A Travellerspoint blog

By this Author: gramas

Apie tai, kad priešų nindzės nemiega

P7010100.jpgJau para, kaip plaukiame nuo Bornholmo namų link. Sėdžiu kokpite, mano budėjimas ką tik prasidėjo, ir pro kajutės tarpdurį matau, kad Rimas nerimsta. Iš pradžių ilgiausiai kuičiasi savo gyvatyne, kuriuo virsta šturmano lova, jeigu jachtoje apsigyvena Rimas. Visai atsakingai taip sakau, nes tai mačiau dviejuose skirtinguose laivuose, Rimui kapitonaujant ilgesniuose plaukimuose.

Gyvatynas - tai gultas, kuriame į žiužį susukta patalynė, drabužiai, knygos, sąsiuviniai, visokie laidai, žibintuvėliai ir dar begalė visokio šlamšto. Einant migti, gyvatynas sustumdomas, kad Rimo organizmas tilptų į gultą, antklodė atsidurtų virš jo, o visu turtu apsikaišoma taip, kad organizmas nesiraičiotų laivui siūbuojant ant bangų.

Veiksmas kajutėje vyksta pagal įprastą schemą - viską iškilnojus gulte ir atgal susukus į žiužį, kažko ieškoma ten, kur tai turėtų būti padėta, po to ieškoma ten, kur tai neturėtų būti padėta, po to ten, kur tai būti išvis negalėtų, ir galiausiai vėl ieškoma gyvatyne. Abudu tylim, bet stebėti įdomu - bandau atspėti, ko šį kartą jis ieško. Nejaugi vėl savo jūrlapių?

Dažniau, negu norėčiau, aš pats taip ieškau, nes kai pradeda jaustis nuovargis plaukiant, daiktai ima iš tavęs šaipytis.
Pats laivas ir jame esantys daiktai turi savo gyvenimus, charakterius ir likimus. Buriuotojui pavargus, daiktų charakteris ima keistis visada tik į blogąją pusę. Patikėkit, tai yra labai blogai. Kepurės, kojinės, pirštinės, smulki elektronika, ausinės, akinių futliarai - ypač bjauraus charakterio sutvėrimai. Tu žinai, kad, pavyzdžiui, fotoaparato laidą dar vakar pasidėjai į foto/video žaislų krepšį, bet iškuiti viską - ir jo niekur nėra. Po to, gal net po kelių dienų, kai būsi praradęs viltį ir bandysi sugalvoti kur krante reikės naują laidą nupirkti - jis gali atsirasti kur nors runduke, ar maisto dėžėje prie makaronų. Ironija tame, kad laidas atsiras tada, kai tau reikės makaronų... Juk tikrai niekas iš įgulos to sumauto laido ten nepadėjo, o pats laido charakteris nėra tiek piktybiškas, kad tokią kiaulystę tau iškrėsti. Juk piktas laidas išvis neatsirastų.

"Tai ką, vėl nindzės?" - klausiu. "Nu blemba, negali būti", sako, "visą budėjimą tarpdury prasėdėjau, įėjimą saugojau".

Nindzės - tai nematomi priešai, jachtose slepiantys buriuotojo daiktus. Tie niekšai buriuotojo gyvenimo lengvesniu tikrai nedaro. Juk mums su stichija kautis, o čia še tau - Nindzės - entropijos kariai.

Jeigu laivą laikytume uždara sistema - o mūsų atveju laive yra tik du mūsų organizmai, trečia para duše nemaudyti, pusantro svogūno, šiek tiek lašinių ir makaronų, burės ir dar kalnas visokio šlamšto visuose laivo užkaboriuose; ir mūsų sistema tabaluoja ant bangų Baltijos vidury... Žinoma, kad uždara šita sistema, čia gi atskiras uždaras pasaulis ir uždara visata bei kosmosas. Uždara viskam ir visiems, išskyrus nindzes... Nes jie, bestijos, vistiek pralenda visur, saugok nesaugojęs...
Tai va, entropija yra fizikinis matas, nustatantis betvarkės lygį uždaroje sistemoje. Jei iš mokyklos dar kažką atsimenam - tai antras (buriavimo) termodinamikos dėsnis sako, kad kiekvieno jachtos reiso metu betvarkės laive dydis niekada nemažėja, bet gali išlikti toks pat, arba didėti. Jaučiat, kame kampas - betvarkė laive niekada nemažėja, ir tai mokslo įrodyta! Gal net Nobelio premiją kas nors už tai gavo. Neblogas laivas už tiek pinigo išeitų.

Tai ką daryt, juk laivyne turi būti tvarka!? Dabar taip iškart gal nieko ir nedaryk, paprasčiausiai gyvenk toliau.

Reikia daiktus laive dresiruoti, kad savo vietą žinotų. Jei tai įrankis, tai jis visada įrankių krepšyje. Jei tai pakrovėjas - tai jie visi kitame krepšyje, ir sužymėti kas ką krauti moka. Atsarginės detalės - savo lentynoje ir dėžėse, laivo dokumentai - savo segtuve, o įgulos popieriai - visada stalčiuje, ir t.t. Kiekvienas daiktas - visada ten pat. Naiviai įsivaizduojame, kad tai yra tvarka. Visiškai ne. Tokiu būdu mes nubrėžiame liniją, bet ne tarp tvarkos ir betvarkės, o liniją, kuri nustato tik pradinį mūsų laivo betvarkės lygį.

Daug iliuzijų, daiktus padresiravęs, neturėk. Per štormą jie vistiek skraidys ir į savo vietas nenusileis, stovint uoste atsipalaiduos ir šiaip iš nuobodulio klaidžioti pradės, kažkas sušlaps ir išdžiūti nesugebės...

Laikas eis, laivas plauks, o betvarkė tik didės. Fizika - tikslusis realistų mokslas.

Tąkart nindzes iškoliojom visai be reikalo, bet mes to nežinojom.
Rimas ieškojo savo jūrlapių komplekto - juos dar Klaipėdoje suvyniojo į ritinį, kurį pakrovėm į mano mašiną su kitais jo daiktais.
Iš automobilio daiktus perkrovėm į džipą, kuriuo vykom keltu į Vokietiją, iš ten paryčiui atmynėm į Olandiją, kur stovėjo ką tik nupirktas Scorpio.
Kai daiktus krovėm į jachtą - vėliau, jau plaukiant, abu buvom tikri - juk matėm tą jūrlapių ritinį daiktų krūvoje ant krantinės, todėl tikrai turi būti laive, nes džipe juk neliko. Žinoma, kad džipe neliko... Todėl, kad liko dar Klaipėdoje, užriedėjęs gilyn į automobilio bagažinės galą, kur jo ir nepastebėjom.

Nieko tokio neįvyko - parplukdė tada jis Scorpio per Olandijos kanalus "iš atminties". Kylio uoste nupirkau pora Baltijos gaublio komplektų sau, o dar vėliau atstatėm ir Rimo jūrlapių triūbos formos sistemą į pradinį betvarkės lygį.

Posted by gramas 02:54 Archived in Denmark Comments (1)

Apie tai, kad ant Lietuvos ne viskas blogai.

large_PaPaxx.jpgKasmet Lietuvos buriuotojų tarpe girdisi pasvarstymai dėl Lietuvos Buriuotojų Sąjungos (LBS) veiklos ir ateities. Kartais tie pasvarstymai net rietenomis virsta, dažniausiai dėl senų kaip Pasaulis priežasčių - dėl valdžios ir pinigų. LBS'e yra du ryškūs poliai - sportininkai ir taip vadinami kreiseristai, t.y. pramoginio buriavimo atstovai, ir abi grupės ne visada patenkintos buvimu po vienu LBS'o stogu.
Nematau reikalo kištis į kažkokių pinigų ar valdžios dalybas, bet man įdomus tas savanoriškas buriuotojų susiskirtymas į sportininkus ir kreiseristus, arba, jei, norite, į juoda ir balta. Kaip gamtoje neegzistuoja absoliučiai juoda ar idealiai balta spalvos, taip ir buriavime - manau, kad nėra to idealaus sportininko, ar absoliutaus kreiseristo buriuotojų tarpe.

Kiekvienas esame unikalus kaip žmogus, su savo individualia pažiūrų ir nuomonių sistema, vadinama pasaulėžiūra, savo patirtimi, žiniomis, išsilavinimu ir praktinių sugebėjimų išvystymo lygiu, savo charakteriu, ir savo aplinka, kurioje funkcionuojame, ją veikdami patys, ir būdami jos nuolat veikiami.

Kiekvienas buriuotojas esame kaip paveikslas, nutapytas iš daugelio spalvų. Gal per aukštom materijom čia pradėjau... OK, kad normaliam buriuotojui būtų lengviau suvokti - tai esam kaip kokteilis, suplaktas iš daug įvairaus skonio gėrimų. Kiekviename iš mūsų telpa žymiai daugiau buriuotojų, nei vien tik sportininkas ar kreiseristas. Bet tų gėrimų proporcijos apsprendžia, kas mūsų buriavime svarbiau - varžybų adrenalinas, ar kitoks buvimas ant vandens.

Žemiau bandysiu apžvelgti kai kuriuos buriuotojų tipus (nes visų niekas nežino), iš kurių mišinio esame kiekvienas sudaryti. Žaiskite proporcijomis, ir būkime visi skirtingi, nes taip įdomiau. Tik svarbiausia - sugebėkim susikalbėti, ir visi ant bangos sutilpti.

KOVOTOJAS. Vaikystė prabėgo gaudant vėją Optimiste, po to sekė progresija sportinių klasių jachtutėse. Kai treneriams reikalingas amžius baigėsi, organizmas nebegalėjo normaliai funkcionuoti be reguliarių varžybinio adrenalino dozių. Laivas jam, kiek nuosavas, ar priklausantis kitam savininkui - tik kovos mašina, reikalinga pergalei išplėšti. Gerai išstudijavęs balų skaičiavimo sistemas, ir nuolat priekaištauja konkurentams dėl neteisingai nustatyto laivo balo.

ROMANTIKAS. Jam smagiausia plaukti į niekur, nes pats plaukimas yra tikslas, o ne galimybė nuplaukti į kokį nors tikslą kaip vietą. Vos tik jis ateina į laivą - ir jau yra vietoje. Laivas jam - draugas ir gyvenimo partneris, o gyvenimas - tai kelionė. Lengvai atpažįstamas pagal polinkį fotografuoti saulėlydžius ir bandymais į kadrą pagauti tą didžiausią bangą (bergždžias užsiėmimas, kaip žinia...) Slepia savo įprotį kalbėtis su laivu, nes žino, kad tai šizofrenijos simptomas. Nuolat rausia internetą, ieškodamas kitų buriavimo romantikų kelionių po Pasaulio vandenynus aprašymų, ir jam atrodo, kad taip rengiasi pats kada nors išplaukti į savo gyvenimo kelionę. Dažniausiai taip ir lieka niekur neišplaukęs, nes norint plaukti reikia plaukti, kaip sakė vadas Mao, o ne raustis.

ACHTUNGAS. Jo ego minta ne lašiniais, o kitų žmonių dėmesiu (vok. achtung). Begalinis troškimas atsidurti dėmesio centre jį verčia nuolat stengtis būti matomu, viską organizuoti ir pan. Labai kenčia, kai fiziškai neišgali vienu metu būti keliose vietose ir visur siurbti dėmesį į save. Dėl savo hiperaktyvumo labai naudingas buriavimo procesui; bet dėl menkiausios galimybės garsiai patrimituoti apie savo asmeninius laimėjimus ir nuopelnus, kartais pasirengęs aukoti daug, įskaitant ir sąžinę.

GURU. Labai dažnai viską žino geriausiai, bet kiek rečiau suvokia, kad pats tik mokosi visą gyvenimą. Jo nuomonėmis daug kas remiasi pagrįsdami savo tiesas, nes jį visi žino kaip Mokytoją. Ta GURU išmintis yra pasiskolinta iš RYA literatūros, ir tik iš dalies nuosavos patirties suformuota, bet jam atrodo, kad to nesimato per švytinčią Mokytojo aureolę. Paskutinį dešimtmetį kai kurie GURU savo švietėjišką veiklą pastatė ant verslo bėgių, ir sugeba iš to išgyventi, tuo įrodydami, kad ne viskas ant Lietuvos yra blogai. Nusipelno visuotinio pagerbimo, nes GURU yra pagrindiniai buriuotojų vsuomenės jaučiai-reproduktoriai, kasmet savo inkubatoriuose iš "čemodanų" išperinantys gražų pulkelį buožgalviukų - naujų buriavimo entuziastų. GURU pats plaukia tik norėdamas iš to uždirbti, nes su juo neplaukęs, dažniausiai taip ir liksi buožgalviu dar pusmečiui (arba kol susiprasi), per egzaminus nepatapdamas II eilės entuziastu.

PIJOKAS. Normalus lietuviškas savaitgalinis alkoholikas, kišenėje laikantis visus receptus, kaip išvesti pasaulį iš ten, kur šis neišvengiamai ritasi. Jeigu kur nors susiruošia plaukti, tai tik netoli, tarkim iki Nidos, nes ten gastronomas netoli uosto. Kartais plaukia apie plūdurus, šnapsą gausiai skiesdamas adrenalinu. Savim nepatenkintas nes geria, tai normaliame Žemės žmonių pasaulyje sau vietą randa sunkiai. Todėl geriausiai jaučiasi savo jachtoje, kur visada atvyksta su draugais. Čia pasaulis gerokai sumažėja, ir jis yra čia vadas, arba darnios komandos dalis. Savo laivo kokpite gali baubti iki paryčių, o prieš audrą būtinai paliks virves plaktis į stiebą. Gavęs tokį kaimyną, visada būk pasirengęs padėti jam prisirišti uoste, ar atsišvartuoti prieš išplaukiant - ne dėl mandagumo, o todėl, kad jei pasistengsi - tavo paties laivo remontas kainuos pigiau.

VIARSLYNYKAS. Jachta - tai priemonė užkalti pinigų. Plukdo žmones po Kuršmares ar žvejoti į jūrą, dirba ant kitų žmonių laivų samdomu škiperiu ar įgulos nariu. Plaukęs yra bet kuo ir visur, pažįsta visus. Pergyvenęs visus štormus ir audras, per jūras saugiai pervežęs šimtus "čemodanų". Jo laivas dažniausiai atrodo apleistas, nes uždirbtus pinigus išleidžia bandydamas iš mirusių pakelti kokią nors kitą jachtą, arba kaupia, ketindamas įsigyti laivą, kuriuo galės uždirbti dar daugiau pinigų.

VIENIŠIUS. Yra išardęs ir vėl sumontavęs visas laivo sistemas ir įrengimus; ne tam, kad gedimą sutaisyti - o kad įsitikinti, jog galės tai padaryti jūroje būdamas vienas. Šiaip plaukioja nebūtinai vienas - žymiai dažniau su draugais ar šeima, bet iš tikrųjų užskaito tik plaukimus, kai gali sau pačiam įdodyti, kad dar turi parako "parahiernicoj" ir gali pavaryt, kai reikia. Nors niekam kitam tie įrodymai nereikalingi...

MANEKENAS. Jachta jam - išskirtinio statuso visuomenėje ženklas. Todėl stengiasi švartuotis laivagaliu į krantinę, kad visi matytų, kaip atsileidęs jis kokpite (ant podiumo) gurkšnoja alų, atseit nematydamas nuo krantinės į jį pavydžiai spoksančių runkulių su runkuliukėm. Jis irgi yra ženklas, kad ant Lietuvos ne viskas blogai. Plaukia tik tikslu pastovėti prie kito uosto krantinės, t.y. parodyti save. Jei galėtų - turėtų po jachtą kiekviename uoste, ir plaukti niekur nereiktų išvis. Kartais apsipyksta su savo Manekene, nes šiai degintis tenka ant priekinio denio, kuris yra mažiau matomas nuo krantinės.

SODININKAS. Perka apysenį laivą, nes tuomet dar juos gamino tikri meistrai... ir daug pastangų įdeda, pakeldamas jį iki normalaus lygio. Žino ir džiaugiasi, kad laive nuolat kas nors genda, ir visada bus ką remontuoti. Visada turės laive reikiamą įrankį, visada pasirengęs jį paskolinti, ar padėti remontuojant kitą laivą. Todėl ir jam pagalbininkų netrūksta. Sodininkai, tie kurie Augytojai normalių žmonių pasaulyje, gali išdrabstyti mašiną mėšlo, ir vos atrėplioję vakare iki sofos, džiaugtis kad šitaip gerai diena praėjo. Sodininkas jachtų pasaulyje dažniausiai plaukia mediniu laivu, kas yra atskiros jachtininkų kastos ženklas. Tik medinis laivas garantuoja sodininkui būtiną techninių problemų kiekį. Dėl to problemų kiekio plaukia mažai, tačiau labai gerai įvaldęs anglišką buriavimą - laivą prisirišęs namų uoste, su alumi ir kitais sodininkais, susodintais jachtos kajutėje. Spėjama, kad iš to susodinimo prie alaus ir kildinamas Sodininko pavadinimas jūros žmonių pasaulyje.

