A Travellerspoint blog

Apie tai, kad SHIT HAPPENS

Ne, nesirengiu linksminti istorijomis apie baisius nutikimus, ką galėtų sufleruoti tas legendinis Shit Happens. Viskas žymiai labiau praktiška ir pritaikoma gyvenime, kuo ir gali tapti naudingas šis įrašas buriuojančiai tautos daliai.

Šiemet kartu su Jonu ketiname suplaukti kelionę į Stokholmo Archipelagą su jo 30.000 salų su visom pramogų formos pasekmėm.
Pasiruošimo kelionei metu atsikreipė dėmesys į tai, kad šie metai yra paskutiniai, kai jachtos, neturinčios septinių tankų, tai gali padaryti, neužsitraukdamos piktumo debesies iš Archipelagą administruojančios švedų organizacijos.
Septiniai tankai - tai laive įrengtos talpos, į kurias kaupiamas visas jachtos įgulos sugeneruojamas kakutis ir siusiukas, o tas visas gėris iš laivo pašalinamas išpumpuojant už borto kur nors toli nuo kranto, arba į specialiai tam tikslui įrengtas stotis marinose. Kultūringa ir švaru - o tai daromai šitaip, ir dar va kaip:

Septinio tanko ant SCORPIO iki šiol nėra, nors įrengti galėjau. Nėra todėl, kad labai nesinori skylių laive gręžioti, be to jie, tie tankai-bestijos, gali būti labai kaprizingi. O jų kaprizai visada baigiasi labai liūdnu aromatu, kartais labai ilgam. Tuom sumetimu netgi tie, kas juos turi - naudoti privengia.

Pirmą kartą su tuo klastingu įrenginiu susipažinau, kai plukdėme jachtą KLEINE BEER iš Olandijos į jos naujus namus Mingėje. Dar gerai, kad gerai baigėsi. O yra buriuotojų, turinčių ir liūdnesnės patirties...

Tuomkart, kelionės maršrutui sklandžiai persivertus link antrosios dalies, t.y. jau plaukiant Kylio kanalu, buvo įtarta, kad, išpumpuojant unitazo turinį įprasta rankine wc pompa, šiek tiek negeros spalvos ir keistokokos konsistencijos skysčio vis išgargaliuodavo į aplinką per nedidelę skylutę borte, esančią gerokai aukščiau vaterlinijos. Šiek tiek neramino tas nelogiškas įtarimas, bet jokio ypatingo diskomforto drąsiai įgulai tai nesukėlė. Nakvynei stojome Rensburgo marinoje - ta, kuri arčiausiai miestelio centro, plaukti upe pro laivų statyklą kiek telpa, iki tilto.
Gražu ten, Rensburgo marinoj ką tik prisirišus - tykus vėsokas vakaras, laivų nedaug, antytės ir netgi žąsys ramiai turškiasi netoli marinos kontoros pakrantėj, o toj kontoroj neužilgo sutiksim simpatišką kapitonę su šaldytuvu, kaupinu puikaus alaus...
Prieš lipant į krantą nuotykių ieškoti, autoriaus pastangomis eilinį kartą jachtai nuėjo vandenys per tą skylutę aukštai ant borto. Ir velnias mane timptelėjo paklausti šeimininko, o kam čia įrengta toji dar viena rankinė pompa wc patalpos sienoje? Atseit, ar tai tik nebus septinio tanko pompa? Šeimininkas, kuris dar ne viską apie savo laivą tuo metu pats žinojo, labai susidomėjo tuo atradimu, nes, jo žiniomis, wc šiame laive yra išpompuojamas tiesiai į H2O už borto. Jokio septinio tanko čia nėra. Jis, dar tik nupirkęs laivą, buvo nuvažiavęs į Olandiją, kad KLEINE BEER paruošti kelionei, ir dar tada turėjo pakeisti pastrigusią wc pompą. Pakeitė nauja, ir, jo teigimu, šlangas su sklende ten nuo pompos neva tai eina tiesiai už borto, o ne į jokį tanką. Tas didžiulis perrūgusio šūdo debesis Olandijos marinoje, dėl kurio tą tylų romantišką vakarą įsivarė į isteriką kaimynystėje savo prabangiam laive šampaną gurkšnojusi vokiečių pora - tebuvęs tik šlanguose susikaupęs gyvenimo džiaugsmas, o juk naują pompą išbandyti reikėjo... Senoji tai nebeveikė...

Kuo man tas reisas įsiminė - tai kad absoliučiai dėl visko be išimties mes turėdavom drūčiai pasiginčyti. Mano argumentacija, kad ta paslaptingoji skylė aukštai ant borto, per kurią jachtai laikas nuo laiko nueidavo vandenys, panašūs į fekalinius - tai galimai yra septinio tanko alsuoklis su atbuliniu vožtuvu; kad įgulos organizmams įnikus į šalinimo funkciją, staiga septinis tankas nesprogtų nuo persotinimo - buvo paniekinamai atmesta. Aš kalbu nesąmones, nes septinio tanko čia NĖRA.
Teškiu antrą tūzą iš rankovės - o kodėl tada sienoj ta pompa įrengta - juk tikrai tam, kad tanką išpompuoti? Mano turėjęs būti pergalingu kirtis atremtas tuo, kad o kur blemba tanko išsiurbimo anga laivo denyje? A, kodėl jos nėra? Todėl, kad septinio tanko laive NĖRA! Pompa gal dušo vandens išpompavimui iš po grindų... gal. Jis tai pasakė, jau eidamas į WC apžiūrėti tą pompą sienoje.

Nu kiek normalus statistinis buriuotojas gali žiūrėti į pompą sienoje? Reikia pompuoti, ko ten žiūrėti! Tiksliau - žiūrėti į skylutę borte turėjau aš, iš pagarbaus atstumo, o jis pompuos - ir pamatysi, niekas ten nebėgs... Jis pumpavo, ir, po teisybei, niekas ir nebėgo. Nebėgo, nes vos po kelių mostų pompos rankena, po laivu sprogo giluminė bomba. Jau kad kalė, tai kalė! Šalia laivo borto su dideliausiu trenksmu išsklido kokių 5 m skersmens šūdo debesis. Natūrali buriuotojo reakcija tokiam dalykui įvykus - žiūrėti, ar kas matė. Tai aš vėl žiūrėjau, o nustebusi ir susirūpinus šeiminko galva tarpduryje vis klausė - o kas čia buvo? Kai pats pamatė tą debesį, lėtai dreifuojantį išilgai marinos pontonų, mąsliai ištarė - tai, ko gero, yra tankas... Tuo metu link mūsų laivo jau skubėjo Rensburgo marinos gyventojai - visi marinoje besiturškę paukščiai sureagavo į tą giluminės bombos trenksmą, staigiai suplaukė draugišku linksmu pulku, ir mikliai suvalgė tą mūsų debesį. Gerieji Rensburgo paukščiai išgelbėjo Lietuvos buriuotojus nuo baisios gėdos. Ta laimingos pabaigos proga kiek ilgiau pabuvom ramiai besiginčydami prie to šaldytuvo marinos kontoroje.

Vistiek nuklydau į baisias istorijas. Kartais man taip jau nutinka pamesti minties giją - taigi, grįžtam prie reikalo.

Pasidavęs suomių spaudimui, kurie Baltijos neteršimo pramoginių laivų nuotekomis direktyvą prisiėmė dar 2005 metais, Švedijai priklausančią archipelago dalį (Stokholmo Archipelagas) administruojantis Archipelago Fondas nusprendė, kad pramoginiai laivai su wc privalės turėti septinius tankus su išsiurbimu per denį. Taisyklė įsigalioja iš pradžių tik Stokholmo Archipelage nuo 2014 metų, o nuo 2016m - visuose Švedijos teritoriniuose vandenyse. Tiesiai pompuoti iš wc už borto, ką iki šiol sėkmingai daro patys švedai ir nešvedai visur, išskyrus marinas - bus nebegalima. Pažeisti tą įstatymu įtvirtintą reikalavimą bus brangu. Vykdymą kontroliuos.

Pats jau mačiau, dar prieš pora metų, kaip aktyviai švedai įrenginėja modernias nuotekų išsiurbimo stotis marinose. Visų marinų su tokiomis stotimis sąrašą su koordinatėmis galima rasti čia.

Taigi, savo laivelių sekančio sezono paruošimo darbų sąrašus galime papildyti septinio tanko įrengimu, nes to nepadarius, plaukti į Suomijos vandenis, ar į Stokcholmo Archipelagą daug kas nebegalėsim.

Naudingi skaitalai apie taršą iš laivų reguliuojančių MARPOL ar HELCOM konvencijų veikimą kitose šalyse, happy shitty reading:

http://www.rya.org.uk/infoadvice/boatingabroad/Pages/holdingtanks.aspx

http://www.tek-tanks.com/boats/sanitation-systems/holding-tank-regulations/

Posted by gramas 04:45 Comments (10)

Apie tai, kad tikrai nereikia šitiek plepėti

Nenustoju stebėtis uosto laivų eismo tarnybos (LET) dispečerių kantrybe. Darbas jų išties atsakingas, reikalingas ir be abejo, nelengvas. Pabandyk vienu metu sudaboti kelis ir daugiau didžiuliausių laivų, manevruojančių gana siauram uosto kanale, įvertindamas besikeičiančias meteo sąlygas. Tavo nurodyta tvarka jie užeis į uostą ar išplauks, švartuosis, ar saugiai prasilenks...Tuo pat metu radijo ryšiu pasitik skubančius link Klaipėdos laivus, vieniems parūpink locmaną reikiamu laiku ir sutartoj vietoj, kitus nukreipk į inkaravietę; dar sureguliuok uosto buksyrų darbą...

Ir čia dar, lyg tave nuobodulys baigtų uždrožti - visokie pramoginiai laiveliai, jachtos ir kateriai visi skuba su tavim, kaip tuo Rūpintojėliu Klaipėda Radijo-5 pabendrauti. Visi labai laba diena, ir prašom leidimo iš uostelio iki Kiaulės, ar į marias, ar į jūrą. Ar nuo Kiaulės iki uostelio, ar Dangės, ar į gastronomą, netrukdant laivybai. Eteris pilnas veikėjų pasmailintais balsais, o dispečeris vos spėja nuo jų atsimušinėti, t.y. tuos leidimus maloningai suteikti. Pasitaiko net tokių šnekorių eteryje, kad ima dispečeriui pasakoti, kiek žmonių laivu plaukia, kiek įgulos ir kiek keleivių, ir ką jūron išplaukę ketina veikti. Absol dzin dispečeriui, ar jūroj tamsta ilsėsies, deginsies, šaltibarščius srėbsi, vemsi, žvejosi, ar regatą stebėsi.

