A Travellerspoint blog

Spain

Atlanto žuvys. Žydai, lietuviai ir žuvys.

large_IMG_5465.jpg

Visi aplink rašo vien apie moteriškę žuvies galva ir jos autodafe - todėl gali būti, kad rašyti apie žuvis šiuo metu yra didžiulė redakcijos klaida. Tačiau ką daryti, jei žmogus ištari A, rašydamas apie žvejų uostelį Galicijoje - juk turi kada nors ištarti ir B - parašyti ir apie pačią žuvį. Tikrą žuvį su žuvies galva.

Šiuo nelengvu tautai metu redakcija užima tvirtą pilietinę poziciją ir žemiau keliais atskirais įrašais skelia žiauriai teisingus tekstus apie Atlanto žuvis, nušviesdama esmę ne iš žvejo, kaip galėtumėt tikėtis, o iš žuvies valgytojo pozicijos. Ką jūs visi ir taip žinote - aukščiau minėtos moteriškės bei jos gyvenimo draugo pastangomis Lietuvoje vėl plačiu mostu taškomasi ir aukštais statymais lošiama holokausto korta, statomos barikados ir planuojamos puolimo bei agresyvios gynybos strategijos.

Broliai ir sesės! Labas ir šalom! Baikit tas nesąmones. Ieškokim ne to kas skiria - o to, kas jungia. Duokim vienas kitam žuvį ir eilinį kartą susitaikom, nes dėl abiejų nacijų charakterio ypatumų vaidytis ir taikytis teks nuolatos. Nes esam tokie, kokie iš istorijos dantračių iškritom, o gyvenimas kartu yra ne veiksmas, o procesas. Kas vienija abi tautas - tai pomėgis valgyti žuvį ir tūkstančiai abiejų virtuvių receptų kaip ją kuo skaniau paruošti. Jeigu čia yra norinčių duoti žuvį į tą kitą barikados pusę, kyla visai logiškas klausimas - o kokią žuvį duoti, kad ją kita pusė maloniai priimtų, o nė tėkštų atgal į veidą?

Tinkamos žuvies paieškos šią vasarą mano šeimą vis atgindavo iš tviskančių prabanga marinų į Galicijos ir Portugalijos žvejų uostelius ir turgelius. Tarsi žinoję būtumėm, kokį pisinį vos mums sugrįžus Lietuvon ir dar tokį žaviai šlapią ir tamsų rudenį surengsit. Beje, ispanai yra neįtikėtini žuvies rajūnai, nes Ispanijos gyventojai suvartoja tiek žuvies ir kitų jūros produktų, kiek visų likusių ES šalių gyventojai kartu. Tas dalykas aiškiai matosi kiekvieno turgaus halėje, nes visi žuvies prekystaliai bus tiesiog apgulti pirkėjų, o prie mėsos prieis vos vienas kitas. Man tai visai patiko, nes savo kassavaitinį nuostabios jautienos steiką galėdavau išsirinkti netrukdomas kitų pirkėjų, maloniai ir draugiškai pabendraudamas su kirviu mosuojančiu mėsininku. O va prie žuvies tekdavo gerokai palaukti. Arba per arčiau prekystalio stovinčių pakaušius akimis išsirinkti žuvį, kantriai sulaukti savo eilės, stebėti kol ją pasvers ir tu patvirtinsi kainą, sumokėsi pinigėlį, o kol pardavėja žuvį nuvalys ir nuplaus - gali nueiti į daržovių skyrių. Grįžęs tu gauni savo žuvį gražiai supakuotą, visi patenkinti, šypsosi ir kviečia ateiti dar. Nacionalinis susitaikymas, tiesiog. Sakau jums - žuvis daro stebuklus, o ją valgyti yra sveika.

Atlantas pilnas geros žuvies. Jeigu reiktų pasakyti kuri mums labiausiai patiko - būtų sudėtinga kurią vieną išskirti. Tačiau kiekvieną žuvį pabandysiu jums pavaizduoti atskiru įrašu - stay tuned todėl, ar kaip ten...

Gyvendamas Atlanto pakrantėje, kiekvienas žuvies mėgėjas tampa priklausomas nuo sardinių - nori jis to, ar nenori. Sardinės yra tam tikra priklausomybės rūšis, o ne noriu-nenoriu. Tai ne pasirinkimas - tai sardinė. Ja prekiaujama visur - turguje, prekybos centruose, o Portugalijoj - net gatvėse žvejų moteriškės ja nelegaliai prekiauja. Jei policija pabando jas sudrausti - o pagal taisykles privalo - gatvėje kyla nemenkas triukšmas, todėl policininkai visais įmanomais būdais labai stengiasi šios prekybos nepastebėti. Prekyba žuvimi gatvėje yra neatskiriama Portugalijos savasties dalis ir bet kokie valstybės fiskaliniai bandymai ją riboti yra nusikaltimas tautai.

Geroji naujiena šio blogo skaitytojams žydams ir lietuviams - sardinė yra pigi. Juk noras nusipirkti ką nors gero pigiai yra taip pat dalykas, glaudžiai vienijantis mūsų tautas.

Priklausomai nuo sezono, sardinės kaina yra nuo Eur3 iki Eur6 už kilogramą. Kilogramas sardinės - tai apie 10 neblogai planktonu įmitusių apvalainokų sidabrinių torpedų. Tiesą pasakius, tai 6 pinigus sardinė kainuoja tik turistų gete, kur klientas laikomas tokiu šiek tiek kosmonautu, už ką ir yra nuolatos bei nuosekliai vietinių skriaudžiamas. Tai yra visiškai undude, tai nėra nacionalinis susitaikymas, todėl jei esate vietinis - turėkit sąžinės ir dabar staigiai apsigalvokit. Jeigu esate tas kosmonautas - gal jau grįžkit į planetą, per tamsuolių klaidą pavadintą Žemė. Nes kaip reikia vadinti mūsų planetą, kurios 71% paviršiaus yra vanduo? Žinoma, kad Okeanas!

Kiek Ispanijoje, tiek ir Portugalijoje sardinės per šventes dideles ir mažas kepamos ant griliaus. Nevalytos žuvelės gausiai pasūdomos būtinai rupia druska, įspraudžiamos tarp dvipusių grotelių ir vartomos virš žarijų tol, kol šiek tiek apdegs žvynai ir odelė. Iškepta žuvelė valgoma iš rankos (taip šiek tiek straksint nuo kojos ant kojos, nes karšta), arba iš lėkštės - kaip kam patogiau. Užgerti vynu. Jei Portugalijoj - labai tiks ir bagaceira - šnapsas, varomas iš vynuogių išspaudų. Apdegus žuveliokų odelė lengvai nusilupa kartu su žvynais, palikdama švarutėlę garuojančią ir pasakiškai skanią mėsytę, kuri lengvai atsiskiria nuo minkštų kauliukų. Su kaulais liks ir perkepę viduriai, kuriuos išmesite kartu su servetėlėm, kuriomis viso proceso metu valysit per fizionomiją tekančius jūsų širdelei būtinus Omega3. Vietiniai ekspertai sako, kad toks kepimas yra vienintelis teisingas sardinei, nes jos nesudarkius darinėjant, išlieka visas tas naudingasis mums riebaliukas. Meluoja truputį, nes visas tai tikrai kad neišlieka - ant žarijų žuvytė pradeda kaip reikiant varvėti bei dūmyti. Tie dūmijantys sardine griliai per šventes bus visur - gatvėj, terasoj, balkone - visur.

Savo laive kepėm sardinę ir neteisingai - valytą ir ant aliejaus keptuvėje, bet vis tiek buvo be galo skanu. Kepimas ant keptuvės mažiau patrauklus estetiškai, nes nuvalius žvynus, odelė lieka labai pažeidžiama ir nusilupa žuveles vartaliojant keptuvėje. Oponentui, sakančiam kad kepimas ant laužo ir su visu šūdu yra nekažką estetiška taip pat - aš pasakysiu, kad tamsta kosmonautas, nes kai esi svetur - prisitaikai prie vietinio kolorito ir tada gyveni smagiau.
Tačiau jūs galite ir nekreipti dėmesio į šias liaupses sardinei - juk sakiau, kad mes esame nuo jos priklausomi.

Ar galima sardinę duoti į kitą barikados pusę? Žinoma, taip! Kai nori, kad ten žmonės priimtų dovaną su džiaugsmu - duodi tai, ką tuo metu turi geriausia.

Beje - greitojo skaitymo pilotams - čia buvo parašyta apie sardinę, tikrai ne strimelę, jei skirtumą suvokiat. Antra vertus - vargšelė strimelė, taip nesėkmingai įgarmėjus į prastą kontekstą. Skani žuvytė pati iš savęs, kol šviezia - bet juk niekas ir nesakė, kad gyvenimas turi būti ilgas ir lengvas.

Sekantis straipsnis bus apie jūros velnią - ispaniškai rape. Labai baisus straipsnis bus, kaip iš žuvies vardo ir galima nuspėti.

Posted by gramas 11:41 Archived in Spain Comments (2)

Atlantas. Iš kur atsiranda žuvis

Faktas, kad esame valstybė, kuri pati, savo noru, niekieno neverčiama ir vien savo nuosavų valdininkų ir politikų pastangomis sunaikino didžiulį žvejybos laivyną. Ne vien žvejybos laivus, plaukiojančias bazes, refrižeratorių laivyną išdrąskė, bet ir ištisas įmones, aptarnavusias laivyną krante. Visą didžiulį jūrinį pramoninį kompleksą, kurį gal ir tikrai reikėjo pertvarkyti, modernizuoti, bet grupė draugų nusprendė kitaip. Griebė - kaboom - ir nebėra. Kodėl sunaikino? "Ai, tai kad neapsimoka" ,- sakė mums nedidelis pulkelis labai labai gudrių draugų, tą naikinimo ir drąskymo darbą labai mitriai suplanavusių ir įvykdžiusių. Todėl, jei kas lietuvio paklausia "iš kur atsiranda žuvis?" - tautietis kaip taisyklė atsako "žinoma, kad iš Norvegijos!", o geriau informuotas mūsų jūrinės valstybės pilietis dar paminėtų ir Valinsko prūdą.

Keliaudamas burine jachta Ispanijos ir Portugalijos pakrantėmis, vis užsuku ir į vietinius žvejų uostelius pasitikrinti kada gi jie pradės naikinti savo laivyną ir žuvies pramonę. Nes gi neapsimoka - juk Lietuva tai įrodė! Na, bet jie kaip nepradeda, taip nepradeda kažkodėl. Netgi priešingos tendencijos ryškėja - ypač Ispanijos žvejų laivynas sparčiai modernėja, o patys ispanai kasmet žuvies sušveičia tiek, kiek likusios ES šalys visas kartu sudėjus. Statistika nutyli į kur tas šalis kartu sudėti, tačiau į bet kurį Ispanijos turgų užėjęs matau, kad žuvies prekystaliai tiesiog apgulti pirkėjų, o prie mėsos prekeivių vos vienas kitas klientas prieina. Žuvis čia brangi, brangesnė ir už kiaulytės, ir už jautuko mėsą - žvejų darbas čia tikrai labai aukštai įvertintas.

large_IMG_5286.jpg

Šiandien galime kartu pasivaikščioti po nedidelio Galicijos miestelio Santa Uxia de Ribeira žvejybos uostą ir pabandyti suprasti kodėl jiems apsimoka, o mums, lietuviams, semti žuvį iš jūros ir vežti į krantą visiškai neapsimoka.

Kokiu metodu laivas žvejos - matosi pagal laivo architektūrą ir jame sumontuotą įrangą.

Labiausiai paplitęs žvejybos būdas čia, Atlanto priekrantės zonoje - tralavimas. Tralas - tai toks iš labai tvirto tinklo nunertas didžiuliausias maišas, kurį laivas nuleidžia į vandenyno dugną ir tempdamas skraidina virš dugno, visą gyvastį į maišą susemdamas. Laivą tralerį iš tolo atpažinti lengva - laivagalyje tralo slipas, virš jo iškelta tralo krano arka, o denyje stovi labai galingos būgninės gervės su galybe tvirto plieninio lyno ir suvyniotais tralais.

large_IMG_5367.jpglarge_IMG_5372.jpglarge_90_IMG_5373.jpg
Dažnai ant tralerio galinio borto pastebėsite užkabintas tralo duris - tai specialios plokštės, kurių pagalba tas tralo maišas išlieka plačiai atvertas, kai dirba dugne. Tralo durys ganėtinai sudėtingas įrenginys - kruopščiai skaičiuojama jo hidrodinamika, lynų tvirtinimo taškai - jos tiek pat svarbios, kaip vairas automobilyje. Tralo vairuotojo profesija - tralmeisteris. Jis žvejybiniame laive ne mažiau svarbi persona už kapitoną, nes nuo jo sugebėjimų ir net intuicijos priklauso laimikio gausa ir atitinkamai visos įgulos bei laivo savininko uždarbis.

Kitas plačiai naudojamas žvejybos būdas - gaubiamieji ir statomi tinklai. Gaubiamuoju tinklu žvejojantis laivas echolotu suranda žuvies būrius, meta vieną tinklo galą su plūduru ir inkaru, o pats plaukia ratu apie žuvingą vietą, leisdamas tinklą. Atplaukęs prie tinklo pradžią žyminčio plūduro, pasikelia tinklo trosus, deda juos ant gervių ir kuo skubiau "užraukia" tinklo dugną. Vėliau renka tinklą į laivą, o pabaigoje laimikį kranu pakelia ant denio. Šitaip dažniausiai gaudomos paviršiuje ir mažuose gyliuose gyvenančios žuvys - tunai, pelamidės, skumbrė, stauridės, sardinės, ančiuviai.

large_IMG_5371.jpg

Kaip taisyklė, statomų/gaubiamųjų tinklų laivas visą denį užsikrovęs tuščia tara - plastiko dėžėmis ir didžiuliais tinklų ryšuliais, plūdurais su margaspalvėm vėliavom. Grįždamas iš jūros, dėžes, užpildytas žuvimi, bus sukrovęs triumuose.

Statomi tinklai ištiesiami virš dugno, pažymimi plūdurais ir paliekami dienai, dviem. Tie plūdurai ir padaro buriavimą naktį labai sudėtingu. Iki 100 metrų gylio izobatos priekrantėje pilna tų plūdurų, jie prastai pažymėti, neapšviesti, dažniausiai be radaro atšvaitų. Gelbėjimo tarnybos dažnai turi darbo - siunčia katerį, kad partemptų į uostą jachtą ar kitą pramoginį laivą, kuris ant sraigto užsivyniojo tinklo inkaro virvę. Tada pokalbiui su jachtos škiperiu prisistato ir uosto policijos atstovai. Rašomas protokolas, fiksuojamos aplinkybės, spėju, kad bus skaičiuojami laivo gelbėjimo kaštai, nuostoliai žvejo, netekusio savo įrangos. Įplaukti į net prastai pažymėtą tinklą gali būti labai brangi pramoga.

large_IMG_5376.jpglarge_90_IMG_5377.jpg

Čia, fotografijose aukščiau - dar vienas specializuotas žvejybai ūdomis laivas. Ūdos - tai kelių šimtų metrų, ar net kilometrais matuojami ploni sintetiniai trosai su kas pora metrų ant valo pavadėlių pririštais kabliais. Ūdos laive laikomos suvyniotos ant didelių būgnų, o leidžiant ūdas į dugną, ant kiekvieno kablio žvejai užmauna jauką - pusę sardinės, ar kitokios žuvies gabaliuką. Ūdos naudojamos giliavandenei žvejybai. Ten, amžinoje tamsoje, ant ūdos kimba visokie monstrai - rinkoje populiariausi labai skani žuvis-velnias, ispaniškai Rape, žuvis kardas, juodas kaip smala jūros karšis, unguriai kongeriai. Keldami iš jūros ūdas su laimikiu, žvejai neturi laiko knebinėtis atkabindami kiekvieną žuvį - dažniausiai nukerpa pavadėlį, tai tos žuvys ir riogso ant turgaus prekystalio su visu kabliu dantyse.

Yra ir daugiau specializuotų laivų - aštuonkojų gaudymui gaudyklėmis, naktinei kalmarų žūklei ir milžiniškas laivynas nedidelių katerių, skirtų įvairiausiems žvejybos būdams sekliuose pakrančių vandenyse. Yra ir didelių okeaninės žvejybos laivų, kurie žvejoja Afrikos, Islandijos pakrantėse, Arktyje, Antarktyje - jie šitaip nebėgioja į uostą žuvies priduoti. Didelio laivo įgulos nario reisas tęsiasi kelis mėnesius, o pats laivas į namų uostą gali negrįžti metų metais. Laimikį jis parduoda užsienio uostuose, arba jūroje perkrauna į specialius laivus - transporto refrižeratorius, iš jų gauna reikalingą ir iš anksto užsakomą tiekimą.

large_IMG_5350.jpg

Kiekvienas žvejų uostas miestelyje sukuria daug pagalbinių verslų ir darbo vietų. Čia bus įvairiausios mechaninės dirbtuvės - nuo akumuliatorių serviso ir elektros ar elektronikos dirbtuvių iki variklių remonto įmonių, tinklų ir tralų, gaudyklių gamybos ir remonto įmonės, ledo generatoriai, žuvų aukcionas, laivų aprūpinimo ir tiekimo įmonės - vadinami šipčandleriai, žuvies dėžių plovimo ir pakavimo specializuotos įmonės, kuro kolonėlės ir daugybė visokių kitų smulkių verslų. Visi sukasi kaip vijurkai, kad žvejybinis laivas grįžęs į uostą atiduoti laimikį, uoste užtruktų kuo trumpiau ir nedelsiant vėl skubėtų į žvejybos rajoną.

large_90_IMG_4777.jpglarge_IMG_5389.jpglarge_90_IMG_5378.jpglarge_IMG_5348.jpg

Aukcionas - tai erdvus pastatas šalia krantinės, kur nuo vandens pusės iš laivo iškraunamos žuvies dėžių pilni padėklai, o iš kitos pusės yra pakrovimo į auto transportą rampos. Laivo kapitonas į aukcioną praneša kiek dėžių ir kokios žuvies jis sugavo ir ketina parvežti į krantą. Laivui dar vis esant jūroje, krovinį superka aukciono dalyviai - prekybininkai ir žuvies perdirbėjai. Pradėjus laivą iškrauti, kiekvienas pirkėjas gauna savo įsigytą aukcione dėžių kiekį ir mato, kaip jis pakraunamas į pirkėjo transportą.

large_IMG_5351.jpglarge_IMG_5352.jpglarge_IMG_5356.jpg

Iš laivo iškraunant žuvies pilnus padėklus, tuo pat metu vyksta tuščių dėžių pakrovimas, ant kiekvienos dėžių rietuvės uždedant šipčandlerių pristatytą maistą įgulai - taupomas krovos laikas. Lygiagrečiai vyksta remontuotinos įrangos atidavimas dirbtuvėms (ča matome kažkokias metalines duris iš laivo iškraunamas), naujų tinklų pakrovimas ir daug kitų darbų.
large_90_IMG_5358.jpglarge_IMG_5388.jpg

Aukciono pastate įrengtas specialus balkonas, kur laivų įgulų šeimos nariai ateina pamatyti savo vyrus ir tėvus - nes jie tuoj pat apsisukę grįš į jūrą.

