A Travellerspoint blog

Sweden

Apie tai, kaip plaukėm namo. Archipelago naujienos -7

large_Snapshot_-_13.jpg
Paskutinis vakaras Visbyje.
Ne, ne paskutinis, nes tokio žodžio dar savo parašiutiniam gyvenime vengti buvom išmokę. Jei pats pasakai kažką darąs paskutinį kartą - matyt, taip ir bus, padėsi šaukštą. Toks prietaras, bet gal ir nelabai. Tačiau gražus šis vakaras Visbyje.

Su šalia stovinčio GoSail.Marinis kapitonu aptarinėjam orus - mat, jie irgi mąsto rytoj plaukti namo. Nuomonės išsiskiria, nors abu tikrinom maždaug tokio pat šviežumo GRIB'us. Taip jau yra su tuo orų prognozavimu - visų pirma susirenki informaciją iš tau prieinamų šaltinių, įskaitant kompiuterį, pliurpalus nuo krantinės, dangaus skliautą virš galvos ir tą kregždę danguje. O po to sėdi ir žaidi su ta savo informacija ir, priklausomai nuo tavo meteo žinių ir patirties bagažo, bandai save įtikinti - tiki tu tuo, ką kompiuterio ekrane tau skaitmeninė prognozė duoda, ar netiki. Ir beveik niekad netikėkit tuo, ką jums kompiuteris orų prasme žada ateičiai, tolimesnei nei 48 val. nuo to taško laike, kuriame esate. Taip ir sakoma, kad meteorologija - tai menas ir mokslas. Ir gali iki nukritimo ginčytis, kas labiau.

Marinis irgi plauks rytoj, bet kuo vėliau link vakaro, nes taip ketina išvengti virš Baltijos praeinančios audros su visas atributais - škvalai, durna banga, žaibai. Abu matėm, kad tas audros fronto centras eis maždaug nuo Danijos salų virš Švedijos, gerokai žemiau Gotlando, bet abiems mums nesinori net į jo karuselės kraštą pakliūti. Vėjas turėtų būti į dešinį bortą, beveik pakeliui, bet kad labai jau daug. Tačiau pražiopsoti šį sąlyginai įmanomų orų langą irgi neišeina, nes vėliau ciklonai ritinėsis virš jūros be krypties, kaip šratai ant pūlo stalo, ir ilgam patupdytų Gotlando uosteliuose, kol sekantį tinkamą plaukimui langą ištaikysi. Todėl noriu plaukti rytoj, kol ta pekla virš galvos nepakibo. Bet iš vakaro jokių sprendimų nesiimu, palauksim ryto, parsisiųsim naujausias GRIB prognozes, ir tada bus matyt... Tai Hoburg'as, ar Fårösund'as ? Šiąnakt dar nežinau.

Vakare prie SCORPIO ateina jachtukės KRYNKA įgula. Ką tik atplaukė, viso keturiese. Pats mažiausias laivas uoste. Du jau druskos anksčiau ragavę, ir du visiški buriavimo naujokai, pirmas kartas jūroj. Taip, teko kažkiek nuvemti pakeliui, bet visumoj - plaukimas naujokams patiko. Galima plaukt ir su visai mažu laiveliu, jei žinai, ką darai. Reisą jie suburiavo ramiai ir pagal planą, įdomesnis jiem gavosi tik įplaukimas į Visbio uostą. Vos įlindus į uostelį, "užsimetė" pakabinamo variklio žvakė, variklis užgeso, o burės jau suvyniotos... Ką daryt? Ir ką jūs manot - KRYNKAI užteko inercijos, kad pataikyti į vienintelę šiaip perpildytam Visbio uoste kažkaip atsiradusią laisvą vietą... Kartais ima ir pasiseka.
Jonas su visa KRYNKOS įgula išeina tikrinti naktinį Visbio gyvenimą; tuo metu dar nežinojau, kad grįš tik paryčiui.

Trys Lietuvos laivai Visbio jachtų uoste - ne, plaukimo datų nederinom, ne, čia ne Žalčių regata. Reiškia, ne vien į Nidą lietuviai buriuoja. Nei latvių, nei estų, nei lenkų, nei danų jachtų tiek čia nėra, nors sezonas pats tas.

Ryte nusprendžiu išplaukti dabar. Pusryčių Jonui nereikia - parpia didvyrio miegu. Vėjo sočiai nuo pat ryto - kilsim iki Fårösund, iš ten leisimės žemyn prisidengdami Gotland'u, jei vėjo darysis per daug; arba kirsim Baltiją link Liepojos, jei matysim, kad sąlygos leidžia. Marinis lauks vakaro, tada plauks, tikriausiai pro Hoburg ragą, tiesiai į Klaipėdą. Atsisveikinam ir judam. Dabar Liepos 16d., antradienis, 11.00 val. Vėjas W apie 10 mazgų, banga iš ten pat apie 6 balus ir mes plauksim namo, non-stop pro Fårösund.

Išplaukęs pro Fårösund sąsiaurį prie rytinio Gotlando kranto, nuo vikingų internetų nusiurbiu šviežiausius vakaro GRIB'us ir nusprendžiam plaukti tiesiai link Liepojos. Prognozė ir dangus man nerodo jokių ekstremalumų šiam regione. Dėl visa ko nakčiai suimu grotą dviem rifais - ar maža kas, atpuls nuo žemiau Gotlando praeinančio ciklono koks audros šmotas, lakstyk po denį paskui pusiau atsibudęs, kai viskas aplinkui irgi laksto. Kaip sako, diržas kelnėms laikyti yra gerai, o diržas ir petnešos - dar geriau. Tuo labiau, kad vėjas buvo porai valandų nurimęs, kol varikliavom pro sąsiaurį, o atgydamas ėmė sukiotis tai iš SW, tai iš S ir temstant sustiprėja iki maždaug 10 m/s. Buriuoti pats tas, bet čia mes gaunam to štormo, einančio nuo Danijos, atgarsius, todėl sulaukti galim ir daugiau.

Galiausiai Jonas iš po naktinių žygių inspiruoto miego grįžta į matricą. Ir telpa vyrukui miegot, bet už laivų kelio jau jis budės - pasiruošiam vėlyvą vakarienę ir krentu miegoti.

Šis Baltijos kirtimas nusidavė kaip reta švelnus. Bimbinėjimas ir tinginystė ištisinė. Nesutikom jokio ciklono, neprigavom jokių ekstrymų; buvo reta likutinė banga į dešinį bortą nuo kažkur iš toli. Vėjas stabiliai žemiau nuo dešinio borto traverzo tiek, kad kaip suramstėm peteliškę - tik ties Liepoja ją ir nuardėm, kai link Klaipėdos į dešinę nusukom... Tik ties Liepoja danguje ėmė formuotis Cumulus Nimbus priekalai, bet aukšto slėgio zona virš jūros jų neįsileido tol, kol pasiekėm Klaipėdą.

Toks saulėtas relaksacinis plaukimas leidžia užsiimti visokiom pramogom - visą darbą tuo metu juk daro autpilotas. Budint kokpite, užtenka laikas nuo laiko pasitikrinti vėjo ir greičio informaciją, apmesti akimis horizontą - ir viskas. Žvejoti velkiaujant - deja, greitis per didelis, kiek vobleris, tiek blizgė strakalioja paviršium. Skaityt ir miegoti kažkaip nebesinori, tai ta proga pasižaidžiu su video kamera - tai po vandeniu ją pakišti, tai į stiebo viršūnę bakštagu užkelti, tai ant kobinio koto prisukęs, visokių įdomesnių laivo ir jūros vaizdų paieškau. Šitoks, pamažu kaupiamas, vaizdų archyvas kada nors leis kažkokį įdomesnį video filmuką sumontuoti. Gal bus laiko tuo užsiimti pasibaigus sezonui, gal kada nors?

/Vanduo čia/

large_Snapshot_-_19.jpg

Praėjus 26 valandoms nuo išplaukimo iš Visbio uosto, horizonte pamatom Liepojos terminalų ir plieno gamyklos pramoninius bokštus, ir sukame dešinėn, link Klaipėdos. Tuo pat metu Riga Rescue VHF71 kanalu praneša, kad virš Baltijos valdžia keičiasi ir nuo šiandien orų dydžėjum bus DJ Žemas Slėgis. Ką ir patvirtina tie įspūdingi debesų kalnai, besikaupiantys horizonte virš žemyno. Nuo Liepojos iki namų skubėsim burėmis ir varikliu, su didėjančia šonine banga, ir vos stiebu neatsitrenkdami į nuo žemyno atvirstantį rašalo spalvos liūties frontą, įsmuksim Pilies uostan 23 val. tilteliu.

Visby - Klaipėda, per Fårösund - 36 val. Mums, ne sportininkams, tai yra labai geras laikas.

Prisirišus Pilies uoste, jau važiuojant į Girulius, tas užtrauktukas danguje nebenulaikė, ir prasidėjo tikras tvanas. Labai suspėjom.

Namie per lietvamzdžių viršų kriokiančios vandens kaskados priminė, kad ir žemėje bus ką man veikti...

Prieš išsijungdamas nebesiūbuojančioj lovoj, dar pagalvojau, kad Marinis tikrai šitą audrą semia pilnom saujom, o Krynka, mažulė, matyt, dar keliom dienom Visbyje tikrai įstrigs.
Ir kad šitaip gera sugrįžti namo.

Posted by gramas 02:11 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kaip Gotlande nepamesti dantų. VIDEO

Gotland salos sostinė Visby. Iš ryto be galo gražu, o dantys - svarbu, todėl rekomenduojamas veiksmų planas galėtų būti toks:

1. Atidaryti runduką (artojų kalba - jachtos sandėlis).
2. Iškraustyti visą ten sudėtą šlamštą, kad galėtum pasiekti dviratį.
3. Atrišti dviračio tvirtinimus - jie reikalingi jūroje, kai viskas skraido aplink.
4. Iškelti dviratį ant krantinės.
5. Sukrauti visą šlamštą atgal, kad laivas būtų vėl panašus į jachtą, o ne į Rietavo turgų.
5. Dviratį išlankstyti, sumontuoti, sutvirtinti. Vistiek bevažiuojant jis bandys susilankstyti atgal - charakteris toks... Tačiau bandyti verta.
6. Visby gyventojams liepti sėdėti namie, nes taip jiems bus geriau.
7. Gerai prasilėkit Visby gatvėm - jums patiks.
8. Grindindindinys pakrarararato, tai kad dantys liktų vietoj - nebūkit išsižioję.

Ehhh, buvo vasara...

Posted by gramas 03:06 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kur vėžiai žiemoja. Archipelago naujienos-6

large_IMG_0482.jpg
Visa Gotlando sala, kartu su sostine Visbiu - prestižinis Švedijos kurortas. Važiuok per visą Švediją skersai/išilgai, ir visur sutiksi ne vieną ir ne du, kuriuos vaikystės vasarų prisiminimai nuplukdo būtent į Gotlandą. Ir šiandien vasaros metu Gotlandas užsipildo turbūt ne vienu milijonu vasarotojų iš visos Švedijos. Beveik visi jie čionai patenka jūriniais greitaeigiais keltais, šalia kurių uosto įrengtoje marinoje mes ir prisišvartavome su savo jachtule SCORPIO.

Apie tų greituolių keltų eismą uosto prieigose informuojama per raciją VHF16 kanalu, ir jų geriau pasisaugoti visiems, esantiems jūroje. Kai reikalą turi su tuo greitu ir dideliu geležiniu daiktu, labai smagu turėti automatinės įspėjimo sistemos (AIS) informaciją. AIS'as tau parodo - ar kertasi tavo laivelio kursas su to monstro judėjimu, kokiu greičiu jis juda, ir kur bei už kiek laiko judu susidursite, jeigu nesiteiksi pasitraukti jam iš kelio. Jis tai nesitrauks. Tokią skiedrą kaip mes, tai pervažiuos ir nepajus, tikriausiai. Man net netoli jo kilvaterio būti nesinori - jis savo varikliais sukelia tokią aukštą lūžtančią bangą, kad ji, ko gero, gali visai smagiai porai sekundžių į kosmosą iškelti, o po to į dugną nuspausti. Todėl stropiai duodam visiems keltams kelią, tuo labiau, kad į Visbį įplaukinėjame jau sutemus.

Uostelis sausakimšas jachtų ir katerių, bet šiaip taip randame vietelę švartuotei lagu (išilgai bortu prie krantinės) prie molo su aukščiausiu bangolaužiu vidinės pusės. Molas apkarstytas padangomis, jos baltai nudažytos, kad laivo šonų neteptų - vistiek - bjauresnio stovėjimo kaip prie padangų man nėra. Krancai nuolat stringa į padangų tarpus, triukšmauja, ištampo lejerius, ir galiausiai vistiek pratrina tuos dažus ir bjauriai išsitepa. Turiu specialią apsauginę lentą tokiam atvejui - ji kabinama ant borto, tarp krantinės ir krancų - tada jie tarp padangų nesulenda... Bet geriau už tą lentą saugo didelis rutulio formos krancas.
IMG_0486

IMG_0486


Prisirišę iškart krentam miegoti; keliamės anksti ryte ir ant jachtos randame priklijuotą juostelę su mandagiu priminimu, kad visos atvykėlių jachtos turi registruotis pas uosto kapitoną pusvalandžio bėgyje nuo prisišvartavimo. Prisirašome uostelyje, kapitono biure dirbantis jaunimas tvarkosi greitai, linksmai ir dalykiškai. Jie išduoda kortelę-raktą į WC, dušus, rūšiuojamų atliekų stotį. Į kortelę "įleidžiama" šiek tiek pinigų, kurie nuskaitomi po truputį už kiekvieną pasinaudojimą dušu. Tas depozito likutis grąžinamas išsiregistruojant prieš išplaukimą. Vėliau mes įsigudrinsime vieną iš dviejų gautų kliento kortelių pamiršti duše, todėl už tą prarastą plastiko stačiakampį prieš šplaukiant būsime pradžiuginti 100 švediškų rublių baudele - su tokia simpatiška ir "so sorry" papuošta šypsena, kad net negaila. Ne, niekas radęs neatnešė... Ne, jie negali grąžinti lėšų depozito likučio pamestoje kortelėje, nes tas, kas rado, gali naudotis paslaugomis... Va taip, va - saugokite marinos turtą.

Vos grįžtame prie laivo - matome jau uoste iškeltą mūsų trispalvę - tokia operatyvi šeimininkų pagarba uosto svečiams tikrai maloniai nustebino.
Labai įdomiai vyko pasienio kontrolės procedūra. Netoli mūsų ant krantinės stabtelėjo paprastas padrožtas volvukas, iš jo išlindo pusamžis džinsuotas maikuotas vyriokas ir mūsų paklausė, ar tai mes šiąnakt atplaukėm. Tada pasisakė esąs pasienio tarnyba. Pakviečiau pareiti ant jachtos, tai klestelėjo ant knechto krante, ir sako - Tai kam, ir taip galim pasikalbėti. Tai taip dviese ir atplaukėt? Taip... O iš kur? Iš Archipelago, prieš tai Stokholme buvom. A, tai gerai, ir smagios jums kelionės... Ir nuėjo su lenkų jacha kalbėtis... Paprastai taip, be jokios pompos ir streso, su šypsena, jokių popierizmų, jokių dokumentų reikalavimų, nieko... Nu, nežinau, mes taip neįpratę... galėjo bent pasus patikrinti, kontrabandosginklųnarkotikų paieškoti, tai ne, blemba...

Visbyje mes jau antrą kartą - prieš pora metų buvome su nuomota mašina iš Burgsvik marinos čionai trumpam atpuolę, nes tada jachtų uostas buvo uždarytas. Tada užtaikėm ant Visbybryggan - savaitės trukmės švedų kateristų lėbavimas uoste stovinčiuose laivuose. Suplaukia iš visos Švedijos tuo pat metu ir visą savaitę lenktyniauja pas ką laivas prabangesnis, pas ką aparatūra su dydžėjukais daugiau decibelų įkala, kieno mergos gražiausios ir kas daugiau šampės išpurškia per vieną kvadratinę sekundę. Kaip jie tai daro, jie mums parodys ir šios kelionės metu. Baliavos tik du laivai, bet niekam uoste bei artimesniems miesto kvartalams maža nepasirodė. Man sunku įsivaizduoti kaip ten viskas atrodo, kai visas uostas panašiai uždūzgia. Techninis pasirengimas baliui pradedamas anksti ryte - samdytas DJ viršutiniame denyje susimontuoja ir išbando savo aparatūrą ir šviesas, baliaus aprūpinimo komanda tuo metu sugabena kitą materialinę dalį - gėrimai, užkandžiai, kokainas, indai, etc... Kad laivas pasirengęs priimti svečius - parodo laivagalio denyje išdėlioti didžiuliai sidabriniai dubenys su leduose vėstančio šampano buteliais, vaisai su rasele ant skruostų. Sutartu laiku iš viso Gotlando vasarnamių ima atvykti svečiai, juos prie trapo kurį laiką pasitinka šeimininkas. Vėliau atvykusieji laikosi etiketo - bet tai nebūtinai lengva. Nes tenka per griaudėjantį techno sugebėti prisišaukti viršutiniame denyje besitūsinantį šeimininką ir paprašyti leidimo. gali skambinti tlf, bet jis negirdi. Taip jau yra su laivais - nelipi ant jo, kol šeimininkas neduoda tam leidimo, ir be diskusijų nulipi, kai šeimininkas tau pasiūlo taip padaryti.
Manau, muzika leidžiama taip garsiai iš reikalo - nors niekas laivuose nešoka - bet jei tavo laivo dydžėjuko muzika bus tylesnė - tau trukdys kito laivo muzika. Tokiu būdu uoste užtikrinamas akustinis armagedonas. Temstant baliukas ima plėstis - dalis svečių jau kaip ruoniukai su taurėm rankose voliojasi ir ant patogiai įrengtos krantinės. Aš nieko prieš, jaunimas (bet kad pagal metelius tai nelabai), vasara juk - bet tas jų labai akcentuojamas LookAtMe atrodo labai egzotiškas santūriai racionalios Skandinavijos fone. Toks švediškas kelių dienų kitajizmas su pertrauka atsigavimui iki kito vakaro. Šitoji Old Money kasta (rimtų turtų paveldėtojai) Švedijos visuomenėje taip jau gyvena, ir mes ne juos į tiesos kelią kreipti čionai aplaukėm - todėl mums gerai taip, kaip yra.
large_IMG_0495.jpg
large_IMG_0494.jpg

Šiek tiek daugiau info apie mariną, paslaugas, kainas ir foto rasite čia.

Iš jachtos runduko išsitraukiu sulankstomą dviratį ir smagiai prasinešu bundančio miesto gatvelėmis. Visbis nuostabus. Aš irgi nuostabus, tiksliau, taip jaučiuosi, nes be galo smagu šitaip prasimankštinti tokį saulėtą rytą. Automatiškai laistomi gėlynai maloniai gaivina.