Geležinės kantrybės tai žmonės, su nervais kaip trosai. Vieną vienintelį kartą 9 kanalu girdėjau šiek tiek pykčio dispečerio balse, kai, matyt, užknistas buriuotojų ir kateristų "prašymo leidimo netrukdant laivybai", replikavo, kad jūs plaukit, nes aš neturiu įgaliojimo uždrausti.
Šiaipjau, manau, įgaliojimą jis turi - esant tam tikroms sąlygoms.

Ir kas per kalbos šiukšlė, būdinga vien Klaipėdos uosto radijo eteriui - "netrukdant laivybai". Gal tada galima prašyti leidimo plaukti ir trukdant laivybai, šiaip, dėl ekstrymo, for fun ir įvairovės? Niekur kituose uostuose - nei Lenkijos, Latvijos, Vokietijos, Danijos, Olandijos, Švedijos - kur teko plaukioti - jokio "not interfering with port traffic" niekas nenaudoja. O gal naudoja, tik man girdėti neteko, nežinau... Nu, pas mus - skamba šita nesąmonė "netrukdant laivybai" po kokius 30 kartų per valandą, jei ne daugiau. Jei tu esi uoste, esi pramoginis, mažasis ar burinis laivas - tai tu avtomatom esi ir netrukdant laivybai, ir pagal taisykles. Kitaip tu būti toj akvatorijoj negali. Kokias taisykles? Yra taisyklės.

Ką noriu pasakyti - mes, burinių laivelių škiperiai, visai neprivalom tiek daug dispečerių dėmesio sau reikalauti ir 9 kanalo eterį visokiais prašymais šiukšlinti. Skaitykit Klaipėdos Valstybinio Jūrų Uosto Laivybos Taisykles. Skaitei tu jas ar ne, žinai, ar ne - jos yra tau privalomos, jei esi uosto akvatorijoje.

Taisyklių p.59 aiškiai sako, kad plaukdami šalia farvaterio, ar kirsdami laivybos kanalą statmenai ir ne arčiau kaip 500m iki artėjančio laivo nosies - visa tai galime daryti neprašydami LET leidimo. Yra niuansas dėl tų 500 m. Kažkaip smagiau galvoti, kad tie 500 iki nosies - tai atstumas iki laivo, kertant jo kursą farvateryje. Iš tikro - tai ne. Taisyklės sako, kad 500m iki pakertamo laivo turi būti mums užbaigiant manevrą, t.y. kertant laivybos kanalo ribą kitoje farvaterio pusėje.

Dar daugiau - taisyklių p.58 aiškiai pasakyta, kad buriniu laivu galime plaukti ir laivybos kanalo pakraščiu, tik turime iškart sprukti iš kanalo LET nurodymu, kurį galime bet kada išgirsti 9 kanalu. Taisyklės taip pat mus įpareigoja tą 9 kanalą klausyti, kol esame uoste, ir būti pasirengus ryšiui su dispečeriu. Kas tas kanalo pakraštys, kuriuo visiškai legaliai turime teisę plaukti? Mano kuklia nuomone - pakraštys yra visas kanalo plotis iki vidurio. Tačiau naudokim akis ir sveiką protą, kas turim, ir įvertinkim savo greitį bei laivybos situaciją. Per daug įlysi į kanalą - tai kaip tą "nedelsiant pasitraukti" padarysi, jei LET staiga pareikalaus?

Beje, taisyklės nurodo, kad, net judėdami šalia laivybos kanalo, turime būti pasirengę vykdyti dipečerio nurodymus ir duoti kelią visiems kitiems uoste manevruojantiems bei darbą dirbantiems laivams, kurie gali išsprūsti iš to kanalo iš reikalo, tyčia, ar netyčia.

Kada reikia prašyti LET leidimo - tai jei norime buriuoti rytine akvatorijos pakrante, išilgai uosto krantinių. Esant pas mus vyraujantiems vėjams, toje pakrantėje dažniausiai gaunam mažiau Nerijos miško suveltą srautą. Taisyklių p.65 mums, visiems pramoginiams ir buriniams, draudžia be LET leidimo plaukti rytiniu kanalo kraštu ir šalia uosto krantinių, o nuo kruizinių ir karinių krantinių Nr.28-33 plaukti arčiau, kaip 60 m.

Dar įdomi detalė - viskas, ką veikiame uosto akvatorijoje, ne tik dispečerio stebima, bet visi mūsų veiksmai, visi pokalbiai radijo eteryje yra filmuojami bei įrašinėjami. Įrašai archyve saugomi 6 mėnesius. Stebėjimo sistema su gera optika, todėl, nesmagiai aplinkybėms susiklosčius, gali būti neįmanoma teigti, kad skardinėje, kurią susikratei, buvo duonos gira.

Taigi, va šitaip ir dar va kaip - į eterį pliurpkim mažiau, kontroliuokim ką darom, ir klausykim 9 kanalo.

Posted by gramas 06:39 Comments (2)

Apie tai, kaip per savaitgalį praturtėjau 2 mln.+ VIDEO

+ video

Savaitgalį praleidau toli nuo internetų ir ant kablio, t.y. ant inkaro. Jau labai reikėjo trumpam išplaukti toliau nuo civilizacijos, ir pakrauti stipriai nudrožtas baterijas gamtoj.

Foto žemiau rodo Everglades nacionalinį parką Floridoje.
Florida-Everglades.jpg

Taigi, žinot-nežinot, bet turime gabalėlį tokios pat Floridos ir savojoje Nemuno deltoje. Kuklų tokį gabalėlį, žinoma, be aligatorių, be pitonų, be maliarijos uodų - bet turime. Tiksliau - deltoje turime didžiulius plotus pelkynų, upių, senvagių, įlankų, ežerų, užliejamų pievų ir kanalų sistemas. Deja, nuo kylinės jachtos gali pamatyti tik nedidelę tos šlapios karalystės dalį. Na, bet mes neišdidūs, kiek duos bei rodys - tiek ir imsim...
large_rrrtz7.png

Savaitgalio planas:
- penktadienį iki vakaro nuplaukti iš Klaipėdos į Nemuno deltą.
- nakvynė inkaruotėje dar nežinau kur, bet kad būtų galima pažvejoti.
- šeštadienis be plano ir streso, pagal nuotaiką visą dieną, bet nakvynė ten kur gražu, vėlgi ant inkaro.
- sekmadienį plaukti į Nidą, ten į laivelį įlips Lolita, ir kartu buriuosim namo.

Labai panašiai viskas ir įvyko. Idėja nakvoti Upaitėje, kur ji įkrenta į Kniaupo įlanką, buvo paremta noru pažvejoti kažkur ramiam vandeny. Tačiau, patikrinus vietą, echolotas žuvies nerodė, bet to, prognozė įspėjo apie galimus Šiaurės vėjo gūsius naktį. Žuvies čia nėra, po neršto karšiai pasitraukė į ganyklas mariose. Numatyta žvejybai su nakvyne vieta prastai nuo vėjų pridengta medžiais, ir visai nesinorėjo visą naktį strakalioti ir tikrinti, ar inkarai dar laiko. Plaukiu iš Upaitės per Kumpąjį Uostą į Atmatą. Inkaruotė kranto su alksnynu priedangoje, saugo nuo šiaurinių krypčių vėjų. Vakaro žvejyba be rezultatų, todėl netrukus vynioju meškeres ir imuosi knygos. Visi sliekai sako - Jeeee!!!! Tuo metu dar nežinojau, kad jie turi savo planų - jie, niekšai, naktį pabėgs. Siūlymą baigti bajerius ir patiem grįžti į vietą kibirėly jie ignoravo; paskui pamatė, kaip netikėtai demokratija gali baigtis šitam laive.

Šiam savaitgaliui - Paulo Coelho "The Winner Stands Alone". Labai įdomi, bet labai jau daug raidžių, per savaitgalį galiu ir neįkirsti. Na, bet jei žuvys nekibs, tai matysim, kaip čia bus.

Ryte pažadina pirmieji meškeriotojų kateriai, skubantys džiguoti sterką ir vilioti ešerius Atmatos žiotyse.
Visiška ramybė būtų aplink, jei neskaityti bundančių paukščių trelių. Gegučių oktetas kimiais balsais kala taip, kad užsimerkęs, pamanytum bilijardo salėj beesąs. Vėjo nėra visai, nuo vandens raivosi rytmečio rūko skaros, ir virš kranto pradeda keltis raudonas saulės blynas. Kaip lenkai sako - Kto rano vstaje - temu pan Bóg daje. Laisvas vertimas mūsiškai - kas anksčiau atsistoja - tas ir gauna su Dievo pagalba, bet gal ir nelabai tiksliai išverčiau, ten neįvardinta kam ką, bet duoda iš ryto... O jau kad vienas išplauksi - tai nieko ir negausi.

Kaip bebūtų - bent kartą metuose būtina anksčiau atsikelti, kad tokį ryto reginį sau padovanoti - patikėkit, vaizdą gaunu super - už milijoną...

Šviežios žuvytės būtų visai neprošal, todėl prašvitus ir po ryto kavos - keliu abudu inkarus, kurie patikimai laikė SCORPIO visą naktį - plauksiu pamedžioti ešerių į Atmatos žiotis. Ten jau stovi begalė meškeriotojų katerių, pilnai užtvėrusių visą farvaterį. Aplinkui nuo kateriukų tik ir skamba senasis geras kurvabletnachui... Nesuprantu, kam reikia taip keiktis ant vandens... Gal juos žmonos namie muša ir gerti neduoda, kad vyrai, ištrūkę ant vandens, atsigriebti šitaip skuba? Galima draugams kateryje ramiai pasakyti - Pažvelkite kolegos, koks niekingai smulkus ešeriokas man užkibo. Tai ne, riaumoja visa gerkle - Tu pydare, sūtrauka tu neraliuotas-blenachui, o tampei tai kaip didelis!!!
Vienžo, jei staiga pajusit norą , kad išmokinčiau kaip toliau gyventi, kreipkitės - padėsiu visada, kartais netgi nemokamai...

Keturiais dideliais (per keptuvę be galvos) ešeriais vėliau, grįžinėju į gamtą, nes tiek žuvies vakarienei man užteks, o šaldiklio ir ledo mašinos ant Scorpio nelaikom.

Sekančios nakvynės vieta - Kumpasis Uostas. Visaip šitą Minijos senvagės atšaką pavadina - ne tik Kumpasis Uostas, ir Senoji Minija, ir Paukščių Takas ir dar geresniu vardu - Bevardis. Dar vakar šią vietelę nakvynei nužiūrėjau. Nuo jachtos vaizdo neįprastoj vietoj nustebusių katerių galėtų būt ir mažiau, bet aplinkui pilna gyvybės - įvairiausi paukščiai, lelijų laukuose medžioja lydekos, vietinis ahoi ponas bebras nelabai patenkinats mano kompanija, bet nieko nepadarysi - man čia irgi patinka, taigi teks dalintis...

