A Travellerspoint blog

France

Vabalai

Jachtininkai sveikina vienas kitą "Su Naujais Metais!!!" kaskart, kai po žiemos pavasarį nuleidžia laivus nuo kranto į vandenį. Jau rašiau ("Viduržemiai. Baisiausia Autonuostabybė"), kaip man kampuotai tie Nauji Metai prasidėjo šiemet, kai BILLABONG padėjom į vandenį Port Napoleon marinoje, Prancūzija.

Kai įsigyji kitą laivą, kurio tu nepažįsti, turi praeiti šiek tiek laiko, kol su visomis laivo sistemomis susipažinsi, kol patį laivą prisijaukinsi ir imsi juo pasitikėti. Tas pasitikėjimo klausimas man labai svarbus, nes jūroje visai paprastai gali nutikti situacijų, kai būtent laivas pasirūpina įgula, o ne atvirkščiai. Man svarbu žinoti, kaip laivas elgsis ir kaip jį valdyti esant tam tikroms sąlygoms jūroje, kaip ir ką aš darysiu, jei koks nors laivo įrengimas ar sistema suges, sugebėsiu tai sutaisyti pats, ar teks šauktis pagalbos iš šalies. Natūralu, kad kiekvieną naują laivą buriuotojui norisi patyrinėti, susipažinti... o tam reikia daug laiko. Tačiau pačią pirmą kelionės dieną man ir sugedo, ir šauktis teko...

Pirmas mano plaukimas balandžio mėnesį iš Port Napoleon - tai buvo pabėgimas iš Liono įlankos. Norėjau kuo greičiau iš jos dingti. Liono įlanka visame Viduržemio jūros regione, o ypač pavasarį, garsėja staigiais Mistralio priepuoliais. Kol laivas dar marinoje ant kranto buvo, Mistralis taip truktelėdavo, kad sėdint kokpite atrodydavo, jog iš už angaro tuoj išlėks viską velniop šluojantis didžiulis traukinys - tokiu garsu ir tokia jėga pirmieji Mistralio gūsiai trenkdavo per šimtus jachtų parkinge styrančių stiebų. Prie to traukinio triukšmo prisidėdavo klaikiai užkaukiantys vėjo generatoriai ir atsipalaidavusių falų plakimas į stiebus ir Kamarko šviesiai rudų durpynų dulkių kamuoliai. Mane šiurpas apimdavo, kai pagalvodavau, kad tokį 45-50 mazgų vėją aš sutiksiu ir atviroje jūroje visai netrukus, kai mano kelionė prasidės. Tyrinėjau meteo duomenis, ieškojau palankaus oro langų, skaičiavau, kaip į juos pataikau, skaičiavau jūrmyles ir kelionės laiką, planavau maršrutus, kad po laivo nuleidimo į vandenį iškart pasprukti iš Liono įlankos. Atvejui, jeigu kas nors paeitų ne taip, kaip planuota, ar kokių nors techninių nesklandumų atveju - numačiau, locijoje patyrinėjau ir į ploterį įsivedžiau bent keturis uostus pakeliui, kuriuose galėčiau pasislėpti atkarpoje nuo Port Napoleon iki La Ciotat marinos.

Na ką, atėjo laikas - ir išplaukiau vienas pats. Tik aš ir BILLABONG.
Tas laikas buvo su daug darbo ir mažai miego kelias paskutines paras. Reikalas tame, kad Port Napoleon kraną laivo nuleidimui turi užsisakyti vos ne prieš savaitę. Tuo metu dar nežinai, kiek darbų spėsi padaryti, kad laivą nuleisti, todėl varai tris pamainas ir tik tuos svarbiausius, nes visa kita padarysi jau laivui esant vandeny. Beveik viską ir padariau, bet tas "beveik" buriavime yra visiškai normali būsena. Jei kas žinot kas tai yra "viskas laive yra ir veikia visada gerai" - papasakokit, daug naujienų turėčiau išgirst ir išmokti...

Varikliu plaukėm siauru kanalu per Ronės deltos pelkynus, o įlankoje, kur erdvės jau daugiau, keliu bures, išjungiu variklį ir testuoju kaip dirba autopilotas ir kiti būtiniausi prietaisai. Viskas veikia, tenka šiek tiek pamaigyti AIS antenos kabelio jungtis kad transliuoti pradėtų, praktikuojuosi venduoti, žaidžiu su burėmis, ieškodamas palankiausių padėčių ir daugiau greičio. Laivas eina sklandžiai per bangas ir pradedu mėgautis man visai nauju didelio laivo pojūčiu. Koks skirtumas nuo mažiuko SCORPIO - didelis laivas visai kitaip elgiasi ant bangos, sunkaus korpuso inercija veža stabiliai per visus vėjo netolygumus tarp gūsių, o hidraulinis autopilotas veikia neįprastai tyliai ir užtikrintai, žymiai mažesne judesių amplitude, nei rumpelinis autopilotas ankstesniame mano laive.
large_3D5B398EC54396B3BE3EBA6E86A9468A.jpeg

large_3D5CD79ED2491DA4E991A91F67D30C59.jpeg
Nuodugniai pasitikrinu, kaip jaučiasi visos laivo sistemos, sklendės, vamzdynai - niekas nevarva, neteka, nebarška ir negirgžda. Viskas, kas turi užsidaryti - užsidaro/atsidaro, beveik viskas įsijungia/išsijungia. Vantai kiek laisvoki, bet audros nebus, tai ne problema, tvarkysiu vėliau... Po kelių valandų tokio "ar viskas veikia" ir sočių pietų (dar vakar greitpuodyje suruoštas ir pašildytas pikantiškas jautienos/daržovių troškinys) pradedu atsipalaiduoti ir tingiai snūduriuoti, voliotis nuo šono ant šono kokpite, murkdamas iš malonumo. Artėjame prie Marselio, jį mes praplauksime ir jis liks mums kairio borto horizonte, o diena jau vakarop. Vėjas pradeda slopti, o esame kaip tik ant kelio daugybei keltų, zujančių į ir iš Marselio uosto.
Laikas mums vėl įsijungti variklį.
large_3D5DD07DD86735397C6E4E4267432829.jpeglarge_3D5F04DEED69F480F853D365DABAE8F6.jpeg

O variklis neįsijungia. Starteris veikia, o variklis nieko niekaip nė už ką. Akivaizdu, kad tai kuro padavimo problema - toks mano pirmas sprendimas, nes ant SCORPIO esu tokią bėdą (gėdą) net kelis kartus turėjęs, kai per neapsižiūrėjimą variklis paskutinį kuro lašą iš bako išsiurbdavo ir oru paspringdavo. Bet ten iki smulkmenų man pažįstamas VOLVO variklis, o čia didelis PERKINS, kurio visų kaprizų aš dar nežinau.

Matau, kad jau netoli buvęs keltas keičia kursą, matydamas be vėjo subliuškusias mano bures. Racija įjungta 16 kanalu, jeigu keltui situacija atrodytų pavojinga, mane jis išsikviestų pokalbiui, arba aprėktų penkiais sirenos signalais. Mano AIS'as dirba, transliuoja, tai mano duomenis ir poziciją keltas mato savo prietaisų ekranuose. Situacija aplink laivą rami bent 10-čiai minučių, kol pasirodys kitas greitaeigis keltas, todėl teks nerti į laivo pilvą, tikrinti variklį.

Uždegu navigacines šviesas, nors dar ne visai tamsu, bet kad nepamirščiau. Pasitikrinu kuro padavimo sklendę, nors žinau, kad ji atidaryta, tikrinu pirminius kuro filtrus, viskas OK, o pats bijau, kad kuro sistema bus užsiurbus oro ir man ją teks nuorinti. Praktikos su varikliu Perkins 4.108 neturiu, tai nelabai žinau, kokia tvarka atsukinėti vamzdelių movas nuo aukšto slėgio siurblio, tačiau yra variklio instrukcija, ten turėčiau surasti. Tuo pačiu ir antrinį kuro filtrą reikia pakeisti, triumo sandėlyje guli keletas atsarginių.
O protas tuo metu žingsniu į priekį nuo veiksmo ir priešinasi išvadai dėl oro užsiurbimo. Juk variklis visąlaik kūrėsi super-gerai, be jokių kaprizų, išjungiau teisingai - o buriuojant visą dieną be variklio, juk nenutiko nieko, kas galėtų padėti kuro sistemai sandarumą prarasti??? Dar kelis kartus bandau jį užkurti, kol pats išsigąstu, kad pasodinsiu startinį akumuliatorių ir tada problema taps trigubai smagesnė.

OK, jeigu ne oras sistemoje, tada kas dar? Baisiausia, kas galėjo nutikti - kuro siurbliui šakės. Bet gal elektra... Starteris juk veikia... Nebežinau ką galvoti, vartausi abejonėse - teks skambinti Bill'ui, buvusiam laivo savininkui į Australiją, gal ką patars, gal jam taip buvo nutikę.

Bill'as atsakė apsiblaususiu, nustebusiu ir atsargiu Yes... Hi Gintaras, .... o keletas kitų labai ilgų jo žodžių buvo vienaraidžiai - A-a-a-a-a-a ir E-e-e-e-e-e-e-e-e... ir M-m-m-m-m. Australijoje tuo metu naktis - pažadinau žmogų iš gilaus miego ir greitakalbe dėstau kokia nesamonė čia man vyksta ir verčiu jam vieną po kito savo klausimus, samprotavimus ir prielaidas ir vėl klausimus... Po minutėlės Bill'o vienaraidžiai žodžiai baigėsi, jis jau atsibudo, pasakė, kad tuoj gausiu jo SMS. Žinute patarė patikrinti variklio spynelės kontaktus, nes jiems kruizinant Graikijoje, kažkuris atsikratęs laido kontaktas irgi neleido užkurti variklio, nors starteris lyg ir veikė, o gal neveikė. Seniai tai buvo, detalių neprisimena, bet kita galima problemos priežastis, kas jam į galvą ateina; jeigu kuro filtrai švarūs - tik oras kuro sistemoje... Žinutėmis bandau ginčytis, kad sistema buvo sandari, variklis veikė, ne pats užgeso, bet buvo išjungtas teisingai, kuro sistemos pratekėjimų nėra, visi sujungimai ir movos tvarkingi... kad paprasčiausiai negalėjo per niekur užsiurbti... Tada iš Down Under atskriejo SMS su "Tai nelabai bežinau, kas galėtų ten būti, bet leisk pagalvoti, atrašysiu vėliau"...

Bill'as nuėjo galvoti, o aš vėl į rūsį, Pakeliui eilinį kartą išjungiu/įjungiu oro padavimo sklendę, visai nesmagiai nusiteikęs raitausi prie variklio aptarnavimo liuko, kad bandyti atsirinkti pagal Bill'o kadaise flomasteriu užrašytus ir kiek apsitrynusius skaičius. Jie rodo kurį vamzdelį po kurio čia man teks atsukinėti... Ir tik tada pastebiu, kad spyruoklė, atitempianti oro padavimo į variklį sklendės svirtį, kažkokia laisva. Atsegu spyruoklę visai, patikrinu svirties eigą, perkabinu spyruoklės galą į tolimesnį tašką, įtempimas ir vėl atsiranda. Dar patikrinu sklendės veikimą, jau nuo jungtuko kokpito tarpduryje - nors jau žinau, kad variklis dabar tikrai turi užsivesti. Tai taip ir buvo - tik purpt ir veikia. Iškart siunčiu savo džiaugsmą Bill'ui, kartu su atsiprašymais, kad teko jį pažadinti. Gaunu Bill'o SMS su atsiprašymu, kad jis nieko nesugebėjo man konkretaus patarti ir kaip gerai, kaip malonu, kad tai nebuvo kažkas rimta ir kad man pavyko pačiam tai išspręsti.
Va, tokie žmonės tie australiečiai, niekaip man jų supykinti nepavyksta, kad ir kaip kvailai aš besielgčiau...

Iki pat La Ciotat marinos plaukėm varikliu, nes vėjo nebebuvo visai. Jau po vidurnakčio įlankoje BILLABONG pasigavo labai ryškus prožektorius nuo į krantą iškeltos prabangios super-jachtos, lėtai peržvelgė laivą, kiek užtruko ant manęs, besimarkstančio kokpite, po to nuslydo iki vėliavos laivagalyje, ir tada pradėjo šviesti skersai visą įlanką tiesiai į siaurokus marinos vartus tol, kol saugiai į juos neįplaukiau. Tikrai gera buvo pagalba, nes įplaukinėti tamsoje į nepažįstamus uostus - nėra mano labai mėgiama pramoga. Kaip dabar man ateityje reikės koneveikti tuos kateristus, nes visi buriuotojai taip daro - kai gavau tokią malonią pagalbą?

Vos tik prisirišau prie krantinės, iškart atsitrenkiau į pagalvę miegoti, nes diena buvo labai ilga, iš dalies smagi, iš dalies nervinga, bet turininga. Eilinė naktis su per mažai miego. Manote, taip ir buvo, man teko ramiai išsimiegoti? Tikrai ne, Neptūnas tai nakčiai turėjo kitų planų. Vos atsiguliau lovoje, viskas aplink nutilo, ir tada laivo korpusas pradėjo siurbti vandenį. Girdėjosi puikiausiai, kaip jūros vanduo skverbiasi į stiklo audinio gijas, tai išdavė toks labai tankus spragsėjimas visoje povandeninėje korpuso dalyje. Matyt, laivo korpusui gavus apkrovas ant bangos, buriuojant, prasidėjo delaminacijos procesas. Stiklo audinio sluoksniai atšoka vienas nuo kito, į mikro įskilimus ir ertmes sunkiasi vanduo, keliauja audinio gijomis ir vis su garsu atkabina naujus audinio plotus... Pats neatsimenu, kaip stryktelėjau iš lovos, tokios minties persmelktas, juk man kiek agentas, tiek pardavėjai užtikrino, kad jokių osmozės požymių laive nėra.