Vėliau, jau įdienojus, abudu su Jonu neskubėdami apeisim gražiausias senamiesčio vietas, palaipiosim po miesto sienos bokštus. Dieną gatvės užsipildys tirštu poilsiautojų ir turistų srautu. Tokia masovkė nelabai motyvuoja, todėl išsinuomosim motorolerį ir pabėgsim iš miesto. Šią idėją mums pamėtėjo jachtos GoSail.Marinis škiperis - jie tiesiai iš Klaipėdos atplaukė dar dieną, kai mes slampinėjom po senamiestį.
large_IMG_0488.jpg
large_IMG_0491.jpg
large_IMG_0493.jpg

Raiti ant to šiknabirbio, mudu tą dieną aplankysim Lickershamn'o, Kappelshamn'o uostelius, iš Farozundo persikelsim į Faro salą ir apvažiuosime didesniąją jos dalį.
Tai va, tos dienos įspūdis toks: Visbis yra sostinė, ir jam priklauso kunkuliuoti, šurmuliuoti, triukšmauti ir džiaugtis gyvenimu garsiai. Užtai visa Gotlando provincija - tai poilsis, ramybė, harmonijos ir tylos oazė. Per Visbio keltų uosto terminalą plūstantis poilsiautojų srautas išsisklaido po visoje saloje išsibarsčiusius kaimelius, vienkiemius, vasarnamių sodybas ir nutyla. Švedai ilsisi, krauna baterijas ramybėje, medituoja gamtoje. Dauguma rytais neskuba keltis, pamiega ilgiau. Tačiau kaip niekur daug, čia anksti ryte bet kokiu oru pasipuošia vonios chalatu, sėda ant dviračio ir mina prie jūros maudytis. Diena iš dienos, bet kokiu oru, kasdien ryte - toks grūdinimosi instinktas tiems velochalatams įskiepytas nuo ankstyvos vaikystės. Dieną besiilsinčių švedų nesimato, kaip ir vėžių, kai tie žiemoja. Bent jau tokia mūsų nuomonė. Užtai vakarop jie visi pajuda iš savo vasarnamių į ten, kur vyksta kultūrinis veiksmas. Gotlande kiekviena kaimo daržinėlė, klėtis ir pašiūrė vasarą konvertuojasi į parodų ar koncertų salę, ar suvenyrų krautuvėlę. Kiekvieno restorano ir kaimo kavinės svečių sąrašas užpildytas bent keliems vakarams į priekį. Ir visur kažkas vyksta, kažką galima pamatyti, išgirsti, sudalyvauti. Jei provincijos kultūrinanti ramybė kada ir pabosta - prasiblaškyti ir kokį vakarą paūžti traukiama į Visbį.

Panašu, kad visi provincijos vietiniai gyventojai turi kur priimti poilsiautojus, ir gudragalviai fermeriai ieško to kabliuko, kuris padėtų išsiskirti turizmo industrijos fone. Dažniausiai to kabliuko ieškoma tradiciniuose amatuose - vilnos dirbiniai, medis, odininkai, stiklas, keramika. Parduotuvėlė, trumpas turas po dirbtuves... Daug žirgų, ponių - sportui ir pramogai. Golfas ir mini-golfas. Kiti, mažiau rafinuoto skonio, bando vos ne teminius parkus vaikams vystyti - rasi ten visokių spaidermenų, supermenų ir kitokių 'menų, Skandinavijoj man atrodančių keistokokai. Na, bet jeigu jaunoji karta renkasi pepsi, matyt, tam turi būti ir pasiūla.
Mums labiausiai groovy pasirodė tokia kiek baikeriška a'la americana stiliaus sodyba su daug senos geležies Faro saloje, su paprasto, bet ne prasto, maisto vieta. Vieta, nes restoranu tos knaipės nevadinčiau. Genialiai iki grubumo viskas paprasta, o lankytojų nuolat net pypia.

Šio vizito saloje įspūdžiai trumpai... Visbis ir visas Gotlandas yra kaifas. Nesistenk jo viso aprėpti vienos kelionės metu. Optimalus vieno vizito laikas - pora dienų, bet visada palik kažką dar neaplankyto, tada norėsis sugrįžti vėl. Juk Visbis Lietuvos buriuotojams dažnai tarpinis uostas laukiant į/iš Archipelagą, ar kaip tikslas savaitės trukmės buriavimo kelionei. Kiek motoroleris, tiek ir mašina kažkodėl nuomojantis kainuoja vienodai (apie Eur40/para), bet būtinai važiuok patyrinėti apylinkes - grotai su speleologiniais potyriais, vikingų kaimas, pramogų parkai, rančo ir laukiniai uolėti pliažai, įvairiausios istorinio paveldo, gamtinių grožybių vietos ir miesteliai, Faro sala.

Iki pasimatymo Visbi kitąmet. Nuo šiol tu mūsų Nida.
large_IMG_0484.jpg
large_IMG_0485.jpg
large_IMG_0483.jpg

Posted by gramas 01:35 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kad reikia Seniui įpilti. Archipelago naujienos-5

neptune.jpg
Tradicija - reikalas rimtas, ypač jūrinė, nes čia savo gyvybes patikime savo laivui ir stichijai. Todėl ir ne dyvai, kad buriuotojai, išplaukdami į jūrą, įpila jūros valdovui Neptūnui, nors mes dažnai jam sakom Seni. Pila laivo kapitonas, bet vien įpilti yra nemandagu. Reikia dar ir žodį pasakyti. Žodis yra laisvos formos - ką tuo metu nori kapitonas jūros valdovui pasakyti - tą ir pasako, jei paprašyti ko nori - to ir paprašo. Čia yra asmeniški dalykai, kiekvienas juos susitvarkom taip, kaip atrodo tinkamai.

Jei laive yra šmaikštuolis, tuo sakralinu momentu pasišaipantis - ką čia dabar, kapitone - su vandeniu kalbi? Toks be diskusijų yra metamas už borto, ir dažniausiai nebegelbstimas - tegu pats ir pakalba su vandeniu. Praktika rodo, kad šiuo iškilmingu momentu kapitono atkemšamas tauraus gėrimo butelis taip sukausto įgulos dėmesį, kad vietos jokiems šmaikštams nebesiranda.

Tačiau yra ir kita dialogo pusė - Neptūnas, a.k.a. Senis. Senis su žalia barzda. Manau, kad kiekviena jūra turi savo Senį, nes kitaip būtų neįmanoma jam suvokti, įpylė kiekviena atskira pasaulio jachta ar ne, ką įpylė, pasakė žodį, ar ne, ir ką pasakė... Todėl, iš vienos jūros įplaukiant į kitą, įpylimo ir žodžio ritualas yra kartojamas. Šitaip prisiduodam kito Senio valiai.

Baltijos Senis bet kuriuo momentu gali būti bet kur (tai aišku, kad ten, kur pila), tačiau jo namai yra pačioje giliausioje Baltijos vietoje - tokiam šuliny netoli Landsort salos, prie Švedijos krantų.
Daugybei žmonių esu uždavęs klausimą - kaip manai, koks didžiausias Baltijos gylis? Atsakymai svyruoja nuo atsargaus 150 iki paties drąsiausio maždaug 250m. Visi nustemba išgirdę teisingą atsakymą - 459m. Pats kadaise lygiai taip pat nustebau, locijoje apie tai perskaitęs.
large_3E0BC40E2219AC6817965E71A678CF19.jpg

Šioje foto matome Baltijos batimetrinį maketą (Štralzundo jūros muziejus) - jis rodo dugno reljefą. Stebina, ant kiek tas mūsų jūros dugnas raižytas, pilnas stačiausių šlaitų lyg jaunuose kalnuose ir visai nepanašus į pakrančių reljefą. Kaip sumažintos Alpės, tik apverstos ir į smėlį įspaustos. Būtų kokie alpinistai, tik atvirkščiai, nes po vandeniu - turėtų ką čia veikti.

Virš to šulinio, kur Senis gyvena, mes ir praplaukėm, kai keliavom nuo Landsort į Gotlandą.
Normali buriavimo diena, be jokių nuotykių ir įvykių, jei ne tie Senio namai. Negera čia vieta Senio namams, oi negera. Jų koordinatės 58.35,120N / 018.13,862'E, ir jūs užsukit, būtinai užsukit, jei būsit netoli ir Seniui įpilkit.

Pajudėjom liepos 13d. iš Ankerruden žvejų uostelio 1022 val. Turim pilną štilių nuo pat ryto, todėl plaukiam varikliu. Kanaluose tarp salų dar pilna visom kryptim plaukiojančių jachtų, tačiau, vos pasitraukiam už salų - ir liekame vieni. Švedai į jūrą plaukti nenori.
Iki mums švartuojantis nakvynei Ankerruden uostelyje, jau pačiame Archipelago pakrašty, buvo aplankyti Karslund, Nynashamn uostai, buvo nakvynė laukinėj inkaruotėj nuostabiam fjorde tarp Rano ir Uto salų. Visur matėm daug buriavimo veiksmo, sutikom begalę gražiausių laivų ir įdomių žmonių. Tačiau šiandien - iki pat Gotlando - plaukėm vieni, taip ir nesutikom jūroj jokios kitos jachtos. Švartuojamės Visbio uoste, liepos 14d. , 01.20val.

Buriuotojų liaudies padavimai ir legendos byloja, kaip Baltijoj atsiranda Tikros Bangos. Dėl tų mažų, įprastinių bangų - viskas aišku, elementari fizika - jas sukuria vėjas. Vėjas perduoda kinetinę energiją vandens paviršiaus molekulėms, tos ima svyruoti smarkiau apie savo įsivaizduojamą ašį, ir viena kitai perduoda tą energijos impulsą. Vėjas dar vis pastumia, judesio amplitudė didėja. Galiausiai turime energijos bangą, keliaujančią vandens paviršiumi. Kaip žinia, tos vėjo sujudintos vandens molekulės kaip ir lieka savo vietoje, gal šiek tiek keliauja dėl srovės, bet ne dėl bangavimo. Keliauja tik bangų energija, tais mums matomais vandens volais šonus velėdama, kai vasarą lendam į jūrą pasimaudyt. Tik čia, pakrantėje, kur bangos lūžta, kartu su purslais ima judėti ir vandens paviršius, tačiau giliau esančios vandens masės tik siūbuoja, energiją perduodamos, bet lieka vietoj. Tos lūžtančios bangos ir išmeta į krantą visokį šlamštą, įskaitant ir tuos, kurie iš kapitono šaipytis norėjo, jei ką...

Tačiau retkarčiais Baltijoje kyla tokio dydžio bangos, kurių fizikos mokslas paaiškinti jau nebegali. Buriuotojų liaudis joms turi vardą - Tikros Bangos.
Tikras Bangas daro Senis, kai grįžta namo, į tą savo duobę tarp Landsort ir Gotlando. Yra dvi bėdos - Senis yra alkoholikas, ir antroji - kad švedai neplaukia į jūrą. Todėl ir sakau, kad tie Senio namai yra visai ne vietoj. Kad jis, vargšas, alkoholikas - čia nieko nuostabaus, žinant kiek laivų kasdien išplaukia į jūrą, atitinkamai kiek kapitonų atkemša tauraus gėrimo butelį ir įpila. Patikėkit - jūs nenorit būti Senio vietoj.
O ta kita bėda - kad švedai buriuoja tik savo pakrantėse, tarp salų, ir į atvirus vandenis praktiškai nosies nekiša, todėl ir neįpila. Šioms dviems aplinkbėms nesėkmingai sutapus, Seniui nutinka abstinencijos sukelti siaubingi nučiuožimai nuo normos. Žemiškas nučiuožimas Iki Baltų Arklių čia netinka, nes čia Balti Uotai. Jis, nevilties ir pykčio apimtas, griebia už uodegos patį didžiausią uotą, ir tvoja juo per jūrą. Paskui vėl tvoja. Ir vėl. Ir kyla Tikros Bangos.
O va, plauktų švedai į jūrą, įpiltų Seniui - taigi viskas būtų kitaip.

Posted by gramas 04:45 Archived in Sweden Comments (1)

Apie tai, kaip vandens buvo per daug.Archipelago naujienos-4

large_IMG_0475.jpg
Vieną naktį sunakvoję laukinėje Ladnaon salos inkaruotėje, anksti ryte kelsim inkarą ir judėsim toliau. Apie 0700 ryto visi kiti laivai įlankoje dar miega. Miega ir Jonas savo kajutėje prieky, ir tegul. Vienas pats susitvarkysiu, va, kavos atsigeriu, pakeliu kablį, tada sukilnosim bures ir judėsim, kol vėjo yra. Vėjo krypts naktį pasikeitė 180 laipsnių, ir pagal ploterį matau, kad gerokai inkarą dugnu pravilkom, kol vėl į dugną įsikirto. Arba dugnas su skystoku dumblu, arba per trumpai virvės buvau palikęs, nes gylis čia apie 10m. Greičiausiai - ir viena, ir kita.

Prie kavos tikrinu šviežiausią GRIB'ų prognozę, ir aišku, kad šiandien vėjo netrūks, o lietaus su pertraukom turėsim visai dienai. Na, bet kad tiek smarkiai to lietaus gausim, tai ryte dar nesitikėjau. Uždengė visą salyną ciklono kraštas, su lietum, pereinančiu į rimtas liūtis, kai per tą dangišką vandenį vos stiebo viršūnę gali įžiūrėti. Sako, nėra blogo oro, yra tik prasti rūbai. Štormo drapanėlės pas mus geros, off-shor'inės, bet tas piktas švedų lietus, kalantis kaip su plieno strypais neįtikėtina jėga, dienai besibaigiant vistiek pramušė vietomis kiaurai.

Šiaip jau, dienos planas buvo plaukti į Bullando mariną, kaip ir pačią didžiausią Archipelage. Bet, maršrutą ploteryje vesdamas, vaizdus kažkaip suskrolinau taip, kad dienos plaukimą pradėjau maršruto taškais vingiuoti nuo Dalaro. Bullando - Dalaro - Bolero - Tango - Samba - Čia-Čia-Čia... Pavadinimai susivartė kažkaip. Va, taip šlapio šokio žingsniu ir gavosi, kad nuplaukėm tądien toliau, nei planavę. Sušlapę labiau, nei norėję. Gal ir gerai, nes Bullando būtume pasiekę nuo inkaruotės gal per valandą/pusantros, o ką toliau ten veikti, kai šitaip lyja? Todėl geriau šlapiai, bet plaukti.

Visą kelią plaukėm 50/50 tai varikliu, tai burėm, tai abiem iškart. Siaurokos čia vietos, laviruote vienam pačiam vargti nesinori. Be to, stiprūs skersvėjai ir užuovėjos tarp daugybės salų irgi dar vieną dimensiją buriavimui duoda. Genują tai išvynioju, tai vėl susuku ir vis jungiu ar išjungiu mūsų dyzeliuką. Varikliuojant, vairuoti duodu autopilotui, o pats nuo lietaus slepiuosi po stogine. Kai lietus daro pertrauką, ir jei kursas/vėjas draugauja - variklį išjungiu, išsivynioju genują, pavarom 6 ir kiek daugiau mazgų, nes vėjo turim sočiai.

Lietus vis sugrįžta, ir kartais kurį laiką nebesimato nieko - nei debesų, kliūvančių už stiebo, nei paties stiebo viršūnės, nes akis užpila, nei salų aplinkui. Matosi lietaus plakamas vanduo per kokius 30 metrų aplinkui, o visa kita - tik migla ir joje plūduriuojantys siluetai. Tada vaidenasi, kad aplink vien akmenys, į kuriuos tuoj įsirėšim. Tada noras buriuoti man staiga dingsta, ir vėl gelbsti variklis.

Nerašyta buriuotojų taisyklė apie variklio naudojimą sako - įjungti ar ne burinės jachtos variklį - tai garbės klausimas. Variklis naudojamas nuplaukimui nuo krantinės ir manevruojant uoste, akumuliatoriams krauti, ar ekstremaliomis sąlygomis, kai tenka su aplinkybėm pasigrumti dėl įgulos ir laivo saugumo. O burinis laivas turi plaukti su burėmis, to biš - buriuoti. Sakyčiau, ortodoksinis požiūris, į buriavimą tvirtai sportininkų įdiegtas. Laikui bėgant , ši tvirta nuostata šiek tiek keičiasi, nes pats buriavimas keičiasi ir modernėja. Šiandien kiek sportininkai, tiek kruizinio buriavimo fanai kaip ir visi sutinka su ironišku ir potekstę turinčiu kalambūru - kad geriausias buriuotojo draugas - variklis.

Taigi, atrodytų - turime vieną buriuotojų grupę, didelę ar mažą - kuri apie kitus buriuotojus, greitus jungti variklį, sako, kad ne tą laivą nusipirko. Jei nuolat tingi buriuoti - reikėjo pirkti normalų motorinį katerį, o ne burinę jachtą. Užtai savo jachtos variklį jie, tie ortodoksai, naudoja griežtai pagal "garbės kodeksą" - tik manevravimui, ir kuo trumpiau.

Toji moto-buriuotojų grupė su ne tuo laivu irgi įdomi. Kiekvieną progą išnaudos, kad tik bures susivynioti ir variklį įungti. Jiems nesmagu pavėjiniais kursais plaukti, nes laivą reikia intensyviau vairuoti, daugiau bures daboti. Jiems negerai aštriais kursais buriuoti, nes laivas pakrypsta. Yra bangų - vėl negerai. Visai nėra bangų ir vėjo - va, tada viskas jiems gerai...

Mano kuklia nuomone, nei viena iš tų tariamų grupių, kuriai save bepriskirtumėt, nėra visiškai teisi. Vieni savanoriškai atsisako buriavimo malonumo, kuris nebūtinai visada tik malonus, nes tai yra buriavimas. Arba tau buriavimas dar neplėšti dirvonai, ir tau viskas, įskaitant ir jūreivystės suoprotį, dar ateity... arba tikrai ne tą laivą įsigijai. Kiti, tie buriavimo ortodoksai - drįstu teigti - žino viską apie bures, bet, atrodo, nekažką išmano apie jachtos variklį. Ir kur riba tarp tų grupių, jei net pats aršiausias sportininkas ortodoksas, dėl pramogos išplaukęs su šeima ar draugais - net jis dažnai virsta tuo tinginiu, greitu jungti variklį. Visi mes visokie, ir visi mes kitokie... Todėl nėra jokių grupių.

Jeigu jau turi jachtoje variklį - rūpinkis juo. Kitaip jis tave paves, kai tau labiausiai jo reikės. Rūpintis - tai ne tik tepalus ir filtrus kas 100 val. keisti. Mažų apsukų dyzeliukai, kuriuos jachtose turim, nėra amžini. Jų resursas tarp kapitalinių remontų yra ribotas. Gal atrodytų keista - bet kuo mažiau savo variklį naudosi, tuo tas resursas darysis trumpesnis. Sakai, tik manevravimui uoste tau jis reikalingas? Pažiūrėkim, kaip jis tau dirba - trumpi darbo intervalai, mažos apsukos, žema temperatūra, maža galia... Mūsų dyzeliukuose kuras ne pilnai sudega, o dalis jo virsta apnašomis ir degėsiais, kurie aptraukia cilindrų sieneles, stūmoklių stogą, vožtuvus, degimo kamerą, kolektorių. Kuo mažesnės apsukos ir šaltas variklis - tuo daugiau to šlamšto kaupsis ir vieną dieną variklis pasakys NE . Ar tau to reikia?