Prieš sutemas kateriai baigiasi, viskas nutyla, ir vaizdas tos pat dienos vakare - jau už antrą milijoną.

Šitokiu būdu netikėtai praturtėjęs net dviem milijonais, iš to džiaugsmo visai smagiai sekmadienio rytą suburiuoju į Nidą. Su Lolita susitinkam krantinėje, ir pėdinam į kavinę (čia, tekste, kavinė be vardo, bet netoli didelės parduotuvės) - pusryčiauti. Prasėdim apie 5 min. visiškoj ramybėj, nes padavėjos, bent kelios slampinėjančios apie stalus, nesiteikia net meniu pasiūlyti. OK, aš gal ir nelabai lygiai susišukavęs, mano šortai be kanto, nes tiesiai iš po burių su vėju. Bet jei mūsų finansinis indėlis į pardavimų apyvartą čia nereikalingas - nieko nepadarysi. Prieš savininkės, medituojančios už baro, valią nepašoksi. Nida, vasara, sezonas. Nieko nesakę, išeinam nesumokėję už pasėdėjimą, Maximoj kažką skanaus nusiperkam, ir pusryčiaujam jachtoje, jau buriuodami namo, į Klaipėdą.

Tai va, maždaug taip viskas ir buvo.

A, taigi dar saulėj nusvilau tiek, kad kailis keisis. Bet taigi niekas ir nesakė, kad labai paprasta viskas bus...

Šiek tiek vaizdų:

Posted by gramas 01:33 Archived in Lithuania Comments (3)

Apie tai, kaip reikia keliauti

large_FC66D00E2219AC68174F737127B4C0EA.jpg
Na, mes visi čia labai buriuotojai, ir žinoma, kad keliaujam po burėm. Mes buriuojam. Lankom tolimus ir artimus uostus, svetingas labai ir nelabai salas bei jūras, sutinkam įvairius žmones, patiriam įspūdžius, nuotykius, atradimus ir džiaugsmus bei nusivylimus, ir laimingai sugrįžtam namo. Dažniausiai pavargę, bet laimingi. O kartais - ne.

Žemiau rasite 9 patarimus nuo Paulo Coelho , rašytojo su piligrimo siela, skirtus keliautojui - tam, kuris taip pat su piligrimo siela.

Nuo savęs pridurčiau - ir buriuotojui, kuriam kiekvienas svečias uostas - tai ne vis kitas Helgolandas su tax free šnapsu. Taigi - atplaukėm, išlipom į krantą - o ką toliau?

Enter PAUuuuuuLlll COELHOooooo !!!!

1. Venk muziejų. Atrodytų, absurdiškas patarimas, tačiau pasvarstykime šiek tiek: jei esi svetimam mieste, ar ne geriau būtų eiti ir ieškoti šiandienos, o ne praeities? Žmonės jaučiasi įsipareigoję apsilankyti muziejuje, nes dar nuo mokyklos laikų jiems įkalta, kad keliavimas yra tokio pobūdžio kultūros paieška. Be abejo, muziejai yra svarbus objektas, tačiau jie atima labai daug brangaus laiko ir iš lankytojo reikalauja dalykiškumo - tu privalai žinoti, ko muziejuje ieškai. Jei neturi tikslo - iš muziejaus išeisi su jausmu, kad ką tik matei keletą kažkokių fundamentalių dalykų, bet po kurio laiko niekaip negalėsi prisiminti, būtent kokių.

2. Lankykis baruose. Barai ir užeigos, o ne muziejai, yra vietos, kur atsiskleidžia miesto gyvenimas. Barais vadinu ne naktinius klubus, bet vietas, kur vietiniai paprasti žmonės įpuola įkalti, papliurpti apie orus, ir kur jie visada turi laiko pokalbiui su jumis. Nusipirk laikraštį, įsitaisyk bare, ir matyk lankytojų srautą. Jei kas užmegztų pokalbį - koks jis bebūtų kvailas - mielai įsijunk: nespręsk apie kelią, vien pamatęs vartus į jį.

3. Būk atviras. Geriausias ekskursijos gidas - kas nors, čia gyvenantis, kuris(-i) žino viską apie savo miestą ir juo didžiuojasi, tačiau nedirba jokiai turizmo agentūrai. Eik į gatvę, išsirink bet kurį asmenį, kurį norėtum prakalbinti, ir paklausk jo bet ko (pvz. Kur yra Katedra? Kur pašto skyrius? ir pan.) Jei pokalbis neužsimegs - bandyk vėl, su kitu praeiviu - iki vakaro garantuotai susirasi sau puikiausią kompanjoną.

4. Stenkis keliauti vienas, jei esi susituokęs - su savo antrąja puse. Bus sunkiau, nes niekas jumis nesirūpins, bet tik šitaip iš tikro atsiribosi nuo savo gimtosios šalies. Keliauti grupėje - tai būti užsienyje, kalbant savo gimtąja kalba, daryti tai, ką grupės vadovas nori, kad tu darytum, ir skirti daugiau dėmesio intrigoms bei pletkams grupėje, nei vietai, kurioje lankaisi.

5. Nelygink. Nieko nelygink - kainų, higienos standartų, gyvenimo kokybės, transporto priemonių, nieko! Keliauji ne tam, kad sau įrodytum, jog turi geresnį gyvenimą, nei kiti žmonės. Keliauji tam, kad sužinotum, kaip kiti žmonės gyvena, ką iš jų gali išmokti, koks jų santykis su kasdiene realybe ir gyvenimo iššūkiais.

6. Suprask, kad visi tave supranta. Nesigąsdink, jei nežinai vietos kalbos. Esu buvęs vietose, kur išvis negalėjau bendrauti žodžiais, tačiau visada atrasdavau reikalingą pagalbą, patarimus ir nuorodas, netgi merginas.
Kai kurie žmonės mano, kad jei nežinai vietos kalbos - nueisi gatve, ir pasimesi amžiams. Pakanka turėti viešbučio kortelę kišenėje; jei nutiks blogiausia iš blogiausių ir pasiklysi - susistabdysi taksi ir parodysi kortelę vairuotojui.

7. Neprisipirk. Pinigus kelionėje leisk dalykams, kurių nereikia nešti: bilietai į gerą koncertą, restoranai, ekskursijos. Šiandien, su globalia ekonomika ir internetu, gali nusipirkti bet kokį daiktą, nemokėdamas už papildomą bagažą.

8. Nebandyk pamatyti visą pasaulį per mėnesį. Geriau likti mieste keturioms-penkioms dienoms, nei aplankyti penkis miestus per savaitę. Miestas yra kaip kaprizinga moteris - reikia laiko kad suvilioti, o tada atsiskleidžia pilnai.

9. Kelionė - tai nuotykis. Henry Miller sakydavo, kad yra kur kas svarbiau pačiam atrasti bažnytėlę, apie kurią iki šiol nieks negirdėjo, nei nuvykti į Romą ir iš pareigos aplankyti Siksto Kapelą su dviejų šimtų turistų banda, bliaunančia tau į ausį. Žinoma, apsilankyk Siksto Kapeloj, bet būtinai paklaidžiok miesto gatvelėm, patyrinėk skersgatvius ir pajusk laisvę tyrinėtojo, kuris nelabai tiksliai ir žino ko ieško, tačiau jei surastų - tai pakeistų jo gyvenimą tikrai.

----------------
šaltinis

Posted by gramas 04:12 Comments (0)

Apie tai, kaip nieko negarsinom. Bet dar pažiūrėsim...

Prieš LT 1000-mečiui žvaliai sukaltą Ambersail projektą keliu skrybėlę. Period. Net nesivarginsiu aiškinti kodėl.
Nu bet po jų - juk pamenat - kad pasipylė buriavimo atostogų "misijos", ir būtinai visos kaip viena garsinančios Lietuvos vardą pasaulyje. Na, susimetė draugų prietelių kompanija, kažkiek pažįstamų ar savo pačių įmonių rėmimo pasidarė, nusičarteriavo laivą atostogoms šiltesniuose vandenyse, pasiplaukiojo, pakeliavo, gero laiko paturėjo. Grįžo namo, ir po atostogų su nauja energija vėl kibo į kasdienius darbus. Viskas okey-dokey, man čia problemos nėra. Bet kam tiek rėkiama buvo prieš tas atostogas apie garsinimą, gerinimą, verslų mezgimą ir skatinimą? Kam taip įsidarbinti, jei ketini atostogauti? Kad visai tautai pasirodyti, kad gali sau leisti? Kad paknist smegenus rėmėjams ir chaliavną pinigėlį nuo jų nuengti?
Susireikšminimas, piaras ir pompastika, atitinkamai ir iškovotas tautos dėmesys savotiškai įpareigoja. Praėjus metams kitiems po misijos, jau reikia matuoti ir vertinti to sunkaus darbo rezultatus, jeigu tai buvo misija, o ne atostogos. Kiek pagarsinta, kiek pagerinta, kiek užmegzta ir kaip smarkiai suskatinta?
Net tas lunatikas Pupų Dėdė, kuris šiuo metu su savo šuniukais dūzgia pajūry, ir tas turi planą savo sekančiai misijai - surasti ir žmonijai atskleisti nepelnytai pamirštos Dievo Motinos kapą. Šventas reikalas, vyriškas ir ambicingas, bet projekto vadybos požiūriu viskas ok - rezultatas yra pasiekiamas ir pamatuojamas. Dėl Jėzaus Kristaus tėvystės abejojančių yra, bet Marijos, jo motinos, egzistavimo niekas paneigti nebandė. Buvo žmogus, vadinasi, kažkur gali būti ir kapas. Jei gali būti kapas - jį galima bandyt surasti. Jei labai reikia - kodėl ne... Rezultatas - suradai, arba nesuradai. Mission accomplished, arba ne. Pupų Dėdė, mano supratimu, kaip misionierius, suopročio prasme yra keliom odinėm skrybėlėm aukščiau už tuos mūsų misionierius buriuotojus. Nunešė Pupų Dėdė buriavimo misionieriams gerą progą vėl pa(si)garsint, pa(si)skatint ir surast, visai nunešė... blem...