HIPIS. Laivas tiek apleistas, kad neretai nuostabu, kaip jis išvis laikosi ant vandens. Hipis lengvai bendrauja, yra komunikabilus, iš toliausiai atbėgs padėti prisišvartuoti naujai atvykusiai jachtai. Nuolat trinasi uoste, pažįsta daugelį, žino visas naujienas ir paskalas. Todėl dažnai kitų buriuotojų pavaišinamas alumi ar šašlyku, kas pradeda prastumti tą dieną. Būtinai paprašys paskolinti kokį įrankį, ar siūlų burėms palopyti, ar hermetiko varvančiam langui užklijuoti... Stengiasi kuo daugiau laiko praleisti uostuose, nes bijo, kad išplaukus kas nors suluš, o remontui lėšų juk nėra... Visą sezoną gyvena laive, kartais krante verčiasi atsitiktiniais darbais, kad užkaltų maistui ir laivo stovėjimui uoste apmokėti. Maždaug liepos mėnesį pradeda ieškoti moters, kad galėtų pas ją peržiemoti; privalumas - moteris turi gyventi dviračiu įveikiamu atstumu iki vietos, kur laivas bus žiemai iškeltas ant kranto.

TURĖTOJAS. Pats paslaptingiausias buriuotojo tipažas. Tvarkingai atsiskaito už uosto paslaugas, jachtą kiaurus metus laiko ant krantinės, arba sezono pradžioje nuleidžia į vandenį, o pabaigoje - kelia į krantą. Tačiau kam tai daro - net pats nežino, nes laivu niekur neplaukia. Matyt, esmė yra pačiame laivo turėjime ir teorinėje galimybėje bet kada išplaukti, jeigu to panorėtų. Sąlyginai aukštas Turėtojų skaičius buriuotojų bendruomenėje irgi įrodo, kad ant Lietuvos ne viskas blogai.

VIRŠININKAS. Praeityje aktyviai buriavo, bet paskui atsibodo. Kadangi jau turėjo jachtos kapitono licenziją ir buvo įpratęs vadovauti visiems, tai lengvai gavo organizacijoje vietą iki gyvos galvos. Jam atrodo, kad nuo jo sprendimų kažkas priklauso, todėl tik sprendžia, o nieko nedaro tų sprendimų įgyvendinimui. Pats skleidžia gandus, kad Viršininkai dirba visų buriuotojų labui nepadėdami rankų, tik tas darbas vyksta valdžios koridoriuose slaptai ir paprastam buriuotojui yra nematomas. Gali būti palyginamas su H.Velso aprašytu Nematomu Žmogum, tik tas nemokėjo taip skardžiai klyktelėti GERO VĖJO! per regatų nugalėtojų apdovanojimus.

JŪREIVIS. Taip pavadintas todėl, kad nuolat eina prie jūros. Jis be galo myli jūrą, nors gyvena toli nuo jos. Kiekvieną vasaros savaitgalį važiuoja tiesiai į Nidą, arba atplaukia iš Mingės dar penktadienį vėlai vakare, kad šeštadienį nuo pat ryto galėtų užsiimti tą vietelę kopose prie jūros. Nakvoti grįžta į laivą. Gerai pasiskaičiavęs kaštus, ir žino, kad Nidoje gyventi savo jachtutėje yra gerokai pigiau, nei kažkur Purvynės garažuose. Plaukti iš Mingės irgi pigiau, nei važiuoti per Neriją automobiliu. Esant nepliažiniam orui, darosi nestabilus ir gali virsti kitu, aukščiau minėtu tipažu.

Posted by gramas 04:01 Comments (0)

Apie tai, kaip mes spinakerį kėlėm

Į PaPa'23 - tradicinę trečiadienio regatą, išsiruošėm tryse. Aš buvau laivo vadas, kartu plaukė ir retkarčiais mane pavadavo autopilotas vardu Meška, na ir Scorpio plaukė, nes jam priklauso - juk jis yra laivas!

Dalyvavo aštuoni laivai. SCORPIO finiše buvo trečias, po jachtų Afroditė (I vieta) ir Omega (II vieta). Šį kartą pavyko į video pagauti veiksmą, kai plaukdamas vienas keliu spinakerį. Vakaras buvo beveik be vėjo, tai tas spinakeris labai tingėdamas dirbo, vis timpčioti ir žadinti jį reikėjo. Buvo tamsu jau, kai leidau tą burbulą žemyn, tai į video tas momentas ir nepapuolė. Kada nors kitą kartą, gal.

Už puikų pasirodymą regatoje, nulipęs nuo vandens, iškart save apdovanojau kaušu alaus Eglės le'storane.

Posted by gramas 07:44 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip kalendorius į savaitgalį sutilpo. +Video

Visiems, kas mėgsta gamtoje laiką leisti, retkarčiais nutinka, kai orai parodo visus metų laikus per vieną dieną. Šį kartą mums visus keturis metų laikus gamta davė per abi savaitgalio dienas. Šeštadienį buvo vasara, nors ir vėjuota; o sekmadienį gavom pusvalandį žiemos su ledais, rudens su vaivorykšte ir vėl vasaros su ryškia saule ir šiltu vėju. Pavasaris pasiklydo kitur, arba tiek silpnai išreikštas buvo, kad mes jo kažkaip nematėm. Problema musyse, nes jis tikrai buvo. Kas per kalendorius be pavasario?

SCORPIO buvo užsistovėjęs uoste pora savaičių, nes reikėjo sulaukti, kol sugedusią Furlex'o (burės suvyniojimo mechanizmo) detalę gamintojas iš Švedijos pakeis. Firma SELDEN ir jos atstovas, jachtos LIETUVA kapitonas Osvaldas, nepavedė, ir dar praėjusio trečiadienio regatoje SCORPIO plaukė jau su veikiančiu Furlex'u.
Ta proga dar gerokai prieš savaitgalį Lolita suplanavo mūsų poilsį ant vandens stiliumi "nesvarbu kur, bet kad tik plaukti", o jachtos LOKIUKAS škiperis pasiūlė man per savaitgalį suplaukti iki Liepojos ir atgal regatoje "Rudeninė Baltija" jo laivu. Iš vienos pusės buvo šeimos argumentai, kad ilgai niekur išplaukę nebuvom ir jau reikia, o iš kitos - kad tai paskutinė šiemet jūrinė regata, ir būtinai reikia į jūrą su būriu kitų laivų išpulti. Du svarbūs "reikia".

Apsispręsti padėjo prognozės - šeštadieniui sinoptikai siūlė puikų orą ir pietų vėją smagiai kelionei į Liepoją, tačiau sekmadienį vėjas turėjo suktis ir pūsti labai stipriai iš pietvakarių ir vakarų. Sekmadieno buriavimas jūroje, grįžtant iš Liepojos, turėjo kaip reikiant patikrinti žmones ir laivus - vienų tvirtumą, kitų sugebėjimus ir ištvermę.
LOKIUKAS labai nesivaiko sportino rezultato buriavime, todėl jo škiperiui Artūrui pasakiau, kad jūra niekur nedings ir po regatos, o mes į ją galėsim išplaukti, kai sąlygos bus labiau palankios ir nereikės laivo laužyti, ar burių draskyti. Laivo nelaužyti sutiko, bet kažkaip be entuziazmo, tai sutarėm pasimatyti Nidoje ir tai aptarti.

Mudu su Lolita sumąstėm pažiūrėti regatos startą šeštadienio ryte, po to plaukti nakvynei į Nidą, ir grįžti Klaipėdon sekmadienį. Plaukimas į Nidą, prieš vėją, visą kelią varikliu. Nieko nuobodžiau turizmo prasme Lietuvos buriuotojas sugalvoti ir negalėtų, bet po dviejų savaičių krante jau pats buvimas ant vandens yra dūšiai atgaiva.

Regatos startas buvo suplanuotas uosto akvatorijoje; laivų buvo dvi grupės - sportininkų plaukimas Klaipėda-Liepoja-Klaipėda, ir klubinė grupė su trumpesne distancija - iki Būtingės ir atgal. Jachtos ruošiasi startui, ir matome, kad visi startuos su spinakeriais. Didelis pulkas jachtų su margaspalviais spinakerių burbulais, šniokščia pavėjui - vaizdas tikrai bus įspūdingas. Tai pamatyti nusprendžiame už uosto vartų jūroje, kur jachtų pulkas pasitiks nemenką bangą.

Ta banga - viena iš Klaipėdos uosto bėdų - kai vėjas sukelia bangą nuo švedų kranto tiesiai į uosto vartus, ji, iš gilumos atsiritus iki seklesnių uosto prieigos vandenų, savaime gerokai padidėja, kartais lūžinėti pradeda. Prieš pat uosto vartus ta banga dar susiduria ir su iš marių išeinančia srove, ir virsta tokiais ožiais, kad net didelį laivą gali nejuokais papurtyti.
Mūsų uosto molai pastatyti taip negudriai, kad į uostą įsiritusi banga neužgęsta įplaukos kanale, tačiau palieka keliauti gilyn į uostą, pilna jėga besidaužydama į krantines. Dėl interferencijos reiškinio tos atšokę bangos kartais savo energiją sudeda į krūvą tiek, kad gali net giliai uoste esančius prie krantinių pririštus laivus nuo švartlynių nutraukti ir daug bėdos pridaryti.
Būtų Klaipėdos uostas už eurorublius pasidaręs saugų maišo formos baseiną jūros bangai gesinti, su dviem vartais - žymiai saugesnis ir svetingesnis šiandien būtų.
Devintos klasės fizikos kursas - prieš didelių pinigų magiją, panašiai kaip vykusi uosto gilinimo epopėja - norėjosi daug ir greitai. Iš olandų uostininkų teko šią jau labai seną istoriją girdėti, kai juos su protingos įplaukos projektu mūsų gudragalviai į krūmus nuvarė, nes konkursą reikėjo laimėti tam, kas labiau norėjo.
Nereiktų dabar prieš štormus tankerių nuo Naftos Terminalo, ar KLASCO krantinių lauk į atvirą jūrą varyti.

Įdomus dalykas dėl bangų - vizualiai mums atrodo, ir vaizdžiai sakome - bangos ritasi, keliauja, skuba... Iš tikro - tai vandens masė bangoje niekur nejuda, bent jau tol, kol banga lūžti nepradeda. Vandens molekulės, paviršiuje vėjo išjudintos, svyruoja tam tikra amplitude niekur nekeliaudamos, ir pastumia, t.y. perduoda energiją kitoms molekulėms. Tos - energiją pasuoja dar kitoms, paskui tų judesių momentai sutapti pradeda, ir judesio energija sumuojasi, banga įsisiūbuoti pradeda. Tada jau didesnė energijos masė keliauja vandens paviršiumi, vis papildomai energija iš vėjo pamaitinama... Taip ir ritasi tie energijos volai, mūsų bangomis vadinami. Tik lūžtančios bangos keteroje bangos paviršius purslais virsta, kurie ima ristis paviršiumi, o visa pagrindinė vandens masė siūbuoja daugmaž vietoje, niekur nekeliaudama. Kitas dalykas yra srovės, jau vandens masę keliauti priverčiančios, bet čia jau labiau vandens lygio ir atitinkamai slėgio klausimai, o ne vėjo ir bangų.

Pasikeliam grotą, jungiam variklį, ir skubame už vartų į jūrą. Pasitinka visai smagi banga, kai kurios iš jų apie 2 metų aukščio. Vėjas pučia iš Pietų, o banga likutinė, vis dar iš Pietvakarių. Netanki banga, išvairuoti tokią lengva.

Čiuožinėjam bangomis; bet nenorime pasipainioti lenktyniaujančioms jachtoms, nes uosto prieigose vietos manevrui ir taip nedaug, o čia dar pora didelių laivų taikosi į uostą užeiti. Tiems irgi ant kelio painiotis negalima, kad nesutryptų. Uosto eismo tarnyba vieną iš tų geležinių įleidžia, o olandų laivui liepia palaukti kol sportininkai išplauks, ir tik tada į uostą užeiti.
Taip ir sukiojamės kiek atokiau nuo uosto vartų, kur saugiau ir bangos aukštos nebėra - aišku, kad su mūsų video įdomesnių vaizdų pagauti iš tokio atstumo nepavyks.

Jachtoms beišpuolant į jūrą, spinakerių pūslės čiaudėti ima - jachtoms lipant į bangą, ir po to smunkant žemyn, spinakeris išleidžia orą, po to vėl su trenksmu prisipildo. Tie smūgiai gana stiprūs gaunasi, ir visai rimtai patikrina burių, stiebo tvirtinimo ir laivo korpuso tvirtumą. Šioje regatoje burės plyšinėjo daug kam, viena jachta stiebo neteko, kita vairo... Geležį ir skudurus sutvarkyt galima, o traumų nebuvo, tai viskas baigėsi kaip ir sėkmingai.

Tiek to starto ir tematėm, nes iš tolo stebėjom - praplaukė dvi grupės jachtų, o mes sukome atgal į uostą, ir murzinu marių vandenėliu nušiaušėm Nidos link.

Miškai Kuršmarių krantuose ir švendrynai dar vasariškai žali, tik po pirmųjų šalnų jie pradės įdomiau spalvomis puoštis. Visi rudens grožiai dar bus, ir mes juos pamatysim, nes SCORPIO dar į krantą žiemoti neskuba.

Nidoje švartuojamės vakarop, pakrantės a'la žvejo sodyboje vakarieniaujam dar šiltu karšiu su saikingai šaltu alumi. Pabambėjom dėl už žuvį sumokėtos kainos - suplojam 20 Lt už puskilio karšį, dar panašiai tiek už sterkioką, už paltuso uodegą, ir kai pradedam šeimininką juokais gėdinti už kabantį mažiuliuką sterkiuką (tokie mažiai yra nelegalai, juos paleisti privalo) - gaunam tą neužaugą magaryčių. Žvejams rūkyklos moka po 2-3 lt už kilą karšio. Nuo mūsų engia dešimt kart daugiau. Klaipėdoje toks Rusnėje rūkytas karšis - perpus pigiau... Atrodytų kaip lupikavimas, tačiau pasirodo, kad Nidoje tai yra visiškai teisinga rinkos kaina. Kol mes smaguriavom išties fantastiškai skania žuvim, per tą pusvalandį visa kabykla, buvusi pilna karšių, sterkų, ešerių ir paltuso uodegų, buvo išparduota. Ir vis nauji klientai ėjo žuvies prašydami. Jei rinka tokia - būtų kvaila kavinei ją dempinguoti ir tą pigesnį klientą vilioti. Pirmą kartą mačiau klestintį verslą iš paltuso uodegų - bet mums mandagiai paaiškino, kad paltusų kūneliai buvo likę kažkur le'storane, o į rūkyklą prisidavė tik uodegos... Pats skanumas jose ir beesantis... Kurgi ne, mūsiškis karšis yra skanumas, o ne kelis kartus šaldytas paltusas...

O veikiančių le'storanų Nidoje sumažėjo radikaliai, sezonui pasibaigus, ir jie visi dabar pilni, daugiausiai rusakalbio turisto. Pasienio režimo lengvatos - gyveni sau Kaliningrado srity, savaitgaliui įsimeti į mašiną vieną kitą bloką cigarečių, kanistriuką benzino - ir mūsiškoje ES dalyje konvertavęs savo turtą į litus, užsimoki kainos dalį už savaitgalį šeimai, ar su meiluže artimąjame užsienyje, kaip jie mus vadina. Win-win situacija, kaip anglosaksai pasakytų - visi laimingi. Nidai pajamų sezonas prasitempia, o kaimynas pailsėjęs į Nasha Rasha patenkintas sugrįžta, ir Putinui BVP tą savaitę daugiau pagamina. Nebūtų patenkintas - nebūtų to turisto čia tiek daug.

Pavakarieniavę, aplankome Nidos pagrindinį traukos centrą - gastronomą vardu Maxima, ir vakarojam jachtose.
Nidos kultūrnamy vyko kažkoks netautiečių jaunimo renginys, tikriausiai apie tai, kaip išgelbėti pasaulį. Vakarop pasaulio gelbėtojai marių pakrante pėdino link kopų, alaus bambaliais nešini. Įtariu, tai jie nuo kopos naktį tuos popierinius balionus su žvakėm užleido, marsiečių mėnuleigiais apsimesdami. Bet mūsų taip lengvai neapgausit...

Iš ryto buvo žiema. Krito daug ledo iš dangaus. Naktį užslinkęs audros frontas suvarė jūrines žuvėdras nakvynei ant Nidos marinos molo. Krušos ledai, čaižantys vištos dydžio paukščius, į paniką varė žuvėdrų jaunimą - ar jie užsimerkti nemoka, ar galvos po sparnu paslėpti, nežinau, bet tie dar vaikiškų spalvų paaugliai gerokai supanikavę buvo dėl ledo iš dangaus, pirmą kartą patirto.

Atsirišame lyjant, ir išplaukiame tiesiai į sparčiai dangumi bėgančius škvalinius juodulius. Vėjo daug, škvalų gūsiai dar padaužo, bet esame netoli priešvėjinio kranto, tai bangos daug nėra. Vienas iš škvalų, ginkluotas griaustiniu su žaibais, sudrausmina tiek, kad visai nuleidžiu pilnai rifuotą grotą, ir palieku nediduką gabalėlį genujos. Užtenka ir tiek burės - greitis 6 mazgai ir daugiau. Tokiomis sąlygomis man genuja saugesnė burė - grotą ilgiau trunka kol nuleidi, reikia ant laivo antstato eiti, kai viskas skraido ir švilpia - o genują gali sau kokpite sėdėdamas staigiai suvynioti pilnai, jeigu prireiktų, ir išlaukti, kol škvalo gūsiai išsipūs. Vis pagalvoju apie jachtas ir žmones, keliaujančias jūroje dabar - ką jiems reikia daryti, jei čia, prie marių kranto, to džiaugsmo užtenka pilnai?

Grįžę į Klaipėdą, ten vėl vasarą radom.
Vakare sėdim terasoj prie arbatos, ir geras jausmas namo sugrįžti, o ypač - po kiek smarkesnio plaukimo...