Ar maža kas ką sako, kai jie parduoti nori - taigi va, girdisi net plika ausim, kaip laivas vandenį srebia... Visas laivas traška braška. Ką aš nusipirkau?! Taigu šituo laivu plaukti negalima, vien ant kranto gali jį laikyti... Matyt, tas gražus antifulingo sluoksnis ant dugno - tik dekoracija, kuri ant minkšto korpuso sutrūkinėjo plaukiant, ir turim tai, ką turim. Tai kiek metų dabar remonte būsim? Kilnoju grindų skydus, stebiu triumus, juk turi drėgmė iš už borto ir viduje pasirodyt... Gerai, kad tokia bėda nutiko miestely, kur yra pati didžiausia super-jachtų remonto bazė, juk čia yra patys geriausi specialistai suburti, didžiausi kranai gali į krantą įkelti bet kokio dydžio - super, ar mega tas motorlaivis būtų... Iškels ir BILLABONG, jei iki ryto nenuskęsim, todėl reikia budėti, o gal ir nereikia, nors miegai išdulkėjo, užmigti kažin, ar pavyks. Kai pradės vanduo vidun tekėti, triumo siurbliai ir jų sirenos vistiek pažadins.

Atsigulu vėl, bet mintys dūzgia. Laivo dugnas kriauklėm neapaugęs, tikrai čia ne kriauklės triukšmauja. O gal čia kokios žuvys apie korpusą čepsi? Lipu laukan, šviečiu prožektoriumi už borto; net uoste vandens skaidrumėlis... Yra ten kažkokios žuvelės, bet baikščios. Viduje vis dar korpusas traška, beldžiu krumpliais į dugną. Žuvys tikrai išsigąstų, bet negelbsti niekas, traškesys nesiliauja. Tai skęstam, ar čia kaip? Liūdna man pasidarė labai, kad laivą sudrožtu, naudojimui nebetinkamu korpusu nusipirkau, bjaurus jausmas, kad nebežinau, ką man daryti. Tačiau nežmoniškas nuovargis padarė savo - vistiek kažkaip kelioms valandoms pavyko į šiaudus nulūžti.
large_3D605BFFC096E16F495231E0BEB06C51.jpeg

Ryte atsibudau jau prašvitus. Vėl įsiklausau į korpuso garsus - traškėjimas beveik visai išnykęs, vos vienas kitas trakštelėjimas laivo korpuse girdisi, bet jau tikrai rečiau, nei kad buvo naktį. Triumuose sausa.

Pamiegojusi galva yra žymiai geresnė, tikriausiai už tris nemiegojusias galima vieną gerai pailsėjusią drąsiai duoti... Kaip galima tokią nesamonę susigalvoti, kad tu gali girdėti, kaip osmozė laivą graužia? Osmozė metų metais tą laivą gali doroti, bet tu nieko taip ir neišgirsi. Pusryčiaudamas pagūglinu po buriuotojų forumus, pasirodo, ne aš vienas taip išsigandęs buvau, kitiems žaliems kruizeriams įvairiose Pasaulio vietose irgi yra šitaip nutikę. Net laivams su metalinais korpusais - vadinasi, čia tikrai ne osmozė. O kas tada? Taip ir nepavyko man tądien išsiaiškinti, nes net patyrusių kruizerių nuomonės susipynė, bet daug kas sakė, kad matyt, tai bus kažkokia dugne gyvenančių kriauklinių moliuskų rūšis, panaši į midijas, ar tai krevetės, Amerikoje vadinamos pistol shrimp. Kiti sakė, kad tai kažkokie kirminai, gyvenantys dugno dumble, šitaip triukšmauja poravimosi metu. Kiti išvis šaiposi, atseit, čia tokie vabalai, poliestertermitai korpusą graužia. Taigi, vietinė fauna čia moka triukšmauti, o vandeniu garsas keliauja gerai, kas tokius pradžiokus juokdarius kaip aš ir išgąsdinti gali.

Viskas gerai šį rytą su mano laivu, aš vėl jį myliu.

Ir tik dar giliau panėrus į internetus, man paaiškėja tikroji šio "baisaus" reiškinio priežastis, tiksliau, kaltininkas.
3DF424C69219765C217BFB2837789D7A.jpeg3DF46D4CFE66FCF6F86A7F2CF5A55396.jpeg

Tai yra būtent Alpheidae (lot.) rūšies krevetė, tokia beveik kiaurai permatoma, gyvenanti beveik visose jūrose (skirtingi porūšiai skirtingose vietose). Alpheidae yra nedidelė, kokių 3-5cm dydžio, bet turi tokią padidintą žnyplę, kurios snapą gali atlenkti stačiu kampu, o po to tuo snapu super-staigiai trinkelėti per pagrindinę žnyplės dalį. Iš čia ir aštrus garsas. Tos krevetės šitaip medžioja - po vandeniu ta garso banga tokia didelė, kad apsvaigina zooplanktoną ir mailių, kuriuo krevetė ir minta. Pasirodo, tos papiktintos ir per Suecą į Viduržemio jūrą atkeliavusios krevetės mane beveik be miego La Ciotat'e ir paliko.

Dar tą pat dieną La Ciotat'e įvyko šventas keršto aktas tiems dugno vabalams. Jokių atidėliojimų! Prisipirkau miestelyje midijų, padidintų Alpheidae pusbrolių - king prawns ir vyno. O toliau viskas buvo kaip aną kartą.

large_3D616A28BD65711B5615F171B7EE0AA0.jpeg

Posted by gramas 21:56 Archived in France Comments (3)

Po kiek Egalite, Fraternite ir Liberte šiandien?

large_IMG_1650.jpg

Villefranche-Sur-Mer, jauki įlanka visai šalia Nicos, š.m. rugpjūtis. BILLABONG saugiai stovi ant inkaro, o mudu su Lolita kasdien išsilaipiname į krantą valtimi ir traukiniu keliaujame tai į Kanus, Antibus, tai į Monaką, Nicą. Perki dienos bilietą traukiniui ir jis galioja visame kelio ruože nuo Villefranche iki galutinės stotelės, kurią nurodei pirkdamas bilietą. Šitaip galime aplankyti ir patyrinėti vos ne kiekvieną Cote d'Azur, prancūzų rojaus, miestelį ir kaimą. Taip ir keliavom krantu dvi savaites, nakvynei vis sugrįždami į laivą.

Traukiniui sustojus Nicos centrinėje stotyje, dalis keleivių išlipa. Tada visų vagonų durys uždaromos, o du policijos pareigūnai patikrina visą sąstatą, nužvelgdami visus, likusius traukinyje keleivius. Vienas policininkas praeina vagono pirmu aukštu, kitas antru, matyt, gerai žinodami, ko ieško.
Tačiau vieną dieną ši įprastinė patikra išsivartė į didesnį veiksmą. Mes sėdejome vagone visai šalia stiklinių durų į tambūrą, kuriame visa drama ir įvyko.

Veiksmo pradžios, tiesą pasakius, tai nematėm, bet dėmesį patraukė tambūre kilęs triukšmas ir kažkokio susistumdymo garsai. Labai garsiai žviegė juodukas, kurį pradėjo čiupinėti du policininkai, ką tik vagonu praėję pro mus. Jie bandė sugriebti jį, kad išlupti iš vagono, o tas, įsikibęs į laiptų, vedančių į antrą vagono aukštą turėklus, paleido kakarinę tikrai garsiai. Vienas policininkas specialiu raktu ką tik atrakino vagono duris. Matėsi, kad kažkas nuo antrojo aukšto bando trukdyti policininkams vykdyti kažkuo įtariamo juoduko sulaikymą. Staiga vienas policininkas paleido juoduką ir puolė viršun, girdėjosi kažkoks bildėjimas ir riksmai jau ir antrame aukšte. Apačioje su juodžiu likęs policininkas viena ranka prispaudė šį į tambūro kampą, kita ranka laikydamas raciją, kviečia pagalbą.

Netrunka atsirasti dar vienas pareigūnas. Jis rankoje laiko segtuvą su dokumentais, pameta jį ant tambūro grindų ir padeda viršuje esančiam pareigūnui atitempti žemyn besispyriojantį arabą. Dabar jau žviegia kiek juodis, tiek ir arabas. Kad būtų įdomiau, dar pasijungia trys civiliais rūbais vilkintys pareigūnai. Po minutėlės juodis jau visu balsu žviegia perone, antrankiais prirakintas prie požeminio praėjimo tvoros. Vienas civilioku apsimetantis pareigūnas lieka saugoti juoduką, visi kiti puola raityti arabą, vis dar besiskeryčiojantį tambūre. Pareigūnų buvo daugiau, nei pas arabą galūnių, tai, atrodė, dramos finalas jau bus aiškus. Business as usual, tokie reikalai manęs kažkaip nestebina, nes policija privalo daryti savo ne visada malonų darbą.

Tačiau tada įvyko kažkas, kas mane nustebino. Į veiksmą pasijungė bent keletas vagono keleivių, garsiai besipiktinančių policijos veiksmais. Arabo raitymas kiek sulėtėjo, nes pareigūnai leidžiasi į diskusijas su labai susižadinusiais keleiviais. Mol, Atseit*, kodėl taip grubiai, čia laisva šalis, čia taip negalima, kas čia per rasinė diskriminacija ir t.t. Erzelis jau kaip reikiant - rėkia arabas, rėkia pareigūnai, rėkia keleiviai. Juodukas, prisegtas perone, pamatęs, kad veiksmas įgauna jam galimai palankų pagreitį, kiek prityla ir staiga ima alpti. Nualpsta tokia poza, kad prisimerkęs galėtų stebėti, kas vyksta aplinkui. Po minutėlės nusprendžia, kad toks pasyvus dalyvavimas nėra gerai, stebuklingai atgyja ir vėl ima garsiai rėkauti, smakru rodymas į savo širdies plotą... Apie jį ima rinktis keli kiti perone buvę keleiviai, persigandę, kad juodis tuoj neduok tu Dieve tuoj numirs, o keleiviams teks visai nenorint tai pamatyti. Matau, kad policininkai jau jaučiasi nejuokais presuojami publikos, bet tęsia savo darbą. Išsivelka besispyriojantį arabą į peroną, o juodukas jau pats nebežino, ar čia jam alpti, ar atsigauti, nes jį jau atseginėja nuo turėklų ir vedasi kartu su arabu. Pareigūnas, grįžęs į vagono tambūrą savo segtuvo su dokumentais, kaip mat atakuojamas labai pakeltų tonų lavina iš vagono, griebia savo apspardytą segtuvą, susibraukia popierius nuo grindų ir mikliai dingsta iš keleivių akiračio.

Visas vagonas dar ošia ir šnypščia ilgai, visi tiek pasipiktinę policijos brutalumu.

Mano suvokimu, tai nieko extra-ordinaraus policija čia nenuveikė. Prie tavęs prieina, pasako, kad tu eisi su jais, jeigu esi paieškomas ir tavo mordografija yra pareigūno segtuve. Arba visai ramiai paprašo parodyti ID, jei atrodai šiaip kuo įtartinas... Ir žmogau, tu jau geriau darai, tai, ką jie sako, nes policija dirba savo darbą ir jai trukdyti nereikia. Bet jei tu imi priešintis, skeryčiotis, mojuoti galūnėm ir spardytis - tu jau žinai, kad smagu ir lengva nebus, nes policija vistiek savo darbą turės padaryti, bet jau tuo sunkesniuoju būdu.

Tačiau vagono publikai atrodė visai kitaip, nei man. Jie kaip reikiant užsipuolė pareigūnus.

O va, po šitiek mirčių Paryžiuje, spėju, Egalite ir Fraternite šioje nuostabioje šalyje jau liks kiek mažiau. Bet gal tik į gera, manyčiau... Net jeigu mus, kruizerius ir mūsų laivus prancūzų muitinė Duanes tikrins žymiai dažniau, aš tokiam Liberte sumažėjimui jau esu pasiruošęs. Tuo labiau, kad šį sezoną buvau Duanes tikrintas bent du kartus, vienąkart su laivo detalia patikra ir protokolu - ir visai neskaudėjo.

large_IMG_1649.jpglarge_IMG_1645.jpglarge_IMG_1646.jpg

_______________

  • Rusicizmas "Mol" buvo pašalintas dėl subtilios užuominos, padarytos Antano, autodirbtuvių savininko, nuo kurio darbo kokybės dažnokai priklauso mano gyvybė. Kartais ignoruoti skaitytojų kritiką yra per daug pavojinga.

Posted by gramas 00:41 Archived in France Comments (1)

Viduržemiai. Baisiai gražu.

Būtent - baisiai gražu, ir baisu tiek, kad net gražu - kai tau apie stiebą ima suktis didžiuliai lėktuvai, vis taikydami nusileisti prie vandens kuo arčiau tavo laivo. Žiūr. video, bet GoPro fisheye objektyvas iškreipia perspektyvos ir atstumo jausmą. Kai sakau, kad jie leidosi arti, tai reiškia ARTI arti.

Revellata įlanka ten, kur ant inkaro BILLABONG stovėjo, tikrai nėra plati; pilotai tikri profai - leisdamiesi šalia laivo, pro iliuminatorius mojuoja mums rankelėm, atseit nebijokit, mes žinom, ką darom... Ačiū širdingai, kad žinot, bet kažkaip vistiek nejauku, kai lėktuvas artėja tiesiai į laivą ir tik paskutiniu momentu pakreipiamas šiek tiek į šalį, kad neužkliūti už stiebo. Ir taip - kelis kartus, kad maža nepasirodytų.

