Lithuania

Buriavimas akivaizdžiai populiarėja. Buriuotojų mokyklėlės sukasi kaip patrakę ir kasmet išperi šimtus naujų šviežių buriuotojukų, svajojančių apie šiltas jūras su omarais (niam!) koralų dugne ir egzotiškas salas su praurbintu kokoso riešutu palmės paunksmėje. Tam tikra dalis tų naujai išperėtųjų ne juokais įninka į buriavimą ir laikui bėgant tampa sportininkais, arba buriuotojais- kruizeriais, dar visaip kitaip turistais ir kreiseristais retkarčiais įvardijamų.

Jei vertinti buriuotojų skirtumus nuo normalių žmonių, tai kruizerius galime įvardinti kaip labiausiai pačiuožusią buriuotojų bendrijos dalį.
Sportininkai irgi pačiuožę, tačiau regatai pasibaigus, jie tampa normaliais. Bet jie ir svajoja ne apie omarus ir palmes, o apie varymą aplink plūdurus su įtampos nurauktu veidu.

Labai tikėtina, kad jus, normalius šios šalies piliečius, per artėjančias šventes gali aplankyti pažįstamas kruizeris. Jeigu jums iš tiesų gyvenime pasiseks - tas kruizeris galiu būti aš. Šiais praktiniais patarimais jums padėsiu deramai pasirengti šio gerbiamo svečio vizitui jūsų namuose.

Yra du svarbūs pasirengimo etapai, abu vienas su kitu glaudžiai susiję. Vienas skirtas užtikrinti neramiai kruizerio sielai būtiną dvasinį komfortą ir kitas - sudaryti kruizeriui tinkamas buitines sąlygas. Žingsnis nuo laivo į kranto žmonių gyvenimą kruizeriui jau savaime yra didžiulis stresas, todėl jūsų šeimos pastangos nenueis veltui. Tiesą pasakius, vien šeimos pastangų gali neužtekti - į pasirengimą kruizerio vizitui jums derėtų įtraukti ir kaimynus.

Patį butą reikėtų šiek tiek patobulinti. Visur reikia pritvirtinti ranktūrius, kad kruizeris po butą galėtų judėti trijų taškų principu: jei viena koja pakelta - abi rankos įkabintos. Jei viena ranka sau - kita ir abi kojos - laivui, t.y. butui. Trys taškai...

Lovą kruizeriui reikia įrengti viršutinėje spintos lentynoje. Jis įpratęs, kad guolis įrengtas sunkiai pasiekiamose ir ankštose vietose, ar kad miegoti tenka išsiraičius į kartais visai įdomias pozas, nes lentyna jam per trumpa. Jei spinta erdvi ir kruizeriui skirta lentyna plati - iš skalbinių dėžės paimkite šiek tiek rūbų, geriau tokių jau pabuvusių, ir sudėkite lentynoje, kad kruizeris galėtų jais jaukiai apsikaišyti, esant bet kokiam supimui. Kruizeriui miegant, supimas yra gerai. Jeigu jūs, ar kaimynai turite mažų vaikų - nuo supamojo arkliuko nulupkite tas lenktas pavažas ir prikalkite prie spintos dugno. Spintą supti galėsite visa šeima pakaitomis, optimalų šeimos budėjimo pamainų grafiką padės sudėlioti pats kruizeris.

Kad kruizeris miegotų ramiai, pas kaimynus išgabenkite visus prietaisus su garsiniais signalais - keliauja visi žadintuvai, telefonai, mikrobangės ir pan. - viskas, kas čirškia, cypia, kaukia, skamba. Kruizeriui tie visi signalai atrodys kaip aliarmas iš GPS dėl velkamo inkaro, arba autopiloto nuokrypos nuo kurso; kaip AIS (automatinė įspėjimo sistema) signalas apie laivą, su kuriuo tuoj susidurs, ar kaip echoloto signalas apie po laivu atsiradusias uolas , ant kurių laivas suduš - ir kitokie siaubai. Tokį signalą išgirdęs, net neatsibusdamas jis versis nuo savo lentynos ir apgraibom bildės į balkoną. Žodžiu, nei pats normaliai tą spintą pasupsit, nei kitam leisit, o vargšas kruizeris juk ir nuo balkono nusiversti gali.

Pora žodžių apie maitinimą. Jokių šviežių produktų, greitai gendančių vaisių ir daržovių. Lašinių bryzas su svogūnu pusryčiams, dienos metu greito paruošimo makaronų pakelis, išeiginėmis ir švenčių dienomis - dar ir buljono koncentrato kubelis, vakarienei šiek tiek romo. Šiuos produktus apdairiai iš anksto iškaišiokite į sunkiausiai pasiekiamas vietas - po sofa, batų dėžėje, už televizoriaus. Įsitikinkite, kad kruizeris mato, iš kur produktus imate prieš patiekdami. Ne, jokio šaldytuvo. Jį dar prieš kruizeriui atvykstant, išnešėte pas kaimynus, kaip daiktą, galintį sukelti kultūrinį šoką ir savęs suvokimo krizę.

Jeigu jūsų rajone supermarketas dar nesugriuvo, tai jokiu būdu nesiveskite ten kruizerio. Jam nereikia matyti tos produktų ir gaminių gausos. Jei padarėt klaidą ir nusivedėt - nepamirškit nuraminti apsaugos, kai šie prisistatys. Tas lunatiko žvilgsniu išilgai lentynų pėdomis matuojantis atstumą subjektas nieko pavojingo neplanuoja - jis tik svaigsta apie didesnį laivą, į kurį galėtų tilpti kuo daugiau aplink išdėlioto šlamšto. Kai važiuosite iš prekybcentrio namo - vairuokite pats. Kruizeris kanale, atsiprašau, gatvėje žalius šviesoforus imtų dešiniu bortu, raudonus - kairiu, o jį gatvėje lenkiančioms mašinoms signalizuotų penkiais piktais signalais.

Paruoškite savo šeimos narius, kad kruizeris kruopščiai kontroliuos, kiek vandens šie išnaudoja maudydamiesi duše, arba kad nemestų į WC daugiau popieriaus, nei reikia. Apie tas moteriškas cackes unitaze pamirškit. Patikėkit, šis įgūdis kontroliuoti wc jamsusiformavo ne todėl, kad jo gyvenimas buvo paprastas ir lengvas... Pats kruizeris į WC eis tik didelio reikalo, visa kita darys nuo balkono. Kaimynai aukštais žemiau - tebus informuoti.

Kad kruizeris viešnagės metu jaustų dvasinį komfortą, jam būtina ką nors remontuoti. Jis negali būti ir nebūna be remonto. Būtina turėti namuose išklerusią rozetę, atšokusį plintusą, varvantį kraną. Dar geriau - viską iš karto ir kasdien. Tie objektai turi būti kuo sunkiau pasiekiamose vietose, kai matyt nieko negali, ir darbą reikia padaryti tik apčiuopomis. Jei to užtikrinti galimybių nėra - tada tegul jis dirba bent jau visiškoje tamsoje, nepatogiai persirietęs ir su žibintuvėliu burnoje.

Kruizeris mielai padės namų ruošoje. Nustebsite, kaip galima išblizginti namus be jokio siurblio, tik su skiestu FAIRY ir pačia mažiausia virtuvine kempinyte.

Kruizeris yra lengvai einantis į kontaktą ir bendraujantis buriuotojo tipas. Todėl, jeigu šiuose praktiškuose patarimuose ką nors pamiršau paminėti - jis pats be jokių kompleksų jums tai ir pasakys, kai atvažiuos.

Iki!

parengta pagal netautietišką kruizerių spaudą

Šiaip jau, čia viskas tik apie jachtas beigi keliones. Gal kartais kokie tai pamąstymai čia prasisunkia, na, bet kam nepasitaiko. Aplei gyviaaanyymą juk.... Bet dažniausiai, tai ne.
Nes jachtos, burės, jūra, laisvė. Bet dabar laivas ant kranto. Kai išplauki į vandenis - tai jie įtraukia, visą tave kitaip sustyguoja, taip ir ant kranto - atsisėdęs į sofą, nejučiom įsitrauki. Sofa dar kitaip sustyguoja. Nuo ramybės piktumai sukyla. Nes ne sezonas, ir laivas ant kranto. Ahmm, jau sakiau... taigi ant kranto.

Okay.

Šitą įrašą skiriu visiems išėjusiems. Visiems, kas išsivaikščiojo dėl bet kokių priežasčių. Taip pat tiems, kas liko, irgi - dėl visų priežasčių. Be priekaištų, visai tiktai šiaip.

Jei laiko skirsit - teks filmą pažiūrėti.

Tik vienas klausimas - Kodėl?
Visiems linkiu gerų atsakymų.

en.wikipedia.org/wiki/Hunger (2008 film)

Parsisiųskit iš belenkur, žinau, kad mokat galit, jei ne - rasit per paiešką ant www.swefilmer.com čia bus angliškai. Jei reikia rusiškai - rasite www.tfilm.tv , paieškoje veskit Hunger, arba Голод. Kai paieškos rezultatus gausit, rasit ir tą veidą, kuris foto viršuj.

Tiek čia to laiko praėjo nuo sezono pabaigos. Ir ruduo šiemet kaip reta smagus, ilgiau paburiuoti netrukdė tiems, kas norėjo... Tačiau, kas anksčiau, kas vėliau - keliam laivus poilsiui ant kranto, o patys pradedam kito sezono laukti.

Mintyse rikiuojam darbus, kuriuos vėl reikės laive padaryti. Brazdinam internetus, važinėjam po parodas žiūrėti, kokiais čia dar buriavimo žaislais jie bandys iš mūsų monetą išspausti. Ir skaitom knygas, šlaminam jūrlapius ir dėliojam kitų metų keliones. Čia toji pati smagiausia laukimo dalis. O visi tie, kas šitokiais paprastais būdais nesugebės tos savo neramybės valdyti, kol čia vanduo kietas - tie skris ten, kur šilta ir nuomosis baltus laivus. Ir turės savo nuostabiausias atostogas.
Buriavimo abstinencija, krantligė, vienžo... lomkės, ir kaip nuo jųjų gintis.

