A Travellerspoint blog

Lithuania

II - MONEY TALK !!! - Pastovūs kaštai

large_AF576488AFA780EBD5A04474568FDA80.jpg

Pirma dalis - MONEY TALK!!! - Įėjimo kaštai

Kaip jau buvau minėjęs anksčiau, jachtos nuosavybės kaštus skirstome į taip vadinamus įėjimo kaštus (kaip bet kurį kitą hobį pradedant, tenka prisipirkti žaislų), pastovius kaštus ir kintamus kaštus. Pirmame šios temos įraše tarp ktų dalykų įvardinau draudimo ir laivo registracijos kaštus. Nors jie glaudžiai susiję su įėjimo kaštais, juos turime priskirti prie pastovių kaštų, jeigu jie patiriami reguliariai ir nepriklausomai nuo to naudojiesi tu laivu, ar ne.

Taigi, plačiau apie laivo draudimą, kuris susideda iš trijų polisų: Korpusas (Hull), Civilinė atsakomybė (Third Party Liability) ir Asmens draudimas (Personal Incident). Visą draudimą tvarkiau ir pasirašinėjau su viena iš (tikėtina) patikimiausių pramoginio ir ne tik laivyno draudimo kompanijų - PANTAENIUS GmbH & Co. KG, Hamburg.

Draudimo kaštai yra individualūs kiekvienam kontraktui ir priklauso nuo laivo tipo, amžiaus, vertės, plaukiojimo regiono ir dar velniai ten žino ko tie draudimo vilkai yra prisigalvoję. Jie moka ir šiokių tokių siurprizų pateikti. Man, vos įsigijus laivą Prancūzijos pietuose, buvo panaikinta ankstesnė laivo registracija po Australijos vėliava. Kadangi uostas, kuriame laivas buvo sandėliuojamas ant kranto, iškart po laivo nosavybės perėjimo man pareikalavo Civilinės Atsakomybės draudimo, daug negalvodamas kreipiausi į Pantaenius ir prisidaviau jiems esąs Lietuvos pilietis, įsigijęs laivą Prancūzijoje ir į klausimą apie laivo vėliavos šalį nedvejodamas atsakiau LIETUVA. Tuo metu net nenujaučiau, kokios peripetijos laukia manęs, bandant užsienyje esantį laivą užregistruoti po mūsų šalies vėliava.

Trispalvės monopolį pas mus laiko Saugios Laivybos Administracija ir Buriuotojų Sąjunga ir abi šios organizacijos turi nuomonę kam iš Lietuvos piliečių leisti ir kam neleisti plaukti po Lietuvos vėliava. Protingi žmonės klausimą tvarkosi "per draugus", o aš naiviai tikėjausi normaliai. "Normaliai" ir kaip tai sekėsi viskas aprašyta čia ir dar čia.

Iki šiol nesuvokiamas Buriuotojų Sąjungos vado pareiškimas, kad problema yra ne laivų registracijos tvarkoje, nes tereikia parplaukti į Lietuvą ir laivas bus užregistruotas. Matyt, yra kažkoks man nežinomas būdas, kaip galima parburiuoti su jachta iš Viduržemio jūros į Klaipėdą be vėliavos, atitinkamai be registracijos ir be draudimo. Reziume - mūsų jūrinė valstybė savo piliečiams laivų įsigijimus užsienyje daro maksimaliai sudėtingu ir brangiu procesu paprasčiausiai todėl, kad.

Taigi, Pantaenius iš pusės žodžio suprato, kam man reikalingas draudimas dar neturint laivo registracijos, viens-du paruošė draudimo polisus kaip laivui su Lietuvos vėliava, kurią jiems buvau deklaravęs kad vos tik gausiu, atsiųsiu registracijos dokumento skaną. Vėliau nusiunčiau jiems skanuotą Nyderlandų vėliavos registraciją savo laivui, su paaiškinimu kodėl teko registruotis ne tėvynėj Lietuvoj, o Olandijoj - Pantaenius perskaičiavo ankstesnio HULL ir "civilinės" polisų kainą ir ją padidino Eur122,9 dėl kažkokių kitaip skaičiuojamų mokesčių, susijusių su registracijos vieta. Tokiu būdu pirmas polisų komplektas man kainavo Eur918,90

Vėliau, jei per metus įvykių nėra - draudimo suma mažinama po Eur91,- kasmet, bet kai kreipiesi į Pantaenius dėl plaukiojimo regiono pakeitimų - jie vėl skaičiuoja draudimą kitaip, žodžiu tie pastovūs draudimo kaštai man ir lieka tabaluotis kažkur apie Eur900,- per metus.

Kaip "sutaupyti" draudimo kaštus? Galima rinktis pigesnę draudimo kompaniją, turbūt. Šiek tiek pigiau mano kolegos yra laivus draudę Societe Generale, viskas ten veikia, yra kolegos buriuotojai gavę išmokas už laivo apgadinimus, nuo didesnių nelaimių likimas juos dar saugo.
Taupantiems agresyviai - galima pirkti vien tik taip vadinamą "Mėlyną Kortą", t.y. tik civilinės atsakomybės draudimą. Nes tik jis privalomas atplaukus į mariną nakvynei, ar paliekant laivą per žiemą kur nors iškeltą ant kranto. Vien Pantaenius "civilinė" man kainuoja Eur91 kasmet.
Kaip žinia, gyvenimas būna laimingas, arba nelabai. Kaip taisyklė, laimingas gyvenimas susideda iš gerų paties žmogaus sprendimų ir kiek mažiau priklauso nuo palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Todėl ir perku kasmet kiek laivo, tiek įgulos draudimus taip pat, ne vien "civilinę". Laivas, aš ir visi, kas plaukia mano laivu kaip įgulos nariai - jų gyvybė, sveikata ir asmeniniai daiktai yra apdrausti pakankamai solidžiomis sumomis - įtikinau save, kad tai yra geras sprendimas, ir tiek. O kad dar ramiau man būtų - prieš kiekvieną rimtesnį plaukimą pašneku kažką Neptūnui ir įpilu jam kaušą romo. Jeigu su Seniu ne visai durnai pakalbi - tai suveikia kaip savotiškas draudimas. Tik nesakykit to Karbauskio būrams.

Laivo registracijos po Nyderlandų vėliava atnaujinimas kainuoja Eur181,50 kas du metus. Į tai įeina - naujo jachtos registracijos sertifikato paruošimas, mokesčiai, dviejų metų domicilė Nyderlanduose, TNT Courier Express sertifikato siuntimui. Dviejų metų periodas skaičiuojamas pagal kalendorinę pirmos registracijos datą, ne nuo sausio 1.

Nuo 2016 m olandiška Radijo Licenzija kainuoja po Eur50 kasmet, įskaitant MMSI numerio registraciją, radijo šaukinį, duomenų talpinimą tarptautinėje duom.bazėje, mokesčius valstybei ir brokerio atlygį už olandiško adreso suteikimą. Vėlgi - pamenat, geri sprendimai ir blogi, sėkmingas gyvenimas ir nelabai... Įtikinau save, kad turėti veikiantį EPIRB yra geras sprendimas, jei nori, kad tave iš sūrymo ištrauktų, jeigu nelaimės atveju ten teks pasimurdyt. Jei tiksliau, tai ant Billabong yra du EPIRBA'i, tai čia kaip diržas ir petnešos kelnėms, kad jau tikrai nenusmuktų.

Antra vertus - per mano praktiką niekas - nei įvairių šalių pakrančių apsauga, ar pasienio tarnybos kiek jūroje tiek krante mane tikrindamos, nėra paprašę parodyti radijo licenzijos, ar laivinės radijo stoties operatoriaus sertifikato. Tačiau jie yra privalomi kiekvienam už laivą atsakingam škiperiui - tai jūs ir spręskit patys, jums reikia jų, ar ne ir kiek ten atsakingi norit būti.

Taigi, ką turim kaip pastovius jachtos kaštus? 900+91+91+50 = 1132. Arba Eur94 kas mėnesį vien už tą džiaugsmą, laimę, rūpestį ir vargą, kad turi savo laivą. Matai, kaip gerai - turi laivą, kas mėnesį suploji Eur94,- ir net plaukti tau niekur nereikia, monetos pačios byra. Na, tiesiog kur tu rasi geriau...

Vos į tą laivą po žiemos atvykęs, pradedi skaičiuoti dar vieną kaštų kategoriją - kintamus kaštus. Jei tiksliau - tuos kaštus tu jau patirsi beveik visą laiką, kol laivas ramiai ilsėsis ant kranto - bet apie tai skaitysite vėliau.

Posted by gramas 02:27 Archived in Lithuania Comments (5)

I - MONEY TALK !!! - Įėjimo kaštai

large_1C4083D0AAE3C273701A21B13326C582.jpg

Pinigai... Vienas iš labiausiai mums įdomių dalykų, net kalbant apie buriavimą. Žmonės man sako - būkim atviri, arba kiek turi pinigų? Arba noriu buriuoti, bet tai labai brangu, todėl... Vieni iš smalsumo, kiti patys besimatuodami ar planuodami savo ateitį - visi domisi už kiek pinigų galima įsipirkti į šį laisve, romantika ir prabanga tviskantį gyvenimo būdą, vadinamą kruiziniu buriavimu. Dėl laisvės - sutinku, dėl tviskėjimo romantika ir prabanga nelabai, bet viskas reliatyvu, nes priklauso nuo to, kiek tam skirsite ko? Pinigų, žinoma! :)

Klaidingas stereotipas, kad kruizinis buriavimas ( kai laivas yra tavo namai ir transporto priemonė mėnesių mėnesiais ar metais, o ne čarterio savaitę) yra tik turtingųjų pramoga. Laivo nuosavybė Lietuvoje laikoma prabanga, prieinama tik turtingiesiems? Ne, visiška nesąmonė. Pasakysiu dar aiškiau - NESĄMONĖ. Paprasčiausiai dalis žmonių vietoj to, kad įsigyti sodybą kaime, nusipirko jachtą. Visi pažįstame ne vieną šeimą, kuri gyvena mieste, bet poilsiui turi sodybą kaime, ar sodą užmiestyje. Arba parsiduoda butą mieste ir visą laiką gyvena kaime įsigytame name su ūkeliu. Arba gyvena bet kur, o turi butelį vasarai kur tai Palangoj arba Šventojoj, nes mėgsta poilsį prie jūros. Galime tuos žmones įvardinti kaip kažkokius super-turtuolius ir oligarchus? Vargu, nes bet kuriai vidutinių pajamų šeimai toks gyvenimo stilius visiškai prieinamas. Kaip sako, velnias ne detalėse, o prioritetuose. Taigi, jachtininkas - tas pats sodininkas, tik vietoj žemės knisimo jis vagoja bangas.

Kalbant apie kaštus ir kainas buriavimo kontekste, svarbu išvengti jovalo skaičiuose, nes šioje aritmetikoje yra daug kintamų dydžių:
- laivo tipas ir dydis,
- laivo kondicija,
- laivo komplektacija,
- buriavimo regionas ir sezono metas,
- škiperio kvalifikacija,
- įgulos gyvenimo stilius.

Kaip ir kiekviename hobyje, ar gyvenimo stiliuje yra būtina kaštus grupuoti pagal kategorijas. Yra taip vadinami įėjimo kaštai (įsigijimas ir paruošimas, komplektavimas), po to yra pastovūs kaštai ir yra kintami kaštai. Vėlgi - šie visi kaštai yra labai individualus dalykas, nes kalbant apie įėjimo kaštus - viena sodyba labai sena ir nudrengta, todėl galima ją įsigyti už next from veltui. Kita sodyba dar gera, bet reiks remonto artimiausių 2 metų bėgyje, o va naujos statybos kotedžas Nidoje brangus be proto, bet pirkti apsimoka, nes laikys kainą kaip investicija, o ir pats su šeima jame ilsėsies, jei nenorėsi išnuomoti ir tos investicijos kaštus per kokius tris šimtus metų atmušti...

Pastoviais kaštais sutarkim laikyti šlaidas, kurias patiriame nepriklausomai nuo to, sodyba naudojamės, ar ne - pvz draudimo kaštai, ar sutarties su apsaugos bendrove kaštai, ar kokie nors abonentiniai mokesčiai, kurie tiksi nuolatos, nepriklausomai nuo to, gyveni tuo metu sodyboj, ar ne... Ir galiausiai kintami kaštai - visos pragyvenimo išlaidos - įskaitant lesalą kanarėlei, ar vėjo padraskytos tvoros remontą ir pan. Suprantama, apie sodybą kalbu specialiai, nes visi lietuviai yra nekilnojamo turto ekspertai, kuris brangzzz. Tačiau labai panašiai kaštai grupuojami ir buriavime.

Mes pirkome senesnės statybos apie 45 pėdų (13,6m x 4.05m) kruizinę jachtą, kas atitiktų visiems suprantamą chruščiovkės standartą, t.y. senos statybos butelis, kokių 50 kv.m. dydžio. Pagal kainas ne visai kur tai New Akmenėj, bet gal labiau gyvoje Plungėj.

large_IMG_1286.jpg

Visos tolimesnės kaštų indikacijos bus tokio dydžio laivui, nes jei laivas mažesnis - kaštai labai dažnai bus irgi mažesni. Gal geriau sąlyginai objektą vadinkim ne chruščiovke, o alytnamiu - bus tiksliau. Jei atsimenat, buvo jie kelių tipinių projektų, tai mūsų tas pats mažiausias, vieno aukšto kuris... Į mūsų 50 kv.m. alytnamį telpa trys dviviečiai miegamieji, du WC su dušais, vienas salonas jungtas su virtuvės zona ir nedidele ofiso zona, viena terasa su neįtikėtinais vaizdais, vienas atskiras sandėliukas, integruotas į pagrindinį pastatą, bet su atskiru įėjimu ir nedidukas, aptvertas apie 40 kv.m. kiemelis, pilnas visokių ūkio padargų, na bet užtenka vietos kiek šunį palakstyti, tiek pačiam pasivaikščiot... Norėtume - net vištas galėtume laikyti. Sakiau "mažiausias", nes mažesniu laivu keliauti mes nenorėtume - patogumas, talpumas, komfortas ir saugumas mūsų supratimu yra labai susiję su laivo dydžiu. Visi su laivo nuosavybe kaštai didesniam laivui yra atitinkamai didesni - bet jei už tai gauni daugiau saugumo ir komforto - mums tinka.

Kokį, kur ir kaip laivą - kruizinę jachtą išsirinkti, čia neaiškinsiu, nes tai atskira tema, jau daug kartų šiame bloge aprašinėta.
Jeigu perkate naudotą laivą - viso biudžeto pačiam laivui įsigyti neišleiskite, nes nuo 30 iki 50 proc. nuo laivo kainos dar vėliau išleisite papildomam komplektavimui, kad laivas tiktų gyvenimui juo keliaujant. Perkant naują laivą tiesiai iš gamintojo - irgi bus papildomo komplektavimo kaštai neišvengiamai. Naujas laivas - tai kaip naują kotedžą su daline apdaila pirktum - dar mokėsi už vidaus pilną įrengimą ir baldus.

