A Travellerspoint blog

Atlantas. Šventės anatomija

Povoa de Varzim, Portugalija. Rugpjūčio 15 - Žolinių šventė. Jau gal savaitė, kaip virš miesto griaudi sprogimai. Šaudoma vien garsiniais užtaisais, vien dienos metu, serijomis po kokį 100 šūvių, o paskutinis iš jų toks stiprus, kad viso miestelio namų langai sudreba, o gyventojai trumpam tūpteli. Vietinis bičiulis į mano nustebimą dėl keisto šaudymo vien garsiniais, o ne spalvotais fejerverkais paaiškina, kad portugalai save kildina iš gãlų, o jų dar nuo pagonybės palaikoma tradicija sako, kad norint pakalbėti su Dievu - turi iš pradžių laimėti jo dėmesį kuo didesniu triukšmu. Mieste yra daug fejerverkų dirbtuvių, laikas nuo laiko vis kokia susprogsta.

Šalia marinos, kur stovi mūsų jachta, yra didžiulė laukymė ir ji šiandien sausakimšai priparkuota autobusų, kurie suvežė žmones iš aplinkinių kaimelių ir miestelių.
large_IMG_4981.jpg
Žmonės suvažiavo šventės žiūrėti. Tiesą pasakius, jau kuris laikas žmonės į čia važiuoja, nes Portugalijoje šventės vyksta dažnai ir susiliedamos viena su kita. Šiuo atveju - Jūros Šventė sklandžiai pereina į Žolinių šventimą.

large_90_IMG_4901.jpglarge_90_IMG_4902.jpg

Pasirengimas šventei vyko ne trumpiau, kaip savaitę. Priešais kiniečių mafijozių pastatytą kiniečių mafijozams lošti kazino savivaldybė išstatė didžiulę angaro dydžio palapinę, kurioje bent keli restoranai visiems norintiems leis mėgautis jūros patiekalų meniu. Alus, vynas ir greitmaistis, nors ir jūrinis - buvau, ragavau, nieko ypatingo - net laivo virtuvėlėj mokam skaniau paruošt. Kitose aikštėse - scenos triukšmingiems dalykams. Pilnos sudėties pučiamųjų orkestras su trijų dalių programa - juk pakankamai triukšminga, ar ne?
large_IMG_4965.jpg

Miestelio gatvės pertvertos girliandomis stogų lygyje ir išpuoštos žvejų temos instaliacijomis - visokiausi burlaiviai, žuvys, kriauklės, žvaigždės ir kita jūrinė perifernalija. Kiekviena gatvė- kitos spalvos, kitas stilius ir potekstėje varžybos pas ką gražiau. Miestelio bobulencijos ant palangių į gatvę išleidžia pakvėpuoti savo pasogines staltieses su išsiuvinėtais ir išvašeliuotais šeimos herbais. Pačios bobulytės vaikštinėja gatve ir aptarinėja kaimynių išleistas į lauką staltieses. Karštai aptarinėja, nes jos turi ką prisiminti.
large_90_IMG_4973.jpg

Kai ateinu į aikštę prie bažnyčios - ten jau lūkuriuojanti didžiulė minia. Bažnyčia - tokia, kad irgi nelabai kur kitur tokią rasi - viename gale normali varpinė, o į jūros pusę - švyturio bokštas. Tokia neįprasta bažnyčia buvo pastatyta miestelio tragedijai atminti - kai virš šimto vyrų buvo kartu su savo burvaltėm štormo ištaškyti į pakrantės uolas. Rūkas grįžtantiems žvejams buvo kranto liniją uždengęs, bet vis tiek leido nuo kranto stebintiems artimiesiems matyti, kaip jų vyrai, broliai ir tėvai bangų mūšoje prapuola.

IMG_2060

IMG_2060

large_IMG_2078.jpg

Šiandien niekas neprapuola, nes šiandien šventė. Stojuosi į srautą, per paradines bažnyčios duris lėtai judantį vidun ir išeinantį atgal į šventorių pro šonines duris. Bažnyčioje ant didelių neštuvų sustatytos visokių šventųjų figūros, gausiai išpuoštos gėlėmis ir visiems labai reikia jas pamatyti iš arti, nes vėliau jos keliaus su procesija, per miestelį nešamos ant augalotų nešikų pečių. Pamatymo iš arti proga prie statulų stovi aukų dėžės, į kurias labai gausiai aukojami banknotai.
large_90_IMG_4966.jpglarge_IMG_4967.jpg

Ar jau sakiau, kad nuo pat ankstyvo ryto miestelio gatvės buvo nuklotos gėlių žiedlapių ir spalvotų medžio drožlių kilimais? Jei dar nesakiau - dabar sakau, kad tikrai taip buvo. Šventės dalyviai, apžiūrėję ir atsiskaitę už statulas bažnyčioje, būtinai pasivaikšto gatvėmis ir įvertina, kurios kilimas gražiausias. Rinktis tikrai yra iš ko.
Ir tai tikrai yra labai įspūdinga.
large_90_IMG_4969.jpglarge_90_IMG_4970.jpglarge_90_IMG_4976.jpg

Kai pamatai netoli bažnyčios šventoriaus besibūriuojančius spalvotomis mantijomis išsipuošusius vyriškius su auksuotomis lazdomis rankose - žinok, kad procesija jau tuoj prasidės. Tie vyrukai su apsiaustais - tai gerbiami kiekvieno rajono (gal gatvės?) žmonės ir iš jų elgesio matau, kad jie labai didžiuojasi, būdami taip pagerbti. Turi kažką gero gyvenime nuveikti ne tik sau, bet ir bendruomenei, kad galėtum laikas nuo laiko su spalvotu "ploščium" ir lazda va taip miestelio gatvėm pasivaikščiot.

large_90_IMG_4985.jpg
large_90_IMG_4994.jpg

Prieš spalvotus apsiaustus išnešama didžiulė vėliava, kurią raumeningas vyrukas bando nulaikyti, nes stiprus vėjas jam tikrai nepadeda. Užtat padeda dar keturi vyriškiai, įsitvėrę keturias virves, kuriomis visi kartu tą didžiulį kaitą pakelia ir, blaškomi vėjo gūsių, lėtai nuvingiuoja gatve. Keli kardais ginkluoti raiteliai juos seka ir stebi, kad vėliava nenueitų ten, kur nereikia, nes be priežiūros vyriškiai aiškiai eitų vien pavėjui.

large_90_IMG_4988.jpglarge_90_IMG_4989.jpglarge_IMG_4990.jpg

Na, o paskui iš bažnyčios pradeda viena po kitos pasirodyti šventųjų stovylos ant didžiulių neštuvų. Kiekvieną figūrą neša dvylika nešikų, priekyje neštuvų einantis tvarkdarys rankoje neša medinę lazdą. Vos tik tvarkdarys lazda pabeldžia į neštuvų rėmą - nešikai sustoja, stato neštuvus ant specialių statramsčių ir laukia tvarkdario signalo, kada vėl galima judėti į priekį. Kiekviena gatvė turi savo neštuvus, nešikus, spalvotus apsiaustus ir grupę vaikų, jaunimo, išrėdytų visokiais epochiniais rūbais ir bandančių eisenoje atkurti kažkokius biblinius personažus. Karnavalas šiek tiek, bet vis tiek stebėti labai įdomu. Aiškiai matosi, kad visi šventės dalyviai ir žiūrovai turi tikrai gerą laiką ir labai moka juo džiaugtis.

large_90_IMG_5014.jpglarge_90_IMG_5018.jpglarge_IMG_5020.jpglarge_IMG_5027.jpglarge_90_IMG_5029.jpglarge_90_IMG_5036.jpglarge_IMG_5039.jpg

Neštuvų su statulomis buvo daug, visi jie su savo palyda, kaip atskiras reginys ir karnavalas.

Procesijos pabaiga - vyskupas su savo baldakimu ir palyda, po to pulkelis miesto valdžios, visuomeninės organizacijos, įskaitant misių konkursų laimėtojas nuo neatmenamų metų ir kažkodėl labai liūdnas orkestras.

Tarp miesto valdžios matau uniformuotą visų gaisrininkų vadą išblizgintu šalmu, ant kurio esu ne juokais įpykęs. Nieko asmeniško, bet reikalas tame, kad jeigu mieste kur nors įvyksta gaisras - bet kuriuo paros metu kiaurai per viso miesto ausis kauks pasiutusiai garsi sirena. Naktį, ją išgirdęs, vis šoku iš lovos ir kurį laiką blaškausi po laivą, kol prisimenu kas čia vyksta. Visą laiką, kol gaisrininkų komanda ruošis vykti pagal iškvietimą - visi gyventojai klausys sirenos ir džiaugsis, kad šio gaisro jie nepramiegojo. Aš mielai sutikčiau beveik visus miestelio gaisrus pramiegoti, jeigu vietiniai gaisrininkai kada išmoktų savo pagarbos vertą darbą daryti tyliai ir be tokio perdėto susireikšminimo.

large_90_IMG_5042.jpglarge_90_IMG_5045.jpglarge_90_IMG_5047.jpglarge_90_IMG_5049.jpglarge_90_IMG_5054.jpg

... o tuo metu likusi miestelio dalis toliau gyveno savo šventės ritmu. Visose aikščių scenose koncertai, ant žarijų kepamos sardinės, vištos, šventinio pyrago prekyba, suvenyrai, mugės, sūdytos pupos ir vynas bei alus - tačiau anei vieno įkaušusio piliečio viešumoje.

Ir žinoma - virš galvų nuolat aidintys fejerverkų sprogimai, su labai rimtu Boom po kiekvienos serijos.

Neabejotinai šiandien Povoa de Varzim miestelis laiko prikaustęs visą Dievo dėmesį ir Žolinės šiemet pavyko.

large_90_IMG_5056.jpglarge_IMG_5057.jpg

Posted by gramas 01:38 Archived in Portugal Comments (8)

Atlantas. Linksmieji portugalai

Vakar buvo didelė, bet nelengva diena. Billabong variklį iškėlėm ir jis nuvyko į variklių ligoninę kapitaliniam remontui. Vietiniai meistrai, dar užvakar atėję į jachtą apžiūrėti numatomų darbų frontą, buvo labai optimistiški ir sakė nieko čia sudėtingo, viskas bus padaryta greitai, gerai, sklandžiai. Mat tai atrodė kitaip - išėjimas iš kajutės į kokpitą visiškai uždengtas kokpito stogine, kuri yra stacionari - tvirta konstrukcija, langai, ranktūriai, kabelių sistemos, šviesos ir t.t. Variklis juk sunkus - rankom neiškelsi, vietos daugeliui vyrų į jį kad sukibti pačiam tarpduryje irgi nekažką... Jie portugališkai aiškinasi tarpusavyje - variklis aki, t.y. čionai, po to madera aki, madera aki - lentos ten ir lentos ten , ir variklis kaip rogutės į kalniuką bus užtemptas į viršų. Man jų optimizmas nebuvo labai jau užkrečiamas.

Vakar paaiškėjo, kad variklis buvo išimamas portugališku metodu. Metodas yra labai panašus į brazilišką futbolą, kur gerai suplanuojamas tik pirmas kamuolio spyris nuo savo vartų, o vėliau reikia visiems improvizuoti, stengtis spirti į priekį ir žiūrėti kas iš to bus. Jie čia ir sako, kad Portugalija ir Brazilija - tai ta pati tauta. Vietiniai meistrai buvo suplanavę ir žinojo kaip variklį išlupti iš jo kambario į jachtos saloną. Tas buvo padaryta greitai - vos spėjau ženklinti atjungiamus laidus ir kabelius, fotografuoti kas ir kaip buvo pajungta, balta izoliacine juosta sandarinti atvirus kontaktus. O va paskui, vaikštant apie vidury salono riogsantį variklį, prasidėjo kontempliacijos - o kaip jį dabar mes išboginsim į lauką? Madera aki ir madera aki šiandien jiems nebeatrodė tinkamas būdas. Kai pamačiau iš jų biuro ateinančią Sandrą, supratau ji atvyksta vertėjauti, nes kažkoks techninis sprendimas bus labai įdomus ir reikalingas mano sutikimo. Izako - visų meistrų boso - anglų kalbos žinios tikriausiai per silpnos, kad paaiškinti kažką genialaus. Pasirodo, mano brangiojoje kokpito stoginėje yra būtina išpjauti 5 cm diametro skylę, atsivaryti kraną, per skylę įleisti trosą ir taip iškelti variklį. Teko sutikti, nes visaip užgarantavo, kad pagamins plastikinį sandarų dangtelį, o kai variklis po remonto bus pastatytas atgal į savo vietą laive, tą skylę vėl užlaminuos stiklo audiniu, viską sutvarkys.

large_90_IMG_5623.jpglarge_90_IMG_5633.jpg

Viskas taip ir buvo padaryta ir tikrai gerai. Tą stoginės dangtelį ištekino labai gerą, susukamą iš išorinės ir vidinės pusių - manau, kad jį paliksiu ir kai variklis grįš namo. Jei vadini dalyką skyle stoginėj - skamba ne kaip. Jei pavadini variklio aptarnavimo liuku - tai jau yra inžinierinis sprendimas.