Posted by gramas 04:28 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip PaPa'i plaukia

Klaipėdos buriuotojai jau visi žino, kad PaPa'i - tai ne tik smagūs moters korpuso apvadų apvalumai, bet ir kiekvieną trečiadienį vakare vykstančios regatos.

PaPa'i - tai PAvakario PAsiplaukiojimai. Sportininkams puiki proga pasitreniruoti, o mums, turistams - praleisti vakarą buriuojant ir trupinėlį to varžybų azarto pajusti.

Visi, kas netingi tą vakarą buriuoti - pasitikrina dvasinio regatos tėvo Audriaus, b/j PIRANIJA svetainę, ten sužino kuri jachta kokiu laiku startuos.
Starto linija visada ties Dangės žiotimis, šalia uosto farvaterio; ten pat ir finišas. Posūkio vieta -pagal susitarimą ir oro sąlygas: pilna distancija iki raudonos Nr.3 bojos už Kiaulės Nugaros salos, arba arčiau - kai nėra vėjo.

Šį kartą vėjo daug nebuvo, o srovė mariose labai stipri. Todėl taip lėtai ir kapstėmės laviruote iki Kiaulės Nugaros, ten apsisukę jau sutemus, skleidėm spinakerius ir sparčiai parčiuožėm atgal.

Skubėti buvo kur - kaip visada, marinos le'storane po plaukimo įvyksta įgulų susibėgimas - šventas reikalas. Aptariam naujienas, kaušą alaus apverčiam. Arba neapverčiam. Kai atėjau vakar, laivą pririšęs - atrodė, kad į vestuves papuoliau - stalas per visą trobą, viskas dūzgia, PaPuasų pilna, akys blizga, nuotaika teisinga per kraštus lipa.

Vakar vietos šeimininė Eglė pareiškė, kad visiems PaPų dalyviams nuo šiol le'storanas suteikia 15% nuolaidą kiaurai per visą meniu. Priešintis nebuvo šansų ir teko sutikti.

Vakar ant SCORPIO buvo remonto darbų diena - bures nuimti, stiebą nuleisti, Furlex'ą pakrapštinėti, vėl stiebą į vietą statyti, bures kelti...
large_IMG_0290.jpg
Beveik iki pat regatos nebuvo aišku, ar suspėsiu. Gerai, kad Jonas padėjo. Suspėjau kažkaip, bet plaukėm tik dviese - SCORPIO ir aš, mat Jonas į savo treniruotę pasiplovė.
Visai smagiai plaukti gavos, vakaras kažkos vasariškas buvo; beje, pirmąkart vienas būtent tamsoje su spinakeriu prasinešiau.
Aha, buvo dar vienas pirmas kartas vakar - video GoPro HERO2 bandomasis plaukimas.

Mūsų uostas temstant, rudens vakarą šiltą:

Posted by gramas 06:53 Comments (2)

Apie tai, kaip smagu rojaus rūmuose gyventi

large_coupephot.jpg

Kai kranto žmonėms pasakoju apie mūsų buriavimą ir keliones po burėmis, neretai krenta toks klausimas - ar neankšta ten jums, nedideliam laivelyje (8,5 x 3), kai reikia pora savaičių net tik įgulą, bet ir mantą bei atsargas sutalpinti? Tada skubu juos nuraminti - taigi nei kiek ne ankšta, juk SCORPIO - tai 4 kambariai ir kiemas! Forpiko kajutė priekyje su dvigule lova bei lentynomis mantai, po to wc su dvejomis durimis pilnai nuo viso pasaulio atsiriboti ir kūrybingoje vienatvėje pabūti - vėlgi ten yra sieninė spinta su kabykla rūbams, prausykla ir spinta po kriaukle ir virš; po to kajutė su sulankstomu stalu centre ir gultais šonuose, vienas gultas lengvai virsta dvigule lova, kitas gultas - viengule; su pakankamai sandėliavimo erdvės po gultais ir sieninėse spintose; ir, žinoma, mano šturmaninis sulankstomas stalas (labai patogu, kai gali užversti jį stovint uoste) ir škiperio gultas, atsiprašau - kapitono miegamasis.. O kiemas juk kokpite, jei reikia, gali būti stogine ir papildomu tentu nuo kritulių apsaugomas. O dar... Dar kokpito runduke masė vietos kuro atsargoms, visokiai kitai mantai, virvėms, fenderiams ir kt. šlamštui, kurį vežiojiesi, nes kada nors juk gali prireikti. Dar variklio skyrius, kuriame irgi visokio bagažo telpa... Oij, mūsų tik trys keliaujam, tikrai ne ankšta, vietos viskam užtenka, ir dar svečiui liktų, jeigu prireiktų!
large_IMG_4517.jpg
large_Variklio_skyrius.jpg

Va šitaip aiškini tam abejojančiam, kad mūsų skiedrelė tikrai gali mūsų gyvenimą talpinti.

Taip jei atvirai - tai gerokai padailintos teisybės porcija mano atsakyme yra. Jachtose mes gyvename V Tesnote, Da Ne V Obide, kas lietuviškai reiškia subinėm trinamės, bet dar nesimušam. Mums ant SCORPIO dar lengva nesimušti, nes šeimos įgula esam. Tačiau, jei dvi savaites reikia su svetimais žmonėmis laivelyje sugyventi - tai nori nenori, bet atsiranda kiek psichologinio, tiek dalykinio pobūdžio reikalų.
Problemomis tų dalykų nevadinu, nes tai labiau užduotys, kurias privalai išspręsti, nes jeigu neišspręsi - kitos alternatyvos yra tik dvi. Arba tu pats pasitrauki, arba sukeli laive maištą, ir pašalini tą, kuris tau labiausiai savo buvimu ten trukdo. Čia jau tokio lygio kraštutinumai, kad jei tokius net svarstyti galėtum - tu geriau lik namie, ir niekur plaukti tau nereikia.

Psichologinio pobūdžio užduotys labiau susiję su taip vadinamu suderinamumu. Kartais gal ir žinai, kad žmogaus, su kuriuo įguloje plauksi, nelabai "virškini". Tai čia dar krante tau nelabai sekasi su juo bendrą kalbą rasti - tai turi žinoti, kad laive, įpusėjus jei ne pirmai, tai antrai savaitei buvimo kartu mažoje erdvėje, tas kalbos neradimas gali virsti visai kita nesugyvenimo ir nesuderinamumo dimensija.

Prieš plaukimą verta pačiam ramiai pamąstyti, ką tu ketini daryti, kai pats būdamas arti ribos - pervargęs, gal alkanas, gal sergantis - pajusi, kad ką tik tave be galo be krašto užkniso viskas. Komanda, jūra, lietus, prirūgę niekad neišdžiūvančios kojinės, kiaurai permirkę šturmės kelnės, kurios dar naujos, kainavo XXX ir turėjo būti sausos; nuovargis, chroniškas miego trūkumas ir lėtai kaip smala varvantis budėjimų laikas.
Ir tada po savo budėjimo pamainos lendi į kajutę poilsiui, ir randi kieno nors pribezdėtus kalsonus ir maikes-šmaikes ant tavo lovos išdraikytas... ar vidury aslos ant praėjimo nudrėbti kažkieno batai, ant kurių tamsoje būtinai basas užsirioglinsi... tada paimi tą batą, užsimoji juo, jau žiebsi įsivaizduojamam priešininkui... Ir va čia reikia mokėti kitą bangą savo galvelėje, kuri dar valdo tą ranką su batu, įjungti. Smulkmena, batai ant tako - bet svarbus momentas tuo pat metu, nes dabar ir paaiškės, ką ketini su ta savo smulkmena toliau daryti. Gali ją išpūsti iki globalaus konflikto, kurio metu visiems paaiškinsi kas yra kas, o jie tau irgi paaiškins... Bet gali ir sutaupyti kokius 25.000 savo nuosavų neuronų, kurių atsargos, kaip žinia, mūsų smegenėlėse yra baigtinės ir nelabai atsistato. Sveika žinoti, kad kas benutiktų - tu visada turi galimybę rinktis. Ir jeigu pats, būdamas išsekęs kiek morališkai, tiek fiziškai, dar sugebi kažkur savyje tą likutį jumoro jausmo surasti - kabiniesi į jį kaip į šiaudą, kad iš savo tamsos išplaukti. Ir visada išplauki.

Daugiau už mane buriavę žmonės labai įdomių istorijų gali papasakoti, kaip ir ką tokiose ir panašiose situacijose žmonės renkasi, ir kokie tų pasirinkimų rezultatai būna; tik paklausti netingėkim.

Dalykinio pobūdžio reikalai - dažniausiai susiję su įgulos narių kvalifikacija, ir jei kas nors kažko nemoka, tai kapitonas gali pamokinti. Jei kažkam atrodo, kad jau moka ir gali jis viską, ir jau gali kitus to visko išmokinti - vėlgi kapitonas tam galėtojui paaiškins, kur reikia atsipalaiduoti ir savo nosies nekišti... Man atrodo, šie dalykiniai reikalai žymiai lengviau už psichologinius sutvarkomi.

SCORPIO receptas bendram sugyvenimui - kuo mažiau siurprizų. Žmonės nemėgsta siurprizų. Mes tik per gimtadienius ir Kalėdas norime siurprizų, nes naiviai tikime aplinkinių sveiku protu ir palankumu mums. Mes norime ir laukiame siurprizo, nes nujaučiame, kad šventės proga kiaulės jie mums nepakiš. Kartais nepakiša.

Todėl SCORPIO škiperis prieš plaukimą labai kantriai aiškina taikaus sugyvenimo taisykles. Kad būtų kuo mažiau siurprizų. SCORPIO taisyklių yra labai daug, nes gyvenimas margas. Jums reiktų kartu plaukti, ir kartu pagyventi, kad jas visas sužinoti. Jei kapitonas ėmė elgtis ne pagal taisykles - įgulos narys turi teisę paklausti, kodėl kapitonas taisykles pažeidžia. Kartoju - paklausti; jaučiat skirtumą? Gerasis Kapitonas dažniausiai viską supranta teisingai, ir ima elgtis pagal taisykles. Jeigu ne - vadinasi, situacija yra nestandartinė, ir visi privalome būti kantrūs bei išmintingi.

Valdžios piramidė ant SCORPIO yra labai sudėtinga, nes Kapitonas tuo pat metu yra ir Tėvas, bei Vyras. Kapitonas visada teisus. Bendrąja prasme, vyras visada teisus, ir jei moteriai atrodo, kad vyras yra neteisus - tai čia yra ne jos vyras. Ant SCORPIO Moteris irgi yra Jūreivis, todėl Kapitonas vėlgi už ją atsakingas ir visada teisus. Tėvas irgi visada teisus, nes yra atsakingas, bent jau iki jūreiviui 16 sukaks. O kai sukaks 16 - atsakomybė vėl pereis Kapitonui, ir Jūreivis vistiek elgsis pagal taisykles. Žinau - siaubas ir diktatūra, bet niekas ir nesakė, kad bus lengva!

Kаs yra lengva ir kas ne - atsakymų yra dabar skaitomoje Clay Blair knygoje "Hitler's U-Boat war: The HUnters, 1939-1942". Šios knygos imtis paskatino šią vasarą Peenemunde , Vokietija, aplankytas rusų povandeninis raketinis laivas. Tai čia buvo praktiškai mūsų laikų laivas, o II Pasaulinio Karo išvakarėse juk povandeniniai laivai ne tik mažesni, buvo, bet ir techniškai mažiau pažengę. Apie įgulos komfortą ten nė kalbos būti negalėjo.
Mūsų SCORPIO yra rojaus rūmai, lyginant su tuo, ką to meto povandenininkai po mėnesį ir daugiau reise išgyvendavo.

Dar prieš karą į vandenį nuleistas U-30, vidutinio dydžio VII Tipo povandeninis laivas - tokio tipo laivai buvo Denico pagrindinė smogiamoji jėga vaikantis sąjungininkų konvojus.
Išoriniai matmenys 63m ilgio, ir 5.7m pločio.
Vidinis korpusas, su reguliuojamu slėgiu - apie 43m ilgio ir apie 3m pločio (platus tiek pat, kaip mūsų SCORPIO).
Įgula 44 jūreiviai ir karininkai.
large_DWWilhelmshaven.jpg

Priekinėje vidinio korpuso dalyje buvo keturi torpedų aparatai, ten pat buvo ir 10 torpedų - keturios aparatuose, ir šešios sandėliavimo talpose po grindimis. Toje pat patalpoje gyveno apie 25 žmonės - torpedų aparatų operatoriai ir žemesnio rango matrosai bei mechanikai. Jie dalinosi 12 sudedamų lovų išilgai bortų ir 4 nuo lubų pakabinamus hamakus. Miegamų vietų mažiau, nei skyriuje gyvenančių - bet darbas juk pamaininis, ir galima dalintis. Valgydavo jie nuo atlenkiamų staliukų, sėdėdami ant apatinių gultų. Patalpa tiek užgrūsta turpedomis, įranga ir žmonėmis, kad atsistoti pilnai išsitiesiant neįmanoma, ir judėti yra sudėtinga. Jūrininkai juokais patalpą vadino urvu. Kaip ir visuose povandeniniuose laivuose, priekinis skyrius būdavo labiausiai supamas ir daužomas jūroje, bet jame nebuvo "praeivių" judėjimo, kaip kituose laivo skyriuose.

Sekančiame skyriuje link laivo centro - buvo vienas iš dviejų akumuliatorių skyrių. Jame gyveno 9 vyrai - kapitonas turėjo slankiojančia sienele atribojamą kajutę, kiti 3 vyresnieji karininkai, ir 5 žemesnio rango, mičmanai. Prieš kapitono kajutę, dešiniame borte, buvo sonaras (matėt filmuose, kaip su ausinėm visokius "tinnng-tinng" klauso) ir radisto vieta. Karininkai maitinosi prie nedidelio sulankstomo stalo, sėdėdami ant apatinių gultų, praleisdami praeivius iš ir į priekinį skyrių. Kad šis skyrius būtų jaukesnis - kai kurie paviršiai jame buvo padengti lakuoto medžio faneruote. Na, labai elegantiškai ir prabangiai atrodė, tikriausiai...

WC laive buvo du, abudu labai primityvūs, vietos juose kaip telefono būdelėse. Vienas buvo greta su karininkų skyriumi. Kitas - laivagalyje. Laive labai trūko vietos maisto atsargoms, todėl laivagalio wc buvo naudojamas kaip sandėlis, o visi 44 įgulos nariai naudojosi vienu wc. Būdavo eilės prie wc. Dažnai ilgos. Gėlo vandens gamyba laive buvo silpna, o atsargos ribotos. Todėl gėlu vandeniu praustis buvo draudžiama griežtai, o barzdos skatinamos. Kūno kvapus maskavo losjonais, kurių saldi smarvė per reisą įsigrauždavo iki kaulo smegenų.

Sekantis skyrius - praktiškai laivo viduryje - vairinė ir valdymo centras, atitiktų normalaus laivo kapitono tiltelį. Patalpa apie 6m ilgio, bet čia suvestos visų laivo sistemų ir komunikacijų valdymo sklendės, rankenos, svirtys, pultai ir visa kita, kas vos leisdavo 1,8m ūgio žmogui atsistoti, bet tik vos-vos išsitiesus. Visa erdvė buvo užimta vamzdynų, sklendžių, laidų, kabelių ir prietaisų raizgalyne. Patalpos centre dominavo apatinis kraštas didelio vamzdžio - tai šachta, su kopėčiomis, kuriomis galima pakilti į viršutinį kovinį valdymo punktą su laivo vairavimo svirtimis, atskiru kompasu, taikikliu ir koviniu periskopu, kuris mažai sujudindavo paviršiaus vandenį ir leisdavo ilgiau išlikti nepastebėtiems. Ta šachta buvo ir avarinio įgulos gelbėjimo sistemos dalis, buvo numatyta procedūra kaip ją užtvindyti, kad galima būtų slėgiui viduje ir išorėje susilyginus, atidaryti išėjimo liuką.

Dar toliau link laivagalio buvo antrasis akumuliatorių skyrius. Po grindimis buvo akumuliatrių ūkis, o patalpoje - 8 integruoti gultai ir 36 nedidelės spintelės, kuriose įgula laikė savo asmeninius ir vertingus daiktus. Čia gyvenantys irgi valgė nuo pastatomų praėjime staliukų, susėdę ant apatinių gultų ir duodami kelią "praeiviams", kurių šioje laivo dalyje netrūko. Patalpos gale buvo kambuzas, kuriame ruošė maistą visai įgulai: miniatiūrinė elektrinė plytelė 3 puodams su gaubtu, dvi mažos orkaitės, ir dubenėlio dydžio kriauklė. Virėjai turėjo pagamintą maistą išnešioti į skyrius, ir po to surinkti naudotus indus.

Laivyne buvo kalbama, kad povandenininkai maitinami tiesiog puikiai. Tiesa - maisto buvo daug, bet asortimentas skurdokas, nes nebuvo daug maisto sandėliavimo vietos ir šaldytuvų. Kiekvienas užkaboris laive būdavo prikemšamas bulvių, sūrio (jo laivas turėdavo bent kelias rūšis), nesukaičiuojamų dėžučių su konservuotomis daržovėmis, vaisiais ir daug saldumynų. Džiovintos juodos duonos maišai buvo sukabinami tinkliniuose hamakuose palubėje. Laivas pasiimdavo daug duonos, uždarytos konservų dėžėse, kuri turėjo būti negendanti - bet ta negendanti vistiek supelydavo nuo nuolatinės drėgmės. Visas laivas būdavo prikabinėjamas daugybe rūkytų dešrų, lašinių ir įvairiausių kumpių - įspūdis pašaliečiui būtų lyg pakliuvus į mėsininko parduotuvę.

