By this Author: gramas

Podkastas Menkė Po Lova - Season 1. Record 3.

Apie š.m. sezono pradžią, vargus ir džiaugsmus. Ir apie buriavimą gyvenant laive - šiek tiek. 🙂 N-joy.

Bakstelti ant nuorodos žemiau

Klausom čia...

Į Lietuvą grįžau prasidėjus karui ir palikęs laivo darbus pasibaigti be manęs.

Planavau per vasario mėnesį išmontuoti visą žaibo sugadintą įrangą ir nusiųsti į Vokietiją Pantaenius draudikams - mat tokia buvo sąlyga, kad jie man išmokėtų draudimo kompensaciją. Kita išmokos sąlyga, ir dar kad prie kompensacijos sumos būtų priskaičiuojamas ir mano sumokėtas PVM - turiu draudikams perduoti visas naujos įrangos įsigijimo sąskaitas. Tokiu būdu - visus žaibo sugadintus įrengimus turėjau finansuoti pats, įskaitant ir instaliavimo kaštus. Kai pagalvoji - laivo Casco draudimas tokiomis sąlygomis ne kiekvienam būtų paguoda, nes kruizeriai, keliaujantys su labiau įtemptu biudžetu, gali ir neturėti daugybės bankinių bilietų, sukauptų sąskaitoje, kas reikalinga klausimui išspręsti su draudimu. Labai lengva įsivaizduoti situaciją - kai esi su apdraustu, bet sugadintu ir negalinčiu keliauti laivu, o tavo mieli draudikai kaip ožiukai įsiremia į savo labai kietas sąlygas ir nieko tau nesumoka, kad galėtum susitaisyti laivą.

Bet viskas man gavosi ženkliai geriau, negu buvo tikėtasi. Atvykęs į PT, pakalbinau B&G dilerius i6 Algarve regiono, su kuriais anksčiau derinau instaliavimo kaštus. Sėkmingai sukrito - jie gali iškart atvykti į laivą ir pradėti savo darbus, o padėklas su dėžėmis iš SVB.de prieš kelias dienas jau atvyko į mariną.

Senas šlamštas - lauk, naujas - į laivą, viskas sumontuota sujungta į NMEA2000 tinklą ir veikia. Vos per savaičiukę, praktiškai rankų nepadedant kadien, įskaitant ir šeštadienį... Liko tik sukalibruoti dalykus, kai laivas bus vandeny. Sena įranga keliauja į Vokietiją, naujai supirktos geresnės, nei anksčiau buvo derinta, įrangos sąrašas patvirtinamas draudikų paskirto siurvejerio, sąskaitos perduotos draudikams, ir neužilgo išmoka įkrenta į sąskaitą.

Šiuo metu laivo tvarkymas vyksta jau be mano dalyvavimo, bet jis ten ir nėra būtinas. Stiebą buvau parengęs nukėlimui (rangouto keitimas) dar prieš išvykdamas, o kai darbą daro profesionalai, nors ir smarkiai atsilikdami nuo derintų terminų - man liktų tik ten stypsoti ir stebėti.

Laivo povandeninė dalis parengta Coppercout'ui ir jo gaus 4-5 sluoksnius prieš nuleidžiant į vandenį, tikiuosi gegužės mėneį tai turėtų įvykti. Bet žinoma, jeigu karas... Bet juk Kovido pamokos išmoktos - planai daromi pagal tai ką tu nori nuveikti, o ne pagal šiandienos galiu-negaliu ir o-kas-jeigu ir pan. O planai vėliau bus koreguojami, jeigu prireiktų. Tada prarandi gal skrydžio bilietus, o ne savo sezoną - pabandėm 2021 ir pasiteisino labai.

O šiandien, vaikštinėdamas po Girulių mišką su laivo šunimi Barliu, sumaniau išmėginti šio blogo gaivinimą podcasto būdu. Visiškai naujas man dalykas, nes kažkaip sudėtinga, kai kalbiesi pats su savimi, be jokio pašnekovo. Vaikštinėjam miške, prie Kalotės ežero, naudoju paprasčiausią laidinių ausinių mikrofoną - tai girdėsit kiek paukčius, kitus trukdžius, tiek ir mano nelygų kvėpavimą, bet aš juk ne burtininkas - aš tik mokausi Tas mano burbuliavimas skamba monotoniškai ir gal nuobodžiai, bet pirmas blynas yra toks, koks yra.

SPOTIFY paieškoje veskite MENKĖ PO LOVA, arba tiesiog čia spauskite nuorodą MENKĖ PO LOVA. Podcast @ Spotify

Arba per Google Podcasts Atsidarys, kai paspausi čia...

https://open.spotify.com/show/7aZlbNgIozDGDN1HW42QZ0?si=1c2f6f418e8e40d7

Gyvenimiška patirtis nepavargsta įrodyt, kad kartais ryžtingas žingsnis į priekį - tai ne nuopelnas, apdairumas ir aktyvumas, o tik subinėn gauto pendelio rezultatas.

Taip ir nutiko su tuo žaibu pernai, kurį Perkūnas mums spyrė, tik ne subinėn, o į tiesiai į stiebą. Ryžtingu žingsniu į priekį šiuo atveju reiktų laikyti faktą, kad bus keičiama daug laivo elektronikos ir elektros įrangos iš karto, nes permainoms vykstant labiau natūraliu būdu, atsinaujinimo procesas tikrai būtų išsitęsęs metų metais.

Po siurvejerio vizito į laivą su Pantaenius dar ilgai ir nuobodžiai derinau naujai perkamos įrangos charakteristikas, kainas, tiekėjus. Reikėjo sudaryti lentelę, nurodant numatomos įsigyti įrangos pavadinimus, modelius, charakteristikas, kainas, nurodyti tiekėją, pateikti nuorodą į pardavėjo svetainę.

Visą pateiktą informaciją tikrino labai patyręs ir kvalifikuotas siurvejeris. Tikrinimo kriterijus - kad įrangos charakteristikos atitiktų pakeičiamos (sugadintos žaibo) įrangos specifikacijas ir kad bendra įsigijimų suma neviršytų anksčiau siurvejerio nurodytos nuostolio sumos 20K. Siurvejeris mano planus ir ketinimus pakeitė - įrašė kuklesnių charakteristikų ir pigesnį multifunkcinį displėjų, paprastesnį radarą be doppler efekto, kažkodėl vietoj sugadinto vėjo generatoriaus įrašė vien jo krovos reguliatorių, nors savo ataskaitoje buvo fiksavęs, kad pats Rutland generatorius yra sugadintas.
Derybos dėl įrangos pasirinkimų vyko gal pora savaičių, gal tris. Padariau klaidą sutikdamas su siūlomu B&G multifinkciniu VULCAN R 12' , nes tik po visų derybų ir sumų pasitvirtinimo su Pantaenius aš išsiaiškinau, kad tai nutrauktos gamybos modelis su senu procesoriumi... Kas pavyko - padidinau B&G Triton galvų skaičių iki 3, nes iškepusioje įrangoje turėjau kokpito multifinkcinės galvos repeater'ius šturmaninėj ir miegamąjame, kad galėčiau bet kada matyti vėją ir gylį - ypač pasiteisino gyvenant inkaruotėse, nes nelipdamas iš lovos žinai kas vyksta. Taip pat pavyko "atginčyti" vėjo generatorių, ir buvo įsigytas naujas Rutland 914i, bet liko senasis krovos reguliatorius, kurį išgelbėjo laiku iškepęs saugiklis.

Labai netikėtai didelė istorija su iki šiol neaiškia pabaiga ėmė vystytis apie įrangos instaliavimo kaštus. Instaliuoti ir garantiją teikti turi autorizuota įmonė, dirbanti su Navico įranga (B&G, Simrad, Lowrance yra tas pats NAVICO). Aišku, kad tai bus vietinė, portugalų įmonė. Norėčiau, kad tai būtų labai vietinė, t.y. vietinis B&G dileris, įsikūręs Povoa de Varzim.
Kadaise, kai mano prieteliai Bronius su Osvaldu buvo stabtelėję čia savo plukdomam į Europą katamarane sukalibruoti blūdijantį autopilotą, Bronių ilgai vežiojau siauromis Povoa dV gatvelėm, ieškodami to dilerio. Važiuoti tiesiai, po to ties poliklinika sukti į kairę, pirmoj sankryžoj vėl į kairę, ten ieškokit iškabos su laivų elektronikos remontu... Tokios buvo instrukcijos paieškai, gautos jachtinių žaislų ir žvejybos parduotuvėje. Tada, prieš kelis metus, dileriūkščio surasti mums nepavyko. Tačiau laikai pasikeitė, gyvenimas gerėja ir jo pavadinimas yra nurodomas oficialioje įrangos gamintojo svetainėje, ir kontorą surasti pavyksta, ir ji visai netoli uosto. Tačiau tai maža paguoda. Nei vienu iš dviejų telefonų atsakymo nėra, o kasdien bent dvi kelionės iki biuro yra bevaisės, nes kontora nedirba. Įspūdis toks, kad firma užsivamzdino. Artėja laikas važiuoti į Lietuvą, o sprendimo dėl instaliavimo specialisto ir dėl numatomų kaštų vis dar neturiu. Ir staiga vieną kartą, šunį bevedžiojant jau įprastu maršrutu pro B&G biurą, matau prie kontoros stovintį kabluką su man reikalingais užrašais ir kažkokias dėžes nešiojančius žmones, biure irgi kažkas vyksta. Net širdis iš džiaugsmo nuojautos apsalo... Elektronikos dievas išklausė mano maldas ir pasakė B&G dileriukams ateiti į darbą!

Anglų kalba beveik laisvai bendraujanti moteris pasirodo esanti įmonės vadovė. Taip, ji abiem telefono numeriais gavusi mano žinutes, gavusi elektroninį laišką, kad turiu jiems labai gerą užsakymą. Taip, ji rengėsi man atsakyti (5 dienas ji rengėsi, na bet tiek to). Tai kas ten pas mane per darbas? Ar galite meistrą atsiųsti ant laivo, kad apžiūrėtų, įsivertintų ir padarytų sąmatą įrangos keitimui? Taip, atsiųsim, bet reikia pažiūrėti kada bus laiko langas. Aij, ten, šalia angaro - žinom, kur laivas stovi, ok paskambinsim dieną prieš ateinant meistrui. Ar šią savaitę galit, nes vėliau manęs nebus ir niekas nieko meistrui neparodys. No problem, sutarta, šią savaitę kaip tiktai, tai iš karto...
Niekas neatėjo, neskambino, kontoroj nebebuvo, išvykom namo be jokios instaliavimo sąmatos.

Jau iš Lietuvos ieškau instaliuotojo, nes be darbų ir instaliavimo medžiagų sąmatos reikalas su draudimu pastrigęs. Tuo metu dar nežinojau, kad jis iš esmės ir liks pastrigęs...

Kad būtų įdomiau - beveik visi Portugalijos dileriūkščiai atsisako daryti vien instaliavimą, jeigu įrangą parduoda ne jie. Gerai, kokios jūsų kainos už šitą fantą - to biš B&G ir Simrad elektronikos specifikaciją. Jau kad nežaisti ir mano nervais negroti - jiems duodu lenteles su visom SVB.de kainom, sakau darykit pigiau, ar bent jau tokiom pat kainom, ir perku iš jūsų. Ne, pigiau jie negali, jų kainos gerokai didesnės nei vokiečių, net įskaitant pristatymo kaštus. Na, ne-tai-ne...
Galiausiai pavyksta rasti Portugalijos pietuose, Algarvėj gyvenantį vokietį, kuris irgi dileriūkštis, atvažiuos su savo komanda į PdV, atsiveš debesį visokios tinklo periferijos ir kabelių bei kitų smulkmenų ir viską padarys per savaitę. Gyvens trys žmonės viešbutyje, kelionės kaštai, darbo tiek ir tiek valandų, įkainis toks, total toks ir t.t. ir už viską mokės Gintaras. Bet dirbs tik tada, kai nebus šalta ir kai nebus lietaus. Fair enough. Bet sąmatą mes padarom, perduodu į Pantaenius, ir ji tampa sandėrio dalimi.

