Germany

Vokietijoj nebuvau pora metų, bet čia viskas tvarkoj. Jie kaip ir anksčiau, prie bokalo alaus ima stikliuką baltos. Tik bokalai restoranuose sumažėję - populiariausias standartas jau tik 0,33, o kaina kaip seniau už 0,5. Nes gyvenimas gerėja, patamūšto...

Vykom į Düsseldorf BOOT-2014, mano kuklia nuomone, pačią didžiausią jachtingo bei džiaugsmo ant vandens parodą pasaulyje. Keliavom dvi šeimos - mudu abudijo su Lolita ir jachtos Lokiukas įgula, atstovaujama laivo kapitono ir pirmojo padėjėjo, gal net admirolo.

Kelionę sumąstėm dar spalį, viską užsisakėm, o prieš pat išvažiuojant, pasigirdo jau parodą aplankiusių buriuotojų "nieko gero" ir "šiaip sau"... Ką aš žinau, kaip dažnokai sako jachtos Lokiukas škiperis Artūras...
Mano galva, tie "nieko gero" po tą visą su vandeniu susijusį pasaulį užsimerkę skubiai pranėrė ir per mažai matė, arba kažkokių revoliucijų ir radikalių naujovių iš jachtingo tikėjosi... Gal renginio kaip visumos ir reiškinio jie nepamatė... Arba išvis ten nebuvo, o tik pliurpalais susireikšminti bando? Nes tokio gilaus jūrinės kultūros klodo, ką vokiečiai sudėjo į tą parodą, nepastebėti gali tik provincijoliškai plačiai užmerktos akys ir nesuvokti galėtų tik kažkur nelabai vietoje prisiūta galva.
Kaip ir visur - yra geri dalykai jachtinge, greta blogų - bet juos visus ir reikia matyti, suprasti ir savo nuomonę turėti.

Atskridom antradienį ir vakarą praleidom mieste. Pačioj parodoj atidirbom dvi pilnas dienas. Vieną dieną, penktadienį, skyrėm smagiai kelionei į Kelną ir Acheną. Šeštadienį anksti ryte - namo.

Parodoje gerą pusdienį bendravau su burių meistrais. Rinkau jų pasiūlymus naujam Scorpio grotui. Kainos svyruoja, bet kanda visos, o juk pigiau, nei su parodos nuolaida, niekados nebebus. Pramonė atsigauna, paklausa kyla, kainos irgi. Kur pirkt, dar spręsim, o kol kas - prasinešim per parodos paviljonus.

Jei trumpai - tai visa, kas matosi internetuose, kai ieškote daiktų ir įrengimų savo laivui - visa tai parodoje ir buvo. Stenduose už daiktų stovėjo juos gaminantys ir parduodantys žmonės. Jie man sakė, kad ši paroda jiems yra super. Metai po metų ir kasmet - vis geriau. Ir taip - nuo 2008, kurie buvo liūdesys. Finansinis Global Shit tada sudrebino pasaulį, jachtingo pramonė, kaip ir visi, tai pajautė smarkiai. Teko iki skausmo užsiveržti diržus. Nors Vokietijoj žmonės kaip buvo iki 2008, taip ir toliau liko prie pinigo, bet jie tada prabangos prekėms buvo pasakę NE. Išlaidauti ir skolintis niekas neskubėjo, nes tvirtai nežinojo, į kurią pusę ta nestabili pusiausvyra virs. Nuvirto šūdinąja puse į dugną, blizgančia į viršų, to biš ekonomika vėl atsigauna. Todėl jachtų statyklų užsakymų knygos jau pilnos ir visi šios drėgnos industrijos veikėjai pasižvygaudami iš laimės spurda pirmyn.

BOOT2014 gerai parodė, kuo kvėpuoja pramoginių laivų statybos industrija (jau išaugo iš verslo sąvokos), ją papildanti laivinės įrangos, prietaisų ir įrankių pramonė, poilsiui prie ir ant vandens skirti skudurai, avalynė ir žaislai, nardymo įrangos, jėgos aitvarų, burlenčių ir banglenčių verslai, jachtų nuomos ir kelionių vandeniu organizatoriai, mėgėjiška žvejyba, įvairiausi marinistikos menai.

Tai ką per klodus tos jūrinės kultūros ten mes pamatėm?

Nors dauguma prekybininkų stenduose turi kasos aparatus ir pasirengę bet kurį tau patikusį eksponatą parduoti, akivaizdu, kad ši paroda - tai ne turgus ir ne mugė. Ne vien pardavimų pajamos ten svarbu, ten yra kuriama ir galinga pridėtinė renginio vertė. Parodos organizatoriai didžiulį dėmesį skyrė švietėjiškai veiklai, mokymo ir jaunimo įtraukimui į vandens pramogų pasaulį.

Kiekviename paviljone įrengta erdvė seminarams ir pristatymams, su staliukais, baru lankytojams ir scena bei multimedija pranešėjams. Šiaip visuose paviljonuose beveik nėra įrengtų vietų, kad prisėsti ir pailsinti nustekentas lankytojo kojas. O tokioje aikštėje su ekranu patogiai prisėsi, aplankysi bariuką su gaivinančiais/svaiginančiais ir ten bus jau daug kitų lankytojų, įdėmiai besiklausančių eilinio pranešimo. Ir ten esi labai welcome. Scenos laikas vokiškai tiksliai suskirtytas įvairiems pranešėjams. Kuriam tai pranešėjui labai įsijautus į, tarkim, savo klajonių po burėmis Ramojo Vandenyno salose pristatymą, ar kelionę kanojomis Pomeranijos kanalais - programos koordinatorius ima šmėžuoti jam prieš akis, subtiliai rodydamas užsirutulioti ir duoti sceną kitam pranešėjui. Kai niekur neskubi, yra laiko tokiam pasėdėjimui su turiniu. Jeigu vien non-stop kiaurą dieną mintum pro stendus ir laivus, iš salės į salę - viskas pradėtų lietis į margą blankstančių įspūdžių mišrainę, o paskui atbunki, nuvargsti ir paroda nebetenka prasmės. Todėl pauzes daryti būtina, ypač, kai jos užsipildo tau netikėtu pristatymo turiniu.

Daugelyje vietų įrengti praktinių įgūdžių poligonai. Gali į baseinėlį tau patikusį voblerį pamėtyti, naujo modelio ritę ar meškerkotį išmėginti. Gali su jėgos aitvaro treniruokliu į paviljono palubę suskraidyti, didžiuliame baseine Optimisto jachtute, vindserfingu pasiplaukioti, ar wakeboard'u prasilėkti, gali upelyje kanoją, SUP'ą (Stand Up Board) ar kajaką išmėginti, ar jūrinio trolingo kėdėje prisegtas, gali didžiulį marliną, ar kardžuvę iš stipraus treniruoklio "išpumpuoti", naujų jūrinių mazgų mokyklėlėje pramokti... Kiekviename poligone dirba to reikalo profai - instruktažas, patarimai, priežiūra, pagalba...

Ir visur ten dūzgia vaikai bei jaunimas - šitaip pramonė investuoja į rinkos plėtrą, nes garantuotai dalis naujus žaislus išbandančiųjų infekciją pagaus ir tai taps jų gyvenimo poilsiu, pomėgiu, aistra ar net profesija. Tada tik laiko klausimas, kada jie sugrįš ir užsirašys į buriavimo kokyklą, ar privers savo tėvus nupirkti tą pirmąjį laivelį, ar SUP'ą, kurie tampa naujo pamišimo, tinkančio ir Baltijai, įrankiu.

Buvo malonu stebėti, kaip sąžiningai ir kantriai tuose poligonuose dirba instruktoriai. Nežinau, kiek jiems mokama, bet tie žmonės atidirba kiekvieną centą. Kai visi stendus brangiai užsisakantys parodos dalyviai gerai žino, kad dalį jo sumokėtų pinigų parodos organizatoriai investuos į jo verslo plėtrą, populiarinimą ir klientų bazės auginimą - tada gal ne taip ir sunku su ta suma išsiskirti.

Jachtų pristatymuose ypatingų naujovių nebuvo. Kaip ir jau daug metų, ši pramonė priversta augti, gyventi ir mirti žiaurios konkurencijos sąlygomis. Visi vienas kitam alsuoja į sprandą. Reikia gaminti kuo daugiau, kuo greičiau, kuo pigiau ir laimėti klientą. Tai ir matosi laivuose. Tik vienas kitas gamintojas beturi laiko ir sąžinės sraigto išvedimui per veleną, su visais korpuso tvirtinimais ir centravimais... Saildraivo koja juk žymiai pigiau ir greičiau; na ir kas, kad įgulą nuo žuvų skiria tik nuolat vibruojančios gumos lopas. Pabandyk tą lopą pasikeisti kur nors didelio vandens vidury...

Visi vantai, net nuo dvigubų zalingų, jau daug metų vedami į vieną tašką kiekvienam borte, ne tris, kaip anksčiau. Nes kiekvienas įtvirtintas taškas denyje, su apkrovų nuvedimu į korpuso struktūrą kainuoja, ir brangiai.

Jeigu statykla jachtos korpusą klijuoja iš stiko audinio lakštų, tai tą savo "Hand laid" būdą pristato kaip vos ne esminį tvirto korpuso garantą. Kodėl man atrodo, kad stiklo audinys būtent tokiai technologijai ir buvo sukurtas?! Žinoma, stiklo pluošto siūlus karpyti į šiaudus, bačkoj maišyt su derva ir pistoletu tą košę purkšti į korpuso pusformes juk ženkliai pigiau ir greičiau... Viską paslėpsi gelkouto sluoksniais, gražiai išblizginsi, viduje prikabinsi gražių spintelių, ir tavo chaltūros nesimatys...

Ir tie vitrinos dydžio langai per visą borto aukštį, iki pat vaterlinijos? Burinėj jachtoj?! Mada aiškiai pertempta iš motorinių sportbačių, bet kam tokią nesamonę į burinio laivo bortą reikia klijuoti? Nebent ta jachta su burėmis niekad neplaukia, vien varikliu ir ant lygaus kylio, arba išvis reikalinga tik tam, kad savininkas su savo boba uoste labiau pastebėti būtų. Kai savo laivo dydžiu pasaulio nebenustebinsi, gal reikia bandyti langais per visą bortą?


Labai norėjau surasti metalinių jachtų gamintojus, dirbančius su plienu ir aliuminiu, kažką naujo apie metalo apsaugos ir dažymo technologijas iš jų sužinoti - tebuvo olandai su savo tradicinėm baržom. Plastmasiniai tupperware laivai pasiėmė burinių jachtų rinką.

