A Travellerspoint blog

Portugal

Atlantas. Svantė, Sanna ir Kapitonas Kukus

Ante Scriptum: Žemiau pateiktas tekstas yra dalis didesnio straipsnio, kuris vasarą buvo paruošta spausdinimui naujame žurnale ir galbūt kažkur kažkada pasirodys - su leidėjų padarytais straipsnio pakeitimais. Visokias abrakadabras ir pamąstymus apie buriavimą, gyvenimo laive stilių praleidžiu, todėl čia rasite tik tai, kas įdomiausia - buriuojant sutinkami žmonės.

_________________________________/)________/)_/)__________

Net alinantis nuovargis paros, praleistos keliaujant autobusais, lėktuvais ir traukiniu iš Klaipėdos į Povoa de Varzim, Portugalija - visas kažkur išnyko, vos jachtų uoste išvydus savo laivą. Kaip 12 voltų per smegenis nuo ausies iki ausies kas būtų paleidęs - šitaip Pasaulis staigiai atgijo ir vėl pasijutau jo dalimi.

Jis vos vos svyravo, supamas stipraus vėjo uosto akvatorijoje supūstos bangos, veržlios formos korpusu gana žemai įgulęs į vandenį, neaukštu bortu ir laivagalyje iškelta plienine arka, ant kurios sumontuotos saulės baterijos, radaro ir antenų stiebas, pripučiamos valties keltuvo strėlės, vėjo generatorius, tvirtinimai atsarginiam inkarui bei pakabinamam varikliui. Saugiame ir gerai nuo vėjo bei bangos purslų akyto audinio skydeliais apsaugotame kokpite išdidžiai stovi šturvalo kolonėlė su kompasu bei navigacijos instrumentais, o išilgai patogių suolų žvilgsnis keliauja iki įėjimo į kajutę, pridengtą plastikine kokpito stogine su tamsinto akrilo stiklais. Denis šiek tiek apneštas miesto dulkėmis, o prieš stiebą dugnu į viršų užvožtos pripučiamos valties užvalkalas gerokai aptaršytas stiprių Atlanto vėjų. Geltonas jūrinis kajakas ir banglentė pritvirtinti prie vantų. Jis čia laukė manęs sugrįžtant visą mėnesį. Laivo išvaizda ir įranga net iš pirmo žvilgsnio neleistų suabejoti, kad tai yra rimtam okeaniniam plaukiojimui skirta burinė jachta.
large_A3D5013E-D..26B2FA572CA.jpeg

Mūsų laivo vardas Billabong, kas Australijos aborigenų kalba yra ežeras, susiformavęs upei pakeitus vagą. Laivas jau daug metų su ankstesniais šeimininkais plaukioja šiuo vardu, o mes jo keisti neketiname, nes buriuotojai tiki, kad laivo vardo keitimas, jeigu atliktas ne visai įtikinant Neptūną, gali prišaukti nelaimę.

Daugelyje pasaulio kalbų, kaip ir lietuvių, burinė jachta yra moteriškos giminės daiktavardis. Tačiau mūsų šeimai Billabong yra laivas - tvirtas, patogus, kantrus ir ištikimas draugas bei partneris, pasirengęs mūsų saugumu pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis ir nesvarbu ką aikštingasis Neptūnas ir vėjų dievai mums ant sprando beužmestų. Billabong yra mūsų laivas ir namai šešis mėnesius kasmet, jau trys sezonai, prabėgę keliaujant Viduržemio jūroje ir Atlanto vandenyne.

Pirmą vakarą po sudėtingos kelionės esu per daug nuvargęs ir darbų turiu per daug, kad eiti į miestą ir užsipirkti produktų, ar vakarieniauti kavinėje. Patikrinu laivą, jo sistemas. Dujų balioną pakeisti, gėlo vandens baką užpildyti, variklį patikrinti, nuo denio jūros druską ir kranto dulkes nuplauti, laivo vidų išvalyti ir išsiurbliuoti - šurmuliuoju iki pat tamsos. Ne juokas - trys miegamieji, svetainė su virtuve ir dar dušas su wc - tikrų tikriausia troba ant vandens!

Ryte mano kaimynai, pagyvenusių švedų pora, su manimi nesisveikina. Vėl ta dažnokai Stokholmo Archipelago marinose pastebėta arogantiška ir labai švediška poza a'la "mano žvilgsnis tave skrodžia kiaurai ir aš tavęs nematau". Kiti skandinavai to neįvaldę, užtat kai kurie švedai - tiesiog meistriškai. Aš nesigilinu kas jiems nepatinka - gal per ilgai bildėjau savo laive vakar ir jiems vakaro idilę sugrioviau, gal jie turi kitų priežasčių. Gal, tačiau mes, visi kiti kruizeriai, čia jaučiamės kaip šeima - sveikinamės net su nepažįstamais, o atvykus naujai jachtai, puolame padėti jiems prisirišti prie uosto tiltelių. Ir visai nesvarbu - senas tu, ar jaunas, kokio dydžio tavo laivas, ar kokia laivo vėliava - čia, Povoa de Varzim marina yra Pasaulio Kaimas ir mes visi jo lygiateisiai piliečiai.

Dar iki pietų neskubėdamas praeinu uosto pontonais, pakalbindamas kiekvienos jachtos įgulas ir pakviesdamas vakare kartu surengti bbq vakarėlį. Žinoma, neaplenkiu ir savo kaimynų. Pakalbinti jie mane pamato. Aš miestelyje nupirksiu anglies, kiekvienas atsinešam savo maistą, savo vyną ir pabūsim kartu, susipažinsim. Visos įgulos su entuziazmu, šypsena ir nykščiais į viršų sveikina tokį sumanymą.

Vakare prie uoste tokioms progoms įrengtos griliaus krosnies ir didžiulio stalo piknikams susirenkam apie 20, gal 25 buriuotojai. Turbūt dar nesakiau, kad vienas iš didesnių kruizinio buriavimo malonumų yra naujos pažintys su bendraminčiais iš pačių įvairiausių šalių. Esame labai skirtingi, bet potraukis keliauti buriuojant visus mus daro artimus. Tarpusavio supratimas atsiranda iškart, jokių pirmos pažinties ledų čia nėra. Visi gyvai dalinasi įspūdžiais apie aplankytas vietas, pasakoja apie savo planus, apie save, savo šeimas, savo laivus, šalis ir miestus. Gal tik apie antrą nakties vakarėlis ima išsikvėpti ir skirstomės į savo laivus poilsio. Ryte visi sveikinsis ir bendraus kaip metų metus pažįstami draugai, vieni kitus kvies apsilankyti savo jachoje, ar planuos ir tarsis kuriuos renginius kartu aplankyti miestelyje beprasidedančioje jūros šventėje.

large_1F236CDC-3..F277A9D159C.jpeglarge_90_9823C898-F..83AE070CFBE.jpeglarge_4465AB9E-F..BD488E4B6D2.jpeglarge_90_5D1886B2-C..F806C468926.jpeglarge_90_6036C7F8-8..996A9FDA9E3.jpeg

Beje, mano kaimynai, toji pagyvenusi švedų pora, pasirodė beesą net labai malonūs žmonės. Kai prisipažinau jiems, kad esu įsimylėjęs jų Stokholmo Archipelagą, kuris yra vienas geriausių buriavimo regionų pasaulyje ir visai šalia Lietuvos - tai kaip medum jiems per širdis būčiau patepęs. Jie ten, vienoje iš tūkstančių Archipelago salų gyvena ir nė už ką kitur neplauktų, jei ne trumpas buriavimo sezonas ir šaltas vanduo. Jie porai savaičių palieka laivą šiame uoste ir vyksta aplankyti savo namus, o jų buriavimo planas - dar šiemet pasiekti Viduržemio jūrą, iš kurios aš taip džiaugiuosi pabėgęs.

Šiuo metu marinoje daugiausia skandinavų - švedai, danai, norvegai. Tik suomių nėra - gal jiems, atplaukus iki Švedijos, pasidaro per karšta ir jie grįžta namo? Skandinavai šiuo metu migruoja į Pietus, vejasi saulę, kuri vis trumpiau šviečia tėvynėj. Pernai rudeniop pasirodė ypač daug olandų laivų, o prancūzus buriuotojus dažnai sutiksi visada - jie yra labiausiai buriuojanti tauta Europoje... Buriuotojai išilgai Portugalijos pakrantės leidžiasi žemyn į pietus iki Ispanijos ir Gibraltaro, iš kur Afrikos pakrantėmis keliaus į Kanarus, iš ten į Karibus.

Daugybė Europos buriuotojų šeimų per metus suplaukia taip vadinamą Atlanto grandinę, tokiu būdu ištisus metus praleisdami vasaroje. Nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio gyvena Viduržemio jūroje, arba europinėse Atlanto pakrantėse. Per rugsėjį ir spalio mėnesius neskubėdami, kai kurie aplankydami Maroką, buriuoja iki Gran Kanarijos, ar kitų Kanarų salų, kur ruošiasi plaukimui per Atlantą. Lapkričio mėnesį kerta Atlantą, atvykdami į St.Lucia salą, ar Barbadosą Karibuose, kur keliaus nuo salos iki salos gruodžio-kovo mėnesiais. Balandžio ir gegužės mėnesiais per Bermudus ir Azorų salyną jie sugrįžta atgal į Pietų Europą.