O kaip visiems, kaip normaliam žmogui - kodėl tau (man) negerai? Eitum į darbą, kuris nuobodžiai nuo-iki, bet su Feisbuku. Grįžęs ant sofos, kas vakarą serialą alum užsigertum. Pora kart per savaitę klube geležį patampytum, ar su draugais paskui kokį tai kamuolį pasibėgiotum... Jei prie progos ir padaugintum penktadienį, tai per sekmadienį atsigavęs, vėl šviežus į darbą sugrįši... Vaikams dėl pažymių profilaktiškai smegenis kartais palesi, o kad žmona neburbėtų, laikas nuo laiko kokią rozetę prisuksi, sniegą nukasi, lemputę pakeisi ir tą vinį įkalsi. Ir visi bus laimingi.

Tai ne, tau normaliai gyventi netinka. Juk žinai, kad vos ledas ištirps, ir tau vėl plaukti reikės. Ir būtinai dar į jūras vandenynus, jei ką... O ko tu ten ieškai, ką ten pametęs? Sakai, savęs vis paieškai, jūra tau draugas, žmonijos lopšys ir visko pradžia? Gal baik jau, kas tu - poetas? Juk, už borto iškritęs, nuskęsi. Koks jau čia draugas... Gal ne visai atvirkščiai, gal ne priešas, o tau abejinga vieta su daug vandens, kurią žmonija savo talentais ir sugebėjimais vis dar mažiau pagadinus.

Kosminėje stoty beveik nuolat kas nors nuskraidintas gyvena, va, neseniai vėl kažkoks palydovas nuo dangaus nugriuvo; takas į Everestą sušalusiais ekskursantų lavonais kaip kelio ženklais išsipuošęs, Antarktidoje poliarininkai ištisus kaimus išstatę... O va, kad kas nors Marianų įduboj gelmių tyrimų stotį turėtų - kažkaip nesigirdi. Visur žmonės lenda ir pralindę pagal save viską sujaukia, o į Pasaulio Vandenyną - dar vis kažkaip nelabai. O kol kas, kol nevėlu - kai nuo žmonių ir jų kuriamos laimės pavargstam - mes plaukiam į jūrą.

Jūroje keičiam charakterį, nes nugalėtoju čia nepabūsi. Miškus, kalnus ir dykumas mes mokam pakeisti taip, kad galėtumėm patogiai gyventi. Arba viską sušikti taip, kad niekam nesinorėtų gyventi. O vandenyno pavergti vis dar nemokam, nors bandom. Todėl nugalėtoju pabūsi kitur - o čia, jūroje, teks prisitaikyt.

Sausumos žmonės sako - sprendimų laukas. Čia kaip bulvių lauke, kur lauko kraštai gerai matyti - viskas dažniausiai vyksta plokštumoje ir sprendimai paviršiuje, kažkur negiliai. Kiek pasikapstęs - surasi. Tuo tarpu buriuotojas turi bekraštę sprendimų jūrą. Čia dimensijų žymiai daugiau, nei bulvių lauke - ir kaip tavo laivas paruoštas, ir ką orai žada, kas gelmėse slypi, kur plaukti, jei to lauko kraštų nesimato, ir, kas svarbiausia - kaip tu pats pasirengęs savo kelionei. Išplauki į tą jūrą savo mažu laiveliu - ir tik nuo tavęs priklauso, kokius sprendimus pasirinksi. Dažniau pasirinksi teisingus, nei blogus - sugrįši į krantą. O jeigu ne - tai ne.

Dabar iki gegužės pabūsim normalūs. Tiek čia to kalendoriaus beliko... Įsuksim lempą ir tapsim laimingi.

Akivaizdu, kad mano, kaip buriuotojo, brandos kreivė pradeda verstis į labiau patyrusių pusę. Va, taip , va. Dar ne visai persivertė, bet verstis pradėjo. Jaučiu tai, nes kuo toliau, tuo mažiau laive laidau gerklę pats, ir kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kaip tai sau leidžia kiti.

Daugybę kartų matytas vaizdelis - į uostą įplaukia jachta. Vadas, visas reikšmingas, išdidžiai stovi prie šturvalo, o tie nemokšos įgulos nariai viską daro ne taip. Škiperio komandų tonas darosi grėsmingas, po to kartu su komandom išsakomi ir epitetai, dar vėliau jausmingas monologas gali pasipuošti keiksmais... Monologą gaunanti pusė jaučia, kad viską daro blogai, karštligiškai stengiasi situaciją taisyti, ir tada viskas pasidaro dar blogiau. O dar vėliau škiperis pats visus pastumia į šalį ir viską padaro gerai. Tada viskas gerai, bet visi nelaimingi. Jis dar visas piktas savo teisume, o kitiems - diena sugadinta.

Niekas taip neišduoda apgailėtino diletanto, įsivaizduojančio save jachtos vadu, kaip isteriškas klyksmas ant savo įgulos narių. Ir kas liūdniausia šioje istorijoje - tai, kad net žmogus, ne vieną ir ne du tūkstančius mylių suburiavės, kažkaip vistiek sugeba pasirodyti tuo diletantu.

Esu kaltas (mušasi į krūtinę), kaltas... Juk leisdavau sau, ir labai garsiai... Net su keiksmažodžiais. O kad plaukioju dažniausiai su savo artimiausiais žmonėmis - žmona ir sūnumi, tai jiems ir kliūdavo smarkiausiai. Antra vertus - gali atrodyti, kad būdavo už ką, įvertinant momento svarbą, škess... Juk visokių nesąmonių plaukiojant yra mums nutikę, kai man nuo vairo tekdavo stebėti kitus, nesugebančius virvės ant knechto teisingai užvesti, paprasto mazgo užrišti, ar topenantės nuo giko šoto neskiriančius... arba tik nueik į kajutę nors minutėlei, ir laivas plaukia į seklumas, arba į lenkus vietoj švedų...

Ir kuo mažiau pats patyręs esi, tuo sudėtingesnis tau yra tas kiekvienas priplaukimas prie krantinės, ar atsišvartavimas, ar paprasčiausiu manevru kada nors tau būsiantis vendas ir prasilenkimas su kitu laivu... Iš čia tavo įtampa - elementoriška patirties stoka.

Ir kuo mažiau patyręs esi, tuo dažniau savo emocijas per gerklę išreiški. Savo riksmu tu įrodai ne tai, kad tu čia vadas ir už viską atsakingas. Visas pasaulis tuo metu apie tave galvoja visai priešingai - kad būtent tu esi kvailys paskutinis, ir kai tik gali, puola padėti tam nabagui, ant kurio tu rėkauji. Nes visi esam jo pusėj, ne tavo.

Visi esame pramokinti to buriavimo etiketo - stengtis, kad tavo laivas įplauktų į uostą ir jį paliktų taip, kad niekas to nepastebėtų, kad nieko tu nepažadintum, niekam netrukdytum, nekalbant apie tai, kad savo veiksmais ir manevrais sukeltum bent užuominą į pavojų kitiems laivams ir jų įguloms. Todėl kitų šalių uostuose gali būti ne kaip suprastas tavo šaunumas, kai pilnom burėm įsineši į uostą ir kaip tikras pūdą druskos jau sukirtęs jūrų vilkas būtinai be variklio bandai prieiti prie krantinės, ar kito laivo borto...

Antroji nuodėmė po šios - tai tavo riksmas. Kuo garsiau tu komanduoji, kuo labiau gerklę laidai ir įgulos narius ant denio bei krante gainioji - tuo didesnis idijotas atrodai kitų buriuotojų akyse. Ne joks ne jūrų vilkas - greičiau ruonio šūdas. Savo riksmu tu demonstruoji tai, kad pats esi Misteris Idealusis, o visi kiti - tik apgailėtini nemokšos. Visai logiškas klausimas - kodėl tu, Misteri Idealusis, nesugebėjai iki šiol savo įgulos išmokinti viską daryti teisingai, ir kodėl savo klykavimais bandai išmušti jiems tą norą mokintis?

Kaip tos brandos išmokti? Kad lyg ir nėra vieno universalaus recepto, matyt, visi turėsim surasti savuosius. Bet kai pirmą kartą save pagausi vietoj savo įprastinio žvygtelėjimo "Ką darai, juk sakiau į kairę!!!" ramiai sakant "Gerai, dabar sukam į kitą kairę" - žinok, jau esi teisingam kely.

Mūsų santykiai geri. Tačiau, jei gyvenimas šeimoj nuolatinis saldėsis būtų - dievaži, netrukčiau vilku užkaukti iš nuobodulio ir šleikštumo. Todėl mano geresnioji pusė, tai žinodama, labai atsipalaiduoti ir neleidžia. Laikas nuo laiko ore ima kauptis visokie platūs retoriniai klausimai, prasidedantys tuo žaviu moterišku "Ir kodėl tu visada (galima variacija su "niekada")... arba "Kada pagaliau tu..." Sakinio pabaiga gali būti bet kokia - nuo buitinių reikalų iki globalių mano charakterio pokyčių su staigiu atsivertimu į kažkokią gerąją pusę...

Tokie esminiai klaustuko formos teiginiai beveik visada viršija vidutinio statistinio buriuotojo suvokimo ribas. Klausimas per platus todėl kad... Tokioje situacijose nuo staigaus KąAtsakytKąAtsakyt??? man kažkas sistemoj užsitrumpina, ir galvoje dūzgia tik dvi chrestomatinio rusiško anekdoto frazės: "Genadij, vot vashe polotence", arba trumpoji forma "Gena, na". Be ryšio visai, pats nežinau kodėl, gal tai kažkokie sistemos apsaugos mechanizmai? Kaip mat būčiau apkaltintas užuominomis į gyvąją gamtą, idilės garantuotai neįneštų, todėl reikia tylėti... Bet galima ir netylėti, galima sakyti - Klausyk, gal plaukiam į Nidą?