Gamintojai, pasilikę prie tradicinio suopročio apie jachtų statybą, savo laivus parduoda brangiai. Nes pigiai gaminti nemoka, arba nenori. Ir jie turi savo klientus, kurie vietoj pigaus laivo nori pirkti gerą laivą. Tokiems lėtieji estai ir siūlė Folkbotus už Eur60.000,- Beje, greitųjų lietuvių kažkodėl tarp gamintojų man ten nesimatė...

... ir dar - ypatingai šilta dūšia spinduliuojantys mediniai laivai...

Parodoje matytos jachtų statybos tendencijos man tik sutvirtino išankstinį nusistatymą: nori patikimo laivo, laivo sau - tai pirk naudotą senesnės statybos gero gamintojo laivą, smarkiai nenudrožtą, jei pasiseks. Rinkoje jų dar yra, ir daug. Pasilik pinigų jo atnaujinimui ir naujesnės įrangos komplektavimui, kas užtruks jei ne du, tai gal metus... Ne, su paskola tu laivo neperki, nes ji tave ilgam pririš krante.
Nori tik gražaus laivo, kad gerai uoste atrodytum, ar didelės platformos mokiems klientams po Karibus vežti - laižymo būdu, atleiskit, lizingu, imi tiesiai nuo masinio štampuotojo konvejerio ir kas pora/trejetą metų kontraktą perkeli vis ant naujesnio laivo. Du tris metus tas štampuotas laivas puikiausiai laikys, byrėti pradės tik paskui. O ir langai bus vis didesni ir geriau pro juos matysies iš pavydo dūstančiam pasauliui.

Dar ten sužinojau, kad senų, net suplėšytų burių mes neišmesim. Iš seno dakrono reikia siūti kelioninius krepšius ir rankines damoms, stilingas striukes - su visom senom siūlėm, trimingo juostom ir senais numeriais... O iš senų burių ir spinakerių skiaučių koliažo technika padaryti buriavimo temos tapybos darbai išvis sužavėjo...

Labai patenkinti grįžom, kad aplankėm BOOT-2014 ir pabandėm neužsimerkę į tą pasaulį panerti.

Daugiau vaizdų bus čia

... ir dar daugiau čia...

Po antros nakties Stralsund'e keliamės anksti, kaip įpratę - ir visai be reikalo. Vistiek harbourmasteris darban ateis tik lygiai 0800 val. Nelaukti per brangu - juk už paslaugų kortelę sumokėtas depozitas ir mokesčio už paslaugas likutis mums priklauso. Be to, dar kuro kolonėlėj reikia piltis. Ne todėl, kad trūktų - pilu visada kur yra, jei bent pusė kurio nors iš atsarginių kanistrų tuščia pasidaro. Jeigu į jūrą ir toli, tai su pilnu baku, pilnom atsarginėm talpom, ir dar plius rezervas 20 L , užkištas laivo priekyje, ir kuris būtų naudojamas tik kraštutiniu atveju. Tu niekada visko nežinai, kas gali ten nutikti - gal varikliu plaukti be proto ilgai teks, gal ieškoti žmogaus, kurį pametei (o gal tuo pamestu pats ir būsi), gal, stiebui lūžus, prieš bangą štorme laikytis reikės, gal bures sudrąskęs, nuo pavėjinio kranto pabėgti norėsi, ir dar tūkstantis kitokių gal, kai paskaičiuosi kiekvieną kuro lašą. Diržas gerai, bet diržas ir šleikos dar geriau.

Taigi - turim laiko laivą pavalyti ir pasitvarkyti, nes uoste stovint, daiktai ir skudurai mėgsta iš savo vietų pakeliauti, o paskui per audrą jie dar ir skraidyt išmoksta... (tokį greitą pasitvarkymą vadinam "marafetą įvesti").

Šalia Scorpio stovi geltona visai atvira jachtukė, šiuo metu brezentinį tentą per giką užmetus, ir tokią palapinės tipo kajutę pasidarius.

Po tentu gyvena porelė - jam apie 40, ilgas, intelektuali barzdelė, tokia akademinė amžino studento išvaizda. Ji - toks saulėj pasvilęs burbuliukas. Dienos metu jų beveik nesimato, bet vakare grįžta į savo laivelį, visada vedini svečiais iš miesto. Kol tyliai šnekučiuojasi, brakšteli šiek tiek vyno, išlydi svečius, užsimeta tentą ir labanakt. Atrodo, jie jau ilgai taip keliauja, visai neskubėdami - kai mes į Stralsund atvykom, jie čia jau buvo, išvykstam - jie dar lieka. Kai pagalvoji - jei vien po Baltiją triniesi, visur rasi puikiausiai įrengtas marinas su visais patogumais, tai kam tą savo wc, virtuvę ar dušą su savim vežiojam? Bet jau kai turi - atsisakyti tų patogumų būtų tikrai nelengva. O kai neturi - išmoksti ir apsieiti.

Persišvartuojam prie kolonėlės, imam kuro (Eur1.59/L), keliam bures ir iškeliaujam.

Tik viena kita jachta juda link Hiddensee salos, o iš ten link miesto - vos ne kaip traukinys ištisas - jachtos ir kateriai vienas paskui kitą. Sekmadienis, tai visi, į pliažus suplaukę savaitgaliui, dabar grįžinėja namo. Kursuoja savaitgaliais kaip klaipėdiečiai į/iš Nidos. Ir gerai kad jie namo pajudėjo - Vitte marinoj be vargo vietą gausim.
Kuo arčiau Hiddensee, tuo farvateris siaurėja, aplinkui seklumos, prasilenkimai su laivais labai artimi. Čia ornitologiniai draustiniai visur, pilna vandens paukščių, vietomis nuo gulbių pulkų kaip prisnigta pakrantėse atrodo.

Vėjas išsikvepia, greitis dingsta - dar bandom spinakeriu gelbėtis, o kai ir jis bejėgiškai pakimba - leidžiam bures, ir jungiam variklį.
Gyliai čia maži, iškart už farvaterio vanduo visai plonas - ir greitų katerių sraigtais sukeltas srautas ir bangos rauna dugno žolynus. Plaukiam kaip per šieną. Reikia nepamiršt užbortinio vandens filtrą pasitikrinti - gali būti žolių pritraukęs ir sutriktų variklio aušinimas.

Kas antroj-trečioj prieš mus atplaukiančioj vokiečių jachtoj - po nuogą moterį. Jei ne kokpite, tai laivo priekyje, ant bako. Man tai tikrai netrukdo, nes nuoga moteris bet kokią jachtą tik puošia. Joks buriuotojas tam NE nepasakytų.
Nepatvirtintais antropologiniais duomenimis, Homo Sapiens išsivystė iš HomoErectus, o būtent buriuotojų porūšis - iš Homo Velerus Erectus, kas mūsiškai yra Žmogus su Burėmis Kuriam Stovi. Be garbanotų minčių, prašyčiau - ant jachtos daug kas stovi - ir spinaker-gikas teisingai arba ne į vėją stovi, ir pati jachta stovi - ir uoste, ir ant inkaro arba ne, ir t.t.
Homo Velerus Erectus nuo senų senovės prieš žygius gyvą moterį aukodavo, kad Neptūnui įsiteikti, paskui, kai pamatė kad laivybai plečiantis, moterys ir pasibaigti gali, tai pradėjo taupyti - laivų forštevnius tik moters atvaizdu puošdavo. Gal tik vikingų žiežulos ant tiek baisaus charakterio buvo, kad tie nutarė geriau drakonus ant forštevnių kelti, ir į žygius išplaukti ir trims metams, ir ilgiau. Burlaivių epochoje žmogus labiau išsivadavo iš prietarų, ir laivus pradėjo puošti nuogos moters skulptūra.
Vėliau, jau kai eisim prie jūros į Vitte pliažą, ten pamatysim, kad vokiečiai nebijo ir nedemonizuoja nuogo kūno, kaip mūsų vis dar kiek davatkiškoj šaly. Čia pats savaime nuogas kūnas nereiškia paleistuvystės kažkokios, ar laukinio sekso, nesveikų fantazijų jiems taip pat, spėju, nekelia. Nereikia vokiečiams atskirų pliažų vien vyrams ar moterims, ar tik nudistams. Vaikuotom šeimom, ar porom, ar po vieną - kaip kas nori, taip ir deginasi visi kartu, maudosi, žaidžia. Būk tu apsirengęs, ar būk tu nuogas, ilgas ar trumpas, plonas ar storas - visiems dzin.
Mūsų jaunimas, atrodė, iš pradžių akis išsinarins, na bet greitai apsiprato, ir pradėjo pliažo tinkliniui susikaupti. Laimėjo Scorpio komanda, revanšą galėsim sužaisti kažkur kitur - ir mirkstam jūroj.
Pliaže, kai tik nusirengiau, jie juoktis pradėjo - sako, tu atrodai kaip apversta Lenkijos vėliava! Aha, labai juokinga... Pečiai ir pusė nugaros skaisčiausiai raudona, apatinė dalis - visai balta. Taigi pusdienį ant borto vairuodamas prasėdėjau, pusę nugaros saulė nusvilino, kita pusė - brezentiniu kokpito vėjo skydu uždengta gavosi. Reikėjo ant kito borto persėsti ir priekinį fasadą saulei parodyt - bet ar galėtų džentelmenas šalia plaukiančiai nuogai moteriai nugarą atsukti? Vėliau skūra pūslėm paėjo, nusilupo, ir tiek.

Vitte primena Nidą. Ta Hiddensee sala - tai miškeliais apaugus smėlio juosta, su keliais miesteliais. Vitte dydžiu gal kaip Juodkrantė, čia iš vienos pusės marios su keltų prieplauka ir mažųjų laivų marina, bet jūra čia gerokai arčiau nuo miestelio. Čia jokio autotransporto nėra, visas susisiekimas keltais, arklių traukiamais vežimais, dviračiais ir pėsčiomis. Nedidelis miestelis, kavinaitės, suvenyrai, vilos - įprastas ramaus kurorto užstatymas. Nėra jokios garsios muzikos, kažkaip ramu ir tylu ten. Visi pliki pabūna pliaže, todėl jokių pusnuogių personažų nei gatvėse, nei kavinėse nebuvo.

Pliažas - tai smulkus baltas smėlis, primaišytas akmenukų; kojas šiek tiek nusibalnojom kol tinklą žaidėm. Pagal visą pakrantę - maždaug po 100m nuo kranto į jūrą nutiesti medinių polių bangolaužiai. Šitaip prieš daug metų vienkartine investicija buvo išspręsta kranto erozijos problema. Palangoje mes visi sumokam turbūt meleonus pinigų kasmet už smėlio pumpavimą iš jūros į pliažą, kad per sekantį štormą tą smėli jūra pasiimtų sau atgal. Tie bangolaužiai maudytis visai netrukdo, ir tarp jų joks vandens motociklas tau ant kupros neužlėks.