Svantė su Sanna, taip pat buriuojanti švedų pora - keliauja senu, bet tvirtu ir gerai prižiūrimu dvistiebiu burlaiviu ir visiškai nežino kur nukeliaus. Laivo vardas - su aliuzija į Karibų piratus - Black Pearl Of Sweden. Ką jiedu tiksliai žino - kad niekada nebegrįš į Švediją, kur pardavė namus, visą turtą, nusipirko ir įrengė laivą, suformavo savo kelionės biudžetą ir persikėlė gyventi į Vandenyną. Svantei apie 50, Sannai kiek mažiau, o jų italų vandens šuns veislės kalytei Cocoos (Kukus - taip švediškai tariasi "kokosas") šešeri.
large_816B2F49-4..CE52E1AFC63.jpeg
Abiems ši santuoka antroji, iš ankstesniųjų vaikai užaugo ir kuria savo gyvenimus patys, o perspektyva įstrigti trasoje Darbas-Namai šaltame Geteborge, kur dėl vėjo lyja horizontaliai - abiems neatrodė labai patraukli. Tai ir nusprendė išplaukti. Bent jau Svantei tai buvo svajonė nuo pat vaikystės. Labai šilti ir nuoširdūs žmonės, su jais iškart užsimezgė draugiškas ryšys. Tik man šiek tiek gaila, kad vargu ar mes besusitiksim. Sutarėm bent jau internetais bendrauti. Peržiemoję Viduržemio jūroje, o gal Gibraltare, gal kitąmet kirs Atlantą, po to Karibai ir Panama, ir Ramiojo vandenyno salos, kurias neskubėdamas gali tyrinėti nors ir amžinybę. Bet viskas tiktai "gal", nes jie ir nenori turėti aiškaus plano, nes tada reiktų skubėti.

Sanna jogos instruktorė, kol gyveno krante - dirbo sesele klinikoje žmonėms, kurie bandė žudytis. Svantė geras inžinierius mechanikas ir stalius - jo profesijos ir įgūdžiai neleis prapulti, jei aplinkybės pasikeistų ir tektų ieškotis darbo krante. Sanna sugeba papildyti laivo kasą ir keliaudama - kartais skrenda į Švediją ir skaito motyvacines paskaitas žmonėms, kurie norėtų pokyčių savo gyvenime, laikas nuo laiko sutaria dėl jogos pamokų uostuose ir inkaruotėse sutinkamų jachtų įguloms ir dar ji laive gamina apyrankes, kurių per jos svetainę internete užsakyta vos ne keliems mėnesiams į priekį. "Apyrankes gaminti - man pačiai kaip meditacija ir malonumas. Ir pati sprendžiu kada noriu tuo užsiimti."- sako Sanna.

large_0AC98EFD-A..A7303A7F540.jpeg

Vakarojom tuomkart mano laive, prie vyno taurių - jie sakosi esą labai patenkinti savo drąsiu žingsniu į gyvenimo kelionę, bet man vistiek maga pakamantinėti giliau - kodėl jie taip kategoriškai nutraukė ryšius su gyvenimu žemėje. Svantė iškart žiūri į Sanna - "Tu juk pameni, vos susipažinom, tau sąžiningai pasisakiau, kad tai ir yra gyvenimo planas." Sannai reikėjo gerokai pagalvoti, kad su tokiu planu sutiktų, juk iki susipažindama su Svante, ji nei kart gyvenime nebuvo buriavusi. Ji niekada nebuvo linkusi į kokius nors ekstremalius dalykus. Pabandė buriuoti, paskui dar pabandė ir dar. Patiko. Sanna pradėjo suprasti kodėl burinis laivas plaukia be variklio ir dar prieš vėją, palengva įsitraukė į procesą, o visa kita įvyko lengviau, nei iš pradžių atrodė, kad bus.
large_FD3E29F1-A..052EE8F80A3.jpeg

Tą vakarą vyno taures kėlėme už dešimt mėnesių, kaip jie gyvena savo laive. Pirmąją žiemą jie praleido Amsterdame ir sako, kad kita bus tikrai ten, kur šilčiau.
"Žinai,- sako Sanna,- toks gyvenimas žmones padaro labai artimus. Laive praleidžiam daug laiko kartu ir mes kalbamės. Apie viską kalbam. Krante beveik nebuvo tam laiko. Ir, žinoma, kiti įdomūs žmonės, kuriuos buriavimas bent jau trumpam leidžia sutikti."

Man keista ir įdomu, kad tikrus ir sau patiems nemeluojančius žmones sutinki ten, kur jų neieškai.
Į jūrą niekas neplaukia ieškoti žmonių. Priešingai - mes pasitraukiam į jūrą nuo visuomenės preso ir beprasmiško šurmulio, skubėjimo ir nuolatinio niekur nespėjimo. Mes savo noru iškrentam iš lenktynių dėl riebesnio kąsnio ir saldaus melo patalų. O jūra, ta poetų romantizuota, bet realybėje žmogui labai nedraugiška stichija - ji visada yra labai tikra ir tau niekada nemeluoja. Bent jau tuo, kad jei labai stengsies suteikti jai progą - ji tave būtinai pražudys. Ten, atsistoję šiek tiek ant krašto, mes ir mokomės tos tiesos ir nemelavimo, ir labai stengiamės bent trumpam tokiais išlikti sugrįžę į krantą.

Tačiau po to mums vėl reikia išplaukti.

Posted by gramas 03:14 Archived in Portugal Tagged people boats sailing portugal billabong buriavimas Comments (0)

Atlantas. Sekmadienis, kuris jau buvo

Povoa de Varzim, Portugalija. Jau bus antra žiema, kaip čia paliekam savo laivą pailsėti. Keliuosi auštant, apie septintą, nors ir sekmadienis. Kažkaip neišeina ilgiau pamiegoti, mintys visokios puldinėja, darbai galvoje rikiuojasi - ką būtinai reikia suspėt padaryti šiandien, o ką bus galima vėliau, kai laivas bus iškeltas į krantą. Rugsėjis link pabaigos, o rytoj, pirmadienį, potvynis bus apie 14 val., ir tada plauksiu į slipą, kur mus kranas ir pagriebs iš vandens.
Kol yra nuo kranto kolonėlės pajungtas gėlas vanduo, nuo laivo būtina nuplauti sūraus Atlanto druskas, o kai denis nudžius, reikia nuleisti ir suvynioti bures, nuimti daugybę lynų su blokais ir kita įranga, kad denis būtų kiek įmanoma tuščias ir stiprus žiemos vėjas nerastų kur užkliūti. Bus puiki diena gerai padirbėti.

Marina bunda iš lėto. Kažkas, pasidabinę baltais ir puriais savo kranto vonios chalatais, neskubiai žingsniuoja į dušą, kažkas skudurų krepšius neša į skalbyklą, o dauguma gurkšnoja savo rytmetinę kavą kokpite, tyliai šnekučiuojasi, gal bando nuspręsti kuo čia užsiimti šį sekmadienio rytą. Vėjo ir debesų nėra - šiandien bus šilta.

Šis miestelis - tai lyg Porto priemiestis, nes čia yra galinė miesto metro stotelė; į Povoa pliažus Porto gyventojai važinėja ant smėliuko pasivolioti ir Atlanto bangose pakrykštauti. Pliažuose eilėmis pastatomos specialios palapinės nuomai - taip vadinami barakai. Poilsiautojų šeimos tas palapines nuomojasi metai po metų, ištisais sezonais, o į pliažą šeima atvyksta visai dienai ir kaip reikiant prisiruošus mantos - pliažo baldai, šaldikliai su maistu bei gėrimais, vėjo užtvaro sienelės, visokie pliažo žaislai. Dabar jau ruduo - poilsiautojų beveik nebėra, pliažo kavinės baigia veiklą, gabena įrangą į sandėlius, o barakų rėmai taip pat išardomi ir išvežami.

Viena kita neseniai atvykusių kaimyninių jachtų įgula vyks dienai aplankyti Porto, kiti dviračiais mina iki vos poros sekmadienį dirbančių Pingo Doce tinklo parduotuvių - matyt, papildyti laivo atsargas prieš ilgesnį plaukimą, kiti kuičiasi savo laivuose.

large_3FA8E3A3FAD0BF26C8F0C301F8924889.jpglarge_180_IMG_2349.jpg

Man besimėgaujant ryto kava, pakyla saulė, sparčiai atšyla, o nuo to mano pasiryžimas šiandien gerai padirbėti ima minkštėti ir tirpti kaip tas sviestas jachtoje, pasiekusioje Žaliojo Kyšulio salas Afrikos pakrantėj. Ta jachta suks į dešinę, skersai Atlantą į Karibus, o aš galvoju, kaip manyje nenumaldomai sukylančią tinginystę dabar pateisint. Ryt laivą krantan iškelsim, o po to dar beveik dvi savaites turėsiu iki skrydžio namo - o juk darbas ne vilkas ir į mišką neišbėgs, ir kiek tu žmogus tą vilką bešertum - vistiek asilo kiaušai bus didesni, o nuo darbo net arkliai dvesia. Todėl begėdiškas tinginio akis paslepiu už tamsių akinių, pasiimu šiaurietiško ėjimo lazdas ir išstyrinu į Vila du Conde - gretimai esantis pakrantės miestelis su upės žiotis saugančiu senoviniu fortu ir žavingu senamiesčiu.
large_6D37AAB7-6..16197DFDB64.jpeglarge_7F502AA8-E..2E0B751B583.jpeglarge_3E045E7F-0..564314B5F0F.jpeg

