A Travellerspoint blog

Lithuania

Apie tai, kad ten jau vėl gražu

Senasis Pilies uostas - vėl gražiausia Klaipėdos vieta.
large_P4210062.jpg

Šiemet ji atsibunda lėtai - balandžio pabaiga jau, o dar tik viena kita jachta vandeny. Visos kitos - į jokias baltabures dar nepanašios, miega sau ant kranto, dauguma dar žieminėm antklodėm užklotos.
large_P4210063.jpg
large_P4210065.jpg

Sekmadienį, sako, švęsk... todėl vakar uoste dirbo tik užkietėję bedieviai, visi kiti jachtų šeimininkai dorieji katalikai, tikriausiai, bažnyčioje mišias klausė.
Vilius, uostelio kapitonas, aną dieną sakė, kad šią savaitę jachtinio judesio jau bus, daug laivų bus ant vandens padėta. Tikiuosi, kranas prie SCORPIO galės privažiuoti taip pat. Vadinasi, šį savaitgalį jau plauksim.
large_P4210066.jpg
large_P4210070.jpg

Laivelio dugną dar prieš savaitę paruošiau, o vakar bortus nupoliravau tiek, kad tie kaip veidrodis uosto vaizdus parodė. Ne vien dėl grožio tas poliravimas jachtai reikalingas. Jachtos korpuso kieta dažų danga - gelkoutas - laikui bėgant dėvisi ir pasibraižo, ir tie mikroskopiniai įbrėžimai ima nuo vandens visokias taršalus ir nuosėdas pritraukti. Mūsų marių vanduo, lyginant su Štetino mariomis ir Riugeno salyno vandenim - dar palyginti skaidrus. Ten, pas vokiečius, ypač ties Penemiunde, vanduo buvo toks durpingai rudas, kad net laivo bortus šviesiai rudu atspalviu padažė. Tą atspalvį ir reikėjo šiemet su chemija išplauti, ir, kad vėl bortai visokio brudo mažiau trauktų, teko daug poliruoti. Poliravimo pasta - tokia švelniai šiek tiek abrazyvinė košė, ji padeda tuos mikroįbrėžimus pašalinti, ir po tokios grožio procedūros laivo korpusas tampa atsparesnis užteršimui.
Nelygis būtų šią vasarą į švedus geltonais bortais atplaukti.

Posted by gramas 23:43 Archived in Lithuania Comments (4)

Apie tai, kaip (3N) Neprasinešęs Neturėtum Nuskęsti

large_ECA648FE2219AC6817E56494C1EE7603.jpg
Kalba bus apie nuobodžius techninius dalykus, kurie gali praversti, jei bėda jūroje nutiktų, ir labai užsinorėtų pasauliui SOS su visais MayDay išrėkti.

Filmuose apie jūrą esam visi matę, kaip šturmanas sekstantu ieško saulės, matuoja kampus, ir pagal specialias lenteles skaičiuoja laivo poziciją ant gaublio. Jūrinė navigacija - ištisas mokslas, sudedamoji jūreivystės dalis, ir ją įvaldę, galime nepaklysti ir reikiamą uostą surasti. Įsivaizduokit, kokį perversmą laivyboje sukėlė palydovinių GPS sistemų atsiradimas laivuose. Tai buvo žingsnis nuo skaičiavimo pagaliukų, jei tamsta žinot, kas tai yra - iki kalkuliatoriaus, kaip appso tamstos iPade. Protingas prietaisas kalbasi su orbitoje apie Žemę skriejančiais palydovais, ir bet kuriuo momentu mums parodo, kur esame, kursą kuriuo plaukiame, kokiu greičiu keliaujame, bei kada galime tikėtis savo kelionės tikslą pasiekti.
Lygiai taip ir su avarinio ryšio sistemomis - toks pats perversmas nutiko. Anksčiau, laivui skęstant, radijo stoties operatorius transliuodavo SOS pranešimą tol, kol vanduo burną užsemdavo - nurodydamas laivo pavadinimą, poziciją, nelaimės pobūdį, įgulos narių skaičių. Kartais tas jų sielas ir išgelbėdavo, jei nelaimės signalą kas išgirsdavo.

Aštuoniasdešimtaisiais atsirado palydovinio avarinio ryšio sistemos - EPIRB radijo švyturiai, kranto stotys ir palydovai kosmose. Laivas turi savo radijo švyturį su iš anksto suprogramuotu nelaimės signalo pranešimu. Ištikus bėdai, įjungi savo EPIRB švyturį pats, arba jis aktyvuojasi automatiškai, ir ima transliuoti tavo pranešimą į kosmosą. Ten esantys palydovai perskaito tavo pranešime kas tu toks esi, paskaičiuoja kur tu randiesi, ir tuos duomenis perduoda į kranto stotis, kurios ir organizuoja jūsų brangiosios ypatos gelbėjimo darbus.
large_EPIRB.jpg

Prieš keletą metų kažkieno galvoje nušvito superinė idėja apie tai, kaip kuokeliniu piesteliniu metodu sukryžminti tuos EPIRB'us su GPS - ir dabar šiuolaikinis pagalbos švyturys gali kalbėtis ne tik su COSPAS-SARSAT gelbėjimo sistemos palydovais, bet ir su GPS palydovų sistema - todėl labai tiksliai gali gelbėtojams nurodyti vietą jūsų organizmo, plūduriuojančio Pasauliniame Vandenyne.

Visi buriuotojai, kurie norime būti šitaip iš kosmoso surasti ir išgelbėti, registruojamės radijo dažnio vartotojais www.rrt.lt ir tie geri žmonės už protingą mokestį mūsų laivų duomenis įtraukia į specialias tarptautines duomenų bazes, kuriomis naudojasi gelbėjimo tarnybos visame pasaulyje. Į tas bazes įtraukiami laivo duomenys, radijo šaukinys, MMSI numeris (čia kaip žmogaus asmens kodas), kontaktai asmens krante, kuriam gelbėtojai gali paskambinti ir pasitikslinti informaciją apie jus, tą plūduriuojantį nelaimėlį, bei kita informacija. Tame tarpe - nurodomas ir skaičius asmenų, kurie gali būti nelaimę patyrusiame laive. Prisipažinsiu, čia šiek tiek pagudravau. Lohatronasužtaikad ir Mea Culpa. SCORPIO yra tik šešios miegamos vietos, tai teoriškai gaunasi, kad kol šeši įgulos nariai dirba, šeši ilsisi. Tai ir nurodžiau toms duomenų bazėms, kad laive gali būti 12 žmonių, nors realiai būtų užtekę nurodyti ne daugiau kaip šešis. Nes didesnės kompanijos savo laiveliu į jūrą plukdyti niekada ir nesiruošiu. Tuo labiau, kad ir gelbėjimo plaustas pas mane tik keturvietis, nes mes plaukiojam dažniausiai tryse, jeigu ką, arba dar mažiau... Dvylika gal plukdysiu tik iš bėdos, jei kokia Kaliningrado atominė į orą išlėks ir reiks nuo radijacijos bėgti, bet tada laivo žurnale man pasirašysit, kad pažadėjot neskęsti...

Tai va, tą šventą melą dėl 12 galvų ant mažo laivo paaiškinu tuo, kad savo praeitam gyvenime šiek tiek buvau su aviacija susijęs. Kaip sakoma, T-prasme, kažkokia specifinė baimė išsivystė. Sraigtasparniai daug geria. Jeigu ilgiau tenka to mažo plaustelio didelėje jūroje paieškoti, tam laumžirgiui gali pritrūkti kuro, kad virš galvos kybodamas nelaimėlius nuo plausto , ar skęstančio laivo nukilnotų ir saugiai į krantą nuvežtų. Pilotas visada gerai žino, kada jam gelbėjimo darbus užraukti, kad užtektų kuro namo parskristi. Todėl, nurodęs didesnę kompaniją, nei kada nors ant SCORPIO galėtų būti, naiviai tikiuosi, kad ir sraigtasparnį didesnį jie man atsiųs, o gal net du. Na, bet jeigu ne - tai ne... Užteks ir vieno, gal net labai mažo. Nes mes neišdidūs.

Okay, grįžtam prie reikalo... Dar tik planuoju šiemet tą EPIRB'ą įsigyti, jau shopping'ą pradėjau, ir ką aš rinkoje matau? Daugybę alternatyvų tam EPIRB'ui matau.
Bet jau laikas - dabar - apie viską iš eilės.

Radijo švyturys EPIRB SeaSafe E100G su GPS funkcija. Kaina - apie Lt1800,- Su palydovu kalbasi 406 MHz dažniu, o kai atskris gelbėtojai - su jais šitas žaislas kalbėsis 121.5 MHz dažniu. Net 96 valandos signalo transliavimo! Per tiek laiko aš net kantriausiems palydovams nusibosiu. Integruotas GPS imtuvas padės labai greitai nustatyti nelaimės vietą kelių metrų tikslumu - t.y. paieškos laikas bus ženkliai trumpesnis, mažiau kuro laumžirgis sugers, daugiau laiko turės žaisti su manim. Gera antena ir prietaisas vandens paviršiuje laikosi pats būtinoje ryšiui padėtyje. Rinkoje tų įvairiausių EPIRB didelis pasirinkimas, tačiau būtent šitas prietaisas mane nupirko tuo, kad vartotojas gali pats pasikeisti baterijas, kurių galiojimo laikas yra penki metai. Kitus prietaisus tenka siųsti gamintojui, kad šis baterijas pakeistų, ir tai gali sukainuoti kelis šimtus Europos rublių.

O gal man užtektų asmeninio švyturėlio - PLB (Personal Locator Beacon)? Pažįstamas buriavimo sensėjus tokį iš JAV parsisiuntė dar prieš kelis metus, bet, pamenu, burnojo, kad jo duomenis mūsų radijo dažnių tarnyba atsisakė registruoti. Atseit, kažkoks nelabai tikras. Bet kada tas buvo - dabar gal jau apsiprato su naujove ir užregistruotų. Toks žaislas, galintis išgelbėti jūsų gyvybę, daro viską tą pat, ką ir laivo EPIRB'as - kalbasi su palydovais 406 MHz, siunčia signalą gelbėtojų laivui ar lėktuvui 121.5MHz, yra modeliai su integruotu GPS - o kainuoja tik apie Lt560,- Jis mažesnis ir patogesnis už EPIRB. Tai kam mokėti brangiau? Bėda tame PLB mažume - dėl mažos baterijos jis signalą transliuos tik apie 24 val., kas tokio paieškos prietaiso naudojimui jūroje yra per mažai. PLB prietaisai buvo sukurti naudojimui krante ir visokių ekstremalų tarpe paplito žaibu. Tas populiarumas tapo ir šios sistemos problema - melagingų aktyvavimų su pagalbos signalo siuntimu kasdien yra tiek daug, kad gelbėjimo tarnybos nelabai žino, ką su tokia situacija daryti. Lyg ir reikėtų į signalą reaguoti, bet tikimybė, kad jis melagingas - per didelė, kad iš karto siųsti gelbėtojų sraigtasparnį, nes tai brangu. Todėl signalas stebimas, po to, jeigu prietaisas ir vartotojas registruoti, tikslinama informacija kranto ryšio priemonėmis, ir tik po to sprendžiama, kaip čia reaguoti. Visa tai užtrunka, ir jei toks signalas nutrūksta, yra didelė tikimybė, kad jis bus tik užregistruotas, bet pagal jį jokių realių gelbėjimo veiksmų imtasi nebus. Taigi žinoma ir aišku 1000% - kad nutrūks tas signalas iš jūros - kai tiksliai žinai, kad turi tik 24val. transliavimo laiko (arba dar mažiau, jeigu baterija jau padrožta), ir esi tolokokai nuo laivybos kelių - juk pats tą signalą pradėsi dozuoti, prietaisą tai įjungdamas, tai išjungdamas... Ir tik spėlioti galėsi, ar spėjo tave tie palydovai susirasti, ar teisingai tu savo žaislu į dangų baksnojai, ar ne. Žodžiu, klausimų man su tuo PLB patikimumu daugiau, nei atsakymų. Todėl ačiū kad turit, bet gal nepirksiu.
Iridium-9575-Extreme-full.jpg
Gal palydovinis telefonas? Iridium Extreme - turi nelaimės signalo siuntimo funkciją, veikia visame pasaulyje ir nebijo vandens, nors plaukti nemoka, t.y. eina pas žuvį. Integruotas GPS, balso ryšys su bet kokiu telefonų tinklu iš bet kur. SMS, internetas ir el.paštas. Galimybės vilioja, bet kad kaina apie Eur1000,- , blemba, plius teks pirkti ryšio planus. Vasara pas mumi trumpa, bet kas mėnesį turėsi suploti apie Lt120,- fiksuotai už abonentą, plius už kiekvieną ryšio minutę dar įvarysi beveik po 3 litus. Brangokoka, bet buriuotojai sako, kad avarinio ryšio niekada nebūna per daug. Kaip bevartyk - bet palydovinis telefonas nėra labiausiai tinkantis naudojimui jūroje, ypač smarkaus štormo sąlygomis. Jis veiks puikiai, kai geru oru, arba stovėdamas užsienio marinoje, norėsi pradžiuginti šeimą, kad tau viskas gerai. Bet jei vartaliojiesi nuo šono ant šono bangų vartomam plaustelyje - palydovinis telefonas tau gali ir nepadėti. Jam reikia stabilios padėties, kad antena su palydovų tinklu susišauktų. Vėlgi - ar visada turėsi to telefono bateriją pilnai įkrautą, o gal tuo metu, kai tau jo per štormą prireiks, pagausi tik operatoriaus pranešimą, kad tavo sąskaita nebuvo laiku papildyta...
lowres_unit_on_rail_550.jpg
Tai gal YellowBrick - toks papigintas palydovinis telefonas varguoliams su mažiau funkcijų. Balsu pačiauškėti su juo negali, bet žinutes siųsti ir maršrutą sekti jis moka. Kainuoja jis praktiškai tiek pat, kaip normalus EPIRB su integruotu GPS, bet papildomai teks susimokėti už abonementą apie Lt32 per mėnesį ir už kiekvieną gautą bei išsiųstą žinutę dar po maždaug pusę lito. Kainos nekanda. Pavojaus signalo žinutes galima suprogramuoti iš anksto ir įvestu gelbėjimo tarnybos numeriu paleisti vienu mygtuko spustelėjimu. Bet kokius tekstinius pranešimus per Bluetooth'ą galima surinkti telefonu ar planšetiniu kompu, ir jūsų snukiaknygė bus nuolat atnaujinta iš bet kur vandenyne. Tarkim, kasdien siunčiate po žinutę - tai vienu pakrovimu baterija laikys ištisus metus! Vandens nebijo, bet eina pas žuvį. Yellobrick'ai sparčiai plinta buriavime, bet pagrinde sportininkų regatose, kaip maršruto sekimo (tracking) prietaisas. Taigi visdėlto tačiau - ši plyta geltona man - labiau peidžeris komunikavimui žinutėmis, o ne jūrai skirtas pagalbos signalo švyturys.