Šitaip Prancūzijos CoastGuard priešgaisriniai lėktuvai treniruojasi imti vandenį vos ne iš visų galimų įlankų Prancūzijos pakrantėse. Leidžiasi tiek, kad specialus vožtuvas lėktuvo dugne leistų vandeniui subėgti į rezervuarus, po to pakyla šiek tiek ir išpila tą vandenį.
Šią vasarą tai stebėti teko daugybę kartų, bet iš taip arti pagauti juos ant video - tik dabar.

Corsica, 2015-09-11.

s/v BILLABONG 2

Posted by gramas 03:09 Archived in France Comments (4)

Viduržemiai. Rock&Roll

large_180_B8EEFF1B0C5741B43437B34BD9099727.jpg

Šiandien jūroje Mistralis. Pavakare prasidėjo, tai rimtai pūs dar pora dienų tikrai, jei ne ilgiau.

Jau anksčiau minėjau, kad Mistralis - tai Šiaurės/Vakarų (NW) vėjas, kuris Ronės slėniu Prancūzijoje įsibėgėja nuo Atlanto, dar sustiprėja Pirėnų ir Alpių kalnų masyvų zonoje ir stipriai kerta į Liono įlanką Viduržemio jūroje. Teko matyti prognozes ir pačiam uostuose pasislėpus, ar kur ant inkaro atsistojus išlaukti vėjus iki 30 m/s gūsių metu. Yra buvę ir baisoka, kad nuo inkaro nenurautų ir į krantą neišridentų, bet Neptūnas man buvo atlaidus, matyt todėl, kad nepamiršdavau jam įpilti. Jau žinau, kodėl apie Mistralį vietiniai kalba labai pagarbiai.

Jei ne Mistralio periodai, Viduržemio jūrą (tiksliau - Tirėnų ir Ligurijos jūras) pavadinčiau visai nuobodžia paties buriavimo kokybės prasme. Vyrauja besisukiojantys silpni vėjai, plačios štilio zonos - daug (per daug) yra plaukiama varikliu. Jei išplauki į maršrutą anksti ryte - vasarą vėjo turėsi maždaug nuo 11.00 iki 15.00 . Mažoka, jei plauki toliau... Vėliau vėjas ims sukiotis, kol vakarui visai nurims. Naktys dažniausiai ramios, patogu nakvoti laivui stovint ant inkaro. Užtai turistiniam čarteriui - sąlygos idealios - plauki 3-4 val. per dieną, marinos čia ant kiekvieno kampo jei ne po vieną, tai po dvi, vakare užsimeti Moules Marinieres su baltu vynu - ir į šiaudus.

Norint paburiuoti labiau su azartu - inkarą kelti reikia dar prieš nurimstant Mistraliui, bent pusdienį iki jo pabaigos. Šitaip, į besibaigiantį štormą, kartu su Lolita išplaukėm iš Calvi, Korsika į Villefranche sur Mer šalia Nicos, Prancūzijos Rivjera. Pradžioj du rifai į grotą, po to ir visi trys, išlindus į atvirus vandenis, o genujos tereikėjo irgi tik vos vos. Greičio turėjom virš 7 mazgų kaip vidurkį pirmas plaukimo 10 valandų, jachta ėjo stabiliai, kaip traukinys. Banga buvo per kelias dienas supūsta, tai pasupo ir pirštais nerodysim ką, bet užsupo. Kelios bangos lūždamos sugebėjo ir į šiaip labai sausą kokpitą įšokti.
Šiaip atviroj jūroj gana retai dideles lūžtančias bangas sutiksi, nes jūra gili, pagrindinė banga nusistovi reta, ilgo periodo, bet galinga, apie 3m aukščio, šiek tiek panaši į Atlanto zybę, tik tankesnė. Didelė, bet nepikta banga. Virš pagrindinės bangos, ilgus atstumus keliaujančios, dažniausiai turime ir lokalinį bangavimą, dažniausiai kitos krypties, nei pagrindinė banga. Lokalinės bangos - tai 0,5 ar 1 m aukščio - tos jau tankesnės, piktos, primena Baltijos bangavimą, kai aštresnis vėjas užpučia. Viršūnės jų palūžinėja, tai tada ir norisi bures rifuoti. Tos lokalinės vėjo bangos dar maišosi su kitomis kryptimis keliaujančiomis likutinėmis bangomis iš kitų regionų. Taip ir gaunasi, kad štormui besibaigiant, gauni ramią ir didelę pagrindinę bangą, o apie ją, kaip šunų gaujos vienvaldį vadą, šokinėja visom kryptim tokie dantis iššiepę, vis bandantys į blauzdą įkirpti maži šakalai.

Tą dieną daugiau greičio ir burių ploto nesinorėjo visai. Vėliau pradėjo suktis į nosį, ramintis ir teko išleisti rifus, vėliau jungti variklį visai likusiai kelionės daliai, beveik 7 valandoms.
Variklio tepalus ir filtrą keičiu kas 100 motovalandų, tai čia tos valandos susirenka žymiai greičiau, nei buriuojant mūsų Baltijoj. Ir gerai, ir blogai tas jų Mistralis - kartais paburiuoti smagiau leidžia, o kartais taip prispaudžia, kad ...

Vietiniai buriuotojai sako - Viduržemyje vėjas būna trijų rūšių: per mažai, per daug, arba ne iš tos pusės. Šiandien man vėjas ne iš tos pusės, nes audra iš atviros jūros įlenkia retą, ritmingą maždaug 1-1.5m bangą į šiaip labai ramios įlankos maišą, o vėjas užinkaruotą laivą vis laiko šonu į bangą. Todėl supa stipriai. Toks supimas pats bjauriausias tiems, kas jūrligei lengviau pasiduoda. Kai esi jūroje - supa kitaip, laivą burės prie bangos prispaudžia, gali kiek užversti ant šono, bet supimas nėra bjaurus, visai ne taip, kaip stovint ant inkaro.

Vartaliojasi laivas kaip koldūnas nuo šono ant šono, dangų stiebu maišo, kyliu vandenį plaka. Raičiojuosi lovoj, vis atsikeldamas visokius bildukus ir barškučius raminti, apie normalų miegą nė kalbos. Tai vandens butelis kažkur ritinėjasi, tai galjūno spintelėj kažkoks buteliukas skimbčioja, tai kokioj skardinėj sardinės aliejuje garsiai šnekasi. Galiausiai nuogas turiu eiti ant denio ir nuraminti šluotą, kuri sugalvojo ten blaškytis - palikau numetęs šalia stiebo dar dieną, tai va tau pramoga nakčiai. Tuo pačiu inkarinį aliarmą ploteryje pasitikrinu, žiūriu, ar inkaro dugnu nepavilkom. Viskas gerai... Galima toliau eiti lovoj pasiraičiot. Keikiu save, kad dar dienos šviesoje nepastačiau laivo ant dviejų inkarų, kad laivagalinis, su valtele užvežtas inkaras laivo nosį nuolat tiesiai į bangą laikytų. Naktį to daryti visai nenoriu, nes dugne yra uolų, norisi matyti, kur inkarą padedi, kad paskui, pakeliant, nardyti nereiktų.

Supimas dar pastiprėja, banga padidėja, nors vėjas lieka silpnas, mat kalnai šitą įlanką gerai pridengia. Miegot jau visai neįmanoma - atrodo, apsikamšai šonus pagalvėm, kad nesiraičiot, kvėpuoji pagal bangos ritmą, jau jau jau išsijungi, bet nuolat kuri nors raumenų grupė vistiek įsitempia, instinktyviai bando supimą kompensuoti. Prabundi, keiti padėtį, atsipalaiduoji, jau tuoj miegosi, nes labai norisi... Tik pradedi grimzti miegan, vėl raumenys darbo susiranda. Pabundi po kurio laiko, kai tie darbštuoliai jau pavargę vos ne iki skausmo, tada viskas vėl iš naujo. Ryte esi pusiau pamiegojęs, pusiau pridaužytas, pusiau surūgęs. Įšoki į vandenį, įkali kavos, saulė šviečia - ir viskas vėl gerai. O kad miego atsigriebti - galima valandžiukei siestos nulūžt. Pietūs juk čia, reikiaprie vietinio ritmo adaptuotis...

Be bangų stabilizatoriaus, nuo groto giko įleisto vandenin, ši naktis būtų buvus tikras košmaras. Su stabilizatorium buvo tik šiaip bloga naktis.
Puikus įrengimas, must have jeigu planuoji daugiau laiko inkaruotėse praleisti, nei marinoj. Dvi nerūdyjančio plieno plokštės, šiek tiek paformuotos, sujungtos vyriais. Laivui leidžiantis nuo bangos pakrypstant į bortą su amortizatoriumi - plokštės susiglaudžia ir lengvai nuskęsta. Pradėjus laivui atsitiesti - plokštės atsidaro ir visu plotu kabinasi į vandens masę, gesindamos supimo momentą. Šitaip laivas žymiai lėčiau supasi ant bangos ir net stiprus supimo momentas visiškai užgesinamas per kokius 3-4 stiebo mostelėjimus per dangų. Laivai, čia pat inkaruotėje stovintys be amortizatorių, dar ilgai ir aktyviai po to vartaliojasi; kaip ten jų įgulos sugebėjo šiąnakt bent kiek miego pagauti - manęs neklauskit.
Daiktas išbandytas, patikrintas, veikia - tikrai rekomenduoju.

Fimuką apie dienas su daugiau vėjo marinoje, ant inkaro ir jūroj - įkelsiu vėliau, jei pavyks WiFi surasti.

large_B8FF6944B216E978D6D12C407ED9F900.jpglarge_90_B91328BAA2E0B1FEDB3EA6800C064877.jpglarge_B91C4BD90F361B32AA817360EA83A9D2.jpg

Posted by gramas 01:59 Archived in France Comments (2)

Viduržemiai. Myliu Nicą

large_1C057249B2918819395BFE961CFB5570.jpg
Nica yra nuostabi ir gyva, su charakteriu - kaip žmogus.
Šeštadienio popietė, keliauju antrą kartą tarp SFR kontoros ir Tabac kiosko, kuris vakar man pardavė telefonui tinkamą 1Gb interneto pratęsimą, o ne tabletei, kaip prašiau. Pirmas vizitas buvo į SFR - jie siunčia ten, kur bilietas parduotas, kad grąžinčiau ir gaučiau teisingą. Tabac'e dirba nebe vyrukas greituolis, kuris kala baro prekes ir lošimų bilietus į kasą trigubai greičiau, nei aš kada nors baksnosiu iPadą, o pusamžė namų kankintoja, kuri moka gūžtelėti putlokais pečiais ir labai prancūziškai prasiviepti, nes nekalba angliškai nei gu-gu. Skarelę ant galvos ji užsirišus mazgu į priekį - kaip Freken Bok. Ji nekalba angliškai, bet supranta viską, ką jai sakau, ko noriu, o paskui reikalauju. Jai dzin, sako kalbėk prancūziškai ir kreipiasi į sekantį eilėje, norintį įmušti lošimų statymą. Niekas eilėje atseit nekalba angliškai, suka akis į šalį ir mataruoja galvom, kai paklausiu. OK, aš irgi būsiu mažiau malonus. Pastumiu visą eilę šalin, juos užstodamas, nes matau, kad visi looser'iai kažkokie nuvėsę, tikrai į plaukus man nepuls. Na, potencialo turėtų gal pora juodų veidų iš West Indies toliau eilėje, bet, manau, ant alkūnės man patys nelips.
Sakau pardavėjai, kad dabar spręsim mano reikalą. Ginčijamės pora minučių, ji prancūziškai aiškina, kad turiu kalbėt su tuo, kas pardavė, aš - kad kalbu su įmone, kuri pardavė. Baigiasi tuo, kad vienas kitam jau labai pakeltais balsais palinkim turėti gerą dieną, visokeriopą sėkmę asmeniniame gyvenime ir santarvės šeimoje. Dar pridedam, kad abudu esame labai malonūs žmonės. Išeinu gatvėn, visiškai nieko nepešęs, bet dar pasipykęs su baro durimis, nes jos kažkodėl atsidarė į vidų, o ne laukan. Jau buvau bepamanąs, kad užrakino, rupkės, ir dabar duos į kailį.
Atvėsęs nuo ginčo gatvės popietinėje kaitroje, plieskiančioje nuo šaligatvio betono, save sugėdinau, kad klausimo vertė tik vos 10 Eurų ir tokio jausmingumo tikrai neturėčiau sau leisti. Kas čia man ką tik atsitiko? Ir dar ta gestikuliacija rankom ginčo metu - čia gal Italijoj išmokau?
Jau ramiai pėdinant iki SFR biuro šalia Garibaldi aikštės, kur pirksiu teisingą interneto bilietą, matau kaip šaligatviu žingsniuojanti ir užsikalbėjusi su pašnekove dama įmina į didžiulį šuns šūdą, kurių šiaip jau netrūksta Prancūzijoj. Didelis toks šūdas, ne mažiau kaip dogo, ar mastifo. Dalis jo apkabina basutę ir pakimba damai ant kojos, dalis su tvarkingai atspaustu pado raštu lieka ant betono. Moteris supyksta ir sakyčiau agresyviai užsipuola netoliese buvusią kitą moteriškę su nedideliu taksiuku ant pavadžio. Aš gi nusimanau apie šunis, juk niekaip taksiukas vienu tūpimu tiek neprišiktų... Kažkokios blogos energijos šiandien mieste tvyro; jei ir mane ji užkabino, ne tik vietinius - gal laikas jau plaukti iš čia?

Posted by gramas 01:10 Archived in France Comments (0)

Viduržemiai. Turiu problemą

Jau keli mėnesiai, kaip gyvenu ant vandens, tai ima atsirasti kažkokie nežemiškai kiti matymai, vertinimai ir suopročiai. Daug jų visokių yra, bet šitas kažkoks prikibęs, nes kertasi su mano įsitikinimu, kad nereikia auklėti suaugusių žmonių. Nes tai yra tik laiko gaišimas, nes jūs nepataisomi.