Tarkim, perkate naudotą "pliką" laivą, iš kurio pardavėjas nuėmė viską, ką tik galėjo ir nusinešė į savo kitą laivą. Tai nieko blogo, nes jis nusinešė jau naudotus daiktus, kurių remontui vėliau išleistumėt nemažai savo lėšų, todėl pirkti naują šiuolaikinę įrangą savo laivui yra ne taip jau blogai. Tačiau jei matote, kad iki išplaukiant teks dar įdėti daugiau, nei 50% "pliko" laivo kainos - aš turbūt apsisukčiau ant kulno ir eičiau kito laivo ieškoti. Nes kol tu papildomai komplektuoji ar remontuoji savo jachtą, ir tai gali užtrukti sezoną, jei ne ilgiau - tu juk niekur neplauki, o visą tą laiką jau patiri fiksuotus ir kintamus kaštus ir tai gali būti brangu. Labai tikėtina, kad įsigytas laivas bus iškeltas ant kranto gana brangioje vietoje ir nori-nenori, bet visus marinos kaštus teks prisiimti tau. Žinok, kad marina pareikalaus laivo draudimo kontrakto, kurio negali pasidaryti neužregistravęs laivo - visa tai kainuoja lėšas iš tavo biudžeto. Gali būti, kad pats nelabai pasitiki savo žiniomis, vertindamas laivo ir įrangos būklę ir tau reikia profesionalaus nepriklausomo siurvejerio paslaugų - tai kainuos nuo 1000 iki 3000 pinigų. Plius tavo kelionės išlaidos į ten, kur laivas yra - juk ir pats nori jį apžiūrėti prieš pirkdamas - lėktuvo bilietai, viešbučiai, gal ir mašinos nuoma. Laivo pirkimo kaina ir visi šie papildomi kaštai dedasi į nemažą krūvą kaip įėjimo kaštai, kuriuos detaliai išsiaiškinti būtina gerokai prieš laivo pirkimą.

Naudotų jachtų rinka visada yra Pirkėjo Rinka - tą labai svarbu suprasti ir netingėti ieškoti, jokiu būdu neįsimylėti kažkokio vieno varijanto. Tokią klaidą labai lengva padaryti, nes kelias į buriavimą prasideda nuo svajonės. Svajonė ir meilė abu tokie emociniai dalykai - protą niaukiantys... O pirkdamas laivą privalai būti pragmatiškas ir mokėti skaičiuoti.

Mums pasisekė, nes pavyko įsigyti laivą iš pagyvenusios šeimos, kuri baigė savo gyvenimą Okeane ir grįžo į krantą šviežiai atsiradusius anūkus supti. Jie mums pardavė pilnai sukomplektuotą ir gerai prižiūrėtą laivą, pilnai paruoštą kruiziniam buriavimui su labai minimaliais papildomais įdėjimais. Vistiek Išplaukėm tik po pusės metų nuo laiko, kai buvo įsigytas laivas. Vien už laivo sandėliavimą marinoje 6 mėnesius, nuleidimą į vandenį ir kilbloko nuomą teko suploti truputį daugiau, nei Eur3000. Sakyčiau, tai yra labai brangu, nes už laivo sandėliavimą ant kranto niekur brangiau, nei Port Napoleon man mokėti vėliau neteko. Draudimas, kurio marina pareikalavo iškart, buvo apie Eur1000 metams - trys polisai iš Pantaenius - civilinė atsakomybė, casco laivui ir plius įgulos sveikatos/gyvybės ir daiktų, kelionės išlaidų jei laivą prarastum draudimas. Registracija Olandijoje, įskaitant MMSI ir Call Sign priskyrimą ir registraciją tarptautinėje gelbėjimo/paieškos tarnybų bazėje - apie Eur600.

Tai kiek jūsų būsimas laivas kainuoja? Kainos čia. Arba čia. Arba dar meleone dilerių ir pardavėjų websaitų... Kad akį šiai rinkai "primušti" ir joje pradėt orientuotis, per paieškos filtrus rinkitės tokius pat laivus (Gamintojas, modelis, gal ir metai panašūs) ir bandykit suprasti, kodėl jų kainos skirtingos. Kaip kad darot naudoto automobilio su pribumbasais ieškodami...

Kiek kainuoja? - Kiek dar reiks papildomai įdėti? - Kaip greitai tai įvyks ir galėsiu išplaukti? Va, čia yra trys įėjimo kaštų banginiai ir tokia mąstymo matrica perkant laivą manau esant labai teisinga.

Tiek apie įėjimo į kruizinį buriavimą kaštus - amen.
Stay tuned, pratęsimas velkasi...

Posted by gramas 22:34 Archived in Lithuania Comments (7)

Kodėl mes buriuojam

large_cockpit_2.jpg

Na, tai kodėl mes buriuojam? Jei koks sausumos žmogus to klausia patyrusio buriuotojo, kuriam nebespirga savo išskirtinumą pabrėžti - šis į atsakymą labai nesiveldamas ką nors bet ką pasako, kad tik tas sausainis kuo greičiau atsikabintų. Suskeli kokią tai banalybę "Kartą paragavęs negali sustot" , ar "Dar vis bandau pats išsiaiškint, kai sužinosiu - tau būtinai pasakysiu" - ir to dažniausiai užtenka. Bet kai to paklausia kitas buriuotojas, pavyzdžiui Bronius iš savo blogo Comfortsailing - ką tada daryt? Nutylėt ir nieko nesakyt, nes tais valdiškais atsakymais tik apsijuoksi, ar įsivelti į rimtesnius apmąstymus, kurie turėtų atvesti kažkur arčiau link atsakymo į šį didelį klausimą.

Aš nusprendžiau patylėt. Tai truko apie savaitę, bet klausimas nuolat sukiojosi galvoje ir nedavė ramybės. Broniui gerai - jis paklausė ir pats atsakė, kad buriuoja tam, kad būtų gamtoje ir galėtų kuo dažniau matyti tuos nuostabius saulėtekius. Broniui, lyriškai sielai, gerai - nes to jam užtenka. O ką daryti man, pragmatikui - jei vien saulėtekiams, kokie nuostabūs jie bebūtų jūroj (o jie ir yra), aš neatiduočiau tiek daug savo laiko dažnai labai toli nuo šeimos, nekęsčiau tiek nepatogumų ir pavojų, bei neskirčiau tiek daug lėšų iš savo šeimos biudžeto. Nes fantazijos kaip šlamačius išleisti kitaip mums irgi netrūksta. Kaip pagrįsti ir paaiškinti man tą savo buriavimą ne kaip hobį ar užsiėmimą laisvalaikiu, bet kaip gyvenimo būdą? Sau nutylėt nesigauna, kitaip jautiesi lyg ne pats prie savo gyvenimo vairo stovėtum, o kažkokios nuo tavęs visiškai nepriklausančios aplinkybės tave kur nori vairuoja. Taigi panašu, kad klausimų tik daugėja, o atsakymų kažkodėl nelabai. Todėl ir pradėsim link atsakymų kastis iš toli ir nuo pat pradžių.

Liūdnoji mano teorijos žinia - taip, būtent aplinkybės mus ant tam tikro kelio pradžios gyvenime pastato, nes genetika nuo mūsų valios, išsilavinimo, pasaulėžiūros ir troškimų nei kiek nepriklauso. Ar išliksim tam kely, ant kurio genetika užkėlė - čia jau kitas reikalas. Genetinis kodas, kurį kiekvienas turime unikalų, apsprendžia labai smarkiai daugiau, nei mes, save laikantys tokiais išsivysčiusiais, protingais ir neva tai turinčiais totalią savo gyvenimo kontrolę, norėtume suvokti. Norim to ar ne, bet kiekvienas turime daugiau ar mažiau išlikusių klajoklių genų savyje. Jie, tie klajokliai - glūdi giliai, lygiai kaip ir tas pirmykštis malonumas ir bendrumo bei saugumo jausmas, kurį kiekvienas pajuntame, kai sėdime su draugais naktį apie laužą - tie jausmai ir pagarba ugniai iš labai senų laikų išlikę mūsų genų formulėje... Tie klajoklio medžiotojo ir rinkėjo genai vienus nuvaro kopti į kalnus, kitus į medžioklės būrelį, kitus verčia pergudrauti žuvį, vien su kuprine ant pečių keliauti per Pasaulį, ar jį apvažiuoti motociklu, o kai kuriuos iš mūsų tie genai nuvaro į jūrą ir paskatina tapti buriuotojais.

Kadaise, maždaug prieš 12.000 metų žmogus, kaip viena iš Žemę apgyvenusių gyvūnų rūšių, dar nesijautė gamtos valdovas, kaip kad "yra" šiandien. Mes, visi žmonės - buvom klajokliai, besiverčiantys medžiokle, rinkimu - buvome gamtos neatskiriama dalis ir tada mums nereikėjo sėsliai gyventi ir dirbti žemę, kad pragyventi. Mokslininkai yra paskaičiavę, viską įrodę, kad tuo metu, dar iki žemės ūkio revoliucijos, planetoje gyveno vos apie 8 mln. žmonių - visi buvo klajokliai, gyvenantys gana izoliuotai šeimynų tuntais po kokius 30-50 individų būryje, keliaujančių sezoniškai ten, kur tuo metu buvo jiems prasimaitinti reikalingi žvėrys ir augalijos derliai. Daiktais ir rakandais jie buvo neapaugę taip kaip mes, maisto atsargų kaupti ir ant kupros nešti irgi nereikėjo, nes jie nuolat judėjo ten, kur vedė medžiojamų gyvūnų migracijos keliai, kur tuo metu buvo grybai, uogos, visokių dzūkų mergos nuogos ir t.t. Kad apsirūpinti maistu, pirmykšis žmogus per dieną skirdavo 3-4 valandas, o atsargų kaupti nereikėjo, nes jis keliavo ten, kur nuolat buvo jo maistinė bazė. Visą kitą dienos laiką jis galėjo skirti poilsiui, pramogoms ir bendravimui su gentainiais, ar naujų dalykų tyrinėjimui. Ką šiandien mes, industrinės ir pre-apokaliptinės eros žmonės, skiriam asmeninio dėmesio prasme savo vaikams? Vidutiniškai 7 minutes per dieną. Per amžių amžius, nuo to laiko, kai žemę knisti pradėjom ir sodybose bei kaimuose apsigyvenom - iki tų 7 minučių save nuvarėm. Va, kokie galingi tapome kaip rūšis (dominuojame planetoje) ir civilizacija evoliucijos prasme ir kokie suvargę bei "darbų" pavergti asmenine prasme.

Beje, taip pat yra įrodyta kasinėjant, sveriant ir kaukoles matuojant, kad vidutinė tuo metu gyvenusių žmonių smegenų masė buvo gerokai didesnė, nei šiandieninio žmogaus. Pala, tai ką - negi pirmykščiai žmonės buvo protingesni už mus? Na, kaip bendruomenė, ar visuomenė ir taip vadinamas kolektyvinis protas - tai ne, nes pirmykščiai gyveno gana izoliuotai nuo kitų grupių ir jiems nei automagistralių, nei interneto nereikėjo, bet individualiam lygmenyje - tikrai taip, jie buvo už mus protingesni. Pasirodo, natūrali atranka, pagrindinis evoliucijos įrankis, pareguliavo žmogaus raidą taip, kad durniai tais laikais neišgyvendavo. Kad išliktų, gyventų, palikuonis sugebėtų išmaitinti ir kad būtų saugus bei laimingas - pirmykštis žmogus privalėjo sugebėti stebėti ir analizuoti aplinką, įsiminti begalę informacijos apie gamtą, apie absoliučiai visą jos įvairovę nusimanyti, išvystyti begalę įgūdžių, reikalingų užtikrinti savo egzistavimą labai nedraugiškoje aplinkoje. Ir jiems sekėsi, nes kitaip jie, pirmykščiai žmonės, nebūtų tapę dominuojančia rūšimi ir nebūtų išnaikinę tiek daug kitų gyvūnų rūšių ir nustekenę tiek Žemės teritorijų, ką esame "pasiekę" šiandien.

Civiliziacijos sukurtas saugumas per darbo pasidalijimo ir mainų (prekybos) mechanizmus, per išvystytus visuomeninius institutus (sveikatos apsauga, švietimo sistema, valstybės institucijos) šiandien leidžia išgyventi ne tik genijams ir mums vidutiniams statistiniams individams, bet ir durniams, dėl ko bendras mūsų intelekto vidurkis šiandien yra žemesnis individo lygmenyje, nei buvo pas pirmykštį žmogų. Darwin Awards jums kaip įrodymas, iš dalies ir Guinness rekordų knyga, BMW pilotai, metodiškai skinantys autobusų stoteles su visais tautiečiais, arba tie du durniai iš Lietuvos, prieš gerą šmotą metų pripučiamais čiužiniais nusiyrę nuo Prancūzijos į taip trokštamą Angliją, nes taip pigiau. Jie išgyveno, nes juos iš gana audringos jūros išgriebė gelbėjimo tarnybos ir tuo sujaukė natūralią atranką ir šiek tiek pažemino mūsų, kaip žmonių rūšies, intelekto vidurkį. Pirmykštėj bendruomenėj būtum pasmerktas, jei mokėtum vien skinti obuolius nuo medžio ir daugiau nieko, nes per silpnas protelis neįgalina analizuoti aplinkos ir savo galimybių, kaupti žinių bei praktinių įgūdžių ir juos panaudoti... Lengvas užkandis tebūtum kardadančiam tigrui, jei nueitum jam papasakoti, kad tu neskanus - kas pilnai atitiktų tautiečių ryžtui čiužiniu perplaukti audringą Lamanšą. Šiandienos visuomenėje visai nebūtina labai analizuoti, labai plačias žinias ir įgūdžius kaupti - išmoksti gerai vieną įgūdį, kuris paklausus rinkoje - ir užtenka. Tu gali pragyventi jei viskas, ką tu iš tikro gerai moki - tai gerai programuoti, ar sukti gyvatuką kanalizacijos vamzdyje, ar klijuoti plyteles, ir pan. Visiškai nereiškia, kad visi esame durniai, kas dirbame pagal specialybę, bet faktas, kad galime sau leisti nesidomėti kitomis gyvenimo sferomis, kurios yra jau kitų žmonių specializacija. Jei ko prireiks - nusipirksim. Pirmykštis žmogus tokios prabangos neturėjo, todėl privalėjo būti protingesnis ir mokėti ženkliai daugiau dalykų, tapti žymiai platesnio profilio specialistu, nei mes šiandien. Tam ir smegenis jis didesnes turėjo.

Iš to darau išvadą, kad man visai nebūtina gėdytis manyje esančio to pirmykščio klajoklio geno, nes mokslininkai, tyrinėjantys pirmykštes bendruomenes, yra patvirtinę, kad to meto žmogus klajoklis buvo ne tik protingesnis, bet ir laimingesnis, nei po žemės ūkio revoliucijos ir vėliau industrinėje visuomenėje į amžiną nerimą ir begalinį rūpestį dėl kažkokios tolimos ateities paniręs žmogus. Šiandien esam labai pažengę ir protingi, baigiam rimtus mokslus ir suplanuojam, kad va, dabar įsidarbinsim į Tesla Gigafactory, ar kažką panašaus, gerai paarsim iki 35-40 metų, eigoje apsirūpinę būstu, šeima, daiktais ir finansine "pagalve" - o tada tai jau pagyvensim dėl savęs, kaip norim... 40-ties apsigraibom ir pamatom, kad esame paskendę kredituose už būstą, automobilius ir šaldytuvą, kad vaikai be mūsų pagalbos nepragyvens dar 20 metų iki taps savarankiški, kad po to reiks senstančiais tėvais pasirūpint, atsiradusiais anūkais, kad sveikata nekažką, nes maitinamės nelabai aišku kuo ir judam tik trasoj nuo sofos iki to lizinguoto šaldytuvo ir kad senatvės pensijos valdžia akivaizdžiai neturės iš ko tau mokėt, nors šiandien oho kokius mokesčius plėšia... Ir nuo tos "neteisybės" ir rūpesčio dėl to kas bus po metų, ar po dešimties - tau galva ratais eina, nerimas ir nuolatinis stresas piktais komentarais ant bet ko internetuos išsilieja ir vistiek tu laimingesnis nuo to nei per gramą nesidarai. Protingesni dar sugeba susimąstyti - ar tikrai šiandien būti sėkmingu yra tas pat, kas būti laimingu, tačiau didžioji mūsų dauguma be jokių apmąstymų ir toliau suka tą rankeną, ar spaudo klaviatūrą. Nes reikia... Gana ilga teorija, kad genetiškai esam visi iki vieno užprogramuoti stengtis būti laimingi, iš pradžių kad prie mamos papo prisiglaust, paskui per kitokio fizinio komforto ir malonumų paieškas, po to dar kitaip - kad neišsiplėsti, čia nesistengsiu teorijos įrodinėti - jūs patikėkit, kad taip yra, ir tiek. Arba šiek tiek labai nuobodžių knygų paskaitykit, kad būtų lengviau patikėti. Arba dar geriau - savęs paklauskit - ar noriu būti lamingas?

