A Travellerspoint blog

Italy

Viduržemiai. Waltz Mistral

Laivo ir mano svečiai šiandien išvažiavo. Liko indas su braškėm, kurių nebesuvalgėm per atsisveikinimo priešpiečius. Lieka ir geri prisiminimai apie kartu keliavusius Jūratę ir Deividą - kiekvienas škiperis tikrai norėtų tokių žmonių savo įguloje.

Kartu keliavome devynias dienas - ypatingai neskubėdami, lankėme įdomesnes vietas Sardinijos šiaurinėje dalyje. Deja, aikštingas Bonifacio sąsiaurio charakteris neleido jachtai nuplaukti į nuostabų miestą-tvirtovę Korsikoje - Bonifacio. Šis sąsiauris - tai vieta, kur Vakarų ir Š.Vakarų vėjams įsmarkavus bangas Viduržemio jūroje, jos su didžiule energija ima grūstis ankštame sąsiauryje ir ten susivelia tokiais nervingais, labai tankiais, stačiais volais, mokančiais ne juokais papurtyti ir didelius laivus. Bonifacio aplankėm, bet vykome į ten jūriniu keltu - net jį įsupo taip, kad deniu paeiti neįsikibus į kokią italę buvo sunku.

Šis Viduržemių sezonas jachtai Billabong prasidėjo balandžio 1 d. Romoje, Tibro upės kanale, Fiumicino. Visai šalia aerouosto, į kur skrydžiai iš Vilniaus. Savaitę dirbau nuo pirmos šviesos iki tamsos, lėtai slinkdamas tik per būtiniausių darbų sąrašą, kad paruošti laivą navigacijos sezonui; nors sunkiausius darbus - korpuso šveitimą ir povandeninės dalies dažymą, veleno skego guolio keitimą - darė uostas, kuriame laivas žiemojo. Elektriką susiradau pagal dar pernai iš vokiečio buriuotojo gautas rekomendacijas.

Kaip ir planuota, laivas buvo padėtas ant vandens penktadienį, Balandžio 8. Šeštadienis kaip mat sudilo plaunant kranto purvą ir dulkes, šveičiant vidų, užpildant provizija ir panašiais ruošos darbais.
Kad jau labai nagai niežtėjo plaukti, tai rytiniu tiltų pakėlimu sekmadienį ir pabandžiau tai padaryti.

Deja, jūra neįsileido. Bepraeinantis Mistralis buvo jūroje suvertęs bangą, kuri siauruose Tibro kanalo vartuose užkūrė tikrą peklą. Jachtą išilginis supimas įlngavo tiek, kad tėkšdama laivagaliu į vandenį, kelis kibirus vis užpildavo man ant nugaros. Pora kartų iš vandens akimirkai iškeltas sraigtas taip užkaukino variklį, kad laivas apsipylė juodu dūmų debesiu. Pilna pavara pirmyn judėjau vos 1,5 kn greičiu ir buvo aišku, kad variklis perkais anksčiau, nei sugebėsiu ištrūkti iš plačios mūšos zonos. Baisu buvo prie tokios bangos ir dar tarp molų suktis, bet viskas pavyko ir visai jaukiai pernakvojau Darsena Trajano marinoje.

Pirmadienį iš pat ryto pajudėjau ir be nuotykių suburiavau iki Porto Vecchio, Korsika. Dar teko jūroj laivą į dreifą su burėm guldyti porai valandų, kad įlankon įplaukti su pirma ryto šviesa. Visos pakrantės čia nukarstytos prastai žymėtais žvejų tinklais, omarų gaudyklėm, todėl naktį ten būti nelabai saugu.

Porto Vecchio - jauki įlanka, smagus miesteliokas - tai pora dienų vis išsikeliant valtimi į krantą praėjo neblogai. Po to vėl uždūdavo vantuose Mistralis, kaukė naktį, dar stiprėjo paryčiais, kai papildomai išleidęs inkaro grandinės, priartėjau prie seklių vandenų. Kad jau taip, tai inkarą pakėliau, bet, paskutines grandis įtraukdamas, brašpilis ėmė ir paspringo grandine taip, kad iš naujo inkaruotis nebeliko galimybės. Pakėliau bures, daviau autopilotui nurodymus, o pats - į priekį su įrankių krepšiu, ardyti inkaro gervę.
Kol išplaukėm iš įlankos į atvirus vandenis, viskas buvo suremontuota ir veikė puikiai. Jūra atrodė visai smagiai, tai ir pasileidau su dviem rifais grote plaukti skersai Bonifacio sąsiaurį iki Sardinijos.

Šoninė banga apie pora metrų aukščio, lūžinėjanti, trumpa. Vėjas 15m/s - nemažai, bet kai su mažom burėm - visai neblogai, nors pora bangų buvo įlipę į kokpitą ir nustebino, kad braidyt jame tenka ilgokai, kol vanduo net per 4 špigatus ištekės lauk. Kai laivą vartalioja, realiai juk dirba tik po du... Jau tas Mistralis.

Kertant sąsiaurį, stipri srovė ir dreifas nunešė į kitą Madalenos archipelago kraštą, nei buvo planuota, bet tik geriau - kai salos vėją uždengė, banga nurimo, o nakvynė inkaruotėje buvo jau visai rami.

Svečius laivas priėmė Porto Rotondo marinoj. Pirmą naktį ten ir nakvojom, vakarienei pasirinkom El Pomodoro restoraną ten pat uostelyje.
Žodis po žodžio, juokaujant su lengvai prajuokinama Afro padavėja, pasišaipėm, kad vilkešeriai, kuriuos ką tik mudu su Deividu visai skaniai sulapnojom, buvo tokie maži, kad juos gaudyti yra nelegalu. Jūratė valgė patiekalą su labai daug kriauklių - visiškai legalaus dydžio, tai į kalambūrą su padavėja labai nesikišo. Nepraėjus nei minutei nuo mūsų juokų, prisistato restorano savininkas ir ima šiek tiek sunerimęs labai stengtis įtikinti, kad vilkešeriai buvo visai teisingo dydžio, kad jiems kai galvą ir uodegą nupjauni, jie tik atrodo labai maži, o iš tikro yra labai dideli. Legalūs, škes.
Na, bet kad mes jau buvom su šiek tiek gero vyno, gerai nusiteikę ir kiek kita nuomone kas yra legalu ir kas ne. Linksmas disputas su šeimininku baigėsi tuo, kad mums buvo parneštas desertas for free, plius pusryčiai pasiūlyti, bet be jokių įsipareigojimų, kad apie nelegalią žvejybą niekaip neužsiminsiu šiame bloge. Tai ir užsiminiau.
Kas dar įdomu - kai padavėja perdavė mūsų užsakymą virėjui, šis pasiėmė didelį peilį ir, pasidabinęs prijuoste, pro mus niekur neskubėdamas nužingsniavo marinos šaligatviu iki rozmarino krūmo, pasipjovė kelias šakeles šviežių dieviško aromato ūglių iš tų uosto želdinių ir jais užtaisė mūsų vakarienę. Stilius, vienok.
Ryte, grįždamas iš dušo, kiek mažiau stilingai pasipešiau ir aš tų rozmarinų į laivo sandėlius kad padėti, bet vienas netyčia išsirovė, tai dabar bandau jį reanimuoti - kaip laivo prieskonių sodo pradžią.

Kartu su Deividu ir Jūrate iš Porto Rotondo suplaukėm Porto Cervo, Cannigione, Porto Pozzo, Isola Rossa, Stintino, Alghero, Fertilia. St. Teresa ir Bonifacio sukeliavom automobiliu ir keltu, kaip jau buvo minėta.

Viskas įvyko smagiai ir sklandžiai, nežiūrint į užsupimais grąsinusias sąlygas, kurios šiuo metų laiku nėra retenybė. Gal išskyrus potencialiai pavojingą situaciją, kai Mistralis nurovė mus nuo prastai įkirsto inkaro Porto Pozzo kanjone. Škiperio budrumo ir įgulos pasiaukojančio bėgiojimo basomis po tamsos apgaubtą denį dėka - viskas išsisprendė sėkmingai.
Jei rimtai - visai nejuokinga pamoka buvo suprasta teisingai - nesvarbu, kad tu vietovę puikiai pažįsti, nesvarbu, kad 6 mėnesius praleidai krante - stotis ant inkaro privalai visada tvarkingai, o ne bet kaip.
Padėjai kablį ant dugno, lėtai plaukdamas atgal duodi 4 gylius grandinės, įkerti inkarą į dugną, duodi dar bent 3 gylius grandinės, tada patikrini inkarą su daug variklio apsukų, užsidedi "ūsus", ir tik dabar leidi sau svarstyti, ko nori labiau. Vyno taurės ir pasnausti po smagios dienos buriuojant, ar dar ko... O kai inkaruodamasis pasidarai nesamonę ir staiga uždūduoja vario valsus Mistralis - gauni naktį be miego ir baimės, kurią ilgai atsiminsi.
Va, tokia nutiko sezono pradžia.
Foto bus kur nors suradus wi-fi.
Kelias dienas ruošiu laivą ir lauksiu tinkamo oro kirsti Vidužemio jūrą nuo Sardinijos iki Balearų.
Stay tuned

Posted by gramas 12:32 Archived in Italy Comments (2)

Nepilkit lemingui alaus iš ryto

Išneriu iš nakties tamsoje kabančių drėgno, tiršto rūko lašų dar neprašvitus - ir žengiu į prabangų šviesa, metaliniu stiklu išpuoštą rūmą. Rūmo durys vienu kąsniu prarijo mane su visa manta, ir įsilieju į žmonių, tuoj virsiančių lemingais, srautą. Čia Arkados žaidimo pradžia. Sėkmingai perėjęs visus lygius, turėčiau gauti malonumo taškų ir papulsiu į dangų.

Mes, žmonių upė, vienodu tempu judame rodyklėmis ir ženklais nurodoma kryptimi. Panašu, kad šiame Arkados lygyje dalyvaus bent po vieną atstovą iš kiekvieno Žemės kaimo. Į sekantį etapą pereis toli gražu ne visi.

Apsidairau taip, kad aplinkiniai nepastebėtų - esantys apie mane atrodo kaip vis dar gyvi žmonės, tačiau kažkodėl jau vengiame akių kontakto; mes susirūpinę, apsiniaukę dėl per trumpo miego, bet jau vedami aukštesnio tikslo. Mes čia nebepriklausom, nes jau beveik danguje. O iš mūsų trokštamo dangaus sklinda dievų, o gal šio rūmo ir žaidimo šeimininkų balsai, ir nuo grindų jiems atsiliepia milijono lemingų stumdomų kaladėlių ratukų burzgimas. Zumm-dum-dum-dummm...

Bėgančio takelio lygyje dar pastebiu vieną kitą tų, kurie kaip ir aš, su neišvengiama lemtimi nesitaiko ir virsmui dar bando pasipriešint. Mes takeliu dar žvaliai žingsniuojam patys, o visi kiti likimu atrodo visiškai patenkinti, taikioj tyloje leidžiasi vežami ten, kur tam Arkados velnio takui reikia.
O ką, jei tie tylieji tik šiek tiek protingesni už mus, nes kam spurdėti- vistiek visi atsidursime ten, kur nuspręs šio žaidimo valdovai.
Takelio pabaigoje visai ramu, jokio pasipriešinimo jau nebėra.

Dar po minutėlės visi kartu neraginami susiklijuojame į eilę, gumbuotu vėdaru nusivingiavusią iki linijos, kurioje kiekvienas nukreipiamas į jam skirtą gardelį. Tiesą pasakius, tie gardeliai nėra tokie jau asmeniniai, nes prie kiekvieno patįsta dar po ploną eilutę. Ar jau minėjau, kad lemingas niekada nebūna vienas?

Gardeliuose darbuojasi švarkai - jie kaip robotai savo įmantriais prietaisais apdoroja mus, kad būtume tinkamai pasirengę išgyventi artėjantį patį sudėtingiausią Arkados lygį.

Gardelyje kiekvienas įrodome, kad esi būtent tas teisingas lemingas, tu esi švarus, tavo kojinės be skylių ir nesmirdi, ir tu nepypsi, kai, šiek tiek susikuklinęs ir į pečius įtraukęs galvą, lendi per gardelio skylutę. Sėkmingai pralindęs, nepamiršk grąžinti apdaužytą dėžę, tau paskolintą švarko. Tu negalėjai neimti, kai dar eilutėje švarkas tau ją atsainiai atkišo, nes prieš tave ėmė visi. Dar sakei švarkui savo nuoširdų ačiū.