Savo atostogoms po burėm suteikti daugiau turinio yra sveika. Mes, SCORPIO šeimyninė įgula, keliaudami apie ir po Gotlandą (serija kelionės užrašų), taip pat buvome suplanavę vikingų ir Baltijos piratų brolijų istorinį paveldą pamatyti saloje, kurios istorija tuo labai turtinga. Kažkaip nieko negarsinom, negerinom, nemezgėm ir neskatinom - tik matėm vietas, kurių nematę, sutikom žmones, kurių nežinojom, ir sėkmingai sugrįžom, kažką naujo išmokę bei sužinoję. Ir dar pailsėję tuo sveiku kelionės nuovargiu.

Kokia nesamonė... Juk gyvenam misijų epochoj, todėl kaip yra nelygis SCORPIO šitaip savanaudiškai keliauti. Ramina tai, kad klysti yra žmogiška, o klaidoj pasilikti - kvaila. Todėl taisom savo gyvenimo klaidą. Sekanti, šios vasaros SCORPIO kelionė yra skelbiama Baltijos Atkovojimo Lietuvai Misija. Plauksime su trispalve, deja, normalių matmenų, nes biudžetas ribotas, o dar reikia terasą prie namų perkalti, kas irgi kainuoja... Misijos galutinis tikslas - Pasaulio padalijimas taip, kad Lietuvai sugrįžtų visa Baltija, nes kai susigrąžinom Klaipėdos kraštą - vandens tuom kart mums teko per mažai. Tarpinių tikslų daug - vienas iš jų - Girulių tapimas jūrine valstybe. Suprantame, kad šiam tikslui pasiekti dviejų savaičių gal ir neužteks, todėl misijos rezultatų sieksime nuosekliai ilguoju laikotarpiu. Keleivių ir belaisvių neimsim, rėmėjų pinigus imsim. Kartoju - rėmėjų pinigus imsim. Visi, misiją parėmę, bus įrašyti į istoriniu tapsiantį laivo žurnalą.
Taip pat pažadu - Grubliausko paprašysiu, kad kiekvienam rėmėjui leistų įsistatyti kur nors po knechtą.

Palinkėkit mums sėkmės

Lengva nebus

Posted by gramas 02:08 Archived in Lithuania Comments (5)

Apie tai, kaip Pilypą į Kiaulės Vartus suridenom +VIDEO

Gegužės 24-26 d.d. savaitgalis visai netikėtai nusidavė labai smagus. Dar trečiadienį, uostelio bare aptariant PaPa regatos meteo-ekstyminį finalą, Klaipėdos Pilies uosto šviesuolių galvose išsirutuliojo idėja a'la "o ką čia tokio mums nuveikus, jeigu artėjančiam savaitgaliui numatytą Pilypo regatą vienas toks org.komitetas suvartė ir nudėjo kažkur į miglotą ateitį".
Bokalas prie bokalo, žodis po žodžio, ir užgimė planas. Klaipėdos jachtos susitinkam Nidoje, įgulos aktyviai sudalyvauja Nidos vasaros sezono atidaryme su visais triūbais ir fanfarais, o grįžtant sekmadienį pasidarom regatos užplaukimą Nida - Klaipėda. Kadangi finišas buvo numatytas tarp žalios ir raudonos bojų Kiaulės Nugaros farvateryje, tai iš čia ir regatos vardas Kiaulės Vartai.
Viskas pagal planą ir įvyko. Ir labai smagiai, nes vėjo buvo daug.

Beje, iškart po starto 10.00 val. ties Nidos uosto vartais paaiškėjo, kas kaip šventė Nidos sezono pradžią. Tie, kas šventė prastai - tie plaukė sportiškai, su spinakeriais. Tiek juos ir tematėm. Tie, kas šventė teisingai - plaukė be įtampos virvėse bei nervuose, t.y. vien baltom burėm. Buvo ir ypač teisingai ir gerai šventusių įgulų - jos starte išvis pastebėtos nebuvo.

Kiaulės Vartų regatoje visą vieno nido distanciją suplaukė aštuoni laivai. SCORPIO užėmė ketvirtą vietą.
Padėka Audriui, jachta PIRANIJA - už teisingos idėjos sugeneravimą ir pabuvimą regatos dalyviu, regatos org.komitetu beigi regatos teisėjų komisija tame pačiam asmenyje.

Rezultatai:

Finišo eil./Finišo laikas/Laikas/Balas/Kor. Laikas/VIETA
1 X'as 13:12 3:12 1.14 3:38 1
2 Gosail.lt Jurinis 13:21 3:21 1.31 4:23 8
3 Piranija 13:23 3:23 1.08 3:39 2
4 Gera Diena 13:31 3:31 1.08 3:47 3
5 Šatrija 13:34 3:34 1.16 4:08 7
6 Gabija 13:37 3:37 1.06 3:50 5
7 Omega 13:39 3:39 1.07 3:54 6
8 Scorpio 13:40 3:40 1.02 3:44 4

Posted by gramas 03:55 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip Darbo dieną plaukėm

Labai tikėjausi Darbo dieną paminėti konkrečiu Nidzarbu. Ir nieko nesigavo - nes padirbėti teko.

SCORPIO iš Pilies uosto išplaukė 11 val. tilteliu. Dangėje daviau pavairuoti Meškai, t.y. autopilotui, kad bures pasitvarkyti ir krancus nusirankioti - bet ji neėmė. Dar kart daviau, dar ir dar - vėl neima! Sugedus, bestija.
Pernai tai veikė puikiausiai... Teko rištis prie krantinės Dangėje, ir imtis remonto.

Perkratęs vietas, kur turi būti elektros testeris, pradėjau krėsti vietas, kur jo neturi būti. Toks paieškos metodas visada padėdavo, bet ne dabar. Prisiminiau, kad per žiemos šalčius jį parsinešiau namo, kai reikėjo su mašinų akumuliatoriais pasiaiškinti. Taip namie testeris ir peržiemojo, ir į laivą nesugrįžo.

Tada vėl prisiminiau, kad buriuotojas privalo būti sumanus. Susiradau 12V avarinę lempą ant ilgo laido, papildomai atsikirpau pora galiukų šiaip laido, ir pasidariau testerį, parodantį kur ta sruove y i kū nabieėė...

Ta proga išardžiau ir Meškos rankelę - radau, kad kažkada sūraus jūros vandenėlio buvo gavus ir kiek pavaroj, tiek apie varikliuką korozijos židiniai atsiradę. Atrodė, kad čia ir slypi bėda - supuvo mano Meška, teks pirkti naują.
large_IMG_0339.jpg

Pratikrinęs viską savo improvizuotu testeriu, radau, kad viskas veiktų čiki-piki, jei stropiai nuvalyčiau kiek Meškos, tiek jos kištuko kokpito borte kontaktus. Valom, Meškos grobus puršiam vandenį nuo "aliaktros" atstumiančiu purškalu, viską tvirtai susukam į vietas, done - Meškos remontas baigtas. Galima judėti toliau - bet ar tikrai?
Gedimas, kad ir paprastas, į tarpuausį pasėjo abejonių, ar neišlįs kas nors rimčiau, jei priešais vėją ir bangą tiesiai į dūdą pradėsiu veržtis į jūrą. Taip planas vietoj jūros tapo planu prasiplaukioti ir visas sistemas bei įrengimus pasitikrinti mariose. Kaip ne kaip - pirmasis šio sezono plaukimas...

Mariose buvo smagu - daug permainų nuo pernai, ir šiaip judesio. Tas judesys akvatorijoje nieko gero mums, buriuotojams, nežada. Prieplaukos ir rampos prie keleivinių terminalo jau padarytos, netrukus didelių geležinių keltų kiekis uoste padidės trigubai, jei ne daugiau. Labai stengsimės jiems prieš "bulbas" neatsidurti.
large_IMG_0350.jpg

Laivų kapinių įlankoje kažką matininkai su kateriu-guminuku matuoja, visa įlanka bonais atitverta. Buvo šnekų, kad bus vystomas marinos projektas toje vietoje. Jei visą šlamštą iškuopus, visai jauki įlankėlė čia atsivertų. Projektas gerai, susisiekimas su miestu keltais bus geras, svečiams jachtininkams patiks. Bet laivybos požiūriu - šioje vietoje bus masė didelių laivų eismo. Bet dar viena marina - visada gerai, kad tik veikianti būtų, o ne kaip Smiltynės kažkokios niekieno nenaudojamos naujutėlės krantinės, atseit jachtoms.
large_IMG_0344.jpg

Suskystintų Duju Terminalas - dar visiems ant liežuvio, o statybos praktiškai jau vyksta. Uostas jau gilina prieigas prie terminalo ties Kiaulės nugara. Visos olandų-gilintojų laivyno pajėgos ten sumestos, darbas tik verda.

large_IMG_0346.jpg
Kai terminalą paleis - labai ankšta vieta laivybai čia bus. Manau, kad, kol priiminės terminalas laivus, jokio kito eismo čia neleis.
Taip ir matau abiejose Kiaulės pusėse būrelius dreifuojančių laivelių, kaip Olandijoj laukiančių, kada pro kokį tiltą ar į šliuzus įplaukti galės.
Įdomu, projektuotojai jau susiprotėjo tiems laiveliams palaukimo prieplaukas suprojektuoti, kaip tai yra privaloma įrengti labiau mažąją laivybą matančiose šalyse? Tie dujų terminalo laivai bus dideli, buksyrams daug vietos manevrui reiks ir švartavimo ar nuvedimo nuo terminalo procedūra truks apie pusvalandį, jei ne daugiau. Oras juk bus ne visada kaip šiandien. Mažų laivelių pulkas, pusvalandį tabaluojantis dreife siauroje vietoje, prie rimto vėjo ir srovės, visai šalia geležinių dičkių farvaterio uosto pusėje ir šalia seklumų marių pusėje - oij, kokių įdomių dalykų gali taip nutikti. Na, man labai įdomu, kaip su tom palaukimo krantinėm, pontonais, ar poliais čia bus...

Taip prasiplaukiojau beveik iki Juodkrantės pusės kelio, apsisukau ir grįžau Klaipėdon, kad į vakarinę PaPa regatą suspėti.
Ji vyko iš pradžių su mažai vėjo, su daug srovės, o paskui visai be vėjo, ir vis dar su srove - gerai, kad jau link namų. Aha, dar su vakarop besileidžiančiu link vandens paviršiaus šalčiu. Dalyvavo 3 laivai. SCORPIO užėmė garbingą vietą. Laimėjo jachta Regina. Jachta Piranija irgi užėmė garbingą vietą. Audriaus (b/j Piranija) fotoreportažas - čia.

Tas vakarykštis vakaro šaltis šįryt Girulių mišką padarė gražų kaip žiemą. Gegužės 2-oji. Balta balta kur dairais... Kodėl tas baltas grožis manęs nebedžiugina?
large_IMG_0354.jpg

Posted by gramas 03:40 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, tad ten ne vien Nasha Rasha

large_P7080269-001.jpg

Kalba eina apie knygas, skirtas jachtininkams.