Tai va, tie du dalykai - absoliučiai kiekvienam individui būdingas ir genuose koduotas siekis būti laimingu (kaip skirtingai tai besuprastume) ir gyvas klajoklio genas, kuriuo didžiuojuosi - mane ir nuvarė į jūrą. Nenuvarė į Everestą, nors į kalnus eiti teko, netapau medžiotoju, nors bandžiau, nepaliko autostopu keliauti; taip ir neišmokino važiuoti motociklu, kad apie gaublį apvažiuoti; nepaliko su parašiutu iš puikiausiai skrendančių lėktuvų šokinėti, o liepė jachta į jūras išplaukti. Kad jūroje išliktum - kaip ir tas pirmykštis žmogus turi labai daug žinoti, labai daug mokėti ir gebėti naujų dalykų mokintis nuolat, nes durniai čia neišgyvena, nors išimčių iš taisyklės yra. Dar vis tikiuosi, kad tai ne aš tas taisyklės patvirtinimas, bet jei kada išsiaiškinsiu - ir jums pasakysiu.

Kaip pirmykštis klajoklis, į kitą vietą atklydęs, skubėdavo susigaudyt, kur čia upelis, kuriam miške tas mėlynių laukas ir kur šiemet ganosi mamutų būrys - taip ir aš naujam krante su didžiuliu atradėjo klajoklio entuziazmu ieškau WiFi, jachtinių dalykų parduotuvės ir gastronomo, ar plaukdamas jūroj žuvį stengiuosi pagauti, o jei kas ne taip, ar nepatinka - keliu inkarą, išvynioju bures ir su vėju plaukiu ten, kur man bus gerai... Ir kaifuoju, kad vien gamtos jėgų pagalba galiu šitaip keliauti, nei kiek nesipykdamas nei su savim, nei su Okeanu, kuris yra nei daug nei mažai - bet 71% mūsų planetos paviršiaus ir taip menkai dar mūsų pažintas.

Tik jūroj ir iš jos į krantą sugrįždamas tam, kad vėl išplaukti - aš supratau, kiek nedaug žmogui reikia, kad jaustis laimingu ir kaip gaila, kad šis supratimas man neatėjo žymiai anksčiau.

Žodžiu - jokios lyrikos, vien genai, kaip priežastis, kodėl mes (bent jau mano šeima) buriuojam. Vieni jų, tų klajoklio genų savyje turim daugiau, o kiti - kiek mažiau.. Tačiau to bendro vardiklio - laimės jausmo - tikrai siekiam visi be išimties.

Posted by gramas 23:17 Archived in Lithuania Comments (5)

Greitai ir daug... arba R.Rimšo "Pavogtasis"

Pavogtasis.jpg
Skaitydamas Rimtauto Rimšo marinistinį kriminalinių minčių kupiną romaną "Pavogtasis" vis pasijusdavau lyg žiūrėčiau serialą "apie vagius", kurį "strymini" iš abejotino legalumo svetainių ir sužiūri tuos kelis sezonus per kokius tris vakarus, vis pripuldamas tai prie šaldytuvo ko nors skanaus ir arbatos, tai patekom atgal prie kompiuterio... Sakysit vogti, tai yra iš torentų autorinį turinį "pūsti" ar "stryminti" yra negerai, bent jau amoralu? Tai kad ne, tai nėra joks blogis tam, kas ima knygą, skaito apie žmonių grobimą asmeninio pasipelnyjimo tikslais - ir tam skaitytojui visa tai patinka. Skaitytojas netgi nori, kad vagišiui pavyktų pavogti lietuviuką vaikį iš norvegų, kurie, buožės atsileidę, ir taip gyvena per gerai - akivaizdu, kad jokiai moralei ar davatkoms čia vietos nėra.

Blogis ir gėris, asmens laisvė ir visuomenės presas; uolėti teisybės, tiesos ir melo farvaterių kraštai - totaliai reliatyvios sąvokos, kurias subjektyviai kiekvienas savaip suvokiam ir įsirašom į savo asmeninę konstituciją. Su ja ir naviguojam tarp gyvenimo rifų. Tokiu įdomiai anarchistiniu kampu autorius žvelgia į individo ir valstybės bei visuomenės santykį, pasakodamas iš pirmo žvilgsnio nelabai sudėtingą istoriją, jau daug kartų su įvairiomis varijacijomis apčiulpinėtą visokiuose holivudiniuose vesternuose, trileriuose ir kriminalinėse dramose.

Visuomenės apastumdyta ir įstatymais paglamžyta imigrantė lietuvė, trokšdama įvykdyti teisingumą pagal savo asmeninę konstituciją, vyksta iš Norvegijos į Lietuvą, susiranda kietą bičą, kuris sutinka jai padėti.

Skaitytojui vos puse lūpų atskleidžiamos priežastys, kodėl norvegų karalystė nusprendžia atimti iš Daivos sūnų Luką. Buitinis nesusipratimas dėl savo kieme, t.y. viešoje vietoje užkurto griliaus ir kaimyno kerštas, keletas pavėlavimų pasiimti vaiką iš mokyklos ir to pat smalsaus kaimyno fiksuoti atvejai, kai pusaugis vaikas pusdieniui paliktas namie vienas... Ne dyvai, jeigu pas norvegus vaikas priklauso valstybei, o ne tėvams... Paskubėjo Rimtautas prabėgom išvardinti priežastis labai glaustai, plačiau tų praeities įvykių skaitytojui neatskleisdamas per Daivos nuolatinį, tarpkojiškai padriką minčių srautą, kuris nelauktai labai detalizuotas visai nesvarbiose pasakojimo vietose. Antrą šansą - kai buriuotojas šnekasi su Daiva ant suoliuko Pilies uoste - ir trečią galimybę - šliurpiant sriubą uosto kavinėje jis prameta, taip ir pats nesupratęs, kur tam vaikui geriau - su skaitytojui visai neaišku kokia mama, ar su Norvegijos karalyste. Tai gal kol į Rygą automobiliu keliauja, gal tada jie pasikalbės, kad tą Daivą labiau motina pamatytume? Kur tau... Beje, mama aiškiai demonstruoja, kaip jai tas buriuotojas ir potencialus vaiko vagis nepatinka, buriuotojas jai irgi vien antipatiją jaučia, nes aiškiai mato, kad ji kažką slepia, gal net meluoja... O juk mums, naiviesiems skaitytojams - mums labai norisi žinoti ir vertinti kokios yra tikrosios to vaiko atėmimo valstybės žinion priežastys, ar tikrai ta intelektu nepasipuošus Daiva tokia jau prasta, kad būtų šitaip valstybės sutrypta ir paniekinta. Juk gali būti, kad net tokioj Daivoj yra šviesos apšviesta kertelė, kur bujoja meilė jos vieninteliam vaikui, nes nieko artimesnio už jį nėra šiame pasauly... Artimesniu ir svarbesniu asmeniu Daivai parodytas sugyventinis Arnis, nors jis Luko nemėgsta, tik šiaip leisdavo vaikuivegetuoti šalia. Mes, skaitytojai, juk norim užjausti, suprasti ir supykti - mums tereikia motyvacijos, empatijos, kad įsitraukti į herojų jausmus - bet deja, autorius neturi tam laiko. Antra vertus - gal tikrai geriau neskubėti su išvadom, kol antra knygos dalis dar nepasirodė.

Grįžtant prie siužeto - užsakovė pristato problemos esmę ir pageidaujamą rezultatą vykdytojui, po kai kurių pasivartymų įsivardijusiam Arbenu. Arbenas imasi darbo dar nežinodamas, ar gali jį padaryti, bet iš dabartinių savo pajamų negali sau leisti naujo jachtos variklio, todėl nada Fedia. Taip iš tiesų - tai jis lengvai gali ir be kriminalo apsieiti, ir tą nelemtą variklį užsidirbti - bet mes prie to dar sugrįšim... Arbenas kranto gyventojų įstatymus pažeidinės griežtai prisilaikydamas jūrinės teisės - be išgelbėjimo nėra atlygio. Dešimt tūkstančių pinigų plius išlaidos - tokia Arbeno kaina, už tiek buriuotojas rizikuos savo laisve ir bandys apie pirštą apvynioti norvegų karalystę. Įtikina? Na, nežinau... Gal nelabai.

Tiek to, tarkim, kad praeityje sėkmingas kontrabandistas buriuotojas, fit-fit šmugeliavęs nelegalus į anglų karalystę, imasi darbo. Darbui reikia aiškaus plano, kurio vis kaip nėra, taip nėra, nors žvalgybiniai veiksmai ir intermodalinės logistinės grandinės statyba trejose valstybėse vienu metu prasideda neįtikėtinu tempu. Schemoje kaip Arbeno darbo priemones ir planuojamo nusikaltimo įkalčius matom keturias burines jachtas, pora automobilių, plastikinį bakelį, kažkodėl vadinamą kanistronu, bent vieną dviratį, vieną pripučiamą plaustą, droną, vieną briedį ir lenkų moteriškę. Telefonai, fejerverkai ir balionai - irgi reikšmingi įrankiai, bet skaitytojas specialiai laikomas tamsoje, kas dėl numatomo tų įrankių panaudojimo. Kaip sakoma, bus laikas - bus ir vaikas. Pats vaikas, apie kurio išvogimą ir centruojasi visas vyksmas - norvegų valstybės sprendimu perduotas perauklėjimui į dviejų homoseksualų "šeimą" - policininko ir prokuroro pora užsimanė vaikelio. Jei kas iš knygos tikisi pamokslavimų, ar pasmerkimų lygių galimybių temomis ir visokių Už Lietuvą Vyrai - galit nusiraminti. Autorius taikliai, be jokios dramos išdėsto požiūrį, visiškai naudotiną mūsų perkaitusioje lgbt klausimu visuomenėje: "Ne, jis nesmerkė tokių žmonių. Tiesiog jie buvo už jo pasaulio ribų. (...) Kiekvienas turi teisę gyventi. Kiekvienas turi teisę būti savimi. Kaip ir pareigą neperdarinėti pasaulio pagal savo kurpalį."

Autorius neblogai padirbėjo su jūrlapiais, orų prognozėm, jūrinių keltų tvarkaraščiais ir kalendorium, nes jei kas pabandytų atsekti Arbeno blaškymąsi krantais ir jūromis po visą Skandinaviją ir Pabaltijį - neabejoju, kad visi maršrutai pasirodys ir praktiškai įmanomi, jei kas norėtų juos atkartot. Net abejonių nėra - visus jūrinius knygoje minėtus maršrutus autorius pats kadaise suplaukęs savo jachta LAUNAGIS ir daug kas iš laivo žurnalo gulė į knygą. Gal būtų įdomu kada nors, jau kitu laivu, pakartoti, kažkuria prasme suplaukti knygą, tik be vaikų grobimo, jeigu įmanoma.

Vienas pats plukdydamas savo nuosavus ir nuomotus laivus į tarpinius maršruto uostus, Arbenas turi gražaus laiko pamąstymams apie žmones ir jūrą, o buriuotojo-vienutininko vargai, džiaugsmai ir laivo rutinos aprašymai man yra pačios vertingiausios šios knygos vietos. Tie jūros ir keliavimo po burėmis motyvai visada yra svarbūs visose Rimtauto knygose, kurių šiam autoriui ištikimi skaitytojai nori ir laukia.

Tačiau su buriavimu niekaip nesusijusiam skaitytojui, kuris yra tikslinė būtent šio pasakojimo auditorija, tie keli jūriniai epizodai tikrai pasirodys per daug sudėtingi, jeigu ne visiška abrakadabra. Iš kur kranto žmogui žinoti, kas tas Fišeris ir kas ten jo zonoj per dyvai vyksta? Gal tai kokio kontrabandisto ir tarptautinės prekybos žmonėmis bei jų organais mafijos autoriteto, į zoną uždaryto, pravardė? Reiktų surasti savyje kantrybės ir tiems kranto neišmanėliams paaiškinti. Arba dar geriau - išvis tokiom Navtex'o ir kitom įmantrybėm, net ne kiekvienam patyrusiam Mingė-Nida buriuotojui žinomom, nesipuikuoti.

Knygos herojai galėtų būti labiau vientisi ir įtikinami. Spalio perversmas ir jo vykdytojų sveikatos klausimai - jeigu tikrai būtinas kaip literatūrinis fortelis šiai knygai - labiau pritiktų Arbenui, kuris daro informuoto ir apsiskaičiusio žmogaus įspūdį, o ne Daivai. Ta pabuvus dailylentė ne kažką virš visokių pilkų atspalvių pakilus savo knygose, aplinkos suvokime, mąstyme ir ypač leksikone.
Lukas - aštuonmetis, bet jau nemažai dalykų gyvenime matęs vaikis... Vaikas visiškai neinformuotas ir neparuoštas pagrobimo operacijai, bet sudalyvauja procese kaip patyręs specialiųjų pajėgų karys. Jokio reflekso žviegti iš baimės, jokio savisaugos instinkto kai pirmąkart matomas keistas dėdė parodo motinos fotografiją, paskubom aptaiso mergaite ir kad būtų dar įdomiau - įkiša į pliušinio briedžio "čiūčelą", iš kurios perkrato į tamsią dėžę. Ir kitam epizode tas pats aštuonmetis spec.pajėgų agentas jau prašosi pamaitinamas šaukštu. Tikrai? Kas šiame charakteryje ne taip?

Arbenas - jachtininkas kontrabandistas ir tikrai nagingas diedas, jei sugeba iš anglies pluošto siūlų bei dervos pasigaminti bet kokį štormą atlaikantį kruizinės jachtos stiebą... Nuodėmė tokiam nagingam talentui vaikus dėl pinigo grobti, jei tokius duomenis verslo startapui turi. Klepuok sau anglinius stiebus sportinio buriavimo rinkai kiaurai per visą Pasaulį. Po kelių metų įtempto darbo verslas duos tokią grąžą, kad kas savaitę reiktų vogti po vaiką, kad didesnį pelną sugeneruoti. Tačiau Arbenui netinka lėtai ir po truputį verslą auginti - jam reikia greitai ir daug - labai lietuviškas kelias.
Arba vėl - patyręs buriuotojas montuoja naują savadarbį stiebą savo laive ir iškart leidžiasi į misiją su griežtu tvarkaraščiu, šniokščia pirmyn su spinakeriu štormo metu - be jokių naujo rangouto bandymų bent jau Kuršmarėse prieš žygį... Tikrai?

Mano požiūriu, pasakojimo kokybė išloštų, jei Arbenas savo plano vykdymo metu šiek tiek gautų į kaulą ir būtų priverstas improvizuoti. Dabar jis pasidaro tokį nelabai stabilų planą, visiškai priklausomą nuo vieno balionėlio virvutės - ir kaip iš natų, be jokių trikdžių tą planą sugroja ir tik pačioje knygos pabaigoje yra priverstas paburiuoti ne visai numatytu kursu. O dar labiau man patiktų, jeigu Arbenas patirtų ne tik nesmagumų, bet ir realų sukrėtimą ir praradimą su būtinybe išsilaižyti žaizdas ir pakovoti jau ne vien dėl dešimt tūkstančių pinigų, o už vaiką, save ir savo savotišką teisybę. Galėjo jis apie tai pamąstyti, kol neaišku kodėl pusdienį prasėdėjo ant šaligatvio prie prekybos centro, užsimaukšlinęs briedžio iškamšą ant galvos.

