A Travellerspoint blog

By this Author: gramas

Apie tai, kaip baigti sezoną, įsukti lempą ir tapti laimingu

large_photo.jpg

Tiek čia to laiko praėjo nuo sezono pabaigos. Ir ruduo šiemet kaip reta smagus, ilgiau paburiuoti netrukdė tiems, kas norėjo... Tačiau, kas anksčiau, kas vėliau - keliam laivus poilsiui ant kranto, o patys pradedam kito sezono laukti.

Mintyse rikiuojam darbus, kuriuos vėl reikės laive padaryti. Brazdinam internetus, važinėjam po parodas žiūrėti, kokiais čia dar buriavimo žaislais jie bandys iš mūsų monetą išspausti. Ir skaitom knygas, šlaminam jūrlapius ir dėliojam kitų metų keliones. Čia toji pati smagiausia laukimo dalis. O visi tie, kas šitokiais paprastais būdais nesugebės tos savo neramybės valdyti, kol čia vanduo kietas - tie skris ten, kur šilta ir nuomosis baltus laivus. Ir turės savo nuostabiausias atostogas.
Buriavimo abstinencija, krantligė, vienžo... lomkės, ir kaip nuo jųjų gintis.

O kaip visiems, kaip normaliam žmogui - kodėl tau (man) negerai? Eitum į darbą, kuris nuobodžiai nuo-iki, bet su Feisbuku. Grįžęs ant sofos, kas vakarą serialą alum užsigertum. Pora kart per savaitę klube geležį patampytum, ar su draugais paskui kokį tai kamuolį pasibėgiotum... Jei prie progos ir padaugintum penktadienį, tai per sekmadienį atsigavęs, vėl šviežus į darbą sugrįši... Vaikams dėl pažymių profilaktiškai smegenis kartais palesi, o kad žmona neburbėtų, laikas nuo laiko kokią rozetę prisuksi, sniegą nukasi, lemputę pakeisi ir tą vinį įkalsi. Ir visi bus laimingi.

Tai ne, tau normaliai gyventi netinka. Juk žinai, kad vos ledas ištirps, ir tau vėl plaukti reikės. Ir būtinai dar į jūras vandenynus, jei ką... O ko tu ten ieškai, ką ten pametęs? Sakai, savęs vis paieškai, jūra tau draugas, žmonijos lopšys ir visko pradžia? Gal baik jau, kas tu - poetas? Juk, už borto iškritęs, nuskęsi. Koks jau čia draugas... Gal ne visai atvirkščiai, gal ne priešas, o tau abejinga vieta su daug vandens, kurią žmonija savo talentais ir sugebėjimais vis dar mažiau pagadinus.

Kosminėje stoty beveik nuolat kas nors nuskraidintas gyvena, va, neseniai vėl kažkoks palydovas nuo dangaus nugriuvo; takas į Everestą sušalusiais ekskursantų lavonais kaip kelio ženklais išsipuošęs, Antarktidoje poliarininkai ištisus kaimus išstatę... O va, kad kas nors Marianų įduboj gelmių tyrimų stotį turėtų - kažkaip nesigirdi. Visur žmonės lenda ir pralindę pagal save viską sujaukia, o į Pasaulio Vandenyną - dar vis kažkaip nelabai. O kol kas, kol nevėlu - kai nuo žmonių ir jų kuriamos laimės pavargstam - mes plaukiam į jūrą.

Jūroje keičiam charakterį, nes nugalėtoju čia nepabūsi. Miškus, kalnus ir dykumas mes mokam pakeisti taip, kad galėtumėm patogiai gyventi. Arba viską sušikti taip, kad niekam nesinorėtų gyventi. O vandenyno pavergti vis dar nemokam, nors bandom. Todėl nugalėtoju pabūsi kitur - o čia, jūroje, teks prisitaikyt.

Sausumos žmonės sako - sprendimų laukas. Čia kaip bulvių lauke, kur lauko kraštai gerai matyti - viskas dažniausiai vyksta plokštumoje ir sprendimai paviršiuje, kažkur negiliai. Kiek pasikapstęs - surasi. Tuo tarpu buriuotojas turi bekraštę sprendimų jūrą. Čia dimensijų žymiai daugiau, nei bulvių lauke - ir kaip tavo laivas paruoštas, ir ką orai žada, kas gelmėse slypi, kur plaukti, jei to lauko kraštų nesimato, ir, kas svarbiausia - kaip tu pats pasirengęs savo kelionei. Išplauki į tą jūrą savo mažu laiveliu - ir tik nuo tavęs priklauso, kokius sprendimus pasirinksi. Dažniau pasirinksi teisingus, nei blogus - sugrįši į krantą. O jeigu ne - tai ne.

Dabar iki gegužės pabūsim normalūs. Tiek čia to kalendoriaus beliko... Įsuksim lempą ir tapsim laimingi.

Posted by gramas 00:50 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad tunas - sveika ir skanu. 2-as trupinys.

large_FE01729D2219AC68175DADAA8ED4CCC3.jpg

Kai jis, visas kruvinas, sukniubo - va, tada mes jį ir suspardėm. O kai gintis, ką ten gintis - net nuo smūgių prisidengti jis nebegalėjo, mes jį dar apvogėm.

Jis - tai Somalis. O mes - tai paprasčiausiai mes, visas civilizuotas pasaulis, škess...

Praeito amžiaus devyniasdešimtaisiais Somalį sugriovęs civilinis karas šalį paliko praktiškai be valdžios. Marionetinis atseit prezidentas gal ir valdo kelias sostinės gatves su ministerijom, tačiau likusi šalies dalis realiai gyvena vietiniame pavaldume. Ta vietinė savivalda - tai ne kas kita, kaip privačios ginkluotos iki dantų armijos. Jų vadai kaip moka, taip ir realizuoja savo valdžią savo teritorijose, bet mes į tą khato skrepliais nuspjaudytą kiemą šiandien nelįsim.
Kam tema įdomi - labai būtų sveika dar kart pažiūrėti "Black Hawk Down" - be galo informatyvu.

Taigi - pradžioje buvo chaosas. Per civilinį karą 1991-ais griuvo visos civilinės institucijos, įskaitant ir pakrančių apsaugą. Mes visi to ir telaukėm. Savo pakrančių vandenis jau nužvejojom tiek, kad menkė nebespėja subręsti neršimui, kai jau yra išgaudoma. O va Somalio pakrantė - virš 3000 km - pati ilgiausia kontinentinėje Afrikoje, o vandenys apie visą pusiasalį - patys turtingiausi ant viso gaublio, pagal pelaginių žuvų, ypač tuno, stambių gamba krevečių, omarų ir kitų delikatesinių jūros baisybių išteklius.
Ištisos kartos vietinių, gyvenančių pakrantėje, buvo nuo amžių priklausomos nuo žvejybos verslo. Tie žvejai - tai pusbadžiai kiauraklyniai, kasdien semiantys žuvį iš savo turtingų vandenų į savo palaikių nedidelių kateriukų laivyną. Tas laimikis visada buvo be galo svarbi Somalio ekonomikos ir gyventojų maisto bazės dalis.

Vos tik pajutom, kad mums nieko už tai nebus - mes visi pasiuntėm savo laivynus semti tuną ir omarus iš Somalio vandenų. Taip, pagal tarptautinę jūrinę teisę to daryti nebuvo galima, todėl civilizuotieji ispanai, portugalai, britai, graikai, italai, net japonai ir korėjiečiai problemą kažkaip sprendė registruodami savo laivus pigių vėliavų šalyse, tuo labiau, kad juos ten gaudyti ir bausti už nelegalią žvejybą nebebuvo kam.
Ir mūsų tuo metu dar gyvavusios įmonės JŪRA plaukiojančios bazės ir žvejybiniai laivai ten vogė, ir po to sparčiai besikūrę UAB privatūs laivynai vogė, ir ne vienas iš senųjų kapitonų dar galėtų papasakoti apie auksinius laikus, kai juodi reisai pilnais triumais pareidavo į kitas Afrikos šalis žuvį priduoti ir kokius tax free pinigus pakeldavo tų laivynų savininkai, kapitonai ir komandos. Bet nepasakos....

O vietiniai tamsaus gymio žvejukai tegalėjo iš savo primityvių laivelių tik stebėti tą vagių fiestą, savo tinklais ir tralais sparčiai košiančiais jūrą taip, kad po jų žvejams ten nebėra ką veikti. Bet vien stebėti jie nenorėjo - vaikai juk zyzia alkani. Tada jie ėmė burtis į savotiškus savanorių milicijos būrius, tuo labiau, kad jie ten su kalašnikovu ir granatom žaidžia nuo tiek pat metų, kaip mes pradedam LEGO kaladėles dėlioti. Ta kiauraklynių kavalerija ėmė vaikyti mus, t.y. nelegalius žvejus, iš savo teritorinių vandenų.
large_FE1460B62219AC6817CDF1BB72E43D18.jpg

Na, priplaukia prie tavo tralerio valtis su kažkokiais nervuotais vyrukais - na, ir kas - ne kartą užtekdavo juos pagąsdinti keliais šūviais, ir jie plaukia su savo teisybe velniop. Paskui tie nervuoti vyrukai ėmė atplaukti ginkluoti, vieną kitą tralerį užimdavo, įgulos tapdavo įkaitais. Va, tada laivų savininkai be jokių diskusijų iškart klusniai susimokėdavo išpirką. Verslo išlaidos. Na, kaip veiklos licenzija, apmokestinimas koks. Juk skandalo, kai pats esi piratas, nes žvejoji nelegaliai, nekelsi - prisitrauksi dėmesį, ir gausi baudas, sankcijas tokias, kad maža nepasirodys. Tuo labiau, kad savo nelegalią žvejybą varai juodai, t.y. visas sugautos žuvies virsmas į pinigus vyko tamsiam kaip Afrika šešėlyje, o į savo gimtąją šalį visada grįžti kaip iš eilinio nuostolingo reiso. O kad tavo, kaip laivų savininko, verslas būtų dar įdomesnis, tu gavai pasiūlymą iš italų mafijos, vardu ndranghetta. Europoje, kažkur ramiam uoste prie nuošalios tylios krantinės imi į triumus nelegalų krovinį statinių su radioaktyviomis ir medicinos atliekomis, tyliai viską nuveži prie Somalio, išverti jūron, ir tik tada imiesi žvejybos. Vienos tonos tokio radijoaktyvaus, ar sunkiųjų metalų gėrio utilizavimas Europoje gali kainuoti kad ir tūkstančius amerikos rublių, o nuvežti ir priskandinti prie Somalio - gal 25 už toną. Jaučiat pelno maržą?

Jau Somalio folkloru tapusios istorijos, kai po 2005-ųjų cunamio vandenynas iširideno daugybę statinių. Kam gi nebūtų įdomu, kas jose? Nuodai su radijacija ten buvo. Virš 300 žmonių tuokart mirė nuo spindulinės ligos. Dar gerokai iki to cunamio ištisi miesteliai ir kaimai vis apsirgdavo nuo radijacinio užkrėtimo, apsinuodijimų vos ne visa Mendelejevo lentele, prasidėjo išsigimimai, epidemijos ir kitos bėdos. Tas atliekų vajus tik dar paspartino tų savisaugos būrių veiklą, kuri ėmė darytis pelninga ir įgavo organizuoto verslo bruožus.
Nuo vien žvejybinių tralerių užpuldinėjimo ir drausminimo pinigais, pamažu pereinama prie prekybinių laivų, tankerių, įspūdingesnių pramoginių laivų grobimo išpirkos tikslais. Maždaug 2003-2005 netgi buvo pasiektas šioks toks balansas - nelegalios žvejybos mąstai buvo apie 300 mln. JAV rublių per metus, o sumokėta per metus išpirkų suma irgi buvo apie 300 mln. Mes juos išstūmėm iš žvejybos - jie susikūrė kitą jūros verslą, juk gyventi iš kažko reikia... Nieko asmeniško - tik verslas.

Apie 70% Somalio gyventojų remia ir palaiko savo piratišką miliciją, saugančią šalies teritorinę jūrą. Jie tai vadina teisėtų šalies nacionalinių interesų gynyba. Mes juk irgi rėmėm ir palaikėm savo muitinę ir pasienio tarnybą 1991, kai juos šaudė sovietų OMON'as. Ir mes tada jautėmės visiškai teisūs, nors visokie Kremliaus gorbačiovai sakė, kad ne. Somalis irgi turi savo teisybę, patinka mums tai, ar ne.

Tas faktas, kad Somalio neva tai milicijos jūrinė veikla jau apima beveik visą Indijos vandenyną, o ne tik pakrantes ir Adeno įlanką, kaip pradžioje, šiandien somaliečių suoprotyje kažkaip išblukęs. Juk tokios bapkės sukasi iš piratavimo. Tūkstančiai vyrukų sparčiai praturtėja, ne tik šeimas išlaiko, bet jų parvežti pinigai per vartojimą tapo svarbiu šalies ekonomikos varikliu. Ten jūros pinigai kuria darbo vietas krante.

Šiandien somaliečiui nebūtina pačiam į jūrą plaukti, kad iš piratavimo uždirbti - galima investuoti, kaip biržoje.

Verslo modelis veikia taip:
1. Ieškai ir randi savotiškoje biržoje investuotojus - turtingas žmogus, ar investuotojų grupė sutinka tau duoti pradinį kapitalą piratų operacijos parengimui. Šie pradiniai sponsoriai vėliau nusisegs sau 30% nuo operacijos pelno.
2. Protingai naudodamas pradinį kapitalą, samdai iki 12 pramuštgalvių jūros komandą. Jie greitaeigiais kateriais ims laivus. Katerių reikia ne mažiau dviejų, taip pat reikia pasirūpinti kuro atsargomis, ginklais ir amunicija, proviantu įguloms, pageidautina turėti ir atskirą tiekimo laivą. Samdomi torpedos turi ateiti su savo ginklais, jei nori pretenduoti į A klasės pelno dalį, t.y. vieną pagrindinę akciją. Jei torpeda ateina su savo kateriu, ar su rimtu ginklu - kulkosvaidis, ar granatsvaidis - gauna dar vieną akciją su teise į A klasės pelno dalį.
3. Sudarai dar vieną maždaug 12 asmenų grupę - jie yra tavo kranto komanda. Kiekvienas jūros komandos narys turi teisę į kranto komandą deleguoti savo giminaitį, ar draugą. Ši grupė gauna B klasės dalį operacijos pelne, paprastai fiksuoto dydžio suma, šiuo metu apie USD 15 000. Ši grupė užtikrins operacijos saugumą krante, tiekimas, įkaitų "sandėliavimas", pakrantėje užinkaruoto pagrobto laivo apsauga ir pan.
4. Užgrobi laivą, imi įkaitus.
5. Derybos gali užtrukti, todėl tau gali tekti pasiieškoti dar vieno investuotojo, kuris už palūkanas padengs kaštus iki išpirkos gavimo.
6. Gauni išpirką. Gal lėktuvu atskraidins ir sutartoje vietoje nuleis parašiutu, ar bankiniu pavedimu į sąskaitą kokiam Libano banke...
7. Atsiskaitai su pradinių investuotojų grupe - tam išleidi 30% gautos išpirkos, po to su tarpiniu investuotoju, jei toks buvo, po to išmoki visas fiksuotas B klasės dalis, o kas liko - dalinasi visi, kam priklauso A klasės pelno dalys.

