A Travellerspoint blog

France

Viduržemiai. Ledas tuoj pajudės.

Šiandien prieš pietus - skambutis. Mergaitė iš marinos administracijos, čiabuvių kalba capitainerie, domisi, ar aš esu jachta Billabong. Ar aš laive? Oj, kaip gerai. Suprantate, jūs vakar prisišvartavote prie tiltelio, kuris yra per mažas jūsų laivui. Jis neapskaičiuotas tokiai apkrovai, todėl prašome būtinai šiandien peršvartuoti jūsų laivą bet kur prie G pontono, Golf. Oj, tikrai jokių problemų, oj kaip gerai, merci and have a nice day.

Prie G, tai prie G. Nors prie taško G, nors prie pontono, kaip panelei patogiau.... Nes šiandien aš kietas, nes šiandien - ne vakar. O atsidūriau tame mažų laivų pontone vakar, iškart po laivo nuleidimo į vandenį. Prancūzai yra tikri buriavimo profai - buvo nuostabu stebėti, kaip mikliai jie pasigriebė mano laivą iš žiemos parkingo, atsivilko iki keltuvo, užsimetė ant diržų ir pliurkšt į vandenį padėjo ir sako - tu turi 10 minučių viską pasitikrinti, paleisti variklį ir nuimam diržus, plauk sau sveikas kaip koks bonvojažas. Pradedu visur laive nosį kaišioti, visur pratekėjimų ieškoti, niekur nėra, visur kajutėse po grindim, t.y. triumuose sausa, o veleno mova, ta vieta, kur sraigto velenas iš vidaus į lauką išeina - varva normaliai. Ne tai, kad čiurkšle bėgtų, bet kokie 20-30 lašų per minutę krenta. Triumo siurbliai, kurių laive daug, be vargo su tiek vandens susitvarkys, bet man neramu. Sakau tiems jachtų keltuvo džigitams, kad man stern gland varva. Ar smarkiai? Ar susitvarkysi? - jiems įdomu. Ne-a, sakau, nesmarkiai, gal susitvarkysiu - nes tas jų prancūziškas džigitizmas yra šiek tiek užkrečiamas. Tai gerai, sako, imam diržus.

large_90_06A50802E68629E87AD8A524152D70BA.jpg

Ir paleido jie mane plaukt. Čia jau galiu pasakyti, kad laivą aš nupirkau Viduržemiuose jau paruoštą žiemojimui, iškeltą ant kranto. Aš gyvenime su tokiu dideliu buriniu laivu nesu plaukęs, net kaip keleivis. Su mažesniu teko. Naudojimo prasme jachta Billabong beveik nepažįstamas laivas, bet reikia plaukt. Vienu smegenų pusrutuliu, kaip koks delfinas, kontroliuoju kaip pirmyn/atgal netoli keltuvo laivą sukinėju, kad jo gabaritus ir posūkių charakterius pamatyt. Antruoju pusrutuliu, kuriam žiauriai neramu dėl to varvančio veleno, kuriu planą B. Ta mergaitė iš capitainerie sakytų B, Bravo. Planas Bravo. Jis gimė toks: jei velenas varva, jam sukantis jis gali pradėti leisti vandenį žymiai smarkiau, tada imsiu čia pat uoste skęsti. Nors nuojauta man sako, kad per žiemą padžiūvusi mova turi varikliui veikiant prasidirbti, jos užpildas, tokia tepaluota virvė - pabrinks ir viskas bus lygiai. Bet čia tik nuojauta, o tekantis velenas yra faktas. Todėl mano protingesnis aš, tas kuris ne džigitas, liepė baigti manevravimo žaidimus ir prisirišti kuo arčiau keltuvo. Jei bus problemų, juk reiks vėl į krantą ir skubiai prašytis, bus trumpiau plaukt iš baimės pilnom kelnėm. Nes tie, kur skęsta kaip džentelmenai, yra išimtys, o aš esu tik paprastas statistinis lietuvis, kuris ramiai skęsti su cigaru rankoje dar nemoka. Taip ir prisirišau piratiškai su savo 13,6m ir 11 tonų - tų mažesnių laivų, iki 10 m ilgio, pontone. Mano durnesnioji pusė, kuri džigitas šiek tiek, pasirodė teisi. Prisirišęs tvirtai, daviau varikliui padirbėti su įjungta atbuline pavara, su šiek tiek apsukų - ir veleno movos lašėjimas baigėsi.
large_06A660B4B71185D113452023EA1E240A.jpg