Taigi - prie visų knygos charakterių dar galima padirbėti, pasakojamą istoriją gerokai išplėsti, jos tempą, epizodus pareguliuoti - bet kaip tą padaryti, kad knyga jau išleista? Ogi knygos pagrindu sukurti scenarijų visai neblogam TV serialui, prieš tai pasiieškojus prodiuserių Lietuvoje ir Norvegijoje, kurie pakels debesį nafta kvepiančių pinigų, reikalingų visam projektui. Naratyvas šiuolaikiškas ir aktualus, įmanoma neblogai įsukti imigracijos į senstančią Norvegiją aspektus, rodyti kokie skirtingi vietinių ir atvažiavėlių požiūriai bei lūkesčiai, integracijos problemos, o Barnevernet verslas ir patiems norvegams bei kitoms šalims kelia ne vieną klaustuką. Daug epizodų galima apžaisti nevengiant juodoko norvegiško jumoro metodų, nors ir lietuviškas ne ką baltesnis... Individo konfliktas su sistema įleistų adrenalino ir veiksmo dinamikos į visą istoriją, kol du aršūs ir vienas kito neapkenčiantys varžovai pagal žanro taisykles ir susitiks ant to siauro liepto kokioj nors marinoj. Policininkas, tapęs nusikaltėliu su pistoletu, o nusikaltėlis, tapęs gelbėtoju - su jachtiniu kobiniu rankoj :)

Tačiau visa tai - tik mano fantazijos ir smulkmenos, kurios "Pavogtasis" pasakojimo nestabdo, o norint prie bet ko prisikabinti galima. Knyga man patiko, antrą dalį skaityti jau galėčiau dabar.

Posted by gramas 10:48 Archived in Lithuania Comments (4)

R.Rimšas-"Pavogtasis". Istorijos variklis yra variklis.

Na, tai ką - laikas palukštenti naują prieteliaus knygą "Pavogtasis". Jau penktoji Rimtauto Rimšo galvoje supūsta banga, išsisupus plačiai rašmenų vilnimis, sudėta ant popieros tarp minkštų viršelių ir taip apsaugota nuo internetinių hakerių beigi piratų. Jei kas dar neskaitėt, bet norėtumėt jai skirti laiko - peržvelkit trumpąjį aprašymą žemiau, o į diskusijas velkimės tada, kai paskaitysit knygą. Tik tada ir skaitykit skyrių Plačiai.

Trumpai.
Naujausia (niekada niekada, apie ką bekalbėtum, nesakyk "paskutinis") Rimtauto knyga "Pavogtasis" tikrai neįeis į literatūros klasikos analus kaip išskirtinės vertės romanas. Čia yra naujas žanras jam, kaip marinistui - senas geras literatūros bajevykas su crime be kraujo elementais, pamargintas kiekvienam buriuotojui lengvai atpažįstamais jūriniais intarpais - kaip škertikais, pasakojimą rišančiais į vientisą istoriją. Įsivaizduok, kad tavo jachta štormo prispausta kelioms dienoms kažkokioje skandinavų, ar lenkų marinoj, kai vakarais susėdat su kaimyninės jachtos škiperiu prie taurelės arbatos kajutėj, o lauke vis daužosi štormas. Tik vakare, po saulės laidos, jums tam laiko yra - nes dieną štormas ne štormas, bet nuo laivo darbų toli nenubėgsi. Jaukiai, vos girdimai ūžauja kajutės krosnelė, skleisdama maloniai sausą šilumą, viena ausim vis paklausai ką sako laivo virvės, liūtis ir vėjas, o kita - kaip porina kaimynas savo keistą istoriją apie dar keistesnį plaukimą. Reikėjo pinigų, kad nusipirkti šiek tiek laisvės (jachtai reikia naujo variklio), tai ir buvo parsidavęs, kad iš norgų išvogtų iš lietuvės imigrantės teismu atimtą vaiką ir saugiai pargabentų jį į Lietuvą. Tiek tų reikalų - išsiaiškini situaciją, suplanuoji ir padarai. Atrodytų, lengva - bet jei pasakoti (ar iš knygos išskaityti) - vistiek užtruks apie tris vakarus - su taurele arbatos, ar be. Trys dienos, trys naktys - maždaug tiek ir reikia, kad prasiristų virš stiebų eilinis ciklonas ir jau galėtumėt kas kur plaukti toliau. Trys smagūs vakarai - čia ir yra šios naujos knygos pridėtinė vertė, todėl ji ras savo vietą jachtsmeno kruizerio (mano) laivo bibliotekoj, kaip zabova nuobodžiaujančiam įgulos nariui, ar pačiam škiperiui, jeigu jam vėl parūptų pasitiksint, kaip ten Rimšas apie tą ir aną ten buvo taikliai ir tiesiai į tašką, kaip žodžio snaiperis, pasakęs...
Drąsiai pirkti, skaityti ir laikyti laive, o jei kada ir atsibos - į kitą knygą išsimainysit per mūsų Pilies uostelio kruizerių bibliotekėlę, kuri vistiek kada nors ten atsiras, kad ir koks nupiepęs tas mūsų mielas uostelis bebūtų.

_____________/)______/)___/)____________

Plačiai.
... laukite, tekstas pareina, bet lėtai, nes reikia atsigauti po švenčių. Niekas ir nesakė, kad bus lengva. Su Naujais.

Dar plačiau

Posted by gramas 06:08 Archived in Lithuania Comments (0)

Greita polka briedžiui su keturstygiu kontrabosu

Pavogtasis.jpg

Buriuotojas ir rašytojas marinistas Rimtautas Rimšas ką tik išleido naują knygą, tiksliau - pirmąją jos dalį - "Pavogtasis". Perskaičiau. Patiko beveik viskas. Bet kad aš šališkas esu - Rimtautas mano prietelius, vienas iš mano buriavimo mokytojų, ir nors artimu draugu nepavadinčiau, bet vos ne kasmet pasirodančių jo knygų laukiu.

Vis skirtingose jūrose buriuojam, todėl susitinkame rečiau, nei pakalbam telefonu, ar apsižodžiuojam internetu. Tąkart į klausimą "kas šiaip naujesnio?" išmanusis kišeninis ragelis man Rimtauto greitakalbe susakė maždaug tokią tiradą:
- Knyga jau tuoj išeis. "Pavogtasis" vadinsis, nu tokia, žinai, kitokia biškį, nelabai apie jūrą, gal labiau apie žmones svetimam krašte, vaiką, kurį suaugę ir likimas blaško, o jo nuomonės niekas net nepaklausia, net nekalba niekas su juo, žinai... ten buriavimo beveik ir nėr, gal tik truputį, kai reikia tą vaiką iš norvegų parplukdyt... nu iš emigrantės ten vaiką valdžia paėmė, nu tai reikėjo iš tos valdžios atgal kažkaip paimt ir parvežt, tai va... nu, ji kitokia gavosi, nei kad anksčiau rašiau...

Dar kažką kalbėjomi, bet jau žinojau, kad reikia man tos knygos sulaukti ir paskaityti - kas ir nutiko. O šiandien norėčiau čia pasidalinti savo mintimis ir pastebėjimais apie R.Rimšo "Pavogtasis". Tačiau kaip tai padaryti, kad nesugadinti malonumo tiems, kas dar neskaitė? Jokio malonumo man taip rašyti, kad niekas nesuprastų apie ką rašai...

Taip kad, mieli skaitytojai, visa problema vien tik "jusyse" - būkite perspėti, jog dar turite šiek tiek laiko, kad sumedžioti naują Rimtauto knygą, virškindami Kalėdų žąsį ją perskaitysite, o po švenčių mes čia ją ir aptarsim. Be jokių Ezopo vingių mes ją tada aptarsim.

Kolkas pasakysiu tik, kad melavo šelmis man tada į kišeninį ragelį - knygoje buriavimo yra, ji tiesiog verda kunkuliuoja buriuotojo, ir būtent vienutininko pasaulėžiūra, mąstymu, baimėmis ir retų pergalių džiaugsmais...

Knygą galite įsigyti tiesiai iš autoriaus, vos brūkštelėję jam žinutę į rimtautas.rimsas@gmail.com ...arba jo profiliui ir anfasui FACEBOOK.

Posted by gramas 00:34 Archived in Lithuania Comments (0)

Krantas. Nabašnykų kutenimas kvailais klausimais

Į daug krante vykstančių dalykų reaguoju ramiai, lėtai, ypač jei ne tiek seniai esu persijungęs iš gyvenimo laive į šitą sausumoje besisukančią man per greitą karuselę. Tas gyvenimas be streso, laivo ir jūros aiški tvarka, ramybė dūšios ir gamtos harmonija padaro tai, kad kelias pirmas savaites krante - jautiesi kaip labai nerangi žirafa. Net supykti ant ko nors pastangų reikia... Bet visai smalsu ir įdomu stebėti, su kokiu vikrumu įvairūs personažai moka įsikabinti į sparčiai besisukančią valstybės karuselę, gerai atidirbtais judesiukais susigrupuoti, staigiai prisitraukti ir su palengvėjimo atodūsiu klestelėti į "savo" kėdę. Kartais - netgi vienu tiksliu veiksmu kitą karuselininką iš jos ištrenkiant. Profesionalai ir šiaip vikruoliai. Jiems gerai - o man irgi neblogai, toliau nuo viso balagano be streso ir aiškiu ritmu savo trikampiu kinkuoti darbas-namai-tinklinis... Kasdien darau tai, ką turiu daryti, į šalis per daug nesidairydamas - ir man gerai. Darbo yra, duonos irgi - o kalendorius sukasi ir su kiekviena diena artėja laikas, kada vėl pusmečiui atsirišime nuo žemės. Į trikdžius iš kranto aplinkos reaguoju tiek žirafiškai lėtai, kad iki šiol dar nesu labai išsigandęs nei valdžią nušlavusių blaiviųjų būrų, ar pasiryžusio už dyka Pasaulį pagal save perdaryti Trump'o. Kai bus baisu - gal tada ir išsigąsiu, piktintis pradėsiu, į darnų nuolat zyziančios tautos chorą ir savo baritoną įliesiu. Gal ir neįliesiu, nes jei kas ne taip - mes sėsim į laivą ir išplauksim ten, kur tuo metu norėsim būti.
Jei mums nepatiks jūsų planas A, mes tikrai turim savo B.

Tačiau vienas dalykas, šiandien spaudoj pamatytas, iš mano ramaus letargo ištraukė ir gerokai supykdė. Vėl jie, bestijos, tie portfelių pilotai (taip,"Antis") vaikus ir buriavimą skriaudžia ir kaip karštas bulves vienas kitam svaido.

Kalba eina apie sunaikintą Klaipėdos vaikų buriavimą ir kaip neva tai neįmanoma niekuo jam padėti. Plačiau apie problemą rypauja dienraštis KLAIPĖDA. Jei šiandien dar niekuo nesipiktinot, tai dar galite situaciją pakeisti: "Į buriavimo mokyklą – per galvas".

Kad šis reikalas niekaip neįdomus Lietuvos Buriuotojų Sąjungai (LBS) - aš dar galiu suprasti, nes jai dar daug kitų dalykų jau seniai nebeįdomu, kaip, manyčiau, ir pats buriavimas. Taip jau yra, tai jau įvykęs faktas, todėl apie vaikų buriavimą Klaipėdoje ir kalba ne Lietuvos buriuotojų svarbiausias organas, o Klaipėdos žvejai. LBS priimtini vaikai buriuoja sau laimingi Kaune, Trakuose, Elektrėnuose, o kam to reikia Klaipėdoje - gal kas žinot? Ta proga elbėeso šiam straipsnyje nebeminėsiu.

Taigi, Klaipėdos žvejai kažkodėl užsibizino, kad vaikai buriuotų, buriavimu susirgtų, vandens energiją pajutę jūrą pamiltų ir galbūt kada nors bent vienas kitas savo gyvenimą su jūra surištų. Va, koks toli žvelgiantis planas, kad jaunimą į jūros verslą pritraukti, nes savo seniukus žvejai į tą kalnelį sunešti baigia. Nori žvejai labai, kad jauni vyrai irgi į jūrą plauktų ir žvejybos verslas nesunyktų.

Klaipėdos žvejai šią idėją stumia per Jūrinės Kultūros Koordinacinę Tarybą, kuri veikia šalia miesto valdžios, kaip galinti patarimus valdžiai formuluoti visuomeninė organizacija. Gal ir turi kokių slaptų minčių tie gudragalviai žvejai, bet šiame etape man tai net neįdomu. Šiandien nesvarbu, kas ir kaip taps objekto operatorium - tą dalyką žiūrėsim, kai dugną dėsim. O šiandien - aš keliu kepurę ir lenkiu žilą galvą prieš žvejus ir Koordinacinę tarybą už šią teisingą iniciatyvą. Nes tai vaikai ir buriavimas. Ir didžiulė mūsų, klaipėdiečių gėda, kad vienintelis Lietuvos uostamiestis neturi ir negali sukurti, ar surasti vietos, kur miesto vaikai galėtų buriuoti.

Pagal žanro taisykles - dabar turėčiau garsiai piktintis, visaip taškytis kūno skysčiais ir ilgai vardindi, cituoti ką ir koks karuselininkas į temą pasakė ir kaip ta tema lieka įstrigus, o vaikai ant kranto.
Praleisiu visa tai, nes kol aukščiau esančias raides rašiau - man visas pyktis dingo, o superpilnaties išvėdinta galva parodė paprastą ir aiškų sprendimą.

Kad mieste turi atsirasti vaikų buriavimo mokykla - tai labai aiškiai suformuluotas visuomenės interesas. Šimtąkart teisūs žvejai - būsimus jūrininkus prie to sūraus vandens pratinti reikia nuo pat vaikystės. Tarybos darbas - komunikacija, platinimas - kad kiekvienas šuo mieste žinotų šitą problemą kaip miesto visuomenės interesą.

Kad uostas išdūrė miestą, buriavimui skirtą irklavimo bazės uostą Smeltės pusiasalyje užšikęs ir palikęs užteršto grunto sąvartynu - tai jau įvykęs faktas.

Kad augantis uostas išstūmė vaikų buriavimą iš akvatorijos - taip atsitiko ir kalti tikrai ne vaikai. Nabašnykas mūsų miestelio vaikų buriavimas, deja...

Kad miestas neturi lėšų, reikalingų vaikų buriavimo klausimui spręsti - suprantama, nes yra begalė dalykų, kuriuos apmokėti ir išspręsti reikia jau šiandien, o dar geriau vakar.

Kad uostas Klaipėdos visuomenę nenori prie vandens prileisti - tokia realybė, nes kiekviena kranto pėda - tai verslas ir labai dideli pinigai. O kad jau apie pinigus kalba, tai vaikų buriavimui pakelti reikalingos lėšos yra juokingai mažos uoste esančiai pramonei, bet šiuo metu tikrai neįkandamos miestui, ar tai pačiai nuo vandens nustumtai visuomenei.

Kad jau turime tokius pradinius lygties duomenis, tai aš be jokių trigonometrijų ir painių schemų matau visiškai aiškų klausimo sprendimą:

Savivaldybės rūme įvyksta miestelio galvos su gera dūda susitikimas su Uosto Direkcija, žvejais, nes šiai dienai jiems labiausiai vaikų buriavimas rūpi, ir (vis dar tikiuosi) buriuotojais, kur aptariama net ne "reikia-nereikia", o apytikslė klausimo kaina ir galimi sprendimai.