Žinau - laikas apie tai kalbėti beviltiškai netinkamas, nes visi dabar plušam prie savo laivų, kad kuo greičiau ant vandens juos nuleisti. Po to vėl - juk reikės plaukti, o ne knygas skaityti.

Tačiau sezono metu bus dienos, kai dėl audros reiks kokiam žuvėdų uoste ilgiau nei planuota pastovėti, kad saugiau į namus parplaukti. Bus ramios vasarinės inkaruotės kur nors Nemuno deltoje, bus pertraukos tarp tavo budėjimų ilgesnio plaukimo metu - kai miego jau nebesinorės, ir bus valanda/kita knygai. O dar paskui sezonas baigsis, bus depresiniai žiemos vakarai, kai nori-nenori, bet rankos pačios į knygą apie šiltų jūrų keliones po burėm įkibs.

Praktiškai kiekvienoje kruizerio jachtoje rasim po knygų lentyną. Ne vien plaukiojimo regionų locijos ten, ar techninė literatūra apie laivo įrengimus bei navigaciją - yra ten ir kranto žmonių grožinė literatūra, o ypač pagarbią vietą lentynoje užima kitų buriuotojų rašytos knygos.

Kiekvienas plaukimas realiai prasideda nuo knygos. Jeigu jau galvoje turi apytikslį kelionės maršrutą, tai jį detaliai susidėlioji skaitydamas locijas ir almanachus, kuriuose randame ir į GPS susivedame praversiančių maršruto taškų koordinates, susipažįstame su numatomų kelionės uostų schemomis ir aprašymais, navigacijos sąlygomis, sužinome lankytinas vietas tų uostų apylinkėse.

Be locijų, almanachų ir techninės literatūros - yra dar viena kategorija buriavimo knygų - kitų buriuotojų kelionių aprašymai. Va, tos - tai pačios pavojingiausios.

Buriuojančių autorių knygos - tai savotiškas kelionių literatūros ir specialiosios buriavimo literatūros mišinys. Krante, sureguliotame pagal The Lonely Planet - tai mažiau žinomas žanras. Tokioje knygoje autorius aprašo ne tik vietas, kurias plaukimų metu aplankė, perteikia locijos duomenis apie navigaciją toje vietoje, bet dalijasi ir savo paties įspūdžiais, nuotykiais ir nutikimais, apmąstymais ir buriavimo žiniomis bei patirtimi.

Buriuotojo knygoje tu keliauji kartu su autoriumi vandenimis, kurių, kaip tau šiandien atrodo, pats niekados neaplankysi. Susigyveni su autoriumi, ir čia iškart papuoli į jo žabangas - pats pradedi svajoti, įsijausti į kiekvieną situaciją, autoriaus perduodamus nuotykius vertini pagal savo buriavimo patirtį. Netrukus save jau matai keliaujantį tose šiltose jūrose ir egzotiškose salose. Prisvaigsti visokiom svajonėm, paskui ateina slaptas mentalinio aktyvumo etapas "o kodėl ne?" ir imi palengva to regiono locijos dairytis, jūrlapiai tau jau įdomu, tų šalių gyventojų kultūra parūps, vizų režimai ir kita abrakadabra.
Viskas, brač - virusą tu jau pagavai. Kai kurie sėkmingai išsigydo, sulaukia senatvės ir numiršta - o kai kurie ima, ir išplaukia.

Tai va, ne tiek seniai užklydau internetuose į tokią virusinių knygų leidyklą Nasha Planeta. Ima jie kruizinio buriavimo korifėjų knygas, išsiverčia į rusų kalbą, ir spausdina. Matyt, sėkmingai išsiparduoda, jei knygas iššauna vieną po kitos...

Tačiau pridėtinė vertė, ką tie rusai sukūrė apie savo leidybos verslą - jie tuos išverstus autorius kažkokiu būdu savo draugais padarė. Šie mielai skrenda kad ir iš N.Zelandijos tolybių į Maskvą tam, kad su rusų buriuotojų bendruomene susipažinti ir pabendrauti.

Leidyklos svetainėje sukurti autorių puslapiai, kur forumo forma bet kas galime bet kokį klausimą apie buriavimą užduoti, ir stebėtinai nuoširdų atsakymą gauti. Jei leidykla sėkmingai surutulios savo derybas su didžiausia jūrinių knygų leidykla Adlard Coles Nautical - rusai pasidarys kolosalų buriavo išminties leidinių lobyną.

Taip, žinau, mes visi dabar labai Europoje ir kalbame tik angliškai, ir taip lyg tarp eilučių rusų kalba yra atgyvena, jei ne blogis... O gal turtas? Keep it simple, stupid. Kuo daugiau kalbų - tuo daugiau to tavo turto. Tuo labiau, kad ir buriuotojų tarpe, nors anglų kalba mums visiems laaabai priklauso dėl radijo protokolo - kaip čia švelniau pasakius - dažnas su anglišku tekstu kažkaip greitai pavargsta. Autorių svetainės - dvikalbės, autoriai rašo angliškai, vertimą į rusų vadinčiau kokybišku. Taip kad skaitykit kaip panelėm patogiau.

Nesvarbu, ką apie kalbas galvojam, bet nesinaudoti šitokiu leidyklos Nasha Planeta kuriamu resursu ir platforma bendravimui su buriavimo legendomis - paprasčiausiai labai kvaila. Nors - gal ir labai europietiška, patriotiška bei tautiška. Nu bet vistiek kvaila.

Kad būtų lengviau Nasha Planeta svetainę lukštenti:

Knygos, jų ištraukos ir kainos

Autoriaus svetainė - Lu Heikell

Autoriaus svetainė - Andy O'Grady

Autoriaus svetainė - Lin & Larry Pardey

Autoriaus svetainė - Roger Taylor

Rusų buriuotojų kelionių aprašymai

Gal būtų prasmė pasiorganizuoti ir kokį grupinį užsakymą knygoms tiesiai į leidyklą suruošti? Jei būtų norinčių sudalyvauti - rašom komentaruose kokią knygą pirksit, ir sudėję viską į vieną daiktą, jei ne nuolaidą knygoms, tai bent jau pašto išlaidomis tikrai kaštus pasimažinsim.

Posted by gramas 04:01 Archived in Lithuania Comments (3)

Apie tai, kaip jachtos skraido (video)

_________/)____/)_/)_______

Posted by gramas 06:17 Archived in Lithuania Comments (6)

Apie tai, kad ten jau vėl gražu

Senasis Pilies uostas - vėl gražiausia Klaipėdos vieta.
large_P4210062.jpg

Šiemet ji atsibunda lėtai - balandžio pabaiga jau, o dar tik viena kita jachta vandeny. Visos kitos - į jokias baltabures dar nepanašios, miega sau ant kranto, dauguma dar žieminėm antklodėm užklotos.
large_P4210063.jpg
large_P4210065.jpg

Sekmadienį, sako, švęsk... todėl vakar uoste dirbo tik užkietėję bedieviai, visi kiti jachtų šeimininkai dorieji katalikai, tikriausiai, bažnyčioje mišias klausė.
Vilius, uostelio kapitonas, aną dieną sakė, kad šią savaitę jachtinio judesio jau bus, daug laivų bus ant vandens padėta. Tikiuosi, kranas prie SCORPIO galės privažiuoti taip pat. Vadinasi, šį savaitgalį jau plauksim.
large_P4210066.jpg
large_P4210070.jpg

Laivelio dugną dar prieš savaitę paruošiau, o vakar bortus nupoliravau tiek, kad tie kaip veidrodis uosto vaizdus parodė. Ne vien dėl grožio tas poliravimas jachtai reikalingas. Jachtos korpuso kieta dažų danga - gelkoutas - laikui bėgant dėvisi ir pasibraižo, ir tie mikroskopiniai įbrėžimai ima nuo vandens visokias taršalus ir nuosėdas pritraukti. Mūsų marių vanduo, lyginant su Štetino mariomis ir Riugeno salyno vandenim - dar palyginti skaidrus. Ten, pas vokiečius, ypač ties Penemiunde, vanduo buvo toks durpingai rudas, kad net laivo bortus šviesiai rudu atspalviu padažė. Tą atspalvį ir reikėjo šiemet su chemija išplauti, ir, kad vėl bortai visokio brudo mažiau trauktų, teko daug poliruoti. Poliravimo pasta - tokia švelniai šiek tiek abrazyvinė košė, ji padeda tuos mikroįbrėžimus pašalinti, ir po tokios grožio procedūros laivo korpusas tampa atsparesnis užteršimui.
Nelygis būtų šią vasarą į švedus geltonais bortais atplaukti.

Posted by gramas 23:43 Archived in Lithuania Comments (4)

Apie tai, kaip (3N) Neprasinešęs Neturėtum Nuskęsti

large_ECA648FE2219AC6817E56494C1EE7603.jpg
Kalba bus apie nuobodžius techninius dalykus, kurie gali praversti, jei bėda jūroje nutiktų, ir labai užsinorėtų pasauliui SOS su visais MayDay išrėkti.

Filmuose apie jūrą esam visi matę, kaip šturmanas sekstantu ieško saulės, matuoja kampus, ir pagal specialias lenteles skaičiuoja laivo poziciją ant gaublio. Jūrinė navigacija - ištisas mokslas, sudedamoji jūreivystės dalis, ir ją įvaldę, galime nepaklysti ir reikiamą uostą surasti. Įsivaizduokit, kokį perversmą laivyboje sukėlė palydovinių GPS sistemų atsiradimas laivuose. Tai buvo žingsnis nuo skaičiavimo pagaliukų, jei tamsta žinot, kas tai yra - iki kalkuliatoriaus, kaip appso tamstos iPade. Protingas prietaisas kalbasi su orbitoje apie Žemę skriejančiais palydovais, ir bet kuriuo momentu mums parodo, kur esame, kursą kuriuo plaukiame, kokiu greičiu keliaujame, bei kada galime tikėtis savo kelionės tikslą pasiekti.
Lygiai taip ir su avarinio ryšio sistemomis - toks pats perversmas nutiko. Anksčiau, laivui skęstant, radijo stoties operatorius transliuodavo SOS pranešimą tol, kol vanduo burną užsemdavo - nurodydamas laivo pavadinimą, poziciją, nelaimės pobūdį, įgulos narių skaičių. Kartais tas jų sielas ir išgelbėdavo, jei nelaimės signalą kas išgirsdavo.