Vitte marina šiek tiek skiriasi nuo kitų, aplankytų Vokietijoje. Labai gali būti, ji yra fermerio, nuėjusio nuo žemės ūkio, ar buvusio žvejo verslas. Marinos biuras įrengtas šeimos gyvenamo namo kampe, ir su hafenmeisteriu ten bendrauji per langeli, kaip kioske.



Atskiras paslaugų pastatas visai naujas, viskas jame kaip priklauso - wc, dušai, skalbykla, etc... Tilteliai laivų švartavimui įrengti ant polių, ir jie ženkliai senesni už paslaugų pastatą. Toks pigesnis sprendimas, negu modernūs pontonai kitose marinose. Hafenmeisteris dirba nepersitemdamas, berods 3 val. per dieną. Tavo reikalas prieiti prie langelio ir susimokėti, bet jei neprieisi, tikriausiai susiras patys pagal tai, kad nebūsi priklijavęs lipduko, kurį gauni prisirašydamas. Vos tik abi jachtos susimokėjom už vietą, po keleto minučių mūsų trispalvė pakilo ant marinos svečių vėliavų stiebo.
Man šitas verslas irgi psirodytų smagesniu, nei žemės ūkis. Padirbi per vasarą po 3 val. per dieną, ir likusius metus vartaliokis Balyje, ar kur nors Tailande. Perdedu, žinoma - yra ten ir techninis personalas, ir valytojai - bet sistema suderinta ir akivaizdžiai veikia, viskas sutvarkyta, nors to personalo kaip ir nesimato.

Vakare sulėkė gaisrininkų/gelbėtojų brigada (beje - tikėjausi jie čia, ekologiškame kurorte, atjos žirgais, bet kažkodėl atvažiavo džipu) ir dar medikopteris atskrido.



Gelbėtojai stovi blizganais paltais prie katerio, ir nieko nedaro. Paklausiau vieno jų ką gelbėjam, tas pečiais trūktelėjo, sako woman. Woman'ui buvo negerai, nes atskridę medikai su ja dirbo.
Taigi, mielosios women, kai tik sumanysit kokią jachtą papuošti - neperkaiskit saulėje, skrybėlaitę galima ir užsidėti.

Tikrinam prognozes, ir krentam miegoti anksčiau nei įprastai, nes rytoj kelsimės anksti - pradedam kelionę link namų.

Ryte planavom iš Greifswald išplaukti 0800 val., bet kad užtikau šipčandlerio, t.y. jachtinių žaislų parduotuvę, kurios vakar kažkaip nematėm. Dirbs ji tik nuo 0900, tai išvykimą atidedam porai valandų. Parduotuvė visai greta marinos, ir ten randu viską, ko reikėjo. Dar prisipirkau visokio šlamšto, be kurio buvo įmanoma ir apsieit. Pagaliau išspręsiu varvančio hidroforo bakelio problemą, ir detalę gavau perpus pigiau, nei būtų kainavę perkant svb.de . Skubam prie pakeliamo tilto Rycke, vėl farvateriu kampuojam iki Stralsund sąsiaurio, kur jau galima pasijausti laisviau, ir paburiuoti. Pilna visokių laivelių aplink. Visi, net kateristai, stropiai sveikinasi. Nuolat matom pasikartojantį vaizdelį: prasilenkiant su mumis, moteriškė kažko klausia savo škiperio, tas kurį laiką žiūri į mūsų vėliavą, pamąsto, ir po to kažką atsako.
Jonas įgarsina: Ji - žiūrėk, Hansai, o kokia čia vėliava? Jis: Eeee... Hmmm... brangioji, juk matai, kad vairuoju - užsiimk savo reikalais.

Netrukus jau esam netoli Stralsund laivų statyklos, matosi miesto mūrai - bet atsiremiam į uždarytą tiltą.

Rišamės prie palaukimo stulpų. Krantas netoli, ir ten sėdi vietinis žvejys, dugnines sumerkęs. Veikti nėra ką, tai kabinu guminuką ant spiningo, ir pradedu mėtyti, džiguoju, atseit. Echolotas žuvies rodo daug, ir visuose gyliuose. Gal ketvirtu metimu yra kibimas ir kažką tokio traukiu. Dviejų delnų ilgio sterkiukas, tokius neužaugas Kuršmarėse paleidžiam. Pasižiūriu į tą žvejį, gal nematė, nes šviežios žuvytės tai norisi. Matė. Metu sterkioką už borto, ir kiek vėliau bešukuoju vandenį - jokio kibimo. Užtat žvejys nuo kranto dugnine vis po žuvelę traukia. Žiūriu, ką jis darys - juk jo sterkiukas irgi nedidelis, nelegalas pas mus būtų. Vokietis irgi paleidinėja, bet kažkodėl be džiaugsmo ant veido. Po pusvalandžio pradeda meškeres vynioti, masalų dėželes tik pakuoja, savo baldelius lanksto, o man vis įdomu, ką jis tam siete, kur į vandenį įmerktas, turi. Galiausiai kelia tą sietelį, purto - puspilnis jis net mažesnių žuvelių, nei mes čia paleidinėjom. Jautrus kažkoks tas vokietis pasitaikė, ar durnas pavyzdys užkrečiamas - kas ten žino.

Prie tilto formuojasi visai padorus būrys jachtų, darosi aišku, kad dėl vietos miesto marinoje teks palenktyniauti. Kai tiltas atsidaro, patys nekantriausi net prieš raudoną šviesą puola, nes žalia iš pradžių šviečia išplaukiantiems iš miesto laivams. Gaunam žalią, galiausiai, ir minam kiek galim link stiebų miško priekyje.

Pakeliui dar matome ant seklumos pastrigusią jachtą - nu kas per kaimai neraliuoti, kas taip vairuoja - kad tarp kliūties gairių veržtis, ir ant senojo molo akmenų tokį laivą užmauti...

Tas molas yra po labai plonu vandeniu, net nedidelę bangelę į paviršių jis duoda, kaip rifas. Matosi iš tolo, jis gairėmis visas sužymėtas, ir plaukdamas iš jūros sąsiauriu, turi per uosto vartus plaukti, o ne bandyti miestą aplenkti. Spėju, molas čia dar nuo tų laikų, kai šio krašto laisvieji miestai vienas su kitu kariaudavo - tam, kad nuo karo laivų atsitverti, ir nuo prekybinių muitą susirinkti. Dar 14 amžiuje Stralsundo pirkliai laikė apie 300 burlaivių laivyną, ir tai buvo vienas iš dominuojančių Hanzos lygos miestų. Tai gerokai nervino kitus Vokietijos žemių prekybinius miestus, ir laikas nuo laiko Stralsund buvo bandoma užkariauti. Bet Stralsundo pirkliai mokėjo už stogà, t.y. sudarydavo sąjungas su Danija, Švedija, įsileisdavo ir išlaikydavo jų karius, ir tie vis atsimušdavo nuo vietinių terbaklynių.

Marinos tilteliai sužymėti pagal laivų ilgius, todėl mes tegalim pretenduoti į 8-10 m laivams skirtus tiltelius, kurių yra keturi, bet kiekvienas prie švartavimo pirštų talpina apie 50 jachtų. Blaškomės, vienur raudonos lentelės, atseit, užimta, kitur iš pločio įsisprausti negalim. Jau viltį praradau prie tiltelio ar piršto vietą surasti, kai matau, harbourmasteris su savo kolega moja, atseit, plauk čia. Taip ir įspraudžia jie mus lagu prie ties marinos biuru stovinčios jachtos, ir dar labai patogiai, laivagaliu į tiltelį.

Tvarka čia tokia - už vietą mokam dvylika eurorublių, depozitas už paslaugų kortelę dešimt, ir dar dešimt už paslaugas. Iš pradžių lyg pasijunti nuengtas, bet grąžindami kortelę, depozitą gausime atgal, o jei bus kažkiek paslauginių pinigų joje dar likę, atiduos ir tuos. Nuo kortelės mokestį nuraito už dušą, už elektrą, už skalbyklą. Net negaila, nes viskas prižiūrėta, išvalyta, iškvėpinta, viskas veikia ir nesulūžę. WC, indų plovykla, kranto vanduo - nemokamai.
Kažkoks anglas registruodamasis lindo be eilės, prilindo, ir labai jau garsiai piktinasi, skeryčiojasi, kad neprivalo vokiečiams anketoje savo namų adreso nurodyti, reikalauja paaiškinti, ką šie ruošiasi su tuo adresu daryti. Tie kantriai aiškina, kad dzin jiems tas jo adresas, jiems tik laivo home port reikia, o ne adreso kur sudėti to anglo pinigai. Labai persitempęs anglas, su ego XXL.

Visas senamiestis apjuostas solidžia gynybine siena, į kurią jau įaugo ir begalė kavinukių, parduotuvėlių, galerijų, kepyklėlių ir kitokių naudingų dalykėlių. Rotušė įdomi, su kolonada viduje.

Katedra didinga, o jos šventoriuje didžiuliausias obeliskas sovietų armijai, su bareljefu - karys "išvaduotojas" duoda pačiupinėti savo ranką vokiečiui - darbo liaudies atstovui. Nu bet iš povyzų taip matosi, kas čia šeimininkas. Aplinkui tą balvoną pilna prilaidota rusų karių. Matyt, vietinis proletariatas nelabai sutiko tą ranką čiupinėti.

Nutupiam itališkame le'storane, kur reklama teigia, jog personalas patys tikriausi italai. Ateina italas, sako prego. Bandau užsakinėti angliškai, gaunu tiradą itališkai. Kažkaip užsakėm visiems valgyti ir gerti, pilnamečiams po 200 gr. vyno prie maisto... Atneša po 100 mažutėse taurėse. Klausiam varum, t.y. vatafak? Aiškina, mojuoja galūnėm net pritūpdamas, Madonna mato, kad tai po 200. Na gerai, tebūnie, žiūrėsim ką į sąskaitą įrašysi... Bet pamiršom, nes maistas labai skanus buvo.

Marinoj, kai dienos kaitra nuslopo, labai staigiai virš miesto užslinko tiršto rūko sluoksnis, net aukštesnių pastatų stogus uždengė. Vėjo nėra, tai ir kabo tas debesis vietoje, o virš miesto pradeda blaškytis motoskraidyklė.

Praeitam gyvenime buvau parašiutininkas, netoli 1000 šuolių, kai baigiau šokinėti. Šiek tiek žinau, ką jautė pilotas, properšos tam debesy ieškodamas, o dar virš didelio miesto... Ilgai skraidė, tinkamos aikštelės ieškojo, paskui kažkur dingo. Gal rado. Gal nerado.