Taigi - koks mūsų kelias, arba kokio dar žaislo mums jachtoj reikia? Kranto žmogui, kad kelnių garantuotai nepamestų, reikia petnešų ir diržo. Buriuotojui, kad bėdos atveju pagalbą prisišaukti, vien kelnių neužteks - dar reikia EPIRB ir radijo stočių.

Kol dar esi laive, net skęstančiam, stacionaria radijo stotim maksimaliu galingumu skelbsi savo May Day pranešimą visiems laivams, esantiems tame regione. Palikdamas laivą ir persikeldamas į plaustelį, pasiimsi nešiojamą stotelę su pilnai pakrautais elementais. Jos ryšio atstumas nėra didelis, bet ji labai pravers, kai su atvykusiais gelbėtojais derinsi kas ir kaip bus daroma, kad tavo kūnelį iš sūrymo ištraukt. Jei su racija nieko prisišaukti nepavyko - tada jau gali ir EPIRB'ą įsijungti - jis savo darbą tikrai padarys.

Tai va, tokios 3N.

Posted by gramas 12:14 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip poetiškai viskas susiję

large_2620474_original.jpg
Pernai buriavom ilgai - laivus ant kranto kėlėm tik lapkritį.
Šiemet - jau balandžio vidurys tuoj, o žiema į penktą mėnesį vis dar įvirtus, ir net neaišku, kada galėsim laivus sezonui paruošti. Uostas ir laivai ledais apšalę, sniegas jei popiet nutirpsta - tai iš ryto vėl viskas balta.

Kiekvieną pavasarį laivo ruošimas - tai ritualas. Uostelyje visai smagus šurmulys prasideda. Susitinki su šalia stovinčių laivų kaimynais, viena kita alaus skarbutė čia ištuštėja, naujienom pasidalini, kaip kas peržiemojo, kokius darbus laivo ruošoj esi numatęs, ką per vasarą suplaukti pasiplanavęs. Pasikalbi - ir vėl prie laivo - skusti, dažyti, šlifuoti, valyti ir poliruoti.
Praėjusios savaitės šeštadienis Klaipėdoje visai smagus pasirodė - bent jau nesnigo ir saulė pašildė, oras kažkoks minkštesnis atrodė. Sakau, jau laikas, jau dugną dažysim, laivelį SCORPIO nuleidimui ant vandens ruošim. Laivo dugnas sezonui turi būti gerai paruoštas - smulkiu švitriniu popieriumi sušiauštas ir specialiais dažais su antifulingu (kažkoks tručas, kuris neleidžia dugnui kriauklėm ir maurais apželti) nudažytas.
Spėjimą dėl pavasarinių darbų patvirtino ir vos ne transporto kamščiai kelyje nuo Girulių iki Melnragės - tauta važiuoja iš miesto bokštų į pajūrį - po pietų cepelinus virškint. Gamtoje pilna ženklų, nes viskas susiję. Saulė, kamščiai, cepelinai...
Tautosakoj irgi viskas susiję - čia pilna varnų ant žemės, gandrų, kurie vėlai, rasos, kuri anksti, ir panašios velniavos.
Buriuotojų liaudies tautosakoj taip pat pilna ženklų ir sąsajų, dažnai išreiškiamų rimuota forma, nes taip įsiminti lengviau. Jeigu tiksliau - visa buriuotojų liaudies tautosaka pas mus parkeliauja iš labiausiai buriuojančios tautos - britų.

Kad ir CADET taisyklė, kuri irgi jau yra buriuotojų liaudies tautosaka: Compass, Add East = True. Mūsiškai tai būtų taip: Prie kompasinio kurso pridėk į Rytus deklinaciją, (kurią rasi ant jūrlapio ir perskaičiuosi šiai dienai), ir gausi tikrąjį kursą, kuriuo plaukia tavo laivas. Lengva atsimint. Deklinacija - tai tokia abrakadabra, kuri yra kampas laipsniais, kaip skirtumas tarp Žemės magnetinės Šiaurės, kurią rodo mūsų kompasai, ir tikrosios mūsų gaublio Šiaurės, kuri nupiešta ant jūrlapio ir visada dėl magnetinių laukų nuokrypos būna pasislinkus kiek į šoną nuo magnetinės Šiaurės.

OK, pereinam į lengvesnį žanrą.
Anglai sako:
Red sky at night - sailor's delight
Red skies in morning - sailors take warning

Lietuvių tautosaka tikslaus vertimo šitokiam kalambūrui neturi. Buriuotojų liaudies tautosakai galiu pasiūlyti tokį rimuotą vertimą:
Leidžias miegoti Saulė raudona - jūreiviui gyventi malonu
Keliasi Saulė raudonais naktiniais - buriuotojas puošiasi šturme, auliniais

Sunrise_on_sea.jpg

Atsimenat - viskas susiję. Jei saulė iš vakaro leidžias į raudoną miglą - vadinasi, labiausiai tikėtina, kad ryte bus geras oras. Orų sistemos mūsų platumose dažniausiai keliauja iš Vakarų į Rytus. Raudona migla Vakaruose - tai aukšto slėgio frontas, kuris žemyn nustumia visokias atmosferoje sklandančias dulkes. Tos dulkės ir suformuoja tą raudoną miglą apie besileidžiančią saulę. Aukštas slėgis Vakaruose - tai gero oro ženklas kitai dienai, todėl ir jūreiviui gyventi malonu. Nes mes, buriuotojai, net labai su oru susiję.

Raudoni Saulės naktiniai, su kuriais ji ryte iš patalų rangosi - tai daug drėgmės orų sistemoje, kuri jau persiritusi virš mūsų, nukeliavo į Rytus. Tie naktiniai - tai labai ryškus raudonas fonas, su besiformuojančiais debesimis Rytų horizonte - tiesiog degančios žaros. Todėl labai tikėtina, kad vietoje praėjusios sistemos iš Vakarų užslinks žemo slėgio zona, su drėgnu ciklonu, ir mums teks ryškiomis šturmėm puoštis, bei rimtesniam plaukimui su daug vėjo ruoštis.

When sea-gulls fly to land - a storm is at hand.
Kai žuvėdros ant stogų - jūroj tau bus nesmagu

Čia viskas aišku - jūros paukščiai žino, kada jie nenori ten būti, ir kodėl...

Pabaigai - vien lietuviškas, nes anglai tokių klimato ekstrymų, kaip mūsų šiemetė žiema, net nesapnavo:

Ratų padangos žieminės - laivas miega ant krantinės
Saulė džiaugiasi kaip vaikas - laivo dugną ruošti laikas

Mūza aplankė ir šitaip pasakė, kad be reikalo laivo dažus dar prieš savaitę nusipirkau. Viskas ten, prie laivo, ledais dar apšalę, ir teks su dažymo darbais man palaukti, kol vidutinė paros temperatūra nebus +5 ir daugiau. Va šitaip mašinos ratai su laivo dugnu susiję.

Taigi viskas susiję...

Posted by gramas 04:20 Archived in Lithuania Tagged sunsets_and_sunrises sky boats buriavimas balsai_galvoje tautosaka jachta Comments (2)

Apie tai, kur mūsų rojus ir pragaras mūsų

gone_sailing_sign.jpg
Visi norim būti laimingi, bet mums labai skirtingai sekasi tokiais tapti. Taip ir turi būti - juk ir esame visi skirtingi.
Normalių, t.y. kranto žmonių akyse buriuotojai turi tokį kiek romantišką, kažkokio labiau laimingo, labiau sėkmingo žmogaus įvaizdį. Suprantama - jie mus mato nuo kranto, o baltaburė jachta, guviai skriejanti saulės nutviekstu jūros horizontu - vaizdas visada gražus ir romantiškas, ir ta teigiama emocija automatiškai pritaikoma ir ta jachta plaukiantiems žmonėms. O gal tie žmonės jachtoje tuo metu su puta ant lūpos koliojasi tarpusavy dėl nelaiku atleistos virvės, ar jūrligės pakirsti vemia už borto, ir nei labai romantiškais, nei labai laimingais tikrai nesijaučia... Tačiau tas, ant kranto smėlio stovintis ir ilgesingai žvilgsniu jachtą ganantis, dažniausiai pagalvoja - "ech, kad man taip..."

Pati buriuotojų visuomenė yra labai nevienalytė, pvz., buriuotojas sportininkas visiškai kitaip buriavimą suvokia, nei kruizeris. Apibendrinant buriuotojus-kruizerius, kaip buriuojančios žmonijos dalį, galima įvardinti tokius dalykus:
1. Kruizeris dažniausiai save suvokia kaip laisvą ir laimingą individą.
2. Jis tobulumą sugeba matyti paprastume.
3. Dažniausiai jis yra didesnes už vidutines pajamas turintis asmuo.
4. Mėgsta ir moka tvarkytis laive, t.y. prižiūrėti bei remontuoti dalykus pats.
5. Dažniausiai yra baltasis ir vidutinio, ar vyresnio amžiaus.

Atkreipkit dėmesį - čia patys kruizeriai (ok, amerikonai, ne europiečiai - iš čia ir tie rasiniai skirtumai) apie save taip. Kiekvieną iš šių teiginių galima būtų visai įdomiai išplėsti ir panagrinėti atskirai. Mane šiuo metu domina tik tas pirmas punktas - kodėl buriuotojai patys save laiko laimingais, ir kodėl kranto visuomenė be jokių ginčų su tuo sutinka.
Jei niekas nesiginčija - vadinasi, taip ir yra.
Ar tikrai?

Karlas Gustavas Jungas (1875-1961), XX amžiaus analitinės psichologijos flagmanas, suformulavo Laimingo Gyvenimo sąlygas, kurias įgyvendinus, kiekvieną Homo Sapiens rūšies atstovą turėtų neišvengiamai apimti laimės jausmas:
1. Gera psichinė ir fizinė sveikata.
2. Geras ryšys su artimu žmogumi.
3. Gebėjimas įžvelgti grožį mene ir gamtoje.
4. Saikingas gyvenimas ir pasitenkinimą teikiantis darbas.
5. Filosofinė arba religinė pasaulėžiūra, padedanti įveikti nuolat iškylančius sunkumus.

Buriuotojo, kaip ir kiekvieno jūrininko, gyvenimas tikrai ne vien rožėm klotas, taigi tas Jungo sąlygas įgyvendinti ir į rojų žemėje papulti nėra taip jau lengva. Tačiau buriuotojai vistiek sakosi esą laimingi... Gal ir taip, nes buriuotojai, kaip ir kiekvienas kranto žmogus, rūpinasi savo sveikata. Jie brangina santykius su savo žmonėmis, todėl dažnai plaukia kartu... Jie daug skaito, vertina gerą muziką, vos ne kiekvienas fotografuoja ir mato supančios gamtos grožį... Jachta - nedidelis laivas, atsargų gali turėti ribotai, tai ir gyveni joje saikingai - nori to, ar ne... Ir jie tikrai mėgsta buriuoti... Net tie, kurie dievu netiki, Neptūnui įpila ne iš baimės, o labiau dėl pagarbos... Viskas pagal Jungą.

Tačiau yra ir kita tos laimės pusė.
Mes išplaukiame nedideliais laivais toli nuo kranto, ir anksčiau ar vėliau pradeda jaustis izoliuotumo jausmas. Jautiesi atsiskyręs nuo namų, artimųjų, savo buvusios įprastine aplinkos. Aišku, dažniausiai prisitaikome, tik būna tas pereinamasis laikotarpis iš kranto gyvenimo į gyvenimą jūros ritmu. Tačiau nesuvaldytas ir įsigalėjęs izoliuotumas blogina nuotaiką, skatina ilgesį, įtarumą ir praradimo jausmus. Savo ruožtu tokios sunkios emocinės būsenos mažina aktyvumą ir dėmesį, ir nei mūsų psichinės, nei fizinės sveikatos tikrai nestiprina.

