A Travellerspoint blog

By this Author: gramas

Senas, bet geras

Šiuo metu Lietuvoje vyksta didelis "ėjimas į projektą". Grupė entuziastų, savo rankose laikanti visas valdiško traktoriaus varalazdes, per valstybės brūzgynus vikšrais mina plačią proskyną kitai grupei draugų, norinčių Klaipėdos miesto ribose, Melnragės pakrantėje išbetonuoti didžiulį pusiasalį, nors yra visiškai neaišku kas ir ką jame veiks. Noras betonuoti toks didelis, kad jis yra didesnis net už baimę sunaikinti visus Lietuvos pliažus į Šiaurę nuo Klaipėdos, o patį miestą paversti tuštėjančiu ir niekam neįdomiu gastarbaiterių ir piktų, bedarbių, nusenusių vietinių gyventojų getu. Mes, dauguma miesto gyventojų, sutupdyti to traktoriaus priekaboj ir kurie iki šiol neiššokom, esam abejingi tam, kur mus nuveš, dalis skatinam vairuotojus pavaryti greičiau, o kiti tyliai burbuliuojam, kad mus visus veža visai ne ten, kur derėtų. Vairuotojai negirdi nei vienų, nei kitų, nes jiems neįdomu. Jie darbą dirba.
Alegorijos šioj vietoj baigiasi.

large_Untitled-1.jpg

Uosto direkcija yra patvirtinusi, kad šiuo metu vyksta išorinio uosto galimybių studijos duomenų atnaujinimas, kuriame bus pagrįsta, kodėl išorinis uostas turi būti statomas Melnragėje, o ne Būtingėje, kur nuo 2011 metų buvo planuojama Klaipėdos uosto plėtra. Beje, minėta studija yra toks ne bet kurioms akims prieinamas dokumentas, nors turėtų būti viešinamas uosto direkcijos svetainėje, kad miesto bendruomenė turėtų galimybę su juo susipažinti. Dažniausiai nutinka, kad kas moka pinigus, tas ir muziką pagal save užsako, šiuo atveju - reikiamas išvadas.

Žemiau pateikiamas tekstas yra paskelbtas Klaipėdos Liberalų svetainėje. Originalas buvo spausdintas VE dienraštyje. Čia, vėl krentant veidu į alegorijų liūną, yra iliustracija - kaip pasikeitė miesto liberalai nuo tų Būtingės dienų iki dabar, nes betonuoti jau nori trūks-pliš Klaipėdoje.

Dar kartą atkreipiu dėmesį, kad Dalios Bikauskaitės straipsnis senas, tas minimas "Praėjusį penktadienį" buvo 2011m. lapkričio pabaigoje. Nežiūrint į tai, straipsnis vertingas, nes įrodo, kad sprendimas uosto plėtrą vykdyti Būtingėje nebuvo vieno žmogaus politinis sprendimas, kaip mums šiandien bando įteigti uosto direkcija. Ne vienas esame girdėję istoriją apie prieš pat balsavimą dėl uosto plėtros išėjusį parūkyti Gentvilą. Ne, ne vienas žmogus tada sprendimą darė. Statyti Būtingėje buvo pasvertas, motyvuotas ir pamatuotas sprendimas, patvirtintas visais lygiais - kiek uosto plėtros taryboje, tiek Vyriausybėje. Nors Būtingė ekonomiškai buvo kiek mažiau patraukli, tačiau tada visi suprato, kad kolosali uosto plėtra miesto ribose rimtai pakenks pačiam miestui.

Straipsnio pabaigoje rasite ir labai logišką paaiškinimą, kodėl išorinio uosto vystymo klausimais tylos siena yra užsimūrinę visi šiandieniniai uosto krantinių operatoriai - krovos bendrovės, ir klusniai balsuoja uosto plėtros taryboje taip, kaip jiems liepta. Neklausysi, skeryčiosies per daug - nesuras valdžia lėšų tavo kompanijos infrastruktūrai palopyti, o tai ir visai nuo kranto nuvarys.

Kaip ten buvo, kaip nebuvo - šiandien mes laukiame atnaujintos išorinio uosto galimybių studijos svarstymo. Ten ir bus pateikta detali palyginamoji analizė abiejų alternatyvų - Melnragė vs Būtingė.

Išorinis uostas Būtingėje atpigo milijardu

VAKARŲ EKSPRESAS 2011-12-01, 00:01 Dalia BIKAUSKAITĖ

Paaiškėjo, kad statant išorinį uostą Būtingėje jis kainuotų netgi pigiau nei Melnragėje.
Praėjusį penktadienį vykusiame Klaipėdos valstybinio jūrų uosto tarybos posėdyje pristatyta studijos "Klaipėdos uosto plėtros, pastatant išorinį uostą, galimybių studija ir poveikio aplinkai vertinimas" II, III (tarpinės), IV ataskaitų antroji dalis. Nors tarybos nariai turėjo klausimų, iš esmės šioms ataskaitoms pritarta. Tikimasi, kad gruodį bus pateiktas galutinis variantas.
Priminsime, jog studiją rengia trijų kompanijų – "Inros Lackner AG"(Vokietija), "Ernst &Young Baltic", "Sia Estonian, Latvian &Lithuanian Environment" – konsorciumas. Minėtos studijos priežiūros komitetui vadovauja Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas.

Atpigo detaliau skaičiuojant
Pasak E. Gentvilo, labai svarbus dalykas, kad vis dėlto įsitvirtina išorinio uosto statybos Būtingėje variantas. Prieš keturis mėnesius vykusiame Uosto tarybos posėdyje iš siūlomų kelių variantų pasirinktas būtent šis, nepaisant to, kad tada skelbiama jo kaina buvo 4,2 milijardo litų, o Melnragėje – 3,8 milijardo Lt. Būtingės variantui vėliau pritarė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo taryba bei Transporto ir tranzito komisija.
Dabar ekspertai, per 4 mėnesius patikslinę įvairius skaičiavimus, informavo, kad uosto kaina Būtingėje būtų 3,3 milijardo Lt. Vadinasi, jį pastatyti čia jau būtų pigiau nei Melnragėje. Anot priežiūros komiteto pirmininko, atpigo todėl, kad pradėta tiksliau skaičiuoti. Pirminis variantas buvo labiau vizijų lygmens. Šiuo metu jau yra žinomi teritorijų plotai, krantinių ilgiai, bangolaužių konstrukcijos. Būtent dėl bangolaužių konstrukcijos uosto statyba Būtingėje galėtų kainuoti pigiau.

"Išorinio uosto atžvilgiu judame Būtingės link. Pagal preliminarų darbų grafiką 2019-2020 metais jame jau galėtų atsirasti pirmieji terminalai, jeigu jų reikėtų. Šiuo metu dėliojami visi planavimo dokumentai. Vėliau valstybė ar koks nors investuotojas turės apsispręsti, ar verta statyti, ar ne", – sakė E. Gentvilas.

Daug vietos konteineriams
Ekspertų manymu, jeigu nebūtų susidurta su kokiais nors trukdžiais, išorinio uosto statyba Būtingėje galėtų prasidėti 2015 m. Pirmasis terminalas jame galėtų atsirasti 2019-2020 metais, o nuo 2030 iki 2040 metų uostas būtų visiškai išvystytas. Techniniu požiūriu įmanoma, kad pirmasis naujame uoste pradėtų veikti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas, kurio pajėgumas būtų 3,4 milijardo kub. m per metus.

Naujasis uostas turėtų 11 krantinių: vieną plaukiojančiąją platforma, vieną – trąšoms, vieną SGD, tris generaliniams kroviniams krauti, penkias – konteineriams. Konteineriams numatomas 100 ha plotas, jų terminalo pajėgumas – 3-3,5 mln. TEU (sąlyginių jūrinių konteinerių) per metus. Skystiems kroviniams būtų įrengiamos atviros, o generaliniams – uždaros krantinės.

AB "Orlen Lietuva" priklausančio Būtingės naftos terminalo plūduras gali atsidurti naujame uoste. Tačiau jo perkėlimas, anot ekspertų, būtų reikalingas vėlesniais etapais.

Pietinis molas, turintis apsaugoti nuo pietvakarinių bangų, į jūros pusę būtų ilgesnis. Planuojamas toks uosto įplaukos kanalas, kuriame būtų dvipusis eismas.

Privažiuojamieji keliai į uostą būtų tiesiami nuo kelio Klaipėda-Liepoja, geležinkelio linija turėtų eiti nuo Darbėnų. Ekspertų teigimu, geležinkelis tarp Darbėnų ir Kretingos turėtų būti rekonstruojamas.

Nagrinėti trys variantai
Ekspertai nagrinėjo tris išorinio uosto Būtingėje variantus – A, B ir C. Renkantis A, terminalams būtų sudaromos maksimalios sąlygos, centrinė uosto dalis atiduota konteinerių krovai, skystiems kroviniams būtų išnaudojami molai, prie šiaurinio molo galėtų švartuotis laivai. B varianto atveju būtų renkamasi maksimalus krantinių ilgis ir atsirastų galimybė išnaudoti už krantinių esančias rezervines teritorijas. C variantas – stengiamasi su terminalais kuo mažiau išeiti į jūrą.

Ekspertai atkreipė dėmesį į tai, kad finansiniu atžvilgiu šis projektas nėra atsiperkantis, iš investuoto 1 Lt grįžtų 97 centai, būtų reikalingos subsidijos, bet krovos kompanijoms jis būtų naudingas.

Visais trimis atvejais investicijos į uosto infrastruktūrą (neskaičiuojant suprastruktūros) sudarytų 1 milijardą eurų. Suma galėtų kisti apie 10 proc. priklausomai nuo to, kokia struktūra būtų pasirinkta uosto viduje. Techniniu požiūriu, ekspertu manymu, A variantas būtų pirmoje vietoje, antroje – C, kuris būtų ekonomiškesnis, bet kainos atžvilgiu didelio skirtumo nėra. Abu šie variantai atsipirktų galbūt maždaug po 30 metų, o B – nerekomenduojamas.

Finansavimo šaltiniai
Tarp nurodomų finansavimo šaltinių – pats uostas ir privatūs investuotojai. Kelių ir geležinkelių projektams būtų galima bandyti gauti Europos Sąjungos paramą – 4 proc. Trūkstamoms lėšoms būtų imamos paskolos iš bankų. Subsidijoms reikėtų apie 25 proc., t. y. apie 900 mln. Lt, privačios investicijos sudarytų apie 15 proc. – 500 mln. Lt, Uosto direkcijos – apie 600 mln. Lt.
Uosto tarybos nariai, krovos kompanijų atstovai, sunerimo. Mat išorinis uostas būtų dabartiniame uoste dirbančių krovos kompanijų konkurentas, o jeigu į jį investuotų Uosto direkcija, vadinasi, senojo uosto infrastruktūrai gerinti liktų mažiau lėšų.

Paklaustas, ar Uosto direkcija būtų pajėgi investuoti į išorinį uostą savo procentą, t. y. apie 600 mln. litų, kaip skaičiuoja studiją atliekantys ekspertai, E. Gentvilas atsakė: "Jų reikalas siūlyti investavimo modelius. O spendimą priims Vyriausybė. Ji gali kviesti strateginį investuotoją, kad pats pasistatytų, pats apsirūpintų kroviniais, pats rizikuotų patirti nuostolių arba turėti galimybę gauti didelį pelną. Vyriausybė gali pasakyti, kad investuos valstybės valdomos įmonės, pavyzdžiui, Uosto direkcija, AB "Klaipėdos nafta". Ekspertų pasiūlytas modelis niekuom neįpareigoja, todėl aš nesvarstau, ar mes būtume pajėgūs 2020-aisiais ką nors daryti, ar ne. Ne aš ir ne Uosto direkcija spręs, ar mes dalyvausime, ar ne. Tai padarys mūsų savininkas – valstybė."

Originalas - VAKARŲ EKSPRESAS

Klaipėdos Liberalai Spaudoje

Posted by gramas 03:51 Comments (0)

Utopija - uostas, kaip miesto klientas?