Šįryt dar prieš iš lovos išsirisdamas sumaniau, kad reikia pėdinti į turgų, nusipirkti žuvies ir kaip nors skaniai ją paruošti pietums. Įkaliau kavos, prasivaliau prasiploviau dantis ir akis - ir į miestą. Diena puiki, šilta iš pat ryto, sutinkami žmonės šypsosi mane pamatę iš tolo - bet aš čia dėl ūgio pastebimas, nes portugalų dauguma yra nedidukai geraširdžiai hobitukai. Jie labai gero būdo žmonės, tik atrodo kiek liūdnoki, rimti, susimąstę. Mane pamato - šypsosi - gal šiaip diena gera, ir visiems gerai.
Man irgi gerai buvo tol, kol ranka perbraukiau per ševeliūrą ir ten radau prie plaukų prikibusį gerą baltos izoliacinės juostos sprindį. Vakar, laidų kontaktus izoliuodamas, tos juostos sprindžių buvau daug prikabinėjęs... Matyt, neblogai su tuo kaspinu atrodžiau, nes žmonėms tikrai patiko. Bet kaip ir kada jis prie manęs prikibo - visiškai neaišku.

Posted by gramas 04:34 Archived in Portugal Comments (0)

Atlantas. Iš kur atsiranda žuvis

Faktas, kad esame valstybė, kuri pati, savo noru, niekieno neverčiama ir vien savo nuosavų valdininkų ir politikų pastangomis sunaikino didžiulį žvejybos laivyną. Ne vien žvejybos laivus, plaukiojančias bazes, refrižeratorių laivyną išdrąskė, bet ir ištisas įmones, aptarnavusias laivyną krante. Visą didžiulį jūrinį pramoninį kompleksą, kurį gal ir tikrai reikėjo pertvarkyti, modernizuoti, bet grupė draugų nusprendė kitaip. Griebė - kaboom - ir nebėra. Kodėl sunaikino? "Ai, tai kad neapsimoka" ,- sakė mums nedidelis pulkelis labai labai gudrių draugų, tą naikinimo ir drąskymo darbą labai mitriai suplanavusių ir įvykdžiusių. Todėl, jei kas lietuvio paklausia "iš kur atsiranda žuvis?" - tautietis kaip taisyklė atsako "žinoma, kad iš Norvegijos!", o geriau informuotas mūsų jūrinės valstybės pilietis dar paminėtų ir Valinsko prūdą.

Keliaudamas burine jachta Ispanijos ir Portugalijos pakrantėmis, vis užsuku ir į vietinius žvejų uostelius pasitikrinti kada gi jie pradės naikinti savo laivyną ir žuvies pramonę. Nes gi neapsimoka - juk Lietuva tai įrodė! Na, bet jie kaip nepradeda, taip nepradeda kažkodėl. Netgi priešingos tendencijos ryškėja - ypač Ispanijos žvejų laivynas sparčiai modernėja, o patys ispanai kasmet žuvies sušveičia tiek, kiek likusios ES šalys visas kartu sudėjus. Statistika nutyli į kur tas šalis kartu sudėti, tačiau į bet kurį Ispanijos turgų užėjęs matau, kad žuvies prekystaliai tiesiog apgulti pirkėjų, o prie mėsos prekeivių vos vienas kitas klientas prieina. Žuvis čia brangi, brangesnė ir už kiaulytės, ir už jautuko mėsą - žvejų darbas čia tikrai labai aukštai įvertintas.

large_IMG_5286.jpg

Šiandien galime kartu pasivaikščioti po nedidelio Galicijos miestelio Santa Uxia de Ribeira žvejybos uostą ir pabandyti suprasti kodėl jiems apsimoka, o mums, lietuviams, semti žuvį iš jūros ir vežti į krantą visiškai neapsimoka.

Kokiu metodu laivas žvejos - matosi pagal laivo architektūrą ir jame sumontuotą įrangą.

Labiausiai paplitęs žvejybos būdas čia, Atlanto priekrantės zonoje - tralavimas. Tralas - tai toks iš labai tvirto tinklo nunertas didžiuliausias maišas, kurį laivas nuleidžia į vandenyno dugną ir tempdamas skraidina virš dugno, visą gyvastį į maišą susemdamas. Laivą tralerį iš tolo atpažinti lengva - laivagalyje tralo slipas, virš jo iškelta tralo krano arka, o denyje stovi labai galingos būgninės gervės su galybe tvirto plieninio lyno ir suvyniotais tralais.

large_IMG_5367.jpglarge_IMG_5372.jpglarge_90_IMG_5373.jpg
Dažnai ant tralerio galinio borto pastebėsite užkabintas tralo duris - tai specialios plokštės, kurių pagalba tas tralo maišas išlieka plačiai atvertas, kai dirba dugne. Tralo durys ganėtinai sudėtingas įrenginys - kruopščiai skaičiuojama jo hidrodinamika, lynų tvirtinimo taškai - jos tiek pat svarbios, kaip vairas automobilyje. Tralo vairuotojo profesija - tralmeisteris. Jis žvejybiniame laive ne mažiau svarbi persona už kapitoną, nes nuo jo sugebėjimų ir net intuicijos priklauso laimikio gausa ir atitinkamai visos įgulos bei laivo savininko uždarbis.

Kitas plačiai naudojamas žvejybos būdas - gaubiamieji ir statomi tinklai. Gaubiamuoju tinklu žvejojantis laivas echolotu suranda žuvies būrius, meta vieną tinklo galą su plūduru ir inkaru, o pats plaukia ratu apie žuvingą vietą, leisdamas tinklą. Atplaukęs prie tinklo pradžią žyminčio plūduro, pasikelia tinklo trosus, deda juos ant gervių ir kuo skubiau "užraukia" tinklo dugną. Vėliau renka tinklą į laivą, o pabaigoje laimikį kranu pakelia ant denio. Šitaip dažniausiai gaudomos paviršiuje ir mažuose gyliuose gyvenančios žuvys - tunai, pelamidės, skumbrė, stauridės, sardinės, ančiuviai.

large_IMG_5371.jpg

Kaip taisyklė, statomų/gaubiamųjų tinklų laivas visą denį užsikrovęs tuščia tara - plastiko dėžėmis ir didžiuliais tinklų ryšuliais, plūdurais su margaspalvėm vėliavom. Grįždamas iš jūros, dėžes, užpildytas žuvimi, bus sukrovęs triumuose.

Statomi tinklai ištiesiami virš dugno, pažymimi plūdurais ir paliekami dienai, dviem. Tie plūdurai ir padaro buriavimą naktį labai sudėtingu. Iki 100 metrų gylio izobatos priekrantėje pilna tų plūdurų, jie prastai pažymėti, neapšviesti, dažniausiai be radaro atšvaitų. Gelbėjimo tarnybos dažnai turi darbo - siunčia katerį, kad partemptų į uostą jachtą ar kitą pramoginį laivą, kuris ant sraigto užsivyniojo tinklo inkaro virvę. Tada pokalbiui su jachtos škiperiu prisistato ir uosto policijos atstovai. Rašomas protokolas, fiksuojamos aplinkybės, spėju, kad bus skaičiuojami laivo gelbėjimo kaštai, nuostoliai žvejo, netekusio savo įrangos. Įplaukti į net prastai pažymėtą tinklą gali būti labai brangi pramoga.

large_IMG_5376.jpglarge_90_IMG_5377.jpg

Čia, fotografijose aukščiau - dar vienas specializuotas žvejybai ūdomis laivas. Ūdos - tai kelių šimtų metrų, ar net kilometrais matuojami ploni sintetiniai trosai su kas pora metrų ant valo pavadėlių pririštais kabliais. Ūdos laive laikomos suvyniotos ant didelių būgnų, o leidžiant ūdas į dugną, ant kiekvieno kablio žvejai užmauna jauką - pusę sardinės, ar kitokios žuvies gabaliuką. Ūdos naudojamos giliavandenei žvejybai. Ten, amžinoje tamsoje, ant ūdos kimba visokie monstrai - rinkoje populiariausi labai skani žuvis-velnias, ispaniškai Rape, žuvis kardas, juodas kaip smala jūros karšis, unguriai kongeriai. Keldami iš jūros ūdas su laimikiu, žvejai neturi laiko knebinėtis atkabindami kiekvieną žuvį - dažniausiai nukerpa pavadėlį, tai tos žuvys ir riogso ant turgaus prekystalio su visu kabliu dantyse.

Yra ir daugiau specializuotų laivų - aštuonkojų gaudymui gaudyklėmis, naktinei kalmarų žūklei ir milžiniškas laivynas nedidelių katerių, skirtų įvairiausiems žvejybos būdams sekliuose pakrančių vandenyse. Yra ir didelių okeaninės žvejybos laivų, kurie žvejoja Afrikos, Islandijos pakrantėse, Arktyje, Antarktyje - jie šitaip nebėgioja į uostą žuvies priduoti. Didelio laivo įgulos nario reisas tęsiasi kelis mėnesius, o pats laivas į namų uostą gali negrįžti metų metais. Laimikį jis parduoda užsienio uostuose, arba jūroje perkrauna į specialius laivus - transporto refrižeratorius, iš jų gauna reikalingą ir iš anksto užsakomą tiekimą.

large_IMG_5350.jpg

Kiekvienas žvejų uostas miestelyje sukuria daug pagalbinių verslų ir darbo vietų. Čia bus įvairiausios mechaninės dirbtuvės - nuo akumuliatorių serviso ir elektros ar elektronikos dirbtuvių iki variklių remonto įmonių, tinklų ir tralų, gaudyklių gamybos ir remonto įmonės, ledo generatoriai, žuvų aukcionas, laivų aprūpinimo ir tiekimo įmonės - vadinami šipčandleriai, žuvies dėžių plovimo ir pakavimo specializuotos įmonės, kuro kolonėlės ir daugybė visokių kitų smulkių verslų. Visi sukasi kaip vijurkai, kad žvejybinis laivas grįžęs į uostą atiduoti laimikį, uoste užtruktų kuo trumpiau ir nedelsiant vėl skubėtų į žvejybos rajoną.

large_90_IMG_4777.jpglarge_IMG_5389.jpglarge_90_IMG_5378.jpglarge_IMG_5348.jpg

Aukcionas - tai erdvus pastatas šalia krantinės, kur nuo vandens pusės iš laivo iškraunamos žuvies dėžių pilni padėklai, o iš kitos pusės yra pakrovimo į auto transportą rampos. Laivo kapitonas į aukcioną praneša kiek dėžių ir kokios žuvies jis sugavo ir ketina parvežti į krantą. Laivui dar vis esant jūroje, krovinį superka aukciono dalyviai - prekybininkai ir žuvies perdirbėjai. Pradėjus laivą iškrauti, kiekvienas pirkėjas gauna savo įsigytą aukcione dėžių kiekį ir mato, kaip jis pakraunamas į pirkėjo transportą.

large_IMG_5351.jpglarge_IMG_5352.jpglarge_IMG_5356.jpg

Iš laivo iškraunant žuvies pilnus padėklus, tuo pat metu vyksta tuščių dėžių pakrovimas, ant kiekvienos dėžių rietuvės uždedant šipčandlerių pristatytą maistą įgulai - taupomas krovos laikas. Lygiagrečiai vyksta remontuotinos įrangos atidavimas dirbtuvėms (ča matome kažkokias metalines duris iš laivo iškraunamas), naujų tinklų pakrovimas ir daug kitų darbų.
large_90_IMG_5358.jpglarge_IMG_5388.jpg

Aukciono pastate įrengtas specialus balkonas, kur laivų įgulų šeimos nariai ateina pamatyti savo vyrus ir tėvus - nes jie tuoj pat apsisukę grįš į jūrą.

Ir viskas vyksta bėgte, bet sakyčiau linksmai. Visi tie dalykai - dėžės, maistas, tiekimas, tinklai - prie laivo privežami būtent tada, kai to reikia, nes už valandos prie krantinės jau švartuosis kitas laivas ir ten dirbs jau kiti tiekėjai, rangovai, pirkėjai, o šis laivas jau stovės prie ledo generatoriaus ir pils į savo saugyklas smulkintą ledą, arba pilsis kurą prieš vėl išskubėdamas į jūrą.

Stebuklų stebuklas - čia, Ispanijoje, visa tai apsimoka, o pas mus Lietuvoje kažkodėl ne. Net už ES lėšas įrengtas žuvies aukcionas su žuvies perdirbimo cechu dirba nuostolingai ir yra subsidijuojamas valstybės iš visų mūsų kišenės. Jau gal geriau vėl tos labai gudrios grupės draugų reikia prašyti, kad kaip laivyną su visa jo kranto pramone kadaise patvarkė - taip ir tą aukcioną su cechu tegul tvarko. Nes "ai, tai kad neapsimoka."