Specialistai sako - stropiai sek ne tik tepalo/filtrų keitimo intervalus, bet reguliariai duok savo varikliui sunkiai padirbėti. Maždaug valandai jį stipriai apkrauk iki maždaug 80% jo maksimalių apsukų. Sukelk variklio ir išmetimo dujų temperatūrą, kad bent dalis tų viduje esančių apnašų ir degėsių sudegtų ir išeitų velniop.
Tavo geležinei burei nuo to bus tik sveikiau.

SCORPIO geležinei burei netrukus pasidaro irgi sveikiau - artėjant prie Dalaro farvaterio, imam vingiuoti tarp akmenų, nusimetam grotą, jungiam variklį ir duodam jam progą kaip reikiant prasibezdėti. Tuo labiau, kad už mūsų bent kelios jachtos irgi skuba ieškotis krantinės.

Vos prisirišę prie Hotelbryggan 59.07,843'N / 018.24,824'E, nerandam nei elektros kolonų, nei uosto kapitono - viską, matyt, nuplovė lietus.
Nieko nepadarysi, todėl sulendam vidun į saloną labai išmintingai, t.y. su visom kiaurai varvančiom šturmėm. Net įėjimą aklinai uždaryti tenka, nes lyja tiesiai į vidų. Ne, blemba, kad ir taip šlapius rūbus lauke nusivilkti ir po kokpito stogine palikti... Užtai, bevirdami arbatą ir vėliau besišildydami kajutę dujomis, turime puikią pramogą. Iš lauko atsinešta drėgmė smagiai garuoja, kondensuojasi ant stoglangių, lubų ir visur kitur, ir smagiai kapsi už kaklo. Ar jau sakiau, kad buriavimas - gėris?

Tą pat vakarą vėl švies saulė.
Beje, tas plaukimas migloje su daug lietaus ir šalia akmenų - tai ir buvo pati sunkiausia visos kelionės diena. Jokių štormų, jokių gedimų, jokių nusivylimų... Kad tik sunkesnių mums nebūtų, o su tokiom sunkiom mes gyventi dar galim.

Posted by gramas 04:04 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kaip švedų dugną gadinom.Archipelago naujienos-3

Iš Vaxholm išvykstam su džiaugsmu. Labai jau mums knieti pastovyklauti gamtoje, nes civilizacijos malonumai ir atostogaujančios minios šurmulys Archipelago miesteliuose džiugint kažkaip nustojo. Pasipildom maisto atsargas kelioms dienoms į priekį, pasiperkam BBQ angliukų ir kažką prakepti - ir judam į Ladna salyną.

Kodėl renkamės Ladna? Pasirinkimo metodas - dūris į jūrlapį pirštu, arba "iš lempos". Archipelage pilna vietų laukinei inkaruotei, kur gali mesti kablį ramioje įlankoje, ar rištis laivo priekiu tiesiog prie kranto uolų, laivagalį fiksuojant inkaru. Visos tos vietos mums naujos ir nematytos. Todėl vienintelė preferencija renkantis - kad ta mūsų inkaruotė būtų toliau nuo civilizacijos ir ne perdaug į šiaurę, nes tolimesnis mūsų atostogų maršrutas numatytas tyrinėjant Archipelago pietinius pakraščius. Šia kelione pavarysim žemyn nuo Stokholmo iki Landsort salos, ten persimesim į Gotlandą ir iš ten - namo. Šiaurinius pakraščius, t.y. aukščiau Stokholmo, suplauksim kitos kelionės metu, kai iš Archipelago nuplauksim į Alandus, ir pro Saarema salas grįžinėsim namo. Bet tai bus kitąmet.

Ladna - tik viena iš salų su visaip lankstytais kraštais grupės (Ladnaon, Laren, Grano ir t.t.), kurios kartu suformuoja daug įlankų, todėl galima pasirinkti tinkamiausią, geriausiai apsaugotą nuo vėjų. Šis salynas - tai gamtos rezervatas, kuriame nėra jokių miestelių, tik nuo 1555 metų čia įsikūrusių vietinių fermerių ūkiai, ganyklos, miškai. Salos gerokai iškilę virš jūros lygio, uolos apžėlę brandžiais miškais. Savo laiku, formuojant Archipelagą kaip turizmo industrijos Meką, vietiniai fermeriai atsisakę parduoti savo žemes valstybei, ir taip buvo išvengta tirštesnio šių vietų apgyvendinimo ir įdarbinimo turizmo tikslams. Todėl čia - švedų buriuotojų savaitgalio rojus. Tie greitaeigiai keleiviniai laivai, vežiojantys turistų tuntus, į čia neplaukia. Kas įdomu - sakoma, kad šiose įlankose vanduo visada 3 laipsniais šiltesnis, nei salyną supančioje jūroje, tikriausiai dėl gylio. Salyno prieigose yra srovės ir gana gilių vietų su perkritimais iki 40m, o įlankose stovinčio ir saulės įšildomo vandens gylis apie 6-8m.

Čia plaukioti reikia griežtai pagal ženklus, nepatingint ploterio informacijos pasitikrinti pagal popierinių jūrlapių rinkinį. Kažkokių rimtesnių nukrypimų nuo ploterio informacijos mes lyg ir neradom, tačiau gana dažnai pamatai iškart už gairės, išorinėje farvaterio pusėje keliolika vandens centimetrų paslėptą uolos kuprą. Laaaabai sudrausminantis vaizdas, aš jums pasakysiu. Tada dar pagalvoji apie GPS ploterio paklaidą, ir ką ji praktiškai reikštų, jeigu bandytum vien pagal elektroniką plaukti tamsoje, kai tas gaires gali būti sunkiau vizualiai surasti. Kuršmarių įpročius apie bojos ėmimą iš belenkur - čia geriau pamiršti. Todėl naktį čia visi ant kablio ir stovi, o ne vandenį šiaušia...

Šiuose vandenyse navigacija reikalauja šiek tiek daugiau dėmesio, bet spėju parsisiųsti GRIB'us ir patyrinėję juos pamatome, kad gero oro, tinkamo stovyklauti gamtoje, rytoj nebebus. Suptis ant inkaro ir tūnoti kajutėje, kai viską aplinkui drengia lietus - tai ruošti kažkokį įmantresnį patiekalą, pavalgyti, pamiegoti, paskui dar pamiegoti, paskaityti, pamiegoti, pavalgyti, gal dar kart Master and Commander pažiūrėti, ką nors jachtoje pataisyti ar išvalyti, vėl paskaityti ir vėl pamiegoti ir t.t. Taip kad dar šiandien, kol nelyja, reikia pasikarstyti po uolas, pasiirstyti pripučiamu tūziku, pažvejoti, sugriliuoti. Tas ir bus vėliau padaryta, bet kol kas reikia dar surasti tą išsvajotą laukinę inkaruotę.

Neskubiai plaukinėjame iš vienos įlankos į kitą - dauguma jau užimtos jachtų ir katerių. Atostogų sezonas, nieko nepadarysi. Kai kuriose stovi elektros kabelio ženklai su draudimu inkaruotis. Dar kitos mums netinka, nes per daug atviros gana smarkiam vėjui, kuris, ciklono kraštui šiąnakt atėjus, dar sustiprės. Šių vietų aprašymuose ieškome vietelių, tinkamų rištis prie kranto, stebim, kaip drąsiai švedų škiperiai prieidinėja prie uolų, prieš tai išsimetę laivagalio inkarą.
Akivaizdu, šios vietos jiems puikiai pažįstamos. O mums čia viskas nauja. Keliose vietose bandome jachtos priekį paduoti prie uolų, bet visur randam akmeninį 4-7m ilgio karnizą su sekliu vandeniu nuo kranto, pasibaigiantį stačiu kritimu į didesnius gylius. Tas karnizas visai nedžiugina - ant SCORPIO dugno, prieš pat falškylį, turime echoloto daviklį - stukteltum juo į akmenis, ir beveik garantuotai turėtum daug vandenėlio, smagiu fontanu besiveržiančio per skylę dugne, kurios jokiu kaiščiu greitai neužkalsi.

Vienoje iš nuostabių Ladna salos įlankėlių du kartus bandom stotis ant inkaro. 3-4m gylyje metam pagrindinį CQR tipo inkarą su 10m storos ir sunkios grandinės, išleidžiame apie 20m virvės. Varikliu duodame eigos atgal, kad gerai įkirsti inkarą į dugną. Kur tau - virvė pilnai įsitempia, bet lėtai ir užtikrintai velkam savo kablį dugnu, tas niekaip neima grunto. Tenka kelti dumbliną grandinę ir randam tirštai dugno žolėm apsivėlusį inkarą. Visa kupeta silkių šieno. Matyt, čia dugnas labai tirštai apaugęs, ir mūsų CQR kablys to nesupranta. Arba - gal dumblas per skystas, ar jo sluoksnis per plonas, tai inkaras tuo akmeniniu įlankos padu sau čiuožia? Taip paliekam dvi gilias vagas įlankos dugne, ir nieko nepešę, plaukiam ieškoti sekančios įlankėlės. Laivo priekis visas dumblinas, aš pats iki alkūnių dumblinas - tenka kibiru nemažai vandens iškelti, kol visą tą jovalą nuo savęs ir laivo nuplaunu. Šienavimo epopėją stebėjo ir dabar mus žvilgsniais palydi švedų porelė, su vyno taurėm rankose sėdinti kokpite gražuolės jachtos, užsiėmusios patį įlankos centrą.

large_6AEB58152219AC68174B9105C96F3EA5.jpg
Neilgai trukus, ir mes užsiimam kitos įlankos centrą, bet čia jau giliau - apie 10m. Ladnaon sala, įlankos vardas Skomakarviken, 59.25,042N / 018.44,090E.
Iš vienos pusės prie kranto prisirišus ištisa flotilė jachtų, kiek arčiau kranto nuo mūsų stovi dar pora laivų, o mes atsistojam tvirtai ant inkaro vos ne pačiame įlankos maišo centre. Dabar ciklonas galės vėją ir mūsų laivelį sukioti kiek tinkamas - esame saugiu atstumu kiek nuo krantų, tiek nuo kitų jachtų.
Šioje įlankoje yra bent kelios vis dar laisvos vietos su locijoje pažymėtais saugiais priėjimais prie kranto. Stebim, kaip neskubėdami švedai keliauja iš vienos įlankos į kitą, kaip matuojasi priėjimus prie kranto, prisiriša, arba plaukia ieškoti kitos vietos. Ir pusvalandį, ir ilgiau jie gali ieškoti tos jiems tinkamos vietelės, kiekvienas pagal savo jūreivystės išmanymą vertindamas savo laivo ir įrangos savybes, oro prognozes, vietos charakteristikas.

Echolotas net pasižviegdamas rodo begalę žuvies, todėl pirmas darbas - tai išsivynioti spiningą ir bergždžiai bandyti ką nors sudžiguoti. Pakeičiu guminuką blizge, po to užsegu guminukų mikromasalų sistemėlę ešeriams - vistiek niekas nekimba. Net pamirštu, kad esame draustinyje, kur, tikriausiai, gali būti ribojama žvejyba, bet gal ir ne... Na, jei niekas nekimba - prisipučiam valtelę ir iriamės patikrinti krantą. Aš iriuosi valtimi, Jonas iriasi pėsčias, nes bepučiant valtį kilo ginčas - jis, atseit, nuplauktų greičiau, nei aš mūsų valtim nusiirčiau. Vos pradėjęs laivagalio kopėčiomis leistis į vandenį, vaikinas suprato, kad čia ne Kuršmarės - vandens temperatūra tik kokie 16 C. Šiaurė, vienok... Mane be rimto reikalo į tokį vandenį ir su pagaliu neįvytum. Na, bet čia vyriškas ginčas - todėl nuplaukė jis iki kranto. Varžybų nebuvo, nes man labiau norėjosi šalia jo irkluoti, kad turėtų kur įsikibti, jei kas... Šiltas rankšluostis, apdairiai pasiimtas į valtelę, jam buvo pats tas. Saulės per dieną įkaitintos uolos padėjo atšilti, ir visai smagiai prasivaikščiojom stačiais uolėtais šlaitais, apaugusiais šimtamečiu spygliuočių mišku. Tarp tokių akmenų sunkoka su miško technika pravažiuoti, todėl niekas ir nevargsta su vėjovartų tvarkymu. Gali būti, kad medkirčių suruošiami rąstai iš tokių salų išgabenami malūnsparniais, kaip Alpėse, nes man net įsivaizduoti sunku, kaip forvarderis salose galėtų tokias akmenines kliūtis įveikti. Gal žiemą, kai ledas stoja, gal tada jie miškus tvarkosi? Medžiai seni, tačiau plonesni, nei pas mus tokio pat amžiaus eglynuose - pas mus miškų žemė kur kas derlingesnė, todėl mūsų medžiai greičiau užauga, nors pati mediena ne tokia kieta, kaip čia...

Tas vargas inkaruojantis priverčia pagalvoti apie mūsų inkarus. Ant SCORPIO jų yra trys. Pagrindinis - CQR plūgo tipo inkaras su grandine. Laivagaliui fiksuoti paprastai naudojam tikrai patikimą keturių sulenkiamų nagų žvejybinį inkarą. Šis idealiai tinka praktiškai bet kokiam gruntui, bet nemėgsta būti apsukamas. Dar vienas jo privalumų, kad tai neverk pametęs inkaras, nes jie nėra brangūs. Atsarginis Danforth tipo inkaras paslėptas kažkur giliausiai runduke ir bus reikalingas tik tada, jei vieną iš pagrindinių prarastume, arba tie du laivo nebenulaikytų peklai ir dangui su sūrymu besimaišant. Deja, visi mano inkarai šiandien laikytini morališkai pasenusiais, nes visokiausiais praktiniais bandymais jau seniai įrodyta, kad modernaus dizaino inkarai yra žymai patikimesni. Rocna, Manson, Kobra - va čia yra inkarai šiuolaikinei jachtai. Jie greitai ir patikimai griebia gruntą ir kuo labiau juos tempsi - tuo giliau jie rausiasi į dugną. Dar viena puiki jų savybė - vėjui ar srovei pasikeitus ir laivui inkaruotėje apsisukus 180 laipsnių - šie inkarai be vargo iš naujo įsikasa ir patikimai laiko laivą. Šitaip SCORPIO apsisukus šiąnakt, mūsų CQR dugnu prasivilks apie 25 metrus, kol vėl įsikabins į gruntą. Ryte tikrai nesigailėjau, į patį įlankos vidurį atsistojęs; kiek arčiau kranto - gal tie 25 ir būtų skirtumas tarp vandens ir akmens. Reiks ir mūsų laiveliui bent jau kokių 15 kilų Kobra inkarą nupirkti kaip pagrindinį, o senąjį CQR vežiotis kaip atsarginį. Vietoje kiek per mažo Danforth'o, kuris man niekad teigiamų emocijų nekėlė dėl kažkaip per mažai, mano nuomone, atsilenkiančių letenų.
large_6AFB9FA42219AC68177EB301545B9EEB.jpg
Įrengiu mūsų išmąnųjį griliuką laivagalyje, virš relingo. Stiprokas vėjas visai nepadeda kepimui, todėl prasikepam tik šiek tiek vakarienei, o didžiąją dalį vištienos suverčiam į puodą su visokiom raudonom daržovėmis bei prieskoniais ir pasidarom tokį aštrokoką troškinį. Jis mus ir laikys šiltais pilvukais rytojaus dieną, kai nuo pat ankstyvo ryto iki vakaro mirksim po žiauria liūtimi, kol plauksim iki Dalaro.

Vakarojantys savo laivuose švedai, tie, kur visa flotile prie kranto uolų prisirišę, matyt, nuo vyno jau apšilę tiek, kad pradeda dainuoti. Ramios ir linksmesnės melodijos klaidžioja virš įlankos, kol saulė nusminga už miško viršūnių. Ir tada, viskam nutilus ir temstant, toje pat kompanijoje dienos pabaigą visiems laivams paskelbė triūba grojama neskubi kariška laivo vėliavos nuleidimo melodija.
Buvo gražu.

Posted by gramas 23:49 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kam reikalinga kantrybė. Archipelago naujienos-2

large_DB3838912219AC6817CD744D877FA572.jpg
Jonas suvisam krito į meilę. Stokholmui. Jam čia tinka viskas - ir miestas, ir žmonės, ir tas tempas-triukšmas-veiksmas-šurmulys. Sakosi, čia vieta, kur jis galėtų gyventi. Bet ne to juk čia atplaukėm, ne miestą sau matuotis - pabuvom dvi dienas, pamatėm ką suspėjom - ir užteks. Man jau nagai niežti judėti toliau. Strandvagen'o Ferrar'iai Mazeračiai? Kad ne-a, ačiū kažkaip...
Bet kiekvienas turim vietų, į kurias traukia sugrįžti, ir Jonui Stokholmas ilgam išliks kažkur sąrašo viršuje.

Puikus vėjuotas rytas, todėl keliam bures vos išlindę iš Wasahamnen marinos. Vėjo tiek, kad gūsiai retkarčiais užverčia ant šono ne vaikiškai - jei tektų ilgiau šitaip buriuoti, reiktų rifuoti grotą. Tačiau kanalas suksis kairiau netrukus, stosim tiesiai nosim į vėją - neverta vargti su rifavimu.

large_DB4877AA2219AC6817E11F81CBCE9E4D.jpg

Prieš mus lėtai išauga didžiulis kruizinis VIKING keltas. Toks miestas ant vandens. Mes kaip tik randamės ties krantine, kur jis švartuosis, bet staigiai pasitraukti negaliu, nes buriuojam gana aštriai į vėją. Keltas ženkliai lėtina greitį, akivaizdžiai laukia, kol pasitrauksim nuo jo krantinės - ir tik tada susigriebiam padarę kvailystę - išlindom į uosto akvatoriją, neįsijungę VHF16 kanalo. Vos tik Jonas įjungia mūsų raciją, išgirstu teksto pabaigą "... and sailboat to be escorted to the harbour." Su keltu mes jau beveik susilyginę... Gal buvom įplaukę į draudžiamą zoną? Už savęs pamatom atlekiantį oranžinį katerį su visų spalvų švyturėliais. Mus ima, sakau Jonui - iškart priperkam, tuoj mus pakuos už tai, kad patrukdėm keltui. Šitoks didelis laivas , ko gero, savo dviem sulig 5 aukštų namu dydžio varikliais per 5 minutes išdegino tiek mazuto, kad mano kreditinė gali tiek ir nepatempti... Tikriausiai, iš pradžių bandė mus kalbinti ir baidyti į šalį per raciją, mes neatsiliepėm, ir - prašom...
Atrodo, šiandien jau prisiburiavom - vynioju genują, jungiu variklį - kateris jau visai arti, bet greičio nemažina. Na taip - susigretinęs apžiūri, dabar užeidinės iš priekio, pristabdys, pridengs mus nuo vėjo ir tada išgirsim ką ir kaip toliau daryti... Nuotaika, aišku, krenta kaip nuo kalno...
Bet jis kaip lėkė su visom savo lempom link mūsų, taip ir nulėkė, palikęs ant jo sukeltų bangų pašokinėti.
Per raciją vėl prasideda pokalbis. Girdim tik tarnybos tekstus, nes kita dialogo pusė randasi kažkur toli ir mūsų racija jų signalo neima. Pasirodo, nutiko šis tas negero su kažkokių netautiečių jachta archipelago prieigose iš jūros pusės, ir vyksta gelbėjimo operacija. Aiškėja, kad kateris skuba į pagalbą ties tokiu tai švyturiu ant akmenų užlėkusiai jachtai, kurios įgulai tiesioginio pavojaus gyvybei nėra, tačiau prašosi saugios palydos į artimiausią uostą.
Aha, tai mūsų atostogos dar kaip ir nesibaigė... good-good-good...