ATVIRA KLAIPĖDA ir radijo stotis RadijoGama - vienintelė žiniasklaida, įsileidžianti "erezijas", kaip kitą nuomonę, nukreiptą prieš buldozeriu mums visiems atstumiamą maksimalią uosto plėtrą, už kurią mes visi tyliai, bet labai brangiai susimokėsim.

Naujas straipsnis uosto tema.

Posted by gramas 02:10 Archived in Lithuania Comments (0)

Ilgas prastas anekdotas

Čia tikrai tik anekdotas, o ne rimtas blogo įrašas jei tokio keškojot...

=====================================

Danguje susitinka dvi draugės.
- O, labukas Danute, tai kaip tu numirei?
- Žinai, Zosele - sušalau mirtinai.
- Oi, turbūt skausminga ir baisi mirtis, vargšelė...
- Gal nelabai - buvo tikrai šalta iš pradžių, bet netrukus lyg šiluma tokia nuo širdies po visą kūną sklisti ėmė, o paskui užmigau ir viskas. Ne taip ir blogai buvo... O tu kaip?
- Na, tu žinai, kad savo Praną visąlaik neištikimybe įtarinėjau. Tą dien nutariau jį ant reikalo prigriebti, grįžau iš darbo iškart po pietų. Ir ką tu galvoji - sėdi sau bestija, tv žiūri ramiausia, lyg niekur nieko. Aš tai žinojau, kad ji turi kažkur slėptis - aplėkiau kambarius, patikrinau visas spintas, po lovom, užlėkiau ant aukšto, išverčiau rūsį - žinok, nieko! Jau kad pasiutau, o čia širdis pokšt, šlept - ir viskas!
- Tai va, o būtum šaldiklį patikrinus - būtume dabar gyvos abi...

Posted by gramas 04:31 Archived in Lithuania Comments (0)

UOSTAS + MIESTAS + Reset

Įsiklausykime : UOSTAMIESTIS. Uosto miestas – būtent šitokia tvarka – iš pradžių uostas, po to miestas. Taip vystėsi visi Europos uostamiesčiai, senų senovėj nusistovėjus prekybos keliams, kaip esminis šalies ryšys su visu Pasauliu. Iš čia plaukė laivai prekiauti ir užkariauti kitas šalis, ir tie, kas turėjo uostus bei stiprų laivyną – tie tapo Pasaulio viešpačiais ir imperijomis. Ten, kur kirtosi daug prekybos kelių, pakrantėse kurdavosi uostai, apie juos augo miestai. Šitaip ir įsikūrė viduramžių Memelis Dangės žiotyse, o šimtmečiams vienas po kito verčiantis, į dvidešimto amžiaus pradžią atėjo abu – uostas ir miestas - vienas nuo kito priklausomi tiek, kad net tvoros tarp jų tuo metu nebuvo.

large_memel_dange.jpg

Tuo metu nieko naujo čia, Baltijos pakrantėj, neįvyko. Dauguma Pasaulio uostų bent jau pradiniame savo raidos etape ėjo tuo pat keliu.
Pasaulio uostus tyrinėjantys mokslininkai naudoja žemiau pateikiamą uostų raidos diagramą, kurioje kiekvieno uosto gyvenime galima matyti bent kelis etapus. Vieni išsivystė labiau, kiti mažiau, o dar kai kurie išnyko, prekybos keliams pasukus visai kita linkme.
Panagrinėkime uosto raidos etapus ir pabandykime suprasti, kuriame yra mūsų Klaipėda šiuo metu.

PASAULIO UOSTŲ RAIDOS ETAPAI
(M-miestas, U-uostas)
Diagrama parengta pagal : „Factors and Process Involved in Port-City Development“. Hoyle, 1998.

Iet.jpg
I-AS ETAPAS. Antikinis – Viduramžių ir iki 19 amžiaus laikotarpio uostamiesčio modelis.
Labai glaudus erdvės ir funkcijos ryšys tarp miesto ir uosto. Miestas ir uostas gyvena vienu ritmu.

==========

IIet.jpg
II-AS ETAPAS. Augantis uostamiestis, 19a.-20a pirmoji pusė.
Spartus pramonės ir prekybos augimas verčia uostą pradėti krantinių didesniems laivams su didesne grimzle statybas nebe miesto centre, o priemiesčiuose. Uostai keliasi arčiau upių žiočių, kur lengviau užtikrinti reikiamą gylį prie krantinių. Dalis senųjų uosto teritorijų mieste lieka apleistos ilgiems metams (pvz.London Docks). Naujuose uosto žemės plotuose statomos linijinės krantinės, sandėliavimo aikštelės, uosto zonoje vystoma perdirbamoji pramonė. Didelė dalis uosto veiklos vis dar išlieka pačiame miesto centre, dėl ko uostas nuolat patiria didelį miesto spaudimą bei apribojimus.
Klaipėdos uostamiestis yra šiame išsivystymo etape, jeigu laikytume, kad Malkų įlankos terminalų, iš dalies Klaipėdos Naftos plėtra buvo nukreipta į priemiesčius. Tačiau realiai miestas vis dar iš visų pusių supa uosto žemę ir tuo riboja tolimesnį ekstensyvų uosto augimą. Išorinio uosto statyba Melnragėje neperkels Klaipėdos į aukštesnį raidos etapą, nes naujos uosto teritorijos išliks miesto ribose ir visas atvykstantis bei išvykstantis krovinių srautas bus gabenamas miesto teritorijomis. Nuolat augantys miesto gyventojų poreikiai sveikai ir saugiai aplinkai, reikalavimai gyvenimo kokybei, ekologijai netolimoje ateityje taps vienu iš pagrindinių rizikos faktorių uosto komplekso verslui.

==========

IIIet.jpg
III-IAS ETAPAS. Modernus pramoninis uostamiestis, 20a. vidurys.
Pramonės augimas, ypač naftos pramonė ir konteinerizacijos bei ro-ro technologijų pradžia sąlygoja naujų terminalų planavimą ir vystymą atokiau nuo miesto. Miesto ribose išlieka tik mažiausiai taršios krovos technologijos ir kroviniai, vystomi kruizinių laivų ir keltų terminalai. Miesto spaudimas uostui didėja - dėl taršos, transporto srautų nesubalansavimo, miesto gamtinio karkaso naikinimo, vis didesnių dividendų mokėjimo miestui (municipaliniuose uostuose).

==========

8baf55c0-25cc-11e8-a933-e7fb5a1228f8.jpg
IV-AS ETAPAS. Uosto pasitraukimas iš miesto ribų 1960-1980 m.
Ekonomikos atsigavimo laikotarpis, demografinis sprogimas, vartojimo revoliucija, logistikos, jūrų transporto bei pramonės pokyčiai (ypač spartus konteinervežių tonažo augimas) dar labiau skatina atskirų pramoninių uosto komplekso zonų išvystymą. Miestai suteikia dideles teritorijas naujų uosto terminalų vystymui atokiai nuo gyvenamų zonų, mainais už miesto centruose esančias teritorijas, kuriose anksčiau vyko uosto veikla. Uostai, nebevaržomi mieste veikusių apribojimų plėtrai, sparčiai auga. Iššūkis miestams – ką daryti su uosto atlaisvinama teritorija, jei dėl neefektyvaus administravimo lėšų nuolat trūksta? Jose projektuojama prabangi gyvenamoji statyba (Canary Wharf, London), pramogų ir laisvalaikio zonos (Oslo, Stokholmas, Helsinkis), universitetų miesteliai ar olimpiniai kompleksai.

==========

Vet.jpg
V-AS ETAPAS. Miesto krantinių, senųjų uosto teritorijų regeneravimas miesto gyvenimui, 1970-1990m.
Didelių apimčių pramoninis uostas naudoja milžiniškas teritorijas, turi tam pritaikytą transporto sistemą sausumoje. Miestas atkuria gyvenamąją aplinką.

==========

large_Hamburg_Hafencity.jpg
Hamburgo senasis uostas, atkuriamas kaip žmonėms gyventi tinkama aplinka.

Kokioje aplinkoje toliau gyvensime kaip Uostas ir Miestas?
Šiuo metu mūsų Uosto ir Miesto santykių virtuvėje dedasi labai keisti dalykai. Uostamiestis yra įstrigęs II-ąjame uosto raidos etape, o uosto ir miesto santykiai yra tam tikroje aklavietėje. Uostas yra strateginis valstybės objektas, todėl uosto Bendrasis Planas yra aukštesnio lygio teritorijų planavimo dokumentas, turintis didesnį įstatymo svorį, nei Klaipėdos Bendrasis Planas. Tačiau visa uosto veikla vyksta miesto teritorijoje geografiškai, nors formaliai uosto žemė nėra miesto teritorija.
Ilgalaikis uosto ir miesto konfliktas užprogramuotas dešimtmečiams į ateitį. Kas yra to konflikto dalyviai – yra šviežių naujienų ir šiuo aspektu. Iki šiol uosto ir miesto santykius sprendė vadovai ir uosto valdytojas – Susisiekimo ministerija. Buvo dvipolė sistema – uosto valdininkai kalba su miesto valdininkais. Tačiau ES pradėjus skirti lėšas projektams, skirtiems bendruomeniškumui skatinti, dalis miesto gyventojų pakilo nuo sofos, atsitraukė nuo televizoriaus ir įsijungė į visuomeninę veiklą. Ir kas galėjo dar netolimoje praeityje pagalvoti, kad anksčiau vyravusi miesto ir uosto valdininkų idilija bus suardyta būtent tų pačių valdininkų bendruomenėms skirstomais Europos pinigais?! Iš visiems įprastos dvipolės bendravimo sistemos susiformavo tripolė – vietoje dviejų diskusijos dalyvių jau yra trys. Miesto bendruomenės ėmė reikalauti įtraukti jas į svarbių miestui klausimų svarstymą. Veikdamos teisiniais metodais, jos naudoja mūsų šalies Konstituciją, Orhuso Konvenciją, įstatymus apie asmeninę valdininkų atsakomybę už visuomenei žalą atnešusius sprendimus.
Paviršinis uosto ir miesto bendrumo ir bendrų tikslų deklaravimas šiuo metu ima atrodyti kaip silpnų politikų išvedžiojimai, skirti nepatenkintiems nuolat blogėjančia gyvenimo kokybe miesto gyventojams nuraminti. Aukščiausio rango miesto vadovai yra uosto plėtros tarybos nariai, kartu su visų uosto komplekso įmonių atstovais jie privalo rūpintis kuo spartesne uosto plėtra. Demonstratyvus išėjimas iš posėdžio, ar balsavimas taryboje nykstamai mažu balseliu „Prieš“ miestui nepalankius ir uosto komplekso, Susisiekimo ministerijos ir Vyriausybės buldozeriu daromus atvirai žalingus Klaipėdai sprendimus yra tik labai nerangaus balerūno išlaužta kregždutės poza – kaip miesto galvų ginklas kovoje už miestiečių gyvenimo kokybę. Ką ta kregždelė duoda miestui? Ar yra bent kokia nauda? Ne, nieko neduoda, naudos irgi beveik nėra, gal vienas kitas uosto lėšomis finansuotas kultūrinis renginys ar palopyta gatvė. Nelinksmos mūsų godos šiandien, tačiau tuo platesnis laukas bendruomenių veiklai, ir vis tiek privalome bent pabandyti su optimizmu žvelgti į ateities horizontus...

Pasaulio Banko duomenimis, 2012-aisiais tarptautinė prekyba sudarė 60.58% nuo pasaulinio BVP ir prognozuojama, kad ši dalis tik didės. Ekspertų nuomone, 90% visų prekių, dalyvaujančių tarptautinėje prekyboje, yra gabenama vandens transportu bent dalį pristatymo maršruto. Tuo pagrindu galima visiškai užtikrintai teigti, kad ir ateityje visame Pasaulyje didės poreikis modernių uosto paslaugų, nors finansinis ir investicijų grąžos presingas tokiai plėtrai bus nuolat didėjantis.