Pakrantės promenada - tai vieta, kur vietiniai masiškai bėgioja, vaikšto, mina pedalus, visaip kaip mankštinasi, arba sėdi sau ant promenados parapeto ir spokso į visus, norinčius gyventi sveikiau. Tačiau visai nesvarbu, ko tu čia atėjai - saulė, į pakrantės uolas dūžtančių bangų mūša ir drėgnu jūržolių kvapu prisodrintas oras džiugina visus vienodai. Ėjikų čia daugiausia, labai įvairaus amžiaus, bet su lazdomis aš čia vienintelis, todėl kitiems atrodau kiek egzotiškai. Retkarčiais užsimezga nebylios dvikovos - kai savo kruiziniu greičiu pasiveju ir aplenkiu kokį labai ambicingą ryškiai ir sportiškai aptemptom tamprėm išsipuošusį vietinį ėjiką, šis bando atsikovoti lyderio poziciją ir patraukia greičiau. Jie nežino, kad ėjimas su lazdomis gerokai prailgina žingsnį, įdarbina daugiau raumenų, o ir kojos mano ilgesnės - todėl man užtenka laikyti savo tempą, leisti jiems mane pavyti ir aš klausau jų kvėpavimo. Po kelių minučių, kai išgirstu išderintą užkaitusio "varžovo" pūtavimą, kiek sulėtinu - duodu jiems viltį, nes tuoj pat ją atimsiu. Tuoj, kai jis vos žingsniu išsiverš į priekį, aš įjungsiu savo šeštą pavarą ir pavarysiu, kol pats pradėsiu lekuoti, kaip tas horizonte likęs "varžovas". Kai taip imu žaisti su mažiau patyrusiais bėgikais - kurie bėga aktyviai iki "pompos", po to kurį laiką eina, kol atsigauna, paskui vėl bėga... Iš tų "sportininkų" susilaukiu ir nelabai draugiškų dėbtelėjimų, kai savo tempu eidamas, jau kokį trečią kartą juos vis aplenkiu. Juk taip neturi būti - jie taigi stengiasi, jie bėga... Va, iš priekio vėl artėja tas linksmuolis, kurį vadinu Mr.Bon Dias - nedidukas, liesas, sportiškas kokių 70 metų diedelis, kuris kaskart mane sutikęs promenadoj, ar šiaip miestelio gatvėj, išsišiepęs iš laimės ir pasišokėjęs vis pliaukšteli man per petį, ir visa gerkle surinka "good morning!!!" - nesvarbu koks dienos metas bebūtų - gal tai vienintelė frazė, kurią jis moka angliškai, gal aš jam vis užsimiegojęs atrodau, bet man vistiek malonu, kad žmogui malonu.

Grįźdamas į mariną suvokiu, kad visiškai nuo darbų nusprūsti man šiandien vistiek nepavyks. Taigi genują nuo furlekso būtina dar šiandien nuimti, nes rytoj kranto komanda turės visą priekinį štagą nuo denio atkabinti, kad laivas į šiek tiek per mažą kraną galėtų tilpti. First things first - genuja, po to dušas, ir tik tada kažkas įdomesnio bus sukurta laivo kambuze vėlyviems sekmadienio pietums su taure, o tai ir daugiau porto.

Nieko nepadarysi, juk niekas man ir nesakė, kad buriuoti bus lengva...

large_90_813A152D-C..0562C465636.jpeglarge_3E55CBEA-3..66DCEC3A3F4.jpeglarge_90D44900-0..ACF2A28B0A6.jpeg

large_7C343F08-D..E0EEDB81450.jpeg

Posted by gramas 05:11 Archived in Portugal Tagged sailing portugal billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (0)

Atlantas. Šventės anatomija

Povoa de Varzim, Portugalija. Rugpjūčio 15 - Žolinių šventė. Jau gal savaitė, kaip virš miesto griaudi sprogimai. Šaudoma vien garsiniais užtaisais, vien dienos metu, serijomis po kokį 100 šūvių, o paskutinis iš jų toks stiprus, kad viso miestelio namų langai sudreba, o gyventojai trumpam tūpteli. Vietinis bičiulis į mano nustebimą dėl keisto šaudymo vien garsiniais, o ne spalvotais fejerverkais paaiškina, kad portugalai save kildina iš gãlų, o jų dar nuo pagonybės palaikoma tradicija sako, kad norint pakalbėti su Dievu - turi iš pradžių laimėti jo dėmesį kuo didesniu triukšmu. Mieste yra daug fejerverkų dirbtuvių, laikas nuo laiko vis kokia susprogsta.

Šalia marinos, kur stovi mūsų jachta, yra didžiulė laukymė ir ji šiandien sausakimšai priparkuota autobusų, kurie suvežė žmones iš aplinkinių kaimelių ir miestelių.
large_IMG_4981.jpg
Žmonės suvažiavo šventės žiūrėti. Tiesą pasakius, jau kuris laikas žmonės į čia važiuoja, nes Portugalijoje šventės vyksta dažnai ir susiliedamos viena su kita. Šiuo atveju - Jūros Šventė sklandžiai pereina į Žolinių šventimą.

large_90_IMG_4901.jpglarge_90_IMG_4902.jpg

Pasirengimas šventei vyko ne trumpiau, kaip savaitę. Priešais kiniečių mafijozių pastatytą kiniečių mafijozams lošti kazino savivaldybė išstatė didžiulę angaro dydžio palapinę, kurioje bent keli restoranai visiems norintiems leis mėgautis jūros patiekalų meniu. Alus, vynas ir greitmaistis, nors ir jūrinis - buvau, ragavau, nieko ypatingo - net laivo virtuvėlėj mokam skaniau paruošt. Kitose aikštėse - scenos triukšmingiems dalykams. Pilnos sudėties pučiamųjų orkestras su trijų dalių programa - juk pakankamai triukšminga, ar ne?
large_IMG_4965.jpg

Miestelio gatvės pertvertos girliandomis stogų lygyje ir išpuoštos žvejų temos instaliacijomis - visokiausi burlaiviai, žuvys, kriauklės, žvaigždės ir kita jūrinė perifernalija. Kiekviena gatvė- kitos spalvos, kitas stilius ir potekstėje varžybos pas ką gražiau. Miestelio bobulencijos ant palangių į gatvę išleidžia pakvėpuoti savo pasogines staltieses su išsiuvinėtais ir išvašeliuotais šeimos herbais. Pačios bobulytės vaikštinėja gatve ir aptarinėja kaimynių išleistas į lauką staltieses. Karštai aptarinėja, nes jos turi ką prisiminti.
large_90_IMG_4973.jpg

Kai ateinu į aikštę prie bažnyčios - ten jau lūkuriuojanti didžiulė minia. Bažnyčia - tokia, kad irgi nelabai kur kitur tokią rasi - viename gale normali varpinė, o į jūros pusę - švyturio bokštas. Tokia neįprasta bažnyčia buvo pastatyta miestelio tragedijai atminti - kai virš šimto vyrų buvo kartu su savo burvaltėm štormo ištaškyti į pakrantės uolas. Rūkas grįžtantiems žvejams buvo kranto liniją uždengęs, bet vis tiek leido nuo kranto stebintiems artimiesiems matyti, kaip jų vyrai, broliai ir tėvai bangų mūšoje prapuola.

IMG_2060

IMG_2060

large_IMG_2078.jpg

Šiandien niekas neprapuola, nes šiandien šventė. Stojuosi į srautą, per paradines bažnyčios duris lėtai judantį vidun ir išeinantį atgal į šventorių pro šonines duris. Bažnyčioje ant didelių neštuvų sustatytos visokių šventųjų figūros, gausiai išpuoštos gėlėmis ir visiems labai reikia jas pamatyti iš arti, nes vėliau jos keliaus su procesija, per miestelį nešamos ant augalotų nešikų pečių. Pamatymo iš arti proga prie statulų stovi aukų dėžės, į kurias labai gausiai aukojami banknotai.
large_90_IMG_4966.jpglarge_IMG_4967.jpg

Ar jau sakiau, kad nuo pat ankstyvo ryto miestelio gatvės buvo nuklotos gėlių žiedlapių ir spalvotų medžio drožlių kilimais? Jei dar nesakiau - dabar sakau, kad tikrai taip buvo. Šventės dalyviai, apžiūrėję ir atsiskaitę už statulas bažnyčioje, būtinai pasivaikšto gatvėmis ir įvertina, kurios kilimas gražiausias. Rinktis tikrai yra iš ko.
Ir tai tikrai yra labai įspūdinga.
large_90_IMG_4969.jpglarge_90_IMG_4970.jpglarge_90_IMG_4976.jpg

Kai pamatai netoli bažnyčios šventoriaus besibūriuojančius spalvotomis mantijomis išsipuošusius vyriškius su auksuotomis lazdomis rankose - žinok, kad procesija jau tuoj prasidės. Tie vyrukai su apsiaustais - tai gerbiami kiekvieno rajono (gal gatvės?) žmonės ir iš jų elgesio matau, kad jie labai didžiuojasi, būdami taip pagerbti. Turi kažką gero gyvenime nuveikti ne tik sau, bet ir bendruomenei, kad galėtum laikas nuo laiko su spalvotu "ploščium" ir lazda va taip miestelio gatvėm pasivaikščiot.

large_90_IMG_4985.jpg
large_90_IMG_4994.jpg

Prieš spalvotus apsiaustus išnešama didžiulė vėliava, kurią raumeningas vyrukas bando nulaikyti, nes stiprus vėjas jam tikrai nepadeda. Užtat padeda dar keturi vyriškiai, įsitvėrę keturias virves, kuriomis visi kartu tą didžiulį kaitą pakelia ir, blaškomi vėjo gūsių, lėtai nuvingiuoja gatve. Keli kardais ginkluoti raiteliai juos seka ir stebi, kad vėliava nenueitų ten, kur nereikia, nes be priežiūros vyriškiai aiškiai eitų vien pavėjui.

large_90_IMG_4988.jpglarge_90_IMG_4989.jpglarge_IMG_4990.jpg

Na, o paskui iš bažnyčios pradeda viena po kitos pasirodyti šventųjų stovylos ant didžiulių neštuvų. Kiekvieną figūrą neša dvylika nešikų, priekyje neštuvų einantis tvarkdarys rankoje neša medinę lazdą. Vos tik tvarkdarys lazda pabeldžia į neštuvų rėmą - nešikai sustoja, stato neštuvus ant specialių statramsčių ir laukia tvarkdario signalo, kada vėl galima judėti į priekį. Kiekviena gatvė turi savo neštuvus, nešikus, spalvotus apsiaustus ir grupę vaikų, jaunimo, išrėdytų visokiais epochiniais rūbais ir bandančių eisenoje atkurti kažkokius biblinius personažus. Karnavalas šiek tiek, bet vis tiek stebėti labai įdomu. Aiškiai matosi, kad visi šventės dalyviai ir žiūrovai turi tikrai gerą laiką ir labai moka juo džiaugtis.

large_90_IMG_5014.jpglarge_90_IMG_5018.jpglarge_IMG_5020.jpglarge_IMG_5027.jpglarge_90_IMG_5029.jpglarge_90_IMG_5036.jpglarge_IMG_5039.jpg

Neštuvų su statulomis buvo daug, visi jie su savo palyda, kaip atskiras reginys ir karnavalas.

