A Travellerspoint blog

Lithuania

Apie tai, kas yra UFO ir kaip žuvo jachta CIAO

log.jpg
UFO ir ufonautai jau nuo seno stimuliuoja žmonijos vaizduotę. Vis dar neapsisprendžiame draugai jie mums ar priešai, laikas nuo laiko siuntinėjame į svetimas galaktikas jiems pranešimus bei informaciją apie žmoniją. Jie mums kartais pasirodo, jie mus grobia, kartais visokių įmantrybių primokina. Mes, žmonės, ir norime ir bijome, ir mylime juos, ufonautus, ir nekenčiame. Žodžiu, žeme ropojanti žmonijos dalis šiuo klausimu vieningos nuomonės kaip ir neturi.

Tačiau buriuotojai visi kaip vienas tvirtai žino - UFO yra blogis. Mūsų, jūržmogių šlapioje sąmonėje, kiek kitaip nei normalių žemės žmonių gyvenime - UFO tai yra ne Unidentified Flying Object (lietuviškai NSO - na, žinot, ta skraidanti lėkštė su žaliais žmogeliukais), o Unidentified Floating Object. Retkarčiais dar galima pamatyti tą patį objektą pavadintą USO - Unidentiefied Submerged Object.
Neatpažintas Plaukiantis Objektas, jei dar tiksliau - Neatpažintas Paniręs Objektas, arba, jei kam patogiau - Neatpažintas Plūduriuojantis Objektas. Vadinkit jį kaip tik norit - bet tai yra vienas iš buriuotojo košmarų. Jis, šitas plūduriuojantis Š, ir yra mūsų nerimas, baimė ir nematomas priešas - o ne tie jūsų žalieji žmogeliukai, besitaikantys užgrobti mūsų planetą.

Įsivaizduokit stiprų štormą, ir jame besikapanojantį sausakrūvį laivą su pjautos medienos kroviniu. Laivo triumai užpildyti medienos paketais, jais dviem aukštais nukrautas ir visas laivo denis. Denio krovinys sutvirtintas statramsčiais pagal laivo bortus ir plieno grandinėmis bei trosais perrištas skersai/išilgai. Denio krovinį formuoja labiausiai patyrę laivo komandos nariai, ir stropiai žiūrima, kad kiekviena grandinė būtų ne tik talrepu įtempiama, bet turėtų ir "pelikaną" - tokį vienu kūjo mostu atsegamą grandinės jungtį. Jeigu pasislenka denio krovinys - visas laivas pasvyra tiek, kad gali pradėti imti vandenį per antstato duris, iliuminatorius, triumų dangčius, kurie ne visada yra tokie jau sandarūs... Laivas su sunkiu kroviniu triume dar gal ir atsitiestų, nes masės centras yra žemai - bet miškovežis su lengva mediena užpildytu triumu masės centrą neša aukštai, todėl užverstas ant šono dėl pasislinkusio šalin denio krovinio, vėl atsitiesia oij kaip ne visada... Iškilus tokiai realiai grėsmei laivo išlikimui - denio krovinys VISADA yra metamas: avarinė komanda siunčiama atsegti denio krovinio tvirtinimus, ir bangos medienos paketus nuplauna į jūrą. Laivo masės centras vėl grįžta žemyn, pavojingas pasvirimas dingsta, atitinkamai sumažėja ir pavojus laivo plūdrumui. Esu dar sovietmečiu, studijų metais, "Mirnyj-2" tipo laivais "Kupiškis", "Kretinga", "Kėdainiai" vežiojęs pjautą medieną iš Igarkos į Ispaniją - todėl šiek tiek žinau, ką čia kalbu...
Kas dar gana dažnai su tais medienos kroviniais pasitaiko - vieną kitą popiermedžio rąstą, ar pjautos medienos paketą bangos gali šiaip sau nuplauti nuo denio, ir nei draudimo komanijai, nei krovinio siuntėjui bei gavėjui tai nebus kažkokia bėda...

Bėda potencialiai gali būti mums, buriuotojams. Plauki sau savo kreiseriniais šešiais mazgais, arbatėlę siurbčioji, naktis skaidri, žvaigždelės šviečia - ir aišku, kad tu nepastebi po pat bangos paviršium plūduriuojančio medinio pabėgio... Staiga BUUM! trenksmas priekyje, girdi, kažkas bildėdamas brūkštelia išilgai jachtos dugno, Ba-bach! trenkiasi iš pradžių į falškylį, ir iškart į vairo plunksną, ir visą jos ašį (balerį) žinoma, ne tik nulenkia šalin, bet ir iš korpuso paplėšia... Ir nebežiūri tu jau svajingai į žvaigždeles, nes jau turi kuo užsiimti, nes tavo laivas skęsta.

Nepatikėsit, kiek visokio mums, buriuotojams, pavojingo šlamšto plaukioja jūrose ir vandenynuose. Ir rąstai bei ištisi medžiai, po stipresnio potvynio ar lietaus iš upių į atvirus vandenis išplaukia, ir ne vieną bei ne du tokių kasmet Kušmarėse ar Baltijoj pamatom... ir pusiau plūdrūs visokio tipo kroviniai, įskaitant ir konteinerius, nuplauti nuo krovininių laivų... Ir nuo inkarų ar tinklų nutraukti plūdurai... Ir laivų įgulų piktybiškai, ar atseit "netyčia" išmestos šiukšlės, kurios gali būti ir didelės ir sunkios, ir kurios turėjo nuskęsti, bet nusprendė elgtis kitaip... O Ambersail'as neseniai su banginiu susidūrę buvo... Atvažiavę pajūrin, juk mėgstat pliažu pasivaikšiot, ir matėt jau, kokius rąstus, ar dėžes, statines ir padėklus jūra į kranto smėlynus išridena - kaip manot, iš kur jie ten atsirado? Nevienas iš giruliškių, o ir Karklės gyventojų ne tik malkomis, bet net statybine mediena pliaže apsirūpina. O ką - gal ūkyje pravers, negi paliksi kaip niekieno voliotis...

Ir niekas jau nepasakys, su kuo susidūrė jachta CIAO, bet nutiko tas kiekvienam buriuotojui košmariškas Bum pernai rugsėjį Indijos vandenyne. Ir toks Bum, kad balerį iš korpuso pajudino tiek, kad pro pažeistą vietą laivas vandenį imti pradėjo taip, kad įgula - pagyvenusi slovėnų šeima Srecko ir Olga Pust'ai per raciją iškart "Pan-Pan" signalą paskelbė. Ne vieni jie vandenynu plaukė - netoliese buvo ta pat kryptimi plaukusios draugų ir prietelių jachtos, kurios į pagalbą suskubo. Įgula dar spėjo ne tik patys, bet ir vertingesnius daiktus bei dokumentus pripučiama valtele ir plaustu į kolegų laivus perkelti, tačiau laivo CIAO - Sweden Yacht 45 kruizinės jachtos - išgelbėti nepavyko. Šeima kovojo už laivo, kuris buvo jų namais jau kelis metus keliaujant po pasaulio vandenynus, išlikimą, bandė išpumpuoti vidun besiveržiantį vandenį avariniais siurbliais. Vienas iš trijų pagalbon atskubėjusių laivų pasirišo CIAO ant buksyro, taip padėdamas išlošti kiek tai plūdrumo, vėliau turėjo tą virvę nukirsti... Bet visų pastangų buvo per mažai. Dar viena jachta, skubėjusi pagalbon, turėjo didelės galios avarinį siurblį, kas gal būtų padėję sukontroliuoti situaciją ir galbūt suremontuoti CIAO. Nespėjo atplaukti - pritrūko vos 9 mylių.

Ne, nenoriu nieko nuo buriavimo atbaidyti, ar šiaip pagąsdinti... Ne tas plaukiantis šlamštas, ar laivas yra žmogaus jūroje bėda, o pats žmogus. Bet apie tai - kada nors vėliau.

Posted by gramas 01:37 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad visi galim būti turtingi. Arba ne.

saga.jpg
Jie ne auksu turtingi, jie kitokie, todėl jiems lengva vienas kitą pažinti ir suprasti. Jie kaip magnetai traukia viens kitą. Jie - tai gyvenantys tokį pilnesnį, daugiabriaunį ir erdvinį gyvenimą, o ne įstrigę kažkokiam epizode, ar atkarpoje. Nors jie gali į mūsų gyvenimus ateiti iš pačių įvairiausių sričių - visus juos vadinam vienodai - Įdomus Žmogus.

Buriuotojai sako, kad gyvenimas - tai kelionė. Kelionė - tai judėjimas, ir tam, kad savo gyvenimo kelionėj nesisuktum vietoje ratu, reikalinga kryptis.
Pirmas tavo taškas - tai kur tu esi.
Antras taškas - tai tikslas, kur (arba kuo) tu nori būti.
Ta linija - vektorius tarp dviejų taškų - ji ir yra tavo gyvenimo kelionė.

Ir niekas kitas už tave jos nesukeliaus...

Gyvenime - sudėtingiau, negu ant laivo - to antro taško į GPS neįsivesi... Tavo reikalas, ką tuo antru tašku vadinsi. Gal tavo tikslas karjera kažkokioj srity, gal valdžia, gal verslas ir pinigai, gal šeima, sveiki ir laimingi vaikai, anūkai... gal dar kažkas, ką kiekvienas galime sau sugalvoti, ar likimas gali primesti.

O paskui, kai gyvenimo kryptis lyg ir nusistovi, dauguma pamatome save, įstrigusius kažkurioje vienoje to planuoto didelio kelio atkarpoj - dažniausiai tiesėje Darbas-Namai. Ir vienur, ir kitur stengiesi, kovoji dėl rezultato. Keli sau tarpinius tikslus ir jų sieki... Ir metai bėga; vos uždirbę pinigų, kažkodėl iškart keičiame mašiną, ne vienas ir žmoną... Paskui pyksti ant savęs ir kitų, kad rutina užkniso, o dar vėliau ir suvokimas ateina, kad tavo gyvenimo vektoriaus veržli strėlė į riestainį susisuko, ir realiai nebekeliauji tu niekur, net negyveni, o kaip voverė sukiesi amžinu ratu.

Sakai, o ką daryt, kai supranti, kad life stinks, ir lyg paršas koks snukiu į žemę baksnoji, ir dangų ausys uždengia, ir iš darbo skubi kuo greičiau ant sofos namie, kad dar vieną šokių projektą per dėžę stebėtum?

Ieškok trečio taško, nes "Darbas - Namai" - tas vektorius barankos formos - žudo.

Reikia trečio taško būtinai - buriuok, skraidyk, lipk į kalnus, nardyk, sportuok, kurk - rinkis, kas tau prie dūšios limpa labiausiai - ir daryk. Tik svarbu, kad tai darydamas, širdies įdėtum, progresiją jaustum, ir vis kažką naujo išmokti galėtum.

Tik savo trečiam taške būdamas, iš jo perspektyvos kitaip savo namus ir darbą, ar mokslą pamatyti galėsi, jų pasiilgsi, ir geresnis į ten sugrįši.

Viso to šiandien vėl nepasakiau 16-mečiam sūnui, kol ryte iš Girulių į savo antrus taškus važiavom. Kartų konfliktas, ar šiaip dar anksti?

Posted by gramas 22:42 Archived in Lithuania Tagged balsai_galvoje Comments (0)

Apie tai, kuo buriavimas už seksą geriau

Parnešta iš internetų:

large_Sexy_20evening_20001.jpg

  • Tau nereikia slėpti Buriavimo žurnalų.
  • Yra normalu, jei retkarčiais sumoki profesionalui/-ei už tai, kad jis/ji Buriuoja su tavim.
  • 10 Dievo Įsakymų nieko nesako apie Buriavimą.
  • Jei duodi pažįstamiems pažiūrėti tavo Buriavimo video ar fotografijas, tau nereikia baimintis, kad jie bus sudėti į "jūtūbą", kai tapsi įžymus.
  • Tavo Buriavimo partneris niekada tau nepriekaištauja ir nepavydi dėl žmonių, su kuriais Buriavai anksčiau.
  • Normalu Buriuoti su atsitiktiniais pažįstamais.
  • Esi vedęs, o kai sutinki patyrusią ir šaunią Buriuotoją, nejauti sąžinės priekaištų, kai įsivazduoji, kad Buriuoji kartu su Ja.
  • Niekas tau nesako, kad jei dažnai Buriuosi vienas pats – tai gali apakti.
  • Gali pasikabinti Buriavimo kalendorių darbe, pasakoti Buriuotojų anekdotus, kviesti bendradarbius Buriuoti kartu – be jokios rizikos būti apkaltintam seksualiniu priekabiavimu.
  • Nėra Buriavimo keliu perduodamų ligų, išskyrus patį Buriavimą.
  • Niekas nesitiki, kad Buriuosi su tuo pačiu partneriu visą likusį gyvenimą.