Negera elektra, imanti kauptis ore, yra tikras ženklas - jau laikas mudviem išplaukti kartu. Nuo ča ir prasideda vieni pliusai. Buriavimas iš tikro žmonių santykius taiso. Dar net prieš plaukimą suvienija bendras planavimo procesas. Kai tampa aišku Kada ir Kur, reikiamu laiku atsirandame laive dviese, be jokios kompanijos ir be svečių. Tada, palikus uostą, mūsų pasaulis sumažėja iki mažų laivo erdvių. Ir dar yra mes, burės, vandens platybės, vėjas ir tikslas. Bendras tikslas.

Jei vėjo ne per daug, gero vyno taurė, o buriuotojas moka viena akim stebėti farvaterį, o kita miegoti - tai, žmogau, ir ilsėkis sau, nes geresniąjai pusei galima leisti vairuoti. Jei vėjo daugiau - pasitampysi su virvėm, gi ne pirmas kartas, bet leisk jai vairuoti. Tada ji jaučia atsakomybę, valdo situaciją, pati žaidžia su vėju, o už borto šnekančio vandens aura jos mąstymą išvalo ir kelia į aukštesnį sąmonės lygį. Kelionės kosmose ima tirpti visi Kodėl Visada, Kodėl Niekada ir Tu amžinai... Nes čia ir dabar vyksta tai, kas svarbu, o visa kita liko krante. Gal todėl, net nuplaukus į Nidą, to kranto nelabai ir norisi. Kartais prireikia tos didelės parduotuvės atsargų papildymui, na, dar kartu pasivaikščioti temstant, prieš miegą. Ir ta maža jachtos erdvė vienijančiu pliusu patampa.

O dabar, sezonui į pabaigą slenkant, vis dažniau neramios mintys aplanko: o ką buriuotojui reikės daryti santykių prasme, kai vanduo sukietės? Laivas juk ant kranto miegos, į jokią Nidą nebesuplauksi...

Buriuotojas turi būti sumanus. Tam sunkiam metų laikotarpiui būtina ruoštis iš anksto. Įdėmiai apsidairykite po savo namus. Gal rasite kur klibančią rozetę sienoje, gal plintusas atšoko, gal dulkių siurbliui naujas filtras praverstų, gal dar kažkokia smulkmena buriuotojo dėmesio namuose jau reikalinga? Jokiu būdu nepadarykit kvailystės ir netvarkykit tų smulkmenų dabar, kol laivas vandeny. Tie smulkūs namų darbai virs jūsų garantuotais taikos pliusais žiemai, kol laivas ant kranto. Atminkit, antras po buriavimo gėris, santykius šeimoje puošiantis, yra laiku sutaisyta elektros rozetė, ar naujas lygintuvas.
;o)

Savaitgalį praleidau toli nuo internetų ir ant kablio, t.y. ant inkaro. Jau labai reikėjo trumpam išplaukti toliau nuo civilizacijos, ir pakrauti stipriai nudrožtas baterijas gamtoj.

Foto žemiau rodo Everglades nacionalinį parką Floridoje.

Taigi, žinot-nežinot, bet turime gabalėlį tokios pat Floridos ir savojoje Nemuno deltoje. Kuklų tokį gabalėlį, žinoma, be aligatorių, be pitonų, be maliarijos uodų - bet turime. Tiksliau - deltoje turime didžiulius plotus pelkynų, upių, senvagių, įlankų, ežerų, užliejamų pievų ir kanalų sistemas. Deja, nuo kylinės jachtos gali pamatyti tik nedidelę tos šlapios karalystės dalį. Na, bet mes neišdidūs, kiek duos bei rodys - tiek ir imsim...

Savaitgalio planas:
- penktadienį iki vakaro nuplaukti iš Klaipėdos į Nemuno deltą.
- nakvynė inkaruotėje dar nežinau kur, bet kad būtų galima pažvejoti.
- šeštadienis be plano ir streso, pagal nuotaiką visą dieną, bet nakvynė ten kur gražu, vėlgi ant inkaro.
- sekmadienį plaukti į Nidą, ten į laivelį įlips Lolita, ir kartu buriuosim namo.

Labai panašiai viskas ir įvyko. Idėja nakvoti Upaitėje, kur ji įkrenta į Kniaupo įlanką, buvo paremta noru pažvejoti kažkur ramiam vandeny. Tačiau, patikrinus vietą, echolotas žuvies nerodė, bet to, prognozė įspėjo apie galimus Šiaurės vėjo gūsius naktį. Žuvies čia nėra, po neršto karšiai pasitraukė į ganyklas mariose. Numatyta žvejybai su nakvyne vieta prastai nuo vėjų pridengta medžiais, ir visai nesinorėjo visą naktį strakalioti ir tikrinti, ar inkarai dar laiko. Plaukiu iš Upaitės per Kumpąjį Uostą į Atmatą. Inkaruotė kranto su alksnynu priedangoje, saugo nuo šiaurinių krypčių vėjų. Vakaro žvejyba be rezultatų, todėl netrukus vynioju meškeres ir imuosi knygos. Visi sliekai sako - Jeeee!!!! Tuo metu dar nežinojau, kad jie turi savo planų - jie, niekšai, naktį pabėgs. Siūlymą baigti bajerius ir patiem grįžti į vietą kibirėly jie ignoravo; paskui pamatė, kaip netikėtai demokratija gali baigtis šitam laive.

Šiam savaitgaliui - Paulo Coelho "The Winner Stands Alone". Labai įdomi, bet labai jau daug raidžių, per savaitgalį galiu ir neįkirsti. Na, bet jei žuvys nekibs, tai matysim, kaip čia bus.

Ryte pažadina pirmieji meškeriotojų kateriai, skubantys džiguoti sterką ir vilioti ešerius Atmatos žiotyse.
Visiška ramybė būtų aplink, jei neskaityti bundančių paukščių trelių. Gegučių oktetas kimiais balsais kala taip, kad užsimerkęs, pamanytum bilijardo salėj beesąs. Vėjo nėra visai, nuo vandens raivosi rytmečio rūko skaros, ir virš kranto pradeda keltis raudonas saulės blynas. Kaip lenkai sako - Kto rano vstaje - temu pan Bóg daje. Laisvas vertimas mūsiškai - kas anksčiau atsistoja - tas ir gauna su Dievo pagalba, bet gal ir nelabai tiksliai išverčiau, ten neįvardinta kam ką, bet duoda iš ryto... O jau kad vienas išplauksi - tai nieko ir negausi.

Kaip bebūtų - bent kartą metuose būtina anksčiau atsikelti, kad tokį ryto reginį sau padovanoti - patikėkit, vaizdą gaunu super - už milijoną...

Šviežios žuvytės būtų visai neprošal, todėl prašvitus ir po ryto kavos - keliu abudu inkarus, kurie patikimai laikė SCORPIO visą naktį - plauksiu pamedžioti ešerių į Atmatos žiotis. Ten jau stovi begalė meškeriotojų katerių, pilnai užtvėrusių visą farvaterį. Aplinkui nuo kateriukų tik ir skamba senasis geras kurvabletnachui... Nesuprantu, kam reikia taip keiktis ant vandens... Gal juos žmonos namie muša ir gerti neduoda, kad vyrai, ištrūkę ant vandens, atsigriebti šitaip skuba? Galima draugams kateryje ramiai pasakyti - Pažvelkite kolegos, koks niekingai smulkus ešeriokas man užkibo. Tai ne, riaumoja visa gerkle - Tu pydare, sūtrauka tu neraliuotas-blenachui, o tampei tai kaip didelis!!!
Vienžo, jei staiga pajusit norą , kad išmokinčiau kaip toliau gyventi, kreipkitės - padėsiu visada, kartais netgi nemokamai...

Keturiais dideliais (per keptuvę be galvos) ešeriais vėliau, grįžinėju į gamtą, nes tiek žuvies vakarienei man užteks, o šaldiklio ir ledo mašinos ant Scorpio nelaikom.

Sekančios nakvynės vieta - Kumpasis Uostas. Visaip šitą Minijos senvagės atšaką pavadina - ne tik Kumpasis Uostas, ir Senoji Minija, ir Paukščių Takas ir dar geresniu vardu - Bevardis. Dar vakar šią vietelę nakvynei nužiūrėjau. Nuo jachtos vaizdo neįprastoj vietoj nustebusių katerių galėtų būt ir mažiau, bet aplinkui pilna gyvybės - įvairiausi paukščiai, lelijų laukuose medžioja lydekos, vietinis ahoi ponas bebras nelabai patenkinats mano kompanija, bet nieko nepadarysi - man čia irgi patinka, taigi teks dalintis...

Prieš sutemas kateriai baigiasi, viskas nutyla, ir vaizdas tos pat dienos vakare - jau už antrą milijoną.

Šitokiu būdu netikėtai praturtėjęs net dviem milijonais, iš to džiaugsmo visai smagiai sekmadienio rytą suburiuoju į Nidą. Su Lolita susitinkam krantinėje, ir pėdinam į kavinę (čia, tekste, kavinė be vardo, bet netoli didelės parduotuvės) - pusryčiauti. Prasėdim apie 5 min. visiškoj ramybėj, nes padavėjos, bent kelios slampinėjančios apie stalus, nesiteikia net meniu pasiūlyti. OK, aš gal ir nelabai lygiai susišukavęs, mano šortai be kanto, nes tiesiai iš po burių su vėju. Bet jei mūsų finansinis indėlis į pardavimų apyvartą čia nereikalingas - nieko nepadarysi. Prieš savininkės, medituojančios už baro, valią nepašoksi. Nida, vasara, sezonas. Nieko nesakę, išeinam nesumokėję už pasėdėjimą, Maximoj kažką skanaus nusiperkam, ir pusryčiaujam jachtoje, jau buriuodami namo, į Klaipėdą.

Tai va, maždaug taip viskas ir buvo.

A, taigi dar saulėj nusvilau tiek, kad kailis keisis. Bet taigi niekas ir nesakė, kad labai paprasta viskas bus...