Tai kaip dabar man, nedeginant savo be galo brangaus laiko, paaiškint, kad iki šiol gyvenot baisiulinėj klaidoj?

Sakot, planeta Žemė.
Taigi nesamonė visiška ir viduramžių tamsybė.
Kokia dar Žemė, jei 71% planetos paviršiaus yra Okeanas!?

Kai jus sekantį kart kas paklaus, kur gyveni - reiktų sakyt Okeane

No offense intended, bet dabar jau žinot, kokioj klaidoj gyvenat.
;o)
large_35343F38CCBC2CC47AE20A0ABE285339.jpglarge_3536DFA6C33AEE8C2FA590D8C1313A5A.jpglarge_353ECB76E062A0DE47F68A0932D5B5CF.jpglarge_180_3535B8FCEFE991FFADEDB2920B57651C.jpglarge_353C32E2958A616BD9BB30DE468A6676.jpg

Posted by gramas 11:39 Archived in France Comments (4)

Viduržemiai. Mazochistų užrašai

large_2A68FD02F295F038C370B14846D3BE5C.jpg

Išmarginau mėlynėm žmoną, bet jai patinka. Tai aš nupirkau laivą (su jos pritarimu, žinoma), aš pribūriau svajonių apie prabangiai minimalistinį gyvenimo stilių laive ir aš susargdinau ją naujų kraštų ir naujų žmonių pažinimu, bet nuo vandens. Vadinasi, tos mėlynės ant jos kūno - irgi aš. O ji - tikriausiai mazochistė, nes sako, kad viskas gerai.

Vienas iš požymių, kad gyveni laive - tai kad dažnai kraujuoji iš vis kitų vietų. Yra tūkstantis ir daugiau kitų, žymiai malonesnių buriavimo požymių, bet šitas irgi yra. Tiesą pasakius kraujavimas - buvo labiau mano amplua. Lolita pasitenkino mėlynėm, t.y. kraujo praliejimo išvengė. Man "reikia" laikas nuo laiko taip smagiau įspirti į ką nors kietesnio už mane, įsibrėžti, ar įsipjauti. Kai basomis pratusias būti kojas lipdamas į krantą apmaunu visų artojų atributais - plius pritrynimai visokie, ne mažiau smagūs... Duok mano kojai savaitę nuo avalynės, ir ji tampa laukinė. Dabar, į ketvirtą kruizinį mėnesį įplaukęs, imu stebėti, kad plėvės tarp pirštų neužaugtų, kaip pas Kostnerį, kuris Kevinas iš Waterworld.

Žinau, Lietuvos buriuotojai sako, kad ant laivo - tik su batais, nes taip saugiau. Žiūrėk, kas sako - taigi sportininkai. Tačiau, žinant, kad esi ten, kur buriavimas yra ne vos embrionas, kaip ant Lietuvos, o didelės šalies turtingos jūrinės kultūros svarbi dalis - tu su batais vasarą laive niekada nebūni. Nes batai paliekami jei ne ant krantinės, tai nusimaunami dar ant laivagalio platformos, vos išlipus iš valtelės, kuria grįžai iš kranto. Batai kruizeriui yra svetimkūnis ant kojos. Eidamas svečiuosna į kitą laivą - pabandyk neatsiklausęs rioglintis ant denio su batais - šansas yra, kad būsi paprašytas palikti jų laivą tuoj pat - nes tai nepagarba šeimininkams ir jų namams.

Taigi, laive esu basas. Kaip Lolita sako, per daug staigiai ir per stipriai viską darau, be to ir laivo supimas, kaip faktorius yra - todėl jau kai lupu į ką nors koja, tai mažai nebūna. Lolita, kaip ramesnis charakteris, o dar papuolęs į mažiau įprastą aplinką, buvo atsargesnė, todėl atsipirko mėlynėm. Koks skirtumais, kaip ten buvo, bet vieną kart, prieš plaukiant iš inkaruotės į krantą, jai patariau kažką labiau pridengiančio vilktis, kad išmargintų kojų mažiau parodyt. Nes čia, Prancūzijos pietuose, kas juos žino, gal irgi yra išvirkščioji demokratijos pusė, ir mane būtų į cypę uždarę, kad pasiaiškinti, kodėl taip primušiau žmoną. O dar ir atimtų ją nuo manęs, neduok D, kaip kokie norvegai...

Tas mėlynių periodas - neišvengiama adaptacijos prie gyvenimo laive dalis, kaip ir jūrligė, kuri pradžioje dažną pakankina. Jūroje, kai laivą supa, o kartais stipriai - nori nenori į kažką atsiremsi stipriau, atsitrenksi, o įsibėgėjęs pasistabdysi mažiau maloniais būdais ir organizmo kampais.
Jeigu jūrligė pirmą parą jūroje dažniausiai praeina - savęs žymėjimas gali užtrukti ir savaitę, ir kiek ilgiau. Man truko visą pirmą mėnesį, nes lengvi keliai - ne man. Anglai sako - įgauti "sea legs" - tai, manau, ne vien apie jūrligę, bet ir apie mokėjimą judėti laivo mažose erdvėse jūros padiktuotu ritmu. Pamažu išmoksti pasilaikyti įsitvėręs visur esančių ranktūrių, išmoksti skaityti laivo siūbavimo ritmą ir žengti žingsnius tada, kai saugu. Žemėje, svečiuodamasis namuose, kur laiptų yra, tu lipsi jais atbulas, veidu į laiptus, nes taip įpratęs. Buriuotojo požymis, nieko nepadarysi. Tegul juokiasi tie, kas jūros nežino.

Trijų taškų taisyklė, kaip banaliai tai skambėtų. Dvi kojos ir viena ranka laivui - viena ranka tau. Dvi rankos ir viena koja laivui - viena koja tau. Gali ta laisva koja ausį krapštytis, ar nosį - bet jei vieną koją pakėlei - reiškia, dvi rankos tvirtai įkabintos, o viena koja - ant denio.
Pamiršai taisyklę - še tau mėlynę. Bet, kai esi mazochistas, kas tolygu buriuotojui - nejokia ne problema.

large_180_2A69B38FBF5AB73A31411654D38CABB5.jpg

Posted by gramas 08:26 Archived in France Comments (1)

Viduržemiai. Cote d'Azur pigiau

Cote d'Azur, arba Prancūzijos Rivjera yra prancūzų rojus, kurį jie sau sukūrė. Niekas prancūzams to rojaus ant lėkštelės neatnešė, bet jie žinojo karta iš kartos ką daro ir ko nori iš šio žemės ant kranto lopinėlio. Taigi, čia saulė, šilta jūra, kalnai, jaukūs senamiesčiai ir atsileidę, be įtampos ir besiilsintys žmonės iš visų pasaulio kraštų. Kitaip sakant, čia rojus, o šiandien ir jau beveik savaitę mes esame jo svečiai.

Kalbant lietuviui suvokiamais kurorto vertinimo matais - čia yra Palanga ir Nida kartu sudėjus, bet po maždaug 300 metų nuo šiandien, jei visą tą laiką investicijos galėtų lietis laisvai.

Mes čia todėl, kad Cote d'Azur yra Viduržemio jūros jachtingo Meka. Ką mes matom nuo savo jachtos? Visi vaizdai - už milijoną. Tuos miljonus sumoka krante, kalno šlaituose kaip kregždžių prilipdytų vilų laimingi savininkai, ar išblizgintų viešbučių klientai, o vistiek vaizdu džiaugiamės mes, savo b/jBillabong atsibastę iš biesai žino kur. Vėjo kryptis pasikeitė, jachta ant inkaro pasisuko kitur - ir turime vaizdą už jau kitą milijoną... Ką dar matom nuo jachtos - tai nepaprastai skaidrus vanduo. Stovime 7 m gylyje, o visas dugną uždengęs žolių kilimas su visa gyvybe jame - lyg žiūrėtum į akvariumą savo svetainėj.

Šiuo metu esame tirštai aptūpti įvairiausių katerių, jachtų ir super-jachtų. Inkaruotė pilna, nes dienai čionai suplaukia šeimos, porelės ir draugų kompanijos iš aplinkinių uostų. Turškiasi, plaukioja SUP'ais, kajakais, topless grožoulės deginasi ant denių kiaurą dienelę, o vakarop visi kelia inkarus ir grįžta į uostus. Tada įlanka ištuštėja, lieka nakvoti tik tokie pat jūriniai valkatos kruizeriai, kaip mes.

Kad to dienos balagano išvengti, kelias dienas iš eilės po pusryčių laive sėdam į valtelę ir birbiam į krantą. Pradžių pradžia buvo Villefrache sur Mer. Įvardinčiau tris aiškius "must see" Villefranche:

1. Citadelė. Tvirtovę pastatė Savojos kunigaikštis 1560m, kad ginti visą įlanką nuo priešų, kurių netrūko. Villefranche įlanka yra pati giliausia visoje Pietų Prancüzijos pakrantėje, todėl daug kas ją norėjo matyti kaip karinio laivyno uostą. Labai stipriai suprojektuota citadelė tuos norėtojų norus atšaldė. Buvo labai įdomu vaikštinėti po tvirtovę ir bandyti suprasti fortifikacijų projekto autoriaus sukurtus gynybinius privalumus. Kaip sienų konfigūracija, vidinių kiemų, vartų, bokštų ir šaudymo angų išdėstymu sukurtos mirtinos skerdyklos užpuolikams, tuo pat numatant ir vietas įgulos šeimų būstams, kareivines, aikštes, parkus ir gėlynus taikos metui. Šiandien tvirtovė pilnai funkcionali - joje įsikūrusi miesto valdžia, policijos nuovada, teatras ir kino salė po atviru dangum, viešbutis, koplyčia, muziejai ir Volti skulptūrų galerija. Volti galerija būtent ir yra tas "must see", nes visa kita pamatysit, kol jos ieškosit. Galerijos ekspozicijoj daug gražių moterų aktų - daugiausia bronza ir plastika. Nepamirškit palypėti ant sienų ir senovinių pabūklų lafetų, kad nufotografuoti tuos fantastiškus vaizdus į miestą, įlanką ir Cap Ferrat iškyšulį.
large_172DF1B3B1010A788101D3F2CA9A8056.jpg

2. Koplyčia žvejų uoste. Grįždami iš citadelės, užeinate į šalia žvejų uostelio esančią koplyčią ir pasidžiaugiate jos vidaus puošyba. Žinoma, vidutinis statistinis turistas į bažnyčias ir katedras eina tik iš reikalo, nes esi turistas ir turi ten bent trumpam užeiti. Nes taip reikia. Čia, Pietuose, užėjęs dar gali netgi šiek tiek atvėsti. Kai atvėsti, pamaldumas kaip ir praeina, tai pėdini toliau, toks jau ne belenkoks, o toks kiek padvasintas turistas beesąs.
Tai va, Villefranche žvejų koplyčia yra keliom galvom aukščiau už 90% bažnyčių, į kurias kaip turistai ėjote atvėsti. Ji visai mažytė, ją lengva praeit nepastebėjus. Tačiau cvekas tame, kad miestelio valdžia 1957m koplyčią dekoruoti atidavė žymiam dailininkui Jean Cocteau. Sako, va, Kokto - tau mūsų bažnyčia, iš lauko nieko nejudini, kad miesto vaizdui nepakenkt, o iš vidaus - paišyk ką tik nori. Kokto ir pripaišė to, ką norėjo. Respect Kokto už savitą ir laisvą požiūrį į religiją, Biblijos motyvus, meną ir patį Villefranche miestą. Jis kreidelėmis, pastiprintom vašku, sukūrė tokį meno šedevrą koplyčios viduj, kad katalikų bažnyčia galėtų rimtai pasvarstyt, ar tokių įdomesnių ir nedavatkiškų erdvių kūrimas nebūtų kelias bažnyčiai, ieškančiai ir nelabai randančiai takelio į žmonių širdis. Šioje mažytėje koplyčioje Dievo kelis kart daugiau, nei Klaipėdoje iškeltų bažnyčių šaltuose ir tuščiuose mūruose, sakyčiau.
Be abejonės - čia ta bažnyčia, kurioje man su Lolita teko tiek džiaugtis ir stebėtis, tyrinėjant menininko fantazijos vingius Biblijos motyvais. Atpasakoti neįmanoma, teks jums patiems nuvažiuoti ir pamatyt. Prie kiekvienos sienos stovi nedidelis aiškinimo stendas keliomis kalbomis. Pažiūri freską, po to skaitai tekstą, tada vėl pažiūri freską - ir tada arba garsiai juokiatės, stebitës autoriaus išmone, arba išvis liekat be žado, stiliuje "na, bet kaip šitaip sugalvot?!" Vienžo, nevaržykit savęs.
large_1646DAEB94B79129A6E9B020CCB741EF.jpg

3. Unikalios dengtos gatvės. Jei kelionių vadovai sako, kad unikalios, tai turbūt taip ir yra. Aš, tiesą pasakius, niekur kitur tokių irgi nemačiau. Matyt, tikrai unikalios. Manau, kad viskas galėjo būti taip: miestas statėsi, kaip ir visi viduramžių miestai, kaip chaotiška siaurų gatvelių raizgalynė. Pirmam aukšte žmonės laikė ožkas arba asilus, o šeimos gyveno antrame, trečiame ir gal aukščiau. Atsidarai langą, o ten - kaimyno svetainė. Sakai, Žan-Pjerai, kaimyne, ar tavo asilui labai svarbu saulės šviesa? Žan-Pjeras - Nežinau, einu paklausiu. Grįžta po kurio laiko, sako Antuanai, manau, kad mano asilui dzin. Tai va, Žan -Pjerai, ar nepadarius mums perdengimo virš mūsų namų pirmų aukštų ir taip nepasididinti savo namų?
Taip ir atsirado tuneliai vietoj įprastų gatvių. Žemės miestų plėtrai nėra, nes iš vienos pusės jūra, iš kitos kalno siena. Tai užsidengė keletą gatvių, kol susigriebė, kad to nereikėtų daryti, kad visas miestas tamsoj nepaskęstų.
Šiandien labai egzotiška tomis gatvėmis-tuneliais paklaidžioti, ypač kai žinai, kad kitur tokių nelabai pamatysi. Sako, kad karų metu vietiniai subėgdavo į tuos tunelius nuo apšaudymų slėptis.