Posted by gramas 23:17 Archived in Lithuania Tagged internetų_banalybės Comments (2)

Apie tai, kaip iš Klaipėdos į Klaipėdą plaukėm. GOTLAND 2011

Gotland 2011 - I dalis

1FF43E8E2219AC6817F992FA4D0ACBEE.jpg

Vasara 2011. Mūsų šeimos pirmosios atostogos jūroje, visiems kartu keliaujant ir gyvenant mūsų jachtoje Scorpio. Šeimoje dažnokai kalbame ir mąstom vaizdais, mūsų pokalbiai pašaliečiams ne visada suprantami gali pasirodyt, nes dažnai prasideda "O įsivaizduoji, kaip mes..." Ir po to vos ne ištisas multikas žodžiais gali būti nupiešiamas to, kas realybėje dar nevyksta, bet gal kada ir galėtų įvykti... Prisipiešėm tada tų svajonių vaizdų prieš kelionę sočiai, bet realybė vistiek įdomesnė buvo.

Atostogų planas jau buvo kuriamas senokai. Nuo pat žiemos pagal švedų locijas ir jūrlapius, pagal kitų buriuotojų rekomendacijas dėliojau maršrutą, kurį galėtume suplaukti maždaug per dvi savaites. Suplaukti saugiai ir be jokių ekstrymų mano nepatyrusiai įgulai, man pačiam ir mūsų laiveliui. Panašu, kad šių atostogų vaizdai "Įsivaizduoji, kaip mes..." mano įgulos galvose buvo gerokai romantiški - tykūs vakarojimai jachtos kokpite prie taurės vyno, to žaliojo žybsnio laukimas palydint jūron besileidžiančią saulę, nematytų vietų atradimo džiaugsmas ir išvykos krante, mokymasis valdyti jachtą bei naviguoti ir su tuo susiję iššūkiai, ir panašiai. Aš jiems nuolat sakiau, kad bus ne tik gražu, bet ir baisu, ne tik šilta, bet ir šlapia, bus vėmalai per bortą ir nuovargis toks, kad save pamatysi kaip iš šalies, plūduriuojantį abejingoje septinto lygio komoje. Bet gražūs vaizdai yra malonesni. Todėl jie abu mane vis ramino, ir sakė - tu tik nesijaudink iš anksto, viskas bus OK, ir mumis pasitikėk. Bet visada jaučiau, kad tai būtent jie į mane savo pasitikėjimą sudėjo, ir tai man reikės pasistengti jo nesugriauti. Jei dėl bet kokių priežasčių ši pirma rimtesnė kelionė virstų pragaru - visos tolimesnės mūsų svajonės apie tolimus kraštus, visiems kartu sukeliautus po burėmis - žlugę. Žodžiu, aš labai noriai sutikau, kad kelionės neforsuosim, įgulos kantrybės ribų aš neieškosiu. Maksimalus šių atostogų tikslas - saugiai ir maloniai pasisvečiuoti Stokholmo archipelage, ir po to visi patenkinti - namo. Jeigu nesusiklostys palankios orų prognozės - kelionės maršrutą trumpinsime, tuo metu ir nuspręsdami, kokias korektūras daryti.

Tokios iš esmės atviro plano kelionės, bet su spontaniškais bandymais prisitempti iki numatyto plano, jei galimybė tam yra - irgi yra mums būdingos, todėl kitiems žmonėms, ar tai labai tikslumą vertinantiems, arba totalaus relakso siekiantiems - mūsų kompanijoje gali būti sudėtinga.

Didžioji diena išaušo 2011-07-11, Pirmadienis. Plaukimo planas - išeinam į besibaigiantį štormą dieną, iki vakaro meteo.pl žadėjo vėjo apsiraminimą iki 10m/s ir posūkį iš W-SW, kas turėjo leisti buriuojant pasiekti Hoburg ragą Gotlande per maždaug 24 valandas. Gotlande kuriam nors uostelyje turėjom palaukti, kol švedų pakrante prasiris kitas stiprus ciklonas, šiuo metu nuo Airijos link Danijos keliaujants. Per keletą dienų vikingų paveldą planavom pamatyti, būtinai Visbį aplankyti, Faro saloje į akmens uolas pažiūrėti, ir keliauti į Stockholmo Archipelagą. O ten - visų vietų aprašymus, jūrlapius ir uostelių schemas turim - taigi rasim, ką veikti! Tai va, toks mūsų planas.

Iš Pilies uostelio išlendame 1600 val. ; dar mariose, plaukiant iki Kopgalio, rifuoju grotą, nes vėjo labai daug - apie 15m/s ir praktiškai tiesiai į dūdą NW. Nieko tokio - juk keturias dienas iš eilės gerai virš 20m/s pūtė, dabar jau akivaizdžiai rimsta...
Kelias dienas jūrą ir miestą šiaušęs štormas dar palikęs rimtą bangą, ir surifuotu grotu bei varikliu kasamės pirmyn. Vartuose - kaip visada - banga ypač aštri ir didelė, pasvaido mus kaip reikiant. Vos penkis mazgus greičio laivelis išstena, kas verčia iš naujo skaičiuoti kelionės laiką... Bet juk temstant turi ramintis viskas, kiek pagal GRIB'us, tiek pagal meteo.pl. Nutolstam nuo vartų, bet banga labai lygesnė nesidaro, kas kelinta vis taikosi stuktelėti rimčiau, ir jas būtina išvairuoti pačiam - autopilotui šito darbo dar patikėti negaliu, nes banga jo kursą į didelį zigzagą vis sumuša.

Nei Jono, nei Lolitos jau valanda laiko negaliu nuvaryt į kajutę - niekas dar ir nepavargęs tiek, kad ilsėtis norėtų. Akys didelės, vis klausinėja, ar čia jau pavojingai mus mėto, ar dar ne... Raminu juos, kad toliau nuo kranto viskas bus tvarkoje, ir vienintelis nekoks dalykas - kad reikės man pačiam vairuoti iki sutemstant, kada vėjas raminsis, ir kryptis keisis į palankesnę mūsų norimam kursui. Tada jungsim autopilotą, ir jiedu abu turės naktį kelias valandas pabudėti kokpite, kol aš miegosiu. Ramiai išdėstau, kad šviežūs ir laimingi jie man naktį bus reikalingi, ir pamažu įkalbu juos pabandyti užmigti kajutėje.
Vos tik jiedu nusileidžia apačion - nė pusvalandis nepraėjo, ir ima plėšti ožius, maišeliai su skrandžio turtais vienas po kito padavinėjami man ir keliauja už borto. Jonas vimtelėjo pora kartų, ir nurimo paslikas, o Lolitą suvartė kaip reikiant, joks anksčiau prarytas Aviaplantas negelbsti - net gaila, bet niekuo jai padėti negalim.

Sėdžiu kokpite vienas pats, ir skaičiuoju, kad labai jau daug dyzelio prideginsim ir neaišku, kiek laiko plaukdami prieš tokį vėją užtruksim... Visai neatrodo, kad jūra lygintis šiandien norėtų; horizonte plunksniniai debesys, vėjo ištampyti... Ar nebus vėl kompiuteriniai orų mergaitės su berniukais kažkuo kitu, bet ne darbu užsiėmę? Jei mano pagalbininkai išsijungia, banga lieka tokia, kokia yra, ir vėjas nesisuka į palankesnį, kaip prognozė žadėjo - kuo toliau nuo kranto, tuo įdomiau gali būti. Į Lenkiją mums plaukti nesinori. Iki prekybinių laivų inkaruotės jūroje plaukėm 2,5 val. vadinasi, iki Hoburgo rago lieka dar apie 32 valandos šito malonumo pačiam vairuoti, jei sąlygos nesikeis... Man jau dabar to vairavimo kaip ir gana... Dar už maždaug 15-20 valandų tokio makalavimo vairu būsiu pavargęs tiek, kad nelabai ir besuvoksiu kur esu, ir ką darau. O kai priartėsim prie laivybos juostų ties Gotlandu - išvis kosmose būsiu. Ar čia mūsų atostogos, ar čia kas? Taigi ruonio šūdas gaunasi čia, o ne atostogos...

Nieko niekam nesakęs, ištaikau tarpą tarp bangų, ir staigiai apsuku Scorpio atgal Klaipėdon. "Kas nutiko, kodėl grįžtam?" - susirūpino jie iš kajutės, pajutę, kad supimas pasikeitė. "Viskas gerai, pralauksim štormo uodegą namie, ir plauksim rytoj" - sakau. Prieštaraujančių nėra. Čiuožam smagiai pavėjui nuo bangų keterų, šalia borto net verda viskas. Žinau, kad sprendimas grįžti yra teisingas, o jausmas man vistiek negeras, pikta be galo, kad į didelę kelionę susiruošus, va šitaip nuo slenksčio atgal suktis tenka...

Uoste švartuojamės 2100. Lolita su Jonu išvažiuoja miegoti namo, aš lieku nakvoti laive. Apsitvarkau laivą, uosto restorane įsmeigiu alaus, parsisiunčiu šviežiausią GRIB'ą, ir sėdu burti prie prognozių.

Prie alaus ir prisiminiau patyrusių buriuotojų patarimą, kad prieš pirmą ilgesnę sezono kelionę yra naudinga suplaukti kokį nors mažą maršrutą, taip vadinamą Shake-Down kelionę padaryti. Įgulai aklimatizacija, o ir laivui patikra gaunasi. Jeigu kokiai nors įgulos ar laivo problemai lemta išlįsti - tai geriau, kai tai atsitinka mažos kelionės metu, nei didelės. Dar kiti buriuotojai kiekvieną didelę kelionę pradeda nuo pirmos nakvynės laive visai įgulai kartu - bet ne uoste, o ramioje inkaruotėje. Sako, kad tai padeda kelionės pradžios stresą ir psichologinį barjerą įveikti. Gyvenimas jūroje nuo kranto skiriasi smarkiai, ir toks mažas žingsnis į tas permainas žalos nedaro. Improvizuotas ir neplanuotas Shake-Down'as mus gavosi šiandien...

Ilgai dar tą naktį miegas nepakirto, vis klausiau vantuose ir virvėse gūsiais sukaukiančio vėjo, ir džiaugiausi, kad dabar ne jūroj, o uoste esam. Rytoj, ne - jau šiandien - jau tikrai plauksim.

=TĘSINYS bus. Jei bus lietaus - netgi greitai=

Posted by gramas 02:28 Archived in Lithuania Tagged buriavimas mimuarai_blyn Comments (0)

Apie tai, kokia Klaipėda graži

Filmo autoriai, paprasti vaikinukai iš provincijos, Klaipėdai fotografuoti skyrė savo atostogų savaitę. Sako, daug tūkstančių fotografijų daryta paprasčiausiai nuo dviračio. Jie prasmukdavo į Klaipėdos aukštesnius pastatus, įsiprašydavo įleidžiami į įmones, laipiojo po visokius kranus uoste ir kitur, ieškodami kuo įdomesnių vaizdų. Tuos tūkstančius fotografijų į filmuką montavo dar apie 3 savaites. Ir tai ne verslas, šiaip - hobis.

Bet pažiūrėkit, kokia Klaipėda jų filme graži ir jauki.

Autoriams - bravo!

Posted by gramas 02:59 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip į švarų vandenį plaukėm

Plaukti beveik visada smagu. O kai pučia tvirtas Pietys, ir Nida jau atsibodus - plaukti reikia į jūrą.
Šeima šį šeštadienį jūreiviais nebuvo - Jonui krepšinis, Lolita kiemo augalus žiemai paruošti nusprendė. Tiesą pasakius, labai jų ir neįkalbinėjau - kaip ir laikas buvo vienam paburiuoti. Kažkodėl reikia laikas nuo laiko vienam į jūrą bent trumpam iššokti, ir neieškau atsakymo kodėl - reikia, vadinasi reikia - todėl ir plaukiam.
Diena kaip reta graži ir saulėta - Bobų Vasara ši savaitė, po jos sinoptikai šalnas jau žada... Kažkas šiandien tinklinį pabaksnos, kažkas golfą į 18 duobučių sukals, kažkas 120 baravykų suras, dar kažkas 20 lydekų pagavęs Kroklankėj atgal paleis - o aš išpulsiu į jūrą be tikslo, maždaug 5-6 valandų ratą apsuksiu, ir prieš temstant namo sugrįšiu.