Aštuoniasdešimtaisiais atsirado palydovinio avarinio ryšio sistemos - EPIRB radijo švyturiai, kranto stotys ir palydovai kosmose. Laivas turi savo radijo švyturį su iš anksto suprogramuotu nelaimės signalo pranešimu. Ištikus bėdai, įjungi savo EPIRB švyturį pats, arba jis aktyvuojasi automatiškai, ir ima transliuoti tavo pranešimą į kosmosą. Ten esantys palydovai perskaito tavo pranešime kas tu toks esi, paskaičiuoja kur tu randiesi, ir tuos duomenis perduoda į kranto stotis, kurios ir organizuoja jūsų brangiosios ypatos gelbėjimo darbus.
large_EPIRB.jpg

Prieš keletą metų kažkieno galvoje nušvito superinė idėja apie tai, kaip kuokeliniu piesteliniu metodu sukryžminti tuos EPIRB'us su GPS - ir dabar šiuolaikinis pagalbos švyturys gali kalbėtis ne tik su COSPAS-SARSAT gelbėjimo sistemos palydovais, bet ir su GPS palydovų sistema - todėl labai tiksliai gali gelbėtojams nurodyti vietą jūsų organizmo, plūduriuojančio Pasauliniame Vandenyne.

Visi buriuotojai, kurie norime būti šitaip iš kosmoso surasti ir išgelbėti, registruojamės radijo dažnio vartotojais www.rrt.lt ir tie geri žmonės už protingą mokestį mūsų laivų duomenis įtraukia į specialias tarptautines duomenų bazes, kuriomis naudojasi gelbėjimo tarnybos visame pasaulyje. Į tas bazes įtraukiami laivo duomenys, radijo šaukinys, MMSI numeris (čia kaip žmogaus asmens kodas), kontaktai asmens krante, kuriam gelbėtojai gali paskambinti ir pasitikslinti informaciją apie jus, tą plūduriuojantį nelaimėlį, bei kita informacija. Tame tarpe - nurodomas ir skaičius asmenų, kurie gali būti nelaimę patyrusiame laive. Prisipažinsiu, čia šiek tiek pagudravau. Lohatronasužtaikad ir Mea Culpa. SCORPIO yra tik šešios miegamos vietos, tai teoriškai gaunasi, kad kol šeši įgulos nariai dirba, šeši ilsisi. Tai ir nurodžiau toms duomenų bazėms, kad laive gali būti 12 žmonių, nors realiai būtų užtekę nurodyti ne daugiau kaip šešis. Nes didesnės kompanijos savo laiveliu į jūrą plukdyti niekada ir nesiruošiu. Tuo labiau, kad ir gelbėjimo plaustas pas mane tik keturvietis, nes mes plaukiojam dažniausiai tryse, jeigu ką, arba dar mažiau... Dvylika gal plukdysiu tik iš bėdos, jei kokia Kaliningrado atominė į orą išlėks ir reiks nuo radijacijos bėgti, bet tada laivo žurnale man pasirašysit, kad pažadėjot neskęsti...

Tai va, tą šventą melą dėl 12 galvų ant mažo laivo paaiškinu tuo, kad savo praeitam gyvenime šiek tiek buvau su aviacija susijęs. Kaip sakoma, T-prasme, kažkokia specifinė baimė išsivystė. Sraigtasparniai daug geria. Jeigu ilgiau tenka to mažo plaustelio didelėje jūroje paieškoti, tam laumžirgiui gali pritrūkti kuro, kad virš galvos kybodamas nelaimėlius nuo plausto , ar skęstančio laivo nukilnotų ir saugiai į krantą nuvežtų. Pilotas visada gerai žino, kada jam gelbėjimo darbus užraukti, kad užtektų kuro namo parskristi. Todėl, nurodęs didesnę kompaniją, nei kada nors ant SCORPIO galėtų būti, naiviai tikiuosi, kad ir sraigtasparnį didesnį jie man atsiųs, o gal net du. Na, bet jeigu ne - tai ne... Užteks ir vieno, gal net labai mažo. Nes mes neišdidūs.

Okay, grįžtam prie reikalo... Dar tik planuoju šiemet tą EPIRB'ą įsigyti, jau shopping'ą pradėjau, ir ką aš rinkoje matau? Daugybę alternatyvų tam EPIRB'ui matau.
Bet jau laikas - dabar - apie viską iš eilės.

Radijo švyturys EPIRB SeaSafe E100G su GPS funkcija. Kaina - apie Lt1800,- Su palydovu kalbasi 406 MHz dažniu, o kai atskris gelbėtojai - su jais šitas žaislas kalbėsis 121.5 MHz dažniu. Net 96 valandos signalo transliavimo! Per tiek laiko aš net kantriausiems palydovams nusibosiu. Integruotas GPS imtuvas padės labai greitai nustatyti nelaimės vietą kelių metrų tikslumu - t.y. paieškos laikas bus ženkliai trumpesnis, mažiau kuro laumžirgis sugers, daugiau laiko turės žaisti su manim. Gera antena ir prietaisas vandens paviršiuje laikosi pats būtinoje ryšiui padėtyje. Rinkoje tų įvairiausių EPIRB didelis pasirinkimas, tačiau būtent šitas prietaisas mane nupirko tuo, kad vartotojas gali pats pasikeisti baterijas, kurių galiojimo laikas yra penki metai. Kitus prietaisus tenka siųsti gamintojui, kad šis baterijas pakeistų, ir tai gali sukainuoti kelis šimtus Europos rublių.

O gal man užtektų asmeninio švyturėlio - PLB (Personal Locator Beacon)? Pažįstamas buriavimo sensėjus tokį iš JAV parsisiuntė dar prieš kelis metus, bet, pamenu, burnojo, kad jo duomenis mūsų radijo dažnių tarnyba atsisakė registruoti. Atseit, kažkoks nelabai tikras. Bet kada tas buvo - dabar gal jau apsiprato su naujove ir užregistruotų. Toks žaislas, galintis išgelbėti jūsų gyvybę, daro viską tą pat, ką ir laivo EPIRB'as - kalbasi su palydovais 406 MHz, siunčia signalą gelbėtojų laivui ar lėktuvui 121.5MHz, yra modeliai su integruotu GPS - o kainuoja tik apie Lt560,- Jis mažesnis ir patogesnis už EPIRB. Tai kam mokėti brangiau? Bėda tame PLB mažume - dėl mažos baterijos jis signalą transliuos tik apie 24 val., kas tokio paieškos prietaiso naudojimui jūroje yra per mažai. PLB prietaisai buvo sukurti naudojimui krante ir visokių ekstremalų tarpe paplito žaibu. Tas populiarumas tapo ir šios sistemos problema - melagingų aktyvavimų su pagalbos signalo siuntimu kasdien yra tiek daug, kad gelbėjimo tarnybos nelabai žino, ką su tokia situacija daryti. Lyg ir reikėtų į signalą reaguoti, bet tikimybė, kad jis melagingas - per didelė, kad iš karto siųsti gelbėtojų sraigtasparnį, nes tai brangu. Todėl signalas stebimas, po to, jeigu prietaisas ir vartotojas registruoti, tikslinama informacija kranto ryšio priemonėmis, ir tik po to sprendžiama, kaip čia reaguoti. Visa tai užtrunka, ir jei toks signalas nutrūksta, yra didelė tikimybė, kad jis bus tik užregistruotas, bet pagal jį jokių realių gelbėjimo veiksmų imtasi nebus. Taigi žinoma ir aišku 1000% - kad nutrūks tas signalas iš jūros - kai tiksliai žinai, kad turi tik 24val. transliavimo laiko (arba dar mažiau, jeigu baterija jau padrožta), ir esi tolokokai nuo laivybos kelių - juk pats tą signalą pradėsi dozuoti, prietaisą tai įjungdamas, tai išjungdamas... Ir tik spėlioti galėsi, ar spėjo tave tie palydovai susirasti, ar teisingai tu savo žaislu į dangų baksnojai, ar ne. Žodžiu, klausimų man su tuo PLB patikimumu daugiau, nei atsakymų. Todėl ačiū kad turit, bet gal nepirksiu.
Iridium-9575-Extreme-full.jpg
Gal palydovinis telefonas? Iridium Extreme - turi nelaimės signalo siuntimo funkciją, veikia visame pasaulyje ir nebijo vandens, nors plaukti nemoka, t.y. eina pas žuvį. Integruotas GPS, balso ryšys su bet kokiu telefonų tinklu iš bet kur. SMS, internetas ir el.paštas. Galimybės vilioja, bet kad kaina apie Eur1000,- , blemba, plius teks pirkti ryšio planus. Vasara pas mumi trumpa, bet kas mėnesį turėsi suploti apie Lt120,- fiksuotai už abonentą, plius už kiekvieną ryšio minutę dar įvarysi beveik po 3 litus. Brangokoka, bet buriuotojai sako, kad avarinio ryšio niekada nebūna per daug. Kaip bevartyk - bet palydovinis telefonas nėra labiausiai tinkantis naudojimui jūroje, ypač smarkaus štormo sąlygomis. Jis veiks puikiai, kai geru oru, arba stovėdamas užsienio marinoje, norėsi pradžiuginti šeimą, kad tau viskas gerai. Bet jei vartaliojiesi nuo šono ant šono bangų vartomam plaustelyje - palydovinis telefonas tau gali ir nepadėti. Jam reikia stabilios padėties, kad antena su palydovų tinklu susišauktų. Vėlgi - ar visada turėsi to telefono bateriją pilnai įkrautą, o gal tuo metu, kai tau jo per štormą prireiks, pagausi tik operatoriaus pranešimą, kad tavo sąskaita nebuvo laiku papildyta...
lowres_unit_on_rail_550.jpg
Tai gal YellowBrick - toks papigintas palydovinis telefonas varguoliams su mažiau funkcijų. Balsu pačiauškėti su juo negali, bet žinutes siųsti ir maršrutą sekti jis moka. Kainuoja jis praktiškai tiek pat, kaip normalus EPIRB su integruotu GPS, bet papildomai teks susimokėti už abonementą apie Lt32 per mėnesį ir už kiekvieną gautą bei išsiųstą žinutę dar po maždaug pusę lito. Kainos nekanda. Pavojaus signalo žinutes galima suprogramuoti iš anksto ir įvestu gelbėjimo tarnybos numeriu paleisti vienu mygtuko spustelėjimu. Bet kokius tekstinius pranešimus per Bluetooth'ą galima surinkti telefonu ar planšetiniu kompu, ir jūsų snukiaknygė bus nuolat atnaujinta iš bet kur vandenyne. Tarkim, kasdien siunčiate po žinutę - tai vienu pakrovimu baterija laikys ištisus metus! Vandens nebijo, bet eina pas žuvį. Yellobrick'ai sparčiai plinta buriavime, bet pagrinde sportininkų regatose, kaip maršruto sekimo (tracking) prietaisas. Taigi visdėlto tačiau - ši plyta geltona man - labiau peidžeris komunikavimui žinutėmis, o ne jūrai skirtas pagalbos signalo švyturys.