Visa kita Villefranche - panašiai kaip kitur. Butikai, kavinukės, restoranai, midijos, austrės ir vynas, žynocia... Kas krenta į akis - rusų labai daug čia. Ne, jie čia maisto buldozeriais netraiško, bet stropiai kemša parmezanus už abiejų žandų. Joke'as - ne, ne alkanieji rusai čia, kurie Iskanderai, o tie, kur superjachtos ir otkutiūras su naftos kvapeliu. Patikėkit, rusų jachtos tikrai super, kartais mega - nes niekam kitam "pakazucha" čia nėra tiek svarbu.

Sekantis "must see" yra Monakas. Laivą paliekate ant inkaro Villefrache, valtelę parišate prie miesto krantinės. Nelįsti su savo guminuke į žvejų uostą. Aš buvau, metaliniu trosu ir spyna prirakinau savo tūziką prie žvejų krantinės žiedo. Kai grįžau, mane pasitiko jauni žvejukai ir ramiai paaiškino, kad sekantį kartą kirps trosą. Kai paklausiau, ar mano tūzikas sukėlė problemų ir kad galiu už stovėjimą sumokėti - paaiškino, kad mokėti nereikia, bet valtelėms vieta yra prie miesto krantinės. Todėl tūzikus rišam, o ne rakinam prie miesto krantinės. Ten visi kruizeriai savo guminukių pulkelį palieka, jie ten susipainioja per dieną, tai kai reikia saviškį išpinti, gali tektu du-tris svetimus atrišti ir vėl saugiai pririšti. Jokių spynų dėl patogumo ir todėl, kad čia niekas vieni iš kitų nevagia, kaip keista nebūtų.
OK, tai, sakot, Monakas... Sėdat į traukinį ir už Eur3 išlipat Monake, Monte Carlo. Pasižiūrit visą spindesį ir blizgesį, ko gero didžiausią pasaulyje plaukiojančių pinigų ir "Look at me" koncentraciją marinoje, paslampinėjate parkais, aplankot kazino, pietaujate kavinių gatvėj ir važiuojate traukinuku namo, t.y. į laivą. Must see, bet kad įspūdis būtų labai labai - tai nežinau. Gražu, sutvarkyta, išdailinta ir turtinga - tai labai.
large_17A7D196F59CC88806A5B7163F6120F4.jpglarge_17A8D4DEFF91DB2FD025F01DDAA8ECA2.jpglarge_17A9E6899B63A945CBA96DC7157432CA.jpg

Kitas "must" yra Nica. Nica nunešė širdį. Superinis miestas, labai atsileidęs, be streso, švelniu turistų melžimu pulsuojantis senamiestis, pasakiška didelio miesto klasikinė architektūra, be konflikto su modernu. Labai geros savijautos miestas, pagal nuotaiką rasi ir Promenade des Anglais erdves ir jaukias senamiesčio aikštes, nedickus restoraniukus ir prospektus su parkais ir šešėliuotom pievelėm siestai, fontanais ir t.t.
Irgi traukinukas iš Villefranche už Eur1.30, arba mažutis autobusiukas už Eur1.5. Didesnis miesto autobusas kalnų serpantinais neišsuktų, todėl 80 maršrutas yra mažas. Pamatai pakeliui vilų rajonus ir tai, kad visi, įlipantys į autobusiuką, garsiai sako vairuotojui ir keleiviams Bon Jour.
Nuo galinės 80-to stotelės - maršrutas 7 į centrą, išlipti ties marina. Maždaug ties viduriu Promenade Des Anglais - sukti dešinėn , per turgelio arkas išeisit į senamiestį. Nicoje visko daug, miestas didelis, kiekvienas sau ras tai, kas kabina. Į Nicą teks dar sugrįžti, ji per puiki ir didelė vienos dienos vizitui. Modernaus meno muziejus, Šagalo galerija-muziejus, Matiso muziejus.
large_17DB64F107D952B21605B23AD88E85BD.jpg

Panašu, užstrigom Villefranche, nes šiandien relakso, saulės, jūros ir šiokių tokių laivo švarinimo ir tvarkymo darbų diena, o ryt ir poryt - Kanai ir Antibai.
Traukinuku, nes papigei. Gyvenam laive, tas nieko kaip ir nekainuoja. Maistas Prancūzijoje kiek brangiau, bet kad labai kokybiškas, tai viskas ok. Kavinėse, restoranuose jau viskas kainuoja gerokai rimčiau, bet jei ne kasdien - tai bala nematė, biudžetų nelaužo.

Cruising info, gal kam pravers.
Villefranche Sur Mer - rekomenduojama inkaruotė, jei norit prasinešti per pakrantės kotazūrus pigiau. Gylis nuo 4 iki 13m, priklausomai kur rasit tarpelį tarp kitų laivų. Dugnas - žolių Posidonia laukai, labai reti smėlio laukeliai ir šiek tiek akmenų. Gali pasupti, nes einantys į/iš Nicą keltai duoda bangos, praeinantis Mistralis irgi gali jūrą sukelti. Įlanka gerai pridengta nuo vyraujančių vėjų, atvira tik S. Tinka Mistraliams išlaukti. Atvykti rekomenduojama apie 9-10 val. ryte, kai ten nakvoję kruizeriai bus jau inkarus pakėlę, o dienos poilsiautojai dar neatplaukę. Nuo maždaug 11 val. ryto iki 18 val. čia bus pilna katerių ir jachtų, labai didelių, šiaip didelių ir mažų- iš visokių monakų ir nicų atgriuvusių pasidžiaugti saule, jūra ir vaizdais. Inkarus meta bet kaip, iš pradžių man atrodė, kad bus daug katastrofų, bet viskas išsisprendžia lygiai. Dauguma dienos poilsiautojų lieka laivuose, stebi situaciją ir laivų niekas čia nedaužo.

Inkaruotės Koordinatės ant foto.
large_175A9A4C9790C3CD491FB16D0AE0919B.jpglarge_175C76F7AC77917B5EE0ACB4406AED21.jpglarge_175D6603F876BD154D1E188E263B8AFF.jpglarge_1760357707738317FA72C8316849E9D7.jpg

Posted by gramas 23:45 Archived in France Comments (0)

Viduržemiai. Prancūzo problema? Ne, niekada.

large_180_1C2CB6E2FAE3E076F8F1A3B5398C3E7C.jpg

Vaikštinėjom Ajaccio senamiestyje abu su Lolita, kai kitoje įlankos pusėje pradėjo lyti su visais griaustiniais. Vėjas link miesto, aišku kad liūtis judės link inkaruotės, kur esame palikę laivą. Man užslenka kažkoks negeras neramumas, labai noriu kuo skubiau sugrįžti į laivą. Čia, pietuose, prieš liūties frontą nuo kalnų gali smogti posmarkis škvalas, galintis sujaukti reikalus inkaruotėje.

Visą dieną laivai sukiojosi vien ant grandinės svorio, praktiškai jos neištempdami visu išleistu ilgiu. Pats esu kažkada (Porto Pozzo, Sardinia) matęs savo paties inkarą per kelis metrus nuo laivagalio, nors grandinės buvo išleista apie 35m. Visi tie metrai gulėjo išsirangę kaip gyvatė 4m gylyje. Per maźai vėjo, kad ją įtempti.
large_90_1BCEEF11024163907CCD56C7B5308563.jpg

Pūstelėjus vėjui, mažesnės grimzlės ir lengvesnis laivas pajudės greičiau už sunkų ir gali pradėti lipti ant kito laivo, dar prieš pilnai įsitempiant grandinei. Kitas dalykas - stuktelėjus škvalui, inkarą gali pavilkti ir vėl yra pavojus laivams susidurti.

Sakoma, kad inkaravinas - ne mokslas, o menas. Suprantu, kodėl taip sako. Yra per daug kintančių faktorių, kad viską vien skaičiavimais įvertint, dažniausiai reikia veikti ekspromtu, vertinant esamą situaciją, sąlygas ir pasiremiant vien savo patirtimi. Taip pat, kaip kvailai tai beskambėtų, remiesi ir spėliojimais apie tai, kur galėtų būti kitų laivų inkarai ir kur tie laivai atsidurs, kai rimčiau užpūs.

Dažniausiai, stodamas ant inkaro, išleidžiu 5 kartus tiek grandinės, kiek turiu gylio toje vietoje, kur guldau inkarą. Kitaip sakant - santykis 1:5. Jei stipriai pučia, ir su banga - santykį didinu iki 1:7. Tada didžioji dalis grandinės guli ant dugno ir solidžiu savo svoriu veikia kaip bangų energijos amortizatorius.

Šiandien stovime 11m gylyje, su 50m grandinės. Daugiau jos duoti nenoriu, nors nekenktų. Jei stipriai papūs, tie inkaro triume likę 25m yra mano draudimas.

Valtele artėdami prie Billabong, jau matome kad situacija visai įdomi. Visai netoli mūsų laivo, iš priešvėjinės pusės - užkritęs didelis metalinis katamaranas su dieduko ir bobutės įgula. Jie akivaizdžiai sunerimę, mojuoja rankelėm mums ir aiškina, kad mes pavilkom savo inkarą ant jų. Mes pavilkom savo inkarą prieš vėją? Tai čia kaip? Aišku, jie jau pamiršo, kad inkaravosu pusdieniu vėliau už mus, išmesdami savo kablį per arti nuo mūsų laivo, kad duoti grandinės bent 50m , kas yra minimumas šitam 11m gyliui. Jie grandinės tada davė ženkliai mažiau, kad per daug prie mūsų neprisispausti. Dabar, išsigandę galimo škvalo, jie išleidžia papildomai grandinės - ir ima lipti ant mūsų.

Čia jiems įsijungia labai prancūzams būdingas "problem solving" algoritmas:
1. Ar aš turiu problemą?
2. Jei taip, ar galiu apkaltinti ką nors kitą?
3. Va čia prancūzui visada Taip, be jokių išimčių. Algoritmo pabaiga.
Mįslingas gūžtelėjimas pečiais, šiek tiek skėsteliant nuleistas rankas. Lūpų kampus tuo metu nuleisti žemyn, galvą galima šiek tiek kryptelėti į šalį.
Padirbėkit prieš veidrodį, jei į čia keliausit - pravers.
large_180_1BF5E68C902D69D00C9461AA9FF2A15D.jpg

Aš matau, kad tas diedelis su bobute plaukioja kruizeriais visą gyvenimą, net tą katamaraną tikriausiai pats dar jaunystėj pasistatė. Aišku, kad jis žino, jog mano laivo prieš vėją užvilkti negalėjo, kad jis pats ant mūsų užkrito, kai dar vėjo nesulaukęs, papildomą grandinę išleido. Bet aš žinau, kad jis prancūzas, todėl automatu - nekaltas savo šventumu, kaip pana Marija. Jie abu blaškosi savo kokpite, ploja delnais per šlaunis (gal Polinezijoj išmoko?) ir gagena apie mus, prieš vėją lipančius ant jų laivo. Aš irgi galėčiau blaškytis bei gagenti, bet galiu ir nesiblaškyt. Galiu išleisti daugiau grandinės, galiu įjungti variklį ir savo grandinę ištiesti, taip atsitraukdamas nuo jų laivo. Bet tada atsidursim kiek per arti kito didžiulio katamarano, šįryt čia atsistojusio svečius išleisti. Be to, tokios isteriškos kaimynystės mes nebenorim.

Užvedame Billabong variklį, vyniojame grandinę. Grandine prisitraukiu prie pat tų isterikų, tiek, kad turiu varikliu atgaline eiga išvilkti savo inkarą iš po jų laivo. Gali kiek tinkamas svaigti apie inkaravimo taisykles ir etiketą. Šiuo atveju teisus tas, kas rėkia garsiau.

Išsimetame savo inkarą kitame inkaruotės kampe. Atsistojame tik iš antro karto, nes prieš pat nuleidžiant inkarą, kita prancūzų įgula, esanti aukščiau prieš vėją, ima rodyti, kad maždaug ten yra jų grandinė. Kai žmonės tai rodo - privalai tikėti, tokia taisyklė ir inkaruotės etiketas. Tas, kas užsiinkaravo anksčiau už tave, gali rodyti ką tik nori, bet privalai tikėti. Todėl keliam savo kablį vėl, slenkamės į šoną ir jau tada tvirtai įkertam savo inkarą į dugną.

Tas lauktasis ir bijotas škvalas taip ir neateis, iš liūties gausim vos kelis lašus. Užtai vaivorykštę pamatysim be galo ryškią - ir ne vieną, o dvi.

Bus dar viena rami naktis ant inkaro.
large_180_1C1A72B80B11F7957EC99AAFA112C425.jpg

Posted by gramas 03:48 Archived in France Comments (2)

Viduržemiai. Olandai pavaro + foto

large_90_20150516_153942.jpg
Tai ką, Olande, tu senas kūrva, eisi nardyt? - suburbuliavo vien sau po nosim, prieš užsidėdamas nardymo kaukę ant veido Olandas.
Tas pats, Mingės Olandas. Jis kapitonauja ant gražuolės Samsaros - naujumu tviskančios Augimanto ir Gražinos jachtos Najad 38. Samsara, kaip ir Billabong, plaukia po Olandijos vėliava, tik Billabong škiperis ne olandas.