Tai viskas maždaug taip ir įvyko.
Vėjo yra, čiuožiam tolyn nuo kranto kartais 7 mazgais, o pastovaus greičio virš 6 nuolatos. Pusiaukelėje iki priėmimo bojos per vandenį kaip linija nubrėžta - baigiasi drumzlinas marių vanduo, ir papuolame į skaidrią, atrodytų žymiai šviežesnę ir gaivesnę jūros bangą. Va, dabar buriuojam jūroj. Tikrai smagiau kažkaip, negu marių buizoj mirkti...
Tvirtas Pietys, einant į jūrą, yra gerai - kiek toldamas nuo kranto, tiek grįždamas - turi gero greičio ir bangą kampu į bortą. Supa visai smagiai ir lygiai, ir autopilotas jokių kaprizų nerodo.

Vasarą, turint bent savaitėlę laisvą, šitaip galima visai smagiai ir be įtampos iki švedų kranto nuplaukti, ten rūkytų krevečių su silpnu jų alumi užkirsti, ir neskubant namo parlinguoti. Dabar, rudens antroje pusėje, jūra veikia kaip radijatorius, šildantis oro masę virš vandens plotų, o virš žemės šalnos prasideda. Padidėję vėsesnio oro masės nuo Šiaurės greičiau stumdo šilto oro pūsles virš vandens, vis dažniau šilti ciklonai nuo Golfo srovės su šaltais frontais virš Skandinavijos susikapoja, ir ilgesnius stabilaus oro ir vėjo krypties virš Baltijos tarpus darosi sunkiau sugaudyti. Šiandien, tokią puikią dieną, atsileidęs ir be vargo į švedus per pusantros paros nuplauktum, bet kada grįžti, laivo į štormus nedaužant, pavyktų - visai nežinia. Gali tekti ir žiemoti ten likti.
O gal laivo žiemojimas ten nėra toks jau ir blogis, gal rimtai reiktų jų kainas pasitikrinti? Jeigu jau už dujas brangiausiai Europoj susimokam, tai gal ir laivo žiemojimas Švedijoj nebe tokia branguva pasirodys? Sėdai į keltą vakare, o ryte esi Švedijoje. Juk pradėdamas sezoną Stokholmo archipelage, iškart esi buriuotojų rojuje, o kai reikia iš Klaipėdos į ten susiruošti - kažkodėl į didžiulę kelionę tai pavirsta...

Arba Norvegijos fiordai - anglų buriuotojai gana dažnai savo laivus žiemoti ten palieka, nes per vieną sezoną Norvegijos pakrantę tik be proto skubėdamas suplauktum. Yra tokia svajonė su jachta Lofotenus pakruizinti, gal, sakau, kada nors... Tik, vos atplaukus į jų vandenis ir po to žiemoti laivą Norvegijoj iškeliant, būtinai reikia jų muitinei prisiduoti, kad po 6 mėnesių laivo buvimo Norvegijoje, jie savo PVM tau nepaskaičiuotų ir laivo neareštuotų. Buvo nutikę taip vienai britų šeimynai, privačiai pas kažkokį trolį fiorde laivą iškėlė, kitų metų sezonui prasidėjus atskrenda, sako plauksim jau - bet ne-a, nes vietinė muitinė visai kitų planų dėl jų laivo jau turėjo. Nervai, teismai, suvartyti atostogų planai - teko jiems apie GBP17.000 mokesčių į Norvegijos biudžetą įleisti, kad savo laivą atgauti.
Plaukioti Norvegijoj mums dar parankiau, nei anglams - į ten galim atsargas bei reikalingą mantą iš Lietuvos automobiliu atsivežti, kad ten už kosmines norgių kainas nieko pirkti nereiktų... Pats laivo nuplukdymas į Norvegijos krantus jau savaime įdomia kelione virstų...
Smagu šiandien rudens saulėkaitoje kokpite vartaliotis, ir apie svetimus krantus fantazuoti.

Dar nuo uosto vartų vis bandau vytis priekyje plaukiančią Gabiją, bet vėliau jie patys bėgti nustoja, ir sukasi link Palangos. Aš lieku plaukti tolyn, tikslas - iki teritorinės jūros ribos 12-oj mylioj.
Nuo plano "A" trumpam numušė didžiulė pilkerių laivų armada, dreife viliojančių menkę pirmoje inkaruotėje. Užsinorėjau šviežienos ir aš, tai numečiau bures, patrūkčiojau spiningą gal valandą, kol įsitikinau, kad menkės šiandien po lova nėra. Kažkaip nepastebėjau, kad kituose laiveliuose kas nors pagautų, vadinasi, tai ne mano kaip žvejo žioplumas - o paprasčiausias žuvies nebuvimas... Echolotas kvaksi nesustodamas, rodo žuvį visuose vandens sluoksniuose, o kibimų nėra. Jeigu čia bretlingių būriai, ar strimelė jau pasirodė - menkė juk turėtų jiems iš paskos šalia dugno keliauti.

Kartą, plaukiant su Lolita, irgi šitaip pažvejoti sustojom. Laivui dreifuojant, supimo ornamentas smarkiai pasikeitė, banga tiesiai į bortą laivą varto, ir Lolitą užsupo. Kol su burėm plaukėm - jokių problemų nebuvo, o sustojom - ir dreife jai pikta pasidarė... Vos tik pridavė pusryčius, iškart menkė kibti pradėjo. Ištraukiau keturias stambias žuvis vieną po kitos, po to kiek juokais beprašiau Lolitą dar žuvis pavilioti - užsispyrė, ir nė-pro-kur. Nebekibo niekas tada, kaip ir dabar. Ne, tai ne - pasikeliu bures, ir esu jau nebe mėsininkas, o vėl buriuotojas.

Į uostą grįžtu pailsėjęs tiek, kad dar antradienį kitos savaitės visi rėmai nuo virvių tampymo skaudės... Jei čia buvo atsisveikinimas su jūra šiemet - tai buriavimo diena kaip reta pavyko.

Posted by gramas 04:42 Archived in Lithuania Tagged buriavimas Comments (0)

Apie tai, kaip kiaulienos į Nidą plaukėm

Paršelio Regata šiemet - vienas ryškesnių renginių SCORPIO buriavimo sezone 2012.
Vegetarų ten nebuvo.
Savaitgalis gavosi tokio ryškumo, kad jokio teksto apie jį nebus, nes galvoje liko palaimingai tuščia ir lengva - tikras poilsio kokybės ženklas...

Posted by gramas 04:23 Archived in Lithuania Tagged people parties buriavimas Comments (0)

Apie tai, kaip adrenaliną šaukštu kabinom

OK, ne taip jau ir šaukštu, gal labiau arbatiniu šaukšteliu.

Mūsų tradicinė trečiadienio vakaro regata PaPa-24 dalyvius pasitiko lietaus šuorais. Dalyvavo aštuoni laivai. SCORPIO įgula - mudu su Jonu.

Po starto keldami spinakerį, nusitraukėm spinaker-falo karabiną. Pūslė sukrito į vandenį, greitai mes ją išgelbėjom, bet visą pavėjinę distancijos atkarpą plaukėm lėčiau, nei derėjo, ir atsiplėšti nuo varžovų, plaukiančių su spinakeriais, mums nepavyksta. Prieš pat posūkio ženklą mus aplenkia Piranija ir Aphrodite. Po to vėl mus aplenkia, paskui mes aplenkiam, paskui vėl...

Visai smagi regata gavosi, buvo keletas įdomesnių mikro-dvikovų. Aplaukiam tik penkti. Jei neskaičiuoti kelto Viktoria Seaways, mus aplenkė keturi ;o)
Ne tai, kad silpnai suplaukėm - bet kad varžovai šį kartą kovingi ir laviruotėje stiprūs buvo.

Posted by gramas 02:49 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip mes spinakerį kėlėm

Į PaPa'23 - tradicinę trečiadienio regatą, išsiruošėm tryse. Aš buvau laivo vadas, kartu plaukė ir retkarčiais mane pavadavo autopilotas vardu Meška, na ir Scorpio plaukė, nes jam priklauso - juk jis yra laivas!

Dalyvavo aštuoni laivai. SCORPIO finiše buvo trečias, po jachtų Afroditė (I vieta) ir Omega (II vieta). Šį kartą pavyko į video pagauti veiksmą, kai plaukdamas vienas keliu spinakerį. Vakaras buvo beveik be vėjo, tai tas spinakeris labai tingėdamas dirbo, vis timpčioti ir žadinti jį reikėjo. Buvo tamsu jau, kai leidau tą burbulą žemyn, tai į video tas momentas ir nepapuolė. Kada nors kitą kartą, gal.

Už puikų pasirodymą regatoje, nulipęs nuo vandens, iškart save apdovanojau kaušu alaus Eglės le'storane.

Posted by gramas 07:44 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip kalendorius į savaitgalį sutilpo. +Video

Visiems, kas mėgsta gamtoje laiką leisti, retkarčiais nutinka, kai orai parodo visus metų laikus per vieną dieną. Šį kartą mums visus keturis metų laikus gamta davė per abi savaitgalio dienas. Šeštadienį buvo vasara, nors ir vėjuota; o sekmadienį gavom pusvalandį žiemos su ledais, rudens su vaivorykšte ir vėl vasaros su ryškia saule ir šiltu vėju. Pavasaris pasiklydo kitur, arba tiek silpnai išreikštas buvo, kad mes jo kažkaip nematėm. Problema musyse, nes jis tikrai buvo. Kas per kalendorius be pavasario?

SCORPIO buvo užsistovėjęs uoste pora savaičių, nes reikėjo sulaukti, kol sugedusią Furlex'o (burės suvyniojimo mechanizmo) detalę gamintojas iš Švedijos pakeis. Firma SELDEN ir jos atstovas, jachtos LIETUVA kapitonas Osvaldas, nepavedė, ir dar praėjusio trečiadienio regatoje SCORPIO plaukė jau su veikiančiu Furlex'u.
Ta proga dar gerokai prieš savaitgalį Lolita suplanavo mūsų poilsį ant vandens stiliumi "nesvarbu kur, bet kad tik plaukti", o jachtos LOKIUKAS škiperis pasiūlė man per savaitgalį suplaukti iki Liepojos ir atgal regatoje "Rudeninė Baltija" jo laivu. Iš vienos pusės buvo šeimos argumentai, kad ilgai niekur išplaukę nebuvom ir jau reikia, o iš kitos - kad tai paskutinė šiemet jūrinė regata, ir būtinai reikia į jūrą su būriu kitų laivų išpulti. Du svarbūs "reikia".

Apsispręsti padėjo prognozės - šeštadieniui sinoptikai siūlė puikų orą ir pietų vėją smagiai kelionei į Liepoją, tačiau sekmadienį vėjas turėjo suktis ir pūsti labai stipriai iš pietvakarių ir vakarų. Sekmadieno buriavimas jūroje, grįžtant iš Liepojos, turėjo kaip reikiant patikrinti žmones ir laivus - vienų tvirtumą, kitų sugebėjimus ir ištvermę.
LOKIUKAS labai nesivaiko sportino rezultato buriavime, todėl jo škiperiui Artūrui pasakiau, kad jūra niekur nedings ir po regatos, o mes į ją galėsim išplaukti, kai sąlygos bus labiau palankios ir nereikės laivo laužyti, ar burių draskyti. Laivo nelaužyti sutiko, bet kažkaip be entuziazmo, tai sutarėm pasimatyti Nidoje ir tai aptarti.

Mudu su Lolita sumąstėm pažiūrėti regatos startą šeštadienio ryte, po to plaukti nakvynei į Nidą, ir grįžti Klaipėdon sekmadienį. Plaukimas į Nidą, prieš vėją, visą kelią varikliu. Nieko nuobodžiau turizmo prasme Lietuvos buriuotojas sugalvoti ir negalėtų, bet po dviejų savaičių krante jau pats buvimas ant vandens yra dūšiai atgaiva.

Regatos startas buvo suplanuotas uosto akvatorijoje; laivų buvo dvi grupės - sportininkų plaukimas Klaipėda-Liepoja-Klaipėda, ir klubinė grupė su trumpesne distancija - iki Būtingės ir atgal. Jachtos ruošiasi startui, ir matome, kad visi startuos su spinakeriais. Didelis pulkas jachtų su margaspalviais spinakerių burbulais, šniokščia pavėjui - vaizdas tikrai bus įspūdingas. Tai pamatyti nusprendžiame už uosto vartų jūroje, kur jachtų pulkas pasitiks nemenką bangą.