Jau šiuo metu specialistai kalba nebe apie kokio nors krovinio, ar krovinių grupės kryptis, tačiau apie aršią konkurenciją tarp didžiulių, globalių prekių tiekimo grandinių. Šis procesas išliks ir ateityje – ir nuo vieno uosto pastangų pritraukiant krovinius ilgąjame laikotarpyje nieko gali nepriklausyti. Tu esi globalios tiekimo grandinės dalis – arba tu ta dalimi nesi. Būtent tuo galime šiandien paaiškinti liūdną ir miglotą neseniai išvystyto iki habo pajėgumo Klaipėdos Smeltės konteinerių terminalo perspektyvą, kuris realiai dirba vos trečdaliu savo projektinio pajėgumo – paprasčiausiai nėra krovinių. Kinijos konteinerių srautas į Europą buvo nukteiptas per Sueco kanalą ir Viduržemio jūrą, tai jau įvykęs faktas. Laimei, globaliųjų tiekimo grandinių keliai nėra statiški, jie laikas nuo laiko keičiasi, priklausomai nuo gamybos regionų poslinkių. Kinija nebėra laikoma pigiausios gamybos šalimi, o Meksikos automobilių pramonė neseniai pradėjo į rinkas tiekti daugiau automobilių, nei Brazilija – suveikė pigesnė darbo jėga ir turtingas kaimynas. Tokie globalūs posūkiai ekonomikoje gali bet kada „peržaisti“ ir globalių tiekimo grandinių kryptis, o perskirstyti prekybos keliai rinksis geriausiai išvystytus ir efektyvius uostus.

Ar gali Klaipėdos uostas, net išbetonavęs tą auglį Melnragėje ir vis tiek iš visų pusių apribotas gyvenamaisiais rajonais, tapti tuo efektyviausiu ir moderniausiu viso regiono uostu? Efektyviausias, tačiau pasilikdama praeityje, t.y. nepereidamas bent jau į viena pakopa aukštesnį , trečiąjį uosto raidos etapą? Ar gali Lietuva ir Klaipėda sukurti stebuklą, kuris paneigs per šimtmečius nusistovėjusius ir visoms kitoms Pasaulio šalims vis dar galiojančius uostų raidos dėsnius? Kažin...

Būtent todėl giliavandenis uostas, dar 2011-aisiais suplanuotas Būtingėje, turėtų būti laikomas pagrindiniu keliu į efektyvumą ir masto ekonomiką Klaipėdos uostui, t.y. užtikrintu žingsniu į trečią uosto raidos etapą. Išsigelbėjimu šiandien nykstančiai Klaipėdai taip pat. Be laipsniško Būtingės išvystymo niekada nebus sukurta bazė, kaip modernaus ir šiuolaikiško pramoninio uosto zona, į kurią galės keltis iš miesto centro terminalų oparatoriai, kai pasiskaičiuos, kad likti miesto zonoje jų verslui yra nuostolinga.

Kaip tai galima pasiekti ir kaip „perkrauti“ uosto bei miesto santykius – apie tai sekančiame straipsnyje.

(pagal šio įrašo medžiagą nepriklausomas portalas ATVIRAKLAIPEDA.LT publikavo straipsnį Kokioje Aplinkoje Toliau Gyvensime?)

Posted by gramas 01:16 Archived in Lithuania Comments (2)

Agresyvūs kaimynai

Žinau, kad Klaipėdos ir uosto santykiai įdomūs tik labai siauram ratui žmonių. Planai statyti išorinį uostą, kažkokios visuomeninkų erezijos apie nykstančius Baltijos krantus, nuodijamas miestas, transporto sistemos kolapsas, Melnragės gyvenvietės sunaikinimas - niekam tai neįdomu, net patiems klaipėdiškiams, nes jie tik spokso į uosto direkcijos nuolat ištraukiamus triušiukus iš skrybėlės - ir džiaugsmingai ploja katučių. Atseit, bus darbo vietų, bus darbo - bus ir duonos... Klaipėdiškiai nori ramybės prie televizoriaus ir tikėti, kad kada nors ir jie pradės gyventi geriau.

Iš vienos pusės tai rimti vyrai Vilniuje, kurie "eina į Projektą", iš kitos pusės - kol kas vien Melnragės gyventojai, iš kurių valdžia nori atimti namus, ar sunaikinti jų gyvenamą aplinką. Daugelį tūkstančių pajūrio gyventojų atstovaujantys bendruomenių ir seniūnaitijų nuo Klaipėdos iki pat Būtingės atstovai dar sausio mėnesį šalies vadovams ir ministerijoms išplatino atvirą laišką dėl išorinio uosto projekto eigos - ar kokia nors reakcija buvo? Ne, nebuvo. Žmonės jaučiasi ir yra atvirai ignoruojami. Prezidentūra padėkojo už konstruktyvią pilietinę poziciją. Vyriausybė prisipažino, kad pati nieko tuo klausimu nedarys, bet perduos Susisiekimo ministerijai, kaip uosto valdytojui. Susisiekimo ministerija persiuntė Klaipėdos uosto Direkcijai. Direkcija iki šiol jokio atsakymo pajūriui nesurezgė...

Žemiau yra nuoroda į mano šiom dienom parengtą straipsnį apie uosto naudą ir žalą mūsų miestui. Nemanau, kad straipsnis gali pakeisti vyrų norą betonuoti ir "įsisavinti", bet jei bent vieno-kito klaipėdiškio akis praskaidrins tiek, kad leis faktus bei ekonominę logiką atskirti nuo direkcijos rodomo triušio - manau, kad prie teksto vargau ne veltui.

Dėkui nepriklausomam portalui ATVIRA KLAIPĖDA, kad sutiko šį straipsnį publikuoti, nes kitiems media kanalams yra labiau įdomios Uosto Direkcijos reklamai skiriamos lėšos.

"AGRESYVŪS KAIMYNAI"

Posted by gramas 01:18 Archived in Lithuania Comments (0)

Atlanto žuvys. Žydai, lietuviai ir žuvys.

large_IMG_5465.jpg

Visi aplink rašo vien apie moteriškę žuvies galva ir jos autodafe - todėl gali būti, kad rašyti apie žuvis šiuo metu yra didžiulė redakcijos klaida. Tačiau ką daryti, jei žmogus ištari A, rašydamas apie žvejų uostelį Galicijoje - juk turi kada nors ištarti ir B - parašyti ir apie pačią žuvį. Tikrą žuvį su žuvies galva.

Šiuo nelengvu tautai metu redakcija užima tvirtą pilietinę poziciją ir žemiau keliais atskirais įrašais skelia žiauriai teisingus tekstus apie Atlanto žuvis, nušviesdama esmę ne iš žvejo, kaip galėtumėt tikėtis, o iš žuvies valgytojo pozicijos. Ką jūs visi ir taip žinote - aukščiau minėtos moteriškės bei jos gyvenimo draugo pastangomis Lietuvoje vėl plačiu mostu taškomasi ir aukštais statymais lošiama holokausto korta, statomos barikados ir planuojamos puolimo bei agresyvios gynybos strategijos.

Broliai ir sesės! Labas ir šalom! Baikit tas nesąmones. Ieškokim ne to kas skiria - o to, kas jungia. Duokim vienas kitam žuvį ir eilinį kartą susitaikom, nes dėl abiejų nacijų charakterio ypatumų vaidytis ir taikytis teks nuolatos. Nes esam tokie, kokie iš istorijos dantračių iškritom, o gyvenimas kartu yra ne veiksmas, o procesas. Kas vienija abi tautas - tai pomėgis valgyti žuvį ir tūkstančiai abiejų virtuvių receptų kaip ją kuo skaniau paruošti. Jeigu čia yra norinčių duoti žuvį į tą kitą barikados pusę, kyla visai logiškas klausimas - o kokią žuvį duoti, kad ją kita pusė maloniai priimtų, o nė tėkštų atgal į veidą?

Tinkamos žuvies paieškos šią vasarą mano šeimą vis atgindavo iš tviskančių prabanga marinų į Galicijos ir Portugalijos žvejų uostelius ir turgelius. Tarsi žinoję būtumėm, kokį pisinį vos mums sugrįžus Lietuvon ir dar tokį žaviai šlapią ir tamsų rudenį surengsit. Beje, ispanai yra neįtikėtini žuvies rajūnai, nes Ispanijos gyventojai suvartoja tiek žuvies ir kitų jūros produktų, kiek visų likusių ES šalių gyventojai kartu. Tas dalykas aiškiai matosi kiekvieno turgaus halėje, nes visi žuvies prekystaliai bus tiesiog apgulti pirkėjų, o prie mėsos prieis vos vienas kitas. Man tai visai patiko, nes savo kassavaitinį nuostabios jautienos steiką galėdavau išsirinkti netrukdomas kitų pirkėjų, maloniai ir draugiškai pabendraudamas su kirviu mosuojančiu mėsininku. O va prie žuvies tekdavo gerokai palaukti. Arba per arčiau prekystalio stovinčių pakaušius akimis išsirinkti žuvį, kantriai sulaukti savo eilės, stebėti kol ją pasvers ir tu patvirtinsi kainą, sumokėsi pinigėlį, o kol pardavėja žuvį nuvalys ir nuplaus - gali nueiti į daržovių skyrių. Grįžęs tu gauni savo žuvį gražiai supakuotą, visi patenkinti, šypsosi ir kviečia ateiti dar. Nacionalinis susitaikymas, tiesiog. Sakau jums - žuvis daro stebuklus, o ją valgyti yra sveika.

Atlantas pilnas geros žuvies. Jeigu reiktų pasakyti kuri mums labiausiai patiko - būtų sudėtinga kurią vieną išskirti. Tačiau kiekvieną žuvį pabandysiu jums pavaizduoti atskiru įrašu - stay tuned todėl, ar kaip ten...

Gyvendamas Atlanto pakrantėje, kiekvienas žuvies mėgėjas tampa priklausomas nuo sardinių - nori jis to, ar nenori. Sardinės yra tam tikra priklausomybės rūšis, o ne noriu-nenoriu. Tai ne pasirinkimas - tai sardinė. Ja prekiaujama visur - turguje, prekybos centruose, o Portugalijoj - net gatvėse žvejų moteriškės ja nelegaliai prekiauja. Jei policija pabando jas sudrausti - o pagal taisykles privalo - gatvėje kyla nemenkas triukšmas, todėl policininkai visais įmanomais būdais labai stengiasi šios prekybos nepastebėti. Prekyba žuvimi gatvėje yra neatskiriama Portugalijos savasties dalis ir bet kokie valstybės fiskaliniai bandymai ją riboti yra nusikaltimas tautai.

Geroji naujiena šio blogo skaitytojams žydams ir lietuviams - sardinė yra pigi. Juk noras nusipirkti ką nors gero pigiai yra taip pat dalykas, glaudžiai vienijantis mūsų tautas.

Priklausomai nuo sezono, sardinės kaina yra nuo Eur3 iki Eur6 už kilogramą. Kilogramas sardinės - tai apie 10 neblogai planktonu įmitusių apvalainokų sidabrinių torpedų. Tiesą pasakius, tai 6 pinigus sardinė kainuoja tik turistų gete, kur klientas laikomas tokiu šiek tiek kosmonautu, už ką ir yra nuolatos bei nuosekliai vietinių skriaudžiamas. Tai yra visiškai undude, tai nėra nacionalinis susitaikymas, todėl jei esate vietinis - turėkit sąžinės ir dabar staigiai apsigalvokit. Jeigu esate tas kosmonautas - gal jau grįžkit į planetą, per tamsuolių klaidą pavadintą Žemė. Nes kaip reikia vadinti mūsų planetą, kurios 71% paviršiaus yra vanduo? Žinoma, kad Okeanas!