Toliau pasidaro dar įdomiau. Pantaenius charakteris iš draugiško ir linkusio bendradarbiauti staiga pasikeičia į šaltą kaip žuvis ir pragmatišką kaip gero vokiško klinkerio plyta. Vadinasi, bendros kompensuojamos sumos suderinimo faktas yra perėjimas iš vieno etapo ir elgsenos modelio į kitą. Amžių gyveni - amžių mokaisi, žmogus...

Vieną dieną gaunu pranešimą, kad Pantaenius kaunasi kaip liūtai su perdraudėjais, kurie iškniso, kad aš pažeidžiau draudimo kontraktą.
Dar 2018 metais, kai mes visi į darbą eidavome su kelnėm, švarku ir šlipsu, o ne kaip dabar su šlipsu, bet su triusikais ir šlepetėm (nuotolis) aš sumaniau, kad reikia iš laivo išlupti variklį ir jį suremontuoti kapitaliai. Tada informavau Pantaenius, kad reiktų sustabdyti laivo (Hull Insurance) polisą remonto laikotarpiui, paliekant tik marinai reikalingą civilinės atsakomybės draudimą. Tada Pantaenius suokė, kad jie turi specialų Fitting-Out Risk Clauses (0116) draudimą laivams esanttiems remonte. Jis pora šimtų pinigų pigesnis nei plaukiančiam laivui, bet dengia visas rizikas, visus žaibus, vagystes ir kitus siaubus. Amažakas, galvoju, gal tikrai reikia drausti. Man paaiškinama, paskui raštu patvirtinama, kad toks draudimas suteikiamas tik 12 mėnesių laikotarpiui, kurį galėsiu pratęsti, jeigu paprašysiu, o nepaprašius nutrūks automatiškai ir normalios Hull Insurance sąlygos įsigalios be atskiro pranešimo. Taip ir buvo padaryta tais 2018 metais, lapkričio mėnesį lapams krentant, pinigams byrant, Pantaenius brokeriukams dirbant mano naudai net rankų nepadedant, nuolat saugant mano laivą nuo visų likimo niekšybių.

Tai, va, o kai tik suderinom galutinę kompensacijos sumą, pasirodė, kad aš pažeidžiau kontraktą - nepranešiau draudimui, kad laivą nuleidau į vandenį ir pradėjau jį naudoti savo pramogoms, laisvalaikiui, džiaugsmui ir gyvenimui. Sakau, taigi 2018 lapkritį pradėjom skaičiuoti tuos 12 mėnesių Fitting-Out laikotarpio, jis pasibaigė 2019 metais, pratęsimo aš neprašiau, po to dar kartą vėl pasibaigė 2020 metais kuriuos visi praradom dėl Nr.19, o žaibas į mus spyrė 2021 metais - tai ką jau aš čia pažeidžiau, jeigu iki tol aš per daugybę metų niekada nepranešdavau į Pantaenius kada laivą iškėliau ant kranto, arba kada nuleidau į vandenį, nes tokios prievolės pagal sutartį ir nėra. Sako, faktiškai tu naudojaisi laivu, nors mokėjai mums mažesnę įmoką. Ir jie čia kaip ir teisūs, nes karantininę 2020 metų sąskaitą aš tikrai apmokėjau net neskaitęs paties poliso, kuriame tikrai buvo parašyta apie Fitting-Out'ą, kaip man vėliau ponai parodė. Ir žaibo incidento metu tikrai galiojo ta Fitting-Out sąlyga, nors ji buvo prieš du metus ir du kartus pasibaigus, bet galiojo, nes paprasčiausiai todėl kad.
Mano klaida, nieko nepadarysi - nors ir niekur kontrakte nebuvo parašyta, man apsimokėjo brūkštelt draugišką email'ą į Pantaenius, kad štai, atėjo 2021-ieji, vasaros galas šiemet nuostabus, ir dalinamės džiaugsmu kad galim plaukti, ryt nuleidžiam laivą į vandenį ir du mėnesius džiaugsimės gyvenimu Galicijos įlankose. Saulė šviečia, vanduo blizga, kaip gerai, kaip gerai, pasireguliuokit kas ten ir kaip atrodo su mūsų polisais, geros dienos, laukiu informacijos ir have a nice day. Tiek ir tereikėjo... Tai gal galim tą mano nepriemoką nuo ankstesnio laikotarpio pridėti prie sekančio draudimo laikotarpio? Arba šiaip galiu jums pervesti, paprastuoju būdu? Ne, negalima, todėl turim problemą, perdraudikai labai kategoriški ir pikti...

Vokiškas klinkeris vožė konkrečiai - sako, su perdraudikais kovėmės kaip Ordino riteriai, jie sakė kad jokia kompensacija mokama nebus dėl niekšingai pažeisto kontrakto, bet šiaip ne taip tau išderėjom 2/3 nuo paskaičiuotos sumos, sakyk ar labai patenkinatas esi, nes mes jau 50 metu įšeimyninė ir savininkų valdoma firma, darom viską kad klientai būtų laimingi, vertinam tavo pastovumą ir ilgamečius mūsų santykius ir t.t. ir bla-bla-bla.

Versle aš jau per daug metų, kad nesuvokti, jog tokiuose "komerciniuose" ginčuose visada teisi ta pusė, bet ne kuri teisybę kalba, o pas kurią yra pinigai. Gaunasi taip, kad beveik visą įrangos pirkimą galėsiu dengti kompensacija, o instaliavimą mokėsiu pats. Tokia vieno laiško, neprivalomo, bet neparašyto draudimo brokeriui kaina. Prieš laivą leidžiant į vandenį, visada masė minčių ir darbų, bet vakare atsigulęs prieš miegą pagalvok, ar tik nebūsi kokio laiškelio į Pantaenius pamiršęs - patikėk, vėliau nesigailėsi Neprivaloma, bet nepatrukdyti gali

Kas dar įdomu - kol vyksta derybos ir komunikacija su žalų administravimo kontora, kitas padalinys imasi derinti mano 2022 metų kontraktą. Ir man siunčia laišką, kad Hull Insurance sekančiam periodui man brangsta 300 pinigų. Sakau, ponai mieli, jūs pažeidžiat kontraktą - jame aiškiai rašoma, kad esant išmokamai kompensacijai pagal draudiminį įvykį, premija tuo pagrindu negali būti didinama. Na, ši derybų linija jau mane pramuša neteisybės jausmu, darausi bitch client ir tikrinu viską nes perskaitęs polisus su visais small print'ais matau, kad į naują pabrangintą polisą nebeįtraukiamas regionas CANMADAZO (trumpinys Canaries-Mad,era-Azorai). Ką jūs darot sakau, draudikai jūs mano mieliausi, pabrangimas neteisėtas, nes buvo jūsų pačių laiškas neseniai - aiškinantis apie 2,5 peroc. brangimą (nes viskas brangsta) 2022 metams. Ir dar regioną man reikalingą nuimat, nors iki šiol kasmet jis būdavo įtraukiamas, nes ir laivas jame randasi jau daug metų!
Sako, no problem, galim regioną pridėt (dar kartą pridėt, nes išimt juk neprašiau niekada, vatdafak???) jeigu nori, bet tada dar 200 pinigų viskas brangsta... Ir prideda, klientas gi nori - perdaro polisą, pakeičia invoisą, tik mokėk ir džiaukis. Sako, duodam tau 4 dienas pamąstymui - renkiesi kainą su regionu, ar renkiesi kainą be regiono tau reikalingo, bet jokių derybų, jokių nuolaidų nebus, jokių drastiško pabrangimo paaiškinimų irgi nebus. Supratau - tikrai 50 metų neregėto klinkerio lankstumo, jūros reikalų supratimo ir ryžto gelbėti klientus sudėtingose situacijose, nors prie žaizdos dėk. Žinoma, kad nepraleidžiu progos pasišaipyti iš to jų lankstumo ir client attitude, atsakymas labai trumpas - taip, mes esame pakankamai lankstūs

Gailausiai sutinku su be paaiškinimų didinama kaina, su antrą kartą priskaičiuotu CANMADAZO, bet su sąlyga, kad naujas kontraktas įsigalioja ne 2021 m. lapkričio mėnesį, o nuo 2022 metų balandžio mėnesio, kai ketinu pradėti naudotis laivu. Kitą dieną gaunu atsakymą su pranešimu, kad mano Hull Insurance kontraktas su Pantaenius nutrauktas nuo tokios dienos, pagal tokį ir tokį sąlygų punktą. Siunčiu laišką su padėkojimu išsprendus situaciją abipusiai palankiausiu būdu, už malonų bendradarbiavimą ir dėmesį klientui (žinoma, kad vokietis antram laido gale ironijos nesupras niekaip) ir kad pageidauju pasilikti susietas su Pantaenius vien civilinės atsakomybės draudimu. Suvedam galus dėl mano dar anksčiau padaryto mokėjimo, šiek tiek monetų jie grąžina man į sąskaitą ir atsisveikinam iki kitų metų su draudimo departamentu.

Tuo metu su žalų departamentu vis dar yra reikalų. Iškart po mano parašo ant 2/3 suderinimo, gaunu dar smagesnių naujienų - sutarta išmokos suma bus mažinama pirkimo PVM suma. Vėl ginčai - juk nuostolius derėjom su PVM įskaičiuotu, aš pirkimus darau kaip fizinis asmuo ir to PVM man niekas negrąžins. Pavyksta pasiekti, kad PVM man bus grąžintas iš draudimo bendrovės, bet tik tada, kai jiems atsiųsiu pirkimo sąskaitas. Nice try

Ir kaip braškė ant 50 metų sąžiningo ir šeimyninio Pantaenius torto - galų gale atsiranda dar viena anksčiau nederėta ir niekur neaprašyta sąlyga, kurios pakeisti pasirodo neįmanoma - kiek draudimo suma, tiek PVM kompensacija man bus sumokėti tik tada, kai aš nuo laivo nukrapštysiu visą sugadintą ir siurvejerio ataskaitoje parodytą įrangą ir ją pristatysiu į vokiško klinkerio fabriką vardu Pantaenius. Pašto išlaidas jie man kompensuos, nuoširdus ačiū už gerą širdį. To pikto džiaugsmo, su kuriuo man visa tai aiškino šeimyninio verslo vaikinukas kurio vardo čia neminėsiu, perduoti šiuo tekstu nesugebėsiu, tai ir nebandysiu

Visą įrangą supirkinėju be draudimo pagalbos, dėžes stengiuosi siųsti tiesiog į mariną, dalį gaunu į Lietuvą ir teks kažkaip nusigabenti - nes instaliavimo komandos atvykimui viskas turi būti laive, o į laivą pats pateksiu ir seną įrangą numontuoti galėsiu tik už poros mėnesių. Jeigu koks naujas "mikronas" lėktuvų vėl nepadės ant žemės.

Nusiteikiau, kad tai yra darbas, kurį turiu padaryti ir gerai, nes mums laivo atnaujinimas yra svarbu. Ieškodamas moralinės satisfakcijos procese, "smaginuosi" pirkdamas viską ne kaip į Pantaenius lentelę surašėm, o Top of Da Range, nes praktikoje ir gavosi ne spyris šiknon, o visa serija pendelių, tai ir nutariau, kad žengsiu ne žingsnį, o didžiulį technologinį šuolį mes padarysim ant garbingo laivo BILLABONG, ir tada stipriai stengsimės pamiršti visas nesmagias akimirkas, man pasidovanotas su Pantaenius.

Antra vertus - klinkerio bičiuliai dar nežino, kad aš rimtai svarstau "pamiršti" pasiklausti, ar jiems reikia į siuntinį įdėti ir sprogusį variklio starto akumuliatorių, kurį visai apdairiai pavyko pasidėti laive, pasikeitus jį nauju.

Kaip sako, trukt už vadžių, ir vėl iš pradžių - ir vėl dunksi Gintaras ryte pontonu prie kaimynų laivo, kad savo mažą baltą melą žmonėms į galvą įleisti.