Ta banga - viena iš Klaipėdos uosto bėdų - kai vėjas sukelia bangą nuo švedų kranto tiesiai į uosto vartus, ji, iš gilumos atsiritus iki seklesnių uosto prieigos vandenų, savaime gerokai padidėja, kartais lūžinėti pradeda. Prieš pat uosto vartus ta banga dar susiduria ir su iš marių išeinančia srove, ir virsta tokiais ožiais, kad net didelį laivą gali nejuokais papurtyti.
Mūsų uosto molai pastatyti taip negudriai, kad į uostą įsiritusi banga neužgęsta įplaukos kanale, tačiau palieka keliauti gilyn į uostą, pilna jėga besidaužydama į krantines. Dėl interferencijos reiškinio tos atšokę bangos kartais savo energiją sudeda į krūvą tiek, kad gali net giliai uoste esančius prie krantinių pririštus laivus nuo švartlynių nutraukti ir daug bėdos pridaryti.
Būtų Klaipėdos uostas už eurorublius pasidaręs saugų maišo formos baseiną jūros bangai gesinti, su dviem vartais - žymiai saugesnis ir svetingesnis šiandien būtų.
Devintos klasės fizikos kursas - prieš didelių pinigų magiją, panašiai kaip vykusi uosto gilinimo epopėja - norėjosi daug ir greitai. Iš olandų uostininkų teko šią jau labai seną istoriją girdėti, kai juos su protingos įplaukos projektu mūsų gudragalviai į krūmus nuvarė, nes konkursą reikėjo laimėti tam, kas labiau norėjo.
Nereiktų dabar prieš štormus tankerių nuo Naftos Terminalo, ar KLASCO krantinių lauk į atvirą jūrą varyti.

Įdomus dalykas dėl bangų - vizualiai mums atrodo, ir vaizdžiai sakome - bangos ritasi, keliauja, skuba... Iš tikro - tai vandens masė bangoje niekur nejuda, bent jau tol, kol banga lūžti nepradeda. Vandens molekulės, paviršiuje vėjo išjudintos, svyruoja tam tikra amplitude niekur nekeliaudamos, ir pastumia, t.y. perduoda energiją kitoms molekulėms. Tos - energiją pasuoja dar kitoms, paskui tų judesių momentai sutapti pradeda, ir judesio energija sumuojasi, banga įsisiūbuoti pradeda. Tada jau didesnė energijos masė keliauja vandens paviršiumi, vis papildomai energija iš vėjo pamaitinama... Taip ir ritasi tie energijos volai, mūsų bangomis vadinami. Tik lūžtančios bangos keteroje bangos paviršius purslais virsta, kurie ima ristis paviršiumi, o visa pagrindinė vandens masė siūbuoja daugmaž vietoje, niekur nekeliaudama. Kitas dalykas yra srovės, jau vandens masę keliauti priverčiančios, bet čia jau labiau vandens lygio ir atitinkamai slėgio klausimai, o ne vėjo ir bangų.

Pasikeliam grotą, jungiam variklį, ir skubame už vartų į jūrą. Pasitinka visai smagi banga, kai kurios iš jų apie 2 metų aukščio. Vėjas pučia iš Pietų, o banga likutinė, vis dar iš Pietvakarių. Netanki banga, išvairuoti tokią lengva.

Čiuožinėjam bangomis; bet nenorime pasipainioti lenktyniaujančioms jachtoms, nes uosto prieigose vietos manevrui ir taip nedaug, o čia dar pora didelių laivų taikosi į uostą užeiti. Tiems irgi ant kelio painiotis negalima, kad nesutryptų. Uosto eismo tarnyba vieną iš tų geležinių įleidžia, o olandų laivui liepia palaukti kol sportininkai išplauks, ir tik tada į uostą užeiti.
Taip ir sukiojamės kiek atokiau nuo uosto vartų, kur saugiau ir bangos aukštos nebėra - aišku, kad su mūsų video įdomesnių vaizdų pagauti iš tokio atstumo nepavyks.

Jachtoms beišpuolant į jūrą, spinakerių pūslės čiaudėti ima - jachtoms lipant į bangą, ir po to smunkant žemyn, spinakeris išleidžia orą, po to vėl su trenksmu prisipildo. Tie smūgiai gana stiprūs gaunasi, ir visai rimtai patikrina burių, stiebo tvirtinimo ir laivo korpuso tvirtumą. Šioje regatoje burės plyšinėjo daug kam, viena jachta stiebo neteko, kita vairo... Geležį ir skudurus sutvarkyt galima, o traumų nebuvo, tai viskas baigėsi kaip ir sėkmingai.

Tiek to starto ir tematėm, nes iš tolo stebėjom - praplaukė dvi grupės jachtų, o mes sukome atgal į uostą, ir murzinu marių vandenėliu nušiaušėm Nidos link.

Miškai Kuršmarių krantuose ir švendrynai dar vasariškai žali, tik po pirmųjų šalnų jie pradės įdomiau spalvomis puoštis. Visi rudens grožiai dar bus, ir mes juos pamatysim, nes SCORPIO dar į krantą žiemoti neskuba.

Nidoje švartuojamės vakarop, pakrantės a'la žvejo sodyboje vakarieniaujam dar šiltu karšiu su saikingai šaltu alumi. Pabambėjom dėl už žuvį sumokėtos kainos - suplojam 20 Lt už puskilio karšį, dar panašiai tiek už sterkioką, už paltuso uodegą, ir kai pradedam šeimininką juokais gėdinti už kabantį mažiuliuką sterkiuką (tokie mažiai yra nelegalai, juos paleisti privalo) - gaunam tą neužaugą magaryčių. Žvejams rūkyklos moka po 2-3 lt už kilą karšio. Nuo mūsų engia dešimt kart daugiau. Klaipėdoje toks Rusnėje rūkytas karšis - perpus pigiau... Atrodytų kaip lupikavimas, tačiau pasirodo, kad Nidoje tai yra visiškai teisinga rinkos kaina. Kol mes smaguriavom išties fantastiškai skania žuvim, per tą pusvalandį visa kabykla, buvusi pilna karšių, sterkų, ešerių ir paltuso uodegų, buvo išparduota. Ir vis nauji klientai ėjo žuvies prašydami. Jei rinka tokia - būtų kvaila kavinei ją dempinguoti ir tą pigesnį klientą vilioti. Pirmą kartą mačiau klestintį verslą iš paltuso uodegų - bet mums mandagiai paaiškino, kad paltusų kūneliai buvo likę kažkur le'storane, o į rūkyklą prisidavė tik uodegos... Pats skanumas jose ir beesantis... Kurgi ne, mūsiškis karšis yra skanumas, o ne kelis kartus šaldytas paltusas...

O veikiančių le'storanų Nidoje sumažėjo radikaliai, sezonui pasibaigus, ir jie visi dabar pilni, daugiausiai rusakalbio turisto. Pasienio režimo lengvatos - gyveni sau Kaliningrado srity, savaitgaliui įsimeti į mašiną vieną kitą bloką cigarečių, kanistriuką benzino - ir mūsiškoje ES dalyje konvertavęs savo turtą į litus, užsimoki kainos dalį už savaitgalį šeimai, ar su meiluže artimąjame užsienyje, kaip jie mus vadina. Win-win situacija, kaip anglosaksai pasakytų - visi laimingi. Nidai pajamų sezonas prasitempia, o kaimynas pailsėjęs į Nasha Rasha patenkintas sugrįžta, ir Putinui BVP tą savaitę daugiau pagamina. Nebūtų patenkintas - nebūtų to turisto čia tiek daug.

Pavakarieniavę, aplankome Nidos pagrindinį traukos centrą - gastronomą vardu Maxima, ir vakarojam jachtose.
Nidos kultūrnamy vyko kažkoks netautiečių jaunimo renginys, tikriausiai apie tai, kaip išgelbėti pasaulį. Vakarop pasaulio gelbėtojai marių pakrante pėdino link kopų, alaus bambaliais nešini. Įtariu, tai jie nuo kopos naktį tuos popierinius balionus su žvakėm užleido, marsiečių mėnuleigiais apsimesdami. Bet mūsų taip lengvai neapgausit...

Iš ryto buvo žiema. Krito daug ledo iš dangaus. Naktį užslinkęs audros frontas suvarė jūrines žuvėdras nakvynei ant Nidos marinos molo. Krušos ledai, čaižantys vištos dydžio paukščius, į paniką varė žuvėdrų jaunimą - ar jie užsimerkti nemoka, ar galvos po sparnu paslėpti, nežinau, bet tie dar vaikiškų spalvų paaugliai gerokai supanikavę buvo dėl ledo iš dangaus, pirmą kartą patirto.

Atsirišame lyjant, ir išplaukiame tiesiai į sparčiai dangumi bėgančius škvalinius juodulius. Vėjo daug, škvalų gūsiai dar padaužo, bet esame netoli priešvėjinio kranto, tai bangos daug nėra. Vienas iš škvalų, ginkluotas griaustiniu su žaibais, sudrausmina tiek, kad visai nuleidžiu pilnai rifuotą grotą, ir palieku nediduką gabalėlį genujos. Užtenka ir tiek burės - greitis 6 mazgai ir daugiau. Tokiomis sąlygomis man genuja saugesnė burė - grotą ilgiau trunka kol nuleidi, reikia ant laivo antstato eiti, kai viskas skraido ir švilpia - o genują gali sau kokpite sėdėdamas staigiai suvynioti pilnai, jeigu prireiktų, ir išlaukti, kol škvalo gūsiai išsipūs. Vis pagalvoju apie jachtas ir žmones, keliaujančias jūroje dabar - ką jiems reikia daryti, jei čia, prie marių kranto, to džiaugsmo užtenka pilnai?

Grįžę į Klaipėdą, ten vėl vasarą radom.
Vakare sėdim terasoj prie arbatos, ir geras jausmas namo sugrįžti, o ypač - po kiek smarkesnio plaukimo...

Posted by gramas 04:28 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip į Lietuvą iš kiemo pusės plaukėm

Klaipėda - Šilutė - Nida - Klaipėda.

Pilies uoste pasirodom dar prieš 10 val. , ryte. Laivuose nakvoję jachtų įgulos dar tik kėlėsi, kažkas ruošėsi pusryčius, kai kas dantukus praskalauti link uosto prausyklos ėjo, Eglės le'storanas atsidaryti ruošėsi - įprasta uostelio buitis.

Su krantine praeinančiu buriuotoju iš Kauno pasikalbam, kad gerai kauniečiams - gyvena jie Lietuvos viduryje, ir visas šalies naujienas anksčiau už klaipėdiečius sužino. Mums, pajūrio buriuotojams, kad sužinoti kuo Lietuva gyvena, tenka labai toli nuo namų plaukti.

Šiemet Nemunas nusekęs, ir ties Rusnės tiltu yra susiformavusi nemenka sekluma, kuri, agentūros žiniomis, b/j Piranija pasigavo, ir toliau į Lietuvą neįleido. Gaunasi, kad šiemet Klaipėdos buriuotojams pasiekiamas giliausiai žemyne esantis miestas yra Šilutė, į kur ir plauksime.
Laikas nuo laiko būtina patikrinti, kuo Lietuva gyvena. Tikėjomės padaryti jiems staigmeną, tačiau tuo metu dar nežinojome, kad Šilutė stropiai ruošiasi mūsų atvykimui.

Plaukiame dviese, laivo darbus atliekame pakaitomis. Tiksliau - Lolita vairuoja, o man tenka pakaitomis tai skaityti knygą, tai dirbti su jūrlapiais. Kaip žinia, jachtų kapitonai niekada nemiega - jie tik eina dirbti su jūrlapiais.
large_P9010423.jpg

Oras toks šiaip sau, retkarčiais nesmarkiai nulyja. Pietvakarių vėjas leidžia visai smagiai paburiuoti.
large_P9010432.jpg

Taip ramiai, be nuotykių, pro Juodkrantę ir Pervalką - artėjame prie Atmatos, t.y. dešiniosios Nemuno žiočių atšakos.