Ir viskas vyksta bėgte, bet sakyčiau linksmai. Visi tie dalykai - dėžės, maistas, tiekimas, tinklai - prie laivo privežami būtent tada, kai to reikia, nes už valandos prie krantinės jau švartuosis kitas laivas ir ten dirbs jau kiti tiekėjai, rangovai, pirkėjai, o šis laivas jau stovės prie ledo generatoriaus ir pils į savo saugyklas smulkintą ledą, arba pilsis kurą prieš vėl išskubėdamas į jūrą.

Stebuklų stebuklas - čia, Ispanijoje, visa tai apsimoka, o pas mus Lietuvoje kažkodėl ne. Net už ES lėšas įrengtas žuvies aukcionas su žuvies perdirbimo cechu dirba nuostolingai ir yra subsidijuojamas valstybės iš visų mūsų kišenės. Jau gal geriau vėl tos labai gudrios grupės draugų reikia prašyti, kad kaip laivyną su visa jo kranto pramone kadaise patvarkė - taip ir tą aukcioną su cechu tegul tvarko. Nes "ai, tai kad neapsimoka."

Posted by gramas 01:54 Archived in Spain Comments (0)

Gyvenimo Menas

large_kamsciai.jpg

Nežinau, ar egzistuoja visiškai sausas laivas. Sausu buriuotojai vadintų laivą, kuriame niekada nėra ir kuriame niekada nevartojamas alkoholis. Jeigu toks yra - septynios pėdos jam po kyliu ir visokeriopos sėkmės kaip išimčiai, patvirtinančiai taisyklę.

Priklausomai nuo asmeninių preferencijų - bet alus, ar vynas, ar kažkas stipresnio - tai yra buriavimo kultūros dalis. Net škiperis abstinentas savo laive dažniausiai turės gėrimo, kuriuo brangų svečią pavaišins, o dažnas, jeigu ne kiekvienas buriuotojas, eidamas svečiuotis į kitą laivą, krepšyje tikrai turės tą balto vyno butelaitį. Kodėl balto? Nes pralietas ant jachtos denio ar kokpite jis dėmių nepalieka - toks jau tas etiketas - bet nelabai griežtas, tad jei ateisit į mūsų BILLABONG su raudonu, nuo trapo niekas nenuvys.

Taip, laivuose vartojama. Kiekvienas škiperis turi savo taisykles ir jos gali būti įvairios. Pažįstu ir škiperių-abstinentų, kurie nevartoja todėl, kad jiems nereikia, o ir noro nėra. Todėl reiktų verygiškai didelę burną turėti, kad alkoholio tema garsiai kalbėti už visus buriuotojus - taigi toliau bus tik mano taisyklės. Geros mano taisyklės ar blogos - jokios įtampos prašau nepatirti, nes tai yra mano laivas su mano įstatymais ir mano taisyklėm.

Alus, vynas, romas. Trys alkoholio rūšys - esančios, toleruojamos ir kultivuojamos mūsų laive. Mūsų laivas, skirtingai nei Lietuvos valstybė, propaguoja ne draudimų ir alkoholio demonizavimo politiką, o saikingo vartojimo, kaip Gyvenimo Meno dalies, kultūrą. Ne taip jau lengva pasakyti, kas yra tas saikingas vartojimas. Kad tai suprasti, yra keli būdai. Galima - kaip čia pasakius - padauginti, kad būtų su kuo lyginti. Apgraibom išsiaiškinti ribą, kurios tau nedera peržengti. Kitas, kiek protingesnis būdas saiko ribas sužinoti - patikėti tais, kurie žino ką šneka, nes kalba iš savo patirties bei remiasi objektyviais ir patikimais informacijos šaltiniais. Mąstantis vartotojas geriau anksčiau nei vėliau supras, kad gėrimo vien tam, kad apsinešti romantizavimas yra visiška nesąmonė ir fikcija. Jei nesupras laiku ir savo galva - kepenys patars. Jei neklausys to patarimo - aplinka paprotins. Jei ta aplinka (buriuotojo atveju) yra jūra vandenynas - paprotins dar įtikinamiau, arba nuleis visai į dugną - visom įmanomom prasmėm, nes natūralioji atranka veikia kaip gamtos dėsnis, kuriems mes visi pavaldūs. Taip kad saikas - dalykas rimtas, o be jo buriuotoju pabūsi neilgai. Šiame kontekste nereikėtų buriuotojo tapatinti su pijokėliu, kuris nuo eilinio degrado skiriasi vien tuo, kad nusitašo jachtoj. Sumanus buriuotojas vartoja saikingai ir atsakingai, t.y. tada ir tiek, kad tai nekeltų pavojaus įgulai, laivui ir kitiems vandens eismo dalyviams.

Jau keli metai buriuojam vyno šalyse. Sukeliautas beveik visas Viduržemio jūros regionas, šiuo metu tyrinėjamos pietinės europinės Atlanto pakrantės - Portugalija, Ispanija... Stebim vietinius, jų kasdienybę ir šventes, mokomės ir bandom juos suprasti bei atrinkti kas mums tinka, o kas ne. Vynas čia yra gyvenimo, kultūros ir dietos neatskiriama dalis, o pati vyndarystė - turbūt lygiom dalimis kiek menas, tiek ir mokslas. Kelionės keičia žmogų, jo gyvenimo stilių bei pažiūras - todėl keičiasi ir mūsų alkoholio vartojimas, labai tikiuosi, kad protinga saiko linkme.

Jachtoje BILLABONG alaus kartais yra, o kartais ne. Įvairiuose uostuose perkame vietinės gamybos alaus rūšis, fasuotas skardinėse. Jeigu vietinis netenkina - tada olandų Amstel, kurio yra visur. Viduržemio baseine populiariausia tara yra 0.33L skardinės - labai patogus ir optimalus kiekis, reikalingas troškuliui numalšinti karštą dieną. Maisto parduotuvėse neteko matyti vietinių, perkančių alų pilnomis pakuotėmis, labai retas pirkėjas išvis ima alaus vartojimui namie. Užtai lauko kavinėse bei restoranų terasose bus pilna klientų bet kuriuo paros metu, prieš pietus taip pat, besišnekučiuojant prie taurės alaus. Jie neskuba, antros dažniausiai neprireikia. Tokių rimtų bokalų kaip Lietuvoje, UK ar Vokietijoje, čia nerasi - taurės čia nedidelės 0.33L, arba dar mažesnės, bet jei paprašysi - gausi ir mums įprastą 0,5L. Per šventes, kai vyksta lauko prekyba, alus publikai pilstomas į vienkartines 0,2L taures, po Eur1,- . Pritempusių virš normos per šventes viešoje erdvėje beveik nebūna, gal vos vienas kitas... Tačiau naktiniuose klubuose nuo 02.00 iki 06.00 vaizdai bus labai kitokie.

Būna pasitaiko, kad alus vargsta jachtos šaldytuve, nepatirdamas jokio įgulos dėmesio ištisą savaitę - labai tikėtina, kad tuo laiku "kieme" temperatūra laikosi gerokai virš 30C ir alaus vartoti nėra prasmės - vos išgertas, jis kaip mat prakaitu iššoka per odą, o troškulys po minutėlės sugrįžta. Tokioje karščio pekloje troškulį numalšinti įmanoma tik vandeniu skiestu vynu. Jeigu tai baltas sausas ir šaldytuve gerai atvėsintas vynas - o karštyje toks ir turi būti - skiedžiame jį lygiomis dalimis su šaltu vandeniu, arba pilame ant ledo, jeigu šaldiklyje tokio yra. Rausvą - Rose - vyną taip pat vartojame atvėsintą, kai karšta - irgi skiedžiame vandeniu, bet Rose ant BILLABONG atsiranda tik vasarą, gerai įšilus orams. Prie maisto, arba vakarojant jachtoje - bus raudonasis, mūsų mėgstamiausias, todėl be jo atsargos triume laivas jaučiasi nepilnai sukomplektuotas. Havana Club - jo irgi turi būti visada, bet vartojimo statistika šį sezoną turi aiškią mažėjimo tendenciją, koks puikus gėrimas šis romas bebūtų. Šlakelis į Sangria, ar stiklas vakarojant maždaug valandžiukė prieš įsirausiant į šiaudus - dar niekam žalos tikrai nepadarė.

Ką mes matome, bandome išmokti ir pritaikyti savo gyvenime - iš vyno šalių kultūros? Lietuva nuėjo gąsdinimo, nuobaudų, draudimų, reklamos ribojimo ir mokesčių didinimo keliu, siekdama mažinti alkoholio vartojimą. Teisingą tikslą Lietuva bandys pasiekti apgailėtinai klaidingomis priemonėmis ir neabejotinai patirs eilinį nusivylimą. Ką gero šioje temoje gali nuveikti šarlatanai, kurie patys sako, kad gyvenime ragavę nėra, bet už visus geriau žino, kaip ištiesinti visus kitus? Manyčiau, kad be triukšmo - tikrai nieko. Apmaudu už šalį, bet kaip jau sakiau - mūsų laive kvailiems įstatymams vietos nėra. Vyno kultūros šalys šitokios teisinės, biurokratinės ir administracinės priespaudos savo žmonėms sau leisti negali, nes ten valdžia žino, kad už tai gaus nuo savo rinkėjų per ausį. Pabandyk, suvaryk portugalus į gardus per Šv.Petrą, arba ispanus per Jonines - ir pamatysi, kas bus. Pietų ir Vakarų Europos šalys pasirinko švietimo, saiko ir atsakingo vartojimo propagavimo kelią, o vynui daugelyje šalių netaikomas akcizas, dėl ko jis ženkliai pigesnis, nei Lietuvoje. Tai ne Lietuvos pasirinkta "kampaneiščina", o ilgalaikis procesas, kuris duoda apčiuopiamus rezultatus. Per paskutinius 20 metų (nuo 1996m) bendras suvartojamas vyno kiekis sumažėjo 20%, o būtent vyno kultūros šalyse - net daugiau. Tuo pat metu pastebima, kad Europoje nuolat didėja brangesnio aukštos kokybės vyno pardavimai ir vartotojai vis labiau linksta į būtent saikingą ir atsakingą vartojimą namų bei restoranų aplinkoje. Brangų vyną jie skanauja mėgaudamiesi, o ne sprogsta springdami.

Vyno kultūra Europoje išplito ir yra puoselėjama nuo Antikos bei Romos Imperijos laikų, o vyndarystė ypač suklestėjo įsigalėjus krikščionybei. Dauguma garsiausių ir seniausių vyno ūkių, vynuogynų kadaise priklausė vienuolynams, o viduramžiais vyną gerdavo dažniau nei vandenį, per kurį plisdavo įvairiausios infekcijos. O mūsų laikų gerai informuoti žmonės žino, kad saikingas vyno, ypač raudonojo, vartojimas yra naudingas sveikatai - mažina mirties dėl širdies kraujagyslių ligų riziką, stabdo senėjimo ir destrukcinius procesus organizme. Peržengus saiko ribas, nuolat piktnaudžiaujant, procesai verčiasi atvirkščiai - niekas neabejoja, kad piknaudžiavimas atves į priklausomybę su didžiule rizika sveikatai ir gyvybei.

Taigi vėl - kas tas saikas, kad galėtum alkoholį vartoti, bet nekenktum sveikatai ir gyventum ilgiau bei kokybiškai? Dauguma šalių turi savo rekomendacijas kiek gryno alkoholio vienetų, ar gėrimo taurių galima gerti per dieną, ar per savaitę, kad išliktum saiko ribose. Painiava didžiulė, nes beveik visi skirtingai supranta kas tas vienetas, o taurių įvairovė gali būti begalinė. Panašiai kaip kad yra su žmonija, nesugebančia susitarti dėl vienodo telefono kroviklio, ar vienos sistemos batų dydžiams, nors visi juos nešioja.

Nesileisim į postringavimus, todėl iškart atskleisiu, kad jachtoje Billabong mes atlikome ilgamečius ir išsamius praktinius tyrimus, apibendrinom įvairių šalių rekomendacijas ir nustatėm ne daugiau kaip 4 taurių vyno per dieną normą, kurios viršyti nerekomenduojama. Mažiau - labai prašom, bet daugiau - geriau ne. Taip pat ne mažiau kaip vieną dieną per savaitę leidžiame kepenims ir alkoholio pramonei nuo mūsų pailsėti.
So far so good, bet jei kas pasikeis - būsite informuoti, arba ne.

Posted by gramas 23:29 Archived in Spain Comments (3)

Atlantas. Būna visko - ir Sanxenxo atsitinka

Nakvynė inkaruotėje ties Combarro miestelioku, Pontevedra įlankoje... Šuo vidurnaktį ima aršiai skalyti - sliuogiu skubinai iš lovos žiūrėti, kas čia į mūsų laivą kėsinasi, nes Barlis be priežasties netriukšmauja. Dairausi nuo denio - ramu aplink, jūra lygi, jokio kito laivo, jokių žmonių šalia. Barlis lojimu rodo kryptį, iš kur jis jaučia pavojų. Už 30-40 metrų nuo laivo neskubėdamas plaukioja didžiulis delfinas, kartas nuo karto nesmarkiai pliaukštelėdamas uodega per ramų mėnulio vandens paviršių - tas nevidonas specialiai erzina šunį.

Artėjant prie Marin miestelio, pasižiūriu į kilvaterį - taigi mus vejasi didžiulis povandeninis laivas. Venduojam, sukam į dešinę, kad jis mus lenktų iš kairio borto - tai turim galimybę apžiūrėti šį geležinį daiktą ir per žiūronus matau, kad ant kapitono tiltelio įrengtos trys kėdės laivo vadams - lygiai tokios, kokias buvau įrengęs ant tuo metu dar mūsų jachtutės Scorpio galinio relingo. Akivaizdu, kad Ispanijos laivyno žvalgyba bus apsilankius Baltijoj ir nuo Scorpio persibraižę relingo kėdžių dizainą.
Įplaukėm į uostelį, kur matėsi keli didesnių burlaivių stiebai, sakom, prisirišim ir eisim miestelioką patikrinti. Gal net autorines kėdžių dizaino teises ir intelektinę nuosavybę apginsim, nes tą povandeninį buksyrai visai netoli uostelio pririšo.
Vietos mūsų laivui čia nekažką, sukinėjamės tarp burlaivių ir jachtų ieškodami kur čia gal antru bortu prisišlieti, bent trumpam, o viena akim stebiu krantą. Kažkas ne taip šioje marinoje - jūrlapyje ji pažymėta, locijos netikrinau, nes kažkaip impulsyviai čionai užsukom - bet kiek žmonių krante bematau - visi uniformuoti. O vienas karininkas va, jau atbėga iš kažkokio pastato krantine link mūsų, kažką labai nedraugiškai rankytėm mojuodamas. Ossstiaaa.... greitai greitai apsisukom ir pabėgom. Tas povandeninis nesivijo. Į karinio laivyno akademijos uostą netyčia buvom užblūdinę, o ta jūrlapyje pažymėta marina - tai visai greta akademijos esantis baseiniukas, kuriame visi tilteliai per trumpi mūsų laivui, tinkami tik kateriukams.
O tas povandeninis irgi ne šiaip sau ten buvo atplaukęs - kitą dieną Securite pranešimais buvo padiktuotos koordinatės taškų, kurie navigacijai uždarė didelį rajoną, kuriame vyko laivyno pratybos. Ten sukiojosi visa grupė karinių laivų, link kurių skubėjo labai greitas lėktuvnešis. Tai lėktuvnešį irgi apžiūrėjom. Pajutęs apžiūrėjimą, lėktuvnešis pradėjo piktai laidyti lėktuvus, tie ratais sukti apie mūsų stiebą- ir mes pasitarę nusprendėm jiems nieko dėl mūsų kėdučių dizaino nebesakyti. Mat juos pikis...

IMG_2287

IMG_2287

large_IMG_2293.jpg
large_IMG_2317.jpg

Žvejyba šiemet nieko gero. Matyt, tunai, pelamidės vėl pasirodys tik rudeniop. Užtai skumbrės gali prigaudyti greitai ir sočiai. Kartais meškeres tenka suvynioti po 20min., nes tas 10-12 mums reikalingų skumbrelių sugaudai - ir viskas, sandėliuoti šaldyti neverta, nes kai tik reiks - Atlantas šviežių pilnas. Skumbrės mėgsta smulkių masalų girliandas su svareliu ant galo, ar nediduke vartikle, ar apie pora metrų neriančiu vobleriuku, tempiamas paskui jachtą maždaug 3 mazgų greičiu. Tos mažosios skumbrytės - iki 20cm ilgio - pačios skaniausios, o ir kauliukai smulkučiai, valgant visai netrukdo.
Užtat kitokia žuvis kol kas vien tik per turgų, o pasirinkimas ten tikrai platus.