Izoliuotumo bjaurusis brolis - vienišumo jausmas. Žmonės yra socialūs gyvūnai (kaip čia neparašius gyvuliai), bendravimas jiems reikalingas kaip oras, ir nuo vienatvės net rimtom ligom susirgti mokam. Todėl ir plaukia kruizeriai per pasaulį dažnai dviejų žmonių - vyro ir žmonos - įgulomis, kiek rečiau ištisom šeimom net su mažamečiais vaikais, arba interneto pagalba prisikviesdami kompanijon ir visai svetimus, tačiau kelionėms širdį turinčius žmones.
Plaukia ir po vieną - bet šiais visagalio interneto laikais, arba palydoviniu telefonu iš bet kur gali tavo žmogų surasti, pasikalbėti, bent kompo ekrane pasimatyti ir jam širdį išlieti. Tiems buriuotojams, kas dar neturit tokio žmogaus - tikrinkit specializuotą buriavimo pažinčių portalą, ir kada nors ką nors sau rasit.
158.jpg
Mažoje erdvėje, kurią tegali pasiūlyti net prabangiausia jachta, turime gana ilgą laiką gyventi kartu su kitais įgulos nariais. Nuolat su tais pat žmonėm bendraudamas, nejučiom išsisemi, pokalbių temos, posakiai ir juokeliai neišvengiamai ima kartotis. Krante į tai net dėmesio neatkreiptum, o jachtoje tai gali sukelti netgi konfliktus. Esu ir pats ant tokio grėblio pakliuvęs - vos kas nors laive pasakydavo, kad yra šalta - nesusimąstydamas žvaliai išpoškindavau - "Koks čia šaltis, jei nesninga!". Na jau taip sąmojinga man tai atrodė - juk plaukiojam tai vasarą, kai jokiu sniegu net kvepėti negalėtų... Gerai, kad žmona kažkada kartu plaukiant toli gražu ne švelniai, bet paprotino ir pagalvoti privertė, kaip tokia laive nuolat kartojama nesąmonė visus kitus užknisti gali...
Kai renkiesi su kuo plaukti - įvertink, ar tam žmogui sugebėsi atvirai, bet neįžeisdamas pasakyti, kas jo elgesyje, išvaizdoje ar kalboje tau nepatinka. Arba - ar pats sugebėsi tinkamai priimti, kai tau kitas pasakys. Čia juk tas žodis, kuris santykius gydo - ne tas, kuris žeidžia.

Privatumo jachtose nedaug, ir ne visi vienodai sugebame su tuo susitvarkyti. Kyla emocinė įtampa, galimi didesni, ar mažesni konfliktai bei nesutarimai įgulos narių tarpe. Kai jaučiamės nuolat stebimi - tas vargina. Kai nėra pakankamai atskirų kajučių - kartais gelbsti net paprasta užuolaida, atribojanti gultą nuo bendros erdvės laive. Kai net atskiro gulto neturi, nes jį reikia su kitu įgulos nariu dalintis - kiekvienas įgulos narys galėtų turėti vien savo daiktams skirtą užkaborį laive, kur niekas kitas nosies nekištų. Taip bent dalelę savo privatumo pavyksta sau išlaikyti.

Ir galiausiai - nuolatinis mūsų palydovas - ponas jo didenybė stresas. Dalis kiekvieno škiperio smegenų nuolat zvimbia nuo minčių a-la "o kas dabar gali sugesti" ir "kas dar blogo gali nutikti". Kiekvienas laivas - techniškai sudėtinga įrengimų sistema, kuri nuolat dėvisi, reikalauja remonto, priežiūros ir nenutrūkstamo dėmesio. Pridėk oro sąlygas, kurios gali labai staigiai pablogėti. Pridėk kitus vandens kelių eismo dalyvius, kurie gali ant tavęs užplaukti. Pridėk rūpestį dėl savo ir įgulos narių saugumo, sveikatos beigi gyvybės. Matai - jau turi masę dalykų, kuriais tau reikia pasirūpint čia ir dabar. Ir niekas kitas už tave to nepadarys.
Streso tolerancija ima atsirasti kartu su patirtimi. Atrodytų, keista - kuo dažniau plauksi - tuo labiau rizikuosi, tuo dažniau stresą patirsi. Tačiau kuo dažniau plauksi - tuo didesnis tavo ir įgulos patirties visokiose situacijose bagažas, gerėja kvalifikacija, ir tuo lengviau savo baimes ir stresą valdyti. Galiausiai išmoksi stresą transformuoti į visai neblogą dalyką - stresinėje situacijoje mąstymas darysis tik aiškesnis, veikla kryptinga ir tiksli. Visame kame galima rasti ir teigiamą pusę...

Kranto žmogui visi aukščiau išvardinti dalykai tikru pragaru gali pasirodyt. Ir visi jie realiai yra toje baltaburėje jachtoje, guviai skriejančioje saulės nutviekstu horizontu. Tai kodėl tie buriuotojai save kažkokiais laimingais laiko, kur ta jų laimė?

Mūsų laimė ten pat, kur ir visų - ji kažkur pusiaukelėj tarp rojaus ir pragaro...

p.s.
Neseniai vėl pažiūrėjau tikrai vertą filmą "1492. Rojaus užkariavimas" - ten Kolumbas, tas jūrininkas iki kaulų smegenų, tokio nustebusio mesje Depardje veidu visai įdomiai pasakė:
"Rojus ir pragaras gali būti ir žemėj. Tai mes juos nešiojam savy, kur tik beeitume."

Posted by gramas 06:45 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad reikia tikėti

Pasirodo, mano gyvenimas pilnas paklydimų. Vaikystėje šventai tikėjau, kad Ameriką atrado Kolumbas. 1492m, spalio mėn 12 d atplaukė pas indėnus . Trijų laivų flotilė Santa Maria, Ninja ir Pinta. Kristoforas kelionės metu buvo įsitikinęs, kad verslo reikalais plaukia į Japoniją (tų laikų supratimu - Rytų Indiją), bet likimo vingiai ir to meto žmonijos navigaciniai gebėjimai jį nuvedė į salas, šiuo metu žinomas kaip Bahamai, o ten greta ir Kuba, ir Pietų Amerikos kontinentas. Dar vaikystėje istorija apie žmogų, plaukiantį į Japoniją, bet atplaukusį į Kubą, man atrodė labai pamokoma. Tu negali visko žinoti. Todėl kartais turi tikėti tuo, kas sakoma. Kai nieks nieko nesako, arba tu žinai geriau - tikėk savim. Apie tai kadaise ir pamąstėm Sevilijos katedroj, rymodami prie Kristoforo kapelio akmeninio.
Columbus_ships.jpg

Šitokiam tikėjime ir išaugau į paauglystę, kai į rankas pakliuvo knyga apie Eriką Rudąjį, kurio sūnus Leifas apie 1000-uosius metus ir atrado Ameriką, kurią pavadino Vinlandu. Irgi istorija pamokanti apie obuolį, kuris netoli obels terieda, bet toks artojiškas palyginimas vikingams kažin ar suprantamas būtų. Erikas Rudasis, nelengvo charakterio ir ūmaus būdo subjektas, su šeima ir draugais turėjo bėgti iš Norvegijos į Islandiją, nes nužudė žmogų su gerais ryšiais to meto vikingų karaliaus dvare. Savo ruožtu to rudžio sūnus Leifas Eriksonas, kai paaugo, taip pat turėjo kiek paburiuoti, nes Norvegijoje buvo apsikrikštijęs, ir pas tvirtus stabmeldžius islandus bijojo begrįžti... Ir slėptis jam su savo krkščionybe reikėjo taip, kad niekas nerastų - tai tuo metu vikingams visos žinomos salos ir žemės jam netiko. Plaukti teko kryptimi, kur niekas neieškos, nors tokių gandų apie krantus į vakarus nuo Islandijos ir toliau už Grenlandiją senovės sagose būta. Nelengvas sprendimas tą kryptį rinktis, kai žinai, kad sagos - tai musmirių pakramčiusių ir braškės prilupusių senolių pezėjimai. Taip kad, visada reikia atsargiai rinktis, kuo tikėti, kad paskui nereiktų visokiom nesąmonėm, kaip buriavimas, užsiimti, ir visokias amerikas atradinėti. Dar viena pamokanti istorija.
LeiFericson.jpg

2010m vasarą su Lolita keliavom po Libaną, kur šeimyna iš Beiruto neįtikėtinai svetingai mus priėmė ir su pasididžiavimu savo nuostabią šalį mums parodė. Tą dieną lankėmės Kedruose - dar Anglijos karalienės rūpesčiu sutvarkytoje pro-pro-proseneliškų tūkstantmečių kedrų giraitėje.
IMG_4948.jpg
Ten ir išgirdom apie Romos Imperijos laikais iš Libano kalnų šimtmečiais vežamus kedrus imperijos laivyno statyboms. O iki romėnų - iš šių medžių senovės finikiečiai laivus statydavo, kuriais, tikėtina, net iki Amerikos nuplaukdavę. Atseit, dar iki vikingų, t.y. Kolumbas jau net nebe antras, o tik trečias gaunasi... Pirmi - dabartiniai Libaniečiai. Į ką mes mandagiai atsakėme, kad taip tai taip, užtat Nidos kopos yra didžiausios pasaulyje, o visos lietuvaitės garsėja grožiu ir gintariniais dantim. Kiek pagalvojęs dar pridūriau, kad lietuviai labai darbštūs. Tada jie mandagiai pakeitė temą.

Žodžiu, tais 2010-aisiais mano tikėjimas Amerikos atradimu dar nebuvo susvyravęs. Ogi dar pernai, 2012m, dar tik sutvirtėjo, kai paaiškėjo, kad Kolumbas buvo lietuvis, Jogailos anūkas. Tėvų, atitinkamai ir senelių, nepasirinksi - nėra tas Jogaila pas mus labai populiarus, bet negali sakyti, kad visai svetimas. Kiekvienam kaime - savas durnius, bet jis mūsų durnius. Iš dalies tai paaiškina apie Japoniją ir Kubą... Dėl vikingų viskas irgi tvarkoj, nes kas trečias darbingas lietuvis ir taip Norvegijoj dirba, arba svajoja ten dirbti - taip kad mes, lietuviai, esam tikrai ne paskutiniai žmonės tos Amerikos istorijoj. Kaip tokie labai klaipėdiečiai buvo trumpam ant akmeninės kartuvių formos arkos apie save parašę - Be MŪSŲ nebūtų JŪSŲ. Nebėr to užrašo jau, tai ir nebeaišku kas yra tie "mūsų" ir kas tie jųjų "jūsų". Zapos paminklą amerikonams tai vilniečiai susimetę padovanojo, galėtume ir Klaipėdos kartuves su buvusiu užrašu padovanoti. Tegu žino.

O ką gi aš sužinau visai neseniai, kas vėl suvarto mano tikėjimą Amerikos atradimu? Kad Libane ne šiaip malonybėm apie savo tautas mes apsimainėm - jie jau bando praktiškai įrodyti, kad finikiečiai savo laivais tikrai galėjo Ameriką pasiekti.

Taigi, praėjo po Kolumbo maždaug 5 amžiai, ir britas nuotykių ieškotojas Philip Beale pasistato laivą, identišką senovės finikiečių naudotiems laivams - pagal Marselyje archeologų surasto realaus istorinio laivo likučiuose naudotas medžiagas, detalių jungimo būdus ir architektūrą. Plauks labai panašiu keliu, kaip Kolumbas, tik atplauksiąs ne į Bahamus ir Kubą, o tiesiai į Floridą, kur laivą priduos Niujorko muziejaus ekspozicijai apie finikiečių kultūrą... Jis sako: "iš visų antikinių civilizacijų finikiečiai buvo patys iškiliausi jūrininkai. Jie naudojo kedrą, idealią medžiagą tvirtiems laivams, jie pirmieji laivų statyboje panaudojo geležines vinis, ir jie turėjo reikalingas astronomijos žinias, bei išmanymą apie vandenyno sroves".

Atrodytų, mesti iššūkį Atlantui, pasistačius antikinį 19 m. ilgio ir 50-ties dedveito tonų talpos laivą su didele tiesia bure - toks kaip ir drąsus žingsnis. Bet Philip'as smulkiai nemala - prieš pora metų jis savo finikietišku laivu apiplaukė visą Afrikos žemyną, kaip tai buvo aprašęs senovės Graikijos istorikas Herodotas, teigęs, kad finikiečiai apie 600 m prieš mūsų erą plaukė apie Afriką iš Viduržemio jūros iki Indijos.
large_2-large.jpg

Kai mes 2010-ais apžiūrinėjom kedrus Libane, tas patrakėlis britas Philip'as ratu apie Afriką suplaukė 32.000 km. Labai daug vandens perplaukta. Buvo visko - ir buriavimo atviruose Atlanto bei Indijos vandenynuose toli nuo krantų, ir 6 m aukščio bangos per štormus prie Gerosios Vilties rago, ir Somalio piratai, ir techninės problemos - bet jie tai padarė, jie įrodė, kad finikiečiai turėjo laivus vandenynui ir mokėjo jais plaukti. Įspūdžius ir nuotykius surašė knygoje "Sailing close to the wind".

Yra kasinėjimais patvirtinti archeologų teiginiai apie surastas mumijas Egipte su tabako ir kokaino pėdsakais. Šelmiai tie faraonai, vienok. Iš niekur kitur, tik iš Amerikos tos kontroliuojamos substancijos galėjo į Egiptą patekti. Ir gerokai prieš visus vikingus su kolumbais.
Kitas mokslininkas kalba apie surastas finikiečių monetas, kuriose pavaizduoti Senojo ir Naujojo Pasaulio žemėlapių fragmentai...
Taip kad yra mokslinis pamušalas to Philip'o ekspedicijos per Atlantą pagrindimui.

Beje, plaukimui apie Afriką jis suorganizavo daug mišrių įgulų iš 14 šalių - visuose etapuose sudalyvavo 53 buriuotojai. Norintys per pora mėnesių suplaukti Atlantą finikiečių laivu - tarkitės, registruokitės ir ieškokite rėmėjų. Idėjos įgyvendinimui šiuo metu dar trūksta apie 100.000 svarainių- tų, kurie ne rūgštūs obuoliai, o angliški rubliai.

Kas dėl buriavimo - plaukimas tokiu laivu per Atlantą nėra kažkas labai jau sudėtinga, juk buriuojama bus visąlaik pavėjui. Buriavimo patirtis įgulos nariams kažin ar būtinai reikalinga - svarbiau turėti širdy daug vietos nuotykiams, kantrybės ir ištvermės, nes per lėtą dviejų mėnesių plaukimą imituojant antikines technologijas ir metodus - bus visokio oro, teks pataupyti ir vandenį, ir maistą.

Tiems, kas išmanote medinius laivus - bus įdomu pažiūrėti finikiečių laivo statybos vaizdų galeriją. Nebuvau matęs anksčiau tokio metodo, kai iš pradžių korpuso apkalimo lentos lenkiamos ir kaiščiais tarpusavyje sujungiamos virš kylio, tik po to iš vidaus špantais tvirtinama, ir vėl iš išorės išoriniais stringeriais, jau turbūt prie špantų... Solidi laivo konstrukcija turėtų gautis, ką suplauktomis kelionėmis jie ir įrodė.