Dabar jau esu prie G pontono, kuris Golf. Siaurokos čia vietos laivams be priekinio pavairavimo, su daug vėjo į bortą ir kiti laivai labai brangūs, dar tie tiltelių galai su dviem inkarais, kur užkliūti gali - bet šiaip taip įsispraudžiau. Buvo pora akimirkų, kai adrenaliną galėjau nuo odos braukti pirštu ir pasidėti į stiklainiuką tai dienai, kai atrodys nuobodu.

large_180_06AC0576D5819858ECA3C779F8771CF5.jpg
Jau pradedu pajusti didelio laivo inerciją, gero variklio galimybes, po truputį mudu su laivu susipažįstam, nors vis dar vienas kitam sakom Jūs. Laikyčiau tai abipusės pagarbos dalyku. Prisirišti padėjo du kitų laivų savininkai, tokie pat kruizeriai kaip aš. Ne todėl, kad labai reikėjo, špringą jau užsivedęs buvau, bet toks mūsų etiketas. Truputį su šypsena ranka numojam į padėkos žodžius ir apsisukę nueinam. Šiandien ryte pats gelbėjau pagyvenusią damą, apie 65-70 metų buriuotoją, kurios jachtos kriauklėmis apaugęs sraigtas neleido normaliai manevruoti. Tiksliau, padėjau gelbėti, nes netruko prisistatyti marineris su kateriu, telefonu iškviestas, ir nusitempė ją į keltuvą. Kol laivą kėlė, pasikalbėjom. Jos vyras pasiligojo smarkiai, laivas neplaukė ilgai ir todėl dugnas bei sraigtas apaugo. Ir jos jachta ne "she", kaip jūs angliškai sakot, o laivas. Deja, pavėjinis, nes modernus plokščias korpusas į vėją krypties nelaiko. Bet jos laivas labai myli jūrą kaip ji, todėl jai skaudu, kad plaukti negali. Bet aš žinau, kad nežiūrint į tai, kaip ten jos vyro likimo knygoj parašyta - ši ponia savo laivu dar plauks.

large_06AA6EB6AF51DC89BC3187DF664F2225.jpg
Aš mačiau, kaip užtikrintai ir ryžtingai ji sugebėjo laivą išlaikyti vietoje, laivugaliu prieš vėją - su beveik nedirbančiu sraigtu. Man tik pora kartų tereikėjo padėti prie tiltelio jai nesispausti ir po to į keltuvo slipą įvesti. Savo laivu, kurį dar man reikia prisijaukinti - kažin, ar būčiau taip sugebėjęs.

Dar prieš peršvartavimą, iš pat ryto, prisipūčiau dviračio padangas ir numyniau į parduotuvę. Tarp reikalingų dalykų, paėmiau ir šaldytą avies mentę, tokią su visu kaulu. Dabar svarstau, ar nepadarius šašlo iš jos ir sukviesti į puotą visus šio pontono kruizerius? Tai čia ta mano durnesnė, kuri džigitas, pusė taip sako, o protingesnis mūsų pusrutulis dviračiu labai nepatenkintas, turbūt teks naują pirkti. Nes kaip juo bevažiuoji - vis prieš vėją.

Posted by gramas 09:59 Archived in France Comments (6)

Apie tai, kaip davėm spektaklį

Dar prieš vykstant į Port Napoleon, buvo viskas apgalvota ir detalūs sąrašai padaryti. Ant popieriaus lapų sugulė visi vežami į laivą daiktai, visi iš laivo parvežtini daiktai, visi numatyti trumpo vizito laikui darbai ir pradėtas sąrašas darbų, kuriuos teks daryti sugrįžus Lietuvon.