Kiek Ispanijoje, tiek ir Portugalijoje sardinės per šventes dideles ir mažas kepamos ant griliaus. Nevalytos žuvelės gausiai pasūdomos būtinai rupia druska, įspraudžiamos tarp dvipusių grotelių ir vartomos virš žarijų tol, kol šiek tiek apdegs žvynai ir odelė. Iškepta žuvelė valgoma iš rankos (taip šiek tiek straksint nuo kojos ant kojos, nes karšta), arba iš lėkštės - kaip kam patogiau. Užgerti vynu. Jei Portugalijoj - labai tiks ir bagaceira - šnapsas, varomas iš vynuogių išspaudų. Apdegus žuveliokų odelė lengvai nusilupa kartu su žvynais, palikdama švarutėlę garuojančią ir pasakiškai skanią mėsytę, kuri lengvai atsiskiria nuo minkštų kauliukų. Su kaulais liks ir perkepę viduriai, kuriuos išmesite kartu su servetėlėm, kuriomis viso proceso metu valysit per fizionomiją tekančius jūsų širdelei būtinus Omega3. Vietiniai ekspertai sako, kad toks kepimas yra vienintelis teisingas sardinei, nes jos nesudarkius darinėjant, išlieka visas tas naudingasis mums riebaliukas. Meluoja truputį, nes visas tai tikrai kad neišlieka - ant žarijų žuvytė pradeda kaip reikiant varvėti bei dūmyti. Tie dūmijantys sardine griliai per šventes bus visur - gatvėj, terasoj, balkone - visur.

Savo laive kepėm sardinę ir neteisingai - valytą ir ant aliejaus keptuvėje, bet vis tiek buvo be galo skanu. Kepimas ant keptuvės mažiau patrauklus estetiškai, nes nuvalius žvynus, odelė lieka labai pažeidžiama ir nusilupa žuveles vartaliojant keptuvėje. Oponentui, sakančiam kad kepimas ant laužo ir su visu šūdu yra nekažką estetiška taip pat - aš pasakysiu, kad tamsta kosmonautas, nes kai esi svetur - prisitaikai prie vietinio kolorito ir tada gyveni smagiau.
Tačiau jūs galite ir nekreipti dėmesio į šias liaupses sardinei - juk sakiau, kad mes esame nuo jos priklausomi.

Ar galima sardinę duoti į kitą barikados pusę? Žinoma, taip! Kai nori, kad ten žmonės priimtų dovaną su džiaugsmu - duodi tai, ką tuo metu turi geriausia.

Beje - greitojo skaitymo pilotams - čia buvo parašyta apie sardinę, tikrai ne strimelę, jei skirtumą suvokiat. Antra vertus - vargšelė strimelė, taip nesėkmingai įgarmėjus į prastą kontekstą. Skani žuvytė pati iš savęs, kol šviezia - bet juk niekas ir nesakė, kad gyvenimas turi būti ilgas ir lengvas.

Sekantis straipsnis bus apie jūros velnią - ispaniškai rape. Labai baisus straipsnis bus, kaip iš žuvies vardo ir galima nuspėti.

Posted by gramas 11:41 Archived in Spain Comments (2)

Laivo akys

large_Eye_of_Hor..43_edited-1.jpg

large_Eye_Horus.jpg

Ne taip jau retai bet kurioje Pasaulio marinoje, ar inkaruotėje galima sutikti burines jachtas su laivapriekyje nupieštomis akimis. Pagal stilistiką jos labai primena senovės Egipto rašmenis, todėl neužtrukau internetuose iškasti, kad tai yra Horo akys. Šis Egipto hieroglifas yra apsaugos, karališkos didybės ir geros sveikatos simbolis. Nuo senų senovės jūrininkai naudojo Horo akis kaip apsaugą nuo jūroje laivo laukiančių pavojų. Laivas su akimis yra saugesnis, nes jis mato kur slypi pavojus ir jo išvengia.

Į burlaivių epochą ši jūrinė tradicija taip pat atkeliavo - ant laivo forštevnio būdavo tvirtinama medinė skulptūra - vien galva, ar pilna figūra, dažniausiai moters, bet būtinai su akimis, kad laivas matytų audras, povandeninius rifus, seklumas ir jų išvengtų, bei saugiai parplukdytų įgulą į namų uostą.

Vėliau Horo akies ženklas tapo toks paplitęs, kad imtas naudoti ne tik ant laivų, o šiandien šis simbolis tapo ir populiariu tatuiruotės motyvu.

Būtent iš burlaivių epochos mus pasiekė graži, bet liūdna legenda apie laivo akis. Manau, kad kiekvienas burinės jachtos škiperis galėtų tą liūdną legendą ir šiandien panaudoti, norėdamas dar labiau nupiepinti ir pravirkdyti ir taip pažaliavusius nuo jūrligės, į maišelį vemiančius savo laivo įgulos narius.

Seniai seniai, kai dar Žemę su visais vandenynais ant nugarų laikė keturi banginiai, vieno burlaivio kapitonas ruošėsi ilgam išplaukti į jūrą. Norėdamas pralinksminti dėl artėjančio išsiskyrimo liūdinčią mylimą žmoną, jis jai padovanojo du nuostabaus grožio smaragdus. Žmona buvo ne tik nuliūdus, bet ir gerokai supykus ant ją krante paliekančio vyro, o gal tik šiaip bjauraus charakterio moteriškė ji buvo, todėl dovaną aikštingai atstūmė. Kiek susinervinęs ir nusivylęs vyriškis grįžo į laivą ir tuos nuostabaus grožio smaragdus kaip akies vyzdžius įstatė į laivo forštevnio figūros akis.
Aikštingoji žmona apsigalvojo, kapitonui nežinant naktį atėjo į laivą ir išlupo smaragdus iš laivo akių. Ji jautėsi kalta įžeidus mylimą vyrą ir prisiekė sau jo dovaną dėvėti kaip papuošalą tol, kol kapitonas iš reiso saugiai sugrįš į namus. Ryte laivas išplaukė jūron, o nutolęs nuo kranto papuolė į uraganą, kuriame ir pražuvo su visa įgula. Laivas buvo aklas, todėl negalėjo matyti artėjančios nelaimės ir pasukti uraganui iš kelio. Tragišką naujieną sužinojus kapitono žmona iš sielvarto verkė be pertraukos kelias dienas ir naktis, o paskui išsekus užmigo. Kai ji atsibudo, ji buvo akla - o nuostabaus grožio smaragdai dingo ir nuo to laiko jų niekas nematė.

Posted by gramas 00:37 Archived in Lithuania Comments (0)

Atlantas. Svantė, Sanna ir Kapitonas Kukus

Ante Scriptum: Žemiau pateiktas tekstas yra dalis didesnio straipsnio, kuris vasarą buvo paruošta spausdinimui naujame žurnale ir galbūt kažkur kažkada pasirodys - su leidėjų padarytais straipsnio pakeitimais. Visokias abrakadabras ir pamąstymus apie buriavimą, gyvenimo laive stilių praleidžiu, todėl čia rasite tik tai, kas įdomiausia - buriuojant sutinkami žmonės.

_________________________________/)________/)_/)__________

Net alinantis nuovargis paros, praleistos keliaujant autobusais, lėktuvais ir traukiniu iš Klaipėdos į Povoa de Varzim, Portugalija - visas kažkur išnyko, vos jachtų uoste išvydus savo laivą. Kaip 12 voltų per smegenis nuo ausies iki ausies kas būtų paleidęs - šitaip Pasaulis staigiai atgijo ir vėl pasijutau jo dalimi.

Jis vos vos svyravo, supamas stipraus vėjo uosto akvatorijoje supūstos bangos, veržlios formos korpusu gana žemai įgulęs į vandenį, neaukštu bortu ir laivagalyje iškelta plienine arka, ant kurios sumontuotos saulės baterijos, radaro ir antenų stiebas, pripučiamos valties keltuvo strėlės, vėjo generatorius, tvirtinimai atsarginiam inkarui bei pakabinamam varikliui. Saugiame ir gerai nuo vėjo bei bangos purslų akyto audinio skydeliais apsaugotame kokpite išdidžiai stovi šturvalo kolonėlė su kompasu bei navigacijos instrumentais, o išilgai patogių suolų žvilgsnis keliauja iki įėjimo į kajutę, pridengtą plastikine kokpito stogine su tamsinto akrilo stiklais. Denis šiek tiek apneštas miesto dulkėmis, o prieš stiebą dugnu į viršų užvožtos pripučiamos valties užvalkalas gerokai aptaršytas stiprių Atlanto vėjų. Geltonas jūrinis kajakas ir banglentė pritvirtinti prie vantų. Jis čia laukė manęs sugrįžtant visą mėnesį. Laivo išvaizda ir įranga net iš pirmo žvilgsnio neleistų suabejoti, kad tai yra rimtam okeaniniam plaukiojimui skirta burinė jachta.
large_A3D5013E-D..26B2FA572CA.jpeg

Mūsų laivo vardas Billabong, kas Australijos aborigenų kalba yra ežeras, susiformavęs upei pakeitus vagą. Laivas jau daug metų su ankstesniais šeimininkais plaukioja šiuo vardu, o mes jo keisti neketiname, nes buriuotojai tiki, kad laivo vardo keitimas, jeigu atliktas ne visai įtikinant Neptūną, gali prišaukti nelaimę.

Daugelyje pasaulio kalbų, kaip ir lietuvių, burinė jachta yra moteriškos giminės daiktavardis. Tačiau mūsų šeimai Billabong yra laivas - tvirtas, patogus, kantrus ir ištikimas draugas bei partneris, pasirengęs mūsų saugumu pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis ir nesvarbu ką aikštingasis Neptūnas ir vėjų dievai mums ant sprando beužmestų. Billabong yra mūsų laivas ir namai šešis mėnesius kasmet, jau trys sezonai, prabėgę keliaujant Viduržemio jūroje ir Atlanto vandenyne.

Pirmą vakarą po sudėtingos kelionės esu per daug nuvargęs ir darbų turiu per daug, kad eiti į miestą ir užsipirkti produktų, ar vakarieniauti kavinėje. Patikrinu laivą, jo sistemas. Dujų balioną pakeisti, gėlo vandens baką užpildyti, variklį patikrinti, nuo denio jūros druską ir kranto dulkes nuplauti, laivo vidų išvalyti ir išsiurbliuoti - šurmuliuoju iki pat tamsos. Ne juokas - trys miegamieji, svetainė su virtuve ir dar dušas su wc - tikrų tikriausia troba ant vandens!

Ryte mano kaimynai, pagyvenusių švedų pora, su manimi nesisveikina. Vėl ta dažnokai Stokholmo Archipelago marinose pastebėta arogantiška ir labai švediška poza a'la "mano žvilgsnis tave skrodžia kiaurai ir aš tavęs nematau". Kiti skandinavai to neįvaldę, užtat kai kurie švedai - tiesiog meistriškai. Aš nesigilinu kas jiems nepatinka - gal per ilgai bildėjau savo laive vakar ir jiems vakaro idilę sugrioviau, gal jie turi kitų priežasčių. Gal, tačiau mes, visi kiti kruizeriai, čia jaučiamės kaip šeima - sveikinamės net su nepažįstamais, o atvykus naujai jachtai, puolame padėti jiems prisirišti prie uosto tiltelių. Ir visai nesvarbu - senas tu, ar jaunas, kokio dydžio tavo laivas, ar kokia laivo vėliava - čia, Povoa de Varzim marina yra Pasaulio Kaimas ir mes visi jo lygiateisiai piliečiai.

Dar iki pietų neskubėdamas praeinu uosto pontonais, pakalbindamas kiekvienos jachtos įgulas ir pakviesdamas vakare kartu surengti bbq vakarėlį. Žinoma, neaplenkiu ir savo kaimynų. Pakalbinti jie mane pamato. Aš miestelyje nupirksiu anglies, kiekvienas atsinešam savo maistą, savo vyną ir pabūsim kartu, susipažinsim. Visos įgulos su entuziazmu, šypsena ir nykščiais į viršų sveikina tokį sumanymą.