Temstant ant molo veiksmas prasideda - jachtininkai po truputį ima būriuotis, griliukas, aliukas, ir bendravimas. Jei nori - gali atsinešti savo alaus six-pack'ą, ir pasijungti į improvizuotą banketėlį - ir niekas į barzdą nespjaus.
Kas bendraut nenusiteikę - oriai medituoja laivų kokpituose ar ant denių, arba kaip aš - slampinėja sau molu.

Temstant parplaukia žvejys su didžiuliu bobteilu kateryje. Pasikalbam, vyrukas didžiausio žvejybos priemonių parduotuvių tinklo mieste ir aplinkui savininkas. Darbus baigia po pietų, ir kasdien plaukia žvejoti. Jau daug metų taip. Spiningistas, visas lydekas paleidžia. Juokiamės, kad jau turėtų jas visas vardais pažinoti. Paskui šuo jį nusitempia namo.

Ankstyvas rytas, kitame marinos krante esantis klubas ką tik baigia darbą, publika skirstosi. Mergaičiukė išsirango iš drapanėlių, ir tiesiog nuo krantinės pūkšteli į uosto vandenį. Lipa kopėčiomis aukštyn, kur draugas įsivynioja ją į rankšluostį ir padeda į mašiną.
Šiandien eisim į Ozeanium, didžiulį jūros muziejų. Muziejaus foje iškabinti tikri banginių skeletai. Kas įdomu - informacinės lentelės sako, kad juos visus negyvus rado Baltijos jūroj, kur jie šiaip negyvena. Apie kiekvieną iš velionių parašyta, kad nei sužeidimų, nei ligų požymių ant jų nebuvo surasta. Pusamžiai, neišsekę, normaliai įmitę buvo. Mirties priežastis neiški, kodėl jie atplaukė į Baltiją taip pat nežinoma.

Labai įspūdinga Baltijos ekspozicija. Čia pamatėm akvariumus su žuvimis, kur net neįsivaizdavom, kad tokios čia gyvena. Viena, gana didelė, turi tokius pakitusius krūtinės pelekus, kuriais prisisiurbia prie dugno akmenų, prie polių. Vėl - Lenkijoj matyti Baltijos delfinai - jūrkiaulės. Muliažai, aišku - kur tu gausi gyvą.




Didžiuliai kitų jūrų ir vandenynų žuvų akvariumai su stikliniais tuneliais lankytojams, stiprūs ir sukrečiantys aplinkosaugos, taršos ir beprotiško jūros gyvasties naikinimo stendai, filmuota medžiaga. Tokiais labai gamtos valdovais jaučiamės. Pakol nepysteli koks Fukušimos cunamis ar drebėjimas.

Pavakare Jonas išlekia į suvenyrų parduotuvę. Pirks suvenyrinį katiną ant laimės kaimynei, kuri sveiksta Klaipėdoj po operacijos. Šaunuolis, kad prisiminė.

Beje - tai ko gi jie lenda į tą Baltiją? Smalsumas. Banginiai kaip buriuotojai - vis reikia pažiūrėti, kas ten už to posūkio, ar už salos, ar kur tas sąsiauris nuves. Įsivaizduok - priplauki prie Danijos, sala už salos, viskas visai kitaip nei Atlante, ir kuo toliau - tuo kitaipiau. Ir pats nepajusi, kaip atsidursi ten, kur neturėtum būti.

Seniai tai buvo nutikę, berods 1996-aisiais, bet tas užgriuvusio pavojaus jausmas, kai akimirksniu įjungi visas savo fizines ir dvasines galias, kai adrenalinas tiesiog užtvindo visą tave kaip cunamis - tas jausmas laikas nuo laiko sugrįžta. Tuomkart keliavau Sibire, iš Liesosibirsko į Krasnojarską, verslo reikalais, t.y. organizuoti pjautos medienos tiekimą į Klaipėdos uostą, iš kur ją laivais atkraudavau į Angliją. Septynios valandos plūkto sniego kelyje, per taigą, beveik nešildomam autobuse PAZ, kai esi alkanas ir lauke minus 30 - optimizmo nepridėjo. O kai vidurnaktį, jau Krasnojarske, prisibarškini į apšalusias viešbučio duris, ir tada labai nenorom įsileidę tau pasako, kad vietų nėra... Tada klausimas net ne piniguose, o tame, kad vėl į šaltį nepapulti. Už krūvelę banknotų, prispaustą lietuviško šokolado plyta viešbučio budinčiai, ir "tolimojo užsienio" tarifą jau į valdišką stalčių, ji mane padeda į kažkokį rezervinį numerį, kuriame net šildymas įjungtas tik tiek, kad radijatoriai nuo šalčio nesproginėtų. Įėjimo durų vyriai tiek išklerę, kad užrakinta spyna jokio saugumo nesuteikia - timpteli duris į šoną, ir jokio rakto nebereikia . To aukšto budinčioji bobelytė organizuoja arbatą su sausainiukais naktipiečiams, o vėliau aš bandau atšildyti kiaurai peršalusius kaulus karštoje vonioje. Kad kambarys bent kiek įšiltų, duris iš vonios palieku atviras. Naudos iš to ne kažin kas - atsigulęs į įšalusią lovą, po kelių minučių turiu ir kitos lovos visą patalynę ant savęs sukrauti. Tos neužrakinamos durys ramybės irgi nepriduoda, todėl po pagalve pasidedu savo sulenkiamą peilį. Juk maža kas - Krasnojarskas yra garsėjantis kriminaliniu elementu miestas, ir jame labai atsipalaiduoti nedera. Tik pradėjęs apšilti, iškart išsijungiu, ir tada my horror story prasideda. Žinau, kad tuo metu buvau jau kietai įmigęs, kai kažkas trenkia man. Dar pilnai neatsibudęs, bet jau su peiliu rankoje, bandau priešintis ir kepurnėtis iš lovos. Dar nesuvokiu, kas vyksta, yra tik didžiulio pavojaus nuojauta, ir adrenalino pliūpsnis tiesiog pastato ant kojų akimirksniu. Šviesos degti net nereikia - gatvės žibintai pakankamai apšviečia mano priešą - ištisas tapeto lakštas, atšilęs nuo vonios garų, atsiklijavo, ir, griūdamas žemyn, pataikė tiesiai ant manęs. Va taip su peiliu nuo tapeto apsigyniau. Juokas juokais, bet tas atsibudimas su kažkokio neapibrėžto pavojaus nuojauta, ir skubus šuolis iš gulto - kartas nuo karto nutinka jachtoje taip pat. Šį kartą - Greifswald uoste. Tačiau ne viskas taip baisu, kaip iš pradžių atrodo, todėl pirmiausia papasakosiu, kaip į tą Greifswald mes patekom.

Netoli nuo Peenemunde iki Rycke upės, kur šaunusis Greifswald'as, o ten ir Hanse jachtų gimtinė - apie 16 NM, jei visus vingius skaičiuoti. O skaičiuoti tenka, nes plaukiame jau nebe sąsiauriais, iš visų pusių pridengtais, o Riugeno įlanka, kuri iš NE pusės atvira į Baltiją. Ir tas maišas dar pilnas po plonu vandeniu pasikavojusių akmenų bei laivų/skenduolių liekanų.
Todėl skubėti nėra kur, laikomės farvaterių, kurie puikiai sužymėti bojomis. Pakeliui sutinkame daug įdomių burlaivių, ir nesakyčiau, kad plaukimas būtų nuobodus - dar viena visai smagi diena.

Pasišaipau iš Jono, kad, norint paauglį įpratinti skaityti, jį reikia išvežti į kelionę jachta. Pageidautina kuo prastesniu oru. Tada paaugliui atsiranda puikus laisvalaikio pramogų pasirinkimas: sėdėti kajutėje ir žiūrėti į sieną, arba pratintis skaityti knygą. Jonas atkerta, kad čia ne knyga, o kelių eismo taisyklės taip įnirtingai graužiamos, nes motorolerio teisių tai norisi... Ir kad tarp sienos ir knygos dar yra telefonas, pilnas žaidimų, bei muzikos... Taip kad, atseit, nėra viskas taip juoda/balta, kaip aš bandau teigti. Okay, whatever... bet tai irgi atsakymas, kodėl Jono pasiimta Klarksono iš Aukščiausios Pavaros knyga iki šiol atversta taip ir nebuvo.

Taip ir įplaukiam į Ryck miestelioką su upe vietoje centrinės gatvės, ir kilnojamu senoviniu tiltu.

Lokiukas kalbina čia nestoti, nes tiltas atsidarys jau už keliolikos minučių, bet mes švartuojamės. Jie lieka sukiotis upėje ir laukti tilto. Reikalas toks, kad ant kranto pamačiau jachtinių žaislų parduotuvę, o man reikia naujo geriamo vandens sistemos slėgio indo. Pamiršau pernai tą indą nusausinti, laivą žiemojimui ruošdamas, matyt, vandens likučiai užšalo, šiek tiek išėjimo štucerį paskaldė. Mikroskopiniai tie įtrūkimai, bet vistiek esant slėgiui sistemoje, šiek tiek varva. Prieš kelionę hermetiku bandžiau taisyti, bet nesėkmingai - tenka ieškoti naujo. Bet kad ir kur ieškojau - niekur nėr, sako - užsakyti reikia, ir atsiųs per kelias dienas. Nėra pas mane tų kelių dienų, kad vienoje vietoje sėdėti.

Pėdinam iki parduotuvės, ten pietų metas. Grįžtam, pasnaudžiu truputį - vėl prie parduotuvės - vėl pas juos kažkoks ne darbo metas - nesuprasi. Spoksau, nosį prie lango priplojęs, taigi ten daugiau elektronikos parduotuvė pas juos, dar kelios geležėlės stende kabo. Nėra tokios santechnikos, kokios man reikia, tai be reikalo čia laiką gaišom - reikėjo kartu su Lokiuku Grefswald'an plaukti.

Sulaukiam to tilto, ir po pusvalandžio stojam marinoje, prie pat Hanse krantinių ir elingų. Aplink - superjachtos, 60' ir daugiau arba mažiau, bet visos naujutėlės, poliroliu tik blizga. Sukasi Hanse pilnom apsukom, matyt, užsakymų keliems metams į priekį...