Pagaliau patenki į lygį, kur tu jau visai sterilus. Rodos, kad čia, kur nesimato priekabiųjų švarkų, tau net kvėpuoti smagiau. Su palengvėjimu atsitiesi, vėl išleidi galvą iš pečių, o tyros lemingo akys jau pačios ieško pramogų.
Čia kunkuliuoja tikrų tikriausia gyvenimo šventė. Kelis kartus ratu apeiname išblizgintas rūmo kertes, kur išdėlioti visokie mus, lemingus, hipnotizuojantys blizgučiai, kvapai ir skanumynai. Matei juos vos prieš kelias valandas savo kaime, bet vėl jauti, kaip smarkiai pasiilgai.

Ne taip jau retas užsukame į rūmų vietą, kur papuola tik išrinktieji. Tereikia pasukti iš pramogų rato ten, kur veda rodyklė su užrašu Multi-Faith Prayer Room.
Nuostabus dalykas - šiame kambaryje pasijuntame visi kaip broliai - Lemingas Musulmonas ne tik kad nebando susisprogdinti, jis net nebenori pradurti Lemingo Žydo! Lemingas Krikščionis negalanda kalavijo sekančiam Kryžiaus Žygiui prieš Lemingą Pagonį.

Bet kurios religijos ir tikėjimo lemingas Arkadoje žino, kad Dievas yra kaip Saulė, kurią galim vadinti įvairiausiais vardais, bet ji vistiek kantriai švies visiems vienodai.
Čia nepriimta minėti, kad, Arkados lygiams pasibaigus, vos po kelių valandų grįžę iš dangaus ir vėl atvirtę žmonėmis - dabartiniai taikūs ir sterilūs lemingai kažkodėl labiau už viską pasaulyje norės vienas kitą sunaikinti to paties Dievo vardu.

Vos pusė septynių iš ryto, o sausakimšam bare kalu jau antrąjį alaus - ar taip, ar taip - diena prapuolus. Net ne mano gyvenimo diena tai, o tik eilinis žaidimo lygis...

Kažkur pusiaukelėje tarp ausų sodrus baritonas ima pats dėliotis dainos žodžius:
Mes Lemingaiiiii,
Dar Neseniaiiiii
Mes bu-vooom
Žmo-nėėėmmm....
... Ir Taip Toliau, tos jūreiviškos šantės apie vyrus be audros stiklinėj ritmu. Net apsidairau tikrindamas, ar aplinkiniai negirdi. Nepanašu, o gal jie tik klauso kiekvienas savo dainos.

Nekenčiu aerouostų. Tačiau užteks savęs gailėti - mums, lemingams, jau laikas eiti. Žaidimo vadovų balsai ką tik paskelbė įsodinimą į mano skrydį namo.
Zummm-dum-dumm-dummm...

Visai nebeužilgo atsidursiu danguje virš debesų, kur mane pasitiks ryto Saulė su daug vardų.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
___________________/)___________________________/)_/)___/)________________/)__________________________

Šitaip, arba labai panašiai, su mano pseudo-geiminiu literatūriniu nukrypimu į pievas, mes grįžom iš savaitgalio Romoje, kur mums su Lolita nutiko net dvi šventės - St.Valentinas ir mūsų laivo, peržiemojusio Fiumičine, lankymas. Patikrinom kai kurias laivo sistemas, išorę ir vidų - o paskui susėdom salone su gramu romo - ir pasidžiaugėm tuo geru jausmu, kuris lyg būtum sugrįžęs namo.
Labai nagai jau niežti plaukti.

Laivo dugnas pašlifuotas, paruoštas dažymui antifulingu. Aptarėm su dirbtuvių meistrais cutlass (veleno skego) guolio keitimą, nes senasis jau duoda šiek tiek vibracijos į sraigtą. Turi jie specialų įrankį tam darbui reikalingą; viso veleno traukti iš laivo nereiks, užteks nuimti sraigtą.

Viskas pagal planą, sezonas prasidės laiku.

Visi, su kuriais derinome plaukimus kartu balandžio ir gegužės mėnesiais, galite pirktis skrydžius anksčiau aptartom ir jūsų pageidautom datomis - laivas bus sutartose vietose sutartu laiku.

large_1-IMG_2705.jpg

large_1-IMG_2703.jpg

Posted by gramas 02:04 Archived in Italy Comments (0)

Pasaka iš jūros

large_5E928B0DEEC3C9BDA891A499B81AD8C4.jpeg
Kalėdos, net praėję, yra stebuklų metas. Kalendorius prasisuka, Kalėdos praeina, o stebuklai lieka mums.

Vienąkart Sardinijoj inkarą išmečiau ramioj įlankoj, šalia miestelio. Įlanka labai sekli, bet ji siaura ir ilga, ją tiktų vadinti fjordu. Tačiau fjordai yra Norvegijoj, o čia juk Viduržemio jūra. Todėl vadinsiu įlanka, nors fjordas patiktų labiau.

Stovėjau įlankoj ant kablio visą savaitę. Miestelis visiškai nykus, net turizmo, kuris nusiaubęs visą Sardiniją - neužkabintas. Todėl ir žmonės čia kiek kitokie, nei kitur. Jie turi laiko pokalbiui, tu jiems įdomus, jie nori bendrauti, bet yra pastabūs ir nuovokūs tiek, kad iškart su šypsena atsitraukia, jei pamato, kad bendrauti nenori. Auksas, ne žmonės, jei supranti kad esi beveik Italijoj.

Pirmas vizitas krante. Lengvas pakilimas dulkėta gatvele į pagrindinį gyvenvietės kelią. Ten - sprendimas saulėkaitoj - sukam į dešinę, ar į kairę, nes kol kas įdomu visur. Kaip visada, renkuosi tą gatvės pusę, kur daugiau šešėlio, nes saulė čia kerta. Gatvėje matau autobuso sustojime besipykstančius žmones. Stambus, prakaituotas plaukuota nugara plikis iš riešo mojuoja į puokštę suspaustais dešinės pirštais moteriškei po nosim ir karštai jai beria itališką tekstą. Jo dantys blizga įdegusiam veide, jis tiesiog prisikišęs sunkia žodžius pro dantis kartu su seilėm, man tai atrodo kaip grasinimas mirtinu pavojum. Šalia stovinti paauglė mergina, lygiai taip tamsiai pasirėdžius, spėju, tos moters dukra, nes bruožai panašūs- ji linksi, pritardama tam atakuojančiam buliui. Moteris išdidžiai laiko buliaus žvilgsnį, vis kas kelintą ano skiemenį energingai linkteldama galva. Ji su viskuo sutinka. Kam tas pyktis? Vaidinu, kad jų nematau, nors žingsnį sulėtinu. Čia privažiuoja autobusas ir aš pamatau atsisveikinimo sceną. Nė velnio jie čia nesipyko, tik draugiškai kalbėjosi. Tas plikis plaukuočius iškart pakeičia plokštelę ir tampa švelnumo angelu plaukuota nugara. Jis bučiuoja moterį, bučiuoja merginą, sunkiai iš glėbio jas paleidžia į autobuso saloną, perduoda jų lagaminus ir dar kažką aiškina vairuotojui. Vairuotojas tampa atsakingu už du plikio gauruočiaus brangiausius žmones.

Neprabėgo ir savaitė, kai pradėjo megztis ryšiai krante. Teisybės dėlei atsiskleisiu. Aš čia jau antrą kartą. Pirmąkart stojau įlankoj vos vienai nakvynei, nes tada buvau užsipaišęs tikslą nuplaukti kažkur toliau. Atvykau apie vidurdienį, per patį Saulės šėlsmą. Greitas vizitas į supermercado, kaimo parduotuvę, davė greitą pažintį su žvejų šeima, tos pat parduotuvės savininkais. Vyrai žvejoja apie netolimas salas, o moterys prekiauja. Kai vyrai krante, jie padeda savo moterims. Kai tuomkart užėjau į parduotuvę duonos, vyno, sūrio ir daržovių - ten radau visą šeimą, bet angliškai kalbėjo tik viena mergiotė, o visi kiti labai stropiai šypsojosi ir padėjo siūlydami savo prekes. Man mažiausiai reikia tokios pagalbos, ypač kai keli žmonės eina tau iš paskos, choru klausdami ar nenorėčiau va šitų sausainių. Aš jiems patikau nuo pat pradžių - kad ėmiau vežimą, o ne rankinę, kad iškart pakroviau vyno ne vaikiškom talpom, o balto ir raudono po penkis, na tada jie neišlaikė ir pasiuntė mergiotę mane vilioti sūrio degustacija. Prieš atpjaudama po gabaliuką vis kitokio sūrio, ji klausinėjo apie savo anglų kalbą - ar akcentas labai jaučiasi, ar suprasti ją lengva, ar teisingas tarimas. Gyriau susiriesdamas jos anglų kalbą ir jos sūrius. Gaila, kad ji buvo man vos kiek aukščiau bambos ir labai jau apvali - todėl nuo sūrių arenos ėmiau tik Gorgonzolla Forte.

Grįžtam į mano sugrįžimą čia. Ta pati parduotuvė, tas pats sūrio degustavimas, tik mergiotė kita. Sušoviau pro šalį kaip paskutinis kvailys. Kad šioji mergiotė yra anos sesuo, supratau tik vėliau, kai jau įsikalbėję buvom. Bet kad jos ir panašios. Į mano komplimentus apie jos anglų kalbos ištobulėjimą ji atsakė nuoširdžiu džiaugsmu, gavau viliones link vietinių fermerių sūrių su paragavimais, kol vėl nusipirkau tos pat Forte ir išsiaiškinom, kad ji jos sesuo. Smagiai pažvengėm iš kvailo manęs ir kasoje apmokant ilgą čekį, ji pasisiūlo mane su mašina parvežti iki krantinės. Visa šeima, išsidėsčius apie kasą, linksmai linguoja galvomis. Kas perka daug, tuos jie veža. Bet ji irgi iki bambos ir stora - nors prisitvok į sieną, bet ne mano tipas. Čia turiu atsiprašyti viso Pasaulio merginų, kurios iki bambos ir stambios - tikrai, problema ne jusyse, o vien manyje, nes jūs ne mano tipas. Tačiau vežamas daviausi.

Važiavom nediduke mašina. Prie krantinės jai parodžiau tolumoj stovintį Billabong, sakiau, kad šitas laivas yra mano namai. Iki ateinantis štormas prasiris, man dar laukti mažiausiai tris paras, todėl kai ji paklausė, ar noriu pamatyti jų šeimos namus, aš pasakiau Taip. Pirkinius sukrovėm į valtį, pririštą uostely ir išvažiavom.

Va, čia ir bus tai, ką norėjau jums pasakyti. Paprastas, bet erdvus miestelio namas su fasadu į pagrindinę ir vienintelę gatvę ir su dideliu kiemu. Čia gyvena šeima. Kiemo tolumoj palaikis tvartelis, nuo jo beveik iki namo, pagal sklypo šoninę ribą - pavėsinė, tinklų džiovykla. Gyvulių šeima nebelaiko, vien naminius paukščius. Kieme vaikštinėja gal septyni gaidźiai, gal dvidešimt vištų ir vienas albatrosas. Pats tikriausias jūrinis albatrosas. Kaip pats tikriausias gaidys savo plėvėta letena rausia mėšlyną, snapu renka sliekus ir kerta tiems, kas bando jį aplenkti. Tų bandančių mažoka - matau, kad gaidžiai jo klauso ir bijo, o vištos tuo labiau. Andžela papasakojo albatroso istoriją.

Kai broliai žvejai išpainiojo albatrosą iš tinklo, jis buvo tiek nusilpęs, kad nebegalėjo skristi. Jis buvo laimingas galėdamas kvėpuoti. Sparnas buvo išnarintas, jis visą naktį stengėsi nenuskęsti, nes per neatsargumą pabandė sugriebti tinkle po pat paviršium įstrigusią žuvį. Sidabras iš dangaus paviliojo, instinktas griebti suveikė, o kai snapas tinkle įsipynė, tėškėsi taip, kad sparnas išniro. Įkvėpti galėjo tik bangai kilstelėjus. Taip visą vakarą ir visą naktį ir visą rytą - panyri, pakyli, įkvepi. Skausmas savo keliu, bet kvėpuoti begalėjo tik tada, kai jūra leido. Todėl žejai rado vos gyvą.