Procesijos pabaiga - vyskupas su savo baldakimu ir palyda, po to pulkelis miesto valdžios, visuomeninės organizacijos, įskaitant misių konkursų laimėtojas nuo neatmenamų metų ir kažkodėl labai liūdnas orkestras.

Tarp miesto valdžios matau uniformuotą visų gaisrininkų vadą išblizgintu šalmu, ant kurio esu ne juokais įpykęs. Nieko asmeniško, bet reikalas tame, kad jeigu mieste kur nors įvyksta gaisras - bet kuriuo paros metu kiaurai per viso miesto ausis kauks pasiutusiai garsi sirena. Naktį, ją išgirdęs, vis šoku iš lovos ir kurį laiką blaškausi po laivą, kol prisimenu kas čia vyksta. Visą laiką, kol gaisrininkų komanda ruošis vykti pagal iškvietimą - visi gyventojai klausys sirenos ir džiaugsis, kad šio gaisro jie nepramiegojo. Aš mielai sutikčiau beveik visus miestelio gaisrus pramiegoti, jeigu vietiniai gaisrininkai kada išmoktų savo pagarbos vertą darbą daryti tyliai ir be tokio perdėto susireikšminimo.

large_90_IMG_5042.jpglarge_90_IMG_5045.jpglarge_90_IMG_5047.jpglarge_90_IMG_5049.jpglarge_90_IMG_5054.jpg

... o tuo metu likusi miestelio dalis toliau gyveno savo šventės ritmu. Visose aikščių scenose koncertai, ant žarijų kepamos sardinės, vištos, šventinio pyrago prekyba, suvenyrai, mugės, sūdytos pupos ir vynas bei alus - tačiau anei vieno įkaušusio piliečio viešumoje.

Ir žinoma - virš galvų nuolat aidintys fejerverkų sprogimai, su labai rimtu Boom po kiekvienos serijos.

Neabejotinai šiandien Povoa de Varzim miestelis laiko prikaustęs visą Dievo dėmesį ir Žolinės šiemet pavyko.

large_90_IMG_5056.jpglarge_IMG_5057.jpg

Posted by gramas 01:38 Archived in Portugal Comments (8)

Atlantas. Linksmieji portugalai

Vakar buvo didelė, bet nelengva diena. Billabong variklį iškėlėm ir jis nuvyko į variklių ligoninę kapitaliniam remontui. Vietiniai meistrai, dar užvakar atėję į jachtą apžiūrėti numatomų darbų frontą, buvo labai optimistiški ir sakė nieko čia sudėtingo, viskas bus padaryta greitai, gerai, sklandžiai. Mat tai atrodė kitaip - išėjimas iš kajutės į kokpitą visiškai uždengtas kokpito stogine, kuri yra stacionari - tvirta konstrukcija, langai, ranktūriai, kabelių sistemos, šviesos ir t.t. Variklis juk sunkus - rankom neiškelsi, vietos daugeliui vyrų į jį kad sukibti pačiam tarpduryje irgi nekažką... Jie portugališkai aiškinasi tarpusavyje - variklis aki, t.y. čionai, po to madera aki, madera aki - lentos ten ir lentos ten , ir variklis kaip rogutės į kalniuką bus užtemptas į viršų. Man jų optimizmas nebuvo labai jau užkrečiamas.

Vakar paaiškėjo, kad variklis buvo išimamas portugališku metodu. Metodas yra labai panašus į brazilišką futbolą, kur gerai suplanuojamas tik pirmas kamuolio spyris nuo savo vartų, o vėliau reikia visiems improvizuoti, stengtis spirti į priekį ir žiūrėti kas iš to bus. Jie čia ir sako, kad Portugalija ir Brazilija - tai ta pati tauta. Vietiniai meistrai buvo suplanavę ir žinojo kaip variklį išlupti iš jo kambario į jachtos saloną. Tas buvo padaryta greitai - vos spėjau ženklinti atjungiamus laidus ir kabelius, fotografuoti kas ir kaip buvo pajungta, balta izoliacine juosta sandarinti atvirus kontaktus. O va paskui, vaikštant apie vidury salono riogsantį variklį, prasidėjo kontempliacijos - o kaip jį dabar mes išboginsim į lauką? Madera aki ir madera aki šiandien jiems nebeatrodė tinkamas būdas. Kai pamačiau iš jų biuro ateinančią Sandrą, supratau ji atvyksta vertėjauti, nes kažkoks techninis sprendimas bus labai įdomus ir reikalingas mano sutikimo. Izako - visų meistrų boso - anglų kalbos žinios tikriausiai per silpnos, kad paaiškinti kažką genialaus. Pasirodo, mano brangiojoje kokpito stoginėje yra būtina išpjauti 5 cm diametro skylę, atsivaryti kraną, per skylę įleisti trosą ir taip iškelti variklį. Teko sutikti, nes visaip užgarantavo, kad pagamins plastikinį sandarų dangtelį, o kai variklis po remonto bus pastatytas atgal į savo vietą laive, tą skylę vėl užlaminuos stiklo audiniu, viską sutvarkys.

large_90_IMG_5623.jpglarge_90_IMG_5633.jpg

Viskas taip ir buvo padaryta ir tikrai gerai. Tą stoginės dangtelį ištekino labai gerą, susukamą iš išorinės ir vidinės pusių - manau, kad jį paliksiu ir kai variklis grįš namo. Jei vadini dalyką skyle stoginėj - skamba ne kaip. Jei pavadini variklio aptarnavimo liuku - tai jau yra inžinierinis sprendimas.

Šįryt dar prieš iš lovos išsirisdamas sumaniau, kad reikia pėdinti į turgų, nusipirkti žuvies ir kaip nors skaniai ją paruošti pietums. Įkaliau kavos, prasivaliau prasiploviau dantis ir akis - ir į miestą. Diena puiki, šilta iš pat ryto, sutinkami žmonės šypsosi mane pamatę iš tolo - bet aš čia dėl ūgio pastebimas, nes portugalų dauguma yra nedidukai geraširdžiai hobitukai. Jie labai gero būdo žmonės, tik atrodo kiek liūdnoki, rimti, susimąstę. Mane pamato - šypsosi - gal šiaip diena gera, ir visiems gerai.
Man irgi gerai buvo tol, kol ranka perbraukiau per ševeliūrą ir ten radau prie plaukų prikibusį gerą baltos izoliacinės juostos sprindį. Vakar, laidų kontaktus izoliuodamas, tos juostos sprindžių buvau daug prikabinėjęs... Matyt, neblogai su tuo kaspinu atrodžiau, nes žmonėms tikrai patiko. Bet kaip ir kada jis prie manęs prikibo - visiškai neaišku.

Posted by gramas 04:34 Archived in Portugal Comments (0)

Atlantas. Žiemos link

Plaukimas iš Bajonos, Ispanija į Povoa de Varzim, Portugalija, kur laivas liks žiemoti iškeltas ant kranto.

https://youtu.be/9Y2nKvFwIsw

Posted by gramas 00:38 Archived in Portugal Comments (2)

Kaimas prie Atlanto. Kontrabandos laivynas.

Čia, Povoa De Varzim marinoje, ant kranto stovi kelios policijos areštuotos burinės jachtos. Policija portugalų, o jachtos iš viso svieto. Šiais laivais plukdė kontrabandą ir jiems (laivams) nepavyko.

Pradėsiu nuo jauniausios ir geriausios, ir taip judėsim link labiausiai sukiužusios, bet kontrabandos verslo prasme kaip ir labiausiai pažengusios.

Burinė jachta SCHATJE - Beneteau 39, registracija olandiška.
large_270_IMG_2254.jpg
Matyt, ją kontrabandistai pirko vienam reisui. Pasikrovė to, ko vežti negalima - gal daiktus, gal žmones - atplaukė vidury nakties tyliai ramiai paslapčia į mariną ir prisirišo prie tiltelio. Niekas nieko nematė kaip ir ką ir kas iš jachtos iškrovė, bet ryte marinos jūreiviai ją rado tuščią. Kai dieną niekas į jachtą negrįžo, marinos vadovai informavo policiją. Policija pasidarė tyrimus, kurie jai reikalingi, instruktavo mariną kelti laivą ant kranto ir saugoti iki kitų nurodymų. Taip ir riogso šitas Oceanis čia. Kas toliau? Jei galai ir sąsajos neišlįs kitose bylose - laivas bus pripažintas bešeimininkiu turtu ir kas nors jį už grašius nusipirks aukcione - labiausiai tikėtina, kad tai padarys patys marinos vadai. Jie labai pigiai nusiperka jachtas, kurių savininkai smarkiai įsiskolina už jachtų laikymą. Suremontuoja, padailina, parduoda - ir neprastai uždirba.