Melas yra mažas ir baltas tik prie pirmojo laivo, nes ten paprastai sakau, kad "labas, kaip reikalai šiandien pas jus, aha, viskas gerai, žinot, šiandien mes planuojam barbekiu marinoj pasidaryti, parūpinsiu anglies ir laužas dega penktą, pasiimat savo maistą, savo vyną ir ateinat jei norėsit". Melas paprastai tame, kad sakau "mes", nes ties tuo pirmu laivu dažniausiai esu vienas kaip pirštas ir žmonių bendravimo pasiilgęs, nuo antro laivo jau nebe vienas, nes pirma įgula rodė nykščiais į viršų - bet melas ne šį kartą. Šiemet keliaujam dviese su Lolita, todėl sakyti "mes" šiandien yra šventa teisybė, nes jau nuo pirmo laivo dviese, tai yra ir mes ir We, ir Us. Visa kita irgi teisybė, nes penktą žarijos tikrai bus pačiam baltume, o beveik visų prie tranzito pontonų parištų laivų įgulos susirinks prie marinos griliaus.

Internacionalas ir babelis, bet lengvai nuspėjamas - prancūzai, nes jie bet kur yra visada, visokie skandinavai rudenį migruoja į Pietus, vienas kitas britas (vienas iš jų šįkart realiai padūkęs mums kliuvo), bent pora olandų, nes irgi kaip be jų, viena ispanė, vienas šveicaras, vokiečių pora ir du lietuviai, to biš mes.

Ką valgėm, ką gėrėm, kas kur plaukia ir ką remontuoja, ir ką kur matė - nepasakosiu, nes kažkaip nuobodu. Žodžiu, procesas įsilinguoja, po bendrų susipažinimų stalo galai ir vidurys turi savas temas kiekvienam rateliui, kas netilpo stovi, kažkas kepa visų kitų gėrybes, šunys kasneliauja, kažkas bando nuo maisto gėrimo siūlytojų atsimušti, žodžiu, vyksta įprastinis balaganas, o mūsų stalo gale prasideda man įdomesni dalykai.

Du britai aiškinasi kuria kalba visokius front endus ir back endus koduoja ir pilnus stackus daro. Daugiau iš jų žargono mažokai besupratau, pitonai ten kažkokie ir kiti IT gyvatynai, dievaži, aš su jais tikrai nebesuspėjau... Viskas normaliai, buriuotojai programeriai savo darbą visada vežiojasi su savimi po visą svietą, ir nėra būtina kiekvienam pabažnam juos suprasti. Man tik neaišku, kodėl šie du programeriai tokie seniukai, už mane vyresni net. Pasirodo, pas britus darbo netekę, ar priversti profilį pakeisti žmonės, jau amžiuje, kai kurie pensijoje - eina į nemokamus užimtumo tarnybos kursus, kur pageidaujantys gauna tokio lygio IT kvalifikaciją, kurios kaip ir pakanka IT freelancinant buriuoti ir vargo nematyti. Taukuose tikrai nesivarto, portą tokį iš pigesnių skanauja, bet į suvargusius tikrai netaiko.

Kiti du - olandas ir norvegas, ir dar vienas britas - biržose akcijom prekiauja ir buriuoja vienu metu. Va, čia jau ir man įdomu. Piteris, olandas, sakosi be jokių įtampų darantis bent po 100 europos pinigų vidutiniškai kasdien, įskaitant visus aukštyn/žemyn biržos jo-jo, o kadangi buriuodamas tiek tikrai vidutiniškai per dieną neišleidžia - tai viskas yra cool. A, sakau, tai tu daytraderis, dienos prekyboj drožtis moki, bet kaip tu ir suspėji, juk tai yra juodas analitinis darbas su tiek daug informacijos dirbi nuolat, jeigu nori žinoti ką darai. Aš, sakau, savo portfeliūkštį gal kartą per du, gal tris mėnesius perkratau, nors kai internetas yra, kasdien pasižiūriu kaip ten pas mane tai tai žaliuoja, tai žydi raudonai. Ne, pasirodo, Piteris kartą savaitėj, dažniausiai penktadieniais, parduoda/perka, priklausomai nuo rinkų nuotaikos, likusį laiką perplaukinėja nuo marinos iki marinos, paskui į Kanarus ir gruodžio/sausio mėn - į aną didelio vandens pusę planas.

Okay, vien mūsų stalo gale iš kokių aštuonių-dešimt žmonių du koduoja, keturi akcijom drožiasi, o švedų šeimyna keliauja iš senų pinigų. Bet jų ir laivas iščiustintas gražuolis Malo45 tankas. Bet jie vieninteliai ir vyną savo pintinėj po stalu laiko, ant stalo nestato, po kelis lašus vien sau įsipildami, gink dieve svetimos sardinės, ar steiko gabaliuko tikrai jiems neįsiūlysi, net nevark bandyti. Taupūs ir pasiturintys švedai šįkart pasitaikė, nors pašnekovai labai malonūs.

Visada įdomu patirtimis pasidalinti kaip žmonės duoną sau uždirba, nenulipdami ilgesniam laikui nuo savo laivo. Ko gero, programavimo specų daugiausiai sutinku, internetiniai projektai ir SEO konsultantai, video/grafikos specialistai keliauja, vertybinių popierių rinkoje bandančių pinigus neprarasti kiek mažiau, rankdarbių internetinėj prekyboj besiverčiančių kiek dažniau, nei iš Patreon lesančių blogerių sutikti teko. Aktyvią karjerą užbaigusių ir iš dividendų, ar fondų pajamų gyvenančių, ar verslus parsidavusių gal būtų kiek, bet iš NT nuomos pajamų keliaujančių tikrai daugiau. Vis tik didžiausia kruizerių grupė tampa part-timer'iais - turi kažkokį metų laiką dirbti ir uždirbti, kitu laiku grįžta į laivą ir keliauja. Maždaug tokia paletė, sakyčiau, bet čia tik mano nuomonė, kaip yra iš tikro - niekas nežino, nes jokių tyrimų, ar apklausų nedarė.

Kaip taisyklė, buriuotojai kruizeriai į kalbas apie pinigus veltis nelabai linkę, sako kiek yra - tiek ir užtenka, laivas beveik tvarkoj, pats dar judu, horizontas vis dar šaukia - žiūri į tave saulės išblukintom akim ir šypsosi vidine ramybe nušvitę.

Žinau kam knieti klausti kodėl tas britas toks padūkęs - tačiau istorija nutyli, nes pats nemačiau, bet žmogui pačiam kitą dieną gėda buvo. O tranzito pontonas pakalbėjo, apkalbėjo - ir pamiršo.

Nors buriuotojas turi būti pasirengęs bet kokiems netikėtumams - tenka pripažinti, kad koronavirusas mūsų šeimą užklupo visiškai nepasirengusius. Tiksliau - pasirengusius vykti į laivą ir pradėti šių metų kelionę, bet deja, viskas turėjo įvykti kitaip. Laimingai susiklosčius aplinkybėms ir palengva įsijausdami į lėtesnio gyvenimo grožį, mes iš krizės turbulencijų išlingavom be rimtesnių nuostolių, o netgi praturtėję gebėjimu išsikepti labai skanią naminę duoną. Karantinas buvo dėkingas metas tai išmokti, nes esant laive, visąlaik tai kirbėjo išbandyti - bet nugalėdavo nenoras eksperimentams deginti kartais sunkiau gaunamas dujas laivo viryklei su orkaite. Dabar, žinodami savo tikrus receptus - ir laive galėsim kepti savo duoną, nes tokios skanios jokiam krante negausi.
Na, keliauti nepavyko, bet jeigu ne - tai - ne. Nieko nepadarysi - juk buriuotojams dažnai tenka prisitaikyti ir keisti savo planus.

Dabar, šaliai besirengiant naujai koronos bangai, ją sutiksim žymiai geriau pasiruošę - net su 5 bambaliais ypatingai skaniai raugintų agurkėlių. Juokauju - jei taip iš tikro, tai agurkus raugiam jau antri metai ir jokia korona čia ne prie ko. Ir darome tai 5L bambalius suleisdami į kaimyno šulinį, nes savo šulinio mes neturim.
Ta pačia proga dar pasiaiškinsime kas yra tie keisti dalykai, taip dažnai linksniuojami uosto komplekso žmonių - Infrastruktūra ir Suprastruktūra, ypač dažnai įgarsinami žodžiai, kai kalba eina apie valstybinės uosto žemės nuomą.

Kalbant uosto pramonės kalba - agurkų rauginimui mes panaudosime nuomojamą infrastruktūrą - tai kaimyno šulinys, esantis kaimyno žemės sklype. Šulinys įrengtas visas po žeme, t.y. jokio rentinio, jokio kibiro keltuvo ten nėra, to šulinio net nesimato, tiksliau iš šalies matosi tik metalinis dangtis, toks kaip paprasčiausio kanalizacijos šulinio - todėl tai klasikinis infrastruktūros sąvokos atitikmuo. Juk protingų žodžių Žodynas sako, kad "Infra- - (lot. infra - žemiau, po, apačioje) - sudurtinių tarptautinių žodžių pirmasis dėmuo, reiškiantis buvimą po kuo nors arba žemiau ko nors, pvz., infrafotografija, infrastruktūra. " Žemiau už kaimyno šulinio dugną jau nieko jo sklype tikrai nėra - todėl tai yra infrastruktūra.

Uosto atveju infrastruktūra - tai ne vien tai, ko nesimato, ten jau yra ir matomi dalykai, įrengti valstybei priklausančioje uosto žemėje. Tai požeminės komunikacijos, įranga, krantinės, vandens plotas su tam tikru gyliu šalia krantinių, vadinamas akvatorija, gal net pirsais vadinami įrenginiai - tokios krantinės laivams švartuoti, pastatytos statmenai kranto linijai, ar tam tikru kampu į ją - visa tai, kas yra laikoma neatskiriama uosto žemės sklypo dalimi, ir visa tai vadintina infrastruktūra.

Mano kaimynas pats įsirengė šulinį ir siurblį jame, kad ten kauptųsti dievulio duotas nemokamas gruntinis vanduo vejos laistymui, kitaip sakant, jis investavo į šulinio įrengimą, kad turėtų iš tos investicijos naudos. Taip ir valstybinę uosto žemę administruojanti valstybės įmonė - uosto direkcija - pati pasirūpina visos infrastruktūros įrengimu, kad turėtų iš to naudos.

Valstybė įrengia krantines, komunikacijas, atveda geležinkelio kelius, užtikrina reikiamą gylį prie krantinių, jas nuolat remontuoja. Jeigu uosto žemės sklypas su įrengta infrastruktūra paskatins privatų verslą išsinuomoti uosto žemę ir ten vystyti uosto veiklą, nuomininkas mokės valstybei žemės nuomos mokestį, o direkcija dar gaus daug naudos iš atvykstančių laivų savininkų - jie mokės direkcijai įvairiausias rinkliavas, kurios sudaro bene pačią didžiausią direkcijos pajamų dalį. Kodėl valstybė į tai investuoja? Todėl, kad uosto žemės sklypai, prieiga prie uosto akvatorijos turi kolosalų verslo potencialą - juk tai yra uostas, šalies vartai į Pasaulį. Kas valdo tuos vartus - teikia paslaugas krovinių savininkams, laivų savininkams - neišvengiamai uždirba pasakiškas lėšas. Protingai panaudojant uosto infrastruktūrą, aktyviai dirbant rinkoje su krovinių siuntėjais, kryptingai investuojant ir atsakingai skolinantis - uosto verslas yra tiesiog pasmerktas sėkmei.

Tačiau neskubėkim džiūgauti dėl uosto sėkmės, nes vien infrastruktūros - mano atveju kaimyno šulinio, dėl kurio panaudojimo mano agurkų brandinimui dar reikia susitarti, ar uosto krantinių ir teritorijos, kuri lyg ir tinkama uosto veiklai - viso to dar neužtenka. Juk reikia uosto sandėlių, aikštelių, technikos ir įrengimų, krovos įrenginių, visokių pagalbinių ir administracinių pastatų ir dar daugybės dalykų, reikalingų uosto kompanijos veiklai. Visa tai uosto žemės nuomininkas - uosto krovos kompanija - įsirengia vien savo verslo poreikiams, todėl savo nuosavomis ir skolintomis lėšomis - ir tai yra vadinama suprastruktūra. Tiesa, ir tvorą kompanija pati įsirengia, kad jūs nematytumėt ir kuo mažiau žinotumėte kas ten uoste vyksta.