O paskui Olandas įleido savo organizmą su vien triusikėliais nuo Samsaros laivagalio į negausiai skaidrų ir dar tikrai nešiltą marinos vandenį. Tą apie sraigtą apvyniotą virvę jis pjaus apie valandą, paskui kitą dieną vėl valandą, retkarčiais užlipdamas ant laivo apšilti, parūkyti ir įsmeigti romo. Nie pjanstva radi, a zdorovja dlia.

Prieš tai, švartuojantis Taverna marinoje Korsikoje, įvyko paprasčiausias grėblys, apie kuriuos kalbėjomės su Samsara įgula per susipažinimo vakarėlį dar Bastia uoste. Teorija tokia, kad saugokis tu kiek nori, bet mes visi užlipam ant savo grėblių, kurie įrašyti toj likimo knygoj. Tačiau svarbiausia yra išmokti nelipti ant TO PATIES grėblio antrąkart. Kažką naudingo išmokti iš savo klaidų. Nes klysti žmogiška, o klaidoj pasilikti - kvaila.

Šis grėblys atsitiko lygioj vietoj.
Mooring line - tai mūringas buriuotojų žargonu - virvė skenduolis, kuri yra vienu galu pririšta prie krantinės, o po vandeniu statmenai krantinei tiesiasi iki sunkaus inkaro dugne. Priplauki prie krantinės laivagaliu arba priekiu, staigiai užsimeti savo švartlynį ant knechto ar klampės krante, po to pradedi kelti tą skenduolį iš dugno. Tai reikia daryti greitai, bet tu keli tą virvę ir keli, o ji niekaip nesibaigia... Kai pakeli to skenduolio N+1 metrų, jis pradeda įsitempti nuo savo inkaro dugne, tada drūtai įtemptą tvirtini jį prie savo laivo.

Švartavimasis Taverna marinoje, prie svečių krantinės, vyko pavėjui, visiškai bjauriai. Marinos krantinės - tai suguldyti blokai, iš viršaus apkalti lentom, švartavimas žiedais, kurie kažkur belenkur, bet tik ne tiltelių viršuje. Kad tuos sumautus žiedus pasiekti, jūrininkas turi atsistoti šuniuko poza iš R raidės.

Samsara priplaukė prie krantinės laivagaliu, vienas jūrininkas iššoko į krantą su virvėm ir pradėjo ieškoti tų surūdijusių ir virves pjaunančių žiedų. Kitas jūrininkas pasikėlė mūringą, nusivedė jį į priekį ir nelabai nuoširdžiai jį įtempė. Vėjas pradėjo nešti laivagalį į krantinės bloką ir tai nežadėjo nieko gero jachtos remonto prasme.
Samsaros jūrininkas, kuris buvo įsikibęs šturvalo, ta proga davė "gazų", kad pasaugoti Samsaros užpakalį nuo betono. O kad mūringas jau buvo pakeltas, tai jis ir pradėjo vyniotis ant laivo sraigto. Vyniojosi jis, stengėsi kiek galėjo - ir sustabdė variklį. Olandas nardė dvi dienas, įdarbino visus abiejuose laivuose buvusius peilius. Paskui davė panardyti ir Remigijui, Samsara jungai, be jokios mokymosi kreivės pirmąkart gyvenime papuolusiam iškart į 67-ąją buriuotojų nuotykių seriją. Remigijui viskas vyko kaip filme.
large_20150518_200444.jpg

Naudodamasis ta gražia proga, nuosavą asmeninį grėblį sau užsitaisiau ir aš. Kaip sako, durnas pavyzdys užkrečiamas.

Taverna marina man nepatiko iš pirmo žvilgsnio. Tie blokai vietoje normalių pontonų, surūdiję žiedai, per pora valandų sugadinantys naują švartlynį. Kai nupėdinau pasižvalgyti po jų "gamybinę" teritoriją, ten visi į krantą iškelti laivai stovėjo ant savo kylių, ant minkšto grunto, paramstyti papuvusiais rąstigaliais. Ir kas smagiausia - taigi čia yra Korsikos Šventoji - uostelis nuolat užnešamas smėliu ir įplaukos kanalas turi būti gilinamas po kiekvieno rimtesnio štormo. Taip ir parašyta locijoj - uostas užnešamas. O mes ir atplaukėm čia slėptis nuo eilinio štormo, kurių mums duoda be paliovos. Bijojau kiekvieną minutę, kad mūsų čia neužkastų, kaip kad užkasė Šventosios uostą gimtinėj. Suras archeologai smėliu užneštą Billabong, kaip užpustytą žvejų kaimą Nerijoj.
large_20150517_190800.jpg
large_20150518_222054.jpg
Pūtė gūsiuose 24 m/s, todėl sėdom vakarieniauti, nes plaukti tokiu oru toliau, link Porto Vecchio, neatrodė labai protinga. Uostelio vartuose, kurie buvo gilinti seniai (įplaukiant Samsara buvo trumpam tūptelėjus ant smėlio) stovėjo nemaža banga. Ji buvo ruda, labai kontrastiška žydram jūros vandeniui - banga buvo pilna smėlio. Man buvo tikrai neramu, kad ryte iš šito maišo išplauks vien katamaranai ir pripučiamos valtys. Billabong, su savo 2 m po vandeniu, gali ir likti visam savaitgaliui ir ilgiau, kol vietiniai ekskavatorininkai susiruoš iškasti naują kanalą.

O visai vakarop - paėmė ir staigiai beveik išjungė tą štorminį vėją. Panašu, kad neilgam - pasikeis kryptis ir užpūs vėl. Po trumpos diskusijos - Ką darom - patapo aišku, kad Billabong išplaukia dabar, o Samsara rytoj ryte ir susitinkam inkaruotėje prie Port Vecchio, už 45 jūrmylių nuo čia.

Savo laivą buvau prišvartavęs priekiu, nes ant galo turėjau pakeltą valtį su visu varikliu.
Kiek paskubėjau per tą atsišvartavimo šurmulį su vėju į dešinį bortą, o su labai brangiu laivu iš kairės - ir, kad būtų idomiau, palieku nenumetęs mūringo nuo galinės klampės. Trukteliu varikliu laivą nuo krantinės, stebėdamas kad ko nors nepabraižyt, po to kad neužsirioglint ant bangolaužio akmenų, po to kad išlikti nepatūpus ant seklumos - iki laivas kažkodėl ima neklausyti vairo. Tik tada pastebėjau, kad jau kelis mūringus esu pakėlęs nuo dugno ir pasiryžęs su savim išsivežti bent pusę laivų nuo mūsų tiltelio. Numečiau aš tą skenduolį iš karto, bet iki šiol nesuprantu, kaip nenukirtau savo laivui sraigto. Pasirodo, kažkoks laimingesnis grėblys man šį kartą teko, negu Olandui.

Už naktinį buriavimą su zuikio pyškio miegu knapsėjimo būdu - buvau apdovanotas tikrai dosniai.
Apdovanojimai šį kartą buvo tokie:

Nuostabus saulėtekis su plika akimi nematomu, bet kameroje išryškėjusiu sferiniu ateivių erdvėlaiviu į dešinę nuo Saulės. Jie mus stebi.

Jau mano trečias šiuose vandenyse, bet pats ryškiausias susitikimas su delfinais. Jie šįkart buvo nusiteikę pažaisti. Atsargiai, kad nenubaidyti, keliolika minučių filmavau juos nuo laivapriekio. Kai jiems ir man tai ėmė atsibosti, pradėjau bandyti juos paliesti ranka. Jie specialiai išnirdavo įkvėpti toje vietoje, taikydami būti vos per sprindį nuo rankos, bet nei kart paliečiami nesileido. Jie nuolat gulėsi vandenyje ant šono ir žiūrėjo tiesiai į akis. Energijos man pakrovė toną. Kitąkart reiks prisipilti 3 L stiklainį vandens, kad užtaisytų. Gersiu gryną, jei kada bus liūdna. O kai linksma - juo praskiesiu Rhum Traditionnel NEGRITA. O gal atvirkščiai.

O paskui kartu su jachtos Samsara įgula praleisime pora smagių dienų kartu, tyrinėdami Port Vecchio. Jie išplauks atgal į Italiją, aš liksiu nakvoti mūsų saugioje inkaruotėje ir po to kelsiu bures į Sardiniją.

Kaip ir anksčiau - foto sudėsiu, kai prisiveršiu prie WiFi už bokalą alaus krante.

Linkėjimai nuo inkaro - stay tuned.

large_180_C5D0E99FECBB9B0416505BF722469E5E.jpglarge_C5D52E65A93F07A0D2705A42F9A0DA10.jpglarge_C5DCA9A0C3F5C8845FAAEE6E4595FC0F.jpglarge_90_C5DE8744EF1F06F765B1E81BA2D7D1B3.jpglarge_90_C81F1D2BD28E6723557DA9847115961E.jpglarge_180_C821F3F5B6E0A547466CA83410B7AE62.jpglarge_90_C824303B0CAE3B9AF030FA21D80309D1.jpglarge_180_C8264746DCC893774AE20AF1028DA071.jpglarge_90_C828237FA01FD9916CE9A816FD3AE2D4.jpglarge_C82A05E80946B973AE12AFDC549190DC.jpglarge_90_033F91DF909AB093A87143BC03AF4F9F.jpglarge_0340B479C5BEECEDB7D50140D45F416D.jpglarge_0341CBDDC04E0A0919C57257919CE63B.jpglarge_0342C70DC98650D7BED41DBE74D38A7E.jpglarge_034EEC72E6C3450A4E86C0698B7A866A.jpglarge_034FCBBBC30F06BE207C54796BC0FE85.jpglarge_0350B21CE141150CF761698F6271F2F1.jpglarge_035149ACCEBC0F6E7EC793B648F08709.jpglarge_180_03525055EE590A8E28D3111E26213E4C.jpg

Posted by gramas 07:31 Archived in France Comments (5)

Viduržemiai. Amerika turi savo idėjų.

Bastia, buvusi Korsikos sostinė. Napoleonas savo laiku nusprendė, kad Korsikos sostine dera būti jo imeratoriškos didenybės gimtinei - Ajaccio, esantis vakarinėje salos pakrantėje, į Prancūzijos pusę. Kaip nusprendė, taip ir padarė.

Nuo to laiko Bastia prasidėjo prastesni laikai - miestas ėmė palengva skurdėti, nes veikla, pramonė ir verslai ėmė pamažu iš jo trauktis.

Pavadinimas Bastia - kilęs nuo itališko "tvirtovė" - bastiglia. Tvirtovę čia pastatė 1340 m genujietis gubernatorius Leonelli Lomellini. Nuo tada Bastia ir buvo pradėjus klestėti, nes tapo svarbiu Genujos valdomu miestu, kuris leido kontroliuoti prekybą didžiuliame Viduržemio jūros regione.

Dvidešimto amžiaus pradžioje Bastia buvo jau visai nuvargus, o II-jo Pasaulinio karo metu, per vokiečių okupaciją, miestui dar labiau nepavyko. Jis tapo vieninteliu Korsikos miestu, kuris karo metu buvo stipriai sugriautas.

Ši Bastia sugriovimo istorija - labai pamokanti. 1943 m, amerikiečiams įsitraukus į aktyvius karinius veiksmus Viduržemio jūroje, vokiečiai suprato, kad strategiškai nieko gero nebus ir pradėjo ruoštis bėgimui iš Korsikos. Bastia mieste stovėjusiems vokiečių daliniams apsispręsti labai padėjo Korsikos partizanų veikla. Vyko mūšiai tarp partizanų ir vokiečių priedangos dalinių, kol technika ir kariai krovėsi į laivus. Tvarkingai, pagal planą ir su jiems būdinga disciplina - vokiečiai palieka miestą.

Partizanų grupės įžygiuoja į Bastia, į gatves iš slėptuvių suplūsta gyventojai, išridenamos vyno statinės - vyksta dainos/šokiai/estrada.
Karo vargai ir okupantų nusikaltimai baigėsi, džiūgauti tikrai yra dėl ko.

Tačiau Amerikos armijos vadovybė buvo kitos nuomonės. Jų žvalgybiniais duomenimis, Bastia vis dar pilna iš Korsikos sprunkančios Vokietijos kariuomenės. Amerikiečiai gaudo momentą ir pasiunčia į Bastia savo bombonešių eskadriles.
Bombos byra į pergalę švenčiančias gatves, daugybė miesto gyventojų žuvo, sugriauti ištisi kvartalai.

Sakai, kas čia pamokamo šitoj liūdnoj istorijoj? Ogi tai, kad jei ką nors gyvenime nuveikei, nepatingėk paskambinti į Ameriką ir prasinešti. Nes maža kas... ;o)

Šiandien Bastia vėl atgavusi savo svarbą kiek salos politinio gyvenimo atžvilgiu, tiek ir ekonomine prasme. Ajaccio ir Bastia pasidalino visos salos administravimą pusiau, Bastia daro labai veržlaus verslo prasme miesto įspūdį. Priemiesčiai - vien įmonės ir verslai. Apylinkėse visi kalnų šlaitai nusėti vynuogynais ir kitomis žemės ūkio veiklos žemėmis - tokių mastų tikrai nemačiau keliaudamas vakarine salos pakrante.

Į Bastia atplaukiau slėptis nuo artėjančio štormo. Jau kelios dienos gyvenu laive, stovinčiame čia ant inkaro visai šalia senosios citadelės. Į miestą išsilaipinu pripučiama motorine valtimi - tūziku mūsiškai, o dinghy taptautiškai.