Atsigavo gaidyne, įstatytu sparno sąnariu, bet virve per koją pririštas prie kuolo. Gal tik į trečią dieną galėjo plasnoti pradėti, į laisvę veržtis. Veržėsi kiek galėjo, šnypštė ant gaidžių ir žvejų, visiems snapu kirsti bandė. Virvė koją iki kraujų nutrynus. Gaidžiai puldinėjo, vis kas čia vadas rodė... Paskui suprato, pas ką snapas skaudesnis, o vištos ėmė daugiau kiaušinių dėti. Žvejai iš pradžių žuveliokų numesdavo, bet paskui teko išmokti sliekų pasigauti. Maisto netrūko. Sparnas sugijo po pusmečio, dar po metų ir virvė nuo kojos nupuvo, bet tuo metu albatrosui jau niekur skrist nesinorėjo. Jis taip ir liko gyvent tarp gaidžių.

Išplaukiau iškart Mistraliui praėjus.

Posted by gramas 13:44 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Šizofrenija, bet gal pokalbis, gal ginčas.

- Kvailys. Paprasčiausias, elementoriškas esi kvailys. - konstatuoju faktą. - Kiek kartų tau sakiau, kad jei basas ant denio, tai tik laiko klausimas iki skausmo ir kraujo.

Jis, persirietęs, sulinkęs ir spalvą keisdamas nuo kančios, vistiek inkščia savo teisybę:
- Na, negaliu aš kitaip. Su batais aš prakaituoju, smirdėti pradedu kiek mažiau maloniai, diskomfortas su batais ir laisvės nebuvimas čia, Vidužemiuose su jų karščiais. Pamiršk Baltiją, čia Pietūs! Be to, jachtos etiketas toks - tik nevala paskutinis ir laivo negerbiantis rioglinasi ant denio, ir neduok D, į kajutę su batais!

- Ir ne mano kaltė, kam nenutiktų - tęsia savo tiradą - Kad eidamas iš laivo priekio link kokpito, nepastebėjau praplaukiančio katerio. Gavom bangos netikėtai, ir kliuvau už ventiliacijos dorado rėmo. Lygsvara ir balansas tokie dalykai - kartais turi, o kartais tenka pasistengti. Na, stengiausi, nepavyko, sulūžau - ką dabar padarysi...

- Gerai, užteks rypauti,- sakau,- gal nelūžo, gal tik skilo. - Ką dėl Romos darom? Juk planavom laivą ant kranto iškelti, o paskui savaitgalį Romoj prasieiti. Tai planas žlugo, jei persirietei tipo sulūžęs, ir nepasivelki?

- Ką darom, ką darom... - maivosi, perdėtai pašaipiai mėgdžiodamas mano susirūpinusį toną. Demagogas, arba durnius ir klounas.- Laivą iškelsim, tada bus matyt,- priduria jau rimtai.

Matau, kad kalbėtis, ar auklėti yra beprasmiška.
Imu pleistro ritę, prisuku jį prie sveiko kaimyno. Nes aš - tai aš, o jis - mano kairės kojos mažasis pirštas, visai ne laiku nulūžęs. Jam ne ginčytis dabar reikia, o kuo mažiau judėti.

Šiaip, vilties spindulys savaitgaliui dar yra - važiuojant dviračiu, o ne einant - visai neskauda. Su sulankstomu dviračiu čia, Italijoj, priima kiek į autobusą, tiek į metro ir traukinį. Bet iki to - dar laivą paruošti žiemai reikia, ant kranto iškelti, po to daug ką sutepti, variklį ir gėlintuvą užkonservuoti, visokius dalykus uždengti, pririšti, įtempti, nuimti, nusegti, nuplauti, paslėpti.

Mažylis teisus - laivą iškelsim, tada bus matyti. Darbo yra dar trims dienoms. Gal ir pirštas tada kiek pagerės.

Šitaip jis atrodė prieš ir po sutramdymo.

large_0AF45256CC25C964C1692663F1EA5FD5.jpglarge_0B078A359022A4C8B29C39F5D0C9ECA6.jpg

Posted by gramas 14:01 Archived in Italy Comments (2)

Viduržemiai. Jo vardas Sashimi

large_90_664AA825BE48B6BB11E076B43E3089F5.jpg
Būna, kad geri dalykai nutinka netikėtai, bet ši sėkmės juosta prasidėjo visai blogai.

Beplaukiant vakarine Korsikos pakrante iš Calvi į St. Florent, kaip visada, nuo laivagalio buvau išleidęs valą su trolingo lenta, į gylį nuleidžiančia žvejybos sistemėlę su 5-6 "musėm" ant nedidelių kablių ir ant galo - lengva blizgutė su trišakiu. Vos tik žuvis sugriebia kablį - lenta verčiasi, pakyla į paviršių ir man rodo - tu turi žuvį!
Ši sistemėlė leido sužvejoti keletą žuveliokų Prancūzijos pakrantėje, tai skumbrės ar tuno tikėjausi ir čia, Korsikoje.

Nei skumbrė, nei tunas nespėjo užkibti, nes pagavau katerį. Mazafaka, vietoj žuvies aš pagavau katerį!

Artėjant atvira jūra prie Saint Florent fjordo, mūsų Billabong kilvaterį sugalvojo kirsti kažkoks gudragalvis, gerai bangom įsišokęs su RIB'u. Tuo atstumu nuo Billabong, kuriuo jis lėkė, tikrai matėsi extra storas valas, nutysęs nuo laivagalio. Gal be akinių RIB'o pilotas buvo, gal per greitai lėkė, bet jis pakėlė mano valą, ritė prasisukdama sučirškė, kol jis iš maždaug 5 metrų gylio išsitempė visą sistemą su kabliais ant RIB'o, po vėl trumpai ritė žvygtelėjo ir nutilo. Sistema nutrūko, RIB'as nulėkė tolyn, po to kažko pristabdė, kažką apžiūrinėt pradėjo, vėl pagreitėjo ir išnyko. Tikiuosi, trišakis ne į žandą tam greituoliui pataikė, nors galėjo.

Vyniodamas nutrauktą meškerę, labai daug prikalbėjau visokių necenzūrinių žodžių - apie kateristus, žinoma, bet paskui vis dar nenormine leksika nuklydau į filosofinius apibendrinimus apie priedurnius, kurie nežino, ką daro. Juk nutrauktoji sistema buvo vienintelė, ant kurios man per visą sezoną pavyko sugauti žuvies. Ji man buvo brangi ne pinigu, bet savo esme ir būtimi. Aš ja tikėjau.

Visąlaik, visą sezoną - aš sąžiningai velkiaudavau vobleriu. Vieną vienintelį kartą buvo rimtos žuvies kibimas, bet ji atlenkė du trišakius ir visiems palinkėjo turėti gerą dieną. Tai ir gerai, nes 2 metrų ilgio tuno man ir nereikia, netilptų nei į šaldytuvą, nei šaldiklį.

Daugiau kad kibtų kas ant voblerio - nieko, niekaip, nė už ką. O su šitom musėm kad ir nedidelius, bet kelis žuveliokus man juk pavyko ištraukti. Nebėr mano musių... Mano musių nebėr...

Tačiau buriuotojas privalo būti sumanus - todėl Saint Florente vienu iš pirmų darbų krante buvo susipirkti komponentus naujai trolingo sistemėlei. Miestelyje man reikalingų musių nebuvo, tai teko imti tokius plastmasinius japoniškus mini-mikro kalmariukus ant tvirtų pavadėlių ir su rimtais jūriniais kabliais. Blizgutę radau panašią, kiek didesnę nei prarastoji, o lentos čia visur vienodos...

Tik Capraia saloje suradau laiko naujai sistemai surišti. Nežinau, kokia magija ten suveikė, bet vos tik įleidžiu tą savo rištą sistemėlę į vandenį - iškart užkimba tunas Bonito. Tik įleidžiu - ir užkimba.

Bonito yra pati smulkiausia tuno rūšis. Ganosi dideliais būriais, kai maitinasi - vanduo tiesiog užverda toje vietoje, kur bonito būrys užspaudžia sardinių pulką.

Vakar vakare, prieš pat Capraia uostelį vienas bonito užkibo ant visą dieną tempto voblerio. Tuo metu nauja sistema dar buvo bits&pieces, t.y. nesurišta.
Aplinkui matėsi bent kelios vietos, kur bonito "virino" vandenį. Vienos žuvies man vakarienei gana, todėl žvejyba tuo ir baigėsi, prisirišau laivą uostelyje nakvynei. Bonito filiukai puikiai išsikepė elementoriškai ant keptuvės, be jokių voliojimų miltuose, vien ant ypatingai nekalto alyvuogių aliejaus.
large_180_66700624AE6D9271F9206A8F9E6AF0E1.jpg

Ryte, kai pasiruošimas išplaukti buvo baigtas, sėdau ir staigiai surišau tą stebuklingą sistemėlę. Tuo metu aš dar nežinojau, kad ji stebuklinga.

Tai paaiškėjo po to, kai ištraukiau vieną bonito, iškart, vos pakėlęs bures už uosto įlankos. Apsidžiaugiau, kad ir šiandien bus šviežienos - iškart nudarinėjau ir nesudėtingom apeigom pakrikštijau jį vardu Sashimi ir leidau jam šaldytuve palaukti mūsų pasimatymo vakare. Apie tolimesnį Sashimi likimą čia neišsiplėsiu, bet gal kada nors...

Pasirodo, tai buvo tiktai veiksmo pradžia. Neužilgo sugavau iš karto du - vienas griebė kalmarą, kitas blizgutę. Vėliau, priartėjus prie Elba salos, užkibo dar vienas, vėl ant blizgės. Žvejybą teko baigti, meškerę vynioti, nes dabar žuvies turiu kokiom keturiom/penkiom dienom.

Likusiųjų 3 bonito vardai yra tokie:

1. Devilized Bonito.
Žuvį išdarinėti, truputį pasūdyti, ant šonų padaryti įpjovas kas pora cm. Į tas įpjovas įtrinti košę - sviestas, sumaišytas su saldžios paprikos ir aitrios paprikos milteliais. Saldžią su aitria maišyti pagal tai, kokio pasiutimo norite žuvytės. Į bonito pilvo ertmę sočiai priberkite Provanso žolių mišinio, jei nėra - įdėkite kitokių žolių - tiks krapų stiebai, ar petražolės, ar čiobreliai, gal rozmarinos šakos, ar dar koks nors šienas to your liking. Ant kepimo skardos dugno pridėkite maždaug 1cm storio svogūno griežinėlių, ant jų uždedate žuvį ir - į orkaitę. Svogūnas taip storai pjaustytas tam, kad žuvis riebaluose neplauktų, bet karštį gautų. Jokių aliejaus ar dar kokio kito riebalo tikrai nereikia. Sviestas vieną kitą kraujagyslę ir taip užkimš. Neperkepti, kad žuvis liktų sultinga; patiekti su virtomis bulvėmis ir citrinos skiltele, visai prozaiškai. Netoleruojantys bulvių - naudos sezono daržoves. Žuvies sultys bus raudonos nuo paprikos miltelių, sviestas bus skaniai traškiai apskrudinęs žuvies odą, vienžo, niam... Šitaip mes Giruliuose ruošiame stambią skumbrę, nes ten bonito nėra. Šiaip jau šefo Ramzio receptas, originalo kalba vadinamas Devilized Mackerel, bet kad pagavau bonito tuną, tai kur aš gausiu tą skumbrę...
large_90_6658A520B8DC8786F869B0CAA13A818C.jpg