Posted by gramas 01:54 Archived in Spain Comments (0)

Atlantas. Žiemos link

Plaukimas iš Bajonos, Ispanija į Povoa de Varzim, Portugalija, kur laivas liks žiemoti iškeltas ant kranto.

https://youtu.be/9Y2nKvFwIsw

Posted by gramas 00:38 Archived in Portugal Comments (2)

Škotų šantė

Šantės - tai jūreiviškos dainos, bet nelabai panašios į mūsuose labiau paplitusias raudas ir būrų darbo dainas. Šantes dainavo burlaivių jūreiviai darbo ir poilsio metu, dainos ritmiškos, dažniausiai linksmos, tekstai šmaikštūs ir su jumoru, nesudėtingi ir lengvi išmokti. Iš šančių galime nemažai sužinoti apie to meto jūrininkų buitį, darbus, džiaugsmus ir liūdesius.

Nesu ypač didelis šio žanro entuziastas, nes vokalas tikrai nėra mano stipriųjų gebėjimų sąraše. Tačiau net aš esu pastebėtas kitų buriuotojų kompanijoje linksmai betraukiant Lietuvos buriuotojų šante virstančią Rimiškio dainą, tą kur "einu per pievas, o aplink vanduo"... Na, jūs žinote.
Labai informatyvi daina Lietuvos buriavimo kontekste - prisiminiau, vaikštinėdamas Girulių pajūriu nuostabiai smagų šeštadienio rytą ir dar nuostabesnį sekmadienio rytą, ir nematydamas anei vienos burės horizonte. Neįtikėtina ramybė tų, kurie nuolat skundžiasi per trumpu buriavimo sezonu Lietuvoje. Gal atsikelt reiktų valandžiuke anksčiau - ir nebus tas sezonas per trumpas? Bet žinoma, jei ne - tai ne... Tik kam tuos laivus pirktis, jei plaukti jais nesinori... Mes Vyrai - Vandens Stiklinėj Neieškom Audros... Na, ko ieškom, tą ir randam.

Lenkai, mūsų kaimynai buriuotojai - jie tai tikrai išsaugoję šantes kaip žanrą, ne tik laiveliuose vakarodami dainuoja, bet ir didžiulius šantės festivalius organizuojantys. Gal šiemet vėl per Tall Ships, ar Jūros šventės renginiuose kaimynų lenkų puikiais šantės bandais Klaipėdoje pasidžiaugsim.

O tuo tarpu - galima susipažinti su šantės grupe iš Australijos The Lost Quays. Vienuolikos linksmų plaučių diedelių choras, dažniausiai dainuojančių A-Capella (be instrumentų), bet kartais pasitelkia gitarą, ar mandoliną arba akordeoną, ar bet ką, kas tuo metu po ranka pakliūva ir tuo bet kuo galima ritmą mušti...

large_The_Lost_Quays.jpg

Pasižiūrim ir paklausom, kaip australai buriuotojai šantes ne tik dainuoja, bet ir žaidžia - net ne tiek publikai, kiek dėl savo pačių malonumo.

p.s. The Lost Quays - tai choras iš Australijos, o ne iš Škotijos, kaip šiame straipsnyje buvo skelbta... Klaidą ištaisyti padėjo Bill, ankstesnis mūsų BILLABONG savininkas. The Lost Quays video, kur vyrai bokalais pasimėto - buvo filmuotas bare, netoli kurio Bill ir Caroline gyvena, bei kuriame dažnokai apsilanko...

Posted by gramas 00:26 Archived in Lithuania Comments (5)

Sukąsti dantis...

... ir iškentėti.

large_IMG_2334.jpg

Buriuotojas privalo būti stiprus. Jis privalo iškęsti mėnesį krante - net per patį buriavimo sezoną. Liko tik dvi savaitės ir aš stiprus.

Matau internetuos vietinius jachtų čarterius išpardavinėjant papigintai laisvus laivadienius Kuršmarėse. Jau, jau, jau - artėja ir mano laivadieniai, laivanaktės, laivadarbiai, laivavargiai ir ištisinė, vientisa laivalaimė Atlante.
Tačiau neapsigaukim - ne viskas yra toks širdagraužis ir rankągražis, kaip čia ką tik išsireiškiau, kaip kokia kilminga fyfa. Yra cool pasitikrinti savo kranto įgūdžius, padalyvauti verslo dantračiuose, vėl sutikti brangius žmones ir į mazgan surištus marškinėlius pririnkti puskilį voveraičių ant Litorinos tako šlaito. Dar liko išlenkti bokaliuką pas Kavolį ir iš Girulių iki Centro pavažiuoti miesto autobusu, jei išsiaiškinsiu kur gauti bilietėlį.

Klaipėda - Kaunas - Varšuva - Budapeštas - Porto - Povoa De Varzim. Ir jau tada aš ir laivas vandenyne.

Niekas ir nesakė, kad bus lengva.

Posted by gramas 10:13 Archived in Lithuania Comments (4)

Gyvenimo Menas

large_kamsciai.jpg

Nežinau, ar egzistuoja visiškai sausas laivas. Sausu buriuotojai vadintų laivą, kuriame niekada nėra ir kuriame niekada nevartojamas alkoholis. Jeigu toks yra - septynios pėdos jam po kyliu ir visokeriopos sėkmės kaip išimčiai, patvirtinančiai taisyklę.

Priklausomai nuo asmeninių preferencijų - bet alus, ar vynas, ar kažkas stipresnio - tai yra buriavimo kultūros dalis. Net škiperis abstinentas savo laive dažniausiai turės gėrimo, kuriuo brangų svečią pavaišins, o dažnas, jeigu ne kiekvienas buriuotojas, eidamas svečiuotis į kitą laivą, krepšyje tikrai turės tą balto vyno butelaitį. Kodėl balto? Nes pralietas ant jachtos denio ar kokpite jis dėmių nepalieka - toks jau tas etiketas - bet nelabai griežtas, tad jei ateisit į mūsų BILLABONG su raudonu, nuo trapo niekas nenuvys.

Taip, laivuose vartojama. Kiekvienas škiperis turi savo taisykles ir jos gali būti įvairios. Pažįstu ir škiperių-abstinentų, kurie nevartoja todėl, kad jiems nereikia, o ir noro nėra. Todėl reiktų verygiškai didelę burną turėti, kad alkoholio tema garsiai kalbėti už visus buriuotojus - taigi toliau bus tik mano taisyklės. Geros mano taisyklės ar blogos - jokios įtampos prašau nepatirti, nes tai yra mano laivas su mano įstatymais ir mano taisyklėm.

Alus, vynas, romas. Trys alkoholio rūšys - esančios, toleruojamos ir kultivuojamos mūsų laive. Mūsų laivas, skirtingai nei Lietuvos valstybė, propaguoja ne draudimų ir alkoholio demonizavimo politiką, o saikingo vartojimo, kaip Gyvenimo Meno dalies, kultūrą. Ne taip jau lengva pasakyti, kas yra tas saikingas vartojimas. Kad tai suprasti, yra keli būdai. Galima - kaip čia pasakius - padauginti, kad būtų su kuo lyginti. Apgraibom išsiaiškinti ribą, kurios tau nedera peržengti. Kitas, kiek protingesnis būdas saiko ribas sužinoti - patikėti tais, kurie žino ką šneka, nes kalba iš savo patirties bei remiasi objektyviais ir patikimais informacijos šaltiniais. Mąstantis vartotojas geriau anksčiau nei vėliau supras, kad gėrimo vien tam, kad apsinešti romantizavimas yra visiška nesąmonė ir fikcija. Jei nesupras laiku ir savo galva - kepenys patars. Jei neklausys to patarimo - aplinka paprotins. Jei ta aplinka (buriuotojo atveju) yra jūra vandenynas - paprotins dar įtikinamiau, arba nuleis visai į dugną - visom įmanomom prasmėm, nes natūralioji atranka veikia kaip gamtos dėsnis, kuriems mes visi pavaldūs. Taip kad saikas - dalykas rimtas, o be jo buriuotoju pabūsi neilgai. Šiame kontekste nereikėtų buriuotojo tapatinti su pijokėliu, kuris nuo eilinio degrado skiriasi vien tuo, kad nusitašo jachtoj. Sumanus buriuotojas vartoja saikingai ir atsakingai, t.y. tada ir tiek, kad tai nekeltų pavojaus įgulai, laivui ir kitiems vandens eismo dalyviams.

Jau keli metai buriuojam vyno šalyse. Sukeliautas beveik visas Viduržemio jūros regionas, šiuo metu tyrinėjamos pietinės europinės Atlanto pakrantės - Portugalija, Ispanija... Stebim vietinius, jų kasdienybę ir šventes, mokomės ir bandom juos suprasti bei atrinkti kas mums tinka, o kas ne. Vynas čia yra gyvenimo, kultūros ir dietos neatskiriama dalis, o pati vyndarystė - turbūt lygiom dalimis kiek menas, tiek ir mokslas. Kelionės keičia žmogų, jo gyvenimo stilių bei pažiūras - todėl keičiasi ir mūsų alkoholio vartojimas, labai tikiuosi, kad protinga saiko linkme.

Jachtoje BILLABONG alaus kartais yra, o kartais ne. Įvairiuose uostuose perkame vietinės gamybos alaus rūšis, fasuotas skardinėse. Jeigu vietinis netenkina - tada olandų Amstel, kurio yra visur. Viduržemio baseine populiariausia tara yra 0.33L skardinės - labai patogus ir optimalus kiekis, reikalingas troškuliui numalšinti karštą dieną. Maisto parduotuvėse neteko matyti vietinių, perkančių alų pilnomis pakuotėmis, labai retas pirkėjas išvis ima alaus vartojimui namie. Užtai lauko kavinėse bei restoranų terasose bus pilna klientų bet kuriuo paros metu, prieš pietus taip pat, besišnekučiuojant prie taurės alaus. Jie neskuba, antros dažniausiai neprireikia. Tokių rimtų bokalų kaip Lietuvoje, UK ar Vokietijoje, čia nerasi - taurės čia nedidelės 0.33L, arba dar mažesnės, bet jei paprašysi - gausi ir mums įprastą 0,5L. Per šventes, kai vyksta lauko prekyba, alus publikai pilstomas į vienkartines 0,2L taures, po Eur1,- . Pritempusių virš normos per šventes viešoje erdvėje beveik nebūna, gal vos vienas kitas... Tačiau naktiniuose klubuose nuo 02.00 iki 06.00 vaizdai bus labai kitokie.

Būna pasitaiko, kad alus vargsta jachtos šaldytuve, nepatirdamas jokio įgulos dėmesio ištisą savaitę - labai tikėtina, kad tuo laiku "kieme" temperatūra laikosi gerokai virš 30C ir alaus vartoti nėra prasmės - vos išgertas, jis kaip mat prakaitu iššoka per odą, o troškulys po minutėlės sugrįžta. Tokioje karščio pekloje troškulį numalšinti įmanoma tik vandeniu skiestu vynu. Jeigu tai baltas sausas ir šaldytuve gerai atvėsintas vynas - o karštyje toks ir turi būti - skiedžiame jį lygiomis dalimis su šaltu vandeniu, arba pilame ant ledo, jeigu šaldiklyje tokio yra. Rausvą - Rose - vyną taip pat vartojame atvėsintą, kai karšta - irgi skiedžiame vandeniu, bet Rose ant BILLABONG atsiranda tik vasarą, gerai įšilus orams. Prie maisto, arba vakarojant jachtoje - bus raudonasis, mūsų mėgstamiausias, todėl be jo atsargos triume laivas jaučiasi nepilnai sukomplektuotas. Havana Club - jo irgi turi būti visada, bet vartojimo statistika šį sezoną turi aiškią mažėjimo tendenciją, koks puikus gėrimas šis romas bebūtų. Šlakelis į Sangria, ar stiklas vakarojant maždaug valandžiukė prieš įsirausiant į šiaudus - dar niekam žalos tikrai nepadarė.

Ką mes matome, bandome išmokti ir pritaikyti savo gyvenime - iš vyno šalių kultūros? Lietuva nuėjo gąsdinimo, nuobaudų, draudimų, reklamos ribojimo ir mokesčių didinimo keliu, siekdama mažinti alkoholio vartojimą. Teisingą tikslą Lietuva bandys pasiekti apgailėtinai klaidingomis priemonėmis ir neabejotinai patirs eilinį nusivylimą. Ką gero šioje temoje gali nuveikti šarlatanai, kurie patys sako, kad gyvenime ragavę nėra, bet už visus geriau žino, kaip ištiesinti visus kitus? Manyčiau, kad be triukšmo - tikrai nieko. Apmaudu už šalį, bet kaip jau sakiau - mūsų laive kvailiems įstatymams vietos nėra. Vyno kultūros šalys šitokios teisinės, biurokratinės ir administracinės priespaudos savo žmonėms sau leisti negali, nes ten valdžia žino, kad už tai gaus nuo savo rinkėjų per ausį. Pabandyk, suvaryk portugalus į gardus per Šv.Petrą, arba ispanus per Jonines - ir pamatysi, kas bus. Pietų ir Vakarų Europos šalys pasirinko švietimo, saiko ir atsakingo vartojimo propagavimo kelią, o vynui daugelyje šalių netaikomas akcizas, dėl ko jis ženkliai pigesnis, nei Lietuvoje. Tai ne Lietuvos pasirinkta "kampaneiščina", o ilgalaikis procesas, kuris duoda apčiuopiamus rezultatus. Per paskutinius 20 metų (nuo 1996m) bendras suvartojamas vyno kiekis sumažėjo 20%, o būtent vyno kultūros šalyse - net daugiau. Tuo pat metu pastebima, kad Europoje nuolat didėja brangesnio aukštos kokybės vyno pardavimai ir vartotojai vis labiau linksta į būtent saikingą ir atsakingą vartojimą namų bei restoranų aplinkoje. Brangų vyną jie skanauja mėgaudamiesi, o ne sprogsta springdami.