Mano agurkų atveju - suprastruktūra yra tai, ką kaimyno šulinyje aš įrengiu pats - tai virvė su nemažu akmeniu vienam gale, o kitu galu ji pririšta prie šulinio dangčio. Bambaliai su agurkais pririšami prie akmens, kad atsargiai įleisti į šulinį, būtų pilnai apsemti ir spaudžiami vandens slėgiu, o kas iš tikro svarbu - kad temperatūra, kurioje brandinasi mano raugti agurkai, išliktų pastovi besikeičiant metų laikams.

Kaip uosto kompanija moka uosto žemės nuomos mokestį uosto direkcijai, administruojančiai valstybinio uosto žemės sklypą su įrengta infrastruktūra - taip ir aš turėsiu atsiskaityti už naudojimąsi kaimynui priklausančia infrastruktūra - šuliniu. Su kaimynu sutarta, kad vienas iš 5 bamabalių, pilnutėlis nedidelių, traškių ir tokių su charakteriu agurkėlių maždaug apie Kalėdas atiteks kaimyno šeimai, kaip mokestis už pasinaudojimą infrastruktūra. Tiesą pasakius, mes su kaimyno šeima dažnokai švenčiam įvairias šventes kartu, tai didžioji dalis tų visų agurkų ar taip, ar taip susivartos kartu.

Tuo metu, kai aš už naudojimąsi infrastruktūra kaimynui su džiaugsmu sumoku ne mažiau, kaip 20 proc. šiame sandoryje dalyvaujančio mano turto (mano suprastruktūros vertė, agurkų ir prieskonių vertė ir dar pridėtinė vertė nuo agurkų pagerėjimo dėl fermentacijos proceso), uosto kompanijos už uosto žemę su daugybę milijonų kainuojančia valdiška ir valdiškomis lėšomis įrengta infrastruktūra ir nuolat gilinama akvatorija ties reguliariai remontuojamomis krantinėmis moka valstybei kažkokį apgailėtiną 1- 1,4 eur/m2 per metus. Ir jos sako, kad tai be galo brangu, tiesiog bėda kažkokia... Kaip jums tokia teisybė? Beje, visi verslai kuria ir išlaiko darbo vietas, ir moka mokesčius valstybei - todėl muses ir kotletus atskirkim ir lyginkim žemės nuomos kainas uoste su kolosaliomis verslo galimybėmis - su žemės nuomos kainomis kitoje uosto tvoros pusėje, tik į miesto pusę, arba kad ir miesto centre, kur tos verslo galimybės ženkliai mažesnės negu uoste, o valstybė į tuos sklypus nieko neinvestuoja, ne tai kaip į uosto žemę... Na, apie tai mes dar pakalbėsime kada nors vėliau, o šiandien nebevarginsiu - nes man jau aišku, kad jums jau smarkiai knieti sužinoti tų ypatingų agurkėlių receptą

Nieko ypatingo, tiesą pasakius - viską darykite kaip darė jūsų močiutė - tie patys agurkėliai, tie patys priedai, česnakai, prieskoniai ir visokie stiebai, žolės ir lapai, virintas, gerokai atvėsintas kad bambalių nesugadintų ir gana rimtai sūdytas vanduo... tik į kiekvieną bambalį papildomai įdėkite kelis šaukštus krienų košės ir kelis šaukštus Dižono garstyčių, ir po kokius 10 lašų tikro extra-forte Piri-Piri, o jeigu jo neturit - keletą šaukštelių aštraus Tabasco. Viską tampriai sukišti, užpilti, užsukti, gerai sukratyti ir galite nešti skandinti į kaimyno infrastruktūrą.

Dažniau negu rečiau buriuotojai, gyvenantys savo laivuose, susitikę kur ant pontono apkalba karščiausius dalykus (marina, tiekimas, paslaugos, kainos, kas-įdomaus-vietovėje), o jei dar susėda prie stiklo arbatos rimtesniam pokalbiui - tai jau tikrai pasikalbės ir apie duoną. Kuris nors vis tiek išdidžiai pasakys "we bake our own bread".

Anksčiau ar vėliau beveik kiekvienas keliaujantis škiperis ir pats duonkepiu tampa. Tai lyg dar vienas autonomijos, kaip laisvės laipsnis, kai tu esi kuo mažiau priklausomas nuo kranto ir civilizacijos "gėrybių" - štai kas jachtininkui yra gebėjimas kepti savo duoną. Tai dalykas, kuriuo galėsi pelnytai didžiuotis, tačiau ne iš karto - jei pasiseks ir prieš tai būsi šiek tiek teoriškai pasikaustęs - gal nuo kokio trečio kepalo pradėsi suprasti ką darai, ką darei ne taip anksčiau ir kodėl orkaitės dureles reikia uždaryti tyliai, be trenksmo.

Duona svarbi raciono dalis, visi ją mėgstam šviežią ir minkštą, bet ji nemėgsta keliauti. Jei nesudžiūvo - tai supelijo. Jūrininkai yra išbandę visokių gudrybių, kaip kuo ilgiau išlaikyti duoną keliaujančiam laive. Vienas iš įdomesnių mano kadaise sutiktų metodų duonai išlaikyti laive - į sandarų polietileninį maišelį įdedi visą (neraikytą) šviesios plikytos duonos kepaliuką ir įpili apie 30g. spirito, jeigu nėra - tiks ir degtinė. Išspaudi orą kiek įmanoma ir iškart kuo sandariau užriši ir bent pora savaičių laive tavo duona išliks minkštutėlė, tik prieš valgant reiks jai duot pakvėpuoti, prasivėdinti ir prasiblaivyti, kad kuo mažiau alkoholio kvapo joje liktų. Kvapas visiškai neišnyks, tai ta duona ir bus tokia lengvai apsinešus, bet už džiovintą ar apipelijusį kriaukšlį tikrai bus geriau.

Taigi - kol tupit karantinuose užsimūriję - pabandykit išmokti kepti savo duoną ir tikrai to niekada gailėtis neteks. Aš mokausi kepti baltą duoną, tiksliau šviesią, užmaišytą su duonos raugu. Ne balta, bet šviesi todėl, kad apie trečdalį miltų naudoju pilno grūdo kvietį, o visas kitas kiekis - aukščiausios rūšies, patys balčiausi kvietiniai miltai.

Duonos raugas yra įdomus dalykas - jam pasigaminti yra begalė receptų ir namuose ar laivuose, kuriuose kepama sava duona, raugo šaldytuve yra visada. Jis yra gyvas organizmas, todėl reikalauja šiek tiek priežiūros, jį reikia vis atnaujinti ir pamaitinti. Kas tris - keturias dienas reikia indelį su raugu išimti iš šaldytuvo, palaukti kol sušils iki kambario temperatūros ir vieną ketvirtadalį perkelti į kitą indą, o likusį raugą panaudoji duonos kepimui, arba išmeti, arba padovanoji kokiam duonkepiui-naujokui. Pamaitindamas tą savo raugo ketvirtadalį, jį praskiedi kambario temperatūros vandeniu ir pildamas miltus (aš naudoju viso grūdo kvietinius) ranka sumaišai raugo tešlą tokios konsistencijos, kad kieta nebūtų, bet ir prie pirštų kibtų jau mažiau, nei maišymo pradžioje. Taip pasigamini kiekį kuris buvo raugo inde prieš viso veiksmo pradžią. Pamaitintą raugą vėl perkeli į jo indą, kurį prieš tai labai švariai išplovei ir palaikai kambario temperatūroje, kol pradės atsirasti burbuliukai - reiškia, jis dar gyvas - ir po to pasidedi į šaldytuvą. Beje, Švedijoje naminę duoną kepasi labai daugelis, todėl ten yra netgi raugo viešbutis. Išvažiuoji ilgesniam laikui - veži savo duonos raugą į viešbutį ir juo ten bus deramai pasirūpinta. Ten tas pats raugas iš kartos į kartą netgi perduodamas būna - tokia tradicija pas juos dar gyva.

Raugą lengva pasigaminti - aš naudojau sauso raugo pakelį, pilno grūdo kviečio miltus ir šiek tiek vandens. Esu daręs raugą ir be sauso paruoštuko - miltai, vanduo, medaus šaukštas - ir išmaišius permatomam inde, palaikyti šiltai, bet ne šilčiau nei 30 laipsnių, kad natūralių ir pradedančių dirbti mielių nenugalabyt. Galima ir be medaus - vien miltų ir vandens tešlą surauginti.

Tinkamai pasiruošęs darbui duonos raugas atrodo štai taip - jis pilnas burbuliukų, kvepia skaniai ir visai linksmai alkoholiu šiek tiek atsiduoda.

Yra du baltos duonos kepimo metodai - vienas ilgas, kitas trumpas. Ilgas - jei sumaisytą ir kelis kartus kildintą tešlą 24 val. palaikysi šaldytuve. Aš naudoju trumpą, šaldytuve tešlos nelaikau, bet į raugą prieš pat maišant tešlą įdedu visai truputėlį išmaišytų vandenyje mielių. Maždaug 1 arbatinis šaukštelis mielių į tokį vyriško dydžio arbatinį puodelį - greitam startui

Vienas trečdalis pilno grūdo kvietinių miltų, du trečdaliai - aukščiausios rūšies kvietiniai miltai. Du pilni arbatiniai šaukšteliai druskos, keletas valgomų šaukštų cukraus. Visus sausus komponentus gerai išmaišyti.

Vieną ketvirtį raugo atsidedam, į likusį raugą supilti vandenyje "ištirpintas" mieles ir gerai išmaišyti. Supilti į miltus ir maišyti mediniu šaukštu kol gausis tešla. Kai tau atrodys, kad ji sausoka, tokiais miltuotais gabalais sukasi inde ir kad reikia įpilti dar šiek tiek vandens - nepilk, o jau ranka minkyk tol, kol nebeliks dubenyje laisvų miltų. Ir toliau minkyt, minkyt ir minkyt - tai truks apie 15 min., o jei 20 min - bus tik geriau. Maždaug apie vidurį minkymo, į tešlą padarytą duobę įpilu kokius 5 valgomus šaukštus alyvuogių aliejaus. Ir vėl minkyt...

Išminkytą tešlą užkloti rankšluosčiu ir palikti šiltai kiti. Kadangi šiuo metu esu namie, o ne laive - turiu prabangą naudoti orkaitę su specialia tešlos kildinimo programa. Kol tešla kyla, tą atidėtą raugo ketvirtėlį pasididini iki pilno kiekio, pasitikrini ar gyvas iki pirmų burbuliukų ir statai į šaldytuvą. Maždaug po 20 min., gal po pusvalandžio sukilusią tešlą nukloti - ir tada vyksta labai svarbus etapas - lankstymas.

Imi tešlos gabalą abiem rankom už krašto, keliant į viršų ir nuo savęs labai lėtai ištempti tokį liežuvį ir užlenkti į gabalo centrą. Pasuki indą 45 laipsnius, imi kitą kraštą ir vėl tempi, užlenki - ir šitaip 4 kartus. Tempti ir užlenkti reikia lėtai ir atsargiai, stipriai nesuspaudžiant - kad išsaugoti kuo daugiau tešloje esančių oro burbuliukų. Jei kimba prie rankų - daryk tai suvilgytomis vandeniu rankomis, galima aliejumi rankas suvilgyt...

Sulankstytą tešlą apversti lygia puse į viršų, o tais užlankstytais skvernais į apačią, vėl užkloti ir šiltai palikti ramybėje, kad vėl iškiltų. Tokį lankstymą su kildinimu aš kartoju 4 kartus, po paskutinio karto rankomis suformuoju pailgą kepaliuką ir padedu į miltais apibarstytą pintą dėkliuką poilsiui prieš kepimą. Šlapiomis rankomis išlyginti paviršių, bet stipriai nespaudžiant - jis taps kepalo padu. Tuo glostymo metu galit savo duonelei pasakyti ką nors malonaus.