Sekantis laivo skyrius - penktas skaičiuojant nuo priekio - mašinų skyrius. Čia yra du galingi dyzeliai po 1.160AJ kiekvienas. Oras dyzeliams buvo tiekiamas specialiu metaliniu kanalu, kuris ėjo į bokštelį su periskopais, ir tas kanalas galėjo būti iškeliamas į paviršių, laivui liekant po vandeniu. Išmetimo dujos specialiuose rezervuaruose buvo maišomos su užbortinu vandeniu, kad neliktų jokių burbulų ir tik tada išpumpuojamos lauk. Čia buvo kompresorius suspausto oro sistemoms, gėlo vandens gamybos aparatas - bet jo gamybos vos užtekdavo akumuliatorių papildymui, kurie vandenį nuolat nugarindavo.

Paskutinis, laivagalio skyrius - taip vadinamas elektros skyrius. Jame yra du 375AJ galios elektriniai varikliai-generatoriai. Per jų centrus buvo išvesti pagrindiniai velenai, einantys nuo dyzelinių variklių iki varymo sraigtų. Kai dirbdavo dyzeliai, vienas arba abu elektriniai varikliai galėjo būti prijungti prie velenų ir gaminti laivui elektrą, kraudami akumuliatorius. Taupydami kurą, jie dažnai jungdavo varikllius taip - vienas dyzelis dirba, sukdamas vieną generatorių. To generatoriaus gaminama elektros energija perduodama į kitą elektrinį variklį, ir šis suka antrąjį varomąjį veleną.
Laivui panėrus, dyzeliai išjungiami, ir laivas plaukia vien elektrinių variklių eiga.

Laivo bokštelis - iškilęs virš korpuso, su kapitono tilteliu. Laivui keliaujant paviršiumi, pagrindinis avojus buvo lėktuvai ir kiti laivai, kurie gali pastebėti ir surengti ataką. Todėl tiltelyje nuolat budėjo 4 stebėtojai su stipriais 7x50 ZEISS žiūronais, nuolat skenuodami savo sektorius oro erdvės ir horizonto. Joks stebėtojų išsiblaškymas ar neatidumas nebuvo toleruojamas, nes laivo saugumas nuo to priklausė. Nepastebėjei grėsmės - įvykis formaliai nagrinėjams, ir gali neabejoti, kad turi griežtą nuobaudą. Geru oru budėjimas tiltelyje buvo laikomas vos ne kurortu - proga pabėgti nuo prasmirdusio gyvenimo apačioje ir pakvėpuoti grynu oru; ypač rūkoriai tokio budėjimo norėjo, nes tai buvo vienintelė vieta laive, kur galima prisidegti. Tačiau prastu oru ir esant audrai, ten nelabai parūkysi, o gali būti ir pavojinga, nes bangos risdavosi per tiltelio viršų. Stebėtojai budėjo prisirišę diržais, ir vis tiek grįždavo apačion apsibrozdinę ir apsilamdę šonus. Beje - taisyklė - kai laivas iškildavo po sėkmingos atakos, kad patranka pribaigtų priešo laivą, ar kad transportinį susistabdytų patikrai - stebėtojams būdavo draudžiama žiopsoti į aplink vykstantį veiksmą ar net mūšį - jie turėjo stebėti savo sektorių kiekvienas, net jei apie ausis skraidytų priešo kulkos.

Naujokui, ar keleiviui, pakliuvusiam į povandeninį laivą, sąlygos būtų atrodę neįmanomos. Įgula neturėjo atsarginių drabužių, rūbai greitai išsitepdavo. Plaukai ir barzdos netrukdavo išsitepti jei ne dyzkuru ar tepalais, tai riebalais ir purvo bei prakaito koše. Laivo vidus visas prasmirdęs dyzeliu, nuolat užimtu wc, prakaitu, gaminamu maistu ir vemti verčiančiu saldžiu losjonu. Kai plaukdavo paviršiuje - laivas nuolat supasi, vartosi ir šokinėja ant bangų tiek, kad viduje stovėti ar judėti neįsikibus neįmanoma. Viskas, kas nepritvirtinta - skraidydavo aplinkui. Šildymo ir ventiliacijos sistemos buvo per silpnos - laivo viduje nuolat buvo arba per šalta, arba labai karšta ir tvanku - tačiau drėgna buvo nuolatos. Ta nuolatinė drėgmė gadino maisto atsargas, įrangą ir žmones. Dyzeliniai varikliai nuolat sugesdavo ir juos tekdavo remontuoti jei ne vieną, tai kitą...

Tačiau jauna įgula sunkumus pakeldavo nedejuodama. Šis laivas - tai kovos mašina, o ne namai. Jie didžiavosi savo tarnyba, save jie laikė specialia elitine Kriegsmarine jūreivių veisle; kaip taisyklė visi savanoriai. Skirtingai, negu laivyne, povandenininkų kapitonai įgulos tarpe be reikalo valdžios nedemonstruodavo, lygiai su visais dalinosi vargus ir džiaugsmus, draugiški santykiai tarp karininkų ir jūreivių buvo skatinami. Komanda buvo kaip vienos rankos kumštis, ar kaip šeima... Povandeninių laivų kapitonai buvo atskiras elitinis klubas laivyne, vienas kitą visi pažinojo asmeniškai, ir galėjo vienas kitu besąlygiškai pasitikėti. Denicas žinojo ką daro, o jo vyrai vadą vadino Liūtu.

Ir dabar - Ta-Daaaa ... Konkursas!

Įvardinkite 10 ryškiausių panašumų tarp gyvenimo jachtoje ir povandeniniame laive, ir 10 ryškiausių skirtumų - ir laimėsite kiekvienam buriuotojui būtiną patį geriausią pasaulyje karabiną, kurių daugybę mano paprašytas pagrobė iš savo darbovietės mano draugas. Jie ten kaip gamybos atliekos, todėl prašiau pagrobti kokius 2-3, bet pagrobė tikrai daug. Ta proga šis burinės jachtos buities panašumo į povandeninį laivą konkursas vyks tol, kol baigsis karabinai.
large_IMG_4529.jpg

Posted by gramas 04:23 Comments (0)

Apie tai, ką jie ten jūroje išdarinėja, kai niekas nemato

Didžiuosius burlaivius sutikti jūroje visada smagu. Pernai, plaukiant į Gotlandą, vidury nakties Vesper AIS'as iš anksto įspėjo apie netrukus įvyksiantį susitikimą su SEDOV - didžiulis keturstiebis barkas. Antrasis pagal dydį burlaivis pasaulyje, dydžiu jį lenkia tik penkiastiebis Royal Clipper. Miegai kaip mat išdulkėjo, vis norėjosi kuo anksčiau tą dičkį pamatyti ir foto padaryti. Deja, kirtome jo kursą jam esant vis dar toli, ir aparato optika nebesugebėjo tamsoje to vaiduokliško silueto išgauti. Pirmą kartą man tokį didelį burlaivį teko jūroje sutikti - reginys mistiškas ir tikrai nekasdienis; dieną jie visai kitaip atrodo.

Sedovas.jpg

Net Baltijoje plaukdamas, gana dažnai sutiksi burlaivius - dažniausiai mažesnius už SEDOV, bet pilnus jaunimo, ar pagyvenusių turistų. Tokio turizmo po burėmis lyderiai Europoje yra olandai ir britai, bet jis kasmet vis labiau populiarėja ir JAV. Jau galim bet kurios šalies laive nusipirkti aktyvaus poilsio buriuojant atostogas bet kuriame pasaulio krašte. Visokių supa-dupa kruizinių lainerių siūloma prabanga po kelių dienų plaukimo tampa nuobodybe ir kančia aktyvesnį poilsį mėgstančiam žmogui. Pasirinkęs burlaivį, tu tampi įgulos nariu. Gauni apmokymą ir instruktažus, tau paskiriamos pareigos, ir eini į budėjimus po 4 val. kartu su nuolatiniais laivo įgulos nariais, kurie pasirūpins ir patars, kad viską atliktum be streso ir taip, kaip iš tavęs tikimasi. Daugybei žmonių, nesibaidančių jūros, tai yra žymiai smagiau, nei būti lagaminu ant keleivinio lainerio denio, tingiai prie baseino pumpuojant į save margaritas ar mohito.

Šiek tiek gaila, kad Brabanderis stovi pririštas prie kranto Klaipėdoje žymiai dažniau, nei plaukia... Tačiau taip būti neprivalo - kitokių pavyzdžių yra pilna.

Brigas STAVROS NIARCHOS - tipiškas burinius kruizus siūlantis laivas. Klientus jam renka agentūra CLASSIC SAILING, jie dirba su daugelu laivų savininkų. Panašu, kad verslas sekasi, ir laivai plaukia visur - nuo Arkties ar Antarkties vandenų - iki Karibų ar Ramiojo vandenyno salų. Papuolęs ant tokio laivo, išmoksi kažką naujo ir galbūt naudingo, pamatysi įdomius krantus ir sutiksi kitus žmones laive ir krante.

Žinok, visa tai gali patikti ir įtraukti tiek, kad kitokio poilsio kaip po burėmis, po to negalėsi net įsivaizduoti.

Filmukas apie STAVROS NIARCHOS plaukimą Atlante:

Posted by gramas 00:22 Comments (0)

Apie tai, kaip drąsuoliu netapti ir filmų scenarijus kurti

Dar praeitam gyvenime, kai šokinėjau su parašiutais, aerodromuose dažnai pasišaipydavom iš žmonių, kurie teigia nieko nebijantys. Sakydavom - tu arba labai drąsus, arba nelabai protingas.
Iš pradžių juokinga, bet vėliau, įgaudamas patirties, imi suprasti, kad tu tikrai nenori nei tuo drąsuoliu, nei tuo durnium būti.

Parašiutizme įskiepijamos labai tvirtos saugumo procedūros, griežta licenzijavimo sistema pagal kvalifikaciją, atestacijos, aukšti reikalavimai technikai, kasmetinės patikros ir papildoma įrangos inspekcija prieš renginius, nuolatiniai saugumo mokymai ir instruktažai. Nuolat esi mokomas mąstyti pagal scenarijų "o kas, jeigu...". Ir tų JEIGU - visokio lygio pavojingų situacijų - gali būti begalė. Turi stengtis bent daugumą tų situacijų nuolat sugroti savo galvoje - tas pratimas vizualizacija vadinamas - ir pasistengti praktiškai įtvirtinti pratybų metu. Laisvame kritime, ar po kupolu - greičiai dideli tiek, kad mąstyti kaip elgtis tu neturi laiko. Turi paprasčiausiai daryti - viskas nugludinta iki refleksų lygio - atpažinti situaciją, veiksmai, jų eiliškumas - geram parašiutininkui net galvoti apie tai nereikia, atrodo kad stuburo smegenys pačios visa tai padaro.
Pradėtų koks Šumacheris, lėkdamas 300 km/h, galvoti "kur čia pas mane gazas, a, va - po to jungsiu pavarą" - nebūtų jis joks šumacheris. Ten reikia varyti. O parašiutininkai pavaro gerokai greičiau už visus f1 šumacherius - virš 400km/h laisvam kritime freefly stilumi nieko labai nebestebina.
large_klaipeda.jpg
Padaryk ilgesnę pertrauką tarp šuolių - ir pats pajusi, kad tie tavo refleksai bei įgūdžiai atbunka, ir sudėtingesniam grupiniam šuoliui į kompaniją nebūsi kviečiamas. Niekas ir nepyksta, nes ten savo gyvybę, kalbant ne vaizdžiai o tiesiogiai, tu savo kolegoms patiki. Jeigu tu, ar kitas rimtai supjaus grybą - pasekmės bus liūdnos. Todėl pasitikėjimas vienas kitu yra su kvalifikacija labai susietas dalykas. Jei atsilikai - prasišokinėji kurį laiką aktyviau, visi įgūdžiai atsistato, ir vėl esi lygiavertis partneris savo kolegoms.
Kvalifikacija kyla kartu su patirtimi. Parašiutizme įtvirtintos laipsniškos progresijos esmė - sveikas baimės jausmas. Pabandyk jį prarasti, t.y. tapk labai drąsus arba durnas - ir tavo "o kas, jeigu..." scenarijų kiekis sumažės, tu nustosi jais domėtis, pradėsi mokėti ir žinoti viską, ir pagal dėdulės Merfio dėsnį kažkada vistiek atsitiks tai, ko tu labai nenori.
Todėl parašiutizme reikia dažniau šokinėti, o buriavime - daugiau plaukti. Tada nei drąsuoliu, nei tuo durnium nereiks būti.

Kai išmoksti savo baimės jausmą kontroliuoti ir skatinti tuo pat metu, pradedi galvoti, kad nuo tų atseit ekstremalių smagumų tavo bendras rizikos tolerancijos lygis pasidaro gal kiek aukštesnis, nei kitų žmonių. Jie sako - "tu turbūt labai drąsus, aš (daryt tą/šitą/aną) bijočiau" - bet savęs kažkokiu drąsuoliu tu savęs tikrai nelaikai. Pradėjęs aktyviau buriuoti, dažnai pagalvodavau - o kas čia buriavime tokio jau pavojingo, kad visuomenėje buriuotojas paišomas toks save, jūras vandenynus nugalintis jūrų vilkas drąsuolis? Pasikalbėjau su Andrium Varnu apie jo plaukimą aplink Pasaulį. Na, jūrų vilkas, bet labiau paprastas žmogus kaip žmogus, ir nejoks ne drąsuolis. Jūrų vilkai sako - stichiją gerbti reikia. OK, kas dar?

Dėl parašiutizmo baimės to vidutinio statistinio piliečio galvoje dar kažkiek suprantu - na bet buriavimo - ko čia jo bijoti? Jei tu neturi įgimtos vandens baimės, prieš kurią tavo psichologas bejėgis - taigi jokio "ekstrymo" buriavime nėra - sėsk į jachtą, ir plauk. Pradžioje gal plauk kaip keleivis ar įgulos narys, kad pasitikrinti, ar šitas užsiėmimas tau išvis įdomu. Eik į mariną, trinkis ten, kalbėk su žmonėmis, sakyk kad labai plaukti nori - ir pakvies. Jeigu nepatiks - nevark. Jei patiks - išsilaikyk vairininko licenziją, pirk arba nuomokis laivą ir plauk pats. Savarankiškai plaukdamas, daug išmoksi, klaidų darysi, bet su kiekvienu plaukimu tavo žinių ir įgūdžių bagažas didės, vis daugiau "o kas, jeigu..." dalykų apmąstysi, ir išmoksi savo baimes nuo realios rizikos atskirti.

Neseniai pradėjau ieškoti duomenų apie realius rizikos faktorius buriavime, apie nelaimingų atsitikimų statistiką, ir supratau, kad pačios įvairiausios mūsų baimės ir realus rizikos buriavime lygis yra labai skirtingi dalykai. Žmonės bijo vandens, bijo jūros ligos, bijo atsidurti audringoj jūroj, bijo savęs - bet čia juk tik psichologija. Realus rizikos lygis matosi statistikoje. Baimės kažkodėl daug, bet reali rizika labai maža. Ta nelaimingų įvykių statistika man įrodo, kad buriuoti yra saugu.

regata.jpg
Amerikiečiai paskaičiavo mirtinus atvejus, tenkančius 100.000 užsiimančių tokia veikla, įvertinant laiką, kurį individai praleidžia užsiimdami tuo tiriamu dalyku. Mėgėjiškam buriavime tas skaičius yra 0.03. Tai reiškia, kad buriavimui, kaip mūsų hobiui, tenka 0.03 mirtino atvejo iš 100.000 užsimančių ta veikla. Kitaip sakant - jei esi vienas iš 100.000 buriuotojų, yra 0.03 tikimybė, kad užsilenksi būtent buriuodamas. Man ji atrodo žiauriai maža. Statistika to nepaskaičiavo, bet, jeigu iš šito skaičiaus atmesime kad ir insultus, įvykusius buriuojant, ar kitas medicinos problemas, kurios vistiek būtų įvykę krante - spėju, kad tas 0.03 tikimybės skaičiukas yra gerokai per aukštas. Tiek to, palyginimui tebus buriavimui 0.03

Žiūrim kitas veiklas, už buriavimą pavojingesnes:
Važiavimas automobiliu - 30
Nardymas - 2
Mėgėjiška aviacija - 1
Komercinė aviacija - čia kai skrendam kaip keleiviai - 0.04
Baidarės, kanojos - 0.12
Motociklai - 0.09
Vandens motociklai - 0.06
Sportinis jūrinis buriavimas - Ocean Racing - 0.35

Tačiau buriavimas yra labiau pavojingas už:
Vaikščiojimas į darbą pėsčiomis - 0.025 (aijnana - net 0.005 tikimybės punktų saugiau už buriavimą!!)
Važiavimas autobusu - 0.02
Plaukimas keltu - 0.01
Važiavimas traukiniu - 0.01
Jodinėjimas žirgais (gal ir kumelėm?) - 0.01

Skaičiai iš 2004 metų, spręskit patys, ar galėtų būti ženkliai pasikeitę. Gal, jei pro skulptūrų parką iš darbo šiemet nebeinat...