Kas liko tau? Taigi tu ir buvai tas turtingas pradinis investitorius, kuriam teko tie 30% išpirkos, ar panašiai, žiūrint, kiek kitų akcininkų per biržą buvai įsileidęs. Šventas reikalas - su visais operacijos dalyviais atsiskaitai sąžiningai, taip pat skiriami paskatinimo prizai, pvz. pirmasis ant grobiamo laivo denio užlipęs piratas gauna teisę į dar vieną A klasės dalį. Juk tu, kaip investuotojas, rūpiniesi savo reputacija - juk per biržą vienu metu gali būti sukamos kelios, ar keliolika tavo operacijų, tau nuolat reikia samdyti komandas ir kviestis investuotojus. Geras vardas svarbu.

Tokia birža veikia Haradeere, pajūrio miestelioke apie 400 km nuo sostinės Mogadishu. Kažkada buvęs nusmurgęs žvejų kaimelis pasikėlė iki šurmuliuojančio miesto, su prestižinių markių visureigių kamščiais skylėtose gatvėse. Vietinės "Ikanomikas augima" tempus rodo piratų biržos plėtra. Veiklą 2009 pradėjusi nuo 15 "laivybos kompanijų", kaip jie tai vadina, po 4 mėnesių birža išaugo iki 72 kompanijų, priimančių investicijas operacijų finansavimui. Investuotojai gali įnašus daryti grynais, arba natūra - tinka kateris, ar ginklai. Ponia Sahra Ibrachim, laukianti biržoje savo išmokos už neseniai piratų paleistą ispanų tuno žvejybos laivą, sako: man 22-eji, esu išsiskyrus, ir kaip alimentus iš savo ex paėmiau granatsvaidį. Ginklą per biržą įdėjau į piratų operaciją. Šiandien esu labai patenkinta ir laiminga - praėjo tik 38 dienos, kai padariau investiciją, o šiandien atsiimsiu net USD75 000 savo uždarbio dalį.
large_FE24614D2219AC68179D8237DAA17199.jpg

Prasidėjus verslui per biržą, išaugo ir išpirkų sumos. Jei anksčiau pakakdavo vidutiniškai 2 mln. pinigų, tai dėl padidėjusio investuotojų skaičiaus ir išaugusios rizikos vidutinė išpirka pašoko iki 4 mln. Labai nesireklamuoja, bet laivų savininkai ir draudimo kompanijos tas išpirkas moka. Nes žino, kad lėšos grįš ilguoju laikotarpiu, per padidintus prekių, pvz. naftos, pervežimų tarifus. O tuos tarifus sumokėsime mes visi.

Ta padidėjusi ir įvertinta piratų rizika - tai jungtinių karinio laivyno pajėgų patruliavimas piratavimo regionuose. Per savo mokesčius už tuos laivynus irgi sumokame mes visi.

Kariškių pastangomis, piratavimo mastai mažėja kasmet, ir tai teikia vilties, kad po kelių metų vandenyne bus saugiau, nei dabar. Tačiau neturėtumėm pamiršti, kad tai mes tą viltį kiek anksčiau ir atėmėm iš tų šiandien medžiojamų piratų.

Juk tada, 90-aisiais, mes ir įpratom prie vogto tuno salotų ir picos.

Posted by gramas 09:07 Comments (0)

Apie tai, kad tunas - sveika ir skanu. 1-as trupinys.

800px-Gulf..pirate_boat.jpg
Fregata FARRAGUT degina piratų katerį Adeno įlankoj. Wikipedia foto.

Va, taip ir turškiamės sraute informaciniam - internetai, spauda, radijas , tv... knygos ir draugai... pokalbiai pašnekesiai. Tie info-trupiniai, jei tinka į kažkurią atminties lentyną - ten ir pasilieka. Jei netinka - nubyra, ir juos tu pamiršti. Paskutiniais mėnesiais ta mano lentyna, kuri "Piratai", pasipildė dar keliais trupiniais. Jie ir užvedė and šiek tiek minčių, kontekste su pusryčiams sulapnotom tuno salotom...

Akivaizdu, kad pasaulinė laivybos bendruomenė konkrečiai gauna į kaulą nuo piratų jau beveik visame Indijos vandenyne. Atrodo, visi su tuo apsiprato, prisitaikė ir labai nebesinervina. Piratai ima laivą kažkur Indijos vandenyne, kad ir ties Seišeliais. Per darniai veikiantį tarpininkų tinklą laivo savininkas informuojamas apie faktą, šis pasiguodžia draudimo kompanijai, abu kviečiasi profesionalų derybininką su neblogu honoraru, ir prasideda derybos. Gali jie derėtis savaitę, dvi, ar kelis mėnesius - o per tą laiką pagrobtasis laivas ir įgula gali būti panaudojami kaip plaukiojanti bazė kitoms piratų komandoms, nedideliais greitais kateriais imančioms kitus laivus... Galiausiai sutarta suma, tenkinanti kiek draudimo kompaniją, tiek piratus ir laivo savininką, numetama iš malūnsparnio arba lėktuvo, piratai palieka užgrobtąjį laivą, ir viskas grįžta į savo įprastą vagą. Kad kitą kartą vėl ant grėblio neužlipti - galima į laivą pasodinti tikrom kulipkom ginkluotą apsaugos samdinių komandą, kuriems tai irgi superinis verslas. Bet jie kainuoja labai jau brangiai, todėl plaukti be apsaugos ir riziką nuleisti ant draudikų - laivo savininkui pagunda didelė. Juk draudimo kaštus permesti krovinio savininkui per tarifą ne taip ir sudėtinga. Tuos padidėjusius pervežimo kaštus padengsim mes - visokio kiniško šlamšto pirkėjai, ar ne? Nieko asmeniško - tik verslas.

Tie labiau medios ištriūbinami faktai apie piratų nužudytus įkaitus, ar su trenksmu spec. pajėgų pravestas laisvinimo operacijas - labiau išimtys iš taisyklės, nes 99% piratų atakų ir laivų užgrobimų baigiasi tyliai ir taikiai, t.y. be aukų, šalims susitarus - tik tam tikra pinigų suma iškeliauja iš turtingiau gyvenančios šalies į labiau vargstančią. Taigi nieko asmeniško - tik verslas...

Taip, daugelio šalių kariniai laivai patruliuoja regione (ir mes visi per mokesčius už tai susimokam), bandydami situaciją suvaldyti. Lietuvos kariai taip pat dalyvauja šiose misijose, kaip NATO laivų įgulos. Stabdo katerius, kuriuose sutūpę kiauraklyniai visada spėja sumesti ginklus už borto, ir todėl gali tikėtis labai lengvo straipsnio, net jei prieš tai ir spėjo kokį laivą apšaudyti. Bet visi jau žino, kad toks juodas bėdžius, teismui atvežtas kad ir į Europą, arba, ar drįstat taip svajoti- netgi į patį demokratijos forpostą Jot-A-Vė - jausis kaip loteriją laimęjęs imigrantas. Kameroje švarus gultas, srėbaliukas reguliariai - o juk gimtąjam kaime to nėra. Todėl dažniausiai net kovoje su puolamo laivo ginkluotais apsaugos samdiniais sužeistas piratas ir jo sveikesni kolegos, paimti į nelaisvę karinio laivo, bus sutvarstyti, pamaitinti, pristatyti į savo krantą ir perduoti vietinei valdžiai. Taip žymiai pigiau, negu jį kažkur toli skraidinti, teisti, o paskui daug metų šerti. Būna, nušauna - bet čia irgi išimtis, nes mes juk kultūringi, civilizuoti ir teisiniai metodai... Taip, piratų kateriai skandinami, bet jie ir plaukioja tokiais, kurių negaila. Yra verslo kaštai, yra rizika, yra ir pelnas, kuris tą riziką padengia.
Ir galo šitam verslui kolkas nematyti. Nes ir tos vietinės valdžios ten nematyti - yra ten kelios privačios armjos, valdančios šalį, ir, atrodo, kažkokie iš delno valgantys departamentai ir ministerijos, gal dar keli atseit policijos postai, kur vakariečiai gali pagautus piratus neva tai vietinei valdžiai palikti. Tai ir palieka, o ten jau jiems ir spręsti, kuriam vadui kurį juodį leisti išsipirkti. Tik verslas...

O kaip jis, tas kelių pakopų verslas, prasidėjo, ir kodėl? Ir kaip tas verslo modelis organizuotas, kad jau ilgiau nei dešimtmetį išlieka toks gajus? Apie tai ir bus keli artimausi įrašai.

O pradžiai - Trupinys Nr.1

Visai neseniai, spalio 14 d. po ilgai trukusios spec. pajėgų slaptųjų agentų operacijos Belgijos policija Briuselio oro uoste sulaikė Somalio pilietį Mohammed Abdi Hassan. Hasanas - tai vienas iš pačių svarbiausių piratavimo industrijos šulų, su kuriuo glaudžiai bendradarbiauja patys aukščiausi Somalio valdžios atstovai. Vienas iš aukštų valdininkų ir buvo tuo pat metu areštuotas Somalyje. Įvykis absoliučiau išskirtinis - juk iki šiol piratų vadai išlikdavo neliečiami, o į kuprą gaudavo tik kiauraklyniai juodžiai su kalašnikovais kateriuose - torpedos, žemiausios grandies vykdytojai.

Kas dar įdomu - Hasanas pats atskrido į Briuselį iš Kenijos, po ilgų derybų ir įkalbinėjimų sutikęs filmuotis neva tai kuriamame filme apie piratavimą jūrose. Organizavęs begalės laivų užgrobimus, iš piratavimo pasidaręs šimtus milijonų dolerių, Hasanas pernai viešai pareiškė, kad išeina iš verslo ir mesis į politinę veiklą, to biš ims valdžią šalyje. Atrodytų, gyvenimas pavyko, esi sveikas, pinigai uždirbti... Ko dar jam norėti? Juk žinojo, kad jį gaudo... Kurgi ne, logika aiški - pasifilmuosiu rimtame filme apie pasaulinio lygio problemą, protingai ekrane papostringausiu apie priežastis ir pasekmes, susireikšminsiu nurodydamas galimus sprendimus - ir, žiūrėk, tampu žinomas, o pirmi tarptautinės politinės veiklos žingsniai gautųsi visai sėkmingi. Į šalį dideli reformų pinigai ateis, o ten, žiūrėk, aš juos ir skirstau... Praeitis? Who cares, ką, gal jūsų morganai rokfeleriai ne taip pradėjo?
15 metų už piratavimą, plius 30 metų už įkaitų grobimą, plius dar daug už veikimą nusikaltamame susivienijime - tiek jam ruošia prokurorai, taip kad maža nebus.
Ir kas dar įdomu šioje istorijoje - Hasanas tikrai turi ką pasakyti, visai rimtai, ir tai nebus mums malonu išgirsti. Nes ne viskas taip paprasta su tuo piratavimu, čia ne 2x2. Čia ne vien piratų įkaitų ašaros bus. Kaskart, kai vėl tuną savo salotose, ar ant picos rasit - jūs, aišku, neverksit, bet tai prisiminsit.
Bet apie tai bus Trupinys Nr.2.

O kolkas - Valgyk Tuną & Stay Tuned.

Posted by gramas 05:58 Comments (0)

Apie tai, kaip reiks gyventi, kai neliks progų parėkti

large_1FF43E8E2219AC6817F992FA4D0ACBEE.jpg
Akivaizdu, kad mano, kaip buriuotojo, brandos kreivė pradeda verstis į labiau patyrusių pusę. Va, taip , va. Dar ne visai persivertė, bet verstis pradėjo. Jaučiu tai, nes kuo toliau, tuo mažiau laive laidau gerklę pats, ir kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kaip tai sau leidžia kiti.

Daugybę kartų matytas vaizdelis - į uostą įplaukia jachta. Vadas, visas reikšmingas, išdidžiai stovi prie šturvalo, o tie nemokšos įgulos nariai viską daro ne taip. Škiperio komandų tonas darosi grėsmingas, po to kartu su komandom išsakomi ir epitetai, dar vėliau jausmingas monologas gali pasipuošti keiksmais... Monologą gaunanti pusė jaučia, kad viską daro blogai, karštligiškai stengiasi situaciją taisyti, ir tada viskas pasidaro dar blogiau. O dar vėliau škiperis pats visus pastumia į šalį ir viską padaro gerai. Tada viskas gerai, bet visi nelaimingi. Jis dar visas piktas savo teisume, o kitiems - diena sugadinta.

Niekas taip neišduoda apgailėtino diletanto, įsivaizduojančio save jachtos vadu, kaip isteriškas klyksmas ant savo įgulos narių. Ir kas liūdniausia šioje istorijoje - tai, kad net žmogus, ne vieną ir ne du tūkstančius mylių suburiavės, kažkaip vistiek sugeba pasirodyti tuo diletantu.

Esu kaltas (mušasi į krūtinę), kaltas... Juk leisdavau sau, ir labai garsiai... Net su keiksmažodžiais. O kad plaukioju dažniausiai su savo artimiausiais žmonėmis - žmona ir sūnumi, tai jiems ir kliūdavo smarkiausiai. Antra vertus - gali atrodyti, kad būdavo už ką, įvertinant momento svarbą, škess... Juk visokių nesąmonių plaukiojant yra mums nutikę, kai man nuo vairo tekdavo stebėti kitus, nesugebančius virvės ant knechto teisingai užvesti, paprasto mazgo užrišti, ar topenantės nuo giko šoto neskiriančius... arba tik nueik į kajutę nors minutėlei, ir laivas plaukia į seklumas, arba į lenkus vietoj švedų...

Ir kuo mažiau pats patyręs esi, tuo sudėtingesnis tau yra tas kiekvienas priplaukimas prie krantinės, ar atsišvartavimas, ar paprasčiausiu manevru kada nors tau būsiantis vendas ir prasilenkimas su kitu laivu... Iš čia tavo įtampa - elementoriška patirties stoka.

Ir kuo mažiau patyręs esi, tuo dažniau savo emocijas per gerklę išreiški. Savo riksmu tu įrodai ne tai, kad tu čia vadas ir už viską atsakingas. Visas pasaulis tuo metu apie tave galvoja visai priešingai - kad būtent tu esi kvailys paskutinis, ir kai tik gali, puola padėti tam nabagui, ant kurio tu rėkauji. Nes visi esam jo pusėj, ne tavo.