Genują tai suvyniojam ir einam varikliu vien su grotu, tai vėl pliurpą gesinam ir plaukiam abiem burėm - priklausomai nuo vingiuojančio farvaterio krypties į vėją. Sportiškai drožtis visą kelią laviruote nenorim, nes gaila laiko - dar šiandien norėtume aplankyti Vaxholm tvirtovę, ir tada spręsti - liekam ten nakvoti, ar plaukiam toliau. Iki Vaxholm plaukimas tikrai neprailgo - maždaug tik pora valandų. Per tą laiką skaitinėjam lociją (tiksliau - Arholma-Landsort buriavimo vadovą) - apie Vaxholm istoriją.
large_DB5F7C132219AC681720CCFDD5C1A7DF.jpg

Tvirtovė buvo pradėta statyti dar karaliaus Gustavo Vazos laikais - 1544 m. Pradžioje tai buvo tik bokštas su pylimais aplinkui - patrankų pagalba galėjo kontroliuoti kanalus tarp salų, vedančius į Stokholmą. Iki dabartinių mūrų tvirtovė išsiplėtė maždaug 1860m - ir tapo praktiškai bet kokiam to meto laivynui neįkandamu riešutėliu ant kelio į sostinę.

Kad tvirtovės niekas negalėtų aplenkti, vienas iš kanalų apie salas turėjo būti užpiltas. Gyliai čia - apie 20 metrų, todėl su tuo kanalu švedai užtruko 300 metų. Toks, sakyčiau, ilgalaikio matymo reikalaujantis projektas - kaip mūsų atominė, ar energetinė strategija - ar ne? Bet jie tai padarė - per 300 metų, bet padarė, ką suplanavę. Keitėsi karaliai, keitėsi vykdytojai - bet padarė, nes taip buvo nuspręsta, ir to jiems reikėjo. Vėliau, kai karalystės sienų ir sosto prieigų gynyba nusikėlė tolyn į archipelago pakraščius ir tvirtovė prarado gynybinę svarbą - buvo nuspręsta vėl tą užpiltą kanalą atidaryti laivybai. Išsprogdinti per 300 metų supiltus akmenėlius užtruko 30 metų. Ir vėl jie tai padarė, nes taip jiems reikėjo. Turi nuoseklumo ir kantrybės šita valstybė ir jos žmonės. Gal čia valstybės strategija ir ją vykdantys žmonės ne kas 4 metai keičiasi, kaip pas mus?

Pats Vaxholm miestas kadaise gyveno praktiškai vien iš tvirtovės įgulos aptarnavimo, ir jame buvo leidžiama statyti vien tik medinius statinius. Kad priešui atėjus, miestą būtų galima sudeginti, ir nereikėtų eikvoti šaudmenų priešo kareivių priedangoms naikinti. Iki šiol yra daugybė išlikusių senovinių medinių pastatų. Vietinio burmistro boba organizuodavo priėmimus, kviesdavo žymesnius menininkus pasirodyti įgulos karininkams ir vietos aukštuomenei. Prieš kiekvieną pobūvį ji pagal kviestinių sąrašą stropiai patikrindavo kiekvieno dalyvausiančio reputaciją ir ar pakankamai ta asaba yra pasiturinti, ar skolų neturinti - kad būtų verta su rimtais žmonėm toj pat medinėj troboj skripkos klausyti...

Vaxholme ir buvo sustabdyta rusų invazija 1719 - aisiais. Rusų laivynas per tą ekspediciją sudegino vos ne kiekvieną kaimą visam Archipelage, tačiau Vaxholmas jų į sostinę nepraleido.

Laikas bėgo, artilerijos technika nuo lygiavamzdžių pabūklų perėjo prie graižtvinių su didesniu apšaudymo nuotoliu, geresniu taiklumu, pabūklai tapo paslankesni - ir sienų gynyba persikėlė į Archipelago prieigas. Švedams apsispręsti padėjo ir toks Vokietijos admirolas (kurio pavardės vistiek niekas neatsiminsim), su savo moderniu kreiseriu pademonstravęs naujų graižtvinių pabūklų galią. Šovė šovė kareivėlis - ir įgruvo abi tvirtovės sienos kiaurai. Išorinė siena iš granito blokų ir vidinė plytinė 2 metrų storio siena. Sušovė admirolas chuliganas grynai šiaip sau, ir nuplaukė savo keliais. Sakoma, kad per savo gyvenimą admirolą juokiantis matė tik du kartus - pirmą kartą kai, gerokai vėliau pats saloje išsilaipinęs, pamatė savo šūvio į Vaxholm'ą padarinius. Antrąkart - kai mirė jo uošvienė. Matyt, įvykiai jam buvo lygiaverčiai.

Netekus karinės svarbos, tvirtovė buvo ir kareivinėmis, ir kalėjimu, ir vėl kareivinėmis, ir švedų jūros jėgerių (specialus galvažudžių dalinys visokiems šlapiems dalykams) mokymo baze, ir galiausiai - muziejumi su viešbučiu keliaujančiam jaunimui.
Labai jau daug laiptų į pagrindinį citadelės bokštą - bet vargti tikrai verta - nuo bokšto vaizdai į visas puses - už milijoną. Jei su savimi atsinešit termosą kavos ir sumuštinius priešpiečiams - čia ta vieta.

Muziejuje vaikštinėjo dar kelios švedų šeimos - keisti jie kažkokie, santūrūs tokie, nieko neliečia... Čia juk ekspozicijų salėse galima visus kulkosvaidžius, patrankėles ir pabūklus, periskopus išmėginti - tai mes ir mėginom, tarškinom spynom kiek tilpo. Ten įvairių epochų kareivių manekenų pristatyta - kai kurie akis varto, kvėpuoja, sujuda laikas nuo laiko - gal tie švedai tų "prižiūrėtojų" bijojo?
Kultūriniai skirtumai, kurgi ne...
Jei ką istoriniai ginklai rimčiau domina - tai visa geležis, kuri šiuo metu Vaxholm'e rodoma - neblogai aprašyta ir pavaizduota ==čia==

Aha, tai gi tie jūros jėgeriai įdomius laivus turėjo - gali tikrai greitai glisuodami skrieti paviršium, o reikalui prispyrus - gali imti ir panerti po vandeniu su dviejų karių įgula, tuo metu kvėpuojančia iš akvalango balionų... Įdomios karinės technikos švedai iki šių dienų turi - ne veltui Švedija yra viena iš didžiausių ginkluotės pardavėjų visame pasaulyje. Nemūsiškai šie koviniai narai Kustjägare vadinami - kam įdomu, prasigooglinsit.

Marinoje prisirišam, ir tik tada pamatom, kad juk galėjom atsistoti ir šalia savo prietelių - burinės jachtos GERADIENA, mūsų kaimynų namų uoste. Ilona ir Tauras čia nakvojo pakeliui į Stokholmą, prieš tai atostogavo Archipelage - salų miesteliuose ir laukinėse inkaruotėse. Jiedu ir pakonsultuoja mus ką įdomesnio rasim miestelyje, kaip į tvirtovės salą keltis, kur jachtos žaislų parduotuvės, kur pinigų iš sienos SEB'as duoda... Netrukus jiedu susipakuoja dviračius ant savo laivo, ir išplaukia į didelį miestą.
large_DB74764B2219AC6817A687BBF9C0EC98.jpg

Marinos paslaugų kaina SEK225 už dieną, WiFi pasijungimo kodą ir wc spynų kodus duos uosto budintis. Dušas už monetas. Visas personalas - teisingai į klientą orientuotas jaunimėlis. Servisas - super.

Vaxholmas reklamuojamas kaip miestas ir marina su Viduržemo jūros koloritu. Vizitas į tvirtovę - sakyčiau, privalomas, labai simpatiškas miesteliokas, Archipelago sostinė - bet daugiau kaip dienos kažin ar vertas, ir su tuo Viduržemiu marketingo galvūzai užlenkė, mano kuklia nuomone. Mooring line švartuotė, pora restoranų netoli krantinės - ir jau Viduržemis, Italija, Graikija? Nenada..., gerai?

Šiek tiek FOTO

Posted by gramas 23:55 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kiek kainuoja gyvybė. Archipelago naujienos -1

large_wet1.jpg
Jeigu trumpai - tai viskas, kas gerai prasidejo - tai, žinote, tas viskas gerai ir baigesi. Per visas dvi plaukimo savaites nenutiko nei baisaus štormo, nei stichijos nugalėjimų, nei jokių ekstrymų, beigi nuosavo sumanumo neginčijamų įrodymų. Todėl nėra net kuo pasipuikuoti prieš buriuojančią tautos dalį. O juk galejo būti kitaip. Juk turejom atkovot Baltiją. Ir būtume atkovoję, jei ką, nes parako parachiernicoj dar yra - bet kad per dvi savaites plaukimo taip ir neradom nuo ko.

Taigi - Stokholmas. Man jis - Šiaurės sostinė. Gražus, savitas, gyvas, svetingas. Visur, kur beeitum - susibendrausi angliškai, niekas nosies į šalį nuo tavęs, turisto, nesuka.
Jachtai vietą gavom marinoje pačiam miesto centre, šalia Wasa muziejaus - net dviračio iš jachtos podėlių išsitraukti nereikėjo - visą centrinę miesto dalį gali apeiti pėsčiom. Esu kažkada automobiliu panaršęs ir Stokholmo priemiesčius - nieko įdomaus ten surasta tuomkart nebuvo, todėl liekam centre. Kas taip pat tiesa - Stokholmo centre vietinių žmonių nelabai ir sutiksi. Išlipi iš laivo - ir įsilieji į slampinėjančių turistų minią. Srautai skyla, vėl susilieja - dreifuoji kartu, ir nejučiom apeini visas įdomesnes senamiesčio vietas. Na taip, vietinių švedų čia kaip ir nėra, bet nepastebėti tipo vietinių "švedų" dykinėtojų nelabai ir pavyks - Stokholmas ženkliai sutamsėjęs. Antra demokaratijos pagalio pusė - gal čia taip ir turi būti, spręsti ne mums, nes esam svečiai. Šitie neblondinai, priešingai nei kita Stokholmo populiacijos dalis, liepos mėnesį neišvyksta į savo vasaros namus gamtoje, neišplaukia su jachta ar kateriu į salas, o lieka trintis mieste. Ilsėtis ir trintis. Trintis ir ilsėtis. Demonstratyvus trynimasis gatvėje veikiant beleką juos smarkiai nuvargina, todėl reikia ilsėtis. Bet niekam jie netrukdo, bent jau kol šahido diržais nesidabina - paprasčiausiai čia taip yra.

Stokholmo Istorijos muziejuje - įspūdinga vikingų ekspozicija. Ne pirmi metai, kaip vikingų tema mums atrodo įdomi. Daug stendų, eksponatų ir informacijos apie to meto Baltijos (ir ne tik) valdovų buitį, papročius, kultūrą. Aukso kambarys su iš viso pasaulio vikingų suvežtomis bangenybėmis. Ilgokai pabūnam prie vikingų sostinės Birkos maketo, ten šalia ir vikingų laivo maketas. Į Birkos miestą nuo mūsų kranto kadaise ir plaukdavo kuršiai išmainyti savo pakrantėje rinktą gintarą į jiems reikalingesnius daiktus.
Mus čia įdomu - aptarinėjam laivo korpuso konstrukciją ir detalių jungimus, burių valdymo, laivo vairavimo įrangą. Šie laivai-drakonai 900-1300m karaliavo ne tik Baltijoj, bet ir visos Europos vandenyse, jais plaukė atradinėti Ameriką ir kitas šalis. Ko anksčiau nežinojau - kad bures jie ne tik siūdavo iš atskirų medžiagos gabalų į didžiulę paklodę, o atskiras medžiagos juostas supindavo, ir tokiom šachmatinėm burėm pasikinkydavo vėją. Specialios kartys tiesios burės kampams atremti, kad įstrižą sparną suformuoti ir laivas kampu į vėją galėtų kilti...

Yra ir stendas su atsakymu į filosofinį klausimą - o ko vertas mūsų gyvenimas? Jokių filosofijų kadaise šioje temoj nebuvo - 13- tame amžiuje Gotlande galiojo apytikslis kainoraštis, susietas su žmogaus padėtimi visuomenėje. Tai vadinta Gutalagen įstatymu. Esi vergas - tavo gyvybė kainuoja Tiek. Esi kilmingas - tavo gyvybė kainos N x Tiek. Sistema veikė taip - tarkim, tyčia ar netyčia, bet nugalabijai žmogų. Jo giminės, jeigu tai buvo laisvasis ar kilmingasis, įgyja teisę reikalauti keršto krauju, t.y. gali susilaukti rimtų nemalonumų. Jeigu nugalabijai svetimą vergą - jo šeimininkai reikalaus kompensacijos, ir tai ženkliai patuštins tavo kišenę. Pakvipus tokiems nesmagumams, tu nelauki, kol antroji pusė pas tave ateis mojuodama kirviais, o pats judini šikną ir eini tartis. Jei antra pusė labai galinga ir pikta - t.y. ne ant tų užsirovei - jie gali būti mažiau mandagūs, todėl derėtis siunti savo prietelių, kaip tarpininką. Va čia ir tampa naudingu visuotinai žinomas gyvybės kainoraštis. Jeigu pats parodai iniciatyvą reikalą išspręsti pinigais - nukentėjusioji pusė nelabai beturi teisę reikalauti tavo kraujo. Juk žmogus gailisi ir sutinka atsiskaityti. Tiesą sakant, galėjai labai ir nesigailėti - užtekdavo atsiskaityti. Čia kaip mes dabar protokoluose rašom "labai gailiuosi..." ir jei ne per dažnai nusižengiam, mokam tik pusę baudos. Juk kam nepasitaiko.
Kokios kainos Gotlande?
Laisvasis Gotlando gyventojas - gyvybės kaina iki 4.8 kg sidabro.
Laisvasis ne Gotlando gyventojas - kaina apie 2 kg sidabro.
Vergas - nuo 225 g sidabro ir daugiau.

Įstatyme palikta erdvės deryboms - kiekvienas atvejis individualus, ir kompensacijos kaina nustatoma aptariant nužudytojo nuopelnus, svarbą ir svorį giminės hierarchijoj.

Šiek tiek specializuotos info buriuotojams ir ne tik.
Jeigu jachta keliaujate į Stokholmą - pakeliui fiorduose matysite daug marinų, į kurias grįšite, jei Wasahamnen vietų nebus. Stokholmo prieigose rasti ramesnę inkaruotę, ar švartuotę prie uolų bus sudėtinga - be galo daug greitų keleivinių laivų eismo, didžiuliausios bangos, triukšmas... Į Wasahamnen geriausia būtų atvykti apie 10-11 val. ryte, nes maždaug tuo laiku tą dieną išplaukiantys jau bus sulapnoję pusrytėlį ir atlaisvinę krantines. Jachtos ten atvyksta ir išvyksta kasdien. Daugiausia atvykstančių jachtų blaškymosi po mariną, ieškant vietos švartuotei, vyksta nuo 17 val. ir vėliau. Tilteliai, kur sužymėta "Privat" - vietinių laivų vietos, ten rištis nevalia. Visur kitur - labai prašom, ten vietos svečiams. Patartina išlaikyti šiokį tokį suoprotį - jei esi mažas laivas, nelįsk į vietą, skirtą dideliam ir plačiam. Skandalo niekas nekels, bet peršokti į kitur tikriausiai paprašys. Visos vietos laivams individualios - prie pirštų. Švartavimosi lagu prie tiltelių, ar keliais bortais, nėra. Uosto kapitonas savo biure tai būna, tai ne - bet ištaikę momentą, sumokėsite po 300 švediškų rublių už stovėjimo uoste dieną ir, jei reikia, dar 25 už internetą 24 valandoms. Registruojantis jam pasakysit savo švartuotės numerį - užrašytas ant krantinės. Gausit kartoninį ant relingo segamą žymeklį ir atsiskaitymo kvitą. Ant kvito bus išspausdintas wc/dušų/skalbyklos spynos kodas. Aliaktros visos kelionės metu niekur nepirkom, tai net nežinau, po kieki ji ten yra. Internetui iš kapitono gausite kortelę su pasijungimo vardu ir slaptažodžiu. Prieš išeidami, nuo stalo pasigrobkite miesto žemėlapį.
Iš vakaro kapitono biure užsisakykit šiltas bandeles pusryčiams.
WC marinoje bendri - kiek vyrai, tiek moterys eina į bendrą san.mazgo tambūrą, ten kelios durys į atskiras kabinas. Dušai - nemokami - atskiri vyrams ir moterims - vis dar. Taip sakau todėl, kad lytinių skirtumų naikinimas Švedijoje yra karingo progreso stadijoj. Kai bendri wc tapo norma, lygintojai ėmėsi įvardžių - neva tai Jis ir Ji kai kam nesusivokusiam gali kelti diskomfortą. Tam iš suomių nusikopijuotas įvardis Hen - jis yra kaip rusų Оно, t.y. visus daro laimingus. Teko girdėti, kad švedų parlamente laikas nuo laiko vyksta diskusija, kad vyrai wc turėtų siusioti tik sėdėdami. Bandykit - gal ir krante patiks, nes jachtose tai nutinka dažnai. Kaip jie tai kontroliuos - man dar neaišku. Vėliau Visbyje pamatysim, kaip ta idėja įgyvendinama. Marinoje yra gera skalbykla - ten ant kiekvienos skalbimo mašinos padėta po popieriaus lapą su lentele skalbimo laiko rezervavimui. Įsirašai savo laivo pavadinimą į laisvą dieną/valandą - ir niekas tau ant sprando nelips su savo skudurų krūva. Užsirašyt geriau vos atvykus - lentelė pildosi greitai, vėliau laisvų langų nebus. Už skalbimą niekas papildomo mokesčio neprašė. Nuoroda prie kapitono biuro su žemėlapiu į Supermarket - kažkoks juokas. Eini, eini Djurgarden'o pagrindine pakrantės gatve - praeini pro kažkokią rodyklę į nuošalų kioską ieškodamas to Supermarket, paskui jauti, kad kažkaip per ilgai eini - pradedi tardyti vietinius - pasirodo, jokio Supermarket saloje išvis nėra. Susivokiam, kad tas šeimos verslo kioskas ir buvo supermarket. Tenka grįžt. Bet yra ten būtiniausi produktai, higienos, skalbimo priemonių - gi neapsipirkt į čia atplaukei...
Šalia marinos - modernus pramogų ir atrakcionų parkas. Jame iki sutemų visą dieną iš siaubo žviegia kankinami vaikai; marinoj girdisi gerai, bet kažkaip greit pripranti ir dėmesys nebesikreipia. Parko prieigose, netoli marinos - kelios kavinaitės su sąlyginai protingų kainų meniu.

