A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip reiks gyventi, kai neliks progų parėkti

large_1FF43E8E2219AC6817F992FA4D0ACBEE.jpg
Akivaizdu, kad mano, kaip buriuotojo, brandos kreivė pradeda verstis į labiau patyrusių pusę. Va, taip , va. Dar ne visai persivertė, bet verstis pradėjo. Jaučiu tai, nes kuo toliau, tuo mažiau laive laidau gerklę pats, ir kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kaip tai sau leidžia kiti.

Daugybę kartų matytas vaizdelis - į uostą įplaukia jachta. Vadas, visas reikšmingas, išdidžiai stovi prie šturvalo, o tie nemokšos įgulos nariai viską daro ne taip. Škiperio komandų tonas darosi grėsmingas, po to kartu su komandom išsakomi ir epitetai, dar vėliau jausmingas monologas gali pasipuošti keiksmais... Monologą gaunanti pusė jaučia, kad viską daro blogai, karštligiškai stengiasi situaciją taisyti, ir tada viskas pasidaro dar blogiau. O dar vėliau škiperis pats visus pastumia į šalį ir viską padaro gerai. Tada viskas gerai, bet visi nelaimingi. Jis dar visas piktas savo teisume, o kitiems - diena sugadinta.

Niekas taip neišduoda apgailėtino diletanto, įsivaizduojančio save jachtos vadu, kaip isteriškas klyksmas ant savo įgulos narių. Ir kas liūdniausia šioje istorijoje - tai, kad net žmogus, ne vieną ir ne du tūkstančius mylių suburiavės, kažkaip vistiek sugeba pasirodyti tuo diletantu.

Esu kaltas (mušasi į krūtinę), kaltas... Juk leisdavau sau, ir labai garsiai... Net su keiksmažodžiais. O kad plaukioju dažniausiai su savo artimiausiais žmonėmis - žmona ir sūnumi, tai jiems ir kliūdavo smarkiausiai. Antra vertus - gali atrodyti, kad būdavo už ką, įvertinant momento svarbą, škess... Juk visokių nesąmonių plaukiojant yra mums nutikę, kai man nuo vairo tekdavo stebėti kitus, nesugebančius virvės ant knechto teisingai užvesti, paprasto mazgo užrišti, ar topenantės nuo giko šoto neskiriančius... arba tik nueik į kajutę nors minutėlei, ir laivas plaukia į seklumas, arba į lenkus vietoj švedų...

Ir kuo mažiau pats patyręs esi, tuo sudėtingesnis tau yra tas kiekvienas priplaukimas prie krantinės, ar atsišvartavimas, ar paprasčiausiu manevru kada nors tau būsiantis vendas ir prasilenkimas su kitu laivu... Iš čia tavo įtampa - elementoriška patirties stoka.

Ir kuo mažiau patyręs esi, tuo dažniau savo emocijas per gerklę išreiški. Savo riksmu tu įrodai ne tai, kad tu čia vadas ir už viską atsakingas. Visas pasaulis tuo metu apie tave galvoja visai priešingai - kad būtent tu esi kvailys paskutinis, ir kai tik gali, puola padėti tam nabagui, ant kurio tu rėkauji. Nes visi esam jo pusėj, ne tavo.

Visi esame pramokinti to buriavimo etiketo - stengtis, kad tavo laivas įplauktų į uostą ir jį paliktų taip, kad niekas to nepastebėtų, kad nieko tu nepažadintum, niekam netrukdytum, nekalbant apie tai, kad savo veiksmais ir manevrais sukeltum bent užuominą į pavojų kitiems laivams ir jų įguloms. Todėl kitų šalių uostuose gali būti ne kaip suprastas tavo šaunumas, kai pilnom burėm įsineši į uostą ir kaip tikras pūdą druskos jau sukirtęs jūrų vilkas būtinai be variklio bandai prieiti prie krantinės, ar kito laivo borto...

Antroji nuodėmė po šios - tai tavo riksmas. Kuo garsiau tu komanduoji, kuo labiau gerklę laidai ir įgulos narius ant denio bei krante gainioji - tuo didesnis idijotas atrodai kitų buriuotojų akyse. Ne joks ne jūrų vilkas - greičiau ruonio šūdas. Savo riksmu tu demonstruoji tai, kad pats esi Misteris Idealusis, o visi kiti - tik apgailėtini nemokšos. Visai logiškas klausimas - kodėl tu, Misteri Idealusis, nesugebėjai iki šiol savo įgulos išmokinti viską daryti teisingai, ir kodėl savo klykavimais bandai išmušti jiems tą norą mokintis?

Kaip tos brandos išmokti? Kad lyg ir nėra vieno universalaus recepto, matyt, visi turėsim surasti savuosius. Bet kai pirmą kartą save pagausi vietoj savo įprastinio žvygtelėjimo "Ką darai, juk sakiau į kairę!!!" ramiai sakant "Gerai, dabar sukam į kitą kairę" - žinok, jau esi teisingam kely.

Posted by gramas 02:13 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip paturbinti Ambersail'ą

Jūreiviškas Everstas - tai kai sėdi į jachtą, ir vienas pats, be sustojimo, be jokios pagalbos iš kitų laivų arba asmenų - apiplauki aplink Pasaulį. Radijo ryšys, palydovinė navigacija, internetas - taip, tai tu laive turi. Tačiau tai yra tavo vieninteliai saitai su civilizacija. Tai nėra baisiai daug, žinant, ką Vandenynas gali iškrėsti tau ir tavo laivui. Juk šios regatos distancija - tai iš esmės plaukimas apie Antarktidą. Su visom labai įdomiom meteorologinėm formacijom, nekalbant apie labai realią galimybę pasibučiuoti su aisbergu. O laive esi vienas pats, ir, be sunkaus darbo, dar pamiegoti kažkaip reikia... Šias varžybas sėkmingai baigia ne visi. Jei tu startuoji Vendee Globe, dėl tavo jūreivystės ir buriavimo patirties bei sugebėjimų niekam abejonių nėra. Dalyvavimas kainuoja labai daug, o į bet kokį žąsiną sponsoriai tokių pinigų neinvestuotų. Būtent šios dalyvių patirties dėka, distancijoje dažniau lūžta laivai, o ne žmonės. Tokios, kas 4 metus rengiamos jachtininkų- vienutininkų varžybos, yra VENDEE GLOBE. Ekstremalu? Taip, ir labai - bet yra jachtininkų veislė, kuri be to negali. Vienas iš jų ča ir bus pristatomas.
norbert-se..-5m-r-644-0.jpg

Enter NORBERT SEDLACEK !!
51 metų austras, per 126 dienų plaukimą užpraeitą 2008-2009m. Vendee Globe regatą sėkmingai užbaigęs vienuoliktu rezultatu. Dar ankstesnėje, 2004 metų Vendee Globe, plaukdamas su Brother firmos ženklą nešančiu laivu, jis iš varžybų turėjo pasitraukti, nebaigęs distancijos. Norbert turi tvirtų planų dėl dalyvavimo sekančioje VendeeGlobe, kuri startuos 2016m lapkritį.

Va, tokie Norbert'o jūrinio gyvenimo Everestai, ir logiškas klausimas - o ką veikti tarp jų, jei namie ant sofos dar nesisėdi?

Nuo 2010 jo galvoje zvimbė idėja, palengva virtusi svajone - sukalti rekordą plaukimo per Atlanto vandenyną burine jachta, mažesne nei 5 metrai.
Tuo labiau, kad tai galima padaryti nedidele jachta, paties pastatyta iš ekologiškų, aplinką tausojančių medžiagų, kurios gali būti perdirbamos. Šiandien padidintų galimybių laivai statomi iš anglies pluošto, sutvirtinto kevlaru, sluoksnius jungiant dervomis vakuuminio presavimo būdu. Norbert'as savo laiveliui panaudos naują jachtų statyboje pluoštą, gaminamą iš vulkanų lavos. Pluošto gamintojas - austrijokų firma FIPOFIX. Paties Norbert'o firma.
Laivelis turės balzos karkasą, vakuumu "niauktą" fipofix pluoštu su epoksidinėmis dervomis. Laivelio statytojai - pats Norbert'as su sūnumi Harald'u teigia, kad tokia laivo konstrukcija yra tokia pat tvirta, kaip anglies pluoštas, tačiau yra pilnai utilizuojama, t.y. po nurašymo laivas gali būti visas visutėlis perdirbtas į kitus produktus.

Hmmm, man asmeniškai tas ekologinis aspektas visame kame ima jau atrodyti šiek tiek kaip spekuliacija, kaip publikos dėmesio ir išankstinio palankumo reikalavimas, nes žinokit, Žemė mūsų planeta... Kiek jau tos "nešvarių" technologijų jachtos, baigę savo biografiją, vietos miestų šiukšlynuose užima? Kad jos metų metais riogso viso pasaulio uosteliuose - čia juk visai kita kalba...

Tačiau geroji naujiena yra tai, kad Fipofix pluoštas, jei pasiteisins okeaninių jachtų statyboje, bus jachtų kaštus mažinanti medžiaga - jis gerokai pigesnis už kevlarus ir anglinius pluoštus. Šaunuoliai austrai, šitaip ir reikia žinią apie savo inovacinius produktus skleisti. Sukuri technologiją, ir pats savo subine rizikuodamas, pasauliui įrodai, kad ji teisingai veikia. Tada ir atsiversk užsakymų knygą...

Laivo statybos procesą ir trumpą daugiametės Norbert'o jūrinės patirties pristatymą pamatysite šiuose video.

Savo garaže turite 5-6 metriukus laisvos vietos? Ir dar nestatote jachtos? O kodėl? ;o)

Okay, toliau apie Fipofix laivą ir projektą... Vieną dieną Norbert'as paprašo simpatišką jachtų inžinerę-dizainerę, savo partnerę Fipofix'e, Marion Koch:
A girdž, Marijona, o suprojektuok tu man laivelį, kuris būtų kaip keturis kartus sumažintas tokių lietuvių legendinis Ambersail'as... Ar čia tas, kur... Jo, jo, Marijona - tas, kur be stiebo primigo Klaipėdoj...
Na, gal ne visai taip paklausė, gal tik panašiai... Gal ne panašiai... Tačiau taip užgimė Open 16 klasės jachta Proof Of Principle. Toks mažiukas geltonas paturbintas amberseiliukas.

large_open-16-fipofix.jpg

Korpuso ilgis 4.9m
Bendras ilgis su bušpritu 5.6m
Plotis 2.3m
Grimzlė 1.8m

Laivelis plačiu pasturgaliu, korpusas pavėjiniams kursams, su dviem vairo plunksnom, vartomu falškyliu su 180 kg "bulba", su vienu 1.1 m švertu. Viduje daug vietos užima burės, falškylio vartymo mechano ir balastiniai tankai. Lieka apie 1.5m erdvė po stogu, kur dar reikia sutalpinti apie 50kg maisto atsargų, 60 litrų atsigerti ir viryklę. Kad atsigerti nepritrūktų, įsideda du gėlintuvus jūros vandeniui nudruskinti. Saulės baterija ir hidrogeneratorius parūpins energijos navigacinei aparatūrai ir autopilotui. Vietos viduje paties Norbert'o organizmui įsipatoginti lieka nekažką. Jis ir sako - tikrai žinau, kad teks patirti ekstremalaus buriavimo, tačiau didžiausiu iššūkiu laikau sąlygas, kuriomis teks išgyventi laive. Realiai - škiperiui teks dirbti, gyventi ir miegoti atvirame jachtos kokpite, t.y. lauke. Is this Sparta?

large_map-route.jpg

Šio rekordo bandymas - tai du plaukimai per Atlantą. Iš Les Sables d'Ologne Prancūzijoje jis startuoja lapkričio 10 d. Plauks pavėjiniais kursais, nukrisdamas iki Kanarų, kad išvengti priešinių srovių, ir maždaug per 6 savaites pasieks Niujorką. Ten rengiasi rekordo atakai, suplanuotai 2014m gegužės mėn. Nešamas palankių vėjų, į tą pat Les Sables parplaukti ketina jau per keturias savaites.
Ir palinkėkim jam sėkmės. Ir Vėjo,Vėjo,Vėjo!

Posted by gramas 04:08 Comments (0)

Apie tai, kaip buriavimas santykiavimą taiso

Mūsų santykiai geri. Tačiau, jei gyvenimas šeimoj nuolatinis saldėsis būtų - dievaži, netrukčiau vilku užkaukti iš nuobodulio ir šleikštumo. Todėl mano geresnioji pusė, tai žinodama, labai atsipalaiduoti ir neleidžia. Laikas nuo laiko ore ima kauptis visokie platūs retoriniai klausimai, prasidedantys tuo žaviu moterišku "Ir kodėl tu visada (galima variacija su "niekada")... arba "Kada pagaliau tu..." Sakinio pabaiga gali būti bet kokia - nuo buitinių reikalų iki globalių mano charakterio pokyčių su staigiu atsivertimu į kažkokią gerąją pusę...

Tokie esminiai klaustuko formos teiginiai beveik visada viršija vidutinio statistinio buriuotojo suvokimo ribas. Klausimas per platus todėl kad... Tokioje situacijose nuo staigaus KąAtsakytKąAtsakyt??? man kažkas sistemoj užsitrumpina, ir galvoje dūzgia tik dvi chrestomatinio rusiško anekdoto frazės: "Genadij, vot vashe polotence", arba trumpoji forma "Gena, na". Be ryšio visai, pats nežinau kodėl, gal tai kažkokie sistemos apsaugos mechanizmai? Kaip mat būčiau apkaltintas užuominomis į gyvąją gamtą, idilės garantuotai neįneštų, todėl reikia tylėti... Bet galima ir netylėti, galima sakyti - Klausyk, gal plaukiam į Nidą?

Negera elektra, imanti kauptis ore, yra tikras ženklas - jau laikas mudviem išplaukti kartu. Nuo ča ir prasideda vieni pliusai. Buriavimas iš tikro žmonių santykius taiso. Dar net prieš plaukimą suvienija bendras planavimo procesas. Kai tampa aišku Kada ir Kur, reikiamu laiku atsirandame laive dviese, be jokios kompanijos ir be svečių. Tada, palikus uostą, mūsų pasaulis sumažėja iki mažų laivo erdvių. Ir dar yra mes, burės, vandens platybės, vėjas ir tikslas. Bendras tikslas.

Jei vėjo ne per daug, gero vyno taurė, o buriuotojas moka viena akim stebėti farvaterį, o kita miegoti - tai, žmogau, ir ilsėkis sau, nes geresniąjai pusei galima leisti vairuoti. Jei vėjo daugiau - pasitampysi su virvėm, gi ne pirmas kartas, bet leisk jai vairuoti. Tada ji jaučia atsakomybę, valdo situaciją, pati žaidžia su vėju, o už borto šnekančio vandens aura jos mąstymą išvalo ir kelia į aukštesnį sąmonės lygį. Kelionės kosmose ima tirpti visi Kodėl Visada, Kodėl Niekada ir Tu amžinai... Nes čia ir dabar vyksta tai, kas svarbu, o visa kita liko krante. Gal todėl, net nuplaukus į Nidą, to kranto nelabai ir norisi. Kartais prireikia tos didelės parduotuvės atsargų papildymui, na, dar kartu pasivaikščioti temstant, prieš miegą. Ir ta maža jachtos erdvė vienijančiu pliusu patampa.