Visi esame pramokinti to buriavimo etiketo - stengtis, kad tavo laivas įplauktų į uostą ir jį paliktų taip, kad niekas to nepastebėtų, kad nieko tu nepažadintum, niekam netrukdytum, nekalbant apie tai, kad savo veiksmais ir manevrais sukeltum bent užuominą į pavojų kitiems laivams ir jų įguloms. Todėl kitų šalių uostuose gali būti ne kaip suprastas tavo šaunumas, kai pilnom burėm įsineši į uostą ir kaip tikras pūdą druskos jau sukirtęs jūrų vilkas būtinai be variklio bandai prieiti prie krantinės, ar kito laivo borto...

Antroji nuodėmė po šios - tai tavo riksmas. Kuo garsiau tu komanduoji, kuo labiau gerklę laidai ir įgulos narius ant denio bei krante gainioji - tuo didesnis idijotas atrodai kitų buriuotojų akyse. Ne joks ne jūrų vilkas - greičiau ruonio šūdas. Savo riksmu tu demonstruoji tai, kad pats esi Misteris Idealusis, o visi kiti - tik apgailėtini nemokšos. Visai logiškas klausimas - kodėl tu, Misteri Idealusis, nesugebėjai iki šiol savo įgulos išmokinti viską daryti teisingai, ir kodėl savo klykavimais bandai išmušti jiems tą norą mokintis?

Kaip tos brandos išmokti? Kad lyg ir nėra vieno universalaus recepto, matyt, visi turėsim surasti savuosius. Bet kai pirmą kartą save pagausi vietoj savo įprastinio žvygtelėjimo "Ką darai, juk sakiau į kairę!!!" ramiai sakant "Gerai, dabar sukam į kitą kairę" - žinok, jau esi teisingam kely.

Posted by gramas 02:13 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip paturbinti Ambersail'ą

Jūreiviškas Everstas - tai kai sėdi į jachtą, ir vienas pats, be sustojimo, be jokios pagalbos iš kitų laivų arba asmenų - apiplauki aplink Pasaulį. Radijo ryšys, palydovinė navigacija, internetas - taip, tai tu laive turi. Tačiau tai yra tavo vieninteliai saitai su civilizacija. Tai nėra baisiai daug, žinant, ką Vandenynas gali iškrėsti tau ir tavo laivui. Juk šios regatos distancija - tai iš esmės plaukimas apie Antarktidą. Su visom labai įdomiom meteorologinėm formacijom, nekalbant apie labai realią galimybę pasibučiuoti su aisbergu. O laive esi vienas pats, ir, be sunkaus darbo, dar pamiegoti kažkaip reikia... Šias varžybas sėkmingai baigia ne visi. Jei tu startuoji Vendee Globe, dėl tavo jūreivystės ir buriavimo patirties bei sugebėjimų niekam abejonių nėra. Dalyvavimas kainuoja labai daug, o į bet kokį žąsiną sponsoriai tokių pinigų neinvestuotų. Būtent šios dalyvių patirties dėka, distancijoje dažniau lūžta laivai, o ne žmonės. Tokios, kas 4 metus rengiamos jachtininkų- vienutininkų varžybos, yra VENDEE GLOBE. Ekstremalu? Taip, ir labai - bet yra jachtininkų veislė, kuri be to negali. Vienas iš jų ča ir bus pristatomas.
norbert-se..-5m-r-644-0.jpg

Enter NORBERT SEDLACEK !!
51 metų austras, per 126 dienų plaukimą užpraeitą 2008-2009m. Vendee Globe regatą sėkmingai užbaigęs vienuoliktu rezultatu. Dar ankstesnėje, 2004 metų Vendee Globe, plaukdamas su Brother firmos ženklą nešančiu laivu, jis iš varžybų turėjo pasitraukti, nebaigęs distancijos. Norbert turi tvirtų planų dėl dalyvavimo sekančioje VendeeGlobe, kuri startuos 2016m lapkritį.

Va, tokie Norbert'o jūrinio gyvenimo Everestai, ir logiškas klausimas - o ką veikti tarp jų, jei namie ant sofos dar nesisėdi?

Nuo 2010 jo galvoje zvimbė idėja, palengva virtusi svajone - sukalti rekordą plaukimo per Atlanto vandenyną burine jachta, mažesne nei 5 metrai.
Tuo labiau, kad tai galima padaryti nedidele jachta, paties pastatyta iš ekologiškų, aplinką tausojančių medžiagų, kurios gali būti perdirbamos. Šiandien padidintų galimybių laivai statomi iš anglies pluošto, sutvirtinto kevlaru, sluoksnius jungiant dervomis vakuuminio presavimo būdu. Norbert'as savo laiveliui panaudos naują jachtų statyboje pluoštą, gaminamą iš vulkanų lavos. Pluošto gamintojas - austrijokų firma FIPOFIX. Paties Norbert'o firma.
Laivelis turės balzos karkasą, vakuumu "niauktą" fipofix pluoštu su epoksidinėmis dervomis. Laivelio statytojai - pats Norbert'as su sūnumi Harald'u teigia, kad tokia laivo konstrukcija yra tokia pat tvirta, kaip anglies pluoštas, tačiau yra pilnai utilizuojama, t.y. po nurašymo laivas gali būti visas visutėlis perdirbtas į kitus produktus.

Hmmm, man asmeniškai tas ekologinis aspektas visame kame ima jau atrodyti šiek tiek kaip spekuliacija, kaip publikos dėmesio ir išankstinio palankumo reikalavimas, nes žinokit, Žemė mūsų planeta... Kiek jau tos "nešvarių" technologijų jachtos, baigę savo biografiją, vietos miestų šiukšlynuose užima? Kad jos metų metais riogso viso pasaulio uosteliuose - čia juk visai kita kalba...

Tačiau geroji naujiena yra tai, kad Fipofix pluoštas, jei pasiteisins okeaninių jachtų statyboje, bus jachtų kaštus mažinanti medžiaga - jis gerokai pigesnis už kevlarus ir anglinius pluoštus. Šaunuoliai austrai, šitaip ir reikia žinią apie savo inovacinius produktus skleisti. Sukuri technologiją, ir pats savo subine rizikuodamas, pasauliui įrodai, kad ji teisingai veikia. Tada ir atsiversk užsakymų knygą...

Laivo statybos procesą ir trumpą daugiametės Norbert'o jūrinės patirties pristatymą pamatysite šiuose video.

Savo garaže turite 5-6 metriukus laisvos vietos? Ir dar nestatote jachtos? O kodėl? ;o)

Okay, toliau apie Fipofix laivą ir projektą... Vieną dieną Norbert'as paprašo simpatišką jachtų inžinerę-dizainerę, savo partnerę Fipofix'e, Marion Koch:
A girdž, Marijona, o suprojektuok tu man laivelį, kuris būtų kaip keturis kartus sumažintas tokių lietuvių legendinis Ambersail'as... Ar čia tas, kur... Jo, jo, Marijona - tas, kur be stiebo primigo Klaipėdoj...
Na, gal ne visai taip paklausė, gal tik panašiai... Gal ne panašiai... Tačiau taip užgimė Open 16 klasės jachta Proof Of Principle. Toks mažiukas geltonas paturbintas amberseiliukas.

large_open-16-fipofix.jpg

Korpuso ilgis 4.9m
Bendras ilgis su bušpritu 5.6m
Plotis 2.3m
Grimzlė 1.8m

Laivelis plačiu pasturgaliu, korpusas pavėjiniams kursams, su dviem vairo plunksnom, vartomu falškyliu su 180 kg "bulba", su vienu 1.1 m švertu. Viduje daug vietos užima burės, falškylio vartymo mechano ir balastiniai tankai. Lieka apie 1.5m erdvė po stogu, kur dar reikia sutalpinti apie 50kg maisto atsargų, 60 litrų atsigerti ir viryklę. Kad atsigerti nepritrūktų, įsideda du gėlintuvus jūros vandeniui nudruskinti. Saulės baterija ir hidrogeneratorius parūpins energijos navigacinei aparatūrai ir autopilotui. Vietos viduje paties Norbert'o organizmui įsipatoginti lieka nekažką. Jis ir sako - tikrai žinau, kad teks patirti ekstremalaus buriavimo, tačiau didžiausiu iššūkiu laikau sąlygas, kuriomis teks išgyventi laive. Realiai - škiperiui teks dirbti, gyventi ir miegoti atvirame jachtos kokpite, t.y. lauke. Is this Sparta?

large_map-route.jpg

Šio rekordo bandymas - tai du plaukimai per Atlantą. Iš Les Sables d'Ologne Prancūzijoje jis startuoja lapkričio 10 d. Plauks pavėjiniais kursais, nukrisdamas iki Kanarų, kad išvengti priešinių srovių, ir maždaug per 6 savaites pasieks Niujorką. Ten rengiasi rekordo atakai, suplanuotai 2014m gegužės mėn. Nešamas palankių vėjų, į tą pat Les Sables parplaukti ketina jau per keturias savaites.
Ir palinkėkim jam sėkmės. Ir Vėjo,Vėjo,Vėjo!

Posted by gramas 04:08 Comments (0)

Apie tai, kaip buriavimas santykiavimą taiso

Mūsų santykiai geri. Tačiau, jei gyvenimas šeimoj nuolatinis saldėsis būtų - dievaži, netrukčiau vilku užkaukti iš nuobodulio ir šleikštumo. Todėl mano geresnioji pusė, tai žinodama, labai atsipalaiduoti ir neleidžia. Laikas nuo laiko ore ima kauptis visokie platūs retoriniai klausimai, prasidedantys tuo žaviu moterišku "Ir kodėl tu visada (galima variacija su "niekada")... arba "Kada pagaliau tu..." Sakinio pabaiga gali būti bet kokia - nuo buitinių reikalų iki globalių mano charakterio pokyčių su staigiu atsivertimu į kažkokią gerąją pusę...

Tokie esminiai klaustuko formos teiginiai beveik visada viršija vidutinio statistinio buriuotojo suvokimo ribas. Klausimas per platus todėl kad... Tokioje situacijose nuo staigaus KąAtsakytKąAtsakyt??? man kažkas sistemoj užsitrumpina, ir galvoje dūzgia tik dvi chrestomatinio rusiško anekdoto frazės: "Genadij, vot vashe polotence", arba trumpoji forma "Gena, na". Be ryšio visai, pats nežinau kodėl, gal tai kažkokie sistemos apsaugos mechanizmai? Kaip mat būčiau apkaltintas užuominomis į gyvąją gamtą, idilės garantuotai neįneštų, todėl reikia tylėti... Bet galima ir netylėti, galima sakyti - Klausyk, gal plaukiam į Nidą?

Negera elektra, imanti kauptis ore, yra tikras ženklas - jau laikas mudviem išplaukti kartu. Nuo ča ir prasideda vieni pliusai. Buriavimas iš tikro žmonių santykius taiso. Dar net prieš plaukimą suvienija bendras planavimo procesas. Kai tampa aišku Kada ir Kur, reikiamu laiku atsirandame laive dviese, be jokios kompanijos ir be svečių. Tada, palikus uostą, mūsų pasaulis sumažėja iki mažų laivo erdvių. Ir dar yra mes, burės, vandens platybės, vėjas ir tikslas. Bendras tikslas.

Jei vėjo ne per daug, gero vyno taurė, o buriuotojas moka viena akim stebėti farvaterį, o kita miegoti - tai, žmogau, ir ilsėkis sau, nes geresniąjai pusei galima leisti vairuoti. Jei vėjo daugiau - pasitampysi su virvėm, gi ne pirmas kartas, bet leisk jai vairuoti. Tada ji jaučia atsakomybę, valdo situaciją, pati žaidžia su vėju, o už borto šnekančio vandens aura jos mąstymą išvalo ir kelia į aukštesnį sąmonės lygį. Kelionės kosmose ima tirpti visi Kodėl Visada, Kodėl Niekada ir Tu amžinai... Nes čia ir dabar vyksta tai, kas svarbu, o visa kita liko krante. Gal todėl, net nuplaukus į Nidą, to kranto nelabai ir norisi. Kartais prireikia tos didelės parduotuvės atsargų papildymui, na, dar kartu pasivaikščioti temstant, prieš miegą. Ir ta maža jachtos erdvė vienijančiu pliusu patampa.

O dabar, sezonui į pabaigą slenkant, vis dažniau neramios mintys aplanko: o ką buriuotojui reikės daryti santykių prasme, kai vanduo sukietės? Laivas juk ant kranto miegos, į jokią Nidą nebesuplauksi...

Buriuotojas turi būti sumanus. Tam sunkiam metų laikotarpiui būtina ruoštis iš anksto. Įdėmiai apsidairykite po savo namus. Gal rasite kur klibančią rozetę sienoje, gal plintusas atšoko, gal dulkių siurbliui naujas filtras praverstų, gal dar kažkokia smulkmena buriuotojo dėmesio namuose jau reikalinga? Jokiu būdu nepadarykit kvailystės ir netvarkykit tų smulkmenų dabar, kol laivas vandeny. Tie smulkūs namų darbai virs jūsų garantuotais taikos pliusais žiemai, kol laivas ant kranto. Atminkit, antras po buriavimo gėris, santykius šeimoje puošiantis, yra laiku sutaisyta elektros rozetė, ar naujas lygintuvas.
;o)

Posted by gramas 03:08 Archived in Lithuania Comments (5)

Apie tai, kaip galima prašikti karą. Tiesiogine prasme.

ged.jpg
Vokietė mergina, gedinti U-1206

Apie ne tokį jau lengvą povandeninio laivyno jūrininkų gyvenimą, bei paraleles su buriuotojo buitimi jau teko čia rašinėti ir anksčiau (žiūr. Apie tai, kaip smagu rojaus rūmuose gyventi).

Šio įrašo dėmesio ašis - laivo (jachtos) WC.
Matyt, čia nepavyks išvengti kai kurių techninių ir mažiau romantiškų subtilybių.

Dauguma jachtų škiperių, instruktuodami jachtos svečius dėl saugumo plaukiojant ir elgesio laive, didelį dėmesį skiria naudojimuisi laivo WC. Jei kompanija vyriška - taisyklės paprastos - myžk už borto, bet neiškrisk. Jei yra moterų - visi naujokai(-ės) mokomi naudotis jachtos WC. Mūsų laivuose tai gana paprasta sistema - vienas čiaupas įleidžia užbortinį vandenį, kitas čiaupas išleidžia tiesiai už borto, ar į nuotekų kaupimo tanką visą Sugeneruotąjį Gėrį (vos ne Vieningasis Vienis, jei iš Žinių Radijo žinot apie ką tai).
Rankinė arba elektrinė pompa padeda sistemoje sukurti tiems skysčių judesiams būtiną slėgį.