FOTO-pasaka

Posted by gramas 03:24 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kad jūs ten pirmininkaujat, o mes keliaujam

Stokholme apsistojom Wasahamnen - jauki marina visai šalia Wasa muziejaus, miesto centre. Centriau kaip ir nebūna. Čia būsim pora dienų.

Keli žodžiai apie tai, kaip čionai atvykom.
Jachta SCORPIO su dviejų šiek tiek druskos ragavusių Girulių miško gyventojų įgula - Jonas ir aš - išburiavom iš Klaipėdos link švedų kranto liepos 3, trečiadienį.
Pakrančių apsauga išeinant iš uosto pasidomėjo, į kokį švedų uostą atvyksim. Pasakiau, kad nežinau tiksliai - priklauso nuo to, kaip virš Švedijos keliaujančio ciklono vėjai Baltijoj susidėlios. Jiems vistiek būtinai reikėjo pavadinimo, tai grynai momento svarbos įkvėptas, iš lempos išpoškinau, kad pirmas uostas bus Gotlande Farozundas, jei ne Burgsvikas ties Hoburgu.
Net nežinau, kurį pavadinimą pasieniečiai į knygą užsirašė, bet iš tikro atplaukėm į Farozundą, po 27 valandų smagaus buriavimo, jei neskaityti paskutinių 6 val. plaukimo varikliu. Visą popietę ir naktį vėjas sukinėjosi iš Pietvakarių į Šiaurę ir po to link Rytų, o jūra niekaip nesuprato, į kurią pusę banguoti. Taip ir prasinešėm įstrižai Baltijos iki Farozundo Gotlando saloje su daug vėjo, bet beveik be bangų. Smagumėlis. Jonas klausė - o kodėl tokiais greičiais nevarom per PaPa regatas? Vis dar galvoju, ką jam atsakyt.

Kai vėjas paryčiais išsikvėpė ir plaukėm su varikliu - pasikartojo praeitos kelionės į Gotlandą juokas - vėl netikėtai variklis užgeso, ir teko keisti kuro pirminio valymo filtrą. Filtras buvo pilnas košės, susiurbtos iš kuro bako dugno. Dabar žinosiu, kad man tai visada nutinka prie Gotlando. Yra kažkokios bakterijos, kurios per žiemą ir pavasarį maitinasi į dyzeliną dedamais ekologiškais priedais ir kondensacine drėgme nuo bako sienelių , ir prisidauginę iki tokios biomasės košytės, pridaro šitokių va netikėtumų. Gerai, kai tenka į variklio skyrių stačia galva nardyti esant palyginti ramiai jūrai - o jeigu taip varklis užgestų kur nors sudėtingoj laivybos situacijoj - tarkim, per štormą bandant įpulti į kokį uostą? Pirmas kartas - atsitiktinumas, o du - jau sistema. Pamoka - laivą nuleidus į vandenį nuo kranto, seną žiemojusį laive kurą išdeginti pilnai, ir tada pasikeisti abu kuro filtrus, prieš užpilant šviežiu dyzelinu. Užsirašykit tušiniu ant rankos, kad kitam sezonui nepamiršt... Paprastai pasirūpinam tik tepalo filtru, o reikia keisti visus, taip pat laive privalu turėti visus reikalingus filtrus, dirželius, tarpines atsargoje. Tą jūroj panaudotą atsarginį kuro filtrą iškart atpirkau pas Farozundo marinos kapitoną. Dabar ramu. Ten gerai įrengtos jachtų ir katerių remonto dirbtuvės, jis turi ir solidų visokiausių atsarginių dalių sandėlį. O jei ko neturi - žino, kur gauti.
Farosund Marina - švartavimasis su mooring line - eini galu iki tiltelio, prisiriši, ten prie tiltelio pririšta virvute pasikeli iš dugno švartavimo lyną, kurį ir užsivynioji ant laivo priekinės klampės. Smagiau tą daryti bent dviese, vienam gali būti sudėtinga, jei prie šoninio vėjo. Stovėjimo kaina 200 švediškų rublių, dušas 5. Prisišvartuok išilgai tiltelio - mokėsi jau 300. Pirtis ant sąsiaurio kranto - 50 žmogui, bet nemažiau 100. Pirtis visai neblogai įrengta tokiam betoniniam kube su šaudymo angom - panašių įtvirtinimų švedai prisistatę prie daugumos uostelių ir šiaip pakrantėse. Matyt, karo Farozunde nebebus.

Paslampinėjom po miestelį, aplankėm maximą vardu ICA, pasipirkom to, ką pamiršom Klaipėdoj ir kritom miegoti. Ryte sulapnojam kiaušinienės, 10.00 val. atsirišam ir išplaukiam į Stokholmo archipelagą.

Tik 03.00 nakties pasiekiam Sandhamną, kaip reikiant nuvargę dėl nemažos atkarpos pavėjinio buriavimo su didele banga. Laivui vis čiuožinėjant nuo didelių bangų, autopilotas su darbu nesitvarko, įsimuša laivas į didžiulės amplitudės zigzagą. Jei pastatytų šonu į tokią bangą - laivą kaip reikiant užverstų ir gautume daug vandens į kokpitą ir visur kitur. O mums to nereikia, nes atostogos. Taigi - pakaitom vairavom patys. Iš pradžių visai smagu kaip su banglente čiuožinėti nuo bangų keterų, vairu gaudant kryptį didžiausiam greičiui pasiekti. Tačiau po kelių valandų tokio sporto - kaip reikiant užsiknisi, ir norisi pasikeisti. Balansuodamas su dviem puodais ant viryklės, paruošiu karštą maistą. Grikiai, tie, kur verdami maišeliuose, šiek tiek alyvuogių aliejaus, truputis aštrokos bruschetta košės - viską sumaišai, įpjaustai po dvi virtas dešreles, ir kol vienas vairuoja - kitas valgo, užkąsdamas aisbergo lapais iš bliūdo ant kokpito grindų. Skanumėlis, kai normaliai išalksti - o juk namie į tokį valgį net ta skyle galvoj neatsisuktum...

Aplink sukinėjasi sunkių lietaus debesų frontai, bet nei vienas mūsų nekabino. Tamsoje makaluotis tarp akmeninių kuprų Sandhamno prieigose irgi nelabai patiko - tamsoj kiekviena didesnė lūžtanti banga prieš laivo nosį vaidenasi kaip mūša virš rifo. Vis krūpteli, ir puoli ploteryje tikrinti, ar tikrai nuo kurso nenuklydai, kur akmenų neturėtų būti... Nelabai relaksuoja tokie smagumai, o juk sakiau, kad mums - atostogos...

17 valandų iš Farozundo į Sandhamną, kurio marina pilnut pilnutėlė katerių su lėbaujančiu jaunimėliu. Ar jūs iš Latvijos, šaukia jie mums angliškai, nors vėliavą mato. Ne, sakau, iš Lietuvos. Tai gal jūs iš Rusijos - jau man aišku, kad jie šaiposi. A, tai gal iš Baltijos šalių? Ne, ble, sakau, mes iš Afrikos. Švartuojamės kuo toliau nuo to baliaus, nes arčiau ir vietos nėra - prie visokių žvejybinių kateriukų pontonų.

Toji jaunųjų geografų draugija dar baubs iki 6 ryto. Aš tai negirdėjau, nes vos prisirišom - ir lūžau, o Jonas, sakė, dar ilgai užmigti dėl tos fiestos negalėjęs.
Ryte marinoje girdėjau du pistoleto šūvius. Balius baigėsi normaliai.
09.00 atsirišom ir išplaukėm į Stokholmą. Va, čia ir prasidėjo ežerinis meditacinis buriavimas nuostabioje aplinkoje. Ohhmmmm....

Sutikom Lietuvą, plaukiančią link namų po didžiausios Baltijoj AF Offshore regatos. Pasilabinam ir papliurpiam su Osvaldu per raciją.

Foto ir dar daug raidžių sudėliosiu kada nors vėliau. Juk sakiau, kad mums dabar - atostogos...

Posted by gramas 09:38 Archived in Sweden Comments (4)

Apie tai, kai ir norisi, ir negalisi

307136_4179978859857_1219059686_n.jpg
Šiandien 75 dienos liko iki SWEDEN ROCK fiestos Solvesborg'e, Švedija.
Birželio 5-6-7-8.
Svajojam ten mūsų jachtuke nuplaukti, kartu su Jonu, ir pasidarytume tvarkingą tėvo ir sūnaus apsilankymą didžiausiame Europos roko renginyje. Žinau, kad reikia plaukti, bet aišku, kad abu iš karuselės dviem savaitėm išlipti birželį dar negalim - man pats gamybos sezonas ir darbų per akis, jam - egzai.
Kartu nesigaus.

Gal gausis kaip nors kitaip.
75 dienos. Reikia kito plano. Nėra plano. Reikia plano.
Va taip ...Ot raboty koni doxnut...

Jason Newsted, buvęs METALLICA bosistas, grojęs po to su Oziu ir daugeliu kitų - patvirtino savo grupės dalyvavimą Solvesborgo fiestoj.

Yeaahhh... Nu bet pavaro.

Posted by gramas 04:13 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kaip nuo žuvėdų kranto namo parbėgom. GOTLAND2011

GOTLAND 2011

Tęsinys. Anksčiau buvo I dalis. II dalis . III dalis. IV dalis. V dalis. VI dalis.

Visai smagiai laikas bėgo Lickeshamn marinoje - ramiai vakarojant jachtoje su taure vyno, slampinėjant pakrantės skardžiais. Bandėm su Jonu ir pažvejoti spiningu nuo marinos molų, bet žuvimi teko apsirūpinti uosto kapitono parduotuvėlėje. Krevetes, lašišos gabalus ir šaldyto tuno steikus čia perka jachtų įgulos ir po to griliuoja ant molo.

Sėdžiu ant krantinės, įrankais apsidėliojęs - reikia išardyti priekinę navigacinę šviesą, kuri kažkodėl mirkčioti buvo pradėjus. Randu išlaisvėjusį laido kontaktą, kurį tuoj sutvarkysiu - ir čia girdžiu žvalų "Hi Gintaras, how are you?" Net pašoku visas, Hi sakau, viskas gerai, o kaip jums einasi t.y. haudujuduju - ir šypsausi visas laimingas, lyg nerūdijantį šekelį radęs, nors ką tik už nugaros man krantine praėjusios porelės švedų visiškai nepažįstu. Bet jei jie žino mano vardą, vadinasi reikia apsimesti, kad pažįstu... "Ką tik atplaukėm, sako, einam pas kapitoną prisiduoti"... Pasižiūriu išilgai krantinės, į čia prišvartuotas jachtas, ir matau dar Burgsviko marinos kaimynus - jachtą O'Emilia. Kai jachtą pamačiau, tai ir žmonės lyg tai kažkur matyti atrodyti ėmė, dabar jau mojuoju kaip draugams geriausiems, nors daugiau sakyt nelabai yra ką... Keista - juk su šia porele krante gal pora kartų tik pasisveikinom, na prieš švartuojantis juos nuo jachtos pakalbinau apie gylius išilgai krantinės; jokių prisistatymo vardais ten nebuvo, nes jie ir negyveno jachtoje Burgsviko marinoje, o nakvojo kažkur krante, kol štormą reikėjo pralaukti, gal viešbutyje... Iš kur jie mano vardą sužinojo - iki šiol neaišku, gal motoristas Andreas, su kuriuo mano romą valgėm, jiems apie mus pripasakojo? Išdavė, kad ant SCORPIO Karibų romo yra? Neaišku, bet jei su buvusiais kaimynais jachtininkas netikėtai susitinka kitoje marinoje - to net santūriesiems švedams užtenka, kad tokį visai draugišką signalą bendravimui ištransliuoti. Taigi - marinoje su visais sveikintis reikia, ir ne tik laivus, bet ir žmones matyti bei įsiminti būtina - juk niekad nežinai, kur tu juos vėl sutiksi.

Iš Lickershamn marinos atisirišame Liepos 18 d. 0600 val. Šios dienos plaukimas bus trumpas - tik iki Lautershorn marinos, nes prognozė duoda tik nedidelį langą iki ateinančio štormo su liūtimis. Stipriai pučia nuo kranto, kuris neleidžia aukštai bangai sušokti, todėl visai spėriai lygiu vandeniu ir halfvindu judame pirmyn. Pasaka... Pakeliui nesusilaikau pagundai, ir iš to smagumo išbandau "heaving-to" - dreifą su burėmis. Šis dreifas naudojamas, kai atviroje jūroje reikia štormą išlaukti, kai įgulai nereikia laivo vairuoti, o gali visi saugiai į kajutę sulįsti, šilto maisto pasiruošti, pailsėti, retkarčiais išlendant pro kajutės duris, kad horizontą dėl kitų laivų eismo patikrinti... Šis metodas taip pat tinka, kai reikia staigiai burinę jachtą sustabdyti: laivo nosimi kerti vėjo krypties liniją, gerokai sumažinta genuja metasi į kitą bortą nei prieš tai buvo, tačiau genujos šoto nepermeti kartu su bure, o palieki kur jis buvęs. Laivas sustoja kaip įsmeigtas. Grotą statai centre, ir fiksuoji ten. Po to reikia surasti vairo padėtį, kad jis kiek įmanoma labiau kompensuotų genujos norą sukti laivo nosį pavėjui. Laivas sulėtėja, palengva atkrenta pavėjui, nepilnai persimetus genuja ir grotas pradeda dirbti didesniu plotu, laivas įgauna šiek tiek greičio, ir fiksuotas kiek susuktas vairas tada ima užvesti laivagalį pavėjui, priekį atsukdamas į vėją. Tada genujos trauka susilpnėja, iki ji vėl pradeda užsipildyti ir vėl lėtai truktelia laivą į priekį, ir vėl vairas išleidžia vėją iš burės... Priklausomai nuo vėjo stiprumo ir bangų, reikia paieškoti tos vairo padėties ir reikalingo burių dydžio - bet kai pavyksta viską subalansuoti, laivas ima zigzagu judėti lėtai, bangos pareina kampu - pasiūbuoja bet nedaužo, dėl sumažinto burių ploto apkrovos į korpusą ir rangoutą yra nedidelės - ir įgula gali sąlyginai saugiai išlaukti štormą, jei toks užklupo netikėtai. Gerai įvaldyta dreifo su burėmis technika yra vienas iš esminių elementų škiperio dvasios ramybei štormo jūroje metu. Kai tu žinai, kad gali bet kada sustoti ir saugiai pralaukti, kol visas tas jovalas nusiris šalin - jūroje jautiesi žymiai saugesnis.

1100 val. ir Lauteryje švartuojantis jau ima pilti kaip iš kibiro... Pusnuogiai strakaliodami lauke, kartu su Jonu pasijungiame kranto elektrą, įsijungiame kajutės šildytuvą ir džiovinamės rūbus - lauke šlapia, bet šilta - todėl visai nesinori štorminius kostiumus vilktis, kai reikėjo laivą pririšti, ar iki lauko išvietės krantu nurisnoti... Beje, Lautershorno marinos lauko išvietė puikiai tinka Microsoft testui. Jei ten nori įsidarbinti (ne, ne Lautershorno šikinyke, o Microsoft'e), turi praeiti keletą testų, kuriais nustatomos tavo loginio mąstymo ir kitokios savybės. Vienas iš klausimų yra kodėl lauko išvietės anga yra apvali? Gauni laiko pamąstyti, ir suformuluoti logiškai pagrįstą atsakymą. Tai dabar ir pamąstykit, o teisingą atsakymą rasite vėliau.
kelione_Scorpio_2011_371.jpg
kelione_Scorpio_2011_387.jpg
large_kelione_Scorpio_2011_389.jpg

Lauteris nedidelė marina, bet pilna prikimšta laivų. Mus paprašo persišvartuoti į seklesnę akvatorijos dalį, kad padarytume vietos didelei jachtai - visi nori nuo štormo slėptis... Lietui išsilijus, einame raukarų - kalkamenio uolų, panašių į vėjo ir vandens sukurtas skulptūras - ieškoti. Jų čia daugybė ir visai netoli marinos - trumpa kelionė akmenuota pakrante, ir tu jau čia. Vieta tikrai išskirtinė, gamtinės skulptūros atrodo labai neįprastai ir įdomiai. Kas netingi, karstosi tais gamtos šedevrais, netoliese įrengtos vietos automobiliams parkuoti, tarp skulptūrų pastatyti stacionarūs mangalai BBQ, vietomis įrengti suoleliai norintiems vaizdais grožėtis... Žmogus nėra bandomas išstumti iš šios unikalios vietos, kuri neabejotinai yra ir saugoma, ir paminklas, ir draustinis, ir dar kas tik nori...
kelione_Scorpio_2011_378.jpg
kelione_Scorpio_2011_383.jpg

Lauteryje, be raukarų, daugiau kaip ir ir nėra ką veikti, o kitas Faro salos lankytinas vietas pamatysim kitų kelionių metu, nes šis plaukimas bus skirtas vien Gotlando salos uostams lankyti. Taip nuspręsta įgulos susirinkime, įvertinus labai nestabilius orus. Aplinkui vis sukinėjasi lietingi ciklonai su labai stipriais vėjais, ir ilgesniam plaukimui link Stokholmo archipelago nesiryžtu. Įgula per mažai patyrusi. Iki archipelago persimestume pavėjui per maždaug 20 valandų buriavimo, bet prie tokių orų grįžimas atgal į namus būtų visai neįmanomas prognozuoti laiko atžvilgiu. Sutariame, kad kasdien judėsime nedideliais atstumais ir tik dieną - nuo uostelio iki uostelio rytine Gotlando pakrante, ir, vos pamatę prognozėje palankias sąlygas Baltijos kirtimui link namų - iškart ir plauksime, nesvarbu kuriame Gotlando uostelyje tuo metu bebūtume. Tokia laisva programa nuima "būtinai reikia" momentą iš plaukimų planavimo. Tas tariamas "reikia" dažnai tampa pirma bėdos dedamąja ir visai nereikalingu presu ant buriuotojo smegenų, kai atsiduria laivas netikusioj vietoj, su nepatyrusia įgula ir dar esant bjaurios sąlygoms - nes "reikia". Kai labai "reikia" - skrisk lėktuvu, ar važiuok traukiniu - burinė jachta ir "reikia" nelabai sutaria. Ir gerai, kad to "reikia" atsisakėm, nes kiek vėliau Lietuvoje uraganiniai vėjai net traktorių apvertę buvo ir medžių prilaužę - jau kirsdami Baltiją, mes tų vėjų likučius vidury jūros sutikom - su visais lietumis, škvalais ir žaibais... bet be traktoriaus... Šikinyko skylė apvali tam, kad dangtis neįkristų. Būtų stačiakampė ar ovalo formos - dangtis šūduose garantuotai anksčiau ar vėliau. O kai apvali - ne. Ir nesakykit, kad žinojot - bet dabar jau realiai galite į Microsoft'ą darbintis.