2. Bonito a'la Billabong Vienaip.
large_180_6681369CE9E643D705510BE1DB4BACA9.jpg

3. Bonito a'la Billabong Kitaip.
Vienaip ir Kitaip gaminami taip pat. Pasigaunate bonito, jei pavyks - du. Idant nespurdėtų, laivą kraujais taškydamas, specialia kuoka pritvojate per galvą, kad be kančių keliautų jo dvasia į žuvų rojų. Amen. Galite velionį pagerbti tylos minute, bet galite ir nepagerbti. Trumpam susimąstome apie gyvojoje gamtoje per milijardus evoliucijos metų nusistovėjusią maisto grandinę. Po šį tuną sulapnojusio buriuotojo dar neartimos mirties, kai jis virs mikroelementų ir mineralų rinkiniu dirvožemyje, per gruntinius vandenis jie pateks į upes, kurios juos suneš į jūrą. Čia jie taps maistu fitoplanktonui. Savo ruožtu fitoplanktonas bus maistas zooplanktonui, kuriuo maitinsis sardinių mailius. Ūgtelėjusių sardinių pulkelis anksčiau ar vėliau papuls į tunų puotą, bus visas suvalgytas, ir tada vienas labai įsijautęs bonito griebs kito buriuotojo, plaukusio netoliese, meškerės kablį. Jis taps Bonito Vienaip, arba Kitaip. Grandinė užsidarė, prasisuko evoliucijos ratas, viskas - tik laiko klausimas. Tačiau labai neįsijauskit, sekmadienio homilija tuo ir baigiasi, nes mums žuvį doroti reikia. Kūną išskrosti, išplauti ir specialiu peiliu išpjauti filiukus. Liks nuo stuburo atpjautos ašakos filiuko centre - jas patogu ir lengva ištraukyti smailomis elektriko repliukėmis - jas radau elektros testerio dėkle, puikus įrankis, multifunkcinis, pasirodo. Filiukus gausiai pabarstyti stambia druska, po to užberti šiek tiek rudojo cukraus ir leisti bonito filiukams pailsėti per naktį. Ryte jie bus pasiėmę tiek druskos, kiek jiems reikia, likusią nuvalyti. Tą, kuris Vienaip, pabarstyti džiovintais krapais, nes laive šviežių neturime, žinote... Tą, kuris Kitaip, palikti be krapų, tiks ir taip. Jei kam netiks ir norisi prabangiai - užberkite truputį smulkiai grūstų juodųjų pipirų ir gausiau Provanso žolių. Recepto autentika nuo to nenukentės. Filiukus nusausinti popieriniu rankšluosčiu, kiekvieną atskirai vynioti į foliją ir dėti į šaldytuvą.

Nuo šiol bus galima pusryčiams ant paskrudintos duonos užtepti raudono arba žalio pesto pagal nuotaiką, uždėti plonai atpjautų bonito file juostelių; kava bus jau kiek atvėsus - ir jachtos kokpite, markstantis ir vartant akis prieš kylančią saulę, murkti iš malonumo.

Posted by gramas 09:39 Archived in Italy Tagged italy sailing billabong jachta jūra receptai Comments (8)

Viduržemiai. Anties drama

Čia, Fiumicino (Italija) centre esančioje Darsena Traiano marinoje, vyksta nuolatinė drama. Maždaug tuo pat laiku vaikučius išsiperėjo stambūs jūriniai kirai ir antys. Kiriūkščiai jau gero broilerio dydžio, bando pakilti, daug sportuoja, sparčiai stambėja, bet vis dar vaikiškai kvaili ir apšepę pilkom plunksnom, kaip tikri paaugliai. Todėl tėvai juos stropiai prižiūri, vis numeta po snapu kokią žuvies maitą, kad jaunimas užlestų. Šiaip kirai linkę gyventi kolonijomis, turi savo teritorijas ir jas gina. To niekaip nesupranta antys ir bando plaukioti ten, kur joms atrodo, kad yra arba daugiau maisto, arba šiaip dėl pramogos. Tos pramogos retsykiais baigiasi tuo, kad suaugęs kiras taikliu smūgiu nukerta antį. Tada vėjas ir bangos tą buvusią antį atneša prie mano laivo, kad ir aš galėčiau ją apžiūrėti. Toks, va, birdwatching su greita mirtimi.

Iki šiol atnešė dvi. Pirmoji buvo patelė, kurios negyvą kūnelį po mariną vis sekiojo pusaugis ančiukas. Toks jau praaugęs ančiukas, mokantis pats žoles pačepsėti - atrodė, kad neprapuls ir vienas, bet po kurio laiko prisiplakė prie kitos šeimynėlės ir viskas su juo bus ok. Kitas atplukdytas mano apžiūrai kūnas buvo spalvingo gaigalo, kurį dar mačiau plaukiantį link kirų kolonijos, kai dar labai gyvas atrodė. Pačio untežudystės momento nemačiau, bet po lygiai poros minučių tas pat gaigalas jau suposi ant bangų tolyn nuo kirų kampo marinoj - aukštielninkas, kulnais tiesiai į dangų.
large_B49ED07799C4DD03E2256DF8ACCAC457.jpg

Bendravimu su antimis aš čia neapsiriboju. Private deal su marina padariau 8 dienoms. Jonas neseniai išskrido namo, po dviejų savaičių plaukiojimo kartu. Prasilėkėm visai neprastai. Nuo Alghero, Sardinijos vakariniam krante, per vasarinį Rojų netoli Asinara rezervato. Bonifacio sąsiauryje gavom audros, bet laiku pasiekėm saugią inkaruotę. Po to persimetėm į Korsiką, suplaukėm visą jos Rytinį krantą iki Bastia. Iš ten kirtom Tirėnų jūrą iki Elba salos, po to iki Italijos, pakrante iki Romos (Fiumicino). Pasivažinėjom pora dienų į Romą. Teisingai sako Jono filmuko herojus - taip ir yra - Visi keliai veda į Romą. Bet, tėvai, kai nori iš ten išeiti - vienos spūstys!
Roma yra super, visas tas istorinis paveldas ir dabartis su juo nesipykstanti, tai daro įspūdį. Bet tos minios turistų žudo. Ir tas nuolat ir visur spiegiantis Paasmaaatrite na pravo...
large_90_E7918F4AD6814BF572E6F41462356EB8.jpglarge_90_E796A317C61AA6569475D2484639CAEB.jpg

Su Jono išskridimu irgi nuotykį pasidarėm. Reisas 19.50. Iš laivo išėjom apie 14.00. Sakau, einam papietausim kur nors mieste, paskui žiūrėsim, kaip į tą aerouostą nuvažiuoti. Gal kokią rūbų parduotuvę rasim, džemperį ar megztinį Jonui nupirksim, nes atvykus į Vilnių, bus šaltoka. Papietauti gavosi visai teisingai, su parduotuvėm - lomas, t.y. siesta. Sakau, nusipirksi ką nors aerouosto parduotuvėse, ten tikrai dirbs, einam autobuso ieškoti. Teoriškai, lyg ir yra - bet praktiškai - laukti pora valandų. Vietiniai sako, kad aerouostas vos už poros kilometrų. Bet kad terminalai už kokių penkių, ir kad nueisi tik ratais lankais šalia greitkelių, nes kitaip nėra kaip - to, žinoma, nepasakė. O mums laiko iki skrydžio - juk marios dar, miestelio gatvėm slampinėti nesinori. Dabar nesiimu pasakyti, kuris protulis pirmas pasakė, kad aij, ką jau čia - laiko turim, einam pėsti. Bet kitas, ne mažiau saliamonas, tikrai sutiko. Tai ir išėjom. Nuo kavinės iki baro, vis kokos ar espresso užsimesdami, visai smagiai mes išėjom. Baigėsi miestelis, prasidėjo bambukų krūmynai apie greitkelį, o romantika baigėsi. Reikia pasakyti, kad tą rytą į jachtos stiebą kėliausi virve, su alpinisto įranga. Prisitrauki kojas, pasikeli korpusą su specialia sistema. Ir šitaip sprindis po sprindžio vis į viršų, o lempas sutvarkius ir rangoutą patikrinus - sprindžiais žemyn. Su korpusu nieko, bet kojos gavo tiek mankštos, kad išėjus į laukus prie +35C su nulis vėjo, jos man ėmė nenorėti niekur eiti. Sakau, tuoj sutranzuosiu aš mašiną. Nestoja niekas, bijo dviejų keistų tipų iš bambukų miško. Visai kaip Lietuvoj, blemba, bijo. Taip ir atėjom į ten, kur ėjom, pėsti. Pakeliui dar užėjom keistų keistenybių ekspo. Biesas žino, ar čia italai savo prisisukusį Orvydą turi???
large_E7946A02B07EC8B70D85FAF9EFB379BF.jpglarge_E7AECE83ABDA74F9D644BC94E225C2EB.jpglarge_E7B0CCAE0C8072D271AFCFB62EDAC62F.jpg
Jonas išskrido, o į laivą grįžau taksi. Ilgai taksistas pyko ir burbuliavo, kad kur vežti pasakiau tik jam pajudėjus. Važiuoti jam tik kelis km, o juk paskui vėl į didžiausios eilės galą stotis... Nieko nepadarysi, sakau, tavo darbas toks.

O vakar ryte aerouostą išvis uždarė, nes degė netoliese esantys pušynai brūzgynai. Matyt, piktasis taksistas savo bloga aura užkūrė, nekitaip... Virš galvos nuolat ūžė hidroplanai, semiantys vandenį iš jūros ir lekiantys išpilti ant gaisro. Komerciniai skrydžiai atnaujinti tik vakarop, galima tik įsivaizduoti, kiek nepatenkintų žmonių buvo susigrūdę aerouoste. Šiaip lėktuvai čia kyla kas pusę minutės, be pertraukų, galima sakyti...
large_B4876176AA3B1A705602E9C7FBC609AF.jpg

Kai Jonas išvyko, kažkaip vienas pasijutau grįžęs į uostą, bet laivo darbai netruko dienas surikiuoti ir nuotaikas sureguliuoti. Tuo labiau, kad už 3 dienų atskrenda Lolita ir draugų pora, laivas turi būti paruoštas kelionei. Darbų buvo daug. Dujos perpiltos iš Campingaz'o balionų į Billabong amerikoniškus, kas reikia nuvalyta, išskalba, išsiurbliuota, nušveista ir nudažyta. Prasivedžiau spinakerio brasus, pasitikrinau kaip veikia viršun užtraukiama spinakerio kojinė. Variklio skyrius sutvarkytas, kuras pakabinamam valtelės varikliui parvežtas. Dviračiu ištyrinėtos apylinkės, mezgu ryšius su vietiniais laivų remontininkais, deruosi, medžioju pasiūlymus laivo žiemojimui krante.

Jau stengiuosi didesniu ratu apeiti vietinį gastronomą, nes ten yra sumontuotas pilstomo vyno savitarnos skyrius su cisternomis, sklidinomis puikiausio vyno po Eur1,68 už litrą. Labai bloga vieta. Jaučiu, kad tas skanusis Sicilietiškas raudonasis ir vietinis baltas, ypač atšaldytas - mane gadina ir tolina nuo jūros, bando pririšti krante. Antra vertus, kai reikia dirbti plieskiant gerokai virš 30 - nuo vandens ir neatsigeri, o nuo pašaldyto vyno - kažkaip net negirtėji.
large_E7C5C84A04C89F90EA9DDE96F7EAFF7F.jpg
Fiumičinas - tai miesteliokas su non-stop Jūros švente. Akcija vadinasi I Love Fiumicino. Kas vakarą krantinėje vyksta mažųjų aludarių festivalis, su išstatytais bravorais ir barais, atrakcionais ir fast-food'inėm šėryklom, pramogom, blizgalų prekybom, o centrinėje scenoje - vietinių žvaigždžių koncertas-konkursas. Su žiuri, vertinimais, aptarimais, sponsoriais - kaip priklauso. Ekrane, atlikėjams scenoje dainuojant ar šokant, sukasi jų klipai, pasirodymų nacionaliniuose konkursuose ir projektuose medžiaga, o likusiu laiku - renginio sponsorių reklama. Jei kam reiktų statybos firmos, kondicionavimo ir kanalizacijos ekspertų, užpildyti tonerio kasetę, naujo dviračio ar sliekų žvejybai - sakykit, žinau kur gauti. Jei reiks padainuot ar pašokt - tiek jau to, irgi sakykit, po 3 dienų stebėjimo, jau, manau, sugebėčiau repertuarą pavaryt ir pats. Kas įdomu - koncerto programa kasvakar beveik tokia pati, bet publikos visada yra. Gal kad nemokamai, bet šiaip jie čia labai daininga ir artistiška tauta, jau kai lipa ant scenos - dažniausiai žino, ką daro... Fejerverkai tik savaitgaliais, paprastom dienom užteks ir spragintų riešutų. Įdomi atrakcija miestelėnams - savaitgaliais aptveriama vienas parkingų, kad neįsileisti auto, išstatomos kėdžių eilės. Ant angaro sienos pakabinamas didžiulis ekranas ir vakarais rodomi senoviški itališki filmai. Žavu.