Atrodytų, viskas paprasta ir saugu, bet tai ne visiškai taip. Jachtos WC pritaikytas naudojimui su pačios prasčiausios prabos tualetiniu popieriumi, kuris praktiškai pats ištirpsta vandenyje. Pamirškit savo 3-Ply. Pabandykit prie laivo kambuzo atsivynioti popierinio rankšluosčio šmotą ir žygiuoti link WC - tikrai gausit per nagus. Nes WC sistema nuo to jūsų rankšluosčio garantuotai užsikimš, kaip ir nuo visokių moteriškų higienos dalykėlių. Juk Vieningojo Gėrio išleidimo anga jachtos borte - maždaug 5 cnt. monetos dydžio, o ne tokia, kaip pas jus namie. Prigeneruokit ten daugiau nuosavo produkto, gausiai papuoškit "netirpstančiu" celiuliozės pramonės gaminiu, ir užtaisysit škiperiui puikią pramogą. Jis vėl galės visą tamstos Gėrį išsemti rankiniu paprastuoju būdu, išsiardyti Gėrio pilną pompą, vamzdyną, sklendes, viską išvalyti ir sumontuoti atgal. Tas ardymas irgi gali tapti netikėta atrakcija - juk naujokas ne iš karto praneša apie užsikimšusį WC, nes jam nepatogu. Jis dar kurį laiką uoliai darbuojasi pompa, nes gal viskas išeis... Taip kad škiperis gaus ardyti sistemą su geroku slėgiu. Manau, tas fekalinio siurprizo elementas visame tikėtino remonto vyksme ir daro mus, jachtų škiperius, tokiais neaiškiai mykiančiais, kiek įsitempusiais bičais, kai kalba eina apie naudojimąsi jo laivo WC. Visais kitais atvejais mes gana svetingi ir mandagūs žmonės. Todėl sekantį kartą, kai klausite jachtos škiperio, ar dabar galima pasinaudoti jo laivo WC, paskubėkite pridurti magišką frazę - viską žinau, MenkėPoLova skaičiau... Pamatysit - škiperiui tai patiks.
O dar labiau škiperiui patiks, kai per instruktažą labai susidomėsite WC naudojimo taisyklėmis, užduosite visokius papildomus klausimus, ir gerai suprasite, kaip tas rizikingasis ir paslapties aura gaubtas WC veikia.
Nes mokslas - tai šviesa, o be mokslo - prieblanda. Tačiau tik krante ji prieblanda, o jūroje gali būti ne prieblanda, o šūdo bomba ir amžinoji tamsa, arba amžinoji šviesa mums tešviečia - rinkitės, kaip kam patogiau, pagal jūsų santykį su amžinybe.

Jūra pilna ne tik vandens ir žuvų - ji pilna ir istorijų. Vieną liūdną ir tikrą istoriją apie laivo WC čia jums ir papasakosiu.

Tiems gūdiems laikams modernaus dizaino ir ginkluotės povandeninis laivas U-1206 Type VIIC Kriegsmarine's užsakymu buvo pastatytas Danzig'o (Gdanskas) laivų statykloje 1943m gruodžio 30d. Dar tris su puse mėnesio užtruko vidaus įrangos, ginkluotės montavimas bei derinimas, visų sistemų bandymai, ir 1944m kovo 16d. laivas buvo perduotas laivynui. Vienas iš grosadmirolo Karl Dönitz'o komandos vaikinų, kapitonas-leitenantas Karl-Adolf Shlitt laivą perėmė nuo 1944m liepos mėn. Įgulos formavimas, pratybos, mokomieji plaukimai - įprastas pasirengimas karinei tarnybai ir sunkiam darbui.
large_U1206_arc.jpg

Laive buvo bent keletas techninių naujovių, kuriomis naudotis įgulą apmokė kranto specialistai. Taip vadinamas snorkelis - toks specialus vamzdis, per kurį laivo dyzeliniai varikliai gali kvėpuoti, laivui plaukiant tam tikrame gylyje po vandeniu. Tokiam laivui iškilti į paviršių praktiškai nebereikia, o snorkelio to meto radarai pastebėti dar negalėjo (negalėtų ir dabar). Laivai be snorkelio po vandeniu plaukdavo tik elektros varikliais, kurių akumuliatorius pakrauti galėdavo tik laivui plaukiant dyzeliniais varikliais, paprastai naktį, paviršiuje.
Taip pat laive buvo sumontuotas iš principo naujo tipo laivinis WC, kuriuo buvo galima naudotis, laivui esant po vandeniu. Tai buvo labai sudėtinga naudojime sistema, beveik kaip mano Audi, todėl vienas iš mechanikų buvo specialiai apmokintas ją aptarnauti. WC aptarnauti, ne Audi. Su Audi stengiuosi toli nuo serviso nenutolti, todėl mechaniko vežiotis nereikia.
Ar tos pareigos laive tikrai vadinosi Scheizemaster - istorija nutyli, tačiau specialistas turėjo kontroliuoti, ar teisingos sklendės reikiamu metu atidaromnos ir uždaromos, kad sudėtinga aukšto slėgio sistema veiktų be priekaištų.

Taip, po truputį-palengva, laivas ir įgula pasirengė plaukimui į savo pirmąją kovinę patruliavimo misiją prie Britanijos krantų. Ten jie turėjo blokuoti britų uostus, slapta statydami minas kanaluose, torpedų atakomis skandinti sąjungininkų transporto laivus, gabenančius tiekimą iš už Atlanto, o jei pasiseks - sumedžioti ir kuo didesnio tonažo priešo karo laivą.
large_airfix-a12..58665182000.jpg

Žodžiu, patruliuojant netoli Škotijos krantų, U-1206 plaukiant po vandeniu, kapitonas leitenantas Karlas-Adolfas visai smagiai šiktelėjo į savo modernųjį WC. Kažką ne taip pribūrė su sklendėmis ir siurbliais, kad jo Gėris nepasišalino už borto. Gal per skubėjimą, nes kartu su mechanikais tuo metu laivagalyje remontavo vieną iš laivo dyzelinių variklių. Laivas tuo metu plaukė elektros varikliais, nes buvo dienos metas, o danguje pilna patruliuojančių priešo lėktuvų. Apie WC iškilusius klausimus kapitonas informavo Šaizemasterį, ir pasišalino į variklių skyrių darbuotis toliau. Tas Šaizemasteris, savo ruožtu, irgi ne kažką pribūrė su sklendėmis, nes niekas jam nepasakė, ką konkrečiai ne taip pribūrė kapitonas minutėle anksčiau. Ir į laivo vidų šovė vandens srautas...

Viena bėda - ne bėda, o dvi kartais irgi dar ne bėda, pakol nenutinka trečia... Kapitonui pranešė, kad priekinė laivo dalis užtvindyta tiek, kad vanduo pasiekė ir užpylė laivo akumuliatorių skyrių. Nuo akumuliatorių Iškart pradėjo virsti nuodini chloro garai, nuo kurių laive, esančiame po vandeniu, niekur nepasislėpsi. Teisingas kapitono sprendimas - laikyti diferentą priekyje ir staigiai avariniu pakilimu išnerti į paviršių, nes taip laivą sukėlus, priekinį skyrių užtvindžiusio vandens lygis nukris ir nebesikaups chloras nuo akumuliatorių. Paviršiuje atidaryti visus liukus bokštelyje ir išvėdinti patalpas nuo nuodingų dujų. Tada vėl kuo skubiau slėptis po vandeniu; ten avariniais siurbliais išpompuoti patekusį vandenį, susiremontuoti prakiurusį WC ir tęsti misiją. Toks buvo planas.

Laivas išnėrė tiesiog po anglų RAF lėktuvu, kuris kaip mat susuko viražą, ir į U-1206 pasiuntė bombą. Laivas tapo nevaldomas, kaip rąstas vandens paviršiuje. Tokiam atvejui parengta Kriegsmarine instrukcija laivo įgulai nurodo sunaikinti šifravimo mašiną Enigma, laivo dokumentus, ginkluotės instrukcijas, įgulą išlaipinti į gelbėjimo plaustus, patį laivą nuskandinti. Karlas-Adolfas viską taip ir padarė. Vienas įgulos narys žuvo sprogus lėktuvo bombai, o jūra buvo audringa, todėl dar 3 jūreiviai nuskendo, bandydami persikelti iš laivo į plaustus. 46 vyrai tapo karo belaisviais.
Tai nutiko 1945m balandžio 14 d.
U1206_dugne.jpg
WC nuskandintas U-1206, per savo trumpą gyvenimą sudalyvavęs tik vienoje karinėje misijoje ir pats torpedos nesušovęs nei į vieną priešo laivą, buvo surastas tik 1970m , 70 gylyje, tiesiant dugnu naftotiekį, ir guli šiame taške 57°21′N 01°39′W.

Va, tokia pamokanti istorija apie laivo WC.

Posted by gramas 00:09 Comments (3)

Apie tai, kad patarimų yra

large_ZGwr1.jpg

KLAUSIMAS:
Labai mėgstu buriuoti, užsidėjęs arklio kaukę, tačiau tai labai gąsdina aplinkinius. Ką man daryti?

ATSAKYMAS
Pakelk tai į aukštesnį lygį - buriuok su arklio kauke, bet nuogas.

Posted by gramas 23:53 Comments (1)

Apie tai, kaip į laisvę buriuoti ant kuino

large_cat.jpg
Ką tik pradėjau Ilja Laurs'o knygą apie naują verslą, kuriamą naujų žmonių su nauju mąstymu ir naujai visuomenei. Respect, mintys kabina. Įspūdį daro tai, kiek daug buvusio taip anksčiau vadinto tradiciniu verslo, paslaugų ir veiklos sričių ima keltis į virtualią erdvę, ir ši gyvenimo bei darbinės veiklos stiliaus migracija kasdien tik didėja ir didės ateityje.

Ir dar galvoju - kiek daug galimybių tai atveria mums, buriuotojams, kurie kasdien pasvajoja kas apie kelionę į egzotiškas jūras ir salas, kas apie kruizą apie pasaulį, o kas kad ir apie sezoną tinginystės, praleistą neskubiai buriuojant po Kuršmares ir Nemuno deltą. Pasvajojam, tačiau esam savanoriška vergyste įkalinti savo versluose, savo darbuose nuo-iki, įsipareigojimuose, rutinoje. Ir tai šimtais švartlynių pririša mus krante ir į tą savo didžiąją kelionę mes niekada neišplauksim. Todėl ir plauksim savaitgaliais tiktai į Nidą...

Čia net ne vien apie buriuotojus kalba, kurie savo laisvės troškimą realizuoja buriavime. Tu išplauki į visus metus lauktą ir planuotą kelionę - ir 2-3 savaitėms nukerti nuo savęs tuos voratinklius į darbus, namų rūpesčius, įsipareigojimus, rutiną. Ir laisvė veža... Kaip smagu, ir kaip norisi dar...

Taigi kiekvienas be išimties žmogus nori būti laisvas ir užsiimti tuo, ką iš tikro mėgsta. Tačiau visi žino - laisvė kainuoja brangiai.
Ta visuomenės dalis, kiek labiau už kitus linkusi pati vairuoti savo likimą, nuo seno kuria verslus. Kiti įgyja esmines darbo rinkoje kvalifikacijas ir jas sėkmingai parduoda, tapdami svarbiais ir gerai apmokamais tų verslų samdomais darbuotojais. Čia mes pilni veiklos adrenalino ir kūrybos, uždirbam, išleidžiam, prarandam ir investuojam, bankrutuojam ir vėl atsigaunam, o paskui tik Bims!, ir nugaištam nuo streso.
Kiti - tie, kur atsargesni (gal net protingesni?) ir linkę vengti įtampos, rizikingų sprendimų gyvenime, renkasi valstybės tarnybą. Čia, jei per daug nespirgėsi, savo darbą pakenčiamai darysi ir gerai valdžios piramidėj orientuosies - ramiai dirbsi tautos labui, kasmet turėsi 3 savaites atostogų Palangoje, sėkmingai sulauksi pensijos, kurį laiką dar pavegetuosi ir po to jau galėsi numirti.
Tokia jau ta mūsų laisvė - kad ją užsidirbti, aukojam viską, ariam kaip jaučiai, bet paskui nebelieka laiko arba sveikatos ta laisve pasidžiaugti.

Tačiau vis labiau įsigalinti globali naujoji ekonomika sukuria naują ir laisvesnį už mus žmogų, kuris mums visiems sako - Jūs visi smarkiai klystat, kad laisvė kainuoja brangiai. Taip iš tikro - nieko jie mums ir nesako, nieko jie neįtikinėja ir nemokina - jie paprasčiausiai gyvena kitaip. Jie neigia tradicinį verslo modelį, kad kiekvieno verslo svarbiausias tikslas yra maksimalus pelnas. Jiems verslo svarbiausias tikslas ir paskirtis - uždirbti tik tiek, kad užtektų apmokėti pasirinktam gyvenimo stiliui. Maksimali rinkos dalis, didžiausias įmanomas pelnas? F%£k that, tam to reikia, ir kokio velnio plėšytis?

Visų pirma - verslas turi būti mobilus, nes jo steigėjas ir savininkas irgi mobilus. Jis keliauja nuolatos, ar pastoviai prasuka ratą per tris-keturias šalis kasmet. Taip ir knieti prasižioti, kad jis buriuoja ir į uostą su interneto ryšiu patenka tik kas kelios, ar keliolika dienų :)
Bet ne, jis nebūtinai buriuotojas - jis šiaip žmogus, bet kuris iš jūsų.
Antra - tai mažo pradinio biudžeto verslas, nes jo steigėjas neima paskolų iš bankų ir investuotojų. Paskolos pririša, varo į depresiją ir neleidžia švęst. Juk gyvenimas - tai šventė.
Jis verslo prasme perka iš šalies viską ką gali, įskaitant ir paslaugas, kad kuo mažiau verslo funkcijų darytų pats. Iš esmės - outsourcingas viskam, o sau pasilieka tik kontrolės ir naujų idėjų generavimo funkciją. Kaip pirkti, jei esi mažo biudžeto? O kam tada klientai, su apmokėjimu on-line?
Viskas, kas įmanoma - paslaugų ir produktų pristatymas, reklama, pardavimai, paskirstymo organizavimas - viskas automatizuota ir maksimalia apimtimi vyksta internetu.
Be savininko - gal viena, gal dvi naujos darbo vietos samdomam personalui. Nes daug darbuotojų - daug problemų.
Tai mažo pelno verslas - kaip galutinį rezultatą savininkas gauna savo 1-2 tūkstančius pinigų per mėnesį, ir tai jau skaitosi gerai.

Šitokį verslo modelį jie vadina kuinu. Tai greitas verslas - netai, kad padaromas greitai ir daug, bet kad pajamas pradeda generuoti iškart po įsteigimo ir pradinio galų sutampymo, be kelių ar keliolikos metų inkubacinio ir palaipsnio augimo ciklo.

