Denmark

Jau para, kaip plaukiame nuo Bornholmo namų link. Sėdžiu kokpite, mano budėjimas ką tik prasidėjo, ir pro kajutės tarpdurį matau, kad Rimas nerimsta. Iš pradžių ilgiausiai kuičiasi savo gyvatyne, kuriuo virsta šturmano lova, jeigu jachtoje apsigyvena Rimas. Visai atsakingai taip sakau, nes tai mačiau dviejuose skirtinguose laivuose, Rimui kapitonaujant ilgesniuose plaukimuose.

Gyvatynas - tai gultas, kuriame į žiužį susukta patalynė, drabužiai, knygos, sąsiuviniai, visokie laidai, žibintuvėliai ir dar begalė visokio šlamšto. Einant migti, gyvatynas sustumdomas, kad Rimo organizmas tilptų į gultą, antklodė atsidurtų virš jo, o visu turtu apsikaišoma taip, kad organizmas nesiraičiotų laivui siūbuojant ant bangų.

Veiksmas kajutėje vyksta pagal įprastą schemą - viską iškilnojus gulte ir atgal susukus į žiužį, kažko ieškoma ten, kur tai turėtų būti padėta, po to ieškoma ten, kur tai neturėtų būti padėta, po to ten, kur tai būti išvis negalėtų, ir galiausiai vėl ieškoma gyvatyne. Abudu tylim, bet stebėti įdomu - bandau atspėti, ko šį kartą jis ieško. Nejaugi vėl savo jūrlapių?

Dažniau, negu norėčiau, aš pats taip ieškau, nes kai pradeda jaustis nuovargis plaukiant, daiktai ima iš tavęs šaipytis.
Pats laivas ir jame esantys daiktai turi savo gyvenimus, charakterius ir likimus. Buriuotojui pavargus, daiktų charakteris ima keistis visada tik į blogąją pusę. Patikėkit, tai yra labai blogai. Kepurės, kojinės, pirštinės, smulki elektronika, ausinės, akinių futliarai - ypač bjauraus charakterio sutvėrimai. Tu žinai, kad, pavyzdžiui, fotoaparato laidą dar vakar pasidėjai į foto/video žaislų krepšį, bet iškuiti viską - ir jo niekur nėra. Po to, gal net po kelių dienų, kai būsi praradęs viltį ir bandysi sugalvoti kur krante reikės naują laidą nupirkti - jis gali atsirasti kur nors runduke, ar maisto dėžėje prie makaronų. Ironija tame, kad laidas atsiras tada, kai tau reikės makaronų... Juk tikrai niekas iš įgulos to sumauto laido ten nepadėjo, o pats laido charakteris nėra tiek piktybiškas, kad tokią kiaulystę tau iškrėsti. Juk piktas laidas išvis neatsirastų.

"Tai ką, vėl nindzės?" - klausiu. "Nu blemba, negali būti", sako, "visą budėjimą tarpdury prasėdėjau, įėjimą saugojau".

Nindzės - tai nematomi priešai, jachtose slepiantys buriuotojo daiktus. Tie niekšai buriuotojo gyvenimo lengvesniu tikrai nedaro. Juk mums su stichija kautis, o čia še tau - Nindzės - entropijos kariai.

Jeigu laivą laikytume uždara sistema - o mūsų atveju laive yra tik du mūsų organizmai, trečia para duše nemaudyti, pusantro svogūno, šiek tiek lašinių ir makaronų, burės ir dar kalnas visokio šlamšto visuose laivo užkaboriuose; ir mūsų sistema tabaluoja ant bangų Baltijos vidury... Žinoma, kad uždara šita sistema, čia gi atskiras uždaras pasaulis ir uždara visata bei kosmosas. Uždara viskam ir visiems, išskyrus nindzes... Nes jie, bestijos, vistiek pralenda visur, saugok nesaugojęs...
Tai va, entropija yra fizikinis matas, nustatantis betvarkės lygį uždaroje sistemoje. Jei iš mokyklos dar kažką atsimenam - tai antras (buriavimo) termodinamikos dėsnis sako, kad kiekvieno jachtos reiso metu betvarkės laive dydis niekada nemažėja, bet gali išlikti toks pat, arba didėti. Jaučiat, kame kampas - betvarkė laive niekada nemažėja, ir tai mokslo įrodyta! Gal net Nobelio premiją kas nors už tai gavo. Neblogas laivas už tiek pinigo išeitų.

Tai ką daryt, juk laivyne turi būti tvarka!? Dabar taip iškart gal nieko ir nedaryk, paprasčiausiai gyvenk toliau.

Reikia daiktus laive dresiruoti, kad savo vietą žinotų. Jei tai įrankis, tai jis visada įrankių krepšyje. Jei tai pakrovėjas - tai jie visi kitame krepšyje, ir sužymėti kas ką krauti moka. Atsarginės detalės - savo lentynoje ir dėžėse, laivo dokumentai - savo segtuve, o įgulos popieriai - visada stalčiuje, ir t.t. Kiekvienas daiktas - visada ten pat. Naiviai įsivaizduojame, kad tai yra tvarka. Visiškai ne. Tokiu būdu mes nubrėžiame liniją, bet ne tarp tvarkos ir betvarkės, o liniją, kuri nustato tik pradinį mūsų laivo betvarkės lygį.

Daug iliuzijų, daiktus padresiravęs, neturėk. Per štormą jie vistiek skraidys ir į savo vietas nenusileis, stovint uoste atsipalaiduos ir šiaip iš nuobodulio klaidžioti pradės, kažkas sušlaps ir išdžiūti nesugebės...

Laikas eis, laivas plauks, o betvarkė tik didės. Fizika - tikslusis realistų mokslas.

Tąkart nindzes iškoliojom visai be reikalo, bet mes to nežinojom.
Rimas ieškojo savo jūrlapių komplekto - juos dar Klaipėdoje suvyniojo į ritinį, kurį pakrovėm į mano mašiną su kitais jo daiktais.
Iš automobilio daiktus perkrovėm į džipą, kuriuo vykom keltu į Vokietiją, iš ten paryčiui atmynėm į Olandiją, kur stovėjo ką tik nupirktas Scorpio.
Kai daiktus krovėm į jachtą - vėliau, jau plaukiant, abu buvom tikri - juk matėm tą jūrlapių ritinį daiktų krūvoje ant krantinės, todėl tikrai turi būti laive, nes džipe juk neliko. Žinoma, kad džipe neliko... Todėl, kad liko dar Klaipėdoje, užriedėjęs gilyn į automobilio bagažinės galą, kur jo ir nepastebėjom.

Nieko tokio neįvyko - parplukdė tada jis Scorpio per Olandijos kanalus "iš atminties". Kylio uoste nupirkau pora Baltijos gaublio komplektų sau, o dar vėliau atstatėm ir Rimo jūrlapių triūbos formos sistemą į pradinį betvarkės lygį.