Vyno kultūra Europoje išplito ir yra puoselėjama nuo Antikos bei Romos Imperijos laikų, o vyndarystė ypač suklestėjo įsigalėjus krikščionybei. Dauguma garsiausių ir seniausių vyno ūkių, vynuogynų kadaise priklausė vienuolynams, o viduramžiais vyną gerdavo dažniau nei vandenį, per kurį plisdavo įvairiausios infekcijos. O mūsų laikų gerai informuoti žmonės žino, kad saikingas vyno, ypač raudonojo, vartojimas yra naudingas sveikatai - mažina mirties dėl širdies kraujagyslių ligų riziką, stabdo senėjimo ir destrukcinius procesus organizme. Peržengus saiko ribas, nuolat piktnaudžiaujant, procesai verčiasi atvirkščiai - niekas neabejoja, kad piknaudžiavimas atves į priklausomybę su didžiule rizika sveikatai ir gyvybei.

Taigi vėl - kas tas saikas, kad galėtum alkoholį vartoti, bet nekenktum sveikatai ir gyventum ilgiau bei kokybiškai? Dauguma šalių turi savo rekomendacijas kiek gryno alkoholio vienetų, ar gėrimo taurių galima gerti per dieną, ar per savaitę, kad išliktum saiko ribose. Painiava didžiulė, nes beveik visi skirtingai supranta kas tas vienetas, o taurių įvairovė gali būti begalinė. Panašiai kaip kad yra su žmonija, nesugebančia susitarti dėl vienodo telefono kroviklio, ar vienos sistemos batų dydžiams, nors visi juos nešioja.

Nesileisim į postringavimus, todėl iškart atskleisiu, kad jachtoje Billabong mes atlikome ilgamečius ir išsamius praktinius tyrimus, apibendrinom įvairių šalių rekomendacijas ir nustatėm ne daugiau kaip 4 taurių vyno per dieną normą, kurios viršyti nerekomenduojama. Mažiau - labai prašom, bet daugiau - geriau ne. Taip pat ne mažiau kaip vieną dieną per savaitę leidžiame kepenims ir alkoholio pramonei nuo mūsų pailsėti.
So far so good, bet jei kas pasikeis - būsite informuoti, arba ne.

Posted by gramas 23:29 Archived in Spain Comments (3)

Atlantas. Būna visko - ir Sanxenxo atsitinka

Nakvynė inkaruotėje ties Combarro miestelioku, Pontevedra įlankoje... Šuo vidurnaktį ima aršiai skalyti - sliuogiu skubinai iš lovos žiūrėti, kas čia į mūsų laivą kėsinasi, nes Barlis be priežasties netriukšmauja. Dairausi nuo denio - ramu aplink, jūra lygi, jokio kito laivo, jokių žmonių šalia. Barlis lojimu rodo kryptį, iš kur jis jaučia pavojų. Už 30-40 metrų nuo laivo neskubėdamas plaukioja didžiulis delfinas, kartas nuo karto nesmarkiai pliaukštelėdamas uodega per ramų mėnulio vandens paviršių - tas nevidonas specialiai erzina šunį.

Artėjant prie Marin miestelio, pasižiūriu į kilvaterį - taigi mus vejasi didžiulis povandeninis laivas. Venduojam, sukam į dešinę, kad jis mus lenktų iš kairio borto - tai turim galimybę apžiūrėti šį geležinį daiktą ir per žiūronus matau, kad ant kapitono tiltelio įrengtos trys kėdės laivo vadams - lygiai tokios, kokias buvau įrengęs ant tuo metu dar mūsų jachtutės Scorpio galinio relingo. Akivaizdu, kad Ispanijos laivyno žvalgyba bus apsilankius Baltijoj ir nuo Scorpio persibraižę relingo kėdžių dizainą.
Įplaukėm į uostelį, kur matėsi keli didesnių burlaivių stiebai, sakom, prisirišim ir eisim miestelioką patikrinti. Gal net autorines kėdžių dizaino teises ir intelektinę nuosavybę apginsim, nes tą povandeninį buksyrai visai netoli uostelio pririšo.
Vietos mūsų laivui čia nekažką, sukinėjamės tarp burlaivių ir jachtų ieškodami kur čia gal antru bortu prisišlieti, bent trumpam, o viena akim stebiu krantą. Kažkas ne taip šioje marinoje - jūrlapyje ji pažymėta, locijos netikrinau, nes kažkaip impulsyviai čionai užsukom - bet kiek žmonių krante bematau - visi uniformuoti. O vienas karininkas va, jau atbėga iš kažkokio pastato krantine link mūsų, kažką labai nedraugiškai rankytėm mojuodamas. Ossstiaaa.... greitai greitai apsisukom ir pabėgom. Tas povandeninis nesivijo. Į karinio laivyno akademijos uostą netyčia buvom užblūdinę, o ta jūrlapyje pažymėta marina - tai visai greta akademijos esantis baseiniukas, kuriame visi tilteliai per trumpi mūsų laivui, tinkami tik kateriukams.
O tas povandeninis irgi ne šiaip sau ten buvo atplaukęs - kitą dieną Securite pranešimais buvo padiktuotos koordinatės taškų, kurie navigacijai uždarė didelį rajoną, kuriame vyko laivyno pratybos. Ten sukiojosi visa grupė karinių laivų, link kurių skubėjo labai greitas lėktuvnešis. Tai lėktuvnešį irgi apžiūrėjom. Pajutęs apžiūrėjimą, lėktuvnešis pradėjo piktai laidyti lėktuvus, tie ratais sukti apie mūsų stiebą- ir mes pasitarę nusprendėm jiems nieko dėl mūsų kėdučių dizaino nebesakyti. Mat juos pikis...

IMG_2287

IMG_2287

large_IMG_2293.jpg
large_IMG_2317.jpg

Žvejyba šiemet nieko gero. Matyt, tunai, pelamidės vėl pasirodys tik rudeniop. Užtai skumbrės gali prigaudyti greitai ir sočiai. Kartais meškeres tenka suvynioti po 20min., nes tas 10-12 mums reikalingų skumbrelių sugaudai - ir viskas, sandėliuoti šaldyti neverta, nes kai tik reiks - Atlantas šviežių pilnas. Skumbrės mėgsta smulkių masalų girliandas su svareliu ant galo, ar nediduke vartikle, ar apie pora metrų neriančiu vobleriuku, tempiamas paskui jachtą maždaug 3 mazgų greičiu. Tos mažosios skumbrytės - iki 20cm ilgio - pačios skaniausios, o ir kauliukai smulkučiai, valgant visai netrukdo.
Užtat kitokia žuvis kol kas vien tik per turgų, o pasirinkimas ten tikrai platus.

O kad jums nepradėtų manytis, kad kruizinis buriavimas - tai vien egzotiški malonumai, giedras saulėtas dangus ir akvamarino bangos, žaidimai su delfinais ir undinėm visokių palmių paunksmėse, romantiškas saulėlydžio šampanas ir rytmetinis pūkštelėjimas į šiltą jūrą... Taip, visa tai yra, tačiau visiškai teisingai žmonės sako, kad ir gudri višta kartais subinę išsidilgina. Taip ir mums sušvietė į Ispanijos vasaros turizmo perlą - Sanxenxo atplaukti. Kad čia yra gerai - žinojom dar po vizito gegužės mėnesį - miestelis įdomus, pliažai fantastiški, pulpo ir arroz con mariscos puikus, superinė karališkoji marina nakčiai vos 17 pinigų, nes ne sezonas dar. Buvo jau ir tada marinoje Buddha klubas kiek patriukšmaujantis, bet saikingai. Nu bet ne 10 klubų vien marinoje, vienas už kitą garsiau pavarančių tropniai iki pat 6:00 ryto!!!

Nors... negali sakyti, kad nenujaučiu, už ką į šitą skaistyklą papuoliau.
Atplaukėm, prisirišom penktadienį - ir koks kipšas mane ant posūkio registruojantis užmetė, kad sumokėjau iškart už tris naktis, iki išplaukimo pirmadienį?! Tik kai sąskaitą išrašė, pasirodė, kad kaina jau High Season, tris kartus aukštesnė... kitą kartą žinosim, kad mokėti registruojantis reikia tik už pirmą naktį, o už kitas - tik prieš išplaukiant. Nes nuo šeštadienio popietės iki pirmadienio 9:00 marinos biuras išvis nedirbs, bus vien budintys marineros, jie pinigus priims, bet anksčiau sumokėtų tikrai negrąžins.

large_IMG_2325.jpglarge_IMG_2326.jpg

Bet kad nebus to kito karto, nes nieko mes šitame turistų gete nepamiršom, kad sugrįžti. Kai atsiranda proga su kuo palyginti - tik tada žmogus supranti ir įvertini kokį gėrį, gyvenimo kokybę, ramybės ir dvasinio komforto oazę gyvendamas jachtoje turi. Tie restoranais apsimetę spąstai turistams; kad papult ir jiems atsiduot kad paturėtų tu, kliente, ir eilėje dar pastovi... pamačius realiai, lengva save įsivaizduoti tame kvadratiniam smėliuko metre ant prakaituotais kūnais perpildytos gulyklos šalia primyžto vandens. Na, ir pakrantės bulvaras, per kurį vos ne vos tik alkūnėm prasiirti, nes ispanai yra naktiniai gyvūnai ir tik temstant absoliučiai visi, senas jaunas, iš savo kertelių į čia susigrūda. Net su mažyčiais vaikais iki 2 val. ryto dūzgia. O kas be vaikų, turbūt visi į tuos marinos klubus vėliau sugužės pasitrinti kumpiais iki ryto.
Jonas irgi laivan grįžta tik rytais.
Jei ne Jonas ir kiti į jį panašūs personažai, marinos klubai užsidarytų ir dori žmonės galėtų normaliai išsimiegoti - vienas toks senas krienas piktai bamba panosėj, 11 ryto bukai spoksodamas į lunatiko sumuštinį ir niekaip nesuvokdamas ko labiau dabar nori - eiti miegoti, ar gurkšnio kavos...

Jums naujas žodis į arsenalą - agorofobija - kaip daugybę viso Pasaulio jachtininkų kruizerių vienijantis bruožas. Agorofobija - tai minios baimė. Eilinį kartą sau įrodžiau, kad esu užgyvenęs ne visai lengvą šio disbalanso formą...

Posted by gramas 06:50 Archived in Spain Tagged parties boats billabong buriavimas jachta jūra žvejyba ispanija Comments (0)

Atlantas. Sugrįžimas.

Jau du mėnesiai, kaip mūsų jachta Billabong niekur neskubėdama sukinėjasi po Galicijos rias - didžiulius, pušų ir eukaliptų giriomis, kalnais aprėmintus, įlankom išvingiuotus, salom apkabinėtus fjordus Atlanto pakrantėje. Toks ir buvo sezono, prasidėjusio dar Portugalijoje, tikslas - neskubėti ir pajusti Galiciją - vieną įdomesnių daugiabriaunės Ispanijos regionų. Tai mes ir neskubam, nors kartais pasibėdavojam, kad laikas skuba per greitai. Tik švyst - ir savaitės nebėra.
Tai kaip tą laiką - svarbiausią gyvenimo turtą - mes švaistom, kad jis mums byra nesustodamas ir banaliai kaip smėlis tarp pirštų?

Tenka pripažinti, kad kruizinis buriavimas yra idealus laiko švaistymo būdas. Dažniausiai vakare dar nežinom, kur mes plauksim išaušus rytui. Ryte atsibudęs, nusprendi dar pamiegoti. Kartais todėl, kad naktį nepavyko, nes vėjas ir bangos bandė laivą nuo inkaro nurauti ir buvo ką veikti - bet dar dažniau ilgiau pamiegam todėl, kad elementoriškai niekur skubėti nereikia. Ryte pasitikrini prognozes ir tampa aišku plauksim į Šiaurę, ar į Pietus, nes kitur labai daug vandens, arba kalnai. O gal toje pat įlankoj į kitą miestelį ar inkaruotę peršoksim, nusileisim valtelę su pakabinamu varikliu ir plauksim krantą patyrinėti. Ryte keliauju į panaderia - artimiausia kepyklėlė - kur pardavėjos vis šypsosi nuo mano labai pažengusios ispanų kalbos. Bet kažkaip susikalbam, todėl pusryčiams vis ką nors pavyksta nupirkti. Žuvies turguje man įvyksta kažkokia meditacija ir transas, gal net didesnis, nei žūklės reikmenų ir jachtinių žaislų parduotuvėj (čia Lolitos nuomonė) - tokia žuvų įvairovė. Žiūriu, ką perka vietiniai, stengiuosi suprasti kodėl, įdomu stebėti, kaip pardavėjai kiekvieno pirkinio žuvį išdarinėja, dar paklausia kaip ruoši namo parsinešęs - tada ir sukapoja, ar pjausto atitinkamai.