Policija marinoje lankosi gana dažnai - niekur kitur to matyti neteko. Kartais vaikšto uostelio pontonais dviese ir tikrina pagal sąrašą kokie laivai uoste stovi. Kai atvykusi į mariną jachta registruojasi, jos škiperio ir laivo dokumentai, škiperio užpildyta laivo deklaracija skanuojami ir siunčiami policijai (pakrančių apsaugai). Jie savo ruožtu bet kada gali atvykti į uostą ir informaciją, o jei norės ir laivą bei jo įgulą pasitikrinti. Marina yra priešingame įlankos krante, nei žvejų uostas. Teko marinoje sutikti pareigūnus, kurie per žiūronus kažką labai įdėmiai ten, kitoj pusėje pas žvejus, stebėjo. Eiti klausti ką čia veikiat man kažkaip nesinorėjo.

Kitas laivas - jachta Lullaby. Jos istorija jau kiek įdomesnė.
large_270_IMG_2255.jpg
Dar gerokai prieš jachtai pasirodant uoste, atvyko sutiktuvių delegacija. Pareigūnai išsislapstė visuose marinos užkaboriuose kas su ginklais, kas su video kameroms. Lullaby atplaukė kaip ir visi, per vhf prasinešė marinos budėtojui, tas pasitiko ant tiltelio, padėjo prisirišti. Jachtos įgula registravosi marinoje, neskubėdami susitvarkė laivą, susirinko savo mantą, išsikvietė taksi ir ruošėsi išvykti. Čia juos klop ir susėmė krante su narkotikais krepšiuose. Jachtoj patikra - pareigūnai, šuo - nieko ypatingo nerado, bet ten piršto antspaudėlis, ten plaukelis su visais DNR - vis šis tas bylos medžiagos... Jachta keliama ant kranto, apžiūrima povandeninė dalis - vėl marina įpareigota saugoti areštuotą laivą. O sekančią naktį ir prasidėjo linksmybės. Marinos sargui atvykę vyrukai su kaukėmis davė pastovėti prieš pistoleto vamzdį, mandagiai pakalbino, nuvedė į wc ir liepė ten pabūti iki ryto. Ten, wc patalpose, visai lengva pabūti iki ryto, nes ten prie dušų yra kabyklos rūbams, šalia suoliukai - gali prigulti sau ir nusnausti. Sargas visai protingai taip ir padarė, o ryte paskambino policijai. Marinero man sakė, kad šis reikalas buvo nuo pat pradžių organizuotas taip, kad visi būtų laimingi. Na, beveik visi, nes durnių ir bažnyčioj muša. Kažkuriame Pasaulio krašte buvo nupirktas laivas, gebantis kirsti vandenynus, pasamdyta kažkokių durnelių įgula, kuri sutiko vežti narkotikus į Europą už abiem pusėm priimtiną honorarą, plius va tau laivas kaip bonusas, jei viskas ok. Kažkur kažkas kažkaip informavo policiją kas ir kaip. Policija pasigavo nusikaltėlius su kg narkotikų, o užsakovas naktį išsipjovė iš laivo pagrindinį krovinį, nes puikiai žinojo, kad policija jo nerado. Visi laimingi. Na, beveik visi...

Jachta Unforgettable - man jos gaila labiausiai.
large_180_IMG_2260.jpglarge_270_IMG_2259.jpg
Visą jos istoriją dar reikia iškamantinėti iš vietinių. Šiuo metu tik žinau, kad ji areštuota policijos, nes jos škiperis buvo sulaikytas su didžiule deimantų kontrabanda. Jahta didelė, pagaminta dar tais laikais, kai statytojai statė laivus, o ne čarterio platformas. Tokiu laivu gali bet kur nuplaukti, bet šiandien jis ėdamas osmozės, nes akivaizdu, kad drėgmė kiaurai denį patenka į vidų ir graužia korpuso plastiką. Panašu, kad šis laivas jau niekur neplauks.

Posted by gramas 06:28 Archived in Portugal Comments (1)

Kaimas prie Atlanto. Naujienos - 1

large_IMG_2235.jpg

Jau beveik mėnesį gyvename šalia Porto esančioje marinoje, kur žiemoti buvome ant kranto iškėlę bei palikę savo jachtą. Jau prieš pora savaičių būtume išplaukę į Galicijos rias, bet laivo darbai sustabdė.

Per žiemos štormus vėtros išklibino ir išpūtė skeveldrom velniop vieną iš penkių kokpito stoginės langų. Tiesą pasakius, juos visus jau buvo laikas pakeisti, nes Plexiglas'ą anksčiau ar vėliau saulė sugraužia, dėl milijonų mikroskopinių įtrūkimų jis tampa vos permatomas. Senieji langai laivui tarnavo 15 metų, o aš juos išlupau ir nuvežiau į Porto mieste esančią įmonę, kur pagamins naujus. Tam sudaužytam langui pagaminau formą iš miestelyje nupirkto virtuvinės ceratos gabalo. Būtų langus padarę per 5 darbo dienas, bet atsitiko Velykų Didžioji savaitė - todėl užsakymo vykdymas ištįso į begalybę. Kol jie ten mums naujus langus drožia, mes remontavom variklį, iš Vokietijos atsisiuntėm, pastatėm ir pajungėm naujutėlaitę dujinę viryklę, iš Anglijos atvyko nauji Trojan akumuliatoriai, atnaujinom galjūno grindų ir sienų dangas, išdažėm stoginės vidų, poliravom laivo bortus, susitvarkėm bures bei rangoutą ir jau nagai niežti plaukti...

Važiavom dienai į Portą senamiestyje paslampinėti, nuostabaus porto paragauti, dar vyksim į Lisaboną, o šiaip - bimbinėjam Povoa De Varzim miestelyje ir marinoj, stebėdami kas vyksta aplinkui. Mūsų kaimas gyvena savo ritmu - Marina Da Povoa pilnas laivų, įdomių žmonių, šunų ir visokiausios veiklos. Du iš tų šunų yra mūsų Barlis ir Pypas.

Šiandien jums naujiena - apie Lietuvoje dar nematytą buriavimo dimensiją.
Čia, Portugalijoj, kaip normalioje jūrinėje valstybėje, buriavimas prieinamas visiems - žmonėms su negalia taip pat.

Ant vieno iš pontonų įrengtas kranas, kuriuo neįgalūs buriuotojai įkeliami į nedidukes jachtutes ir plaukioja sau po uosto akvatoriją, lydimi instruktoriaus motorinėje valtyje. Geresniu oru jie išlenda už uosto molų į vandenyną. Tie laiveliai - tai Access 2,3 arba Hansa 303 tipo jachtutės, tinkamos ne tik buriavimo pradžiamoksliui kiek suaugėliams, tiek vaikams, bet pritaikytos ir negalią turintiems buriuotojams. Visą jachtos valdymą galima vykdyti sėdint patogiame šezlonge, burių valdymo virvės atvestos ten pat, o vairavimas - kaip lėktuve - su vairalazde, kurią kur lenksi - ton pusėn suksis ir laivelis.

Kiekvieną savaitgalį šitaip paburiuoti atvyksta bent kelios grupelės, nuo 2 iki 5 asmenų.

large_180_IMG_2251.jpglarge_180_IMG_2250.jpglarge_IMG_2246.jpglarge_IMG_2245.jpglarge_IMG_2244.jpglarge_IMG_2242.jpglarge_IMG_2241.jpglarge_IMG_2240.jpg

Posted by gramas 09:58 Archived in Portugal Tagged billabong buriavimas jachta jūra Comments (2)

Atlantas. Sezono sąskaita.

large_90_9B6A1C10D662075736E35B360F4B7A0E.jpeg

Po dviejų sezonų Viduržemio jūroje mums pagaliau pavyko ištrūkti į Atlantą. Nuo šių metų balandžio iki spalio mėnesio neskubiu ritmu suplaukta 2687 jūrmylių nuo Romos iki Porto, pro Korsiką bei Sardiniją, apsukant pora lėtų ratų apie Balearų salyną, išilgai Ispanijos krantų, pro Herkulio Stulpus išpuolant į Atlantą ir ten prieš bangą bei vėją užkilom iki Porto, kur laivas ir pasiliko žiemoti.

large_90_9B6862F9C6FC7BF1AA2F9B4A035DCBDD.jpeg

Labai džiaugiuosi, kad atsidürėm Atlante, kur buriavimo kokybė keliom galvom aukštesnė už Viduržemių. Jei žemiau pateiksiu vertinimus - tai pripažįstu, kad kai linksniuoju "Viduržemiai" - tai skamba kaip per didelis apibendrinimas, nes Graikiją, Balkanus ir Turkiją pasilikome senatvei, o arabų pasaulio privengiame dėl tam tikrų mums aiškių priežasčių. Taigi tai, ką vadinu Viduržemiais - tai Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos atitinkami regionai.