Šiek tiek vaizdų:

Prieš LT 1000-mečiui žvaliai sukaltą Ambersail projektą keliu skrybėlę. Period. Net nesivarginsiu aiškinti kodėl.
Nu bet po jų - juk pamenat - kad pasipylė buriavimo atostogų "misijos", ir būtinai visos kaip viena garsinančios Lietuvos vardą pasaulyje. Na, susimetė draugų prietelių kompanija, kažkiek pažįstamų ar savo pačių įmonių rėmimo pasidarė, nusičarteriavo laivą atostogoms šiltesniuose vandenyse, pasiplaukiojo, pakeliavo, gero laiko paturėjo. Grįžo namo, ir po atostogų su nauja energija vėl kibo į kasdienius darbus. Viskas okey-dokey, man čia problemos nėra. Bet kam tiek rėkiama buvo prieš tas atostogas apie garsinimą, gerinimą, verslų mezgimą ir skatinimą? Kam taip įsidarbinti, jei ketini atostogauti? Kad visai tautai pasirodyti, kad gali sau leisti? Kad paknist smegenus rėmėjams ir chaliavną pinigėlį nuo jų nuengti?
Susireikšminimas, piaras ir pompastika, atitinkamai ir iškovotas tautos dėmesys savotiškai įpareigoja. Praėjus metams kitiems po misijos, jau reikia matuoti ir vertinti to sunkaus darbo rezultatus, jeigu tai buvo misija, o ne atostogos. Kiek pagarsinta, kiek pagerinta, kiek užmegzta ir kaip smarkiai suskatinta?
Net tas lunatikas Pupų Dėdė, kuris šiuo metu su savo šuniukais dūzgia pajūry, ir tas turi planą savo sekančiai misijai - surasti ir žmonijai atskleisti nepelnytai pamirštos Dievo Motinos kapą. Šventas reikalas, vyriškas ir ambicingas, bet projekto vadybos požiūriu viskas ok - rezultatas yra pasiekiamas ir pamatuojamas. Dėl Jėzaus Kristaus tėvystės abejojančių yra, bet Marijos, jo motinos, egzistavimo niekas paneigti nebandė. Buvo žmogus, vadinasi, kažkur gali būti ir kapas. Jei gali būti kapas - jį galima bandyt surasti. Jei labai reikia - kodėl ne... Rezultatas - suradai, arba nesuradai. Mission accomplished, arba ne. Pupų Dėdė, mano supratimu, kaip misionierius, suopročio prasme yra keliom odinėm skrybėlėm aukščiau už tuos mūsų misionierius buriuotojus. Nunešė Pupų Dėdė buriavimo misionieriams gerą progą vėl pa(si)garsint, pa(si)skatint ir surast, visai nunešė... blem...

Savo atostogoms po burėm suteikti daugiau turinio yra sveika. Mes, SCORPIO šeimyninė įgula, keliaudami apie ir po Gotlandą (serija kelionės užrašų), taip pat buvome suplanavę vikingų ir Baltijos piratų brolijų istorinį paveldą pamatyti saloje, kurios istorija tuo labai turtinga. Kažkaip nieko negarsinom, negerinom, nemezgėm ir neskatinom - tik matėm vietas, kurių nematę, sutikom žmones, kurių nežinojom, ir sėkmingai sugrįžom, kažką naujo išmokę bei sužinoję. Ir dar pailsėję tuo sveiku kelionės nuovargiu.

Kokia nesamonė... Juk gyvenam misijų epochoj, todėl kaip yra nelygis SCORPIO šitaip savanaudiškai keliauti. Ramina tai, kad klysti yra žmogiška, o klaidoj pasilikti - kvaila. Todėl taisom savo gyvenimo klaidą. Sekanti, šios vasaros SCORPIO kelionė yra skelbiama Baltijos Atkovojimo Lietuvai Misija. Plauksime su trispalve, deja, normalių matmenų, nes biudžetas ribotas, o dar reikia terasą prie namų perkalti, kas irgi kainuoja... Misijos galutinis tikslas - Pasaulio padalijimas taip, kad Lietuvai sugrįžtų visa Baltija, nes kai susigrąžinom Klaipėdos kraštą - vandens tuom kart mums teko per mažai. Tarpinių tikslų daug - vienas iš jų - Girulių tapimas jūrine valstybe. Suprantame, kad šiam tikslui pasiekti dviejų savaičių gal ir neužteks, todėl misijos rezultatų sieksime nuosekliai ilguoju laikotarpiu. Keleivių ir belaisvių neimsim, rėmėjų pinigus imsim. Kartoju - rėmėjų pinigus imsim. Visi, misiją parėmę, bus įrašyti į istoriniu tapsiantį laivo žurnalą.
Taip pat pažadu - Grubliausko paprašysiu, kad kiekvienam rėmėjui leistų įsistatyti kur nors po knechtą.

Palinkėkit mums sėkmės

Lengva nebus

Gegužės 24-26 d.d. savaitgalis visai netikėtai nusidavė labai smagus. Dar trečiadienį, uostelio bare aptariant PaPa regatos meteo-ekstyminį finalą, Klaipėdos Pilies uosto šviesuolių galvose išsirutuliojo idėja a'la "o ką čia tokio mums nuveikus, jeigu artėjančiam savaitgaliui numatytą Pilypo regatą vienas toks org.komitetas suvartė ir nudėjo kažkur į miglotą ateitį".
Bokalas prie bokalo, žodis po žodžio, ir užgimė planas. Klaipėdos jachtos susitinkam Nidoje, įgulos aktyviai sudalyvauja Nidos vasaros sezono atidaryme su visais triūbais ir fanfarais, o grįžtant sekmadienį pasidarom regatos užplaukimą Nida - Klaipėda. Kadangi finišas buvo numatytas tarp žalios ir raudonos bojų Kiaulės Nugaros farvateryje, tai iš čia ir regatos vardas Kiaulės Vartai.
Viskas pagal planą ir įvyko. Ir labai smagiai, nes vėjo buvo daug.

Beje, iškart po starto 10.00 val. ties Nidos uosto vartais paaiškėjo, kas kaip šventė Nidos sezono pradžią. Tie, kas šventė prastai - tie plaukė sportiškai, su spinakeriais. Tiek juos ir tematėm. Tie, kas šventė teisingai - plaukė be įtampos virvėse bei nervuose, t.y. vien baltom burėm. Buvo ir ypač teisingai ir gerai šventusių įgulų - jos starte išvis pastebėtos nebuvo.

Kiaulės Vartų regatoje visą vieno nido distanciją suplaukė aštuoni laivai. SCORPIO užėmė ketvirtą vietą.
Padėka Audriui, jachta PIRANIJA - už teisingos idėjos sugeneravimą ir pabuvimą regatos dalyviu, regatos org.komitetu beigi regatos teisėjų komisija tame pačiam asmenyje.

Rezultatai:

Finišo eil./Finišo laikas/Laikas/Balas/Kor. Laikas/VIETA
1 X'as 13:12 3:12 1.14 3:38 1
2 Gosail.lt Jurinis 13:21 3:21 1.31 4:23 8
3 Piranija 13:23 3:23 1.08 3:39 2
4 Gera Diena 13:31 3:31 1.08 3:47 3
5 Šatrija 13:34 3:34 1.16 4:08 7
6 Gabija 13:37 3:37 1.06 3:50 5
7 Omega 13:39 3:39 1.07 3:54 6
8 Scorpio 13:40 3:40 1.02 3:44 4

Labai tikėjausi Darbo dieną paminėti konkrečiu Nidzarbu. Ir nieko nesigavo - nes padirbėti teko.

SCORPIO iš Pilies uosto išplaukė 11 val. tilteliu. Dangėje daviau pavairuoti Meškai, t.y. autopilotui, kad bures pasitvarkyti ir krancus nusirankioti - bet ji neėmė. Dar kart daviau, dar ir dar - vėl neima! Sugedus, bestija.
Pernai tai veikė puikiausiai... Teko rištis prie krantinės Dangėje, ir imtis remonto.

Perkratęs vietas, kur turi būti elektros testeris, pradėjau krėsti vietas, kur jo neturi būti. Toks paieškos metodas visada padėdavo, bet ne dabar. Prisiminiau, kad per žiemos šalčius jį parsinešiau namo, kai reikėjo su mašinų akumuliatoriais pasiaiškinti. Taip namie testeris ir peržiemojo, ir į laivą nesugrįžo.

Tada vėl prisiminiau, kad buriuotojas privalo būti sumanus. Susiradau 12V avarinę lempą ant ilgo laido, papildomai atsikirpau pora galiukų šiaip laido, ir pasidariau testerį, parodantį kur ta sruove y i kū nabieėė...

Ta proga išardžiau ir Meškos rankelę - radau, kad kažkada sūraus jūros vandenėlio buvo gavus ir kiek pavaroj, tiek apie varikliuką korozijos židiniai atsiradę. Atrodė, kad čia ir slypi bėda - supuvo mano Meška, teks pirkti naują.

Pratikrinęs viską savo improvizuotu testeriu, radau, kad viskas veiktų čiki-piki, jei stropiai nuvalyčiau kiek Meškos, tiek jos kištuko kokpito borte kontaktus. Valom, Meškos grobus puršiam vandenį nuo "aliaktros" atstumiančiu purškalu, viską tvirtai susukam į vietas, done - Meškos remontas baigtas. Galima judėti toliau - bet ar tikrai?
Gedimas, kad ir paprastas, į tarpuausį pasėjo abejonių, ar neišlįs kas nors rimčiau, jei priešais vėją ir bangą tiesiai į dūdą pradėsiu veržtis į jūrą. Taip planas vietoj jūros tapo planu prasiplaukioti ir visas sistemas bei įrengimus pasitikrinti mariose. Kaip ne kaip - pirmasis šio sezono plaukimas...

Mariose buvo smagu - daug permainų nuo pernai, ir šiaip judesio. Tas judesys akvatorijoje nieko gero mums, buriuotojams, nežada. Prieplaukos ir rampos prie keleivinių terminalo jau padarytos, netrukus didelių geležinių keltų kiekis uoste padidės trigubai, jei ne daugiau. Labai stengsimės jiems prieš "bulbas" neatsidurti.