Kitas statistinės informacijos pjūvis - pagal avarijose/įvykiuose nutikusių sužeidimų ir traumų, kurioms tiesinti buvo būtina medicinos pagalba, mirtinas baigtis:

Futbolas - vienas mirtinas atvejis iš 65.000 traumų
Golfas - 1 : 33.000
Buriavimas - 1 : 200
Alpinizmas - 1 : 16
Aviacija - 1 : 2

Tai kas ta reali rizika buriavime? Kodėl važinėjimo į darbą automobiliu nebijom, o buriuoti daug kam baisu? Mes priprantam prie tos kasdienės rizikos, todėl jos suvokimo slenkstis paaukštėja ir ją lengvai toleruojam. Pripratimas - kaip ir baimė - tik psichologija, nes vistiek 30 iš 100.000 mirsime vairuodami...

Buriavime yra paskaičiuotos 5 pačios didžiausios rizikos, kada gali įvykti potencialiai pavojingi dalykai:
1. Susidūrimai su laivais arba konstrukcijomis plaukiant (plūdurai, tiltai ir t.t.) - 62%
2. Seklumos ir krantas - 9%
3. Apsivertimas (overkilis) - 8%
4. Iškritimas už borto - 4%
5. Gaisras - 4%

Visa kita - kitos priežastys su mažais procentais.

Smagu, kai žinai ko labiausiai buriuojant saugotis reikia...
Mane sudomino tie iškritimai už borto su 4%, nes plaukdamas vienas, iškristi labai nenoriu - pasirodo, statistiškai didžioji jų dalis (pas britus) nutinka ne kažkur atviroje jūroje, o visiškai kasdienėje situacijoje, laivui esant ant inkaro, ar prie plūduro prišvartuotam.

Įsivaizduok, esi paprastas statistinis britų ponas Džonas Smitas, savo laivą laikantis rišdamas prie specialaus plūduro upės žiotyse, nes tai ženkliai pigiau, negu prie tiltelio marinoje. Upėje yra potvyniai ir atoslūgiai; na ir kas - jie visada buvo, ir bus... Į laivą nuo kranto tu patenki pripučiama valtele su pakabinamu varikliu; jei vakare - tai dažniausiai susileidęs pora pintų su draugais pabe. Bet vieną dieną, belipant iš tuziko į laivą, tu nepastebėjai praplaukiančio katerio sukeltos bangos, nusivertei į vandenį. Kaip ir nieko baisaus, va tuoj užsikabinsi už kopėtėlių ir viršun užsliuogsi... Suskiai kateristai... Pikta ir ant savęs dėl tokio nerangumo, gerai, kad niekas ir nematė. Ranka, pasiekus kopetėles, šliurpt nuslydo , srovė tave pagavo, šalin nunešė, bandai jau į artimiausią krantą kapstytis... Paskui pajunti, kad vanduo šaltas be galo... Kodėl be liemenės buvai? Todėl kad kasdien į laivą savo tuziku plaukei, ir jos niekad nereikėjo. Paskui filmas lėtėti ima, kaip ir širdies ritmas nuo šalčio, netyčia vandens sriūbteli, iškosėt bandai ir dar sriūbteli... Ir po kurio laiko jau blūdinėji tame tunelyje, kur šviesa pabaigoj matosi...
Čia vizualizacijos pratimas buvo, jei ką... Man toks scenarijus "o kas, jeigu..." yra visai įmanomas.
Dėl to ir kala britai kasmet savo buriuotojams - LIEMENĖS, LIEMENĖS, LIEMENĖS... ne tik tada, kai viskas aplinkui švilpia ir kunkuliuoja, o ir tokiose trivialiose situacijose kaip plaukimas tuziku, ar švartavimasis, ar šliuzuose...

Tai turim penkias pačias didžiausias buriavimo rizikas, ir ką dabar su jom daryt? Jas reikia valdyti - t.y. surasti būdus rizikos mažinimui. Tie rizikos mažinimo būdai bendrai vadinami saugumu. Saugumo buriavime elementai yra šie:

  • Kvalifikacija ir žinios
  • Patirtis
  • Technikos stovis, parengimas ir naudojimo įgūdžiai
  • Tinkamas elgesio modelis

Atkreipiu dėmesį, kad apie tinkamą elgesio modelį čia pats labai kultūringai pasakiau, nes apie tai beveik niekur nerašo. Normalių žmonių kalba tarp kitų dalykų toje sąvokoje yra ir "neprisliuobti iki pajolų graibymo". Žinau, ką sakau - esu naudojęs netinkamą elgesio modelį ir dėl to kažkaip pikantiškai pakibęs ant lejerių. Gerai, kad uoste, kur draugai atgal ant denio greitai partempė. Nebūtų suspėję - kas žino, gal būtų tekę į greta stovintį laivą pakaušiu barkštelėti ir į statistiką papulti. OK, lyrika į šalį, judam toliau...

Ne viskas taip parasta su tuo saugumu - nes jis visada juda kartu su numatoma ir numanoma rizika. O rizika nėra konstanta, ji kaitaliojasi priklausomai nuo besikeičiančių oro sąlygų, nuo laivo, kuriuo plauki, nuo įgulos kuri patyrus arba ne ir jos savijautos, nuo plaukiojimo regiono ir kiek tu jį pažįsti... ir dar daugybės kitų dalykų. Kas įdomu - iš tų visų riziką sąlygojančių veiksnių, buriavime 89% priklauso nuo žmogaus, ir tik likusioji nežymi dalis - nuo technikos. Būtent žmogus buriavime - silpnoji grandis, ne laivas.

Siekdami suvaldyti tą savo besikeičiančią buriavimo riziką ir ją sumažinti iki sau priimtino lygio, turime išmokti kaskart įvertinti situacijos rizikingumą. Kaip pavyzdžius turime du ekstremaliai skirtingus varijantus.

Žema rizika - buriuotojiška palaima:
Silpnas ar vidutinis vėjas ir bangavimas
Vandens teperatūra tokia, kad įmanoma ilgokai mirkti jame be pavojaus sveikatai
Laivas puikiame techniniame stovyje
Nuolatinė, apmokyta ir patikima įgula
Pažįstamas plaukimo regionas

Aukšta rizika - buriuotojiškas vargas ir nelaimė:
Sudėtingos ar labai sudėtingos oro sąlygos
Neparuošta įgula - nepatyrus, nepažįsta laivo, mažai kartu plaukus, įgulos fizinis pasirengimas silpnas
Laivo komplektacija - nėra būtinų įrengimų ir prietaisų, arba jų stovis prastas, arba įgula nemoka jais naudotis
Dirbtinis spaudimas - dažniausiai sportininkams būdingas varymas ant laivo ir įgulos galimybių ribos nes reikia nugalėt; turistams - varymas vėlgi ant ribos, nes būtinai reikia ten kažkur nuplaukti ir būtinai dabar.

Taigi - turime aukščiau išvardintas rizikas, saugumo faktorius ir galimus buriuotojiškos laimės ir vargo varijantus. Žaisdami šiais besikeičiančiais dalykais, galime sukurti sau begalę buriavimo scenarijų "o kas, jeigu..." stiliumi. Kažką kaip filmą galvoje prasuksim, kažką praktiškai pasitikrinsim ir savo įgulą pamokinsim, kažką kitiems papaskosim, ir gal apie jų "o kas, jeigu..." sužinosim.
Žodžiu, bijokim į sveikatą, savo riziką valdykim, ir žinokim, kad baimė - tai tik psichologija, o buriavimas yra ne tik smagu malonu, bet ir saugu.

Taigi, jeigu ruošiatės gyventi amžinai - pats laikas automobilį parduoti, persikraustyti gyventi į jachtą, ir iš jos į darbą jodinėti žirgu.

Posted by gramas 06:54 Comments (0)

Apie tai, kaip kraujas tirpsta vandenyne

Viskas prasidėjo kaip dainoje -

Gyveno sau vaikinas
Be rūpesčių jokių...

Martin1.jpg

Vaikinas - tai Javier Martin, ispanas buriuotojas, Panamoje gyvenantis savo jachtoje TWYLA. Pragyvenimui jis užsidirbdavo plukdydamas turistų grupes po Karibų baseiną - dažniausiai iš Panamos į Kolumbiją pro San Blas salas, ir atgal. Turtuoliu netapsi, bet verslas generuoja pakankamai, kad gyventum nors ir paprastai, tačiau be vargo - pridėk šiltą žydrą jūrą, skaisčią saulę, smagų brizą ir atpalaiduojančią atmosferą salose - ir gyvenimas atrodys visai neprastas.

Tačiau vieną 2010-ųjų dieną Javier fortūna jam atsisuko galiniu fasadu - TWYLA sudužo ant rifo San Blas saloje.
Nieko nepadarysi - Javier iš laimingo verslo savininko tampa samdomu, kartais dirbančiu kitų buriuotojų laivuose, plukdančiuose turistaujantį jaunimą tarp salų, o dar dažniau - agentu, krante ieškančiu keleivių ir klientų čarteriniams reisams po salas. Verslo marketingas nesudėtingas, ypač jei turi geras kepenis ir toleruoji romą - tu draugauji su kuo daugiau pigių motelių savininkų, ir šie tave nuolat rekomenduoja turistams. Tampi visai naudingas laivo savininkui, ir, be užmokesčio už jūreivio darbą reisų metu, dar gauni komisinius už atvestus klientus. Per keletą metelių įmanoma uždirbti tiek, kad užteks kitam, kad ir gerokai mažesniam laivui nusipirkti, ir taip savo buriuotojišką gyvenimą į įprastinę vagą sugrąžinti.

Tuo metu Javier dirbo ant 15m dydžio aliuminio katamarano LEVANTE, priklausančio prancūzui buriuotojui Jean-Pierre Bouhard.
large_Levante.jpg
Katamaranas tokiam verslui tinka idealiai - ženkliai daugiau keleivių gali sutalpinti, nei ant vienkorpusinės jachtos. Taigi pelno marža nuo kiekvieno reiso gaunasi vos ne dviguba, lyginant su paprasta jachta. Aišku, uostuose už katamaraną sumoki irgi dvigubai, bet kam reikia uosto Karibuose? Gyveni inkaruotėse, o keleivius paimti nuo kranto ir kitame krante juos paleisti uosto irgi ne visada reikia. Susitari su prieplaukas turinčių pakrantės restoranų savininkais - jiems atvedi klientų, kurie vistiek kokį vištienos ragu užsisako, o pats gauni švartavimo vietą pusdieniui nemokamai - visi patenkinti. Jei ne - su kuprinėm keliaujantis jaunimas toks nelabai jau pretenzingas, ir sutiks tarp kranto ir laivo būti suvežiotas tuziku - pripučiama valtimi su pakabinamu varikliu; geromis oro sąlygomis taip netgi smagiau. Jei reikia - su katamaranu gali ir tiesiai prie pliažo atplaukti...

Buvo mačiusių Javier ir Jean-Pierre karštai ginčijantis dėl pinigų - žmonės kalba, kad buvo tam tikra skola susikaupusi komisinių už surastus keleivius. Taip pat Jean-Pierre kategoriškai, su visai fuck-off'ais, atmetė Javier pasiūlymą parduoti laivą jam išsimokėtinai, užskaitant tuo pačiu ir skolą už komisinius kaip pradinę įmoką. Niekas nematė ir negali pasakyti, kaip tas beužgimstantis verslo sandoris vystėsi toliau ar ne - bet faktas, kad Javier neužilgo jau plaukė tuo katamaranu, tik jau su pakeistu pavadinimu TWYSS.
TWYSS.jpg
Vienas buvęs įgulos narys, dirbęs ant LEVANTE dar prieš ten įsidarbinat Javier'ui, šį susirado dėl paso, kurį buvo saugoti palikęs Jean-Pierre'ui. Javier'as grubiai patarė jam atsiknisti, jokio paso negrąžino, atseit katamaraną jis galų gale suderėjo su Jean-Pierre'u, kuris gavo pinigus už laivą, ir dabar yra grįžęs į tėvynę, ar keliauja kažkur kitur... Lyg ir buvo parodyti kažkokie popieriai ir sutartys, į kuriuos tas paso nerandantis veikėjas labai ir nesigilino. Tačiau vėliau buvo surasti liudininkai, matę Javier vieną pat plukdant katamaraną iš Portobelo į Puerto Lindo.

Ši istorija tolimesnės eigos ir neįgavo - bent iki 2011 vasario mėn. 5 d., kai polsiaujančių Karibuose nardytojų kompanija vandenyno dugne atsitiktinai surado lavoną su inkaru prie kojų. Policija pradėjo neskubų tyrimą, ir po kurio laiko lavono tapatybė nustatyta - tai Jean Pierre palaikai, buvusio katamarano savininko. Laivą surado jau nebe Puerto Lindo uoste, o marinoje Green Turtle Cay. Niekas nežinojo, kas ten laivą pastatė ir paliko. Laivo valtelėje buvo rasta ginklo, kokiu buvo nušautas prancūzas, gilzė. Policija sulaikė Javier'ą, apklausė ir paleido...

Tuo laikotarpiu sutiktiems krante žmonėms Javier'as palikdavo slogų įspūdį - įtarumas, persekiojimo manija, nervingas pyktis ir agresija. Dažnai su savo negausia manta kilnojosi iš vieno pigaus motelio į kitą. Jis, pesigandęs, kad policija mina jam ant kulnų, skambinėjo motelių savininkams ir kitiems pažįstamiems, grąsindamas susidorojimu, jei šie ką nors sučiulbės policijai. Visai nedviprasmiškai panikuojantis Javier'as duodavo suprasti, kad grąsinimai mirtimi bus tikrai įvykdyti, nes tai nėra jam naujiena ir jis esąs rimtai pavojingas savo priešams žmogus. Vienu žodžiu - žinokit patys, ir kitiems pasakykit - visiems geriau yra būti jo draugų sąraše. Žinoma, kad tokia istorija greitai sklinda iš lūpų į lūpas, ir Javier'o draugų sąraše greitai nieko neliko.

Čia istorija įgauna dar vieną siužeto vingį. Javier'ui dar nežinant, kad jo netrukus vėl ieškos Panamos policija 2011 m. vasario 10 d. gauna užklausimą ir teisinės pagalbos prašymą iš JAV ambasados - patvirtinti gandus, kad Javier Martin yra sulaikytas, ir leisti apklausti jį kaip liudininką byloje dėl amerikiečio buriuotojo Don North dingimo be žinios. Don'as savo jachtoje WINDANCER gyveno Panamoje.
Don.jpg
Windancer.jpg

Kai baigiasi Panamos užsieniečiams nustatytas kelių mėnesių laikotarpis, šie turi "perkrauti" savo pasą - trumpam išvykti iš šalies, ir po kelių dienų grįžę, vėl ramiai kurį laiką gyvena Panamoje. Buriuotojai tokiu atveju kelia bures trumpam reisui į Kolumbiją, ten gauna imigracijos antspaudą į pasą, ir grįžę į Panamą, gali įrodyti, kad buvo išvykę iš šalies. Don'as, keliaudamas po Karibų baseiną, palaikė glaudžius ryšius su giminaičiais Amerikoje, ir buvo užsiminęs, kad planuojamam reisui į Kolumbiją pasamdė "kapitoną Martiną". Maždaug po mėnesio nuo Don'o dingimo, jo sūnėnas kreipėsi į Kolumbijos imigracijos tarnybas su klausimu, ar jo dėdė nebuvo atplaukęs į kurį nors Kolumbijos uostą. Neigiamas atsakymas - vadinasi, Don'as ir jachta WINDANCER dingo. Panamos policija sūnėnui atsakė, kad, norint pradėti paiešką, reikalingas formalus dingusio asmens artimųjų pareiškimas, ir tam būtina atvykti į Panamą.

Don'o sūnėnui Panamoje talkino ten gyvenantis amerikietis žurnalistas Don Winner, turintis ryšius su aukštais Panamos pareigūnais. Don'o sūnėnas iš šio žurnalisto sužino apie prancūzo buriuotojo nužudymo bylą. Sūnėnui dviejų istorijų laisvi galai susijungia - "kapitonas Martinas" ir Javier Martin turi būti tas pats asmuo, ir Panamos policijai jis rašo pareiškimą, įvardindamas žudiką. Javier Martin buvo sulaikytas 2011 m. vasario 15d.

Policijos mašinos smagratis palengva ima įsibėgėti, ir imami tikrinti įvairūs be priežiūros per laikotarpį rasti laivai. Tokiu būdu klaustukai ima kauptis apie jachtą GREEN TWILIGHT, kuri savo aprašymu ir dydžiu galėtų būti panaši į dingusio Don'o WINDANCER".
Prieš pora savaičių GREEN TWILIGHT buvo rasta jūroje tuščia, dreifuojanti, ir gelbėjimo tarnybos kateriu nutempta į nuošalų uostelį El Porvenir.
Rasti niekieno jachtą Karibuose nėra toks jau didelis įvykis - daugelis kruizerių savo jachtas gali palikti ant inkaro ramiose įlankose, kol patys keliauja į JAV ar Europą pasisvečiuoti pas giminaičius, ar kitais reikalais. Bjauriomis oro sąlygomis, jachta gali ir nuo inkarų nutrūkti, ir link kranto ar vandenyno padreifuoti, ar visai sudužti - žodžiu, tokie gelbėtojų darbai nėra retenybė.
Anksčiau minėtas žurnalistas, užsiangažavęs tyrimu, kreipėsi į buriuotojų bendruomenę, prašydamas padėti nustatyti, ar rastoji El Porvenir jachta gali būti dingusioji be žinios WINDANCER. Buvo gauta ir patvirtinančios, ir neigiančios informacijos, bet galiausiai ir policijos tyrėjai patvirtino, kad jachtos pavadinimas buvo perklijuotas kelis kartus, o dingusiojo jachtos savininko brolis patvirtino, kad Don'as buvo WINDANCER savininkas jau 20 metų, ir niekada nekeitė laivo pavadinimo.