Kaip ir viskas gyvenime, taip ir ten, Viduržemiuose, pyragas sluoksniuotas ir geri dalykai keičiami prastų, ar suvisam blogų, todėl trumpas Viduržemių sezono apibūdinimas būtų kiek padrikas, subjektyvus, bet mano nuomone teisingas:
- nepaprastai gražūs gamtovaizdžiai, per dažnai virtę tikrai blogom vietom - nuobodžiais turistų getais;
- neįtikėtino skaidrumo ir šiltas vanduo;
- idijotiškai sukeliamos marinų kainos sezono metu, pernelyg dažnai už labai vidutinės kokybės paslaugas ir padrožtą infrastruktūrą;
- visas regionas perpildytas pramogine laivyba iki diskomforto visiems vyksmo dalyviams - perpildytos inkaruotės, sausakimšos marinos, visi sudirgę kiek laivuose, tiek krante;
- mums, šiauriečiams, ten per karšta, kai užpleškina +39*C pavėsyje, o kai nakčiai žemiau +32 irgi nepakrenta, tai ryte keliesi nelabai prisimindamas, ar išvis miegojai, ar tik šiaip šlapiai pasivartaliojai;
- buriavimas ten nekažką, nes vėjo arba per daug (Mistralio ir Scirocco periodai, kai saugiau yra tupėti inkaro įsikibus, nei kur nors plaukti), arba vėjo per mažai (motoruoji, kai reikia kur nors nuplaukti), arba jei pučia, tai būtinai ne iš tos pusės. Buvo gerų buriavimo dienų, bet ne tiek daug, kaip derėtų.
- silpna žvejyba, nes lyginant su Atlantu - Viduržemiai yra geriausiu atveju stepė, jei ne dykuma; antra vertus, sezono žuvis buvo ten sugauta, bet tai ir tebuvo vienintelis kibimas, nors plaukdamas žvejojau beveik visada.
- gerai išvystyta prekyba jachtiniais žaislais, beveik visur galima rasti gerus bet kokios specializacijos profesionalus remontams, jei prireikia pagalbos iš šalies;
- kranto žmonės užvaldyti godumo ir siekio per sezoną užkalti tiek, kad nereiktų dirbti likusius metus - nu per daug Palanga, kad man patiktų. Malonios retos išimtys iš šios taisyklės ir buvo tai, kas ją padarė ryškiai teisingą.

Sezono tikslai. Strateginis tikslas - laimingai pasiekti laivo žiemojimo vietą šalia Porto - įvykdytas pilnai ir sekantį buriavimo sezoną paskirsime vien Atlanto vandenynui. Pirminis varijantas buvo plaukti į Kanarus, bet trumpesnio buriavimo perspektyva kitais metais liepė planui keistis. Ar kitais metais suplauksim į Maderą, gal vistik į Kanarus, o gal tinginiausim Galicijos fjorduose, o gal neskubėdami tyrinėsim pakrantes Ispanijoj ir Prancūzijoj - šiandien dar visiškai neaišku... Mažasis, bet gal net man svarbesniu buvęs sezono tikslas - padaryti malonias buriavimo atostogas savo šeimai - manyčiau, įvykdytas iš dalies, nes visi kartu plaukėm per trumpai. Darbai, mokslai, kiti įsipareigojimai krante mūsų šeimyniniam buriavimui nepadeda. Mano psichologiškai smagiausias laikas laive - vien su savo šeima, nes tada už kitus įgulos narius man, kaip škiperiui, atsakyti nereikia, o už savo šeimą aš ir taip atsakingas - su škiperio kepure, ar be jos, ir dieną ir naktį, kiek laive, tiek ir ant žemės, amen...

Sezono avarija. Po plaukimo iš Maljorkos į Barseloną, artėjant prie Port Masnou marinos, apturime vos ne gaisro situaciją variklio skyriuje. Sudegė variklio išmetimo dujų kolektoriaus tarpinė ir perkaitę dujos su visom ugnimis iš variklio visai ne juokais grąsinosi viską supleškinti. Ko pasekoje būtų iškilęs didelis šlapias nepatogumas mūsų šeimyninei įgulai, nors krantas jau ir matėsi. Todėl, šiek tiek pasiblaškęs po laivą kiek pakeltu balsu vis šūkčiodamas kvailą klausimą Ką daryt, Ką daryt???!!! - ir atsakymo įgulos akyse neradęs, pats turėjau padaryti visą eilę nepaprastai teisingų sprendimų. Informavau uostą, kad įplaukinėsim burėmis ir kad jie mus ten pasigavę įspraustų mums skirton vieton. Uostas sutiko su tokiu įžūliu planu be didesnės diskusijos. Visi kiti mano teisingi sprendimai lėmė, kad viskas taip ir įvyko.
Beje, į Port Masnou marinos pusę Žemės informaciniu lauku aš jau nuo liepos mėnesio spinduliuoju dėkingumo ir draugystės fluidus ir negaliu nustoti spinduliavęs, nes jie ten yra realiai pati svetingiausia ir draugiškiausia marina, mano užtikta Viduržemiuos per du sezonus. Jie nedelsdami surado mechanikus variklio remontui, rūpinosi mano laivu visą liepos mėnesį, kol keliavom Lietuvon, ispaniškai mano vardu koordinavo intermodalinį laivo šuns Barlio gabenimą iš Sevilijos, o galiausiai atsisakė priimti apmokėjimą už savaitę stovėjimo uoste virš sutarto periodo - nes, kaip pasakė - Tu buvai mums geras klientas, todėl norim tau padaryti tokią malonią staigmeną šiaip, prieš atsisveikinant...
Dėkui tiems geriems žmonėms, o buriuotojams tik rekomenduot galiu su jais ten, Port Masnou, susitikti, jei buriuosit kur tai šalia Barselonos. Jei taip nutiks - Rozai ir Eduardui perduokit geriausius linkėjimus nuo Gin iš Billabong.

Sezono išgąstis. Su įgulos nariu laive buvom dviese, kai vienam iš mūsų įvyko pats tikriausias insultas. Bac, va taip nei iš šio, nei iš to - sveikam žmogui, nes ir taip būna, pasirodo. Dievas mato, vos keliskart savo gyvenime aš buvau taip smarkiai išsigandęs. Kartais gerai, kad didelio streso situacijoj veikiu, kažką darau, o bijojimą palieku "ant vėliau". Pavyko žmogų perduoti medikams dar iki tol, kai pakitimai organizme pasidaro negrįžtami, informuoti jo šeimą dėl tolimesnio dalyvavimo situacijoj būtinybės ir t.t. Viskas bus gerai, reabilitacija po gydymo vyksta sėkmingai, ir su Valentinu dar mes plauksim, aš tikiuosi. Bent jau Užupio Špunkoj vieną kitą kaušą alaus tikrai apversim.

Sezono rūpestis ir džiaugsmas. Niekas šį sezoną nematė tiek mano rūpesčio ir širdies mano džiaugsmo, kaip laivo šuo Barlis. Jis yra Perro De Agua Español veislės šuo, atvykimo į Billabong metu jam tebuvo 4 mėnesiai. Atvyko per kurjerių tarnybą iš veislyno Sevilijoj į Barseloną, kur prasidėjo jo gyvenimas laive. Stebėtinai lengvai adaptavosi prie specifinių sąlygų mano laivyne (taigi du buriniai laivai ant mano vardo!) - nes jaunas ir supratingas, nors ir labai išdykęs. Reikalus nusprendė atlikinėti laivo duše, kuo labai džiaugiausi, kol pats visko nesugadinau. Tada išplaukinėjom iš Almeria uosto į besibaigiantį štormą ir Barlis sekiojo mane po bangų vartomą jachtos denį, kol rinkau krancus, dirbau su burėm. Iškristi be vargo galėjo, o komandų, jau mano piktai rėkiamų, jis nesuprato, o gal tik apsimetė - tai sugriebęs nunešiau ir užrakinau tame pat wc/duše. Suprato, kad nuo šiol tai yra kažkokia nuobaudos vieta ir griežtai atsisakė ten šikti/myžti... Du kartus jis po to man labai aiškiai parodė, kad mūsų bendra ateitis nieko gero nežada mano asmeninės higienos ir komforto prasme, o paskui netikėtai vėl savo valia nusprendė, kad visus reikalus darys išlipęs ant denio. Tuo metu ant lejerių jau buvo pabaigtas įrengti apsauginis tinklas, tai Barlio sprendimas man vėl labai patiko. Geeeras šuniukas! Jis tada dar mokėjo tik išlipti iš kajutės pats, o vidun turėdavau įkelti aš - laiptai tuo metu jam buvo per statūs. Tada jau ir aš išmokau pamatyti, kada jis ruošiasi eiti ant denio su rimtais ketinimais, kad esant prastesnėm sąlygom jūroje kiek pristabdyčiau laivą ir sumažėtų supimas.
Žodžiu, vienas iš kito šio to vis dar mokinamės, nes kartu plauksime dažnai, tai ir interesas abipusis.
large_9A58B394E4A6B73EBC2EB34BEAB62C6F.jpeg

Sezono paturistavimas. Ibica - smagiausia sezono vieta slampinėjimui gėlių vaikų tematika išpuoštu senamiesčiu, vaizdų ieškojimui didžiulėje pilyje-mieste, ar tapas kultūros tyrinėjimui kavinėse. Tai miestas, taip pat ir Nica - kur tikrai nebus nuobodu Viduržemiuos sugrįžti.
large_9BB5326DD580642C277B589D025DE507.jpeglarge_90_9BB32472D75FFA3F46A2E32ABEDCCD61.jpeg

Sezono radinys. Būna, kad kokia smulkmena primena įvykį, o įvykis - žmogų. Ta smulkmena - tai skardinis arbatos puodelis, kurį Julius @ s/y ALKA netyčia pametė Santa Ponsa, Maljorka, inkaruotėje. Tąkart mūsų jachtos stovėjo ant inkarų netoliese viena kitos - jis laukė palankaus vėjo persimetimui į Graikiją, aš - atvykstančių svečių. Puodelis buvo užvožtas ant s/y ALKA vėjo generatotriaus stiebo, kad per jį neprilytų, kol pats generatorius nukeltas remontui. Istorija nutyli, kodėl jis staiga ėmė, nukrito ir nuskendo. Gal po mėnesio vėl atsidūręs toje pat inkaruotėje, susiruošiau panardyti ir sakau, o kodėl nepabandžius... Bet kad didžiulėje inkaruotėje taip tiesiu taikymu nuplaukti būtent ten, kur tas puodelis dugne guli - buvo neįtikėtina. Julius sakė, kad vėl mums reiks kada nors susiplaukti, kad tą puodelį atsiimtų. Sakyt jam, ar nesakyt, kad dugne jis kiek parūdijo, netgi tiek, kad jam rankena nusivertė, nu bet jis vis dar su inkaru bent jau... Visai geras dar puodelis.
large_9A5B1BBA0019F606C834998158A3B37F.jpeg