Mūsų Vikė sako, kad kuinas - tai "menkas, silpnas, liesas arklys". Tačiau reikalas tame, kad arti jis dar gali, o šitoks verslininkas turi ne viena kuiną, o kelis ar dar daugiau. Kiekvienas versliukas silpnas, todėl užsilenkti gali bet kada, ir tikrai anksčiau ar vėliau užsilenks. Tai ir gerai, nes tuo metu kiti to verslininko kuinai dar generuos pinigų srautą, kol vietoje padvėsusio bus įsteigtas sekantis versliukas. Naujų idėjų kitam kuinui generavimas - nuolatinis kūrybos procesas, naujų galimybių žvalgyba, naujų dalykų mokymasis, kitų žmonių kuinų sveikatos stebėjimas ir mąstymas, kaip tai padaryti geriau. Kam pasiseka labiau - kuinas generuoja pajamas turtingoje pasaulio dalyje, o savininkas tą savo rezultatą išleidžia pigesnėje - taip reikia mažiau, o ir užtenka ilgiau. Va, kodėl keliauti jiems reikia...
Jei tavo kuinas atsiganė ir tapo arkliu, netgi žirgu - t.y. kuris nors versliukas nejučia įsisuko ima sparčiai augti - meti jį į rinką ir parduodi, o pats steigi kitą. Nes jo augimas tavo laisvę nužudys.

Apibendrintas tokio kuinų tabūnėlio savininko(-ės) portretas - amžius iki 40, nesukūręs ir nesiruošiantis kurti šeimos, išsilavinęs, be įsipareigojimų, lengvai bendraujantis "multikultūristas" ir aktyvus žinių visuomenės dalyvis. Juk nelabai panašu į tipišką vidutinį statistinį lietuvį, su jo šeimos vertybėm ir meile tam berželiui arba akmeniui gimtojo tėviškės lauko gale...

Naujosios pasaulio ekonomikos dalyviai tarpusavyje bendrauja ir mokosi venas iš kito idėjų. Tame jų bendravime ištirpsta sienos tarp valstybių ir skirtumai tarp kultūrų. Tos kuiniško verslo idėjos yra nebūtinai tradicinio mąstymo žmogui sunkiai įkandamos mintys. Na taip, taip - apps'ų kūrimas dabar pakilime. Tačiau didžioji dauguma tų verslų yra paprasti, nes padiktuoti rinkos, t.y. mus supančio gyvenimo poreikių ir galimybių tuos poreikius tenkinti. Juk pasikeitus pasauliui, net paprasti verslai gali būti padaromi kitaip, nei iki šiol.

Stebėk gyvenimą , ir pamatysi...
Mokymo (bet ko - mokyklos ir studijų dalykų, muzikos, krepšinio, jogos, mezgimo, gyvenimo - bet ko) paslaugos per Skype? Pirmyn - būk ta vieta internete, kur susitiks šimtai mokytojų ir ekspertų su šimtais tūkstančių klientų, ir tegul tau byrės centai nuo kiekvienos svetainėje nupirktos sesijos... kol pats vartaliosies po palme Balyje.
Idėjų grafinio dizaino ir užsakymą imančio 3D Printerio paieškos paslaugos? Kodėl ne. Ne, tu pats neprivalai būti grafikos dizaineriu, ar investuoti į printerį.
Prekyba bet kuo, kad ir batraiščiais ar žuvies taukais internetu, su per logistikos centrą "automatizuotu" paskirstymu po batraištį ar buteliuką į adresą? Kodėl ne. Jei šaldytuvai mums SMS'u jau pasako, kokio produkto jau trūksta, tai gal ir batai tuoj informuos apie nusidėvėjusį batraištį?
Tėvų/Vaikų santykių psichologinė konsultacija internete? Ne, nereikia tau pačiam būti nei vaiku, nei tėvu, nei psichologu.
Aplink yra tūkstančiai, jei ne milijonai tokių mažyčių kuinų vardu "Kodėl ne". Ar jais iš tiesų daugelis galėtume išburiuoti į savo asmeninę laisvę - gal, aš dar nežinau, bet nuojauta sako, kad taip...

Neabejotinas malonumas ir pramoga yra matyti tuos verslo idėjų aptarinėjimus įvairiausiuose verslo startuolių saituose ir diskusijose - aišku, tūkstančiai verslo idėjų, bet kiek procese jumoro jausmo ir netradicinio požiūrio į dalykus! Va, ko reikia mokintis - netradicinio požiūrio ir rinkos matymo. Va čia yra verslo kūryba, o ne makroekonomikos ir vadybos zubryjime, į kur visa mokymo sistemos energija nukreipta...

Tarkim, šiandien juoko nesuvaldęs, vos nuo kėdės nenugriuvau nuo situacijos ir tokios minčių gimnastikos: juk visi šaipomės iš katukų fotografijų epidemijos Facebook'e ir kt. socialiniuose tinkluose. Ir čia kai kas vos ne juokais išvairuoja paprasto, bet šiuolaikiško verslo idėją - rūbelių katėms nuomos kompanija. Klientui - vieni pliusai už protingą kainą - kojos iš namų nekėlę, internetu išsirenkate ir išsinuomojate įdomesnį rūbelį savo katės fotosesijai, ir jau turite kuo nustebinti pasaulį, bei rinkti laikus Facebook'e. Neblogai, ne? Kažkas prideda - kodėl tik katėms - taigi rūbelius galima nuomoti fotosesijoms ir su kitais namų gyvūnėliais taip pat! Aha, jorkšyriukai ir triušiukai! Arba jūsų katytė, aprengta kaip vėžliukas - cool, kaip miela... Kodėl ne, gal visai neblogas kuinas... Ir čia atsiranda šmaikštuolis, kuris dar toliau pastumia idėją - rūbeliai katėms, ir plius katės rūbai jų šeimininkams - bendroms fotosesijoms!!!
Ir dabar jūs, Facebook snukiaknygės gyventojai, man sakykit - Kodėl Ne?

Posted by gramas 03:52 Comments (0)

Apie tai, kaip plaukėm namo. Archipelago naujienos -7

large_Snapshot_-_13.jpg
Paskutinis vakaras Visbyje.
Ne, ne paskutinis, nes tokio žodžio dar savo parašiutiniam gyvenime vengti buvom išmokę. Jei pats pasakai kažką darąs paskutinį kartą - matyt, taip ir bus, padėsi šaukštą. Toks prietaras, bet gal ir nelabai. Tačiau gražus šis vakaras Visbyje.

Su šalia stovinčio GoSail.Marinis kapitonu aptarinėjam orus - mat, jie irgi mąsto rytoj plaukti namo. Nuomonės išsiskiria, nors abu tikrinom maždaug tokio pat šviežumo GRIB'us. Taip jau yra su tuo orų prognozavimu - visų pirma susirenki informaciją iš tau prieinamų šaltinių, įskaitant kompiuterį, pliurpalus nuo krantinės, dangaus skliautą virš galvos ir tą kregždę danguje. O po to sėdi ir žaidi su ta savo informacija ir, priklausomai nuo tavo meteo žinių ir patirties bagažo, bandai save įtikinti - tiki tu tuo, ką kompiuterio ekrane tau skaitmeninė prognozė duoda, ar netiki. Ir beveik niekad netikėkit tuo, ką jums kompiuteris orų prasme žada ateičiai, tolimesnei nei 48 val. nuo to taško laike, kuriame esate. Taip ir sakoma, kad meteorologija - tai menas ir mokslas. Ir gali iki nukritimo ginčytis, kas labiau.

Marinis irgi plauks rytoj, bet kuo vėliau link vakaro, nes taip ketina išvengti virš Baltijos praeinančios audros su visas atributais - škvalai, durna banga, žaibai. Abu matėm, kad tas audros fronto centras eis maždaug nuo Danijos salų virš Švedijos, gerokai žemiau Gotlando, bet abiems mums nesinori net į jo karuselės kraštą pakliūti. Vėjas turėtų būti į dešinį bortą, beveik pakeliui, bet kad labai jau daug. Tačiau pražiopsoti šį sąlyginai įmanomų orų langą irgi neišeina, nes vėliau ciklonai ritinėsis virš jūros be krypties, kaip šratai ant pūlo stalo, ir ilgam patupdytų Gotlando uosteliuose, kol sekantį tinkamą plaukimui langą ištaikysi. Todėl noriu plaukti rytoj, kol ta pekla virš galvos nepakibo. Bet iš vakaro jokių sprendimų nesiimu, palauksim ryto, parsisiųsim naujausias GRIB prognozes, ir tada bus matyt... Tai Hoburg'as, ar Fårösund'as ? Šiąnakt dar nežinau.

Vakare prie SCORPIO ateina jachtukės KRYNKA įgula. Ką tik atplaukė, viso keturiese. Pats mažiausias laivas uoste. Du jau druskos anksčiau ragavę, ir du visiški buriavimo naujokai, pirmas kartas jūroj. Taip, teko kažkiek nuvemti pakeliui, bet visumoj - plaukimas naujokams patiko. Galima plaukt ir su visai mažu laiveliu, jei žinai, ką darai. Reisą jie suburiavo ramiai ir pagal planą, įdomesnis jiem gavosi tik įplaukimas į Visbio uostą. Vos įlindus į uostelį, "užsimetė" pakabinamo variklio žvakė, variklis užgeso, o burės jau suvyniotos... Ką daryt? Ir ką jūs manot - KRYNKAI užteko inercijos, kad pataikyti į vienintelę šiaip perpildytam Visbio uoste kažkaip atsiradusią laisvą vietą... Kartais ima ir pasiseka.
Jonas su visa KRYNKOS įgula išeina tikrinti naktinį Visbio gyvenimą; tuo metu dar nežinojau, kad grįš tik paryčiui.

Trys Lietuvos laivai Visbio jachtų uoste - ne, plaukimo datų nederinom, ne, čia ne Žalčių regata. Reiškia, ne vien į Nidą lietuviai buriuoja. Nei latvių, nei estų, nei lenkų, nei danų jachtų tiek čia nėra, nors sezonas pats tas.

Ryte nusprendžiu išplaukti dabar. Pusryčių Jonui nereikia - parpia didvyrio miegu. Vėjo sočiai nuo pat ryto - kilsim iki Fårösund, iš ten leisimės žemyn prisidengdami Gotland'u, jei vėjo darysis per daug; arba kirsim Baltiją link Liepojos, jei matysim, kad sąlygos leidžia. Marinis lauks vakaro, tada plauks, tikriausiai pro Hoburg ragą, tiesiai į Klaipėdą. Atsisveikinam ir judam. Dabar Liepos 16d., antradienis, 11.00 val. Vėjas W apie 10 mazgų, banga iš ten pat apie 6 balus ir mes plauksim namo, non-stop pro Fårösund.

Išplaukęs pro Fårösund sąsiaurį prie rytinio Gotlando kranto, nuo vikingų internetų nusiurbiu šviežiausius vakaro GRIB'us ir nusprendžiam plaukti tiesiai link Liepojos. Prognozė ir dangus man nerodo jokių ekstremalumų šiam regione. Dėl visa ko nakčiai suimu grotą dviem rifais - ar maža kas, atpuls nuo žemiau Gotlando praeinančio ciklono koks audros šmotas, lakstyk po denį paskui pusiau atsibudęs, kai viskas aplinkui irgi laksto. Kaip sako, diržas kelnėms laikyti yra gerai, o diržas ir petnešos - dar geriau. Tuo labiau, kad vėjas buvo porai valandų nurimęs, kol varikliavom pro sąsiaurį, o atgydamas ėmė sukiotis tai iš SW, tai iš S ir temstant sustiprėja iki maždaug 10 m/s. Buriuoti pats tas, bet čia mes gaunam to štormo, einančio nuo Danijos, atgarsius, todėl sulaukti galim ir daugiau.

Galiausiai Jonas iš po naktinių žygių inspiruoto miego grįžta į matricą. Ir telpa vyrukui miegot, bet už laivų kelio jau jis budės - pasiruošiam vėlyvą vakarienę ir krentu miegoti.

Šis Baltijos kirtimas nusidavė kaip reta švelnus. Bimbinėjimas ir tinginystė ištisinė. Nesutikom jokio ciklono, neprigavom jokių ekstrymų; buvo reta likutinė banga į dešinį bortą nuo kažkur iš toli. Vėjas stabiliai žemiau nuo dešinio borto traverzo tiek, kad kaip suramstėm peteliškę - tik ties Liepoja ją ir nuardėm, kai link Klaipėdos į dešinę nusukom... Tik ties Liepoja danguje ėmė formuotis Cumulus Nimbus priekalai, bet aukšto slėgio zona virš jūros jų neįsileido tol, kol pasiekėm Klaipėdą.

Toks saulėtas relaksacinis plaukimas leidžia užsiimti visokiom pramogom - visą darbą tuo metu juk daro autpilotas. Budint kokpite, užtenka laikas nuo laiko pasitikrinti vėjo ir greičio informaciją, apmesti akimis horizontą - ir viskas. Žvejoti velkiaujant - deja, greitis per didelis, kiek vobleris, tiek blizgė strakalioja paviršium. Skaityt ir miegoti kažkaip nebesinori, tai ta proga pasižaidžiu su video kamera - tai po vandeniu ją pakišti, tai į stiebo viršūnę bakštagu užkelti, tai ant kobinio koto prisukęs, visokių įdomesnių laivo ir jūros vaizdų paieškau. Šitoks, pamažu kaupiamas, vaizdų archyvas kada nors leis kažkokį įdomesnį video filmuką sumontuoti. Gal bus laiko tuo užsiimti pasibaigus sezonui, gal kada nors?

/Vanduo čia/

large_Snapshot_-_19.jpg

Praėjus 26 valandoms nuo išplaukimo iš Visbio uosto, horizonte pamatom Liepojos terminalų ir plieno gamyklos pramoninius bokštus, ir sukame dešinėn, link Klaipėdos. Tuo pat metu Riga Rescue VHF71 kanalu praneša, kad virš Baltijos valdžia keičiasi ir nuo šiandien orų dydžėjum bus DJ Žemas Slėgis. Ką ir patvirtina tie įspūdingi debesų kalnai, besikaupiantys horizonte virš žemyno. Nuo Liepojos iki namų skubėsim burėmis ir varikliu, su didėjančia šonine banga, ir vos stiebu neatsitrenkdami į nuo žemyno atvirstantį rašalo spalvos liūties frontą, įsmuksim Pilies uostan 23 val. tilteliu.

Visby - Klaipėda, per Fårösund - 36 val. Mums, ne sportininkams, tai yra labai geras laikas.

Prisirišus Pilies uoste, jau važiuojant į Girulius, tas užtrauktukas danguje nebenulaikė, ir prasidėjo tikras tvanas. Labai suspėjom.

Namie per lietvamzdžių viršų kriokiančios vandens kaskados priminė, kad ir žemėje bus ką man veikti...

Prieš išsijungdamas nebesiūbuojančioj lovoj, dar pagalvojau, kad Marinis tikrai šitą audrą semia pilnom saujom, o Krynka, mažulė, matyt, dar keliom dienom Visbyje tikrai įstrigs.
Ir kad šitaip gera sugrįžti namo.