Perkant šviežias midijas iš angliškai nekalbančios pardavėjos dar gaunu saują petražolių. Centų už žoles atsisako griežtai. Daug kas čia nekalba angliškai, bet su visais susikalbam. Pasakom, parodom vieni kitiems kas kur yra, ko norim ir kaip ką gauti... Jie čia labai į klientą, ne, kad labiau į bendravimą ir žmogų orientuoti, nes kai paaiškėja, kad neturi man reikiamos jachtos detalės, pardavėjas kantriai aiškina ir paišo schemą, kaip man nuvažiuoti į konkurento parduotuvę, nes ten turėtų būti tai, ko man reikia.
I Love Fiumicino.

Tai viskas lyg ir gerai būtų, tik tų ančių gaila. Ir plaukti jau vėl niežti plaukai - krante man gerai, bet 8 dienos prisirišus vienoj vietoj yra kiek per daug.
Naujas planas yra nuo Romos grįžti į Korsiką, iš ten kilti į Provansą, kurio jau pasiilgau.

large_E7C3E6A3EFC2BB6C38663C8EA0290354.jpglarge_90_E7B6C9B6CF4E09876C3DE406ECF4A566.jpglarge_E7B43B15024CF0F107A5344DB389F5D9.jpglarge_E7B2C71FFFB44AF904EACAB090DAA2DA.jpglarge_90_E798ED69E3A6CE3B8BD49DC535B16798.jpg

Posted by gramas 05:00 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Gervės ieško namų

Besikuisdamas jachtos podėliuose, iš visai retai naudojamos triumo kertės iškėliau dvi senas gerves. Veikia gerai, bet modelis senas, be virvės fiksavimo ir nuvedimo žiaunos. Išmesti lyg ir gaila, bet žinau, kad pats jų tikrai nenaudosiu. Lyg ir reiktų jų atsikratyt, nes vietą laive užima, o dar svoris, kurį vežti reikia.

Barlow. Australia. 25 dydis

Vienos plastikinis žiedas kiek įtrūkęs, bet remontuojama - galima plastiku užlituoti, parinkus šiaudo spalvą, pašlifuoti ir atrodys vėl gerai.

Gal kas Lietuvoje jų norėtų? Gal kas seną jachtą atkėlinėja, gal tokios senoviškos gervės tiktų? Man už jas pinigų nereikia - naujas šeimininkas apmokėtų tik pašto išlaidas, arba už registruojamą bagažą avialinijai - lyg tai Eur 40,-
Įduočiau parvežti kam nors...

Rašykit į mail2billabong@gmail.com iki šio sezono pabaigos jos bus ant Billabong, po to mesiu lauk.

large_14A15837C14EC41CB306C82088103D3E.jpglarge_14A34E8AA4E850449C1D4ACEFE93423C.jpg

Posted by gramas 04:27 Archived in Italy Comments (0)

Viduržemiai. Per plauką nuo mirties, bet liko gyvas

large_EAEA1035C75BD69A336509FB02CCDE39.jpg
Gal reiktų sakyti "per špykį", o ne per plauką. Nes mano sulankstomas dviratukas plaukų neturi visai, o špykių visas pilnas. Tačiau šianakt į vyko drama, kurios metu aš ramiausiai miegojau. Tuoj papasakosiu.

Šiuo metu gyvenu ant laivo, saugiai pririšto Fertilia marinoje, Sardinijos šiaurės vakarų kampe, Alghero priemiesčiuose (40*35.485N / 008*17.245E). Karšta čia, visada apie +30 vidurdienį, kartais daugiau.

Pastebėjau, kad mano protas pereina į vieno smegenų pusrutulio taupymo režimą, kai karštis sukyla virš 30C. Śiaurietiškos sistemos apsauga tokia, kaip pas delfinus. Gali tai dienai būti prisiplanavęs visokių darbų dar iš ryto, bet kai saulė užpleškina, vienas mano pusrutulis atsijungia ir viskas vyksta trumpo plano režimu. Vakar pakabinau stakselį ant vidinio štago, prasivedžiau jo šotus. Burę pakėliau, pasibandžiau kaip forma ant vėjo, nuleidau, sukišau į burmaišį, specialiai pasiūtą sandėliavimui ant štago, burės nenukabinus. Dabar turim nebe bermudų šliupo, o kuterinį laivo apiburinimą, kaip kruizeriui ir priklauso. Viskas - jau su saule zenite, kai nuo karščio net vaikščioti norisi šiek tiek pritūpus. Bet darbas turi būt padarytas. Karšta, svilina, aišku, pristerlioji tuo kremu nuo saulės, bet kad jį prakaitas per pirmas 10 min nuplauna.

O tada tik - ping- ir vienas pusrutulis, atsakingas už mano vidinę discipliną ir tolimesnių dienos darbų planą (kajutės palangių šveitimas kampiniu šlifuokliu ir dažymas) atsijungia ir pereina į poilsio režimą. Nieko neperspėjęs pereina. Likęs aktyvus pusrutulis nieko geriau nesumąsto, kaip ištraukti laivo dviratį, išlankstyti jį į transporto priemonę ir išvažiuoti į didelį miestą. Tipo, oro srautas atgaivins sistemą. Dabar jau mes žinom jūsų oro srautą. Visai durnas pusrutulis pasitaikė, nes visa Sardinija šiuo paros metu eina pasivolioti pokaituko, t.y. siestos.
large_EB04FD0FDE113B92F53AAC57749FE5A7.jpg
Tik vėliau paaiškėjo, kad buvo pas jį slaptas planas - šiek tiek pamynus, vis stabtelėti pakelės baruose ir susileisti po alaus bokaliuką. Šitaip bokalas po bokalo, jiems tuoj pat iškrentant lašais per odą, bet atgal į galvą nemušant, netyčia kažkokiame užkampyje, neliestam turistų, suradau Marine Diesel Workshop su visokių mechaninių variklinių gėrybių parduotuve. Vos nuo dviračio nenukritau iš džiaugsmo, buriuotojui čia lobis. Taigi filtrai, tepalas ir dalys tris kart pigiau bus, nei perkant miesto marinos parduotuvėj už posh kainas. Čia ir užsibuvau.

Gavau daug complimenti nuo ponios, pardavinėjančios filtrus ir tepalą - dėl savo kariškos kuprinės. Manau, ji pati po karjeros armijoj, nes ir verslas vyriškas ir angliškai kerta, ir bendravimas/laikysena dar tokia, ir žino puikiausiai, kur koks skyrius ir kaip toje kuprinėj atsidaro. NATO modelis, todėl ir žino. Juokiasi ji, kai pati man parodo paminkštintas kuprinės petnešas, kiaurai pilnas mano prakaito - ir šitai ji žino.

Tai va, parmynęs namo į laivą, prisegu savo dviratuką prie vandens ir elektros kolonėlės, bet galinis ratas lieka šiek tiek išsikišęs į pravažiavimą. Naktį kažkas ir skynė į tą ratą, nes šiandien radau galinį purvasaugį perlenktą ir dviračio kojelę deformuotą. Tačiau mano dviratis, nors ir prirakintas, priešinosi ir gynėsi kaip tikras vyras - ant purvasaugio liko automobilio dažų žymės. Nebūčiau pririšęs, žiūrėk, dar būtų nusivijęs ir įvykdęs teisingumą. Tiek to vargo - atlanksčiau tą purvasaugį, kad ant rato nekristų, ir viskas piki. Ar čiki? Gal čiki-piki.

Šiandien tas rimtas ir atsakingas, bet karščiui jautrus pusrutulis vėl išsijungė vos tik išplovus kajutės kilimą. Palangės tai vis dar nedažytos, matafaka... O man taigi vėl ant dviračio ir į didelį miestą.

Juk žinojau, kad lengva nebus...

large_90_EAF315C2F9EC403DA1E94285E5A6DDB9.jpglarge_EB2415C9ED06AEEF9949DB2CD8F125CE.jpg

Posted by gramas 09:05 Archived in Italy Comments (5)

Viduržemiai. Svečiuose pas fašistus.

large_180_55CE0E35B7FD4739772E77EBCC38AEB8.jpg
Lygiai savaitę plaukėme kartu su Dovydu ir Gražina, svečiais ant Billabong iš Klaipėdos. Plaukėm visai be streso, neskubėdami, nuo vienos inkaruotės iki kitos. Sardinijos šiaurinis krantas tam puikiai tinka, yra pilna įlankų, kuriose gali rasti priedangą nuo bet kurios krypties vėjo. Vėjas sezono metu eina į darbą griežtai pagal laikrodį. Sąžiningai įsijungia dažniausiai apie 13.00 ir pilnai išsikvepia maždaug 19.00 Rytais geriausia niekur nepulti, o pasimaudyti, prasiplaukti kajaku, patingėti kokpite, lėtai papusryčiavus. Juk vėjo nėra.
Toks vėjo ritmas duoda iki 40 jūrmylių atstumą per dieną, jei nori paspausti - įsijungi geležinį grotą ir pavarai daugiau. Tačiau gali pūstelėti ir smarkiai, bet netikėtai - būk pasirengęs rifuotis bet kada, kai buriuoji netoli kalnų.

Vien svečių pridavimui į krantą ir H2O užpylimui švartuojamės Fertilia marinoj. Jei tiksliau - naktį prieš tai praleidžiame ant inkaro šalia jachtų uosto. Ryte, svečiams dar miegant, valtimi nubirbiu iki marinos, ten susipažįstu su Umberto, vienu iš šeimininkų. Umbe, kaip jį čia vadina draugai, mane šaukia Misteeer, su klaustuku ant "e" ir nuolat įrodo, koks svetingas, profesionalus ir efektyvus jis pats asmeniškai čia yra. Maža to, kad man jis duoda neregėtai šiuose kraštuose gerą kainą už vietą uoste, jis padeda prisirišti, momentaliai suorganizuoja nerūdyjančio plieno suvirintoją kajutės raktui (gėdingai pamestam) pagaminti, po to mane sukonsultuoja kad šis meistras yra per brangus nes tikriausiai šiek tiek stupido, pasižada ir įvykdo surasti trigubai pigesnį, o paskui padeda nusipirkti žuvies iš parplaukusių žvejų, kurie nekerta angliškai nei kiek. Kad savu customer service mane įtikinti visai, jis bzinkt ir suorganizuoja man savo draugo mašiną kelionei į Kaljarį pasiimti Jono nuo lėktuvo.
Aš jau nebežinau, ką jis man dar paruošęs, bet prašysiu, kad paskaičiuotų jachtos saugojimą ant kranto per nesezoną, o atskira eilute ir dugno antifulingą. Nes man patinka turėti reikalą su profais, ypač jei kaina protinga.
Savo web svetainėje Umbe savo Fertilia miestelį prisistato kaip "perhaps, the only city of fascist period that has maintained the razionalist architettural in the past two decades" - pilnas tekstas čia. Reikia pripažinti, kad man visai patinka vietiniai fašistai ir jų architektūra.
large_55D1349CE60232E2AAF73291D7AD0950.jpg

Dabar - liūdnoji nata - apie žvejybą. Neptūnas mato, aš stengiuosi. Kai buriuoju - visada velku voblerį arba kalmarą tunui. Kai ant inkaro - bandau spiningauti, arba nevilties apimtas galiu net su plūdine. Nieko, nieko arba visai nieko. Iš pradžių nekimba, o paskui visai nustoja.
Šitoj jūroj aš nemoku žvejoti.
Jau seniai kūriau planą, kaip čia man pajungti local knowledge, arba vietinių patirtį. Vos prašvitus, einu ant marinos molo akmenų ir šukuoju Viduržemio jūrą spiningu su žinomu rezultatu. Žuvų aplinkui masė, bet kad nors viena , tai nei už ką.