Vakare prie uoste tokioms progoms įrengtos griliaus krosnies ir didžiulio stalo piknikams susirenkam apie 20, gal 25 buriuotojai. Turbūt dar nesakiau, kad vienas iš didesnių kruizinio buriavimo malonumų yra naujos pažintys su bendraminčiais iš pačių įvairiausių šalių. Esame labai skirtingi, bet potraukis keliauti buriuojant visus mus daro artimus. Tarpusavio supratimas atsiranda iškart, jokių pirmos pažinties ledų čia nėra. Visi gyvai dalinasi įspūdžiais apie aplankytas vietas, pasakoja apie savo planus, apie save, savo šeimas, savo laivus, šalis ir miestus. Gal tik apie antrą nakties vakarėlis ima išsikvėpti ir skirstomės į savo laivus poilsio. Ryte visi sveikinsis ir bendraus kaip metų metus pažįstami draugai, vieni kitus kvies apsilankyti savo jachoje, ar planuos ir tarsis kuriuos renginius kartu aplankyti miestelyje beprasidedančioje jūros šventėje.

large_1F236CDC-3..F277A9D159C.jpeglarge_90_9823C898-F..83AE070CFBE.jpeglarge_4465AB9E-F..BD488E4B6D2.jpeglarge_90_5D1886B2-C..F806C468926.jpeglarge_90_6036C7F8-8..996A9FDA9E3.jpeg

Beje, mano kaimynai, toji pagyvenusi švedų pora, pasirodė beesą net labai malonūs žmonės. Kai prisipažinau jiems, kad esu įsimylėjęs jų Stokholmo Archipelagą, kuris yra vienas geriausių buriavimo regionų pasaulyje ir visai šalia Lietuvos - tai kaip medum jiems per širdis būčiau patepęs. Jie ten, vienoje iš tūkstančių Archipelago salų gyvena ir nė už ką kitur neplauktų, jei ne trumpas buriavimo sezonas ir šaltas vanduo. Jie porai savaičių palieka laivą šiame uoste ir vyksta aplankyti savo namus, o jų buriavimo planas - dar šiemet pasiekti Viduržemio jūrą, iš kurios aš taip džiaugiuosi pabėgęs.

Šiuo metu marinoje daugiausia skandinavų - švedai, danai, norvegai. Tik suomių nėra - gal jiems, atplaukus iki Švedijos, pasidaro per karšta ir jie grįžta namo? Skandinavai šiuo metu migruoja į Pietus, vejasi saulę, kuri vis trumpiau šviečia tėvynėj. Pernai rudeniop pasirodė ypač daug olandų laivų, o prancūzus buriuotojus dažnai sutiksi visada - jie yra labiausiai buriuojanti tauta Europoje... Buriuotojai išilgai Portugalijos pakrantės leidžiasi žemyn į pietus iki Ispanijos ir Gibraltaro, iš kur Afrikos pakrantėmis keliaus į Kanarus, iš ten į Karibus.

Daugybė Europos buriuotojų šeimų per metus suplaukia taip vadinamą Atlanto grandinę, tokiu būdu ištisus metus praleisdami vasaroje. Nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio gyvena Viduržemio jūroje, arba europinėse Atlanto pakrantėse. Per rugsėjį ir spalio mėnesius neskubėdami, kai kurie aplankydami Maroką, buriuoja iki Gran Kanarijos, ar kitų Kanarų salų, kur ruošiasi plaukimui per Atlantą. Lapkričio mėnesį kerta Atlantą, atvykdami į St.Lucia salą, ar Barbadosą Karibuose, kur keliaus nuo salos iki salos gruodžio-kovo mėnesiais. Balandžio ir gegužės mėnesiais per Bermudus ir Azorų salyną jie sugrįžta atgal į Pietų Europą.

Svantė su Sanna, taip pat buriuojanti švedų pora - keliauja senu, bet tvirtu ir gerai prižiūrimu dvistiebiu burlaiviu ir visiškai nežino kur nukeliaus. Laivo vardas - su aliuzija į Karibų piratus - Black Pearl Of Sweden. Ką jiedu tiksliai žino - kad niekada nebegrįš į Švediją, kur pardavė namus, visą turtą, nusipirko ir įrengė laivą, suformavo savo kelionės biudžetą ir persikėlė gyventi į Vandenyną. Svantei apie 50, Sannai kiek mažiau, o jų italų vandens šuns veislės kalytei Cocoos (Kukus - taip švediškai tariasi "kokosas") šešeri.
large_816B2F49-4..CE52E1AFC63.jpeg
Abiems ši santuoka antroji, iš ankstesniųjų vaikai užaugo ir kuria savo gyvenimus patys, o perspektyva įstrigti trasoje Darbas-Namai šaltame Geteborge, kur dėl vėjo lyja horizontaliai - abiems neatrodė labai patraukli. Tai ir nusprendė išplaukti. Bent jau Svantei tai buvo svajonė nuo pat vaikystės. Labai šilti ir nuoširdūs žmonės, su jais iškart užsimezgė draugiškas ryšys. Tik man šiek tiek gaila, kad vargu ar mes besusitiksim. Sutarėm bent jau internetais bendrauti. Peržiemoję Viduržemio jūroje, o gal Gibraltare, gal kitąmet kirs Atlantą, po to Karibai ir Panama, ir Ramiojo vandenyno salos, kurias neskubėdamas gali tyrinėti nors ir amžinybę. Bet viskas tiktai "gal", nes jie ir nenori turėti aiškaus plano, nes tada reiktų skubėti.

Sanna jogos instruktorė, kol gyveno krante - dirbo sesele klinikoje žmonėms, kurie bandė žudytis. Svantė geras inžinierius mechanikas ir stalius - jo profesijos ir įgūdžiai neleis prapulti, jei aplinkybės pasikeistų ir tektų ieškotis darbo krante. Sanna sugeba papildyti laivo kasą ir keliaudama - kartais skrenda į Švediją ir skaito motyvacines paskaitas žmonėms, kurie norėtų pokyčių savo gyvenime, laikas nuo laiko sutaria dėl jogos pamokų uostuose ir inkaruotėse sutinkamų jachtų įguloms ir dar ji laive gamina apyrankes, kurių per jos svetainę internete užsakyta vos ne keliems mėnesiams į priekį. "Apyrankes gaminti - man pačiai kaip meditacija ir malonumas. Ir pati sprendžiu kada noriu tuo užsiimti."- sako Sanna.

large_0AC98EFD-A..A7303A7F540.jpeg

Vakarojom tuomkart mano laive, prie vyno taurių - jie sakosi esą labai patenkinti savo drąsiu žingsniu į gyvenimo kelionę, bet man vistiek maga pakamantinėti giliau - kodėl jie taip kategoriškai nutraukė ryšius su gyvenimu žemėje. Svantė iškart žiūri į Sanna - "Tu juk pameni, vos susipažinom, tau sąžiningai pasisakiau, kad tai ir yra gyvenimo planas." Sannai reikėjo gerokai pagalvoti, kad su tokiu planu sutiktų, juk iki susipažindama su Svante, ji nei kart gyvenime nebuvo buriavusi. Ji niekada nebuvo linkusi į kokius nors ekstremalius dalykus. Pabandė buriuoti, paskui dar pabandė ir dar. Patiko. Sanna pradėjo suprasti kodėl burinis laivas plaukia be variklio ir dar prieš vėją, palengva įsitraukė į procesą, o visa kita įvyko lengviau, nei iš pradžių atrodė, kad bus.
large_FD3E29F1-A..052EE8F80A3.jpeg

Tą vakarą vyno taures kėlėme už dešimt mėnesių, kaip jie gyvena savo laive. Pirmąją žiemą jie praleido Amsterdame ir sako, kad kita bus tikrai ten, kur šilčiau.
"Žinai,- sako Sanna,- toks gyvenimas žmones padaro labai artimus. Laive praleidžiam daug laiko kartu ir mes kalbamės. Apie viską kalbam. Krante beveik nebuvo tam laiko. Ir, žinoma, kiti įdomūs žmonės, kuriuos buriavimas bent jau trumpam leidžia sutikti."

Man keista ir įdomu, kad tikrus ir sau patiems nemeluojančius žmones sutinki ten, kur jų neieškai.
Į jūrą niekas neplaukia ieškoti žmonių. Priešingai - mes pasitraukiam į jūrą nuo visuomenės preso ir beprasmiško šurmulio, skubėjimo ir nuolatinio niekur nespėjimo. Mes savo noru iškrentam iš lenktynių dėl riebesnio kąsnio ir saldaus melo patalų. O jūra, ta poetų romantizuota, bet realybėje žmogui labai nedraugiška stichija - ji visada yra labai tikra ir tau niekada nemeluoja. Bent jau tuo, kad jei labai stengsies suteikti jai progą - ji tave būtinai pražudys. Ten, atsistoję šiek tiek ant krašto, mes ir mokomės tos tiesos ir nemelavimo, ir labai stengiamės bent trumpam tokiais išlikti sugrįžę į krantą.

Tačiau po to mums vėl reikia išplaukti.

Posted by gramas 03:14 Archived in Portugal Tagged people boats sailing portugal billabong buriavimas Comments (0)

Atlantas. Sekmadienis, kuris jau buvo

Povoa de Varzim, Portugalija. Jau bus antra žiema, kaip čia paliekam savo laivą pailsėti. Keliuosi auštant, apie septintą, nors ir sekmadienis. Kažkaip neišeina ilgiau pamiegoti, mintys visokios puldinėja, darbai galvoje rikiuojasi - ką būtinai reikia suspėt padaryti šiandien, o ką bus galima vėliau, kai laivas bus iškeltas į krantą. Rugsėjis link pabaigos, o rytoj, pirmadienį, potvynis bus apie 14 val., ir tada plauksiu į slipą, kur mus kranas ir pagriebs iš vandens.
Kol yra nuo kranto kolonėlės pajungtas gėlas vanduo, nuo laivo būtina nuplauti sūraus Atlanto druskas, o kai denis nudžius, reikia nuleisti ir suvynioti bures, nuimti daugybę lynų su blokais ir kita įranga, kad denis būtų kiek įmanoma tuščias ir stiprus žiemos vėjas nerastų kur užkliūti. Bus puiki diena gerai padirbėti.

Marina bunda iš lėto. Kažkas, pasidabinę baltais ir puriais savo kranto vonios chalatais, neskubiai žingsniuoja į dušą, kažkas skudurų krepšius neša į skalbyklą, o dauguma gurkšnoja savo rytmetinę kavą kokpite, tyliai šnekučiuojasi, gal bando nuspręsti kuo čia užsiimti šį sekmadienio rytą. Vėjo ir debesų nėra - šiandien bus šilta.

Šis miestelis - tai lyg Porto priemiestis, nes čia yra galinė miesto metro stotelė; į Povoa pliažus Porto gyventojai važinėja ant smėliuko pasivolioti ir Atlanto bangose pakrykštauti. Pliažuose eilėmis pastatomos specialios palapinės nuomai - taip vadinami barakai. Poilsiautojų šeimos tas palapines nuomojasi metai po metų, ištisais sezonais, o į pliažą šeima atvyksta visai dienai ir kaip reikiant prisiruošus mantos - pliažo baldai, šaldikliai su maistu bei gėrimais, vėjo užtvaro sienelės, visokie pliažo žaislai. Dabar jau ruduo - poilsiautojų beveik nebėra, pliažo kavinės baigia veiklą, gabena įrangą į sandėlius, o barakų rėmai taip pat išardomi ir išvežami.