Liepos 19-ta, 0710 val. atsišvartuojame iš Lauterio, plauksime per Farozundo koridorių link rytinės Gotlando pakrantės, ir ten nakvynei stosime Slite uoste. Pusryčiaujame pakeliui - kramasnojam sumuštinius su kava, spoksodami į šalia slenkančius Farozundo kantus, miestelį ir keltų liniją tarp salų. Praplaukiam Farosund mariną - bent kelis Klaipėdos buriuotojus girdėjau jos kapitoną keiksnojant - labai tam žmogeliui nepatinka jachtos su mūsų vėliava kažkodėl, vos pamato - ir jau piktas avansu... Slite mariną sekančiam sustojimui renkamės, nes atstumas dienos plaukimui tinkamas - maždaug vienas nidas - apie 25 jūrmyles. Be to - ten yra kuro kolonėlė netoli uosto - bus galima dyzelio atsargas papildyti. 1500 val. švartuojamės Slitėje, kuri yra nuobodesnė skylė net už Lauterį. Jei Lauteryje buvo nuostabi, tokia atšiauraus grožio pilna gamta - tai Slitėje yra didžiulė cemento gamykla prie pat marinos, kiaurą naktį šalia ūžiantis laivas, iš kurio Putinas su Šrioderiu BlueStream'o vamzdžius krovė. Aplankom maksimą vardu ICA. Su degaline šalia marinos konfūzas gavosi - ji automatinė ir reikalinga speciali kortelė. Gelbsti senyva stokholmiečių pora - paveža iki kitos degalinės, ir atgal į mariną. Jie abu pensininkai, muzikantai ir iš fortepijono muzikos koncerto Slitėje važiuoja į savo vasarnamį, kuriame kasmet vasaroja... Labai stebisi, kad nedidele jachtute mes visa šeima jūromis plaukiam, net eina uoste laivelį pažiūrėti - ar tikrai aš čia jiems pasakų neporinu...
kelione_Scorpio_2011_399.jpg
kelione_Scorpio_2011_400.jpg

Liepos 20 d. 0820 val. išvykstame iš Slite, plauksime į Harrvik uostelį. Pakeliui gaunam škvalą į žandą, lietaus su saulėtom properšom... Harrvik marinoje prisirišame 11.30 val. Va, čionai reikėjo plaukti, aplenkiant Slite... Nedidelė, bet jauki vieta. Pietaujam Hamskrogen restorane, kur gaunam fantastiškai skanią flundrą ir jautienos troškinį. Flundra - tai plekšnė švediškai. Juokiamės, čiauškam, kad net nesitikėjom, kad ta flundra/šliundra dugninė bus tokia skani - padavėja klausia iš kur mes. A-a-a, sako - buvau Lietuvoj pernai, buvo super - vestuvės kaime prie Biržų. Jo, alaus ten tikrai buvo, bet kai vyrai prie stalo atsistoja ir kalbą sako, tai atrodo, kad jie labai pikti. Labai piktai kalba, rankom mojuoja... Iš pradžių išsigandom, bet paskui pripratom, visai smagu buvo... Dainuot tai mėgsta kaip švedai... Ne, gyvenu ne čia, tik vasaroms čionai atvažiuoju... Čia apylinkėj geriausias restoranas, nesvarbu, kad dabar tuščia - ateikit vakare - pamatysit, kiek čia lankytojų bus... Pavakare šalia uostelio esančiuose bendruomenės namuose lankome tapybos parodą. Pati dailininkė čia pat, salėje, ir nakvojanti - visą vasarą ji su savo darbais keliaujanti po pakrantės miestelius, dieną apylinkėse piešia, kai oras prastas - sėdi salėje, ir laukuose primestus eskizus dažais tepa... darbų šiek tiek parduoda... Vasarą dažniausiai piešia jachtas ir avis. Šiek tiek pasitaręs su Lolita, sakau, kad pirksim avį. Nes jachtą jau turim. Ne, ji nežino, kodėl salėje kabo originali laivo vardo lenta "Czar Peter". Gal ir rusų caras - bet ji nežino... Vėliau, jau namie pagūglinęs, sužinau, kad tai buvo keleivinis laivas CZAR PETER, nuskendęs kažkur netoli Gotlando krantų...
kelione_Scorpio_2011_401.jpg
kelione_Scorpio_2011_409.jpg
kelione_Scorpio_2011_413.jpg
kelione_Scorpio_2011_418.jpg
kelione_Scorpio_2011_422.jpg
kelione_Scorpio_2011_426.jpg
kelione_Scorpio_2011_429.jpg
kelione_Scorpio_2011_428.jpg
kelione_Scorpio_2011_427.jpg

Prognozė duoda pakenčiamo oro langą šuoliui per Baltiją. Pajudam iš Harrvik'o liepos 21 d. 1000 val. Vėjas NE apie 10 m/s, banga metras. Kai kirtom laivybos linijas, mus iš oro stropiai apžiūrėjo reaktyvinis bepilotis lėktuvas Du ratus apie stiebą apsuko, net ne iškart supratau kas čia ausyje zyzia... Lėktuvas gal 3-4 m ilgio, skrido maždaug 300m aukštyje. Matyt, optika galinga... Eismą jie mato radarais, bet jei kas reikalinga patikrinti realiai - jiems pigiau tokį lėktuvėlį pasiųsti, nei pakrančių apsaugos katerį. Katerį būtume mes sutikę, jei jiems būtų nepatikę tai, ką iš aukštai matė. Kelis škvalus pakeliui buvom sutikę, tik vieno nepavyko apeiti - spėjau bures numesti, vanduo visai gražiai virė aplinkui, tik žaibai labai nepatiko. Kai tą nesąmonę už nugaros palikom ir nutolom, nuo debesų pado nutįso pailgas piltuvas, nors jūros paviršiaus taip ir nepasiekė.

Vėlai vakare 2340 val. priartėjom prie Liepojos.

Klaipėdoje švartavomės liepos 22d. 1200 val.

Fantastiška kelionė ir atostogos buvo, tik rašyti man apie ją kaip ir atsibodo.
Nieko nepadarysi - per ploną galvą ir plunksnai nepakajus... Gal reikia išmokti trumpiau mintis dėstyti? O gal plaukti greičiau?

Tai tiek.

Gerų visiems Naujųjų Metų, o kolegoms buriuotojams - įdomių kelionių ir sėkmingų regatų.

Posted by gramas 06:11 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kaip buvo gerai, blogai, ir vėl gerai. GOTLAND2011

Tęsinys. Anksčiau buvo: I dalis, II dalis, III dalis, IV dalis, V dalis.

Andreas įsipatogino SCORPIO kokpite, ir nei jachtos virves skambinatis vėjas, nei vis palašnojantis lietutis jam nei motais. Apsirengęs tik marškinėliais bei šortais, o mums ir su striukėmis nėra per karšta - užsigrūdinę tie švedai. Jo sūnus kartu su Jonu kajutėje pirštus sukišo į iPadą, Lolita įsitaiso tarpduryje, po kokpito stogeliu, ir vis papildo mūsų stiklines romu. Andreas, jam apie 40, kartu su šeima atostogauja, plaukdami apie Gotlandą dideliu kateriu. Jis man padėjo užnešti vieną iš virvių, kuriomis aną dieną bangų daužomą SCORPIO atitraukiau nuo krantinės, tai šiandien, pamatęs jį su sūnum vaikštinėjant krantine, atsidėkodamas pakviečiau stiklui romo. Vienu stiklu pasisėdėjimas nesibaigė. Dviem irgi...

Plepus kaip reta švedas pasitaikė, todėl naudojuosi proga kuo daugiau apie numatomą plaukimą išilgai Gotlando vakarinio kranto sužinoti. Klausinėju jį apie Karlso salas - Didžiąją Stora ir Lilla Mažąją. Abi jos yra ornitologiniai draustiniai. Klausiu, ar tikrai jas reikia apiplaukti dideliu atstumu, kaip sako locija, ir kas tas didelis atstumas yra. Jis sako, kad visi žino apie draustinį, bet "who cares" - plaukia sau visi tiesiai tarp salų ir nesuka galvos... Žinoma, jeigu norėtum švartuotis Didžiojoje Karlso, turi tam gauti leidimą iš kažkokios gamtosaugos kontoros krante. Lysi ten be leidimo - garantuotai būsi pradžiugintas bauda. Prisako būtinai apsilankyti Lauter marinoje Faro saloje - nuo ten pėsčiomis nupėdinti iki pakrantėje braidančio uolų pulkelio. Tai raukarai - vėjo ir bangų kūriniai - kalkamenio stulpai. Lauteryje jų visas parkas, ir į ten turistai važiuoja iš viso pasaulio. Vaizdai kaip Mėnulyje. Ir išvis - visą Faro salą reikia apvažiuoti ir pažiūrėti - ji turi ką parodyti, ne veltui švedų legendinis kino režisierius Ingmar Bergman savo namus ten įkūrė.
Dar jis prisimena savo vaikystę, kai visa šeima su savo jachta keliavo apie Baltiją, ir lankėsi tuometiniam Leningrade. Jis iki šiol atsimena kalašnikovais ginkluotus rusų pasieniečius, piktais veidais kratančiais kiekvieną laivo užkaborį... Lankėsi jie tada ir Klaipėdoje, bet jokio ryškesnio prisiminimo ji nepalikus: "Klaipeda - that was just another dull soviet city. Sorry to say that".

Vakarėlis ėmė kelti rimtą grėsmę mano romo atsargoms, o kelionė dar net neįpusėjo. Todėl tenka svečiui pasakyti, kad sorry, but party's over, ir dabar mes eisime ilsėtis, nes rytoj ryte išplaukiam. Dull city - o tu atplauk savo kateriu sorry to say that į mūsų Klaipėdą šiandien...

Liepos 16-os rytas išaušo saulėtas, vėjo dar daug, bet Pietvakarių kryptis mums puikiausiai tinka. Šeimynai dar miegant, 6.00 val. atsirišu nuo krantinės. Siauru, bet puikiai gairėmis sužymėtu farvateriu išplaukiu į Burgsvik fiordo vidurį, ir dar kurį laiką suku didelius ratus, kalibruodamas autpiloto kompasą. Po to pasikeliu bures, aplenkiame Nasrevet švyturį, ir išlendame į atvirą jūrą.

Karlso salų skardžiai tikrai įspūdingi, visa jūra pilna juodų paukščių baltais pilvais ir tokiais pingviniškais snapais. Tai alkos - angliškai razorbill. Čia, salose, jie didžiulėmis kolonijomis ant uolų peri savo jauniklius. Vien perėjimui šiems jūriniams paukščiams tėra reikalingas krantas - šiaip jie visą gyvenimą praleidžia jūroje. Tikri jūrininkai tie razorbillai-bilobilai.
razorbill.jpg
kelione_Scorpio_2011_317.jpg
kelione_Scorpio_2011_318.jpg

Visa Gotlando vakarinė pakrantė - tai kalkamenio rifas. Apie 100-200 metrų nuo kranto tęsiasi sėklius, pilnas pribarstytas akmenų, o po to staigus karnizas, už kurio gylis apie 70, vietom apie 100 metrų. Išilgai kranto vandenį stumdo srovės, kurios kartais iš gilumos pakelia šalto vandens mases, ir, joms susilietus su saulės įkaitintu oru pakrantėje, vasarą apie salą dažnai susiformuoja tiršto rūko frontai. Kai vėjo nėra, tokie rūko laukai gali iškabėti visą dieną. Į tokį frontą papuolus, reikia žinoti, ką darai ir kur esi. Buriavimo teorija sako, kad tada išsivynioji jūrlapį, ir šalia kranto plaukioji šalia pasirinktos gylio linijos, pageidautina nedideliame gylyje, kur ant tavęs joks didelis laivas neužsirioglins. Nemanau, kad tokia taktika Gotlando pakrantėms tinkama. Čia vieną akimirką gali turėti apie 100m gylio, o sekančią minutę jau gali būti atsirėmęs kyliu į tą priekrantės karnizą. Teisingiau būtų prie kranto nesispausti. Šiandien tokio pavojaus nėra, diena fantastiškai gera, ir čiuožiam visai smagiai, spinakerio pūslės traukiami...
kelione_Scorpio_2011_319.jpg
kelione_Scorpio_2011_322.jpg

Vakarop, pamažu artėjant prie Likershamn marinos prieigų, vėjas išsikvepia - leidžiame spinakerį, ir jungiame variklį, kad iki tamsos uostelį pasiekti. Vairuoti lieka Jonas, aš įsitaisau kajutėje. Nei bluosto sudėti nesuspėjau, kai Jonas susirūpinusiu balsu šaukia mane viršun, nes iš išmetimo vamzdžio verčiasi balti dūmai. Nespėju net iš kajutės išsikepurnėti, kai variklis pradeda springdamas čiaudėti, ir apsukos krenta tiek, kad sraigtas vos ne vos sukasi. Skubiai išjungiu variklį visai, tikrinu kuro lygio skalę - negali būti, kad kuras pasibaigtų - juk beveik pilnu baku iš Burgsvik išplaukėm... Kuro yra sočiai. Atsidarau variklio dangtį - viskas atrodo tvarkoje, tai bandau vėl laivo širdelę jungti. Įsijungia variklis pačiaudėdamas, bet kai bandau apsukas sukelti - jis į tai nereaguoja, pupsi sau vos sukdamasis, ir vėl pradeda tirštą baltą dūmą mesti. Vėl išjungiu, pats mintyse perkratinėdamas visas galimas gedimo priežastis. Labiausiai bijau, kad būsime variklį perkaitinę, cilindrų bloko galva gali būti įskilus, ir aušinimo skystis patenka į cilindrus - iš čia ir dūmai tie balti. Kol variklis karštas, visai nesinori tikrinti antifrizo lygį, atidarant dangtelį ir nusivirinant pirštus garais. Išvynioju genują, groto ir nuleidę nebuvom - sodinu Lolitą vairuoti tolyn nuo kranto, o pats susirandu įrankių krepšį, ir vėl stačia galva neriu į variklio skyrių. Pradeda byrėti įgulos klausimai. O kas dabar bus? O ką darysim? O kaip uostą pasieksim? O kaip namo grįšim, jei laivą čia teks palikti? Kala minimum po du klausimus per kvadratinę sekundę! Į kai kuriuos dar bandau ramiu balsu atsakinėti, o pačiam tai nelabai ramu, nes gedimo priežasties dar nežinau. Jei iš tikro bloko galvą suskaldėm - o brolyti, tai čia jau rimta, laivą tikriausiai teks palikti čia, o patiems namo keltu grįžti, ieškoti kur naują galvą nupirkti, kartu su meistru iš Lietuvos vėl čionai atkeliauti, laivą sutvarkyti, ir atgal namo per Baltiją persimesti. Paini schema gaunasi, o ir į monetą subėgtų labiau nei padoriai... Negerai. Jau geriau vien burėmis link namų judėti, juk burinėje jachtoje šiuo metu gyvenam, gi ne motoristai kokie... Irgi gero nieko - reikštų, kad atostogos vos prasidėję baigėsi.

Variklis kiek atvėso, ir tikrinu aušinimo sistemą. Viskas tvarkoje, vadinasi galvos mes nesuskaldėm, ir problema turi būti kuro padavimo sistemoje - stebuklų juk čia būti negali. Ramiau nuo to smarkiai nesidaro, nes jau atsiranda kita baimė - jei sugedo aukšto slėgio siurblys, tai patys šitos problemos mes neišspręsim - ir vėl mano mintys sukasi tuo painios ir brangios schemos keliu. Bet juk baltų dūmų tada nebūtų - springtų variklis, ar išvis nesivestų - bet dūmus tai turim, ir sočiai... Įgulos klausimai vis krenta kaip žirniai, ir retkarčiais jau pasigirsta kažkas panašaus į tai kaip čia dabar netvarkingu laivu į kelionę išsiruošėm... Jau taip gana grubiai liepiu visiems tylėt. Staiga tyla, pilnas laivas nebylių. Tyli jie irgi labai iškalbingai - pamanyk, įsižeidė... Kas durniausia - vėjas visai nurimo, ir burėmis į uostą įplaukti nepavyks, ant inkaro šitam gylyje irgi neatsistosi. Dreifuojam, srovė neša išilgai kranto, kur nuneš - nežinom. Tikrinu visą kuro kelią nuo pat bako iki variklio. Ne iškart, bet pastebėjau, kad pirminio kuro valymo filtro stiklinė dalis kažkokia mažiau skaidri atrodo, nei įprastai. Pasirodo, filtras pilnut pilnutėlis vandens... Dėl to ir nepastebėjau iškart, kad pilnas - kai tik dalis tos stiklinės gaudyklės būna su vandeniu, o dalis su kuru - ta riba tarp skysčių labai aiškiai matosi, o dabar - ne taip ir lengva buvo pastebėti. Visiškai neaišku, kaip tiek vandens į kurą pateko, bet jis jau nukeliavo kiaurai visą kuro sitemą - per antrinio valymo filtrą, kuro siurblį ir purkštukus iki pat cilindrų. Iškart lengviau man ant širdies pasidaro, kai bėdos priežastis žinoma, ir jau aišku, ką daryti. Turiu visus reikalingus filtrus atsargoje, juos pakeičiu, po to reikia kuru juos užpildyti ir nuorinti visą sistemą. Paeiliui atsukti kiekvieną purkštuką, starteriu prasukant variklį, išleisti oro burbulus, kol švarus dyzelinas pradės plūsti, ir vėl tampriai purkštuką užsukti. Kuro po varikliu prisilaisčiau pakankamai, pats visas išsiterliojau iki ausų, bet smagu be galo, kad pats sugebėjau gedimo priežastį nustatyti, ir teisingai viską sutvarkyti. Kai įgula ovacijomis pasitiko vėl sklandžiai besikuriantį ir dirbantį variklį, vėl jaučiu, kad mano akcijos šiame laive stipriai pakilo.