Taigi - koks mūsų kelias, arba kokio dar žaislo mums jachtoj reikia? Kranto žmogui, kad kelnių garantuotai nepamestų, reikia petnešų ir diržo. Buriuotojui, kad bėdos atveju pagalbą prisišaukti, vien kelnių neužteks - dar reikia EPIRB ir radijo stočių.

Kol dar esi laive, net skęstančiam, stacionaria radijo stotim maksimaliu galingumu skelbsi savo May Day pranešimą visiems laivams, esantiems tame regione. Palikdamas laivą ir persikeldamas į plaustelį, pasiimsi nešiojamą stotelę su pilnai pakrautais elementais. Jos ryšio atstumas nėra didelis, bet ji labai pravers, kai su atvykusiais gelbėtojais derinsi kas ir kaip bus daroma, kad tavo kūnelį iš sūrymo ištraukt. Jei su racija nieko prisišaukti nepavyko - tada jau gali ir EPIRB'ą įsijungti - jis savo darbą tikrai padarys.

Tai va, tokios 3N.

Posted by gramas 12:14 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad Rimui su jum ne pakeliui. You, sailing pussies

Biblijinis tvanas nesibaigė - jis vis dar vyksta. Taigi du gaublio trečdaliai vis dar po vandeniu, o sausumos krantai reikalingi tik tam, kad jachtos galėtų prie jų atplaukti. Visi, mėgstantys keliauti po burėmis, tai žino. Ir jie visi turi savo svajonių jūras ir savo svajonių krantus.

Žiemos ilgos, tai žmogus ir prisiplanuoji tų mažesnių plaukiojimų po Baltiją ar toliau visam sezonui, paskui džiaugiesi, jei pavyko viską sėkmingai suplaukti. Šiomis kelionėmis patikriname save, įgulą ir laivą. Taip metai po metų krauname savo patirties bagažą, taip mes ruošiamės tai savo svajonių kelionei. Įvairiai žmonės svajoja - vieni mato daug prasmės plaukime apie pasaulį, labiau patyrę (arba gaublį jau apiplaukę) gerai žino, kuriose vietose jie nori atsirasti ir savo jachtoje gyvendami, tas vietas pažinti. Dar kiti plauks iš šaltos Baltijos į graikų ar turkų salas, ir ten savo laive gyvens, bei gimines/svečius ir artimuosius atostogų priims. Skirtingi visi esam, tai ir svajonės vis kitokios. Tačiau dauguma savo svajonės siekia kaip ir atsargiai, rimtai besirūpindami savo technika, jūrine kvalifikacija, įgūdžiais bei saugumu.

Tai va - klausykit, jūs, ta atseit dauguma - esate sailing pussies, ir su jumis Rimui Melešiui ne pakeliui. Jei varyt - tai varyt vyriškai! Rimas, 61 metų, gimęs Rusijoje, bet už kordono ištrūkęs dar sovietmečiu, kažkokiu būdu apeidamas saugumo tarnybas ir prasiverždamas į JAV ambasadą Maskvoje. Gauna politinį prieglobstį, ir, po kelių metų klajonių po laisvą pasaulį, apsistojęs JAV, save paskutinįkart buriuojant prisimena tik 1993 m. Pernai, t.y. po 20 metų pertraukos, jis staiga suvokia, kad gali pakeisti žmonijos buriavimo istoriją. Nušvitimo apimtas, Rimas perka 7.32m ilgio, ir 2.44m pločio laivelį, tinkamą geriausiu atveju plaukiojimams priekrantės zonoje, ir pareiškia, kad taps pirmuoju istorijoje žmogumi, laiveliu "San Juan 24" apiplaukusiu Pasaulį. Rimas šūdo nemala - jis 2012m birželio mėnesį išplaukia iš Juneau, Aliaska, tikslu pasiekti Japonijos krantus, ir iš ten judėti toliau, apie Pasaulį. Visa Rimui reikalinga saugumo įranga - tai gelbėjimo liemenė, gelbėjimo ratas ir plaukiojanti kilpa ant virvės, skirta skęstančiojo įtraukimui atgal į laivą. Kas Rimą trauks į tą laivą - nėra labai aišku, nes jis visą kelią plauks vienas , ir net autopiloto Rimas neturi. Nieko tokio - gal paaiškės viskas plaukiant. Visa navigacijos įranga - kompasas ir senoviškas rankinis Magellan GPS bei jūrlapiai. Ryšio palaikymas - naudota portatyvinė racija.

Buriuotojų visuomenė apie laivelį San Juan 24 atsiliepia visai neblogai - jie buvo statomi pakankamai tvirti, tačiau projektuotas buvo ir skirtas šis laivas klubinėms buriavimo varžyboms, savaitgalio pasiplaukiojimams vidaus ir priekrantės vandenyse, bet tikrai ne okeaniniams plaukiojimams. Priklausomai nuo statybos metų - dar nevisai nudrožtą SJ-24 galima nupirkti už USD 5-7K .
rimas2.jpg
Rimo laimei - akivaizdu, kad jis gimęs po laiminga žvaigžde - laivelis juo pasirūpino taip, kad neleido Aliaskos įlankai atimti jo gyvybės. Taip pat Rimas laimingas, nes to nesuvokia, kaip smarkiai jam pasisekė šį kartą. Vandenynas Rimą su visu jo laiveliu per štormą išmetė į krantą Aleutų salyne, kitoje Aliaskos įlankos pusėje esančioje negyvenamoje Akutan saloje. Specialistai sako, kad jachta į tą pliažą galėjo patekti tik nešama aukštos didelio štormo bangos, nes to pliažo įlanka šiaip yra mažiau, nei vieno metro gylio, o įėjimas į ją nuo vandenyno atitvertas akmeniniu rifu. Rimo laivelis peršoko rifą jo nekabindamas, ir buvo saugiausiai padėtas ant smėlio pliažo ten, kur joks gelbėjimo laivas niekada negalėtų priplaukti. Jokių rimtesnių laivo pažeidimų nepastebėta. Rimas toje nuošalioje saloje praleis dar septynias paras, kol jam pavyks prisišaukti gelbėtojus, kurie sraigtasparniu jį pargabens į civilizaciją. Dar prieš išgelbėjimą, vos atsipaipaliavus po šoko, pirmas dalykas, ką Rimas darys - tai įrašas į laivo žurnalą: "Aš jau istorija - už Aliaskos įlankos kirtimą mažu 24 pėdų laiveliu." Jis nuplaukė per 1200 jūrmylių, pakeliui patirdamas ir susidūrimą su banginiu, ir kelis kartus apsiversdamas taip, kad laivo stiebas ir burės būdavę po vandeniu. Kaip minėta, autopiloto Rimas neturi, todėl, priartėjęs prie aktyvios laivybos kelių vandenyne, jis tris paras vairavo pats. Galiausiai, būdamas jau totaliu lunatiku nuo nemigos, kelis kartus vos vos nepalindo po dideliais laivais.
arti.jpg
Melešius pirmojo kelionės etapo jokiu fiasco nelaiko - jis pasirengęs tęsti kelionę ir įsitvirtinti istorijoje kaip pirmasis, vienui vienas apiplaukęs Pasaulį laiveliu SJ-24. Jis aktyviai koresponduoja su JAV Vakarų pakrantės buriavimo organizacijomis, prašydamas paramos ir pinigų jo žygio tęsimui. Žurnalistams Rimas įdomus. Yra daug žmonių, kurie čekiais nedidelei sumai tikrai parems Rimą, todėl lėšas naujai ekspedicijai laiveliu SJ-24 surinkti pavyks. Kad pinigai į sąskaitą tekėtų lengviau, Rimas įrodinėja savo žygio unikalumą - savo skiedrele jis plauksiąs nuo JAV iki pat Japonijos, nuolat prieš vėją ir prieš srovę. Supratot, jūs - sailing pussies?

Gal jūs matę gaublį, ar bent esat kažką girdėję apie buriavimą Pietų vandenyne, priartėjant prie Antarktidos, plaukiant apie Horno ir Gerosios Vilties ragus? OK, va jum Rimo maršruto planas. Startas Vašingtono valstijoje, t.y. Vakarinėje JAV pakrantėje ir, kertant Ramųjį vandenyną, pasiekti Koči uostą Japonijoje. Iš ten į Guamo salą ir po to aplenkti Horno ragą Pietų Amerikoje, t.y. vėl kirsti Ramųjį vandenyną, tik jau kita kryptimi iš Vakarų į Rytus. Nuo Horno Rimas buriuos 400 jūrmylių iki South George salos netoli Antarktidos. Po to iki KeipTauno Pietų Afrikos Respublikoje, ir apie Gerosios Vilties ragą į Indijos vandenyną. Po to - į Puketo salą Tailande, po to į Vanuatu salyną, vėl į Guamo salą, ir atgal namučių į State Washington. Yra norinčių šitaip prasivėdinti? Pagarba stichijai...

Laisva šalis ir laisvas žmogus su svajone bei charakteriu - akivaizdu, kad Rimas plauks.
Nenoriu būti blogu pranašu, bet kartais man gaila, kad nėra nieko, kas sustabdytų lunatikus nuo jiems patiems pražūtingų sumanymų. Sėkmė akla - jei kartą, nesąmonę darydamas, likai gyvas - tai nėra garantija, kad tau privalo pasisekti dar kart.

Posted by gramas 06:12 Tagged people boats buriavimas kelionė lunatikai Comments (2)

Apie tai, kaip poetiškai viskas susiję

large_2620474_original.jpg
Pernai buriavom ilgai - laivus ant kranto kėlėm tik lapkritį.
Šiemet - jau balandžio vidurys tuoj, o žiema į penktą mėnesį vis dar įvirtus, ir net neaišku, kada galėsim laivus sezonui paruošti. Uostas ir laivai ledais apšalę, sniegas jei popiet nutirpsta - tai iš ryto vėl viskas balta.