Nervingojo Javier link daug strėlių suskrido - kruvina LEVANTE istorija, WINDANCER savininko dingimas, yra klausimų kokiu būdu jis tapo savo pirmojo laivo TWYLA savininku...

Don North kūnas iki šiol nebuvo surastas, o buriuotojų visuomenė Karibuose įdėmiai stebi, į kur ši istorija nudreifuos.

Ne taip ir lengva buriuotoju būti - manau, kad atomazgą galėsime rasti panama-guide.com , iš kur ir buvo pasiskolinta informacija bei kelios foto.

Katamaraną LEVANTE, pažymėtą šia kruvina istorija, galite įsigyti viso labo už USD299.000 Manau, galėtumėt nusiderėti...

Posted by gramas 04:14 Comments (0)

Apie tai, kaip jie buriuoja kitaip - 2

ARBA - ANARCHISTŲ MANIJAKŲ UŽKRATAS

Šios dokumentinės dramos dalyviai - šiek tiek buriavmo patirties turintis vaikinas ir trys merginos, visiškai žalios buriavimo naujokės.

Vieta - Florida, Atlanto vandenynas, Bahamai, Dominikos Respublika.

Laivas - 30' (apie 9 m ) ilgio iš numirusių dalinai reanimuota plastiko jachta "Pestilence" (liet. Užkratas)

Idėja - anarchistinių pažiūrų jauni žmonės nusprendžia suremontuoti apleistą jachtą, ir ja iš Floridos nuplaukti į Dominikos Respubliką, kelionę fiksuojant fotografijose ir video juostoje.

Siužetas - gana įdomus įvadas į JAV buriavimo istoriją, paiškinant perėjimą iš elitinio sporto į masiškai kultivuojamą šeimyninį hobi. Linksmas ir drąsus jaunimėlio labai "Naikiškas" Just Do IT požiūris į jachtos remontą, pasiruošimą kelionei, ir pačią kelionę. Jautresnio žiūrovo perspėjimas - filme matysite ir nuogą užpakaliuką, ir kruviną nužudymo sceną.

Kas patiko ir kas ne - Teks iškentėti kelis tamsos tarpelius filme vien klausant teksto, bet visumoje, kaip mėgėjiška dokumentika - padaryta labai gerai. Keletas teisingų jaunų žmonių požiūrių į gyvenimo jūroje ir žemėje aspektus, keletas neteisingų; keletas įdomesnių jūreivystės pavyzdžių.
Jeigu jie galėjo - taip gali bet kas susiremontuoti laivelį, ir patirti savo kelionę... Labai patiko tai, kad, išgyvendami galbūt įdomiausią savo gyvenimo nuotykį, simpatiški anarchistai nedemonstruoja jokio egzaltuoto krykštavimo, o be jokių noriu/nenoriu ar moku/nemoku - paprasčiausiai ima ir daro tai, ką tuo metu ant laivo reikia daryti.

Nuotykis - tai kelionė, kai tu nežinai, kaip ji baigsis.

..............

Jei turite lėtokoką interneto jungtį, ir žemiau duotas Vimeo trūkinėja - filmą nemokamai nusipūskite čia: HOLD FAST

N'joy

Posted by gramas 01:02 Comments (0)

Apie tai, kaip jie buriuoja kitaip - 1

Vaikštinėju po Pilies uostelį, apžiūrinėdamas čia stovinčius laivus - kokie jie visi skirtingi. Tačiau dauguma jų prasidėjo nuo to paties - nuo svajonės. Tiksliau - nuo daug skirtingų svajonių. Aš kažkada svajojau apie laisvalaikį ir poilsį ant vandens. Kažkas nori, kad jam laivas pinigus uždirbtų. Kitas svajoja apie pergales regatose ir varžybų adrenaliną. Dar kitas - apie kelionę į šiltas jūras ir palmes ant tykios lagūnos krantų. Kažkas norėjo aplinkai savo statusą ir svorį įrodyti. Viskas tvarkoj, visos tos svajonės vienodai geros, nes skirtingiems žmonėms tinka. Skirtingų žmonių skirtingoms svajonėms skirtingi laivai.
Ir čia pat kitas klausimas - kodėl Lietuvoje tų laivų tiek mažai? Ar čia žmonės svajonių neturi? Manau, kad turi - tačiau bent jau apie buriavimą visuomenėje yra įtvirtinti stereotipai, kad tai būtinai labai brangu, tai sudėtinga išmokti, ir kad tai labai pavojinga - žodžiu, ne kiekvienam mirtingąjam prieinama. Turi būti arba turtingas, arba be galo protingas, arba labai drąsus. O geriausia - kai visi trys labai viename... Todėl ir svajoja žmonės apie labiau žemiškus dalykus, nei buriavimas.

Po šiuo bendru pavadinimu apie buriavimą kitaip - bus skelbiami įrašai apie žmones, kurių kelionės gali įrodyt, kad, norint buriuoti, tiksliau - keliauti po burėmis - visai neprivalai būti tas aukščiau minėtas trys viename. Būk savimi, toks koks esi, ir turėk tikslą. Jokiu būdu nebandau įpiršti jums šių žmonių pasaulėžiūros, jų kelionės ar gyvenimo tikslų. Gal jie kam pasirodys tik valkatos, gyvenantys ant vandens; hipiai, nesuradę sau vietos ant žemės, avantiūristai, ar šiaip keistuoliai. Aš net nebandau jų gyvenimą sau kaip rūbą matuotis, nes man pilnai tinka manasis. Bet šie žmonės po burėmis keliauja visai kitokių svajonių vedami, nei mano - ir tai man jau savaime įdomu.

APIE TAI, KAIP JIE BURIUOJA KITAIP -1

ARBA - KAIP IŠGYVENTI ATEITĮ

Jauna viduriniosios klasės anglų šeimyna - trisdešimties Naomi Smith ir trisdešimt ketverių Sam'as Rossiter įsitikinę, kad šiuolaikinė Vakarų civilizacija artėja prie rimtų permainų į blogąją pusę. To pradžia - jau vykstanti Eurozonos byrėjimo pradžia, su ateinančia nauja pasaulinės finansų krizės banga. Kataklizmams, neabejotinai pakeisiantiems mūsų visų gyvenimą, jie ruošiasi jau dabar - jie pardavė savo namą Bristolyje, iš gautų pinigų dalį (GBP100.000) saugiai atsideda (tikrai ne banke) jų naujo gyvenimo pradžiai, kuri bus, kai baigsis jų suplanuota kelionė burine jachta.
1Naomi_Sam.jpg

Jachtą jie senokai jau turi, visai netikėtai už GBP500 nusipirkę e-Bay aukcione. Laivelis - jų naujieji namai - naudotas ir nedidelis, viso labo 22 pėdos (apie 6.6 m). Jie plauks per Lamanšo Kanalą link Prancūzijos, ten Midi kanalu išeis į Viduržemio jūrą, kurios pakrantėmis neskubėdami keliaus Ispanijoje, Italijoje, su galutiniu tikslu pasiekti Graikiją. Graikija jau dabar labiausiai pažeista šalies finansų ir ekonomikos nuosmūkio prasme, kur kaimo bendruomenėse Naomi ir Sam'as ketina išmokti natūrinio ūkio paslapčių, maisto atsargų ruošimo, auginimo ir konservavimo, kalvystės amato. Jie nori save išmokinti gyventi be kompiuterio, be elektros paskirstymo tinklo, be šiuolaikinės visuomenės komunikacijos sistemų, be banko paslaugų ir be prekybos centrų. Jie nori save pakeisti - iš "panaudojai-išmesk ir pirk kitą" tipo vartotojiškos visuomenės sraigtelių jie nori tapti savarankiškais, nepriklausomais ir iš savo amato post-industrinėje visuomenėje sugebančiais išgyventi žmonėmis. Jie norėtų gimdyti vaikus, bet nežino, ką ateitis jiems atneš. Dabartiniai pokyčiai visuomenėje juos gąsdina, todėl jau dabar nori išmokti reikalingų dalykų, po to apsigyventi kaime, kažkur nuošaliai už tuos GBP100.000 nusipirkę žemės savo ūkiui. Pasiruošę naujam gyvenimui ir įsikūrę toli nuo suirutės apimtų pramonės centrų, jie užtikrins savo vaikams tinkamą ateitį.
Naomi_Sam.jpg

Keliauti būtent jachta jie nusprendė todėl, kad tai leis jiems mokintis aplinką tausojančio gyvenimo minimaliomis sąnaudomis - jie planuoja išsiversti su GBP100 per savaitę, atsisakydami žemės gyvenime atrodžiusio būtino komforto ir daiktų balasto. Jie buriuos, kai vėjo nebus - irkluos, ir tik esant kraštutinei būtinybei jungs variklį. Marinose slėpsis tik nuo audrų, visą likusį laiką gyvens inkaruotėse, stengdamiesi suprasti ir naudingų dalykų išmokti iš Pietų Europos šalių provincijoje gyvenančių paprastų žmonių.

Jachtos "LEXIA" plaukimo planas - žiemą praleisti kertant Prancūziją Midi Kanalu, neskubant susipažinti su vietos papročiais ir provincijos bendruomenėmis, stengiantis išmokti reikalingų natūrinio ūkio ateičiai dalykų. Pavasarį jie sutiks jau Viduržemio jūroje, kelias savaites praleis Ispanijos pakrantėje, po to grįš į PietųPrancūzijos krantus, keliaus po Italiją ir persimes į Graikijos salas. Neskubi kelionė suplanuota metams. Šiuo metu jie Londone, iš kur planuoja plaukimą per Lamanšą šį rudenį.
amblinglexia2.jpg

Naomi, apie gyvenimą jachtoje - vietos užtenka geru oru, kai gali būti kokpite, tačiau lyjant, kai reikia slėptis kajutėje - ankštoka. Daugiau erdvės tikrai praverstų. Man labiausiai tūksta vonios...

Sam'as, apie minimalistinę buitį - atsisakyti įprastais ir būtinais atrodžiusių daiktų buvo sunku tik iš pradžių. Vėliau, kai pradėjom dovanoti savo daiktus draugams ir artimiesiems - procesas virto visai nebloga pramoga. Pasijutom gerokai laisvesni be to bagažo. Nors dalį daiktų, kurie bus naudingi ateityje, palikom pas tėvus ant aukšto.

Sam'as, apie kitokio gyvenimo pasirinkimą - kai prieš kelis metus pradėjom draugams pasakoti apie savo kelionės planus ir ketinimus mokintis post-industrinės visuomenės gyvenimo be lemiamo pinigų vaidmens, beveik visi mus laikė keistuoliais. Dabar, kai jie mato Graikijos / Ispanijos / Italijos sąlygojamą Eurozonos griūtį, jie tikrai mus pradeda suprasti.

Sam'as, apie buriavimą - mūsų tėvai labai jaudinasi dėl pavojų jūroje. Aš baigiau keletą buriavimo mokymo kursų, tačiau reikia pripažinti, kad mano buriavimo kvalifikacija yra minimaliame lygyje, kad leistis į tokią kelionę. Reikalingos patirties įgausime plaukdami.

Pagrindinis kelionės tikslas - rasti atsakymus dėl savo tolesnio gyvenimo, kai susilauks vaikų: kurioje pasaulio šalyje ir kurioje vietoje apsistoti; kokį būstą statyti; kurių amatų išmokti; auginti žąsis, gal grybus, gal įveisti sodą, gal daryti kažką kita, kas leis dalyvauti natūriniuose mainuose; išmokti autonomijos - apsieiti be elektros tinklo, komunalinių tinklų, be interneto ir kompiuterių; vietoje "panaudojai-išmesk", gyventi taupiai naudojant resursus ir nekenkiant aplinkai.

Naomi, profesionali video filmų kūrėja, tikisi kelionės metu kurti dokumentikos serijas apie vietas ir žmones, bei ką iš jų galėjo išmokti. Filmukus Naomi ir Sam'as žada talpinti savo svetainėje http://howtosurvivethefuture.org/

...
Kodėl man atrodo, kad jie Graikijos salose liks ilgam?

Posted by gramas 05:18 Comments (2)

Apie tai, kaip nelengva vikingu būti

shapeimage_5.png

Senovėje vikingai visu kaimu pastatydavo laivą, pasigaląsdavo kirvius, ir, susodinę į jį smarkesnius kaimo vyrus, paleisdavo į svečias žemes kaimynams šonkaulius pakedenti, laisvalaikiu paprekiauti, šiek tiek paplėšikauti... Skandinavų istorikai neseniai iškėlė hipotezę, kad pagrindinis stimulas jauniems vikingams į žygius plaukti - galimybė greitai pralobti tam, kad išsipirktų sau žmoną iš jos šeimos. Mat moterų fjorduose labai trūkdavo, ir tarp jaunikių konkurencija didelė susidarydavo. Tie jaunikiai dar į laivą džiovintų musmirių pasiimdavo. Prieš mūšį užkramtydavo, kad ryšys su kosmosu aiškesnis taptų, ir daugiau iš paties Odino jėgos įgautų, bei priešo ginklų nesužeidžiami taptų. Tuos grybukų užsimetusius karius dėl jų narsos berserkais vadindavo. Atplaukę prie kokio vienuolyno Anglijoje, jie labai gražių manierų nedemonstruodavo. Daugumą vienuolių išskersdavo, gyvus paliktus kaip vergus išsiveždavo, auksą/sidabrą ir kitus vertingesnius daiktus į laivą sukraudavo. Dalį grobio kitam uoste parduodavo, o vergus (šie jau būdavo irkluoti gerai išmokę) ir lengviau konvertuojamus dalykus, kaip brangenybės ir ginklai - namo parsiveždavo... Darbas toks - nieko asmeniško.

Geri jie buvo jūrininkai, net anksčiau už Kolumbą Ameriką atradę, tačiau pati svarbiausia priežastis jiems po visą pasaulį leidusi plaukti - tiems laikams tobulas laivas ir pačias to meto pažangiausias technologijas įsisavinusi laivadirbystė. Puikios laivo jūrinės savybės ir maža grimzlė, leidusi bet kur prie lygesnio kranto priplaukti, bet kurią upę nuodugniai patikrinti, jei reikia - laivą per sausumą iki kito vandens prasitempti. Turint tokį laivą - trūksta tik noro po svietą bastytis, o to noro jiems kaip tik netrūko, kaip dabar žinom, nes ženytis norėjosi. Noras ženytis yra didelė jėga.

Ta medinio laivo statybos tradicija pas juos, skandinavus, gyva iki šiol. Kasmet jie patys daug plaukia savo tradiciniais laivais, savo ilgųjų (langskip) drakonų festivalius rengia, turistus plukdo.

O ponas Sigurjon Jonsson, gyvenantis Islandijoje, ėmė ir pasistatė sau tikrą vikingų laivą LANGSKIP 55, bet gerokai kitokį. Patikrinkite visas nuotraukų galerijas svetainėje - drąsiai galima tokį laivą pavadinti unikaliu laivadirbystės meno kūriniu - tokia jo statybos, apdailos ir sistemų įrengimo kokybė.

langskip_2.jpg

LANGSKIP 55 medinis, bet turintis visus puikiai įrengtos jachtos privalumus ir komfortą. Laivas iš tikro nepaprastas, plokščiadugnio korpuso apvadų ir eiklumo charakteristikos sako, kad laivas, glisuodamas nuo ilgos okeaninės bangos, gali duoti ir 20 mazgų greičio. Nominalus korpuso greitis - 13.4 mazgo. Grimzlė metras. Dugne prie kylio sudėta 4 tonos švino balasto, ir tai duoda pakankamą stovumą bei stabilumą, buriuojant tiesiąja bure, sumontuota ant Dyna Rig tipo rangouto tiesiai burei. Stiebas iš anglies pluošto. Į vėją su bure gali kilti 60 laipsnių kampu, aštresniu kursu jau turi įsijungti variklį. Tiksliau - bent vieną iš variklių, nes jų sumontuota du, kiekvienas dyzelis po 75Aj. Elektros energiją gamina atskiras 6AJ generatorius. Šeimininkas ir jo svečiai gali gyventi trejose dvivietėse kajutėse su atskirais san.mazgais. Šaldytuvai maisto atsargoms, kondicionierius ir šildymo įranga, elektrinės gervės, kad su virvėm nepersitempti - p.Jonsson pagalvojo apie viską, kad jam būtų malonu ir patogu šiame laive ilgai gyventi ir keliauti.

langskip_3.jpg

Skeptikai ir laivadirbystės ortodoksai gali ir papurkštauti, kad p.Jonsson per daug nutolo nuo tradicinės vikingų laivadirbystės, ir gal bus teisūs, ne man spręsti. Irklų jis savo laivui tikrai nenumatė. Jis ir statė šitą laivą ne muziejui, o savo kelionėms. Tačiau, jei atsirastų pirkėjas, pasirengęs atsegti viso labo $1.75 mln., tai p.Jonsson laivą parduotų, o sau pasistatytų kitą. Arba atvirkščiai - jūs jam sumokate milijonus, ir jums bus pastatytas naujas laivas nuo 40 iki 80 pėdų dydžio, įrengtas tiksliai pagal Jūsų pageidavimus.
Nesipiktinkite dėl islandiškos kainos - taip, labai brangu, bet juk tai investicija, kuri Jums atsipirks, apiplėšus viso labo 3-4 vienuolynus. Tai drąsiai galite pasiplanuoti ir įvykdyti per pirmuosius projekto realizavimo metus. Tik pagalvokit - per metus atmušti $1.75 mln. - taigi superinis verslo projektas, grąža kolosali!
Tik musmirių pasidžiovinti nepamirškit...