Valtį kaskart palieku Vieux Port - senąjame uoste. Įbirbinant į uostelį, vis iš naujo stebina šitoks kontrastas. Miestas pakankamai modernus ir sutvarkytas, bet ši senamiesčio dalis - kaip iš senovės. Daugelis namų - itališko stiliaus daugiaaukščių - kaip buvo paskubom atstatyti po karo, tai nuo to laiko ir nebuvo remontuoti. WC įrengti balkonuose, nes taip legviau pravesti vamzdynus... Skalbiniai skersai gatvelių, papuvę ir vos ant sienų kabančios langinės, byrantis sienų tinkas ir kiaurutėliai lietvamzdžiai, čia pat senų namų restauravimas, pastoliai, technikos burzgimas.
Kartais atsistoji siaurutėje gatvelėj, ar nedidukėje senamiesčio aikštėje - ir galėtum drąsiai tvirtinti, kad esi ne kur kitur, o Genujoj.

Visiškai itališkas ir šarmo pilnas miestas Korsikoje.

Foto sukelsiu, kai būsiu krante su WiFi. Stay tuned.

large_180_C5D0E99FECBB9B0416505BF722469E5E.jpg

large_180_C8264746DCC893774AE20AF1028DA071.jpglarge_180_C821F3F5B6E0A547466CA83410B7AE62.jpglarge_90_C824303B0CAE3B9AF030FA21D80309D1.jpglarge_90_C81F1D2BD28E6723557DA9847115961E.jpglarge_C5D52E65A93F07A0D2705A42F9A0DA10.jpglarge_90_C828237FA01FD9916CE9A816FD3AE2D4.jpglarge_C82A05E80946B973AE12AFDC549190DC.jpglarge_C5DCA9A0C3F5C8845FAAEE6E4595FC0F.jpg

~~~~~~~~~~~~~~
~~~~~~~~~~~~~~
Pozicija / Inkaruotė
42*41.349N
009*26.998E

Gylis 8m, dugnas smèlis su žolès laukais
Grandinès daviau 50m, nes jau dabar supa, o laukiam rimto štormo kitoj salos pusėj, bet jis ir čia viską suvelti gali.

Posted by gramas 07:23 Archived in France Tagged corsica sailing billabong Comments (4)

Viduržemiai. Na, tai kas Nelsonui išmušė akį?

Neperprantu žvejybos Viduržemio jūroje niekaip. Ir plaukiant paskui jachtą voblerį tampau, ir inkaruotėse bandau kitais būdais žuvį sugauti - niekas nieko niekaip niekada. Teks su vietiniais žvejais eiti konsultuotis.

Šiandien man niekas nekimba labai istorinėje vietoje. Revelatos įlanka, Golfe de la Revellata. Čia Horacijus Nelsonas, pats žymiausias britų admirolas, 1794 metais mūšiu paėmė neįveikiamu laikytą Calvi miestą - tvirtovę. Anglai, tuometiniai prancūzų varžovai kiek žemėje, tiek jūroje, sutiko padėti Pasquale Paoli išvaduoti jo šalį nuo prancūzų įtakos. Jis buvo išrinktasis Korsikos Nacijos Generolu ir iš šalies pabėgęs į Angliją, kai eilinį kartą Korsiką sau pasiėmė prancūzai 1769 metais. Susitarė Paoli su anglais taip - siunčiame Nelsoną su laivynu paimti Calvi tvirtovę, britai išsilaipina į salą ir iš visur iškrapšto prancūzus.
Po to kartu su britais bus įkurta Anglijos- Korsikos karalystė, kuri išsilaikys vos pora metų. Vos tik anglai išves savo karius iš Korsikos, Paoli vėl turės bėgti iš salos.

Taigi, Nelsonas apžiūri Calvi citadelę ir mato (dar su abiem akim), kad bus reikalų.

large_AB4A033EF72FB6AD8889C5C59E10E306.jpg
Tvirtovė pasiruošus atlaikyti bet kokį puolimą iš jūros. Ji kaip iškalta iš uolos, stačiais šlaitais brenda į jūrą, aukščiausios sienos pilnos pabūklų - riešutėlis kietas net genialiajam britų karo laivyno vadui.
Tačiau strategas tam ir strategas, kad imtų ir surastų mažiau standartinį sprendimą. Jei neįmanoma nugalėti Calvi iš jūros pusės, pabandykim iš kiemo pusės. Britai iš laivų iškrauna savo patrankas kaip tik šioje įlankoje, kurioje visai smagiai vakaroju ant inkaro.

Užsibogina tas patrankas ant va šito kalno, kurio papėdėje šiandien Prancūzijos Užsieniečių Legiono bazė - ir taip išdėsto savo artileriją gerokai aukščiau, nei yra pats Calvi miestas. Citadelės gatvelės - anglams kaip ant delno.

Iš tokios dominuojančios pozicijos keturių savaičių bėgyje Nelsonas pasiunčia prancūzams apie 11 000 skeveldrinių sviedinių ir 3000 bombų sienoms ardyti. Prancūzų įgula sutinka atiduoti miestą. Proceso eigoje prancūzai, žinoma, savo pabūklais dar bandė naikinti britų pozicijas. Vienas iš prancūzų sviedinių sprogo tiek arti Nelsono, kad uolos skeveldros admirolui ir išmušė tą dešinę akį.

Tai va šitokioj istorinėje vietoje sustojau nakvynei. Aplaistytoje paties Nelsono krauju. Prieš tai vieną naktį praleidau Calvi marinoje ir dar vieną - inkaruotėje visai už pat marinos vartų.

Šiandien buvau nuplaukęs į nedidelę įlankėlę prie Galleria miestelio, ketinau ten likti nakvoti. Tačiau vienintelę šiandienos vėjams ir bangai saugią inkaruotę buvo sau pasiėmęs didžiulis privataus čarterio katamaranas. Jis buvo mano kaimynas prie krantinės Calvi marinoje. Kai grįžau paslampinėjęs po miestą, katamaranas pridavinėjo į krantą senukus. Seneliukai ir seneliukės atrodė labai guvūs, patenkinti pavykusia, bet pasibaigusia kelione prabangiu laivu. Plauks ir kitąmet, jei (da)gyvens. Vos jiems išvykus, po kokių trijų valandų, kurias trys įgulos nariai, prižiūrimi laivo savininko, viską bėgte valė, šveitė, blizgino, nors ten viskas ir taip blizgėjo... Pasirodė naujas seneliukų ir seneliukių pulkelis. Welcome kokteilis, pasisveikinimai, ir kitos malonybės, ir po kurio laiko seneliukai išvirsta šezlonguose pokaitukui, t.y atsigauti po kelionės į laivą.

Ryte, jau iš savo inkaruotės, mačiau juos išplaukiant, o antroje dienos pusėje ir suradau vėl besiilsinčius ant inkaro Galleria. Kokteiliukas, šezlongas, pokaitukas... O man birbinti dyzeliu atgal į Calvi prieš vėją, nes leistis vakarine salos pakrante žemyn tektų įburiuojant į naktį. O plaukti čia naktį pakrantėmis visai nesinori, nes čia visur pilna plūdurų, žyminčių omarų gaudykles. Labai nesunku būtų tamsoje tokią užvynioti ant sraigto arba vairo, o vėjas nuo jūros ir aštrios uolos čia pat.

Pakeliui į Calvi nusprendžiau iš arčiau pažiūrėti britų laivyno išsilaipinimo vietą, ir man čia patiko tiek, kad pasilieku nakvynei.
large_180_AB81573ACE92706159C06BE216137876.jpg

Ten, pačiam įlankos maiše, yra visai hipsteriškas baras, kurio savininkas - linksmas juodukas Arfeez. Kažkoks Los Palmeras, oazė su palmėm... Kažkokios Karibų pašiūrės. Stalai - kabelio ritės, meniu - kaip pas mamą, jeigu jūsų mama korsikietė ir moka virti žuvies sriubą iš to, kas tą rytą sugauta. Man net keista, kad šitas jaunutis imigrantas juodukas, linkęs į verslą, susigaudė labiau už vietinius, šiaip jau irgi link pinigo linkusius. Juk visi britai šito baro negali aplenkti, jei nori į Nelsono akies vietą nueiti. Paklauskit britų, kas tas Nelsonas jiems.

Man ne vien čia, apie Calvi patinka - man visa Korsika kol kas patinka žymiai labiau, nei prieš tai patyrinėta žymioji ir prabangioji prancūzų Žydroji Pakrantė.

Apie tai ir apie Calvi tvirtovę - kitą kartą, o šį vakarą pakelsiu taurę rūgštoko korsikietiško raudono - už Lordą Nelsoną.

Posted by gramas 11:31 Archived in France Comments (3)

Viduržemiai. Negera savaitė. Visai negera.

Pora naktų praleidus ant inkaro Porquerolles saloje, kyla noras plaukti. Nusprendžiau pasidaryti naktinį plaukimą iki Kanų. Ten vėl stotis ant inkaro ir į miestą plaukti pripučiama valtele.

Paburiuoti teko tik pora valandų, nes vėjas susisuko pūsti į nosį, o siaurose vietose drožtis vendais nebuvo noro. Pakrantės akmenuotos, vendai trumpi, naktis tamsi. Įdarbinu savo geležinį grotą - visą tabūną dyzelinių arklių.

Naktis be įvykių, bet nustebino visiškas kitų laivų nebuvimas. Suplaukiau per naktį apie 50 jūrmylių, o sutikau tik vieną guminę valtį be jokių navigacinių šviesų, neskaitant pora plaukiojančių miestų - kruizinių laivų toli horizonte. Niekas čia naktį neplaukioja - miegoti lenda į inkaruotes, arba eina į uostus. Buvo smagu pasitreniruoti naktį švyturius atpažinti, pagal jūrlapyje duotus šviesų intervalus.

Sekmadienio rytą išmetu inkarą Kanuose, tiesiog prieš pakrantės Bulvarą ir krentu atsimiegoti. Ryte gaunu blogą žinią iš namų. Laidotuvės šeimoje... Reikia skristi, palikus laivą kur nors pririštą. Ant inkaro palikti ilgesniam laikui baisoka, nes Kanų akvatorija atvira pietinių krypčių vėjams, kurie čia moka sušiaušti rimtą bangą. Net be vėjo čia supimas aštrokas, kažkokia interferencija nuo atviro vandens į čia prasimuša.

VHF12 kanalu šnekuosi su Kanų Senojo uosto marinos kapitonu. Priims iki sekančio sekmadienio, lygiai savaitei, nes prasideda Afrikos šalių kino festivalis ir uostas laukia daug laivų, vietas užsakiusių iš anksto. Tuo pat metu už borto erzelį kelia pagyvenus porelė, priplaukus prie manęs gumine valtimi. Jie niekaip negali suprasti, kodėl aš nenoriu su jais pakalbėti, vis iškišu galvą iš kajutės, sakau jiems kažką neprancūziško ir vėl pasislepiu. Jų dvitaktis varikliukas toks triukšmingas, kad kokpito racija neįmanoma naudotis, turiu ryšį palaikyti viduje. Klykia jau ten jie lyg skęstų, o tas variklio tarškėjimas man visai nepadeda su harbourmasteriu derėtis. Bandau tartis, kad kelionėje galiu užtrukti ir ilgiau, nes dar nežinau kokius skrydžius gausiu... Nenori jis derėtis, bet vistiek eisiu į uostą. Juk nenuskandins jie mano laivo, jei ir pavėluosiu grįžti.

Nu, tai watafak, sakau, ko pisinį pakėlėt - pakabinęs raciją sakau tai porelei dingyje. Ah, English... saldžiai išsiviepia tie triukšmadariai. Sako, gal gali mūsų laivą, va čia užinkaruotą, kiek prižvelgti, mes į krantą išplaukiam. Negaliu, sakau, į uostą prisirišt varau.
Nu bet rėksniai kokie....

Iki skrydžio namo - pusantros paros.
Iš Kanų laukiau blizgesio, glamūro ir otkutiūro gatvių; yra ten tie dalykai, kurie mano prioritetuose toli gale. Labiausiai Kanai nustebino savo nedideliu, bet nuostabiai smagiu senamiesčiu. Va, čia tai norėsiu sugrįžti.

Didžiuliai apelsinai byra nuo medžio ir ritasi grindiniu žemyn.

O toliau tegul šneka vaizdai. Man kažkaip raidės nebenori rašytis. Aerouostai žudo norus.

P.S. Kaip pavadinti tokį dalyką - atskristi į Nicą per Gegužės 1-ąją ir tikėtis, kad naktinis autobusas į Kanus važiuos, kaip parodyta tvarkaraštyje. Kartoju - į Prancūziją Gegužės 1-ą. Naivumas - tikrai per švelnu. Net stotelėje pasėdėjau, iki prie kasos susipratau pripėdint. Dievaźi, žmogus durnėji nuo aerouostų grūsties ir avialinijų maisto. Energingas turas pėsčiom po Nicą - Šv.Augustino stotis - traukinys - laive 00.01
Dabar viskas gerai.

large_95A8224FE90E3D52B98457A233A54499.jpg

large_9591D05992C00370FB9A2E271B40732E.jpg

large_95A98388B878D06581FA4A78038BDDDD.jpg

large_95AAD4F30BD04EE8E963B4372BAA6A1E.jpg

large_90_95AC3F02C3F90B612733502D2EE06835.jpg

large_95ADBA62A853BF39E0937D85EFD2105A.jpg

large_95C49BC7D4C9F9159F0091F3161DFFCC.jpg

large_90_95C60F2EB0B6F5A5ACEF124A6FC1F34D.jpg

large_90_95C771C09D8B73A424374A96E5A89DAA.jpg

large_90_95C8F99DE981452E886F06CF6A76AD8F.jpg

large_95CA50F3CB0978EA19CEDD60BED50C6C.jpg

large_95CBDA33BA54273EEC6C420161383AFE.jpg

large_180_95CC80BAF5644A78FFAF938CCCE5806F.jpg

large_90_95EF46D4D215A329D2B81BCB24B1F362.jpg

large_95F0E625FF3C5FFCEEA37AC5B5EE5641.jpg

large_95F229D80730D25BD11535FBC79B93A2.jpg

large_90_95F3A966D36ABAB9C97E26F439E3AAB8.jpg

Posted by gramas 22:44 Archived in France Comments (0)

Viduržemiai. Mistralio ir valdžios vizitas.

large_6D5967CDCA8983F31E6D9A06155A5227.jpg
Į Tuloną įplaukiau visai vakare, pasislėpti nuo stiprėjančio NW, čia pagarbiai vadinamo Mistraliu. Dar vidurdienį, visai smagiai buriuojant, danguje pasirodė aukštų Cirrus Altus debesų juostos, kurios rodo, kad ten susidarę stiprūs srautai iš aukštuminių atmosferos sluoksnių gali leistis žemyn. Jeigu juos besileidžiant stuktelės Atlanto orų virtuvė link Viduržemio jūros, tai ilgas Ronės upės slėnis tarp Pirėnų ir Alpių priekalnių ims veikti kaip oro vamzdis, toks vėjo greitintuvas. Jis nukreips Mistralį į Lyon įlanką ir ten pora dienų, jei ne ilgiau, bus tikra pekla buriuotojui.