Taip ir keliaujam visas taboras - trys žmonės, du šunys.

large_IMG_2323.jpg

Dažnai net prognozių čia nereikia - pažvelgi į dangų, jei giedras - vadinasi, vėjas maždaug nuo 10 val. ryto iki pietų bus iš Šiaurės, popiet iš Šiaurės-Vakarų. Laikas nuo laiko trumpi, nelabai grėsmingi katabatiniai, pakrantės kalnuose suraityti škvaliukai bet kuriuo paros metu gali stuktelėti, bet naktimis dažniausiai ramu. Tačiau laikotarpiai, kada nuo Atlanto link žemyno ima spaustis didesnis ciklonas, bus su stipriais trumpalaikiais lietumis, stipriais ir nuolat besisukiojančiais vėjais. Jei tuo metu esi jūroje - nuobodu tikrai nebus, bet tie Atlanto ciklonai prognozėse matosi iš anksto, tai juos išlaukti uoste, ar užsiglaudus kur ant inkaro visai nesunku. Didelių meteorologinių sistemų privalumas - orų prognozės appsai jas mato iš tolo, yra laiko pagalvoti ko tu nori, ką gali ir ką darysi. Žodžiu, vyrauja N ir NW - Portuguese Trades. Klimatas čia mums žymiai artimesnis, nei Viduržemio kaitros. Šiemet gegužės mėnuo Galicijoj buvo vėsokas, gal nuo vidurio temperatūra dienomis virš 20, bet iki 25, naktys be vėjo, atvėsta iki 16-17. Birželį jau šilta kaip reikiant, iki 28C dieną, naktimis apie 20, bet kaitra nekamuojanti, nes vėjas nuo Atlanto gaivus. Mums, šiauriečiams - čia pats tas.

Neseniai įvyko šioks toks sugrįžimas į praeitį, man labai tolimą. Krantinė Vilagarcia uoste, prie kurios medienos krovinio dalį atidavė motorlaivis Kretinga, kuriame tuo metu aš, studentas, atlikinėjau jūrinę praktiką, dirbdamas motoristu trečio mechaniko vachtoje. Pjautos medienos paketus pasikrauti vykdavome į Igarką, kurią pasiekdavome iš Šiaurės jūrų kildami Jenisiejaus upe. Po to vėl, lanku apie visą Europą, su sustojimu Norvegijoje kuro užsipilti, vežėm krovinį kapitalistams ir nedidelėmis partijomis barstėm jį Ispanijos uostuose.
large_180_IMG_2308.jpg

Įplauka į Vilagarcia mariną kaip tik šalia tos "mano" krantinės, tik tais 1983 metais ant jos dar nebuvo mūrinio sandėlio uosto kroviniams saugoti, vien aikštė, kur ir buvo sukrautos rietuvės mūsų atvežos Sibiro medienos.

Užtai pats uostas ir miestas pasikeitęs labai, nors kadaise buvo išvaikščiotas skersai-išilgai, šio vizito metu buvo visiškai neatpažįstamas. Vilagarcia išgražinta, sukura daugybė erdvių ir gatvių vien publikai, be transporto, o to seno kinoteatro man taip ir nepavyko surasti. Jame pirmąkart pamačiau filmą The Wall su Roger Waters. Tuo metu, 1983-iais, man tai buvo kolosalus įspūdis, tiesiog kaip tuo Pink Floyd plaktuku per smegenis, privertęs mąstyti kitaip ir pajusti žymiai aštriau tą visą sovdepijos dusulį, į kurį vėl panirau, grįžęs iš jūros į krantą. Tai buvo seniai seniai, prieš tūkstantį metų, kai alaus upės tekėjo tarp sūrio krantų, o kepti karveliai patys į burną skrido.

O šiandien - dar viena gera diena. Vigo įlanka, vėl nuostabi inkaruotė nakvynei prieš pliažą ties Cabo de Vela. Ryt plauksim į Pontevedra įlanką, lankysim Sanxenxo kurortą. O gal tik poryt, bet savaitgaliui tikrai, nes atžala ketina per Sanxenxo klubus prasieiti. Nors toj palangos šiuo laiku kasdien savaitgalis jau.

Jau nuspręsta - liksime Portugalijos ir Galicijos pakrantėse ir ateinančiais metais. Nes čia vis dar per gerai, kad kur nors kitur skubėti.

Posted by gramas 07:33 Archived in Spain Tagged landscapes boats sailing galicia billabong buriavimas kelionė jachta jūra Comments (0)

Kaimas prie Atlanto. Boat Porn

Atplaukėm į Sanxenxo - kaip ir geriausias Galicijos, jeigu ne visos atlantinės Ispanijos pakrančių kurortas. Sanxenxo yra Rias Baixas (Žemutinės Įlankos) sostinė, esanti Pontevedros fjorde. Visame Sanxenxo rajone yra 36km Atlanto pakrantės su 24 nuostabiais pliažais ir šis rajonas jau šešis metus iš eilės gauna daugiausiai Ispanijoje Mėlynų Vėliavų - 13. Žodžiu, paplūdimių kokybe Sanxenxo neša visus viduržemius. Kad būtų suprantama visiems - 10-ties palangų skalėje Sanxenxo iš mūsų gauna aštuonių palangų įvertinimą.

Visai šalia mūsų marinoje vyksta šurmulys - jachtos ruošiamos regatos startui. Startas atidedamas, nes nėra vėjo, tad yra laiko pasivaikščioti ir pasidalinti vaizdais:

large_90_IMG_4519.jpglarge_90_IMG_4530.jpglarge_90_IMG_4522.jpglarge_IMG_4521.jpglarge_90_IMG_4523.jpglarge_90_IMG_4524.jpglarge_90_IMG_4526.jpglarge_90_IMG_4518.jpglarge_90_IMG_4533.jpglarge_90_IMG_4515.jpglarge_90_IMG_4496.jpg

Šitaip prasideda dar viena gera diena jachtoje Billabong

Posted by gramas 03:04 Archived in Spain Comments (1)

Kaimas prie Atlanto. Polpo Gallega.

Po trumpo vizito Baiona, apsistojom Cangas marinoje, priešingoje fjordo pusėje prieš auksinį Vigo. Kartais vakarėjant debesys taip suvaikšto, kad besileidžianti saulė Vigo padaro išties žibantį auksu. Tai kaip patvirtinimas legendos apie indėnų aukso pilnus galeonus, kuriuos anglų laivynas sudėjo į dugną būtent šioje įlankoje. Sakoma, ne visi nuskendę laivai iki šiol yra surasti ir nuolat kyla ginčai bei svarstymai, kam turėtų priklausyti auksas, pakeltas lobių ieškotojų - jiems, ar valstybei, ar kažkaip reikėtų dalintis?
Iš Cangas į Vigo keliamės greitaeigiu keltu, kelionė per įlanką trunka 15min., kaina asmeniui 2,20. Vigo įdomus, su charakteriu, bet žmonių tirštuma bei šurmulys ne mums - užteko mums ir vienos kelionės į miestą.

Keliaujam po apylinkes automobiliu, nakvoti grįžtame į laivą. Toks ir yra šio sezono, bent jau iki liepos mėnesio, tikslas - kuo labiau patyrinėti nuostabiąją Galiciją, laikas nuo laiko perplaukiant vis į kitą įlanką. Įlankose daug gerai nuo bet kokių vėjų apsaugotų inkaruočių, nors ir marinų kainos kol kas nesikandžioja; infrastruktūra gera, verta tų Eur20 už naktį marinoje; po pinigui alkano Viduržemio kainų visai neskauda. Idealus buriavimo regionas buriuotojui, nes įlankų ramybę galima įvairinti plaukimais į atvirą Atlantą, kuris savo nuotaikų kaita tikrai neleis nuobodžiauti. Kranto linija raižyta ir vaizdinga, su įspūdingais skardžiais, tarp kurių įsprausti nedideli ir jaukūs smėlio pliažai. Krantuose tai pušynai, tai geltonai žydintys nepraeinami kadagių brūzgynai, kaimeliai, miesteliai dar neuždrožti pramoninio turizmo. Gamtos atžvilgiu Dievas šiam kraštui davė ir dar dribtelėjo, kad maža nebūtų: vandenynas pilnas gyvasties visokios, upės, karštos versmės, kalnai, miškai, minkštas klimatas. Visa kita susikūrė žmonės.

Galicijoj gyvena gãlai. Jie save laiko atskira valstybe Ispanijos karalystės sudėtyje, turi savo kalbą, kultūrą ir net išvaizda kiek skiriasi nuo kitų Ispanijos regionų gyventojų. Kresnas, vidutinio/žemo ūgio, stiprių kaulų, niūrokos išraiškos tamsiaplaukis garbanius kalnietis. Ji - nedidelė, dažnai apvalokoka, plačiastrėnė garsiabalsė moteraitė. Toks būtų labai schematiškas ir apibendrintas gãlų gymio apibūdinimas, labai artimas portugalams, sakyčiau. Žmonės, nežiūrint atšiaurokos išvaizdos, labai šilti, atviri bendravimui; mes čia jiems kaip ant delno padėti šiauriečiai lyg du ilgakojai gandrai su dar dviem šunimis, bet visai nesijaučiam izoliuoti. Vietiniai net pastangų kalbėti angliškai nerodo, bet ispaniškai mes bent šiek tiek gaudomės. Na, taip un poco gaudomės. Labai un poco. Kai jie su mumis galego - savo kalba - ima šnekėti, mes su jais kalbam iš pradžių savo labai un poco español, jei jie nepasijungia, tada lietuviškai - ir jokių bendravimo problemų iki šiol nebuvo.

Kasdien ragaujam vis kitą žuvies rūšį - vis neatsibosta, bet kad ir tų rūšių pabaigos dar nesimato. Vietiniame turgelyje pasirinkimas milžiniškas, o žuvies prekiautojus pirkėjai apgula žymiai labiau, nei mėsininkus. Perkamą žuvį pasveria, pasako kiek kainuos, jei tinka -nuvalę bei išdarinėję sudeda į maišelį. Valydami dar paklausinėja kaip ketini žuvį gaminti - atitinkamai ir supjaustys, sudėlios į plastikinį padėkliuką. Turime turgelyje jau "savo" pardavėją, iš tolo kviečia kad pasigirti ką šiandien turi geresnio, o pakeliui mus bando pervilioti ir kitos moteros - viena krabą didžiulį mums beturinti, kita sepijas, dar kita savo jūros liežuviais atsidźiaugti negali. Bėda, kad abu su Lolita mokam ir mėgstam skaniai jūros baisybes gaminti - tai vis rečiau į vietinius restoranus beužsukam...

Kad kulinarinės teisybės balansą šioje planetoje pagerinti - vakar sumanėm nieko patys nekepti ir netroškinti, o pasikrauti šunis ir važiuoti gilyn į žemyną nuotykių ieškoti. Radom aštuonkojų festivalį apie 130km nuo kranto - Ourense mieste. Festivalis - tai Polpo Gallega (aštuonkojis galicijietiškai) valgymas ir visokia kitokia kaimiška prekybos mugė - nuo sportbačių iki sodinukų, medaus ir hamono. Kai atvykom, buvo pietų metas beprasidedąs, tai ir nusprendėm tą polpo ragauti.

Polpo festivaliams įrengta didžiuliausia pavėsinė su stalų eilėmis. Prieš kiekvieną stalų eilę stovi dujomis kaitinamas katilas, kuriame verdami aštuonkojai. Ant katilo padėta lenta, kur aštuonkojis žirklėmis karpomas į lėkštę, gausiai apšlakstomas alyvuogių aliejumi ir apibarstomas raudonos ir šiek tiek aštrios paprikos miltais. Vyriausiasis karpytojas šlakstytojas paklausia ar labai picante, ar nelabai. Lėkštės klientui neštis pačiam neduos jokiu būdu, nes tai šeimos verslas ir tai daro speciali moterėlė. Už aštuonkojų katilo stovi grilius su mėsomis ir jo operatorius, už jo vyno statinės ir visokie kiti rakandai - tada jau stalai prasideda. Vos atsisėdęs, gauni pabendrauti su dar kita moteraite, kuriai įdomu kiek vyno tamstos pageidaujat, tikriausiai visą ąsotėlį? Si, claro, kad ąsotėlį... Kartu su vynu atsiranda ir moliniai dubenėliai, iš kurių jis šiame krašte geriamas, ketvirtis kepalo šviežios duonos ir peilis jai raikyti. Servetėlės griežtai normuotai - po vieną žmogui ir viena duonai. Polpo griežinėliai iš lėkštės imami smeigtukais, tokie pagaliukai vos platesni už dantų krapštuką, o užkąsti duona, maktelėta į aliejaus ir polpo syvų mišinį, o užgerti kuo? Raudonu vietiniu vynu, taigi claro. Žmogui apie 10 pinigų tokie pietūs kainuoja. Tiesa, šeimininkė mūsų stalų eilės neprašyta šunims virtos mėsos gabaliukų atnešė, para perritos guapos. Tai va, jei su šunim būsit - ir mėsos gausit, carne inclusivo, taip sakant. Niekas ten nekontroliuoja pats mėsą sušveitei, ar šunims atidavei.