Laivo "garaže" yra aliuminio kopėčios, kurios dubliuojasi kaip pakeliamas trapas, specialiu šarnyru tvirtinamas achteryje, arba "tripeliuojasi" kaip laiptai patekimui į "garažą", ar "kvadrupliuojasi" užlipimui ant laivo galinės platformos, kai laivas iškeltas ant kranto. Kovinės, daug profesijų įvaldę tos mūsų kopėčios.

large_B65C0E6804B3BA5F3EDE37C649D0670F.jpg

Billabong šiuo metu sandėliuojamas krante, todėl dar prieš išvykstant į Prancūziją, užgimė planas. Planas kaip užlipti ant didelio laivo.

large_B5747AA8C74D2B4933FA84BB068DC792.jpg

Galinė platforma, laivui stovint ant "ožio" (teisingas kilbloko vardas), yra maždaug 2,5m aukštyje nuo žemės. Pasišokėjęs viena ranka kabinuosi už platformą juosiančio vamzdžio ir kita ranka pasiekiu bei atlenkiu maudymosi kopetėles. Prie kopetėlių apatinio skersinio prisirišu tam atsivežtą virvę su dviem kilpom. Į kilpą statau vieną koją, pasikeliu, į aukštesnę kilpą - kitą koją, rankom prisitraukiu ant platformos ir aš jau ant laivo! Ten atsidarau liuką į "garažą", išsitraukiu kopėčias, kabančias ant pertvaros, nešu jas ant platformos ir nuleidžiu, atremdamas į maudymosi kopetėles. Nulipdamas žemyn, konstrukciją dar fiksuoju virve - dėl saugumo, kad pirštais nerodysim niekas nenuslystų, niekas nenukristų aukštielninkas ant akmenų ir niekas jeknų nenusitrenktų. Tada ir susinešam visą atvežtą mantą, įrankius, o ir patys su Lolita tuo improvizuotu trapu saugiausiai vaikštom aukštyn / žemyn kiek širdis geidžia.

large_B59FF2E0BB4730686BD1E9A2530FD891.jpg

Mes čia, Klaipėdoje, kas laikom savo kopėčias grandine nuo vagių prie kilbloko prirakintas, kiti kompaktiškas teleskopines arba sulankstomas automobiliu atsivežam, kai sugalvojam žiemojantį laivą uoste aplankyti. Beveik kiekvieną sezoną uostelyje atsiranda dar tokios bendros medinės suklypę klajojančios niekieno kopėčios - jos neprirakintos ir jas reikia kaskart vis nuo kito laivo pasivogti. Kartais prisivaikštai, kol jas surandi.

Juk nesiveši kažkokių sumautų kopėčių skersai per visą Europą... Teks improvizuoti, ne pirmas kartas - juk buriuotojas privalo būt sumanus.

Tai va, toks buvo planas, kuris, deja, tuoj paaiškės, kaip įsigyvendino...

Atvykstame automobiliu, jį paliksim parkinge prieš marinos vartus. Vartai su video-kontrole ir šlagbaumu; reikalingas leidimas mašinai, kurio neturim, o savaitgalį jo niekas ir neišduotų. Ne problema - laivas netoli, daiktus į teritoriją nusinešime patys.

BILLABONG stovi šalia marinos restorano terasos, savaitgalio popietę artipilnės lankytojų. Bimbinėja buriuotojai, ilsisi žmonės, melancholiškai atsileidę vyniuką siurbčioja, saulutėje prisimerkę mus, nešuliais apsikarsčiusius, abejingai apžiūrinėja.

Dalykiškai žingsniuojam pro šalį, nes mes žinom, ko ir kur einam. We're on a mission from God. Todėl mums vynas - vėliau. Sumetam nešulius į krūvą, ir šast! - išsitraukiu savo stebuklingąją virvę su karabinu ant galo. Akies kraštu matau, tiems restorane jau įdomu, kas gi čia bus. Jie dar nesuvokia, kad tai tik preliudija į daugiau ekstremalaus veiksmo.