Jeigu tam nutrūktgalviui britui pavyks įrodyt, kad mūsų Kolumbas buvo tik trečias vyras Amerikai - matyt, grius ir mano teisybė apie gražiausias lietuvaites gintariniais dantim.

Beliks man tikėti lietuvių darbštumu. Nes kažkuo juk reikia tikėti.

Posted by gramas 01:18 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kur gauti progreso obuolių

google-glass-main.jpg

Čia nebūtinai tie obuoliai, kurie Apple, o tie, kurie šiaip vaisiai. Nes progreso vaisiai laabai saldūs. Kol kas situacija - kaip su tuo medaus laižymu per stiklą, bet laukiu nesulaukiu, kada progresas , įgyjantis Google Glass formas, įžengs ir į buriavimą.

Google Glass - tai naujas elektroninis žaislas, kuris neabejotinai į vergovę suims milijonų vartotojų širdis, protus ir, žinoma, regos laukus.

Daugumai būsimų fanų tai bus nauja mobilumo dimensija - užsidėjai "akinio" rėmelį, ir savo regos lauke turi visa tai, ką šiuo metu turi tupėdamas prie savo laptopo ekrano. Gauni tiesiai "į akį" viską, ką milijonai appsų tau gali duoti - internetas, žinutės, informacija, foto/video, navigacija... ir taip toliau ir dar toliau...

google-glasses.jpeg

Ko aš noriu ir tikiuosi iš to Google Glass, kaip buriuotojas? Nėra kol kas tokių dalykų rinkoje, bet neabejotinai bus. Todėl kolkas tik pasvajokim.

Šiuo metu jau galim visus jachtos prietaisus sujungti į vietinį NMEA tinklą, ir jų parodymus bei valdymą galime koncentruoti ploteryje prie šturvalo, ar kompiuteryje kajutėje. Naujus prietaisus pirkdami, jau visad pasitikriname, kokiu NMEA protokolu (modernusis 2000, ar senesnis 0183) jie dirbs, ir ar galėsim į vieną tinklą be specialaus konverterio juos sujungti.

Ant stiebo pakabiname kamerą su stabilizacija ir ant specialių "gimbolų", kuri net laivui plaukiant su posvyriu, galės horizontą visomis kryptimis stebėti. Sakai savo Glass'ams - "OK Glass - Kamera". Esi jachtos kapitonas, besiruošiantis savo kajutėje nusnausti, kol įgula budi kokpite (nors kapitonai niekada nemiega - jie tik eina dirbti su jūrlapiais, kaip žinia) ir prieš saldų miegelį savo dešinės akies regos lauke gauni kameros nuo stiebo vaizdą - aha, ten horizonte toli laivas kažkoks, jūra rami, vakaras gražus ir saulelė raudona prisiskandinti ruošias... Viskas čiki-piki, tik dėl to laivo neramu kažkiek... "OK Glass, AIS'as" - ir vaizdelis akyje keičiasi į automatinės įspėjimo sistemos vaizdą - dabar jau matai visus to laivo duomenis - ir aišku, kad nelabai saugiai po pusvalandžio prasilenkti teks. Esi mažas šapelis, lyginant su tuo geležiniu monstru, o čia, jūroj - dažniausiai teisus tas, kas didesnis - todėl ir sakai "OK Glass - Autopilotas". Ir jau per savo "akinio" rėmelį, ant to pat šono savo jaukiam gulte drybsodamas, gali jachtos kursą pareguliuoti, kad saugesniu atstumu su tuo metaliniu daiktu prasilenktum.

Arba plauki vienas pats, sėdi sau kajutėj knygą skaitydamas, nes oras nekoks - ir laikas nuo laiko - "OK Glass - Kursas" pasakai, ir į akį gauni jūrlapio vaizdą su tavo jachtos pozicija, užduoto kurso į maršruto tašką linija, ir realaus kurso, kuriuo tavo laivelis juda vektorium; matai laivo greitį ir laiką, kada maršruto tašką pasieksi.

"OK Glass - Burės" - ir matai tikro bei vimpelinio vėjo kryptis bei stiprumą, jachtos greitį - ir tada jau sprendi, ar gerai kaip yra, ar teks kėblinti į viršų, kad bures pareguliuoti...

"OK Glass - Oras" - stebi bangas už borto ir horizontą, o į dešinę akį gauni GRIB'o informacijos sluoksnį. Pirštu palieti Glass'ų rėmelį, kad informacijos mastelį pareguliuoti - ir prašom - tiesiog ant bangos pamatai jos aukštį bei kryptį, vėjo stiprumą ir kaip šie dalykai keisis keliolikai valandų į priekį. Grįžti į kitą mastelį - ir jau matai kaip apie tavo laivo vietą ciklonai keliauja, ir žinai, kaip reikėtų kursą koreguoti, kad palankesnio vėjo ilgiau į bures gauti. Graži jūra šiandien - ir "OK Glass - Foto" po to "send" - pasiunti tą vaizdelį namiškiams krante.

"OK glass - Dugnas" - ir jau matai echoloto duomenis su jūros dugno reljefu ir žuvų pulkeliais šen bei ten. Va, čia ir stosim į dreifą - menkę pilkeriais pavilioti. O gal tik prieš inkarą mesdamas, norėjai dugną pačiupinėti...

O dar - jeigu visai pagedęs esi tiek, kad elektrines gerves burių valdymui susipirkai - išvis iš kajutės neišlįsdamas jachtą valdyti gali...

O jeigu savo vietinį jachtos NMEA prietaisų tinklą sumanei per mobilų internetą "aijpaduku" valdyti - išvis net iš namų tau niekur eiti nereikia - šiaip laivą paplaukiot pasiųsti gali, savo organizmo nuo sofos namie neatkėlęs...
Uppss... Kažką ne taip susvajojau, atrodo...

Posted by gramas 00:46 Archived in Lithuania Comments (5)

Apie tai, kad Žorikas Depardje ne ten išvažiavo

3496890436_4485458054_b.jpg

Ne, čia ne tiem, kurie ruošiasi į Angliją už svarainius padirbėti.
Ši idėja labiau tiem, kurie savo gerbūvį jau susikūrė, ir dabar baisiausiai nervinasi, kad pasaulio valdžios juos į uždarą ratą įstatė ir nuosekliai kaip svogūną lukštena. Važiuok tu kur nori - pas Obamą, ar pas Kadyrovą - anksčiau ar vėliau suvoksi, kad iš esmės - visur esi ten pat.

Pasirodo, iš daugiau/mažiau išsivysčiusių ir neblogai gyvenančių šalių masė gyventojų norėtų emigruoti ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl nusivylimo visuomene, šalies vadovais ir netgi šalies santvarka. Jie sako - visur keičiasi vyriausybės, politika, programos ir prioritetai, bet mus politikai mausto, nes visos partijos yra tik mafijinės struktūros, imančios valdžią tikslu kontroliuoti piniginius srautus... šalies valdymo išlaidos visada vien tik didėja... valdymo aparatas nuolatos pučiasi.... biurokratų armija dauginasi, mokesčių mokėtojų gretos atitinkamai traukiasi... didžiųjų ekonomikų išlaidos karo reikalams nuolat tik didėja... visokioms graikijoms kas pusmetį po N milijardų injekciją vis duok, o naudos jokios ir patys graikai jau žvengia iš mūsų... o tokiam Marselyje, kuris lyg ir Europoj, jau nelabai nebearabą gatvėj sutiksi... Ateities nėra, arba ji ne tokia, kokios aš noriu - sako tie, kas nepatenkinti. Ir jie teisūs, bet nežino, ką su ta savo teisybe daryti.

KUR RITASI PASAULIS!!! Toks burbėjimas, ne - jau piktas riksmas - visose šalyse darosi visuotinis, kartais nepasitenkinimas išsiveržia į gatves per visokius antiglobalistus ir volstryto užėmikus, breivikus, ar autopiromanijos fiestas gatvėse. Įpraskim, nes tuos dalykus jau matysim nuolatos.

Tačiau yra žmonių, kurie žino, ką daryti. Ir tie žmonės nusiteikę rimtai. Jie sako - reikia eiti į jūrą. Neauklėti volstrytų, o vieną dieną pasakyti GANA, parodyti jiems pirštą, eiti į jūrą ir ten patiems kurti savo ateitį. SEASTEADING - jūros bendrijų kūrimas. Iš pirmo žvilgsnio idėja atrodo utopinė, bet man, kaip buriuotojui - ji patinka, ir net labai. Tikrai manau, kad būtų lengviau sukurti gyvybingą koloniją jūroje, negu Marse. Tačiau kažkodėl Marsas laikomas didesniu prioritetu žmonijos raidai, nei vandenynas. Vandenyno fermose augintą lašišą pusryčiams lapnojam ant sumuštinuko, krevetes ne iš fermos kažin ar matėm, bet koloniją kurti - į Marsą - vistiek norisi labiau.

Asmeniškai mano išskaičiavimas paprastas - kuo daugiau tokių miestų-valstybių vandenynuose bus - tuo daugiau turėsim vietų, kur savo jachtute galėsim nuplaukti.

Šiaip jau, Seasteading - ne vieno kito lunatiko svaičiojimai - šie žmonės turi įkūrę institutą idėjų generavimui, apdorojimui ir įgyvendinimui stimuliuoti, jie sugeba pakelti pinigų idėjų pristatymui ir iš dalies realizavimui taip pat. PayPal sistemą žinot ir naudojat - jos įkūrėjas Peter Thiel, investuotojas ir filantropas, yra vienas iš Seasteading judėjimo flagmanų.
Artimiausias jų planas - BLUESEED - įkurti plaukiojantį miestą 12 jūrmylių nuo Kalifornijos kranto, kad būtų įmanoma apeiti komplikuotas JAV taisykles dėl darbinių vizų gavimo specialistams, reikalingiems Silicone Valley dirbančioms įmonėms. Šis miestas ir jo visuomenė funkcionuos pagal savo įstatymus, nes jokios kitos šalies įstatymai jame negalios. Užsirezervuoti butą nuomai šiame mieste galite jau dabar.

Jie - žmonės, atsisukę veidu į jūrą, ir jie mums sako - sukurkim kad ir tūkstantį miestų-valstybių vandenynuose, už bet kurios kitos valstybės teritorinės jūros ribų, ir leiskime jiems funkcionuoti. Kai kurie iš tų Hong-Kong'ų gal laikui bėgant virs plaukiojančiais kazino, atostogų kurortais, ar vien off-shorinių kompanijų rojum, o kai kurie nustos veikti ir gyventojai išsikels. Tačiau bent pora iš to tūkstančio tikrai suklestės, ir tą sėkmingą modelį bus galima taikyti kuriant naujas jūros bendruomenes, naują ekonomiką ir naujus žmonių gyvenimo kartu modelius.

Aš irgi sakau - vėjo, vėjo į jūsų bures, ir pradėkit nuo to tūkstančio miestų. Ne tam, kad norėčiau tokiam gyventi, bet kad galėčiau pas jus atplaukti.

Posted by gramas 03:24 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip apsimesti durnium, arba veltui gauti jachtą

LloydsProblem.jpg

Pafantazuokim, kad savo laivu esate pakeliui į Škotiją, tikslu sudalyvauti Salyklo Kruize, t.y. smagioje tarptautinėje kitų įgulų kompanijoje pasigrožėti nuostabiais vaizdais, pasidžiaugti vietinių miestelių svetingais priėmimais ir, žinoma, aplankyti kelis viskio, atleiskit, skočiaus, bravorus - su įsigilinimu į produkto savybes atitinkamai. Laivą žiemoti paliksite kažkurio kaimo marinoje už pigiau nei Pilies Uostelyje, o kitąmet per Šetlandus persimesit palengva pakruizinti po Norvegijos šcherus ir fjordus, ir neskubėdami grįšit į Baltiją. Gal net Giotės kanalu atvirkščiai, nei normalūs lietuvaičiai dažniausiai plaukia.
Planas geras, bet, kaip sako, žmogus planuoji, o velnias žvengia. Kertant Šiaurės jūrą, atsitinka vienas ar keli iš tūkstančio galinčių nutikti nesąmonių, ir jums nelieka nieko kito, kaip į eterį transliuoti Pan-Pan signalą. Normalių žmonių kalba - tai tekstinis pranešimas balsu per laivo radijo stotį, kuriuo prašomės pagalbos, kai žmogaus gyvybei tiesioginio pavojaus nėra. Tarkim - naktis, korpusu laivas kliudo kažkokį neatpažintą objektą, nulenkta vairo plunksna, vidun sunkiasi vanduo, laivas tampa nevaldomas, ir dreifuojame link rajono, pilno tolokai nuo kranto prikaišiotų vėjo malūnų. Be to - seklumos ten, net jei į malūno platformą bangos nesukiužins - vistiek ant smėlio išridens, jei inkarai nenulaikys. Laive visi sveiki, žandukai raudoni, bet atvaizdai jau kiek išsigandę, nes nežino, kas dabar bus. Liepi abiem avariniais siurbliais vandeni lauk pumpuoti - kai yra ką veikti, tada ir baisu mažiau. Nieks nesužeistas, niekas nemiršta - May-Day klykauti kažkaip nėra pagrindo, todėl Pan-Pan.