O dabar, sezonui į pabaigą slenkant, vis dažniau neramios mintys aplanko: o ką buriuotojui reikės daryti santykių prasme, kai vanduo sukietės? Laivas juk ant kranto miegos, į jokią Nidą nebesuplauksi...

Buriuotojas turi būti sumanus. Tam sunkiam metų laikotarpiui būtina ruoštis iš anksto. Įdėmiai apsidairykite po savo namus. Gal rasite kur klibančią rozetę sienoje, gal plintusas atšoko, gal dulkių siurbliui naujas filtras praverstų, gal dar kažkokia smulkmena buriuotojo dėmesio namuose jau reikalinga? Jokiu būdu nepadarykit kvailystės ir netvarkykit tų smulkmenų dabar, kol laivas vandeny. Tie smulkūs namų darbai virs jūsų garantuotais taikos pliusais žiemai, kol laivas ant kranto. Atminkit, antras po buriavimo gėris, santykius šeimoje puošiantis, yra laiku sutaisyta elektros rozetė, ar naujas lygintuvas.
;o)

Posted by gramas 03:08 Archived in Lithuania Comments (5)

Apie tai, kaip galima prašikti karą. Tiesiogine prasme.

ged.jpg
Vokietė mergina, gedinti U-1206

Apie ne tokį jau lengvą povandeninio laivyno jūrininkų gyvenimą, bei paraleles su buriuotojo buitimi jau teko čia rašinėti ir anksčiau (žiūr. Apie tai, kaip smagu rojaus rūmuose gyventi).

Šio įrašo dėmesio ašis - laivo (jachtos) WC.
Matyt, čia nepavyks išvengti kai kurių techninių ir mažiau romantiškų subtilybių.

Dauguma jachtų škiperių, instruktuodami jachtos svečius dėl saugumo plaukiojant ir elgesio laive, didelį dėmesį skiria naudojimuisi laivo WC. Jei kompanija vyriška - taisyklės paprastos - myžk už borto, bet neiškrisk. Jei yra moterų - visi naujokai(-ės) mokomi naudotis jachtos WC. Mūsų laivuose tai gana paprasta sistema - vienas čiaupas įleidžia užbortinį vandenį, kitas čiaupas išleidžia tiesiai už borto, ar į nuotekų kaupimo tanką visą Sugeneruotąjį Gėrį (vos ne Vieningasis Vienis, jei iš Žinių Radijo žinot apie ką tai).
Rankinė arba elektrinė pompa padeda sistemoje sukurti tiems skysčių judesiams būtiną slėgį.

Atrodytų, viskas paprasta ir saugu, bet tai ne visiškai taip. Jachtos WC pritaikytas naudojimui su pačios prasčiausios prabos tualetiniu popieriumi, kuris praktiškai pats ištirpsta vandenyje. Pamirškit savo 3-Ply. Pabandykit prie laivo kambuzo atsivynioti popierinio rankšluosčio šmotą ir žygiuoti link WC - tikrai gausit per nagus. Nes WC sistema nuo to jūsų rankšluosčio garantuotai užsikimš, kaip ir nuo visokių moteriškų higienos dalykėlių. Juk Vieningojo Gėrio išleidimo anga jachtos borte - maždaug 5 cnt. monetos dydžio, o ne tokia, kaip pas jus namie. Prigeneruokit ten daugiau nuosavo produkto, gausiai papuoškit "netirpstančiu" celiuliozės pramonės gaminiu, ir užtaisysit škiperiui puikią pramogą. Jis vėl galės visą tamstos Gėrį išsemti rankiniu paprastuoju būdu, išsiardyti Gėrio pilną pompą, vamzdyną, sklendes, viską išvalyti ir sumontuoti atgal. Tas ardymas irgi gali tapti netikėta atrakcija - juk naujokas ne iš karto praneša apie užsikimšusį WC, nes jam nepatogu. Jis dar kurį laiką uoliai darbuojasi pompa, nes gal viskas išeis... Taip kad škiperis gaus ardyti sistemą su geroku slėgiu. Manau, tas fekalinio siurprizo elementas visame tikėtino remonto vyksme ir daro mus, jachtų škiperius, tokiais neaiškiai mykiančiais, kiek įsitempusiais bičais, kai kalba eina apie naudojimąsi jo laivo WC. Visais kitais atvejais mes gana svetingi ir mandagūs žmonės. Todėl sekantį kartą, kai klausite jachtos škiperio, ar dabar galima pasinaudoti jo laivo WC, paskubėkite pridurti magišką frazę - viską žinau, MenkėPoLova skaičiau... Pamatysit - škiperiui tai patiks.
O dar labiau škiperiui patiks, kai per instruktažą labai susidomėsite WC naudojimo taisyklėmis, užduosite visokius papildomus klausimus, ir gerai suprasite, kaip tas rizikingasis ir paslapties aura gaubtas WC veikia.
Nes mokslas - tai šviesa, o be mokslo - prieblanda. Tačiau tik krante ji prieblanda, o jūroje gali būti ne prieblanda, o šūdo bomba ir amžinoji tamsa, arba amžinoji šviesa mums tešviečia - rinkitės, kaip kam patogiau, pagal jūsų santykį su amžinybe.

Jūra pilna ne tik vandens ir žuvų - ji pilna ir istorijų. Vieną liūdną ir tikrą istoriją apie laivo WC čia jums ir papasakosiu.

Tiems gūdiems laikams modernaus dizaino ir ginkluotės povandeninis laivas U-1206 Type VIIC Kriegsmarine's užsakymu buvo pastatytas Danzig'o (Gdanskas) laivų statykloje 1943m gruodžio 30d. Dar tris su puse mėnesio užtruko vidaus įrangos, ginkluotės montavimas bei derinimas, visų sistemų bandymai, ir 1944m kovo 16d. laivas buvo perduotas laivynui. Vienas iš grosadmirolo Karl Dönitz'o komandos vaikinų, kapitonas-leitenantas Karl-Adolf Shlitt laivą perėmė nuo 1944m liepos mėn. Įgulos formavimas, pratybos, mokomieji plaukimai - įprastas pasirengimas karinei tarnybai ir sunkiam darbui.
large_U1206_arc.jpg

Laive buvo bent keletas techninių naujovių, kuriomis naudotis įgulą apmokė kranto specialistai. Taip vadinamas snorkelis - toks specialus vamzdis, per kurį laivo dyzeliniai varikliai gali kvėpuoti, laivui plaukiant tam tikrame gylyje po vandeniu. Tokiam laivui iškilti į paviršių praktiškai nebereikia, o snorkelio to meto radarai pastebėti dar negalėjo (negalėtų ir dabar). Laivai be snorkelio po vandeniu plaukdavo tik elektros varikliais, kurių akumuliatorius pakrauti galėdavo tik laivui plaukiant dyzeliniais varikliais, paprastai naktį, paviršiuje.
Taip pat laive buvo sumontuotas iš principo naujo tipo laivinis WC, kuriuo buvo galima naudotis, laivui esant po vandeniu. Tai buvo labai sudėtinga naudojime sistema, beveik kaip mano Audi, todėl vienas iš mechanikų buvo specialiai apmokintas ją aptarnauti. WC aptarnauti, ne Audi. Su Audi stengiuosi toli nuo serviso nenutolti, todėl mechaniko vežiotis nereikia.
Ar tos pareigos laive tikrai vadinosi Scheizemaster - istorija nutyli, tačiau specialistas turėjo kontroliuoti, ar teisingos sklendės reikiamu metu atidaromnos ir uždaromos, kad sudėtinga aukšto slėgio sistema veiktų be priekaištų.

Taip, po truputį-palengva, laivas ir įgula pasirengė plaukimui į savo pirmąją kovinę patruliavimo misiją prie Britanijos krantų. Ten jie turėjo blokuoti britų uostus, slapta statydami minas kanaluose, torpedų atakomis skandinti sąjungininkų transporto laivus, gabenančius tiekimą iš už Atlanto, o jei pasiseks - sumedžioti ir kuo didesnio tonažo priešo karo laivą.
large_airfix-a12..58665182000.jpg

Žodžiu, patruliuojant netoli Škotijos krantų, U-1206 plaukiant po vandeniu, kapitonas leitenantas Karlas-Adolfas visai smagiai šiktelėjo į savo modernųjį WC. Kažką ne taip pribūrė su sklendėmis ir siurbliais, kad jo Gėris nepasišalino už borto. Gal per skubėjimą, nes kartu su mechanikais tuo metu laivagalyje remontavo vieną iš laivo dyzelinių variklių. Laivas tuo metu plaukė elektros varikliais, nes buvo dienos metas, o danguje pilna patruliuojančių priešo lėktuvų. Apie WC iškilusius klausimus kapitonas informavo Šaizemasterį, ir pasišalino į variklių skyrių darbuotis toliau. Tas Šaizemasteris, savo ruožtu, irgi ne kažką pribūrė su sklendėmis, nes niekas jam nepasakė, ką konkrečiai ne taip pribūrė kapitonas minutėle anksčiau. Ir į laivo vidų šovė vandens srautas...

Viena bėda - ne bėda, o dvi kartais irgi dar ne bėda, pakol nenutinka trečia... Kapitonui pranešė, kad priekinė laivo dalis užtvindyta tiek, kad vanduo pasiekė ir užpylė laivo akumuliatorių skyrių. Nuo akumuliatorių Iškart pradėjo virsti nuodini chloro garai, nuo kurių laive, esančiame po vandeniu, niekur nepasislėpsi. Teisingas kapitono sprendimas - laikyti diferentą priekyje ir staigiai avariniu pakilimu išnerti į paviršių, nes taip laivą sukėlus, priekinį skyrių užtvindžiusio vandens lygis nukris ir nebesikaups chloras nuo akumuliatorių. Paviršiuje atidaryti visus liukus bokštelyje ir išvėdinti patalpas nuo nuodingų dujų. Tada vėl kuo skubiau slėptis po vandeniu; ten avariniais siurbliais išpompuoti patekusį vandenį, susiremontuoti prakiurusį WC ir tęsti misiją. Toks buvo planas.

Laivas išnėrė tiesiog po anglų RAF lėktuvu, kuris kaip mat susuko viražą, ir į U-1206 pasiuntė bombą. Laivas tapo nevaldomas, kaip rąstas vandens paviršiuje. Tokiam atvejui parengta Kriegsmarine instrukcija laivo įgulai nurodo sunaikinti šifravimo mašiną Enigma, laivo dokumentus, ginkluotės instrukcijas, įgulą išlaipinti į gelbėjimo plaustus, patį laivą nuskandinti. Karlas-Adolfas viską taip ir padarė. Vienas įgulos narys žuvo sprogus lėktuvo bombai, o jūra buvo audringa, todėl dar 3 jūreiviai nuskendo, bandydami persikelti iš laivo į plaustus. 46 vyrai tapo karo belaisviais.
Tai nutiko 1945m balandžio 14 d.
U1206_dugne.jpg
WC nuskandintas U-1206, per savo trumpą gyvenimą sudalyvavęs tik vienoje karinėje misijoje ir pats torpedos nesušovęs nei į vieną priešo laivą, buvo surastas tik 1970m , 70 gylyje, tiesiant dugnu naftotiekį, ir guli šiame taške 57°21′N 01°39′W.

Va, tokia pamokanti istorija apie laivo WC.

Posted by gramas 00:09 Comments (3)

Apie tai, kad patarimų yra

large_ZGwr1.jpg

KLAUSIMAS:
Labai mėgstu buriuoti, užsidėjęs arklio kaukę, tačiau tai labai gąsdina aplinkinius. Ką man daryti?

ATSAKYMAS
Pakelk tai į aukštesnį lygį - buriuok su arklio kauke, bet nuogas.

Posted by gramas 23:53 Comments (1)

Apie tai, kaip į laisvę buriuoti ant kuino

large_cat.jpg
Ką tik pradėjau Ilja Laurs'o knygą apie naują verslą, kuriamą naujų žmonių su nauju mąstymu ir naujai visuomenei. Respect, mintys kabina. Įspūdį daro tai, kiek daug buvusio taip anksčiau vadinto tradiciniu verslo, paslaugų ir veiklos sričių ima keltis į virtualią erdvę, ir ši gyvenimo bei darbinės veiklos stiliaus migracija kasdien tik didėja ir didės ateityje.

Ir dar galvoju - kiek daug galimybių tai atveria mums, buriuotojams, kurie kasdien pasvajoja kas apie kelionę į egzotiškas jūras ir salas, kas apie kruizą apie pasaulį, o kas kad ir apie sezoną tinginystės, praleistą neskubiai buriuojant po Kuršmares ir Nemuno deltą. Pasvajojam, tačiau esam savanoriška vergyste įkalinti savo versluose, savo darbuose nuo-iki, įsipareigojimuose, rutinoje. Ir tai šimtais švartlynių pririša mus krante ir į tą savo didžiąją kelionę mes niekada neišplauksim. Todėl ir plauksim savaitgaliais tiktai į Nidą...

Čia net ne vien apie buriuotojus kalba, kurie savo laisvės troškimą realizuoja buriavime. Tu išplauki į visus metus lauktą ir planuotą kelionę - ir 2-3 savaitėms nukerti nuo savęs tuos voratinklius į darbus, namų rūpesčius, įsipareigojimus, rutiną. Ir laisvė veža... Kaip smagu, ir kaip norisi dar...

Taigi kiekvienas be išimties žmogus nori būti laisvas ir užsiimti tuo, ką iš tikro mėgsta. Tačiau visi žino - laisvė kainuoja brangiai.
Ta visuomenės dalis, kiek labiau už kitus linkusi pati vairuoti savo likimą, nuo seno kuria verslus. Kiti įgyja esmines darbo rinkoje kvalifikacijas ir jas sėkmingai parduoda, tapdami svarbiais ir gerai apmokamais tų verslų samdomais darbuotojais. Čia mes pilni veiklos adrenalino ir kūrybos, uždirbam, išleidžiam, prarandam ir investuojam, bankrutuojam ir vėl atsigaunam, o paskui tik Bims!, ir nugaištam nuo streso.
Kiti - tie, kur atsargesni (gal net protingesni?) ir linkę vengti įtampos, rizikingų sprendimų gyvenime, renkasi valstybės tarnybą. Čia, jei per daug nespirgėsi, savo darbą pakenčiamai darysi ir gerai valdžios piramidėj orientuosies - ramiai dirbsi tautos labui, kasmet turėsi 3 savaites atostogų Palangoje, sėkmingai sulauksi pensijos, kurį laiką dar pavegetuosi ir po to jau galėsi numirti.
Tokia jau ta mūsų laisvė - kad ją užsidirbti, aukojam viską, ariam kaip jaučiai, bet paskui nebelieka laiko arba sveikatos ta laisve pasidžiaugti.

Tačiau vis labiau įsigalinti globali naujoji ekonomika sukuria naują ir laisvesnį už mus žmogų, kuris mums visiems sako - Jūs visi smarkiai klystat, kad laisvė kainuoja brangiai. Taip iš tikro - nieko jie mums ir nesako, nieko jie neįtikinėja ir nemokina - jie paprasčiausiai gyvena kitaip. Jie neigia tradicinį verslo modelį, kad kiekvieno verslo svarbiausias tikslas yra maksimalus pelnas. Jiems verslo svarbiausias tikslas ir paskirtis - uždirbti tik tiek, kad užtektų apmokėti pasirinktam gyvenimo stiliui. Maksimali rinkos dalis, didžiausias įmanomas pelnas? F%£k that, tam to reikia, ir kokio velnio plėšytis?