Laivų kapinių įlankoje kažką matininkai su kateriu-guminuku matuoja, visa įlanka bonais atitverta. Buvo šnekų, kad bus vystomas marinos projektas toje vietoje. Jei visą šlamštą iškuopus, visai jauki įlankėlė čia atsivertų. Projektas gerai, susisiekimas su miestu keltais bus geras, svečiams jachtininkams patiks. Bet laivybos požiūriu - šioje vietoje bus masė didelių laivų eismo. Bet dar viena marina - visada gerai, kad tik veikianti būtų, o ne kaip Smiltynės kažkokios niekieno nenaudojamos naujutėlės krantinės, atseit jachtoms.

Suskystintų Duju Terminalas - dar visiems ant liežuvio, o statybos praktiškai jau vyksta. Uostas jau gilina prieigas prie terminalo ties Kiaulės nugara. Visos olandų-gilintojų laivyno pajėgos ten sumestos, darbas tik verda.

Kai terminalą paleis - labai ankšta vieta laivybai čia bus. Manau, kad, kol priiminės terminalas laivus, jokio kito eismo čia neleis.
Taip ir matau abiejose Kiaulės pusėse būrelius dreifuojančių laivelių, kaip Olandijoj laukiančių, kada pro kokį tiltą ar į šliuzus įplaukti galės.
Įdomu, projektuotojai jau susiprotėjo tiems laiveliams palaukimo prieplaukas suprojektuoti, kaip tai yra privaloma įrengti labiau mažąją laivybą matančiose šalyse? Tie dujų terminalo laivai bus dideli, buksyrams daug vietos manevrui reiks ir švartavimo ar nuvedimo nuo terminalo procedūra truks apie pusvalandį, jei ne daugiau. Oras juk bus ne visada kaip šiandien. Mažų laivelių pulkas, pusvalandį tabaluojantis dreife siauroje vietoje, prie rimto vėjo ir srovės, visai šalia geležinių dičkių farvaterio uosto pusėje ir šalia seklumų marių pusėje - oij, kokių įdomių dalykų gali taip nutikti. Na, man labai įdomu, kaip su tom palaukimo krantinėm, pontonais, ar poliais čia bus...

Taip prasiplaukiojau beveik iki Juodkrantės pusės kelio, apsisukau ir grįžau Klaipėdon, kad į vakarinę PaPa regatą suspėti.
Ji vyko iš pradžių su mažai vėjo, su daug srovės, o paskui visai be vėjo, ir vis dar su srove - gerai, kad jau link namų. Aha, dar su vakarop besileidžiančiu link vandens paviršiaus šalčiu. Dalyvavo 3 laivai. SCORPIO užėmė garbingą vietą. Laimėjo jachta Regina. Jachta Piranija irgi užėmė garbingą vietą. Audriaus (b/j Piranija) fotoreportažas - čia.

Tas vakarykštis vakaro šaltis šįryt Girulių mišką padarė gražų kaip žiemą. Gegužės 2-oji. Balta balta kur dairais... Kodėl tas baltas grožis manęs nebedžiugina?

Kalba eina apie knygas, skirtas jachtininkams.

Žinau - laikas apie tai kalbėti beviltiškai netinkamas, nes visi dabar plušam prie savo laivų, kad kuo greičiau ant vandens juos nuleisti. Po to vėl - juk reikės plaukti, o ne knygas skaityti.

Tačiau sezono metu bus dienos, kai dėl audros reiks kokiam žuvėdų uoste ilgiau nei planuota pastovėti, kad saugiau į namus parplaukti. Bus ramios vasarinės inkaruotės kur nors Nemuno deltoje, bus pertraukos tarp tavo budėjimų ilgesnio plaukimo metu - kai miego jau nebesinorės, ir bus valanda/kita knygai. O dar paskui sezonas baigsis, bus depresiniai žiemos vakarai, kai nori-nenori, bet rankos pačios į knygą apie šiltų jūrų keliones po burėm įkibs.

Praktiškai kiekvienoje kruizerio jachtoje rasim po knygų lentyną. Ne vien plaukiojimo regionų locijos ten, ar techninė literatūra apie laivo įrengimus bei navigaciją - yra ten ir kranto žmonių grožinė literatūra, o ypač pagarbią vietą lentynoje užima kitų buriuotojų rašytos knygos.

Kiekvienas plaukimas realiai prasideda nuo knygos. Jeigu jau galvoje turi apytikslį kelionės maršrutą, tai jį detaliai susidėlioji skaitydamas locijas ir almanachus, kuriuose randame ir į GPS susivedame praversiančių maršruto taškų koordinates, susipažįstame su numatomų kelionės uostų schemomis ir aprašymais, navigacijos sąlygomis, sužinome lankytinas vietas tų uostų apylinkėse.

Be locijų, almanachų ir techninės literatūros - yra dar viena kategorija buriavimo knygų - kitų buriuotojų kelionių aprašymai. Va, tos - tai pačios pavojingiausios.

Buriuojančių autorių knygos - tai savotiškas kelionių literatūros ir specialiosios buriavimo literatūros mišinys. Krante, sureguliotame pagal The Lonely Planet - tai mažiau žinomas žanras. Tokioje knygoje autorius aprašo ne tik vietas, kurias plaukimų metu aplankė, perteikia locijos duomenis apie navigaciją toje vietoje, bet dalijasi ir savo paties įspūdžiais, nuotykiais ir nutikimais, apmąstymais ir buriavimo žiniomis bei patirtimi.

Buriuotojo knygoje tu keliauji kartu su autoriumi vandenimis, kurių, kaip tau šiandien atrodo, pats niekados neaplankysi. Susigyveni su autoriumi, ir čia iškart papuoli į jo žabangas - pats pradedi svajoti, įsijausti į kiekvieną situaciją, autoriaus perduodamus nuotykius vertini pagal savo buriavimo patirtį. Netrukus save jau matai keliaujantį tose šiltose jūrose ir egzotiškose salose. Prisvaigsti visokiom svajonėm, paskui ateina slaptas mentalinio aktyvumo etapas "o kodėl ne?" ir imi palengva to regiono locijos dairytis, jūrlapiai tau jau įdomu, tų šalių gyventojų kultūra parūps, vizų režimai ir kita abrakadabra.
Viskas, brač - virusą tu jau pagavai. Kai kurie sėkmingai išsigydo, sulaukia senatvės ir numiršta - o kai kurie ima, ir išplaukia.

Tai va, ne tiek seniai užklydau internetuose į tokią virusinių knygų leidyklą Nasha Planeta. Ima jie kruizinio buriavimo korifėjų knygas, išsiverčia į rusų kalbą, ir spausdina. Matyt, sėkmingai išsiparduoda, jei knygas iššauna vieną po kitos...

Tačiau pridėtinė vertė, ką tie rusai sukūrė apie savo leidybos verslą - jie tuos išverstus autorius kažkokiu būdu savo draugais padarė. Šie mielai skrenda kad ir iš N.Zelandijos tolybių į Maskvą tam, kad su rusų buriuotojų bendruomene susipažinti ir pabendrauti.

Leidyklos svetainėje sukurti autorių puslapiai, kur forumo forma bet kas galime bet kokį klausimą apie buriavimą užduoti, ir stebėtinai nuoširdų atsakymą gauti. Jei leidykla sėkmingai surutulios savo derybas su didžiausia jūrinių knygų leidykla Adlard Coles Nautical - rusai pasidarys kolosalų buriavo išminties leidinių lobyną.

Taip, žinau, mes visi dabar labai Europoje ir kalbame tik angliškai, ir taip lyg tarp eilučių rusų kalba yra atgyvena, jei ne blogis... O gal turtas? Keep it simple, stupid. Kuo daugiau kalbų - tuo daugiau to tavo turto. Tuo labiau, kad ir buriuotojų tarpe, nors anglų kalba mums visiems laaabai priklauso dėl radijo protokolo - kaip čia švelniau pasakius - dažnas su anglišku tekstu kažkaip greitai pavargsta. Autorių svetainės - dvikalbės, autoriai rašo angliškai, vertimą į rusų vadinčiau kokybišku. Taip kad skaitykit kaip panelėm patogiau.

Nesvarbu, ką apie kalbas galvojam, bet nesinaudoti šitokiu leidyklos Nasha Planeta kuriamu resursu ir platforma bendravimui su buriavimo legendomis - paprasčiausiai labai kvaila. Nors - gal ir labai europietiška, patriotiška bei tautiška. Nu bet vistiek kvaila.

Kad būtų lengviau Nasha Planeta svetainę lukštenti:

Knygos, jų ištraukos ir kainos

Autoriaus svetainė - Lu Heikell

Autoriaus svetainė - Andy O'Grady

Autoriaus svetainė - Lin & Larry Pardey

Autoriaus svetainė - Roger Taylor

Rusų buriuotojų kelionių aprašymai

Gal būtų prasmė pasiorganizuoti ir kokį grupinį užsakymą knygoms tiesiai į leidyklą suruošti? Jei būtų norinčių sudalyvauti - rašom komentaruose kokią knygą pirksit, ir sudėję viską į vieną daiktą, jei ne nuolaidą knygoms, tai bent jau pašto išlaidomis tikrai kaštus pasimažinsim.

_________/)____/)_/)_______

Senasis Pilies uostas - vėl gražiausia Klaipėdos vieta.

Šiemet ji atsibunda lėtai - balandžio pabaiga jau, o dar tik viena kita jachta vandeny. Visos kitos - į jokias baltabures dar nepanašios, miega sau ant kranto, dauguma dar žieminėm antklodėm užklotos.

Sekmadienį, sako, švęsk... todėl vakar uoste dirbo tik užkietėję bedieviai, visi kiti jachtų šeimininkai dorieji katalikai, tikriausiai, bažnyčioje mišias klausė.
Vilius, uostelio kapitonas, aną dieną sakė, kad šią savaitę jachtinio judesio jau bus, daug laivų bus ant vandens padėta. Tikiuosi, kranas prie SCORPIO galės privažiuoti taip pat. Vadinasi, šį savaitgalį jau plauksim.