Prie Ventės rago randame farvaterio skiriamąją boją be vardo.

large_P9010435.jpg
Anksčiau čia buvęs Pilypas - teisingas, buriuotojams kultiniu tapes plūduras, kurio su niekuo nesupainiosi. Vargšas Pilypas šiemet niekingai paslėptas Uostadvaryje. Kol plaukėm pro boją be vardo, mums dėl išniekinto Pilypo buvo gėda už Vidaus Vandenų Direkciją. Paskui pamatėm greitą (nes mus aplenkė) lietuvių laivą, ir gėdos jausmas pranyko. Širdis užpildė pasididžiavimas mūsų šalies keleiviniu laivynu.
large_P9010437.jpg

Žvelgiant nuo Atmatos - Lietuva labai graži. Vešli augmenija, pakrantėje turškiasi antelės, miško properšose sėdi vyrai su meškerėmis. Tačiau į plūdes nežiūri, nes neturi tam laiko. Jie galvas vis užverčia į dangų; kiek nuo upės matėsi - vis pridėję daiktą, panašų į teleskopą, ieško dangaus kūnų debesuotoje pilkoje žydrynėje. Vienas pažiūri, paskui duoda kitam pažiūrėti - ir taip vis ratu. Astronomai, taigi ne tamsuoliai kokie...

Praplaukėme pro paupio kaimus su keliais namais ir dar mažiau gyventojų. Tarėmės, kad jei čia gyventume - Lolita galėtų nuolat megzti, retkarčiais pamaišydama brogą samagono aparate. Aš pagaliau galėčiau tapti brakonieriumi. Ilgais vakarais mėgtume pasėdėti ant suolelio prie upės ir žiūrėti į vandenį, arba skaičiuoti svetimus pinigus. Tikriausiai nejuokais susidomėčiau astronomija čia, giliau Lietuvoje, apsigyvenęs.
large_P9010443.jpg

Į realybę, į Scorpio ir šį nelengva gyvenimą grąžino atsivėrusi Šyšos delta.
large_P9010449.jpg

Kai susiruošėm plaukti čia, žinojom, kad lengva nebus. Žinojom, kad turime būti stiprūs, nes pamatysime Lietuvą iš kiemo pusės.
Tik įplaukus į Šyšos upę, Lietuvos kiemo pusė atsiskleidė su tokia autentika, kad rimtai patikrino mūsų stiprybės ribas. Tačiau pirmas įspūdis buvo apgaulingas - nuodugnesnė analizė atskleidė netikėtus būtovės slėpinius.

Pasirodo, nuo senų senovės lietuviai prie žiočių upių, vedančių į miestus, specialiai pastatydavo kuo labiau apleistas ir sukrypusias lūšnas, šalia jų pasodindavo po kaimo pijoką, stiklinėm akim dainuojantį Šiškausko dainas ir prašantį plaukiančius pro šalį sustoti ir su juo pabendrauti. Tokia pasyvios gynybos taktika buvo sukta, bet visiškai sėkminga. Skandinavų vikingai susigraudindavo, tokį skurdą pamatę, pasukdavo savo drakonais puoštus laivus, ir plaukdavo toliau Airijos, Anglijos ir Prancūzijos plėšti. Taip išvengėm vikingų jungo, ir susidarė prielaidos Šilutei vystytis ir klestėti. Kaip vėliau pamatysim, Šilutė prielaidomis pasinaudojo pilnai. Beje, patys vikingų ainiai man šią teoriją yra patvirtinę, jie netgi paaiškino, kodėl lietuvių moterys tokios gražios. Pasirodo, kai vikingai užpuldavo Lietuvos kaimą, tos visos gražios ilgakojės pabėgdavo į mišką, o kitas vikingai sugaudydavo ir užmušdavo, arba išsiveždavo. Natūrali gamtos atranka suveikė vikingų rankomis, ir šiandien Lietuvoje turime gražias moteris.
large_P9010458.jpg
large_P9010459.jpg
large_P9010454.jpg

Dar kartą šią hipotezę patvirtino faktas, kad tik pačiose Šyšos žiotyse buvo apleisti namai ir apleistas uostelis. Plaukiant upe aukštyn, iki pat Šilutės paupyje apleistų pastatų nebebuvo. Pastatų toliau išvis nebuvo - jokių pastatų. Užtai buvo laukinė gamta, užliejamos pievos, ganyklos pilnos gyvulių, pakrantėse daug paukščių. Brakonierių palikti tinklų kuolai vis neleido apsnūsti, vertė išlikti budriems ir toliau gėrėtis peizažu.
large_P9010463.jpg

Ir gerai, kad išlikome budrūs, nes neatidesnis plaukikas gali praplaukti pagrindine upės vaga pro šalį - įplauka į uostą kairiąjam krante pasirodo trumpam, ir, ją pražiopsojęs, gali atsiremti į Šilutės tiltą.
Tačiau net norėdami nebūtume šį kartą Šilutės praplaukę, nes marinoje griaudėjo muzika, jei taip pavadintume kurtinantį hauzo triukšmą.
large_P9020469.jpg

Jie mūsų jau laukė. Šilutės marinoje viskas nauja ir gražu, puikiai įrengtos švartavimosi vietos. Aiškiai pažymėtos vietos svečiams, taip kad galimybė pasistumdyti ir pasikolioti su vietiniais dėl švartavimo vietų yra visiškai eliminuota.
Budintis iškart priėjo priimti mūsų švartavimo virves. Šnektelėjom apie pasiruošimą mūsų vizitui; bandėm paderinti kitą muzikinį repertuarą, tačiau procesas buvo nuėjęs per toli. Rugsėjo Pirmoji yra tradiciškai svarbi diena miesto jaunimui, ir turi būti deramai atžymėta. Paties jaunimo dar nebuvo, bet budintis pasakė, kad muzika tam ir leidžiama garsiai, kad jie žinotų, kur eiti.
Jis ilgai juokėsi, kai pasakėme, kad ketinom nakvoti Šilutės marinoje.
large_P9020490.jpg
large_P9020471.jpg
Pasitariau su įgula, ir nusprendėm, kad nueisim iki Šilutės gastronomo, ir plauksime nakvynės į Mingę.

Pakeliui į Šilutės gastronomą, pirmas dalykas ką sutikom - tai gražus pulkelis gandrų, kurie į kairę nėjo.
large_P9020472.jpg

Jokios gandriškos mistikos čia nėra, matėsi, kad žemo gimstamumo problema Šilutėje neegzistuoja - gatvės ir skverai pilni gražaus jaunimo. Prie aukuro mecenatui sutiktos vadilutės mielai papasakojo apie miesto istoriją, socialinius/ekonominius miesto pasiekimus, apie esminį miesto Kaimo Reikalų Skyriaus indėlį ieškant Graikijos, Italijos ir Ispanijos problemų sprendimo.
Merginos - tikros Šilutės patrotės, labai didžiavosi savo miestu ir vis klausinėjo, ar mums patinka. Mums patiko.
large_P9020475.jpg
large_P9020479.jpg

Kas labai maloniai nustebino - Šilutėje klesti prekyba naudotais ginklais. Ne naudotais rūbais, kaip visur kitur Lietuvoje - o būtent ginklais.
large_P9020476.jpg

Kantriai sulaukęs eilės, už priimtiną kainą suderėjau dar nenudrožtą ir puikiausiai veikiantį granatsvaidį Carl Gustav. Jei pardavėjas nemelavo - tik du šeimininkai. Pirmas NATO, o paskutinis - vietos evangelikų pastoriaus žmona, naudodavo raugiamiems kopūstams statinėje grūsti, nes miestas tokiam ginklui aiškiai per mažas ir nelabai bėra į ką šaudyti. Manau, todėl ir pardavė, kad visų galimybių neišnaudojo.
Dabar trečiadienio PaPa regatose Scorpio niekas nebelenks, net Baraka. Scorpio pirmas - forever!
large_P9020477.jpg

Dar matėme daug senų ir naujų pastatų, tvarkingai atrestauruotų - bendrai, Šilutė yra smarkiai pagražėjusi, labai švari, daug jaunimo - didžiulis skirtumas lyginant su tuo, ką čia mačiau prieš kokius 6 metus, kai su parašiutininkais buvome surengę vizitaciją iš netoliese esančio aerodromo, kur vyko šuoliai. Tada jaunimas atrodė labai piktas, gatvės labiau aptriušę. Dar kartą prieš trejetą metelių buvom atplaukę su Scorpio, bet kad lijo tada labai smarkiai, ir apie pasivaikščiojimą po miestą nebuvo net kalbos.
large_P9020480.jpg
large_P9020483.jpg
large_P9020481.jpg
large_P9020482.jpg
large_P9020487.jpg
large_P9020488.jpg

Netrukus grįžome į laivą, papildę maisto atsargas Maximos gastronome. Pabrėžiu - maisto atsargas, nes visko kito prekyba rugsėjo 1 d. Lietuvoje yra draudžiama. Lydimi hauzo ritmo ir uoste besirenkančio į iškilmingą minėjimą jaunimėlio, grįžtame į upę.
large_P9020491.jpg

Priplaukę Minijos žiotis, nusprendžiame plaukti nakvynei į Nidą. Vėjas mariose tiesiai į nosį - žinojom, kad rytoj ryte jis bus tik dar stipresnis, todėl Kuršmares kirsti atrodė geriau šįvakar. Vėl visą kelią norėjo vairuoti Lolita, tai aš kajutėje užsiėmiau navigacija, t.y. labai dirbau su jūrlapiais.
large_P9020494.jpg
large_P9020499.jpg

Nakvynė Nidoje, kelionė atgal į Klaipėdą - viskas vyko taip, kaip visada, kasdieniškai tiek, kad plačiau paminėti net plunksnakotis nekyla. Vienintelė vilties kibirkštėlė Nidoje - marinoje matėm 3 jachtas su Rusijos registracija. Gaila, tik ryte išplaukiant jas pastebėjom; mandagieji rusai labai sveikinosi. Kad taip vakare būtume susitikę, būtume susiderinę, nuo kada jie Lietuvos buriuotojus į savo Kuršmarių vandenis įsileisti pradės. Gal jau kitą sezoną į Rusijos Prūsiją plauksim? Teko dar sovietmečiu kelis jų uostelius su jachta Sima aplankyti - tikrai būtų smagu vėl ten pabuvoti.

Tačiau esminė šio savaitgalio išvada - Lietuvoje viskas gerai. Dabar mums ramu. Gilyn į žemyną galėsim kurį laiką nebeplaukti.

Posted by gramas 23:43 Archived in Lithuania Comments (2)

Apie tai, kaip gavom žuvį

Praėjusį šeštadienį kroviau baterijas jūroje. Abiem prasmėm kroviau - tiesiogine, nes dėl vėjo nebuvimo be proto ilgai varikliu plaukti teko. O netiesiogine - atostogaujančius darbuotojus pavaduojant, teko daug darbo per paskutines dvi savaites daryti. Kai pasibėdavojau vienam draugui, kad pramogoms laiko nelabai lieka, tas pasišaipė, kad nuo darbo net arkliai dvesia.
Be galo susirūpinau tokia baisia perspektyva, ir išplaukiau atsakymo ieškoti jūroje.
large_P8250404.jpg

Šeima jau priprato - man laikas nuo laiko būtina vienam į jūrą išplaukti, kad bent trumpam iš matricos pabėgti. Per tas kelias valandas vėjas galvą prakedena, visokiu runkulių aplesiotus neuronus atgaivina, ir vakarop namo grįžtu tikrai gerai pailsėjęs.

Šį kartą grįžau ne tik pailsėjęs, bet netgi žmonių pasiilgęs, todėl prisikalbinau Lolitą ir Joną sekmadienį išplaukti kartu. Žinojom, kad prognozė bus visai prasta, kad tik vienai dienai į Kuršmares išplaukęs, apsisuksi jei ne prie Mirusių Kopų, tai dar prie Juodkrantės - bet mums tą dieną norėjosi paplaukiot drauge.
Kad plaukimas būtų tiesiai į tikslą, t.y. labai prasmingas, nusprendėm, kad plaukiame pietums suvalgyti šviežiai rūkytos žuvies Juodkrantėje. Pilnamečiai netgi gaus šiek tiek alaus.