Posted by gramas 02:11 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kaip Gotlande nepamesti dantų. VIDEO

Gotland salos sostinė Visby. Iš ryto be galo gražu, o dantys - svarbu, todėl rekomenduojamas veiksmų planas galėtų būti toks:

1. Atidaryti runduką (artojų kalba - jachtos sandėlis).
2. Iškraustyti visą ten sudėtą šlamštą, kad galėtum pasiekti dviratį.
3. Atrišti dviračio tvirtinimus - jie reikalingi jūroje, kai viskas skraido aplink.
4. Iškelti dviratį ant krantinės.
5. Sukrauti visą šlamštą atgal, kad laivas būtų vėl panašus į jachtą, o ne į Rietavo turgų.
5. Dviratį išlankstyti, sumontuoti, sutvirtinti. Vistiek bevažiuojant jis bandys susilankstyti atgal - charakteris toks... Tačiau bandyti verta.
6. Visby gyventojams liepti sėdėti namie, nes taip jiems bus geriau.
7. Gerai prasilėkit Visby gatvėm - jums patiks.
8. Grindindindinys pakrarararato, tai kad dantys liktų vietoj - nebūkit išsižioję.

Ehhh, buvo vasara...

Posted by gramas 03:06 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kur vėžiai žiemoja. Archipelago naujienos-6

large_IMG_0482.jpg
Visa Gotlando sala, kartu su sostine Visbiu - prestižinis Švedijos kurortas. Važiuok per visą Švediją skersai/išilgai, ir visur sutiksi ne vieną ir ne du, kuriuos vaikystės vasarų prisiminimai nuplukdo būtent į Gotlandą. Ir šiandien vasaros metu Gotlandas užsipildo turbūt ne vienu milijonu vasarotojų iš visos Švedijos. Beveik visi jie čionai patenka jūriniais greitaeigiais keltais, šalia kurių uosto įrengtoje marinoje mes ir prisišvartavome su savo jachtule SCORPIO.

Apie tų greituolių keltų eismą uosto prieigose informuojama per raciją VHF16 kanalu, ir jų geriau pasisaugoti visiems, esantiems jūroje. Kai reikalą turi su tuo greitu ir dideliu geležiniu daiktu, labai smagu turėti automatinės įspėjimo sistemos (AIS) informaciją. AIS'as tau parodo - ar kertasi tavo laivelio kursas su to monstro judėjimu, kokiu greičiu jis juda, ir kur bei už kiek laiko judu susidursite, jeigu nesiteiksi pasitraukti jam iš kelio. Jis tai nesitrauks. Tokią skiedrą kaip mes, tai pervažiuos ir nepajus, tikriausiai. Man net netoli jo kilvaterio būti nesinori - jis savo varikliais sukelia tokią aukštą lūžtančią bangą, kad ji, ko gero, gali visai smagiai porai sekundžių į kosmosą iškelti, o po to į dugną nuspausti. Todėl stropiai duodam visiems keltams kelią, tuo labiau, kad į Visbį įplaukinėjame jau sutemus.

Uostelis sausakimšas jachtų ir katerių, bet šiaip taip randame vietelę švartuotei lagu (išilgai bortu prie krantinės) prie molo su aukščiausiu bangolaužiu vidinės pusės. Molas apkarstytas padangomis, jos baltai nudažytos, kad laivo šonų neteptų - vistiek - bjauresnio stovėjimo kaip prie padangų man nėra. Krancai nuolat stringa į padangų tarpus, triukšmauja, ištampo lejerius, ir galiausiai vistiek pratrina tuos dažus ir bjauriai išsitepa. Turiu specialią apsauginę lentą tokiam atvejui - ji kabinama ant borto, tarp krantinės ir krancų - tada jie tarp padangų nesulenda... Bet geriau už tą lentą saugo didelis rutulio formos krancas.
IMG_0486

IMG_0486


Prisirišę iškart krentam miegoti; keliamės anksti ryte ir ant jachtos randame priklijuotą juostelę su mandagiu priminimu, kad visos atvykėlių jachtos turi registruotis pas uosto kapitoną pusvalandžio bėgyje nuo prisišvartavimo. Prisirašome uostelyje, kapitono biure dirbantis jaunimas tvarkosi greitai, linksmai ir dalykiškai. Jie išduoda kortelę-raktą į WC, dušus, rūšiuojamų atliekų stotį. Į kortelę "įleidžiama" šiek tiek pinigų, kurie nuskaitomi po truputį už kiekvieną pasinaudojimą dušu. Tas depozito likutis grąžinamas išsiregistruojant prieš išplaukimą. Vėliau mes įsigudrinsime vieną iš dviejų gautų kliento kortelių pamiršti duše, todėl už tą prarastą plastiko stačiakampį prieš šplaukiant būsime pradžiuginti 100 švediškų rublių baudele - su tokia simpatiška ir "so sorry" papuošta šypsena, kad net negaila. Ne, niekas radęs neatnešė... Ne, jie negali grąžinti lėšų depozito likučio pamestoje kortelėje, nes tas, kas rado, gali naudotis paslaugomis... Va taip, va - saugokite marinos turtą.

Vos grįžtame prie laivo - matome jau uoste iškeltą mūsų trispalvę - tokia operatyvi šeimininkų pagarba uosto svečiams tikrai maloniai nustebino.
Labai įdomiai vyko pasienio kontrolės procedūra. Netoli mūsų ant krantinės stabtelėjo paprastas padrožtas volvukas, iš jo išlindo pusamžis džinsuotas maikuotas vyriokas ir mūsų paklausė, ar tai mes šiąnakt atplaukėm. Tada pasisakė esąs pasienio tarnyba. Pakviečiau pareiti ant jachtos, tai klestelėjo ant knechto krante, ir sako - Tai kam, ir taip galim pasikalbėti. Tai taip dviese ir atplaukėt? Taip... O iš kur? Iš Archipelago, prieš tai Stokholme buvom. A, tai gerai, ir smagios jums kelionės... Ir nuėjo su lenkų jacha kalbėtis... Paprastai taip, be jokios pompos ir streso, su šypsena, jokių popierizmų, jokių dokumentų reikalavimų, nieko... Nu, nežinau, mes taip neįpratę... galėjo bent pasus patikrinti, kontrabandosginklųnarkotikų paieškoti, tai ne, blemba...

Visbyje mes jau antrą kartą - prieš pora metų buvome su nuomota mašina iš Burgsvik marinos čionai trumpam atpuolę, nes tada jachtų uostas buvo uždarytas. Tada užtaikėm ant Visbybryggan - savaitės trukmės švedų kateristų lėbavimas uoste stovinčiuose laivuose. Suplaukia iš visos Švedijos tuo pat metu ir visą savaitę lenktyniauja pas ką laivas prabangesnis, pas ką aparatūra su dydžėjukais daugiau decibelų įkala, kieno mergos gražiausios ir kas daugiau šampės išpurškia per vieną kvadratinę sekundę. Kaip jie tai daro, jie mums parodys ir šios kelionės metu. Baliavos tik du laivai, bet niekam uoste bei artimesniems miesto kvartalams maža nepasirodė. Man sunku įsivaizduoti kaip ten viskas atrodo, kai visas uostas panašiai uždūzgia. Techninis pasirengimas baliui pradedamas anksti ryte - samdytas DJ viršutiniame denyje susimontuoja ir išbando savo aparatūrą ir šviesas, baliaus aprūpinimo komanda tuo metu sugabena kitą materialinę dalį - gėrimai, užkandžiai, kokainas, indai, etc... Kad laivas pasirengęs priimti svečius - parodo laivagalio denyje išdėlioti didžiuliai sidabriniai dubenys su leduose vėstančio šampano buteliais, vaisai su rasele ant skruostų. Sutartu laiku iš viso Gotlando vasarnamių ima atvykti svečiai, juos prie trapo kurį laiką pasitinka šeimininkas. Vėliau atvykusieji laikosi etiketo - bet tai nebūtinai lengva. Nes tenka per griaudėjantį techno sugebėti prisišaukti viršutiniame denyje besitūsinantį šeimininką ir paprašyti leidimo. gali skambinti tlf, bet jis negirdi. Taip jau yra su laivais - nelipi ant jo, kol šeimininkas neduoda tam leidimo, ir be diskusijų nulipi, kai šeimininkas tau pasiūlo taip padaryti.
Manau, muzika leidžiama taip garsiai iš reikalo - nors niekas laivuose nešoka - bet jei tavo laivo dydžėjuko muzika bus tylesnė - tau trukdys kito laivo muzika. Tokiu būdu uoste užtikrinamas akustinis armagedonas. Temstant baliukas ima plėstis - dalis svečių jau kaip ruoniukai su taurėm rankose voliojasi ir ant patogiai įrengtos krantinės. Aš nieko prieš, jaunimas (bet kad pagal metelius tai nelabai), vasara juk - bet tas jų labai akcentuojamas LookAtMe atrodo labai egzotiškas santūriai racionalios Skandinavijos fone. Toks švediškas kelių dienų kitajizmas su pertrauka atsigavimui iki kito vakaro. Šitoji Old Money kasta (rimtų turtų paveldėtojai) Švedijos visuomenėje taip jau gyvena, ir mes ne juos į tiesos kelią kreipti čionai aplaukėm - todėl mums gerai taip, kaip yra.
large_IMG_0495.jpg
large_IMG_0494.jpg

Šiek tiek daugiau info apie mariną, paslaugas, kainas ir foto rasite čia.

Iš jachtos runduko išsitraukiu sulankstomą dviratį ir smagiai prasinešu bundančio miesto gatvelėmis. Visbis nuostabus. Aš irgi nuostabus, tiksliau, taip jaučiuosi, nes be galo smagu šitaip prasimankštinti tokį saulėtą rytą. Automatiškai laistomi gėlynai maloniai gaivina.

Vėliau, jau įdienojus, abudu su Jonu neskubėdami apeisim gražiausias senamiesčio vietas, palaipiosim po miesto sienos bokštus. Dieną gatvės užsipildys tirštu poilsiautojų ir turistų srautu. Tokia masovkė nelabai motyvuoja, todėl išsinuomosim motorolerį ir pabėgsim iš miesto. Šią idėją mums pamėtėjo jachtos GoSail.Marinis škiperis - jie tiesiai iš Klaipėdos atplaukė dar dieną, kai mes slampinėjom po senamiestį.
large_IMG_0488.jpg
large_IMG_0491.jpg
large_IMG_0493.jpg

Raiti ant to šiknabirbio, mudu tą dieną aplankysim Lickershamn'o, Kappelshamn'o uostelius, iš Farozundo persikelsim į Faro salą ir apvažiuosime didesniąją jos dalį.
Tai va, tos dienos įspūdis toks: Visbis yra sostinė, ir jam priklauso kunkuliuoti, šurmuliuoti, triukšmauti ir džiaugtis gyvenimu garsiai. Užtai visa Gotlando provincija - tai poilsis, ramybė, harmonijos ir tylos oazė. Per Visbio keltų uosto terminalą plūstantis poilsiautojų srautas išsisklaido po visoje saloje išsibarsčiusius kaimelius, vienkiemius, vasarnamių sodybas ir nutyla. Švedai ilsisi, krauna baterijas ramybėje, medituoja gamtoje. Dauguma rytais neskuba keltis, pamiega ilgiau. Tačiau kaip niekur daug, čia anksti ryte bet kokiu oru pasipuošia vonios chalatu, sėda ant dviračio ir mina prie jūros maudytis. Diena iš dienos, bet kokiu oru, kasdien ryte - toks grūdinimosi instinktas tiems velochalatams įskiepytas nuo ankstyvos vaikystės. Dieną besiilsinčių švedų nesimato, kaip ir vėžių, kai tie žiemoja. Bent jau tokia mūsų nuomonė. Užtai vakarop jie visi pajuda iš savo vasarnamių į ten, kur vyksta kultūrinis veiksmas. Gotlande kiekviena kaimo daržinėlė, klėtis ir pašiūrė vasarą konvertuojasi į parodų ar koncertų salę, ar suvenyrų krautuvėlę. Kiekvieno restorano ir kaimo kavinės svečių sąrašas užpildytas bent keliems vakarams į priekį. Ir visur kažkas vyksta, kažką galima pamatyti, išgirsti, sudalyvauti. Jei provincijos kultūrinanti ramybė kada ir pabosta - prasiblaškyti ir kokį vakarą paūžti traukiama į Visbį.

Panašu, kad visi provincijos vietiniai gyventojai turi kur priimti poilsiautojus, ir gudragalviai fermeriai ieško to kabliuko, kuris padėtų išsiskirti turizmo industrijos fone. Dažniausiai to kabliuko ieškoma tradiciniuose amatuose - vilnos dirbiniai, medis, odininkai, stiklas, keramika. Parduotuvėlė, trumpas turas po dirbtuves... Daug žirgų, ponių - sportui ir pramogai. Golfas ir mini-golfas. Kiti, mažiau rafinuoto skonio, bando vos ne teminius parkus vaikams vystyti - rasi ten visokių spaidermenų, supermenų ir kitokių 'menų, Skandinavijoj man atrodančių keistokokai. Na, bet jeigu jaunoji karta renkasi pepsi, matyt, tam turi būti ir pasiūla.
Mums labiausiai groovy pasirodė tokia kiek baikeriška a'la americana stiliaus sodyba su daug senos geležies Faro saloje, su paprasto, bet ne prasto, maisto vieta. Vieta, nes restoranu tos knaipės nevadinčiau. Genialiai iki grubumo viskas paprasta, o lankytojų nuolat net pypia.

Šio vizito saloje įspūdžiai trumpai... Visbis ir visas Gotlandas yra kaifas. Nesistenk jo viso aprėpti vienos kelionės metu. Optimalus vieno vizito laikas - pora dienų, bet visada palik kažką dar neaplankyto, tada norėsis sugrįžti vėl. Juk Visbis Lietuvos buriuotojams dažnai tarpinis uostas laukiant į/iš Archipelagą, ar kaip tikslas savaitės trukmės buriavimo kelionei. Kiek motoroleris, tiek ir mašina kažkodėl nuomojantis kainuoja vienodai (apie Eur40/para), bet būtinai važiuok patyrinėti apylinkes - grotai su speleologiniais potyriais, vikingų kaimas, pramogų parkai, rančo ir laukiniai uolėti pliažai, įvairiausios istorinio paveldo, gamtinių grožybių vietos ir miesteliai, Faro sala.

Iki pasimatymo Visbi kitąmet. Nuo šiol tu mūsų Nida.
large_IMG_0484.jpg
large_IMG_0485.jpg
large_IMG_0483.jpg

Posted by gramas 01:35 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kad reikia Seniui įpilti. Archipelago naujienos-5

neptune.jpg
Tradicija - reikalas rimtas, ypač jūrinė, nes čia savo gyvybes patikime savo laivui ir stichijai. Todėl ir ne dyvai, kad buriuotojai, išplaukdami į jūrą, įpila jūros valdovui Neptūnui, nors mes dažnai jam sakom Seni. Pila laivo kapitonas, bet vien įpilti yra nemandagu. Reikia dar ir žodį pasakyti. Žodis yra laisvos formos - ką tuo metu nori kapitonas jūros valdovui pasakyti - tą ir pasako, jei paprašyti ko nori - to ir paprašo. Čia yra asmeniški dalykai, kiekvienas juos susitvarkom taip, kaip atrodo tinkamai.