Į pranešimą iškart atsiliepia netoliese buvęs anglas žvejybinis traleris, jo škiperis pasitikslina koordinates, problemos pobūdį, asmenų jachtoje skaičių ir pasisiūlo ne tik į pagalbą atskubėti, bet ir informuoti britų gelbėjimo tarnybas savo galinga radijo stotimi. Jis skuba, jūs laukiat. Jis bus čia maždaug už valandos. Bandot gesinti dreifą link malūnų, metat plaukiojantį inkarą... Ruošiat virves buksyravimui. Įgula paršaukia į kajutę nuo denio, nes anglas žvejys nori dar pasikalbėti. Iš pokalbio eigos matosi - tikrai patyręs tas anglas ir šiaip, šaunuolis - ramiai paaiškina planą savo laivu pridengti jachtą nuo vėjo ir bangos, kad galėtų iš savo laivo permesti ploną mėtymo virvę su minkštu svarmeniu, kuria jūs įsitrauksite žvejo storą buksyravimo lyną. Pasako, į kokį uostelį nutemps, ten yra kranas, o jo draugelis ten jachtų remontu užsiima. Pajuokaujat, kad kelios dienos remontui, ir plauksit sau toliau skočiaus ragauti... Aptariate, kaip buksyravimo lyną tvirtinsite jachtoje, ir čia jam reikia jachtos techninių parametrų, kuriuos noriai jam aiškinate, ir kas jachtos savininkas jam reikia užsirašyti, ir jachtos deklaruojamos vertės, nes, atseit, jam tai reikalinga dėl savojo draudimo, nes gelbėjimo operacijos metu kyla potencialus pavojus ir žvejo laivui... Ir čia jūsų galvoj Bam-Bam-Bammm!!! Kas Bam? Pavojaus varpai Bam! Čia visi buriuotojai privalot įjungti durnių. Bet tokį mandagų durnių, nes jei chamavosit, tai gali ir visai negelbėti jūsų, o pagalbos tai realiai reikia. Dabar jau akivaizdu, kad gudrusis žvejys jus bandys ant LOF'o pamauti. Lloyd's Open Form - tai gelbėjimo susitarimas, pagal kurį gelbėtojas gali pretenduoti į atlyginimą už sėkmingai įvykdytus laivo (ir, arba krovinio, įrangos) gelbėjimo darbus, jeigu juos vykdė patirdamas riziką ir savanoriškai. Tas atlygis skaičiuojamas nuo išgelbėtos nuosavybės vertės, jei gelbėtojas ir gelbėjamasis nesutarė dėl atlygio sumos kitaip. Ir tai nustatinės arbitražas, pagal jūrinę teisę, kuri daugumai mūsų yra tamsus miškas, ir to arbitražo taisyklės painios ir sunkiai suvokiamos. Apsimeskit šlangu, praraskit atmintį, bet jokiom aplinkybėm nepradėkit derybų dėl atlyginimo, ar neįvardinkite savo laivo, ar įrangos, ar krovinio vertės. Visa tai turės aiškintis jūsų draudimo kompanija, arba jūsų teisininkas, kurį neišvengiamai ir brungei samdysit, jei jus bandys patraukti per arbitražą su LOF'u. Kad arbitražas neįvyktų, ar bent jau kad pasekmės būtų kiek įmanoma švelnesnės, va jums keli patarimai:

- visom išgalėm stenkitės neprarasti iniciatyvos aptariant gelbėjimo veiksmus, nes jūs ne bliūdas balos vidury, kurį kas nori, tas ir tamposi kur sugalvojęs. Jūs turite teisę detaliai nurodyti, kokio pobūdžio ir kokie konkrečiai gelbėjimo veiksmai jums reikalingi. Labai tikėtina, kad vėliau norėsis įrodyti, kad pats ir vadovavote gelbėjimo veiksmams. Taip, kalbas mokintis reikia.

- naudoti tik savo rekvizitą ir įrangą - buksyravimo virvė, mėtymo virvė, fenderiai - viskas jūsų, ir tai reikia turėti. Tada galėsit mandagiai atsisakyti jums siūlomo rekvizito.

- jei nėra galimybės įrašyti visų racija vedamų pokalbių su pagalbos laivu - o jachtose galimybės neturim - laivo žurnale veskite radijo ryšio protokolą. Gelbėtojas, tikėtina, arbitraže pateiks pokalbių įrašus, bet savo žurnale fiksuojamu ryšio protokolu įrodysite, kad gelbėjimo metu nebuvote iki nupušimo nusižiaukčiojęs jūrligės pakirstas lunatikas, kokiu jus bando pateikti iki tol buvęs draugiškas gelbėtojas, o situaciją maksimaliai (kiek leidžia esama situacija) kontroliuojantis jachtos škiperis. Tas jūsų protokolas - tai elementoriškas ryšio laiko ir kanalo fiksavimas su keliais žodžiais ar net skiemenim to, kas buvo pasakyta. Tą keverzonę šifruosit vėliau, svarbu, kad ji būtų, o vėliau jau apsimesit, kad kas jum čia nesuprantama, ponai...

- žurnale ir popieriniame jūrlapyje žymėti viską, kas susiję su gelbėjimo eiga - laivo pozicijas, laikus, ir t.t. Vėlgi - įrodymas, kad žinojot, ką darot. Kita ginčo pusė tuos ženklinimus jūrlapyje turės.

- jei laivą draudėte - išreikalaukite iš savo draudimo kompanijos detalias instrukcijas, kaip elgtis gelbėjimo jūroje (salvage) situacijos metu, iš ko jums galima pagalbą priimti, ir iš ko ne. Patikėkit, tie dalykai teisine prasme yra sudėtingi ir įvairiai interpretuojami. Draudimo kompanijos specialistai, tikėtina, padarys viską, kad išsisuktų nuo žalos ir atlyginimo už turto gelbėjimą kompensavimo. Tada būsit ir už draudimą susimokėjęs ir realiai jo negavęs, o vietiniai antstoliai gaus arbitražo nurodymą jums asmeniškai ausis dėl salvage užlankstyti.

- savišvietos būdu pagilinkime savo žinias apie salvage ir su tuo susijusius dalykus. Neduokdie, bet gali praversti.

Turto gelbėjimas jūroje - salvage - yra didelių skaičių verslas profesionalams ir galimybė neblogai pasipinigauti visiems kitiems eismo dalyviams. Mes, jachtininkai, teisiniu aspektu jūroje esame tokie pat, kaip ir tankeris, ar kruizinis laineris, nuo kurio buksyravimo į saugų uostą gal būt kokių žvejukų įgulai dirbti nebereiks visą likusį gyvenimą. Į mus irgi gali būti nukreiptos gelbėtojų pretenzijos.
Salvage atlygis yra nustatomas įvertinant tokius dalykus:
- vertė visų laivų, dalyvavusių gelbėjimo operacijoje,
- išgelbėtos nuosavybės vertė,
- išgelbėtųjų ir gelbėtojų patirtos rizikos lygis,
- kaštai, laikas ir kvalifikacija, panaudoti gelbėjimo operacijos metu.

Matot, kiek erdvės fantazijai, ypač vertinant riziką ir panaudotą kvalifikaciją, ar žuvį, kurios jie nesugavo, kol jus gelbėjo?

Va, ir pasimovėm su tuo hipotetiniu žveju, į teisinę kabalą įsivėlėm...

OK, o kokie teisingi veiksmai? Nepriimti betarpiškos techninės pagalbos iš žvejo, o reikalauti, kad jis retransliuotų (relay) jums ryšį su gelbėjimo tarnybomis. Tegul jis lieka kur buvęs, savo galinga radijo stotimi palaiko ryšį tarp jūsų ir RLNI (britų savanoriška gelbėtojų tarnyba) - iki šie jus pasigaus jūroje ir saugiai partemps į uostą. RNLI niekada salvage atlygio nereikalauja, nors teisiškai galėtų. Tokia organizacijos politika. Arba pakrančių apsauga išgelbės - jų darbas toks, teikti pagalbą jūroje, ne tik kontrabandą gaudyti ten jiems liepta. Bet tai jų pareiga ir darbas - o jei ne savanoriškai gelbsti, tai nevykdai vienos iš būtinų salvage sąlygų, ir atlygis nepriklauso... Voluntariness, No cure - no pay, Danger.

Aha, o tai kaip jums niekieno jachtą dykai gauti? Kaip sakė vadas Mao - norint išmokti plaukti, reikia plaukti. Tik norint jachtos "ant sharos"- reikia ne šiaip sau plaukti, o plaukti iš paskos taip vadinamiems raliams. Jachtų ralis - tai kai iš anksto susiregistruoja iš viso pasaulio grupė jachtų, kurios plaukia nustatytu maršrutu, pagal sutartą tvarkaraštį. Yra ralis per Atlantą norintiems persimesti, yra ralis apie Pasaulį plaukiantiems, ar po Portugalijos uostus, ar iš JAV į Karibus, ir dar kur tik ralių nėra... Praktiškai kasmet ralių metu būna vandenyne metami laivai - dėl vienų ar kitų priežasčių, kartais tiesiog juokingų priežasčių, įgulos palieka savo laivus vandenyne, pačios persikeldamos į kitas ralio jachtas kaip keleiviai. Atrodytų, gėda buriuotojui taip elgtis, bet į kito kailį juk neįlysi. Problemos dažniausiai būna techninio pobūdžio, yra buvę, kai laivą metė dėl sugedusio šaldytuvo - sugedo šaldyto porcijinio maisto atsargos... Bado šmėkla, taip sakant. Kartais tik psichologinės problemos, net nuovargis - tarkim, pensininkų porelė pervertino savo galimybes įgyvendinti kruizinio gyvenimo svajones; štormas, nemiga ir jūrligė užkniso iki isterijos bobutei... Jachta drausta ir perdrausta, kam čia vargti, transliuojam May-Day atseit šakės, mes skęstam, ir end of story! Tokie mesti laivai realiai tampa kliūtimi saugiai laivybai, nes gali būti surasti dreifuojantys vandenyne ir po kelių mėnesių, jei ne metų... Jūs, kaip gelbėtojas (salvor), tokį laivą pristatysite artimiausiai pakrančių apsaugos tarnybai "sandėliavimui", kol su draudimo kompanija suderėsit jus tenkinantį atlygį už gelbėjimą. Naudokit savo jūreivystės išmanymą, kvalifikaciją ir fantaziją - tada labai tikėtina, kad išgelbėtas laivas ir taps jūsų atlygiu.

Posted by gramas 13:51 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip laive išlieka bailiai

P7010101.jpg

Dauguma Lietuvos buriuotojų esame gerokai pagadinti buriavimo Kuršmarėse. Čia mes susikuriam apgaulingą saugumo iliuziją ir užgyvename saugumo įgūdžių atrofiją. Mes drąsūs. Na, kas jau čia blogo gali nutikti toje mūsų seklioje baloje, net jei ir iškrisi iš laivo? Plaukti juk moki, tai jei ne prie vieno, tai prie kito kranto ir nusikapanosi. Ir kas tos Kuršmarės - aš gi jas mintinai žinau - keli šimtai, gal vietomis kiek daugiau metrų farvaterio pločio, o visur kitur praktiškai juk braidyti gali... Jei plauki ne vienas - įgula tave būtinai suras, ir atgal į laivą įkels... Svabiausia - kad liemenę dėvėtum, tada joks velnias negriebs.

Tampom likimą už ūsų - šitaip, ar panašiai, Kuršmarėse besielgdami. O atviroje jūroje buriuodami ir taikydami tokį Kuršmarių mąstymą - realiai esam nebe buriuotojai, o elementoriški kvailiai, nežinantys ką su savo ir įgulos gyvybėm darantys... Mes ne kvailiai, mes kursus baigėm ir kažkokią ten eilę ar kapitoną turim... Mes viską žinom. Kurgi ne, būtent - tik žinom. "ŽMOGUS UŽ BORTO" - standartinė pavojaus gyvybei situacija, kuriai visi buriuotojai esame pasirengę ir žinome ką ir kaip daryti, jei tai nutiktų. Esame išmokinti abiejų vaidmenų - to, kuris iškrito ir stengiasi ne tik išlikti vandens paviršiuje, bet ir nesušalti. Ir vaidmens to, kuris liko laive ir stengiasi įvykio vietą paženklinti, tą iškritėlį stebėti, surasti, priplaukti prie jo, ir saugiai iškelti. O iškėlęs - jei reikalas yra - dar gali padėti į šį pasaulį iš kosmoso sugrįžti... Ir visi mūsų mokslai, ir pratybos - būtinai su laiminga pabaiga. Nes mes labai norim tikėti tuo, ką žinom. Tik realybėje jos, tos pabaigos, retokai laimingos.

Vandenynus vagojantys kruizeriai teigia, kad į audringą jūrą iškritusio buriuotojo suradimas ir sėkmingas išgelbėjimas yra tik neįtikėtina sėkmė ir išimtis iš taisyklės. Taisyklė sako, kad beveik visada iškritęs į audringą jūrą buriuotojas yra pražuvęs buriuotojas. Netgi jeigu jis su gelbėjimo liemene - jis vistiek pražuvęs buriuotojas. Jie sako - liemenę dėvėti negana, būtina ir diržu prie laivo prisisegt.

Neįtikėtinos sėkmės istorija nutiko 54-metei poniai Florence Arthaud - milžnišką sportinio jūrinio buriavimo patirtį turinčiai prancūzei. Plaukė viena, savo 10 metrų ilgio sportine jachta, Viduržemio jūroje netoli Korsikos salos - paprastas plaukimas savo malonumui, ne jokios ne varžybos. Yra normali pasaulinė praktika, kad jachtoje siusiojama už borto. Bet kas keista - na iš kur pas ponią Florence toks mūsiškas Kuršmarių mąstymas, kad tai darant, saugos diržu nesirišti - stipresnė banga stuktelėjo į laivą, Florence vitimst už borto, o laivas, autopiloto vedamas, išnyko tolyn, užduotu kursu. Kaip, jei ne akla sėkme pavadinti faktą, kad Florence prie savęs turėjo vos prieš savaitę įsigytą Ai-Obuolį kuris telefonas, ir dar vandeniui nelaidžiame dėkle?
Burdama kojytėmis sūryme, Florence surinko mamai į Paryžių, ši paskambino gelbėjimo tarnyboms. Telefone buvo programėlė su GPS, tai gelbėtojams buvo pasakyta, kur ieškoti. Veiksmas buvo naktį, tai lempelė ant Florence galvos irgi netrukdė ją greičiau surasti. Vandeny praleido tik dvi valandas, tai nuo hipotermijos dar pavyko atsigauti. Florence sakė, kad laive visda būna prisirišus saugos diržu, bet kodėl tuo pikantišku momentu nebuvo - paiškinti to ji negali. Manau, kad irgi Kuršmarės kadangi.