Visų pirma - verslas turi būti mobilus, nes jo steigėjas ir savininkas irgi mobilus. Jis keliauja nuolatos, ar pastoviai prasuka ratą per tris-keturias šalis kasmet. Taip ir knieti prasižioti, kad jis buriuoja ir į uostą su interneto ryšiu patenka tik kas kelios, ar keliolika dienų :)
Bet ne, jis nebūtinai buriuotojas - jis šiaip žmogus, bet kuris iš jūsų.
Antra - tai mažo pradinio biudžeto verslas, nes jo steigėjas neima paskolų iš bankų ir investuotojų. Paskolos pririša, varo į depresiją ir neleidžia švęst. Juk gyvenimas - tai šventė.
Jis verslo prasme perka iš šalies viską ką gali, įskaitant ir paslaugas, kad kuo mažiau verslo funkcijų darytų pats. Iš esmės - outsourcingas viskam, o sau pasilieka tik kontrolės ir naujų idėjų generavimo funkciją. Kaip pirkti, jei esi mažo biudžeto? O kam tada klientai, su apmokėjimu on-line?
Viskas, kas įmanoma - paslaugų ir produktų pristatymas, reklama, pardavimai, paskirstymo organizavimas - viskas automatizuota ir maksimalia apimtimi vyksta internetu.
Be savininko - gal viena, gal dvi naujos darbo vietos samdomam personalui. Nes daug darbuotojų - daug problemų.
Tai mažo pelno verslas - kaip galutinį rezultatą savininkas gauna savo 1-2 tūkstančius pinigų per mėnesį, ir tai jau skaitosi gerai.

Šitokį verslo modelį jie vadina kuinu. Tai greitas verslas - netai, kad padaromas greitai ir daug, bet kad pajamas pradeda generuoti iškart po įsteigimo ir pradinio galų sutampymo, be kelių ar keliolikos metų inkubacinio ir palaipsnio augimo ciklo.

Mūsų Vikė sako, kad kuinas - tai "menkas, silpnas, liesas arklys". Tačiau reikalas tame, kad arti jis dar gali, o šitoks verslininkas turi ne viena kuiną, o kelis ar dar daugiau. Kiekvienas versliukas silpnas, todėl užsilenkti gali bet kada, ir tikrai anksčiau ar vėliau užsilenks. Tai ir gerai, nes tuo metu kiti to verslininko kuinai dar generuos pinigų srautą, kol vietoje padvėsusio bus įsteigtas sekantis versliukas. Naujų idėjų kitam kuinui generavimas - nuolatinis kūrybos procesas, naujų galimybių žvalgyba, naujų dalykų mokymasis, kitų žmonių kuinų sveikatos stebėjimas ir mąstymas, kaip tai padaryti geriau. Kam pasiseka labiau - kuinas generuoja pajamas turtingoje pasaulio dalyje, o savininkas tą savo rezultatą išleidžia pigesnėje - taip reikia mažiau, o ir užtenka ilgiau. Va, kodėl keliauti jiems reikia...
Jei tavo kuinas atsiganė ir tapo arkliu, netgi žirgu - t.y. kuris nors versliukas nejučia įsisuko ima sparčiai augti - meti jį į rinką ir parduodi, o pats steigi kitą. Nes jo augimas tavo laisvę nužudys.

Apibendrintas tokio kuinų tabūnėlio savininko(-ės) portretas - amžius iki 40, nesukūręs ir nesiruošiantis kurti šeimos, išsilavinęs, be įsipareigojimų, lengvai bendraujantis "multikultūristas" ir aktyvus žinių visuomenės dalyvis. Juk nelabai panašu į tipišką vidutinį statistinį lietuvį, su jo šeimos vertybėm ir meile tam berželiui arba akmeniui gimtojo tėviškės lauko gale...

Naujosios pasaulio ekonomikos dalyviai tarpusavyje bendrauja ir mokosi venas iš kito idėjų. Tame jų bendravime ištirpsta sienos tarp valstybių ir skirtumai tarp kultūrų. Tos kuiniško verslo idėjos yra nebūtinai tradicinio mąstymo žmogui sunkiai įkandamos mintys. Na taip, taip - apps'ų kūrimas dabar pakilime. Tačiau didžioji dauguma tų verslų yra paprasti, nes padiktuoti rinkos, t.y. mus supančio gyvenimo poreikių ir galimybių tuos poreikius tenkinti. Juk pasikeitus pasauliui, net paprasti verslai gali būti padaromi kitaip, nei iki šiol.

Stebėk gyvenimą , ir pamatysi...
Mokymo (bet ko - mokyklos ir studijų dalykų, muzikos, krepšinio, jogos, mezgimo, gyvenimo - bet ko) paslaugos per Skype? Pirmyn - būk ta vieta internete, kur susitiks šimtai mokytojų ir ekspertų su šimtais tūkstančių klientų, ir tegul tau byrės centai nuo kiekvienos svetainėje nupirktos sesijos... kol pats vartaliosies po palme Balyje.
Idėjų grafinio dizaino ir užsakymą imančio 3D Printerio paieškos paslaugos? Kodėl ne. Ne, tu pats neprivalai būti grafikos dizaineriu, ar investuoti į printerį.
Prekyba bet kuo, kad ir batraiščiais ar žuvies taukais internetu, su per logistikos centrą "automatizuotu" paskirstymu po batraištį ar buteliuką į adresą? Kodėl ne. Jei šaldytuvai mums SMS'u jau pasako, kokio produkto jau trūksta, tai gal ir batai tuoj informuos apie nusidėvėjusį batraištį?
Tėvų/Vaikų santykių psichologinė konsultacija internete? Ne, nereikia tau pačiam būti nei vaiku, nei tėvu, nei psichologu.
Aplink yra tūkstančiai, jei ne milijonai tokių mažyčių kuinų vardu "Kodėl ne". Ar jais iš tiesų daugelis galėtume išburiuoti į savo asmeninę laisvę - gal, aš dar nežinau, bet nuojauta sako, kad taip...

Neabejotinas malonumas ir pramoga yra matyti tuos verslo idėjų aptarinėjimus įvairiausiuose verslo startuolių saituose ir diskusijose - aišku, tūkstančiai verslo idėjų, bet kiek procese jumoro jausmo ir netradicinio požiūrio į dalykus! Va, ko reikia mokintis - netradicinio požiūrio ir rinkos matymo. Va čia yra verslo kūryba, o ne makroekonomikos ir vadybos zubryjime, į kur visa mokymo sistemos energija nukreipta...

Tarkim, šiandien juoko nesuvaldęs, vos nuo kėdės nenugriuvau nuo situacijos ir tokios minčių gimnastikos: juk visi šaipomės iš katukų fotografijų epidemijos Facebook'e ir kt. socialiniuose tinkluose. Ir čia kai kas vos ne juokais išvairuoja paprasto, bet šiuolaikiško verslo idėją - rūbelių katėms nuomos kompanija. Klientui - vieni pliusai už protingą kainą - kojos iš namų nekėlę, internetu išsirenkate ir išsinuomojate įdomesnį rūbelį savo katės fotosesijai, ir jau turite kuo nustebinti pasaulį, bei rinkti laikus Facebook'e. Neblogai, ne? Kažkas prideda - kodėl tik katėms - taigi rūbelius galima nuomoti fotosesijoms ir su kitais namų gyvūnėliais taip pat! Aha, jorkšyriukai ir triušiukai! Arba jūsų katytė, aprengta kaip vėžliukas - cool, kaip miela... Kodėl ne, gal visai neblogas kuinas... Ir čia atsiranda šmaikštuolis, kuris dar toliau pastumia idėją - rūbeliai katėms, ir plius katės rūbai jų šeimininkams - bendroms fotosesijoms!!!
Ir dabar jūs, Facebook snukiaknygės gyventojai, man sakykit - Kodėl Ne?

Posted by gramas 03:52 Comments (0)

Apie tai, kaip plaukėm namo. Archipelago naujienos -7

large_Snapshot_-_13.jpg
Paskutinis vakaras Visbyje.
Ne, ne paskutinis, nes tokio žodžio dar savo parašiutiniam gyvenime vengti buvom išmokę. Jei pats pasakai kažką darąs paskutinį kartą - matyt, taip ir bus, padėsi šaukštą. Toks prietaras, bet gal ir nelabai. Tačiau gražus šis vakaras Visbyje.

Su šalia stovinčio GoSail.Marinis kapitonu aptarinėjam orus - mat, jie irgi mąsto rytoj plaukti namo. Nuomonės išsiskiria, nors abu tikrinom maždaug tokio pat šviežumo GRIB'us. Taip jau yra su tuo orų prognozavimu - visų pirma susirenki informaciją iš tau prieinamų šaltinių, įskaitant kompiuterį, pliurpalus nuo krantinės, dangaus skliautą virš galvos ir tą kregždę danguje. O po to sėdi ir žaidi su ta savo informacija ir, priklausomai nuo tavo meteo žinių ir patirties bagažo, bandai save įtikinti - tiki tu tuo, ką kompiuterio ekrane tau skaitmeninė prognozė duoda, ar netiki. Ir beveik niekad netikėkit tuo, ką jums kompiuteris orų prasme žada ateičiai, tolimesnei nei 48 val. nuo to taško laike, kuriame esate. Taip ir sakoma, kad meteorologija - tai menas ir mokslas. Ir gali iki nukritimo ginčytis, kas labiau.

Marinis irgi plauks rytoj, bet kuo vėliau link vakaro, nes taip ketina išvengti virš Baltijos praeinančios audros su visas atributais - škvalai, durna banga, žaibai. Abu matėm, kad tas audros fronto centras eis maždaug nuo Danijos salų virš Švedijos, gerokai žemiau Gotlando, bet abiems mums nesinori net į jo karuselės kraštą pakliūti. Vėjas turėtų būti į dešinį bortą, beveik pakeliui, bet kad labai jau daug. Tačiau pražiopsoti šį sąlyginai įmanomų orų langą irgi neišeina, nes vėliau ciklonai ritinėsis virš jūros be krypties, kaip šratai ant pūlo stalo, ir ilgam patupdytų Gotlando uosteliuose, kol sekantį tinkamą plaukimui langą ištaikysi. Todėl noriu plaukti rytoj, kol ta pekla virš galvos nepakibo. Bet iš vakaro jokių sprendimų nesiimu, palauksim ryto, parsisiųsim naujausias GRIB prognozes, ir tada bus matyt... Tai Hoburg'as, ar Fårösund'as ? Šiąnakt dar nežinau.

Vakare prie SCORPIO ateina jachtukės KRYNKA įgula. Ką tik atplaukė, viso keturiese. Pats mažiausias laivas uoste. Du jau druskos anksčiau ragavę, ir du visiški buriavimo naujokai, pirmas kartas jūroj. Taip, teko kažkiek nuvemti pakeliui, bet visumoj - plaukimas naujokams patiko. Galima plaukt ir su visai mažu laiveliu, jei žinai, ką darai. Reisą jie suburiavo ramiai ir pagal planą, įdomesnis jiem gavosi tik įplaukimas į Visbio uostą. Vos įlindus į uostelį, "užsimetė" pakabinamo variklio žvakė, variklis užgeso, o burės jau suvyniotos... Ką daryt? Ir ką jūs manot - KRYNKAI užteko inercijos, kad pataikyti į vienintelę šiaip perpildytam Visbio uoste kažkaip atsiradusią laisvą vietą... Kartais ima ir pasiseka.
Jonas su visa KRYNKOS įgula išeina tikrinti naktinį Visbio gyvenimą; tuo metu dar nežinojau, kad grįš tik paryčiui.

Trys Lietuvos laivai Visbio jachtų uoste - ne, plaukimo datų nederinom, ne, čia ne Žalčių regata. Reiškia, ne vien į Nidą lietuviai buriuoja. Nei latvių, nei estų, nei lenkų, nei danų jachtų tiek čia nėra, nors sezonas pats tas.

Ryte nusprendžiu išplaukti dabar. Pusryčių Jonui nereikia - parpia didvyrio miegu. Vėjo sočiai nuo pat ryto - kilsim iki Fårösund, iš ten leisimės žemyn prisidengdami Gotland'u, jei vėjo darysis per daug; arba kirsim Baltiją link Liepojos, jei matysim, kad sąlygos leidžia. Marinis lauks vakaro, tada plauks, tikriausiai pro Hoburg ragą, tiesiai į Klaipėdą. Atsisveikinam ir judam. Dabar Liepos 16d., antradienis, 11.00 val. Vėjas W apie 10 mazgų, banga iš ten pat apie 6 balus ir mes plauksim namo, non-stop pro Fårösund.

Išplaukęs pro Fårösund sąsiaurį prie rytinio Gotlando kranto, nuo vikingų internetų nusiurbiu šviežiausius vakaro GRIB'us ir nusprendžiam plaukti tiesiai link Liepojos. Prognozė ir dangus man nerodo jokių ekstremalumų šiam regione. Dėl visa ko nakčiai suimu grotą dviem rifais - ar maža kas, atpuls nuo žemiau Gotlando praeinančio ciklono koks audros šmotas, lakstyk po denį paskui pusiau atsibudęs, kai viskas aplinkui irgi laksto. Kaip sako, diržas kelnėms laikyti yra gerai, o diržas ir petnešos - dar geriau. Tuo labiau, kad vėjas buvo porai valandų nurimęs, kol varikliavom pro sąsiaurį, o atgydamas ėmė sukiotis tai iš SW, tai iš S ir temstant sustiprėja iki maždaug 10 m/s. Buriuoti pats tas, bet čia mes gaunam to štormo, einančio nuo Danijos, atgarsius, todėl sulaukti galim ir daugiau.

Galiausiai Jonas iš po naktinių žygių inspiruoto miego grįžta į matricą. Ir telpa vyrukui miegot, bet už laivų kelio jau jis budės - pasiruošiam vėlyvą vakarienę ir krentu miegoti.

Šis Baltijos kirtimas nusidavė kaip reta švelnus. Bimbinėjimas ir tinginystė ištisinė. Nesutikom jokio ciklono, neprigavom jokių ekstrymų; buvo reta likutinė banga į dešinį bortą nuo kažkur iš toli. Vėjas stabiliai žemiau nuo dešinio borto traverzo tiek, kad kaip suramstėm peteliškę - tik ties Liepoja ją ir nuardėm, kai link Klaipėdos į dešinę nusukom... Tik ties Liepoja danguje ėmė formuotis Cumulus Nimbus priekalai, bet aukšto slėgio zona virš jūros jų neįsileido tol, kol pasiekėm Klaipėdą.

Toks saulėtas relaksacinis plaukimas leidžia užsiimti visokiom pramogom - visą darbą tuo metu juk daro autpilotas. Budint kokpite, užtenka laikas nuo laiko pasitikrinti vėjo ir greičio informaciją, apmesti akimis horizontą - ir viskas. Žvejoti velkiaujant - deja, greitis per didelis, kiek vobleris, tiek blizgė strakalioja paviršium. Skaityt ir miegoti kažkaip nebesinori, tai ta proga pasižaidžiu su video kamera - tai po vandeniu ją pakišti, tai į stiebo viršūnę bakštagu užkelti, tai ant kobinio koto prisukęs, visokių įdomesnių laivo ir jūros vaizdų paieškau. Šitoks, pamažu kaupiamas, vaizdų archyvas kada nors leis kažkokį įdomesnį video filmuką sumontuoti. Gal bus laiko tuo užsiimti pasibaigus sezonui, gal kada nors?