Antras susitikimas - jau Uosto Direkcijoje - būtų didelis. Su krovos kompanijų, terminalų, laivybos kompanijų, krovinių ir laivų agentavimo firmų, laivų remonto ir statybos įmonių vadovais, uosto infrastruktūros vystytojų įmonėmis, Lietuvos Geležinkeliais - kur aptariama kiek į klausimą krenta Direkcijos ir geležinkelio lėšų, o kiek iš verslo ir per kokį laikotarpį.

Ir tik tada... Tik tada, jei uosto verslas pasirodytų toks juokingai naivus, kad leistų sau pyptelt "o mums tai neįdomu" - tik tada miestas įdarbina galios svertus, kurių turi labai daug, nors tai neigia, vis rodydamas į Vilnių. Ne Vilnius, o mes, klaipėdiečiai, savo automobilius laužom uosto kroviniais išmuštose gatvėse ir gaištam pervažų kamščiuose, per mūsų kiemus rieda uosto geležinkelio vagonai dieną ir naktį, tai mes naktim klausomės uosto koncertų, o mūsų sveikatoje nusėda uosto generuojama ir po miestą su vėju keliaujanti tarša. Tai ne emocijos ir ne abstrakcijos, tai nesunkiai įrodomi ir pamatuojami dalykai ir patikėkit, verslas žino ką daro ir kalbėtis su miestu norės. Jie žino, kaip viskas susiję...

Va, šita kryptimi Jūrinės Kultūros Koordinacinei Tarybai klausimą aktyviau "koordinuoti" reikia. Šiek tiek stuburo ir dantų savyje surasti reikia. Ne vien savivaldybei patarimus ir klausimus dalinti, o šiek tiek pradėt ir į miesto visuomenę dirbti, į tai pajungiant ir Seimo karuselėj besisukančius klaipėdiečius, nepriklausomai nuo partijos spalvos.

Kurie du iš dabartinio šviežio Seimo narių yra profesionalūs vaikų buriavimo treneriai - redakcijai žinoma. Jūs irgi žinokit, kad kaskart, klaipėdietį sutikę, galit sulaukti klausimo "ką tu asmeniškai ten, Seime, darai, ar jau padarei, kad Klaipėdos vaikai galėtų išmokti buriuoti?" Ne apie geresnį gyvenimą ant Lietuvos, kas yra graži abstrakcija ir siekiamybė, o kada Klaipėdos vaikai buriuos... Žinoma, bus ir kitų klausimų.

Kas dėl darbo su visuomene - jums ten visiems kranto karuselėse geriau matyti kaip "koordinuoti", bet jei prireiktų prie trumpo, mandagaus pasiūlymo uostui ir "galažynkaliams" pridėti grafiką kada naftos produktų ir trąšų sąstatai gali per Girulius važiuoti, o kada negali, nes žmonės miego nori - aš tikrai galiu padėti. Kaip trąšų hoperiai ir cisternos turi būti nuvalyti, kad pakeliui nedulkėtų bei nevarvėtų ir nesmirdėtų - irgi galiu patarti, jei ką, ar fotografijom padėti, kaip priedu prie baudos protokolo... Nes mūsų mažam mieste viskas yra labai glaudžiai susiję. Net kažkoks vaikų buriavimas su uosto verslo didybe yra susijęs! Jei iki balandžio mėnesio gražiuoju susitarti nepavyks ir kokią naktį organizuosit įspėjimo piketą ant bėgių, ar prie uosto vartų, kad rimtesnį tankerį, ar Panamax'ą į prastovą įstumt - šaukit raketą ir aš ateisiu, ir daugiau žmonių atsivesiu. O nuo balandžio - sorry - pats būsiu per toli, bet kaimynai tikrai ateis.

Just kiddin' - visiems nesijaudinti, atsipalaiduot ir likti ant sofos - tikrai tikiu, kad jokių skandalų, nesusipratimų ir piktumų mūsų mieste vaikų buriavimo klausimu nebus. O buriavimas - bus...

----------------------------------------------------------------------------------------------------
----------------------------------------------------------------------------------------------------

P.S. Jei kam pramoginės laivybos tema nenuobodi...

STATUS QUO šiai dienai...

... techninės sąlygos...

... planai, planai...

... galit pasvarstyti sau viešai...

Posted by gramas 02:42 Archived in Lithuania Comments (18)

Gaidžius - į duobę!

Senais laikais beveik visame sviete buvo neįtikėtinai populiarios kovinių gaidžių (angl.- Cock) kovos. Paukščiai specialiai tuo tikslu buvo veisiami, treniruojami ir, laikui atėjus, metami kartu su varžovu į specialią kovos duobę (angl.- Pit) iš kurios pakildavo tik vienas. Kovos vykdavo iki vieno iš gladiatorių mirties, o už nugalėtoją statymus dariusi publikos dalis galėdavo neblogai uždirbti.
Jūs jau susigaudėt, kad kalba eina apie Cockpit - arba duobę, kur gaidžiai taškėsi kraujais.

Kiek laivyne, tiek aviacijoje žodis "kokpitas" yra savas, nors su jokiais gaidžiais tiesiogiai nesusijęs. Laivyne kokpitu buvo įvardinta karinio burlaivio žemiausiame denyje laivagalyje esanti dengta patalpa, dar olandų pavadinta "overloop", kas mūsiškai yra "perdanga"; ten būdavo ir nuo denio šturvalo mechanizmo atvestos grandinės su išėjimu link vairo plunksnos. Šioje patalpoje jūrų mūšio metu dirbdavo laivo chirurgas kartu su savo pagalbininkais, čia būdavo sutempiami mūšyje sužeisti jūreiviai. Kadangi patalpa buvo žemiau kovinių denių, ji buvo tamsi, prastai vėdinama, bet sąlyginai saugi mūšio metu, nes priešininko artilerija stengdavosi savo salvėmis žleginti kovinius denius, laivo stiebus, antstatus, kad pridaryti kuo daugiau nuostolio priešininko laivui ir įgulai.

Ką ten veikdavo laivo chirurgas su savo gizeliais - galite pamatyti dar kartą atidžiau pažiūrėję filmą "Master and Commander": blausioje žvakių šviesoje taškosi kraujas, aidi skausmo aimanos ir riksmai sužeistųjų, dar neapsvaigintų kuokos smūgiu per galvą, o ant grindų nuolat saujomis pilamas smėlis, nes kraujo ir kitų kūno skysčių bei tirščių tiek, kad laivui kryptelėjus, kaip mat nučiuoši ir skalpeliu šmaukštelėsi visai ne ten, kur reikėjo. Jau įsivaizduojat, kokia pekla ten buvo... Nenuostabu, kad jūrininkams ten buvę sąlygos priminė kruviną gaidžių kovų duobę - angl. Cockpit - ir terminas tvirtai prigijo laivyne. Tiek tvirtai, kad net šiandien savo jachtoje, dažniausiai laivagalyje, kiekvienas turime kokpitą.

Va, nuo šiol jau žinote, kaip tas terminas atsirado laivyne ir galėsite istoriją paporinti savo laivo svečiams.
Šiaip, paprastai pasakokite - į laivą sunešti peilius, gaidžius, ar kam nors vaizdžiai paleisti kraują visai nebūtina.

Posted by gramas 02:15 Archived in Lithuania Comments (6)

Pagrobta į blogio vergiją

Jau bent pora dienų visas buriuotojų internetas plyšta nuo prašymo skleisti informaciją apie pavogtą jachtą Lady Isabelle.

Anarchistai praneša

Savininkai prašo visus, pastebėjusius šį laivą, pranešti teisėsaugai, patiems iniciatyvos nerodyti, nes pagrobėjai yra pavojingi. Laivas pagrobtas Antibuose, paskutinius kartus pastebėtas Maroke, po to Kanaruose.

Susisiekiau su paiešką organizuojančiu žmogumi, nes šį laivą gražuolį mudu su Lolita sutikome įplaukdami į Ajaccio įlanką Korsikoje pernai, rugpjūčio 9 d. Laivas išties toks įspūdingas, kad mums prasilenkiant, pliaukštelėjau pora foto.

large_180_D43BF1CFB8AA9F8925380C3AD5FECC58.jpeglarge_180_D43A7087DCE2BC5615AF6DCB7C432D28.jpeg

Olivier Basset patvirtino, kad mano fotografijose tikrai jo laivas, bet mes susitikome dar prieš pagrobimą.

Tikiu, kad buriuotojų bendruomenės pagalba anksčiau ar vėliau laivo buvimo vieta bus nustatyta ir mes dar girdėsime šios istorijos tęsinį.

p.s. Balandžio 1 d. skrendu į Romą, iš kur ir prasidės šių metų buriavimo sezonas. Tikiuosi, jau visai netrukus pratęsiu Viduržemių įrašų seriją.
Stay tuned.

Posted by gramas 09:40 Archived in Lithuania Comments (2)

Kas ta marinistika ir kaip "vakuoti" agurkus

large_92C4E70DBD15A20797F995C62E4CC7C9.jpeg

Aš jums taip pasakysiu - kad tvarkingai užmarinuoti agurkus, ar kokius patisonus, tai daug mokslo nereikia. Vanduo, šlakelis acto, česnakas, druska prieskoniai marinatui; agurkus subraškini tampriai į stiklainį, užpili verdančiu marinatu, užsuki soda sterilizuotą dangtelį - ir tiek žinių. Po kelių mėnesiukų atidarysi stiklainį, tai ir pats pasmaguriausi, ir svečią pradžiuginsi tokios užkandėlės pasiūlęs. Tačiau, norint teisingai užmarinuoti pomidorus jų pačių sultyse ir dar taip, kad jiems grobai neišvarvėtų - o dar pikantiškai, su cinkeliu kad būtų - va, brolyti, čia jau reikalingi tam tikri marinistiniai sugebėjimai. Keli nepavykę pomidoriniai bandymai nuvylė. Sutrūkinėjo, suzmeko, beformiai patapo... Na, nei sau, nei svečiui. Rezignacijos apimtas, atsitraukiau nuo marinavimo į savo vidinę Mongoliją, jos žalioj smilgų jūroj vėl atradau save ir ten mano pirmasis vidinis balsas išgirdo antrąjį vidinį balsą pačiam sau sakant,- Blemba, susiimk, tu gi žmogus su dviem aukštaisiais. - Tu gali,- įsijungė motyvaciniu duetu ir pirmasis mano vidinis balsas.

Visi balsai sakė, kad mano ego trūksta marinavimo žinių. Žinios knygose, kaip banaliai tai beskambėtų. Ėmiau ieškoti, rinkti marinistinę literatūrą ir dabar bent per pora įrašų pasakysiu, ką iš jos išmokau.

Prieš sakydamas, norėčiau kaip kulnu per kranto smėlį užbrėžti ratą. Rato viduje bus vien marinistinė literatūra, o visa kita marinistika liks ant gal kada nors, su visais pomidorais.

Marinistika yra gana plati kultūros sritis, įprasminanti, vaizduojanti ir meniškai interpretuojanti visuomenės ir individo sąlytį su jūra. Tačiau ne taip lengva joje susigaudyt.
Marinistika galėtų atrodyti, bet deja nėra - Žvejo skulptūra Dangės krantinėj, nes stovi jūrai subinę atsukus*. O va, Albatrosas anoj marių pusėj, ar berniukas su šunim šioj - marinistika skulptūroj, pati tikroji. Burlaivis, kažkada buvęs sunkiai dirbantis ir darbštus, o prieš susendamas dar tikrų jūrininkų kartą išperėjęs laivas. Mes jį pavertėm banaliausia girdykla, kad pinigą kaltų. Tai Meridianas - marinistika, ar ne? Žinoma, kad uosto knaipė su tinklinėm alaus burėm yra kičas, o ne marinistika. Laivas, tapęs muziejum - ja būtų. Nes Jūros Muziejus Kopgalyje su visu delfinariumu - pati tikroji marinistika šiandien, nors buvo tik plytų krūva, kažkada su patrankom. Suprantat, kontekstas dalyko - jūra, jūros žmogus, jūrinė kultūra - yra tame dalyke, arba nėra. Todėl cepelinai, patiekti Meridiane, nėra marinistika, o žuvienė po Pilypo regatos yra, bet tik kulinarijoj.

Sakai, kad atvažiuoju iš Lietuvos atostogų prie jūros, įbrendu į ją anksti ryte ir man taip patinka, taip patinka. Įkvėpimas tik jama, eilės tik liejas. Imi, užrašai, ir jau marinistas? Nemačiau tavo eilių, gali atsiųsti, bet esi tik artojas šlapiom kojom. Kaip ir Maironis su savo "Išsisupus plačiai vakarų vilnimis... " - tik klebonas šlapiom iki šakumo kojom, nes neverskit manęs paniurkyti to eilėraščio pagrindinės dalies. Mūsų Maironiui ir tam pabraidžiusiam artojui jūra yra tik metafora ir įspūdis, emocija ir to momento įkvėpimas. O jūros žmogui ji yra gyvenimas ir kasdienybė. Kai žmonės skirtingai suvokia, kitaip mato, mąsto ir kitaip gyvena be kranto - jie ir literatūrą kitokią kuria. Va, tuo ir skiriasi marinistika nuo literatūros apie marinavimą.

Visai neseniai buvau rašytojo marinisto Rimtauto Rimšo naujos knygos pristatyme Klaipėdoje. Ten visai nejučiom pradėjau šiek tiek skleistis apie kas yra marinistika arba kas ne, lyg būčiau koks specialistas. Tai ir krito klausimas iš auditorijos, maždaug ką čia tamsta pezat vėjus apie marinistiką, tai jei rašyčiau apie bulves ir akėčias, tai ką, būtų agraristika?
Tai, sakau, jūs, ponas, tik rašykit apie akėčias, nes skaitytojai atsirinks kas ten tokio yra. Nes ne visai durniai esmi, žinote... Kai kurie net su ne vienu universitetu, kaip man toks balsas sakė.

Pratęsiu kitą kartą. Pradėsiu nuo Vytauto, kuris gyvulius žinomj jūroj pagirdė, bet toliau nenorėjo jokiais laivais plaukti, kad mūsų gintarui, medui ir meškų kailiams rinką į rytus pasiimti. Juk buvo realus šansas mums jūrine valstybe net per tą kampą tapti, jei į savo Baltiją užpakaliniu fasadu - kaip tas žvejys - atsistoję nuo seno buvom. Vandens baimė senobinė, ne kitaip.
Apie knygas irgi vėliau bus.

___* - Žvejo skulptūra Dangės krantinėj. Jos likimas toks, kad niekas nepavydėtumėt. Sumanyta ir sukurta iš širdies skulptoriaus K.Kisieliaus kaip didžiulio monumento ant Šiaurinio rago ir skirto jūrai gyvenimus pašventusiems žmonėms ir jų namų uostui. Žvejo figūra didžiulės 30m bangos fone turėjo pasitikti ir išlydėti kiekvieną laivą Klaipėdos uoste. Projektas dėl intrigų pastrigo, skulptūra buvo voliota kažkokiam patvory metų metus. A.Žalio iniciatyva varinė skulptūra palopyta ir užkelta ant iš marių farvaterio išlupto akmens. Kad kranto parteigenosės projektą stūmė, tai žvejas ir turėjo jiems lenktis, o ne į jūrą maitintoją atsisukti. Tai ir gavosi subine link jūros ir ten dirbančių žmonių. Dar žvejas gavo karpį, o ne menkę. Kodėl ne agurkų "sloiką", ar bulvių maišą?
Ankstyvesnis vaikščiotojas Dangės krantine tais laikais neretai matydavo tuščią degtinės butelį įspraustą Dangės žvejui. Draugui tuščio niekas neduoda. Beje, skulptüros autorius į atidengimą atsisakė važiuoti.