Laivelio dugną dar prieš savaitę paruošiau, o vakar bortus nupoliravau tiek, kad tie kaip veidrodis uosto vaizdus parodė. Ne vien dėl grožio tas poliravimas jachtai reikalingas. Jachtos korpuso kieta dažų danga - gelkoutas - laikui bėgant dėvisi ir pasibraižo, ir tie mikroskopiniai įbrėžimai ima nuo vandens visokias taršalus ir nuosėdas pritraukti. Mūsų marių vanduo, lyginant su Štetino mariomis ir Riugeno salyno vandenim - dar palyginti skaidrus. Ten, pas vokiečius, ypač ties Penemiunde, vanduo buvo toks durpingai rudas, kad net laivo bortus šviesiai rudu atspalviu padažė. Tą atspalvį ir reikėjo šiemet su chemija išplauti, ir, kad vėl bortai visokio brudo mažiau trauktų, teko daug poliruoti. Poliravimo pasta - tokia švelniai šiek tiek abrazyvinė košė, ji padeda tuos mikroįbrėžimus pašalinti, ir po tokios grožio procedūros laivo korpusas tampa atsparesnis užteršimui.
Nelygis būtų šią vasarą į švedus geltonais bortais atplaukti.

Kalba bus apie nuobodžius techninius dalykus, kurie gali praversti, jei bėda jūroje nutiktų, ir labai užsinorėtų pasauliui SOS su visais MayDay išrėkti.

Filmuose apie jūrą esam visi matę, kaip šturmanas sekstantu ieško saulės, matuoja kampus, ir pagal specialias lenteles skaičiuoja laivo poziciją ant gaublio. Jūrinė navigacija - ištisas mokslas, sudedamoji jūreivystės dalis, ir ją įvaldę, galime nepaklysti ir reikiamą uostą surasti. Įsivaizduokit, kokį perversmą laivyboje sukėlė palydovinių GPS sistemų atsiradimas laivuose. Tai buvo žingsnis nuo skaičiavimo pagaliukų, jei tamsta žinot, kas tai yra - iki kalkuliatoriaus, kaip appso tamstos iPade. Protingas prietaisas kalbasi su orbitoje apie Žemę skriejančiais palydovais, ir bet kuriuo momentu mums parodo, kur esame, kursą kuriuo plaukiame, kokiu greičiu keliaujame, bei kada galime tikėtis savo kelionės tikslą pasiekti.
Lygiai taip ir su avarinio ryšio sistemomis - toks pats perversmas nutiko. Anksčiau, laivui skęstant, radijo stoties operatorius transliuodavo SOS pranešimą tol, kol vanduo burną užsemdavo - nurodydamas laivo pavadinimą, poziciją, nelaimės pobūdį, įgulos narių skaičių. Kartais tas jų sielas ir išgelbėdavo, jei nelaimės signalą kas išgirsdavo.

Aštuoniasdešimtaisiais atsirado palydovinio avarinio ryšio sistemos - EPIRB radijo švyturiai, kranto stotys ir palydovai kosmose. Laivas turi savo radijo švyturį su iš anksto suprogramuotu nelaimės signalo pranešimu. Ištikus bėdai, įjungi savo EPIRB švyturį pats, arba jis aktyvuojasi automatiškai, ir ima transliuoti tavo pranešimą į kosmosą. Ten esantys palydovai perskaito tavo pranešime kas tu toks esi, paskaičiuoja kur tu randiesi, ir tuos duomenis perduoda į kranto stotis, kurios ir organizuoja jūsų brangiosios ypatos gelbėjimo darbus.

Prieš keletą metų kažkieno galvoje nušvito superinė idėja apie tai, kaip kuokeliniu piesteliniu metodu sukryžminti tuos EPIRB'us su GPS - ir dabar šiuolaikinis pagalbos švyturys gali kalbėtis ne tik su COSPAS-SARSAT gelbėjimo sistemos palydovais, bet ir su GPS palydovų sistema - todėl labai tiksliai gali gelbėtojams nurodyti vietą jūsų organizmo, plūduriuojančio Pasauliniame Vandenyne.

Visi buriuotojai, kurie norime būti šitaip iš kosmoso surasti ir išgelbėti, registruojamės radijo dažnio vartotojais www.rrt.lt ir tie geri žmonės už protingą mokestį mūsų laivų duomenis įtraukia į specialias tarptautines duomenų bazes, kuriomis naudojasi gelbėjimo tarnybos visame pasaulyje. Į tas bazes įtraukiami laivo duomenys, radijo šaukinys, MMSI numeris (čia kaip žmogaus asmens kodas), kontaktai asmens krante, kuriam gelbėtojai gali paskambinti ir pasitikslinti informaciją apie jus, tą plūduriuojantį nelaimėlį, bei kita informacija. Tame tarpe - nurodomas ir skaičius asmenų, kurie gali būti nelaimę patyrusiame laive. Prisipažinsiu, čia šiek tiek pagudravau. Lohatronasužtaikad ir Mea Culpa. SCORPIO yra tik šešios miegamos vietos, tai teoriškai gaunasi, kad kol šeši įgulos nariai dirba, šeši ilsisi. Tai ir nurodžiau toms duomenų bazėms, kad laive gali būti 12 žmonių, nors realiai būtų užtekę nurodyti ne daugiau kaip šešis. Nes didesnės kompanijos savo laiveliu į jūrą plukdyti niekada ir nesiruošiu. Tuo labiau, kad ir gelbėjimo plaustas pas mane tik keturvietis, nes mes plaukiojam dažniausiai tryse, jeigu ką, arba dar mažiau... Dvylika gal plukdysiu tik iš bėdos, jei kokia Kaliningrado atominė į orą išlėks ir reiks nuo radijacijos bėgti, bet tada laivo žurnale man pasirašysit, kad pažadėjot neskęsti...

Tai va, tą šventą melą dėl 12 galvų ant mažo laivo paaiškinu tuo, kad savo praeitam gyvenime šiek tiek buvau su aviacija susijęs. Kaip sakoma, T-prasme, kažkokia specifinė baimė išsivystė. Sraigtasparniai daug geria. Jeigu ilgiau tenka to mažo plaustelio didelėje jūroje paieškoti, tam laumžirgiui gali pritrūkti kuro, kad virš galvos kybodamas nelaimėlius nuo plausto , ar skęstančio laivo nukilnotų ir saugiai į krantą nuvežtų. Pilotas visada gerai žino, kada jam gelbėjimo darbus užraukti, kad užtektų kuro namo parskristi. Todėl, nurodęs didesnę kompaniją, nei kada nors ant SCORPIO galėtų būti, naiviai tikiuosi, kad ir sraigtasparnį didesnį jie man atsiųs, o gal net du. Na, bet jeigu ne - tai ne... Užteks ir vieno, gal net labai mažo. Nes mes neišdidūs.

Okay, grįžtam prie reikalo... Dar tik planuoju šiemet tą EPIRB'ą įsigyti, jau shopping'ą pradėjau, ir ką aš rinkoje matau? Daugybę alternatyvų tam EPIRB'ui matau.
Bet jau laikas - dabar - apie viską iš eilės.

Radijo švyturys EPIRB SeaSafe E100G su GPS funkcija. Kaina - apie Lt1800,- Su palydovu kalbasi 406 MHz dažniu, o kai atskris gelbėtojai - su jais šitas žaislas kalbėsis 121.5 MHz dažniu. Net 96 valandos signalo transliavimo! Per tiek laiko aš net kantriausiems palydovams nusibosiu. Integruotas GPS imtuvas padės labai greitai nustatyti nelaimės vietą kelių metrų tikslumu - t.y. paieškos laikas bus ženkliai trumpesnis, mažiau kuro laumžirgis sugers, daugiau laiko turės žaisti su manim. Gera antena ir prietaisas vandens paviršiuje laikosi pats būtinoje ryšiui padėtyje. Rinkoje tų įvairiausių EPIRB didelis pasirinkimas, tačiau būtent šitas prietaisas mane nupirko tuo, kad vartotojas gali pats pasikeisti baterijas, kurių galiojimo laikas yra penki metai. Kitus prietaisus tenka siųsti gamintojui, kad šis baterijas pakeistų, ir tai gali sukainuoti kelis šimtus Europos rublių.

O gal man užtektų asmeninio švyturėlio - PLB (Personal Locator Beacon)? Pažįstamas buriavimo sensėjus tokį iš JAV parsisiuntė dar prieš kelis metus, bet, pamenu, burnojo, kad jo duomenis mūsų radijo dažnių tarnyba atsisakė registruoti. Atseit, kažkoks nelabai tikras. Bet kada tas buvo - dabar gal jau apsiprato su naujove ir užregistruotų. Toks žaislas, galintis išgelbėti jūsų gyvybę, daro viską tą pat, ką ir laivo EPIRB'as - kalbasi su palydovais 406 MHz, siunčia signalą gelbėtojų laivui ar lėktuvui 121.5MHz, yra modeliai su integruotu GPS - o kainuoja tik apie Lt560,- Jis mažesnis ir patogesnis už EPIRB. Tai kam mokėti brangiau? Bėda tame PLB mažume - dėl mažos baterijos jis signalą transliuos tik apie 24 val., kas tokio paieškos prietaiso naudojimui jūroje yra per mažai. PLB prietaisai buvo sukurti naudojimui krante ir visokių ekstremalų tarpe paplito žaibu. Tas populiarumas tapo ir šios sistemos problema - melagingų aktyvavimų su pagalbos signalo siuntimu kasdien yra tiek daug, kad gelbėjimo tarnybos nelabai žino, ką su tokia situacija daryti. Lyg ir reikėtų į signalą reaguoti, bet tikimybė, kad jis melagingas - per didelė, kad iš karto siųsti gelbėtojų sraigtasparnį, nes tai brangu. Todėl signalas stebimas, po to, jeigu prietaisas ir vartotojas registruoti, tikslinama informacija kranto ryšio priemonėmis, ir tik po to sprendžiama, kaip čia reaguoti. Visa tai užtrunka, ir jei toks signalas nutrūksta, yra didelė tikimybė, kad jis bus tik užregistruotas, bet pagal jį jokių realių gelbėjimo veiksmų imtasi nebus. Taigi žinoma ir aišku 1000% - kad nutrūks tas signalas iš jūros - kai tiksliai žinai, kad turi tik 24val. transliavimo laiko (arba dar mažiau, jeigu baterija jau padrožta), ir esi tolokokai nuo laivybos kelių - juk pats tą signalą pradėsi dozuoti, prietaisą tai įjungdamas, tai išjungdamas... Ir tik spėlioti galėsi, ar spėjo tave tie palydovai susirasti, ar teisingai tu savo žaislu į dangų baksnojai, ar ne. Žodžiu, klausimų man su tuo PLB patikimumu daugiau, nei atsakymų. Todėl ačiū kad turit, bet gal nepirksiu.

