš mūsų gauna aštuonių palangų įvertinimą.

Visai šalia mūsų marinoje vyksta šurmulys - jachtos ruošiamos regatos startui. Startas atidedamas, nes nėra vėjo, tad yra laiko pasivaikščioti ir pasidalinti vaizdais:

large_90_IMG_4519.jpglarge_90_IMG_4530.jpglarge_90_IMG_4522.jpglarge_IMG_4521.jpglarge_90_IMG_4523.jpglarge_90_IMG_4524.jpglarge_90_IMG_4526.jpglarge_90_IMG_4518.jpglarge_90_IMG_4533.jpglarge_90_IMG_4515.jpglarge_90_IMG_4496.jpg

Šitaip prasideda dar viena gera diena jachtoje Billabong

Posted by gramas 03:04 Archived in Spain Comments (1)

Kaimas prie Atlanto. Polpo Gallega.

Po trumpo vizito Baiona, apsistojom Cangas marinoje, priešingoje fjordo pusėje prieš auksinį Vigo. Kartais vakarėjant debesys taip suvaikšto, kad besileidžianti saulė Vigo padaro išties žibantį auksu. Tai kaip patvirtinimas legendos apie indėnų aukso pilnus galeonus, kuriuos anglų laivynas sudėjo į dugną būtent šioje įlankoje. Sakoma, ne visi nuskendę laivai iki šiol yra surasti ir nuolat kyla ginčai bei svarstymai, kam turėtų priklausyti auksas, pakeltas lobių ieškotojų - jiems, ar valstybei, ar kažkaip reikėtų dalintis?
Iš Cangas į Vigo keliamės greitaeigiu keltu, kelionė per įlanką trunka 15min., kaina asmeniui 2,20. Vigo įdomus, su charakteriu, bet žmonių tirštuma bei šurmulys ne mums - užteko mums ir vienos kelionės į miestą.

Keliaujam po apylinkes automobiliu, nakvoti grįžtame į laivą. Toks ir yra šio sezono, bent jau iki liepos mėnesio, tikslas - kuo labiau patyrinėti nuostabiąją Galiciją, laikas nuo laiko perplaukiant vis į kitą įlanką. Įlankose daug gerai nuo bet kokių vėjų apsaugotų inkaruočių, nors ir marinų kainos kol kas nesikandžioja; infrastruktūra gera, verta tų Eur20 už naktį marinoje; po pinigui alkano Viduržemio kainų visai neskauda. Idealus buriavimo regionas buriuotojui, nes įlankų ramybę galima įvairinti plaukimais į atvirą Atlantą, kuris savo nuotaikų kaita tikrai neleis nuobodžiauti. Kranto linija raižyta ir vaizdinga, su įspūdingais skardžiais, tarp kurių įsprausti nedideli ir jaukūs smėlio pliažai. Krantuose tai pušynai, tai geltonai žydintys nepraeinami kadagių brūzgynai, kaimeliai, miesteliai dar neuždrožti pramoninio turizmo. Gamtos atžvilgiu Dievas šiam kraštui davė ir dar dribtelėjo, kad maža nebūtų: vandenynas pilnas gyvasties visokios, upės, karštos versmės, kalnai, miškai, minkštas klimatas. Visa kita susikūrė žmonės.

Galicijoj gyvena gãlai. Jie save laiko atskira valstybe Ispanijos karalystės sudėtyje, turi savo kalbą, kultūrą ir net išvaizda kiek skiriasi nuo kitų Ispanijos regionų gyventojų. Kresnas, vidutinio/žemo ūgio, stiprių kaulų, niūrokos išraiškos tamsiaplaukis garbanius kalnietis. Ji - nedidelė, dažnai apvalokoka, plačiastrėnė garsiabalsė moteraitė. Toks būtų labai schematiškas ir apibendrintas gãlų gymio apibūdinimas, labai artimas portugalams, sakyčiau. Žmonės, nežiūrint atšiaurokos išvaizdos, labai šilti, atviri bendravimui; mes čia jiems kaip ant delno padėti šiauriečiai lyg du ilgakojai gandrai su dar dviem šunimis, bet visai nesijaučiam izoliuoti. Vietiniai net pastangų kalbėti angliškai nerodo, bet ispaniškai mes bent šiek tiek gaudomės. Na, taip un poco gaudomės. Labai un poco. Kai jie su mumis galego - savo kalba - ima šnekėti, mes su jais kalbam iš pradžių savo labai un poco español, jei jie nepasijungia, tada lietuviškai - ir jokių bendravimo problemų iki šiol nebuvo.

Kasdien ragaujam vis kitą žuvies rūšį - vis neatsibosta, bet kad ir tų rūšių pabaigos dar nesimato. Vietiniame turgelyje pasirinkimas milžiniškas, o žuvies prekiautojus pirkėjai apgula žymiai labiau, nei mėsininkus. Perkamą žuvį pasveria, pasako kiek kainuos, jei tinka -nuvalę bei išdarinėję sudeda į maišelį. Valydami dar paklausinėja kaip ketini žuvį gaminti - atitinkamai ir supjaustys, sudėlios į plastikinį padėkliuką. Turime turgelyje jau "savo" pardavėją, iš tolo kviečia kad pasigirti ką šiandien turi geresnio, o pakeliui mus bando pervilioti ir kitos moteros - viena krabą didžiulį mums beturinti, kita sepijas, dar kita savo jūros liežuviais atsidźiaugti negali. Bėda, kad abu su Lolita mokam ir mėgstam skaniai jūros baisybes gaminti - tai vis rečiau į vietinius restoranus beužsukam...