Aštuonkojo galicijietiškai receptas elementarus. Jei aštuonkojis šviežias - išvalius jį teks gerokai primušti, kad išvirtas būtų minkštas, todėl dažniausiai naudojamas šaldytas ir atitirpintas - tada bus minkštas be jokio mušimo. Užvirinti puodą vos pasūdyto vandens, galima įmesti lauro lapą, kelis kvapiųjų pipirų grūdus - ir tada bus laikas aštuonkojį "gąsdinti". Mantiją užmauti ant šaukšto, laikom - čiuptuvai žemyn, ir įmerkiam į verdantį vandenį penkioms sekundėms. Ištraukiame, palaikome virš puodo keliolika sekundžių ir vėl trumpam užmerkiame - šitaip gąsdiname kokius 5 kartus. Išsigandęs jis labai taisyklingai suries davo čiuptuvus ir išviręs gerai atrodys dubenyje. Virti apie 20 minučių, jei aštuonkojis didelis - gal kiek ilgiau. Bakstelėjęs šakute suprasi, kada jau nebeguminis - ir viskas, bet geriau nepervirti, nes gausis tešla, o ne aštuonkojis. Jei Polpo Gallego ruošiamas kaimiškai - tame violetiniame vandenyje kartu su aštuonkoju virėte ir bulves su lupena. Bulves nulupti, pjaustyti griežinėliais ir iškloti jais lėkštę. Virš bulvių pjaustyti aštuonkojį, viską gausiai užlieti visiškai nekaltu alyvuogių aliejumi ir gausiai barstyti paprikos miltais.
Mugėje mums davė be bulvių, bet vistiek buvo skanu estupendo.

large_4C18EE3BB3C22528442FCD1AA310079B.jpglarge_IMG_2270.jpglarge_IMG_2269.jpglarge_IMG_2271.jpglarge_90_IMG_2268.jpg

Posted by gramas 09:26 Archived in Spain Tagged people sailing galicia billabong jachta jūra Comments (0)

Kaimas prie Atlanto. Šuniškas gyvenimas.

Jau savaitė, kaip išplaukėme iš Portugalijos, atsisveikinę su labai kruizeriams draugiška Marina Povoa De Varzim, Portugalija. Per maždaug dvylika valandų trukusį plaukimą atburiavome iki Baiona kurorto Ispanijoje, kur inkaruotėje pralaukėme prasiritusį stiprų štormą.

Netoliese stovėjusią lietuvišką jachtą Diana audra naktį nutempė į įlankos vidurį, kur nuo bangos nebesaugojo uosto molas. Gerai, kad bent ten inkaras dugną tvirtai pasigavo, nes krantai uolėti ir būtų jachta sukočiota į šipulius. Samdytas jachtos parplukdymui iš Kanarų kapitonas inkaravosi 10m gylyje su vos 25m grandinės; metalinis laivas tiek sunkus, kad vien burėm beveik neplaukia, o variklio elektronika sugedus. Va, toks pas žmogų labai kapitoniškas supratimas ir sprendimas. Patariau naująjam savininkui nebesiginčyti su savo kapitonu, netampyti likimo už ūso ir sekančiai nakčiai duoti visą grandinę, kiek turi - 60m, nes prognozė nebuvo stabili, štormas galėjo trinktelėti iš naujo. Bet apsiėjo viskas be ekstrymo, naktis nusidavė beveik rami.

Baioną apžiūrėti norėjosi, taip pat ir išmiegoti be supimo ir inkarinio budėjimo buvo ne pro šalį - todėl mes vienai nakčiai užėjome į mariną. Kiek pavargom, kol su labai stipriu šoniniu vėju atsistojom prie pontono nebaladodami laivo, bet vargus atpirko pasivaikščiojimas mieste - Baiona yra nuostabi. Vandenyno ir didžiulių bangų, talžančių pakrantės uolas vaizdai, stebimi nuo tvirtovės sienų ir bokštų - veikė kaip kažkokios malonios hipnozės seansas.

Vakare, jachtos kajutėje susėdę taurei vyno, su Lolita prisiminėm Povoa marinos šunis. Savo turim net du laive, bet jai ir tų marinos bėdžių gaila. Rūpi jai, ar marinos jūreiviai sulašina kalaitėms Honey ir Maria vaistus nuo ausų uždegimo. Prisižadėjo marineriai - du kartus dienoje, po kelis lašus į kiekvieną ausį...

Marinoje yra keturi šunys, visi mišrūnai, visi su savo istorijom ir likimais. Vos pamatę, jie mūsiškius pradėjo statyti į vietą, visu būriu vis užpuldami parodyti, kas čia valdo. Barlis jaunas dar, vieni metai tik, todėl iš pradžių bėgdavo nuo tos gaujos dideliausiu lanku per visą mariną, po to link manęs spaustis prie kojų. Vėliau, kai suprato, kad vietiniai taip tik parodo atėjūnams, kad čia jiems ne vieta, bet nesuvalgys - juk marinos svečius toleruoti reikia, jei nenori kad marineris pyktų - tada Barlis bėgioti nustojo, tik pora žingsnių šalin pasitraukdavo... O mažasis Pypas nuo pirmos dienos, kai jį gauja užpuolė, suprato, kad dabar jau tikrai žūsiu, tai nuo tada ir kaskart vėliau tik atstatydavo kuprą likimo smūgiams ir likdavo kaip pralyžiuotas vietoj. Toks nebėgantis ir pasimušt nenorintis jis iškart pasidarė niekam neįdomus.

large_IMG_4322.jpg

Gaujos vadas yra Huka. Portugališkai tai reiškia per kekšes einantį vyrą - na, kurvininkas liaudiškai sakant. Vardą Huka užsitarnavo savo žygiais pas Povoa kales. Vienas žygis jam baigėsi tragiškai - pakliuvo po mašina ir buvo taip stipriai suluošintas, kad tapo beveik negyvas. Marinos kapitonas sumokėjo veterinarui 150 pinigų už operaciją. Liko Huka gyvas, bet tik su trim kojom ir didžiuliais randais ant nugaros. Dešinio borto laivagalinės neteko. Toliau varo trikojis Huka per kales, o neseniai vienos savininkas iš miesto buvo atėjęs reikalauti kompensacijos iš marinos už sugadintą štai šią labai kilmingą kalytę, va tas jūsų nevidonas kaltas... Kol marinos kapitonas ginčijosi ir aiškino, kad kalytės savininkas pats turėtų atidžiau prižiūrėti savo augintinę, ypač rujos metu - Huka kur buvęs, kur nebuvęs ją pasistatė dar kartą čia ir dabar, žmonėm karštai besiginčijant...

Kitą šunelį, kurio vardo portugališkai mes nesugebėjom įsiminti, mes pavadinom Geltonu Rudžiu. Kartais pavadindavom ir Pimpaliniu, nes jis serga labai stipriai pažengusiu vėžiu, kuris sudarkė vargšiukui genitalijas. Geltonas Rudis pats nesupranta kad serga ir kad greitai numirs, todėl dalyvauja procese, kartu su gauja gainioja mūsų šunis, saugo perimetrą, skaito ir pasirašo šunų dienraščius, sekioja marinerius, arba tampa geriausiu draugu, kada kaulija kaulų, kai mes su kitais marinoje apsistojusiais kruizeriais susiorganizuojam BBQ baliuką.

Honey - geltonplaukė blondinė, mes spėjam, kad turinti kokius 80% korgių kraujo - panašu, kad likimas šiandien jai šypsosi, nors taip buvo ne visada.
Ją kažkokios jachtos įgula paliko marinoje, kai tapo aišku, kad ji tuoj atsives šuniukų. Ji apsišuniavo krūmuose, bet pieno trūko dėl streso ir bado, ir ji atėjo pagalbos ieškoti pas marinos žmones. Kai marineriai rado jos lizdą krūmuose, jau buvo vėlu ir nei vienas šunelis neišgyveno. Taip ir liko Honey marinoje, kur ją globoti ėmėsi Violeta ir Maikas - lietuvės iš Klaipėdos ir brito iš Devono pora, jau šeši metai atvykstantys iš Valensijos savo jachtoje vasaroti ir plaukioti Portugalijos bei Galicijos pakrantėmis. Jie Honey laikas nuo laiko nuveda grožio procedūroms, maudynėms ir pedikiūrui, parodo veterinarui, pasiima į laivą paburiuoti. Violeta sako, kad jie su Maiku ketina Honey vežtis į Valensiją ir vėliau keliauti kartu, nes Honey akivaizdžiai yra laivo šuo. Violeta ir nupirko tuos ausų lašus bei paprašė prieš išvykdama Lolitos, kad savaitę pagydytų Honey, kaip buvo pataręs veterinaras.

Vaistų buvo pakankamai, tai Lolita ėmėsi gydyti ir juodmargę Mariją - kitą kalaitę, kuriai akivaizdžiai irgi buvo ausų infekcija - nuolat kratė galvą ir vaikščiojo vingiais, pakreipus iš skausmo vieną ausį į priekį. Perkarus sena tarka Marija, bet jau po kelių dienų, kai pradėjo gauti ausų lašus, tapo žymiai žvalesnė, linksma ir vaikšto tiesiai, nebepurtydama savo makaulės.

Kokie suvargę bėdžiai tie marinos šuniukai bebūtų - marineriai jais rūpinasi, visada netingi paglostyti ir žodį pasakyti, o marinos garaže šunims įrengtas karališkas guolis, kokio net mūsų lepūnėlis Barlis jachtoje neturi. Maisto šunims irgi niekada netrūksta. Dar svarstėm, kad prieš išplaukdami iš Povoa, Lidle nupirksim ir marineriams perduosim didelį maišą sauso maisto šunims - bet vėliau pamatėm, kad visai nereikia čia samariečių vaidinti - to sauso maisto bei vandens ten nuolat pilni bliūdai ir taip.

Na, o mes ką - keliaujam toliau, du žmonės, du šunys laive ir žiūrim Pasaulį.

large_90_IMG_4328.jpg

Posted by gramas 05:39 Archived in Spain Tagged people animals buriavimas kelionė jachta Comments (0)

Kaimas prie Atlanto. Kontrabandos laivynas.

Čia, Povoa De Varzim marinoje, ant kranto stovi kelios policijos areštuotos burinės jachtos. Policija portugalų, o jachtos iš viso svieto. Šiais laivais plukdė kontrabandą ir jiems (laivams) nepavyko.

Pradėsiu nuo jauniausios ir geriausios, ir taip judėsim link labiausiai sukiužusios, bet kontrabandos verslo prasme kaip ir labiausiai pažengusios.

Burinė jachta SCHATJE - Beneteau 39, registracija olandiška.
large_270_IMG_2254.jpg
Matyt, ją kontrabandistai pirko vienam reisui. Pasikrovė to, ko vežti negalima - gal daiktus, gal žmones - atplaukė vidury nakties tyliai ramiai paslapčia į mariną ir prisirišo prie tiltelio. Niekas nieko nematė kaip ir ką ir kas iš jachtos iškrovė, bet ryte marinos jūreiviai ją rado tuščią. Kai dieną niekas į jachtą negrįžo, marinos vadovai informavo policiją. Policija pasidarė tyrimus, kurie jai reikalingi, instruktavo mariną kelti laivą ant kranto ir saugoti iki kitų nurodymų. Taip ir riogso šitas Oceanis čia. Kas toliau? Jei galai ir sąsajos neišlįs kitose bylose - laivas bus pripažintas bešeimininkiu turtu ir kas nors jį už grašius nusipirks aukcione - labiausiai tikėtina, kad tai padarys patys marinos vadai. Jie labai pigiai nusiperka jachtas, kurių savininkai smarkiai įsiskolina už jachtų laikymą. Suremontuoja, padailina, parduoda - ir neprastai uždirba.

Policija marinoje lankosi gana dažnai - niekur kitur to matyti neteko. Kartais vaikšto uostelio pontonais dviese ir tikrina pagal sąrašą kokie laivai uoste stovi. Kai atvykusi į mariną jachta registruojasi, jos škiperio ir laivo dokumentai, škiperio užpildyta laivo deklaracija skanuojami ir siunčiami policijai (pakrančių apsaugai). Jie savo ruožtu bet kada gali atvykti į uostą ir informaciją, o jei norės ir laivą bei jo įgulą pasitikrinti. Marina yra priešingame įlankos krante, nei žvejų uostas. Teko marinoje sutikti pareigūnus, kurie per žiūronus kažką labai įdėmiai ten, kitoj pusėje pas žvejus, stebėjo. Eiti klausti ką čia veikiat man kažkaip nesinorėjo.