Žiūrinėju tas gražuoles, ir vistiek dėl dizaino modernybių pabambėti norisi. Ir kam tie langai per pusę borto - dydžio tokio pat, kaip gyvenamoj troboj - net su pertvarom. Ir kam tas atviras tranco šiūpelis aiškiai nesportiniam laivui? Kad visą dieną stovėt galėtum, šturvalo įsikibęs, ir subinę į dvi siūbuojančias virveles per audrą jūroje įrėmęs? Na, bet jei perka tuos laivus, tai, matyt, taip ir reikia. Judesio statykloje daug, vis kokį laivą plukdo bandymams jūroje, ar iš viso pasaulio kraštų pristatymo įgulos sulėkę alaus dėžes tik krauna, štorminius lejerius raišioja - rengia laivus plaukimui į naujus namus.

Lokiuko įgula jau jau kažkur mieste, laivas pririštas prie miesto krantinės, ne marinoje.
Harbourmasterio kontoroj "prisirašom", ir jis iškarto klausia, kiek kažko norėtume pusryčiams užsakyti. Užkrito jam, kaip angliškai tą kažką įvardinti, iš pradžių galvojau, kad brekfestuką čia pat esančioj knaipėj siūlo. Bet aiškinamės toliau, sakau tu jau geriau vokiškai sakyk, jis kažką panašaus į bulken susako. A-aa, tai gal bulkų čia galit pusryčiams pavaryt, karštų dar, tiesiai iš kepykos? Ja-Ja, bulkų-bulkų sako, patenkintas, kad užsakau šešias, užrašo tai į kažkokį žurnalą. Per tą džiaugsmą dėl bulkų, matyt, ir pamiršta kortelę nuo dušo durų duoti.

Vėliau, kai susiruošiu į tą dušą, aišku, jis jau bus baigęs savo darbus marinoje. Kitas jachtininkas savo kortele mielai į tą naujutėlį, švara tviskantį sanitarinį rojų mane įleis, perspėjęs, kad reikės dviem eurorubliais dušo automatą pašerti. Jonas, galvoju, gailėsis, kad užstabdė ir kartu į dušą nėjo - nu bet pats kaltas. Kur aš tą kortele ginkluotą jachtininką berasiu jam? Tačiau buriuotojas privalo būti sumanus, todėl, prieš išeidamas iš to pastato, įėjimo duris visai nelegaliai pablokuoju niekieno muilo paketėliu, ir Jonas gauna progą suleisti dar du eurorublius į automatą.

Pavakare pasivaikštom po Greifswald - nu labai smagus miestas, daug labai margo jaunimo, ypač prie upės, sukinėjasi.
Vakarieniaujam graikų maisto le'storane.

Centrinėj aikštėj sutinkam Lokiuko įgulą, ir iš to džiaugsmo su Artūru įsmeigiam alaus. Jonas su Juru kažkur dingsta visam vakarui, sakosi žaisti futbolą. Kai jis grįžta į laivą, jau temsta, dedu knygą šalin, ir laikas miegoti.

Tai, va - staigiai pašoku iš gulto, ir tiesiai į kokpitą - nes juk reikia žiūrėti, ar viskas gerai. Kokpite tuščia, aplink tamsu, tik priekyje, į kur plaukiam - krantinės siena su žibintais matosi ir keli laivai lagu švartuoti. Mes varom tiesiai į juos. Matafaka, tuoj kalsim! Rėkiu į vidų JONAI-VARYK-Į-VIRŠŲ--PASIIMK-LIEMENĘ-TUOJ-Į-KRANTĄ-KALSIM!!! Girdžiu, jis ten priekinėj kajutėj pradeda į sienas plaktis, reiškia atsibudo - o pats sugrabalioju rumpelį, ir susuku kiek eina i šoną. Blemba, ir vairas neklauso, jau dabar visai blogai! Ir tik tada man pradeda per užmiegotas akis matytis, kad rumpelis kažkaip persivertęs, ar ne ten, kur turėtų būti... O dar po akimirkos matau ir virves, kuriomis prie tiltelio esam prisirišę... Jonai, sakau, viskas OK, nesąmonė prisivaideno, miegam. Jis , taip nei žodžio ir nepasakęs, baigia ten bildėti, ir miega toliau. Sėdžiu nuogas kokpite, bandau suprasti, kas per vėjai čia man pasimatė. Pasirodo, ne visai pabudę akys kitoje tiltelio pusėje stovinčio Asgaard (MoodyClassic41) korpuso apvadus man pateikė kaip mano laivo, plaukiančio tiesiai į krantą - o visa kita kažkokia savaiminė reakcija buvo. Na, bet veikti juk greitai reikėjo - į sieną varėm gi.

Čia buvo šalutinis efektas jachtinio įpročio paros miego normą sukarpyti į trumpus intervalus, per kuriuos momentaliai užmiegi, bet staigiai pakirdęs iš gilaus miego fazės, dar būni šiek tiek kosmose keletą sekundžių, kol vėl į matricą sugrįžti. Vėliau, tik iš jūros sugrįžęs ir pirmą naktį namie miegodamas, vistiek kas kelios valandos kelsiuos iš lovos, nelabai žinodamas ką noriu pro langą pamatyti. Atviroje jūroje, jei toliau nuo krantų - dienos metu gerai apsidairęs, pasigarsinu VHF16, ir, saugomas Vesperio AIS'o, galiu ramiausiai kokpite, ar kajutėje numigti bent 20-30 minučių kiekvienu prigulimu. Kaskart, iš miego pašokęs, skubi dairytis, ar viskas gerai. Įmanoma tokiu būdu ir sugraibyti tą 5-6 valandų smegenims būtiną paros miego normą, net jei vienas plauki. Reikia kiek pasitreniruoti. Anksčiau prisukamą virtuvinį laikrodį su birbalu dar naudodavau, kad žadintų, dabar po dviejų/trijų dienų kelionėje ir to laikrodžio nebereikia. Reikiamu laiku galiu nubusti, arba AIS'o aliarmo pilnai užtenka. Teko girdėti - vienas buriuotojas, kad savo biologinį laikrodį tokiems prabudimams nustatytų, prieš priguldamas labai daug vandens atsigeria. O ką - irgi metodas, bent jau iki pirmo karto į kelnes... Reiks apie miegą buriuojant daugiau informacijos parankioti, nes tema tikrai įdomi.

Ryte jau laikas pusryčiams, o tų 6 vnt. Ja-ja-bulken niekas prie laivo man neatneša. Velniava, galvoju - ir einu teisybės ieškoti į marinos biurą. Harbormeisterio dar nėra, bet ten sėdinti moteriškaitė patvirtina, kad viskas bus, atsiimti čia. Bet 0800 val., o dabar juk dar be keturių aštuonios. Einu vėl į Hanse dičkius tas keturias minutes pažiūrėti, ir grįžęs randu stalą biure, visą krepšeliais su užrašytais laivų vardais nukrautą. Sumoku jai pora eurorublių su kapeikom, ir turim pusryčiams kiaušinienę iš lenkiškų kiaušinių, o desertui - dar šiltas Ja-ja bulken su braškių džemu ir arbata. Tokia smulkmena, atrodo, bet smagu, kad marinos žmonės netingi to dar vieno žingsnelio žengti tam, kad svečias maloniau, šilčiau, taip lyg šeimos aplinkoj, pasijustų.
Prieš išvykdamas, dar nupėdinu pas juos padėkoti už svetingumą, ir pažadu sugrįžti. Kaip Karlsonas.

Tai siurbčiojam arbatą Piranijos kokpite, ir pamažu gimsta planas, kaip visus Krosline esančius LT buriuotojus vienu ypu į Peenemunde nacių raketinės technikos muziejų suvežioti. Toks lietuviškas mato vienetas YPAS - tai tiek, kiek vienetų LT buriuotojų į Piraniją telpa. Piranija planuoja po muziejaus iškart plaukti toliau, bet šiaip taip sutinka mus iš ano kranto atgal į mariną Krosline pargabenti. Gaunasi kaip ir antras ypas. Išplaukti ketinam dabar.
Man diena ilgoka jau gavosi, nes iš Rankwitz ryte dar tamsoj pajudėjom, miego tikrai trūksta. Baterijos kaip ir baigiasi. Bet į muziejų irgi norisi. Tačiau mūsų jungos viską koreguoja - niekam nieko nesakę, pasiplauna į Kroslino kaimą laimės ieškoti.
Piranijai laikas išplaukti - sutariam, kad mes į kitą pusę atplauksime savo laivu.

Krykštaudamas iš džiaugsmo, einu mūsų jaunimo ieškoti.

Pats miestelis - trys gatvės, pilnos namų su seneliukais, bažnyčia ir kapinės. Jokio jaunimo ar vaikų, jokio šurmulio, jokio eismo. Le'storano irgi nėra. Vienoj gatvėj visiškai tuščia, kol kelią nepastoja neįtikėtino dydžio katinas. Žinojau, kad yra tokie dičkiai, Meino meškėnais vadinami, o čia tikriausiai Kroslino lokys bus. Nusprendžiu likimo už ūsų netampyti ir susirasti kitą akligatvį.

Kaip išsiaiškinau, pagrindinė vietinių gyventojų atrakcija yra bažnyčia, o paskui tave nuneša į kapines ir užkasa. Aš panašiai ir jaučiuosi, kaimo linksmybėms pasirengęs; bažnyčią galite iš atrakcijų sąrašo ir praleisti... Mūsų jaunimo Kroslino pramogų industrija žygiams irgi neįkvėpė, ir netrukus jie nutarė atsirasti.
Dabar jau plauksim į muziejų.

Iš tikrųjų - tai ten du muziejai yra. Vienas - sovietų raketinis povandeninis laivas, kitas - dar nacių statyta didžiulė elektrinė, kurioje įrengtas technikos ir nacių raketų muziejus. Karo metais čia visai šalia buvo poligonas, kuriame tas raketas kūrė ir bandė, taip kad viso reikalo geografinė nuoroda tikra, beveik kaip ant vyno butelio. Bandymų metu raketos dažnai sprogdavo, tai jie atsiveždavo šimtus naujų darbuotojų, ir vėl bandydavo.
Raketos buvo tikrai įdomu.
Bet pati elektrinė įspūdžio visai nepadarė, to meto technikos ekspozicija labai jau skurdi.

Praplėtėme savo žinias ir apie Europos aeronautikos pradininkų likimus. O jie daugumai specialistų susiklostė labai net palankiai - juos beveik visus susirinko amerikonai, kur specams buvo sukurtas rojus žemėje - techninės kūrybos, ir po to laimingos senatvės prasme.