Ši sėkmės istorija buriavime yra toks pat stebuklas, kaip kad jums nuėjus į bažnyčią, Panos Marijos statula nužengtų nuo altoriaus, prisėstų šalia jūsų ant laktos, paimtų už rankos ir švelniai paklaustų "Nu, kaip yr?" Ir visa tai paliudytų įvykį matę net tik parapijos davatkos, bet ir paleckioko komunistai, ta proga atvirtę į krikščionybę.

Mes, buriuotojai, iškritę į audringą jūrą, nuskęstam, arba mirtinai sušalam. Tokių realaus gyvenimo istorijų - daugiau, nei nori. Krenta už borto net tie, kurie visą vachtą būna saugiai prisisegę saugos diržu. Taip visai neseniai nutiko 69-erių buriuotojui kruizeriui Ned Cabot, ties Niufaundlendu, plaukiant iš Škotijos į JAV. Jūra buvo išties audringa, ir vachtai besikeičiant, Ned'as atsisegė, kad jį pakeičiantis vairininkas galėtų toje vietoje prisisegti savo diržą. Jis ir prisisegė, o Ned'as nespėjo... Tos akimirkos ir užteko - banga netikėtai užvertė laivą, abu išvirto už borto, vairininkas įsiropštė atgal, Ned'as liko. Jam dar bandė mesti virvę, bet nesėkmingai. Įvykio metu buvo apgadintas jachtos valdymas, tai likusi įgula negalėjo vykdyti paieškos darbų. Kaip ir priklauso, buvo informuotos gelbėjimo tarnybos, bet Kanados gelbėtojų lėktuvas iki sutemų Nedo nesurado. Kitą dieną Nedo kūnas buvo surastas.

Kita žmogiško skausmo pilna istorija nutiko amerikiečių kruizerių porai, buriavusiai iš JAV į Karibus. Štormas, žmona budi kokpite, vyras ropščiasi iš kajutės į pagalbą jai. Tuo metu banga plauna jachtą, ir žmona virsta už borto. Vyriškis, apimtas nevilties, jos ieško, kelia į pagalbą kitus regione esančius laivus ir gelbėjimo tranybas. Galiausiai kažkas nutinka jo laivo "TripleStars" autopilotui, ir jis pasiprašo nukeliamas į rajone buvusį prekybinį laivą. Jachta lieka jūroje ir po AŠTUONIŲ mėnesių randama Karibuose, dreifuojanti be pažeidimų, neskaitant skutais virtusio stakselio.

Nenoriu pasidaryti nesveikos pramogos, jus liūdnais nutikimais šiurpindamas. Jie nutinka kitiems žmonėms, todėl gali nutikti ir mums. Dažniausiai taip jau yra, kad buriuojant atviroje jūroje, kokpite budime po vieną, ypač jei oras nekoks. Vairuoja autopilotas, tu jį prižiūri, stebi horizontą, "daboji" bures, o visi kiti ilsisi - kas miega, kas skaito, kas dar ką nors... Iškrisk savo budėjime - ir spėk, kada tavęs likusi įgula pasiges? Kai pasiges - žinoma, kad tą (arba ne tą) rajoną zigzagu šukuos, bandys nuspėti, kurlink tave vėjas ir srovė nunešė, visi bus labai susirūpinę ir stebėsis, kaip išvis tokia nesamonė turėjo būtent šiame plaukime nutikti. Kažkas saldžiai miegojo, kažkas ausines susikišęs buvo, kažkas gal kortomis žaidė - niekas nieko nematė... Tik labai tikėtina, kad viso to nesužinosi. Užtat, kad mums vis dar Kuršmarės galvoj - liemenę tu užsidėjai, bet diržo prie kilpos kokpite, ar prie štorminio lejerio kažkodėl neprisisegei...

Matau jachtas mūsų uostelyje, matau, kad didžioji dauguma nei saugumo kilpų neturi, nei štorminių lejerių. Neturi - reiškia, jiems ir nereikia. Technines apžiūras praeina, elbėeso lipdukus gauna - visi laimingi.

Pasidomėjau, ką mąsto kitų šalių kruizeriai apie galimybes iškristi. Jokios lyrikos - tik patikima liemenė su diržų sistema ir kilpomis saugos diržui. Štorminiai lejeriai, pasiekiami iš kokpito ir iki pat laivo priekio nesikertantys su jokia virve, kad nereiktų diržo sagties perseginėti, į priekį ropojant. Plieninės kilpos tarpdury diržą įsegti taip, kad tai padaryti galėtum prieš iškeldamas savo organizmą iš kajutės į kokpitą. Atskiros diržų kilpos darbui prie stiebo ir prie giko, grotą rifuojant. Kažkas naudoja dvišakį diržą su dviem sagtimis. Kažkas kokpite laiko kelis viengubus diržus, ir kol antro neprisega - pirmo neatsega - o paskutinį atsisegs jau nusileidę kajutėn. Rinkitės ką norit - čia kaip panelėms patogiau - svarbiausia jiems, tiems bailiams okeaniniams kruizeriams - kad nei vienu momentu, kol esi viršuje, nebūtum neprisisegęs. Suoprotis dėl liemenės dėvėjimo jiems jau praeitas etapas ir jau įtvirtintas besąlyginis refleksas.
Yra ten niuansų dėl tų diržų - koks ilgis, kokios sagtys, kokios kilpos ir kur, ir ką daryt, kai tabaluoji ant to savo diržo, pakaušiu į bortą stuksendamas, laivui skriejant 7 mazgais ar daugiau. Ir kada tas diržas tave nužudyti gali... Apie tai kitu kartu kaip nors.

Patikima įranga ir refleksas ją naudoti. Juk, į mašiną įsėdę, tiesiog instinktyviai prisisegam, netgi tie, kurie anksčiau mėgo postringauti, kad vairuojant diržai jiems tik trukdo.
Nebus man lengva tą saugaus (suprask - bailaus) buriavimo refleksą užsiauginti, bet kaip ir verta.
Nada, Fedia...

Kas pasakys, kas pavaizduota šioje foto?
large_P7110318.jpg

Posted by gramas 23:59 Archived in Lithuania Comments (15)

Apie tai, kaip SLASH'as nunešė stogus ir nurovė ausis

St.Valentiną šventėm garsiai - visa SCORPIO įgula važiavom į SLASH'o show Žalgirio arenoj.
Geriausias Pasauly gitaristas pavarė kartu su Myles Kennedy ir The Conspirators.
Show Pristatymas ir muzikuotojų video čia.

O čia solo iš kišeninio telefono

Visas setlist'as čia

Mums patiko.

Posted by gramas 13:36 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad ne kiekvieną svajonę tau reikia pagaut

large_boat.jpg

Apie savo ir kitų žmonių gyvenimą galvojant, man kažkaip lengviau viską suvokti, kai į atskiras dalis tą visumą suskirstai - šeima, darbas, draugai, asmeniniai interesai, visokie pomėgiai, hobiai. Kai pasižiūri kiekvieną šią lentyną atskirai - kaip ir aiškiau pasidaro. Tada gali savo esamą situaciją įvertinti, kažkokius tikslus numatyti, priemones jiems pasiekti apgalvoti... Kai tie siekiami tikslai nelabai realūs atrodo, ar šiandien dar sunkoka kelius į juos pamatyti - tokius tikslus pavadinam svajonėmis.

Svajone kažkada atrodė ir kelionės nuosava jachta. Kartu su Lolita buriavimo pirmąkart paragavom dar 1987-1988 metais, kai du vasaros sezonus šiek tiek kartu paplaukiojom raudonšone jachta SIMA. Artūras Gutauskas, kietas buriuotojas, kompaneiskas pijokas ir jachtos savininkas, pats olimpinės klasės Drakoną perdirbo į kreiserinę jachtą, pavadino ją dukros vardu, ir navigacijos sezonui praktiškai pesikraustydavo gyventi į savo laivelį. Dažnai laivą švartuodavo ramiame kampelyje prie pontono, vedančio į plaukiojantį doką Vakarų Laivų Remonto Įmonėje, ir nuo borto - tiesiai į darbą; dirbo jis laivų remonto meistru. Taip ir susitikdavom rytais ant to pontono - Artūras į darbą, o mes - jo laivu į Kuršmares, kurios tuo laiku dar labai didelės buvo. Artūras jau buvo mus pamokinęs, kur galima plaukti ir kaip, kad laivo ant Ventės akmenų nepamauti. SIMA - medinė jachta, plastiku aptraukta, be variklio - štilių mariose reikėdavo ant kablio pralaukti, kad srovė atgal į Klaipėdą neneštų... Vėliau nedidelė keleto AJ pakabinama pliurpa atsirado. Tie mes - tai draugelis Aurimas ir aš - du jauni tuo metu jau legalūs patentiniai komandinės ekonomikos ledlaužiai artipilnėm kišenėm rublių. Dirbom tuo metu daug, todėl ilsėdavomės smarkiai. Laisvalaikiu plaukdavom į Nidą atvažiuojamojo turizmo srautą iš Maskvos pareguliuoti - Девушки, а может по рюмке чаю у нас на яхте? Kas tais gūdžiais laikais sakytų ne?

Į Spaustuvus (Klaipėdos "zaksas") su Lolita tada suvaikščioję dar nebuvom, nes "dramteatris" į Odesos kino ir teatro meno institutą buvo ją mokslams pridavęs. Ji tik kai kuriuose plaukimuose sudalyvaudavo. Bet ir tiek užteko, kad buriavimo virusą nejuokais abu pagautume.

Tas virusas turėjo labai ilgą inkubacinį periodą, nors visiškai ramybėje niekada nepaliko. Daug metų kiek žiemą, tiek vasarą abu apeidavome Smiltynės jachtklubo krantines, nustatytas dar valdiškais ir už investicinius čekius privatizuojamais lenkiškais Carteriais, Cetusais ir visokiais savadarbiais švertbotukais, ir garsiai sapaliodavome apie mudviejų svajonę kada nors savo jachta per jūras marias keliauti. Netiesa, kad svajones giliai slėpti reikia - ne, jas garsiai sakyti verta - motyvacija jų siekti atsiranda ir bendru tikslu jos tampa.

Tuo metu Kuršmarės jau smarkiai sumažėję buvo, jūra vos atsidarius, o jachtų škiperiai kontrabandistais tapę.

Bet mūsų kelias į buriavimo svajonę buvo vingiuotas. Natūralu - tada dar neturėjom nei procesinio požiūrio į veiklą, nei supratimo apie multitasking'ą. Todėl apie savo laivą pasvajodavom, o realiai judėjom kažkur kitur, link karjeros ir rezulatatų darbe, ir nuosavo būsto, ir atostogų keliavom lėktuvais, o ne savo laivu. Bet svajonė buvo musysiaa.

Regbį kažkada pabėgiojau už Kuršius, mėgėjiškas krepšinis, povandeninė medžioklė, ir daugeliui metų įstrigau parašiutizme. Jis į gyvenimą atėjo be jokios svajonės, kažkaip pradžioje iš pykčio, po to iš smalsumo. Kartu su draugais po krepšinio sustodavom Lugnės viešbučio restorane kaušui alaus. Vienas iš jų, toks raktininkas Algis, buvo 5 šuolius Klaipėdos Eskadrilėje tą vasarą padaręs, tai visą mūsų kompanijos pokrepšinį alų gadindavo egzaltuotais svaičiojimais kaip-smagu-koks-pojūtis-nerealus-ir-tokia-laisvė!!! Atseit, visiems reikėtų tai išmėgint... Natūralu, kad vieną kartą turėjo būti tiesiai šviesiai pasakyta, kad Algi, užpisai jau negyvai tais parašiutais savo, va mes su Petru ateisim, iššoksim, ir sutariam, daugiau per pokrepšinį alų apie tai nebekalbėsim. Nepamenu, po kurio bokalo toks pareiškimas krito, bet taip ir padarėm - atėjom, instruktažas, šuolis. Gal, kaip ilgiems, mudviem pojūtis ir nuomonė per lėtai formavosi, bet nusprendėm tą dieną antrą šuolį padaryti - atseit, "Kažkas šiame dalyke yra..." Per antrą šuolį man jau baisu buvo, kai instruktorius ilgiau lėktuvo tarpdury palaikė, kol ant taško skridom. Klubo senbuviai gudrūs, bestijos, buvo, ir žinojo, kaip naujokus kabinti - sąmojingi, draugiški nors prie žaizdos dėk, patyrę ir žinantys ką parašiutizme daro...Žodžiu, užbūrė ir įtraukė ta parašiutizmo progresija, nes koks asas bebūtum, visada atsiras nauji dalykai, įdomesnė įranga ir naujos disciplinos, kurias gali išmokti. Vėl draugų ratas, kelionės su šuoliais po LT ir svetur, ir laisvė. Daug laisvės. Tiek, kad pajunti, kaip toliau nuo šeimos pasislinkęs pasidarai. Koks fantastiškas užsiėmimas parašiutai bebūtų - jei šeimos nariai patys nešokinėja - tik laiko klausimas, kada jiems tas betikslis slampinėjimas po dropzoną atsibos, ir jie pradės kitą poilsį rinktis. O tu pats su apie 980 šuolių užantyje - jau toks didžiai socialus adrenalino ligoniukas. Nebešokinėti jau kaip ir negali, tu reguliariai privalai su chebra pavaryt - tai visas tavo laikas, vakarai po darbo, kiek svaitgaliai, tiek ir atostogos - gaunasi kaip ir atskirai nuo tavo labiausių žmonių. "Brangioji, nepyk ir suprask - kas dėl manęs, rinktis galim jau tik iš dviejų kelių: alkoholizmas ir pigūs narkotikai - arba tai." Ji rinkosi tai. Joke'as, žinoma, bet pilnas parašiutizmo išminties. Paskui pora mažiau pavykusių nusileidimų su greitu kupolu privertė sezonui pertrauką padaryti, pakol ryte iki wc nesilaikydamas sienos galėsiu nueit... Sėdėti namie lengva nebuvo, tai su kaimynais padarėm visai tvirtą tinklinio komandą. Medaliai vis kaupiasi. Pertrauka užtruko. Petras šokinėja iki šiol...