/Vanduo čia/

large_Snapshot_-_19.jpg

Praėjus 26 valandoms nuo išplaukimo iš Visbio uosto, horizonte pamatom Liepojos terminalų ir plieno gamyklos pramoninius bokštus, ir sukame dešinėn, link Klaipėdos. Tuo pat metu Riga Rescue VHF71 kanalu praneša, kad virš Baltijos valdžia keičiasi ir nuo šiandien orų dydžėjum bus DJ Žemas Slėgis. Ką ir patvirtina tie įspūdingi debesų kalnai, besikaupiantys horizonte virš žemyno. Nuo Liepojos iki namų skubėsim burėmis ir varikliu, su didėjančia šonine banga, ir vos stiebu neatsitrenkdami į nuo žemyno atvirstantį rašalo spalvos liūties frontą, įsmuksim Pilies uostan 23 val. tilteliu.

Visby - Klaipėda, per Fårösund - 36 val. Mums, ne sportininkams, tai yra labai geras laikas.

Prisirišus Pilies uoste, jau važiuojant į Girulius, tas užtrauktukas danguje nebenulaikė, ir prasidėjo tikras tvanas. Labai suspėjom.

Namie per lietvamzdžių viršų kriokiančios vandens kaskados priminė, kad ir žemėje bus ką man veikti...

Prieš išsijungdamas nebesiūbuojančioj lovoj, dar pagalvojau, kad Marinis tikrai šitą audrą semia pilnom saujom, o Krynka, mažulė, matyt, dar keliom dienom Visbyje tikrai įstrigs.
Ir kad šitaip gera sugrįžti namo.

Posted by gramas 02:11 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kaip Gotlande nepamesti dantų. VIDEO

Gotland salos sostinė Visby. Iš ryto be galo gražu, o dantys - svarbu, todėl rekomenduojamas veiksmų planas galėtų būti toks:

1. Atidaryti runduką (artojų kalba - jachtos sandėlis).
2. Iškraustyti visą ten sudėtą šlamštą, kad galėtum pasiekti dviratį.
3. Atrišti dviračio tvirtinimus - jie reikalingi jūroje, kai viskas skraido aplink.
4. Iškelti dviratį ant krantinės.
5. Sukrauti visą šlamštą atgal, kad laivas būtų vėl panašus į jachtą, o ne į Rietavo turgų.
5. Dviratį išlankstyti, sumontuoti, sutvirtinti. Vistiek bevažiuojant jis bandys susilankstyti atgal - charakteris toks... Tačiau bandyti verta.
6. Visby gyventojams liepti sėdėti namie, nes taip jiems bus geriau.
7. Gerai prasilėkit Visby gatvėm - jums patiks.
8. Grindindindinys pakrarararato, tai kad dantys liktų vietoj - nebūkit išsižioję.

Ehhh, buvo vasara...

Posted by gramas 03:06 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kur vėžiai žiemoja. Archipelago naujienos-6

large_IMG_0482.jpg
Visa Gotlando sala, kartu su sostine Visbiu - prestižinis Švedijos kurortas. Važiuok per visą Švediją skersai/išilgai, ir visur sutiksi ne vieną ir ne du, kuriuos vaikystės vasarų prisiminimai nuplukdo būtent į Gotlandą. Ir šiandien vasaros metu Gotlandas užsipildo turbūt ne vienu milijonu vasarotojų iš visos Švedijos. Beveik visi jie čionai patenka jūriniais greitaeigiais keltais, šalia kurių uosto įrengtoje marinoje mes ir prisišvartavome su savo jachtule SCORPIO.

Apie tų greituolių keltų eismą uosto prieigose informuojama per raciją VHF16 kanalu, ir jų geriau pasisaugoti visiems, esantiems jūroje. Kai reikalą turi su tuo greitu ir dideliu geležiniu daiktu, labai smagu turėti automatinės įspėjimo sistemos (AIS) informaciją. AIS'as tau parodo - ar kertasi tavo laivelio kursas su to monstro judėjimu, kokiu greičiu jis juda, ir kur bei už kiek laiko judu susidursite, jeigu nesiteiksi pasitraukti jam iš kelio. Jis tai nesitrauks. Tokią skiedrą kaip mes, tai pervažiuos ir nepajus, tikriausiai. Man net netoli jo kilvaterio būti nesinori - jis savo varikliais sukelia tokią aukštą lūžtančią bangą, kad ji, ko gero, gali visai smagiai porai sekundžių į kosmosą iškelti, o po to į dugną nuspausti. Todėl stropiai duodam visiems keltams kelią, tuo labiau, kad į Visbį įplaukinėjame jau sutemus.

Uostelis sausakimšas jachtų ir katerių, bet šiaip taip randame vietelę švartuotei lagu (išilgai bortu prie krantinės) prie molo su aukščiausiu bangolaužiu vidinės pusės. Molas apkarstytas padangomis, jos baltai nudažytos, kad laivo šonų neteptų - vistiek - bjauresnio stovėjimo kaip prie padangų man nėra. Krancai nuolat stringa į padangų tarpus, triukšmauja, ištampo lejerius, ir galiausiai vistiek pratrina tuos dažus ir bjauriai išsitepa. Turiu specialią apsauginę lentą tokiam atvejui - ji kabinama ant borto, tarp krantinės ir krancų - tada jie tarp padangų nesulenda... Bet geriau už tą lentą saugo didelis rutulio formos krancas.
IMG_0486

IMG_0486


Prisirišę iškart krentam miegoti; keliamės anksti ryte ir ant jachtos randame priklijuotą juostelę su mandagiu priminimu, kad visos atvykėlių jachtos turi registruotis pas uosto kapitoną pusvalandžio bėgyje nuo prisišvartavimo. Prisirašome uostelyje, kapitono biure dirbantis jaunimas tvarkosi greitai, linksmai ir dalykiškai. Jie išduoda kortelę-raktą į WC, dušus, rūšiuojamų atliekų stotį. Į kortelę "įleidžiama" šiek tiek pinigų, kurie nuskaitomi po truputį už kiekvieną pasinaudojimą dušu. Tas depozito likutis grąžinamas išsiregistruojant prieš išplaukimą. Vėliau mes įsigudrinsime vieną iš dviejų gautų kliento kortelių pamiršti duše, todėl už tą prarastą plastiko stačiakampį prieš šplaukiant būsime pradžiuginti 100 švediškų rublių baudele - su tokia simpatiška ir "so sorry" papuošta šypsena, kad net negaila. Ne, niekas radęs neatnešė... Ne, jie negali grąžinti lėšų depozito likučio pamestoje kortelėje, nes tas, kas rado, gali naudotis paslaugomis... Va taip, va - saugokite marinos turtą.

Vos grįžtame prie laivo - matome jau uoste iškeltą mūsų trispalvę - tokia operatyvi šeimininkų pagarba uosto svečiams tikrai maloniai nustebino.
Labai įdomiai vyko pasienio kontrolės procedūra. Netoli mūsų ant krantinės stabtelėjo paprastas padrožtas volvukas, iš jo išlindo pusamžis džinsuotas maikuotas vyriokas ir mūsų paklausė, ar tai mes šiąnakt atplaukėm. Tada pasisakė esąs pasienio tarnyba. Pakviečiau pareiti ant jachtos, tai klestelėjo ant knechto krante, ir sako - Tai kam, ir taip galim pasikalbėti. Tai taip dviese ir atplaukėt? Taip... O iš kur? Iš Archipelago, prieš tai Stokholme buvom. A, tai gerai, ir smagios jums kelionės... Ir nuėjo su lenkų jacha kalbėtis... Paprastai taip, be jokios pompos ir streso, su šypsena, jokių popierizmų, jokių dokumentų reikalavimų, nieko... Nu, nežinau, mes taip neįpratę... galėjo bent pasus patikrinti, kontrabandosginklųnarkotikų paieškoti, tai ne, blemba...

Visbyje mes jau antrą kartą - prieš pora metų buvome su nuomota mašina iš Burgsvik marinos čionai trumpam atpuolę, nes tada jachtų uostas buvo uždarytas. Tada užtaikėm ant Visbybryggan - savaitės trukmės švedų kateristų lėbavimas uoste stovinčiuose laivuose. Suplaukia iš visos Švedijos tuo pat metu ir visą savaitę lenktyniauja pas ką laivas prabangesnis, pas ką aparatūra su dydžėjukais daugiau decibelų įkala, kieno mergos gražiausios ir kas daugiau šampės išpurškia per vieną kvadratinę sekundę. Kaip jie tai daro, jie mums parodys ir šios kelionės metu. Baliavos tik du laivai, bet niekam uoste bei artimesniems miesto kvartalams maža nepasirodė. Man sunku įsivaizduoti kaip ten viskas atrodo, kai visas uostas panašiai uždūzgia. Techninis pasirengimas baliui pradedamas anksti ryte - samdytas DJ viršutiniame denyje susimontuoja ir išbando savo aparatūrą ir šviesas, baliaus aprūpinimo komanda tuo metu sugabena kitą materialinę dalį - gėrimai, užkandžiai, kokainas, indai, etc... Kad laivas pasirengęs priimti svečius - parodo laivagalio denyje išdėlioti didžiuliai sidabriniai dubenys su leduose vėstančio šampano buteliais, vaisai su rasele ant skruostų. Sutartu laiku iš viso Gotlando vasarnamių ima atvykti svečiai, juos prie trapo kurį laiką pasitinka šeimininkas. Vėliau atvykusieji laikosi etiketo - bet tai nebūtinai lengva. Nes tenka per griaudėjantį techno sugebėti prisišaukti viršutiniame denyje besitūsinantį šeimininką ir paprašyti leidimo. gali skambinti tlf, bet jis negirdi. Taip jau yra su laivais - nelipi ant jo, kol šeimininkas neduoda tam leidimo, ir be diskusijų nulipi, kai šeimininkas tau pasiūlo taip padaryti.
Manau, muzika leidžiama taip garsiai iš reikalo - nors niekas laivuose nešoka - bet jei tavo laivo dydžėjuko muzika bus tylesnė - tau trukdys kito laivo muzika. Tokiu būdu uoste užtikrinamas akustinis armagedonas. Temstant baliukas ima plėstis - dalis svečių jau kaip ruoniukai su taurėm rankose voliojasi ir ant patogiai įrengtos krantinės. Aš nieko prieš, jaunimas (bet kad pagal metelius tai nelabai), vasara juk - bet tas jų labai akcentuojamas LookAtMe atrodo labai egzotiškas santūriai racionalios Skandinavijos fone. Toks švediškas kelių dienų kitajizmas su pertrauka atsigavimui iki kito vakaro. Šitoji Old Money kasta (rimtų turtų paveldėtojai) Švedijos visuomenėje taip jau gyvena, ir mes ne juos į tiesos kelią kreipti čionai aplaukėm - todėl mums gerai taip, kaip yra.
large_IMG_0495.jpg
large_IMG_0494.jpg

Šiek tiek daugiau info apie mariną, paslaugas, kainas ir foto rasite čia.

Iš jachtos runduko išsitraukiu sulankstomą dviratį ir smagiai prasinešu bundančio miesto gatvelėmis. Visbis nuostabus. Aš irgi nuostabus, tiksliau, taip jaučiuosi, nes be galo smagu šitaip prasimankštinti tokį saulėtą rytą. Automatiškai laistomi gėlynai maloniai gaivina.

Vėliau, jau įdienojus, abudu su Jonu neskubėdami apeisim gražiausias senamiesčio vietas, palaipiosim po miesto sienos bokštus. Dieną gatvės užsipildys tirštu poilsiautojų ir turistų srautu. Tokia masovkė nelabai motyvuoja, todėl išsinuomosim motorolerį ir pabėgsim iš miesto. Šią idėją mums pamėtėjo jachtos GoSail.Marinis škiperis - jie tiesiai iš Klaipėdos atplaukė dar dieną, kai mes slampinėjom po senamiestį.
large_IMG_0488.jpg
large_IMG_0491.jpg
large_IMG_0493.jpg

Raiti ant to šiknabirbio, mudu tą dieną aplankysim Lickershamn'o, Kappelshamn'o uostelius, iš Farozundo persikelsim į Faro salą ir apvažiuosime didesniąją jos dalį.
Tai va, tos dienos įspūdis toks: Visbis yra sostinė, ir jam priklauso kunkuliuoti, šurmuliuoti, triukšmauti ir džiaugtis gyvenimu garsiai. Užtai visa Gotlando provincija - tai poilsis, ramybė, harmonijos ir tylos oazė. Per Visbio keltų uosto terminalą plūstantis poilsiautojų srautas išsisklaido po visoje saloje išsibarsčiusius kaimelius, vienkiemius, vasarnamių sodybas ir nutyla. Švedai ilsisi, krauna baterijas ramybėje, medituoja gamtoje. Dauguma rytais neskuba keltis, pamiega ilgiau. Tačiau kaip niekur daug, čia anksti ryte bet kokiu oru pasipuošia vonios chalatu, sėda ant dviračio ir mina prie jūros maudytis. Diena iš dienos, bet kokiu oru, kasdien ryte - toks grūdinimosi instinktas tiems velochalatams įskiepytas nuo ankstyvos vaikystės. Dieną besiilsinčių švedų nesimato, kaip ir vėžių, kai tie žiemoja. Bent jau tokia mūsų nuomonė. Užtai vakarop jie visi pajuda iš savo vasarnamių į ten, kur vyksta kultūrinis veiksmas. Gotlande kiekviena kaimo daržinėlė, klėtis ir pašiūrė vasarą konvertuojasi į parodų ar koncertų salę, ar suvenyrų krautuvėlę. Kiekvieno restorano ir kaimo kavinės svečių sąrašas užpildytas bent keliems vakarams į priekį. Ir visur kažkas vyksta, kažką galima pamatyti, išgirsti, sudalyvauti. Jei provincijos kultūrinanti ramybė kada ir pabosta - prasiblaškyti ir kokį vakarą paūžti traukiama į Visbį.

Panašu, kad visi provincijos vietiniai gyventojai turi kur priimti poilsiautojus, ir gudragalviai fermeriai ieško to kabliuko, kuris padėtų išsiskirti turizmo industrijos fone. Dažniausiai to kabliuko ieškoma tradiciniuose amatuose - vilnos dirbiniai, medis, odininkai, stiklas, keramika. Parduotuvėlė, trumpas turas po dirbtuves... Daug žirgų, ponių - sportui ir pramogai. Golfas ir mini-golfas. Kiti, mažiau rafinuoto skonio, bando vos ne teminius parkus vaikams vystyti - rasi ten visokių spaidermenų, supermenų ir kitokių 'menų, Skandinavijoj man atrodančių keistokokai. Na, bet jeigu jaunoji karta renkasi pepsi, matyt, tam turi būti ir pasiūla.
Mums labiausiai groovy pasirodė tokia kiek baikeriška a'la americana stiliaus sodyba su daug senos geležies Faro saloje, su paprasto, bet ne prasto, maisto vieta. Vieta, nes restoranu tos knaipės nevadinčiau. Genialiai iki grubumo viskas paprasta, o lankytojų nuolat net pypia.

Šio vizito saloje įspūdžiai trumpai... Visbis ir visas Gotlandas yra kaifas. Nesistenk jo viso aprėpti vienos kelionės metu. Optimalus vieno vizito laikas - pora dienų, bet visada palik kažką dar neaplankyto, tada norėsis sugrįžti vėl. Juk Visbis Lietuvos buriuotojams dažnai tarpinis uostas laukiant į/iš Archipelagą, ar kaip tikslas savaitės trukmės buriavimo kelionei. Kiek motoroleris, tiek ir mašina kažkodėl nuomojantis kainuoja vienodai (apie Eur40/para), bet būtinai važiuok patyrinėti apylinkes - grotai su speleologiniais potyriais, vikingų kaimas, pramogų parkai, rančo ir laukiniai uolėti pliažai, įvairiausios istorinio paveldo, gamtinių grožybių vietos ir miesteliai, Faro sala.