Posted by gramas 12:04 Archived in Lithuania Comments (3)

R.Rimšas - "NULINIS PLŪDRUMAS" ir paplūdę mintys

large_3DD4DA2FCD22E65470DAE46627D62B4B.jpeg

Rimtautas Rimšas yra pats produktyviausias lietuvių literatūros autorius-marinistas, palengva įsibėgėjęs tiek, kad po knygą išleidžiantis vos ne kasmet. Toks yra viešai matomas Rimo literatūrinis veidas, nors buriuojanti tautos dalis žino jį turint tų veidų daugiau. Kaune jis įsukęs buriuotojų inkubatorių, kur buriavimo bacila užkrečia romantikos ieškojusių ir kitur neradusių kauniečių sielas, o savo jachta LAUNAGIS iš kiekvienos kelionės vis dar gali į Klaipėdą parvežti po dešiniu zalingu tokią aplankytų šalių vėliavų virtinę, kokios dažnas buriuotojų kapitonų sueigos dalyvis nesugeba surišti ir per visą savo kapitonišką karjerą.

Rimas yra vienas iš mano buriavimo mokytojų, nors pats to nepripažintų. Kadaise pasielgiau klastingai. Buvau ne tiek seniai išlaikęs II-os eilės jachtos vairininko teises, turėjau minimumą teorinių žinių ir visiškai apvalų nulį jūrinio buriavimo patirties ir dar - labai norėjau plaukti. O plaukt nebuvo kuo.

Dėl susitikimo jachtklube, kur jo LAUNAGIS stovėjo, sutarėm telefonu, nors iki tol mes nebendravom. Sakiau jam, kad ketinu savo šeimai pirkti laivą, tiksliau, jau susiradau man reikalingą jachtą Olandijoj ir dabar ieškau kapitono, kuris už protingą atlygį padėtų tą SCORPIO Lietuvon parsivaryti. Kaip nori tą jūrlapį sukiok, lankstyk - nu niekaip iš Olandijos į Lietuvą tu be jūros, o tai ir dviejų - neatplauksi. O kaip aš plauksiu, prieš tai visai jūroj neburiavęs, o ir laivas nepažįstamas, net gelbėjimo plausto jame nėra... Tada ir gavau aš pirmą jūrinio buriavimo pamoką iš Rimo - nes, pasirodo, varo tik avis ir karves, o jachtas - plukdo. Tiek jau to, ausis nuleidau - plukdo, tai plukdo. Man juk buvo svarbiausia mano slaptas ir jam neišduotas planas - kad kol laivu bus plukdomas ir mano organizmas, turėjau viltį iš to jūrų vilko daug išmokti.

Kelionėje užtrukom tris savaites. Per jas iš Rimo pasimokiau gerų dalykų ir blogų, ir įžūlumo tiek, kad iškart sugrįžęs, pradėjau plaukti rudeninėn jūron savarankiškai ir daryt jau nuosavas klaidas, ir iš jų toliau mokintis. Po kelių metų buvo dar viena didesnė kelionė kartu, kai vėl iš olandų į naujus namus plukdėm jachtą LOKIUKAS. Šios kelionės metu Rimas dar rašė, iš eigos planavo ir nuolat dalimis perrašinėjo savo VYRIŠKO TORTO RECEPTĄ - savo jau trečią knygą. Manyčiau, ji davėsi ne taip lengvai, kas man ir jautėsi gerokai vėliau ją skaitant.

Mažos grimzlės TORTAS buvo bandymas pabėgti nuo autoriui būdingo vingrių klajonių po save į balalaikos tipo epą, todėl pradėjęs skaityti NULINĮ PLŪDRUMĄ, nudžiugau, kad jis vėl sugrįžo prie šaknų, t.y. vėl išleido gilią knygą, panašią į labai sėkmingą savo debiutą "Klajonės po jūrą ir save". Sakau, turėsim dar vieną knygą laiko turinčiam buriuotojui ir mąstyt netinginčiam skaitytojui.

NULINIS PLŪDRUMAS - mažasis romanas, nedidelė knyga. 192 psl. ir dažnas ją įveiks per dieną, o beveik visi, net lėtesni - per abi lietingo savaitgalio popietes. Tačiau bus ir tokių, kurie, tiksliau, kurios - padės šią knygą į šalį, perskaitę vos ketvirtį; kodėl man taip atrodo - paaiškinsiu vėliau.

Autorius istoriją pateikia trečiuoju asmeniu. Neįvardintasis "jis" - tai buriuotojas vienišius, nuo savęs ir Pasaulio pavargęs jau tiek, kad plaukti niekur nebenori, todėl visą sezoną praleidžia savo jachtoj, prisirišęs prie apleistos krantinės negyvenamoj, bet turistų ir kitų salų gyventojų retkarčiais aplankomoj saloj. Kažkur pačiam nykiausiam žuvėdų salyno pakrašty.

Viskas, ko jis nori - tai vienatvė ir ramybė, krapštytis neskubiai laive, narpliotis prisiminimuose, skaityt knygas, klajot ratu po mažą salą. Kiekvienas išorinio pasaulio bandymas įsiveržt, ar bent prisiliest prie jo uždaro pasaulio virsta įdomia istorija, su pakeliavimais laiku atgal ir į save - pasakojimas vyniojasi gal kiek įmantriai, bet, atrodo, nuoširdžiai.

Herojus skaitytojui save pateikia kaip gerokai nuo gyvenimo pavargusį mąstytoją, į bet kokį gyvenimo iškeltą suktą klausimą galintį atšauti suktesniu, o dar geriau net dviem. Savo vizitinėj kortelėj, kyštelėtoj man po akim viename iš vidinių viršelių, jis sakė, kad kai jo kūno nebedžiugins nei sūris, nei blynas, o sielos - pažinimo džiaugsmas, jam bus dar likus jūra.
Žmogus taip sakė - aš ir patikėjau. Kodėl gi ne?

Vėliau, į tekstą įkibus, aštroki jo pasisakymai ir požiūriai į pasaulį, aplinką ir laiką, neturinčius jokios objektyvios krypties ir prasmės - mane įtraukė, nes darėsi įdomu į ką dar netrukus nukryps sunkiai fokusuojamas skeptiko žvilgsnis ir iš kokio dar kampo bus užsipulti ir į miltus sumalti kiekvienam normaliam (suprask, kranto) žmogui svarbūs, bent jau įdomūs dalykai.

Kad mane jis bando apgauti, įtart pradėjau gal tik nuo žodžio "kurvatūra", sutikto 62 psl. Kas čia per kurvatūra jam - nes mes, buriuotojai, visada sakom "apvadai". Ach, tai turbūt vienoj iš tavo knygų rašo, nes žmonės taip nesako.

Dar kiek anksčiau (ties tuo minėtu ketvirčiu, kur kai kurios užvers, padės į šalį) jis labai jau garsiai ir karštai visas moteris įrodinėja esant plėšriaisiais padarais, klastingesniais net už gyvatę, nors tuoj pat pripažįsta, kad be jų negali, nes pats su dviem, jei ne daugiau, veidais. Va čia tai kurvatūra!

O kai manyje vėl buriuotojas pabudo, neliko abejonių, kad autorius mane tikrai apmauti bando. Nors pats romanas kažkodėl mažasis, tačiau lyrinis herojus toks lyriškas, kad nusprendė susikauti su visu Pasauliu, pergalingai išlaužęs kregždutės pozą.

Čia reikia prisiminti, kad autorius įvaldęs mintį ir savo plunksną tiek, kad savęs netapatinti su lyriniu herojum "Jis". Autorius to nedaro, todėl ir skaitytojui tapatinti nereikia. Tačiau ar jūs pajusit, nuo kurios pasakojimo vietos autorius skaitytoju ims žaist, manipuliuoti?

Autorius patyręs buriuotojas, vienas pirmųjų Lietuvos jachtsmenų-vienišių-dalnobojščikų; ir atleiskit man už šį talpų nelietuvišką žodį. Todėl jis kala į klyną ir savo klastingas žabangas, man atrodo, skaitytojui paspendė nuo pat pirmo žodžio, ten kur save jis (herojus) mums pristato. Ten, kur sūris, blynas, jūra...

Kiekvienas, buriuotojo duonos pats paragavęs, o ne vien knygoje "apie buriavimą" skaitęs - žino, kad pririštas prie kranto laivas yra beveik kranto dalis.
Sakai, nori atsitraukti nuo kranto, ieškai dvasios ramybės, vienatvės ir vienybės su jūra ir gamta - tai ir stokis ant inkaro, jei buriuoti negali. Būsi švariam vandeny, o ne kranto buizoj, kuri ne tik laivo bortus terlioja, bet ir ant jausmų bei proto kažkokiu dumblu nusėda.

Užinkaruotas laivas nekeliauja, bet jis plaukia - patikėkit, yra didžiulis skirtumas, nei kad būti pririštam. Gyvendamas inkaruotėje, tu gali normuoti sau krantą ir bendravimą su kranto žmonėm. Tu pats sprendi, kada į krantą gumine valtimi plaukti, kada grįžti, o tavo laivas lieka švarus nuo kranto šurmulio, triukšmo, pasimetimo ir purvo. Žinai, kiek inkaro grandinės esi išleidęs - va, tas apskritimas ir yra tavo asmeninė teritorinė jūra, kur tu šeimininkas. Man keista, kad toks jūros vilkas savęs inkaruotėj nemato.

Ką jis, tas herojus tokio daro, kad kuo toliau, tuo man patikėti juo sunkiau? Matyt, meluoja jis, kad jo laivas visiškai negenda, nes jie genda visi ir nuolatos... Ir su monetom saujoj, sunkiu darbu uždirbtom, kad išgelbėt šunį, kurio jis globot nenori - galiausiai jis ne į jachtinių žaislų parduotuvę patekom bėga, ką mes visi darytume, o visus pinigus gatvės muzikantui į skrybėlę sudeda... Apsisukęs aiškina, kaip savo laivą myli, labiau už bet kokį žmogų kurį sutikęs bebuvo, ar dar sutiks... O jūros dovanotą seno aukso lobį pirmam sutiktam nepažįstamajam atiduoda, kad tik gink Dieve, nekiltų pagunda savo laivui kokią saulės bateriją, ar akumuliatorių nusipirkti ir knygas LED šviesoje skaityti, o ne prie aliejinės lempelės savo nuosavas akis gaišinti.

Netikiu aš laivais, kurie negenda, netikiu jachtininku, kuris nenori laisvu pinigu savo mylimam laivui naujos cackės nupirkti, netikiu buriuotoju, kuris buriuoti nenori, netikiu žmogum, kuris atseit ieško vienatvės, bet pats prie praeivių kabinėjasi ir širsta dėmesio nepakankamai gavęs, o vos tik gauna - pats išsigąsta ir pabėga.

Jis ne buriuotojas, o urve pasislėpęs ir aukos tykantis voras, kuris platų tinklą numezgęs per visą salą - nuo kito krantinės galo, kur atvykstantys laivai bandys prisirišti, iki nuošalaus pliažo, kur kokia nors moteris vistiek kada nors nuoga maudysis, iš ten lipnios žabangų gijos veda prie svetimiems brukamų alaus skardinių ar kavos, kurios niekas neprašė, iki kaip masalui palikto laikroduko ant stalo ir improvizuotos būdos šuniui, kurį nuo mirties išgelbsti, pasveikusį abejingai šungaudžiams palieka, o vėliau karštligiškai ieškoti puola, kad atgal išpirkti...

Kad voro medžioklė būtų sėkminga, jis turi būti sumanus. Jam reikalinga patyrusio jūrų vilko aureolė, pabrėžtinai demonstruojamas abejingumas žemiečių niekingoms problemoms, nuomonėms ir rūpesčiams. Šitokiu paslapties šydu apakinti žemės vabalai praranda budrumą, atsipalaiduoja ir papuola į voro tinklus. Tam reikalingos knygos ir jų išmintis. Protingai ją pateikiant, aplinkiniams atrodai kaip tikras jūros vilkas, už bet kokį kitą vilką vilkesnis, tonom daugiau druskos vien nuo kriuistriumselliselio bulynio klevanto nulaižęs. O kur jau ten kitos mirusių laivų dalys, kurias tik knygoj ir bažnyčioje surasi. Herojiškai kiaurą parą kovojantis su audros stichija, bet tingintis iki kito salos krašto pusę mylios nukiaušinti, kad sekstanto optika saulę ant jūros horizonto padėti. Nes ten, ant jūros kranto, jo niekas nematys, o čia, ant laivo denio su sekstantu rankoj špaciruojant, visiems ir sau sūresniu už patį Neptūną tu atrodai... Ir net nesvarbu, kad nuo denio horizonto nesimato, nes imidžas - tai viskas. Ir jūrlapius jis parduotuvėj varto, tai lyg ledus per stiklą laižytų - nes jei paragausi, taigi gali būti neskanu, o kai ten, per plačius vandenis nuplauksi (jis žino, nes bandė) - nerasi nieko kito, tik vargą ir vis tą patį save. Tai kam plaukti... Todėl reikia saugotis, trauktis, pabėgti, kad kiti, tave netyčia pastebėję, neduokdie, tau nenusišypsotų ir taip neprijaukintų.

Galima toliau romano tekstą lukštenti, ieškant buriuoti nebenorinčio buriuotojo tikrų paklydimų ir tik sugalvotų kančių, bet gal geriau pagirkim autorių už kiek neįprastą knygos struktūrą. Autorius beveik knygos pradžioje duoda tikslų atsakymą į sunkius klausimus, kuriuos vis naujai kels viso tolimesnio siužeto metu. Klausimai lieka atviri, kad skaitytojas bandytų jam tinkamus atsakymus pats susirasti.

Kiekvienas skaitytojas gali savaip suprasti šią knygą, ji tikrai ne plokščia, ne koks greitukas detektyvas, ar šnipų romanas, ir ji turi daug veidų. Tiek, kad viename iš jų dažnas surasim savo nuosavų ir ne pačių gražiausių bruožų - todėl skaityt atsargiai. Taip jau yra, kad šiukšles rūšiuot išmokstame labiau, nei atsirinkti žmones, todėl ir bijom visų.

Autorius nuosekliai, su intriga, su paklampojimais po buriuotojo buitį veda skaitytoją per visą medžioklės procesą iki į tinklus įsipynusios aukos, kuri patikėjo tuo, ką jai pakišo. Tačiau panelė tikisi, kad jie kartu išplauks...

Neįtikino manęs mirtino pavojaus, sukrėtimo ir sarkofago užlaidojimo, kaip kokio Černobylio scena, turėjusi tapti sukrėtimu, katarsiu ir atgimimu su nauju, žvėrišku alkiu, drąsa gyventi. Kaip jam - per greitai ir neteisingai apsisprendė, kad patikėčiau.

Aš nepretenduoju į vienintelę teisybę, tai tik dar vieno skaitytojo šviežias įspūdis, gal jums bus kitoks. NULINIS PLŪDRUMAS man - tai knyga apie žmones, negalinčius nei plaukti, nei nuskęsti, kurie supyko ant viso pasaulio, perdegė svajonėj ir į priekį išsigando to, ko patys dar dorai nedarė. Ne tiek mažai tokių apie save sutinkam, o kartais per mažai pačius save pažįstam.

Bravo autoriui, dėkui už gerą knygą, kurios laukiau - o man teks vėl R.Rimšo KLAJONES PO JŪRĄ IR SAVE paskaityti, kad apsispręsti, kuri iš šių dviejų geresnė.