O kad jums nepradėtų manytis, kad kruizinis buriavimas - tai vien egzotiški malonumai, giedras saulėtas dangus ir akvamarino bangos, žaidimai su delfinais ir undinėm visokių palmių paunksmėse, romantiškas saulėlydžio šampanas ir rytmetinis pūkštelėjimas į šiltą jūrą... Taip, visa tai yra, tačiau visiškai teisingai žmonės sako, kad ir gudri višta kartais subinę išsidilgina. Taip ir mums sušvietė į Ispanijos vasaros turizmo perlą - Sanxenxo atplaukti. Kad čia yra gerai - žinojom dar po vizito gegužės mėnesį - miestelis įdomus, pliažai fantastiški, pulpo ir arroz con mariscos puikus, superinė karališkoji marina nakčiai vos 17 pinigų, nes ne sezonas dar. Buvo jau ir tada marinoje Buddha klubas kiek patriukšmaujantis, bet saikingai. Nu bet ne 10 klubų vien marinoje, vienas už kitą garsiau pavarančių tropniai iki pat 6:00 ryto!!!

Nors... negali sakyti, kad nenujaučiu, už ką į šitą skaistyklą papuoliau.
Atplaukėm, prisirišom penktadienį - ir koks kipšas mane ant posūkio registruojantis užmetė, kad sumokėjau iškart už tris naktis, iki išplaukimo pirmadienį?! Tik kai sąskaitą išrašė, pasirodė, kad kaina jau High Season, tris kartus aukštesnė... kitą kartą žinosim, kad mokėti registruojantis reikia tik už pirmą naktį, o už kitas - tik prieš išplaukiant. Nes nuo šeštadienio popietės iki pirmadienio 9:00 marinos biuras išvis nedirbs, bus vien budintys marineros, jie pinigus priims, bet anksčiau sumokėtų tikrai negrąžins.

large_IMG_2325.jpglarge_IMG_2326.jpg

Bet kad nebus to kito karto, nes nieko mes šitame turistų gete nepamiršom, kad sugrįžti. Kai atsiranda proga su kuo palyginti - tik tada žmogus supranti ir įvertini kokį gėrį, gyvenimo kokybę, ramybės ir dvasinio komforto oazę gyvendamas jachtoje turi. Tie restoranais apsimetę spąstai turistams; kad papult ir jiems atsiduot kad paturėtų tu, kliente, ir eilėje dar pastovi... pamačius realiai, lengva save įsivaizduoti tame kvadratiniam smėliuko metre ant prakaituotais kūnais perpildytos gulyklos šalia primyžto vandens. Na, ir pakrantės bulvaras, per kurį vos ne vos tik alkūnėm prasiirti, nes ispanai yra naktiniai gyvūnai ir tik temstant absoliučiai visi, senas jaunas, iš savo kertelių į čia susigrūda. Net su mažyčiais vaikais iki 2 val. ryto dūzgia. O kas be vaikų, turbūt visi į tuos marinos klubus vėliau sugužės pasitrinti kumpiais iki ryto.
Jonas irgi laivan grįžta tik rytais.
Jei ne Jonas ir kiti į jį panašūs personažai, marinos klubai užsidarytų ir dori žmonės galėtų normaliai išsimiegoti - vienas toks senas krienas piktai bamba panosėj, 11 ryto bukai spoksodamas į lunatiko sumuštinį ir niekaip nesuvokdamas ko labiau dabar nori - eiti miegoti, ar gurkšnio kavos...

Jums naujas žodis į arsenalą - agorofobija - kaip daugybę viso Pasaulio jachtininkų kruizerių vienijantis bruožas. Agorofobija - tai minios baimė. Eilinį kartą sau įrodžiau, kad esu užgyvenęs ne visai lengvą šio disbalanso formą...

Posted by gramas 06:50 Archived in Spain Tagged parties boats billabong buriavimas jachta jūra žvejyba ispanija Comments (0)

Atlantas. Sugrįžimas.

Jau du mėnesiai, kaip mūsų jachta Billabong niekur neskubėdama sukinėjasi po Galicijos rias - didžiulius, pušų ir eukaliptų giriomis, kalnais aprėmintus, įlankom išvingiuotus, salom apkabinėtus fjordus Atlanto pakrantėje. Toks ir buvo sezono, prasidėjusio dar Portugalijoje, tikslas - neskubėti ir pajusti Galiciją - vieną įdomesnių daugiabriaunės Ispanijos regionų. Tai mes ir neskubam, nors kartais pasibėdavojam, kad laikas skuba per greitai. Tik švyst - ir savaitės nebėra.
Tai kaip tą laiką - svarbiausią gyvenimo turtą - mes švaistom, kad jis mums byra nesustodamas ir banaliai kaip smėlis tarp pirštų?

Tenka pripažinti, kad kruizinis buriavimas yra idealus laiko švaistymo būdas. Dažniausiai vakare dar nežinom, kur mes plauksim išaušus rytui. Ryte atsibudęs, nusprendi dar pamiegoti. Kartais todėl, kad naktį nepavyko, nes vėjas ir bangos bandė laivą nuo inkaro nurauti ir buvo ką veikti - bet dar dažniau ilgiau pamiegam todėl, kad elementoriškai niekur skubėti nereikia. Ryte pasitikrini prognozes ir tampa aišku plauksim į Šiaurę, ar į Pietus, nes kitur labai daug vandens, arba kalnai. O gal toje pat įlankoj į kitą miestelį ar inkaruotę peršoksim, nusileisim valtelę su pakabinamu varikliu ir plauksim krantą patyrinėti. Ryte keliauju į panaderia - artimiausia kepyklėlė - kur pardavėjos vis šypsosi nuo mano labai pažengusios ispanų kalbos. Bet kažkaip susikalbam, todėl pusryčiams vis ką nors pavyksta nupirkti. Žuvies turguje man įvyksta kažkokia meditacija ir transas, gal net didesnis, nei žūklės reikmenų ir jachtinių žaislų parduotuvėj (čia Lolitos nuomonė) - tokia žuvų įvairovė. Žiūriu, ką perka vietiniai, stengiuosi suprasti kodėl, įdomu stebėti, kaip pardavėjai kiekvieno pirkinio žuvį išdarinėja, dar paklausia kaip ruoši namo parsinešęs - tada ir sukapoja, ar pjausto atitinkamai.

Taip ir keliaujam visas taboras - trys žmonės, du šunys.

large_IMG_2323.jpg

Dažnai net prognozių čia nereikia - pažvelgi į dangų, jei giedras - vadinasi, vėjas maždaug nuo 10 val. ryto iki pietų bus iš Šiaurės, popiet iš Šiaurės-Vakarų. Laikas nuo laiko trumpi, nelabai grėsmingi katabatiniai, pakrantės kalnuose suraityti škvaliukai bet kuriuo paros metu gali stuktelėti, bet naktimis dažniausiai ramu. Tačiau laikotarpiai, kada nuo Atlanto link žemyno ima spaustis didesnis ciklonas, bus su stipriais trumpalaikiais lietumis, stipriais ir nuolat besisukiojančiais vėjais. Jei tuo metu esi jūroje - nuobodu tikrai nebus, bet tie Atlanto ciklonai prognozėse matosi iš anksto, tai juos išlaukti uoste, ar užsiglaudus kur ant inkaro visai nesunku. Didelių meteorologinių sistemų privalumas - orų prognozės appsai jas mato iš tolo, yra laiko pagalvoti ko tu nori, ką gali ir ką darysi. Žodžiu, vyrauja N ir NW - Portuguese Trades. Klimatas čia mums žymiai artimesnis, nei Viduržemio kaitros. Šiemet gegužės mėnuo Galicijoj buvo vėsokas, gal nuo vidurio temperatūra dienomis virš 20, bet iki 25, naktys be vėjo, atvėsta iki 16-17. Birželį jau šilta kaip reikiant, iki 28C dieną, naktimis apie 20, bet kaitra nekamuojanti, nes vėjas nuo Atlanto gaivus. Mums, šiauriečiams - čia pats tas.

Neseniai įvyko šioks toks sugrįžimas į praeitį, man labai tolimą. Krantinė Vilagarcia uoste, prie kurios medienos krovinio dalį atidavė motorlaivis Kretinga, kuriame tuo metu aš, studentas, atlikinėjau jūrinę praktiką, dirbdamas motoristu trečio mechaniko vachtoje. Pjautos medienos paketus pasikrauti vykdavome į Igarką, kurią pasiekdavome iš Šiaurės jūrų kildami Jenisiejaus upe. Po to vėl, lanku apie visą Europą, su sustojimu Norvegijoje kuro užsipilti, vežėm krovinį kapitalistams ir nedidelėmis partijomis barstėm jį Ispanijos uostuose.
large_180_IMG_2308.jpg

Įplauka į Vilagarcia mariną kaip tik šalia tos "mano" krantinės, tik tais 1983 metais ant jos dar nebuvo mūrinio sandėlio uosto kroviniams saugoti, vien aikštė, kur ir buvo sukrautos rietuvės mūsų atvežos Sibiro medienos.

Užtai pats uostas ir miestas pasikeitęs labai, nors kadaise buvo išvaikščiotas skersai-išilgai, šio vizito metu buvo visiškai neatpažįstamas. Vilagarcia išgražinta, sukura daugybė erdvių ir gatvių vien publikai, be transporto, o to seno kinoteatro man taip ir nepavyko surasti. Jame pirmąkart pamačiau filmą The Wall su Roger Waters. Tuo metu, 1983-iais, man tai buvo kolosalus įspūdis, tiesiog kaip tuo Pink Floyd plaktuku per smegenis, privertęs mąstyti kitaip ir pajusti žymiai aštriau tą visą sovdepijos dusulį, į kurį vėl panirau, grįžęs iš jūros į krantą. Tai buvo seniai seniai, prieš tūkstantį metų, kai alaus upės tekėjo tarp sūrio krantų, o kepti karveliai patys į burną skrido.

O šiandien - dar viena gera diena. Vigo įlanka, vėl nuostabi inkaruotė nakvynei prieš pliažą ties Cabo de Vela. Ryt plauksim į Pontevedra įlanką, lankysim Sanxenxo kurortą. O gal tik poryt, bet savaitgaliui tikrai, nes atžala ketina per Sanxenxo klubus prasieiti. Nors toj palangos šiuo laiku kasdien savaitgalis jau.

Jau nuspręsta - liksime Portugalijos ir Galicijos pakrantėse ir ateinančiais metais. Nes čia vis dar per gerai, kad kur nors kitur skubėti.

Posted by gramas 07:33 Archived in Spain Tagged landscapes boats sailing galicia billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (0)

Kaimas prie Atlanto. Boat Porn

Atplaukėm į Sanxenxo - kaip ir geriausias Galicijos, jeigu ne visos atlantinės Ispanijos pakrančių kurortas. Sanxenxo yra Rias Baixas (Žemutinės Įlankos) sostinė, esanti Pontevedros fjorde. Visame Sanxenxo rajone yra 36km Atlanto pakrantės su 24 nuostabiais pliažais ir šis rajonas jau šešis metus iš eilės gauna daugiausiai Ispanijoje Mėlynų Vėliavų - 13. Žodžiu, paplūdimių kokybe Sanxenxo neša visus viduržemius. Kad būtų suprantama visiems - 10-ties palangų skalėje Sanxenxo iš mūsų gauna aštuonių palangų įvertinimą.

Visai šalia mūsų marinoje vyksta šurmulys - jachtos ruošiamos regatos startui. Startas atidedamas, nes nėra vėjo, tad yra laiko pasivaikščioti ir pasidalinti vaizdais:

large_90_IMG_4519.jpglarge_90_IMG_4530.jpglarge_90_IMG_4522.jpglarge_IMG_4521.jpglarge_90_IMG_4523.jpglarge_90_IMG_4524.jpglarge_90_IMG_4526.jpglarge_90_IMG_4518.jpglarge_90_IMG_4533.jpglarge_90_IMG_4515.jpglarge_90_IMG_4496.jpg

Šitaip prasideda dar viena gera diena jachtoje Billabong

Posted by gramas 03:04 Archived in Spain Comments (1)

Kaimas prie Atlanto. Polpo Gallega.

Po trumpo vizito Baiona, apsistojom Cangas marinoje, priešingoje fjordo pusėje prieš auksinį Vigo. Kartais vakarėjant debesys taip suvaikšto, kad besileidžianti saulė Vigo padaro išties žibantį auksu. Tai kaip patvirtinimas legendos apie indėnų aukso pilnus galeonus, kuriuos anglų laivynas sudėjo į dugną būtent šioje įlankoje. Sakoma, ne visi nuskendę laivai iki šiol yra surasti ir nuolat kyla ginčai bei svarstymai, kam turėtų priklausyti auksas, pakeltas lobių ieškotojų - jiems, ar valstybei, ar kažkaip reikėtų dalintis?
Iš Cangas į Vigo keliamės greitaeigiu keltu, kelionė per įlanką trunka 15min., kaina asmeniui 2,20. Vigo įdomus, su charakteriu, bet žmonių tirštuma bei šurmulys ne mums - užteko mums ir vienos kelionės į miestą.

Keliaujam po apylinkes automobiliu, nakvoti grįžtame į laivą. Toks ir yra šio sezono, bent jau iki liepos mėnesio, tikslas - kuo labiau patyrinėti nuostabiąją Galiciją, laikas nuo laiko perplaukiant vis į kitą įlanką. Įlankose daug gerai nuo bet kokių vėjų apsaugotų inkaruočių, nors ir marinų kainos kol kas nesikandžioja; infrastruktūra gera, verta tų Eur20 už naktį marinoje; po pinigui alkano Viduržemio kainų visai neskauda. Idealus buriavimo regionas buriuotojui, nes įlankų ramybę galima įvairinti plaukimais į atvirą Atlantą, kuris savo nuotaikų kaita tikrai neleis nuobodžiauti. Kranto linija raižyta ir vaizdinga, su įspūdingais skardžiais, tarp kurių įsprausti nedideli ir jaukūs smėlio pliažai. Krantuose tai pušynai, tai geltonai žydintys nepraeinami kadagių brūzgynai, kaimeliai, miesteliai dar neuždrožti pramoninio turizmo. Gamtos atžvilgiu Dievas šiam kraštui davė ir dar dribtelėjo, kad maža nebūtų: vandenynas pilnas gyvasties visokios, upės, karštos versmės, kalnai, miškai, minkštas klimatas. Visa kita susikūrė žmonės.

Galicijoj gyvena gãlai. Jie save laiko atskira valstybe Ispanijos karalystės sudėtyje, turi savo kalbą, kultūrą ir net išvaizda kiek skiriasi nuo kitų Ispanijos regionų gyventojų. Kresnas, vidutinio/žemo ūgio, stiprių kaulų, niūrokos išraiškos tamsiaplaukis garbanius kalnietis. Ji - nedidelė, dažnai apvalokoka, plačiastrėnė garsiabalsė moteraitė. Toks būtų labai schematiškas ir apibendrintas gãlų gymio apibūdinimas, labai artimas portugalams, sakyčiau. Žmonės, nežiūrint atšiaurokos išvaizdos, labai šilti, atviri bendravimui; mes čia jiems kaip ant delno padėti šiauriečiai lyg du ilgakojai gandrai su dar dviem šunimis, bet visai nesijaučiam izoliuoti. Vietiniai net pastangų kalbėti angliškai nerodo, bet ispaniškai mes bent šiek tiek gaudomės. Na, taip un poco gaudomės. Labai un poco. Kai jie su mumis galego - savo kalba - ima šnekėti, mes su jais kalbam iš pradžių savo labai un poco español, jei jie nepasijungia, tada lietuviškai - ir jokių bendravimo problemų iki šiol nebuvo.

Kasdien ragaujam vis kitą žuvies rūšį - vis neatsibosta, bet kad ir tų rūšių pabaigos dar nesimato. Vietiniame turgelyje pasirinkimas milžiniškas, o žuvies prekiautojus pirkėjai apgula žymiai labiau, nei mėsininkus. Perkamą žuvį pasveria, pasako kiek kainuos, jei tinka -nuvalę bei išdarinėję sudeda į maišelį. Valydami dar paklausinėja kaip ketini žuvį gaminti - atitinkamai ir supjaustys, sudėlios į plastikinį padėkliuką. Turime turgelyje jau "savo" pardavėją, iš tolo kviečia kad pasigirti ką šiandien turi geresnio, o pakeliui mus bando pervilioti ir kitos moteros - viena krabą didžiulį mums beturinti, kita sepijas, dar kita savo jūros liežuviais atsidźiaugti negali. Bėda, kad abu su Lolita mokam ir mėgstam skaniai jūros baisybes gaminti - tai vis rečiau į vietinius restoranus beužsukam...

Kad kulinarinės teisybės balansą šioje planetoje pagerinti - vakar sumanėm nieko patys nekepti ir netroškinti, o pasikrauti šunis ir važiuoti gilyn į žemyną nuotykių ieškoti. Radom aštuonkojų festivalį apie 130km nuo kranto - Ourense mieste. Festivalis - tai Polpo Gallega (aštuonkojis galicijietiškai) valgymas ir visokia kitokia kaimiška prekybos mugė - nuo sportbačių iki sodinukų, medaus ir hamono. Kai atvykom, buvo pietų metas beprasidedąs, tai ir nusprendėm tą polpo ragauti.