Iki pasimatymo Visbi kitąmet. Nuo šiol tu mūsų Nida.
large_IMG_0484.jpg
large_IMG_0485.jpg
large_IMG_0483.jpg

Posted by gramas 01:35 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kad reikia Seniui įpilti. Archipelago naujienos-5

neptune.jpg
Tradicija - reikalas rimtas, ypač jūrinė, nes čia savo gyvybes patikime savo laivui ir stichijai. Todėl ir ne dyvai, kad buriuotojai, išplaukdami į jūrą, įpila jūros valdovui Neptūnui, nors mes dažnai jam sakom Seni. Pila laivo kapitonas, bet vien įpilti yra nemandagu. Reikia dar ir žodį pasakyti. Žodis yra laisvos formos - ką tuo metu nori kapitonas jūros valdovui pasakyti - tą ir pasako, jei paprašyti ko nori - to ir paprašo. Čia yra asmeniški dalykai, kiekvienas juos susitvarkom taip, kaip atrodo tinkamai.

Jei laive yra šmaikštuolis, tuo sakralinu momentu pasišaipantis - ką čia dabar, kapitone - su vandeniu kalbi? Toks be diskusijų yra metamas už borto, ir dažniausiai nebegelbstimas - tegu pats ir pakalba su vandeniu. Praktika rodo, kad šiuo iškilmingu momentu kapitono atkemšamas tauraus gėrimo butelis taip sukausto įgulos dėmesį, kad vietos jokiems šmaikštams nebesiranda.

Tačiau yra ir kita dialogo pusė - Neptūnas, a.k.a. Senis. Senis su žalia barzda. Manau, kad kiekviena jūra turi savo Senį, nes kitaip būtų neįmanoma jam suvokti, įpylė kiekviena atskira pasaulio jachta ar ne, ką įpylė, pasakė žodį, ar ne, ir ką pasakė... Todėl, iš vienos jūros įplaukiant į kitą, įpylimo ir žodžio ritualas yra kartojamas. Šitaip prisiduodam kito Senio valiai.

Baltijos Senis bet kuriuo momentu gali būti bet kur (tai aišku, kad ten, kur pila), tačiau jo namai yra pačioje giliausioje Baltijos vietoje - tokiam šuliny netoli Landsort salos, prie Švedijos krantų.
Daugybei žmonių esu uždavęs klausimą - kaip manai, koks didžiausias Baltijos gylis? Atsakymai svyruoja nuo atsargaus 150 iki paties drąsiausio maždaug 250m. Visi nustemba išgirdę teisingą atsakymą - 459m. Pats kadaise lygiai taip pat nustebau, locijoje apie tai perskaitęs.
large_3E0BC40E2219AC6817965E71A678CF19.jpg

Šioje foto matome Baltijos batimetrinį maketą (Štralzundo jūros muziejus) - jis rodo dugno reljefą. Stebina, ant kiek tas mūsų jūros dugnas raižytas, pilnas stačiausių šlaitų lyg jaunuose kalnuose ir visai nepanašus į pakrančių reljefą. Kaip sumažintos Alpės, tik apverstos ir į smėlį įspaustos. Būtų kokie alpinistai, tik atvirkščiai, nes po vandeniu - turėtų ką čia veikti.

Virš to šulinio, kur Senis gyvena, mes ir praplaukėm, kai keliavom nuo Landsort į Gotlandą.
Normali buriavimo diena, be jokių nuotykių ir įvykių, jei ne tie Senio namai. Negera čia vieta Senio namams, oi negera. Jų koordinatės 58.35,120N / 018.13,862'E, ir jūs užsukit, būtinai užsukit, jei būsit netoli ir Seniui įpilkit.

Pajudėjom liepos 13d. iš Ankerruden žvejų uostelio 1022 val. Turim pilną štilių nuo pat ryto, todėl plaukiam varikliu. Kanaluose tarp salų dar pilna visom kryptim plaukiojančių jachtų, tačiau, vos pasitraukiam už salų - ir liekame vieni. Švedai į jūrą plaukti nenori.
Iki mums švartuojantis nakvynei Ankerruden uostelyje, jau pačiame Archipelago pakrašty, buvo aplankyti Karslund, Nynashamn uostai, buvo nakvynė laukinėj inkaruotėj nuostabiam fjorde tarp Rano ir Uto salų. Visur matėm daug buriavimo veiksmo, sutikom begalę gražiausių laivų ir įdomių žmonių. Tačiau šiandien - iki pat Gotlando - plaukėm vieni, taip ir nesutikom jūroj jokios kitos jachtos. Švartuojamės Visbio uoste, liepos 14d. , 01.20val.

Buriuotojų liaudies padavimai ir legendos byloja, kaip Baltijoj atsiranda Tikros Bangos. Dėl tų mažų, įprastinių bangų - viskas aišku, elementari fizika - jas sukuria vėjas. Vėjas perduoda kinetinę energiją vandens paviršiaus molekulėms, tos ima svyruoti smarkiau apie savo įsivaizduojamą ašį, ir viena kitai perduoda tą energijos impulsą. Vėjas dar vis pastumia, judesio amplitudė didėja. Galiausiai turime energijos bangą, keliaujančią vandens paviršiumi. Kaip žinia, tos vėjo sujudintos vandens molekulės kaip ir lieka savo vietoje, gal šiek tiek keliauja dėl srovės, bet ne dėl bangavimo. Keliauja tik bangų energija, tais mums matomais vandens volais šonus velėdama, kai vasarą lendam į jūrą pasimaudyt. Tik čia, pakrantėje, kur bangos lūžta, kartu su purslais ima judėti ir vandens paviršius, tačiau giliau esančios vandens masės tik siūbuoja, energiją perduodamos, bet lieka vietoj. Tos lūžtančios bangos ir išmeta į krantą visokį šlamštą, įskaitant ir tuos, kurie iš kapitono šaipytis norėjo, jei ką...

Tačiau retkarčiais Baltijoje kyla tokio dydžio bangos, kurių fizikos mokslas paaiškinti jau nebegali. Buriuotojų liaudis joms turi vardą - Tikros Bangos.
Tikras Bangas daro Senis, kai grįžta namo, į tą savo duobę tarp Landsort ir Gotlando. Yra dvi bėdos - Senis yra alkoholikas, ir antroji - kad švedai neplaukia į jūrą. Todėl ir sakau, kad tie Senio namai yra visai ne vietoj. Kad jis, vargšas, alkoholikas - čia nieko nuostabaus, žinant kiek laivų kasdien išplaukia į jūrą, atitinkamai kiek kapitonų atkemša tauraus gėrimo butelį ir įpila. Patikėkit - jūs nenorit būti Senio vietoj.
O ta kita bėda - kad švedai buriuoja tik savo pakrantėse, tarp salų, ir į atvirus vandenis praktiškai nosies nekiša, todėl ir neįpila. Šioms dviems aplinkbėms nesėkmingai sutapus, Seniui nutinka abstinencijos sukelti siaubingi nučiuožimai nuo normos. Žemiškas nučiuožimas Iki Baltų Arklių čia netinka, nes čia Balti Uotai. Jis, nevilties ir pykčio apimtas, griebia už uodegos patį didžiausią uotą, ir tvoja juo per jūrą. Paskui vėl tvoja. Ir vėl. Ir kyla Tikros Bangos.
O va, plauktų švedai į jūrą, įpiltų Seniui - taigi viskas būtų kitaip.

Posted by gramas 04:45 Archived in Sweden Comments (1)

Apie tai, kaip vandens buvo per daug.Archipelago naujienos-4

large_IMG_0475.jpg
Vieną naktį sunakvoję laukinėje Ladnaon salos inkaruotėje, anksti ryte kelsim inkarą ir judėsim toliau. Apie 0700 ryto visi kiti laivai įlankoje dar miega. Miega ir Jonas savo kajutėje prieky, ir tegul. Vienas pats susitvarkysiu, va, kavos atsigeriu, pakeliu kablį, tada sukilnosim bures ir judėsim, kol vėjo yra. Vėjo krypts naktį pasikeitė 180 laipsnių, ir pagal ploterį matau, kad gerokai inkarą dugnu pravilkom, kol vėl į dugną įsikirto. Arba dugnas su skystoku dumblu, arba per trumpai virvės buvau palikęs, nes gylis čia apie 10m. Greičiausiai - ir viena, ir kita.

Prie kavos tikrinu šviežiausią GRIB'ų prognozę, ir aišku, kad šiandien vėjo netrūks, o lietaus su pertraukom turėsim visai dienai. Na, bet kad tiek smarkiai to lietaus gausim, tai ryte dar nesitikėjau. Uždengė visą salyną ciklono kraštas, su lietum, pereinančiu į rimtas liūtis, kai per tą dangišką vandenį vos stiebo viršūnę gali įžiūrėti. Sako, nėra blogo oro, yra tik prasti rūbai. Štormo drapanėlės pas mus geros, off-shor'inės, bet tas piktas švedų lietus, kalantis kaip su plieno strypais neįtikėtina jėga, dienai besibaigiant vistiek pramušė vietomis kiaurai.

Šiaip jau, dienos planas buvo plaukti į Bullando mariną, kaip ir pačią didžiausią Archipelage. Bet, maršrutą ploteryje vesdamas, vaizdus kažkaip suskrolinau taip, kad dienos plaukimą pradėjau maršruto taškais vingiuoti nuo Dalaro. Bullando - Dalaro - Bolero - Tango - Samba - Čia-Čia-Čia... Pavadinimai susivartė kažkaip. Va, taip šlapio šokio žingsniu ir gavosi, kad nuplaukėm tądien toliau, nei planavę. Sušlapę labiau, nei norėję. Gal ir gerai, nes Bullando būtume pasiekę nuo inkaruotės gal per valandą/pusantros, o ką toliau ten veikti, kai šitaip lyja? Todėl geriau šlapiai, bet plaukti.

Visą kelią plaukėm 50/50 tai varikliu, tai burėm, tai abiem iškart. Siaurokos čia vietos, laviruote vienam pačiam vargti nesinori. Be to, stiprūs skersvėjai ir užuovėjos tarp daugybės salų irgi dar vieną dimensiją buriavimui duoda. Genują tai išvynioju, tai vėl susuku ir vis jungiu ar išjungiu mūsų dyzeliuką. Varikliuojant, vairuoti duodu autopilotui, o pats nuo lietaus slepiuosi po stogine. Kai lietus daro pertrauką, ir jei kursas/vėjas draugauja - variklį išjungiu, išsivynioju genują, pavarom 6 ir kiek daugiau mazgų, nes vėjo turim sočiai.

Lietus vis sugrįžta, ir kartais kurį laiką nebesimato nieko - nei debesų, kliūvančių už stiebo, nei paties stiebo viršūnės, nes akis užpila, nei salų aplinkui. Matosi lietaus plakamas vanduo per kokius 30 metrų aplinkui, o visa kita - tik migla ir joje plūduriuojantys siluetai. Tada vaidenasi, kad aplink vien akmenys, į kuriuos tuoj įsirėšim. Tada noras buriuoti man staiga dingsta, ir vėl gelbsti variklis.

Nerašyta buriuotojų taisyklė apie variklio naudojimą sako - įjungti ar ne burinės jachtos variklį - tai garbės klausimas. Variklis naudojamas nuplaukimui nuo krantinės ir manevruojant uoste, akumuliatoriams krauti, ar ekstremaliomis sąlygomis, kai tenka su aplinkybėm pasigrumti dėl įgulos ir laivo saugumo. O burinis laivas turi plaukti su burėmis, to biš - buriuoti. Sakyčiau, ortodoksinis požiūris, į buriavimą tvirtai sportininkų įdiegtas. Laikui bėgant , ši tvirta nuostata šiek tiek keičiasi, nes pats buriavimas keičiasi ir modernėja. Šiandien kiek sportininkai, tiek kruizinio buriavimo fanai kaip ir visi sutinka su ironišku ir potekstę turinčiu kalambūru - kad geriausias buriuotojo draugas - variklis.

Taigi, atrodytų - turime vieną buriuotojų grupę, didelę ar mažą - kuri apie kitus buriuotojus, greitus jungti variklį, sako, kad ne tą laivą nusipirko. Jei nuolat tingi buriuoti - reikėjo pirkti normalų motorinį katerį, o ne burinę jachtą. Užtai savo jachtos variklį jie, tie ortodoksai, naudoja griežtai pagal "garbės kodeksą" - tik manevravimui, ir kuo trumpiau.

Toji moto-buriuotojų grupė su ne tuo laivu irgi įdomi. Kiekvieną progą išnaudos, kad tik bures susivynioti ir variklį įungti. Jiems nesmagu pavėjiniais kursais plaukti, nes laivą reikia intensyviau vairuoti, daugiau bures daboti. Jiems negerai aštriais kursais buriuoti, nes laivas pakrypsta. Yra bangų - vėl negerai. Visai nėra bangų ir vėjo - va, tada viskas jiems gerai...

Mano kuklia nuomone, nei viena iš tų tariamų grupių, kuriai save bepriskirtumėt, nėra visiškai teisi. Vieni savanoriškai atsisako buriavimo malonumo, kuris nebūtinai visada tik malonus, nes tai yra buriavimas. Arba tau buriavimas dar neplėšti dirvonai, ir tau viskas, įskaitant ir jūreivystės suoprotį, dar ateity... arba tikrai ne tą laivą įsigijai. Kiti, tie buriavimo ortodoksai - drįstu teigti - žino viską apie bures, bet, atrodo, nekažką išmano apie jachtos variklį. Ir kur riba tarp tų grupių, jei net pats aršiausias sportininkas ortodoksas, dėl pramogos išplaukęs su šeima ar draugais - net jis dažnai virsta tuo tinginiu, greitu jungti variklį. Visi mes visokie, ir visi mes kitokie... Todėl nėra jokių grupių.

Jeigu jau turi jachtoje variklį - rūpinkis juo. Kitaip jis tave paves, kai tau labiausiai jo reikės. Rūpintis - tai ne tik tepalus ir filtrus kas 100 val. keisti. Mažų apsukų dyzeliukai, kuriuos jachtose turim, nėra amžini. Jų resursas tarp kapitalinių remontų yra ribotas. Gal atrodytų keista - bet kuo mažiau savo variklį naudosi, tuo tas resursas darysis trumpesnis. Sakai, tik manevravimui uoste tau jis reikalingas? Pažiūrėkim, kaip jis tau dirba - trumpi darbo intervalai, mažos apsukos, žema temperatūra, maža galia... Mūsų dyzeliukuose kuras ne pilnai sudega, o dalis jo virsta apnašomis ir degėsiais, kurie aptraukia cilindrų sieneles, stūmoklių stogą, vožtuvus, degimo kamerą, kolektorių. Kuo mažesnės apsukos ir šaltas variklis - tuo daugiau to šlamšto kaupsis ir vieną dieną variklis pasakys NE . Ar tau to reikia?

Specialistai sako - stropiai sek ne tik tepalo/filtrų keitimo intervalus, bet reguliariai duok savo varikliui sunkiai padirbėti. Maždaug valandai jį stipriai apkrauk iki maždaug 80% jo maksimalių apsukų. Sukelk variklio ir išmetimo dujų temperatūrą, kad bent dalis tų viduje esančių apnašų ir degėsių sudegtų ir išeitų velniop.
Tavo geležinei burei nuo to bus tik sveikiau.