Kultūrinė progama toliau veda į rusų povandeninį laivą, kur, akivaizdu, specialistų likimai pakrypo mažiau laiminga kryptimi. Matau, kad iš vargšų matrosų vokiečiai padarė mumijas, jų čia pilna visur; balsai įrašyti į takelį, kuris skamba visose laivo patalpose. Laivo skyriai atitverti labai sandariomis durimis, ir bėdos atveju jos tapdavo linija tarp gyvenimo ir mirties. Neįtikėtina raizgalynė visokių vamzdžių, kabelių, įrengimų, garantuojančių pilną plaukiojimo autonomiją - neišnerdami į paviršių, tokie laivai gali pasiekti bet kurį planetos vandenyno tašką. Tuo laiku laivyne tarnyba buvo 3 metai. Trys metai tokioj geležinėj bačkoj - be vėjo, saulės, net ne kasdien gryno oro gurkšnis - pavydėti vaikinams tikrai nereikia.

Peenemunde'je stovėjom marinoj gal tik 3 valandas, bet, nespėjus mums atsirišti, prišokęs jaunasis verslininkas, vardu Hafenmeister, vistiek nurauna tris eurorublius - pati brangiausia marina ever. Gavosi dvigubai brangiau net už lenkų Helį, kur patys pinigų kažkodėl jiems nunešėm, nors nakvoti nelikom.

Grįžtame į Kroslin'ą, ir iškart įsirausiu į šiaudus, nes jau labai reikia pakrauti baterijas. Po poros valandų jau barbekiaujam tuo tikslu įrengtoje pavėsinėje.

Kaip tas olandas Wolgast'e ir sakė - Krosline yra viskas. Vietos laivams daug ir jos patogios, pontonai nesugrūsti, visur erdvu ir manevravimas saugus. Vaikų buriavimo mokykla. Buitiniai dalykai išspręsti nuo A iki Z. Elingai laivų žiemojimui. Auto parkingai. Remonto/paslaugų centras, laivų kranai visokie ir dirbtuvės. Žaislų parduotuvė, bistro, maisto kromelis, sauna ir masažo salonas netgi yra.
Labai įdomūs ir gražūs plaukiojantys boteliai - aišku, kad Stancikienė dar jų nematė, ir nugriauti neprivertė. Populiarūs tie boteliai labai, ir neatrodė, kad vasarotojai juose kažkokie aukštuomenės elitiniai būtų - matyt, ir kainos įkandamos.

Grįždami iš šašlykų orgijos, dar pamatome du labai drąsių žmonių laivus. Škiperių sutikę nebuvom, bet mums ir pavadinimų užteko.

... ir dar vieną medinuką, matyt, nunešimui į kaimo kapines jau įkapėmis papuoštą

Prieina žilagalvė senučiukė, apie 75-80 metų, bet akys guvios, judri tokia visa - kaip tie nostalginiai, kur po Klaipėdos senamiestį laigo. Plaukiukai sudėti, lūpytės padažytos, auksinis dantukas tik blizga... Klausia, ar tikrai mes iš Lietuvos. Iškart net nesupratau, nes su tokiu akcentu klausia, tai sakau gal spykini angliškai? Ji vėl man lietuviškai. Išsikalbam, pasirodo, šitai mergaičiukei du metukai buvo, kai mama į Vokietiją išsivežė. Su mama kalbėdavo tik lietuviškai, bet ji numirė prieš 25 metus, ir dabar visai nebeturinti su kuo lietuviškai pasikalbėti. Tai mes ir kalbam. Iš pradžių dar padėti jai su žodžiais reikia, bet kas minutę jai vis lengviau ir lengviau lietuviškai kalbėtis.
Oij, mano Seredžius, Seredžius - sakydavo mama.
O ji su vyru čia jau kelios savaitės bekeliaujantys nediduke 26 pėdų jachtute, bet dabar jiems laikas dviračiais kažkur pavažiuoti. Žiūriu į juos, tolyn minančius, ir apie mūsų senukus užsigalvoju. Labai kitaip viskas. Seredžius-Seredžius.

Iš Ueckermunde išvykome apie 1600, net nenusprendę, kurioje marinoje nakvosim. Iš Štetino marių papuolęs į Peenestrom sąsiaurį, atrodė, rasi daugybę marinų, ar ramių vietelių inkaruotei ir nakvynei gamtoje. Tuo metu dar nežinojom, kad dauguma tų marinų kaimuose, matomų ant gaublio, tinkamos tik švertbotui, nes kylinei jachtai į ten papulti nėra šansų dėl per mažų gylių pakrantėse.
Mariose visai padoriai vėjo, smagiai aštriu beidevindu tirpdome tas 9 mylias nuo Ueckermunde iki Peenestrom sąsiaurio įplaukos. Farvaterio nebeieškom, nes gyliai leidžia kirsti kampą ir taip patrumpinti plaukimą. Retkarčiais tenka varikliu užkilti iki dvigubom vėliavom žymėtų vartų tarp tinklų, bet kelionė neprailgsta, momentais tokias lyg dviejų jachtų varžybėles distancijoj su kliūtim pasidarom, kad smagiau būtų.
Jau matosi Kolpin tilto griuvėsiai - išlikus tik centrinė pakeliama tilto dalis, panaši į London bridge konstrukcija būtų, tik čia tilto dalys į abu krantus, nuo to centro likučių, yra trotilu kibinimateri nuskraidintos, matyt, per karą dar...

Artėjant prie sąsiaurio, tenka surimtėti, nes gyliai mažėja iki 2m, o likus pusantros mylios iki tilto, farvateris jau tiek siauras, kad prasilenkiant su atplaukiančiu keleiviniu laivu yra gana ankštoka. Dar plaukiame su burėmis, bet jau artėja siaura alkūnė prieš pat tiltą, kur genują teks suvynioti, ir nudeginti šiek tiek dyzelino. Metu žvilgsnį atgalios, į Lokiuką, ar jie dar bures neša - ir matau, kad neša, bet kažkaip ne taip. Laivas skersas ir lyg šalia farvaterio, netoli salos, pilnom burėm, genuja užplazdinta - pakibo ant seklumos, ne kitaip. Kviečiuosi per raciją, ar pagalbos reiks - sako, jau-jau judam, bus viskas gerai - kai staiga matau, jie vėl sukasi skersai siaurutėlio farvaterio, ir vėl smeigia falškyliu į dugną, tik dabar dar toliau ir smagiau. Rėkiu dar į raciją visokius mat'/peremat', bet jau aišku, kad turim kuo rimtai užsiimti. Kai bures numetę sugrįžtam atgal, Lokiukas pasviręs tiek, kad škiperio sūnus Juras, abiem rankom pasilaikydamas vantų, beveik stačiom į stiebą užlipa, padeda laivą užverst, kad varikliu nuo sėkliaus nusistumt. Pirmu seklumos lietimu tada jie dar sugebėjo nusiimti, bet paskui jachtos greičio pritrūko, kad prieš stiprų vėjo gūsį atsilaikyti, vėjas jachtą susuko, ir pilnos burės bei forsažu dirbantis variklis akimirksniu dar giliau į seklumą įstūmė... O vėjo tiek, kad, norėdamas gylius tarp farvaterio ir Lokiuko pračiupinėti, turiu variklio apsukas didinti, kad dreifo į seklumą pats išvengčiau. Arčiau , kaip 20m iki Lokiuko priplaukti negalim, nes patys atsiremiam į dugną švelniai, bet iškart sėkmingai trukteliam atgal. Pas Lokiuką gylio tik 0.9m, o laivo grimzlė juk 1.65m. Taip ir guli, bortas lauke, stiebas beveik 45 laipsniai į dangų. Tariamės, galvojam ką daryt. Inkarinės virvės buksyravimui jam užtektų, bet kaip ją ant Scorpio užmesi? Negi tuziką pūsti dabar teks? Prisimenu, kad turiu mėtymo virvę su apipintu golfo kamuoliuku pasidaręs. Tik iš kokio ketvirto užplaukimo pavyksta ją į Lokiuką permesti, nes tolokai mesti gaunasi, šiaip jau. Gerai, kad Jonui galiu net tokiom sąlygom vairą ir variklį patikėti, ir pats galiu nuo bako tą virvę svaidyt. Tvirtinam Lokiuko inkarinę ant galinės klampės, abu laivai gazas-dugnas, ir bandom tempti. Scorpio stena, nosim tiesiai į vėją, o buksyruojantis laivagalis - juk nevaldomas, vairas neklauso visiškai. Tik gauni gūsį į dūdą, laivas krypteli nuo tiesiosios, ir, varikliui kasantis pilnom apsukom, po truputi Scorpio ima dreifuoti į seklumą pats. Išleidžiam visą inkarinę ir prie jos pririštą mėtymo virvę, kad vėl į tiesiąją nuo Lokiuko į farvaterį atsistot, vos pradedam vėl tempti... Ir matom kitą keleivinį motorlaivį nuo tilto liekanų link mūsų atskubant. Mes kaip Volgos burliokai - visą farvaterį užtvėrę, tai iškart ir gaunam 5 piktus signalus, ir traukiamės į šalį. Neturi galimybių motorlaivis kurso keitimui, net jei norėtų - viskas ten tiek siaura, sustoti dėl vėjo jis irgi negali. Prapūškuoja jie pro šalį, turistams ant denio mes visai smagi atrakcija, ir dirbam toliau. Juras vėl užbėga į stiebą, bandom išklibinti Lokiuką, traukiam šiek tiek kampais, paskui vėl tiesiai... Du kartus patys nesmarkiai sėdam, bet nusiimam sėkmingai... Tempiam, lyg ir matosi kažkoks progresas jau, mūsų echolotas po keliolika centimetrų vis daugiau gylio parodo, bet jau baisoka, kad varikliai abiejų jachtų nuo perkrovos perkaitę, nepaspringtų... Stiprus vėjas įpučia bangą, kuri po kurio laiko, matau, jau pradeda judinti Lokiuko nosį, o dar paskui laivas palengva ima tiestis, ir nučiuožia į gilesnį vandenį. Prasižaidėm ilgokai - sėdom apie 1845, toliau plaukti pradėjom 1922. Užtai plaukiam dabar kaip drausmingai - tik pačiu farvaterio viduriuku, tik griežtai pagal bojų vartus...
Kai atpuolam prie pakeliamo Zecheriner Brucke, locijoj pasiknisam, ir VHF9 pasako, kad laukti reiks apie 2 val. Rišamės prie stulpo, Lokiuką vėl imam ant buksyro, mūsų vilkstinę vėjas ištiesina, ir jokia srovė mums netrukdo. Laikas ruošti vakarienę.