Vėl užkloti ir palikti kokioms 15 minučių ramybėje. Visi reikalai daromi atsargiai, tyliai ir pagarbiai - kad nesuardyti, neišleisti iš tešlos joje susiformavusių milijono ir dar kažkiek burbuliukų.

Po maždaug 15-20 min. vėl pasipūtusį kepalą iš padėkliuko išversti ant miltais pabarstytos kepimo skardos. Paviršiuje liks įsispaudęs pinto padėkliuko raštas, jį tokį ir palikite, lyginti nereikia.
Prieš pašaunant į orkaitę, peiliu padarau įpjovas, negiliai, iki 1 cm gylio.

Jeigu orkaitėje nėra drėgno kepimo su garais funkcijos - o laivinėse orkaitėse būtent jos niekada ir nėra - orkaitę kaitinti iki maždaug 180 laipsnių temperatūros, jos viduje pastačius dubenėlį vandens. Tą vandenį reiktų papildyti, jeigu išgaruotų kepimo metu, bet nieko nenutiks blogo, jei nepapildysit - tas garas yra reikalingiausias pradiniame kepimo etape, kai duona intensyviai sukyla ir susiformuoja pluta.

Baigti kepti, kai kepalo paviršius sveikai paruduoja, plutelė ją pirštu pabaksnojus yra standi ir "skamba". Stambesnis kepalas, tai kepiau apie 40 min., bet smulkesni iškeptų kiek greičiau.

Rezultatas atrodo štai taip.

Duona gavosi labai ir labai skani, minkšta ir puri, traškia plutele. Už bet kokią prekybcentrio kepyklos - garantuotai skanesnė.

Pabandykit, procesas visai įdomus. Jeigu pavyks - nuo kokio trečio kepalo pradėkite žaistis ir džiazuoti visokiais priedais - įvairiom proporcijom maišyti kitokius miltus kol surasit jums geriausią skonį (pvz. spelta, pilno grūdo spelta, su trupučiu grikių miltų - kaip tas vieno trečdalio priedas prie kvietinių), pamirkyti vandenyje kmynai, saulėgrąžų ir moliūgo sėklų mišinys, pakepintos ir grūstos kanapių sėklos ar jų branduoliai, smulkinti riešutai ir t.t.

Dabar žinot, ką galėsite veikti savo laive kur nors inkaruotėje, kai lyja ir į krantą išsilaipinti visai nesinori.
Juk dar plauksim.

Išplaukus iš Barselonos ir artėjant prie Maljorkos, dar iš toliausiai pamatysite Cap de Formentor uolą. Ji didžiulė, beveik visą dieną prie jos artėsit, stebėdami pasakiškas debesų figūras, kurios danguje atitrūksta fantastiniais gyvūnais ir žmonių procesijomis kelionei link žemyno nuo savo mikroklimatą ir nuosavą orų sistemą turinčios salos. Sutemus kelią rodys Formentor švyturys. Jau nakčiai užkritus, švyturio šviesa prisivilios jachtą į Pollenca įlanką ir tyliai, inkaruotės kaimynų nežadindamas, išmesi inkarą. Šlakelis romo kokpite, kaip buriuotojams tradicinė naktinė kepuraitė džentelmenui, visu kūnu sugeriant rasotą naktį ir aplinkinę ramybę, ir miegot. Tačiau ką tik matyti nuostabūs reginiai ir jūra vaizduotės dar ilgai nepaleis ir, tapęs angelu, išskrisi į fantastinių spalvų sapnų pasaulį.

Tai va, šitaip aš pamačiau visiškai kosminį virtualios realybės (VR) projektą pagal Čiurlionį "Angelų takais". Ne vien vaizdai ar muzika - nes taip mes visi žinome Čiurlionį - tačiau perkeltas į VR jis tapo vientisas ir sinteze, visiškai nekasdienišku potyriu ir kelione po MKČ vaizduotės pasaulį.

Kad šis įrašas spoileriu netaptų - daugiau detalių apie potyrį nebus. Medžiokite jį, ieškokit, šiandien jis buvo Klaipėdoje, bet jei rasite kitur - bent trumpam atitrūkit nuo nesąmonių, kuriomis kasdien užsiimame ir eikit, dalyvaukit ir jo dar ilgai nepamiršit.

Jei kas pavadins tai virtualios realybės filmuku - jūs netikėkit, nes tai yra kur kas daugiau - tai potyris ir fantastiška kelionė. O man tai buvo labai asmeniška, nes buriavimas bei skrydis parašiutu vėl sujaukė protą, tik šįkart su Čiurlioniu - tos dvi mano aistros, kuriomis gyvenimas apdovanotas.

Unikalaus projekto autoriai - režisierė Kristina Buožytė ir prodiuseris Vitalijus Žukas. Jau galite įsiminti šiuos kūrėjus, pradėti jais didžiuotis ir yra visiškai normalu šiais mūsų tėvynainiais girtis, nes jų projekto "Angelų Takais" sėkmė, kelionė per pasaulį ir prestižinius festivalius dar tik prasidėjo.

"Unikalaus projekto autoriai tikino, kad pasaulyje yra daug virtualios realybės pavyzdžių, bet M.K.Čiurlionis išskirtinis tuo, jog pats kūrė ir paveikslus, ir muziką. Dažnai galerijos lankytojai į autoriaus kūrybą galėjo žiūrėti atskirai, o projektas „Angelų takais“ leido viską apjungti ir paveikslus ne tik pateikti kaip nesibaigiantį sapną, bet jį papildyti ir muzikos garsais, kurie sustiprino bendrą jausmą ir emocijas."

Skaitinėjant jūros žmonių mintis, kūrybą ir girdint jų reiškiamas nuomones, ypač apie žemiškus dalykus - dažnokai gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad jie yra kažkokia ypatinga kasta žmonių, krante nepritapusių, išsiskirianti kitos išminties, kažkokio gilesnio suvokimo ženklais.
Bent jau žvelgdamas iš man šiek tiek pažįstamos buriuotojo perspektyvos, galiu drąsiai teigti - visa tai paistalai. Žinoma, ne be mūsų pačių pagalbos ir noro pasipuikuoti - mes patys visuomenei rodome romantišką tokio laisvesnio, savo likimą su jūra amžiams susiejusio žmogaus vaizdelį, tačiau patikėk, visa tai - poza ir paistalai.
Ar vandenyne kilvaterį po savęs palikęs, ar vagą juodžemio dirvone atriekęs - abu anksčiau ar vėliau prie tų pačių tiesų pareisim, prie bendraties, vadinamos gyvenimo patirtimi ir išmintimi. Vienas greičiau, kitas vėliau tą maršruto tašką pasieksim, bet mąstančiam jis taps ne pasiektu tikslu, o tik naujos kelionės pradžia. Dar kiti - galbūt dauguma - malsimės kilpom, suksimės ratais, to naujo savęs per visą mums skirtą laiką taip ir nesuradę.

Tačiau nebūčiau aš (buriuotojas), jeigu net šiame kontekste nerasčiau kuo pasigirti... Visiškai subjektyvi nuomonė, bet mano jūroj-vandenyne sutiktieji, buriuotojai kruizeriai, kuriuos likimas laivu ir gyvenimu jūroj apdovanojo, tą gyvenimo išminties maršruto tašką kažkaip greičiau suranda. Ir pats jaučiu, kad jūroj gyvenant trikdžių mažiau, atsiranda laiko į save įsiklausyti, vėl išmoksti savo intuicijai tau padėt netrukdyti, poreikiai paprastesni, o mažiau-yra-daugiau ir lėtai-yra-greitai, išsivaduoji iš nuolatinio ir bukinančio multitasking'o. Gal tikslai pasidaro aiškesni, lengviau pamatuojami ir todėl pasiekiami. Žymiai dažniau pergalės ir pasiekimo jausmas aplanko, gal todėl gyvenimo džiaugsmas taip pat. Jūra Vandenynas, ta didžiulė abejinga galybė - ji visai ne mokytojas, ji tik duoda mums savotišką laiko mašinos efektą. Ji nėra patirties ir išminties šaltinis pati savaime, ji tik mus priverčia greičiau mokintis, kad į krantą išlipęs tarp žemės artojų universaliom vertybėm dalintis gebėtum ir ten suvisam neprapultum. Vos vieną kitą sieną pabandęs kakta pramušti, dar paslenkantis į jūrą sugrįžtum.

Jonas Mekas, tas Pasaulio lietuvis, prie jūros gal tik kartą vos prisilietęs, kai 1949m. spalio 19d. kartu su kitais 2000 Displaced Persons (DP) Europą paliko laivu "General Howze". Šiaip jau, kai visi laive buvę ūkininkai kalvų lygumų artojai ir žydai sąžiningai vėmė kaip susitarę, Mekas vos vieną kartelį pusryčius Atlantui atidavė. Ir kaip pats aiškino - tikrai ne nuo jūros, o matyt nuo dolerių, tuo metu jam kaip pirma amerikoniška alga išmokamų už kitų keleivių vėmalų valymą.
Gaila, toks žmogus buriuotoju netapo, nors plaukti aiškiai galėjo. Jau pirma kelione jūros galybę suprato, nenusigando, bet ją gerbti išmoko.

"Milžiniški vandenų kalnai susikelia ir griūva, ir išmeta ant savo keteros laivą tartum šapelį, mėtydamos nuo keteros ant keteros, kaip pečialindė siūbuoja - uodega žemyn, galva aukštyn, ir sūrios bangos užsipurkščia ir užsilieja per denį."

"... stebiuosi, kaip seniau žmonės paprastais, iš medžių susinertais laivais apiplaukė jūras marias ir prieš audras laikės. Didelė yra ir siaubi, jūra, bet žmogus irgi yra didelis ir siaubus".

"Plaukiam, plaukiam ir nei galo, nei pabaigos, vanduo ir vanduo, vėjuj pasišiaušus jūros rococco".

Man patiko įdomiai Meko "Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai" aprašyta kelionė, jis tikrai taiklia akim jūrą pamatė. Nieko nepadarysi - jūra prarado, fluxus ir žmonija laimėjo.

Tačiau šiandien jus ne prie Meko jūroje atvesti norėjau, o prie jo kranto minčių, pilnų gyvenimo patirties ir išminties. Ir jos kaip reta tinka, kad pavaizduoti buriuotojo kruizerio požiūrį į supantį pasaulį. Kaip jūroj, taip ir krante - ta pati universali išmintis.

Jonas Mekas, iškilus menininkas ir Fluxus kino šienpjovys, bet visiškas kranto sausainis - o kaip tikras jūrų vilkas savo saulėlydoj tikrą teisybę apie gyvenimą (jūroj ir krante) mums palikęs:

Jonas Mekas (1922 m. gruodžio 24 d. – 2019 m. sausio 23 d.):
Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nedaug tereikia: obuolio, duonos, dešros ir
sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, perdaug
dedamės, kad mes viską žinom. Bet mes nieko nežinom... Bet kažkur giliai giliai mes viską
žinom... O šitoj plotmėj, kurioj mes dirbam ir norim pasaulį valdyti bei tvarkyti, mes
nežinom nieko. Kažkodėl mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas.
Mes nenorim gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai kyla iš to paviršiaus,
kur mes norim tik kontroliuot. O tai yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim
viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime. Planai, planai yra toks jau blogas
išgalvojimas - planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia
blogai, nes tai ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už
kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt,
nesipriešint… Nes mano planas yra geras. Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba
atominė bomba. Aš gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai
jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo,
netikrybėje. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom
įsiklausyti. Jau nebemokam savęs įsiklausyti. Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi
išsiblaškęs paviršiuje, negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt. Tada reikia vėl išmokt
įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, tai kas nors įvyks. Reikia
išmokt kapituliuot. Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt
valdžioj. O čia reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš
niekur. Į niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik
pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui. Ir aš nieko nežinau apie Nieką. Taip, kaip ir šitie
laiškai Niekur. Niekur ir Visur yra visai tas pats.