Išplaukiame iš uostelio 10 val. tilteliu, ir, vos priartėję prie Kiaulės Nugaros, turime vėją tiesiai į nosį, ir sočiai lietaus. Įgula susikrausto į kajutę, pats sėdžiu tarpduryje ir po stogeliu, iš kur per autopiloto pultelį galiu valdyti laivą - tai lietus kaip ir netrukdo. Plaukiame varikliu ir su grotu. Maždaug nuo Alksnynės galima ir paburiuoti, nors kartais gūsiuose vėjas pasisuka, ir nedirbančią genują tenka suvynioti. Lyjant eiti į kiemą ir sportiškai plaukti laviruote man šiandien visai nesinori.
large_IMG_0263-001.jpg

Oij, nebe vasara jau, nebe vasara - lietus jau rudeniškai piktas, toks šlapias visas, šilumos tik apie 17 laipsnių. Kartais įsilyja taip, kad į priekį turiu žiūrėti blakstienom prisispaudęs prie kokpito stoginės "stiklo", vis kursą tikrindamas pagal GPS.

Tik užplauk už raudonų bojų į kairę nuo Juodkrantės farvaterio - ir turėsi visai įdomią pramogą. Žinom - bandėm. Va, šitą vietelę visada prisimenu, pro šalį plaukdamas... Šiemet čia žvejai savo gaudyklės kuolus sukalę. Mintimis persikeliu atgal į 2009 pavasarį.
Tądien plaukėm link Klaipėdos. Lolitai vairuojant kažkaip užsipliurpėm, ir pajutom vieną švelnų stuktelėjimą į dugną, po to antrą, bet tokį ilgesnį. Kažkur vairą pasukom, ir tada jau kad sėdom ant seklumos, tai sėdom - minkštai, bet užtikrintai. Vėjo tądien turėjom tiek, kad, man kabant ant vantų kad laivą kiek galima užverst, o Lolitai varikliu bandant laivą link farvaterio pasukti, vėjas genujoj pradėjo tiesiog šaudyti. Keliolikos sekundžių tos triukšmingos peklos rezultatas - atplėšta genujos kraštinės juosta. Super - sėdim ant seklumos marių vidury, burę suplėšėm, gegužės pradžia ir vanduo dar šaltas. Kitaip sakant, kaip smagu - dabar galėsim pasimaudyt.

Išsirikiuojam denyje, skaičiuojamės pirmais/antrais, ir maudytis tenka, spėkit, kam? Teisingai - man.
Gylio šiek tiek virš bambos, braidau aplink laivą, stengdamasis susivokti, kuria kryptimi link farvaterio plono vandens bus mažiausiai, t.y. į kurią pusę turime bandyti laivą stumti. Kryptį randu, šiaip taip Scorpio pasukame link farvaterio, bet išjudinti jo niekaip nepajėgiam. Variklis dirba pilnom apsukom, bet kaip nejudam - taip nejudam. Kraustausi atgal į laivą, visas jau melsvas nuo malonumo - kad bent kiek sušilti. Čia matau, kad, bangoms siūbuojant Scorpio, vairo plunksna vis daužosi į dugną, ir tai gali privesti prie to, kad iš denio bus išplėšti balerio lizdo tvirtinimo varžtai. Arba pati plunksna gali nulūžti - bet kuriuo atveju, Scorpio liktų be valdymo. Ramybės tai nepriduoda, tiesiog neįmanoma taip sau sėdėti, ir į tai žiūrėti - tai vėl kopėtėlėm lipu vandenin, bandau iš visų jėgų laivą stumti - na kur tau, 3,5 tonos, beviltiška... Tik skaisčiai mėlynais antifulingo dažais visas išsiterlioju ir pasidarau gražus kaip Smurfas. Vėl lipu į laivą, susirenku visas virves kiek tik yra, surišu jas į vieną ilgą, kabinu prie topenantės, kuri prasideda nuo stiebo viršūnės. Žygiuoju mariomis į šoną nuo laivo, jau nešinas ta virve, atstumas gaunasi apie 50 metrų. Įsispiriu kojomis į dugną taip, kad virš vandens jau tik galva vos bekyšo, iš visos sveikatos ir pasiutimo bandydamas laivą kiek įmanoma labiau užversti ir taip grimzlę sumažinti. Lolita tuo metu pilnu pajėgumu užbirbina variklį. Labai lėtai, centimetras po centimetro, lyg ir pradedam judėti reikiama kryptimi. Įsispiriu į dugną, įtempiu virvę, ir žvilgsniu laivo nosį sutapatinu su orientyru ant kranto - matau, kad vos vos, bet tikrai kasamės link farvaterio. Tačiau viskas vyksta tiek lėtai, kad nejuokais šalta vandeny pasidaro, ir rūpi, kad variklis neperkaistų. Laikas nuo laiko grižtu į laivą apšilti, vis pasitikrinu variklio temperatūrą... Vėl vandenin, vėl už virvės, vėl kasamės storesnio vandens link.
Taip mudviem besilinksminant, net nepastebėjau, kaip iš kažkur atsirado kateris "Roberta". Matyt, labai egzotiškai aš jiems su ta savo virve vidury marių įsitempęs atrodžiau, kad nutarė plaukti arčiau, ir keletą fotografijų mūsų akvaparke pasidaryti. Paskui mačiau, kaip man vėl ant Scorpio lipant, damos nuo Robertos aptarinėjo mano skaisčiai mėlyną organizmą. Reikėjo gelbėt laivo garbę, tai įtraukiau mėlyną pilvą, ir parodžiau joms pusmetrį virvės. Beužsimezgantį tarpusavio supratimą išardo Robertos škiperis - iškart pasakė, kad jei va dabar atiduosiu tą virvagalį jam, tai nutemps mus nuo seklumos.
Savo echolotu jis pasitikrina optimaliausią nutempimui kryptį, nors arčiau laivo priplaukti jie negali. Tvirtinu virvę prie švartavimo klampės Scorpio priekyje, brendu link katerio. Numetu kiek galėdamas toliau švartavimo virvę, ir jie šiaip taip kobiniu ją pasigauna.
Labai jau optimistiškai iš pradžių jie truktelėjo mus, taip, kad švartavimo virvė ėmė ir nutrūko. Vėl iš naujo - bristi, mesti, kabinti. Antras bandymas jau atsargesnis, ir įrodantis, kad anglų posakis - slowly slowly catching the monkey - yra šventa tiesa. Žodžiu, jei su mano virve norite ką nors tokio nuveikti - darykite tai lėtai. Va, mes jau plaukiam. Robertos škiperis grąžina mums virvę, atsisveikina, trinkteli per savo variklio akseleratoriaus rankeną - ir tiek juos tematėm.

Barškindamas dantimis į stiklą, kalu romą tiesiai iš kakliuko - nuoširdžiai, ir Nie Pjanstva Radi, a Zdorovja Dlia. Juk buriuotojas turi būti stiprus - čia jums ne juokas, čia išgyvenimo situacija, jei ką... Užtat paskui nuo peršalimo nei vienas snarglys taip ir nenutįso.

Vėliau, nešinas Granto 0.7 dar pora savaičių ieškojau to katerio "Roberta" Pilies uostelyje, buvau nuplaukęs paklausinėti budinčio tada dar vegetavusiame Smiltynės jachtklube - niekas negalėjo pasakyti, kur man tą Robertos škiperį surasti. Besibaigiant antrai savaitei, Grantas išsigėrė, ir ieškojimai nebeteko prasmės.

O šiandien lyja, vidurdienis, bet aplink prietema lyg vakare... Pagaliau lietus ima ramintis, nors dar krapnoja, vėjas sustiprėja.
Virš kranto miškų lekia suplėšyto rūko juostos, vos pakilę virš pušų viršūnių, jos įsipainioja į žemus debesis ir pranyksta. Gražu labai, ir dinamikos daug - tokių dalykų nuo sofos namie niekaip nepamatysi.

Iš kajutės pasigirsta nedrąsiai retoriška apeliacija į sveiką protą, ir nuomonė, kad šviežiai parūkytos žuvies įmanoma gauti ir turguje, Klaipėdoje. Čia Jono verbalinis kerštas už tai, kad nuo kompiuterio atplėšėm. Atseit, gal sukimės namo, ir beveik nuo Juodkrantės grįžkime atgal. Kurgi ne... Paklausiu geimerio kiek dar gyvybių turi, ir, kad nereikėtų tuščiai ginčytis, lendu laukan ir išvynioju genują.
large_IMG_0264-001.jpg

Su pilna genuja verčia smarkiai, be to ir Juodkrantės "vartų" bojos jau čia pat. Jonas imasi vairuoti, pats tvarkau bures, ir netrukus prisirišam prie Vella Bella krantinės. Beje, jie save laiko respektabiliu restoranu, nors, statydami savo pastatus, savininkai deklaravo, kad stato jachtų klubą. Todėl jachtininkai - ne visi, bet daugelis - laiko, kad turi teisę nemokamai naudotis "klubo" WC, kas kartais kažkodėl nervina "klubo" padavėjus. Tada reikia mandagiai paaiškinti, kad jų reikalas yra padavinėti, o "klubai" ant kranto yra statomi tam, kad į juos jachtos galėtų atplaukti. Jeigu jie kažką iš savo projektinės dokumentacijos ir statybos leidimo pamiršo - bet kada gali išeiti laukan, ir paskaityti, kas vitrinoj užrašyta. O ten aiškiai rašoma "Jachtų klubas"...
large_IMG_0269-001.jpg

Nereikia mums šiandien nei jų Bellos, nei Vellos - mes čia su misija surasti žuvį. Žuvies parduotuvių gatvėje išsirenkam dar šiltą, iš teisingos rūkyklos kilusį upėtakį ir skumbrę. Karšio šiuo metu geriau nepirkti, nes nelabai skanus ir sausokas bus. Statomais tinklais jų šiuo metu negaudo, ir žuvininkai rūkina dar liesą pavasarinį ir vasaros pradžios laimikio, t.y. šaldytą, atvežtą iš Lenkijos. Čia išdarinėja, prieskoniuoja ir rūkina - vieni normaliai, kiti - su chemija, bet greitai. Jei paklausi - žuvininkas jums tikrai sakys, kad pagautas širyt, ir kad jokios chemijos... Dar rusų caras Petras I-asis savo dekrete buvo surašes : "Torgovlia ryboj - delo sugubo vorovskoe. A po semu veshat po odnomu v god, chtoby drugim ne povadno bylo." Bet juk vietiniams čia per vasarą uždirbti reikia tiek, kad per žiemą nereiktų apsnigtoj Juodkrantėj letenos čiulpti, o galetų žmoniškai Kanaruose vasaros sulaukti. Jų vietoj būdami, mes turbūt irgi tam pravažiuojanciam klientui visokias pasakas suokti išmoktumėm.
large_IMG_0266-002.jpg

Upėtakis buvo super. Metų žuvies nominacija - absoliučioj įskaitoj ir beveik be konkurencijos. Nedaug, bet reitinguose šiek tiek atsiliko iki šiol sezono topuose buvusi pažįstamo norvego mums suruošta ir padovanota lašišos file - pats tikrasis tradicinis skandinavų gravlax'as. Skumbrė šiandien - tik šiaip sau, šiek tiek persūdyta. Bet prie alaus kažkaip pritiko.

large_IMG_0271-001.jpg
Namo grįžome tikrai smagiai ir pavėjui. Klaipėdoje, netoli spinakerių fabriko, radom paliktą krepšininkų laivą. Šalis dėl jų stengiasi, va, ir laivą treniruotėms išskyrė - o jie mums per žaidynes ką?
large_IMG_0276-001.jpg
Visdėlto - kokia vienpusiška sporto finansavimo politika Tėvynėje - mūsų visų trijų nuomonės šiuo klausimu sutampa, kaip ir dėl to, kad šiandien buvo dar viena puiki buriavimo diena.
O vakare vėl švietė saulė.

Posted by gramas 02:17 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip seną skolą grąžinom, bet naujų prisidirbom

Žlugus planui LIEPOJA, kartu su Lolita sugalvojam užlopyti vieną seną skolą.
Kažkada, besibaigiant sezonui "Protų Kovos su R.Petrausku", savo komandai "Dendrologija" prižadėjom kelionę jachta.
Dendrologai pasiūlymą sekmadienio kelionei vandeniu priėmė su entuziazmu.

Renkamės Pilies uostelyje, sekmadieno ryte. Atvyksta Darius su šeima - žmona Lina, ir trys kol kas linksmos dukros. Juos atlydi Vaidas, kuris irgi turi tris dukras, bet paliko jas saugoti namus. Vaido žmona Daiva, kaip jis sakė, tuo metu prekiavo kažkokiom svarstyklėm, bet ji yra profesionali psichologė, tai mes dėl tų svarstyklių labai ir nesigilinom. Juk maža ką...