Viena kita neseniai atvykusių kaimyninių jachtų įgula vyks dienai aplankyti Porto, kiti dviračiais mina iki vos poros sekmadienį dirbančių Pingo Doce tinklo parduotuvių - matyt, papildyti laivo atsargas prieš ilgesnį plaukimą, kiti kuičiasi savo laivuose.

large_3FA8E3A3FAD0BF26C8F0C301F8924889.jpglarge_180_IMG_2349.jpg

Man besimėgaujant ryto kava, pakyla saulė, sparčiai atšyla, o nuo to mano pasiryžimas šiandien gerai padirbėti ima minkštėti ir tirpti kaip tas sviestas jachtoje, pasiekusioje Žaliojo Kyšulio salas Afrikos pakrantėj. Ta jachta suks į dešinę, skersai Atlantą į Karibus, o aš galvoju, kaip manyje nenumaldomai sukylančią tinginystę dabar pateisint. Ryt laivą krantan iškelsim, o po to dar beveik dvi savaites turėsiu iki skrydžio namo - o juk darbas ne vilkas ir į mišką neišbėgs, ir kiek tu žmogus tą vilką bešertum - vistiek asilo kiaušai bus didesni, o nuo darbo net arkliai dvesia. Todėl begėdiškas tinginio akis paslepiu už tamsių akinių, pasiimu šiaurietiško ėjimo lazdas ir išstyrinu į Vila du Conde - gretimai esantis pakrantės miestelis su upės žiotis saugančiu senoviniu fortu ir žavingu senamiesčiu.
large_6D37AAB7-6..16197DFDB64.jpeglarge_7F502AA8-E..2E0B751B583.jpeglarge_3E045E7F-0..564314B5F0F.jpeg

Pakrantės promenada - tai vieta, kur vietiniai masiškai bėgioja, vaikšto, mina pedalus, visaip kaip mankštinasi, arba sėdi sau ant promenados parapeto ir spokso į visus, norinčius gyventi sveikiau. Tačiau visai nesvarbu, ko tu čia atėjai - saulė, į pakrantės uolas dūžtančių bangų mūša ir drėgnu jūržolių kvapu prisodrintas oras džiugina visus vienodai. Ėjikų čia daugiausia, labai įvairaus amžiaus, bet su lazdomis aš čia vienintelis, todėl kitiems atrodau kiek egzotiškai. Retkarčiais užsimezga nebylios dvikovos - kai savo kruiziniu greičiu pasiveju ir aplenkiu kokį labai ambicingą ryškiai ir sportiškai aptemptom tamprėm išsipuošusį vietinį ėjiką, šis bando atsikovoti lyderio poziciją ir patraukia greičiau. Jie nežino, kad ėjimas su lazdomis gerokai prailgina žingsnį, įdarbina daugiau raumenų, o ir kojos mano ilgesnės - todėl man užtenka laikyti savo tempą, leisti jiems mane pavyti ir aš klausau jų kvėpavimo. Po kelių minučių, kai išgirstu išderintą užkaitusio "varžovo" pūtavimą, kiek sulėtinu - duodu jiems viltį, nes tuoj pat ją atimsiu. Tuoj, kai jis vos žingsniu išsiverš į priekį, aš įjungsiu savo šeštą pavarą ir pavarysiu, kol pats pradėsiu lekuoti, kaip tas horizonte likęs "varžovas". Kai taip imu žaisti su mažiau patyrusiais bėgikais - kurie bėga aktyviai iki "pompos", po to kurį laiką eina, kol atsigauna, paskui vėl bėga... Iš tų "sportininkų" susilaukiu ir nelabai draugiškų dėbtelėjimų, kai savo tempu eidamas, jau kokį trečią kartą juos vis aplenkiu. Juk taip neturi būti - jie taigi stengiasi, jie bėga... Va, iš priekio vėl artėja tas linksmuolis, kurį vadinu Mr.Bon Dias - nedidukas, liesas, sportiškas kokių 70 metų diedelis, kuris kaskart mane sutikęs promenadoj, ar šiaip miestelio gatvėj, išsišiepęs iš laimės ir pasišokėjęs vis pliaukšteli man per petį, ir visa gerkle surinka "good morning!!!" - nesvarbu koks dienos metas bebūtų - gal tai vienintelė frazė, kurią jis moka angliškai, gal aš jam vis užsimiegojęs atrodau, bet man vistiek malonu, kad žmogui malonu.

Grįźdamas į mariną suvokiu, kad visiškai nuo darbų nusprūsti man šiandien vistiek nepavyks. Taigi genują nuo furlekso būtina dar šiandien nuimti, nes rytoj kranto komanda turės visą priekinį štagą nuo denio atkabinti, kad laivas į šiek tiek per mažą kraną galėtų tilpti. First things first - genuja, po to dušas, ir tik tada kažkas įdomesnio bus sukurta laivo kambuze vėlyviems sekmadienio pietums su taure, o tai ir daugiau porto.

Nieko nepadarysi, juk niekas man ir nesakė, kad buriuoti bus lengva...

large_90_813A152D-C..0562C465636.jpeglarge_3E55CBEA-3..66DCEC3A3F4.jpeglarge_90D44900-0..ACF2A28B0A6.jpeg

large_7C343F08-D..E0EEDB81450.jpeg

Posted by gramas 05:11 Archived in Portugal Tagged sailing portugal billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (0)

Atlantas. Šventės anatomija

Povoa de Varzim, Portugalija. Rugpjūčio 15 - Žolinių šventė. Jau gal savaitė, kaip virš miesto griaudi sprogimai. Šaudoma vien garsiniais užtaisais, vien dienos metu, serijomis po kokį 100 šūvių, o paskutinis iš jų toks stiprus, kad viso miestelio namų langai sudreba, o gyventojai trumpam tūpteli. Vietinis bičiulis į mano nustebimą dėl keisto šaudymo vien garsiniais, o ne spalvotais fejerverkais paaiškina, kad portugalai save kildina iš gãlų, o jų dar nuo pagonybės palaikoma tradicija sako, kad norint pakalbėti su Dievu - turi iš pradžių laimėti jo dėmesį kuo didesniu triukšmu. Mieste yra daug fejerverkų dirbtuvių, laikas nuo laiko vis kokia susprogsta.

Šalia marinos, kur stovi mūsų jachta, yra didžiulė laukymė ir ji šiandien sausakimšai priparkuota autobusų, kurie suvežė žmones iš aplinkinių kaimelių ir miestelių.
large_IMG_4981.jpg
Žmonės suvažiavo šventės žiūrėti. Tiesą pasakius, jau kuris laikas žmonės į čia važiuoja, nes Portugalijoje šventės vyksta dažnai ir susiliedamos viena su kita. Šiuo atveju - Jūros Šventė sklandžiai pereina į Žolinių šventimą.

large_90_IMG_4901.jpglarge_90_IMG_4902.jpg

Pasirengimas šventei vyko ne trumpiau, kaip savaitę. Priešais kiniečių mafijozių pastatytą kiniečių mafijozams lošti kazino savivaldybė išstatė didžiulę angaro dydžio palapinę, kurioje bent keli restoranai visiems norintiems leis mėgautis jūros patiekalų meniu. Alus, vynas ir greitmaistis, nors ir jūrinis - buvau, ragavau, nieko ypatingo - net laivo virtuvėlėj mokam skaniau paruošt. Kitose aikštėse - scenos triukšmingiems dalykams. Pilnos sudėties pučiamųjų orkestras su trijų dalių programa - juk pakankamai triukšminga, ar ne?
large_IMG_4965.jpg

Miestelio gatvės pertvertos girliandomis stogų lygyje ir išpuoštos žvejų temos instaliacijomis - visokiausi burlaiviai, žuvys, kriauklės, žvaigždės ir kita jūrinė perifernalija. Kiekviena gatvė- kitos spalvos, kitas stilius ir potekstėje varžybos pas ką gražiau. Miestelio bobulencijos ant palangių į gatvę išleidžia pakvėpuoti savo pasogines staltieses su išsiuvinėtais ir išvašeliuotais šeimos herbais. Pačios bobulytės vaikštinėja gatve ir aptarinėja kaimynių išleistas į lauką staltieses. Karštai aptarinėja, nes jos turi ką prisiminti.
large_90_IMG_4973.jpg

Kai ateinu į aikštę prie bažnyčios - ten jau lūkuriuojanti didžiulė minia. Bažnyčia - tokia, kad irgi nelabai kur kitur tokią rasi - viename gale normali varpinė, o į jūros pusę - švyturio bokštas. Tokia neįprasta bažnyčia buvo pastatyta miestelio tragedijai atminti - kai virš šimto vyrų buvo kartu su savo burvaltėm štormo ištaškyti į pakrantės uolas. Rūkas grįžtantiems žvejams buvo kranto liniją uždengęs, bet vis tiek leido nuo kranto stebintiems artimiesiems matyti, kaip jų vyrai, broliai ir tėvai bangų mūšoje prapuola.

IMG_2060

IMG_2060

large_IMG_2078.jpg

Šiandien niekas neprapuola, nes šiandien šventė. Stojuosi į srautą, per paradines bažnyčios duris lėtai judantį vidun ir išeinantį atgal į šventorių pro šonines duris. Bažnyčioje ant didelių neštuvų sustatytos visokių šventųjų figūros, gausiai išpuoštos gėlėmis ir visiems labai reikia jas pamatyti iš arti, nes vėliau jos keliaus su procesija, per miestelį nešamos ant augalotų nešikų pečių. Pamatymo iš arti proga prie statulų stovi aukų dėžės, į kurias labai gausiai aukojami banknotai.
large_90_IMG_4966.jpglarge_IMG_4967.jpg

Ar jau sakiau, kad nuo pat ankstyvo ryto miestelio gatvės buvo nuklotos gėlių žiedlapių ir spalvotų medžio drožlių kilimais? Jei dar nesakiau - dabar sakau, kad tikrai taip buvo. Šventės dalyviai, apžiūrėję ir atsiskaitę už statulas bažnyčioje, būtinai pasivaikšto gatvėmis ir įvertina, kurios kilimas gražiausias. Rinktis tikrai yra iš ko.
Ir tai tikrai yra labai įspūdinga.
large_90_IMG_4969.jpglarge_90_IMG_4970.jpglarge_90_IMG_4976.jpg

Kai pamatai netoli bažnyčios šventoriaus besibūriuojančius spalvotomis mantijomis išsipuošusius vyriškius su auksuotomis lazdomis rankose - žinok, kad procesija jau tuoj prasidės. Tie vyrukai su apsiaustais - tai gerbiami kiekvieno rajono (gal gatvės?) žmonės ir iš jų elgesio matau, kad jie labai didžiuojasi, būdami taip pagerbti. Turi kažką gero gyvenime nuveikti ne tik sau, bet ir bendruomenei, kad galėtum laikas nuo laiko su spalvotu "ploščium" ir lazda va taip miestelio gatvėm pasivaikščiot.

large_90_IMG_4985.jpg
large_90_IMG_4994.jpg

Prieš spalvotus apsiaustus išnešama didžiulė vėliava, kurią raumeningas vyrukas bando nulaikyti, nes stiprus vėjas jam tikrai nepadeda. Užtat padeda dar keturi vyriškiai, įsitvėrę keturias virves, kuriomis visi kartu tą didžiulį kaitą pakelia ir, blaškomi vėjo gūsių, lėtai nuvingiuoja gatve. Keli kardais ginkluoti raiteliai juos seka ir stebi, kad vėliava nenueitų ten, kur nereikia, nes be priežiūros vyriškiai aiškiai eitų vien pavėjui.

large_90_IMG_4988.jpglarge_90_IMG_4989.jpglarge_IMG_4990.jpg

Na, o paskui iš bažnyčios pradeda viena po kitos pasirodyti šventųjų stovylos ant didžiulių neštuvų. Kiekvieną figūrą neša dvylika nešikų, priekyje neštuvų einantis tvarkdarys rankoje neša medinę lazdą. Vos tik tvarkdarys lazda pabeldžia į neštuvų rėmą - nešikai sustoja, stato neštuvus ant specialių statramsčių ir laukia tvarkdario signalo, kada vėl galima judėti į priekį. Kiekviena gatvė turi savo neštuvus, nešikus, spalvotus apsiaustus ir grupę vaikų, jaunimo, išrėdytų visokiais epochiniais rūbais ir bandančių eisenoje atkurti kažkokius biblinius personažus. Karnavalas šiek tiek, bet vis tiek stebėti labai įdomu. Aiškiai matosi, kad visi šventės dalyviai ir žiūrovai turi tikrai gerą laiką ir labai moka juo džiaugtis.

large_90_IMG_5014.jpglarge_90_IMG_5018.jpglarge_IMG_5020.jpglarge_IMG_5027.jpglarge_90_IMG_5029.jpglarge_90_IMG_5036.jpglarge_IMG_5039.jpg

Neštuvų su statulomis buvo daug, visi jie su savo palyda, kaip atskiras reginys ir karnavalas.