Taip, paskui save vilkdami dyzelino kvapo šleifą, 20.00 val. palengva ir įplaukėme į Likershamn mariną. Prisirišame galu prie plūduro, nosimi į krantinę, ir puolu tvarkyti prilaistyto kuro smarvę. Praskiedžiu tą visą džiaugsmą Fairy koše, surenku viską kempine į kibirą, išpilstau į tuščius Vytauto butelius, ir paslapčia "utilizuoju" marinos buitinių atliekų konteineryje. Znai nashix.
kelione_Scorpio_2011_325.jpg
kelione_Scorpio_2011_326.jpg
kelione_Scorpio_2011_331.jpg

Vakarieniaujame kas kus-kusu su mėsa, o kas baltu moscatel vynu su lašiša ir rūkytomis krevetėmis. Niekas ir nesakė, kad gyvenimas visiems vienodai teisingas... Matyt, šitokia nepilnamečių diskriminacija sukelia skilimą SCORPIO įguloje sekantį rytą. Įgula skyla į vieną gulėtoją čia pat esančiame pliaže ir du ėjikus tikrinti, kas ten įdomaus krante yra.

Likershamne įdomaus buvo surasta:

- tikrai įspūdinga Jungfru - Mergelės uola - pats aukščiausias Gotlando raukaras. Uola styro ant pat stataus skardžio krašto. Nuo jo ilgai stebimės, kad švedų Baltijos vanduo toks pat skaidrus kaip Viduržemio jūroj. Toliausiai nuo kranto matosi dugnas, akmenys, augmenija - nu nepaprastai skaidrus ir švarus vanduo ten.
kelione_Scorpio_2011_356.jpg
kelione_Scorpio_2011_357.jpg
kelione_Scorpio_2011_354.jpg

- kranto gynybos sistemos dzotas. Tvarkingai užrakintas, matyt, tinkamas panaudojimui pagal paskirtį, jei Gotlandas vėl nuspręstų nepriklausomu nuo Švedijos tapti.
kelione_Scorpio_2011_360.jpg
kelione_Scorpio_2011_361.jpg

- skardžiai pakantėje su nuostabiomis panoramomis. Ir takas miške, turėjęs atvesti prie pakrantės švyturių. Deja, improvizuoti pietūs bruknių pievelėje ant skardžio krašto sukėlė ūmų viso kūno aptingimą, ir planas lankyti švyturius pasikeitė grįžimu į mariną pokaičio miegui.
kelione_Scorpio_2011_362.jpg
kelione_Scorpio_2011_364.jpg
kelione_Scorpio_2011_365.jpg
kelione_Scorpio_2011_366.jpg
kelione_Scorpio_2011_368.jpg

- žvejų kaimas marinoje. Kadaise tie visi namukai buvo žvejų sandėliai. Dabar jie tapo privačiais vasarnamiais, žvejybos padargų muziejumi, o viename įsikūrė žuvies parduotuvė, kuri tuo pat metu yra ir uosto kapitono biuras. Šalia padrėbti keli kareiviški dviračiai, kuriais, jeigu nori, gali pavažinėti po apylinkes, ar artimiausią miestelį už kelių kilometrų, kur yra kažkokia vieno pliuso švedų maksima.
kelione_Scorpio_2011_338.jpg

- le'storanas su žuvies patiekalais ir chaliavnu wi-fi.
kelione_Scorpio_2011_352.jpg

- lauko virtuvė su didžiuliu puodu, matyt, per kaimo šventes jie ten žuvienę verda. Dar nuo Joninių likęs stulpas su žolių vainikais. Antropologai sako, kad toks stulpas kiek pas mus, tiek pas juos senų senovėje, dar pagonybės laikais, buvo falo simbolis. Ne, čia ne tas falas, kuris virvė burei pakelti...

- švaraus smėlio pliažas, kuriame ir randame savo stropiai besideginantį atžalą. Nuo pliažo į įlanką nutįsęs molas, nuo kurio azartiškai nardo kiek senas, tiek jaunas.
kelione_Scorpio_2011_343.jpg

Likershamn - labai vaizdingoje vietoje įsikūrus, saugi ir nuo visų krypčių vėjų gerai uždengta marina. Verta užsukti, jei norisi vieną kitą dienelę patingėti, ar reikia štormą pralaukti. Kuro čia negausit, parduotuvė tolokai, o visa kita - wc, dušai, sauna, skalbykla, elektra, santūrus, bet dalykiškas ir mandagus aptarnavimas - visa tai yra.

Posted by gramas 01:00 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kaip laiko mašina keliavom. GOTLAND2011

Tęsinys. Anksčiau buvo: I dalis. II dalis. III dalis. IV dalis.[/

Mūsų laiko mašina - tai nuo amžiaus pavargęs SAAB'as, kurį išsinuomavau kelionei po Gotlandą iš Burgsvik marinos kapitonės. Grįžinėdami iš Visbio, radome ieškotas nuorodas į Vikingabyn - Vikingų Kaimą.
kelione_Scorpio_2011_276.jpg

Įsivaizdavom , kad papulsim į gotlandietišką Rumšiškių varijantą, bet viskas buvo kiek kitaip, t.y. gyviau. Nedidukų vasarnamių rajonas, kuriame, matyt, gyvena visas vikingų personalas ir visokie amatų meistrai. Į patį netoliese esantį etnografinį kaimą jie ateina kaip į darbą, bet griežtai išlaikydami visą autentiką savo aprangoje ir išvaizdoje - rūbai ir papuošalai tik tos epochos griežtai, jokių plastmasių/džinsų/kedų ant personalo ten nepamatysi. Kaimas gyvas ištisus metus, čia dirbantys žmonės organizuoja renginius ir pramogas su vikingų kontekstu po visą Gotlandą.

Kaimo pastatai pastatyti griežtai pagal to meto statybos tradicijas - visi medienos konstrukcijų jungimai, stogų dangos, teritorijos apie namus - viskas taip, kaip ir būdavo tais gūdžiais 1100-1300 metais. Vienintelė sąšauka su šiandienos civilizacija - netoli įėjimo vartų įrengta troba su išdėliotais kaimo rankdarbiais, keletas informacinių bukletėlių ir vyrukas, prekiaujantis pagal tikrą senovinį receptą pagaminto midaus svenyriniais buteliukais. Duoda paragauti. Gelsvas skystis, vos jaučiamai natūraliai užsigazavęs, bet įdomus ir malonus skonis, tai imam 4 - vieną patys išragausim, o 3 vešim į Lietuvą lauktuvėms.
kelione_Scorpio_2011_278.jpg
kelione_Scorpio_2011_279.jpg

Visas kaimas apjuostas gynybiniu pylimu, yra mediniai bokšteliai apsaugai ir vartų kontrolei. Praeiname pievą su kažkokiais akmeniniais dievų ar protėvių stulpais, netoliese panašus į jau anksčiau matytą akmeninį laidojimo laivą...
kelione_Scorpio_2011_282.jpg
kelione_Scorpio_2011_284.jpg
... ir papuolame į pagrindinę kaimo aikštę su dideliu bendruomenės namu. Normalios daržinės dydžio medinis pastatas, dengtas lentomis, grubiai skaptuotos rąstų kampinės jungtys...
kelione_Scorpio_2011_280.jpg

Šalia namo įrengta atvira akmeninė krosnis, prie kurios būrelis vaikų mokosi susimalti grūdus akmeninėmis girnomis, užminkyti ir išsikepti duoną, tiksliau kažkokias bandas. Bet vaikai, matosi, ekstazėj - jiems įdomus tas procesas, ir su entuziazmu ginčijasi, kurio banda skaniau iškepus.
kelione_Scorpio_2011_286.jpg

Vienas mažius, matyt, užkalęs ant kulinarijos, visas nuėjo į archeologiją - čia yra specialiai kuoliukais ir virve atribotas plotelis pievos su atidengta velėna, yra kastuvėliai, mentelės, šepetėliai, kibiriukai - na, visi tikram archelogui reikalingi įrankiai. Vaikis jau suradęs kelis strėlių antgalius ir puodynių šukes, jam tikriausiai niekas nesakė, kad kasdien patyliukais tie turtai čia specialiai užkasami, kad sekantis archeologas galėtų tą atradimo džiaugsmą ir atminimą visam gyvenimui patirti.
kelione_Scorpio_2011_303.jpg

Iš bendruomenės namo kamino virsta dūmai, ir mums smalsu, kas gi ten viduje vyksta. Kai akys su prietema apsipranta, matome ant suolo sėdintį vikingą, kuris kitoje laužo pusėje ant laktų sutūpusiems turistams kažką ramiai pasakoja. Matyt, čia vyksta įvadas į vikingų ir Gotlando istoriją, jų papročius ir pan. O kadangi viskas vyksta švediškai - viduje ilgai neužsibūname.
large_kelione_Scorpio_2011_285.jpg

Šiek tiek nuošalesnėje kaimo vietoje įrengtos vietos pratyboms su ginklais. Šaudymas lanku, kirvių mėtymas, kažkoks balkis vikrumo varžyboms, dar visokia žaidimų įranga.
kelione_Scorpio_2011_289.jpg
kelione_Scorpio_2011_290.jpg
kelione_Scorpio_2011_298.jpg
Prie aikštelės šaudymui stojame į eilę - prieš mus kokių 10 metų mergiotė niekaip neperpranta, kaip tą strėlę reikia laikyti, kad ji templę atleidus ne šalia kojų kristų, o tolyn lėktų. Iš pradžių neatrodė, kad mus ilgai laukti reikės, juk tai šitaip paprasta - bet mergiotė buvo nusiteikus rimtai. Paskui net įdomu ją stebėti pasidarė, netoliese ant suolo sukritę su Jonu vos ne totalizatorių sužaidėm, dėl mergiotės kantrybės minutėmis. Laimėjo ji. Neįtikėtinas užsispyrimas pasiekti savo, ir absoliutus nulis dėmesio į šalia laukiančius kitus šaudytojus lanku, kurie akivaizdžiai komentuoja jos nesėkmes. Visiškas nesugebėjimas daryti išvadas iš savo klaidų taip pat. Bet kas patiko - absoliuti koncentracija į tai, ką darai, ir noras bandyti iš naujo, nekreipiant dėmesio į nesėkmes. Šaunuolė, tvirtas charakteris - ką ji turi, tai tikrai. Paskui nuėjom mėtyti kirvius, prisimėtę grįžom, dar palaukėm, ir jau šaudėm lanku. Vieną strėlę nuskraidinau tolyn į mišką, rasti nebepavyko. Ir kur dingo ta kantrioji švedė mergaitė - ji būtų visą mišką aukštyn velėna atvertus, bet strėles surinkus...
Vėliau kaime radom kalvį ir ginklų meistrus, tai jiems ir pasakėm, kad kas čia per nesąmonė, taigi šaudykloje strėlių beveik nebelikę - tie sako no problem, tuoj bus.
kelione_Scorpio_2011_300.jpg
kelione_Scorpio_2011_304.jpg
kelione_Scorpio_2011_306.jpg
kelione_Scorpio_2011_307.jpg

Šiaip jau, vikingų istorijos paieškos ir buvo vienas šios mūsų atostogų kelionės per jūrą tikslų - vizitas kaime tikrai pavyko, ir sutariam, kad ant šio pasiekto tikslo dedam riebų pliusą.

Vikingabyn

Posted by gramas 03:21 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, ką giliau saloje radom. GOTLAND 2011

Gotland 2011

Tęsinys. Anksčiau buvo: I dalis. II dalis. III dalis.

Taigi - turim pora dienų Gotlando salos patyrinėjimui "iš vidaus". Sušokam į SAAB'ą, ir judam link Visbio - salos sostinės. Sutariam, kad pačiam Visbiui laiko ypač daug neskirsim, nes dar ne kartą Gotlande apsilankysime, su nakvynėmis Visbio uoste. Bendro vaizdo apie miestą užteks, uostą man smalsu apsižiūrėti, kad kitą kart atplaukiant viskas aiškiau būtų... Jei turim auto - tai dabar reikia salos periferiją praneršti.

Švedai keliais važiuoja labai drausmingai, tas iškart krenta į akis. Greičiau pavažiuoja tik iki prisivys kitą automobilį - po to kantriai velkasi jam iš paskos, jokiu būdu nelenkdami. Taip gali susiformuoti tokios gan ilgos kolonos, iš kokių 10-15 auto, ir tada, jei atsiranda koks skubantis nekantruolis, jis gauna daryti tokį labiau sudėtingą lenkimą.

Kažkada anksčiau teko girdėti, kad Švedijoje tave gali kitas vairuotojas telefonu priduoti policijai, jei labai kelyje mandravosi, arba net už tokį nieką, kaip jo manymu, pavojingas distancijos nesilaikymas (angl. Tailgating). Tau gali atrodyti, kad nieko nepažeisdamas saugiai vairuoji, bet jam gali atrodyti kitaip. Priduos tave policijai nei už ačiū, ir spėk - būdamas extraniero sugebėsi tą ginčą laimėti, ar ne. Manau, kad ne, ir papildysi karalystės biudžetą baudele. Matyt, filosofija tokia - visur gali nuvykti kartu su eismu, nesidraskydamas, be pavojaus sau ir aplinkiniams. Nuobodu, bet jie teisūs.

Mums - atostogos, tai labai kelyjei ir nesiplėšom, tuo labiau, kad norisi pro langus pažiopsoti į pakelėje liekančias švedų sodybas, miškus su mums visai egzotiškai atrodančiomis uolų atodangomis tarp pušų. Miškuose medžiai šmokę augti ant kietos uolos, dirva čia ne tokia derlinga, kaip pas mus - todėl pušelės čia mažesnės, pasiraitę labiau, žymiai lėčiau augančios, pakrantėse nuolatinių vėjų košiamos.

Sodybos prižiūrėtos, bet irgi skandinaviškai racionaliai. Pavyzdžiui, čia niekas nesižudo dėl idealiai sutvarkytos vejos - viskas nupjaunama tvarkingai, tačiau kas auga natūraliai - tas ir yra, jokių sukultūrintai vienalyčių ir perkultūrintų vejų, reikalaujančių maksimum pastangų, čia nėra. Niekas nesirūpna ir papildomu laistymu - kaip gamta sureguliuos - taip ir bus. Natūrali veja, kad ir išdžiūvus - ji bus visada tvarkingai nupjauta, bet žaliuos tada, kai jai reikės. Sausra - veja ruda. Palijo - veja žalia. Niekas nesijaudina. Spėju, švedai lygiai taip lengvai susitaiko net su tuo, kad kai reikia ateina žiema, o paskui - pavasaris. Kitaip sakant - su gamta jie nekovoja.

Rytais matosi tikrai daug švedų, išpuolusių į lauką prasibėgioti, daug dviratininkų, pasipuošusių chalatais. Jie mina prie jūros maudytis. Toks sveikatinimasis mankštomis, fiziniais krūviais, grūdinimasis - labai matosi, kad tai čia yra norma. Gėdinam vienas kitą, kad gyvename prie pat pliažo, bet tikrai per retai savo organizmus ryte išvarom į mišką, ar pasinerti į šaltą jūros bangą. Ginčijamės, ar šuns vedžiojimas miške skaitosi, ar ne. Koks skirtumas - aktyvesnis gamtos dovanų išnaudojimas imuninei sistemai tikrai būtų tik į naudą, bendras tonusas irgi tik pagerėtų.

Aplankom vikingų laidojimo vietą - akmenys išdėlioti laivo forma. Informacinė lenta aiškina, kad mirusiųjų palaikai būdavo deginami, po to pelenai supilami į specialias molines puodynes, kurios sudedamos į tą simbolinį laivą, kuris nuplukdo vėles kažkur anapus, į kitą matavimą. Panašią formą, naudotą apeigoms, esame jau matę netoli Lopaičių piliakalnio esančioje šventvietėje. Ten irgi ne tik akmenys laivo forma išdėlioti, bet ir atitinkamai baseinas iškastas. Nežinau, ar ten žemaičiai laidojimui tą savo laivą naudojo, bet mums buvo sakoma, kad žyniai pagal tam tikra tvarka išdėliotus akmenis stebėdavo žvaigždžių ir planetų padėtį, ir tautai pasakydavo kada ir ką sėti laikas ir kitaip kalendorių sureguliuodavo. Nuo šito vikingų laivo gerai matosi abi Karlso salos Lilla (Mažoji) ir Stora (Didžioji) - statūs krantai su stačiais skardžiais, pro jas po kelių dienų plauksim, kai išilgai pakrantės keliausim.
kelione_Scorpio_2011_234.jpg
kelione_Scorpio_2011_236.jpg

Visbis pasitinka pilnomis šurmulio gatvėmis. Mašiną parkuojame prie miesto sienos išorėje esančio IKA prekybcentrio - turi jie čia ir savo visur esančią visiems mielą maksimą.
kelione_Scorpio_2011_245.jpg
Šiaip visame Gotlande gyvena apie 60.000 gyventojų, o per metus saloje apsilano apie 750.000 svečių. Tik rudeniop, galutinai praskydus šiam turistų srautui, Visbis gali atsikvėpti lengviau nuo turistinio pinigo darymo, ir pagyventi savo malonumui.
Žygiuojam į uostą, pakeliui apžiūrėdami mesto gynybinę sieną - ji yra pats geriausiai išsilaikęs toko tipo istorinis objektas šiaurės Europoje, ir 1995 metais buvo įtraukta į UNESCO Pasaulinio Paveldo sąrašą. Va tai, va tau - pasaulinis paveldas, saugomas visaip kaip, bet prie jo kažkaip galima ir restoranėlį prilipdyti, ar suvenyrų kromelį, ar, atrodo, ir šiaip gyvenamą namą. Matyt, ką prilipdė racionalieji švedai prie savo sienos iki 1995m, tas viskas ir tapo neatskiriama saugomo paveldo dalimi.
kelione_Scorpio_2011_244.jpg

Uoste - bent jau pramoginių laivų marinoje - visiškas balaganas. Visas uostelis sausakimšas į VISBYBRYGGAN (Stokholmo savaitę) kateriais suplaukusio jaunimo. Gerai, kas savo jachtute į čia neatsibrukom - vietą švartavimui gauti - be šansų.
kelione_Scorpio_2011_273.jpg
kelione_Scorpio_2011_274.jpg
Visokiausio dydžio kateriai, pilni vaikinukų, atidžiai stebinčių, ar visi nuo kranto juos mato. Nuo pat ryto ant laivų denių išdėliotos dailylentės - daugiau ar mažiau patrauklios panelės su kukliais bikini, stropiai įsijautę į tingiai besideginančios primadonos vaidmenį. Čia vyksta kultinis Švedijos auksinio jaunimo renginys. Kadaise Stokholmo centre susiformavo turtingų tėvų vaikų kompanija, bendru šios subkultūros pavadinimu "brat". Bratai - tai gana uždara vyrukų ir panelių draugija, bet kurį savaitės vakarą galintys normaliai prisiliuobti sostinės centro Stureplan naktiniuose klubuose. Yra būtina per naktį aplankyti bent kelis; yra cool, jeigu stovėdamas ant stalo, ant chebros išpurški patį didžiausią pačio brangiausio šampo butelį. Rūbus perki tik ten, kur dera, sako, kažkur trenkiasi į Škotiją, kažkokia jų kultinė vardinė parduotuvėlė ten yra... Bendrauji tik su tuo, su kuo dera. Esi be proto turtingų tėvų atžala, nesvarbu, kad tau jau gal gerokai per 30 - nei dirbti, nei riesti smegenis besimokant tau nebūtina. Tavo religija, gyvenimas ir idealas - tai vartojimas ir geras laikas. Aktyviai gyveni tik naktį, nes dieną reikia pailsėti ir atsigauti. Yra du bratų pogrupiai - vieni organizuoja linksmybes, kiti tik naudojasi. Matyt, kažkada 70'aisias kažkuriam organizuojančiam kilo idėja surengti išvažiuojamąją sesiją kur nors toliau nuo Stureplan. Gotlande dauguma turtingų šeimų turi savo vasaros rezidencijas, tai sesija gavosi išplaukiamoji... Matyt, pavyko viskas tvarkingai, nes VISBYBRYGGAN tapo tradicija. Keik ten tų tikrųjų hard core Stureplan bratų buvo tą dieną neišku, nes teko girdėti, kad šį renginį užvaldo provincijos lopukai, visus metus taupantys pinigėlį tam, kad pasipirktų teisingų drapanėlių ir susimetę galėtų katerį išsinuomoti. A, jų reikalai...
kelione_Scorpio_2011_269.jpg

Pereiname senamiestį, aplankome katedrą su kraupių snukių paroda, suvenyrų turgelį, kitoje bažnyčioje kažkokia instaliacija su manekenais sudėliota. Prisitrinam prie anglakalbės ekskursijos su gidu, kuris su pavyzdžiais pasakoja apie vikingų laikų fortifikaciją bei karybos meną...
O viduramžiais, kai Visbis buvo vienas svarbiausių prekybos centrų Baltijoje, čia buvo tų laikų Manhetenas.