Visai mitriai pašoku, kabinuosi ant apatinio platformos skersinio - juk nebūtume krepšinio tauta. Persimetu per jį virvę ir fiksuoju karabinu. Mano virvinės kopėčios žygdarbiui parengtos.
Darau taktinę pertraukėlę, kad giliau pakvėpuoti ir suderinti veiksmus su Lolita. Ji kažkodėl nuo pat pradžių skeptiška, - Kad kažin, ar užlipsi...
Tavo darbas laikyt ,- duodu jai apatinį virvės galą, - O mano - užlipti. Žinoma, kad užlipsiu!

Nuo terasos matau jau daug veidų, dauguma jau visai nebeatrodo liūdnai. Jie kažkaip žvaliau tarpusavy kažką aptarinėja.
Iš stiebų meistro angaro išeina kažkoks juodadarbis, užsirūko ir, žinoma, irgi spokso ten, kur vyksta veiksmas.

Jaučiu, kad laikas man lipti, nes jei užtempsiu dar kiek ilgiau - tie visi prancūzai tuoj pradės daryti bangą, ploti ritmą ir skanduoti BIL - LA - BONG !!!
Dėl to jų tarimo, žinoma, jiems gautųsi koks nors BI - LIO - BONN , geriausiu atveju, na, bet ok, man laikas veikti.

Sugriebiu virvę abiem rankom kiek pasiekdamas aukščiau, kairę koją šiaip taip įstatau į kilpą.
Lolita laiko.
Velnias, stipriai per aukštai tą kilpą surišau, na, bet kaip nors. Pradedu perkelti svorį ant kairės kojos, Lolita kažką užrypuoja, kad kažkas yra sunku ir kad viskas turėtų vykti greičiau. Man nėr kada klausytis, nes reikia kažkaip greičiau įtaikyti dešinę koją į kitą kilpą. Taikau vis, taikau ir nesiseka kažkaip įtaikyt.
Prilaikyk kilpą,- jau su šiokia tokia įtampa šnypščiu Lolitai, kuri kažkodėl jau prunkštauja juokais. Jai tai kas - ji, žinoma, paleidžia virvės galą ir ima kilpą.
Svorio centras pas mane juk subinėj, o gravitacija padaro savo - pakimbu iš karto kaip tinginys po palme, su kaire koja tiesiai į restoraną, dešine nusitabalavusia žemyn ir abiem rankom į viršų. Lolita stropiai bando išlaikyt pakilusią kilpą, tai įgaunu sukimo momentą ir galiu taip patogiai išsiskėtęs, galvą atkraginęs sau suktis ant virvės ir stebėti, kas vyksta aplink. Pasaulis buvo aukštyn kojom, kaip ir priklauso matyti tinginiui.
Terasoje linksma, o juodadarbis pro angaro duris garsiai kviečiasi chebrą ateiti.

Po to buvo du dar mažiau sėkmingi bandymai lipti, abu sužlugdyti vien todėl, kad Lolita jau kvatojo balsu ir tokioj būsenoj nulaikyt virvės visai negalėjo.
Kraštinio bandymo metu vėl pasiekęs tinginio pozą, pamatau, kad nuo terasos link mūsų ateina vyrukas. Su vargu valdydamas žvengą ant veido, sveikinasi tiesdamas man ranką ir sako - Hi, I'm Brian. Are you guys sure you don't want to get one of them ladders that are stored behind this hangar here?
Viskas aišku - britas.
Hi,- sakau užsikybojusio tinginio balsu,- I'm Gintaras.
Pasipurtome rankom. Ir jau visai kvailai dar perklausiu, - This hangar?

Nupėdinam už angaro, o ten - Klaipėdoj neįmanomas dalykas - pilnutėlis stelažas lengvučių aliuminio kopėčių, kokio tik nori ilgumo, tik imk ir neškis. Lakoniškas plakatėlis virš stelažo dviem ES žinomom kalbomis, - Maloniai prašome pasinaudojus grąžinti atgal. Dėkui.