Pasidarom po dubenį graikiškų salotų, kramsnojam ir matom ZOLL katerį iš už posūkio išlendant. Neskubėdami jie priplaukia, švartuojasi bortu prie mūsų stulpo, puošiasi didžiuliais fenderiais, ir kitą virvę paprašo prie Scorpio tvirtinti. Sveikinasi vokiškai, atsakom jiems angliškai, ką jie irgi, pasirodo, puikiai moka. Sako, kiek žmonių esat, tikrinsim jus, asmens dokumentus prašom... Jonas mūsų pasus suradęs paduoda, kramsnoju salotas toliau, ir galvoju, kas čia dabar bus. Pareigūnai ramūs, be streso, normaliai paaiškina kas gi dabar bus. Dabar mes pasiimsim jūsų pasus į kabiną kontrolei, po to ateisim į laivą. Nedžiugina manęs tas jų noras ateiti, nu bet nieko nepadarysi... lapnojam savo salotas toliau, nes jei į cypę sugalvos uždaryti, tai bent tuščiais skrandžiais gangariuot neteks.
Pasus tikrina kokias dešimt minučių, matyt internetu per kompiuterį košia. Salotos baigiasi, tai einu ir suspardau vokiečių fenderį, kuris bando man lejerio stovą palenkti. Išlenda uniforminis švarkas, pasižiūri ko nerimstu, ir rodo, nykštį iškėlęs, kad gerai spardau. Patys, turbūt, irgi laisvalaikiu spardot, kad darbe tokie ramūs, galvoju. Į laivą ateina dviese - vienas, kuris angliškai teisingai rokuojasi, prašo kajutėje parodyti visas alkoholio atsargas. Turim lenkiškos zubrovkės, dar spėju paiškinti kad skani su obuolių sultim, sako žinau, rodau butelį romo ir butelį vyno. Jam mano gėrimų meniu aiškiai patinka. Klausia dėl cigarečių, sakau kad nevargtų, nes nerūkom. Vistiek, sako, turiu spintas ir rundukus patikrinti, ką staigiai ir padaro. Tuziką čiupinėja krepšio neatsegdamas, matyt, jo tarnybinis budrumas jau kiek atsipalaidavo. Po to pasikalbam, apie iš kur plaukiam, koks paskutinis uostas buvo - kažkaip užkrito man tas Ueckermundes pavadinimas tuo momentu, tai sakau lenkišką Swinoujscie, kas jam irgi tinka. Kai trumpai pasipasakoju apie seklumos nuotykius, matau, kad jis šitą istoriją jau žino. Matyt, keleivinio kepas per raciją apie netautiečius informavęs jau buvo, tai šitie ZOLL'iai ir plaukė mūsų pasiieškoti. Jei ką, tai jie būtų ir gelbėję. Dar aptariam, kur nakvynę mums geriau surasti, jie pataria Rankwitz mariną, nes ji arčiausia su tinkamais gyliais, o jau lyg ir temti ruošiasi. OK, tegu bus Rankwitz, mums tai kas, bet gal ponai serai galėtų man Wolgast tilto pakėlimo laikus pasakyti? Vienas lipa į savo laivą, po kurio laiko per bortą persisverdamas paduoda laikus surašęs. Pareigūnai atsisveikina, linki malonių atostogų. Kiek suglumina juos mano prašymas visiems kartu nusifotografuoti prie jų laivo, šiek tiek pasivarto ir sako tvirtą NO. OK, just trying... Pažvengiam visi, juokelis suprastas teisingai, jie nusimeta virves, ir dreife laukia tilto, kuris netrukus ir atsidaro. Kažkaip visai neskaudėjo, kai jie mus tikrino, viskas tikrai vyko be jokio valdžios demonstravimo, be jokių piktų fizionomijų - viskas mandagiai, dalykiškai. Jie daro savo darbą, ir kol tu jų tvarkos nepažeidinėji - tavo atžvilgiu jokių griežtumų nėra - man toks įspūdis susidarė.

Sutemus, farvateris klasiškai sužymėtas vedlinėmis ant kiekvieno posūkio, nors pačios bojos yra be šviesų. Navionics elektroninis gaublys šiam regionui tikslus iki metro, laikai abi vedlinės šviesas vertikaliai, akį į gaublį užmesdamas, ir žinai, kad jokių bėdų nesulauksi.
Į Rankwitz mariną atplaukiam jau sutemus, jachtininkai-naktibaldos padeda prisirišti. Dar pasiblaškom krante, ieškodami wc ant sharos, bet nesėkmingai, durys nepasiduoda. Sutinkam vokietukę, sako spynos kodo reikia, o jį tik harbourmasteris gali duoti. Nu tai pasakyk tą kodą, tai ne-a, ji negali, nes tik harbourmasteris gali jį duoti. Tai kad nėr to harbourmasterio, parodyk kur jis, sako rytoj bus, tai ir duos mums tą sumautą kodą. Pynda kovalska, nors visai simpatiška, bet, matai, tvarka tokia čia... Aišku, kad tą kodą iškart pasako senukas iš gretimos jachtos, tai ne tik prasitriesti, bet ir duše pasipliurkšti ant šaros gaunam. Kai sėdam dienos įspūdžiais pasidalinti ir Havanos romo NightCap'ą užsidėti, jau gal 0200 buvo, nes kažkokia pasivėlusi galva iš kitos jachtos liuko pasakė, kad čia žmonės miegoti nori. Nutarėm, kad ji čia apie mus kalbėjo, tai ir nuėjom miegoti. Ką, mes ne žmonės?

Kad suspėti į antrąjį Wolgast tiltą, reikėjo pajudėti labai anksti. Kai vakare atplaukėm, kažkokie nemaži žuveliokai šalia tiltelių mailių daužė, tai išplaukiant jie dar nebuvo pakankamai privalgę, nes dar labai triukšmavo. Iki tilto atidarymo, kai atplaukėm į Wolgast, buvo likęs tik pusvalandis. Pusė septynių, bet iš olandų vintažinio kečo iššoka toks sausagyslis vėjų nugairintas seneliukas padėt man prisirišti, nes mato, kad esu kokpite vienas - Jonas dar parpia.
Gaila, nėra laiko po senamiestį pasivaikščioti. Sako - labai mielas miestas, tikrai vertas, kad kelionės dieną jam paskirti. Krantine kiek prasivaikščiojau, šiek tiek vaizdų pasiėmiau, bet supratimo apie Wolgast taip ir neatsirado. Ką darysi - kitą kart. Džiaugiasi senukas olandas, kad mes iš Klaipėdos, sako juk visai neseniai buvau ten - puikus miestas. Negi ginčysies su geru žmogum - tai aišku, kad puikus. Dar pasikalbam apie Peenemunde, kuri "čia pat, už kampo", kad nacių raketinės technikos muziejų būtinai verta aplankyti, kad nakvoti geriau Krosline, nes ten viskas yra...

Vaizdeliuose matosi labai populiari vokiečiuose "Bike & Sail" poilsio paslauga: perkiesi kelionę visam maršrutui, ar jo daliai, gyveni burlaivyje, o atplaukęs į miestelį gauni dviratį, vietovės įdomesnių objektų žemėlapį, ir keliauji sau po apylinkes; arba gauni žemėlapį, ir mini sau į sekantį uostelį, kur burlaivis atplauks sutartu laiku. Daug tokių burlaivių, su dviračiais ant denio, sąsiauriuose sutikom. Ir katinai Wolgaste buriuotojų labai išlepinti - matosi, kad prie žmonių jie bėga ne maisto prašyti, o šiaip dėmesio ir bendravimo jiems reikia. Kontaktiniai Wolgast katinai.

Tilto šviesos liepia pasiruošti, tai atsišvartuojame, sulaukiame žalio žibinto, ir su kitais laivais pajudam link Peenemunde, kuri tikrai čia pat - už kampo. Vos tik atsistojam prie tiltelio Kroslino marinoj, kai Audrius, Piranijos škiperis, prieina ir draugiškai pareiškia, kad rytas labas, o jachtinių žaislų parduotuvė dar nedirba. Jiems dar kelios dienos iki Kopenhagos džiazo festivalio atidarymo, tai Piranijos įgula neskubėdami ir keliauja tais pat vandenim, kaip ir mes. Pasikviečia ant savo laivo, vaišina arbata, dalijamės kelionės įspūdžiais, ir kurpiam planą, kaip čia tą Adolfo raketų muziejų kitame sąsiaurio krante visiems kartu aplankyt.
Kroslinas ir Peenemundės muziejai tikrai verti daugiau dėmesio, todėl apie juos - kažkada vėliau.

Pakeliui į Swinemunde, lenkiškai Swinoujscie, ima krapnoti, po to lietutis visai nejuokais įsižaidžia, ir neapleidžia iki vėlaus vakaro. Tik jau prisirišus Swinemundes marinoje, lietus sulėtėja, bet eiti paslampinėti į miestą visai netraukė. Bet tai buvo vėliau, o kol kas - tik išplaukus iš Kolobrzeg, atrodė, kad prieš mus - dar viena puiki buriavimo diena. Tiesiai plaukti į tikslą neleido per aštrus beidevindas, todėl grotu ir varikliu užsimetam apie 10 NM į atvirą jūrą, kol kampas į vėją pasidaro pakenčiamas, ir galime plaukti burėmis. Popiet vėjas ima suktis link Rytų, ir skleidžiame spinakerį.
Ne tiek ilgai džiaugiamės tuo labiau dinamišku plaukimu, nes vėjas ima stiprėti tiek, kad laikas mažinti bures. Be to, artėja lietaus frontas juodais debesimis ir su žaibais. Gerai, kad žaibuoja toli - laikas nuo blyksnio iki garso didelis - bet žaibai jūroje man visada nejauku. Taigi, gesinam spinakerį, išvyniojam genują, ir prie vantų bei štagų prisegu specialius elektrodus, skirtus žaibo iškrovai į stiebą nuvesti į vandenį be žalos laivo korpusui. Visiškai neaišku, kiek tokia apsauga realiai veiksminga būtų, bet kažkaip vis ramiau... Jei atvirai - teko dukart atsidurti ten, kur žaibai daužosi šalia, kelių šimtų metrų atstumu nuo laivo lįsdami vandenin kaip skaisčios besirangančios rankovės - gražu taip, kad net baisu - o tu sėdi nedideliam laively, vandens vidury, o stiebas kaip tas dalykas - vienintelis aukščiausias taškas iškilęs vos ne iki debesų. Iš pradžių tu bandai prisiminti kažką iš fizikos, visokius statinius krūvius ir įžeminimus, bet nuo to nei kiek ne ramiau, o dar paskui pasidaro paprasčiausiai tik baisu. Tada darau tai, ką dar galiu padaryti - nusitaikau į bent kiek šviesesnę vietą horizonte, laptopą ir smulkius elektroninius prietaisus dedu į dujinės orkaitę, atjungiu radijo stotelės anteną, žurnale užsirašau poziciją, kursą ir greitį, išjungiu visus prietaisus, kuriuos galima tuo metu išjungti; niekas laive nesiliečia ir laikosi kuo atokiau nuo metalinių dalykų... Ir dar - sveika kokią nors maldelę, tinkamą momentui ir skirtą Neptūnui, sugalvoti, nes tai kaip ir viskas, ką gali naudingo tuo metu nuveikti. Paprastai primenu Neptūnui, kad kaip ir normaliai su juo santykius visada stengiuosi palaikyti, pagarbos - per kraštus, visus buriuotojams žinomus ritualus vykdau dosniai, tai gal šia proga jis tai įvertintų, užtartų ir rimtai su Vėjų Dievu pakalbėtų, kad šitas visas jovalas greičiau šalin nuslinktų.
Visa, ką čia išvardinau, laikykim labai sąlygine apsauga nuo žaibo, bet jei nieko nedaryti - tai nuo to trenksmo visai šalia, kai bijai net akis į viršų pakelti, nes viskas aplink net vibruoja - gali žmogus išdurnėti. O kam tu, žmogau, reikalingas, jei išdurnėjęs - krante, ar jūroj? Na, gal nebent kaip maistas neišrankioms menkėms dugne... Tai va, vien savo psichinės sveikatos vardan, prisegam švediškus žaibo elektrodus, ir plaukiame toliau.