Polpo festivaliams įrengta didžiuliausia pavėsinė su stalų eilėmis. Prieš kiekvieną stalų eilę stovi dujomis kaitinamas katilas, kuriame verdami aštuonkojai. Ant katilo padėta lenta, kur aštuonkojis žirklėmis karpomas į lėkštę, gausiai apšlakstomas alyvuogių aliejumi ir apibarstomas raudonos ir šiek tiek aštrios paprikos miltais. Vyriausiasis karpytojas šlakstytojas paklausia ar labai picante, ar nelabai. Lėkštės klientui neštis pačiam neduos jokiu būdu, nes tai šeimos verslas ir tai daro speciali moterėlė. Už aštuonkojų katilo stovi grilius su mėsomis ir jo operatorius, už jo vyno statinės ir visokie kiti rakandai - tada jau stalai prasideda. Vos atsisėdęs, gauni pabendrauti su dar kita moteraite, kuriai įdomu kiek vyno tamstos pageidaujat, tikriausiai visą ąsotėlį? Si, claro, kad ąsotėlį... Kartu su vynu atsiranda ir moliniai dubenėliai, iš kurių jis šiame krašte geriamas, ketvirtis kepalo šviežios duonos ir peilis jai raikyti. Servetėlės griežtai normuotai - po vieną žmogui ir viena duonai. Polpo griežinėliai iš lėkštės imami smeigtukais, tokie pagaliukai vos platesni už dantų krapštuką, o užkąsti duona, maktelėta į aliejaus ir polpo syvų mišinį, o užgerti kuo? Raudonu vietiniu vynu, taigi claro. Žmogui apie 10 pinigų tokie pietūs kainuoja. Tiesa, šeimininkė mūsų stalų eilės neprašyta šunims virtos mėsos gabaliukų atnešė, para perritos guapos. Tai va, jei su šunim būsit - ir mėsos gausit, carne inclusivo, taip sakant. Niekas ten nekontroliuoja pats mėsą sušveitei, ar šunims atidavei.

Aštuonkojo galicijietiškai receptas elementarus. Jei aštuonkojis šviežias - išvalius jį teks gerokai primušti, kad išvirtas būtų minkštas, todėl dažniausiai naudojamas šaldytas ir atitirpintas - tada bus minkštas be jokio mušimo. Užvirinti puodą vos pasūdyto vandens, galima įmesti lauro lapą, kelis kvapiųjų pipirų grūdus - ir tada bus laikas aštuonkojį "gąsdinti". Mantiją užmauti ant šaukšto, laikom - čiuptuvai žemyn, ir įmerkiam į verdantį vandenį penkioms sekundėms. Ištraukiame, palaikome virš puodo keliolika sekundžių ir vėl trumpam užmerkiame - šitaip gąsdiname kokius 5 kartus. Išsigandęs jis labai taisyklingai suries davo čiuptuvus ir išviręs gerai atrodys dubenyje. Virti apie 20 minučių, jei aštuonkojis didelis - gal kiek ilgiau. Bakstelėjęs šakute suprasi, kada jau nebeguminis - ir viskas, bet geriau nepervirti, nes gausis tešla, o ne aštuonkojis. Jei Polpo Gallego ruošiamas kaimiškai - tame violetiniame vandenyje kartu su aštuonkoju virėte ir bulves su lupena. Bulves nulupti, pjaustyti griežinėliais ir iškloti jais lėkštę. Virš bulvių pjaustyti aštuonkojį, viską gausiai užlieti visiškai nekaltu alyvuogių aliejumi ir gausiai barstyti paprikos miltais.
Mugėje mums davė be bulvių, bet vistiek buvo skanu estupendo.

large_4C18EE3BB3C22528442FCD1AA310079B.jpglarge_IMG_2270.jpglarge_IMG_2269.jpglarge_IMG_2271.jpglarge_90_IMG_2268.jpg

Posted by gramas 09:26 Archived in Spain Tagged people sailing galicia billabong jachta jūra Comments (0)

Kaimas prie Atlanto. Šuniškas gyvenimas.

Jau savaitė, kaip išplaukėme iš Portugalijos, atsisveikinę su labai kruizeriams draugiška Marina Povoa De Varzim, Portugalija. Per maždaug dvylika valandų trukusį plaukimą atburiavome iki Baiona kurorto Ispanijoje, kur inkaruotėje pralaukėme prasiritusį stiprų štormą.

Netoliese stovėjusią lietuvišką jachtą Diana audra naktį nutempė į įlankos vidurį, kur nuo bangos nebesaugojo uosto molas. Gerai, kad bent ten inkaras dugną tvirtai pasigavo, nes krantai uolėti ir būtų jachta sukočiota į šipulius. Samdytas jachtos parplukdymui iš Kanarų kapitonas inkaravosi 10m gylyje su vos 25m grandinės; metalinis laivas tiek sunkus, kad vien burėm beveik neplaukia, o variklio elektronika sugedus. Va, toks pas žmogų labai kapitoniškas supratimas ir sprendimas. Patariau naująjam savininkui nebesiginčyti su savo kapitonu, netampyti likimo už ūso ir sekančiai nakčiai duoti visą grandinę, kiek turi - 60m, nes prognozė nebuvo stabili, štormas galėjo trinktelėti iš naujo. Bet apsiėjo viskas be ekstrymo, naktis nusidavė beveik rami.

Baioną apžiūrėti norėjosi, taip pat ir išmiegoti be supimo ir inkarinio budėjimo buvo ne pro šalį - todėl mes vienai nakčiai užėjome į mariną. Kiek pavargom, kol su labai stipriu šoniniu vėju atsistojom prie pontono nebaladodami laivo, bet vargus atpirko pasivaikščiojimas mieste - Baiona yra nuostabi. Vandenyno ir didžiulių bangų, talžančių pakrantės uolas vaizdai, stebimi nuo tvirtovės sienų ir bokštų - veikė kaip kažkokios malonios hipnozės seansas.

Vakare, jachtos kajutėje susėdę taurei vyno, su Lolita prisiminėm Povoa marinos šunis. Savo turim net du laive, bet jai ir tų marinos bėdžių gaila. Rūpi jai, ar marinos jūreiviai sulašina kalaitėms Honey ir Maria vaistus nuo ausų uždegimo. Prisižadėjo marineriai - du kartus dienoje, po kelis lašus į kiekvieną ausį...

Marinoje yra keturi šunys, visi mišrūnai, visi su savo istorijom ir likimais. Vos pamatę, jie mūsiškius pradėjo statyti į vietą, visu būriu vis užpuldami parodyti, kas čia valdo. Barlis jaunas dar, vieni metai tik, todėl iš pradžių bėgdavo nuo tos gaujos dideliausiu lanku per visą mariną, po to link manęs spaustis prie kojų. Vėliau, kai suprato, kad vietiniai taip tik parodo atėjūnams, kad čia jiems ne vieta, bet nesuvalgys - juk marinos svečius toleruoti reikia, jei nenori kad marineris pyktų - tada Barlis bėgioti nustojo, tik pora žingsnių šalin pasitraukdavo... O mažasis Pypas nuo pirmos dienos, kai jį gauja užpuolė, suprato, kad dabar jau tikrai žūsiu, tai nuo tada ir kaskart vėliau tik atstatydavo kuprą likimo smūgiams ir likdavo kaip pralyžiuotas vietoj. Toks nebėgantis ir pasimušt nenorintis jis iškart pasidarė niekam neįdomus.

large_IMG_4322.jpg

Gaujos vadas yra Huka. Portugališkai tai reiškia per kekšes einantį vyrą - na, kurvininkas liaudiškai sakant. Vardą Huka užsitarnavo savo žygiais pas Povoa kales. Vienas žygis jam baigėsi tragiškai - pakliuvo po mašina ir buvo taip stipriai suluošintas, kad tapo beveik negyvas. Marinos kapitonas sumokėjo veterinarui 150 pinigų už operaciją. Liko Huka gyvas, bet tik su trim kojom ir didžiuliais randais ant nugaros. Dešinio borto laivagalinės neteko. Toliau varo trikojis Huka per kales, o neseniai vienos savininkas iš miesto buvo atėjęs reikalauti kompensacijos iš marinos už sugadintą štai šią labai kilmingą kalytę, va tas jūsų nevidonas kaltas... Kol marinos kapitonas ginčijosi ir aiškino, kad kalytės savininkas pats turėtų atidžiau prižiūrėti savo augintinę, ypač rujos metu - Huka kur buvęs, kur nebuvęs ją pasistatė dar kartą čia ir dabar, žmonėm karštai besiginčijant...

Kitą šunelį, kurio vardo portugališkai mes nesugebėjom įsiminti, mes pavadinom Geltonu Rudžiu. Kartais pavadindavom ir Pimpaliniu, nes jis serga labai stipriai pažengusiu vėžiu, kuris sudarkė vargšiukui genitalijas. Geltonas Rudis pats nesupranta kad serga ir kad greitai numirs, todėl dalyvauja procese, kartu su gauja gainioja mūsų šunis, saugo perimetrą, skaito ir pasirašo šunų dienraščius, sekioja marinerius, arba tampa geriausiu draugu, kada kaulija kaulų, kai mes su kitais marinoje apsistojusiais kruizeriais susiorganizuojam BBQ baliuką.

Honey - geltonplaukė blondinė, mes spėjam, kad turinti kokius 80% korgių kraujo - panašu, kad likimas šiandien jai šypsosi, nors taip buvo ne visada.
Ją kažkokios jachtos įgula paliko marinoje, kai tapo aišku, kad ji tuoj atsives šuniukų. Ji apsišuniavo krūmuose, bet pieno trūko dėl streso ir bado, ir ji atėjo pagalbos ieškoti pas marinos žmones. Kai marineriai rado jos lizdą krūmuose, jau buvo vėlu ir nei vienas šunelis neišgyveno. Taip ir liko Honey marinoje, kur ją globoti ėmėsi Violeta ir Maikas - lietuvės iš Klaipėdos ir brito iš Devono pora, jau šeši metai atvykstantys iš Valensijos savo jachtoje vasaroti ir plaukioti Portugalijos bei Galicijos pakrantėmis. Jie Honey laikas nuo laiko nuveda grožio procedūroms, maudynėms ir pedikiūrui, parodo veterinarui, pasiima į laivą paburiuoti. Violeta sako, kad jie su Maiku ketina Honey vežtis į Valensiją ir vėliau keliauti kartu, nes Honey akivaizdžiai yra laivo šuo. Violeta ir nupirko tuos ausų lašus bei paprašė prieš išvykdama Lolitos, kad savaitę pagydytų Honey, kaip buvo pataręs veterinaras.

Vaistų buvo pakankamai, tai Lolita ėmėsi gydyti ir juodmargę Mariją - kitą kalaitę, kuriai akivaizdžiai irgi buvo ausų infekcija - nuolat kratė galvą ir vaikščiojo vingiais, pakreipus iš skausmo vieną ausį į priekį. Perkarus sena tarka Marija, bet jau po kelių dienų, kai pradėjo gauti ausų lašus, tapo žymiai žvalesnė, linksma ir vaikšto tiesiai, nebepurtydama savo makaulės.

Kokie suvargę bėdžiai tie marinos šuniukai bebūtų - marineriai jais rūpinasi, visada netingi paglostyti ir žodį pasakyti, o marinos garaže šunims įrengtas karališkas guolis, kokio net mūsų lepūnėlis Barlis jachtoje neturi. Maisto šunims irgi niekada netrūksta. Dar svarstėm, kad prieš išplaukdami iš Povoa, Lidle nupirksim ir marineriams perduosim didelį maišą sauso maisto šunims - bet vėliau pamatėm, kad visai nereikia čia samariečių vaidinti - to sauso maisto bei vandens ten nuolat pilni bliūdai ir taip.

Na, o mes ką - keliaujam toliau, du žmonės, du šunys laive ir žiūrim Pasaulį.

large_90_IMG_4328.jpg

Posted by gramas 05:39 Archived in Spain Tagged people animals buriavimas kelionė jachta Comments (0)

Viduržemiai. Ne Higso bozonas

Šiandien vėl nieko neparašysiu apie naujausius dieviškojo Higso bozono tyrimus.
Rytoj irgi apie tai neparašysiu - vien dėl tos paprastos priežasties, kad beveik nieko apie tai nežinau. Tačiau aš gerai žinau, kad kietaodis vėžlys, pats didžiausias iš visų jūros vėžlių - gyvena tropiniuose vandenyse, Ramiajam vandenyne, Atlante, Indijos vandenyne - bet tik ne labai uždaroje Viduržemio jūroje.

large_leatherback-pic.jpg

Kietaodis vėžlys - Dermohelys Coriacea - tai pats didžiausias iš visų Žemėje gyvenančių vėžlių ir trečias pagal dydį visų reptilijų pasaulyje, įskaitant net krokodilus... Didžiausias išmatuotas kietaodis vėžlys buvo 2.13m ilgio ir svėrė 453kg. Teigiama, kad gali užaugti ir iki 800 kg svorio. Didžiulis jūros gyvulys, bet jau įtrauktas į nykstančių gyvūnų Raudonąją Knygą.

Visi žino, kad ryklio nasrai baisūs ir pavojingi dėl keliom eilėm augančių aštrių kaip skustuvas nasrų. Ir beveik niekas nežino, kad už ryklio nasrus dar baisesni yra būtent kietaodžio vėžlio nasrai - siaubingų dyglių miškas prasideda burnoje, dygliais nuaugus ryklė, stemplė - vien dantys iki pat skrandžio. Tačiau, priešingai nei rykliui - vėžliui tokie gerai ginkluoti nasrai reikalingi ne tam, kad atsikąsti ruonio, ar žioplesnio surferio gabaliuką, o ryti medūzas neįtikėtinais kiekiais. Kietaodis vėžlys minta vien medūzomis - tinka ir mažos ir didelės, apvalios ir pailgos, plikos ir plaukuotos, nuodingos ir visai nepavojingos.

large_CBB629EC9870993362D8D1CDE0E07130.jpg

Šie vėžliai daug keliauja, per metus gali suplaukti kad ir 15 000 km, bet labai nenutoldami nuo šiltų tropinių vandenų. Medūzos ne lašiniai, nėra labai kaloringa dieta ir energiją naudoti judesiui, o ne organizmo šilumai gaminti vėžlį išmokino visagalė evoliucija. Taigi Baltijoje jo irgi nesutiksim.

Aš labai nustebau, šią vasarą sutikęs kietaodį vėžlį Viduržemio jūroj, kurioje jų nebūna. Tą dieną plaukiau Ispanijos pakrante pro Cabo del Gato kyšulį link Almeria. Vėjo nedaug, bet burės dirba, jachtos greitis apie 4 mazgus, o man ir nereikia niekur skubėti. Laikas nuo laiko akimis apmetu horizontą - čia, atokiai nuo prekybos kelių, laivų judesio nedaug, kažkur pakrantėj šalia uolų blaškosi keli kateriai, bet jie gana toli ir pavojaus nekelia. Laivas plaukia, autopilotas vairuoja - galima ramiai užsiimti laivo buitimi, skaityti knygą, ar šiaip pabimbėti.

Vieno iš tokių apsižvalgymų metu vandens paviršiuje pastebiu kažką neįprasto. Per žiūronus matau, kad kažkoks didelis tamsus dalykas plūduriuoja paviršiuje, šiek tiek dešiniau nuo jachtos kurso. Įtempiu bures, suku jachtą aštriau į vėją - plauksiu pažiūrėti kas tai yra. Būčiau Baltijoj - atrodytų lyg nuo troso nutrūkus karo laiko mina. Jachtos greitis dar sulėtėja ir, man kasantis link objekto vos ne į vėją, link manęs pradeda artėti rib'as, pilnas pusplikių vasarotojų. Jie pirmieji priplaukia prie to daikto, o aš, netrukus priartėjęs, matau, kad:
1. Jis labai didelis ir juodas
2. Tai gigantiškas kietaodis jūros vėžlys
3. Jis visai negyvas
4. Jo akys labai išsprogę

Viduržemio jūroje paplitusi visai kitokia vietinių vėžlių rūšis - logerhedai Caretta Caretta. Šviesiai rudas, judrus povandeninis lėktuvas - su kietaodžiu gigantu tikrai nesupainiosi. Logerhedai paplitę visuose daugmaž šiltuose vandenyse, įskaitant ir Viduržemio jūrą, minta dugno augmenija, medūzomis ir kita smulkia gyvūnija.
sea-turtle.jpg

Mano sutiktasis kietaodis atrodė štai taip:

large_90_IMG_3468.jpglarge_90_IMG_3470.jpglarge_90_IMG_3471.jpg

Kodėl ir kaip jis atsidūrė ten, kur jų nebūna - žinau tiek pat, kaip apie minėtą Higso bozoną - todėl manęs galit neklausti. Matyt, tautų kraustymasis vyksta ne tik žmonių pasaulyje. Kažkokios aukštesnės jėgos tuo dideliu Pasaulio tautų maišymo samčiu kliudė ir gyvūnų rūšis, kad šie irgi atsiduria ten, kur išgyventi negali.
Nors Elonas Muskas šiuo klausimu turi visai kitokių minčių.

Posted by gramas 01:33 Archived in Spain Comments (0)

Viduržemiai. Retas vaizdas

El Masnou - tai nedidelis miesteliokas šalia Barselonos, kur buvom palikę Billabong pririštą prie krantinės mėnesiui, kol patys vykom į Lietuvą. Grįžęs į laivą, turėjau jį iš naujo paruošti tolimesnei kelionei. Dienos buvo karštos, pavėsyje saulė įpūsdavo iki 34*C, todėl ant laivo dirbti galėjau tik ryte ir vakare, kai karštis dar pakeliamas. Maždaug nuo 11 val. ryto jau karšta ne juokais, todėl visi darbai į šalį, įgula tuo metu jau priemiestiniu traukiniu išvykus tikrinti Barseloną, o aš pats - vis laikydamasis pavėsinės gatvės pusės, išeinu paklaidžioti po El Masnou, ar pakibti ant lauko kavinės wi-fi, vis siurbteliant iš aprasojusio bokalo vietinio alaus.