Na, ir kas - juk vistiek kada nors ir pats būčiau užlipęs...

large_B5D5AAD4FC2506945E4B248834E8F7DF.jpg

Posted by gramas 09:53 Archived in France Comments (3)

Apie tai, kaip meilė gimė internetu ir ji numirė jūroj

large_78C5FA1E2219AC68170B5BED21B50670.jpg

Gyvenimas pašėlusiai įdomus dalykas dar ir tuo, kad laikas nuo laiko vis kokį siurprizą padaro. Šį kartą labai prikišamai parodė, kad svajoti reikia atsargiai. Nes ims ir išsipildys. Kadaise, prieš N+1 įrašų šiame bloge, visai juoko dėlei pasvaičiojau apie didesnį antrą laivą kažkur Adrijos jūroj, o mūsų senuką Scorpio čia, Baltijoj, tokiam buitiniam vartojimui, škes... Taigi vos vos, vos per stintos žvyną, vos neišsipildė!

Ta nelaiminga meilė gimė internetu. Drįstu teigti, kad visi jachtininkai nuolatos drožiasi specialiose jachtų pardavimo svetainėse. Kam įdomu kiek jo šiuo metu turimas laivas vertas rinkoje, kas ieško kito laivo, kas to savo pirmojo, kažkas nori saviškį į kitą namų uostą parduoti... Ne išimtis ir aš. Kaltas. Drožiuosi irgi. Nes ant Scorpio kažką pramokau, sužinojau ir pasitikrinau, ko iš buriavimo aš noriu, todėl jau laikas save uždėti ant kiek ilgesnės vaterlinijos ir pažiūrėti, kas iš to gausis.

Ji tik 18 metų jaunesnė už mane, nors tikrą savo amžių slepia. Taigi moteris. Klasikinių linijų kuterinis kečas, jei žinot apie ką aš čia you know what I mean. Šiuo metu gyvena labai prabangioje Pietų Prancūzijos Agde marinoj, ji 12,5m ilgio ir jos vardas Laisva, bet užrašytas havajietiškai. Valandų valandas spoksojau į jos fotografijas, ieškodamas argumentų, kad sunaikinti kerus, jos ant manęs užleistus. Išbandžiau viską, net žiūrėjimą į kitas jachtas ir derybas su jų savininkais. Negelbėjo niekas.

Net šeimos susirinkimas, šiaip gana skeptiškas mano norams paišlaidauti, nusprendė, kad iš visų varijantų - ji yra geriausias. Pagaminta olandų profesionalų, ne kokioj daržinėj, o rimtoj, nors šių dienų nesulaukusioj laivų statykloj, iš vokiško Krupo laivinio plieno, todėl ji sunki. Regatose ja nesuplauksi. Kaip ir minusas būtų, bet jei greičiu susimoki už saugumą, žinant mano pomėgį vis įlysti kasmet į akmeninius Skandinavijos skerus, ar kyliu pagrabinėti Nemuno deltos seklumas - toks išskaičiavimas man kaip ir tinka.

Galiausiai - mano argumentai dėl nepirkimo, kuriuos begalėjau sumąstyti būdamas čia ir jai manęs laukiant ten - visi argumentai baigėsi. O ji ilgai nelauks, nes tokio grožio klasika rinkoj ilgai neužtrunka. Teks važiuoti laivo žiūrėti. Tiek ir tetruksiu - diena kelionei ten, diena laivui, diena kelionei atgal. Apie savo rūpestį pasibėdavojau šeimos draugams ir jų draugams, smagaus pikniko metu. Visi, pamatę laivo foto, choru sakė - privalot važiuoti. Kaip tai privalot? Planavau vienas greit sulakstyti. Jie visi, kurie apie stalą - jau ten keliavę ir poilsiavę - koks dar sulakstyti - ten tokie grožiai, kad privalot abu su Lolita ne tik laivą patikrint, bet ir po Prancūziją ir po to Kataloniją bent savaitėlę keliauti...

Change of plans - važiuosim dviese.