Procesijos pabaiga - vyskupas su savo baldakimu ir palyda, po to pulkelis miesto valdžios, visuomeninės organizacijos, įskaitant misių konkursų laimėtojas nuo neatmenamų metų ir kažkodėl labai liūdnas orkestras.

Tarp miesto valdžios matau uniformuotą visų gaisrininkų vadą išblizgintu šalmu, ant kurio esu ne juokais įpykęs. Nieko asmeniško, bet reikalas tame, kad jeigu mieste kur nors įvyksta gaisras - bet kuriuo paros metu kiaurai per viso miesto ausis kauks pasiutusiai garsi sirena. Naktį, ją išgirdęs, vis šoku iš lovos ir kurį laiką blaškausi po laivą, kol prisimenu kas čia vyksta. Visą laiką, kol gaisrininkų komanda ruošis vykti pagal iškvietimą - visi gyventojai klausys sirenos ir džiaugsis, kad šio gaisro jie nepramiegojo. Aš mielai sutikčiau beveik visus miestelio gaisrus pramiegoti, jeigu vietiniai gaisrininkai kada išmoktų savo pagarbos vertą darbą daryti tyliai ir be tokio perdėto susireikšminimo.

large_90_IMG_5042.jpglarge_90_IMG_5045.jpglarge_90_IMG_5047.jpglarge_90_IMG_5049.jpglarge_90_IMG_5054.jpg

... o tuo metu likusi miestelio dalis toliau gyveno savo šventės ritmu. Visose aikščių scenose koncertai, ant žarijų kepamos sardinės, vištos, šventinio pyrago prekyba, suvenyrai, mugės, sūdytos pupos ir vynas bei alus - tačiau anei vieno įkaušusio piliečio viešumoje.

Ir žinoma - virš galvų nuolat aidintys fejerverkų sprogimai, su labai rimtu Boom po kiekvienos serijos.

Neabejotinai šiandien Povoa de Varzim miestelis laiko prikaustęs visą Dievo dėmesį ir Žolinės šiemet pavyko.

large_90_IMG_5056.jpglarge_IMG_5057.jpg

Posted by gramas 01:38 Archived in Portugal Comments (8)

Atlantas. Linksmieji portugalai

Vakar buvo didelė, bet nelengva diena. Billabong variklį iškėlėm ir jis nuvyko į variklių ligoninę kapitaliniam remontui. Vietiniai meistrai, dar užvakar atėję į jachtą apžiūrėti numatomų darbų frontą, buvo labai optimistiški ir sakė nieko čia sudėtingo, viskas bus padaryta greitai, gerai, sklandžiai. Mat tai atrodė kitaip - išėjimas iš kajutės į kokpitą visiškai uždengtas kokpito stogine, kuri yra stacionari - tvirta konstrukcija, langai, ranktūriai, kabelių sistemos, šviesos ir t.t. Variklis juk sunkus - rankom neiškelsi, vietos daugeliui vyrų į jį kad sukibti pačiam tarpduryje irgi nekažką... Jie portugališkai aiškinasi tarpusavyje - variklis aki, t.y. čionai, po to madera aki, madera aki - lentos ten ir lentos ten , ir variklis kaip rogutės į kalniuką bus užtemptas į viršų. Man jų optimizmas nebuvo labai jau užkrečiamas.

Vakar paaiškėjo, kad variklis buvo išimamas portugališku metodu. Metodas yra labai panašus į brazilišką futbolą, kur gerai suplanuojamas tik pirmas kamuolio spyris nuo savo vartų, o vėliau reikia visiems improvizuoti, stengtis spirti į priekį ir žiūrėti kas iš to bus. Jie čia ir sako, kad Portugalija ir Brazilija - tai ta pati tauta. Vietiniai meistrai buvo suplanavę ir žinojo kaip variklį išlupti iš jo kambario į jachtos saloną. Tas buvo padaryta greitai - vos spėjau ženklinti atjungiamus laidus ir kabelius, fotografuoti kas ir kaip buvo pajungta, balta izoliacine juosta sandarinti atvirus kontaktus. O va paskui, vaikštant apie vidury salono riogsantį variklį, prasidėjo kontempliacijos - o kaip jį dabar mes išboginsim į lauką? Madera aki ir madera aki šiandien jiems nebeatrodė tinkamas būdas. Kai pamačiau iš jų biuro ateinančią Sandrą, supratau ji atvyksta vertėjauti, nes kažkoks techninis sprendimas bus labai įdomus ir reikalingas mano sutikimo. Izako - visų meistrų boso - anglų kalbos žinios tikriausiai per silpnos, kad paaiškinti kažką genialaus. Pasirodo, mano brangiojoje kokpito stoginėje yra būtina išpjauti 5 cm diametro skylę, atsivaryti kraną, per skylę įleisti trosą ir taip iškelti variklį. Teko sutikti, nes visaip užgarantavo, kad pagamins plastikinį sandarų dangtelį, o kai variklis po remonto bus pastatytas atgal į savo vietą laive, tą skylę vėl užlaminuos stiklo audiniu, viską sutvarkys.

large_90_IMG_5623.jpglarge_90_IMG_5633.jpg

Viskas taip ir buvo padaryta ir tikrai gerai. Tą stoginės dangtelį ištekino labai gerą, susukamą iš išorinės ir vidinės pusių - manau, kad jį paliksiu ir kai variklis grįš namo. Jei vadini dalyką skyle stoginėj - skamba ne kaip. Jei pavadini variklio aptarnavimo liuku - tai jau yra inžinierinis sprendimas.

Šįryt dar prieš iš lovos išsirisdamas sumaniau, kad reikia pėdinti į turgų, nusipirkti žuvies ir kaip nors skaniai ją paruošti pietums. Įkaliau kavos, prasivaliau prasiploviau dantis ir akis - ir į miestą. Diena puiki, šilta iš pat ryto, sutinkami žmonės šypsosi mane pamatę iš tolo - bet aš čia dėl ūgio pastebimas, nes portugalų dauguma yra nedidukai geraširdžiai hobitukai. Jie labai gero būdo žmonės, tik atrodo kiek liūdnoki, rimti, susimąstę. Mane pamato - šypsosi - gal šiaip diena gera, ir visiems gerai.
Man irgi gerai buvo tol, kol ranka perbraukiau per ševeliūrą ir ten radau prie plaukų prikibusį gerą baltos izoliacinės juostos sprindį. Vakar, laidų kontaktus izoliuodamas, tos juostos sprindžių buvau daug prikabinėjęs... Matyt, neblogai su tuo kaspinu atrodžiau, nes žmonėms tikrai patiko. Bet kaip ir kada jis prie manęs prikibo - visiškai neaišku.

Posted by gramas 04:34 Archived in Portugal Comments (0)

Atlantas. Iš kur atsiranda žuvis

Faktas, kad esame valstybė, kuri pati, savo noru, niekieno neverčiama ir vien savo nuosavų valdininkų ir politikų pastangomis sunaikino didžiulį žvejybos laivyną. Ne vien žvejybos laivus, plaukiojančias bazes, refrižeratorių laivyną išdrąskė, bet ir ištisas įmones, aptarnavusias laivyną krante. Visą didžiulį jūrinį pramoninį kompleksą, kurį gal ir tikrai reikėjo pertvarkyti, modernizuoti, bet grupė draugų nusprendė kitaip. Griebė - kaboom - ir nebėra. Kodėl sunaikino? "Ai, tai kad neapsimoka" ,- sakė mums nedidelis pulkelis labai labai gudrių draugų, tą naikinimo ir drąskymo darbą labai mitriai suplanavusių ir įvykdžiusių. Todėl, jei kas lietuvio paklausia "iš kur atsiranda žuvis?" - tautietis kaip taisyklė atsako "žinoma, kad iš Norvegijos!", o geriau informuotas mūsų jūrinės valstybės pilietis dar paminėtų ir Valinsko prūdą.

Keliaudamas burine jachta Ispanijos ir Portugalijos pakrantėmis, vis užsuku ir į vietinius žvejų uostelius pasitikrinti kada gi jie pradės naikinti savo laivyną ir žuvies pramonę. Nes gi neapsimoka - juk Lietuva tai įrodė! Na, bet jie kaip nepradeda, taip nepradeda kažkodėl. Netgi priešingos tendencijos ryškėja - ypač Ispanijos žvejų laivynas sparčiai modernėja, o patys ispanai kasmet žuvies sušveičia tiek, kiek likusios ES šalys visas kartu sudėjus. Statistika nutyli į kur tas šalis kartu sudėti, tačiau į bet kurį Ispanijos turgų užėjęs matau, kad žuvies prekystaliai tiesiog apgulti pirkėjų, o prie mėsos prekeivių vos vienas kitas klientas prieina. Žuvis čia brangi, brangesnė ir už kiaulytės, ir už jautuko mėsą - žvejų darbas čia tikrai labai aukštai įvertintas.

large_IMG_5286.jpg

Šiandien galime kartu pasivaikščioti po nedidelio Galicijos miestelio Santa Uxia de Ribeira žvejybos uostą ir pabandyti suprasti kodėl jiems apsimoka, o mums, lietuviams, semti žuvį iš jūros ir vežti į krantą visiškai neapsimoka.

Kokiu metodu laivas žvejos - matosi pagal laivo architektūrą ir jame sumontuotą įrangą.

Labiausiai paplitęs žvejybos būdas čia, Atlanto priekrantės zonoje - tralavimas. Tralas - tai toks iš labai tvirto tinklo nunertas didžiuliausias maišas, kurį laivas nuleidžia į vandenyno dugną ir tempdamas skraidina virš dugno, visą gyvastį į maišą susemdamas. Laivą tralerį iš tolo atpažinti lengva - laivagalyje tralo slipas, virš jo iškelta tralo krano arka, o denyje stovi labai galingos būgninės gervės su galybe tvirto plieninio lyno ir suvyniotais tralais.

large_IMG_5367.jpglarge_IMG_5372.jpglarge_90_IMG_5373.jpg
Dažnai ant tralerio galinio borto pastebėsite užkabintas tralo duris - tai specialios plokštės, kurių pagalba tas tralo maišas išlieka plačiai atvertas, kai dirba dugne. Tralo durys ganėtinai sudėtingas įrenginys - kruopščiai skaičiuojama jo hidrodinamika, lynų tvirtinimo taškai - jos tiek pat svarbios, kaip vairas automobilyje. Tralo vairuotojo profesija - tralmeisteris. Jis žvejybiniame laive ne mažiau svarbi persona už kapitoną, nes nuo jo sugebėjimų ir net intuicijos priklauso laimikio gausa ir atitinkamai visos įgulos bei laivo savininko uždarbis.

Kitas plačiai naudojamas žvejybos būdas - gaubiamieji ir statomi tinklai. Gaubiamuoju tinklu žvejojantis laivas echolotu suranda žuvies būrius, meta vieną tinklo galą su plūduru ir inkaru, o pats plaukia ratu apie žuvingą vietą, leisdamas tinklą. Atplaukęs prie tinklo pradžią žyminčio plūduro, pasikelia tinklo trosus, deda juos ant gervių ir kuo skubiau "užraukia" tinklo dugną. Vėliau renka tinklą į laivą, o pabaigoje laimikį kranu pakelia ant denio. Šitaip dažniausiai gaudomos paviršiuje ir mažuose gyliuose gyvenančios žuvys - tunai, pelamidės, skumbrė, stauridės, sardinės, ančiuviai.

large_IMG_5371.jpg

Kaip taisyklė, statomų/gaubiamųjų tinklų laivas visą denį užsikrovęs tuščia tara - plastiko dėžėmis ir didžiuliais tinklų ryšuliais, plūdurais su margaspalvėm vėliavom. Grįždamas iš jūros, dėžes, užpildytas žuvimi, bus sukrovęs triumuose.