Paslampinėjame vijoklinėm rožėm paplūdusiomis gatvelėmis ir kiemais - tikrai miestas super, turi savo šarmo.

Atlauksime čionai kitais metais, ir gal pavyks Visbiui bent pora dienų artimesnei pažinčiai skirti. O dabar - dar reikia vikingų kaimą aplankyti...
kelione_Scorpio_2011_246.jpg
kelione_Scorpio_2011_250.jpg
kelione_Scorpio_2011_251.jpg
kelione_Scorpio_2011_252.jpg
kelione_Scorpio_2011_256.jpg
kelione_Scorpio_2011_248.jpg
kelione_Scorpio_2011_260.jpg
kelione_Scorpio_2011_261.jpg
kelione_Scorpio_2011_263.jpg
kelione_Scorpio_2011_262.jpg

Posted by gramas 05:22 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kad Gotlandas - sala, kuri nesustojo. GOTLAND2011

GOTLAND 2011 - III dalis

Tęsinys. Anksčiau buvo: II dalis, I dalis

Orų prognozės vienareikšmiškai rodo, kad Burgsvike įstrigom trims dienoms mažiausiai. Ciklonas neskubiai ritasi virš Švedijos pakrantės link Suomijos, prieš laikrodžio rodyklę vis sukdamas stipraus vėjo malūną. Jūra kaip reikiant sušiaušta - bus geriau išlaukti, kol nusiramins, ir tik tada plaukti išilgai Gotlando kranto link Visbio, ar dar aukščiau. Reikia susigalvoti, ką veikti. Paslampinėjom po Burgsviką, bet miestelis kažkaip nekabina.

Vakar atplaukus, čia jau stovėjo dvi lietuvių jachtos - Geradiena ir CapeHorn. Geradiena škiperis Tauras su žmona, vilniečiai - dar viena šeimyninį buriavimą praktikuojanti įgula - su entuziazmu pasakojo, kokių įdomybių jie čia, Gotlande, surado, ir kad geriausias būdas salą patyrinėti yra išsinuomoti automobilį kelioms dienoms, ir pakeliauti. Visos lankytinos vietos labai tvarkingai sužymėtos žemėlapiuose ir pakelės ženkluose bei nuorodose. Jų entuziazmas buvo užkrečiamas - tiek daug įdomių vietų jie čia pamatę. Porai dienų paimu vieną iš uosto kapitonės šeimynos automobilių. Sutariam po Eur30 per dieną už dar pajudantį SAAB; pilnas bakas benzino paimant mašiną, ir pilnas grąžinant.
kelione_Scorpio_2011_237.jpg

Mūsų tikslas - pamatyti šią 125 km ilgio salą iš vidaus, surasti vikingų paveldo likučius, šiaip kažką naujo sužinoti, ir gerai laiką praleisti... Gotlandas lietuviams buriuotojams yra tik greitas sustojimas nakvynei plaukiant į Švediją, dažniausiai. Dar pora dienų kasmet lietuviai ūžia Visbyje per Žalčių Karalienės Regatą. Tik vienas kitas iš mūsų buriuotojų yra daugiau laiko šiai vietai patyrinėti skyręs, bet visi kaip susitarę alpsta, kad Visbis nuostabus. Ir kodėl mes žinom daugiau apie Turkiją ir Ispaniją, ko gero, nei apie visai šalia esantį Gotlandą? Ši sala ne vien Visbis - ji visa yra prestižinis Švedijos kurortas, galima būtų lyginti su mūsų Nida. Unikali gamta, labai mažai pramoninės veiklos ir taršos atitinkamai, saulėtas klimatas, dažnam švedui vaikystės vasarų nostalgija ir kas labiausiai juos veža - poilsis ir ramybė gamtoje, ir daug kultūrinių renginių, orientuotų į intelektualesnę publiką. Nors pačiame Visbyje pramogų apstu bet kokio skonio publikai - nuo sostinės centro Stureplan brat'o iki ryškiausios Švedijos politinės ar scenos žvaigždės.

Dar gerokai prieš kelionę, kad daugiau turinio mūsų plaukimui suteikti, pribūriau Jonui apie vikingus, piratus, pilis, saloje užkastus lobius, danų laivus, pakrautus Visbio gyventojų auksu, pakrantėse nuskendusius. Dar prifantazavau apie Gotlando vikingų prekybinius ir mažiau draugiškus susidūrimus su mūsų pakrantėje gyvenusiais kuršiais, pasakojau, kokiais laivais tuo metu visi po Baltiją plaukiodavo ir kur nuplaukdavo, apie dar Sarmatijos laikais kiek mūsų Baltijos krante, tiek Žuvėdų krante vyravusią vienodą runų rašybą ir todėl neabejotinai buvusius kultūrinius mainus... Apie piratų broliją Victual Brothers, ties Gotlandu ir Stokholmo archipelagu viduramžiais Hanzos pirklių laivus plėšusią...

Pabandyk, nustebink ir stipriai sudomink kuo nors šiuolaikinį penkiolikmetį... Nesakysiu, kad labai karštai užsidegė jis būtent tą vikingų ir piratų salą ištyrinėti, bet kad plaukimui į Švediją ruošėsi su noru, o ne kaip į katorgą galeroj - tai tiksliai. Antra vertus - kol jam tą informaciją rankiojau, ir pats šiek tiek istorija pasidomėjau, ir kažkaip užsikabliavau, nes kuo toliau - tuo įdomiau darėsi.

Gotlandas - geologinis kalkakmenio pagrindo darinys - surprize-surprize!!! - čionai atkeliavęs nuo Pusiaujo! Tai įvyko bene prieš 130 mln. metų, kai žemynai formavosi, bet Gotlandas vis dar keliauja link Šiaurės, kasmet pasislinkdamas po 15 cm. Tokia nuolat keliaujanti sala, kuri dar nebuvo sustojus.. Taip kad - skubėkit paskubėkit aplankyt Gotlandą šiandien, nes rytoj plaukti reiks toliau, o jei labai uždelsit - galit ir nepavyti... Gotlando kilmę nuo Pusiaujo mokslininkai nustatė pagal uolienos sandarą - ji yra supresuota iš tuo laikotarpiu Pusiaujo regione buvusio okeano dugno. Visokios tų laikų okeano žolytės, dumbliai, žuviukai Nemo, kirminiukai ir kirmėlytės savo suakmenėjusiais kūneliais kadaise ir suformavo tą šiandieninio Gotlando kalkakmenį.

Gotlando gyventojai visada turėjo savo kalbą, savo šeimyninę-gimininę savivaldą ir nepriklausė Švedijos teritorijoje besiformavusioms karalystėms. Dar Bronzos amžiuje Gotlandas buvo tiek tirštai apgyventas, kad sala savo resursais ir žemdirbyste nebegalėjo išlaikyti tiek gyventojų. Kažkokiu būdu nutiko, matyt, dėl bado, kad kai kurios giminės ryžosi palikti Gotlandą, ir plaukti sau ieškoti kitų žemių. Genetiniais tyrimais patvirtinta, kad tuo metu Gotlandą palikusių žmonių palikuonys paplito plačiame regione - trasoje nuo Baltijos krantų iki šiandieninės Turkijos teritorijoje buvusio Konstantinopolio. Atsekama, kad jie keliavo per šiandieninės Latvijos teritoriją, todėl nėra neįmanoma, kad ir per Lietuvos taip pat - juk tuo laiku gilyn į žemyną buvo skverbiamasi upėmis, įsirengiant stovyklas šeimoms krantuose.

Gotlando istorijoje yra du ryškūs klestėjimo periodai - vikingų era ir viduramžiai, kai išsivystė tarptautinė prekyba, ir Gotlando pirkliai ėmė tukti nuo vis stiprėjančių piniginių srautų. Tie patys taikūs fermeriai, savo laukuose derlių nuėmę, nuo šarvų ir ginklų rūdis nukaišdavo, sušokdavo į laivus, pasikraudavo savo prekių ir plaukdavo atseit prekiauti, o iš tikro - rusėnus mušti, vienuolynų auksą sidabrą plėšti, visokį gerą vienoj vietoj atimti, o kitoj parduoti. Tokiu būdu gautą uždarbį ir prisiplėštas brangenybes vikingai veždavo namo, ir užkasdavo, nes SEB'o dar ten nebuvo. Todėl laikas nuo laiko Gotlande vis surandami vikingų lobiai, pagal kuriuos mokslininkai sugeba atsekti vietas, kur Gotlando smarkuoliai plėšikauti plaukdavo. Paskutinis didesnis lobis Gotlande surastas 2012 vasarą; jame buvo daugiau, nei 600 sidabro monetų ir papuošalų. Lobis buvo pakastas vietinio fermerio lauke, dar 12 amžiuje - kai bus ištyrinėtas, tikriausiai jis bus demonstruojamas Visbio muziejuje, kaip ir anksčiau rastieji vikingų lobiai.
Kas ten žino, kiek žodžiai Visby ir baltų genčių vaizba (prekyba) ar vaizbūnas (pirklys) yra susiję???
gotland_ship.png

Toks pusiau sėslus, pusiau plėšikiškas gyvenimo stilius padarė stiprią įtaką gotlandiečių charakteriui - laisvi, turtingi, nepriklausomi, ir praktiškai nevaldomi. Tas charakteris stipriai pasireiškė, kai nuo 13-14 amžiaus Gotlandą vis bandydavo užkariauti kitos tuo metu regione įsigalinčios šalys. Viena iš to meto supervalstybių buvo Danija. Prireikė danams ir tokios prekybinių kelių kryžkelės, kaip Gotlandas. Karalius Valdemaras atsiplukdė savo kariauną prie Visbio, kur ir įvyko didelis mūšis. Tačiau prieš aptariant mūšį, pažiūrėkim, kas vyko Gotlande dar iki to.

Suklestėjus prekybai, Visbis tapo kaip ir paskirstymo punktu prekėms, judėjusioms iš Rytų į Europą. 12 amžiuje Visbyje susibūrė pirkliai ir amatininkai, o visa kaimiška provincija kaip ir nuo seno - gaudė silkę ir menkę, dirbo žemę, augino avis, ir parduodavo arba mainydavo savo gaminius, patys juos gabendami dažniausiai į Švedijos prekyvietes. Visbio didikai, pasitelkę samdinių kariuomenę, ėmė spausti provincijos fermerius, įvesdami prekybos monopolį, t.y. kad fermeriai savo produkcija prekiautų tik per Visbį. Fermeriai, vikingų vaikai ir anūkai, žinoma, kad nesutiko - pabandyk tokiem paaiškinti apie vieningą brendą, konsoliduotą marketingo biudžetą bei deramą salos atstovavimą pasaulyje. Fermeriai buvo organizuoti, veikė kartu, ir laikas nuo laiko duodavo į kaulą mokesčių rinkėjams iš Visbio. Galiausiai, fermerių kantrybė išseko, ir jie, subūrę savo armiją, atėjo prie Visbio, kad parodytų didikams ir pirkliams, kas čia saloje valdo. 1288 metais atėję, rado apie miestą pastatytą gynybinę sieną ir samdinių įgulą, pasiruošusią fermeriams nuleisti kraujo. Tą dieną buvo mūšis, kurį fermeriai pralaimėjo. Taip įsigalėjo šiokia tokia pusiausvyra saloje - kaimiečiai pasiskelbė fermerių respublika ir nelindo į miestą, o miestas su atskira valdžia toliau pampo nuo tranzitinės prekybos su Rusija ir Baltijos šalimis, bet į provinciją irgi nelindo.

Su Švedais gotlandiečiai nesipyko - juk nekandi į ranką, iš kurios tau pinigai srove byra. Stiprėjanti Vokietija ir Danija pradėjo rimtai konkuruoti dėl įtakos Gotlande. Reikalai krypo Vokietijos naudai, ir Gotlando užkariavimas atrodė tik laiko klausimas. Visbio didikai viso Gotlando vardu pasiprašė priimami po Švedijos karūna ir apsauga nuo invazijos.

1361 metais Danijos karalius Valdemaras su stipria kariuomene išsilaipino Gotlande. Atrodytų, išorės priešo akivaizdoje, abi gotlandiečių respublikos - kaimas ir miestas, turėjo kartu kautis už savo šalies laisvę. Tačiau prieš danus į mūšį stojo tik kaimiečių armija. Mūšio laukas buvo ties pietiniais Visbio vartais, ir visi Visbio didikai nuo miesto sienų stebėjo mūšį kaip kruviną spektaklį. Savo samdinių kariuomenės į pagalbą tėvynainiams jie neleido. Tvirtovėje sėdintis samdinys kainuoja pigiau, kai kardu nemojuoja.
Moderni, gerai ginkluota ir drausminga Valdemaro kariuomenė išskerdė fermerius - apie 1800 Gotlando vyrų vėliau buvo sudėti į masinius kapus ir sudeginti, kad nekiltų epidemija. Kai mūšio baigtis buvo aiški, Visbis mandagiai bei svetingai atvėrė vartus Valdemarui, ir paplonintu balsu paprašė nurodyti išpirkos dydį, kad miestas nebūtų sugriautas ir nusiaubtas. Valdemaras nurodė tris didžiules statines užpildyti miestiečių auksu, ir visi miesto gyventojai tai paskubom įvykdė. Valdemaro laivai, kuriais auksas buvo gabenamas į Daniją, audros buvo paskandinti netoli tenuplaukę nuo Gotlando, ir iki šiol nėra surasti, nors lygtai pernai buvo šnekų apie švedų ekspediciją, sonarais suradusią vieną Valdemaro laivų, tikėtina su Visbio auksu. Taip Gotlandas tapo Danijos provincija.
large_KingValdemarplundersVisby.jpg

Viduramžiais, 14 amžiaus pabaigoje, Gotlande įsitvirtino piratai, be skrupulų doroję pirklių laivus visoje Baltijoje. Prie piratų jungėsi pralobti norintys karštagalviai iš visų Europos pakraščių. Piratų laivynas Baltijoje veikė kaip samdomi torpedos - kuris miestas geriau mokėjo, to naudai ir dirbo. Grobdavo danų ir Liubeko pirklių laivus, ir tiekdavo maistą į danų blokados kankinamą Stokholmą. Dėl to jie buvo vadinami Victual Brothers (gal Broliai Maitintojai).
kogge_07.jpg
Nuo 1394m šie piratai užėmė Gotlandą, ir savo buveine laikė didžiulę pilį, kurią pastatė Visbio pakrašty. Taip jie tapo stiprūs jūroje, o savo pilyje - kaip ir neįveikiami. Stiprius uostus piratų brolija turėjo ir Vismare, Stralsunde, Rostoke - su kai kuriais Hanzos miestais jie nesipyko, bet su Liubeku kariavo nuolatos, nes šie buvo sąjungoje su Danais - pagrindiniais Hanzos konkurentais Baltijoje.

1395 m Danijos karalienė sudarė sąjungą su Norvegija ir Švedija, ir vėliau Gotlandas buvo atiduotas kryžiuočių Teutonų Ordinui.
Šie ir išstūmė piratus iš salos, tai įvyko 1398m - Gotlandą riterių armija užėmė, o Visbis mūšiuose buvo sugriautas. Veiksmui vadovavo pats didysis magistras - Konrad von Jungingen'as. Po jo mirties 1407m didžiuoju ordino magistru tapo jo brolis Ulrich von Jungingen - 1410m mirtinai gavęs per kibirą Žalgirio mūšyje.
teuton.jpg

Karas karu, o business is business, ir Hanzos lyga turėjo savo planų dėl Gotlando ir Visbio. Vokiečiams, ypač Liubeko miestui, labai rūpėjo perimti Gotlando pirklių prekybos ryšius su Rusija, atitinkamai su Rytų šalimis. Visbiui buvo suteiktos Hanzos miesto teisės, ir kiti Hanzos miestai galėjo Gotlande prekiauti be muitų. Ilgainiui Vokietijos miestų pirkliai ėmė išstumti Gotlando pirklius nuo paklausių rytietiškų prekių tiekimo į Europą, o dar vėliau, Šilko keliui pasukus link Viduržemio jūros, Liubeko pirkliai pralošė konkurencinę kovą Venecijai ir kitiems Italijos miestams.

Vokiečiai salą valdė iki 1645m, kai Gotlandas atiteko Švedijai ir taip yra iki šiol. Kadaise, išsisėmus prekybinei fortūnai, gyvenimas saloje sulėtėjo, ir pagrindiniais Gotlando žmonių pragyvenimo šaltiniais tapo žemės ūkis ir gyvulininkystė, silkių žvejyba ir cemento gamyba iš kalkakmenio.

Va, į tokį Gotlandą ir jo sostinę Visbį mes ir (atjojom) atvažiavom.
kelione_Scorpio_2011_233.jpg

Posted by gramas 00:42 Archived in Sweden Tagged buriavimas kelionė Comments (0)

(Entries 1 - 15 of 16) Page [1] 2 » Next