Tą dieną pavėsinių gatvės pusių maršrutas susiklostė taip, kad atklydau prie antikvaro parduotuvės. Ant šaligatvio šalia įėjimo sustatytos dėžės su senomis knygomis manęs neužlaikė, nes iškart pamačiau, kad visos vien ispanų kalba. Smukau į vėsią parduotuvės prietemą, sakau Hola porai žmogystų besišnekuciuojančių netoliese, o akims apsiprantant su prieblanda, jau matau, kad papuoliau ten, kur reikia. Tarp visokio naminio buitinio šlamšto ir kičo vis pasitaiko tai paveikslų marinistine tema, tai senoviškos laivinės įrangos detalių, prietaisų ir atributikos. Aišku, kad čia šiek tiek užtruksiu, nes jau kuris laikas (uostas) vis ieškau marinistinės temos paveikslo, kuris tiktų Billabong interjerui. Ilgiau pastoviu prie sienos su bent septyniais burlaivius ir jūros mūšius vaizduojančiais paveikslais. Vos du iš jų tiktų man , nes jachtos patalpų erdvės diktuoja formatą - man tinka tik nedideli darbai.

Dar Maljorkoj, kartu su Lolita klaidžiodami Palmos senamiesčiu, užėjom į antikvaro parduotuvę, kurios savininkas, pats britas, nupasakojo kur tuose jo labirintuose rasti marinistinės temos daiktus. Pilna ten visko buvo, nuo senų jūrlapių ir locijų iki šturvalų, instrumentų, knygų, uniformos dalių ir paveikslų. Vienas, labai kruopščiai pagamintas jūrinių mazgų rinkinys, skoningai įrėmintas - patiko mums abiems, bet jo dydis tiktų nebent keleivinio lainerio restorano salei - toks didelis, kad tokių matmenų ploto nei ant vienos pertvaros mūsų jachtoje nerasi. Pavarvinom seilę, pasigrožėjom ir išeidami pasakėm šeimininkui, kad gaila, kad mums patikęs paveikslas per didelis mūsų jachtai. Britas net nemirktelėjęs atšovė - Na, vadinasi jums reikia didesnio laivo!

Tuo metu čia, tas sudžiüvęs senukas labai gyvomis akimis - pasirodo jis yra parduotuvės šeimininkas - išlydi savo draugą ir skiria visą savo dėmesį man. Visas tas jo dėmesys - ispaniškai, o angliškai jis nekalba nei žodžio. Nieko, mes bendraujam, jis ispaniškai, aš iš pradžių angliškai, bet paskui matau, kad mūsų pokalbio kokybė išlieka nepakitus, kai aš kalbu su juo ir lietuviškai. Senas žmogus, jis laiko turi, gerai nusiteikęs ir bendrauti mėgsta, todėl veda mane nuo vieno daikto prie kito, vis pasakoja jų istorijas, iš kurių suprantu gal tik kas dešimtą žodį. Jo dalykas pasakoti, mano - linksėti galva ir džiaugtis Bien, muy bien, ar lietuviškai stebėtis "Ohooo! Nu, geras!!! " ar klausti "O kas tai?" - ir jis persijungia jau į kito daikto istoriją, lyg būtų supratęs lietuviškai, nes tai kiek panašu į Que es esto?

Apžiūrim kokius penkis senovinių lovų galvūgalius su drožiniais, po to gražiai išdrožtą durų dekoro rėmą - jam 500 metų, sako, pažiūrėk įdėmiau, kokie balkių sujungimai ir kiek rankų darbo meistras į drožinėtus ornamentus įdėjo. Po to veda mane prie komodos, atidaro stalčių, ištraukia kažkokio senųjų Italijos meistrų paveikslo fotografiją ir ilgai pasakoja istoriją, iš kurios suprantu, kad jis kažkaip dalyvavo to paveikslo radimo ir tolimesnio likimo istorijoj ir kad galiausiai parduotas jis buvo kažkokiam muziejui, kur jį galima pamatyti. Iš kas dešimto žodžio daugiau konteksto man taip ir nepavyko surinkti... Todėl nuo komodos jau aš šeimininką vedu prie sienos su jūriniais paveikslais ir klausiu kiek kainuoja, durdamas pirštu į man patikusį. Sumala kažką nei tai penki, nei tai penkiasdešimt, kad turiu perklausti - Penki Nulis? Cinco Cero? Jis sako Si, bet išsitraukia piniginę, išima 15 eurų ir rodo man. Aha, reiškia penkiolika - čia gi pigiau grybo už tokį laivo vaizdą. Gerai, sakau jam lietuviškai - parodyk man tą darbą. Apeina visokiais niekais nukrautus stalus, užlenda prie sienos, nukabina paveikslą ir tiesia man. Paimu, sakau, kad jau ten esi, duok pažiūrėt ir tą kitą, panašaus dydžio. Paduoda ir tą. Man išsirinkti kengva, nes vos įėjus iš gatvės šviesos ir akims apsipratus viduje, mano dėmesį iškart prikaustė būtent šitas darbas su tristiebiu laivu Phocéen.
Gerai, sakau , imu.
Seneliokas kiek susimėtė, sako tai kad 15 eurų už vieną, ne už abu...
Žinoma, vieną, - nuraminu jį, sumoku pinigus ir mes atsisveikinam, abu labai patenkinti įvykusiu sandėriu.

large_57C827860755A60CF8A14BA001D837CE.jpeg

Jau vėliau, grįžęs į laivą, susigūglinau, kad darbo autorius yra Marselyje gyvenęs dailinkas marinistas Antoine Roux (1765-1835). Originalas tikriausiai yra kažkur, kur googlas nelabai žino, o man, labiausiai tikėtina, teko reprodukcija, užklijuota ant lentos ir storai dengta bespalviu laku. Originalus darbas buvo atliktas vandens dažais ant vatmano, todėl norint išsiaiškinti ar aš turiu originalą ar tik vieną iš spaudinio tiražo egzempliorių - reiktų nulupti laką ir sugadinti darbą, kuris nuo pirmos sekundės mano laive - kaip namie. Taigi - viskas liks taip, kaip yra.

Tiems, kas burlaiviais domisi - keli lengvi klausimai:

- koks tai laivas pagal apiburinimo tipą?
- kokios paskirties laivams toks apiburinimas buvo naudojamas?
- kokį laivybos manevrą Phocéen atlieka?
- kodėl šitas straipsnis pavadintas "Retas vaizdas".

Kad klausimai lengvi, tai už visus teisingai atsakiusiam skiriamas vertingas prizas - labai daug matęs jachtos Billabong škertikas. Prizą atsiimti bus galima dar dvi dienas Gibraltare, jeigu nespėsite - po to gal Ceuta, Afrikos pakrantėj, arba atkarpoje nuo Gibraltaro iki Porto - čia jau vėl Europa, iki spalio mėnesio.

Vertingasis škertikas atrodo štai taip:
large_270_579A349ADBDD09623D9974F6E9F1F803.jpg

Posted by gramas 23:47 Archived in Spain Comments (0)

Viduržemiai. Teisingi pipirai

large_A100546AE8727736E47616971C2C91A0.jpeg

Lietuvaitis jaunikaitis dėl jam žinomų priežasčių išvažiavo laimės ieškoti į saulėtąją Ispaniją. Išvažiavo, ieškojo ir surado.

Štai tokia istorijos santrauka tiems, kas daug raidžių panešti negali, žodžiu, nieko naujo. Viskas tose emigracijose gerai. Tiems, kas tekstą laiko, o jo bus šįkart daug - bandykit skaityti toliau.

Veikiantys asmenys ir atlikėjai:

Nerijus - tas pats lietuvaitis jaunikaitis ir mano kažkelioliktos eilės pusbrolis ir man tai patinka, nes visi Ramašauskai iš vos trijų kaimelių apie Žagarę po visą svietą yra pabirę. Tik Australijoj ir Antarktidoj aš pusbrolių, pusseserių ar dėdžių bei dėdienių neturiu.

Sonja - gražioji ispaniukė, Nerijaus žmona.

Niko - aukščiau minėtų personažų atžala, vardą gavęs senelio garbei. Niko labai užsiėmęs žmogus, kaip ir visi kiti jo šeimoj, bet tik jis turi teisę lūžti miegoti bet kada, kai baterijos sėda, nes jam tik 4 meteliai. Jam, kaip visiems ispanams, mano lietuviškas vardas yra kažkokia abrakadabra, todėl mane jis pavadino ir toliau bendraujant vadino Hombre, t.y. Vyras.

large_C12CFA4BB7DB20ADA4A301DA4241E12A.jpeg

Lizzy - šunytė taksė, mielas padarėlis, besistengianti būti geru šeimos nariu, bet tas smalsumas ją kartais suima už ilgos nosies ir nuveda pažinimo klystekliais.

Paukštis Poly - papūgėlis, iš pliko paukštuko pipete išmaitintas į Angry Birds personažą pakirptais sparnais po bandymo susipažinti su Almeria apylinkėm. Vos radau, lipau į medį, kad Paukštį Poly namo grąžinti, sako Nerijus. Jie nežino, ar patinėlis, ar vištelė, bet aš sakau - jau iš charakterio - tikrai kad vyras!

Nikolas - Sonjos tėvas, realus šeimynos galva, norintis perduoti verslus vaikams, bet niekaip nesugebantis nuo jų (verslų) atsitraukti. Kol kas pasitraukė iš miesto gyvenimo į užmiesčio dvarą su multi-hektarinėm alyvmedžių plantacijom, iš kur laiko pirštą ant pulso visiems kitiems verslams. Laisvalaikiu mokosi daryti vyną, nes turi tam ir vynuogyną užveisęs ir bodega įrengęs. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad savo vyndarystės tyrinėjimuose jis eina labai man patikusia linkme.

Marija - Nikolo žmona ir Nerijaus uošvienė. Nuolat stebi visus į jos akiratį pakliūvančius žmones ir po to stengiasi jiems padaryti malonų siurprizą.

Barlis - irgi ispanas pagal kilmę, palengva ir neskubiai laivu emigruojantis link Lietuvos. Jis yra Perro de Agua veislės šuo ir mano laivo šuo su statusą atspindinčiu raudonu antkakliu ir su visom iš to išplaukiančiom laivyno statuto teisėm ir pareigom.

Aš - šios plunksnos vedžiotojas po jūsų nervų galūnes ir jachtos Billabong škiperis.

I VEIKSMAS. Planai planai.
- Gal tu pergalvok dėl tos mašinos nuomos, nes aš pasidėliosiu darbus taip, kad galėtume kartu po apylinkes pakeliauti,- šneka Nerijus, kuriam pats darbymetis jo šiltnamių ūkyje. - geriau sakyk, ką norėtum mūsų regione pamatyti...

Almeria regionas - tai ištisai pramoninė žemdirbystė, ir jei šiandien kas kramsnojot pomidorą ar cukiniją - beveik esu tikras, kad į Lietuvą jie papuolė iš čia. Nerijus su Sonja turi keletą hektarų šiltnamių, kuriuose kasmet augina po keletą derlių arbūzų pakaitom su cukinijom. Šiuo metu vienuose plotuose vyksta modernizavimo darbai, kitur sėja. Gerai, kad yra šiltnamiai, nes jei reiktų Nerijui šeimą maitinti iš žvejybos (Nerijaus hobis) - būtų ne kas. Man irgi nekibo, o žvejojom nuo jachtos Billabong denio dar pirmąją mano vizito Almeria dieną.

Susitikom Almeria Nautic Club uostelyje, kur stovi Billabong, nes diena graži ir susiruošėm paplaukioti, pasimaudyt ir pažvejoti. Labai greitai mes paplaukiojom, pasimaudėm, pažvejojom, grįžom, vėl prisirišom uostely ir nusėdom Cabo del Gato iškyšulio restoranėlyje šalia pliažo - alus ir tapas, ir planas mūsų rutuliojasi ką gi veiksim kitą dieną. Restorano padavėjai vis pasufleruoja Nerijui kur ieškoti pasaulį tyrinėjančios taksės Lizzy. Paskutinis ją matė virtuvės šefas, maksimaliu trumpaplaukių taksų išdidumu koja atidarant tarnybinio virtuvės įėjimo duris, po to žygiuojančią restorano sale link pagrindinio įėjimo ir sukančią link pliažo. Tai Nerijus prie stalo tiek ir tebuvo...
Barlis tuo tarpu ramiai pakritęs pavėsyje po stalu, tai eilinį kartą į šeimą parvarytą Lizzy galiausiai pririšom pavadėliu prie Barlio, kaip šiuo momentu labai nekilnojamo turto.

Sonja dar prieš tai padavėjui susakė kokiais tapas nukrauti stalą, tai kad ten buvo ir keptų sardinių - šuniški nuotykiai ir Lizzy paklydimai man mažiausiai rūpėjo. Ah, jūs keptos sardinės - tikra Viduržemių esencija.

Tada ir gimė tolimesnių judesių planas: grįždami nakvynei Sonja ir Nerijaus namuose, stojam marokiečių mėsininko parduotuvėj, kad užpirkti pačių geriausių ėrienos šonkauliukų su nugarine, juos griliuosim Nerijaus uošvijoj. Pakeliui apžiūrim Nerijaus šiltnamius ir jis papasakos kas tai yra per verslas. Nakvynė, o kitą dieną važiuojam tikrinti uošvio plantacijas ir bodega, iš kur bet kokiam stovyje aš būsiu pristatytas į laivą, nes man bus laikas plaukti toliau.

Vakarojam pas Sonja su Nerijum, jų Paukščiui Poly vis perskrendant nuo vieno veikėjo galvos ant kito. Šiek tiek stebino iš pradžių, ypač Barlį, gyvenime su paukščiais nesusidūrusį, nes jam tik 4,5 mėnesio. Nieko, įpratom ir vėliau Poly skraidymai pokalbiui netrukdė. Pavargęs skraidyt pakirptais sparnais, Paukštis griuvo savo palapinėje ant šono ir užmigo. Labai keistas Paukštis, turbūt nuo Nerijaus nusižiūrėjo, kaip miegoti reikia.
large_33A99C839EF9D8792118D931398BC650.jpeg

Turėti planą yra gerai, bet Ispanija - tai šalis, kur nuo plano krypstama lengvai. Tik visi tie nukrypimai nuo plano man idealiai patiko.

II veiksmas. Pramoninė žemdirbystė.
Visas Almeria slėnis, o ir visi kiti slėniai aplink uždengti plėvele. Dar iš jūros matosi neįtikėtini plotai, baltuojantys nuo kranto iki pat kalnų. Kalnų prieigose - dykuma, o visur po plėvele gyvybės, maitinamos gręžinių vandeniu ir trąšomis - oazė.

Čia augina viską, kas tik gali įsikabinti į pilką šiltnamių dirvą - pomidorai, agurkai, cukinijos, arbūzai, melionai, mango, papaja ir visa kita, ko neaugina olandai. Čia Europos daržas.

Plėvele uždengiami ištisi laukai, o pagal šiltnamio aukštį tu gali rinktis ką auginti. Pvz žemam šiltnamyje neturėsi gero pomidorų derliaus, nes jis auga kokius 4 m aukštyn ir jo stiebo privynioja ant žemės dar kokius 20m, vis viršūnę aukštyn perrišdami.

Nerijus vieną po kito ridena arbūzų ir cukinijų derlius. Yra ką veikti, ypač kai nežinai, ką už tuos derlius gausi - rinka, nieko nepadarysi... Imi iš lysvės prinokusius arbūzus, veži mašinomis į aukcioną - ką tą dieną gavai, tą ir turi.
Antra vertus - į minusą kristi sunku, nors įmanoma - bet tas pardavimo kainos nežinojimas verčia visą procesą kruopščiai prižiūrėti ir taupyti kiekvieną eurą ir gerai pagalvojant, kada samdyti papildomą personalą į pagalbą nuolatiniams darbuotojams ir kada daryti kapitalinius įdėjimus į infrastruktūrą.

Čia ne mėgėjiška, o pramoninė žemdirbystė - viskas profesionaliai prižiūrma ir veiklos mąstas yra ne vaikiškas. Vanduo iš drėkinimo sistemos paduodamas į rezervuarą, iš kur į siurblinę. Ten yra kompiuteris ir trąšų talpos. Kompiuteris vadovauja talpoms, o šios šiaip laiko trąšas, kurios reikiamu metu duos jėgos daigui, kitos padės žiedui, dar kitos augins vaisiaus/augalo masę. Galiausiai mes, mielas skaitytojau, tas trąšas ir suvalgysim Maximos lentynoj surastoj daržovėje. Kompiuteris nuolat reguliuoja kiek ir kokių trąšų reikia įmaišyti į vandenį, kuriuo laistomi augalai. Vamzdinės laistymo sistemos, kad vanduo patektų tiksliai ten, kur yra kiekvienas daigas.
Antra vertus, ne vien chemija ten - kai blūdinėjom po Nerijaus šiltnamių hektarus, mus svaigino tolimos tėvynės kvapas, - Gerokai mėšlu dirvą įmaitinom, - sako Nerijus,- kad atsigautų prieš sėją.
large_90_C11E3352A2C183F207AA6669E9E544C2.jpeg

Tokie tėvyne prisvaiginti ir grįžom į mašiną, o aplink plušo darbininkai, keičiantys medinius šiltnamio stogą laikančius statramsčius metaliniais vamzdžiais, o po to bus keičiama šiltnamių plėvelė. Ir jiems reikia suktis, nes laikas - pinigai, naujo derliaus sodinimas negali suvėluoti.

III VEIKSMAS. Hipių sodai.
Jau sakiau, kad Ispanijoj nukrypimai nuo numatyto plano yra normalu. Sonja, pakeliui į jos tėvų dvarą, ir sako - Gal užsukam į hipių kaimą?