Kitas laivas - jachta Lullaby. Jos istorija jau kiek įdomesnė.
large_270_IMG_2255.jpg
Dar gerokai prieš jachtai pasirodant uoste, atvyko sutiktuvių delegacija. Pareigūnai išsislapstė visuose marinos užkaboriuose kas su ginklais, kas su video kameroms. Lullaby atplaukė kaip ir visi, per vhf prasinešė marinos budėtojui, tas pasitiko ant tiltelio, padėjo prisirišti. Jachtos įgula registravosi marinoje, neskubėdami susitvarkė laivą, susirinko savo mantą, išsikvietė taksi ir ruošėsi išvykti. Čia juos klop ir susėmė krante su narkotikais krepšiuose. Jachtoj patikra - pareigūnai, šuo - nieko ypatingo nerado, bet ten piršto antspaudėlis, ten plaukelis su visais DNR - vis šis tas bylos medžiagos... Jachta keliama ant kranto, apžiūrima povandeninė dalis - vėl marina įpareigota saugoti areštuotą laivą. O sekančią naktį ir prasidėjo linksmybės. Marinos sargui atvykę vyrukai su kaukėmis davė pastovėti prieš pistoleto vamzdį, mandagiai pakalbino, nuvedė į wc ir liepė ten pabūti iki ryto. Ten, wc patalpose, visai lengva pabūti iki ryto, nes ten prie dušų yra kabyklos rūbams, šalia suoliukai - gali prigulti sau ir nusnausti. Sargas visai protingai taip ir padarė, o ryte paskambino policijai. Marinero man sakė, kad šis reikalas buvo nuo pat pradžių organizuotas taip, kad visi būtų laimingi. Na, beveik visi, nes durnių ir bažnyčioj muša. Kažkuriame Pasaulio krašte buvo nupirktas laivas, gebantis kirsti vandenynus, pasamdyta kažkokių durnelių įgula, kuri sutiko vežti narkotikus į Europą už abiem pusėm priimtiną honorarą, plius va tau laivas kaip bonusas, jei viskas ok. Kažkur kažkas kažkaip informavo policiją kas ir kaip. Policija pasigavo nusikaltėlius su kg narkotikų, o užsakovas naktį išsipjovė iš laivo pagrindinį krovinį, nes puikiai žinojo, kad policija jo nerado. Visi laimingi. Na, beveik visi...

Jachta Unforgettable - man jos gaila labiausiai.
large_180_IMG_2260.jpglarge_270_IMG_2259.jpg
Visą jos istoriją dar reikia iškamantinėti iš vietinių. Šiuo metu tik žinau, kad ji areštuota policijos, nes jos škiperis buvo sulaikytas su didžiule deimantų kontrabanda. Jahta didelė, pagaminta dar tais laikais, kai statytojai statė laivus, o ne čarterio platformas. Tokiu laivu gali bet kur nuplaukti, bet šiandien jis ėdamas osmozės, nes akivaizdu, kad drėgmė kiaurai denį patenka į vidų ir graužia korpuso plastiką. Panašu, kad šis laivas jau niekur neplauks.

Posted by gramas 06:28 Archived in Portugal Comments (1)

Kaimas prie Atlanto. Naujienos - 1

large_IMG_2235.jpg

Jau beveik mėnesį gyvename šalia Porto esančioje marinoje, kur žiemoti buvome ant kranto iškėlę bei palikę savo jachtą. Jau prieš pora savaičių būtume išplaukę į Galicijos rias, bet laivo darbai sustabdė.

Per žiemos štormus vėtros išklibino ir išpūtė skeveldrom velniop vieną iš penkių kokpito stoginės langų. Tiesą pasakius, juos visus jau buvo laikas pakeisti, nes Plexiglas'ą anksčiau ar vėliau saulė sugraužia, dėl milijonų mikroskopinių įtrūkimų jis tampa vos permatomas. Senieji langai laivui tarnavo 15 metų, o aš juos išlupau ir nuvežiau į Porto mieste esančią įmonę, kur pagamins naujus. Tam sudaužytam langui pagaminau formą iš miestelyje nupirkto virtuvinės ceratos gabalo. Būtų langus padarę per 5 darbo dienas, bet atsitiko Velykų Didžioji savaitė - todėl užsakymo vykdymas ištįso į begalybę. Kol jie ten mums naujus langus drožia, mes remontavom variklį, iš Vokietijos atsisiuntėm, pastatėm ir pajungėm naujutėlaitę dujinę viryklę, iš Anglijos atvyko nauji Trojan akumuliatoriai, atnaujinom galjūno grindų ir sienų dangas, išdažėm stoginės vidų, poliravom laivo bortus, susitvarkėm bures bei rangoutą ir jau nagai niežti plaukti...

Važiavom dienai į Portą senamiestyje paslampinėti, nuostabaus porto paragauti, dar vyksim į Lisaboną, o šiaip - bimbinėjam Povoa De Varzim miestelyje ir marinoj, stebėdami kas vyksta aplinkui. Mūsų kaimas gyvena savo ritmu - Marina Da Povoa pilnas laivų, įdomių žmonių, šunų ir visokiausios veiklos. Du iš tų šunų yra mūsų Barlis ir Pypas.

Šiandien jums naujiena - apie Lietuvoje dar nematytą buriavimo dimensiją.
Čia, Portugalijoj, kaip normalioje jūrinėje valstybėje, buriavimas prieinamas visiems - žmonėms su negalia taip pat.

Ant vieno iš pontonų įrengtas kranas, kuriuo neįgalūs buriuotojai įkeliami į nedidukes jachtutes ir plaukioja sau po uosto akvatoriją, lydimi instruktoriaus motorinėje valtyje. Geresniu oru jie išlenda už uosto molų į vandenyną. Tie laiveliai - tai Access 2,3 arba Hansa 303 tipo jachtutės, tinkamos ne tik buriavimo pradžiamoksliui kiek suaugėliams, tiek vaikams, bet pritaikytos ir negalią turintiems buriuotojams. Visą jachtos valdymą galima vykdyti sėdint patogiame šezlonge, burių valdymo virvės atvestos ten pat, o vairavimas - kaip lėktuve - su vairalazde, kurią kur lenksi - ton pusėn suksis ir laivelis.

Kiekvieną savaitgalį šitaip paburiuoti atvyksta bent kelios grupelės, nuo 2 iki 5 asmenų.

large_180_IMG_2251.jpglarge_180_IMG_2250.jpglarge_IMG_2246.jpglarge_IMG_2245.jpglarge_IMG_2244.jpglarge_IMG_2242.jpglarge_IMG_2241.jpglarge_IMG_2240.jpg

Posted by gramas 09:58 Archived in Portugal Tagged billabong buriavimas jachta jūra Comments (2)

Jūroj inkaruotis galim - ir anksčiau galėjom.

... Šios istorijos pradžia yra čia...

Žemiau pateikiama informacija, mano darytos įstatymo interpretacijos prieš čia publikuojant buvo patikrintos VSAT Vyr.Specialisto p. Roko Pukinsko, todėl drįstu teigti, kad informacija yra pakankamai patikima, ją galima platinti, dalintis, jei kas nuspręs taip daryti.

Pramoginei laivybai aktualūs teisiniai aspektai Lietuvos teritorinėje jūroje yra svarbūs ne tik buriuotojams, bet ir motorinių laivų škiperiams, žvejams, kurie dirba priekrantės vandenyse.

Šio straipsnio tikslas yra paneigti pramoginių laivų škiperių tarpe gyvuojantį mitą, kad laivą statyti ant inkaro Baltijos priekrantėje draudžia ten galiojantis pasienio režimas, jį vykdantys pasieniečiai ir įstatymai. Ne visi tuo mitu tikėjo ir vadovavosi, bet didelė mūsų, laivininkų, dalis klydom.

Kad "įvažiuoti" į temą - skaitom Valstybinės Sienos ir Jos Apsaugos įstatymą

Verta skirti šiek tiek laiko ir dėmesio - skaitykite visą 8 straipsnį, o jo 5 punktą ypač atidžiai. Juk laivui "sustoti" kur nors netoli kranto, prieš pliažą - tai tas pat, kaip inkaruotis, todėl iki šiol buvo traktuojama, kad inkaruotis yra draudžiama by default pagal LR įstatymus (su išimtimi dėl avarinės situacijos, nelaimės atveju ir pan.). Bent jau taip mane mokino per buriavimo kvalifikacinius kursus.

Beje, rašydamas šį straipsnį, apklausiau keturis buriuotojus ir vieną kateristą, užduodamas tą pat klausimą - Ar tu gali savo laivu išplaukti iš uosto ir atsistoti ant inkaro prieš Smiltynės pliažą? " Iš penkių žmonių tik vienas pasakė "Taip, jau kelis kartus sau privatų pliažą prieš Smiltynę darėm, stodami mano jachta ant inkaro 4-5 m gylyje. " Ir ką pasieniečiai?- klausiau. "Nieko" - sakė jachtos Reflex škiperis.

Visi kiti apklausti škiperiai buvo šventai įsitikinę, kad inkaruotis prie Lietuvos krantų griežtai draudžiama. Beje, iki šios istorijos finalo aš irgi buvau tuo įsitikinęs (silly me). Tai jeigu priekrantėje draudžiama būtų inkaruotis - kodėl jokiam jūrlapyje tai nepažymėta? Kodėl locijoje tai nepaminėta? Nepažymėta - reiškia galima! Vadinasi, patys susigalvojom baubą, kad inkaruotis neleidžia pasieniečiai - ir patys to baubo jau daugybę metų bijom.

Taigi - prieš sezoną gaivinam atmintį ir mokomės, kada galim jūroj inkaruotis:

1. Plaukiant į jūrą, tiksliau pro Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vartus - visi laive esantys asmenys privalo turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

2. Plaukdami uosto akvatorijoje link Kopgalio posto, įsijungiame VHF 73 kanalą laivine racija ir paklausome kas vyksta eteryje, kada galėsime megzti ryšį netrukdydami kitiems. Iškviečiame pasieniečių postą, pvz.:
"Impuls 3, Impuls 3, čia jachta SCORPIO, jachta SCORPIO".

... darom pauzę, klausom kanalo, kol pasienis atsilieps, dažniausiai laisva forma, paminėdami kvietusio laivo pavadinimą, pvz. "Taip, SCORPIO, klausom jūsų". Daugiau oficialumų pagal VHF ryšio protokolą ir nelaukim, nes čia jų dedikuotas kanalas, jie elgiasi jame kaip nori. Jeigu neatsilieps, savo iškvietimą kartojam vėl, po to vis palaukdami atsakymo. Tarkim jau atsiliepė, tai varom toliau, pvz.:

"Čia Jachta SCORPIO, LTU1596, plaukimas teritorinėj jūroj, įgula 2, keleivių nėra, dokumentus turim."

Tada jie arba padėkos, nes informacija jiems pakankama, arba paprašys patikslinti kur konkrečiai plauksi ir kada planuoji grįžti. Tada vėl kalbame į orą:

"Impuls 3, čia jachta SCORPIO, planuojame dienos plaukimą Palangos kryptimi ir atgal, pakeliui gal bandysim pažvejoti kur, į Klaipėdą grįžti numatome apie 19.00. Ryšio pabaiga".

2. Žinokime, kad pasieniečiai vykdo pasirinktinę laivų kontrolę ir čia jiems spręsti, kurį laivą ir kokiu būdu tikrinti. Nes tai yra jų darbas. Jeigu jie nurodys per VHF, kad jūs turite švartuotis Kopgalyje, prie krantinės 41 - vadinasi, taip reikia ir daryti. Pareigūnai tikrins įgulos ir keleivių asmens tapatybės dokumentus, gali paprašyti pateikti laivo registracijos dokumentus. Gali patikrinti laivo patalpas ir daiktus. Jeigu pareigūnai nori lipti į laivą - mes jiems duosime polietilenines batų įmautes, o jie mielai pasinaudos jomis, kad savo batais nepalikti ženklų ant gelkouto. Nusimauti batus ir basi šlepsėti po laivą jie neprivalo; jei škiperis neturi tų įmaučių batams - pats kaltas, visas piktas padirbės vėliau su šepečiu - ir praeis.
:)

3. Tarkim, išplaukėte į teritorinę jūrą, pasiplaukiojot, paburiavot savo malonumui kol yra vėjo, o kai vėjo neliko - dar grįžti namo nesinori? Ką veikti? Pasirodo, esant tinkamoms meteo-sąlygoms ir jūros stoviui, galime išmesti inkarą kur nors prieš Girulių arba Smiltynės pliažą, pasimaudyti, pasideginti, palydėti besileidžiančią saulę, o po to grįžti į uostą. Arba panardyti jūroj ir nušauti tą riebų pusmetrio uotą ir tada grįžti į uostą. Neblogai, ne?