Posted by gramas 23:53 Archived in Lithuania Comments (8)

Vandens jautri tema

Prigyti krante, po beveik pusės metų, šiemet praleistų jūroje, nebuvo lengva. Tie kuriozai, kai protas dar dirba laivo ritmu ir ne visada laiku organizmą įrašo į kranto realybę kaip ir baigėsi, nors bent vienas tvirtai liko. Kaskart mane kažkas viduje staigiam veiksmui truktelia ir iškart sustabdo, vos išgirdus namie pilna srove paleistą vandens čiaupą. Kodėl? Tuoj taps aiškiau...

Keliaudamas ir gyvendamas jachtoje, netrunki suvokti, kad visi tavo resursai riboti, o tik vanduo už borto begalinis. Mano laive gėlo vandens atsarga specialiuose nerūdijančio plieno bakuose po kajutės grindim - 300L. Tokia atsarga kaip ir į mažesnę pusę, kaip kruizinei jachtai, paruoštai kirsti vandenynus. Tačiau laive yra ir jūros vandens gėlintuvas - vos jį įjungi, ir ima sruventi į tavo atsargas šviežias gėlas vandenėlis, visa ko gyvo pagrindas ir džiaugsmas... Deja, per visą praeitų metų sezoną Viduržemiuose iš N bandymų tą sruvenimą teko patirti tik vieną kartą. Niekaip man nepavyksta to gėlintuvo teisingai paleisti, teks kitais metais lupti visą sistemą laukan ir rimtai testuoti, remontuoti. O iki tol - gėlintuvas mano yra vien teorinis, nes praktiškai neveikia. Taigi, vandenį tenka taupyti.

large_B0D9E847BAEA61781E8DCE5A29580375.jpeg

Apsirūpinimas gėlu vandeniu turi būti adekvatus jo sunaudojimui. Higiena, buitis, maisto ruošimas, plius - atsigerti. Kaskart pasimaudęs jūroje, turi nuo organizmo druskas nusiplauti. Nors juokaujame, kad prausiasi tie, kas kasytis tingi - tačiau kai karšta, bent kas antrą dieną, o tai ir kasdien reikia tvarkingai duše išsimaudyt. Indai kambuze plaunami iš jūros vandens čiaupo, tada trumpai praskalauji gėlu. Jei visai griežtai vandenį taupyt prireikia - jokio skalavimo, tik išvalyti popieriniu rankšluosčiu.

Skalbimas irgi ekonominiu vandens režimu - suvilgai rūbus ar patalynę tokiu pusiau sūriu karšto gėlo ir jūros vandens mišiniu, kad skalbimo priemonė dar veiktų, viską gerai išskalbi; po to kelis kartus skalauji jūros vandenyje ir tik tada - praskalauji gėlu vandeniu. Gėlai neskalauti daiktai paprasčiausiai niekada neišdžiūsta - taip ir lieka drėgni. Na, dėl maisto ruošimo - viskas visiems aišku, tik produktus ir daržoves plauni jūros vandeniu ir gali naudoti neskalavęs gėlu - tai nereiks druskos į puodą šaukštu krauti. Bulves ar kiaušinius jūros vandeny galima virti.

Kas dėl geriamo vandens - nelabai norisi nevirintą iš laivo rezervuarų gerti, tai tenka plastikinių butelių pakuotėmis iš kranto į laivą parsivežti. Vienam žmogui, šitaip gyvenant laive, dienai visiems poreikiams ir labai netaupant susinaudoja nuo 5 iki10L gėlo vandens. Taip ir ateina ta diena, kai vandens siurblys pradeda kosčioti, springti ir ta srovelė iš čiaupo labai silpna pasidaro. Laikas sukti ienas į uostą, kad ten vandens užsipilti, jei gėlintuvas pas tave nedirba...

Dažniausiai jachtų uoste yra degalinė; kad prie jos atsistoti ir kuro bei vandens atsargas papildyti - krantinė nieko nekainuoja. Kartais stojiesi marinoj prie krantinės, nusitempi guminę žarną nuo čiaupo krante iki laivo, užsipili taip piratiškai ir išplauki atgal į inkaruotę, kol uosto komanda neprisistatė pinigų reikalauti. Jeigu tau, šitaip vandenį pirataujant, jie ateina - privalai jiems pasiūlyti atsiskaityti už vandenį, nes pasinaudojai kranto infrastruktūra, kuri jiems kainavo. Dažniausiai, sužinoję, kad va tuoj pat išplauksi, pinigų nereikalauja.

Jei racija dar prieš užeidamas į uostą prasineši, kad nori įplaukti tik vandens užpylimui, beveik visada tau pasakys, kad uoste vietų nėra. Kam jiem reikalingas nepažįstamas laivas, manevruojantis sausakimšoje marinoje? Kad nuobodu nebūtų? Todėl, jei noriu tik vandens - įplaukinėju neprasinešęs. Kad būtų mažiau siurprizų, mariną prieš tai jau būnu aplankęs pripučiamu tuziku. Kranto marineriai irgi ne pirštu daryti, jie visus kruizerių, bandančių piniginės neatverti, triukus puikiausiai žino. Dažnai jie tave pasitinka su šypsena ir gumine valtimi dar prie uosto vartų, iškamantinėja ko nori ir kiek laiko uoste būsi. Jeigu jie turi tau vietą uoste, palydės ir padės prisirišti. Va, tada jau irgi suprask, kad gavai ir priėmei uosto paslaugas ir privalai už jas susimokėti, net jei išplauki tą pačią dieną. Tada pasiimi laivo registracijos pažymėjimą, civilinės atsakomybės draudimo polisą, kreditinę kortelę - ir pėdini į uosto kapitono kontorą. Italijoj gali derėtis, rankom iškalbingai pamojuoti, kad išplauki tuoj pat, nakvoti nelieki, kodėl už parą turėtum jiems mokėti... Mama Mia... Sconto!... Ir dažniausiai kartu pasijuoksit ir sutarsit.

Prancūzijoj, Korsikoj - yra tarifas ir jokių derybų. Jei ten parašyta, kad mažiausia kaina yra už parą - tiek ir mokėsi, nes mažiau paimti jie negali. Jie žaviai gūžteli pečiais, nusišypso - na, paprasčiausiai jie negali. Bet būtent jie ir patarė Italijoj derėtis.

O va, Korsikoje, Calvi uoste vieną kart jie mus šitaip vartuose su kateriu priplaukę pasitiko. Kai pasakiau, kad tik vandens mums reikia - išvis į uostą neįleido, nukreipė prie kitos krantinės. Kitoj krantinėj, neparuoštoj jachtoms švartuotis, o tik didžiuliams keltams, pasitiko labai mandras marinos džemperiu pasipuošęs vyrukas. Na, bet jau žinojom, kad jie čia visi šiek tiek napoleonai. Jis leido vos 15 minučių prisirišti ir šiek tiek padėjo su vargu įsisprausti tarp milžiniškų juodos gumos atmušų... ir prieš išplaukiant pareikalavo 12 Eur. Tik tada aš supratau, kas čia įvyko... Šalutinis ir šešėlinis versliukas vietinio apsukruolio, pasidalinančio su marinos personalu už "klientų" nukreipimą. Aš sumokėjau, prieš mane ir po mūsų laivo dar daugybė sumokėjo, ir tik vieną prancūzą teko pamatyti, kuris tokiam reketui pasakė tai, ką mes visi turėjom pasakyti. Jis labai energingai ir aiškiai velniop pasiuntė tuos marinos apsukruolius kateryje, kategoriškai atsisakė rištis prie jachtoms neparuoštos krantinės, ramiai prisišvartavo pačioje marinoj. Užsipylė vandens kiek jam reikėjo, neskubėdamas nusiplovė gėlu vandeniu laivo denį ir išplaukė sau atgal į inkaruotę. Niekas iš marinos net necyptelėjo dėl to.
large_180_B08208D9CAB4A8CA326418224BC97583.jpeg

Tai va, kokios godos dėl vandens keliaujant pakrantėmis ir gyvenant laive ant inkaro, o ne uostely.

Visai kitaip su gėlu vandeniu elgiesi, kai atsiduri labai toli nuo kranto. Vanduo tada labai brangus staiga pasidaro. Ir kaip jį sutaupyti, jei nuo kranto neužpilsi? Na, kruizeriai turi savų metodų.

Plaukdami per Atlantą, jie dažniausiai turi veikiantį gėlintuvą, triumo rezervuaruose vidutiniškai vežasi apie 500L gėlo vandens, buteliais geriamo negazuoto vežasi vidutiniškai apie 200L, neliečiama atsarga (ją nelaimės atveju naudosi) dar apie 20L. Va, kiek vandens jie per didelį vandenį veža. Statistika - iš 2014m ARC. Apie 60% ARC dalyvių laive turi gėlintuvus.

ARC laivų kapitonai nurodo tokius vandens taupymo metodus:

1. Kur tik įmanoma - naudojamas jūros vanduo. Rankoms plauti, indams mazgoti, skalbimui, makaronams virti - vien jūros vanduo. Ir tik truputis gėlo, griežtai normuojant - jei skalbiniams praskalauti, ar pačiam išgerti, bet ne daugiau... Jei kapitonas tikras H2О nacis - gali priversti įgulą išsiversti su nepilnai 3,5L gėlo vandens per parą žmogui. Sako, įgula įpranta, diskomforto ypatingo nejaučia, bet kur tu žmogau vidury vandenyno dingsi neįpratęs?

2. Geriausias dušas - laivagalyje kibiras jūros vandens. Jei neužtenka - užsiversk dar vieną, nes to sūrymo tikrai taupyt nereikia. Apsiplovimui po šitokio jūrinio dušo vandenyne naudoja plastikinį butelį su gėlu, o ne dušą kokpite, kaip mes kad įpratę. Šitaip suvartojimą kontroliuoti lengviau.

3. Laive įrengiamos užbortinio vandens pompos ir čiaupai visose kriauklėse, ne vien kambuze.

4. Gėlo vandens siurblys paprastai laikomas išjungtas, o kai įjungiamas - vanduo leidžiamas ne tiesiai į kriauklę, o pirma į plastikinį butelį. Šitaip kiekį kontroliuoti lengviau. Labai pareigingi kapitonai iš rezervuarų kasdien išleistą kiekį užsirašys laivo žurnale.

5. Gėlintuvas įjungiamas kasdien, kad papildyti "dienos rezervuarą" - specialiai įrengtą talpą, nes iš pagrindinių gėlo vandens atsargų vanduo bus naudojamas tik tuo atveju, jei sugestų gėlintuvas.

6. "Butelinio" vandens paskirstymą vykdo kapitonas, t.y. įgula prie atsargų neturi laisvo priėjimo. Gauni 1,5- 2L bambaliuką dienai su markeriu užrašytu tavo vardu - ir džiaukis, kiek telpa. Rytoj gausi kitą, tiksliau tavo butelį vėl užpildys gėlintuvo pagamintu skystimu.

7. ARC kapitonai dar pasakė (be aukščiau minėtų reikalų):
- vos atsukęs gėlo vandens čiaupą, jo srovę sumažink tiek, kad vos varvėtų. Maždaug kaip gera sloga iš nosies...
- rink šaltą vandenį duše, kol lauki pasirodant karšto,
- rink lietaus vandenį. Pradėjus lyti, kiek palauk, kol lietus druską nuo laivo nuplaus, o tada jau rink į atskirus kanistrus.

Dar kapitonai daug protingų žodžių apie gėlintuvus susakė, bet apie tai rašysiu, kai savąjį laive pavyks paleisti.

large_B046F9F0CDFFAAC66728294EA79EA6B1.jpeglarge_B047C047D8C630EE903D87CBB2C08B91.jpeglarge_B04890F6B232B88613C76CF5AB6F11B1.jpeg

Posted by gramas 23:18 Archived in Lithuania Comments (2)

Viduržemiai. Tarpinis finišas

large_GOPR1023.jpg

Baigėsi mano 5 mėnesiai gyvenimo laive ir Viduržemio jūroje. Laivas ant kranto šalia Romos, mano organizmas - Giruliuose. Prasideda adaptacija krante.

Per tuos mėnesius jūroj neblogai suvėliau sūrius vandenis Prancūzijos pakrantėje nuo Saint Louis du Rhone iki Nicos, apie Korsiką, Sardiniją, Elbą, Capraia ir kontinentinės Italijos pakrantėse nuo salų iki Romos. Kiekviena kelionės diena, net tos blogesnės ir sunkios - buvo kaip dienos rojuje. Žiauriai teisingas jausmas, kai kažką darai, ir esi nuo to laimingas.

Protingas žmogus pasakė, kad Pasaulis - tai knyga. Tie, kas nekeliauja - lieka perskaitę tik vieną puslapį.
Per šį sezoną įveikiau bent kelis gerus tos knygos puslapius. Tikiuosi, man dar daug jų liko.

Tai koks buvo šis sezonas jachtoje Billabong 2 ?
Įvairus jis buvo, bet dažniausiai geras, arba labai geras.

Nuplaukta 2208 jūrmylės.

29 dienos marinoje, arba rišantis prie mokamo plūduro reide. Įskaičiuota ir savaitė prie krantinės, kai dėl mirties šeimoje turėjau vykti namo. Visos kitos nakvynės - inkaruojantis įlankose arba uostų prieigose. Į krantą iš inkaruotės plaukdavom tūziku - pripučiama motovaltimi.

Atstumai tarp įdomių vietų Viduržemio jūroj nedideli, tai ilgesnių plaukimų, kai plaukiama ir naktį - buvo nedaug, tik 8 naktys atviroje jūroje. Tik Viduržemio jūroje ir tik naktį pamatysi tokio ryškumo Paukščių Taką, kad jis net turi savo atspindį vandens paviršiuje, kuriam nesutrukdo net ryškiausias Mėnulis.

Išmokau saugiai inkaruotis, bet tai ne tik mokslas, bet ir menas. Nežiūrint į tai, ramia naktimi ant inkaro vadini tokią, kai naktį kėleisi reikalus patikrinti tik kokius 2-3 kartus, nes kai pučia pavojingai, ar banga bjauresnė - kelsies ir 7, ar 10, ir tiek, kiek reikės. Nes inkaruojiesi įlankose, netoli kranto, kur uolos, seklumos ir kiti malonumai - kad laivą į krantą bangos išridentų, norisi nelabai... Dabar, krante ir savo miegamąjame, naktį vis tiek atsikeliu, po to nelabai suprantu, ką čia pro langą matau - juk turi būti vanduo, o aplinkui medžiai... Kaip pas Rimiškį, tik atvirkščiai- ..."einu per pievas - aplink vanduo"... Jūros refleksai dar dirba, pačiam įdomu, kiek ilgai. "Mes vyrai, todėl vandens stiklinėj neieškom..." - toliau žinot patys, galit pavaryt.

Gyvenimas laive išmoko daug dalykų, tarp jų - įvertinti savo poreikius iš naujo. Gyveni mažoje erdvėje, su ribotais resursais. Vandens turi 300 litrų ir nevisada aišku, kur ir kada galėsi vėl užsipilti. Todėl viską plauni jūros vandeniu, o gėlu tik praskalauji. Skalbinius prastai išskalausi ir liks juose jūros druska - skalbiniai ir liks visąlaik drėgni, niekada neišdžius, iki supelys. Elektrą gamina saulės elektrinė ir vėjo generatorius. Nežiūrint į tai, kad akumuliatorių bankai galingi, nori-nenori pasidarai energetinis nacis. Išjunginėji kiekvieną lemputę, kai jos nenaudoji, kontroliuoji kiekvieną bent kiek elektros siurbiantį prietaisą, kad nedirbtų tuščiai. Visada pagalvoji, kad šaldiklį geriau pilna galia paleisti, kai vidurdienis ir elektros generacija smarkiausia, o nakčiai geriau išjungti... Laivo įgula iš pradžių stebisi, ko čia tas kapitonas slankioja iš paskos ir viską išjunginėja kaip koks manijakas - bet paskui apsipranta ir ima suprasti, kad čia ne krantas ir daug kas matuojama kitaip. Ampervalandes iš akumuliatorių nudrožti lengva, bet kas bus, jei teks staiga kelti inkarą ir visą naktį buriuoti, o energijos net navigacijos prietaisams neužteks, tuo labiau inkaro gervei, ar autopilotui - pas juos apetitas elektrai žymiai didesnis. Visąlaik esi toks susirūpinęs optimistas - džiaugiesi gyvenimu ir savo laisve, bet esi realiai pasirengęs patiems liūdniausiems scenarijams.