Aš galvoju - važiuojam kalnuota dykuma, tai koks čia gali būti kaimas? Hipiai ne hipiai, bet tai kas gali gyventi dykumos vidury?
large_A0F9603AE8FB34627C470643F20816B1.jpeg

Pasirodo, gali. Natūraliai nusenęs ir nunykęs ispanų kalniečių kaimelis tapo vieta, kur formuojasi tarptautinė ekologišką ir kultūriškai multi aktyvų egzistavimo ir tinginiavimo bei gyvenimo stebėjimo būdą išpažįstanti bendruomenė. Tai Los Molinos, Sorbas.
large_A111C709BD6D3613B7BF5E532396DA9D.jpeglarge_A1215DEFA4889618F3873F45D14777A0.jpeglarge_90_A1293136F369EB329FE4362488DFAAC7.jpegimage

image

image

image

Kaimelis priklausomas nuo vandens versmės, jei vandens neliktų - kaimas išsivaikščiotų kaip Lietuva, o sodai kaipmat išdegtų. Ekologiška save vadinanti gyvenvietė funkcionuoja kaip oazių dykumos sąlygose kūrimo projektas su kažkokių fondų finansavimu vykdomoms programoms ir projektais.

Karšta buvo, tai kai Barlis maudėsi su nuogomis gražuolėmis, net užpavydėjau... Tarpeklis pilnas kalnų vandens, todėl vėsiai maloniai gaivina, laikas nuo laiko čia ateina būreliai jaunimo, išsirengia kaip angeliukai ir pūkšteli nuo skardžio žemyn.
large_A1630F0DA5B1B4C8FC38C3C18351FDFB.jpeg

Vynuogės kaip gyvatvorė, prisirpę figos, granatai, visokių daržovių lysvės ir daug daug gėlių.
large_90_A1BDA06AF6C862EC93F01B6F7986C266.jpeg

Suvenyrų dirbtuvėlė leidžia šiek tiek grynųjų iš turistų srauto pakelti, kaip ir gido paslaugos...
large_B60D0AF7AD7CBBE8ED65E8EB1F4259AB.jpeglarge_90_B623FE3C09F8024D708B38DDDFB80E99.jpeglarge_B62D91A0FB0DFB8801F94906B71F7AF0.jpeglarge_90_B639BA60E0136BD8EC39F725BEE6BA1C.jpeglarge_B6527257C776EFDC31DEA6468B8976A2.jpeglarge_B65E0AD1AA35F794AC9DD1236F7B0629.jpeglarge_B6696738BF993BFC65B3EF12BA3772AF.jpeglarge_B674C7A3B0A404942177304CD0DFED23.jpeglarge_B67DB59B0BB631CC97B17E5D70B1B175.jpeglarge_B6A0B352B65BA4A6773FF099824A3555.jpeg

Įdomus bambukinis eko-tualetas. Visas permatomas kiaurai, ant aukšto pjedestalo, iš kurio visas gėris patenka į kelių pakopų grunto/nendrinę nuotekų filtravimo stotį. Seniena ir atgyvena šiaip jau, nes nesuprantu kam vaikščioti į bendrą permatomą tualetą, jei gali savo namuose įsirengti tiek pat ekologišką kompostinį wc. Bet permatomo projektui lėšas iš fondų pakelti gali, o kompostinių wc pirkimui visam kaimui - ne. Va, tokie du skirtumai.
large_A185E931D33E89D3987BD31FEF152AB5.jpeglarge_A173D51BA12241952B5A91637CE7A631.jpeglarge_90_A1B2A182BB3F30E9784B4AD70ABAD7FC.jpeg

Vietiniai šunys buvo rimtai nusprendę parodyti Barliui jo vietą kaimo hierarchijoje, nelabai net leidosi nuvejami, vis taikėsi išgriebti šunelį man iš rankų. Pats užbėgo man į glėbį, kai pamatė, kad riesta bus... Po to jie pradėjo spausti Lizzy į kampą su labai nedviprasmiskais pasiūlymais - bet taksai moka apsiginti. Į šunų sukeltą erzelį tingiai sureagavo vos pora vietinių gyventojų - visi kiti parpė siestos.
large_C11AADA6C1434789C3CB9846F04FF7CF.jpeglarge_B793CAAFC35FD687A68355859E2DDB87.jpeg

Buvo įdomu kitokį gyvenimą pamatyti, bet mums laikas judėti toliau.

IV VEIKSMAS. Dvaras
Pakeliui į uošvijos dvarą, stabtelime kalno viršūnėje, nuo kur gerai matosi pati finca (sodyba) ir į visas puses nusidriekę alyvmedžių giraitės. Ten, sako viskas Markizo Karabaso, ten viskas - rodo kitur- ir dar už kelio didžiuliai sklypai plėtrai, jei prireiktų.
large_BD69D669A4E891E35949588425EC72E4.jpeglarge_BD78C1210F073BB732A14BC5C9069F40.jpeg

Pasitinka Nikolas ir Marija dar prie vartų į kiemą, aplink šmirinėja ir trys kalės, kurioms reikia pasitikti Barlį su Lizzy. Dar atvažiuojant Niko prašė mamos, kad pasakytų senelei jo nebučiuoti, nes jis jau didelis. Pabandyk, paaiškint tai senelei... Net mane ji išbučiavo, nes čia Ispanijoj taip priimta į abu žandus po bučkį įsegti kiek susipažįstant, tiek susitikus, tiek atsisveikinant.
large_BD8408DF0889C6167A50D0919B438245.jpeg

Iškart einame prie reikalo - man aprodo bodega - patalpa, kur vyksta vyndarystės burtai, trumpai esu supažindinamas su procesu, o Nikolas viską paruošia bent trejų rūšių raudonojo degustacijai. Bedegustuojant susipainijom iš kurios statinės buvo įpiltas tas kitokesnis už kitus, todėl perdegustuojam viską iš naujo. Kiekvieną vyną ragauju po du kartus - iš pradžių gryną, po to užpiltą ant ledo luito - šiek tiek praskiestą. Skiestu vynu čia atsigeriama karštą dieną troškuliui malšinti, o prie valgio naudoja gryną, kambario temperatūros.
large_90_BE0FA7F39261EA89FC217DACC48DD000.jpeglarge_90_BE2B45BFD908B6E0F26AFB57CD254A24.jpeglarge_BD8C9868D6108A7127136A572F772B5C.jpeglarge_BDC39DF6D59E430D998250380EC8A214.jpeg

Vėliau, kai sėdom prie stalo valgyti, vėl su Nikolas susipainiojom, kuris tas buvo labiau patikęs - tai viską vėl perragavom iš naujo, kad būtų ramiau. Jiems abiem patiko, kad man tinka jų vynas; vėliau Nerijus pasakė, kad čia, Ispanijoje, kai parodai kad tau patinka vynas - jau tuo nusipelnai šiek tiek pagarbos, vedančios į tolimesnį bendravimą. Abstinentams Ispanijoj turbūt sunkoka, o mane, panašu, gerbtų bet kur, kur atplaukčiau.

Nerijus tuo metu ant griliaus išdėliojo ėrieną, aš netoliese pamačiau gerai įmitusių paprikų, pora perpjoviau išilgai ir užmedčiau and grotelių šalia mėsos.
-Ė-ė, sako Nikolas -Visai ne taip su pipirais reikia... Žiūrėk, kaip teisingi pipirai daromi, kad sultingi būtų.
large_90_BE9F6C14E6F6AAD624A2BEA35CFD158B.jpeglarge_BEAD9ED1CC718DEFD91EAB3610E4524C.jpeg

Visas paprikas, be jokių pjaustymų Nikolas deda tiesiog ant žarijų ir laikas nuo laiko ilgu pagaliu pavarto, kad vienodai apanglėtų iš visų pusių. Po to atiduoda jas Marijai į virtuvę, kur apanglėjusi luobelė nuimama, paprika kokius tris kartus perpjaunama išilgai nuo kotelio žemyn, pats kotas būtinai paliekamas.
Sudėti paprikas į lėkštę, apiberti smulkiai kapotu česnaku, šiek tiek druskos ir pipirų, ir gausiai užpilti alyvuogių aliejumi. Imti pirštais už kotelio, dėti sau į lėkštę šalia meistriškai iškeptos ėrienos, pasipildyti taurę vyno (visi čia įsipila sau, kaip buriuotojai įpratę) - ir papulti į smagurio dangų. Marija matė, kad man patiko paprikos, tai dar po kelių dienų, kai susitikom važiuoti vizito pas jų draugus šalia Nerja kurorto - atvežė visą maišelį priskrudintų paprikų ir paaiškino, kaip jas paruošti, kad laivo šaldytuve išsilaikytų kuo ilgiau...
large_90_BEE6EE9DE3140438C32D17E897DB5720.jpeglarge_90_BEF11756BB025D20788A5B040C4373A6.jpeg
Čia tie lietuviškai pjauti ir labai neteisingai paruošti pipirai. Pats ir suvalgiau, kad jau prisikepiau... Bet teisingi buvo kur kas skaniau. Tie, foto aukščuau - teisingi pipirai.

Po pietų kylama nuo stalo, važiuojama į miestelioką šalia ir ten geriama kava desertui, su kaimynais aptariamos naujienos - tokia tradicija. Grįžus namo - siesta. Siesta čia ne tradicija - tai įstatymas.

Alyvmedžių plantacija duoda apie 40 000 L pačios aukščiausios kokybės pirmo spaudimo ypač tyro aliejaus, kurį visą kasmet nuperka didmeninis klientas to sezono rinkos kaina, kuri svyruoja priklausomai nuo derliaus gausos, atitinkamai nuo pasiūlos rinkoje, nes aliejaus paklausa garantuota kasmet. Panašu, kad alyvmedžių verslas yra garantuotai pelningas, klausimas tik - kiek ir kuriais metais.
large_C0BD0B77F05B3645F54BD4C5BAFDCD57.jpeglarge_C0D75B2E0C55BE2148E1C1F7952C4A52.jpeg

Alyvmedžių sodinukai į jaunuolyną sodinami gana tankiai, po kelių metų, kai sustiprėja, persodinami laukuose maždaug 4m atstumu tarp kaimyninių medelių, kad gautų pakankamai saulės. Daugiau pavėsio gaunantis medelis duos apie 30% mažiau aliejaus, nei teisingai pasodintas. Laistyti juos reikia reguliariai, tam po lauką išvedžiojama irigacinės sistemos lankstus vamzdynas. Tarpus tarp medžių reikia purkšti kažkokiu truču, kad piktžolės neaugtų. Šiaip prie pačių medžių, jau kai viskas įrengta, darbo nėra labai daug.
Medžiai patys nusprendžia, kada nori pailsėti - jei vienais metais davė gausesnį derlių, tai kitais metais tas medelis labai nedaug uogų duos, o labiau pasistengs prieš tai pailsėję.
Derliaus nuėmimui samdomi darbininkai užsideda kuprines su akumuliatoriais ir specialiomis vibruojančiomis šukomis ant ilgų kotų nuo alyvmedžių nupurto kiekvieną uogelę. Derlius pristatomas į vietinio kooperatyvo spaudyklą, ten talpose aliejus ir laikomas, kol pasiims pirkėjas.

Kiti dvaro stebuklai pasirodė paskui...
large_90_C01C6F3494060DF0C6CA3DFB996B6A1B.jpeglarge_C028EAB4F3297BEAC9853D412F2954A1.jpeglarge_C088C264AE797D2820B252973F81B21E.jpeglarge_C092FBEC98798A87275786E00C86F45E.jpeg

O dar vėliau atsisveikinom su svetingais šeimininkais. Mudu su Barliu buvom parvežti į miestą ir švelniai padėti prie vartų į mariną, kartu su didžiuliu 8L bambaliu vyno. Dabar kas vakarą bandysiu atpažinti, iš kurios bačkos man jo tiek daug Nikolas įpylė. Jei nepavyks atpažinti - teks plaukti atgal į Almeria ir viską perragauti.

Posted by gramas 09:51 Archived in Spain Comments (1)

Viduržemiai. Lokys Gauruočius Barlis

large_270_526AE212972CE0CAB20294DF622328CF.jpeg

Tai va, kaip ir buvau minėjęs - jachtos Billabong įgula pasipildė dar vienu nuolatiniu nariu. Šuo Barley, arba Barlis, kaip trumpa forma nuo Bob Marley. Šį ispanų vandens šuns (Perro De Agua Español) veislės atstovą pirkau internetu iš veisėjo Sevilijoj, kai su šeima dar kruizinom Balearų salose.

Laivo šuo planuose buvo jau senokai, nuo praėjusio rudens svarstėm įvairias veisles ir kriterijai buvo tokie:
1. Vidutinis dydis, kad nebūtų labai sunku kilnoti į/iš laivo, ar pripučiamą valtį iš laivo, supant smagiai bangai. Bet kad nebūtų smulkmena visiška, o tikras šuo.
2. Lengvai prisitaikantis prie gyvenimo laive, mėgstantis vandenį ir lengvai dresuojamas.
3. Nesišerti labai smarkiai.
4. Stabilios psichikos ir neagresyvus kitų gyvūnų ir tuo labiau žmonių atžvilgiu.
5. Su kilmės dokumentais, sveikas, tėvai abu su displazijos ir akių tyrimais, šuniukas su mikroschema, gyvūno pasu su būtinų vakcinų žymomis - kad galėtų keliauti lėktuvu.
6. Judrus, fiziškai stiprus, galintis būti kompanjonu labai ilgiems pasivaiščiojimams po Girulių apylinkes.

Žmonės jachtomis keliauja su pačių įvairiausių veislių šunimis. Vieni (šunys ir jų šeimininkai) prisitaiko prie jūros gyvenimo geriau, kiti blogiau. Maljorkoje, inkaruotėje ties Santa Ponsa teko sutikti olandų kruizerių porą, su kuria kartu jachtoje gyvena ir ispanų vandens šuo. Nieko apie šią veislę iki tol nežinojau... Sakė, prie gyvenimo laive adaptavosi puikiausiai, nors į laivą šuo pakliuvo jau būdamas 7 mėn. amžiaus. Olandai sakė, kad šuo nesunkiai išmoko savo gamtinius reikalus užspaudęs palaikyti apie 9 valandas, ko įgulai dažniausiai užtenka keliaujant po Viduržemius. Vos atsistoję ant inkaro, jie kraunasi šunį į valtelę ir irkluoja į krantą. Kartais tai daro irklalente, šuo su džiaugsmu stovi ant lentos prieš šeimininką - pats mačiau.

Kiek daugiau pasidomėjęs ispanų vandens šunimis (nepainioti su portugalų vandens šuo - tai visiškai kita veislė) - pradėjau ieškoti šeimos pritarimo šiai idėjai ir lygiagrečiai - veisėjų, turinčių šviežią šuniukų vadą. Veislynas Olandijoje ištardė mane kas toks esu ir kodėl man reikia būtent tokio šuns, sutiko toliau su manimi klausimą aptarinėti. Tačiau po ilgų diskusijų apie šunis, užsiprašė visiškai beprotišką kainą. Taip, sako, žinoma, kad Ispanijoje galite rasti pigiau, bet kad šie šuniukai kuo labiau į Šiaurę - tuo brangesni... Jokių derybų net nebuvo - laiko savo kainą, nors tu ką.

Ispanijos rinkoj dominuoja arba veisyklos-fabrikai, arba visokių netyčiukų pardavėjai, kad visai nebežinai ką nusipirksi ir ką gausi. Nėra lengva pardavėją, kalbantį angliškai surasti. Galiausiai pavyko rasti rimtą veisėją, turintį ir norintį parduoti tėvų - tarptautinių čempionų šuniukų vadą. Nepigiai, bet genealogija visada kainuoja. Daniel - toks veisėjo vardas - labai patiko idėja, kad jo šuniukas bus laivo šuo ir keliaus į Lietuvą. Detales netrukom suderinti ir depozitas buvo sumokėtas, rezervacija patvirtinta. Deja, mūsų numatytai skrydžio iš Barselonos datai šuniukas dar nebuvo 15 savaičių amžiaus, vos kelių dienų trūko ir negalėjo skristi su mumis kartu. Sutarėm su Daniel, kad dar mėnesiuką palaikys šunelį, iki rugpjūčio pradžios, kai grįšiu į Barseloną, ir atsiųs man jį iš Sevilijos specialiu kurjeriu, vežiojančiu gyvūnus po visą Ispaniją.

Pristatymas įvyko sklandžiai, šunelis atvyko sutartu laiku į mariną, kur stovėjo Billabong, po kelionės buvo sveikas ir gerai nusiteikęs, nors labai alkanas. Tada dar nežinojau, kad jis visada yra labai alkanas. Augantis organizmas...
Darbinė veislė, naudota žvejų valtis į uostą, ar laivo virvę į krantą tempti, todėl plaukia ir nardo jie kaip mažai kas kitas šunų pasaulyje. Piemenys avis ir ožkas ganydami juos naudojo, tai turi šie ispanai ir aviganio geną. Šilkinis kailis ilgo plauko, pagal veislės standartą nereikia šukuoti, o leisti veltis į dredus, bet nesišeria, neturi kvapo, laikomas antialerginiu šunimi. Lokys Gauruočius Barlis, reggae ritmu spardantis guminę kiaulę po visą laivą. Stebėtinai lengvai prisitaikė prie laivo supimo; kai ant bangos - ėda gulėdamas, kojom apkabinęs savo indą. Gal reiks ir man taip pabandyti, per sekantį štormą.