Sezono netikėtumas. Kas iš pradžių pačiam atrodė kaip iššūkis, o gal labiau kvaila loterija - pasirodė labai pasiteisinusiu eksperimentu. Per šią svetainę pakviečiau man nepažįstamus, bet buriavimui neabejingus žmones pakeliauti kartu. Kas Menkę skaito - tie ir pamatė tą mano kvietimą. Tas buriavimui neabejingas gali būti ir konkretus psichas blogiausiu atveju (o tikrai žinau, kad tokios klinikos ir buriavime yra lygiai tiek pat dažnai, kaip ir normalių žmonių pasaulyje) - arba visiškai normalūs žmonės gali atvykti, bet aš jiems pasirodysiu psichas tiek, kad susikalbėti mums vistiek nepavyks... Kokia diagnoze tai besibaigtų - bet laikas laive kartu virstų košmaru kiek jiems, tiek ir man. Per 2016 m. sezoną apsilankė ir kartu su manimi keliavo pakaitom keturios poros, tik viena iš jų neblogai užgrūdinta čarteriuose, o kiti - tai buriuojančio vyro bandymas savo moterį patikrinti jūros sąlygose. Visai jūros neragavęs žmogus laive ir sudėtingam plaukime - hmm, reikia pripažinti, tame dalyke avantiūrizmo yra. Buvo šiek tiek jūrligės simptomų, bet nei vienas atvejis neišvirto į jūrinio buriavimo atmetimą kategoriškai nes-nenoriu-negaliu-nepakenčiu. O netikėtumas tame, kad susitikom kaip nepažįstami, o išsiskyrėme draugais. Bent jau aš save jiems linkęs draugu laikyti... Nors ir pakeltu balsu priekaištus gal reiškiau, ar pastresavęs gal per griežtas buvau - bet šitaip ant kiekvieno laivo kartais nutinka, kartais situacija to reikalauja ir todėl atsiprašinėti už tai man nereikia. Nes tik kranto durnyne kas pirmas chalatą užsivilko - tas ir daktaras, o pas mane laive tik aš škiperis foreva... Tai va, kokie stebuklai man įvyksta buriuojant.

Sezono laimikis - didžiulis tunas, velkiaujant vobleriu sužvejotas pusiaukelėj tarp Maljorkos ir Barselonos. Taip "iš rankos" - tai 15kg , kiek užlenkiant gal 17 trauktų, nes per tą netikėtumą ir žvejybos pažadintą medžiotojo- šeimos maitintojo instinktą beigi žudymo stresą nesugebėjau surasti elektroninių svarstyklių, būtent tokiai ilgai įsivaizduotai ir svajotai progai nupirktų... Svarstyklės atsirado, kai 10kg gražiausios file jau buvo išpjauta ir pasūdyta, o visa žuvis taip ir liko nepasverta, nes sugautą tuną būtina kuo skubiau nukraujinti ir išdarinėti... Dar daug tunų vėliau sugavau Atlante, bet tokio didelio nebeteko. Išvis didesnės žuvies gyvenime iki tol nebuvau sugavęs. Visus kulinarinius piruetus išbandėm, sushi, sashimi, kepėm, griliavom, sūdėm, prieskoniavom. Mūsų skoniui - geriausia šviežią tuno nugarinės file gerai pasūdyti, gausiai apiberti Viduržemio žolių mišiniu, mėgėjai užbarstys ir smulkinto česnako - ir leisti pabūti apie 12 val., laikas nuo laiko vis apverčiant file. Kiek reiks, žuvis tiek druskos bei prieskonių aromato ir pasiims. Pjauti plonai, sumuštiniams iš ryto, laikyti file suvyniotą į strech plėvelę, ar foliją šaldytuve - užteks to malonumo gurmanui pakankamai ilgam. Šonkaulių dalį kartu su pelekų zona, "apykakle" ir visa papilve darinėjant žuvį išpjauti, pasūdyti truputį ir kepti ant griliaus iškart, tą pat vakarą po žvejybos, kai tunas šviežesnis būt ir nebegali. Oooo, brolyti....
large_9A5A111CC11556A4C969FE6360AF71BA.jpeg

Sezono nusivylimas. Aš pats tas nusivylimas, tiksliau - mano sekstanto mokslai. Pradinę paklaidą horizontus suvedant nustatyti, matavimus atlikti lyg ir išmokau, o pozicijos skaičiavimus pieštuku ir lentelėmis, o ne iPad'o appsu daryti dar teks išmokti. Palinkėkim treneriui RR (redakcijai pavardė žinoma) kantrybės, stengiantis be visokių staigių judesių rankomis ar/ir kojomis atsiginti nuo kvailų mano klausimų.

Sezono kulinarinis paveldas. Desertas "TAKAMAKA" , to paties pavadinimo draugiškame katamarane, kuriuo per Pasaulį keliauja Saulius, Deimantė, sfinksai Zosė ir Zefyras, bei juos aplankantys draugai, prieteliai ir giminaičiai. Dėl recepto ir kreipkitės į Takamaka - čia jo skelbti negaliu, nes tai yra Takamaka copyright material.

Sezono svetingumas. Susitikimas su Nerijaus ir Sonjos šeimyna Almerijoj, kelionė į Nerijaus uošvijos dvarą ir nuoširdžiai draugiškas svetingumas, kurį patyrėm ten, bei vėliau keliaudami aplankyti uošvių draugus Nerja kurorte. Mes dar susitiksim ir man reikia pasistengti, kad tada, ragaudami vyną ir vėl griliuodami visokius skanėstus, mes susikalbėtumėm ispaniškai.
large_C12CFA4BB7DB20ADA4A301DA4241E12A.jpeg

Sezono paslaptis. Didžiausia naujovė, paslaptis ir stebuklas man - tai žinoma, Atlantas! Jis giliai kvėpuoja nuolatos, o virš to alsavimo sukylančios vėjo bangos gyvenimą padaro tikrai nenuobodų, ypač kai laive esi vienas ir jau pora savaičių kasiesi prieš bangą ir vėją nuo Faro iki Porto. Darbas ne iš lengvųjų, romantiką išvėdinantis ir galvą nuo niekų valantis, bet užvedė ir įtraukė tiek, kad jau iškeliant laivą ant kranto žiemai - nagai vis dar niežtėjo plaukti ir pažinti Atlantą dar labiau. Niekur - nei aikštingoj Baltijoj, nei Šiaurės jūroj, nei nuobodžiais tapusiuose Viduržemiuos buriuodamas, tokios vandens galybės nejutau, kai tūkstančius mylių keliavusi didžiulė banga visiškai ramiu oru apie 7 sekundes tave švelniai ir atsargiai kelia į kelių metrų aukštį, po to lygiai ir lėtai leidžia žemyn. Atsidūręs tarp bangų ir tematai tas dvi vandens kalvas aplink ir dangų, o pakeltas į viršų - gali neskubėdamas apsidairyti savam horizonte. Man čia gerai. Vandenynas pilnas gyvybės, čia ir žvejyba kita, čia delfinus dažniau sutiksi, ryklius ir kitus gyvius pamatysi taip pat, paukščių įvairovė, o naktį laivo sujudintas vanduo nušvinta ryškiausiu fosforu, o pabaidytų žuvų tuntai naktį plieskiasi kaip ryškūs žalsvi sprogimai, impulsą atsikartojančiais sujudinto švytinčio planktono pliūpsniais perduodantys per šimtą metrų nuo laivo pirmyn ir dar per tiek, tik vis blankiau ir blankiau - gilyn... O naktį apsilankę delfinai fosforu tamsoj švietė lygiai taip pat, kaip tas nedidukas plastmasinis delfiniukas ant bangos keteros šalia mano lovos vaikystėj.
Valandom virš relingo pakibęs, tuos vandenyno stebuklus stebėjau.
Orų sistemos kitokios čia, o Grib'ai čia linkę sukčiauti, todėl, prieš tikrindamas regiono prognozę, kad ją suprastum - turi viso Atlanto vaizdą prieš tai pažiūrėti. Ir potvynių bei atoslūgių srovės, vandens lygio pokyčiai gali būti drastiški čia, pakrantės dažnai nesvetingai raižytos ir kaip miško pieva uogom nusagstytos ryškiais žvejų plūdurais, kurių tamsoj nepamatysi, jei ne uolų kaktomis ir putotais seklumų gūbriais; o rudens dienos jau trumpos, bet atstumą vistiek turi padaryti - ir visa tai priverčia išmokti naujų dalykų, bei naujai pasitikrinti savo sugebėjimus ir atsargiau vertinti galimybes. Atlantas visus deda į vietą ir jam - ne taip, kad sau - nepameluosi.

Posted by gramas 06:22 Archived in Portugal Comments (2)

Atlantas. Smėlio kaimas.