Kažkaip atliekamo pinigo verslai sugeneravę buvo, tai net klausimų šeimoj 2008-aisiais nekilo - perkam jachtą!
Pirmieji sezonai ant SCORPIO buvo euforiniai - taigi svajonę nuo A iki Z įgyvendinom, jau savo laivu per vandenį kartu keliaujam. Užtruko ilgokai, bet mes tai padarėm!

Kokie naivūs mes buvom... Nieko mes dar nepadarėm, mes vis dar darom, ir būtent tai yra gerai. Vėl veža ta progresija - nuolat kažką naujo buriavime sau galim surasti ir išmokti. Suplaukęs vieną jūrlapį, išsivyioji kitą... Bus dar kitos jūros, uostai, laivai ir žmonės. Ir horizonto linija vis nuo tavęs bėga, kaip ir ta šviesa tunelio gale. Nes gyvenimas ir yra ta svajota kelionė, ir visai nereikia jai brūkšnį užbrėžt.

==========================================================
p.s. vėliau pabandysiu nuskenuoti ir čionai įsprausti senų foto nuo SIMOS laikų. Check back...
==========================================================

Mezgimas per štilių ant jachtos SIMA:

large_bj_SIMA.jpg
large_bj_SIMA_.jpg

Posted by gramas 02:53 Archived in Lithuania Comments (4)

Apie tai, kiek reikia kvadratų

large_P7100300.jpg
Mūsų Pilies Uoste kasmet vyksta kraustymasis. Jachtos komanda ant kranto pastato kokią nors talpesnę mašiną, ir pradeda iš jachtos į ją nešioti visą mantą, kuri iki sekančios navigacijos nebus reikalinga, jachtai stovint ant kranto. Jei įgulos narių pakankamai - organizuojamas konvejeris - vienas padavinėja visą šlamštą iš vidaus per kajutės duris, kitas deniu neša iki pontono, ten perduoda nešikui iki mašinos, kuris ir grūdą viską į automobilio saloną bei bagažinę. Proceso metu visi garsiai stebisi, kiek daug visko jachtoje per sezoną prisikaupia.

Pavasarį viskas vyksta atgaline tvarka, bet mažesne apimtimi. Bet tik iš pradžių mažesne. Vos tik laivą nuleidus į vandenį, atgal suboginame tik būtiniausis dalykus - bures, virves, prietaisus, saugumo įrangą, baldų minkštąsias dalis. Prieš pirmą sezono plaukimą su nakvyne, į laivą grįžta patalynė ir indai, pradeda atsirasti ir kauptis maisto atsargos. Gėrimų irgi, tik jos kažkaip juda, bet nesusikaupia.

O dar vėliau, kai pradedi išsiruošti į ilgesnes keliones, laivą įsikrausto knygos, visokios atsarginės dalys ir įrankiai, papildomi inkarai/grandinės/virvės, kurių tau nelabai reikia savaitgalio plaukiojimams... Dar daugiau burių. Ženkliai padaugėja visokių rūbų. Dar daugiau maisto atsargų, kurių pusę vistiek nepajudinęs parplukdysi atgal.

Laive atsiranda didokas krepšys su begale visokių laidų ir pakrovėjų - nes juk negali tas pat pakrovėjas ar laidas tikti LED žibintui ir fotokamerai pakrauti, ar pajungti prie kompo. Tas, kas duos žmonijai galimybę apsieiti su vienu unifikuotu pakrovėjų ir laidų antgaliu, tinkančiu visiems visų gamintojų prietaisams - tas žmogus bus vertas Nobelio premijos. Buriuotojų bendruomenė tokiam suteiktų Vilties ir Šviesos Tunelio Gale nominaciją. Nes niekas buriuotojui taip neatima vilties ir neužgesina šviesos, kaip reikiamiausiu momentu pasislėpęs būtiniausias pakrovėjas, ar laidas - tu žinai, kad jis laive yra, bet niekas nežino, kur. Vėliau jis atsiras, bet ne tada, kai reikia. Kartais oj, kaip norisi daugiau informacijos, nei turi po nosim popieriniame jūrlapyje, o gal kas ne GPS, o sekstantu šiais laikais dar naudojamės??

Iš pradžių tą mantą kaišioji į jai skirtas daiktadėžes, spinteles, visokius užkaborius. Iškaišiotas po visur šlamštas nemažina gyvenamosios erdvės laive, ir tai yra gerai.
P8310420.jpg
Daiktų talpinimas vyskta irgi tam tikra tvarka - kuo daiktas sunkesnis - tuo žemiau jis turi būti laikomas. Tai dėl laivo stovumo. Tuo pat metu kai kurie, net sunkūs daiktai, pavyzdžiui, atsarginis inkaras su X metrų grandinės, turi būti prieinami greitai ir be vargo. Pabandyk, suderink - tą Apačioje nes sunkus, ir Greitai nes gali būt reikalingas. Tai, kas jau yra apačioje nes sunkus ir kuris yra greitai, jau gali būti užkrautas tuo, kas lyg ir reikalinga, bet užima daug vietos - guminiai krancai, virvės, sudedamas grilius, kokpito stalas, sulankstomas dviratis ir kiti dalykėliai.
Tie visokie dekadentiniai komforto ir pramogų dalykai, kaip meškerės, BBQ, stalas ar dviratis - jie yra labai užsispyrę. Kai jie per škiperio neatsargumą atsiranda laive, jie visais būdais stengiasi ten pasilikti iki sezono pabaigos - nesvarbu, bus jie kasdien naudojami, ar ne. Nes-o-jei-prireiks. Sportininkai šiuo aspektu laimingesni už kruizerius - jie prieš kiekvieną regatą keptuvę išneša ir palieka automobilyje. Nes keptuvė - tai greitis. Daugiau keptuvių - mažiau greičio.

Liūdnos naujienos prasideda, kai, sezonui įsilingavus, visi normalūs užkaboriai ir spintelės jau užsipildę, o įgula kelionei atsineša per daug daiktų (o jie visada atsineša). Tada tam tikra kategorija mantos, dažniausiai kokie kelionės krepšiai, ar šturmės - ima gyventi klajoklio gyvenimą. Dieną jie leidžia šturmano lovoje, o kai škiperio organizmas eina miegoti - tie daiktai atsiduria kajutės salone, kur ima visiems trukdyti. Kuo ilgiau esi kelionėje - tuo labiau tie klajokliai trukdo. Bet nieko, kai pajunti, kad labai jau užtrukdė - išlendi į kiemą (kokpitą), giliau pakvėpuoji, ir vėl viskas gerai...

Taip ir gyveni tas maždaug dvi kelionės savaites - kokie trys keturi žmonės keliuose kvadratiniuose metruose, dar su begale daiktų, kurie vėlgi savo charakterius ne visada teigiamus turi.
kelione_Scorpio_2011_390.jpg

Nedaug tų kvadratų žmogui tereikia. Kiek jų bebūtų - kiek žmonės, tiek daiktai - prisiformuoja, prisitrina vieni prie kitų; įpranti kažkaip, ir visai jauku bei smagu atrodo. Buriuotojams gerai pažįstamas tas kontroliuojamos betvarkės mažoje erdvėje jausmas, ir iš jo vedantys energetiniai kanalai į dvasinio komforto būseną.
P7110308.jpg

Tos nirvanos trupinėlį kaskart surandi, kai žiemos bėgyje aplankai savo laivelį, nustumdai pusnis, įsirangai po tentu, įlendi į kajutę. Patikrini, kaip tavo draugas žiemoja, ar ventiliacija pakankama, kad pelėsio nepagautų, ar dugne kondensato per atlydžius nebus pritekėję... Smagiai apšildo ta stopkė romo, specialiai tokiems randevu dar iškeliant laivą palikto, ir vėl paskaičiuoji - taigi tik du su puse mėnesio liko, juk vėl plauksim tuoj!

Posted by gramas 03:20 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad didvyriai jūroje nelabai reikalingi

Didvyriams paklausos nebuvo australiečių kruiziniame laive ORION. Kapitonas visiems paaiškino, kad didvyrių nereikės, o teks padirbėti kaip suderintai komandai, kad atšiauriuose vadnenyse surasti ir išgriebti gelbėjimo plauste plūduriuojantį 63-ejų metų amžiaus prancūzą buriuotoją Alain Delord. Delord'as vienas pats plaukė apie pasaulį Archambould 35 tipo jachta CHOUK CHOUK NOUGAT. Per smarkų štormą apie 500 jūrmylių į Pietvakarius nuo Tasmanijos Delord'o 10-ties metrų jachta buvo kaip reikiant suvoliota, ir neteko stiebo. Maža to, stiebo nuolauža, plūduriuojanti šalia, prakiurdė jachtos bortą, ir buriuotojas iš skęstančios jachtos išsilaipino į gelbėjimo plaustą sausio 18 dieną. Iškart aktyvavo gelbėjimo radijošvyturį, kurio signalą priėmė Kanberos gelbėjimo operacijų koordinavimo centras. Centras buriuotojo gelbėjimui nukreipė arčiausiai nelaimės vietos buvusį kruizinį laivą ORION. Tas arčiausiai - tai 680 jūrmylių, arba 50 valandų plaukimo. Šis iškart pakeitė kursą, tuo suveldamas savo keleivių atostogų planus, ir pasuko link regiono, kuriame turėjo būti buriuotojas. Tuo pat metu gelbėjimo centras plausto paieškai išsiuntė lėktuvą, kuris buriuotojui numetė siuntinuką su būtiniausiais reikmenimis - racija, dar vienu gelbėjimo plaustu (Delord'o nuosavas plaustelis buvo mažokas, be vandens ir maisto atsargų) ir plūdriu gelbėjimo kostiumu, kuriuo Delord'as ir buvo pasidabinęs žemiau pateikiamame gelbėjimo video. Delord'as plauste praleido tris paras, iki buvo saugiai perkeltas į ORION'ą.
delord_01.jpg

Grįžtame prie didvyrių nereikėjimo... ORION'o kapitonas Mike Taylor pademonstravo puikius savo ir įgulos jūreivystės įgūdžius, nes ne tik pasiruošė planą A ir planą B gelbėjimo operacijai, bet, kol keliavo į paieškos rajoną, suspėjo apmokinti savo įgulos narius - gelbėjimo operacijos dalyvius - darbui pagal abu scenarijus.

Planas A: jeigu oro sąlygos daugmaž palankios ir banga ne didesnė kaip 3 metrai - ORION'as nuleidžia pripučiamą motorinę valtį su 2 asmenų komanda. Vienas iš jų vairininkas ir užsiima tik varikliu bei manevravimu, kitas - plaukikas, su šiltu hidrokostiumu, jei bus reikalas - pasirengęs nerti į 5 laipsnių vandenį. Iš plausto jie paims buriuotoją į valtį, ši priplauks prie pavėjinio borto laivui, ir per šoninį liuką buriuotojas bus perduotas į laivą. Pavojingiausia šio plano fazė - būtent tas perdavimas per šoninį liuką iš valties, kuri su kiekviena banga judės didele amplitude ir daužysis į didelio laivo bortą.

Planas B - tuo atveju, jeigu sąlygos bus audringos, ir banga bus didesnė, nei 3 metrai ir vėjas virš 25 mazgų. Esant tokioms sąlygoms, saugus manevravimas su lengva pripučiama valtimi šalia didelio laivo borto yra sunkai įmanomas, saugus buriuotojo perdavimas per liuką dar sunkesnis. Šiam planui jie numato priplaukti laivu pavėjiniu bortu prie plausto, ir krano komanda turėjo nuleisti trosą su pakabinimo sistema buriuotojui tiesiai virš plausto. Vėlgi - realiomis sąlygomis, esant aukštai bangai, ant kurios tas plaustelis šokinėja - tas "tiesiai virš plausto" reikštų trosą su kabliu švytuojantį visom kryptim apie buriuotojo pakaušį... Vėlgi - jei nuleisti trosą iškart nepavyktų - tas aukščiau minėtas jūreivis su hidrokostiumu buvo pasirengęs pats su prikabinimo sistema nusileisti šalia plausto, prisisegti buriuotoją, ir jau abudu kartu būtų kranu pakelti į ORION'ą.

Va, šitaip - jokių didvyrių, jokių ekspromtų - o tik gerai savo veiksmus atidirbę komandos nariai, kurie žino, ką daro. Kaip jie suplanavo - taip ir padarė.

Specialistai sako, kad šiais laikais, ištobulėjus EPIRB avariniams švyturiams ir palydovinio ryšio sistemoms bei gelbėjimo tarnybų galimybėms, mažai kam tenka plausteliuose nuobodžiauti ilgiau, nei kelias paras - net pačiuose tolimiausiuose plaukiojimo rajonuose. Tačiau neverta pamiršti ir mėnesių mėnesiais plausteliuose plūduriavusių buriuotojų - Steve Callahan, ar William Butler, yra tokių išgyvenimų patyrusių ir daugiau. Visi jie sutiktų - netaupyk, rinkdamasis gelbėjimo plaustą...

Shit happens ir nutikti tokia bėda gali bet kuriam, bet tas išgelbėtas prancūzas - vistiek mano manymu, didvyris kaip reikiant. Išsiruošti vienam pačiam plaukti iš esmės apie Antarktidą su maksimaliai išlengvinta lenktynine jachta Archambould 35 tai ką aš žinau... Šis laivas - tai greitas aparatas lenktyniavimui apie plūdurus šiaipjau, o ne pavarymui regione, kur ir ledus sutikti nesunku... Antra vertus - ką tik pasibaigė Vendee Globe - vienutininkų lenktynės apie pasaulį - ta regata irgi plaukia praktiškai tuo pat maršrutu. Bet visi, kas sekė šias lenktynes, žino, kiek UFO (Unidentified Floating Objects) regatos laivai pasigavo, kiek laivų iškrito dėl įvairiausių gedimų... Bet jų aprūpinimas ryšio ir saugumo riemonėmis - taigi pagal paskutinį pyską, o prancūzas net satelitinio telefono tokiame plaukime neturėjo, plaustelis tik priekrantės plaukimams tinkamas, net šilto plūdraus kostiumo neturėjo. Labai drąsus prancūzas, ir labai laimingas prancūzas, vienok.