Gal palydovinis telefonas? Iridium Extreme - turi nelaimės signalo siuntimo funkciją, veikia visame pasaulyje ir nebijo vandens, nors plaukti nemoka, t.y. eina pas žuvį. Integruotas GPS, balso ryšys su bet kokiu telefonų tinklu iš bet kur. SMS, internetas ir el.paštas. Galimybės vilioja, bet kad kaina apie Eur1000,- , blemba, plius teks pirkti ryšio planus. Vasara pas mumi trumpa, bet kas mėnesį turėsi suploti apie Lt120,- fiksuotai už abonentą, plius už kiekvieną ryšio minutę dar įvarysi beveik po 3 litus. Brangokoka, bet buriuotojai sako, kad avarinio ryšio niekada nebūna per daug. Kaip bevartyk - bet palydovinis telefonas nėra labiausiai tinkantis naudojimui jūroje, ypač smarkaus štormo sąlygomis. Jis veiks puikiai, kai geru oru, arba stovėdamas užsienio marinoje, norėsi pradžiuginti šeimą, kad tau viskas gerai. Bet jei vartaliojiesi nuo šono ant šono bangų vartomam plaustelyje - palydovinis telefonas tau gali ir nepadėti. Jam reikia stabilios padėties, kad antena su palydovų tinklu susišauktų. Vėlgi - ar visada turėsi to telefono bateriją pilnai įkrautą, o gal tuo metu, kai tau jo per štormą prireiks, pagausi tik operatoriaus pranešimą, kad tavo sąskaita nebuvo laiku papildyta...

Tai gal YellowBrick - toks papigintas palydovinis telefonas varguoliams su mažiau funkcijų. Balsu pačiauškėti su juo negali, bet žinutes siųsti ir maršrutą sekti jis moka. Kainuoja jis praktiškai tiek pat, kaip normalus EPIRB su integruotu GPS, bet papildomai teks susimokėti už abonementą apie Lt32 per mėnesį ir už kiekvieną gautą bei išsiųstą žinutę dar po maždaug pusę lito. Kainos nekanda. Pavojaus signalo žinutes galima suprogramuoti iš anksto ir įvestu gelbėjimo tarnybos numeriu paleisti vienu mygtuko spustelėjimu. Bet kokius tekstinius pranešimus per Bluetooth'ą galima surinkti telefonu ar planšetiniu kompu, ir jūsų snukiaknygė bus nuolat atnaujinta iš bet kur vandenyne. Tarkim, kasdien siunčiate po žinutę - tai vienu pakrovimu baterija laikys ištisus metus! Vandens nebijo, bet eina pas žuvį. Yellobrick'ai sparčiai plinta buriavime, bet pagrinde sportininkų regatose, kaip maršruto sekimo (tracking) prietaisas. Taigi visdėlto tačiau - ši plyta geltona man - labiau peidžeris komunikavimui žinutėmis, o ne jūrai skirtas pagalbos signalo švyturys.

Taigi - koks mūsų kelias, arba kokio dar žaislo mums jachtoj reikia? Kranto žmogui, kad kelnių garantuotai nepamestų, reikia petnešų ir diržo. Buriuotojui, kad bėdos atveju pagalbą prisišaukti, vien kelnių neužteks - dar reikia EPIRB ir radijo stočių.

Kol dar esi laive, net skęstančiam, stacionaria radijo stotim maksimaliu galingumu skelbsi savo May Day pranešimą visiems laivams, esantiems tame regione. Palikdamas laivą ir persikeldamas į plaustelį, pasiimsi nešiojamą stotelę su pilnai pakrautais elementais. Jos ryšio atstumas nėra didelis, bet ji labai pravers, kai su atvykusiais gelbėtojais derinsi kas ir kaip bus daroma, kad tavo kūnelį iš sūrymo ištraukt. Jei su racija nieko prisišaukti nepavyko - tada jau gali ir EPIRB'ą įsijungti - jis savo darbą tikrai padarys.

Tai va, tokios 3N.

Pernai buriavom ilgai - laivus ant kranto kėlėm tik lapkritį.
Šiemet - jau balandžio vidurys tuoj, o žiema į penktą mėnesį vis dar įvirtus, ir net neaišku, kada galėsim laivus sezonui paruošti. Uostas ir laivai ledais apšalę, sniegas jei popiet nutirpsta - tai iš ryto vėl viskas balta.

Kiekvieną pavasarį laivo ruošimas - tai ritualas. Uostelyje visai smagus šurmulys prasideda. Susitinki su šalia stovinčių laivų kaimynais, viena kita alaus skarbutė čia ištuštėja, naujienom pasidalini, kaip kas peržiemojo, kokius darbus laivo ruošoj esi numatęs, ką per vasarą suplaukti pasiplanavęs. Pasikalbi - ir vėl prie laivo - skusti, dažyti, šlifuoti, valyti ir poliruoti.
Praėjusios savaitės šeštadienis Klaipėdoje visai smagus pasirodė - bent jau nesnigo ir saulė pašildė, oras kažkoks minkštesnis atrodė. Sakau, jau laikas, jau dugną dažysim, laivelį SCORPIO nuleidimui ant vandens ruošim. Laivo dugnas sezonui turi būti gerai paruoštas - smulkiu švitriniu popieriumi sušiauštas ir specialiais dažais su antifulingu (kažkoks tručas, kuris neleidžia dugnui kriauklėm ir maurais apželti) nudažytas.
Spėjimą dėl pavasarinių darbų patvirtino ir vos ne transporto kamščiai kelyje nuo Girulių iki Melnragės - tauta važiuoja iš miesto bokštų į pajūrį - po pietų cepelinus virškint. Gamtoje pilna ženklų, nes viskas susiję. Saulė, kamščiai, cepelinai...
Tautosakoj irgi viskas susiję - čia pilna varnų ant žemės, gandrų, kurie vėlai, rasos, kuri anksti, ir panašios velniavos.
Buriuotojų liaudies tautosakoj taip pat pilna ženklų ir sąsajų, dažnai išreiškiamų rimuota forma, nes taip įsiminti lengviau. Jeigu tiksliau - visa buriuotojų liaudies tautosaka pas mus parkeliauja iš labiausiai buriuojančios tautos - britų.

Kad ir CADET taisyklė, kuri irgi jau yra buriuotojų liaudies tautosaka: Compass, Add East = True. Mūsiškai tai būtų taip: Prie kompasinio kurso pridėk į Rytus deklinaciją, (kurią rasi ant jūrlapio ir perskaičiuosi šiai dienai), ir gausi tikrąjį kursą, kuriuo plaukia tavo laivas. Lengva atsimint. Deklinacija - tai tokia abrakadabra, kuri yra kampas laipsniais, kaip skirtumas tarp Žemės magnetinės Šiaurės, kurią rodo mūsų kompasai, ir tikrosios mūsų gaublio Šiaurės, kuri nupiešta ant jūrlapio ir visada dėl magnetinių laukų nuokrypos būna pasislinkus kiek į šoną nuo magnetinės Šiaurės.

OK, pereinam į lengvesnį žanrą.
Anglai sako:
Red sky at night - sailor's delight
Red skies in morning - sailors take warning

Lietuvių tautosaka tikslaus vertimo šitokiam kalambūrui neturi. Buriuotojų liaudies tautosakai galiu pasiūlyti tokį rimuotą vertimą:
Leidžias miegoti Saulė raudona - jūreiviui gyventi malonu
Keliasi Saulė raudonais naktiniais - buriuotojas puošiasi šturme, auliniais

Atsimenat - viskas susiję. Jei saulė iš vakaro leidžias į raudoną miglą - vadinasi, labiausiai tikėtina, kad ryte bus geras oras. Orų sistemos mūsų platumose dažniausiai keliauja iš Vakarų į Rytus. Raudona migla Vakaruose - tai aukšto slėgio frontas, kuris žemyn nustumia visokias atmosferoje sklandančias dulkes. Tos dulkės ir suformuoja tą raudoną miglą apie besileidžiančią saulę. Aukštas slėgis Vakaruose - tai gero oro ženklas kitai dienai, todėl ir jūreiviui gyventi malonu. Nes mes, buriuotojai, net labai su oru susiję.

Raudoni Saulės naktiniai, su kuriais ji ryte iš patalų rangosi - tai daug drėgmės orų sistemoje, kuri jau persiritusi virš mūsų, nukeliavo į Rytus. Tie naktiniai - tai labai ryškus raudonas fonas, su besiformuojančiais debesimis Rytų horizonte - tiesiog degančios žaros. Todėl labai tikėtina, kad vietoje praėjusios sistemos iš Vakarų užslinks žemo slėgio zona, su drėgnu ciklonu, ir mums teks ryškiomis šturmėm puoštis, bei rimtesniam plaukimui su daug vėjo ruoštis.

When sea-gulls fly to land - a storm is at hand.
Kai žuvėdros ant stogų - jūroj tau bus nesmagu

Čia viskas aišku - jūros paukščiai žino, kada jie nenori ten būti, ir kodėl...

Pabaigai - vien lietuviškas, nes anglai tokių klimato ekstrymų, kaip mūsų šiemetė žiema, net nesapnavo:

Ratų padangos žieminės - laivas miega ant krantinės
Saulė džiaugiasi kaip vaikas - laivo dugną ruošti laikas

Mūza aplankė ir šitaip pasakė, kad be reikalo laivo dažus dar prieš savaitę nusipirkau. Viskas ten, prie laivo, ledais dar apšalę, ir teks su dažymo darbais man palaukti, kol vidutinė paros temperatūra nebus +5 ir daugiau. Va šitaip mašinos ratai su laivo dugnu susiję.

Taigi viskas susiję...