Internetuose buvau prisiskaitęs, kad kruizeiai geriausiu sprendimu šuns gamtiniams reikalams laive pripažįsta kilimėlį, arba dirbtinės žolės metriuką, kur šuo nuo mažens pratinamas kakoti ir siusioti. Padarė savo reikalus - pririštą virve kilimėlį švyst už borto, praskalauji, ir viskas paruošta sekančiam seansui. Saugumo aspektas - inkaruotėje tą kilimėlį galima palikti nuošaliau, laivapriekyje, o plaukiant sudėtingomis oro sąlygomis - šunelis ras savo smagiausią kilimėlį kokpite. Kolega buriuotojas, irgi lietuvis, savo laivu kruizinantis Karibus, savo rizenšnaucerį išmokino naudotis galine laivo platforma. Po reikalų paėmei jūros vandens šlangą, įjungei siurblį, nuplovei - ir tvarka, visi laimingi. Laivinės drobės borteliai apie platformą padaro ją šuniui visiškai saugią bet kokiomis plaukimo sąlygomis. Idealus sprendimas.

Pirmą dieną taip ir pravaikščiojau su tuo kilimėliu paskui šuns uodegą. Nieko jis nedaro ant kilimėlio, nors tu ką. Padedu kilimėlį, ateina, atsigula, žaidžia, vartosi kaip gerai žinomas koldūnas su šūdo užtaisu, o viską padaro vos tik iškeltas į krantą. Per mažas buvo Barlis, kad pats sugebėtų iš kajutės stačiais laiptais į kokpitą išlipti. Tai jeigu jis man kajutėj va tuoj pavarys, sysiukas po grindų skydais į triumus po gėlo vandens bakais pateks, kur niekaip neišvalysi, o lauke turim 30*C ir daugiau? Užuodžiat perspektyvą? Man būtinai reikia, kad jis drožtų ant kilimėlio, ir ko tik aš tada nedariau - ir jo šlapimu bandžiau tą kilimėlį žymėti, ir savo, tipo gal "permyžt" sugalvos...

Galiausiai jį užkniso mano fiksacija į kilimėlį kaip kokį fetišą, jis tyliai nutaikė momentą, kai mano kilimėlis buvo ant denio, o jo paties organizmas kajutėj - ramiausiai nuėjo į dušą ir pridrožė tiesiog ant grotelių grindyse. Labai gyriau Barlį už tokį protingą pasirinkimą, net aš taip nesugalvojau - taigi imi dušo galvutę ant šlango, nuplauni visą džiaugsmą į dušo triumą, iš kur specialus siurblys viską išpompuoja už borto. Tiesa, kol kas dušu plaunu aš, ne Barlis, bet tokį protingą šunį yra vilties bet ko išmokinti. Jis tik įdėmiai stebi, kaip aš tai darau, vis jį girdamas gražiausiais žodžiais. Kai pavarė kiečiau - irgi ant dušo grindų pagal paties pasirinkimą - taigi sumeti visą gėrį į laivo wc šalia - išpompuoji, ir basta. Šitaip, be jokių kilimėlių, ir išsisprendė problema savaime. Ką nors tokio sukūręs, dabar dažnai praneša džiugiai sulodamas, kad jau vėl jis pasirūpino, kad man būtų už ką jį pagirti.

Šuo laive - tiems, kas supranta - tai visiškai nauja rūpesčių visata ir buriavimo dimensija, ypač tam, kas mėgsta daugiau paburiuoti vienas. Nuo žmonių pailsėsi, bet vienišas niekada tu nebūsi.

Posted by gramas 01:09 Archived in Spain Tagged animals boats billabong buriavimas jachta jūra Comments (4)

Viduržemiai. Sugrįžimas

Karšta Barselonoj dieną iki 32-jų naktį 25 temstant tiesiai nuo lėktuvo traukinio atvykstu į laivą vandens geriamo nėr dujų nėr laivas nelabai svetingai pasitinka džiugu kad sulaukė be kitokių siurprizų nes audrų su rimtais škvalais čia bent pora ritosi kol Lietuvoj buvau vakarienei duonos iš naftos kriaukšlis vandeniu užgertas ir į šiaudus vartytis iki švintant per karšta miegoti mėnesį vėsioj Lietuvoj lietum išlydėjusioj bet nieko per pora naktų aklimatizacija įvyks nu gerai gal per tris bus gerai apsipratus tokia šiluma dar kaulų nelaužo bet netrukdytų jei El Masnou bažnyčia varpais vos ne 0500 kas pusvalandį neplaktų koks čia miegas nei buvo nei nebuvo ir uodai čia pikti maži ir greiti gerai kad įkandimas tik kokias penkias minutes jaučiasi ir pamiršti bet vyrams juk niekada neskauda jiems tik niežti tai viskas OK keliuosi jungtis šlango prie kranto čiaupo švintant laivą mazgoti kai švarus net nuotaika geresnė būna spoksau į raudonas Afrikos dulkes srove bėgančias o galva dūzgia kaip viską suspėti iki įgulai Valentinui su pačia atskrendant bent Sants stotyje juos pasitikt reikia nes iš aerouosto tik vieni bėgiai iki ten paklyst neįmanoma ir maisto reikia nubėgt parnešti nes svečiai juk paskambink man Valentinai kai nusileisit telefonu iki aerouosto stoties pravesiu aha ten nesudėtingai viskas ką gali nevažiuot aš jau atvaziavau Sants susimatysim kartu į laivą grįšim o kol kas papietauju Libano virtuvės restorane Tagine Liban superinis patiekalas gerai paėjo šalia alaus bokaliuko arba aš karšto maisto pasiilgęs nes visą pirmą pusdienį šuniui laive rojų kūriau rytoj turi kurjeris iš Sevilijos atvežti rūpi man ta jo kelionė per naktį veisėjas sakė nieko ėst nedavė kad keliauti lengviau jam būtų galas žino kaip ten bus gali lengva nebūti kai tau keturi mėnesiai ir gyvenime nesi iš namų kojų išnešęs nei mašina važiavęs nereikia įsipergyventi dėl to ko negali pakeisti jei ką šiandien miestelyje susipažinau su veterinaru kuklus toks sako English a little bit nors kalba švariausiai tikra retenybė šituos kraštuos tai pasišnekučiavom ilgiau ir atsisveikinant sakė būtinai ateit jei kokios problemos ir patarė prirodė nupasakojo kur geriausią PetŠopą mieste rasti kur visko tikrai turi ko man reikia ir konteinerio kelionei lėktuvais po dviejų mėnesių dirželių žaislų pavadėlių guolio ir ypač maisto tokio pat kuriuo iki šiol buvo mano gyvulys kilmingas kalės vaikas maitintas Perro de Agua Espanõl darbinė veislė jie kantrūs viskas bus gerai susimatysim rytoj reikia tikėti o gaurai jiems patys į dredus sukasi veliasi šukuot negalima pagal standartą gerai atrodo tai šuns vardas ir bus BobMarley va čia jo tėtuko foto superiniai šunys tiems kas supranta ir prie gyvenimo laive lengviau prisitaiko nardyt mėgsta valtis tampyt ne veltui žvejai juos nuo seno kartu į jūrą plukdydavo

0897965DEBDC753006399E5D18711FEF.jpeg

0898691505CEC4CD735BE0133EEDB9DA.jpeg

Rambloj kaip visada balaganas bet man reikia iki Port Vel nupėdinti labai reikia nes man negalima Barselonoj būnant Port Vel neaplankyti minioje vis akys užkliūna už šariato šeimų matau kaip jiems nemalonu kad į juos visi spokso ypač vaikams ir aišku jie žino ką visi aplinkiniai galvoja vis nusuku akis šalin gerai šiandien jokių ka-boom sutarkim būk žmogus nes šiandien antradienis pakentėk gerai ir dar pats save sugėdinu raminkis kvaily tu perdedi juk tik paprasti žmonės juk matosi su šeima išėjo pasivaikščioti miestą pamatyti bet kad žmogus žinotum kur sekantis tylus ožkapisis pas nekaltas mergas kuo garsiau susiruoš galėtum ir pats ten nebūti ir kitiems pasakyti bet kad jau laikas man į metro ir kojos pačios paspaudžia greiciau pro Ramblos turgų praeiti nes jei visoj promenadoj pilna tai čia visai tiršta jau kad achbar neduokdie tai tikrai būtent čia tas jų derlius ir taikinys turistai kol gali gyvenimu džiaugias kaip dzikai Barselonos to nuostabaus miesto-gyvulio kūną opuotą apspitę čepsi aš irgi dziaugiuosi su svečiais susitikęs kartu pakeliausim pavakarojam laive ir vėl pakristi abejotinam miegui nes nuo trečios nakties paprastai tegaliu sakyti kad jau pripratau ar nuovargis ima savo Pietūs nieko nepadarysi ir kaip šianakt gera būtų susapnuot Lofotenų salas nes niekada ten nebuvau bet būtinai nuplauksiu kaip Kernagio santechnikas keistuolis kuris į Jamaiką nori

Posted by gramas 16:29 Archived in Spain Tagged animals trains buriavimas kelionė jachta lunatikai jūra Comments (2)

Viduržemiai. Kraujas liejasi laisvai.

Iš Maljorkos išplaukėm vidurdienį, kad iki kito vidurdienio pasiekti Barselonos pakrantes. Pūtė visai smagus brizas nuo jūros į salą, bet vistiek užtrukom, kol aštriais kursais išvendavom iš Polenca įlankos į atvirus vandenis. O jau ten - kursas į Šiaurę, autopilotui komanda vežti mus į Port de Masnou šalia Barsos - o mes visi - kas laivo darbais, kas knyga, kas muzika į ausines užsiėmę, atsidavėm jūrai.

Dar prieš kelias dienas, Polenca miestelio žvejybos žaislų parduotuvėj užspaudęs į kampą tardžiau savininką - ką pas tave pirkti, kad tikrai pagaučiau tuną trolingu iš jachtos, plaukiančios maždaug 5-8 mazgų greičiu? Nuvedė ir parodė, kur man reikalingi vobleriai sukabinti, bet nieko nesakė, ką iš tokios gausybės man rinktis. Apsisuko ir nuėjo atgal į kasą. Likau vienas medituoti. Įvairovė didžiulė - nuo visai rastamaniškų spalvų derinių, iki isteriškų vienspalvių neonų ir visiškai juodų. Išsirinkau kuo panašesnį į gyvą sardinę, tik su tokia rausva dėme po žiaunom. Kepėm valgėm čia sardines ir jokių dėmių raudonų pas jas nebuvo, bet šis vobleris vistiek panašiausias į tikrą žuvį man pasirodė.

Pardavėjas/savininkas pritariamai maktelėjo galva, kai atsinešiau pirkinį į kasą. Ir mes abu buvom teisūs.

Vos išpuolėm į atvirus vandenis, paleidau voblerį maždaug 50m nuo laivo. Laivo greitis apie 6 mazgus, vėjas dešinio bakštago, bet nestabilus, vis sukinėjas ir aišku, kad tuoj bandys keisti kryptį. Netrukus visai nusilpnėja, apsisuka pūsti visai į uodegą, tai vyniojam genują, liekam vien su grotu ir pradedu kontempliuoti spinakerio kėlimą.

Klausimas nėra toks lengvas. Pernai visą sezoną nesiryžau šios greito bėgimo burės, nes:
1. Pats per mažai pažinojau savo laivą.
2. Laivas tik pradėjo pažinti mane, o spinaker-gikas vos ne 6m ilgio ir gali užvožti.
3. Įgulos, su kuriom plaukiau, arba buvo per mažai patyrę, arba nebuvo tinkamų spinakeriui sąlygų.
3. O kai įgulos buvo patyrę ir sąlygos leido - aš pats kažkaip užstabdžiau, nes ir taip su vyno taure rankoj visai smagu buvo.

O tą dieną sąlygos pačios prašėsi spinakerio, o mano įgula siestos miegojo. Tai ir sukirbėjo vienoj vietoj tokia grėblio ieškanti mintis - o ką, jeigu vienas pats didelio laivo spinakerį sutvarkyčiau? Tai ėmiau ir sutvarkiau. Smagiai dirbdamas jis atrodė štai šitaip:

large_90_5A079919E1D1A96C914398BA6EBB653E.jpeg

large_5BF6DE41E128AC04C63838D7F19BD185.jpeg

Atrodė jis gerai. Kaip sakiau, tai yra bėgimo nuo vėjo (pavėjinė) burė, tai ant jos matosi Walt Disney personažas Runner. Bėgikas, mūsiškai. Aišku, kad Lietuvoj, kur niekas Walt'o turbūt nebeprisimena, vadins mano burę gaidžiu, bet aš ir mano laivas esmi savim tiek užtikrinti, kad vadinkit kaip norit. Tai va, plaukiant su spinakeriu, tai ir nutiko.

Mes pagavom Tuną.

- Turim žuvį !
- Ką daryt?
- Reikia mažint greitį! - nu taip, pabandyk staigiai pamažink, kai grotas ir spinakeris dirba ir judam 5 mazgais.

Bandau sukti ritę, bet tai neįmanoma, svoris per didelis.

- Kur mano pirštinės?, - Nes kai su virvėm daug darbo nėra, jos visada kažkur padėtos...
- O ten žuvis? - kad aš žinočiau, nes visai neseniai praplaukėm pusiau priskendusią striukę, iš toli kraupiai panaši buvo į skenduolio kūną.

Maunuosi pirštines, mintyse braižydamas veiksmo planą. Greičio nemažinsim, valą trauksiu rankomis, o tuo pat metu Lolita jį vynios ant ritės. Jonas gavo komandas iš pradžių filmuoti vyksmą telefonu. Kol traukiau valą, nufilmavo mano užpakalį, o kai pakėliau tuną ir liepiau paduoti kuoką, skirtą žuvims pritvoti - filmavo bet ką, paskui vien mane, kraugeriškai vanojantį kuoka tunui per galvą. Žiaurūs vazdai, turėčiau klausti, ar 18 turit.

Visą kelionę mums niekas nekibo, o šis didžiulis tunas visą likusią mūsų žvejybą ir uždarė. Toks didelis, kad tryse per savaitę negalėsim suvalgyt, o dar ir į Lietuvą file parvešim BBQ su kaimynais.

Jis atrodė taip:

large_5A09DEC0A1405595008430CA2AFCC0CC.jpeg

Tunas buvo didelis. Toks didelis, kad gyvenime didesnės žuvies nesu nepagavęs. Iš to netikėtumo ir vyksmo adrenalino net pamiršau, kur elektronines svarstykles buvau užkišęs. Skubėjau žuvį be kančių nudobti, išskrosti, kad kraujas nutekėtų ir vėliau mėsa teisinga liktų. Tunas yra pelaginė ir stipri žuvis, kovojant jai į kraują skiriasi medžiagos (pieno rūgštis, visai kaip žmogui) kurios mėsą gali palikti neskanią - svarbu kuo greičiau baigti stresą bei kančias ir paleisti nukraujuoti.
Skerdykla ant galinės laivo platformos. Kraujas liejasi laisvai, o net Lolita, šiaip visai pacifistinė natūra, garsiai tada rėkė žodžius, kurių dabar nesiryžtu kartoti. Paklauskit ją patys, kai sutiksit...

Lolita vėliau sakė, kad prieš pritvodamas dar spėjau žuvies atsiprašyti ir paaiškinti, kaip labai mums jos reikėjo.

Vėliau prisigūglinau, kad tai buvo Albacore tunas, labai geidžiamas sportinių žvejų laimikis. Nelabai žinau, kodėl sportininkai jo taip nori, bet kažkokios kovos ir dramos jį traukdamas aš tikrai nepatyriau. Svoris ant valo jautėsi, bet kovos nebuvo.
Manau, jis buvo maždaug 15-17kg svorio, apie 1 m ilgio apvalaina torpeda, nes file (kartu su šonine), be kaulų - gavosi 10 kg.
Jo vardas buvo Sashimi. Vėliau sashimi su citrina bei svogūnu, ir file sūdėm gausiai apibėrę Viduržemio žolėm, ir ant keptuvės kepėm, ir steikus griliavom. Geras tunas visaip paruoštas yra delikatesas, o man labiausiai patiko ant griliaus kepti sultingi mėsingi "collar bone" raumenys, pelekai ir šoninė su papilve. O gal pusrytiniai sumuštiniai su sūdyta nugarine. Tunas visaip nepaprastai skanu. Vėliau El Prat aerouoste kontrolė labai į tuos file veršis paźiūrėti.

Po to buvo naktis plaukiant varikliu, nes prieš sutemas vėjas išsijungė visai, tai susitvarkėm bures ir plaukėm kaip ežere.

Ryte, kad gyvenimas avietėm nekvepėtų, iš variklio skyriaus ėmė virsti dūmai. Lolita iškart pasakė, kad nu, čia gi vėl elektros problema, nes ji jaučianti svylančios izoliacijos smarvę. Mat, pernai nuo nesuveikusio 30A saulės krovos saugiklio degė laidai, tai baimė ir suoprotis likę.

Mano inžinierinis analitinis mąstymas ištikrino visus saulės baterijų krovos reguliatoriaus saugiklius, ir tik po to atidarė variklio skyrių ir pamatė tikrą peklą ten. Dūmai ir žiežirbos virsta vidun, skubiai kažką žvygtelėjęs, išjungiu variklį. Gerai, kad neužsidegėm, nes realiai buvo kaip. Smoke On The Water, vienžo... Big way, no fun... Apdegė variklio bloko dažų lopas apie vieną iš dviejų išmetimo dujų flanšų, bet visa kita liko sveika, atrodo.

Likom be variklio, bet mes esam burinis laivas, todėl ne bėda. Pakėlėm bures ir likusias 1,5 jūrmylės vyriškai buriuojam 1 mazgo greičiu link Port Masnou marinos. Pakeliui 9 kanalu VHF siekiuosi su uostu, bet niekas ten nenori kalbėti. Locijoje susirandu telefono numerį ir viską sutariam, marineris su valtimi pasitinka mus prie uosto vartų ir partempia iki mums skirtos krantinės.