Mes galvojom, kad iki šiol pasienio tarnyba to daryti neleido, bet pasirodo - klydom. Gyvenom savo pačių sugalvotom baimėm. Dabar inkaruotis priekrantėje tampa normalia praktika, kaip bet kur kitur Pasaulyje.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Pagal galiojantį "Valstybinės Sienos ir jos apsaugos" įstatymą toli gražu ne kiekviena jachta ar kateris gali laisvai stotis ant inkaro Baltijos priekrantėje, nes ten galioja pasienio teisinis režimas. Jeigu jachta gali būti laikoma "kertančia valstybės sieną" - ji negalės inkaruotis priekrantėje, nes jai įsigalios visi LR valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 8 str. draudimai, kurie apima ir inkaravimąsi (kaip būdą laivui sustoti).

Kad būtų aiškiau ir viskas tvarkoje bei legalu - išplaukdami iš Klaipėdos uosto, prasinešam nustatyta tvarka Kopgaliui, plaukdami teritorine jūra neprisiartinam prie sienos (12 jūrmylių), stojamės ant inkaro priekrantėje - viskas tvarkoje, jokių taisyklių ir įstatymų mes nepažeidžiame. Dar būtų geriau, jeigu apie savo planą stoti ant inkaro praneštume Kopgalio postui (kad jiems siurprizų nebūtų) bet galima ir neprasinešti, nes tokio teisinio reikalavimo nėra. O dar geriau - jei viso plaukimo metu ir stovint ant inkaro turėtume įjungtą AIS transponderį, nuolat rodantį mūsų poziciją visiems, kam tai įdomu - tada net VHF prasinešti apie inkaravimąsi tikrai neverta.

Kaip minėjau, reikalavimo prasinešti Kopgaliui apie inkaravimąsi nėra - bet reikalas toks, kad pasieniečių naudojama integruota jūros stebėjimo sistema gali nematyti labai arti kranto esančio laivo (dėl kranto linijos tam tikrų apvalumų) ir toks laivas gali būti pasikviestas patikrinimui Kopgalyje, grįžtant į uostą. Tu būsi taškas, kuris dingo pasieniečių ekrane, o paskui vėl atsirado. Kad tų tikrinimų išvengti - geriau būti jiems (pasieniečiams) matomu, arba laikyti AIS'o siūstuvą įjungtą. Aš laikau jį įjungtą visur - ir patikėkit, visai neskauda. Tu privalai būti "aptiktas ir atpažintas". Tiems, kam knieti paspirgėti apie asmens laisves, duomenis ir privatumą, kodėl čia jiems reikia žinoti kad į jūrą plaukiu - raminkitės, nes pasieniečiai gali būti tie žmonės, kurie pirmi kels pisinį, jei bandysi savo laivu nuskęsti. Neseniai taip buvo Baltijoj, žmogus žuvo, o kas į jūrą plaukia - tie źino, kad pirmieji negrįžtančio į uostą katerio pasigedo būtent pasieniečiai.

Tačiau jeigu kertame sieną, t.y. buvome išplaukę iš teritorinės jūros ribų (12 jūrmylių) kad ir šiaip pasiplaukioti, ar pažvejoti, ar grįžinėjam namo iš Liepojos, Lenkijos ar Gotlando ir pan. - jau esame pagal įstatymą "kertančia valstybės sieną" plaukiojimo priemone - inkaruotis priekrantėje negalim, turim plaukti į uostą, apie tai Kopgalyje informuodami Impuls 3. Taip pat, jeigu išplaukiame iš uosto į plaukimą su valstybinės sienos kirtimu - mes negalim kažkur pakeliui (tarkim, plaukdami į Gdanską) stotis ant inkaro Lietuvos priekrantės zonoje ir po to kirsti sieną, nebeužplaukdami į Klaipėdos uostą.

Antra vertus - kaip VSAT ketina visą šitą mūsų įstatymais įtvirtintą abrakadabrą apie "kertantis sieną" išaiškinti užsienio škiperiams, jeigu jokie apribojimai inkaravimui priekrantėje nėra paminėti nei locijoj, nei jūrlapyje? Išskyrus zonas apie Būtingės plūdurą ir vamzdyną į krantą, kur nubraukti inkariukai labai aiškiai jūrlapyje pažymėti.

Tokie štai reikalai. Galim inkaruotis.
Kabooom griuvo mūsų sugalvotas mitas apie "inkaruotis draudžiama", su kuo ir sveikinu visus.

Belieka Lietuvos pramoginių laivų škiperiams išmokti saugiai inkaruotis. Dabar dar kartą pasakysiu - SAUGIAI inkaruotis, nes Baltija labai pikta. Kaip tai daryti, koks turi būti inkaras - jau rašyta šiame bloge ir ne kartą.
>>>>>>>>>>>>>>>>>

Visas VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės atsakymo tekstas:

VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė teikia nuomonę apie socialinių tinklų vartotojų išdėstytus pastebėjimus:

1. Vadovaujantis 2002 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 598 „Dėl pasienio teisino režimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – PTR taisyklės) 31 p. Visi laivuose ir kitose plaukiojimo priemonėse esantys asmenys privalo turėti šių Taisyklių 6−8 punktuose nurodytus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus.. Atsižvelgiant į tai, išplaukdami pro Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vartus asmenys privalo su savimi turėti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, tačiau pateikti kontroliuojančioms institucijoms nereikia, išskyrus atvejus, kai vadovaujantis rizikos faktoriais ar kita informacija, laivas ar kita plaukiojimo priemonė tikrinama Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste ar teritorinėje jūroje.

2. Vadovaujantis PTR taisyklių 26 punktu Lietuvos ar kitos valstybės laivas, neturintis automatinės identifikavimo sistemos (AIS) arba žvejybinės laivų stebėjimo sistemos (FVMS), norėdamas įplaukti į Lietuvos Respublikos teritorinę jūrą ir sustoti reide, įplaukti į uostą ar vidaus vandenis, nedelsdamas apie tai turi informuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybą ir pateikti jos prašomą informaciją. Pagal šią nuostatą pramoginiai laivai, prieš įplaukdami į teritorinius vandenis, apie tai informuoti VSAT privalo patys.

3. Vadovaujantis 2000 m. gegužės 9 d. Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo (toliau – įstatymas) 15 str. 2 punktu Valstybės sienos kirtimo tvarkos pažeidimais nelaikomi atvejai, kilę dėl nenumatytų aplinkybių: nelaimingo įvykio, avarijos, stichinės nelaimės, grėsmės laivo (orlaivio) saugumui, sugedusių laivų buksyravimo, neatidėliotinos medicinos pagalbos suteikimo, išgelbėtų žmonių pristatymo arba dėl kitų priverstinių priežasčių.>> Taigi asmenys pažeidę valstybės sienos kirtimo tvarką dėl nelaimingo įvykio, avarijos, stichinės nelaimės, grėsmės laivo (orlaivio) saugumui, sugedusių laivų buksyravimo, neatidėliotinos medicinos pagalbos suteikimo, išgelbėtų žmonių pristatymo arba dėl kitų priverstinių priežasčių nėra traukiami administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Per pastaruosius 20 metų nei vienas pilietis nėra patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn už valstybės sienos kirtimo tvarkos pažeidimus teritorinėje jūroje. Kuršių mariose kiekvienas valstybės sienos kirtimo tvarkos pažeidimas yra nagrinėjamas individualiai.

4. Šaukinys „Impulsas-3“ Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste naudojamas jau daugiau nei 20 metų. Poreikio jo keisti nėra, kadangi į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą atplaukiantiems laivams jis jau yra gerai žinomas. Taipogi tai yra tarptautinis žodis, naudojamas ir kitose kalbose. Šaukinys „Impulsas 3“ yra patvirtintas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 3-327 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto laivybos taisyklių patvirtinimo“ 2 priede.

5. VSAT netaiko draudimų ar apribojimų sustoti ir išlipti pasimaudyti Baltijos jūroje, išskyrus užsienio valstybėms priklausančius karo ar valstybinį statusą turinčius laivus ir laivus, taikiai plaukiančius teritorine jūra su tam tikromis išimtimis, nustatytomis, PTR taisyklių 22 punkte: Laivų ir kitų plaukiojimo priemonių kapitonams (škiperiams) ir laivavedžiams teritorinėje jūroje, Kuršių mariose ir kituose vidaus vandenyse draudžiama laipinti (išlaipinti ar įlaipinti) žmones, leisti pakilti ar nutūpti orlaiviui, atliekančiam tarptautinį skrydį, krauti prekes, krovinius į (iš) laivus (-ų), plaukiančius (-ų) tarptautiniais maršrutais nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos iki Lietuvos Respublikos jūrų, vidaus vandenų uostų ar atgal, arba į (iš) laivus (-ų), plaukiančius (-ų) teritorine jūra, taip pat priplaukti arba švartuotis prie šių laivų, arba juos vilkti,<...>.

Taigi, esant anksčiau nurodytiems atvejams, yra pagrindo įtarti,kad galėjo būti vykdoma teisės aktais draudžiama veikla, radijo ryšiu gali būti susisiekta su laivu ar kita plaukiojimo priemone dėl informacijos patikslinimo, o į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą grįžtantys laivai ar kitos plaukiojimo priemonės gali būti patikrintos. Jei yra priimamas sprendimas dėl laivo ar kitos plaukiojimo priemonės patikrinimo, tai laivas ar kita plaukiojimo priemonė siunčiami į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą prie 41 krantinės, kurią Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija yra skyrusi pramoginių laivų pasienio tikrinimas atlikti. Atskirais atvejais, kad pramoginių laivų kapitonams būtų patogiau švartuotis, jų tikrinimas gali būti atliekamas ir prie bet kurios kitos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto krantinės.

VSAT, pagal deleguotas funkcijas ir suteiktus įgaliojimus užtikrina priimtų teisės aktų įgyvendinimą ir jų laikymąsi. Dėl teisėkūros tobulinimo ar visuomeninių santykių teisinio reguliavimo poreikio sprendžia teisės aktą priėmusi institucija (LR Seimas ar Vyriausybė) įvertinusi nacionalinius saugumo, ekonominius ir socialinius interesus bei kitų suinteresuotų pusių siūlymus.

Papildomi paaiškinimai:

prie 2 punkto: Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. 642 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 914 „Dėl Valstybės sienos jūroje ir teritinės jūros apsaugos sistemos funkcionavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.3 punktu, siekdami užtikrinti Lietuvos Respublikos politinius, nacionalinio saugumo ir ekonominius interesus jūros rajone ir sukurti Lietuvos Respublikos integruotą jūros stebėjimo sistemą, kuri užtikrintų vieno nacionalinio atpažinto jūros paveikslo sudarymą, Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ir Susisiekimo ministrai 2012 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-828/1V-542/3-490 patvirtinimo Objektų jūros rajone ir Kuršių mariose atpažinimo tvarkos aprašą (toliau – instrukcija). Instrukcijos 5 punktas reglamentuoja, kad siekdami sukurti nacionalinį atpažintą jūros paveikslą, Integruotos jūros stebėjimo sistemos operatoriai atlieka objektų aptikimo ir atpažinimo veiksmus visame jūros rajone ir Kuršių mariose. Taigi nepriklausomai, ar laivas ir kita plaukiojimo priemonė, kertant valstybės sieną, plaukia iki atvirų tarptautinei laivybai Lietuvos Respublikos jūros, vidaus vandenų uostų, kuriuose yra pasienio kontrolės punktai, ar atgal, ar plaukia taikiu plaukimu teritorine jūra, ar išplaukia iš priekrantės žvejoti į teritorinę jūrą, jis turi būti aptiktas ir atpažintas.

Prie 5 punkto: Vadovaujantis PTR 29 punktu Laivų ir kitų plaukiojimo priemonių (išskyrus užsienio valstybėms priklausančius karo ar valstybinį statusą turinčius laivus ir laivus, taikiai plaukiančius teritorine jūra), esančių teritorinėje jūroje, Kuršių marių ir kituose vidaus vandenyse, uostuose, prieplaukose ar kitose laivų ir kitų plaukiojimo priemonių nuolatinės dislokacijos vietose, kapitonai (škiperiai) ir laivavedžiai Valstybės sienos apsaugos tarnybos, muitinės ir kitų įgaliotų pagal kompetenciją atlikti patikrinimą valstybės institucijų pareigūnų reikalavimu privalo sustoti ir leisti šiems pareigūnams įlipti, pateikti laivo ar kitos plaukiojimo priemonės, įgulos, gabenamų prekių, krovinių dokumentus, leisti apžiūrėti laivo ar kitos plaukiojimo priemonės patalpas, gabenamas prekes, krovinius, vykdyti kitus teisėtus pareigūnų reikalavimus.

---TEKSTO PABAIGA---

Posted by gramas 03:14 Archived in Lithuania Comments (7)

(Entries 16 - 30 of 263) « Page 1 [2] 3 4 5 6 7 8 9 10 .. »