Šiuo metu Lietuvoje vyksta didelis "ėjimas į projektą". Grupė entuziastų, savo rankose laikanti visas valdiško traktoriaus varalazdes, per valstybės brūzgynus vikšrais mina plačią proskyną kitai grupei draugų, norinčių Klaipėdos miesto ribose, Melnragės pakrantėje išbetonuoti didžiulį pusiasalį, nors yra visiškai neaišku kas ir ką jame veiks. Noras betonuoti toks didelis, kad jis yra didesnis net už baimę sunaikinti visus Lietuvos pliažus į Šiaurę nuo Klaipėdos, o patį miestą paversti tuštėjančiu ir niekam neįdomiu gastarbaiterių ir piktų, bedarbių, nusenusių vietinių gyventojų getu. Mes, dauguma miesto gyventojų, sutupdyti to traktoriaus priekaboj ir kurie iki šiol neiššokom, esam abejingi tam, kur mus nuveš, dalis skatinam vairuotojus pavaryti greičiau, o kiti tyliai burbuliuojam, kad mus visus veža visai ne ten, kur derėtų. Vairuotojai negirdi nei vienų, nei kitų, nes jiems neįdomu. Jie darbą dirba.
Alegorijos šioj vietoj baigiasi.

Uosto direkcija yra patvirtinusi, kad šiuo metu vyksta išorinio uosto galimybių studijos duomenų atnaujinimas, kuriame bus pagrįsta, kodėl išorinis uostas turi būti statomas Melnragėje, o ne Būtingėje, kur nuo 2011 metų buvo planuojama Klaipėdos uosto plėtra. Beje, minėta studija yra toks ne bet kurioms akims prieinamas dokumentas, nors turėtų būti viešinamas uosto direkcijos svetainėje, kad miesto bendruomenė turėtų galimybę su juo susipažinti. Dažniausiai nutinka, kad kas moka pinigus, tas ir muziką pagal save užsako, šiuo atveju - reikiamas išvadas.

Žemiau pateikiamas tekstas yra paskelbtas Klaipėdos Liberalų svetainėje. Originalas buvo spausdintas VE dienraštyje. Čia, vėl krentant veidu į alegorijų liūną, yra iliustracija - kaip pasikeitė miesto liberalai nuo tų Būtingės dienų iki dabar, nes betonuoti jau nori trūks-pliš Klaipėdoje.

Dar kartą atkreipiu dėmesį, kad Dalios Bikauskaitės straipsnis senas, tas minimas "Praėjusį penktadienį" buvo 2011m. lapkričio pabaigoje. Nežiūrint į tai, straipsnis vertingas, nes įrodo, kad sprendimas uosto plėtrą vykdyti Būtingėje nebuvo vieno žmogaus politinis sprendimas, kaip mums šiandien bando įteigti uosto direkcija. Ne vienas esame girdėję istoriją apie prieš pat balsavimą dėl uosto plėtros išėjusį parūkyti Gentvilą. Ne, ne vienas žmogus tada sprendimą darė. Statyti Būtingėje buvo pasvertas, motyvuotas ir pamatuotas sprendimas, patvirtintas visais lygiais - kiek uosto plėtros taryboje, tiek Vyriausybėje. Nors Būtingė ekonomiškai buvo kiek mažiau patraukli, tačiau tada visi suprato, kad kolosali uosto plėtra miesto ribose rimtai pakenks pačiam miestui.

Straipsnio pabaigoje rasite ir labai logišką paaiškinimą, kodėl išorinio uosto vystymo klausimais tylos siena yra užsimūrinę visi šiandieniniai uosto krantinių operatoriai - krovos bendrovės, ir klusniai balsuoja uosto plėtros taryboje taip, kaip jiems liepta. Neklausysi, skeryčiosies per daug - nesuras valdžia lėšų tavo kompanijos infrastruktūrai palopyti, o tai ir visai nuo kranto nuvarys.

Kaip ten buvo, kaip nebuvo - šiandien mes laukiame atnaujintos išorinio uosto galimybių studijos svarstymo. Ten ir bus pateikta detali palyginamoji analizė abiejų alternatyvų - Melnragė vs Būtingė.

Išorinis uostas Būtingėje atpigo milijardu

VAKARŲ EKSPRESAS 2011-12-01, 00:01 Dalia BIKAUSKAITĖ

Paaiškėjo, kad statant išorinį uostą Būtingėje jis kainuotų netgi pigiau nei Melnragėje.
Praėjusį penktadienį vykusiame Klaipėdos valstybinio jūrų uosto tarybos posėdyje pristatyta studijos "Klaipėdos uosto plėtros, pastatant išorinį uostą, galimybių studija ir poveikio aplinkai vertinimas" II, III (tarpinės), IV ataskaitų antroji dalis. Nors tarybos nariai turėjo klausimų, iš esmės šioms ataskaitoms pritarta. Tikimasi, kad gruodį bus pateiktas galutinis variantas.
Priminsime, jog studiją rengia trijų kompanijų – "Inros Lackner AG"(Vokietija), "Ernst &Young Baltic", "Sia Estonian, Latvian &Lithuanian Environment" – konsorciumas. Minėtos studijos priežiūros komitetui vadovauja Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas.

Atpigo detaliau skaičiuojant
Pasak E. Gentvilo, labai svarbus dalykas, kad vis dėlto įsitvirtina išorinio uosto statybos Būtingėje variantas. Prieš keturis mėnesius vykusiame Uosto tarybos posėdyje iš siūlomų kelių variantų pasirinktas būtent šis, nepaisant to, kad tada skelbiama jo kaina buvo 4,2 milijardo litų, o Melnragėje – 3,8 milijardo Lt. Būtingės variantui vėliau pritarė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo taryba bei Transporto ir tranzito komisija.
Dabar ekspertai, per 4 mėnesius patikslinę įvairius skaičiavimus, informavo, kad uosto kaina Būtingėje būtų 3,3 milijardo Lt. Vadinasi, jį pastatyti čia jau būtų pigiau nei Melnragėje. Anot priežiūros komiteto pirmininko, atpigo todėl, kad pradėta tiksliau skaičiuoti. Pirminis variantas buvo labiau vizijų lygmens. Šiuo metu jau yra žinomi teritorijų plotai, krantinių ilgiai, bangolaužių konstrukcijos. Būtent dėl bangolaužių konstrukcijos uosto statyba Būtingėje galėtų kainuoti pigiau.

"Išorinio uosto atžvilgiu judame Būtingės link. Pagal preliminarų darbų grafiką 2019-2020 metais jame jau galėtų atsirasti pirmieji terminalai, jeigu jų reikėtų. Šiuo metu dėliojami visi planavimo dokumentai. Vėliau valstybė ar koks nors investuotojas turės apsispręsti, ar verta statyti, ar ne", – sakė E. Gentvilas.

Daug vietos konteineriams
Ekspertų manymu, jeigu nebūtų susidurta su kokiais nors trukdžiais, išorinio uosto statyba Būtingėje galėtų prasidėti 2015 m. Pirmasis terminalas jame galėtų atsirasti 2019-2020 metais, o nuo 2030 iki 2040 metų uostas būtų visiškai išvystytas. Techniniu požiūriu įmanoma, kad pirmasis naujame uoste pradėtų veikti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas, kurio pajėgumas būtų 3,4 milijardo kub. m per metus.

Naujasis uostas turėtų 11 krantinių: vieną plaukiojančiąją platforma, vieną – trąšoms, vieną SGD, tris generaliniams kroviniams krauti, penkias – konteineriams. Konteineriams numatomas 100 ha plotas, jų terminalo pajėgumas – 3-3,5 mln. TEU (sąlyginių jūrinių konteinerių) per metus. Skystiems kroviniams būtų įrengiamos atviros, o generaliniams – uždaros krantinės.

AB "Orlen Lietuva" priklausančio Būtingės naftos terminalo plūduras gali atsidurti naujame uoste. Tačiau jo perkėlimas, anot ekspertų, būtų reikalingas vėlesniais etapais.

Pietinis molas, turintis apsaugoti nuo pietvakarinių bangų, į jūros pusę būtų ilgesnis. Planuojamas toks uosto įplaukos kanalas, kuriame būtų dvipusis eismas.

Privažiuojamieji keliai į uostą būtų tiesiami nuo kelio Klaipėda-Liepoja, geležinkelio linija turėtų eiti nuo Darbėnų. Ekspertų teigimu, geležinkelis tarp Darbėnų ir Kretingos turėtų būti rekonstruojamas.

Nagrinėti trys variantai
Ekspertai nagrinėjo tris išorinio uosto Būtingėje variantus – A, B ir C. Renkantis A, terminalams būtų sudaromos maksimalios sąlygos, centrinė uosto dalis atiduota konteinerių krovai, skystiems kroviniams būtų išnaudojami molai, prie šiaurinio molo galėtų švartuotis laivai. B varianto atveju būtų renkamasi maksimalus krantinių ilgis ir atsirastų galimybė išnaudoti už krantinių esančias rezervines teritorijas. C variantas – stengiamasi su terminalais kuo mažiau išeiti į jūrą.

Ekspertai atkreipė dėmesį į tai, kad finansiniu atžvilgiu šis projektas nėra atsiperkantis, iš investuoto 1 Lt grįžtų 97 centai, būtų reikalingos subsidijos, bet krovos kompanijoms jis būtų naudingas.

Visais trimis atvejais investicijos į uosto infrastruktūrą (neskaičiuojant suprastruktūros) sudarytų 1 milijardą eurų. Suma galėtų kisti apie 10 proc. priklausomai nuo to, kokia struktūra būtų pasirinkta uosto viduje. Techniniu požiūriu, ekspertu manymu, A variantas būtų pirmoje vietoje, antroje – C, kuris būtų ekonomiškesnis, bet kainos atžvilgiu didelio skirtumo nėra. Abu šie variantai atsipirktų galbūt maždaug po 30 metų, o B – nerekomenduojamas.

Finansavimo šaltiniai
Tarp nurodomų finansavimo šaltinių – pats uostas ir privatūs investuotojai. Kelių ir geležinkelių projektams būtų galima bandyti gauti Europos Sąjungos paramą – 4 proc. Trūkstamoms lėšoms būtų imamos paskolos iš bankų. Subsidijoms reikėtų apie 25 proc., t. y. apie 900 mln. Lt, privačios investicijos sudarytų apie 15 proc. – 500 mln. Lt, Uosto direkcijos – apie 600 mln. Lt.
Uosto tarybos nariai, krovos kompanijų atstovai, sunerimo. Mat išorinis uostas būtų dabartiniame uoste dirbančių krovos kompanijų konkurentas, o jeigu į jį investuotų Uosto direkcija, vadinasi, senojo uosto infrastruktūrai gerinti liktų mažiau lėšų.

Paklaustas, ar Uosto direkcija būtų pajėgi investuoti į išorinį uostą savo procentą, t. y. apie 600 mln. litų, kaip skaičiuoja studiją atliekantys ekspertai, E. Gentvilas atsakė: "Jų reikalas siūlyti investavimo modelius. O spendimą priims Vyriausybė. Ji gali kviesti strateginį investuotoją, kad pats pasistatytų, pats apsirūpintų kroviniais, pats rizikuotų patirti nuostolių arba turėti galimybę gauti didelį pelną. Vyriausybė gali pasakyti, kad investuos valstybės valdomos įmonės, pavyzdžiui, Uosto direkcija, AB "Klaipėdos nafta". Ekspertų pasiūlytas modelis niekuom neįpareigoja, todėl aš nesvarstau, ar mes būtume pajėgūs 2020-aisiais ką nors daryti, ar ne. Ne aš ir ne Uosto direkcija spręs, ar mes dalyvausime, ar ne. Tai padarys mūsų savininkas – valstybė."