Posted by gramas 02:18 Comments (0)

Apie tai, kaip miegą sukarpyti

imagesCAZRVJZB.jpg

Viename Vokietijos viešbutyje pusryčių meniu buvo patiekiamas virtas kiaušinis ir kiti įprastiniai rytmečio trapezoje dalykėliai. "O kur pas jus padažų stalas?" - paklausiau padavėjo, ir nužygiavau ten, kur jis parodė. Sojos padažo ten nebuvo. Paprašiau padavėjo, kad virtuvėje surastų sojos padažo buteliuką, ir atneštų man. Jokių problemų - atnešė didžiulį butelį, ir labai nustebo jis, kai pasakiau, kad soja reikalinga valgant kiaušinį. Tik tada supratau, kad šis genialus ir jachtoje Scorpio mums nušvitęs kulinarinis atradimas - sojos padažas su minkštai virtu kiaušiniu - žinomas dar labai retai. Kažkaip atsitiktinai pabandėm ir ne nuo išpindėjimo, o todėl, kad laive visko turėti neįmanoma - tąkart sojos buvo, o majonezo ne... Šiuo konkrečiu atveju, tas Vokietijoje dėl kažkokios sojos sukeltas šurmulys ir pastangos pasmaguriauti buvo veltui. Vokiečių kiaušinis buvo virtas kietai kaip bilijardo šratas, ir teko jį suvartoti labai nuobodžiai.
Namie turėjom tokį prisukamą mechaninį virtuvinį laikrodį su bjauriu skambučiu, naudotą kiaušinius verdant. Išnešiau jį į jachtą, kai dažniau vienas pradėjau plaukti.
Nuo to laiko kiaušinių laikrodis jachtoje SCORPIO naudojamas miegui karpyti.

Labai retai man tenka į ilgesnius plaukimus vienam išsirengti, bet jau žinau, kad vienas iš didžiausių sunkumų man tada būna nuovargis dėl miego trūkumo. Net su šeima per Baltiją plaukiant, visą naktį budėdavau vienas. Ta naktis paprastai būna po sunkios dienos krante, kai prieš išplaukimą dažnai ir darbo reikalai susigrūda, na, kaip visada prieš atostogas - visiems tavęs reikia, kažkokius pamirštus ir atidėliotus reikalus turi skubiai sutvarkyti, kažkokių netikėtų rūpesčių atsiranda... Žodžiu, dažniausiai tu išplauki kaip reikiant nepailsėjęs. Todėl toji pirma visiškai bemiegė naktis jūroje gali kaip reikiant prailgti, o ir pats tokiu šiek tiek zombiu pasidarai. Nemiegojęs zombis ryte atrodo maždaug taip:
large_DSC01818.jpg
Tokį pamatę, tyliai prisipūskit plaustą, ir palikit laivą nepastebėti. Jums bus tik geriau.

Tačiau nebūtina save tiek smarkiai laužti. Išplaukęs toliau nuo komercinės laivybos kelių, ir jei nesirandi žvejybos rajone - gali laisvai nusnūsti kokpite ar kajutėje, kaskart po kokias 20-30 minučių. Prabundi, staigiai apsidairai, pasitikrini kursą, ir, kol nespėjai kaip reikiant prasiblaškyti - vėl pakrenti nusnausti. Sąlyginai saugu - esi toli nuo krantų, sureguliuoji bures ir jos veža, autopilotas vairuoja. AIS sistema pradeda klykti, jei tavo nustatytu atstumu atsiranda kitas laivas; GPS ploteris įkyrų signalą duoda, jei nuo kurso nukrypai... na, o kiaušinių laikrodis reikalingais intervalais tave vis pažadina, kad reikalus dėl visa ko pasitikrintum. Staigiai vėl prisuki laikroduką, ir tada svarbiausia - vėl greitai nusmigti snausti toliau, kol dar pilnai neprabudai. Telefonas, elektroninis laikrodis - jie reikalauja daugiau dėmesio, nei mechaninis kiaušinių laikrodukas. Kol maigysi tuos kelis telefono klavišus, turi dėmesį į tai sukoncentruoti, ir prasiblaškęs labiau, nei reikia, vėl į miegą greitai nepasinersi. Jei nebuvai kaip reikiant prabudęs - vėl užmiegi momentaliai. Nors šitaip visą naktį prastrakaliojęs, ryte jautiesi visai pakenčiamai. Dienos metu Scorpio įguloje dažniausiai nelieka jokios griežtos budėjimų sistemos. Dieną visada atsiranda norinčių bei galinčių pabūti kokpite, kol kapitonas padirbės su jūrlapiais, t.y. tą sukarpytą miegą permiegos iš naujo, jau nešokinėdamas kas 20 minučių. Tam permiegojimui dieną kokių 2-3 valandų užtenka pilnai, ir, net kokpite budint nepatyrusiam žmogui, atviroj jūroj per tiek laiko į krantą neįplauksi. Labai panašiai reikalai gali atrodyti ir kitose šeimyninio ekipažo jachtose, plaukiančiose tolimesniu maršrutu.

Vėliau, pradėjęs miegu buriuojant domėtis plačiau, sužinojau, kad būtent miegas yra dažniausiai tarp buriuotojų vienutininkų aptarinėjama tema. Kasmet šimtai jachtų, valdomų vieno žmogaus įgulos, keliauja, arba varžosi plaukdami apie pasaulį, ar kitais sudėtingais maršrutais. Tokių, mano manymu, ekstremalių plaukimų lyderis - Vendee Globe regatos, kai buriuotojai, plaukdami po vieną Formulės1 bolidus sudėtingumu lenkiančiais laivais, apiplaukia Žemės rutulį, pakeliui neužsukdami į jokį uostą. Tik specialiai tam pasiruošęs buriuotojas gali tai padaryti. Ruošdamiesi plaukimui, tokie buriuotojai be kito pobūdžio įgūdžių bei sugebėjimų vystymo, kartu su specialistais sukuria kiekvienam buriuotojui individualią miego metodiką. Iki tol jie, didžiulę patirtį jau turintys buriuotojai, savo sugebėjimą ilsėtis ir atsipalaiduoti jūroje jau būna įvaldę iki instinktų lygio.

Mes visi mokam ant vandens atsipalaiduoti, prieš tai Neptūnui įpylę, bet čia rimta kalba apie to darymą kitaip.
Miego kaip pinigo nepasitaupysi, ir jis ne lašinių paltis - prieš reisą turguj nusipirkti ir į krepšį atsargai įsidėti neišeis. Būk tu kiek nori prieš plaukimą pailsėjęs - po 24 val. ar kiek daugiau be miego, tu pasijusi gerokai išsekęs. Miego baterijos senka nuolat, atitinkamai jas ir pakrauti reikia.

Vienutininkai pataria pradėti ne nuo paties miego karpymo - o nuo savo pojūčių treniravimo. Dieną jūron išplauki vienas. Saugiame buriavimui rajone keli bures, guldai laivą į kursą su autopilotu ir išjungi visus pagalbinius aplinkos stebėjimo rietaisus - radarą, AIS'ą, SeaMe detektorių, ploterį su signalizacija - ir pasilieki kajutėje laivui plaukiant. Pradžioje labai sunku - yra nerimo jausmas toks, kad net delnai niežti; arbatą išsivirti tu dar gali, na bet miegoti tai neišeitų niekaip. Vis norisi būti viršuje, bent jau kokpito tarpdury galvą laukan iškišus, ir kontroliuoti situaciją. Tau baisu, kad ant tavęs koks geležinis daiktas neužplauktų. Tau vaidenasi pusiau paskendęs konteineris, nuo didelio laivo per audrą nuplautas, ar koks lietuviškas rąstas, per jūrą link švedų kranto sau keliaujantis... Tau vis atrodo, kad nuo kurso nukrypai, ir laivas tuoj į pliažą atsirems.
Palengva, per keletą tokių treniruočių apsiprasi. Pasirodo, kad žvejų katerio variklį tu girdėsi maždaug per kilometro atstumą, o didelį laivą iš dar toliau, nes vandeniu garsas sklinda gerai. To didelio laivo dydį, kartais net greitį pagal garsus išmoksi atskirti, ir ar dirba pagrindinis variklis, ar tik generatoriai stovinčiam laive. Tavo protas pradės realiau vertinti plūduriuojančios kliūties tikimybę, kuri atviroj jūroj iš tikro yra nykstamai maža. Atskirsi, kas yra normalus garsų fonas laive, ir kas yra kiti garsai, galintys reikšti kažką ypatingo, ar netgi pavojų. Išmoksi pajusti kurso pasikeitimą iškart, kai supimo ornamentas pasikeičia. Blogai dirbančią burę išgirsi. Palengva tas 20 minučių išmoksi prailginti kad ir iki valandos, kurios metu galėsi ne tik valgį pasiruošti, bet ramiai knygą paskaityti, ar filmą pažiūrėti. Vėliau, su situacija apsipratęs ir stresuoti be reikalo nustojęs, galėsi ir pagalbinius prietaisus įsijungti. Jie ir yra tik pagalbiniai, nes tavo instinktų niekas nepakeis.

Šių treniruočių esmė - laivo elgesio ir aplinkos pojūčius, t.y. savo instinktus pralavinti tiek, kad vėliau jie tave galėtų pažadinti. Toliau - kai pirmas žingsnis įsisavintas - yra skirtingos vėjo ir bangavimo sąlygos jūroje, kur savo pojūčius reikės mokinti ne tai kad iš naujo, bet šiek tiek kitaip, kol vėl išmoksi savim, jūra ir savo laivu pasitikėti. Ten ir paaiškės oro sąlygų ribos, kada tu gali plaukti vienas, o kada tik su įgula, arba kada privalai būti protingas, ir likti uoste.

Mokslininkai, su kuriais dirba sudėtingoms regatoms besiruošiantys buriuotojai, vadinami chronobiologais. Jie teigia, kad mūsų miegas yra pasiutusiai elastingas dalykas. Šiaip žmogaus smegenims normalios veiklos atstatymui reikalingos 7.5 val. miego per parą. Tačiau pasitreniravus, įmanoma sumažinti tą paros normą iki maždaug 5 valandų. Ir tas valandas visai nebūtina visas sumiegoti iškart, o galima jas sukarpyti į intervalus.

Taip pat svarbu žinoti, kad miegas yra polifazinis, t.y. susidedantis iš kelių fazių, kurių metu smegenų aktyvumas yra skirtingas. Smegenys ne viso miego metu ilsisi vienodai. Jos, šelmės, kai kada mums miegant išvis nesiilsi, ypač kai smarkiai sapnuojam!

Dr. Stampi - italas mokslininkas, tyrinėjantis miegą, (beje, pats irgi užkietėjęs buriuotojas) teigia, kad yra dviejų tipų miegas - REM miegas ir neREM tipo. REM yra svarbus atminčiai ir sugebėjimui mokytis, suvokti ir įsisavinti naują informaciją, tinkamai orientuotis aplinkoje. neREM miegas yra būtinas energijos atstatymui.

neREM miegas susideda iš fazių - pirmoji yra snaudulys, kai realiai dar nemiegam ir dar šiek tiek orientuojamės matricoje. Antroji - miego pradžia, kai suretėja širdies ritmas ir kvėpavimas, t.y. pirminis miegas, kai jau išsprūstame iš matricos. Trečia ir ketvirta - poilsio miegas, kai smegenų darbo dažnis sumažėja, jos ilsisi. Tarp kiekvienos iš išvardintų šių fazių būna REM miego tarpai, kurių ir turėtume stengtis prisigaudyti kuo daugiausiai, kai sukarpome savo miegą į atskirus intervalus. Kiekviename intervale galime gauti REM miego gabaliuką, kai smegenys dirba žemu dažniu ir ilsisi. Mokslininkai padarė testus dviems grupėms žmonių, kurių viena miegojo 5 valandas ištisai, o kita grupė savo miegą sukarpė į trumpus intervalus. Ir vieni , ir kiti jautėsi kiek pavargę, nes nebuvo pratę miegoti tiek mažai. Protinio darbo ir dėmesio testų rezultatai sukarpyto miego grupėje (gavusioje daugiau REM tipo miego) buvo geresni, nei miegojusioje ištisai. Turi šita teorija kritikų, bet būtent dr.Stampi, o ne jo kritikai buvo pakviestas dirbti su žymia buriuotoja Ellen MacArthur - man tai konkretus Stampi teorijos kokybės ženklas.

Nevarginsiu jūsų ilgomis miego ir nuovargio teorijomis, nes užmigsit, ir daugelis visai nepolifaziškai - tai pakankamai nuobodūs dalykai. Kas mums, buriuotojams, galėtų būti naudinga - tai mokslininkų rekomendacijos dėl miego:

  • išsiaiškink, esi pelėda ar vyturys. Atitinkamai paaiškės paros periodai, kurių metu esi aktyviausias, ir kada labiausiai būtinas poilsis.
  • sudėtingesniam plaukimui, jeigu reikės karpyti miegą, ruoškis iš anksto. Kažkam 3 parų užteks, kažkam prireiks daugiau, kad pereiti iš vientiso miego į sukarpytą ir vistiek pailsėti. Miego ir budrumo intervalus taikyk prie savo pelėdos/vyturio paros ritmo. Pradėk nuo to, kad pamiegosi ne tik naktį, bet ir bent valandai užmigsi dieną. Tai bus jau 3 paros intervalai (2 x miegas + 1 x darbas). Palengva padidink jų skaičių iki penkių, ar kiek daugiau, jei reikia.
  • nustatyk pagrindinį savo miego intervalą. Vyturiui tai bus apie 21.00 , pelėdai gal apie 23.00 ar 01.00. Stenkis visąlaik tuo laiku nueiti miegoti, ir išmok išsijungti iškart, vos tik prigulęs. Tas intervalas tau svarbiausias per visą parą, jis pažymi miego ir darbo ciklų pradžią.
  • nemiegok nuo 18.00 iki 20.00 val. Mokslininkai sako, kad mūsų genuose užkoduota dar nuo priešistorinių laikų, kai pastovių namų į žmogų panašūs sutvėrimai dar neturėjo. Tuo laiku jie ieškodavo vietos saugiai nakvynei ir ją atitinkamai įrengdavo. Gorilos irgi nakčiai suka lizdą tuo metu.
  • atsibusdamas iš kiekvieno intervalo, naudok žadintuvą. Iš lovos privalai išsiristi būtinai iškart, signalą išgirdęs, ir uždegti šviesą. Jokių "dar pagulėsiu". Šviesa yra ryto imitacija - padeda apsnūdusias smegenis apgauti ir greičiau į matricą sugrįžti.
  • patikrinti horizontą, prietaisus, peržvelgti bures - tą rutiną daryk visąlaik ta pačia tvarka, vos ne automatiškai - taip prasiblaškysi mažiau, ir bus lengviau vėl užmigti.

Grįžęs iš plaukiojimo, į normalų miegą sugrįši maždaug per parą, gal per dvi. Pirma naktis namie nebus labai rami - save pagavau jau stovintį prie miegamojo lango, ir nelabai suprantantį, ką pro jį matau. Laivo gyvenimui taip viskas ir buvo planuota, tokio reflekso siekta - juk iš miego būsenos smegenis ir turėjo išvesti ar tai laivo vaizdas horizonte, ar sausumos juosta. Todėl kokią sekundę yra labai baisu, kai vietoj horizonto matai pievą, pušis ir gatvės žibintus naktį.
Užtai dieną bus momentai, kai darbe visai rimtai svarstysi - gal reiktų užsirakinti kabinete, ir pusvalandžiui išsijungti ant grindų, su švarku po galva?

O dar vėliau - gyvenimas grįžta į savo normalią vagą, ir tu vėl gauni kiaušinį, kietą kaip bilijardo šratas.

Posted by gramas 03:39 Comments (0)

Apie tai, kaip į Lietuvą iš kiemo pusės plaukėm

Klaipėda - Šilutė - Nida - Klaipėda.

Pilies uoste pasirodom dar prieš 10 val. , ryte. Laivuose nakvoję jachtų įgulos dar tik kėlėsi, kažkas ruošėsi pusryčius, kai kas dantukus praskalauti link uosto prausyklos ėjo, Eglės le'storanas atsidaryti ruošėsi - įprasta uostelio buitis.

Su krantine praeinančiu buriuotoju iš Kauno pasikalbam, kad gerai kauniečiams - gyvena jie Lietuvos viduryje, ir visas šalies naujienas anksčiau už klaipėdiečius sužino. Mums, pajūrio buriuotojams, kad sužinoti kuo Lietuva gyvena, tenka labai toli nuo namų plaukti.

Šiemet Nemunas nusekęs, ir ties Rusnės tiltu yra susiformavusi nemenka sekluma, kuri, agentūros žiniomis, b/j Piranija pasigavo, ir toliau į Lietuvą neįleido. Gaunasi, kad šiemet Klaipėdos buriuotojams pasiekiamas giliausiai žemyne esantis miestas yra Šilutė, į kur ir plauksime.
Laikas nuo laiko būtina patikrinti, kuo Lietuva gyvena. Tikėjomės padaryti jiems staigmeną, tačiau tuo metu dar nežinojome, kad Šilutė stropiai ruošiasi mūsų atvykimui.