SCORPIO geležinei burei netrukus pasidaro irgi sveikiau - artėjant prie Dalaro farvaterio, imam vingiuoti tarp akmenų, nusimetam grotą, jungiam variklį ir duodam jam progą kaip reikiant prasibezdėti. Tuo labiau, kad už mūsų bent kelios jachtos irgi skuba ieškotis krantinės.

Vos prisirišę prie Hotelbryggan 59.07,843'N / 018.24,824'E, nerandam nei elektros kolonų, nei uosto kapitono - viską, matyt, nuplovė lietus.
Nieko nepadarysi, todėl sulendam vidun į saloną labai išmintingai, t.y. su visom kiaurai varvančiom šturmėm. Net įėjimą aklinai uždaryti tenka, nes lyja tiesiai į vidų. Ne, blemba, kad ir taip šlapius rūbus lauke nusivilkti ir po kokpito stogine palikti... Užtai, bevirdami arbatą ir vėliau besišildydami kajutę dujomis, turime puikią pramogą. Iš lauko atsinešta drėgmė smagiai garuoja, kondensuojasi ant stoglangių, lubų ir visur kitur, ir smagiai kapsi už kaklo. Ar jau sakiau, kad buriavimas - gėris?

Tą pat vakarą vėl švies saulė.
Beje, tas plaukimas migloje su daug lietaus ir šalia akmenų - tai ir buvo pati sunkiausia visos kelionės diena. Jokių štormų, jokių gedimų, jokių nusivylimų... Kad tik sunkesnių mums nebūtų, o su tokiom sunkiom mes gyventi dar galim.

Posted by gramas 04:04 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kaip švedų dugną gadinom.Archipelago naujienos-3

Iš Vaxholm išvykstam su džiaugsmu. Labai jau mums knieti pastovyklauti gamtoje, nes civilizacijos malonumai ir atostogaujančios minios šurmulys Archipelago miesteliuose džiugint kažkaip nustojo. Pasipildom maisto atsargas kelioms dienoms į priekį, pasiperkam BBQ angliukų ir kažką prakepti - ir judam į Ladna salyną.

Kodėl renkamės Ladna? Pasirinkimo metodas - dūris į jūrlapį pirštu, arba "iš lempos". Archipelage pilna vietų laukinei inkaruotei, kur gali mesti kablį ramioje įlankoje, ar rištis laivo priekiu tiesiog prie kranto uolų, laivagalį fiksuojant inkaru. Visos tos vietos mums naujos ir nematytos. Todėl vienintelė preferencija renkantis - kad ta mūsų inkaruotė būtų toliau nuo civilizacijos ir ne perdaug į šiaurę, nes tolimesnis mūsų atostogų maršrutas numatytas tyrinėjant Archipelago pietinius pakraščius. Šia kelione pavarysim žemyn nuo Stokholmo iki Landsort salos, ten persimesim į Gotlandą ir iš ten - namo. Šiaurinius pakraščius, t.y. aukščiau Stokholmo, suplauksim kitos kelionės metu, kai iš Archipelago nuplauksim į Alandus, ir pro Saarema salas grįžinėsim namo. Bet tai bus kitąmet.

Ladna - tik viena iš salų su visaip lankstytais kraštais grupės (Ladnaon, Laren, Grano ir t.t.), kurios kartu suformuoja daug įlankų, todėl galima pasirinkti tinkamiausią, geriausiai apsaugotą nuo vėjų. Šis salynas - tai gamtos rezervatas, kuriame nėra jokių miestelių, tik nuo 1555 metų čia įsikūrusių vietinių fermerių ūkiai, ganyklos, miškai. Salos gerokai iškilę virš jūros lygio, uolos apžėlę brandžiais miškais. Savo laiku, formuojant Archipelagą kaip turizmo industrijos Meką, vietiniai fermeriai atsisakę parduoti savo žemes valstybei, ir taip buvo išvengta tirštesnio šių vietų apgyvendinimo ir įdarbinimo turizmo tikslams. Todėl čia - švedų buriuotojų savaitgalio rojus. Tie greitaeigiai keleiviniai laivai, vežiojantys turistų tuntus, į čia neplaukia. Kas įdomu - sakoma, kad šiose įlankose vanduo visada 3 laipsniais šiltesnis, nei salyną supančioje jūroje, tikriausiai dėl gylio. Salyno prieigose yra srovės ir gana gilių vietų su perkritimais iki 40m, o įlankose stovinčio ir saulės įšildomo vandens gylis apie 6-8m.

Čia plaukioti reikia griežtai pagal ženklus, nepatingint ploterio informacijos pasitikrinti pagal popierinių jūrlapių rinkinį. Kažkokių rimtesnių nukrypimų nuo ploterio informacijos mes lyg ir neradom, tačiau gana dažnai pamatai iškart už gairės, išorinėje farvaterio pusėje keliolika vandens centimetrų paslėptą uolos kuprą. Laaaabai sudrausminantis vaizdas, aš jums pasakysiu. Tada dar pagalvoji apie GPS ploterio paklaidą, ir ką ji praktiškai reikštų, jeigu bandytum vien pagal elektroniką plaukti tamsoje, kai tas gaires gali būti sunkiau vizualiai surasti. Kuršmarių įpročius apie bojos ėmimą iš belenkur - čia geriau pamiršti. Todėl naktį čia visi ant kablio ir stovi, o ne vandenį šiaušia...

Šiuose vandenyse navigacija reikalauja šiek tiek daugiau dėmesio, bet spėju parsisiųsti GRIB'us ir patyrinėję juos pamatome, kad gero oro, tinkamo stovyklauti gamtoje, rytoj nebebus. Suptis ant inkaro ir tūnoti kajutėje, kai viską aplinkui drengia lietus - tai ruošti kažkokį įmantresnį patiekalą, pavalgyti, pamiegoti, paskui dar pamiegoti, paskaityti, pamiegoti, pavalgyti, gal dar kart Master and Commander pažiūrėti, ką nors jachtoje pataisyti ar išvalyti, vėl paskaityti ir vėl pamiegoti ir t.t. Taip kad dar šiandien, kol nelyja, reikia pasikarstyti po uolas, pasiirstyti pripučiamu tūziku, pažvejoti, sugriliuoti. Tas ir bus vėliau padaryta, bet kol kas reikia dar surasti tą išsvajotą laukinę inkaruotę.

Neskubiai plaukinėjame iš vienos įlankos į kitą - dauguma jau užimtos jachtų ir katerių. Atostogų sezonas, nieko nepadarysi. Kai kuriose stovi elektros kabelio ženklai su draudimu inkaruotis. Dar kitos mums netinka, nes per daug atviros gana smarkiam vėjui, kuris, ciklono kraštui šiąnakt atėjus, dar sustiprės. Šių vietų aprašymuose ieškome vietelių, tinkamų rištis prie kranto, stebim, kaip drąsiai švedų škiperiai prieidinėja prie uolų, prieš tai išsimetę laivagalio inkarą.
Akivaizdu, šios vietos jiems puikiai pažįstamos. O mums čia viskas nauja. Keliose vietose bandome jachtos priekį paduoti prie uolų, bet visur randam akmeninį 4-7m ilgio karnizą su sekliu vandeniu nuo kranto, pasibaigiantį stačiu kritimu į didesnius gylius. Tas karnizas visai nedžiugina - ant SCORPIO dugno, prieš pat falškylį, turime echoloto daviklį - stukteltum juo į akmenis, ir beveik garantuotai turėtum daug vandenėlio, smagiu fontanu besiveržiančio per skylę dugne, kurios jokiu kaiščiu greitai neužkalsi.

Vienoje iš nuostabių Ladna salos įlankėlių du kartus bandom stotis ant inkaro. 3-4m gylyje metam pagrindinį CQR tipo inkarą su 10m storos ir sunkios grandinės, išleidžiame apie 20m virvės. Varikliu duodame eigos atgal, kad gerai įkirsti inkarą į dugną. Kur tau - virvė pilnai įsitempia, bet lėtai ir užtikrintai velkam savo kablį dugnu, tas niekaip neima grunto. Tenka kelti dumbliną grandinę ir randam tirštai dugno žolėm apsivėlusį inkarą. Visa kupeta silkių šieno. Matyt, čia dugnas labai tirštai apaugęs, ir mūsų CQR kablys to nesupranta. Arba - gal dumblas per skystas, ar jo sluoksnis per plonas, tai inkaras tuo akmeniniu įlankos padu sau čiuožia? Taip paliekam dvi gilias vagas įlankos dugne, ir nieko nepešę, plaukiam ieškoti sekančios įlankėlės. Laivo priekis visas dumblinas, aš pats iki alkūnių dumblinas - tenka kibiru nemažai vandens iškelti, kol visą tą jovalą nuo savęs ir laivo nuplaunu. Šienavimo epopėją stebėjo ir dabar mus žvilgsniais palydi švedų porelė, su vyno taurėm rankose sėdinti kokpite gražuolės jachtos, užsiėmusios patį įlankos centrą.

large_6AEB58152219AC68174B9105C96F3EA5.jpg
Neilgai trukus, ir mes užsiimam kitos įlankos centrą, bet čia jau giliau - apie 10m. Ladnaon sala, įlankos vardas Skomakarviken, 59.25,042N / 018.44,090E.
Iš vienos pusės prie kranto prisirišus ištisa flotilė jachtų, kiek arčiau kranto nuo mūsų stovi dar pora laivų, o mes atsistojam tvirtai ant inkaro vos ne pačiame įlankos maišo centre. Dabar ciklonas galės vėją ir mūsų laivelį sukioti kiek tinkamas - esame saugiu atstumu kiek nuo krantų, tiek nuo kitų jachtų.
Šioje įlankoje yra bent kelios vis dar laisvos vietos su locijoje pažymėtais saugiais priėjimais prie kranto. Stebim, kaip neskubėdami švedai keliauja iš vienos įlankos į kitą, kaip matuojasi priėjimus prie kranto, prisiriša, arba plaukia ieškoti kitos vietos. Ir pusvalandį, ir ilgiau jie gali ieškoti tos jiems tinkamos vietelės, kiekvienas pagal savo jūreivystės išmanymą vertindamas savo laivo ir įrangos savybes, oro prognozes, vietos charakteristikas.

Echolotas net pasižviegdamas rodo begalę žuvies, todėl pirmas darbas - tai išsivynioti spiningą ir bergždžiai bandyti ką nors sudžiguoti. Pakeičiu guminuką blizge, po to užsegu guminukų mikromasalų sistemėlę ešeriams - vistiek niekas nekimba. Net pamirštu, kad esame draustinyje, kur, tikriausiai, gali būti ribojama žvejyba, bet gal ir ne... Na, jei niekas nekimba - prisipučiam valtelę ir iriamės patikrinti krantą. Aš iriuosi valtimi, Jonas iriasi pėsčias, nes bepučiant valtį kilo ginčas - jis, atseit, nuplauktų greičiau, nei aš mūsų valtim nusiirčiau. Vos pradėjęs laivagalio kopėčiomis leistis į vandenį, vaikinas suprato, kad čia ne Kuršmarės - vandens temperatūra tik kokie 16 C. Šiaurė, vienok... Mane be rimto reikalo į tokį vandenį ir su pagaliu neįvytum. Na, bet čia vyriškas ginčas - todėl nuplaukė jis iki kranto. Varžybų nebuvo, nes man labiau norėjosi šalia jo irkluoti, kad turėtų kur įsikibti, jei kas... Šiltas rankšluostis, apdairiai pasiimtas į valtelę, jam buvo pats tas. Saulės per dieną įkaitintos uolos padėjo atšilti, ir visai smagiai prasivaikščiojom stačiais uolėtais šlaitais, apaugusiais šimtamečiu spygliuočių mišku. Tarp tokių akmenų sunkoka su miško technika pravažiuoti, todėl niekas ir nevargsta su vėjovartų tvarkymu. Gali būti, kad medkirčių suruošiami rąstai iš tokių salų išgabenami malūnsparniais, kaip Alpėse, nes man net įsivaizduoti sunku, kaip forvarderis salose galėtų tokias akmenines kliūtis įveikti. Gal žiemą, kai ledas stoja, gal tada jie miškus tvarkosi? Medžiai seni, tačiau plonesni, nei pas mus tokio pat amžiaus eglynuose - pas mus miškų žemė kur kas derlingesnė, todėl mūsų medžiai greičiau užauga, nors pati mediena ne tokia kieta, kaip čia...

Tas vargas inkaruojantis priverčia pagalvoti apie mūsų inkarus. Ant SCORPIO jų yra trys. Pagrindinis - CQR plūgo tipo inkaras su grandine. Laivagaliui fiksuoti paprastai naudojam tikrai patikimą keturių sulenkiamų nagų žvejybinį inkarą. Šis idealiai tinka praktiškai bet kokiam gruntui, bet nemėgsta būti apsukamas. Dar vienas jo privalumų, kad tai neverk pametęs inkaras, nes jie nėra brangūs. Atsarginis Danforth tipo inkaras paslėptas kažkur giliausiai runduke ir bus reikalingas tik tada, jei vieną iš pagrindinių prarastume, arba tie du laivo nebenulaikytų peklai ir dangui su sūrymu besimaišant. Deja, visi mano inkarai šiandien laikytini morališkai pasenusiais, nes visokiausiais praktiniais bandymais jau seniai įrodyta, kad modernaus dizaino inkarai yra žymai patikimesni. Rocna, Manson, Kobra - va čia yra inkarai šiuolaikinei jachtai. Jie greitai ir patikimai griebia gruntą ir kuo labiau juos tempsi - tuo giliau jie rausiasi į dugną. Dar viena puiki jų savybė - vėjui ar srovei pasikeitus ir laivui inkaruotėje apsisukus 180 laipsnių - šie inkarai be vargo iš naujo įsikasa ir patikimai laiko laivą. Šitaip SCORPIO apsisukus šiąnakt, mūsų CQR dugnu prasivilks apie 25 metrus, kol vėl įsikabins į gruntą. Ryte tikrai nesigailėjau, į patį įlankos vidurį atsistojęs; kiek arčiau kranto - gal tie 25 ir būtų skirtumas tarp vandens ir akmens. Reiks ir mūsų laiveliui bent jau kokių 15 kilų Kobra inkarą nupirkti kaip pagrindinį, o senąjį CQR vežiotis kaip atsarginį. Vietoje kiek per mažo Danforth'o, kuris man niekad teigiamų emocijų nekėlė dėl kažkaip per mažai, mano nuomone, atsilenkiančių letenų.
large_6AFB9FA42219AC68177EB301545B9EEB.jpg
Įrengiu mūsų išmąnųjį griliuką laivagalyje, virš relingo. Stiprokas vėjas visai nepadeda kepimui, todėl prasikepam tik šiek tiek vakarienei, o didžiąją dalį vištienos suverčiam į puodą su visokiom raudonom daržovėmis bei prieskoniais ir pasidarom tokį aštrokoką troškinį. Jis mus ir laikys šiltais pilvukais rytojaus dieną, kai nuo pat ankstyvo ryto iki vakaro mirksim po žiauria liūtimi, kol plauksim iki Dalaro.