Originalas - VAKARŲ EKSPRESAS

Klaipėdos Liberalai Spaudoje

ATVIRA KLAIPĖDA ir radijo stotis RadijoGama - vienintelė žiniasklaida, įsileidžianti "erezijas", kaip kitą nuomonę, nukreiptą prieš buldozeriu mums visiems atstumiamą maksimalią uosto plėtrą, už kurią mes visi tyliai, bet labai brangiai susimokėsim.

Naujas straipsnis uosto tema.

Čia tikrai tik anekdotas, o ne rimtas blogo įrašas jei tokio keškojot...

=====================================

Danguje susitinka dvi draugės.
- O, labukas Danute, tai kaip tu numirei?
- Žinai, Zosele - sušalau mirtinai.
- Oi, turbūt skausminga ir baisi mirtis, vargšelė...
- Gal nelabai - buvo tikrai šalta iš pradžių, bet netrukus lyg šiluma tokia nuo širdies po visą kūną sklisti ėmė, o paskui užmigau ir viskas. Ne taip ir blogai buvo... O tu kaip?
- Na, tu žinai, kad savo Praną visąlaik neištikimybe įtarinėjau. Tą dien nutariau jį ant reikalo prigriebti, grįžau iš darbo iškart po pietų. Ir ką tu galvoji - sėdi sau bestija, tv žiūri ramiausia, lyg niekur nieko. Aš tai žinojau, kad ji turi kažkur slėptis - aplėkiau kambarius, patikrinau visas spintas, po lovom, užlėkiau ant aukšto, išverčiau rūsį - žinok, nieko! Jau kad pasiutau, o čia širdis pokšt, šlept - ir viskas!
- Tai va, o būtum šaldiklį patikrinus - būtume dabar gyvos abi...

Įsiklausykime : UOSTAMIESTIS. Uosto miestas – būtent šitokia tvarka – iš pradžių uostas, po to miestas. Taip vystėsi visi Europos uostamiesčiai, senų senovėj nusistovėjus prekybos keliams, kaip esminis šalies ryšys su visu Pasauliu. Iš čia plaukė laivai prekiauti ir užkariauti kitas šalis, ir tie, kas turėjo uostus bei stiprų laivyną – tie tapo Pasaulio viešpačiais ir imperijomis. Ten, kur kirtosi daug prekybos kelių, pakrantėse kurdavosi uostai, apie juos augo miestai. Šitaip ir įsikūrė viduramžių Memelis Dangės žiotyse, o šimtmečiams vienas po kito verčiantis, į dvidešimto amžiaus pradžią atėjo abu – uostas ir miestas - vienas nuo kito priklausomi tiek, kad net tvoros tarp jų tuo metu nebuvo.

Tuo metu nieko naujo čia, Baltijos pakrantėj, neįvyko. Dauguma Pasaulio uostų bent jau pradiniame savo raidos etape ėjo tuo pat keliu.
Pasaulio uostus tyrinėjantys mokslininkai naudoja žemiau pateikiamą uostų raidos diagramą, kurioje kiekvieno uosto gyvenime galima matyti bent kelis etapus. Vieni išsivystė labiau, kiti mažiau, o dar kai kurie išnyko, prekybos keliams pasukus visai kita linkme.
Panagrinėkime uosto raidos etapus ir pabandykime suprasti, kuriame yra mūsų Klaipėda šiuo metu.

PASAULIO UOSTŲ RAIDOS ETAPAI
(M-miestas, U-uostas)
Diagrama parengta pagal : „Factors and Process Involved in Port-City Development“. Hoyle, 1998.

I-AS ETAPAS. Antikinis – Viduramžių ir iki 19 amžiaus laikotarpio uostamiesčio modelis.
Labai glaudus erdvės ir funkcijos ryšys tarp miesto ir uosto. Miestas ir uostas gyvena vienu ritmu.

==========

II-AS ETAPAS. Augantis uostamiestis, 19a.-20a pirmoji pusė.
Spartus pramonės ir prekybos augimas verčia uostą pradėti krantinių didesniems laivams su didesne grimzle statybas nebe miesto centre, o priemiesčiuose. Uostai keliasi arčiau upių žiočių, kur lengviau užtikrinti reikiamą gylį prie krantinių. Dalis senųjų uosto teritorijų mieste lieka apleistos ilgiems metams (pvz.London Docks). Naujuose uosto žemės plotuose statomos linijinės krantinės, sandėliavimo aikštelės, uosto zonoje vystoma perdirbamoji pramonė. Didelė dalis uosto veiklos vis dar išlieka pačiame miesto centre, dėl ko uostas nuolat patiria didelį miesto spaudimą bei apribojimus.
Klaipėdos uostamiestis yra šiame išsivystymo etape, jeigu laikytume, kad Malkų įlankos terminalų, iš dalies Klaipėdos Naftos plėtra buvo nukreipta į priemiesčius. Tačiau realiai miestas vis dar iš visų pusių supa uosto žemę ir tuo riboja tolimesnį ekstensyvų uosto augimą. Išorinio uosto statyba Melnragėje neperkels Klaipėdos į aukštesnį raidos etapą, nes naujos uosto teritorijos išliks miesto ribose ir visas atvykstantis bei išvykstantis krovinių srautas bus gabenamas miesto teritorijomis. Nuolat augantys miesto gyventojų poreikiai sveikai ir saugiai aplinkai, reikalavimai gyvenimo kokybei, ekologijai netolimoje ateityje taps vienu iš pagrindinių rizikos faktorių uosto komplekso verslui.

==========

III-IAS ETAPAS. Modernus pramoninis uostamiestis, 20a. vidurys.
Pramonės augimas, ypač naftos pramonė ir konteinerizacijos bei ro-ro technologijų pradžia sąlygoja naujų terminalų planavimą ir vystymą atokiau nuo miesto. Miesto ribose išlieka tik mažiausiai taršios krovos technologijos ir kroviniai, vystomi kruizinių laivų ir keltų terminalai. Miesto spaudimas uostui didėja - dėl taršos, transporto srautų nesubalansavimo, miesto gamtinio karkaso naikinimo, vis didesnių dividendų mokėjimo miestui (municipaliniuose uostuose).

==========

IV-AS ETAPAS. Uosto pasitraukimas iš miesto ribų 1960-1980 m.
Ekonomikos atsigavimo laikotarpis, demografinis sprogimas, vartojimo revoliucija, logistikos, jūrų transporto bei pramonės pokyčiai (ypač spartus konteinervežių tonažo augimas) dar labiau skatina atskirų pramoninių uosto komplekso zonų išvystymą. Miestai suteikia dideles teritorijas naujų uosto terminalų vystymui atokiai nuo gyvenamų zonų, mainais už miesto centruose esančias teritorijas, kuriose anksčiau vyko uosto veikla. Uostai, nebevaržomi mieste veikusių apribojimų plėtrai, sparčiai auga. Iššūkis miestams – ką daryti su uosto atlaisvinama teritorija, jei dėl neefektyvaus administravimo lėšų nuolat trūksta? Jose projektuojama prabangi gyvenamoji statyba (Canary Wharf, London), pramogų ir laisvalaikio zonos (Oslo, Stokholmas, Helsinkis), universitetų miesteliai ar olimpiniai kompleksai.

==========

V-AS ETAPAS. Miesto krantinių, senųjų uosto teritorijų regeneravimas miesto gyvenimui, 1970-1990m.
Didelių apimčių pramoninis uostas naudoja milžiniškas teritorijas, turi tam pritaikytą transporto sistemą sausumoje. Miestas atkuria gyvenamąją aplinką.

==========

Hamburgo senasis uostas, atkuriamas kaip žmonėms gyventi tinkama aplinka.

Kokioje aplinkoje toliau gyvensime kaip Uostas ir Miestas?
Šiuo metu mūsų Uosto ir Miesto santykių virtuvėje dedasi labai keisti dalykai. Uostamiestis yra įstrigęs II-ąjame uosto raidos etape, o uosto ir miesto santykiai yra tam tikroje aklavietėje. Uostas yra strateginis valstybės objektas, todėl uosto Bendrasis Planas yra aukštesnio lygio teritorijų planavimo dokumentas, turintis didesnį įstatymo svorį, nei Klaipėdos Bendrasis Planas. Tačiau visa uosto veikla vyksta miesto teritorijoje geografiškai, nors formaliai uosto žemė nėra miesto teritorija.
Ilgalaikis uosto ir miesto konfliktas užprogramuotas dešimtmečiams į ateitį. Kas yra to konflikto dalyviai – yra šviežių naujienų ir šiuo aspektu. Iki šiol uosto ir miesto santykius sprendė vadovai ir uosto valdytojas – Susisiekimo ministerija. Buvo dvipolė sistema – uosto valdininkai kalba su miesto valdininkais. Tačiau ES pradėjus skirti lėšas projektams, skirtiems bendruomeniškumui skatinti, dalis miesto gyventojų pakilo nuo sofos, atsitraukė nuo televizoriaus ir įsijungė į visuomeninę veiklą. Ir kas galėjo dar netolimoje praeityje pagalvoti, kad anksčiau vyravusi miesto ir uosto valdininkų idilija bus suardyta būtent tų pačių valdininkų bendruomenėms skirstomais Europos pinigais?! Iš visiems įprastos dvipolės bendravimo sistemos susiformavo tripolė – vietoje dviejų diskusijos dalyvių jau yra trys. Miesto bendruomenės ėmė reikalauti įtraukti jas į svarbių miestui klausimų svarstymą. Veikdamos teisiniais metodais, jos naudoja mūsų šalies Konstituciją, Orhuso Konvenciją, įstatymus apie asmeninę valdininkų atsakomybę už visuomenei žalą atnešusius sprendimus.
Paviršinis uosto ir miesto bendrumo ir bendrų tikslų deklaravimas šiuo metu ima atrodyti kaip silpnų politikų išvedžiojimai, skirti nepatenkintiems nuolat blogėjančia gyvenimo kokybe miesto gyventojams nuraminti. Aukščiausio rango miesto vadovai yra uosto plėtros tarybos nariai, kartu su visų uosto komplekso įmonių atstovais jie privalo rūpintis kuo spartesne uosto plėtra. Demonstratyvus išėjimas iš posėdžio, ar balsavimas taryboje nykstamai mažu balseliu „Prieš“ miestui nepalankius ir uosto komplekso, Susisiekimo ministerijos ir Vyriausybės buldozeriu daromus atvirai žalingus Klaipėdai sprendimus yra tik labai nerangaus balerūno išlaužta kregždutės poza – kaip miesto galvų ginklas kovoje už miestiečių gyvenimo kokybę. Ką ta kregždelė duoda miestui? Ar yra bent kokia nauda? Ne, nieko neduoda, naudos irgi beveik nėra, gal vienas kitas uosto lėšomis finansuotas kultūrinis renginys ar palopyta gatvė. Nelinksmos mūsų godos šiandien, tačiau tuo platesnis laukas bendruomenių veiklai, ir vis tiek privalome bent pabandyti su optimizmu žvelgti į ateities horizontus...

Pasaulio Banko duomenimis, 2012-aisiais tarptautinė prekyba sudarė 60.58% nuo pasaulinio BVP ir prognozuojama, kad ši dalis tik didės. Ekspertų nuomone, 90% visų prekių, dalyvaujančių tarptautinėje prekyboje, yra gabenama vandens transportu bent dalį pristatymo maršruto. Tuo pagrindu galima visiškai užtikrintai teigti, kad ir ateityje visame Pasaulyje didės poreikis modernių uosto paslaugų, nors finansinis ir investicijų grąžos presingas tokiai plėtrai bus nuolat didėjantis.