Atskridom, Barsoj mašiną paėmėm, ir mini-atostogos prasidėjo. Skrydis namo irgi iš el Prat, todėl dabar keliom dienom minam į Prancūziją, po to pora dienų skirsim puikiąjai Barselonai ir atsiduosim paella ir tapas kultūrai.

Jos savininkas ir valdovas Fabianas mūsų jau laukė. Atvykom ryte, nes man reikėjo laiko, kad visą laivo vidų išlandžioti ir dar suspėti bandomąjam plaukimui į jūrą išeiti.
Plieniniai laivai palengva miršta, t.y. rūdyja iš vidaus į išorę. Ką aš noriu matyti po pajolais, po varikliu - tai sausų dulkių kamuoliai ir voratinkliai. Mintyse prisiekinėju sau, kad, vos išvydęs drėgnus sluoksniais besilupančius korozijos židinius viduj - apsisuku ant kulno, ir mes išeinam. Net burių nekelsim, į jūrą neplauksim, nes ne totalaus restauravimo projektą perkam, o laivą, beveik paruoštą ilgai kelionei į Baltiją.

Deja, jos vidaus apdaila ir įranga sumontuota taip, kad norint po ja nuodugniai visur pažiūrėti, tektų savaitę viską ardyti ir po to dvi atgal montuoti... Dugnas po grindim, po varikliu - idealios būklės. Prieš pusmetį pakeisti du korozijos gavę dugno lakštai wc srityje. Daugiau silpnų vietų tuom kart Fabianas nerado. Aš keisčiau vieną knicą prie balerio štoko, apsidraudimui, vieną denio lakštą forpike po inkaro gerve ir kelis stringerius inkaro dėžėje... Plienas pigu, suvirintojo darbas irgi - visai ne problema. Kaip senam laivui - korpuso kondicija tikrai gera.

Užtai išplaukus į jūrą - prasidėjo gedulas ir liūdesys. Negelbėjo net topless gražuolės, puošiančios kitų aplink guviai raižančių bangas jachtų denius.
Fabianas išjungė variklį, ir jo laivas sustojo. Prie 10-12 m/s Ronos slėniu atsiritusiu pusvėju linguoti tik 4,5 mazgais pastovaus greičio, tik retkarčiais "įsibėgėjant" iki 5? Kai toks laivas šiom sąlygom turėtų daryti 7-8... Į vėją išvis ji plaukti nenori... Pavėju net peteliškės nepadarysi, matyt, bizanis srautą sujaukia, ne tik genuja, net ir grotas per smarkiai pulsuoja, visai dirbti nenori. Ne senos burės čia kaltos, o konstruktorius kažkaip per mažą burių plotą laivui davė ir per daug masės į kūną. Stiebus ir visą rangoutą keisti, kad burių plotą gana radikaliai išdidinti ir jo santykį su vandentalpa kiek linksmesniu padaryti - tokiai investicijai čia, viduržemiuose, aš nepasiruošęs. O didesniam stiebui gali dar ir balasto falškylyje pritrūkti, bet čia dar skaičiuoti nemažai reikia.

Grįžtant atga į uostą, mes visi jau žinojom, kad šitos gražuolės nepirksim. Mes nesugebėsim tiek daug varikliu plaukti, nes norim buriuoti. Meilė vėjui ir burėms ją, internetinę meilę, visdėlto nugalėjo.

Tačiau, jei kas norėtų ją naudoti kaip motorinį kemperį trasoje Mingė ar Klaipėda - Nida, toks laivas visai tiktų nedidelei šeimynai. Papuoštų kiek uostą, tiek marias ir suteiktų daug pasididžiavimo naujam šeimininkui. Skambinkit, rašykit - ką žinau, papasakosiu, pasidalinsiu.

O tuo metu, dar tik artėjant prie marinos tiltelių, mes net nenujautėm, kokios nuotykiais, gerom ir blogom, bet naujom patirtim kunkuliuojančios dienos mūsų dar laukia.
Tačiau apie tai - kada nors vėliau. Gal...

Posted by gramas 09:33 Archived in France Comments (0)

(Entries 16 - 18 of 18) Previous « Page 1 [2]