Dar Port Napoleon, kai pas mane kajutėj ties Provanso vynu susėdom su vokiečių kruizeriais. Jie pasakojo, kaip mirtinai pavojingi gali būti šie Viduržemio kurortų vėjai, juos reikia išmokti ir suprasti ir gerbti.

Išplaukinėjant iš Port Napoleon marinos į Ronės deltos vandenis, pats mačiau netoli kanalo kyšančius iš vandens du jachtos, sorry kečo, stiebus, dar net su burėmis, tiesa jau padraskytomis, su antenomis... Kažkam nepavyko laiku nuo Mistralio pasislėpti, arba nuo inkaro audra nurovė.

Antra vertus, jeigu laivas gerai paruoštas bet kam, ką jūra gali tau užmesti - bet kokį štormą galima pasitikti sąlyginai saugiai ir jį išgyventi su minimaliais nuostoliais arba visai be jų. Mano laivas projektuotas ir statytas Atlanto štormams, jame yra štorminė įranga, bent 5 inkarai su begale grandinių, virvių ir kitokio bieso, kurį apžiūrėjau, bet išbandyti dar nebuvo progos. Didžiuliausias Para- Anchor, draga, plaukiojantis inkaras - vien turėti neužtenka, reikia gerai pasitreniruoti juos naudojant, kad jie kokią nors naudą per štormą jūroje turėtų. Šis laivas kol kas geriau už mane tiems štormams pasiruošęs, todėl vėjuotam vakarui ir sukam į Toulon.

Prancūzai turi puikų leidinį pramoginiams laivininkams - BLOC MARINE - savo gimtąja ir anglų kalbomis. Tai visų Prancūzijos pakrančių, English Channel, Š.Jūros, uostų ir uostelių planai, aprašymai, locija vienžo. Joje ir parodytas Tulono uosto Senasis Dokas Darse Vieile su ilgėliausia svečių krantine Accueil prancūziškai visur vadinama. Tik įplaukęs matau ženklą svečių laivams rištis prie tos Accueil ir niekur kitur. Krantinėje, kuri pagal uosto planą Accueil, stovi vietinės jachtos, tikrai šiandien neplaukę, kapitaliai prisiraišioję ant amortizatorių, aiškiai ne svečiai. Vadinasi, svečiams vieta kažkur kitur. Sukiojuosi po uostą, stengdamasis į labai siauras vietas neįlysti, nes be priekinio pavairavimo mano 13,6m vietoje apsukti būna sudėtinga. Nėra čia jokios Accueil, o ant uosto pontonų žmonių irgi nėra, nieko nepasiklausi. Rišuosi prie kuro kolonėlės krantinės, su stipriu vėju nešančiu nuo jos. Tik iš trečio bandymo pavyksta prieiti tiek, kad galiu užsimesti ant knechto špringą. Kažkoks arabas pačiu laiku prišoka padėti su virvėmis tvarkytis, už ką gauna skardinę alaus. Patenkintas apžiūrinėja mano laivą, kanoją, serfingus, sako - Surfing? Ne, sakau, sailing, bet surfing bus irgi... You are pirate, yeah... - man jis sako - Round the world? Ir rodo ranka, kad Pasaulis apvalus. Round sakau, žmogau, Round. Negi ginčytis aš čia atplaukiau?
large_6D702527BE5FF3A98BC9EA5F16994D4B.jpg
Ryte harbourmasteris klausia, kada atplaukiau. Vakar vakare sakau, bet kuro kolonėlė nedirbo, nors visur parašyta, kad 24/7. Dabar užsipilsiu kuro, mokėsiu cash ir išplauksiu, o už nakvynę čia nemokėsiu, nes jokių marinos paslaugų man nesuteikėt. Jam tinka.

Išplaukdamas dar apžiūrėjau Mistralius, dėl tokių prancūzai su rusais ginčijasi. Tulonas yra pagrindinė Prancūzijos karinio laivyno bazė - čia visokių laivų pilna. O vakar, įplaukiant, per Securite pranešimą buvo liepta niekam netrukdyti įplaukiantiems dviems povandeniniams laivams. Mačiau tik vieną, nes jį kanalu ir atsekiau į uostą kokių 300 m atstumu, o kito - ne. Matyt, tas kitas buvo dar labiau povandeninis.

large_6D8BE733CEB5BAB0849674D239BCEFEE.jpg

Kartu su ant denio tvirtintais kanistrais, kuro dabar turiu 280 litrų, jei nepiktnaudžiauti, tai beveik visai vasarai gali užtekt. Varikliu išplaukiu iš uosto, pakeliui užsitempiu grotą, o genujos išvynioti nėra prasmės, nes vėjas į nosį, o tik išplaukus į uosto prieigas jūroje, jis beveik išvis išsikvepia, pradeda sukiotis ir nuslopsta. Aš niekur neskubu, iki Porquerolles salos, kur yra gerų inkaruočių, netoli visai. Variklį išjungiu, nes čia gera proga pažvejoti. Viena kita vietinių valtis su žvejais kiek toliau sukinėjasi, su žiūronais stebiu ką ir kaip jie daro. Vieni mėto voblerius spiningais, matyt, vilkešerius gaudo. Kiti tampo pilkerius, skirtus dugno žuvims, dar kiti velkiauja, atseit trolingu užsiima. Pabandau viena, antra ir trečia - su vienodu rezultatu. Vienas nieko, du nieko ir trys nieko. Staiga vanduo už kokių 50m nuo Billabong užverda - tunas maitinasi. Dar po keliolikos sekundžių prisistato kirai. Tunų pulkas presuoja smulkių žuveliokų tuntą iš apačios, o būrys paukščių kerta juos iš viršaus. Užvedu variklį ir bandau pratempti voblerį tunams po nosim. Ketvirtas nieko. Bet pamoka akivaizdi - kaip jūroje surasti žuvį - stebėk, ką daro paukščiai. Jei ramiai tupi ant bangų - viskas ramu, žuvies nėra, paukščiai ilsisi. Vos tik juos pamatei ore - stebėk, kur jie pradės kapoti žuveliokus, smigdami į vandenį iš aukščio. Ten, po žuveliokais, visada yra tikra žuvis. Tik dar reikia išmokti ją pagauti. Labai noriu pagauti tuną, vardu Sashimi. Nors tiktų ir tas kitas, vardu Steikas.

large_6D9A42E8AD0BE7E22215310B78DB9A83.jpg

Matyt, kažkaip panašiai jūroje orientuojasi ir prancūzų pasieniečiai. Pakrančių apsauga ir muitinė čia Douanes vadinami. Jų kateris netruko prisistatyti prie nieko nepagaunančio, o paskui paukščius ratais plaukiojančio užsieniečio. Sėdžiu ant denio su spiningu rankoj, rodau jiems nykštį, viskas Cool atseit, dėl manęs neijaudinkit. Jie stebi mane pro savo laivelioko langus, ilgai dreifuoja šalia, matyt, per kompiuterius pramušinėja laivo pavadinimą ir namų uostą. Manęs Prancūzijos vandenyse dar niekas netikrino, man aišku - jie tai ir darys. Vynioju meškeres, jie priplaukinėja, vienas douanes ant katerio denio su didžiuliu krancu. Imu parišinėti savo krancus, klausiu - Are you guys boarding me? Sako, ne, bet duok laivo ir savo dokumentus patikrinimui. Išeina dar vienas douanes su tokiu dideliu žvejišku tinkleliu ant ilgo koto. Priplaukia, palaukia, kol dokumentus sudedu į hermetišką konteinerį, jį dedu į tinklą, jie visi patenkinti, o aš iš to strioko iš visų jėgų smagiu kojos mostu kažkodėl spiriu į lejerio stovą. Vėl trijų taškų taisyklę pažeidžiau... Dvi rankos ir viena koja laivui, jei nori žingsnį žengti; dvi kojos ir viena ranka laivui, jei nori kažką su ranka daryti. Laivas ant bangelės kryptelėjo, aš tuo metu su dokumentais vienoj rankoj, kita krancą kateriui pakišinėju - va, ir suspyriau į laivą.

Pasipila kraujas, mažojo dešinio piršto nagas keistai pakibęs, einu į laivo ligoninę gydytis. Kai susigydau, lipu vėl į viršų, ten jau mane jie prasigūglinę per duomenų bazes tiek, kad aš jiems nebeįdomus. Atiduoda dokumentus, paklausinėja kur ruošiuosi plaukti, ką šiaip normaliam gyvenime veikiu... Sakau, kad plauksiu, kur vėjai neš, nes laivas burinis, bet gal jie galėtų šitą patikrinimą į savo kompus įvesti taip, kad kiti Douanes dėl manęs taip nevargtų, juk atsivijot kokias 7 jūrmyles, iš pat Tulono. O pats galvoju, kad man nuo tų jūsų tikrinimų ir kojų pirštai šitaip gali baigtis. Įvesim, sako, įvesim, bet kiti Douanes tikrins tave tiek, kiek norės, mes jiems paliepti negalim...

Va, šitaip baisiai Prancūzijos valdžia elgiasi su lietuviu buriuotoju, plaukiančiu per viduržemius skersai išilgai, amerikoniškų varžtų pilnu laivu su olandiška vėliava.

Ir mažojo pirštelio labai gaila, visai nė už ką vargšas nukentėjo.

Posted by gramas 20:36 Archived in France Comments (2)

Viduržemiai. Žiauri akcija a'la Billabong.

-10 °C

Pats nebežinau, kaip įsigijau tą ėriuko koją. Kažkokia akcija Port Saint Louis du Rhone gastronome tuomkart buvo, labai pigiai ji man pasirodė lygininant su ėriena Lietuvoje, ir įmečiau ją į vežimą. Juk pravers kai nuplauksim kur nors, kur civilizacijos mažiau. Taip atrodė. O čia, prancūzų Viduržemio pakrantėj, civilizacijos tiek, kad jokių didesnių maisto atsargų laive nereikia. Turgeliuose bei parduotuvėse geriau viską šviežią pirkti - kaip kuriam miestely - kai kur kasdien, kitur pora dienų per savaitę - vyksta amatininkų/ūkininkų turgeliai. Jie tokie partizaniški turgeliai - nuo 8 val. staigiai užtveriama kuri nors miestelio gatvė, dažnai net pagrindinė, ir jie išstato savo prekystalius bei prekes. Visi, kas tą dieną būtų pirkę bulves, svogūnus ir kitokias cukinijas Maksimoj - tie nusiperka pigesnių ir geresnės kokybės turgeliuose. Sūriai, charcutterie, uogienės, boulangerie, žuvis, daržovės, visokio visko ten pilna. Tiesiai iš daržo, ar iš tinklo, iš kepyklos ir dirbtuvių, o ne Ispanijos. Šitaip ir mažiukams kvėpuoti prancüzai duoda, o ne vien Maksimoms vardu Intermarche ar Carrefour. Ir derėtis turgelyje galima, nes įdomu. Toks turgeliukas veikia 3-4 valandas, po to jis staigiai dingsta ir gatvė vėl virsta paprasta gatve.

Tai grįžtam prie kojos. Jachtoje yra didelis ir talpus šaldytuvas su pastovia 5C temperatūra. Yra ir šaldiklis, bet jo nenaudoju, nes nereikia. Jei kada viskį ant ledų lupti pradėsiu, tada ir įjungsiu. Arba kai toli plauksim. Koja tik per kelias dienas šaldytuve atitirpo ir suminkštėjo, nes buvo prispausta prie pat šaldymo plokštės. Kai suminkštėjo, skaitliukas jai ir pasileido. Vasara jau čia. Nieko geriau nesugalvojau, kaip supjauti ją į šašlyką. Foto viską parodys, receptus patys žinot. Egzotika vien tame, kad procesas vyko ant vandens, jachtai stovint ant inkaro. Šašlas gavosi skanus.

large_180_A1520EF7B5114A44FB51A49F7910C5F5.jpg

large_180_A15382D49E5823D5EF985735FE39A521.jpg

large_90_A154B6E8FF237E1A4D3E9F9A121D358A.jpg

large_90_A155F26BC4F6B42DA47D4A74FC268737.jpg

large_90_A15716D6AB19FC1D94D7E0341EB55DA1.jpg

large_A158266D9EB71DBA75758B41CCF88564.jpg

large_90_A159688AD424D6D49714347C7D411EE9.jpg

large_180_A15A514B0B6DA809C111FF7992425FC7.jpg

large_A15B5989F69B44BC4CFB1F96E48EA0B6.jpg

large_180_A15C73ADE62E8E3982762B008DA4AAD0.jpg

large_180_A15DB48EFF3B9F715CAD8F230DC909EE.jpg

Posted by gramas 10:14 Archived in France Comments (2)

(Entries 1 - 15 of 18) Page [1] 2 » Next