Ateina vietinis, net neįtardamas, kad čia yra pasala surengta būtent jam ir sako man Bon Giorno.
Pasisveikinu ir toliau plaku vandenį savo vobleriu, akies kraštu tą Bondžiorną stebėdamas. Jis atsinešė 3 meškeres, visos dugninės - ir didelį skėtį nuo saulės. Kažkokius sliekus užmauna ant kablių, dvi užmeta, pats užsimauna pirštines ir eina kažką gaudyti ant akmenų, prie pat vandens. Nagi, sakau rodyk ką čia turi, kai striksi akmenimis netoli manęs. Krabas. O ką dedi ant kablio? - rodau pirštais ir judesiukais. Jis angliškai nekalba, aš itališkai irgi - bet mudu susišnekam. Jis parodo butelį, pilną ružavų kirmėlių su vandeniu, liepia atsinešti mano spiningą. Staigiai nukabina mano voblerį, savo dėžėj suranda svarelį ir kablį, suriša sistemą, atpila į dėžutę kirminų ir sako eik, žvejok. Aš iš mandagumo užmetu meškerę, bet man rūpi, kam jam tas krabas. Be jokių pirštinių patykojęs sugaunu krabiuką, nešu jam, tipo parodyk ką su juo daryti. Tas sako, picolo, per mažas. Krabas gauna antrą gyvybę, o aš einu medžioti didesnio. Atnešu tą didesnį, jis pasideda jį į dėžutę, nes jam ant tų dviejų meškerių kimba dorados. Jis jas vadina orata. Pagavo jau tris. Aš einu prie savo meškerės, kad pagauti nors vieną. Bondžiornas man švilptelia po 10 minučių, atseit ateik ką parodysiu. Krabui nulupo viską, visas galūnes - liko tik nedidelis kūnelio diskas . Kabina jį dviem kabliais ant to pat pavadėlio, taip, kad iš krabo vos kyšotų kablių barzdos. Užmeta, kabina skambutį ir vėl bėga ištraukti eilinės dorados.

Pakilusi saulė svilina tiek, kad man jau dega rankos ir pečiai. Ne tai, kad karšta, bet jau paprasčiausiai skauda. Vynioju meškerę, einu ant laivo, kur jau laukia atsisveikinti ir išvykti susiruošę svečiai.

Vėliau dar nunešiu Bondžiornui skardinę šalto alaus, kaip padėką už pamokas. Jis jau bus prilupęs visą krepšį doradų, vardu orata.

Visą popietę tingiai čilinu jachtos kokpite, kol pamatau grįžtančius iš jūros žvejus. Iš jų ir paperku pora kg žuvies, kad būtų žuvienė ir BBQ. Umbe padeda vertimu. Žvejai juokiasi ir sako, kad įmetė į krepšį daugiau, kaip prezentą. Žuvies dabar jau yra.

Pasigauti pačiam dar reikia išmokti, bet atšaldytas vynas man sako, kad jau esu teisingam kely.
large_55CF92A5EAB5AC0F824A5B466926CD7E.jpg

Posted by gramas 09:34 Archived in Italy Comments (0)

Viduržemiai. Gyvenimas sugedo

Dievas mato, aš to nenorėjau. Tačiau atsitiko tai, kas atsitiko, bet jie iš manęs to tikrai kad nelaukė. Jie - tai Dovydas ir Regina, o aš - tai aš. Panašu, kad šiai jaunai šeimai būsiu sugadinęs jų likusį gyvenimą.
Bet apie viską nuo pradžios...

Iš viduržemių į Lietuvą sugrįžau mėnesiui, nes šeimai ir darbui buvo susidaręs šioks toks manęs poreikis. Atostogų metas ir darbuotojams reikia pailsėti, o mūsų verslui vasara yra karštas metas. Teko vėl pačiam pavairuoti pardavimus, apdoroti užsakymus, formuoti užduotis gamybai, organizuoti transportą ir atkrovimus. Vienu metu daryti tris/keturis darbus, o dar mažiausiai apie du galvoti - štai kuo mano darbas labai panašus į mano buriavimą.

Buvo labai smagu pabūti namie, o ne ant vandens. Aš mačiau, kaip auga žolė, nuo ketvirtos ryto galėjau klausyti strazdo giesmininko razbaininko chuliganiškų trelių pilna gerkle mūsų kieme ir septintą neišmiegojęs keltis į darbą. Bet niekas ir nesakė, kad krante bus lengva.
Tradicinės Joninės su kaimynais ir ungurių bei šamo žuvienė kitą dieną pavyko. Vieną vakarą dėl įvairumo prisijungėm prie kolegų PaPa buriuotojų, susirinkusių Pilies uoste iškilmingai paminėti Joninių regatos pabaigtuves. Ten papuolėm į patį prizų dalintuvių įkarštį. Regatos organizatorių rūpesčiu man su Lolita teko nemokamo alaus kontramarkės. Tas alus ir padarė taip, kad buriuotojams ėmiau porinti, kad prie mūsų į viduržemius galima prisijungti dviem asmenyse bet kada, o geriausia tam tikrom savaitėm, kurias dar sugebėjau tuometinėj redakcijai žinomoje kondicijoj paminėti.

Galima pasakyti, kad po dviejų mėnesių, praleistų laive - kranto gyvenimas man visai patiko. Tačiau visi geri dalykai, kaip žinia, kažkada baigiasi, o kartais prasideda dar geresni.

Kurį laiką eteryje buvo tylu, o vieną dieną - kišeninio telefono skambutis ir Dovydas pasidomėjo, ar pasiūlymas galioja.
Taip, sakau.
Tai mes perkam bilietus tai ir tai maždaug savaitei, sako jis.
Tai taip ir susiruošėm visi trys pasiskraidyti kartu iš Rygos į Olbia, Sardinija.

Dovydas ir Regina - vieni aktyvesnių PaPa regatos entuziastų, labai stengiasi laimėti, bet dar šiek tiek trūksta... Buriuoja dar neseniai, bet mokosi greitai. Pirmas sezonas, kai plaukia nebe nuomuojamu, bet savo laiveliu - jachta Regina. Susipažinome, kai jie dar ieškojosi sau laivo ir rimtai svarstė, pirkti mūsų Scorpio, ar ne. Pirkti nepirko, bet kartu pernai šiek tiek paplaukėm kartu per PaPa sezono uždarymo regatą, mačiau, kad buriavimas jiems įdomu, todėl tegul ir pamato, kaip jachtomis keliaujama kiek toliau nuo Kuršmarių ir Klaipėdos uosto vartų. Norinčių plaukti kompanija man ant laivo tikrai nepatrukdys, be to, yra ten keletas darbų, kuriuos būtų nelengva arba nesaugu daryti vienam.

Dovydas manęs nepaklausė, kai bandžiau įtikinti, kad per patį karštymetį vidužemiuose štorminės aprangos vežtis tikrai nereikia - pakanka pliažo drapanėlių, keleto marškinėlių ir šortų. Štorminės striukės, liemenės ir kt. jiems abiem laive ir taip yra. Perspėjau, kad keliaujame tik su rankiniu bagažu, nes nuo lėktuvo nusileidimo iki paskutinio autobuso į PortoRotondo tik 15min. Laiko stoviniavimui prie konvejerio mes neturėsim, nuo išlaipinimo iki autobuso - žvalia ristele... Kai jis Rygoje iš bagažinės išrideno savo kuprinę, man atrodė, kad jį aerouoste gerai pakankins. Jis nusprendė vežtis šturmes ir po keletą megztinių. Jeigu atims tą jo nešulį į registruojamą bagažą - į autobusą nespėjam ir teks imti taksi - Eur80 kaip į vištą. Pakankino įlaipinime prie vartų, bet į lėktuvą įleido. Jeigu ne tragiškai sprangi latviška pica, kurią užsimetėm aerouosto fast food'e - kelionė į laivą buvo puiki.

Billabong'as, paliktas saugojimui Porto Rotondo marinoje, mus pasitiko su džiaugsmu. Matyt, nelabai patogiai jautėsi dėl murzinai pasitrynusios spalvos krancų ir pradėjusios dumbliais apželti vaterlinijos. Jis žinojo, kad vos tik sulauks mūsų, jo denis bus švariai nuplautas, į rezervuarus bus užpilta 300 ltr gėlo vandens, variklio tepalai patikrinti, o akumuliatoriai gaus po šviežų distiliuoto vandens gurkšnį. Nauja burė, iš Prancūzijos išsiųsta tiesiai laivo adresu, jau laukė marinos siuntinių sandėlyje.
large_1C3BF86DD042D0494C5FB00CBC6718C5.jpg

Kartu su Dovydu šiaip taip nuo giko nuvilkom senąjį grotą ir uždėjom naują. Burės premjeros metu paaiškėjo, kad ištisinių lačių terminalai, įkabinti į šliaužiklius - visiškas šlamštas. Teko pakeisti, kad būtų įmanoma burę pakelti. Bandymų metu, ypač kylant, net prie smulkaus vėjo - tapo aišku, kad laivas šito naujo sparno norėjo labai.

Kol turime gėlo vandens (watermaker'io vis dar neužkūriau) - uostų mums nereikia. Inkaruojamės miestų prieigose, į krantą išsilaipiname valtimi ir einame tikrinti miestelius, pasipirkti vietinio vyno, sūrių ir daržovių. Nakvynė - būtinai vis kitame čionykščio rojaus kampe. Man pačiam žadą atėmė neįmanomas vandens skaidrumas, dugno smėlio baltumas ir fantastiški saulėlydžiai Sardinijos įlankose.
Žvejyba, kaip ir anksčiau - visai nieko. Visai nieko.
large_180_1C3D9CE6ACD24009D1E0E057817B9453.jpg

Kaip gerai skaičiuojanti šeima (finansai ir buhalterinė apskaita), jie pirmais vakarais vienas kitą dar klausinėjo - o tai kiek kainuotų viešbutis egzotiškoje vietoje štai su tokiu vaizdu iš terasos, kaip čia, ant Billabong? Arba taurė vyno su šitokiu va saulėlydžiu - kiek ji būtų verta? Tačiau nuo trečios inkaruotės jie metė šitą nevykusį užsiėmimą, atsipalaidavo ir ėmė ilsėtis. Tiesą pasakius, Dovydui dar kurį laiką rūpėjo, kaip čia pritaikius lenktyninio buriavimo triukus kruiziniam laive. Jam sunkoka buvo suprasti, kad čia tokio darbo su burių niuansais niekam nereikia, bet vėliau ir tai praėjo. Ypač po pirmo rimtesnio vėjo, kai net prie 15-17m/s net minties apie poreikį rifuotis nėra.

Inkaruotė prie Della Pelosa sąsiaurio 40*57'854N / 008*13.439E vertė iš koto. Šitokios vandens žydrynės ir balto smėlio dar gyvenime neteko matyti. Vakare nusprendžiame iš ryto niekur neskubėti, o gerą pusdienį pasimaudyti, kajakais explorinti krantus, triušių tirštai apgyventą Piano salą šalia, senovinius švyturių bokštus ir šiaip patingėti. Ta proga vietoj patingėti - pasijungiu nardymo kompresorių su "hookah" ir panėręs po laivu metaliniu šepečiu švariai nublizginu laivo sraigtą. Mentės, ant kurių per praėjusius du mėnesius piktame viduržemio vandeny pradėjo augti smulkios kriauklytės - vėl švarios. Rytoj paaiškės, kad vien sraigto nuvalymas leidžia kruizinį greitį 6 mazgus pasiekti visai žemom variklio apsukom - taupom kurą, o aplinkos tarša irgi mažesnė.
large_1C4083D0AAE3C273701A21B13326C582.jpglarge_90_1C41EFD30CF97BED6A37C1B2CA9B9F52.jpglarge_1C42E1520704C615DE7392054B03162E.jpg

Vakarieniaujame temstant, o kažkurį vakarą prie atvėsinto baltojo taurės Regina su Dovydu pasidalino savo nerimu. Jie nebežino, kaip reiks gyventi toliau, ir tai aš viską sugadinau.
Jie suprato, kad pirkti kelionių su nakvyne viešbutyje, ėjimu į pliažą kaip į darbą ir ekskursijomis po apylinkes jie nebegalės. Ši kelionė ant Billabong jiems suvartė visą ateities atostogų planavimą. Kol nėra savo laivo, tinkamo tolimai kelionei - tiks ir čarteris. Bet šiandien jiedu žino, kad dabar, norint keliauti - teks buriuoti.
Mea Culpa.

large_1C3F1EF6C4FE001401E32D8DEC830146.jpglarge_1C44020EF9AE2B7B212D284031843C25.jpglarge_180_1C45F5B9AB358A55B4E024D157F4A385.jpglarge_90_1C484618DEDFE27C82B725BD486F6FD6.jpg

Posted by gramas 06:19 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Žingsnis į Matricą (normalių žmonių pasaulį)

large_180_0D5CB989F72FE65D9B5EED2A8FE7D6D0.jpg
Vieną naktį visai neseniai - aš parskridau namo.
Laivą palikau saugoti Porto Rotondo marinoje, netoli Olbia, Sardinia. Kontraktas mėnesiui, jei pavėluosiu bent dieną, jie pradės skaičiuoti mokestį pagal dienos tarifą, o High Season metu tai brangu. Net labai brangu, nes buriavimas ir pramoginė laivyba čia, viduržemuose - masinis reiškinys ir gyvenimo būdas. Jachtų uostas per vasaros mėnesius turi uždirbti tiek, kad po to užtektų duonai su storai pateptu sviestu visus likusius metus. Tai ir lupa jie be sentimentų. Per du mėnesius čia prisižiūrėjau tokių laivų, kuriuos anksčiau įtariau egzistuojant tik brangių žurnalų viršeliuose. Pasirodo, ne fotoshopai jie. Va, tos off-shore storos piniginės ir formuoja rinką čia. Kruizeriai, tokie kaip aš keliauninkai - laiką leidžia inkaruotėse, kur niekam nei ačiū nereikia sakyti. Visi į krantą laipinasi valtimis, proviziją suplukdo į laivą ir plaukinėja vieni pas kitus į svečius vakarais. Kruizinius laivus lengva atpažinti iš pirmo žvilgsnio.