Pavakare švartuojamės Swinemiunde marinoje, ten vėl sutinkame Maniją ir MonAmi iš Klaipėdos. "Prisirašome", apsižiūrime kada dirbs kuro kolonėlės - čia jos yra dvi, le'storanas jau nedirba, yra tik kažkoks 6 m ilgio konteineris-universamas, kuriame yra visko, t.y. net "zubrovkos" su obuolių sultimis - "nie pjanstva radi a zodorvja dlia". Vakare vietoj TV stebim besivystančią muilo operą su tragedijos elementais, vykstančią šalia marinos vingiuojančiame kelyje. Siužeto intriga tokia - mašina labai sustoja, ji myli jį, bet jis trenkia mašinos durimis (ne jai trenkia, šiaip trenkia), ir eina tolyn. Ji vejasi jyjy, o ją vejasi jos draugė, bet jis vistiek eina. Mašinoje dabar jau visai tuščia, t.y. ji lieka niekieno. Paskui jį paveja jos abi, ir taip pėsčiom stovėdami kelio vidury, atlieka operetinį trio apie tai, koks jis durnas ir kaip jinai jyjy vistiek myli... Jis atsako sodriu baritonu apie josios meilės reikalingumą jąjam, ir visi trys choreografiškai mojuoja galūnėm, ir visi trys gatavi vdupel, net neaišku , kaip vairavo pakol nesustojo... vienzho, lendam į laivą, ir, vyniodami superinį spaghetti carbonara, žavimės kaštakraujų lenkų temperamentu ir vokalo sugebėjimais. Kai atsibundam ryte, tų aistringųjų lenkų jau nebuvo. Niekieno mašinos irgi nebuvo. Aišku, kad kol žmonės dainavo, kas nors pasiėmė... Visa tai suprantam, kad neperjunkit kanalo ir laukite tęsinio. Bet tęsinio mes laukti negalime - ryte pilamės kurą mobilioje kolonėlėje, mokėdami po Eur1.5/L. Operatorius toks įdegęs, kad neiškenčiau nepaklausęs ar tik ne Turkijoj toks įdegis per atostogas panui teko, pasirodo žmogus kasdien čia, o ne Turkijoj, ir krantinėj čia toks soliariumas, kad net nenorėdamas įdegsi geriau, nei bet kokioj Turkijoj.
Išplaukiam iš uosto, ir, sekdami vietinių jachtų virtinę, papuolam į Kaizerio kanalą, vedantį į Štetino marias. Jonui pasakoju apie kanalą, kaip jį kasė prancūzų karo belaisviai, vokiečių čionai sugabenti 19 amžiaus vidury. Matau, žmogus visai kitom akim kanalo krantus jau stebi, tiesiog mato tuos tūkstančius prancūzų. Jau jam įdomu, kokia technika tuo metu buvo tokiam darbui naudojama, kiek maždaug tai truko... Kai toks inžinerinis dialogas išsenka, pamėtėju kitą temą - kai 1945 sovietai vokiečių armiją link Berlyno stūmė, vienam kanalo krante buvo rusai, kitam vokiečiai įsitvirtinę... Ir kaip sudėtinga būdavo žvalgams surasti mažiau saugomą pakrantės ruožą, kad armijos perkėlimą ten suorganizuoti; iš pradžių naktį ar paryčiais persikeldavo tik nedidelė šturmo grupė, lengvai ginkluota, kad užimti nedidelę teritoriją, į kurią po siaubinga priešo ugnim turėdavo persikelti pagrindinės puolimo pajėgos. Žiūriu, jau jis akim ieško, kur ta vieta , tinkama tokiai ofenzyvai, galėtų čia šiandien būti, diskutuojam kurie pakrantės ruožai pridengti, o kurie kiaurai prašaudomi, jau jam pasidaro įdomu ir koks čia gylis, koks kanalo plotis, kaip per vandenį techniką perkeldavo, ir t.t. . Verda jam mintys nuo tokios gyvosios istorijos pamokos. Ir labai gerai, kad verda, nors tikrai aš ir pats nežinau, ar tiksliai šiame kanale tokie santykiai tarp vokiečių ir rusų įvyko, bet juk niekur nemačiau duomenų, kad taip nebuvo.

Lenkija-Vokietija 005

Pagaliau plaukiame per paskutinius vartus su švyturiais, ir įpuolame į Štetino marias, kuriose yra Lenkijos-Vokietijos siena. Keliame visas bures, ir plaukimas pasidaro panašus į Kuršmares - farvateris, tinklai, ir tas pat vėl tik atvirkštine tvarka. Kartu kanalu plaukę čarterinės lenkų jachtutės gerai šiuos vandenis žino, todėl kerta tiesiogiai link Ueckermunde's, o mes plaukiame tiksliai pagal gaublį, t.y. jūrlapį , vien farvateriu, ir gaunasi kad kažkaip kampais.

Po kurio laiko kertame Lenkijos-Vokietijos sieną, pažymėtą geltonais plūdurais, o dar vėliau perprantame vokišką tinklų statymo ordnung'ą. Visos marios skersai/išilgai užtvertos, ir reikia tikrai įdėmiai stebėti stuaciją, kad neįsivelti į tinklus. Kiekvienas tinklas griežtai pažymėtas dviem plūdėmis su vėliavomis - pradžia su viena vėliava, o tinklo pabaiga - su dviem vėliavomis. Dažniausiai dvigubos vėliavos stovi 20-30 m atstumu viena nuo kitos, t.y. aiškiai pažymėtas saugus koridorius, ar vartai tarp dviejų tinklų. Nori plaukti ne farvateriu - stebėk gylius, jūrlapyje ieškok akmenėlių ženklų, ir plauk tarp dvigubų vėliavų - tai viskas ir bus lygiai bei ramiai.
Štetino marių krantai vietomis atrodo visai patraukliai - reljefas tikrai nėra plokščias, aplink miškais padengtos kalvos, pakrantėse išsibastę kurortiniai miesteliai, išaugę iš žvejų kaimelių.

Netrukus priartėjame prie Ueckermunde's įplaukos kanalo.

O dar po 15 min. švartuojamės miestelio centre.

Neketiname ilgiau čia užsibūti, tesinori greitai apžiūrėti miestelį, pabandyti suprasti kuo jis čia gyvena - ir plaukti toliau.

Nedidukė ir kompaktiška ta Ueckemunde - ramus, švarus ir tylus miesteliokas prie upės ir marių, savo laiku garsėjęs ungurių žvejyba, rūkymu ir tiekimu Pomeranijos biurgeriams.

Beslampinėdami gatvelėmis, randame LBS biurą (žiūr foto žemiau), o paskui nusprendžiame ką nors greitai užkąsti. Pasirodo, dvi įgulos duri dvi labai skirtingas nuomones dėl to užkąsti. Lokiuko įgula tvirtina, kad kebabas yra nors ir greitas, bet visada šviežias ir teisingas maistas. Scorpio atstovauja nuomonei, kad islamistams ir jų virtuvei savo kukliais finansais neturėtume padėti leisti šaknis ir konkuruoti su biurgerių vakarietišką kultūrą nešančiomis dešrelėm su kopūstais. Lokiukas pasišauna tuoj pat neginčijamai įrodyti kebabo greitumą bei sveikumą, ir kad visokie sapaliojimai apie kultūrinius skirtumus ir kažkokią ekspansiją nieko bendro neturi su įgulas vienijančiu troškimu kažką užsimesti ant skrandžio. Kai man kas pasako - "aš tuoj įrodysiu" - dažniausiai aš pristabdau savo argumentaciją, ir leidžiu viską man įrodyt praktiškai.
Doner kebabų verslas Ueckemunde'je yra, sakyčiau, pažengęs, bet tikrai neįvokiu, kaip mūsų praktinio eksperimento vedama grupė paieškas užrutulioja vietnamiečių maisto restorane, kuris reklamuojasi, kad daro pačius geriausius turkiškus kebabus mieste. Kad nebūtų buriuotojams būdingų ginčų dėl neteisingo balo, visi užsisakome vienodą (monotipas) kažkokį donner u-liu-liu su viskuo, valgysime vietoje. Manau, kad mūsų u-liu-liu buvo pagamintas iš visiems pažįstamos "šlapiankos", pagardintos kažkodėl kinietišku kukurūzų krakmolu patirštintu saldžiarūgščiu padažu, bulvytės fri buvo kaip visos fri, o padrožtas kopūstas buvo kaip ir vieninelis natūralus ingredientas lėkštėje. Visi viską suvalgė - vėlgi - dėl vienodos distancijos, ir dar kad alkani. Po to buvo vieningai nuspręsta, kad su tuo pavalgymu kažkas gavosi visai ne taip. Aš juk sakiau - alkaida... Iš Jono šypsenėlės supratau, kad jis tik ir laukia, kad tuoj-tuoj apie tai ir prasižiosiu. O ne, neišdegs...
Nubetvienoktačiau - vokiečių provincijoj papulti būtent į vietnamiečio knaipę, su tikslu suraityti greitą ir sveiką turkišką kebabą, ir prisiryt lietuviškos šlapiankos su kinietišku padažu - ir specialiai ieškodamas, užsimušk - nerasi, o čia - prašom...

Fotografuojamės su metaliniu gatvės muzikantu, atsirišame ir judame toliau.
O toliau buvo dar gražiau. Bet apie tai - kituose įrašuose, stay tuned, kaipssaka...