Kad kulinarinės teisybės balansą šioje planetoje pagerinti - vakar sumanėm nieko patys nekepti ir netroškinti, o pasikrauti šunis ir važiuoti gilyn į žemyną nuotykių ieškoti. Radom aštuonkojų festivalį apie 130km nuo kranto - Ourense mieste. Festivalis - tai Polpo Gallega (aštuonkojis galicijietiškai) valgymas ir visokia kitokia kaimiška prekybos mugė - nuo sportbačių iki sodinukų, medaus ir hamono. Kai atvykom, buvo pietų metas beprasidedąs, tai ir nusprendėm tą polpo ragauti.

Polpo festivaliams įrengta didžiuliausia pavėsinė su stalų eilėmis. Prieš kiekvieną stalų eilę stovi dujomis kaitinamas katilas, kuriame verdami aštuonkojai. Ant katilo padėta lenta, kur aštuonkojis žirklėmis karpomas į lėkštę, gausiai apšlakstomas alyvuogių aliejumi ir apibarstomas raudonos ir šiek tiek aštrios paprikos miltais. Vyriausiasis karpytojas šlakstytojas paklausia ar labai picante, ar nelabai. Lėkštės klientui neštis pačiam neduos jokiu būdu, nes tai šeimos verslas ir tai daro speciali moterėlė. Už aštuonkojų katilo stovi grilius su mėsomis ir jo operatorius, už jo vyno statinės ir visokie kiti rakandai - tada jau stalai prasideda. Vos atsisėdęs, gauni pabendrauti su dar kita moteraite, kuriai įdomu kiek vyno tamstos pageidaujat, tikriausiai visą ąsotėlį? Si, claro, kad ąsotėlį... Kartu su vynu atsiranda ir moliniai dubenėliai, iš kurių jis šiame krašte geriamas, ketvirtis kepalo šviežios duonos ir peilis jai raikyti. Servetėlės griežtai normuotai - po vieną žmogui ir viena duonai. Polpo griežinėliai iš lėkštės imami smeigtukais, tokie pagaliukai vos platesni už dantų krapštuką, o užkąsti duona, maktelėta į aliejaus ir polpo syvų mišinį, o užgerti kuo? Raudonu vietiniu vynu, taigi claro. Žmogui apie 10 pinigų tokie pietūs kainuoja. Tiesa, šeimininkė mūsų stalų eilės neprašyta šunims virtos mėsos gabaliukų atnešė, para perritos guapos. Tai va, jei su šunim būsit - ir mėsos gausit, carne inclusivo, taip sakant. Niekas ten nekontroliuoja pats mėsą sušveitei, ar šunims atidavei.

Aštuonkojo galicijietiškai receptas elementarus. Jei aštuonkojis šviežias - išvalius jį teks gerokai primušti, kad išvirtas būtų minkštas, todėl dažniausiai naudojamas šaldytas ir atitirpintas - tada bus minkštas be jokio mušimo. Užvirinti puodą vos pasūdyto vandens, galima įmesti lauro lapą, kelis kvapiųjų pipirų grūdus - ir tada bus laikas aštuonkojį "gąsdinti". Mantiją užmauti ant šaukšto, laikom - čiuptuvai žemyn, ir įmerkiam į verdantį vandenį penkioms sekundėms. Ištraukiame, palaikome virš puodo keliolika sekundžių ir vėl trumpam užmerkiame - šitaip gąsdiname kokius 5 kartus. Išsigandęs jis labai taisyklingai suries davo čiuptuvus ir išviręs gerai atrodys dubenyje. Virti apie 20 minučių, jei aštuonkojis didelis - gal kiek ilgiau. Bakstelėjęs šakute suprasi, kada jau nebeguminis - ir viskas, bet geriau nepervirti, nes gausis tešla, o ne aštuonkojis. Jei Polpo Gallego ruošiamas kaimiškai - tame violetiniame vandenyje kartu su aštuonkoju virėte ir bulves su lupena. Bulves nulupti, pjaustyti griežinėliais ir iškloti jais lėkštę. Virš bulvių pjaustyti aštuonkojį, viską gausiai užlieti visiškai nekaltu alyvuogių aliejumi ir gausiai barstyti paprikos miltais.
Mugėje mums davė be bulvių, bet vistiek buvo skanu estupendo.

large_4C18EE3BB3C22528442FCD1AA310079B.jpglarge_IMG_2270.jpglarge_IMG_2269.jpglarge_IMG_2271.jpglarge_90_IMG_2268.jpg

Posted by gramas 09:26 Archived in Spain Tagged people sailing galicia billabong jachta jūra Comments (0)

(Entries 1 - 15 of 252) Page [1] 2 3 4 5 6 7 8 9 10 .. »