Kai gyveni laive - lengva išmokti nepirkti nereikalingo šlamšto - ne taip, kaip krante. Čia, laive, prieš daiktą įsigydamas, gerai pagalvoji, ar tau jo tikrai reikia, ar jis būtinybė, ar prabanga, ar jis nedubliuoja jau esamo daikto funkcijos, ar tu turi vietos tam pirkiniui laikyti. Krante - dažniausiai perki, nes noriu - o gyvenant laive yra kiek kitaip. Mūsų jachtoje trys dvivietės kajutės, salonas, kambuzas ir dušas/galjūnas. Yra specialūs įrangos ir atsargų sandėliai, bet vistiek viena iš kajučių turėjo virsti visokių žaislų (banglentė, dviratis, burės, nardymas, žvejyba ir t.t.) sandėliu. Tobulėti savo norų ir poreikių suvaldymo prasme dar turim kur.

Manau, kad šiemet susipažinau su pačiu prabangiausiu buriavimo regionu planetoje. Tik čia ir niekur kitur, manyčiau, rasi tokią išvystytą infrastruktūrą ir kolosalų istorinį paveldą krante, o vandenyje tokią pramoginės laivybos įvairovę vienu metu. Monake stovi Monte Carlo marinoje, sausakimšoje super ir mega jachtų - ir protu nebesuvoki, kiek milijardų eurų tu čia dabar matai. Man tiek nulių į galvą netelpa. Kaip suprasti mega jachtą, kurią visur lydi Yacht Support Vessel - specialus didelis atskiras laivas mega jachtos žaislams vežioti - bent keli kateriai užkrauti, vandens motociklai, submarinos/batiskafai, helikopteris, you name it... Nuomos kaina savaitei (už abiejų laivų laivyną) nei daug, nei mažai - apie meleonas eurų. Beveidžiai corporate clients, tikriausiai, nes man sunku įsivaizduoti tokį iki kvailumo purvinai turtingą asmenį, kad sau tokią nesamonę leistų. Jei tokius pinigus žmogus padarė, kad galėtų šitokius pramogų kaštus sau leisti - reiškia, jis negali būti toks kvailas, kad tai darytų. Juk mes, stovintys ant inkaro šalia tos mega jachtos, gėrimės tuo pačiu salėlydžiu, šilta jūra, aksominiu vėju ir atvėsintu vynu, kaip tie už milijoną savaitei... OK, gal jų vynas ir gerokai brangesnis, bet saulėlydis, jūra, kalnai ir va, tas miestelis su tvirtove krante - tikrai ne. Tai kam mokėti daugiau?

Jei rinksitės, kur pakeliauti, ir negalėsit abiejų salų į kelionę sutalpint - Sardinijos ir Korsikos... Rinkitės Korsiką. Sardinija, kiek gerai ji būtų dėl savo pliažų išreklamuota - visa užstatyta viešbučių turistams ir privačių vilų getais, kurie iš šalies visi vienodi atrodo. Pamatei vieną - ir jau per daug, tu jau žinai juos visus. Tourist trap. Salos viduje nelabai ką įdomaus ir surasi. Verti dėmesio miestai, kur šiek tiek daugiau istorijos matysi - tik du - Kaljaris ir Alghero.

Tuo tarpu Korsikoje - gamta kur kas labiau dramatiška - kalnai, miškai, upės, salos pakrantės mažiau nulaižytos. Beveik kiekvienas miestas turi daug istorinio paveldo, pilys įspūdingos, senamiesčiai žavūs. Yra kur (ir būtina) keliauti į salos gilumą, ir ne tik į turistams sumoderuotus amatų kaimus kalnuose, bet ir į provinciją, kur gyvenama daug paprasčiau.

Ir žinoma, Prancūzijos Rivjera, su nuklydimais į Prancūzijos gilumos miestelius - čia tikras rojus žemėje, bet jame rasi visko, tik netingėk ieškoti - ir prabangos, ir istorijos, ir kasdieninio paprastų žmonių gyvenimo, kuris kitoks, nei mes įpratę.

Patarimas čarteriniams buriuotojams, kasmet nuosekliai besidrožiantiems Graikijoj ir Kroatijoj. Čarteriuokit Italijos kompanijose, iš ten vien dienos buriavimais suplauksite Capraia, Elbą, Korsikos rytinį krantą gal net, jei pasiseks, iki Porto Vecchio, ar Bonifacio - ir paskui non stop, arba su nakvyne Bastia marinoje grįžimas į čarterio bazę. Kiek kitokią savaitę paturėsit. Nors ir vien Elba visą savaitę drąsiai užpildyt galėtų, jei neskubant.

Tas neskubus gyvenimas laive, kai tavęs joks laikrodis ir kalendorius nespaudžia - ir buvo ta nauja dimensija mano buriavime, ką teko pamėgti. Kai atsibundi ryte ir vietoj to, kad pulti lėkti, nes "reikia"- pasiimi paskaityti knygą. Arba dar pamiegoti, o tik paskui paskaityti. Arba, kaip tik - atsikelti vos brėkštant, kad tuos vaizdus vėl pamatyti. Vėliau, po pusryčių kavos, pasitikrinęs prognozes, galėsi sau nuspręsti - nori tu šiandien kur nors plaukti, ar ne. Kaip sakiau, atstumai čia nedideli ir dienos planas keičiasi greitai. Lengva keisti suplanuotą maršrutą, nes gal ten, toje kitoje saloje, irgi kas nors bus įdomaus.

Į Viduržemius mums norėsis sugrįžti, kai į pensiją išeisim. Tada bus lėtas, tingus kepenų sodinimas Turkijoj, Graikijoj, gal Kroatijoj. Šiuo metu dar kiek daugiau veiksmo ir egzotikos norisi, nei Viduržemiai man gali duoti.

Ateinantį sezoną - Sicilija, Balearai, Ispanija ir Atlantas, kuris dar po metų/kitų - neskubant, palengva namo, į Baltiją, parves.

Posted by gramas 06:06 Archived in Lithuania Comments (5)

Viduržemiai. Ne, ne viduržemiai.

Mano mėnuo sausumoje eina link pabaigos.
Darbas - Namai. Darbas - Namai. O va, Trečiadienį, liepos 1 - išskrendu į Olbia, Sardinija. Tiksliau - išskrendam, nes savaičiukei kartu pakeliauti panoro PaPa regatos aktyvistai entuzijazistai - jachtos REGINA savininkai Dovydas su Regina. Paskui jiedu išskris namo, o į Kaljarį atskris Jonas po savo išleistuvių baliaus dryžas. Paskui jis išskris Lietuvon iš Romos, o į šventąjį miestą nusileis iš dangaus Lolita su tos pat PaPų regatos Audrium ir Jurga nuo jachtos Piranija. Taip kad mano antroji Viduržemių dalis nusimato man pačiam žymiai smagesnė, nes su mažiau vienatvės, o jums, tikiuosi, bus irgi įdomesnė, nes su daugiau personažų ir atlikėjų.
large_E228DD07B8828430BA7DF28F285835B9.jpg
Labai rūpi, kaip ten mano laivas prabangiame Porto Rotondo manęs laukia, ar viskas ten jam gerai... Ir ar suspės sailmakeris iš Prancūzijos atsiųsti į ten naują grotą. Ir nagai labai niežti plaukti. Rankų ir kojų. Gal tik nukarpyti laikas? ;o) Pradžioj bandysiu plaukti, gal padės...

O va šitaip savo svajonę plaukia kiti laimingi žmonės, linkas apačioje. Jų gyvenimo kelionės pradžia identiška mano ir Lolitos istorijai. Mes irgi jaunystėj vaikštinėdavom po Smiltynės jachtklubą ir dar tada patys sau pasižadėjom - vieną dieną mes irgi įsigysim savo jachtą ir ja plauksim per Pasaulį.

http://www.boredpanda.com/couple-sells-everything-travels-world-cat-matt-jessica-johnson/

Posted by gramas 06:42 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip jachta viešbučiu virto

large_5142D51FF5E28206DBADDD9A6D51CCE6.jpg

Balandžio pradžioje bus laikas judėti. Jei skristi kažkur arčiau laivo, tai gaunasi Marselis.
Ten prisigalvojau šiokių tokių darbų, matyt, teks mieste nakvoti, o ne tiesiai iš aerouosto prie laivo važiuoti. Žiūrinėjant perspektyvai nebrangios nakvynės varijantų per AirBnB, atsivertė kažkokio prancūzo jachta, pačioj Marselio širdy Port Vieux, to biš Senasis Uostas, už durną kainą. Buriuotojas įdarbino laivą, kad šis kol neplaukia, pinigą kaltų. 110 Amerikos rublių už naktį, kai mieste pilna gerų varijantų nakvynei už dvigubai, arba dar pigiau! Ir ne jis vienas - vien Marselyje tokių pasiūlymų nakvynei burinėj jachtoje radau bent du:
https://www.airbnb.com/rooms/2042126?checkin=01%2F26%2F2015&checkout=01%2F27%2F2015&s=P_qb

https://www.airbnb.com/rooms/3151721?checkin=01%2F26%2F2015&checkout=01%2F27%2F2015&s=A5K5

Ir dar vienas, nakvynė prabangiame kateryje, už visai kostminius USD167 už vieną akių sumerkimą ir galvos padėjimą:
https://www.airbnb.com/rooms/2562141?checkin=01%2F26%2F2015&checkout=01%2F27%2F2015&s=L9LM

Beje, katerio nakvynės aprašyme minimos jachtos ir kateriai jau kaip daugiskaita - ar tik nebus tai kokia nors agentūra ir jos verslas?

Patikrinus dar kelias didesnes marinas Prancūzijoj, matau, kad nakvynių jachtose yra visur! Vadinasi, tame biznis yra, tai mintis gena mintį ir....

Gal, sakau, kas nors Klaipėdoje norėtų tokį startapinį versliuką pasukti? Tikrai ne meleoninis verslas, bet jaunam žmogui kaip pradžiamokslis ir savarankiškas žingsnis į kažką rimtesnio - visai neblogai.
Laivų, kurie mažai plaukia - Klaipėdos Pilies Uoste kiek tik nori, žiūrėk, savininkai gal ir sutiktų bendradarbiauti... Laivą ir Nidoje galima vasarai, arba vien reikiamoms datoms pastatyti. Žinoma, jeigu jie ten Nidoje normalų wc ir dušus buriuotojams kada nors sugebės įrengti.

Agentūra, t.y. vienui vienas komunikabilus startaperis entuzijazistas, pasirašo sutartis su laivų savininkais, pasirūpina veiklos rizikų draudimu, pasireklamuoja per tą patį AirBnB ir dar daug kur kitur po visą internetą... Kiekvienam laivui paruošia po atmintinę svečiui - kaip ką atsukti, užsukti, atrakinti ir uždaryti... Kaip nerūkyti, dujom nenusitručyt, netriukšmauti, netyčia nuo kranto neatsirišti, nepijokauti, o tyliai ramiai sau ištvirkauti... Nes tūlo statistinio būro suopročiu jachta yra savaime ištvirkimas.

Atsiliepia klientas, pasirezervuoja ir atvyksta. Tada, prieš pradėdamas nakvoti, susimoka kelis šimtus Eur kaip saugumo depozitą - jį visą gaus atgal, prieš išvažiuojant, jei nieko jachtoj nesulaužys ir neprikiaulins. O nakvynės kaina, tarkim, kokie Eur30 už naktį, bent jau Nautic romantikos trokštančių užsieniečių tikrai nenustebins, nes ką matau internetuose, ten pas juos pietiniuose Europos pakraščiuos, jie moka kelis kartus daugiau, drąsiai moka keliašimtinius depozitus ir lieka romantiška nakvyne uostely labai patenkinti! Beje, už nakvynę susimokama iš anksto, kartu sumokant ir aptarnavimo mokestį - už tuos Eur 20 papildomai, pasidengs ir tas nedickas svetingumo butelaitis vyno ir jachtos tvarkymas svečiams išvykus. Aha, dar kontramarkė svečiams su pusryčių meniu uostelio lestorane - pakramtę atsiskaitys patys... Nes dujos laivo kambuze užsuktos bus ir po raktu, kad svečiai su visu laivu į dangų neišlėktų.

Ir dar, kaip pridėtinė tokio verslo reikšmė - manau, kad atsirastų jachtų savininkų, kurie sutiks agentūrai sumokėti keliasdešimt Eur per metus vien už bendradarbiavimo sutartį. Sutarties /aptarnavimo mokestis. Galbūt, realiai jachtoje niekas ir negyventų, tačiau taip atsirastų legalus langas jachtos pirkimui ir eksploatavimui ne savo, o įmonės vardu. Savo laiku man buhalterė patarė taip nedaryti, nes tada reiktų įmonėje registruoti atitinkamą veiklą ir gauti pajamas iš tos veiklos. Nieko geriau, kaip galimą mergvakarių ir šiaip pijokų plukdymą tuo metu nesugalvojau, o tokia nesamone užsiimti ir į įmonę kaip veiklą įdėti tikrai aš nenorėjau. O būtų buvus tokia nakvynės agentūra - manau, kad man ji būtų atrodžiusi visai įdomi. Juk nesunku per metus vieną sąskaitą kokiam savo prieteliui išrašyti, kad į įmonę kažkokios minimalios nuomos pajamos pareitų - o nuo laivo pirkimo ne savo, o įmonės vardu juk didžiulis PVM atšoktų, o šimtukas ir daugiau Eurų kas mėnesį už laivo laikymą uoste, dar šimtukas kitas kaip laivo priežiūros kaštai - viskas irgi per įmonę su grįžtančiu PVM...
Kaip jachtos savininkas, tax-menui paverksi ant peties, kad jo, ta nuoma tikrai nekažką pelninga, netgi žiauriai atvirkščiai; ir kaip čia gaunasi, kad ta prakeikta agentūra lėtai dirba, o pasirašant tiek žadėjo... - na, bet kam prie recesijos lengva?

Nors ir be jokios agentūros taip laivo kaštus pasitvarkyti galima, tai ta agentūros popierinė paslauga kažkaip abejotina. Užtai realiai dirbančiai agentūrai su apnakvydinimo laivuose paslaugomis - erdvės pasireikšti rinkoje tikrai yra. Retas jachtos savininkas norėtų pats nuolat mieste būti, kad su visokiais svečiais bendrauti ir jiems išvykus, patalynės užvalkalus keisti. Sezoniškumas, aišku, problema, todėl pigus apgyvendinimas privačiame sektoriuje nuomai paruoštuose būstuose - turėtų būti matomas kaip pagrindinis agentūros verslas, o laivai romantikams tik vasarą ...

Tai va, dabar sudainuokit man tą savo dainą, kad Lietuvoj absol neįmanoma jokio verslo pradėti, jei neturi didžiulio maišo pinigų...

Posted by gramas 07:43 Archived in Lithuania Comments (6)

(Entries 16 - 30 of 92) Previous « Page 1 [2] 3 4 5 6 7 » Next