Vakarojantys savo laivuose švedai, tie, kur visa flotile prie kranto uolų prisirišę, matyt, nuo vyno jau apšilę tiek, kad pradeda dainuoti. Ramios ir linksmesnės melodijos klaidžioja virš įlankos, kol saulė nusminga už miško viršūnių. Ir tada, viskam nutilus ir temstant, toje pat kompanijoje dienos pabaigą visiems laivams paskelbė triūba grojama neskubi kariška laivo vėliavos nuleidimo melodija.
Buvo gražu.

Posted by gramas 23:49 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kam reikalinga kantrybė. Archipelago naujienos-2

large_DB3838912219AC6817CD744D877FA572.jpg
Jonas suvisam krito į meilę. Stokholmui. Jam čia tinka viskas - ir miestas, ir žmonės, ir tas tempas-triukšmas-veiksmas-šurmulys. Sakosi, čia vieta, kur jis galėtų gyventi. Bet ne to juk čia atplaukėm, ne miestą sau matuotis - pabuvom dvi dienas, pamatėm ką suspėjom - ir užteks. Man jau nagai niežti judėti toliau. Strandvagen'o Ferrar'iai Mazeračiai? Kad ne-a, ačiū kažkaip...
Bet kiekvienas turim vietų, į kurias traukia sugrįžti, ir Jonui Stokholmas ilgam išliks kažkur sąrašo viršuje.

Puikus vėjuotas rytas, todėl keliam bures vos išlindę iš Wasahamnen marinos. Vėjo tiek, kad gūsiai retkarčiais užverčia ant šono ne vaikiškai - jei tektų ilgiau šitaip buriuoti, reiktų rifuoti grotą. Tačiau kanalas suksis kairiau netrukus, stosim tiesiai nosim į vėją - neverta vargti su rifavimu.

large_DB4877AA2219AC6817E11F81CBCE9E4D.jpg

Prieš mus lėtai išauga didžiulis kruizinis VIKING keltas. Toks miestas ant vandens. Mes kaip tik randamės ties krantine, kur jis švartuosis, bet staigiai pasitraukti negaliu, nes buriuojam gana aštriai į vėją. Keltas ženkliai lėtina greitį, akivaizdžiai laukia, kol pasitrauksim nuo jo krantinės - ir tik tada susigriebiam padarę kvailystę - išlindom į uosto akvatoriją, neįsijungę VHF16 kanalo. Vos tik Jonas įjungia mūsų raciją, išgirstu teksto pabaigą "... and sailboat to be escorted to the harbour." Su keltu mes jau beveik susilyginę... Gal buvom įplaukę į draudžiamą zoną? Už savęs pamatom atlekiantį oranžinį katerį su visų spalvų švyturėliais. Mus ima, sakau Jonui - iškart priperkam, tuoj mus pakuos už tai, kad patrukdėm keltui. Šitoks didelis laivas , ko gero, savo dviem sulig 5 aukštų namu dydžio varikliais per 5 minutes išdegino tiek mazuto, kad mano kreditinė gali tiek ir nepatempti... Tikriausiai, iš pradžių bandė mus kalbinti ir baidyti į šalį per raciją, mes neatsiliepėm, ir - prašom...
Atrodo, šiandien jau prisiburiavom - vynioju genują, jungiu variklį - kateris jau visai arti, bet greičio nemažina. Na taip - susigretinęs apžiūri, dabar užeidinės iš priekio, pristabdys, pridengs mus nuo vėjo ir tada išgirsim ką ir kaip toliau daryti... Nuotaika, aišku, krenta kaip nuo kalno...
Bet jis kaip lėkė su visom savo lempom link mūsų, taip ir nulėkė, palikęs ant jo sukeltų bangų pašokinėti.
Per raciją vėl prasideda pokalbis. Girdim tik tarnybos tekstus, nes kita dialogo pusė randasi kažkur toli ir mūsų racija jų signalo neima. Pasirodo, nutiko šis tas negero su kažkokių netautiečių jachta archipelago prieigose iš jūros pusės, ir vyksta gelbėjimo operacija. Aiškėja, kad kateris skuba į pagalbą ties tokiu tai švyturiu ant akmenų užlėkusiai jachtai, kurios įgulai tiesioginio pavojaus gyvybei nėra, tačiau prašosi saugios palydos į artimiausią uostą.
Aha, tai mūsų atostogos dar kaip ir nesibaigė... good-good-good...

Genują tai suvyniojam ir einam varikliu vien su grotu, tai vėl pliurpą gesinam ir plaukiam abiem burėm - priklausomai nuo vingiuojančio farvaterio krypties į vėją. Sportiškai drožtis visą kelią laviruote nenorim, nes gaila laiko - dar šiandien norėtume aplankyti Vaxholm tvirtovę, ir tada spręsti - liekam ten nakvoti, ar plaukiam toliau. Iki Vaxholm plaukimas tikrai neprailgo - maždaug tik pora valandų. Per tą laiką skaitinėjam lociją (tiksliau - Arholma-Landsort buriavimo vadovą) - apie Vaxholm istoriją.
large_DB5F7C132219AC681720CCFDD5C1A7DF.jpg

Tvirtovė buvo pradėta statyti dar karaliaus Gustavo Vazos laikais - 1544 m. Pradžioje tai buvo tik bokštas su pylimais aplinkui - patrankų pagalba galėjo kontroliuoti kanalus tarp salų, vedančius į Stokholmą. Iki dabartinių mūrų tvirtovė išsiplėtė maždaug 1860m - ir tapo praktiškai bet kokiam to meto laivynui neįkandamu riešutėliu ant kelio į sostinę.

Kad tvirtovės niekas negalėtų aplenkti, vienas iš kanalų apie salas turėjo būti užpiltas. Gyliai čia - apie 20 metrų, todėl su tuo kanalu švedai užtruko 300 metų. Toks, sakyčiau, ilgalaikio matymo reikalaujantis projektas - kaip mūsų atominė, ar energetinė strategija - ar ne? Bet jie tai padarė - per 300 metų, bet padarė, ką suplanavę. Keitėsi karaliai, keitėsi vykdytojai - bet padarė, nes taip buvo nuspręsta, ir to jiems reikėjo. Vėliau, kai karalystės sienų ir sosto prieigų gynyba nusikėlė tolyn į archipelago pakraščius ir tvirtovė prarado gynybinę svarbą - buvo nuspręsta vėl tą užpiltą kanalą atidaryti laivybai. Išsprogdinti per 300 metų supiltus akmenėlius užtruko 30 metų. Ir vėl jie tai padarė, nes taip jiems reikėjo. Turi nuoseklumo ir kantrybės šita valstybė ir jos žmonės. Gal čia valstybės strategija ir ją vykdantys žmonės ne kas 4 metai keičiasi, kaip pas mus?

Pats Vaxholm miestas kadaise gyveno praktiškai vien iš tvirtovės įgulos aptarnavimo, ir jame buvo leidžiama statyti vien tik medinius statinius. Kad priešui atėjus, miestą būtų galima sudeginti, ir nereikėtų eikvoti šaudmenų priešo kareivių priedangoms naikinti. Iki šiol yra daugybė išlikusių senovinių medinių pastatų. Vietinio burmistro boba organizuodavo priėmimus, kviesdavo žymesnius menininkus pasirodyti įgulos karininkams ir vietos aukštuomenei. Prieš kiekvieną pobūvį ji pagal kviestinių sąrašą stropiai patikrindavo kiekvieno dalyvausiančio reputaciją ir ar pakankamai ta asaba yra pasiturinti, ar skolų neturinti - kad būtų verta su rimtais žmonėm toj pat medinėj troboj skripkos klausyti...

Vaxholme ir buvo sustabdyta rusų invazija 1719 - aisiais. Rusų laivynas per tą ekspediciją sudegino vos ne kiekvieną kaimą visam Archipelage, tačiau Vaxholmas jų į sostinę nepraleido.

Laikas bėgo, artilerijos technika nuo lygiavamzdžių pabūklų perėjo prie graižtvinių su didesniu apšaudymo nuotoliu, geresniu taiklumu, pabūklai tapo paslankesni - ir sienų gynyba persikėlė į Archipelago prieigas. Švedams apsispręsti padėjo ir toks Vokietijos admirolas (kurio pavardės vistiek niekas neatsiminsim), su savo moderniu kreiseriu pademonstravęs naujų graižtvinių pabūklų galią. Šovė šovė kareivėlis - ir įgruvo abi tvirtovės sienos kiaurai. Išorinė siena iš granito blokų ir vidinė plytinė 2 metrų storio siena. Sušovė admirolas chuliganas grynai šiaip sau, ir nuplaukė savo keliais. Sakoma, kad per savo gyvenimą admirolą juokiantis matė tik du kartus - pirmą kartą kai, gerokai vėliau pats saloje išsilaipinęs, pamatė savo šūvio į Vaxholm'ą padarinius. Antrąkart - kai mirė jo uošvienė. Matyt, įvykiai jam buvo lygiaverčiai.

Netekus karinės svarbos, tvirtovė buvo ir kareivinėmis, ir kalėjimu, ir vėl kareivinėmis, ir švedų jūros jėgerių (specialus galvažudžių dalinys visokiems šlapiems dalykams) mokymo baze, ir galiausiai - muziejumi su viešbučiu keliaujančiam jaunimui.
Labai jau daug laiptų į pagrindinį citadelės bokštą - bet vargti tikrai verta - nuo bokšto vaizdai į visas puses - už milijoną. Jei su savimi atsinešit termosą kavos ir sumuštinius priešpiečiams - čia ta vieta.

Muziejuje vaikštinėjo dar kelios švedų šeimos - keisti jie kažkokie, santūrūs tokie, nieko neliečia... Čia juk ekspozicijų salėse galima visus kulkosvaidžius, patrankėles ir pabūklus, periskopus išmėginti - tai mes ir mėginom, tarškinom spynom kiek tilpo. Ten įvairių epochų kareivių manekenų pristatyta - kai kurie akis varto, kvėpuoja, sujuda laikas nuo laiko - gal tie švedai tų "prižiūrėtojų" bijojo?
Kultūriniai skirtumai, kurgi ne...
Jei ką istoriniai ginklai rimčiau domina - tai visa geležis, kuri šiuo metu Vaxholm'e rodoma - neblogai aprašyta ir pavaizduota ==čia==

Aha, tai gi tie jūros jėgeriai įdomius laivus turėjo - gali tikrai greitai glisuodami skrieti paviršium, o reikalui prispyrus - gali imti ir panerti po vandeniu su dviejų karių įgula, tuo metu kvėpuojančia iš akvalango balionų... Įdomios karinės technikos švedai iki šių dienų turi - ne veltui Švedija yra viena iš didžiausių ginkluotės pardavėjų visame pasaulyje. Nemūsiškai šie koviniai narai Kustjägare vadinami - kam įdomu, prasigooglinsit.

Marinoje prisirišam, ir tik tada pamatom, kad juk galėjom atsistoti ir šalia savo prietelių - burinės jachtos GERADIENA, mūsų kaimynų namų uoste. Ilona ir Tauras čia nakvojo pakeliui į Stokholmą, prieš tai atostogavo Archipelage - salų miesteliuose ir laukinėse inkaruotėse. Jiedu ir pakonsultuoja mus ką įdomesnio rasim miestelyje, kaip į tvirtovės salą keltis, kur jachtos žaislų parduotuvės, kur pinigų iš sienos SEB'as duoda... Netrukus jiedu susipakuoja dviračius ant savo laivo, ir išplaukia į didelį miestą.
large_DB74764B2219AC6817A687BBF9C0EC98.jpg

Marinos paslaugų kaina SEK225 už dieną, WiFi pasijungimo kodą ir wc spynų kodus duos uosto budintis. Dušas už monetas. Visas personalas - teisingai į klientą orientuotas jaunimėlis. Servisas - super.

Vaxholmas reklamuojamas kaip miestas ir marina su Viduržemo jūros koloritu. Vizitas į tvirtovę - sakyčiau, privalomas, labai simpatiškas miesteliokas, Archipelago sostinė - bet daugiau kaip dienos kažin ar vertas, ir su tuo Viduržemiu marketingo galvūzai užlenkė, mano kuklia nuomone. Mooring line švartuotė, pora restoranų netoli krantinės - ir jau Viduržemis, Italija, Graikija? Nenada..., gerai?

Šiek tiek FOTO

Posted by gramas 23:55 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kiek kainuoja gyvybė. Archipelago naujienos -1

large_wet1.jpg
Jeigu trumpai - tai viskas, kas gerai prasidejo - tai, žinote, tas viskas gerai ir baigesi. Per visas dvi plaukimo savaites nenutiko nei baisaus štormo, nei stichijos nugalėjimų, nei jokių ekstrymų, beigi nuosavo sumanumo neginčijamų įrodymų. Todėl nėra net kuo pasipuikuoti prieš buriuojančią tautos dalį. O juk galejo būti kitaip. Juk turejom atkovot Baltiją. Ir būtume atkovoję, jei ką, nes parako parachiernicoj dar yra - bet kad per dvi savaites plaukimo taip ir neradom nuo ko.

Taigi - Stokholmas. Man jis - Šiaurės sostinė. Gražus, savitas, gyvas, svetingas. Visur, kur beeitum - susibendrausi angliškai, niekas nosies į šalį nuo tavęs, turisto, nesuka.
Jachtai vietą gavom marinoje pačiam miesto centre, šalia Wasa muziejaus - net dviračio iš jachtos podėlių išsitraukti nereikėjo - visą centrinę miesto dalį gali apeiti pėsčiom. Esu kažkada automobiliu panaršęs ir Stokholmo priemiesčius - nieko įdomaus ten surasta tuomkart nebuvo, todėl liekam centre. Kas taip pat tiesa - Stokholmo centre vietinių žmonių nelabai ir sutiksi. Išlipi iš laivo - ir įsilieji į slampinėjančių turistų minią. Srautai skyla, vėl susilieja - dreifuoji kartu, ir nejučiom apeini visas įdomesnes senamiesčio vietas. Na taip, vietinių švedų čia kaip ir nėra, bet nepastebėti tipo vietinių "švedų" dykinėtojų nelabai ir pavyks - Stokholmas ženkliai sutamsėjęs. Antra demokaratijos pagalio pusė - gal čia taip ir turi būti, spręsti ne mums, nes esam svečiai. Šitie neblondinai, priešingai nei kita Stokholmo populiacijos dalis, liepos mėnesį neišvyksta į savo vasaros namus gamtoje, neišplaukia su jachta ar kateriu į salas, o lieka trintis mieste. Ilsėtis ir trintis. Trintis ir ilsėtis. Demonstratyvus trynimasis gatvėje veikiant beleką juos smarkiai nuvargina, todėl reikia ilsėtis. Bet niekam jie netrukdo, bent jau kol šahido diržais nesidabina - paprasčiausiai čia taip yra.

Stokholmo Istorijos muziejuje - įspūdinga vikingų ekspozicija. Ne pirmi metai, kaip vikingų tema mums atrodo įdomi. Daug stendų, eksponatų ir informacijos apie to meto Baltijos (ir ne tik) valdovų buitį, papročius, kultūrą. Aukso kambarys su iš viso pasaulio vikingų suvežtomis bangenybėmis. Ilgokai pabūnam prie vikingų sostinės Birkos maketo, ten šalia ir vikingų laivo maketas. Į Birkos miestą nuo mūsų kranto kadaise ir plaukdavo kuršiai išmainyti savo pakrantėje rinktą gintarą į jiems reikalingesnius daiktus.
Mus čia įdomu - aptarinėjam laivo korpuso konstrukciją ir detalių jungimus, burių valdymo, laivo vairavimo įrangą. Šie laivai-drakonai 900-1300m karaliavo ne tik Baltijoj, bet ir visos Europos vandenyse, jais plaukė atradinėti Ameriką ir kitas šalis. Ko anksčiau nežinojau - kad bures jie ne tik siūdavo iš atskirų medžiagos gabalų į didžiulę paklodę, o atskiras medžiagos juostas supindavo, ir tokiom šachmatinėm burėm pasikinkydavo vėją. Specialios kartys tiesios burės kampams atremti, kad įstrižą sparną suformuoti ir laivas kampu į vėją galėtų kilti...