Vaidas su Darium šeimomis ne tik draugauja, bet ir lenktyniauja. Vaidas į šią kelionę buvo siųstas su misija užtikrinti, kad Lina su Darium kajutėj nei vienu momentu neliktų dviese, ir dukrų santykis netaptų 4:3 Dariaus naudai.
Dar atvažiavo Mindaugas. Jis turi tik vieną dukrą, tai kelionės metu ketino pasimokinti iš labiau patyrusių kolegų.

Sutupdom visus kokpite, kur ketinu pravesti trumpą instruktažą prieš kelionę.
Anksčiau plaukioję pasisakė tik Darius su Lina, bet Vaidas paskui vis pyko ir karščiavosi, kad tai nesiskaito, nes jie tada plaukė keltu į Jūros Muziejų.
Aiškinu ir rodau, kaip judėti laive, einam per denį ratu pagal 3 taškų taisyklę, rodau kaip saugiai į laivą įlipti ir išlipti, kaip naudotis liemenėmis, ir visa kita...
large_P8120367-001.jpg

Svečiai labai nuliūdo, kai paiškinau apie modernią uosto stebėjimo video kameromis sistemą, kuri stiklinėm akim fiksuoja ne tik alkoholio vartojimo plaukiant akvatorija faktą, bet leidžia suinteresuotiems asmenims netgi pamatyti kas ant butelio parašyta... ir jei ten negerai parašyta, tai atsiunčia inspektorius tiesiai į mano jachtą, kurie iškart visus uždaro į areštinę, o man atima škiperio licenziją. Dariaus dukros irgi nuliūdo, nors ketino gerti tik IceTea. Negaliu jų dabar raminti, kad nesuardyti momento svarbos. Dar visus prigrąsinu, kad čia esu antras po dievo, mano komandas reikia vykdyti be diskusijų, o į klausimus gal atsakysiu vėliau. Pavyzdžiui, jei pasakysiu "Mindaugai, būk sveikas" - tai jis ir nesirgs. Ir jokių diskusijų.

Kai įsitikinu, kad savo valdžią jau pakankamai įtvirtinau, inventorizuojame ką svečiai atsinešė gerti bei valgyti. Areštuoju visą alkoholį iki nuplauksim už Kiaulės Nugaros. Po to, kad įsitikinti kad nieko nepamiršom, dar kartą perskaičiuojam Vaidoto grietiniečius ir aguoniečius, ir atsirišam nuo kranto.

Diena nuskilo saulėta, vanduo lygus tiek, kad jokio supimo nėra, ir Dariaus dukros atsigauna nuo anksčiau patirto liūdesio. Jos pradeda lakstyti po laivą. Tenka jas visas išrikiuoti kajutės tarpdury, ir išgauti pažadą, kad klausys tėvų. Vienu momentu išsigandau, kad niekur negalim plaukti, nes man viena akim dvejinasi iš pat ryto. Tačiau įgula nuramino, paaiškino, kad dvi iš trijų yra dvynės. Vėliau pradėjau jas kartais atskirti pagal šiek tiek skirtingus užrašus ant šiaip vienodų batelių. Visa kita pas jas buvo visiškai vienoda.
large_P8120368-001.jpg

Plaukdami išklausome Vaidoto įvadą į Klaipėdos uosto komplekso įmonių raidą, nuosavybės pokyčių niuansus, psichologinius ir technologinius pranašumus, ir kuo uosto verslas yra pranašesnis už pakeliamų durų verslą. Įdomiau buvo, negu alų gerti - bent jau taip visi apsimetam, kad žmogaus neįžeisti. Vaidotas kalbėdamas vis rodė ranka į kranto įmones, o Mindaugas vairavo. Laivo ir įgulos saugumo vardan, turėjom uždrausti Mindaugui žiūrėti ten, kur rodo Vaidas.
large_P8120371-001.jpg

Jeigu uoste dar paplaukėme burėmis, tai nuo Kiaulės Nugaros vėjas išsikvėpė. Suvyniojom genują ir įjungiau variklį.
Praplaukus Kiaulės Nugarą, pradėjau jausti vis piktesnius įgulos žvilgsnius. Ketinau laikyti kietą derybų liniją, tačiau prisiminiau, kad farvateris šioje vietoje gilus. Teko atiduoti jiems visus gėrimus, vos atkovojau pirmą šlakelį Neptūnui.

Švartavomės Juodkrantėje, prieplaukoje prie Ąžuolyno. Kad išsidėlioti visą BBQ amuniciją, reikėjo krantinėje pragainioti vietinius žvejus, bet paskui žvejų ir mūsų pajėgų balansas išsilygino, ir pradėjom vieni kitus ignoruoti.

Be didesnių įvykių prasikepėm pirmą partiją šašlyko, visai skaniai užkramtėm, kai pamatėm iš regatos plaukiančią Baraką. Mano iškalbingus mostus, rodančius kad šašlykai gavosi kiek per sausi, jie suprato teisingai, ir netrukus švartavosi antru bortu prie Scorpio, su tikslu mus išgelbėti. Iš to džiaugsmo Vaidotas visiems davė po grietinietį, o man, kaip kapitonui, teko aguonietis.

large_P8120377-001.jpg
Susikaupiau mėsos kepimui, ir po kiek laiko stebėjausi, kaip galėjo man nematant čia pat prisišvartuoti toks didžiulis 43 pėdų laivas BEAUTY, kuriuo atplaukė kapitonė Simona - gyvena gi žmonės! Tai pirmas laivas man, kuriame ne tik atsistoti pilnu ūgiu galiu, bet galėčiau net per šokdynę pašokinėti, lubų nekabindamas.
Darius su Vaidu, manęs prieš tai išsiklausinėję, ar BEAUTY yra geras laivas, įjungė asmeninius žavesius, ir pradėjo mušti kainą, t.y. derėtis su Simona dėl laivo pardavimo. Žinoma, kad didelis laivas reikalingas, kai dukros tokios judrios. Ten tiek kajučių, kad galima visas atskirai užrakinti. Simona pradėjo laužytis dėl kainos ir komplektacijos, nepadėjo net Vaidoto bandymas papirkti paskutiniu kapitonišku aguoniečiu.

Galų gale paaiškėjo, kad laivą jie pirks dalimis, t.y. šį sezoną susimes ir pirks tik vieną virvę.
Vos tik tai išgirdau, supratau, kad negaliu to leisti. Prisiminiau apie nelinksmą depresuotos Lietuvos statistiką kontekste su visokiomis virvėmis, ir suvariau visus svečius į Scorpio, kad parvežtume namo jų tiek pat, kiek išvežėm.
large_P8130379-001.jpg

Parplaukėm be nuotykių, bet visai smagiai; Vaidotas niekam netrukdė.

Atrodo, vėl vieni kitiems neatsargiai prisižadėjom, kad plauksime visi kartu dar.

large_P8130382-001.jpg

Posted by gramas 00:11 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip berniukai vyrais tampa

- arba kaip visus padarėm laimingais

Tai buvo penktadienis, bet ne 13-ta ir ne Guobų gatvėje, nors emocine prasme diena baigėsi kaip tam negeram filme, t.y. mano buriuotojiškas ego buvo padėtas į vietą.

Penktadienio rytmečio idėja buvo pakankamai iracionali, kad ją bandyt įgyvendinti. Plauksim įdomesnių pusryčių į Liepoją. Išplauksim šeštadienį ryte, o vėlai vakare būsime vietoje; krentam pamiegoti; anksti ryte pusryčiams laive ypatingas ir momento reikšmingumą atitinkantis omletas a'la Liepaja, kava kokpite, ir su smagiu vėju į kairįjį bortą, vėl būsim Klaipėdoje vėlai vakare. Man toks planas tinka, nes būtent plaukimas yra svarbu, ir jo man jau reikia.
"Ne, negerai, reikia kiek daugiau laiko Liepojoje, reikia miestą ne pro mašinos langą pamatyti" - planą koreguoja Lolita, ir sprendimas yra išplaukti penktadienį vakare, kad ryte jau švartuotis Liepojoje.

Iš uostelio išsmukom septintos valandos tilteliu. Prognozė rodė, kad plaukti reikės aštriai į N ir kad link Šiaulių nuslenkantis ciklonas vėjo duos daug. Tik gerokai vėliau, naktį, turėtų suktis į NE. Netoli kranto sąlygos visai smagios, aštriai į vėją šiaušiam vidutiniu 5 mazgų greičiu, grotas dviem rifais, genuja pilna. Jei viskas taip klostysis - būsim Liepojoj apie 0600 val. ryto.
large_P8110362-001.jpg

Pakeliui į tašką "mylia virš Būtingės plūduro", turim aštrų beidevindą, ir kuo toliau nuo kranto - tuo didesnę bangą, vėjo gūsiai vis smarkesni. Pradeda laivelį užvertinėti, ir genujos palieku tik 50%.

Vis dar negaunam to žadėto ŠiaurėsRytų vėjo, ir tris valandas braunamės per bjauriai trumpą bangą. Vėliau, kai pasiekiam didesnius gylius, banga persigrupuoja, ir kas penkta-septinta banga, kai nepavyksta išvairuoti prieš tai buvusios nuokalnės, stukteli ir smagiau. Pora kartų turiu vynioti genują visai, sukti laivą link kranto ir išilgai bangos, kad ropoti į priekį ir įstatyti bangos išmuštą inkarą į vietą. Vienas kartas - atsitiktinumas, bet du - jau sistema, todėl antrąja kelione į priekį papildomai tvirtinu inkarą virve, ir problemos nebelieka. Tačiau autopilotas (mūsų Meška) prie šitos bangos pradeda nepatempti net smarkiai surifuotų burių, ir nelaiko mums reikalingo aštraus kurso. Meška vis įsilinguoja į zigzagą ir galiausiai pameta genują... Minkščiau, kampu į bangą, bet į Švediją - plaukti mes nenorim, tai vairuojam patys. Tiksliau - dažniau vairuoja Lolita, nes žino - jei pradės būti vien keleiviu - gali ir užsupti. Tai aš būnu tuo keleiviu, ir mintys mano darosi pakeleiviškai juodos: Meška mus pasiuntė, žadėto NE kaip nėr taip nėr, vėjo gūsiai stiprėja, ko prognozėje nebuvo... Neįpylėm Neptūnui, ir va tau, prašom. Jūra šiandien nesvetinga, mūsų nepriima, laivą baladoja, ir po 5-6 valandų būsim pavargę tiek, kad jokių pusryčių mums tikrai nereikės. Kitaip sakant - kalta Meška, prognozė ir jūra, bet tikrai ne aš.

Tamsu, ir bangas išvairuoti darosi vis sunkiau. Pradeda toks šlapias lietus drengti... Teko sau tyliai tyliai pasakyti, kad tai, kas buvo pradėta kaip turėjusi būti įdomi avantiūra, turi būti stabdoma, nes žada tapti grėbliu, tuoj kalsiančiu guzą kakton.

Lolita tyli, kantriai vairuoja, bet kai pasakiau, kad dabar suksim atgal ir į Liepoją plauksim kitą kartą, sutinka tai su entuzijazmu. Pavėju smagiai pučiam link Klaipėdos, Meška grįžta į šeimą, ir yra laiko pagalvoti ką padariau ne taip.

Jūra nėra ir būti negali mums svetinga, ar nesvetinga, abejinga, ar dar kokia nors. Čia tik mes nesąmonių prisigalvojam, jai suteikdami žmogiškų savybių. Sakom jūra priima mane. Jūra šiandien mums gera. Jūra pikta. Mes įveikiam jūras ir nugalim stichiją... Skiedalai - ruonio šūdą mes įveikiam, o ne jūrą...
Jūra paprasčiausiai yra - tokia, kokia tuo metu yra, ir čia tu prie jos prisitaikai, arba ne. Nenori, nesugebi, ar negali prisitaikyti - tavo problemos, tavo vargas, tavo ašaros bei tavo nelaimės. O jūra buvo, yra ir bus tokia, kokia yra, ir kasdien vis kitokia. Ji net nežino, ar tu čia vargsti, ar žviegi iš laimės, atseit, stichiją nugalėdamas. Ji nežino ir žinoti neketina, ar tu išvis egzistuoji, ar esi čia laive, ar namie ant sofos distancinį maigai...

Nepasiruošei laivo - kad ir tokia smulkmena, kaip papildoma inkaro saugos virvė - tavo problema, ne jūros. Kaip sakoma - per ploną galvą ir kojoms nepakajus, tai ir pasivaikščiojau pirmyn/atgal, o kad įdomiau būtų - prietemoje ir kaip sūpuoklėse lakstydamas aukštyn/žemyn... Aha, banga kalta, kurgi ne...