Skiriamasis kruizerio bruožas nuo kito pramoginio laivyno - autonomija. Kruizeris pilnai tenkina savo poreikius elektros energijai - kelios saulės baterijos ir vėjo malūnas. Kokpito paruošimas plaukimui prastu oru - pas dažną kieta kokpito stoginė, biminis, o šoniniai lejerių ir relingo skydeliai - pas visus. Valties pakėlimo strėlės gale, nors dažnas ją paprastai vežiojasi užverstą ant denio prieš stiebą - kad netrukdytų vėjo vairui. Kas ten pas kiekvieną kruizerį laivo viduje - gali tik spėlioti. Dažniausiai ten bus viskas, kas reikalinga patogiai gyventi, o ne spartietiškai pastovyklauti savaičiukę per atostogas, ar savaitgalį. Jūros vandens gėlintuvas (kurio man vis nepavyksta paleisti ant Billabong), šaldytuvas, gal ir šaldiklis, pilnai namų stiliumi aprūpintas kambuzas ir daugybė sandėlių maisto atsargoms ir atsarginėms laivo dalims. Taip paruoštas laivas gali net pačiam brangiausiame regione keliauti su mažu biudžetu - į brangius uostus užeidamas tik slėptis nuo audrų, jei šalia nėra galimybės išlaukti ant inkaro. Dyzelio atsargas papildai marinose, nepasilikdamas nakvynei - o visa kita - vandenį ir elektrą laivas pagamina pats.

Kai atplauki į naują vietą, inkaruotę skanuoji žvilgsniu ir matai, kur plikas čarterinis ar savaitgalio laivas, o kur kruizeris. Prie to pliko čarterinio net artintis nesinori, nes nebus apie ką su jais kalbėtis. O kruizeris, jei ne tu jį - tai jis tave vistiek užkalbins. Tas kontaktas vyksta irgi pagal šiokį tokį etiketą. Tarkim, plauki pro kito kruizerio laivą savo valtele į krantą, matai ką nors ant to laivo, mosteli ranka pasisveikindamas, jie atsako - drąsiai plauk artyn ir klausk koks čia dugnas, kaip inkaras laiko. Ar jei netoli jo atsistojai ant kablio - kiek jis grandinės išleidęs... Ar kur krante parduotuvė/stotis/skalbykla/muziejus/belenkas... Po to neišvengiamai kalbėsit kur kas buvot, kuria kryptim toliau plauksit, kuriam uoste kas įdomesnio yra, kur laivas žiemojo ir kur vėl žiemos, kiek kur kas kainuoja... Visas vakaras, jau prie vyno taurės, taip ir užsipildys. Beje, plinta laivo kortelių praktika - eidamas į svečius, pasiimi ir šeimininkamas palieki tokią atviruko dydžio savo laivo vizitinę kortelę. Ten bus laivo pavadinimas, šaukinys, MMSI numeris, savininkų vardai/pavardė, adresas žemėje su kontaktais. Reikia pasidaryti tų laivo kortelių, nes gauti iš kitų malonu.

Kai gyvenu laive ant inkaro, visada nustatau ploterį darbui inkarinio aliarmo režimu. Užduodu leistiną laivo judėjimo atstumą, kai jis viršijamas - ploteris mane žadina įjungdamas sireną. Kai išleidžiu daug grandinės, t.y. kai orai nelabai ramūs ir galima sulaukti škvalo, tą leistiną atstumą nustatau tik 50m. Tada sirena įsijungia kaskart, kai vėjas laivą apsuka 180 laipsnių, bet dažniau taip nutinka tom ramiom naktim. Kai užpučia rimtai, pvz 34,5m/s, kas buvo Korsikoje šalia Porto Vecchio - grandinė įsitempia kaip styga ir laivas niekur sukinėtis nenori. Žinoma, didesnį apsaugos atstumą galima nustatyti ir miegoti ramiau. Teoriškai priklausytų duoti dvigubą išleistos grandinės ilgį, bet jei netoliese yra sėklius, arba kranto uolos, tai baisoka. Įsivaizduok, stukteli geras škvalas, nurauna nuo inkaro ir judi link kranto uolų. Laivas dreife, o tu parpi sau laimingas. Sirena įsijungia, bet kol tu atpuoli iš lovos į kokpitą, kol įjungi variklį - gali per tą laiką nutempti gerokai toliau, nei tie 50m, kurių laukė ploteris, kad jo aliarmas suveiktų. Be to, inkaruotėje dažniausia esi ne vienas, o tarp kitų laivų, ant kurių tave gali užnešti - tada savo pinigine remontuosi laivą ir dar tą kitą. Kai inkarą iš dugno išrauna, jis dažniausiai per kokius 5 metrus vilkimo vėl pats įsikerta, bet jei dugne yra Poseidono žolių laukai, čia posidonia vadinamų - apsivels ir čiuoš dugnu kaip ant slidžių.

Taip ir gaunasi, kad tie 50m mane žadina maždaug 3 kartus per naktį, o rekordas buvo bene 7. Šitaip išmokau miegoti tokiu nelabai kokybišku zuikio miegu, be jokios ploterio sirenos vis atsibusdamas, kad patikrinti prietaisų parodymus. Prie lovos yra pakabintas NEXUS distancinis prietaisas, kuriame matau gylį, vėjo kryptį ir stiprumą. Kai vėjo daug ir gylis kinta - vadinasi, čiuožiam. Kompasas parodo laivo kryptį, žinau ar nosis žiūri į kalną, į krantą, ar į atvirą jūrą ir t.t. Kaip ir užtenka, net pilnai neatsibudęs, įvertini situaciją ir vėl per keletą akimirkų išsijungi į miegą. Organizmas prisitaikė, tokio sukarpyto miego kaip ir užtenka, nes atsibundu gerai pailsėjęs ir dieną pakristi visai nesinori, nors galimybė visada yra. Matyt, vis į tuos gilaus miego ciklus kažkaip pataikau.

Pirmąją naktį namie - prabundu kaip įpratęs patikrinti prietaisų, bet jų kažkodėl prie lovos nebuvo. Netvarka, reikia eiti į kokpitą... Man smegenys įsijungė ir pradėjau atsibusti tik tada, kai jau stovėjau prie lango, bandydamas jį atidaryti. Bet ne taip, kaip normalūs žmonės tai daro - o bandydamas iškelti kajutės pagrindinį įėjimą uždarančias storo organinio stiklo lentas. Žmona sakė, kad kai ji paklausė tai ką aš čia galvoju bedarąs - aš į ją atsisukau ir vis dar susirūpinusia veido išraiška kurį laiką į ją žiūrėjau. Kurgi ne, juk žinau, kad laive esu vienas, o čia staiga patraukli moteriškaitė čia pat beesanti... Koks malonus siurprizas. Žodžiu, buvo mano žingsnyje į krantą tas momentas, kuris yra stogas švieč, o saulė važiuoj.

Dar vienas pastebėjimas - kaip išmokau buriuojant ilsėtis. Pirmomis kelionės dienomis, dar Prancūzijos pietuose - variau kaip ant čarterinio laivo, pasamdyto vos savaitei, nes ant ilgiau jau brangu. Kažkoks skubėjimas, bėgimas - prisiplanuoji tų maršrutų, stengiesi tą savo planą būtinai suplaukti, būtinai kuo skubiau į miestą išsilaipinti, tą pilį ar tą muziejų būtinai pamatyti... Stresuoji, piktiniesi, kad orai tavo planui nepalankūs, iš naujo planuoji...

Visai ne taip reikia buriuojant keliauti, bet tą suprasti pradėjau gal tik nuo trečios savaitės. Pasirodo, miegoti geriausia eiti be jokio plano rytojui. Ryte, vos atsibudus, visai nebūtina žinoti, šiandien trečiadienis, ar ketvirtadienis ir ne naujausias prognozes siųstis, o savęs paklausti, gal tu dabar nori net ne kavos darytis, o pasivolioti lovoj ir knygą paskaityti... Tas miestas, šalia kurio ant inkaro stovi - jis niekur nedings, aplankysi jį tada, kai to norėsi, o ne todėl, kad "reikia". Ir iš šitos inkaruotės išplaukti nebūtina šiandien, nes "reikia", o pasilieki dar dienai, o dėl kitos - nuspręsi rytoj. Atsikratai tų tariamų "reikia", nustoji planuoti po savaitę į priekį, nustoji skubėti - visa įtampa ir stresas kažkur dingsta ir tik tada pajunti, kaip smagu ilsėtis.

O šiandien - labai smagu į darbą važiuoti, pasirodo, šiek tiek pasiilgau.

Liepos pačioj pradžioj - atgal iš Matricos į laivą, atsirišti nuo kranto ir išplaukti.
Jonas atskris po savo mokyklinio išleistuvių baliaus, Lolitą pasiimsiu iš Romos kartu su draugais rugpjūčio pradžioj.
Tada bus gerai, nes nieko rytojui neplanuosim, o šiaip sau plauksim gal per korsikas, gal per fransūzų kotazūrus ir ten, kur vėjas neš.

Posted by gramas 21:43 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Meanderer of Mön

- Jie mane vadina asilu, - visai be pykčio ar nuoskaudos sako Jill.
- Čia dabar, kodėl!? - klausiu, nes Jill, Davido žmona - tai smulkaus sudėjimo, judrus, žvilgančiom akim energijos kamuoliukas, tokia bendravimo kabliukas. Prie bet ko prieis, užkalbins, pagirs dėl bet kokios smulkmenos, prisistatys ir įtrauks į pokalbį. Ji niekaip nepanaši į asilą.

large_03A8ECC0AFAD540F2AC3E40CF1307FBF.jpglarge_03A8125196D5F9AA38320D1663EF11EB.jpg

Jiems abiem apie 80 metų ir išėję į pensiją, jie gyvena savo jachtoje Halberg Rassy 41 Viduržemio jūroje, o kai čia pasidaro per karšta ir per tiršta turistų, keliems mėnesiams grįžta į savo vasarnamį Airijos jūros pakrantėje Velse. Savo laivą, pavadintą Meanderer of Mön, tam laikui palieka Kroatijoje, savo draugų buriavimo mokyklos prieplaukoje, arba pririštą prie plūduro čia, Porto Pozzo, Sardinija. Vietiniai draugai prižiūri laivą, kad kas bloga nenutiktų. Kol Velse, Davidas savo įsteigtoje buriavimo mokykloje dirba su vaikais. Sako, kai juos išmokina buriuoti Airijos jūroje, kuri yra ne kas kita, kaip Atlantas - jie yra pasirengę buriuoti bet kur.
Taigi, vėjo, bangų ir potvynių ten tikrai netrūksta.

Tą dieną, pernakvojęs ant inkaro Porto Pozzo fjorde, irklavau valtele į krantą pažindintis su miesteliu ir papildyti šaldytuvą. Pakabinamo variklio nebirbinau, nes labai jau norėjosi prasimankštinti irkluojant.