Plaukiame dviese, laivo darbus atliekame pakaitomis. Tiksliau - Lolita vairuoja, o man tenka pakaitomis tai skaityti knygą, tai dirbti su jūrlapiais. Kaip žinia, jachtų kapitonai niekada nemiega - jie tik eina dirbti su jūrlapiais.
large_P9010423.jpg

Oras toks šiaip sau, retkarčiais nesmarkiai nulyja. Pietvakarių vėjas leidžia visai smagiai paburiuoti.
large_P9010432.jpg

Taip ramiai, be nuotykių, pro Juodkrantę ir Pervalką - artėjame prie Atmatos, t.y. dešiniosios Nemuno žiočių atšakos.

Prie Ventės rago randame farvaterio skiriamąją boją be vardo.

large_P9010435.jpg
Anksčiau čia buvęs Pilypas - teisingas, buriuotojams kultiniu tapes plūduras, kurio su niekuo nesupainiosi. Vargšas Pilypas šiemet niekingai paslėptas Uostadvaryje. Kol plaukėm pro boją be vardo, mums dėl išniekinto Pilypo buvo gėda už Vidaus Vandenų Direkciją. Paskui pamatėm greitą (nes mus aplenkė) lietuvių laivą, ir gėdos jausmas pranyko. Širdis užpildė pasididžiavimas mūsų šalies keleiviniu laivynu.
large_P9010437.jpg

Žvelgiant nuo Atmatos - Lietuva labai graži. Vešli augmenija, pakrantėje turškiasi antelės, miško properšose sėdi vyrai su meškerėmis. Tačiau į plūdes nežiūri, nes neturi tam laiko. Jie galvas vis užverčia į dangų; kiek nuo upės matėsi - vis pridėję daiktą, panašų į teleskopą, ieško dangaus kūnų debesuotoje pilkoje žydrynėje. Vienas pažiūri, paskui duoda kitam pažiūrėti - ir taip vis ratu. Astronomai, taigi ne tamsuoliai kokie...

Praplaukėme pro paupio kaimus su keliais namais ir dar mažiau gyventojų. Tarėmės, kad jei čia gyventume - Lolita galėtų nuolat megzti, retkarčiais pamaišydama brogą samagono aparate. Aš pagaliau galėčiau tapti brakonieriumi. Ilgais vakarais mėgtume pasėdėti ant suolelio prie upės ir žiūrėti į vandenį, arba skaičiuoti svetimus pinigus. Tikriausiai nejuokais susidomėčiau astronomija čia, giliau Lietuvoje, apsigyvenęs.
large_P9010443.jpg

Į realybę, į Scorpio ir šį nelengva gyvenimą grąžino atsivėrusi Šyšos delta.
large_P9010449.jpg

Kai susiruošėm plaukti čia, žinojom, kad lengva nebus. Žinojom, kad turime būti stiprūs, nes pamatysime Lietuvą iš kiemo pusės.
Tik įplaukus į Šyšos upę, Lietuvos kiemo pusė atsiskleidė su tokia autentika, kad rimtai patikrino mūsų stiprybės ribas. Tačiau pirmas įspūdis buvo apgaulingas - nuodugnesnė analizė atskleidė netikėtus būtovės slėpinius.

Pasirodo, nuo senų senovės lietuviai prie žiočių upių, vedančių į miestus, specialiai pastatydavo kuo labiau apleistas ir sukrypusias lūšnas, šalia jų pasodindavo po kaimo pijoką, stiklinėm akim dainuojantį Šiškausko dainas ir prašantį plaukiančius pro šalį sustoti ir su juo pabendrauti. Tokia pasyvios gynybos taktika buvo sukta, bet visiškai sėkminga. Skandinavų vikingai susigraudindavo, tokį skurdą pamatę, pasukdavo savo drakonais puoštus laivus, ir plaukdavo toliau Airijos, Anglijos ir Prancūzijos plėšti. Taip išvengėm vikingų jungo, ir susidarė prielaidos Šilutei vystytis ir klestėti. Kaip vėliau pamatysim, Šilutė prielaidomis pasinaudojo pilnai. Beje, patys vikingų ainiai man šią teoriją yra patvirtinę, jie netgi paaiškino, kodėl lietuvių moterys tokios gražios. Pasirodo, kai vikingai užpuldavo Lietuvos kaimą, tos visos gražios ilgakojės pabėgdavo į mišką, o kitas vikingai sugaudydavo ir užmušdavo, arba išsiveždavo. Natūrali gamtos atranka suveikė vikingų rankomis, ir šiandien Lietuvoje turime gražias moteris.
large_P9010458.jpg
large_P9010459.jpg
large_P9010454.jpg

Dar kartą šią hipotezę patvirtino faktas, kad tik pačiose Šyšos žiotyse buvo apleisti namai ir apleistas uostelis. Plaukiant upe aukštyn, iki pat Šilutės paupyje apleistų pastatų nebebuvo. Pastatų toliau išvis nebuvo - jokių pastatų. Užtai buvo laukinė gamta, užliejamos pievos, ganyklos pilnos gyvulių, pakrantėse daug paukščių. Brakonierių palikti tinklų kuolai vis neleido apsnūsti, vertė išlikti budriems ir toliau gėrėtis peizažu.
large_P9010463.jpg

Ir gerai, kad išlikome budrūs, nes neatidesnis plaukikas gali praplaukti pagrindine upės vaga pro šalį - įplauka į uostą kairiąjam krante pasirodo trumpam, ir, ją pražiopsojęs, gali atsiremti į Šilutės tiltą.
Tačiau net norėdami nebūtume šį kartą Šilutės praplaukę, nes marinoje griaudėjo muzika, jei taip pavadintume kurtinantį hauzo triukšmą.
large_P9020469.jpg

Jie mūsų jau laukė. Šilutės marinoje viskas nauja ir gražu, puikiai įrengtos švartavimosi vietos. Aiškiai pažymėtos vietos svečiams, taip kad galimybė pasistumdyti ir pasikolioti su vietiniais dėl švartavimo vietų yra visiškai eliminuota.
Budintis iškart priėjo priimti mūsų švartavimo virves. Šnektelėjom apie pasiruošimą mūsų vizitui; bandėm paderinti kitą muzikinį repertuarą, tačiau procesas buvo nuėjęs per toli. Rugsėjo Pirmoji yra tradiciškai svarbi diena miesto jaunimui, ir turi būti deramai atžymėta. Paties jaunimo dar nebuvo, bet budintis pasakė, kad muzika tam ir leidžiama garsiai, kad jie žinotų, kur eiti.
Jis ilgai juokėsi, kai pasakėme, kad ketinom nakvoti Šilutės marinoje.
large_P9020490.jpg
large_P9020471.jpg
Pasitariau su įgula, ir nusprendėm, kad nueisim iki Šilutės gastronomo, ir plauksime nakvynės į Mingę.

Pakeliui į Šilutės gastronomą, pirmas dalykas ką sutikom - tai gražus pulkelis gandrų, kurie į kairę nėjo.
large_P9020472.jpg

Jokios gandriškos mistikos čia nėra, matėsi, kad žemo gimstamumo problema Šilutėje neegzistuoja - gatvės ir skverai pilni gražaus jaunimo. Prie aukuro mecenatui sutiktos vadilutės mielai papasakojo apie miesto istoriją, socialinius/ekonominius miesto pasiekimus, apie esminį miesto Kaimo Reikalų Skyriaus indėlį ieškant Graikijos, Italijos ir Ispanijos problemų sprendimo.
Merginos - tikros Šilutės patrotės, labai didžiavosi savo miestu ir vis klausinėjo, ar mums patinka. Mums patiko.
large_P9020475.jpg
large_P9020479.jpg

Kas labai maloniai nustebino - Šilutėje klesti prekyba naudotais ginklais. Ne naudotais rūbais, kaip visur kitur Lietuvoje - o būtent ginklais.
large_P9020476.jpg

Kantriai sulaukęs eilės, už priimtiną kainą suderėjau dar nenudrožtą ir puikiausiai veikiantį granatsvaidį Carl Gustav. Jei pardavėjas nemelavo - tik du šeimininkai. Pirmas NATO, o paskutinis - vietos evangelikų pastoriaus žmona, naudodavo raugiamiems kopūstams statinėje grūsti, nes miestas tokiam ginklui aiškiai per mažas ir nelabai bėra į ką šaudyti. Manau, todėl ir pardavė, kad visų galimybių neišnaudojo.
Dabar trečiadienio PaPa regatose Scorpio niekas nebelenks, net Baraka. Scorpio pirmas - forever!
large_P9020477.jpg

Dar matėme daug senų ir naujų pastatų, tvarkingai atrestauruotų - bendrai, Šilutė yra smarkiai pagražėjusi, labai švari, daug jaunimo - didžiulis skirtumas lyginant su tuo, ką čia mačiau prieš kokius 6 metus, kai su parašiutininkais buvome surengę vizitaciją iš netoliese esančio aerodromo, kur vyko šuoliai. Tada jaunimas atrodė labai piktas, gatvės labiau aptriušę. Dar kartą prieš trejetą metelių buvom atplaukę su Scorpio, bet kad lijo tada labai smarkiai, ir apie pasivaikščiojimą po miestą nebuvo net kalbos.
large_P9020480.jpg
large_P9020483.jpg
large_P9020481.jpg
large_P9020482.jpg
large_P9020487.jpg
large_P9020488.jpg

Netrukus grįžome į laivą, papildę maisto atsargas Maximos gastronome. Pabrėžiu - maisto atsargas, nes visko kito prekyba rugsėjo 1 d. Lietuvoje yra draudžiama. Lydimi hauzo ritmo ir uoste besirenkančio į iškilmingą minėjimą jaunimėlio, grįžtame į upę.
large_P9020491.jpg

Priplaukę Minijos žiotis, nusprendžiame plaukti nakvynei į Nidą. Vėjas mariose tiesiai į nosį - žinojom, kad rytoj ryte jis bus tik dar stipresnis, todėl Kuršmares kirsti atrodė geriau šįvakar. Vėl visą kelią norėjo vairuoti Lolita, tai aš kajutėje užsiėmiau navigacija, t.y. labai dirbau su jūrlapiais.
large_P9020494.jpg
large_P9020499.jpg

Nakvynė Nidoje, kelionė atgal į Klaipėdą - viskas vyko taip, kaip visada, kasdieniškai tiek, kad plačiau paminėti net plunksnakotis nekyla. Vienintelė vilties kibirkštėlė Nidoje - marinoje matėm 3 jachtas su Rusijos registracija. Gaila, tik ryte išplaukiant jas pastebėjom; mandagieji rusai labai sveikinosi. Kad taip vakare būtume susitikę, būtume susiderinę, nuo kada jie Lietuvos buriuotojus į savo Kuršmarių vandenis įsileisti pradės. Gal jau kitą sezoną į Rusijos Prūsiją plauksim? Teko dar sovietmečiu kelis jų uostelius su jachta Sima aplankyti - tikrai būtų smagu vėl ten pabuvoti.

Tačiau esminė šio savaitgalio išvada - Lietuvoje viskas gerai. Dabar mums ramu. Gilyn į žemyną galėsim kurį laiką nebeplaukti.

Posted by gramas 23:43 Archived in Lithuania Comments (2)

Apie tai, kaip vyną ger(in)sim

Idėją sugeneravo tai, kad nesame abejingi vynui, ir neseniai pasitaikę trupiniai informacijos apie komercinio burinio transporto laivyno atgimimą.

Dar labai seniai, kai tik pradėjau verslo ryšius su anglais, po geros vakarienės "Skandale" kai kurie svečiai mėgdavo pasakoti apie vyną. Tuo laiku, apie 1992 metus, dar retas tautietis žinojo kas yra tas someljė, poskonis, ar ką reiškia kai vynas "verkia", ar "keliauja". Aš pats nežinojau. Žinodavom, kad raudonasis yra prie mėsos, baltas - prie žuvies, ir to užtekdavo. Jei tu žinojai, kad baltasis dar ir prie vištienos tinka, arba Tokajų nuo Riesling'o atskirdavai - tu buvai vos ne vyno ekspertas ir gurmanas. Todėl tokios vyno kultūros krislai tuo metu žarstomi svečių, man pasirodė labai įdomūs.

Kartą tiems anglams-gurmanams suraičius firminį Skandalo steiką, klausausi diskusijos, kodėl kai kurie vynai keliauja, o kiti - ne. Tarkim, viešėdamas Australijoje, esi vaišinamas nuostabiu vynu, ir, grįždamas į Angliją, parsiveži keletą butelių vakarėliui su giminaičiais ar draugais.
Pristatai jiems kaip nuostabų ir absoliučiai ypatingą vyną, vaišini, išpilstai į taures, ir po to pats neatsistebi - lyg kitas vynas, kur dingo tas skonis, kurį jautei Australijoje?

Pasirodo, vyndarystės mokslas, nors labiau menas - dar neturi tikslaus atsakymo, kodėl kai kurie vynai keliauja, kai kurie - ne. Specialistai sako - kelionės metu vyne kažkas pasikeičia. Ir tas "kažkas" vyną gali arba ženkliai pagerinti, arba pabloginti. Visi supranta, kad kelionės metu vynui teliūškuojant talpose - seniau amforose, statinėse, dabar dažniau buteliuose - molekuliniame lygyje vyksta kažkokios permainos, turinčios įtakos vyno skonio savybėms. Bet kokie tai procesai, kaip juos prognozuoti ir sukelti - čia klaustukų daugiau, nei atsakymų.
large_Tres_Hombres-3M_20_.jpg

Kelionės efektas stipriesiems gėrimams yra žinomas nuo seno - žinome apie akvavitą, kraunamą į laivus ir du kartus kertantį pusiaują, romas keliauja, žinome apie ekskliuzyvinius konjakus, kraunamus į konteinerius ir vežamus laivais apie visą pasaulį... O kaip tokios kelionės veikia įvairias vyno rūšis - entuziastai dar tik tyrinėja. Visai neseniai sužinojau ir apie tradiciniu burlaiviu "TresHombres" be variklio, vien burėmis gabenamas vyno siuntas iš Prancūzijos į Angliją ir Daniją. Taip pat plukdo vyną iš Prancūzijos per Atlantą į Karibus, atgal į Prancūziją ir po to į Daniją pardavimui restorane. Kiekvienas butelis, tokią kelionę po burėmis patyręs, gauna specialų sertifikatą su nurodytu butelio numeriu, nuplauktu jūrmylių kiekiu, pridedama kortelė su informacija ir fotografijomis apie vyno kelionę. Žinoma, tokio vyno kaina irgi pasidaro ypatinga. Bet visada atsiranda ypatingas klientas, pasirengęs mokėti tą ypatingą kainą, nes jaučiasi jos vertas.

Kad vynas, tokiu būdu neseniai pristatytas Kopenhagos restoranui NOMA (pripažintas pačiu geriausiu Pasaulyje restoranu 2012 ), yra geresnis už autotransportu atvežtą tokį pat vyną, patvirtino nepriklausomų profesionalių vyno specialistų komanda aklos degustacijos metu. Svarbus šio vyno marketingo aspektas - ne tik skonis buriavimu pagerintas, bet jis yra ekologiškai švarus, t.y. vien atplukdant apie 10 tonų siuntą į Kopenhagą, buvo sutaupyta beveik 5 tonos CO2 emisijų. Šią pirmą siuntą į Daniją suruošė Prancūzijoje taip vadinami biodinaminiai vyndariai - skrupulingai besilaikantys tradicinių technologijų, nenaudojantys jokios chemijos auginant vynuoges ir gamybos procese. Kai kurie netgi traktorių atsisako ir teigia vynuogynų žemės apdorojimui bei vynuogių pervežimams naudojantys tik kinkomąjį tansportą.

Ekologija yra gerai, bet emisijas skaičiuoti kažkaip nuobodu. Man šiame kontekste tie vyno savybių pokyčiai, sukeliami supimo ant bangos, labiau įdomu.
Todėl jachta Scorpio atliks eksperimentą su įgulos labai vertinamais ispaniškais vynais iš Tempranillo vynuogės. Šiemet - Tempranillo.
Perkame keletą butelių to paties išpilstymo vyno, vieną butelį atidedame į komodą namie, kitus saugiai dedame į jachtą žemiau vaterlinijos, kur temperatūra pastovesnė, ir plukdome visur kartu iki sezono pabaigos. Pasibaigus sezonui - darome degustaciją, t.y. palyginame vyną iš komodos su buriavusiu vynu - ir tikriname, ar skonis skiriasi kuo nors. Ir taip - kasmet.

Būtų visai įdomu, jei kitos Klaipėdos jachtų įgulos padarytų eksperimentą su savo mėgiamomis vyno rūšimis, ir sezono pabaigos degustacija būtų nuo to tik įdomesnė. Per eilę metų ir išsiaiškinsim, kurie vynai keliauja, kurie - ne. Ragausim vyną, skaičiuosim jūrmyles, pasakosim apie keliones, kuriose vyną vežėm, žiūrėsim foto ir video iš tų kelionių ir regatų...

Toks buriavusio vyno butelis, specialioje dėžutėje su išdegintu laivo pavadinimu, dėžutės vidus dekoruotas laivavirve, ar seno burinio audeklo skiautėmis, kortelė su laivo fotografija ir trumpu vyno kelio aprašymu - toks buriavimo suvenyras ar dovana tikrai būtų neeilinė ir stilinga.

O kas dėl degustacijos sezonui pasibaigus - manau, Eglė į savo restoraną marinoje PaPa regatų dalyvius tokiam renginiui tikrai įsileis. Beje, ir pačios Eglės idėja bei pasiūlymas mums dėl buriavimo fotografijų parodos ir geriausos metų buriavimo foto rinkimų jos restorane taip pat vertingas.

In Vino Veritas!

Posted by gramas 02:02 Comments (0)

(Entries 226 - 240 of 262) « Page .. 11 12 13 14 15 [16] 17 18 »