Jau šiuo metu specialistai kalba nebe apie kokio nors krovinio, ar krovinių grupės kryptis, tačiau apie aršią konkurenciją tarp didžiulių, globalių prekių tiekimo grandinių. Šis procesas išliks ir ateityje – ir nuo vieno uosto pastangų pritraukiant krovinius ilgąjame laikotarpyje nieko gali nepriklausyti. Tu esi globalios tiekimo grandinės dalis – arba tu ta dalimi nesi. Būtent tuo galime šiandien paaiškinti liūdną ir miglotą neseniai išvystyto iki habo pajėgumo Klaipėdos Smeltės konteinerių terminalo perspektyvą, kuris realiai dirba vos trečdaliu savo projektinio pajėgumo – paprasčiausiai nėra krovinių. Kinijos konteinerių srautas į Europą buvo nukteiptas per Sueco kanalą ir Viduržemio jūrą, tai jau įvykęs faktas. Laimei, globaliųjų tiekimo grandinių keliai nėra statiški, jie laikas nuo laiko keičiasi, priklausomai nuo gamybos regionų poslinkių. Kinija nebėra laikoma pigiausios gamybos šalimi, o Meksikos automobilių pramonė neseniai pradėjo į rinkas tiekti daugiau automobilių, nei Brazilija – suveikė pigesnė darbo jėga ir turtingas kaimynas. Tokie globalūs posūkiai ekonomikoje gali bet kada „peržaisti“ ir globalių tiekimo grandinių kryptis, o perskirstyti prekybos keliai rinksis geriausiai išvystytus ir efektyvius uostus.

Ar gali Klaipėdos uostas, net išbetonavęs tą auglį Melnragėje ir vis tiek iš visų pusių apribotas gyvenamaisiais rajonais, tapti tuo efektyviausiu ir moderniausiu viso regiono uostu? Efektyviausias, tačiau pasilikdama praeityje, t.y. nepereidamas bent jau į viena pakopa aukštesnį , trečiąjį uosto raidos etapą? Ar gali Lietuva ir Klaipėda sukurti stebuklą, kuris paneigs per šimtmečius nusistovėjusius ir visoms kitoms Pasaulio šalims vis dar galiojančius uostų raidos dėsnius? Kažin...

Būtent todėl giliavandenis uostas, dar 2011-aisiais suplanuotas Būtingėje, turėtų būti laikomas pagrindiniu keliu į efektyvumą ir masto ekonomiką Klaipėdos uostui, t.y. užtikrintu žingsniu į trečią uosto raidos etapą. Išsigelbėjimu šiandien nykstančiai Klaipėdai taip pat. Be laipsniško Būtingės išvystymo niekada nebus sukurta bazė, kaip modernaus ir šiuolaikiško pramoninio uosto zona, į kurią galės keltis iš miesto centro terminalų oparatoriai, kai pasiskaičiuos, kad likti miesto zonoje jų verslui yra nuostolinga.

Kaip tai galima pasiekti ir kaip „perkrauti“ uosto bei miesto santykius – apie tai sekančiame straipsnyje.

(pagal šio įrašo medžiagą nepriklausomas portalas ATVIRAKLAIPEDA.LT publikavo straipsnį Kokioje Aplinkoje Toliau Gyvensime?)

Žinau, kad Klaipėdos ir uosto santykiai įdomūs tik labai siauram ratui žmonių. Planai statyti išorinį uostą, kažkokios visuomeninkų erezijos apie nykstančius Baltijos krantus, nuodijamas miestas, transporto sistemos kolapsas, Melnragės gyvenvietės sunaikinimas - niekam tai neįdomu, net patiems klaipėdiškiams, nes jie tik spokso į uosto direkcijos nuolat ištraukiamus triušiukus iš skrybėlės - ir džiaugsmingai ploja katučių. Atseit, bus darbo vietų, bus darbo - bus ir duonos... Klaipėdiškiai nori ramybės prie televizoriaus ir tikėti, kad kada nors ir jie pradės gyventi geriau.

Iš vienos pusės tai rimti vyrai Vilniuje, kurie "eina į Projektą", iš kitos pusės - kol kas vien Melnragės gyventojai, iš kurių valdžia nori atimti namus, ar sunaikinti jų gyvenamą aplinką. Daugelį tūkstančių pajūrio gyventojų atstovaujantys bendruomenių ir seniūnaitijų nuo Klaipėdos iki pat Būtingės atstovai dar sausio mėnesį šalies vadovams ir ministerijoms išplatino atvirą laišką dėl išorinio uosto projekto eigos - ar kokia nors reakcija buvo? Ne, nebuvo. Žmonės jaučiasi ir yra atvirai ignoruojami. Prezidentūra padėkojo už konstruktyvią pilietinę poziciją. Vyriausybė prisipažino, kad pati nieko tuo klausimu nedarys, bet perduos Susisiekimo ministerijai, kaip uosto valdytojui. Susisiekimo ministerija persiuntė Klaipėdos uosto Direkcijai. Direkcija iki šiol jokio atsakymo pajūriui nesurezgė...

Žemiau yra nuoroda į mano šiom dienom parengtą straipsnį apie uosto naudą ir žalą mūsų miestui. Nemanau, kad straipsnis gali pakeisti vyrų norą betonuoti ir "įsisavinti", bet jei bent vieno-kito klaipėdiškio akis praskaidrins tiek, kad leis faktus bei ekonominę logiką atskirti nuo direkcijos rodomo triušio - manau, kad prie teksto vargau ne veltui.

Dėkui nepriklausomam portalui ATVIRA KLAIPĖDA, kad sutiko šį straipsnį publikuoti, nes kitiems media kanalams yra labiau įdomios Uosto Direkcijos reklamai skiriamos lėšos.

"AGRESYVŪS KAIMYNAI"

Povoa de Varzim, Portugalija. Jau bus antra žiema, kaip čia paliekam savo laivą pailsėti. Keliuosi auštant, apie septintą, nors ir sekmadienis. Kažkaip neišeina ilgiau pamiegoti, mintys visokios puldinėja, darbai galvoje rikiuojasi - ką būtinai reikia suspėt padaryti šiandien, o ką bus galima vėliau, kai laivas bus iškeltas į krantą. Rugsėjis link pabaigos, o rytoj, pirmadienį, potvynis bus apie 14 val., ir tada plauksiu į slipą, kur mus kranas ir pagriebs iš vandens.
Kol yra nuo kranto kolonėlės pajungtas gėlas vanduo, nuo laivo būtina nuplauti sūraus Atlanto druskas, o kai denis nudžius, reikia nuleisti ir suvynioti bures, nuimti daugybę lynų su blokais ir kita įranga, kad denis būtų kiek įmanoma tuščias ir stiprus žiemos vėjas nerastų kur užkliūti. Bus puiki diena gerai padirbėti.

Marina bunda iš lėto. Kažkas, pasidabinę baltais ir puriais savo kranto vonios chalatais, neskubiai žingsniuoja į dušą, kažkas skudurų krepšius neša į skalbyklą, o dauguma gurkšnoja savo rytmetinę kavą kokpite, tyliai šnekučiuojasi, gal bando nuspręsti kuo čia užsiimti šį sekmadienio rytą. Vėjo ir debesų nėra - šiandien bus šilta.

Šis miestelis - tai lyg Porto priemiestis, nes čia yra galinė miesto metro stotelė; į Povoa pliažus Porto gyventojai važinėja ant smėliuko pasivolioti ir Atlanto bangose pakrykštauti. Pliažuose eilėmis pastatomos specialios palapinės nuomai - taip vadinami barakai. Poilsiautojų šeimos tas palapines nuomojasi metai po metų, ištisais sezonais, o į pliažą šeima atvyksta visai dienai ir kaip reikiant prisiruošus mantos - pliažo baldai, šaldikliai su maistu bei gėrimais, vėjo užtvaro sienelės, visokie pliažo žaislai. Dabar jau ruduo - poilsiautojų beveik nebėra, pliažo kavinės baigia veiklą, gabena įrangą į sandėlius, o barakų rėmai taip pat išardomi ir išvežami.

Viena kita neseniai atvykusių kaimyninių jachtų įgula vyks dienai aplankyti Porto, kiti dviračiais mina iki vos poros sekmadienį dirbančių Pingo Doce tinklo parduotuvių - matyt, papildyti laivo atsargas prieš ilgesnį plaukimą, kiti kuičiasi savo laivuose.

Man besimėgaujant ryto kava, pakyla saulė, sparčiai atšyla, o nuo to mano pasiryžimas šiandien gerai padirbėti ima minkštėti ir tirpti kaip tas sviestas jachtoje, pasiekusioje Žaliojo Kyšulio salas Afrikos pakrantėj. Ta jachta suks į dešinę, skersai Atlantą į Karibus, o aš galvoju, kaip manyje nenumaldomai sukylančią tinginystę dabar pateisint. Ryt laivą krantan iškelsim, o po to dar beveik dvi savaites turėsiu iki skrydžio namo - o juk darbas ne vilkas ir į mišką neišbėgs, ir kiek tu žmogus tą vilką bešertum - vistiek asilo kiaušai bus didesni, o nuo darbo net arkliai dvesia. Todėl begėdiškas tinginio akis paslepiu už tamsių akinių, pasiimu šiaurietiško ėjimo lazdas ir išstyrinu į Vila du Conde - gretimai esantis pakrantės miestelis su upės žiotis saugančiu senoviniu fortu ir žavingu senamiesčiu.

Pakrantės promenada - tai vieta, kur vietiniai masiškai bėgioja, vaikšto, mina pedalus, visaip kaip mankštinasi, arba sėdi sau ant promenados parapeto ir spokso į visus, norinčius gyventi sveikiau. Tačiau visai nesvarbu, ko tu čia atėjai - saulė, į pakrantės uolas dūžtančių bangų mūša ir drėgnu jūržolių kvapu prisodrintas oras džiugina visus vienodai. Ėjikų čia daugiausia, labai įvairaus amžiaus, bet su lazdomis aš čia vienintelis, todėl kitiems atrodau kiek egzotiškai. Retkarčiais užsimezga nebylios dvikovos - kai savo kruiziniu greičiu pasiveju ir aplenkiu kokį labai ambicingą ryškiai ir sportiškai aptemptom tamprėm išsipuošusį vietinį ėjiką, šis bando atsikovoti lyderio poziciją ir patraukia greičiau. Jie nežino, kad ėjimas su lazdomis gerokai prailgina žingsnį, įdarbina daugiau raumenų, o ir kojos mano ilgesnės - todėl man užtenka laikyti savo tempą, leisti jiems mane pavyti ir aš klausau jų kvėpavimo. Po kelių minučių, kai išgirstu išderintą užkaitusio "varžovo" pūtavimą, kiek sulėtinu - duodu jiems viltį, nes tuoj pat ją atimsiu. Tuoj, kai jis vos žingsniu išsiverš į priekį, aš įjungsiu savo šeštą pavarą ir pavarysiu, kol pats pradėsiu lekuoti, kaip tas horizonte likęs "varžovas". Kai taip imu žaisti su mažiau patyrusiais bėgikais - kurie bėga aktyviai iki "pompos", po to kurį laiką eina, kol atsigauna, paskui vėl bėga... Iš tų "sportininkų" susilaukiu ir nelabai draugiškų dėbtelėjimų, kai savo tempu eidamas, jau kokį trečią kartą juos vis aplenkiu. Juk taip neturi būti - jie taigi stengiasi, jie bėga... Va, iš priekio vėl artėja tas linksmuolis, kurį vadinu Mr.Bon Dias - nedidukas, liesas, sportiškas kokių 70 metų diedelis, kuris kaskart mane sutikęs promenadoj, ar šiaip miestelio gatvėj, išsišiepęs iš laimės ir pasišokėjęs vis pliaukšteli man per petį, ir visa gerkle surinka "good morning!!!" - nesvarbu koks dienos metas bebūtų - gal tai vienintelė frazė, kurią jis moka angliškai, gal aš jam vis užsimiegojęs atrodau, bet man vistiek malonu, kad žmogui malonu.

Grįźdamas į mariną suvokiu, kad visiškai nuo darbų nusprūsti man šiandien vistiek nepavyks. Taigi genują nuo furlekso būtina dar šiandien nuimti, nes rytoj kranto komanda turės visą priekinį štagą nuo denio atkabinti, kad laivas į šiek tiek per mažą kraną galėtų tilpti. First things first - genuja, po to dušas, ir tik tada kažkas įdomesnio bus sukurta laivo kambuze vėlyviems sekmadienio pietums su taure, o tai ir daugiau porto.

Nieko nepadarysi, juk niekas man ir nesakė, kad buriuoti bus lengva...