Yra ir stendas su atsakymu į filosofinį klausimą - o ko vertas mūsų gyvenimas? Jokių filosofijų kadaise šioje temoj nebuvo - 13- tame amžiuje Gotlande galiojo apytikslis kainoraštis, susietas su žmogaus padėtimi visuomenėje. Tai vadinta Gutalagen įstatymu. Esi vergas - tavo gyvybė kainuoja Tiek. Esi kilmingas - tavo gyvybė kainos N x Tiek. Sistema veikė taip - tarkim, tyčia ar netyčia, bet nugalabijai žmogų. Jo giminės, jeigu tai buvo laisvasis ar kilmingasis, įgyja teisę reikalauti keršto krauju, t.y. gali susilaukti rimtų nemalonumų. Jeigu nugalabijai svetimą vergą - jo šeimininkai reikalaus kompensacijos, ir tai ženkliai patuštins tavo kišenę. Pakvipus tokiems nesmagumams, tu nelauki, kol antroji pusė pas tave ateis mojuodama kirviais, o pats judini šikną ir eini tartis. Jei antra pusė labai galinga ir pikta - t.y. ne ant tų užsirovei - jie gali būti mažiau mandagūs, todėl derėtis siunti savo prietelių, kaip tarpininką. Va čia ir tampa naudingu visuotinai žinomas gyvybės kainoraštis. Jeigu pats parodai iniciatyvą reikalą išspręsti pinigais - nukentėjusioji pusė nelabai beturi teisę reikalauti tavo kraujo. Juk žmogus gailisi ir sutinka atsiskaityti. Tiesą sakant, galėjai labai ir nesigailėti - užtekdavo atsiskaityti. Čia kaip mes dabar protokoluose rašom "labai gailiuosi..." ir jei ne per dažnai nusižengiam, mokam tik pusę baudos. Juk kam nepasitaiko.
Kokios kainos Gotlande?
Laisvasis Gotlando gyventojas - gyvybės kaina iki 4.8 kg sidabro.
Laisvasis ne Gotlando gyventojas - kaina apie 2 kg sidabro.
Vergas - nuo 225 g sidabro ir daugiau.

Įstatyme palikta erdvės deryboms - kiekvienas atvejis individualus, ir kompensacijos kaina nustatoma aptariant nužudytojo nuopelnus, svarbą ir svorį giminės hierarchijoj.

Šiek tiek specializuotos info buriuotojams ir ne tik.
Jeigu jachta keliaujate į Stokholmą - pakeliui fiorduose matysite daug marinų, į kurias grįšite, jei Wasahamnen vietų nebus. Stokholmo prieigose rasti ramesnę inkaruotę, ar švartuotę prie uolų bus sudėtinga - be galo daug greitų keleivinių laivų eismo, didžiuliausios bangos, triukšmas... Į Wasahamnen geriausia būtų atvykti apie 10-11 val. ryte, nes maždaug tuo laiku tą dieną išplaukiantys jau bus sulapnoję pusrytėlį ir atlaisvinę krantines. Jachtos ten atvyksta ir išvyksta kasdien. Daugiausia atvykstančių jachtų blaškymosi po mariną, ieškant vietos švartuotei, vyksta nuo 17 val. ir vėliau. Tilteliai, kur sužymėta "Privat" - vietinių laivų vietos, ten rištis nevalia. Visur kitur - labai prašom, ten vietos svečiams. Patartina išlaikyti šiokį tokį suoprotį - jei esi mažas laivas, nelįsk į vietą, skirtą dideliam ir plačiam. Skandalo niekas nekels, bet peršokti į kitur tikriausiai paprašys. Visos vietos laivams individualios - prie pirštų. Švartavimosi lagu prie tiltelių, ar keliais bortais, nėra. Uosto kapitonas savo biure tai būna, tai ne - bet ištaikę momentą, sumokėsite po 300 švediškų rublių už stovėjimo uoste dieną ir, jei reikia, dar 25 už internetą 24 valandoms. Registruojantis jam pasakysit savo švartuotės numerį - užrašytas ant krantinės. Gausit kartoninį ant relingo segamą žymeklį ir atsiskaitymo kvitą. Ant kvito bus išspausdintas wc/dušų/skalbyklos spynos kodas. Aliaktros visos kelionės metu niekur nepirkom, tai net nežinau, po kieki ji ten yra. Internetui iš kapitono gausite kortelę su pasijungimo vardu ir slaptažodžiu. Prieš išeidami, nuo stalo pasigrobkite miesto žemėlapį.
Iš vakaro kapitono biure užsisakykit šiltas bandeles pusryčiams.
WC marinoje bendri - kiek vyrai, tiek moterys eina į bendrą san.mazgo tambūrą, ten kelios durys į atskiras kabinas. Dušai - nemokami - atskiri vyrams ir moterims - vis dar. Taip sakau todėl, kad lytinių skirtumų naikinimas Švedijoje yra karingo progreso stadijoj. Kai bendri wc tapo norma, lygintojai ėmėsi įvardžių - neva tai Jis ir Ji kai kam nesusivokusiam gali kelti diskomfortą. Tam iš suomių nusikopijuotas įvardis Hen - jis yra kaip rusų Оно, t.y. visus daro laimingus. Teko girdėti, kad švedų parlamente laikas nuo laiko vyksta diskusija, kad vyrai wc turėtų siusioti tik sėdėdami. Bandykit - gal ir krante patiks, nes jachtose tai nutinka dažnai. Kaip jie tai kontroliuos - man dar neaišku. Vėliau Visbyje pamatysim, kaip ta idėja įgyvendinama. Marinoje yra gera skalbykla - ten ant kiekvienos skalbimo mašinos padėta po popieriaus lapą su lentele skalbimo laiko rezervavimui. Įsirašai savo laivo pavadinimą į laisvą dieną/valandą - ir niekas tau ant sprando nelips su savo skudurų krūva. Užsirašyt geriau vos atvykus - lentelė pildosi greitai, vėliau laisvų langų nebus. Už skalbimą niekas papildomo mokesčio neprašė. Nuoroda prie kapitono biuro su žemėlapiu į Supermarket - kažkoks juokas. Eini, eini Djurgarden'o pagrindine pakrantės gatve - praeini pro kažkokią rodyklę į nuošalų kioską ieškodamas to Supermarket, paskui jauti, kad kažkaip per ilgai eini - pradedi tardyti vietinius - pasirodo, jokio Supermarket saloje išvis nėra. Susivokiam, kad tas šeimos verslo kioskas ir buvo supermarket. Tenka grįžt. Bet yra ten būtiniausi produktai, higienos, skalbimo priemonių - gi neapsipirkt į čia atplaukei...
Šalia marinos - modernus pramogų ir atrakcionų parkas. Jame iki sutemų visą dieną iš siaubo žviegia kankinami vaikai; marinoj girdisi gerai, bet kažkaip greit pripranti ir dėmesys nebesikreipia. Parko prieigose, netoli marinos - kelios kavinaitės su sąlyginai protingų kainų meniu.

FOTO-pasaka

Posted by gramas 03:24 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kad jūs ten pirmininkaujat, o mes keliaujam

Stokholme apsistojom Wasahamnen - jauki marina visai šalia Wasa muziejaus, miesto centre. Centriau kaip ir nebūna. Čia būsim pora dienų.

Keli žodžiai apie tai, kaip čionai atvykom.
Jachta SCORPIO su dviejų šiek tiek druskos ragavusių Girulių miško gyventojų įgula - Jonas ir aš - išburiavom iš Klaipėdos link švedų kranto liepos 3, trečiadienį.
Pakrančių apsauga išeinant iš uosto pasidomėjo, į kokį švedų uostą atvyksim. Pasakiau, kad nežinau tiksliai - priklauso nuo to, kaip virš Švedijos keliaujančio ciklono vėjai Baltijoj susidėlios. Jiems vistiek būtinai reikėjo pavadinimo, tai grynai momento svarbos įkvėptas, iš lempos išpoškinau, kad pirmas uostas bus Gotlande Farozundas, jei ne Burgsvikas ties Hoburgu.
Net nežinau, kurį pavadinimą pasieniečiai į knygą užsirašė, bet iš tikro atplaukėm į Farozundą, po 27 valandų smagaus buriavimo, jei neskaityti paskutinių 6 val. plaukimo varikliu. Visą popietę ir naktį vėjas sukinėjosi iš Pietvakarių į Šiaurę ir po to link Rytų, o jūra niekaip nesuprato, į kurią pusę banguoti. Taip ir prasinešėm įstrižai Baltijos iki Farozundo Gotlando saloje su daug vėjo, bet beveik be bangų. Smagumėlis. Jonas klausė - o kodėl tokiais greičiais nevarom per PaPa regatas? Vis dar galvoju, ką jam atsakyt.

Kai vėjas paryčiais išsikvėpė ir plaukėm su varikliu - pasikartojo praeitos kelionės į Gotlandą juokas - vėl netikėtai variklis užgeso, ir teko keisti kuro pirminio valymo filtrą. Filtras buvo pilnas košės, susiurbtos iš kuro bako dugno. Dabar žinosiu, kad man tai visada nutinka prie Gotlando. Yra kažkokios bakterijos, kurios per žiemą ir pavasarį maitinasi į dyzeliną dedamais ekologiškais priedais ir kondensacine drėgme nuo bako sienelių , ir prisidauginę iki tokios biomasės košytės, pridaro šitokių va netikėtumų. Gerai, kai tenka į variklio skyrių stačia galva nardyti esant palyginti ramiai jūrai - o jeigu taip varklis užgestų kur nors sudėtingoj laivybos situacijoj - tarkim, per štormą bandant įpulti į kokį uostą? Pirmas kartas - atsitiktinumas, o du - jau sistema. Pamoka - laivą nuleidus į vandenį nuo kranto, seną žiemojusį laive kurą išdeginti pilnai, ir tada pasikeisti abu kuro filtrus, prieš užpilant šviežiu dyzelinu. Užsirašykit tušiniu ant rankos, kad kitam sezonui nepamiršt... Paprastai pasirūpinam tik tepalo filtru, o reikia keisti visus, taip pat laive privalu turėti visus reikalingus filtrus, dirželius, tarpines atsargoje. Tą jūroj panaudotą atsarginį kuro filtrą iškart atpirkau pas Farozundo marinos kapitoną. Dabar ramu. Ten gerai įrengtos jachtų ir katerių remonto dirbtuvės, jis turi ir solidų visokiausių atsarginių dalių sandėlį. O jei ko neturi - žino, kur gauti.
Farosund Marina - švartavimasis su mooring line - eini galu iki tiltelio, prisiriši, ten prie tiltelio pririšta virvute pasikeli iš dugno švartavimo lyną, kurį ir užsivynioji ant laivo priekinės klampės. Smagiau tą daryti bent dviese, vienam gali būti sudėtinga, jei prie šoninio vėjo. Stovėjimo kaina 200 švediškų rublių, dušas 5. Prisišvartuok išilgai tiltelio - mokėsi jau 300. Pirtis ant sąsiaurio kranto - 50 žmogui, bet nemažiau 100. Pirtis visai neblogai įrengta tokiam betoniniam kube su šaudymo angom - panašių įtvirtinimų švedai prisistatę prie daugumos uostelių ir šiaip pakrantėse. Matyt, karo Farozunde nebebus.

Paslampinėjom po miestelį, aplankėm maximą vardu ICA, pasipirkom to, ką pamiršom Klaipėdoj ir kritom miegoti. Ryte sulapnojam kiaušinienės, 10.00 val. atsirišam ir išplaukiam į Stokholmo archipelagą.

Tik 03.00 nakties pasiekiam Sandhamną, kaip reikiant nuvargę dėl nemažos atkarpos pavėjinio buriavimo su didele banga. Laivui vis čiuožinėjant nuo didelių bangų, autopilotas su darbu nesitvarko, įsimuša laivas į didžiulės amplitudės zigzagą. Jei pastatytų šonu į tokią bangą - laivą kaip reikiant užverstų ir gautume daug vandens į kokpitą ir visur kitur. O mums to nereikia, nes atostogos. Taigi - pakaitom vairavom patys. Iš pradžių visai smagu kaip su banglente čiuožinėti nuo bangų keterų, vairu gaudant kryptį didžiausiam greičiui pasiekti. Tačiau po kelių valandų tokio sporto - kaip reikiant užsiknisi, ir norisi pasikeisti. Balansuodamas su dviem puodais ant viryklės, paruošiu karštą maistą. Grikiai, tie, kur verdami maišeliuose, šiek tiek alyvuogių aliejaus, truputis aštrokos bruschetta košės - viską sumaišai, įpjaustai po dvi virtas dešreles, ir kol vienas vairuoja - kitas valgo, užkąsdamas aisbergo lapais iš bliūdo ant kokpito grindų. Skanumėlis, kai normaliai išalksti - o juk namie į tokį valgį net ta skyle galvoj neatsisuktum...

Aplink sukinėjasi sunkių lietaus debesų frontai, bet nei vienas mūsų nekabino. Tamsoje makaluotis tarp akmeninių kuprų Sandhamno prieigose irgi nelabai patiko - tamsoj kiekviena didesnė lūžtanti banga prieš laivo nosį vaidenasi kaip mūša virš rifo. Vis krūpteli, ir puoli ploteryje tikrinti, ar tikrai nuo kurso nenuklydai, kur akmenų neturėtų būti... Nelabai relaksuoja tokie smagumai, o juk sakiau, kad mums - atostogos...

17 valandų iš Farozundo į Sandhamną, kurio marina pilnut pilnutėlė katerių su lėbaujančiu jaunimėliu. Ar jūs iš Latvijos, šaukia jie mums angliškai, nors vėliavą mato. Ne, sakau, iš Lietuvos. Tai gal jūs iš Rusijos - jau man aišku, kad jie šaiposi. A, tai gal iš Baltijos šalių? Ne, ble, sakau, mes iš Afrikos. Švartuojamės kuo toliau nuo to baliaus, nes arčiau ir vietos nėra - prie visokių žvejybinių kateriukų pontonų.

Toji jaunųjų geografų draugija dar baubs iki 6 ryto. Aš tai negirdėjau, nes vos prisirišom - ir lūžau, o Jonas, sakė, dar ilgai užmigti dėl tos fiestos negalėjęs.
Ryte marinoje girdėjau du pistoleto šūvius. Balius baigėsi normaliai.
09.00 atsirišom ir išplaukėm į Stokholmą. Va, čia ir prasidėjo ežerinis meditacinis buriavimas nuostabioje aplinkoje. Ohhmmmm....

Sutikom Lietuvą, plaukiančią link namų po didžiausios Baltijoj AF Offshore regatos. Pasilabinam ir papliurpiam su Osvaldu per raciją.

Foto ir dar daug raidžių sudėliosiu kada nors vėliau. Juk sakiau, kad mums dabar - atostogos...

Posted by gramas 09:38 Archived in Sweden Comments (4)

(Entries 166 - 180 of 258) « Page .. 7 8 9 10 11 [12] 13 14 15 16 17 .. »