Gelbėjimo operacija kainavo šimtus tūkstančių dolerių, o buriuotoją išgelbėjusi kompanija - kruizo ORION'u organizatoriai dar nežino, kiek kompensacijų teks išmokėti savo keleiviams. Šie juk sumokėjo po 20 000 dolerių už sujauktą kruizą po Antarktį ir Pietų vandenyną...

Posted by gramas 01:16 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad ne visos bobos gerai dega

large_blynai.jpg
Šventėms reikia tinkamai pasiruošti, nes niekur neparašyta, kad ekspromtas turi baigtis gerai. Užgavėnėms normalią Morę reikia turėti.

Taip jau nutiko, kad į mūsų kaimą Giruliuose susikraustėm maždaug to paties amžiaus šeimos, ir ilgainiui natūraliai išsivystė visai padorūs ir jaukūs santykiai su dauguma kaimynų. Tai niekas per daug ir nenustebo, kai iš anksto visi gavome sms pranešimus nuo Pirmininkės, kad kaime bus švenčiamos Užgavėnės.

Tas visas bendras švenčių paminėjimas išsivystė apie mūsų pastatytą tinklinio aikštę - pradžioje vien vyrai po tinklinio pasilikdavom prie alaus skarbutės reikalus aptarti, po to ėmė ir žmonos bendrauti... Metai po metų - ir , žiūrėk, jau Jonines, Žolines, Kalėdas ir kitas šventes kartu pašvenčiam. Kai švenčių pritrūksta - visu kaimu visokias žuvienes ungurienes verdam, šašlus prakepam, žinot, talkos ir viskas kas po jų priklauso, na - įprastas kaimo bendruomenės gyvenimas...

Jei Užgavėnių nešvęsi - nuo bėdų visus metus neatsiginsi - reikalas čia rimtas. Paruošėm stalus, didelį laužą, portatyvinę dujinę karštam vynui šildyti, ant mangalo su žarijomis uždėjom didžiulio špižinio katilo dangtį, kad būtų kur moterų suneštus blynus pašildyti...

Tas suneštinis vakaras visai smagiai įsilingavo. Prisiminėm, kad blynas dar nuo pagoniškos Lietuvos laikų buvo per žiemą pasiilgtos saulės simbolis...

Kaimo intelektualai aiškinosi Kanapinio ir Lašininio pašlijusius santykius ir bandė juos sureguliuoti įprastiniais metodais.

Dainos šokiai estrada.

Stebėjomės mūsų moterų fantazija, kad susitarę vietoje kaukių tokius įdomesnius makijažus pasidarė. Džiaugėsi jos dėmesiu ir pasisekimu improvizuotuose šokiuose, dar nesuprasdamos, kokią taktinę klaidą daro...

Šiandien nebesvarbu, kas, vakarui lyg ir į pabaigą rutuliojantis, pasakė - Taigi dar reikia kokią bobą sudeginti!
Tuo metu jau visos Morės gražios buvo, tai vėl prisiminėm pagoniškus ritualus. Nei šiaudinės, nei iš bėdos guminės Morės nebuvo, tai bailesnės dar bandė bėgti, bet buvo sugaudytos, ir apeigos prasidėjo. Kiekviena iš mūsų Morių turėjo būti imamos už rankų/kojų ir pamojuojamos virš laužo, kad tą Užgavėnių naktį šventas Girulių laužo dūmas visą pasiutimą iš jų išvalytų ir jos, mūsų brangiosios, į naują pavasarį žymiai smagesnės įžengtų.

Viskas vyko linksmai sklandžiai ir pagal improvizuotą planą, iki Pirmininkė nepareiškė, kad ją būtina mojuoti ne užpakaliniu fasadu į laužą kaip visas, o kniūpsčią, t.y. priekiu į laužą. Matyt, Pirmininkė kažkokių įdomesnių planų dėl artėjančio pavasario turėjo, bet juk laisvoj šaly gyvenam...
Bemojuojant, ji užsidegė. Kailiniai ir antakiai nusvilo. Užgesinom kaip mat, bet tas kvapas - kaip kanibalų puotoj - jis mums sakė, kad gal per toli nuo tautinės tradicijos nutolom.

Užgavėnėms reikia šiaudinę Morę turėti.

2620474_original.jpg

Posted by gramas 01:25 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kas nutiko 2012-ais, ir koks geras būsiu 2013-ais

large_P1060061-115.jpg
Praeiti metai SCORPIO - laivui ir jo įgulai - buvo vienas iš įdomesnių sezonų.
Jis mums prasidėjo vėliau, nei kitoms Klaipėdos jachtoms, nes prieš nuleidžiant SCORPIO į vandenį po žiemos, buvo daroma gana daug darbų. Pilnai nuskusti visi senų dugno dažų sluoksniai, korpusas buvo glaistomas ir šlifuojamas, po to padengtas keliais epoksidinio grunto sluoksniais, ir galiausiai - kietu greitu antifulingu. Generalinis rangovas Osvaldas tvirtina, kad, jei laivo nebaladosim, tai jokių rimtesnių darbų artimiausius 10 metų dugnui daryti nereikės - atnaujinai antifulingą kas pora metų, ir viskas. Viskas tai viskas, stengsimės nebaladoti...
IMG_0216.jpg
97B9D1402219AC681730AEEEE7BC93A6.jpg

Vairo plunksną nuėmėm ir papildomai sutvirtinom keliais stiklo audinio sluoksniais.
Pakeičiau sraigtą - anksčiau naudotas tikrai stiprus trijų menčių fiksuotas bronzinis tapo atsarginiu, o naujas FEATHERSTREAM trijų pasukamų menčių sraigtas pernai įrodė, kad jis buvo viena iš geriausių investicijų sezone.
IMG_0223.jpg

Achteryje - t.y. laivagalyje - sumontuotas stiebas saulės baterijai. Saulės sistema pasitvirtino - ji gauna Sėkmingiausios Investicijos nominaciją... Visą sezoną nesijungiau prie kranto elektros, tik rudeniop orams atšalus, kai kajutėje jau norėjosi šildytuvo - tada laidą tempdavau iki kranto terminalo. Sistemoje yra gudrus krovimo reguliatorius, kurį nustačiau taip, kad pirmiausia krautų variklio akumuliatorių, o kai tas pilnas - buitinį. Dar buvau nupirkęs galingą akumą, kad mažokos talpos variklinį akumuliatorių pakeisti - bet kažkaip sumontuoti jo neprisiruošiau sezono pradžioje, o vėliau pasirodė, kad jo nelabai ir reikia, nes kas taiso nesulūžusį daiktą? Nei karto neiškilo variklio paleidimo problemų, taip pat nereikėjo buitinėms reikmėms vogti "aliaktros" iš variklinio... Kas įdomu - šiuolaikinei saulės baterijai pačios saulės nelabai bereikia - net debesuotą dieną užtenka šviesos, kad duotų sulčių. Nedaug, bet vistiek kapsi.

Rimčiausia Avarija pernai - Furleksas - priekinės burės genujos suvyniojimo mechanizmas. Nei iš šio nei iš to, bet labai nelaiku, likus maždaug pusei jūrmylės iki PaPa regatos finišo, kai plaukiau PIRMAS (!!!), nutrūko viršutinio suktuko kilpa, į kurią segamas falinis genujos kampas. Šiaip sau ėmė ir nutrūko, nors toje vietoje metų senumo suktukas niekados nelūžta. Generalinis jachtinių gėrybių tiekėjas Osvaldas, atstovaujantis Furlekso gamintoją Lietuvoje, iškart pareiklavao nuimti sulūžusią detalę, ir vietoj jos įteikė tokią pat naują. Nemokamai. Nepaėmė net pinigų už detalės atsiuntimą. Va toks yra Generalinio gėrybių tiekėjo Osvaldo požiūris į klientus, bei supratimas apie garantinį aptarnavimą ir servisą. Lenkiu žilą galvą prieš Selden Mast AB ir jų atstovą Osvaldą.
IMG_0291.jpg

Didžiausias Išgąstis pernai - kai bandėm nuskęsti per Švyturio Joninių Nakties Regatą. Mums buvo labai baisu, kol nežinojom, pro kur veržiasi tiek vandens į kajutę. Kai paiškėjo, pro kur teka vanduo - baisu nebebuvo, buvo tik labai šlapia. Kai išdžiūvom ir atėjom į regatos banketą Klaipėdos Fax'o girdykloj, gavom gražų ir originalų regatos prizą. Ir taip džiaugėmės kad likom gyvi, o dar čia paaiškėjo, kad Lolita buvo vienintelė Janina regatos dalyvių tarpe. Kartais gerai pase dvigubą vardą turėti, ypač per Jonines...

2012-ųjų Šventė Kuri Visada Su Tavim - tai PaPa regatų serija. Plaukiama iki raudonos bujos Nr.3 iškart už Kiaulės nugaros, kiekvieno trečiadienio popiete, kaskart tuo pačiu starto laiku, startas ir finišas visada uosto akvatorijoje. Būtent tas "kasdieniškumas" ir būtent trečiadieniais veža - net įtempta darbo savaitė tinkamai buriavimo azartu prasiskiedžia, ir kažkaip neprailgsta. Pernai buvo daug silpno vėjo buriavimo - kartais trumpindavome distanciją, kad liktų laiko alaus bokalui ir įprastiniam įgulų susitikimui Eglės le'storane. Su stipriu vėju kiekvienas durnius plaukia, o kai vėjo nėra - reikia kažką ir sugebėti... Gal ne visai durniais pernai buvom, nes suplaukėm II-ąją vietą metinėje įskaitoje. 17 plaukimų, 290 taškų, per metus bent kartą regatoje sudalyvavo 41 jachta, vidutiniškai po 7 jachtas plaukime. Pirmą vietą iškovojo b/j BARAKA, bet jiems ir priklauso, nes BARAKA sportinis laivas su kovinga komanda. Taip išsivarto, kad mūsų šeimynėlė kruizerių tarpe buvom PaPuose pirmi. Šiemet kažin, ar tokiais gudragalviais bebūsime, nes pernai PaPa regatos laivynas praturtėjo keliais našiais laiveliais. Bet dar pažiūrėsim, kai dugną dėsim - SCORPIO įgula kausis kaip liūtai!

Sezono Siurprizas - SCORPIO įgula buvo nominuota kaip labiausiai šeimyninį buriavimą propagavusi įgula 2012 metais. Metų Buriuotojo Rinkimus organizavo žurnalas Vėjo!3 ir buriuotojų pasaulio kultmasovyk-zateinik Bitlas, jachtos TOJANA kapitonas. Kai gavom pakvietimą sudalyvauti renginyje, tai žurnale pasidomėjom, kokie ten žmonės, įgulos, renginiai ir kelionės bus geriausiais nominuojami - iš pradžių nelabai ir supratom, kaip mes su savo kukliom personom į tą kompaniją įsirašysim. Vėliau, atvažiavę į didelį miestą, susiprotėjom, kad būtent už populiarinimą čia mus ta buriuojančia šeima įvardina - populiarinimu suprask šiame bloge aprašomus nuotykius bei keliones. Na, ir tegul kuo daugiau šeimų "priplaukusiom" komandomis tampa, tegul su burėmis kartu po jūras keliauja, šias mano grafomanijas paskaitę. Kad tik mačytų, kaip sakoma... Šeimos nominaciją ir prizą įsteigė jachtos GERA DIENA įgula. Jie patys yra šeimyninė įgula - Tauras ir Ilona, kartu su dukromis aktyviai plaukiojantys Baltijoje. Jie žino, koks prizas bus tinkamai tokių pat buriuotojų-kruizerių įvertintas: mums įteikė didžiulę medinę dėžę su prabangia vynų kolekcija. Iki šiol neatsidžiaugiam... Ačių, ir savo šeimos vardu linkiu, kad jachtos GERA DIENA prizas ir nominacija kasmet taptų labiausiai vertinama ir pageidaujama buriuotojų tarpe.
geradiena.jpg
IMG_0304.jpg

Sezono Kelionė - suplaukėm Baltijoj visą Lenkijos pakrantę, per Štetino marias ir vidiniu praėjimu apiplaukėm apie Riugeno salyną Vokietijoje. Nuplaukėm debesį jūrmylių; super kelionė gavosi - reiks kada nors būtinai perplaukt...

Sezono Savaitgalis - kai plaukėm su protmūšių DENDROLOGIJA komanda. Veiksmo, t.y. buriavimo prasme - nieko ypatingo, bet malonumo nuo paties bendravimo aspektu - buvo šventė. Irgi reiks šiemet perplaukt, nes tokios kelionės su draugais yra į sveikatą - skatina dopamino (teigiamai sureguliuoja malonu/nemalonu būsenas smegenyse) ir vitamino C (šiaip naudingas) generavimą įgulos narių organizmuose.

Ir galiausiai - liūdnoji dalis. Reikia kažką numatyti asmeninio tobulėjimo kelyje 2013 metais. Man labai sunku pripažinti, kad nesu tobulas. Pažadu, kad šiais metais labai stengsiuosi per varžybinius plaukimus venduojant nerėkti baisiu balsu "Traaauk, bleeet!!!" . Vietoje to išmoksiu ramiu tonu pateikti komandą "Gerbiamas Jonai, malonėkite tampriau įveržti genujos šotą".

O šiaip - ant SCORPIO viskas tvarkoj.
Jau laukiam labai, kada vanduo bus ne kietas.

Posted by gramas 23:30 Archived in Lithuania Comments (3)

(Entries 61 - 75 of 92) Previous « Page 1 2 3 4 [5] 6 7 » Next