Statomi tinklai ištiesiami virš dugno, pažymimi plūdurais ir paliekami dienai, dviem. Tie plūdurai ir padaro buriavimą naktį labai sudėtingu. Iki 100 metrų gylio izobatos priekrantėje pilna tų plūdurų, jie prastai pažymėti, neapšviesti, dažniausiai be radaro atšvaitų. Gelbėjimo tarnybos dažnai turi darbo - siunčia katerį, kad partemptų į uostą jachtą ar kitą pramoginį laivą, kuris ant sraigto užsivyniojo tinklo inkaro virvę. Tada pokalbiui su jachtos škiperiu prisistato ir uosto policijos atstovai. Rašomas protokolas, fiksuojamos aplinkybės, spėju, kad bus skaičiuojami laivo gelbėjimo kaštai, nuostoliai žvejo, netekusio savo įrangos. Įplaukti į net prastai pažymėtą tinklą gali būti labai brangi pramoga.

large_IMG_5376.jpglarge_90_IMG_5377.jpg

Čia, fotografijose aukščiau - dar vienas specializuotas žvejybai ūdomis laivas. Ūdos - tai kelių šimtų metrų, ar net kilometrais matuojami ploni sintetiniai trosai su kas pora metrų ant valo pavadėlių pririštais kabliais. Ūdos laive laikomos suvyniotos ant didelių būgnų, o leidžiant ūdas į dugną, ant kiekvieno kablio žvejai užmauna jauką - pusę sardinės, ar kitokios žuvies gabaliuką. Ūdos naudojamos giliavandenei žvejybai. Ten, amžinoje tamsoje, ant ūdos kimba visokie monstrai - rinkoje populiariausi labai skani žuvis-velnias, ispaniškai Rape, žuvis kardas, juodas kaip smala jūros karšis, unguriai kongeriai. Keldami iš jūros ūdas su laimikiu, žvejai neturi laiko knebinėtis atkabindami kiekvieną žuvį - dažniausiai nukerpa pavadėlį, tai tos žuvys ir riogso ant turgaus prekystalio su visu kabliu dantyse.

Yra ir daugiau specializuotų laivų - aštuonkojų gaudymui gaudyklėmis, naktinei kalmarų žūklei ir milžiniškas laivynas nedidelių katerių, skirtų įvairiausiems žvejybos būdams sekliuose pakrančių vandenyse. Yra ir didelių okeaninės žvejybos laivų, kurie žvejoja Afrikos, Islandijos pakrantėse, Arktyje, Antarktyje - jie šitaip nebėgioja į uostą žuvies priduoti. Didelio laivo įgulos nario reisas tęsiasi kelis mėnesius, o pats laivas į namų uostą gali negrįžti metų metais. Laimikį jis parduoda užsienio uostuose, arba jūroje perkrauna į specialius laivus - transporto refrižeratorius, iš jų gauna reikalingą ir iš anksto užsakomą tiekimą.

large_IMG_5350.jpg

Kiekvienas žvejų uostas miestelyje sukuria daug pagalbinių verslų ir darbo vietų. Čia bus įvairiausios mechaninės dirbtuvės - nuo akumuliatorių serviso ir elektros ar elektronikos dirbtuvių iki variklių remonto įmonių, tinklų ir tralų, gaudyklių gamybos ir remonto įmonės, ledo generatoriai, žuvų aukcionas, laivų aprūpinimo ir tiekimo įmonės - vadinami šipčandleriai, žuvies dėžių plovimo ir pakavimo specializuotos įmonės, kuro kolonėlės ir daugybė visokių kitų smulkių verslų. Visi sukasi kaip vijurkai, kad žvejybinis laivas grįžęs į uostą atiduoti laimikį, uoste užtruktų kuo trumpiau ir nedelsiant vėl skubėtų į žvejybos rajoną.

large_90_IMG_4777.jpglarge_IMG_5389.jpglarge_90_IMG_5378.jpglarge_IMG_5348.jpg

Aukcionas - tai erdvus pastatas šalia krantinės, kur nuo vandens pusės iš laivo iškraunamos žuvies dėžių pilni padėklai, o iš kitos pusės yra pakrovimo į auto transportą rampos. Laivo kapitonas į aukcioną praneša kiek dėžių ir kokios žuvies jis sugavo ir ketina parvežti į krantą. Laivui dar vis esant jūroje, krovinį superka aukciono dalyviai - prekybininkai ir žuvies perdirbėjai. Pradėjus laivą iškrauti, kiekvienas pirkėjas gauna savo įsigytą aukcione dėžių kiekį ir mato, kaip jis pakraunamas į pirkėjo transportą.

large_IMG_5351.jpglarge_IMG_5352.jpglarge_IMG_5356.jpg

Iš laivo iškraunant žuvies pilnus padėklus, tuo pat metu vyksta tuščių dėžių pakrovimas, ant kiekvienos dėžių rietuvės uždedant šipčandlerių pristatytą maistą įgulai - taupomas krovos laikas. Lygiagrečiai vyksta remontuotinos įrangos atidavimas dirbtuvėms (ča matome kažkokias metalines duris iš laivo iškraunamas), naujų tinklų pakrovimas ir daug kitų darbų.
large_90_IMG_5358.jpglarge_IMG_5388.jpg

Aukciono pastate įrengtas specialus balkonas, kur laivų įgulų šeimos nariai ateina pamatyti savo vyrus ir tėvus - nes jie tuoj pat apsisukę grįš į jūrą.

Ir viskas vyksta bėgte, bet sakyčiau linksmai. Visi tie dalykai - dėžės, maistas, tiekimas, tinklai - prie laivo privežami būtent tada, kai to reikia, nes už valandos prie krantinės jau švartuosis kitas laivas ir ten dirbs jau kiti tiekėjai, rangovai, pirkėjai, o šis laivas jau stovės prie ledo generatoriaus ir pils į savo saugyklas smulkintą ledą, arba pilsis kurą prieš vėl išskubėdamas į jūrą.

Stebuklų stebuklas - čia, Ispanijoje, visa tai apsimoka, o pas mus Lietuvoje kažkodėl ne. Net už ES lėšas įrengtas žuvies aukcionas su žuvies perdirbimo cechu dirba nuostolingai ir yra subsidijuojamas valstybės iš visų mūsų kišenės. Jau gal geriau vėl tos labai gudrios grupės draugų reikia prašyti, kad kaip laivyną su visa jo kranto pramone kadaise patvarkė - taip ir tą aukcioną su cechu tegul tvarko. Nes "ai, tai kad neapsimoka."

Posted by gramas 01:54 Archived in Spain Comments (0)

Atlantas. Žiemos link

Plaukimas iš Bajonos, Ispanija į Povoa de Varzim, Portugalija, kur laivas liks žiemoti iškeltas ant kranto.

https://youtu.be/9Y2nKvFwIsw

Posted by gramas 00:38 Archived in Portugal Comments (2)

Škotų šantė

Šantės - tai jūreiviškos dainos, bet nelabai panašios į mūsuose labiau paplitusias raudas ir būrų darbo dainas. Šantes dainavo burlaivių jūreiviai darbo ir poilsio metu, dainos ritmiškos, dažniausiai linksmos, tekstai šmaikštūs ir su jumoru, nesudėtingi ir lengvi išmokti. Iš šančių galime nemažai sužinoti apie to meto jūrininkų buitį, darbus, džiaugsmus ir liūdesius.

Nesu ypač didelis šio žanro entuziastas, nes vokalas tikrai nėra mano stipriųjų gebėjimų sąraše. Tačiau net aš esu pastebėtas kitų buriuotojų kompanijoje linksmai betraukiant Lietuvos buriuotojų šante virstančią Rimiškio dainą, tą kur "einu per pievas, o aplink vanduo"... Na, jūs žinote.
Labai informatyvi daina Lietuvos buriavimo kontekste - prisiminiau, vaikštinėdamas Girulių pajūriu nuostabiai smagų šeštadienio rytą ir dar nuostabesnį sekmadienio rytą, ir nematydamas anei vienos burės horizonte. Neįtikėtina ramybė tų, kurie nuolat skundžiasi per trumpu buriavimo sezonu Lietuvoje. Gal atsikelt reiktų valandžiuke anksčiau - ir nebus tas sezonas per trumpas? Bet žinoma, jei ne - tai ne... Tik kam tuos laivus pirktis, jei plaukti jais nesinori... Mes Vyrai - Vandens Stiklinėj Neieškom Audros... Na, ko ieškom, tą ir randam.

Lenkai, mūsų kaimynai buriuotojai - jie tai tikrai išsaugoję šantes kaip žanrą, ne tik laiveliuose vakarodami dainuoja, bet ir didžiulius šantės festivalius organizuojantys. Gal šiemet vėl per Tall Ships, ar Jūros šventės renginiuose kaimynų lenkų puikiais šantės bandais Klaipėdoje pasidžiaugsim.

O tuo tarpu - galima susipažinti su šantės grupe iš Australijos The Lost Quays. Vienuolikos linksmų plaučių diedelių choras, dažniausiai dainuojančių A-Capella (be instrumentų), bet kartais pasitelkia gitarą, ar mandoliną arba akordeoną, ar bet ką, kas tuo metu po ranka pakliūva ir tuo bet kuo galima ritmą mušti...

large_The_Lost_Quays.jpg

Pasižiūrim ir paklausom, kaip australai buriuotojai šantes ne tik dainuoja, bet ir žaidžia - net ne tiek publikai, kiek dėl savo pačių malonumo.

p.s. The Lost Quays - tai choras iš Australijos, o ne iš Škotijos, kaip šiame straipsnyje buvo skelbta... Klaidą ištaisyti padėjo Bill, ankstesnis mūsų BILLABONG savininkas. The Lost Quays video, kur vyrai bokalais pasimėto - buvo filmuotas bare, netoli kurio Bill ir Caroline gyvena, bei kuriame dažnokai apsilanko...

Posted by gramas 00:26 Archived in Lithuania Comments (5)

Sukąsti dantis...

... ir iškentėti.

large_IMG_2334.jpg

Buriuotojas privalo būti stiprus. Jis privalo iškęsti mėnesį krante - net per patį buriavimo sezoną. Liko tik dvi savaitės ir aš stiprus.

Matau internetuos vietinius jachtų čarterius išpardavinėjant papigintai laisvus laivadienius Kuršmarėse. Jau, jau, jau - artėja ir mano laivadieniai, laivanaktės, laivadarbiai, laivavargiai ir ištisinė, vientisa laivalaimė Atlante.
Tačiau neapsigaukim - ne viskas yra toks širdagraužis ir rankągražis, kaip čia ką tik išsireiškiau, kaip kokia kilminga fyfa. Yra cool pasitikrinti savo kranto įgūdžius, padalyvauti verslo dantračiuose, vėl sutikti brangius žmones ir į mazgan surištus marškinėlius pririnkti puskilį voveraičių ant Litorinos tako šlaito. Dar liko išlenkti bokaliuką pas Kavolį ir iš Girulių iki Centro pavažiuoti miesto autobusu, jei išsiaiškinsiu kur gauti bilietėlį.

Klaipėda - Kaunas - Varšuva - Budapeštas - Porto - Povoa De Varzim. Ir jau tada aš ir laivas vandenyne.

Niekas ir nesakė, kad bus lengva.

Posted by gramas 10:13 Archived in Lithuania Comments (4)

(Entries 1 - 15 of 257) Page [1] 2 3 4 5 6 7 8 9 10 .. »