Olhao pulsuoja visas, nes šiandien šeštadienio turgaus diena. Du didžiuliai raudoni pavlijonai su bokšteliais kampuose, po kiekvienu iš jų - po restoraną. Vienas paviljonas skirtas jūros produktams, kitas - mėsa ir daržovės. Pilnos alėjos kioskų ir pavėsinių, kur nusipirksi bet ko. Minios žmonių, girdžiu kalbant ne tik portugališkai, bet ir angliškai, rusiškai, ispaniškai... Panašu, kad portugalai čia gerklingiausi iš visų, bet jų ir daugiausia. O mudu su Barliu kalbam lietuviškai tarpusavyje, su kitais - angliškai. Tie kiti - tai sargai prie kiekvieno žuvies paviljono įėjimo, mandagiai stabdo ir aiškina, kad su šunimi negalima, rodo virš įėjimo kybantį ženklą. Kokį turėčiau ženklą parodyti jiems, kad suprastų, jog neturiu kur savo draugelio palikti, kol pats sardinių kilą staigiai nupirkčiau? Paviljone keturi įėjimai, trys sargai buvo budrūs, o ketvirtas mažiau atidus. Stoju eilėn prie prekeivio, turinčio didelių, skanių sardinių. Jos tiesiog apvalios, kaip mažytės torpedos, užtaisytos Omega3. Eilė juda labai lėtai, kiekvienam klientui jo pirkta žuvis valoma, kapojama pageidaujamo dydžio gabalais. Mums tik sardinių, jokio valymo, kapojimo, bet kad tik greičiau... Nespėjom - iš kažkur atsiradęs apsauginis prikimba prie alkūnės ir aiškina, kad serui su šunimi čia būti negalima ir jau pats laikas išeit. Ne, palaukti negalina, išeiti dabar. Barliui patiko būti vėsiame paviljone, o kai pamatė, kad einame lauk į gatvės kaitrą - protestuodamas pakrito tiesiog į nuo prekystalio tekančią tirpstančio aštraus žuvies kvapo ir skonio ledinę versmę. Na, kaip tu žmogus išeisi? Sargas juokiasi, bet stovi šalia ir saugo, kad negrįžčiau atgal.

Gatvės prekyvietėj užperkame bulvių, salotų, paprikų, cukinijų ir kitokių daržo gėrybių, kad jau su jūros baisybėm taip nenuskilo. Paliekame pirkinius valtelėj, pririštoje žvejų uostely, o patys einame pakalbinti tą marinos admirolą.
Visai neblogas, draugiškas vaikis, pasirodo beesąs, labai džiaugiasi galimybe kalbėti angliškai, po to dar klausė, ar gerai kalba... Ne, vietos mano laivui nėra ir be pirmadienio tikrai nebus, gal tada kas išplauks, bet derinti su kapitonu, admirolo bosu, pagrindiniame marinos biure. Ta laisva devinta vieta prie pontono F, į kurią taikiau įlysti - ji kito laivo, galiu pats sąrašus pažiūrėti, prašom, štai čia, sorry so much. Nuraminau, kad angliškai jis kalba labai gerai.

Ne, tai ne... Grįžtu į valtelę, mudu plaukiam į laivą ir laukiam svečių grįžtant iš žvalgybos. Jie paskambins, kada nuo kranto juos paimti, nes marinos tiltelio vartai atrakinami tik specialia kortele, kurios mes, kaip piratai partizanai, ir neturim.

Po kokių 20 minučių pasirodo ne svečiai, o tas pats jaunasis admirolas. Jis nesupranta, kodėl prieš tai šitaip maloniai bendravęs žmogus su šunimi prisirišo išorinėje marinos pontono pusėje, kur net klampės laivo virvėms neįrengtos, juk tai nelegalu. Nesvarbu, kad ženklų nėra, tai vistiek nelegalu. Žiūrėkit, jūsų švartavimo virvės skersai pontoną eina iki vidinėje pusėje esančių laivų vietų ir trukdo klientams eiti pontonu, va šitaip trukdo ir jie gali įkristi, na, dabar pats matot, kaip tai nesaugu... Taigi jei mano bosas dabar pamatys, jums iškart iškvies pakrančių apsaugą, o man bus didžiulės problemos, nes sakys kur tu žiūrėjai, kad tau po nosimi nelegaliai švartuojasi, jo, jis toks labai, na kaip ten tas žodis... Taip, angry and nervous žmogus, ačiū kad priminėt, bet turite išplaukti tuoj pat, kitaip tikrai bus problemos, jau nekart taip buvo, bosas iškart skambina į coastguard, jie tikrai atplauks, bus baudos, problemos...

Atsirišu, nueinu nuo krantinės apie 100 metrų ir išmetu inkarą šalia farvaterio, pačiame mieste, vandens tarpelyje tarp marinos ir žvejų uostelio, visai priešais turgaus paviljonus; šalia, bet saugiu atstumu nuo nedidukės jachtutės su pagyvenusių belgų pora. Už kelių valandų, prie žemo vandens čia turėsim vos daugiau kaip metrą po kyliu, kaip išsiaiškinu potvynių lentelėse ir grafikuose. Vieta pakankamai saugi, gal likti mums čia nakvynei, kai svečiai išvažiuos?

Parsivežu Artūrą su Ramune, griliuojam veršienos kepsnius, po to pakrentam siestos, nes jiems kelionė bus su persėdimais ir ilga. Pavakare matau, kad belgų pora kelia savo inkarą, o praplaukiant pro mus, tokia moterėlė kaip sudžiūvus pliauskelė labai karštai man aiškina, kad jokiu būdu negalim likti šia nakvoti. Terrible kažkas?Jos ryškus prancūziškas akcentas ir jų jachtutės pakabinamo varikliuko zyzimas mums nepadeda susikalbėti. Klausiu kodėl negalim, kas čia nesaugu? Ne, ne, tikrai negalima, terrible. Ji abiem rankom plačiai mojuoja nuo savo šlaunų iki ausų, rodo pirštu link manęs ir kranto, vėl mojuoja, pirštais rodo sau į ausis ir aš suprantu, kad jachtutei tolstant nuo mūsų, ji manęs nebegirdi per varikliuko birbesį.

Kodėl negalim? Aš nematau priežasčių, dėl ko čia būtų pavojinga ir nesaugu. Vėjas čia ne problema, nes miestas ir farvateris aprėminti seklumų, kurias dabar kapsto kelios dešimtys kriauklių rinkėjų; banga, galinti nurauti nuo inkaro čia tikrai nesukils. Gal vagystės iš laivo problema, nes miestelis tikrai buvo pilnas labai įdomių ir visokių spalvų personažų, o visokios valtys valtelės ir kateriai tik ir zuja aplinkui. Abejonių virtinė dūzgia galvoj ir kaip potencialus pavojus man jau atrodo potvynio srovė, kuri dėl aplinkinių seklumų gali taip truktelėti farvaterio kanalu, ir su tokiais sūkuriais, kokius matėm tik Gibraltare, kad silpnas gruntas atiduoda inkarą, joks variklis prieš ją neatlaiko ir mano laivas ištykšta į admirolo marinos sieną. Taip ir bus - stipri potvynio srovė.

Žinot, sakau svečiams, jūs gal jau ruoškitės, nes vistik plauksiu iš čia į inkaruotę prie smėlio kaimo, kur visi kruizeriai gyvena, nes akivaizdu, kad čia, mieste, likti tikrai nesaugu. Nelabai svetingai tai nuskambėjo, bet jie supranta, kad plaukti sekliu kanalu ir kitur inkaruotis dar iki sutemstant man būtų protinga. Atsisveikinam krante, prie žvejų kuro kolonėlės, kur užpildau kanistrą benzino valties varikliuko atsargų.

large_F880B665C5C0D66E37114DDF16B53A3F.jpeg

Mes jau naktį prieš tai irgi nakvojom prie smėlio kaimo, kaip mes vadinam Culatra miestelį. Nedidelis vasarnamių miesteliokas, kažkada buvęs žvejų kaimeliu, dabar su savivaldybe, uostu, keleivine prieplauka, bažnyčia, mokykla, biblioteka, keliom parduotuvėm ir gal dešimt restoranų. Vien smėlėti betoniniai takai pėstiesiems tarp namų, o vietoj gatvių - klampaus pliažinio smėlio juostos, pravažiuojamos tik traktoriumi, nes kitokio transporto šioje smėlio saloje ir nėra. Viskas, įskaitant ir pinigingus turistus, į čia pristatoma laivais.

Su šunimi keliamės vakaroti į krantą. Sėdžiu ant smėlio kaimo pakrašty, laukdamas šilto saulėlydžio, o Barlis dūksta vandeny, laigo krante ir visai nebenori manęs klausyti. Vaikas dar. Va, visas šlapias besivoliodamas smėlyje, įsipainiojo į seną tinklą, išsigando, ir aš vėl jam labai reikalingas.

Vėl laive būsime dviese. Visada atsiranda dvejopas jausmas laivo svečiams išvykus - šiek tiek vieniša ir liūdna, bet taip bus tik iki rytoj, kai laivas ir jūra įsuks į savo veiksmų ir darbų rutinas. Antra vertus - vėl prasideda tikrasis kelionės malonumas, kai nebesi atsakingas už kitus žmones ir imi gyventi bei keliauti savo ritmu.

Dar plaukiant valtele į smėlio kaimą iš inkaruotės, stabtelėjau prie netoliese inkarą išmetusios tų pagyvenusių belgų jachtutės pasikalbėti. Seniukas, babytė ir katinas laive. Pasirodo, tas jos platus mojavimas nuo šlaunų iki ausų reiškė didžiulį triukšmą nuo kranto restoranų, dėl kurio jie vieną naktį išvis negalėjo miegoti. Ji tik tuo metu buvo pamiršusi anglišką "noise", kad galėtų praplaukdama man pasakyti.

large_F87DB336EB99AA18F86DA6DB582C6BDF.png

Posted by gramas 03:39 Archived in Portugal Comments (2)

(Entries 1 - 9 of 9) Page [1]