Užsibizinom, kad norim daugiau laiko Liepojoj - ir išplaukėm į dar tvirtą praeinančio ciklono briauną - ir gavom didesnę likutinę bangą vietoj to, kad šeštadienio ryto ir geresnių sąlygų sulaukti. Ką, prognozė ir GRIB'as, kaltas? Tikrai ne.

Užsidėjau kažkokius buriuotojui nereikalingus laiko limitus - kad trūks plyš reikia pirmadienį darbe būti - ir neplaukėm įstrižai į bangą, kol ciklonas pasislinks, ir tik po to link Liepojos sukti... Atseit, ne į Švediją mums reikia, per toli gausis ir iki pirmadienio nespėsim - tai varysim tiesiai į Liepoją... Ir ką - ar tai Meška kalta, kad bangos nelaiko?

Antra vertus - nieko kardinaliai blogo nevyksta - būtų varžybos, ar kita rimta priežastis būtent į Liepoją nuplaukti - ir nuplauktume. Pavargę, šlapi, gal net pikti - bet tikrai nuplauktume. Tik tas numatomas grįžimas saulėtą dieną smagiu halfvindu, turėjęs būti pagrindine savaitgalio atrakcija - nevertas to vargo, kurį užsikorėm šiandien.
Ir visa tai aš privalėjau numatyti krante.

Berniukai tampa vyrais tada, kai pradeda savo klaidas pripažinti - dar guodžiu savo ego. Daugelis ir gyvenimą nugyvena, taip vyrais ir netapę, tai čia nieko baisaus, jei aš tik kartais pasitikrinu... Taip mąstant, mano ego pradėjo atsigauti nuo šalto dušo, o priartėjus prie Klaipėdos, jau pučia ir žadėtas NE, gesindamas tą aštrią bangą...

Prisiduodant per VHF73 pasieniečiams, desertui mano ego gauna dar vieną piliulę; tokį džiugų pasienietišką - oij kaip čia jūs taip greitai, o juk sakėt į Latviją plauksit... Oij kaip juokinga, taigi matėt viską radaro ekrane; aš ir pats žinau, ką sakiau tada - bet tik subambėjau į mikrofoną kažkokią nesąmonę, kuri juos visiškai patenkino.

Taip ir likom tą naktį visi laimingi - mes, pasieniečiai, paglamžytas mano ego, ir, žinoma, tas vaikinukas Liepojos marinos budintis, kurio neprižadinom anksčiau, nei jis to būtų norėjęs.

Posted by gramas 00:01 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kas iš tikro svarbu

Arba - matuojamės naują laivą

==============================
Paršelis (tas, kur nuo Vinnie-Poox‘o) ateina į parduotuvę, nešinas neseniai ten pirktu balionėliu:
-Grąžinti noriu...
Pardavėjas: Kas negerai? Spalva netinka – pakeisim...
-Neee, spalva gera...
-Gal leidžia? Gal kaspinėlio kitokio pageidauji?
- Neee, viskas tvarkoj...
- Tai kodėl grąžinti nori???
-Nebedžiugina...
==============================

Prieš kiek laiko patyriau savotišką „kultūrinį šoką“. Dar gerokai prieš įsigydamas SCORPIO, visažiniam tinkle pasauliniam pradėjau matuotis, koks laivelis tilptų į mano turimos buriavimo patirties, ambicijų ir tuo metu laisvų finansų trikampę matricą. Perverčiau nemažai buriavimo žurnalų, ilgam įstrigdamas laivų pristatymo ir parduodamų laivų skelbimų skiltyse. Dileriūkščių portaluose jau gali užsiimti ne tik kainų analize, bet ir skirtingų laivų savybių palyginimu. Laivų statytojų svetainėse apstu informacijos apie tą patį, bet jau konkretus jų laivas bus pats geriausias ir kitoks –iausias.

Švietiesi žmogus, mokaisi, siurbi tą visą informaciją, nes supranti, kad mokslas tai šviesa, o be mokslo prieblanda. Ilgainiui pradedi save matyti kaip lyg ir neblogai laivų rinkoje besigaudantį, kas tikrai dar nėra kiekvieno lietuvio garbės klausimas – užuomina į statistinio tautiečio idealų nusimanymą auto-reikaluose ar krepšinyje.

Net nusipirkus sau laivelį, tas landžiojimas į laivų rinką išlieka ant visai – darbe, ar namie ne griekas vis pasižiūrėti kas ir po kiek dabar, nors pirkti lyg ir nesiruoši. Įprotis, vienok... apie kurį niekam ir nepasakojam, nes kažkaip nerimta, jei nepirksi – kam tą laiką gaišti?

Ir patenku vieną dieną į buriuojančią kompaniją, kur kolegos išvysto diskusiją – ne, ne šiaip kuris laivas geresnis – čia jau visai kita lyga – eina informacijos srautas, mintinai beriant nuo kada iki kada koks modelis štampuojamas buvo ir kokie grimzlės varijantai siūlomi kaip standartas, kokios dervos-technologijos, kada gamykla XXX parsidavė kažkam kitam ir iš valstijų į Meksiką persikėlė, kada kas bankrutavo ir kodėl, ir t.t.; liejasi datos, skaičiai, architektų pavardės...
O, brolyti, galvoju – va jūs tai internete pabūnat, ką ten man...
Ir čia aš susigaudyti pradėjau – visi mes – kiek jau turintys laivus, tiek kaip įgula plaukiantys kitų laivais – visi mes nuolat ieškom ir tą kitą laivą matuojamės, kažkokios kitos laimės siekiam, kuri vienam reiškia naujesnį, kitam didesnį, greitesnį ir kitokį -esnį.

Juk dar prisimeni tą malonumą, kurį patyrei, kai rinkaisi laivą, tvirtai nusprendęs, kad šį sezoną tu jau tikrai perki. Derybų su brokeriais ir pardavėjais adrenalinas... Nusivylimas, kai tavo kainos pasiūlymas atmestas ir „tavo“ laivas jau depozitu pririštas kitam, ir euforija - kai sandoris dėl kito laivo galiausiai buvo patvirtintas... Juk buvo malonu, kai kolegos buriuotojai pasiprašydavo į „ekskursiją“ po tavo laivą, o dar jei gerą žodį išgirdai – buvai pagatavas išvis sutirpti... Prieš palikdamas savo laivą marinoje, juk vis dar atsisuki, kad trumpu žvilgsniu pasigėrėtum juo, prieš išvažiuodamas namo?

O paskui – kažkam anksčiau, kažkam vėliau, tas naujo žaislo džiaugsmas ims palengva blėsti, laimės jausmas iš pakilimo grįš į normą. Dar vėliau – kaip tas anekdoto paršas pasakysi – nebedžiugina. Gal ne iš karto, nes tą gaspadoriaus laimę vis bandysi nesąmoningai pratęsti, kažką ant laivelio vis pagerindamas, pirkdamas naują įrangą ir naujausius elektronikos stebuklus. Ir taip palengva, nesąmonigai siekdamas tos anksčiau patirtos laimės, stumi save prie to naujo pirkinio paieškos bei įsigijimo džiaugsmo.
Gyvenimo spiralė susuko dar vieną viją, ir tu atsidūrei beveik ten pat kur buvęs, tame pat kažkada patirtos palaimos lygyje, tik dabar prie to didesnio/greitesnio/geresnio /-esnio laivo šturvalo. O po to save įvarysi į dar vieną spiralę, jei sveikatos/pinigų/laiko pakaks - dar vieną... ir gyvensi sau švytuoklėje tarp būsenų malonu-nemalonu. Kaip narkomanas. Širdingas ačiū už tokią „laimę“.

Vartotojų psichologijos specialistai jau įrodė - asmens pajamų padidėjimas, nauja patirtis ar naujai įsigytas daiktas (šiame kontekste - laivas) tik laikinai sukelia padidėjusios laimės pojūtį, nes apsipratus su nauja situacija, laimės pojūtis neišvengiamai grįžta į pradinį lygį. Lietuvos verslo aušroje, pamenu, labiau negu dažnai kartodavosi tokia situacija: žmogus uždirbo daug pinigų, tai iš pradžių keisdavo mašiną, po to žmoną. Bet ilgesnėje perspektyvoje nelabai laimingesniais pasidarydavo.

Tai va, mielieji jachtų savininkai – neverta seilėm taškytis į naujus laivus spoksant, ar pulti sekantį laivą sau matuotis, vos ne kasdien lankomose laivų i-parduotuvėse... Ne ten toji laimė, kuri ilgam su mumis, patikėkit – ne ten. Nėra tas 45 pėdų monstro-monstrosso, riogsančio visą sezoną uostelyje, savininkas laimingesnis už švertbotuko, naršančio Kuršmarėse, savininką. Manau, jie abu valgo 3 kartus per dieną, o saulėlydis gražus abiems vienodai.

Bet kaip išugdyt savyje tą saiko jausmą buriavime ir sugebėjimą džiaugtis tuo, ką jau turi? Kaip kitam anekdote legendinis Vasilyčius sako – esmė niuansuose, Petia... Žinoma, yra fundamentalūs reikalavimai laivui ir įgulai – techninis stovis, saugumas, kvalifikacija ir panašiai – jokių diskusijų dėl to. Bet juk yra mūsų buriavime kiti dalykai, svarbesni už netrukus praeisiančią laimę dėl paties laivo, ir tikrai verti džiaugsmo.

Gal dar prisimeni – smagiai suburiavęs visą dieną, ar, tarkim, rimtesniu plaukimu Baltiją link žuvėdų kirtęs – marinos duše išsimaudei, užvalgei - ir išsilydei nuo smagumo, kokpite pagalvėm apsikaišęs, su stikline sero Morgano rankoj...

Kai vakaroji su šeima nuošalioje inkaruotėje – toli nuo žemiškų rūpesčių, namų ruošos, tv ir kompiuterių – kiek temų ir laiko pokalbiams su žmona ir vaikais atsiranda, ir kodėl to laiko namie vis pritrūksta?

Mariose, ties Preila – visai netoli tavo laivo didžiulis jūrinis erelis pasigauna tokią žuvį, kad vos pavelka link miško, vaikus pamaitinti – nesakyk na ir kas – šiais laikais tai pamatyt yra privilegija. Ne, ne žuvį – Erelį!

Kai rudeniop, auštant atsiriši iš Mingės, per Atmatoje keisčiausiais debesim kylantį rūką judi link marių – esi tu, tavo laivas ir vėjas ten, mariose. O priešaky - puiki ir veiksmo pilna diena, ir tavo laisvė bei autonomija nuo likusio pasaulio tiesog veža...

Plaukiant jūroje, po budėjimo išlendi iš šturmės, ir tik pradėjęs apšilti savo jaukiame gulte, prieš pat išsijungdamas dar pagalvoji, kad miegui tikrai užteks ir 5 valandų, kas palieka dar valandą iki sekančio budėjimo – neskubiems pusryčiams, stebint saulę kylant iš jūros.

Taigi - yra niuansų, tik jais džiaugtis išmokim. Tu, kaip škiperis, žinai ką darai, tavo laive yra kajutė, kad nuo lietaus pasislėpti ar prie stalo su draugais susėsti, viduje atsistot telpi tiek, kad į kelnes įlįsti, yra gultas poilsiui, kambuzas maistui paruošti, ir galjūnas reikalams atlikti; tavo burės dar gyvos, virvės tvirtos ir trosai laiko, laivo kylis žemyn, o stiebas aukštyn; sūrus vanduo anapus borto, ir įgulai saugu šiapus – viskas, brolau, rumpelis tau į ranką - tu jau turi viską, ko reikia, kad plaukti ir tuo džiaugtis!

Ir pabaigai – maždaug trečdalis Klaipėdoje laikomų tų didesnių ir brangesnių jachtų laimingi savininkai savo laivus iš uostelio išveda tikriausiai ne daugiau kaip 3 kartus per sezoną, o kai kurios jachtos jau keli metai net nenuleidžiamos vandenin.

O aš, net tokį nušvitimą dėl buriavimo džiaugsmo čia įvaldęs, šiandien vistiek pasitikrinau, kad naudotų Najadų ir Halbergų kainoms kalbos apie naują pasaulinės recesijos bangą jokios įtakos vis dar nepadarė. O gaila.
large_PA090040.jpg

Posted by gramas 22:57 Archived in Lithuania Comments (0)

(Entries 76 - 90 of 92) Previous « Page 1 2 3 4 5 [6] 7 » Next