Visi norim būti laimingi, bet mums labai skirtingai sekasi tokiais tapti. Taip ir turi būti - juk ir esame visi skirtingi.
Normalių, t.y. kranto žmonių akyse buriuotojai turi tokį kiek romantišką, kažkokio labiau laimingo, labiau sėkmingo žmogaus įvaizdį. Suprantama - jie mus mato nuo kranto, o baltaburė jachta, guviai skriejanti saulės nutviekstu jūros horizontu - vaizdas visada gražus ir romantiškas, ir ta teigiama emocija automatiškai pritaikoma ir ta jachta plaukiantiems žmonėms. O gal tie žmonės jachtoje tuo metu su puta ant lūpos koliojasi tarpusavy dėl nelaiku atleistos virvės, ar jūrligės pakirsti vemia už borto, ir nei labai romantiškais, nei labai laimingais tikrai nesijaučia... Tačiau tas, ant kranto smėlio stovintis ir ilgesingai žvilgsniu jachtą ganantis, dažniausiai pagalvoja - "ech, kad man taip..."

Pati buriuotojų visuomenė yra labai nevienalytė, pvz., buriuotojas sportininkas visiškai kitaip buriavimą suvokia, nei kruizeris. Apibendrinant buriuotojus-kruizerius, kaip buriuojančios žmonijos dalį, galima įvardinti tokius dalykus:
1. Kruizeris dažniausiai save suvokia kaip laisvą ir laimingą individą.
2. Jis tobulumą sugeba matyti paprastume.
3. Dažniausiai jis yra didesnes už vidutines pajamas turintis asmuo.
4. Mėgsta ir moka tvarkytis laive, t.y. prižiūrėti bei remontuoti dalykus pats.
5. Dažniausiai yra baltasis ir vidutinio, ar vyresnio amžiaus.

Atkreipkit dėmesį - čia patys kruizeriai (ok, amerikonai, ne europiečiai - iš čia ir tie rasiniai skirtumai) apie save taip. Kiekvieną iš šių teiginių galima būtų visai įdomiai išplėsti ir panagrinėti atskirai. Mane šiuo metu domina tik tas pirmas punktas - kodėl buriuotojai patys save laiko laimingais, ir kodėl kranto visuomenė be jokių ginčų su tuo sutinka.
Jei niekas nesiginčija - vadinasi, taip ir yra.
Ar tikrai?

Karlas Gustavas Jungas (1875-1961), XX amžiaus analitinės psichologijos flagmanas, suformulavo Laimingo Gyvenimo sąlygas, kurias įgyvendinus, kiekvieną Homo Sapiens rūšies atstovą turėtų neišvengiamai apimti laimės jausmas:
1. Gera psichinė ir fizinė sveikata.
2. Geras ryšys su artimu žmogumi.
3. Gebėjimas įžvelgti grožį mene ir gamtoje.
4. Saikingas gyvenimas ir pasitenkinimą teikiantis darbas.
5. Filosofinė arba religinė pasaulėžiūra, padedanti įveikti nuolat iškylančius sunkumus.

Buriuotojo, kaip ir kiekvieno jūrininko, gyvenimas tikrai ne vien rožėm klotas, taigi tas Jungo sąlygas įgyvendinti ir į rojų žemėje papulti nėra taip jau lengva. Tačiau buriuotojai vistiek sakosi esą laimingi... Gal ir taip, nes buriuotojai, kaip ir kiekvienas kranto žmogus, rūpinasi savo sveikata. Jie brangina santykius su savo žmonėmis, todėl dažnai plaukia kartu... Jie daug skaito, vertina gerą muziką, vos ne kiekvienas fotografuoja ir mato supančios gamtos grožį... Jachta - nedidelis laivas, atsargų gali turėti ribotai, tai ir gyveni joje saikingai - nori to, ar ne... Ir jie tikrai mėgsta buriuoti... Net tie, kurie dievu netiki, Neptūnui įpila ne iš baimės, o labiau dėl pagarbos... Viskas pagal Jungą.

Tačiau yra ir kita tos laimės pusė.
Mes išplaukiame nedideliais laivais toli nuo kranto, ir anksčiau ar vėliau pradeda jaustis izoliuotumo jausmas. Jautiesi atsiskyręs nuo namų, artimųjų, savo buvusios įprastine aplinkos. Aišku, dažniausiai prisitaikome, tik būna tas pereinamasis laikotarpis iš kranto gyvenimo į gyvenimą jūros ritmu. Tačiau nesuvaldytas ir įsigalėjęs izoliuotumas blogina nuotaiką, skatina ilgesį, įtarumą ir praradimo jausmus. Savo ruožtu tokios sunkios emocinės būsenos mažina aktyvumą ir dėmesį, ir nei mūsų psichinės, nei fizinės sveikatos tikrai nestiprina.

Izoliuotumo bjaurusis brolis - vienišumo jausmas. Žmonės yra socialūs gyvūnai (kaip čia neparašius gyvuliai), bendravimas jiems reikalingas kaip oras, ir nuo vienatvės net rimtom ligom susirgti mokam. Todėl ir plaukia kruizeriai per pasaulį dažnai dviejų žmonių - vyro ir žmonos - įgulomis, kiek rečiau ištisom šeimom net su mažamečiais vaikais, arba interneto pagalba prisikviesdami kompanijon ir visai svetimus, tačiau kelionėms širdį turinčius žmones.
Plaukia ir po vieną - bet šiais visagalio interneto laikais, arba palydoviniu telefonu iš bet kur gali tavo žmogų surasti, pasikalbėti, bent kompo ekrane pasimatyti ir jam širdį išlieti. Tiems buriuotojams, kas dar neturit tokio žmogaus - tikrinkit specializuotą buriavimo pažinčių portalą, ir kada nors ką nors sau rasit.

Mažoje erdvėje, kurią tegali pasiūlyti net prabangiausia jachta, turime gana ilgą laiką gyventi kartu su kitais įgulos nariais. Nuolat su tais pat žmonėm bendraudamas, nejučiom išsisemi, pokalbių temos, posakiai ir juokeliai neišvengiamai ima kartotis. Krante į tai net dėmesio neatkreiptum, o jachtoje tai gali sukelti netgi konfliktus. Esu ir pats ant tokio grėblio pakliuvęs - vos kas nors laive pasakydavo, kad yra šalta - nesusimąstydamas žvaliai išpoškindavau - "Koks čia šaltis, jei nesninga!". Na jau taip sąmojinga man tai atrodė - juk plaukiojam tai vasarą, kai jokiu sniegu net kvepėti negalėtų... Gerai, kad žmona kažkada kartu plaukiant toli gražu ne švelniai, bet paprotino ir pagalvoti privertė, kaip tokia laive nuolat kartojama nesąmonė visus kitus užknisti gali...
Kai renkiesi su kuo plaukti - įvertink, ar tam žmogui sugebėsi atvirai, bet neįžeisdamas pasakyti, kas jo elgesyje, išvaizdoje ar kalboje tau nepatinka. Arba - ar pats sugebėsi tinkamai priimti, kai tau kitas pasakys. Čia juk tas žodis, kuris santykius gydo - ne tas, kuris žeidžia.

Privatumo jachtose nedaug, ir ne visi vienodai sugebame su tuo susitvarkyti. Kyla emocinė įtampa, galimi didesni, ar mažesni konfliktai bei nesutarimai įgulos narių tarpe. Kai jaučiamės nuolat stebimi - tas vargina. Kai nėra pakankamai atskirų kajučių - kartais gelbsti net paprasta užuolaida, atribojanti gultą nuo bendros erdvės laive. Kai net atskiro gulto neturi, nes jį reikia su kitu įgulos nariu dalintis - kiekvienas įgulos narys galėtų turėti vien savo daiktams skirtą užkaborį laive, kur niekas kitas nosies nekištų. Taip bent dalelę savo privatumo pavyksta sau išlaikyti.

Ir galiausiai - nuolatinis mūsų palydovas - ponas jo didenybė stresas. Dalis kiekvieno škiperio smegenų nuolat zvimbia nuo minčių a-la "o kas dabar gali sugesti" ir "kas dar blogo gali nutikti". Kiekvienas laivas - techniškai sudėtinga įrengimų sistema, kuri nuolat dėvisi, reikalauja remonto, priežiūros ir nenutrūkstamo dėmesio. Pridėk oro sąlygas, kurios gali labai staigiai pablogėti. Pridėk kitus vandens kelių eismo dalyvius, kurie gali ant tavęs užplaukti. Pridėk rūpestį dėl savo ir įgulos narių saugumo, sveikatos beigi gyvybės. Matai - jau turi masę dalykų, kuriais tau reikia pasirūpint čia ir dabar. Ir niekas kitas už tave to nepadarys.
Streso tolerancija ima atsirasti kartu su patirtimi. Atrodytų, keista - kuo dažniau plauksi - tuo labiau rizikuosi, tuo dažniau stresą patirsi. Tačiau kuo dažniau plauksi - tuo didesnis tavo ir įgulos patirties visokiose situacijose bagažas, gerėja kvalifikacija, ir tuo lengviau savo baimes ir stresą valdyti. Galiausiai išmoksi stresą transformuoti į visai neblogą dalyką - stresinėje situacijoje mąstymas darysis tik aiškesnis, veikla kryptinga ir tiksli. Visame kame galima rasti ir teigiamą pusę...

Kranto žmogui visi aukščiau išvardinti dalykai tikru pragaru gali pasirodyt. Ir visi jie realiai yra toje baltaburėje jachtoje, guviai skriejančioje saulės nutviekstu horizontu. Tai kodėl tie buriuotojai save kažkokiais laimingais laiko, kur ta jų laimė?

Mūsų laimė ten pat, kur ir visų - ji kažkur pusiaukelėj tarp rojaus ir pragaro...

p.s.
Neseniai vėl pažiūrėjau tikrai vertą filmą "1492. Rojaus užkariavimas" - ten Kolumbas, tas jūrininkas iki kaulų smegenų, tokio nustebusio mesje Depardje veidu visai įdomiai pasakė:
"Rojus ir pragaras gali būti ir žemėj. Tai mes juos nešiojam savy, kur tik beeitume."