Jei laive yra šmaikštuolis, tuo sakralinu momentu pasišaipantis - ką čia dabar, kapitone - su vandeniu kalbi? Toks be diskusijų yra metamas už borto, ir dažniausiai nebegelbstimas - tegu pats ir pakalba su vandeniu. Praktika rodo, kad šiuo iškilmingu momentu kapitono atkemšamas tauraus gėrimo butelis taip sukausto įgulos dėmesį, kad vietos jokiems šmaikštams nebesiranda.

Tačiau yra ir kita dialogo pusė - Neptūnas, a.k.a. Senis. Senis su žalia barzda. Manau, kad kiekviena jūra turi savo Senį, nes kitaip būtų neįmanoma jam suvokti, įpylė kiekviena atskira pasaulio jachta ar ne, ką įpylė, pasakė žodį, ar ne, ir ką pasakė... Todėl, iš vienos jūros įplaukiant į kitą, įpylimo ir žodžio ritualas yra kartojamas. Šitaip prisiduodam kito Senio valiai.

Baltijos Senis bet kuriuo momentu gali būti bet kur (tai aišku, kad ten, kur pila), tačiau jo namai yra pačioje giliausioje Baltijos vietoje - tokiam šuliny netoli Landsort salos, prie Švedijos krantų.
Daugybei žmonių esu uždavęs klausimą - kaip manai, koks didžiausias Baltijos gylis? Atsakymai svyruoja nuo atsargaus 150 iki paties drąsiausio maždaug 250m. Visi nustemba išgirdę teisingą atsakymą - 459m. Pats kadaise lygiai taip pat nustebau, locijoje apie tai perskaitęs.
large_3E0BC40E2219AC6817965E71A678CF19.jpg

Šioje foto matome Baltijos batimetrinį maketą (Štralzundo jūros muziejus) - jis rodo dugno reljefą. Stebina, ant kiek tas mūsų jūros dugnas raižytas, pilnas stačiausių šlaitų lyg jaunuose kalnuose ir visai nepanašus į pakrančių reljefą. Kaip sumažintos Alpės, tik apverstos ir į smėlį įspaustos. Būtų kokie alpinistai, tik atvirkščiai, nes po vandeniu - turėtų ką čia veikti.

Virš to šulinio, kur Senis gyvena, mes ir praplaukėm, kai keliavom nuo Landsort į Gotlandą.
Normali buriavimo diena, be jokių nuotykių ir įvykių, jei ne tie Senio namai. Negera čia vieta Senio namams, oi negera. Jų koordinatės 58.35,120N / 018.13,862'E, ir jūs užsukit, būtinai užsukit, jei būsit netoli ir Seniui įpilkit.

Pajudėjom liepos 13d. iš Ankerruden žvejų uostelio 1022 val. Turim pilną štilių nuo pat ryto, todėl plaukiam varikliu. Kanaluose tarp salų dar pilna visom kryptim plaukiojančių jachtų, tačiau, vos pasitraukiam už salų - ir liekame vieni. Švedai į jūrą plaukti nenori.
Iki mums švartuojantis nakvynei Ankerruden uostelyje, jau pačiame Archipelago pakrašty, buvo aplankyti Karslund, Nynashamn uostai, buvo nakvynė laukinėj inkaruotėj nuostabiam fjorde tarp Rano ir Uto salų. Visur matėm daug buriavimo veiksmo, sutikom begalę gražiausių laivų ir įdomių žmonių. Tačiau šiandien - iki pat Gotlando - plaukėm vieni, taip ir nesutikom jūroj jokios kitos jachtos. Švartuojamės Visbio uoste, liepos 14d. , 01.20val.

Buriuotojų liaudies padavimai ir legendos byloja, kaip Baltijoj atsiranda Tikros Bangos. Dėl tų mažų, įprastinių bangų - viskas aišku, elementari fizika - jas sukuria vėjas. Vėjas perduoda kinetinę energiją vandens paviršiaus molekulėms, tos ima svyruoti smarkiau apie savo įsivaizduojamą ašį, ir viena kitai perduoda tą energijos impulsą. Vėjas dar vis pastumia, judesio amplitudė didėja. Galiausiai turime energijos bangą, keliaujančią vandens paviršiumi. Kaip žinia, tos vėjo sujudintos vandens molekulės kaip ir lieka savo vietoje, gal šiek tiek keliauja dėl srovės, bet ne dėl bangavimo. Keliauja tik bangų energija, tais mums matomais vandens volais šonus velėdama, kai vasarą lendam į jūrą pasimaudyt. Tik čia, pakrantėje, kur bangos lūžta, kartu su purslais ima judėti ir vandens paviršius, tačiau giliau esančios vandens masės tik siūbuoja, energiją perduodamos, bet lieka vietoj. Tos lūžtančios bangos ir išmeta į krantą visokį šlamštą, įskaitant ir tuos, kurie iš kapitono šaipytis norėjo, jei ką...

Tačiau retkarčiais Baltijoje kyla tokio dydžio bangos, kurių fizikos mokslas paaiškinti jau nebegali. Buriuotojų liaudis joms turi vardą - Tikros Bangos.
Tikras Bangas daro Senis, kai grįžta namo, į tą savo duobę tarp Landsort ir Gotlando. Yra dvi bėdos - Senis yra alkoholikas, ir antroji - kad švedai neplaukia į jūrą. Todėl ir sakau, kad tie Senio namai yra visai ne vietoj. Kad jis, vargšas, alkoholikas - čia nieko nuostabaus, žinant kiek laivų kasdien išplaukia į jūrą, atitinkamai kiek kapitonų atkemša tauraus gėrimo butelį ir įpila. Patikėkit - jūs nenorit būti Senio vietoj.
O ta kita bėda - kad švedai buriuoja tik savo pakrantėse, tarp salų, ir į atvirus vandenis praktiškai nosies nekiša, todėl ir neįpila. Šioms dviems aplinkbėms nesėkmingai sutapus, Seniui nutinka abstinencijos sukelti siaubingi nučiuožimai nuo normos. Žemiškas nučiuožimas Iki Baltų Arklių čia netinka, nes čia Balti Uotai. Jis, nevilties ir pykčio apimtas, griebia už uodegos patį didžiausią uotą, ir tvoja juo per jūrą. Paskui vėl tvoja. Ir vėl. Ir kyla Tikros Bangos.
O va, plauktų švedai į jūrą, įpiltų Seniui - taigi viskas būtų kitaip.

Posted by gramas 04:45 Archived in Sweden Comments (1)

Apie tai, kaip vandens buvo per daug.Archipelago naujienos-4

large_IMG_0475.jpg
Vieną naktį sunakvoję laukinėje Ladnaon salos inkaruotėje, anksti ryte kelsim inkarą ir judėsim toliau. Apie 0700 ryto visi kiti laivai įlankoje dar miega. Miega ir Jonas savo kajutėje prieky, ir tegul. Vienas pats susitvarkysiu, va, kavos atsigeriu, pakeliu kablį, tada sukilnosim bures ir judėsim, kol vėjo yra. Vėjo krypts naktį pasikeitė 180 laipsnių, ir pagal ploterį matau, kad gerokai inkarą dugnu pravilkom, kol vėl į dugną įsikirto. Arba dugnas su skystoku dumblu, arba per trumpai virvės buvau palikęs, nes gylis čia apie 10m. Greičiausiai - ir viena, ir kita.

Prie kavos tikrinu šviežiausią GRIB'ų prognozę, ir aišku, kad šiandien vėjo netrūks, o lietaus su pertraukom turėsim visai dienai. Na, bet kad tiek smarkiai to lietaus gausim, tai ryte dar nesitikėjau. Uždengė visą salyną ciklono kraštas, su lietum, pereinančiu į rimtas liūtis, kai per tą dangišką vandenį vos stiebo viršūnę gali įžiūrėti. Sako, nėra blogo oro, yra tik prasti rūbai. Štormo drapanėlės pas mus geros, off-shor'inės, bet tas piktas švedų lietus, kalantis kaip su plieno strypais neįtikėtina jėga, dienai besibaigiant vistiek pramušė vietomis kiaurai.

Šiaip jau, dienos planas buvo plaukti į Bullando mariną, kaip ir pačią didžiausią Archipelage. Bet, maršrutą ploteryje vesdamas, vaizdus kažkaip suskrolinau taip, kad dienos plaukimą pradėjau maršruto taškais vingiuoti nuo Dalaro. Bullando - Dalaro - Bolero - Tango - Samba - Čia-Čia-Čia... Pavadinimai susivartė kažkaip. Va, taip šlapio šokio žingsniu ir gavosi, kad nuplaukėm tądien toliau, nei planavę. Sušlapę labiau, nei norėję. Gal ir gerai, nes Bullando būtume pasiekę nuo inkaruotės gal per valandą/pusantros, o ką toliau ten veikti, kai šitaip lyja? Todėl geriau šlapiai, bet plaukti.

Visą kelią plaukėm 50/50 tai varikliu, tai burėm, tai abiem iškart. Siaurokos čia vietos, laviruote vienam pačiam vargti nesinori. Be to, stiprūs skersvėjai ir užuovėjos tarp daugybės salų irgi dar vieną dimensiją buriavimui duoda. Genują tai išvynioju, tai vėl susuku ir vis jungiu ar išjungiu mūsų dyzeliuką. Varikliuojant, vairuoti duodu autopilotui, o pats nuo lietaus slepiuosi po stogine. Kai lietus daro pertrauką, ir jei kursas/vėjas draugauja - variklį išjungiu, išsivynioju genują, pavarom 6 ir kiek daugiau mazgų, nes vėjo turim sočiai.

Lietus vis sugrįžta, ir kartais kurį laiką nebesimato nieko - nei debesų, kliūvančių už stiebo, nei paties stiebo viršūnės, nes akis užpila, nei salų aplinkui. Matosi lietaus plakamas vanduo per kokius 30 metrų aplinkui, o visa kita - tik migla ir joje plūduriuojantys siluetai. Tada vaidenasi, kad aplink vien akmenys, į kuriuos tuoj įsirėšim. Tada noras buriuoti man staiga dingsta, ir vėl gelbsti variklis.

Nerašyta buriuotojų taisyklė apie variklio naudojimą sako - įjungti ar ne burinės jachtos variklį - tai garbės klausimas. Variklis naudojamas nuplaukimui nuo krantinės ir manevruojant uoste, akumuliatoriams krauti, ar ekstremaliomis sąlygomis, kai tenka su aplinkybėm pasigrumti dėl įgulos ir laivo saugumo. O burinis laivas turi plaukti su burėmis, to biš - buriuoti. Sakyčiau, ortodoksinis požiūris, į buriavimą tvirtai sportininkų įdiegtas. Laikui bėgant , ši tvirta nuostata šiek tiek keičiasi, nes pats buriavimas keičiasi ir modernėja. Šiandien kiek sportininkai, tiek kruizinio buriavimo fanai kaip ir visi sutinka su ironišku ir potekstę turinčiu kalambūru - kad geriausias buriuotojo draugas - variklis.

Taigi, atrodytų - turime vieną buriuotojų grupę, didelę ar mažą - kuri apie kitus buriuotojus, greitus jungti variklį, sako, kad ne tą laivą nusipirko. Jei nuolat tingi buriuoti - reikėjo pirkti normalų motorinį katerį, o ne burinę jachtą. Užtai savo jachtos variklį jie, tie ortodoksai, naudoja griežtai pagal "garbės kodeksą" - tik manevravimui, ir kuo trumpiau.

Toji moto-buriuotojų grupė su ne tuo laivu irgi įdomi. Kiekvieną progą išnaudos, kad tik bures susivynioti ir variklį įungti. Jiems nesmagu pavėjiniais kursais plaukti, nes laivą reikia intensyviau vairuoti, daugiau bures daboti. Jiems negerai aštriais kursais buriuoti, nes laivas pakrypsta. Yra bangų - vėl negerai. Visai nėra bangų ir vėjo - va, tada viskas jiems gerai...

Mano kuklia nuomone, nei viena iš tų tariamų grupių, kuriai save bepriskirtumėt, nėra visiškai teisi. Vieni savanoriškai atsisako buriavimo malonumo, kuris nebūtinai visada tik malonus, nes tai yra buriavimas. Arba tau buriavimas dar neplėšti dirvonai, ir tau viskas, įskaitant ir jūreivystės suoprotį, dar ateity... arba tikrai ne tą laivą įsigijai. Kiti, tie buriavimo ortodoksai - drįstu teigti - žino viską apie bures, bet, atrodo, nekažką išmano apie jachtos variklį. Ir kur riba tarp tų grupių, jei net pats aršiausias sportininkas ortodoksas, dėl pramogos išplaukęs su šeima ar draugais - net jis dažnai virsta tuo tinginiu, greitu jungti variklį. Visi mes visokie, ir visi mes kitokie... Todėl nėra jokių grupių.

Jeigu jau turi jachtoje variklį - rūpinkis juo. Kitaip jis tave paves, kai tau labiausiai jo reikės. Rūpintis - tai ne tik tepalus ir filtrus kas 100 val. keisti. Mažų apsukų dyzeliukai, kuriuos jachtose turim, nėra amžini. Jų resursas tarp kapitalinių remontų yra ribotas. Gal atrodytų keista - bet kuo mažiau savo variklį naudosi, tuo tas resursas darysis trumpesnis. Sakai, tik manevravimui uoste tau jis reikalingas? Pažiūrėkim, kaip jis tau dirba - trumpi darbo intervalai, mažos apsukos, žema temperatūra, maža galia... Mūsų dyzeliukuose kuras ne pilnai sudega, o dalis jo virsta apnašomis ir degėsiais, kurie aptraukia cilindrų sieneles, stūmoklių stogą, vožtuvus, degimo kamerą, kolektorių. Kuo mažesnės apsukos ir šaltas variklis - tuo daugiau to šlamšto kaupsis ir vieną dieną variklis pasakys NE . Ar tau to reikia?

Specialistai sako - stropiai sek ne tik tepalo/filtrų keitimo intervalus, bet reguliariai duok savo varikliui sunkiai padirbėti. Maždaug valandai jį stipriai apkrauk iki maždaug 80% jo maksimalių apsukų. Sukelk variklio ir išmetimo dujų temperatūrą, kad bent dalis tų viduje esančių apnašų ir degėsių sudegtų ir išeitų velniop.
Tavo geležinei burei nuo to bus tik sveikiau.

SCORPIO geležinei burei netrukus pasidaro irgi sveikiau - artėjant prie Dalaro farvaterio, imam vingiuoti tarp akmenų, nusimetam grotą, jungiam variklį ir duodam jam progą kaip reikiant prasibezdėti. Tuo labiau, kad už mūsų bent kelios jachtos irgi skuba ieškotis krantinės.

Vos prisirišę prie Hotelbryggan 59.07,843'N / 018.24,824'E, nerandam nei elektros kolonų, nei uosto kapitono - viską, matyt, nuplovė lietus.
Nieko nepadarysi, todėl sulendam vidun į saloną labai išmintingai, t.y. su visom kiaurai varvančiom šturmėm. Net įėjimą aklinai uždaryti tenka, nes lyja tiesiai į vidų. Ne, blemba, kad ir taip šlapius rūbus lauke nusivilkti ir po kokpito stogine palikti... Užtai, bevirdami arbatą ir vėliau besišildydami kajutę dujomis, turime puikią pramogą. Iš lauko atsinešta drėgmė smagiai garuoja, kondensuojasi ant stoglangių, lubų ir visur kitur, ir smagiai kapsi už kaklo. Ar jau sakiau, kad buriavimas - gėris?