Taip jau yra buriavime, ypač kai plauki vienas - nutinka staigūs momentai, kai fizine prasme iš savęs duodi totaliai viską. Taip duodi, kad pasijunti ant savo ribos, visiškai išsekęs. Bet tada sėdėti ir savęs gailėti nėra kada - pamiršti visus negaliu - ir toliau darai tai, ką privalai daryti. Tačiau žymiai didesnė buriavimo dalis - tai arba visiškai aksominiai plaukimai, kai laivas ir vėjas tave neša ten, kur tau reikia, o pats gali užsiimti kuo panorėjęs, tik laikas nuo laiko patikrindamas bures, prietaisų parodymus ir horizontą. Arba kaip šiandien - stovi sau laivą užinkaravęs, oras geras, krantas netoli - ilsėkis kiek telpa, tyrinėk apylinkes, ar paprasčiausiai patingėk žmogau. Tos aksominės ir tinginio dienos - man pačios ilgiausios ir, kad visai neištižti nuo malonumo, reikia prasimanyti kažkokios fizinės veiklos. Nardymas, pakrančių tyrinėjimas kajaku, arba kaip dabar - irklavimas vietoje benzino deginimo. Žinoma, malonumai tik po to, kai laivo darbai padaryti, o jie savo ruožtu nesibaigia beveik niekada.

Man irkluojant į krantą, toji pagyvenus pora užsivedė savo valtelės varikliuką ir nušiaušė į krantą. Moteris man pasisveikindama iš tolo mostelėjo ranka, kaip priimta buriuotojams; atsakydamas tuo pačiu, trumpam pametu savo irklavimo ritmą. Net minties nebuvo, kad po kelių valandų mes visi tapsim draugais.

Vėliau, į savo valtelę sudėjus pirkinių krepšius, Jill ryžtingai atžingsniuos ant kito pontono, nuo kurio kaip tik ruošiausi atsirišti ir smagiai parmojuoti irklais į Billabong. Vienas pats ant to tiltelio buvau, aišku, kad ji eina pas mane. Jai neegzistuoja jokie pirmos pažinties ledukai ir nepatogumai, todėl jau po kelių akimirkų mudu jau pasakojam kur plaukėm, kur po to plauksim, kas šioje vietoje įdomesnio yra ir kas esam tokie ir ką veikiam.
- Kodėl tau neapsilankius ant Meanderer ši vakarą taurei vyno? - klausimo formos, labai britiškas pakvietimas.
- Žinoma, su malonumu! Tik vienas dalykas - ką tik nupirkau šviežią vietinio mėsininko gamybos dešrą, kurią ketinau šįvakar užmesti ant griliaus. Vienam ji per didelė, o mums trims būtų kaip tik. Tai gal judu ant Billabong apsilankysit šįvakar? Bus skanu.
- Taip, bus labai įdomu, bet tada sekantį vakarą - tu pas mus.
Prieš nueidama, jis sako:
- Aš Jill.
- Aš Gintaras, bet britai man sako Gin.
- Kaip Gin Tonic?
- Aha, bet aš žinojau, kad taip pasakysi.

Jau vakaras, laukiu svečių. Nuo savo laivo matau, kaip jie lipa į savo valtelę, Jill atsiveža kažkokių savo gamybos užkandžių ir butelį vyno. Apsirengę abu formaliai, su klubiniais džemperiais, kelnės, jokių šortų. Formal dinner, ar kas čia jiems? Dėl visa ko išsliuogiu iš savo kasdienių šortų, velkuosi užsagstomus marškinius ir rimtesnius, kranto šortus. Man galima ir be ilgų kelnių, aš juk ne britas.

Atvykimas vyksta griežtai pagal buriavimo etiketą. Padedu jiems įlipti į Billabong per galinę platformą, jie atsiklausia, ar galima lipti ant denio su batais. Pakviesti vidun apžiūrėti laivą, neraginti nusimauna batus, vidun užeina basi. Po welcome vyno taurės kažkaip ištirpsta etiketo rėmai, įdarbinu Jill išvynioti iš plėvelės mano paruoštas užkandžių lėkštes ir serviruoti stalą kokpite, nes pats tuo metu turiu patikrinti orkaitę su bulvytėm a'la Billabong. Kas buvot svečiuose ant mano laivo - receptą žino, kas ne - dar sužinosit.

Po to labai techniškai sugriliuoju dešrą, kuri pasirodė besanti labai kokybiška ir skani. Dinner pavyko.

Davidas buriuoja visą gyvenimą. Per karą, kai prasidėjo Londono bombardavimai, jis buvo išvežtas pas gimines prie jūros. Ten vaikas ir buvo susargdintas buriavimu. Metai bėgo, laivai vis didėjo, po visą pasaulį po burėm, okeaninėse regatose. Kai susipažino su Jill, jai buvo 30 ir iki tol niekada neburiavus, nes augo šeimoje, kur žirgų sportas buvo svarbu. Nors jie sako, kad kartu turėjo telekomunikacijų verslą, iki jį paliko vienam iš sūnų, kai išėjo į pensiją - man aišku, kas tą verslą valdė, nes Deividas darė ką? Teisingai - buriavo.
Kai Jill pasakė, kad jie užaugino 4 vaikus, kurie irgi su savo šeimomis buriuoja - ilgai juokėmės po mano replikos Deividui, kad, matyt, jis kartais į krantą vis tik būdavo išlipęs...

Prieš du metus, Meanderer stovint ant inkaro, į juos trenkė žaibas. Deividas sako, kad tuo metu jam atrodė, kad gavo širdies smūgį ir jau laikas eiti į tą šviesą tunelio gale. Bet prasikvėpavo, atsigavo, Jill irgi viskas buvo tvarkoje... Pradėjo tikrinti pasekmes. Laivas nenuskendo, nes dar prieš audrą buvo už borto nuleidę specialų elektrodą. Žaibo iškrova per stiebą nuėjo į vandenį, nepažeidusi nei vieno iš kingstonų. Tačiau visa laivo elektronika ir elektros instaliacija sudegė neremontuojamai. Antenos, vindeksas, vėjo sensorius stiebe - viskas išgaravo. Laptopas, nešiojami GPS, kuriuos prasidedant audrai sudėjo į orkaitę - tie išgyveno. Buriuotojai žino, kad orkaitė - tai Faradėjaus narvas, kuris elektros iškrovas nuveda savo paviršiumi, neprileisdamas prie turinio. Kodėl būtent juos trenkė - neaišku visai. Aplink inkaruotėje buvo daug kitų jachtų, aukštesniais stiebiais taip pat. Meanderer variklį galima užvesti rankiniu būdu, be elektros, tai mariną pasiekė saugiai. Tačiau ginčai su Pantaneus draudimo kompanija dėl nuostolių kompensavimo - užtruko beveik metus. Reikia labai atidžiai skaityti smulkų poliso tekstą, kas ten ir kaip parašyta apie "new for old". Kai Deividas, pasitelkęs British Cruising Association, prigrasino draudimo kompanijai rimtais nuostoliais reputacijos prasme, tie galų gale nusileido ir sutiko viską kompensuoti pilnai. Iki tol Pantaneus reikalavo, kad Deividas per eBay susipirktų kuo pigesnius prietaisus, tokius pat ir tokio pat senumo, kaip ir žaibo paskrudintieji. Neįtikėtinai kvailas reikalavimas, bet jis savo esme atitiko tuo metu Deivido turėtą polisą. Teisme Deividas kažin, ar būtų ką laimėjęs.
Daug ką kalbėjom, iki sutemo visai.
Pasikeičiam adresais, telefonų numeriais, kvietimais apsilankyti namuose, jei keliausime Lietuvoje arba Britanijoje atitinkamai. Jie išmaišę visą Viduržemio jūrą, kirtę Atlantą nekart, kruizino Karibus ir rytinę JAV pakrantę - ir man mielai padės patarimais bei planuojant tolimesnius plaukiojimų maršrutus viduržemiuose, ar dėl plaukimo į Karibus per Atlantą, jei to man kada prireiks.

Kas dėl asilo... Tuo metu kalbėjom apie maisto atsargų pildymą Porto Pozzo. Nuomonės sutapo, kad viską, išskyrus daržoves, geriausia pirkti Market'e miestelio pakrašty. Tai kaimo "univermagas" - toks lietuviškos Aibės tinklo parduotuvės atitikmuo. Ji priklauso vietinei šeimai, su kuria Jill bičiuliaujasi jau du metus. Jie draugiškai pasišaipo iš Jill, kad tu vėl apsikrovei kaip asilas, nes ji iš parduotuvės visada išeina su kuprine ir vienu, o tai ir dviem krepšiais pirkinių. Jie sukrauna viską į savo automobilį ir atveža Jill į uostelį. Deividas, suprantama, tuo metu pasinėręs į savo "boat projects" - tą suremontuoti, šitą pakeisti, čia pavalyti, ten palakuoti.
Nes laivo darbai niekada nesibaigia.

Kitą rytą nusprendžiu plaukti toliau. Tokiai nykiai vietai, kaip Porto Pozzo, užteks ir poros dienų. Porto Pozzo, tariasi Pocco - dar turistų nenudrožtas kaimas, pamažu virstantis patriušusių vasarnamių miesteliu. Kažkada jam pradžią davė piratai, čia suradę gėlo vandens šaltinį ir įkūrę kaimelį. Po to žvejų kaimelis daug metų vegetavo, kiek prisidurdamas iš turizmo, bet jokių investicijų pritraukti nepavyko iki praeitų metų. Viešbučių bendrovė iš Londono pernai nupirko valčių prieplauką, nugriovė senas medines pašiūres ir stato pakrantės restoraną. Viską žinanti Jill tvirtina, kad netrukus iš Londono bus atvežtas labai geras šefas ir šis naujas restoranas pritrauks masę žmonių. Naujų šios vietos savininkų planuose - viešbutis ir marina jachtoms. Čia bus dar vieni spąstai turistams.

Kai ryte valtele nuplaukiu atsisveikinti prie Meanderer, gaunu įpareigojimą "Pass my love to Garibaldi!".
Šiandien vėjas neš į Caprera salą, kurioje yra Garibaldžio vila ir muziejus.

large_03C2F3E2F04BAA4AB1886B858ED8C389.jpg

Posted by gramas 02:31 Archived in Italy Tagged italy sailing sardinia billabong Comments (3)

Viduržemiai. Šokiai su delfinais

Kai pasiverčia plaukdami ant šono, jie žiūri tiesiai man į akis.
Dar iš toli juos pamačiau, kaip skubėjo pasitikti jachtą, priplaukdami iš kairiojo borto. Spėjau pasiimti iš kajutės iPad, nueiti į laivo priekį, ir čia delfinai pradėjo nardyti aplinkui, laikas nuo laiko susukdami staigų žaismingą piruetą vienas apie kitą.
Sunku juos net suskaičiuoti, nes visą laiką jie laigo aplinkui, panašu, kad jų buvo 7, gal 10, nes kai kurie artyn prie jachtos neplaukė, visąlaik laikėsi nuošaliau.

Kai jiems ir man kiek pabodo vienas kitą stebėti, guluosi kniūpsčias ant denio, kiek pasiekdamas per bortą žemyn ištiesiu ranką - gal pavyks pasiekti, paliesti, kai jie išnerdami įkvepia oro.
Tas veiksmas jų neišgąsdino, atvirkščiai - tik sudomino, ėmė plaukti vis arčiau, verčiasi ant šono dažnai, ir stebi. Po to įsidrąsino, pradėjo po pat mano ranka nerti iš vandens, bet taip, kad iki mano pirštų liktų bent pora sprindžių.
Paskui savo žaislo vos neišmetu už borto.

Dar po kelių minučių plaukimo kartu, jie staigiai dingo - taip, kad net nesimatė, į kurią pusę jie nuplaukė.

s/v Billabong2, Corsica, Sardinia 2015

Posted by gramas 10:44 Archived in Italy Comments (1)

Viduržemiai. Skaičiai.

Na, šiandien, matydamas kas vyksta aplink, aš taip skaičiuoju... Jeigu ant burinės jachtos stiebo yra penkios zalingų poros - tai superjachta. O jei mažiau - tai šiaip jachta. O tų motorinių sportbačių ir dar prabangesnių penis extension išvis nesuprantu.
Pas mane tik dvi...

Posted by gramas 13:42 Archived in Italy Comments (4)

(Entries 1 - 14 of 14) Page [1]