Port Masnou komanda fantastiški žmonės. Tiksliai vykdo labai smagų tarifą, sutartą prieš pora mėnesių, kategoriškai neima pinigų už avarinį įtempimą į uostą, ilgai aiškina kaip reikia švęsti Jonines (Saint Juan) jų mieste su vynu ir fejerverkais pliaže, kaip po to švęsti Sant Perre (tai Šventas Petras) - jų vietinį šventąjį ir miestelio globėją - ir kur rasti geriausią mieste Perkins dyzelių meistrą. Paskui patys paskambina ir užsako tą meistrą. Net nežinau, kaip tam meistrui Salvador reiks susitvarkyti su tiek švenčių ir dar mano jachtos varikliu iš paskos. Tiempo es muy problema, sako man Savador, nes jam dabar pats karštymetis darbų prasme - Lunes, sako - pirmadienis. Nu tai vis ne manjana, o deja, gerokai vėliau... Apžiūrėjo, sako galintis sutvarkyti.

Barsa, Barselona.
Man tai ne miestas, o gyvūnas. Jei sugebi prie jo nuotaikos prisitaiktyti, užuosti, išgirsti, pajusti, neišsigąsti ir susigyventi - Barsa tau bus nuostabi. Jei ne - susirask geresnį miestą.

O mums Barsa tinka. Bet iš grūdimosi miniose sugrįžti į laivą mums yra tikra palaima.
Vaikštinėjom miesto gatvėmis, rodėm Jonui Gaudi, Ramblą, žolės muziejaus nerodėm, senamiesčio aikštes lankėm, laukėm eilėse prie kavinių, nes miestas prikimštas turistais tiek, kad traška per siūles. O man vis galvoje kirbėjo tas variklio rūpestis ir šįkart mūsų mylimam mieste manęs nedžiugino niekas.

Pirmadienį, apie 11val. atvyksta meistras Salvador ir jo pameistrys Samuel. Salvadoras rankoje nešasi žibintą ir vos keletą raktelių. Samuel šiaip atėjo be nieko ir šypsosi kaip jaunas mėnulis. Hola.

Tiene gasquettes? , klausiu Salvadoro, atseit ar turi tarpines. Si, si...- ramina jis mane.
Vienas neria į variklio skyrių iš priekio, ten kur anga laiptais uždengiama, kitas gulasi ant galinės kajutės grindų ir dirba per šoninį variklio skyriaus liuką.

Stebiu ką ir kaip jie daro, mokausi, nes tokį dalyką yra tekę tik ant automobilio variklio daryti, ir tai gal praeitam gyvenime, prieš kokius tris šimtus metų.
Jokių stebuklų čia nėra, bet aiškėja man, kad vienas pats šito darbo nelabai įveikčiau, o jūros sąlygomis, supant bangai - ir tuo labiau. Jei vėl tokia neprognozuojama bėda nutiktų jūroj, gal geriau vienam nevargti, o burėmis grįžti prie kranto ir ieškotis pagalbininko. Ten daug operacijų, kur dviejų rankų neužtenka - palaikyti, įkišti, atitraukti, atsukti/užsukti ir t.t. Elgiantis neatsargiai, labai lengva kuro aukšto slėgio siurblį ir visą jo vamzdelių raizgalynę susigadinti. Reikės bent reikalingų tarpinių rinkinį iš tiekėjo atsisiųsti, kad laive atsarginės nuolat būtų... Manau, kad kolektorių sugebėčiau kaip nors virvėm parišti, kad ant siurblio nekristų - ir vienas gal susitvarkyčiau, bet gal ir ne.

Salvadoras - tikras gudruolis. Jis pavakare nejučiom nusprūdo nuo mano laivo, palikęs pameistrį viską, ką pasiekia valyti ir šiaip tempti laiką. Sakau pameistriui Samuel kad jau baigėt, tai gal kuriam variklį ? Sako ne, meistras dabar kitur užsiėmęs ir mano variklio bandymai bus tik rytoj. Manjana, nors tu ką.

Du žmonės dirbo, gavosi dvi dienos dirbtinai į dvi ištempus, kaip dinamą pasukus. Bandymų metu viskas buvo oki-doki, nes taip ir turėjo būti. Čia juk tik trijų (dvi kolektoriaus ir viena prie išmetimo) tarpinių pakeitimas, o ne kosminės technologijos, galų gale.

Bet nebuvo sunku su pinigais man skirtis, nes rytoj išskrendam į Lietuvą mėnesiui - žinodami, kad mūsų laivas vėl sveikas ir pasirengęs kitam kelionės etapui. Mes žinom, kad netrukus vėl plauksim.

Man tas žinojimas vertas belenkiek pinigų.

Posted by gramas 12:03 Archived in Spain Tagged sailing buriavimas žvejyba Comments (2)

Viduržemiai. TAKAMAKA ir šaukštas deguto

large_180_897CC7DAE13749AF1CE9A2D5959B0475.jpeg
Jis - iš pažiūros drąsus, savo elgesiu rodantis dominavimą kompanijoj, nors žvilgsnis toks tyrinėjantis, sakyčiau ne tiek savim ir aplinka pasitikintis. Gerokai pliktelėjęs, aukštas, stiprus, stambaus kaulo ir gysloto, sauso raumens. Didelės išraiškingos akys.

Ji - kaip moteriai ir priklauso, šiek tiek labiau už jį plaukuota, ramesnė, nors irgi smalsi, nuolat bando būti visur, nes jai viskas įdomu. Bendrauja lengvai, bet vos kas nepatiks - gali netikėtai vidury pokalbio apsisukti ir nueiti, pašnekovui liekant visiškam pasimetime. Nepriklausoma, laisva.

Jie - tai sfinksų veislės katės, Zefyras ir Zosė. Kaip katėms ir dera, jie buriuoja katamaranu TAKAMAKA. Aktyviai buriuojančioms, ir ne tik - katėms būdinga tai, kad jos leidžiasi būti aptarnaujamos žmonių. Katamarane yra du už nuolatinį sfinksų komfortą atsakingi žmonės - Saulius ir Deimantė. Trečias serviso komandos narys, Karolis, prisijungia į pagalbą tada, kai pirmieji du nesusitvarko su nuolat didėjančiais kačių poreikiais.

Saulius atsakingas už visą techninę laivo dalį, navigaciją, tarptautinius ryšius ir pinigų uždirbimą, kitaip sakant - už gerovės laive užtikrinimą. Vakarais turi glostyti Zosę, nes dieną ji kur tai užlindus miega. Dar gali gauti privilegiją pakeisti kačių kraiką ir papildyti specialaus maisto indelį.

Deimantė atsakinga už namų židinio šilumą, bet gali būti griežta ir trapi kaip titnagas, kai kalba eina apie protingą Sauliaus uždirbtųjų leidimą. Ji geriausiai žino ko ir kada gali užsimanyti katinai, ko artimiausiu metu gali pritrūkti laivo šaldytuve ar šaldiklyje ir moka kepti skanų šokoladinį keksą. Kaip jūs teisingai ir atspėjote, vakarais ji glosto ir supa Zefyrą. Dar ji laisvalaikiu (kai neglosto ir nesupa), savo pačios iniciatyva įrenginėja apsauginį tinklą apie visą didžiulį laivą, kad, atseit, katės neiškristų. Bet aš pats mačiau, kaip po laivą jos laksto, duodasi, kokius šuolius žaisdamos kala neįtikėtinus - kad man atrodo, tas tinklas buvęs nebuvęs. Kaip salės tinklinio veteranas, galiu pasakyti, kad tas kačių veiksmas vyksta gerokai virš tinklo. Reikia katinus mokinti plaukti ir susirasti vieną iš dviejų galinių platformų, kur patogu vėl ant denio užlipti. Nardys ir laipios kaip ruoniukai. Arba tinklą kelti į kokių 2m lygį. Katės ir taip plaukti neprastai moka, jei ką...

large_897ED9B605F29C158AD3D7F9D20AF47B.jpeg

Karolis - kaip mažiau kačių įdarbintas įgulos narys, turi šiek tiek laiko žvejybai. Jis pagauna tunus velkiaudamas, kas mane nepaprastai sveikai siutina, nes man šiemet dar vis nekimba niekas. Visai nekimba niekas man visai... Toks žvejiškai draugiškas siutinimas. Karolis man paaiškino ir parodė, kokias sistemas velkiavimui reikia rišti, kad tunas, tokią sutikęs, nebeturėtų šansų jos išvengti. Karolis padeda Sauliui, žino ką daro ant laivo, nes buriavimas jam įdomu. Jis groja guitalele, tokia ukulele dydžio šešiastyge gitara, bet kad mes tą vakarą dainuot nelabai mokėjom - čia tikrai ne jo problema. Net neabejoju, kad vieną dieną Karolis su savo moterim išplauks į jūras savo laivu.

Susipažinom Santa Ponca inkaruotėje, Mallorca. Vos tik grįžom su Lolita tuziku į laivą po karštos dienos Palmoje - matau, du vyrukai valtele artėja prie Billabong, akivaizdžiai norėdami bendrauti. O, ne, galvoju, negi olandai, vėl man aiškinti jiems, kad English please, estamos Lituanos, no hablamos Holandese, perdon y porfavour...

Laba diena, - vyriokai priplaukę šaukia linksmai, o aš vos džiovinta slyva kokpite nepaspringstu.
- Matom Vytis po kairiu zalingu, sakom, pakalbinsim! Jo, ir dar jūsų Menkę skaitom!

Va, taip ir susibendraut netrukom. Begriliuojant bevyniuojant ant TAKAMAKA tą pat vakarą, mes su Lolita bendravom su jais ir širdy džiaugėmės, kad va taip netikėtai susipažinom su jaunais simpatiškais žmonėm, kuriems smegenys taip teisingai galvoj įstatytos, kad jau sugebėjo ne tik pinigą užkalti, bet ir susivokė, kaip teisingai jį leisti savęs kūrimui ir tobulėjimui keliaujant. Keliauti, tyrinėti, pažinti, įspūdžius kolekcionuoti - o ne dar didesniam butui/namui, dar kitam butui nuomai, kad babkių būtų, aha dar vasarnamiui, įspūdingam automobiliui, ar dar didesnei sąskaitai banke vien dėl jos pačios, nes kad šiaip būtų.

Saulius ir Deimantė - vieni iš kelių man pažįstamų buriuotojų-kruizerių, kurie yra taip vadinami fultaimeriai; ir apsiverskit kalbininkai grabuose kaip panelėm patogiau.

Jie įsuko verslus, dirbo kaip velniai kiek tai metų, vėliau sėkmingai iš verslo išėjo, išsipardavė nuosavybę krante, pasidėjo pagalvę laimingai senatvei - ir už likusį kelionei biudžetą įsigijo labai prabangų namą ant vandens, praktiškai naują supa-dupa fantastiškos komplektacijos katą Lagoon 44 Owner's version - savo gyvenimo nuotykiui abiem kartu (katės!!! Nepamiršti kačių!!!) ir su atvykstančiais draugais. Šiuo metu jie Viduržemio jūroj, kaifuoja nuo to, ką daro, bet kur bus vėliau, ar po kelių metų - nesuka sau dėl to galvos, nes niekur skubėti nereikia. Kur panorės - ten ir nuplauks, nes gyvenimas pavyko.
Sauliau, sakau, - daugybė žmonių tik pasvajot galėtų, tai kaip tau pavyko?
Na, kaip,- sako,- Aš gi turėjau kompiuterį...

Aityšnykai...

Vis susitinkam su KATAMAKA inkaruotėse, ir dar susitiksim, nes pakrante apie salą judam kiekvienas savo greičiu ir esam priklausomi nuo prognozių.

Jau turiu keturis lietuvių laivus Viduržemio jūroj, su kuriais noriu dar ir dar susiplaukti ir pabendrauti. Jachta SAMSARA (Augimantas ir Gražina), jachta ALKA (Julius), jachta TAKAMAKA (Saulius ir Deimantė), jachta NIDUS (Artūras ir Ingrida). Pridėkit mūsų BILLABONG - ir gaunasi 5 laivai - vos ne Viduržemio lietuvių klubas! Net neabejoju, yra tų lietuviškų laivų ir daugiau, jeigu pavyks - dar susitiksim.

Kad šitas įrašas jums neatrodytų vien liepų medus statinėj - šekit šaukštą deguto. Visi aukščiau minėti laivai plaukia su kitų valstybių vėliavomis, bet ne su Lietuvos Trispalve.

Glušpetriams Galvės artojams iš LBS - keiskit savo pramoginių laivų tech.apžiūros ir registravimo tvarką, nes be jūsų "ekskursanto" vežimo neapmokamoms atostogoms užsienyje pirkto laivo Lietuvos pilietis užregistruoti po Lietuvos vėliava negali. Slovakija, Čekija, Šveicarija ir dar N+100 šalių gali, nes jų biurokratams užtenka laivo pirkimo sutarties, išrašo apie laivo išbraukimą iš pardavėjo šalies registro ir savininko dokumentų.

O va Lietuva, kaip ženkliai labiau (tikrai?) jūrinė valstybė už Slovakiją - negali, nes savininkas, Lietuvos pilietis, nusipirkęs jachtą tarkim, Fidži saloje, privalo apmokėti LBS inspektoriaus kelionę į ten ir atgal, jį maitinti, girdyti ir nakvydinti - kad tas neišgalintis pats atostogauti - susimylėtų patikrinti laivo korpuso numerį. Nes visa kita - laivo komplektacija, stovis ir saugumo įrangos specifikacija - sureguliuojama per laivo draudimą ir škiperio atsakomybę, jei kas neduokdie atsitiks... Dokumentai, CE, PVM - sukontroliuojami ir Lietuvoje, Saugios Laivybos Administracijoj, kur, beje, ir vykdoma pati registracija. Kam tas LBS ekskursantas reikalingas išvis - kas žinot tą slaptą esmę būtovės slėpinių - gal, sakau, mestelkit kokį komentarą nuo ko šitaip budriai Lietuvos laivyną saugot? Na taip, aišku - mokestis už apžiūrą, už dokumentą, laminavimą - tai čia jūsų aukštesnieji siekiai? Gėda... Bent jau turėtų būti.

Grįžtam į temą... Eureka! Mazafaka!!! Taip, tai tikrai tas laivas! - Palaimingai pats sau sužnabžda galų gale LBS inspektorius, atsitiesdamas iš variklio skyriaus triumo ir, austre skandinta rome žagtelėjęs, pareiškia, kad maždaug po trijų dienų saloj jau norės namo. Nors savininkas ir taip žinojo, kad tai tas laivas. O Saugios laivybos Administracijai reikalingi vien tvarkingi dokumentai, kurie ir taip yra.
Afigienas elbėeso atradimas - korpuso numeris - tikrai vertas atostogų Fidži!

O kaip dėl to, kad pirkimo-pardavimo sutartyje yra tie visi korpuso, variklio numeriai ir specifikacijos, visi laivo duomenys, matmenys, tipas ir vardas? Tūkstantis visų laivo užkaborių fotografijų, jei taip norisi prie dokumentų? Ir kad už pateikiamų dokumentų teisingumą škiperis atsakingas savo kailiu? Teisine ir materialine prasme. Kodėl olandams to užtenka, gal jie kiek kvailesnė už jūsų LBS'ą jūrinė valstybė?

Yra lietuvių laivų, kurie išplaukė į Pasaulį su Trispalve - tai ką, savo nelaimei, po ekskursantą "inspektorių" kasmet į Kanarus, Karibus, ar dar toliau atsivežat? Nes kametinė LBS tech.apžiūra juk privaloma pagal "įstatymą", ar ne? Tik labai neaišku, kokią atsakomybę tas LBS prisiima, mokamą apžiūrą atlikęs, nes draudimo kompanijoms ir niekam daugiau šioje planetoje jūsų popieros iki šiol visai nereikia... Tie, su Trispalve užjūriuose - kitaip, labiau lietuviškai apžiūras tvarkot, ar išvis dėjot? Draugo paslauga draugui, čia dovanėlė, neženklus kyšiukas, nes taip pigiau?

Ekskursantams - pasirašėt per apžiūrą, kad mano raketos ir liemenės geros, o jei kokia neiššaus, neišsipūs - ir liksiu jūroje priskendęs - tai ką jūs tada darysit? Turbūt draudimui sumokėsit. Nes jeigu Pantaneus drausdamasis jūsų pasirašytą popierą kas priduotų, kad raketos buvo geros - jų juristai jus privers kliento gyvybės meleonus mokėti. Manau, kad dabar sukursit superinę tvarką, kad specialusis inspektorius specialiuoju štempeliu žymėtų kiekvieną raketą, už kurią pasirašo? Gal baigsis dalykų nešiojimas iš laivo į laivą, kad "apžiūrą" praeit?

Artojų sąjunga, o ne LBS esat ir mes, svetur buriuojantys lietuviai, jumis ir jūsų sau susikurta tvarka nesididžiuojam ir nesutinkam, nos plaukti per Pasaulį su mūsų Trispalve ir mums būtų garbė.
Taigi, kol jūs springsit tom austrėm - mes plauksim su Vyčiu.

Tai tiek to deguto, bet saulė vis šviečia, vanduo šiltas, o vėjas mus neša.
Tai ir jums geros dienos...

p.s. Už aukščiau minėtą vėliavą su Vyčiu - padėkos žodžiai vėl skrieja Deividui su Jūrate, nes būtent jie į Sardiniją atvežė vėliavą kaip dovaną laivui.

p.p.s. Visų aukščiau minėtų lietuviškų laivų progresą ant gaublio galima sekti per marinetraffic.com ar vesselfinder.com . O va, NIDUS dar verta pasitempti ir painvestuoti į AIS transponderį, kad lengviau su tautiečiais susiplaukti.

Posted by gramas 11:32 Archived in Spain Comments (10)

(Entries 1 - 15 of 22) Page [1] 2 » Next