Tą pat vakarą vėl švies saulė.
Beje, tas plaukimas migloje su daug lietaus ir šalia akmenų - tai ir buvo pati sunkiausia visos kelionės diena. Jokių štormų, jokių gedimų, jokių nusivylimų... Kad tik sunkesnių mums nebūtų, o su tokiom sunkiom mes gyventi dar galim.

Posted by gramas 04:04 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kaip švedų dugną gadinom.Archipelago naujienos-3

Iš Vaxholm išvykstam su džiaugsmu. Labai jau mums knieti pastovyklauti gamtoje, nes civilizacijos malonumai ir atostogaujančios minios šurmulys Archipelago miesteliuose džiugint kažkaip nustojo. Pasipildom maisto atsargas kelioms dienoms į priekį, pasiperkam BBQ angliukų ir kažką prakepti - ir judam į Ladna salyną.

Kodėl renkamės Ladna? Pasirinkimo metodas - dūris į jūrlapį pirštu, arba "iš lempos". Archipelage pilna vietų laukinei inkaruotei, kur gali mesti kablį ramioje įlankoje, ar rištis laivo priekiu tiesiog prie kranto uolų, laivagalį fiksuojant inkaru. Visos tos vietos mums naujos ir nematytos. Todėl vienintelė preferencija renkantis - kad ta mūsų inkaruotė būtų toliau nuo civilizacijos ir ne perdaug į šiaurę, nes tolimesnis mūsų atostogų maršrutas numatytas tyrinėjant Archipelago pietinius pakraščius. Šia kelione pavarysim žemyn nuo Stokholmo iki Landsort salos, ten persimesim į Gotlandą ir iš ten - namo. Šiaurinius pakraščius, t.y. aukščiau Stokholmo, suplauksim kitos kelionės metu, kai iš Archipelago nuplauksim į Alandus, ir pro Saarema salas grįžinėsim namo. Bet tai bus kitąmet.

Ladna - tik viena iš salų su visaip lankstytais kraštais grupės (Ladnaon, Laren, Grano ir t.t.), kurios kartu suformuoja daug įlankų, todėl galima pasirinkti tinkamiausią, geriausiai apsaugotą nuo vėjų. Šis salynas - tai gamtos rezervatas, kuriame nėra jokių miestelių, tik nuo 1555 metų čia įsikūrusių vietinių fermerių ūkiai, ganyklos, miškai. Salos gerokai iškilę virš jūros lygio, uolos apžėlę brandžiais miškais. Savo laiku, formuojant Archipelagą kaip turizmo industrijos Meką, vietiniai fermeriai atsisakę parduoti savo žemes valstybei, ir taip buvo išvengta tirštesnio šių vietų apgyvendinimo ir įdarbinimo turizmo tikslams. Todėl čia - švedų buriuotojų savaitgalio rojus. Tie greitaeigiai keleiviniai laivai, vežiojantys turistų tuntus, į čia neplaukia. Kas įdomu - sakoma, kad šiose įlankose vanduo visada 3 laipsniais šiltesnis, nei salyną supančioje jūroje, tikriausiai dėl gylio. Salyno prieigose yra srovės ir gana gilių vietų su perkritimais iki 40m, o įlankose stovinčio ir saulės įšildomo vandens gylis apie 6-8m.

Čia plaukioti reikia griežtai pagal ženklus, nepatingint ploterio informacijos pasitikrinti pagal popierinių jūrlapių rinkinį. Kažkokių rimtesnių nukrypimų nuo ploterio informacijos mes lyg ir neradom, tačiau gana dažnai pamatai iškart už gairės, išorinėje farvaterio pusėje keliolika vandens centimetrų paslėptą uolos kuprą. Laaaabai sudrausminantis vaizdas, aš jums pasakysiu. Tada dar pagalvoji apie GPS ploterio paklaidą, ir ką ji praktiškai reikštų, jeigu bandytum vien pagal elektroniką plaukti tamsoje, kai tas gaires gali būti sunkiau vizualiai surasti. Kuršmarių įpročius apie bojos ėmimą iš belenkur - čia geriau pamiršti. Todėl naktį čia visi ant kablio ir stovi, o ne vandenį šiaušia...

Šiuose vandenyse navigacija reikalauja šiek tiek daugiau dėmesio, bet spėju parsisiųsti GRIB'us ir patyrinėję juos pamatome, kad gero oro, tinkamo stovyklauti gamtoje, rytoj nebebus. Suptis ant inkaro ir tūnoti kajutėje, kai viską aplinkui drengia lietus - tai ruošti kažkokį įmantresnį patiekalą, pavalgyti, pamiegoti, paskui dar pamiegoti, paskaityti, pamiegoti, pavalgyti, gal dar kart Master and Commander pažiūrėti, ką nors jachtoje pataisyti ar išvalyti, vėl paskaityti ir vėl pamiegoti ir t.t. Taip kad dar šiandien, kol nelyja, reikia pasikarstyti po uolas, pasiirstyti pripučiamu tūziku, pažvejoti, sugriliuoti. Tas ir bus vėliau padaryta, bet kol kas reikia dar surasti tą išsvajotą laukinę inkaruotę.

Neskubiai plaukinėjame iš vienos įlankos į kitą - dauguma jau užimtos jachtų ir katerių. Atostogų sezonas, nieko nepadarysi. Kai kuriose stovi elektros kabelio ženklai su draudimu inkaruotis. Dar kitos mums netinka, nes per daug atviros gana smarkiam vėjui, kuris, ciklono kraštui šiąnakt atėjus, dar sustiprės. Šių vietų aprašymuose ieškome vietelių, tinkamų rištis prie kranto, stebim, kaip drąsiai švedų škiperiai prieidinėja prie uolų, prieš tai išsimetę laivagalio inkarą.
Akivaizdu, šios vietos jiems puikiai pažįstamos. O mums čia viskas nauja. Keliose vietose bandome jachtos priekį paduoti prie uolų, bet visur randam akmeninį 4-7m ilgio karnizą su sekliu vandeniu nuo kranto, pasibaigiantį stačiu kritimu į didesnius gylius. Tas karnizas visai nedžiugina - ant SCORPIO dugno, prieš pat falškylį, turime echoloto daviklį - stukteltum juo į akmenis, ir beveik garantuotai turėtum daug vandenėlio, smagiu fontanu besiveržiančio per skylę dugne, kurios jokiu kaiščiu greitai neužkalsi.

Vienoje iš nuostabių Ladna salos įlankėlių du kartus bandom stotis ant inkaro. 3-4m gylyje metam pagrindinį CQR tipo inkarą su 10m storos ir sunkios grandinės, išleidžiame apie 20m virvės. Varikliu duodame eigos atgal, kad gerai įkirsti inkarą į dugną. Kur tau - virvė pilnai įsitempia, bet lėtai ir užtikrintai velkam savo kablį dugnu, tas niekaip neima grunto. Tenka kelti dumbliną grandinę ir randam tirštai dugno žolėm apsivėlusį inkarą. Visa kupeta silkių šieno. Matyt, čia dugnas labai tirštai apaugęs, ir mūsų CQR kablys to nesupranta. Arba - gal dumblas per skystas, ar jo sluoksnis per plonas, tai inkaras tuo akmeniniu įlankos padu sau čiuožia? Taip paliekam dvi gilias vagas įlankos dugne, ir nieko nepešę, plaukiam ieškoti sekančios įlankėlės. Laivo priekis visas dumblinas, aš pats iki alkūnių dumblinas - tenka kibiru nemažai vandens iškelti, kol visą tą jovalą nuo savęs ir laivo nuplaunu. Šienavimo epopėją stebėjo ir dabar mus žvilgsniais palydi švedų porelė, su vyno taurėm rankose sėdinti kokpite gražuolės jachtos, užsiėmusios patį įlankos centrą.

large_6AEB58152219AC68174B9105C96F3EA5.jpg
Neilgai trukus, ir mes užsiimam kitos įlankos centrą, bet čia jau giliau - apie 10m. Ladnaon sala, įlankos vardas Skomakarviken, 59.25,042N / 018.44,090E.
Iš vienos pusės prie kranto prisirišus ištisa flotilė jachtų, kiek arčiau kranto nuo mūsų stovi dar pora laivų, o mes atsistojam tvirtai ant inkaro vos ne pačiame įlankos maišo centre. Dabar ciklonas galės vėją ir mūsų laivelį sukioti kiek tinkamas - esame saugiu atstumu kiek nuo krantų, tiek nuo kitų jachtų.
Šioje įlankoje yra bent kelios vis dar laisvos vietos su locijoje pažymėtais saugiais priėjimais prie kranto. Stebim, kaip neskubėdami švedai keliauja iš vienos įlankos į kitą, kaip matuojasi priėjimus prie kranto, prisiriša, arba plaukia ieškoti kitos vietos. Ir pusvalandį, ir ilgiau jie gali ieškoti tos jiems tinkamos vietelės, kiekvienas pagal savo jūreivystės išmanymą vertindamas savo laivo ir įrangos savybes, oro prognozes, vietos charakteristikas.

Echolotas net pasižviegdamas rodo begalę žuvies, todėl pirmas darbas - tai išsivynioti spiningą ir bergždžiai bandyti ką nors sudžiguoti. Pakeičiu guminuką blizge, po to užsegu guminukų mikromasalų sistemėlę ešeriams - vistiek niekas nekimba. Net pamirštu, kad esame draustinyje, kur, tikriausiai, gali būti ribojama žvejyba, bet gal ir ne... Na, jei niekas nekimba - prisipučiam valtelę ir iriamės patikrinti krantą. Aš iriuosi valtimi, Jonas iriasi pėsčias, nes bepučiant valtį kilo ginčas - jis, atseit, nuplauktų greičiau, nei aš mūsų valtim nusiirčiau. Vos pradėjęs laivagalio kopėčiomis leistis į vandenį, vaikinas suprato, kad čia ne Kuršmarės - vandens temperatūra tik kokie 16 C. Šiaurė, vienok... Mane be rimto reikalo į tokį vandenį ir su pagaliu neįvytum. Na, bet čia vyriškas ginčas - todėl nuplaukė jis iki kranto. Varžybų nebuvo, nes man labiau norėjosi šalia jo irkluoti, kad turėtų kur įsikibti, jei kas... Šiltas rankšluostis, apdairiai pasiimtas į valtelę, jam buvo pats tas. Saulės per dieną įkaitintos uolos padėjo atšilti, ir visai smagiai prasivaikščiojom stačiais uolėtais šlaitais, apaugusiais šimtamečiu spygliuočių mišku. Tarp tokių akmenų sunkoka su miško technika pravažiuoti, todėl niekas ir nevargsta su vėjovartų tvarkymu. Gali būti, kad medkirčių suruošiami rąstai iš tokių salų išgabenami malūnsparniais, kaip Alpėse, nes man net įsivaizduoti sunku, kaip forvarderis salose galėtų tokias akmenines kliūtis įveikti. Gal žiemą, kai ledas stoja, gal tada jie miškus tvarkosi? Medžiai seni, tačiau plonesni, nei pas mus tokio pat amžiaus eglynuose - pas mus miškų žemė kur kas derlingesnė, todėl mūsų medžiai greičiau užauga, nors pati mediena ne tokia kieta, kaip čia...

Tas vargas inkaruojantis priverčia pagalvoti apie mūsų inkarus. Ant SCORPIO jų yra trys. Pagrindinis - CQR plūgo tipo inkaras su grandine. Laivagaliui fiksuoti paprastai naudojam tikrai patikimą keturių sulenkiamų nagų žvejybinį inkarą. Šis idealiai tinka praktiškai bet kokiam gruntui, bet nemėgsta būti apsukamas. Dar vienas jo privalumų, kad tai neverk pametęs inkaras, nes jie nėra brangūs. Atsarginis Danforth tipo inkaras paslėptas kažkur giliausiai runduke ir bus reikalingas tik tada, jei vieną iš pagrindinių prarastume, arba tie du laivo nebenulaikytų peklai ir dangui su sūrymu besimaišant. Deja, visi mano inkarai šiandien laikytini morališkai pasenusiais, nes visokiausiais praktiniais bandymais jau seniai įrodyta, kad modernaus dizaino inkarai yra žymai patikimesni. Rocna, Manson, Kobra - va čia yra inkarai šiuolaikinei jachtai. Jie greitai ir patikimai griebia gruntą ir kuo labiau juos tempsi - tuo giliau jie rausiasi į dugną. Dar viena puiki jų savybė - vėjui ar srovei pasikeitus ir laivui inkaruotėje apsisukus 180 laipsnių - šie inkarai be vargo iš naujo įsikasa ir patikimai laiko laivą. Šitaip SCORPIO apsisukus šiąnakt, mūsų CQR dugnu prasivilks apie 25 metrus, kol vėl įsikabins į gruntą. Ryte tikrai nesigailėjau, į patį įlankos vidurį atsistojęs; kiek arčiau kranto - gal tie 25 ir būtų skirtumas tarp vandens ir akmens. Reiks ir mūsų laiveliui bent jau kokių 15 kilų Kobra inkarą nupirkti kaip pagrindinį, o senąjį CQR vežiotis kaip atsarginį. Vietoje kiek per mažo Danforth'o, kuris man niekad teigiamų emocijų nekėlė dėl kažkaip per mažai, mano nuomone, atsilenkiančių letenų.
large_6AFB9FA42219AC68177EB301545B9EEB.jpg
Įrengiu mūsų išmąnųjį griliuką laivagalyje, virš relingo. Stiprokas vėjas visai nepadeda kepimui, todėl prasikepam tik šiek tiek vakarienei, o didžiąją dalį vištienos suverčiam į puodą su visokiom raudonom daržovėmis bei prieskoniais ir pasidarom tokį aštrokoką troškinį. Jis mus ir laikys šiltais pilvukais rytojaus dieną, kai nuo pat ankstyvo ryto iki vakaro mirksim po žiauria liūtimi, kol plauksim iki Dalaro.

Vakarojantys savo laivuose švedai, tie, kur visa flotile prie kranto uolų prisirišę, matyt, nuo vyno jau apšilę tiek, kad pradeda dainuoti. Ramios ir linksmesnės melodijos klaidžioja virš įlankos, kol saulė nusminga už miško viršūnių. Ir tada, viskam nutilus ir temstant, toje pat kompanijoje dienos pabaigą visiems laivams paskelbė triūba grojama neskubi kariška laivo vėliavos nuleidimo melodija.
Buvo gražu.

Posted by gramas 23:49 Archived in Sweden Comments (0)

(Entries 166 - 180 of 261) « Page .. 7 8 9 10 11 [12] 13 14 15 16 17 .. »