Kiekvieną pavasarį laivo ruošimas - tai ritualas. Uostelyje visai smagus šurmulys prasideda. Susitinki su šalia stovinčių laivų kaimynais, viena kita alaus skarbutė čia ištuštėja, naujienom pasidalini, kaip kas peržiemojo, kokius darbus laivo ruošoj esi numatęs, ką per vasarą suplaukti pasiplanavęs. Pasikalbi - ir vėl prie laivo - skusti, dažyti, šlifuoti, valyti ir poliruoti.
Praėjusios savaitės šeštadienis Klaipėdoje visai smagus pasirodė - bent jau nesnigo ir saulė pašildė, oras kažkoks minkštesnis atrodė. Sakau, jau laikas, jau dugną dažysim, laivelį SCORPIO nuleidimui ant vandens ruošim. Laivo dugnas sezonui turi būti gerai paruoštas - smulkiu švitriniu popieriumi sušiauštas ir specialiais dažais su antifulingu (kažkoks tručas, kuris neleidžia dugnui kriauklėm ir maurais apželti) nudažytas.
Spėjimą dėl pavasarinių darbų patvirtino ir vos ne transporto kamščiai kelyje nuo Girulių iki Melnragės - tauta važiuoja iš miesto bokštų į pajūrį - po pietų cepelinus virškint. Gamtoje pilna ženklų, nes viskas susiję. Saulė, kamščiai, cepelinai...
Tautosakoj irgi viskas susiję - čia pilna varnų ant žemės, gandrų, kurie vėlai, rasos, kuri anksti, ir panašios velniavos.
Buriuotojų liaudies tautosakoj taip pat pilna ženklų ir sąsajų, dažnai išreiškiamų rimuota forma, nes taip įsiminti lengviau. Jeigu tiksliau - visa buriuotojų liaudies tautosaka pas mus parkeliauja iš labiausiai buriuojančios tautos - britų.

Kad ir CADET taisyklė, kuri irgi jau yra buriuotojų liaudies tautosaka: Compass, Add East = True. Mūsiškai tai būtų taip: Prie kompasinio kurso pridėk į Rytus deklinaciją, (kurią rasi ant jūrlapio ir perskaičiuosi šiai dienai), ir gausi tikrąjį kursą, kuriuo plaukia tavo laivas. Lengva atsimint. Deklinacija - tai tokia abrakadabra, kuri yra kampas laipsniais, kaip skirtumas tarp Žemės magnetinės Šiaurės, kurią rodo mūsų kompasai, ir tikrosios mūsų gaublio Šiaurės, kuri nupiešta ant jūrlapio ir visada dėl magnetinių laukų nuokrypos būna pasislinkus kiek į šoną nuo magnetinės Šiaurės.

OK, pereinam į lengvesnį žanrą.
Anglai sako:
Red sky at night - sailor's delight
Red skies in morning - sailors take warning

Lietuvių tautosaka tikslaus vertimo šitokiam kalambūrui neturi. Buriuotojų liaudies tautosakai galiu pasiūlyti tokį rimuotą vertimą:
Leidžias miegoti Saulė raudona - jūreiviui gyventi malonu
Keliasi Saulė raudonais naktiniais - buriuotojas puošiasi šturme, auliniais

Sunrise_on_sea.jpg

Atsimenat - viskas susiję. Jei saulė iš vakaro leidžias į raudoną miglą - vadinasi, labiausiai tikėtina, kad ryte bus geras oras. Orų sistemos mūsų platumose dažniausiai keliauja iš Vakarų į Rytus. Raudona migla Vakaruose - tai aukšto slėgio frontas, kuris žemyn nustumia visokias atmosferoje sklandančias dulkes. Tos dulkės ir suformuoja tą raudoną miglą apie besileidžiančią saulę. Aukštas slėgis Vakaruose - tai gero oro ženklas kitai dienai, todėl ir jūreiviui gyventi malonu. Nes mes, buriuotojai, net labai su oru susiję.

Raudoni Saulės naktiniai, su kuriais ji ryte iš patalų rangosi - tai daug drėgmės orų sistemoje, kuri jau persiritusi virš mūsų, nukeliavo į Rytus. Tie naktiniai - tai labai ryškus raudonas fonas, su besiformuojančiais debesimis Rytų horizonte - tiesiog degančios žaros. Todėl labai tikėtina, kad vietoje praėjusios sistemos iš Vakarų užslinks žemo slėgio zona, su drėgnu ciklonu, ir mums teks ryškiomis šturmėm puoštis, bei rimtesniam plaukimui su daug vėjo ruoštis.

When sea-gulls fly to land - a storm is at hand.
Kai žuvėdros ant stogų - jūroj tau bus nesmagu

Čia viskas aišku - jūros paukščiai žino, kada jie nenori ten būti, ir kodėl...

Pabaigai - vien lietuviškas, nes anglai tokių klimato ekstrymų, kaip mūsų šiemetė žiema, net nesapnavo:

Ratų padangos žieminės - laivas miega ant krantinės
Saulė džiaugiasi kaip vaikas - laivo dugną ruošti laikas

Mūza aplankė ir šitaip pasakė, kad be reikalo laivo dažus dar prieš savaitę nusipirkau. Viskas ten, prie laivo, ledais dar apšalę, ir teks su dažymo darbais man palaukti, kol vidutinė paros temperatūra nebus +5 ir daugiau. Va šitaip mašinos ratai su laivo dugnu susiję.

Taigi viskas susiję...

Posted by gramas 04:20 Archived in Lithuania Tagged sunsets_and_sunrises sky boats buriavimas balsai_galvoje tautosaka jachta Comments (2)

Apie tai, kur mūsų rojus ir pragaras mūsų

gone_sailing_sign.jpg
Visi norim būti laimingi, bet mums labai skirtingai sekasi tokiais tapti. Taip ir turi būti - juk ir esame visi skirtingi.
Normalių, t.y. kranto žmonių akyse buriuotojai turi tokį kiek romantišką, kažkokio labiau laimingo, labiau sėkmingo žmogaus įvaizdį. Suprantama - jie mus mato nuo kranto, o baltaburė jachta, guviai skriejanti saulės nutviekstu jūros horizontu - vaizdas visada gražus ir romantiškas, ir ta teigiama emocija automatiškai pritaikoma ir ta jachta plaukiantiems žmonėms. O gal tie žmonės jachtoje tuo metu su puta ant lūpos koliojasi tarpusavy dėl nelaiku atleistos virvės, ar jūrligės pakirsti vemia už borto, ir nei labai romantiškais, nei labai laimingais tikrai nesijaučia... Tačiau tas, ant kranto smėlio stovintis ir ilgesingai žvilgsniu jachtą ganantis, dažniausiai pagalvoja - "ech, kad man taip..."

Pati buriuotojų visuomenė yra labai nevienalytė, pvz., buriuotojas sportininkas visiškai kitaip buriavimą suvokia, nei kruizeris. Apibendrinant buriuotojus-kruizerius, kaip buriuojančios žmonijos dalį, galima įvardinti tokius dalykus:
1. Kruizeris dažniausiai save suvokia kaip laisvą ir laimingą individą.
2. Jis tobulumą sugeba matyti paprastume.
3. Dažniausiai jis yra didesnes už vidutines pajamas turintis asmuo.
4. Mėgsta ir moka tvarkytis laive, t.y. prižiūrėti bei remontuoti dalykus pats.
5. Dažniausiai yra baltasis ir vidutinio, ar vyresnio amžiaus.

Atkreipkit dėmesį - čia patys kruizeriai (ok, amerikonai, ne europiečiai - iš čia ir tie rasiniai skirtumai) apie save taip. Kiekvieną iš šių teiginių galima būtų visai įdomiai išplėsti ir panagrinėti atskirai. Mane šiuo metu domina tik tas pirmas punktas - kodėl buriuotojai patys save laiko laimingais, ir kodėl kranto visuomenė be jokių ginčų su tuo sutinka.
Jei niekas nesiginčija - vadinasi, taip ir yra.
Ar tikrai?

Karlas Gustavas Jungas (1875-1961), XX amžiaus analitinės psichologijos flagmanas, suformulavo Laimingo Gyvenimo sąlygas, kurias įgyvendinus, kiekvieną Homo Sapiens rūšies atstovą turėtų neišvengiamai apimti laimės jausmas:
1. Gera psichinė ir fizinė sveikata.
2. Geras ryšys su artimu žmogumi.
3. Gebėjimas įžvelgti grožį mene ir gamtoje.
4. Saikingas gyvenimas ir pasitenkinimą teikiantis darbas.
5. Filosofinė arba religinė pasaulėžiūra, padedanti įveikti nuolat iškylančius sunkumus.

Buriuotojo, kaip ir kiekvieno jūrininko, gyvenimas tikrai ne vien rožėm klotas, taigi tas Jungo sąlygas įgyvendinti ir į rojų žemėje papulti nėra taip jau lengva. Tačiau buriuotojai vistiek sakosi esą laimingi... Gal ir taip, nes buriuotojai, kaip ir kiekvienas kranto žmogus, rūpinasi savo sveikata. Jie brangina santykius su savo žmonėmis, todėl dažnai plaukia kartu... Jie daug skaito, vertina gerą muziką, vos ne kiekvienas fotografuoja ir mato supančios gamtos grožį... Jachta - nedidelis laivas, atsargų gali turėti ribotai, tai ir gyveni joje saikingai - nori to, ar ne... Ir jie tikrai mėgsta buriuoti... Net tie, kurie dievu netiki, Neptūnui įpila ne iš baimės, o labiau dėl pagarbos... Viskas pagal Jungą.

Tačiau yra ir kita tos laimės pusė.
Mes išplaukiame nedideliais laivais toli nuo kranto, ir anksčiau ar vėliau pradeda jaustis izoliuotumo jausmas. Jautiesi atsiskyręs nuo namų, artimųjų, savo buvusios įprastine aplinkos. Aišku, dažniausiai prisitaikome, tik būna tas pereinamasis laikotarpis iš kranto gyvenimo į gyvenimą jūros ritmu. Tačiau nesuvaldytas ir įsigalėjęs izoliuotumas blogina nuotaiką, skatina ilgesį, įtarumą ir praradimo jausmus. Savo ruožtu tokios sunkios emocinės būsenos mažina aktyvumą ir dėmesį, ir nei mūsų psichinės, nei fizinės sveikatos tikrai nestiprina.

Izoliuotumo bjaurusis brolis - vienišumo jausmas. Žmonės yra socialūs gyvūnai (kaip čia neparašius gyvuliai), bendravimas jiems reikalingas kaip oras, ir nuo vienatvės net rimtom ligom susirgti mokam. Todėl ir plaukia kruizeriai per pasaulį dažnai dviejų žmonių - vyro ir žmonos - įgulomis, kiek rečiau ištisom šeimom net su mažamečiais vaikais, arba interneto pagalba prisikviesdami kompanijon ir visai svetimus, tačiau kelionėms širdį turinčius žmones.
Plaukia ir po vieną - bet šiais visagalio interneto laikais, arba palydoviniu telefonu iš bet kur gali tavo žmogų surasti, pasikalbėti, bent kompo ekrane pasimatyti ir jam širdį išlieti. Tiems buriuotojams, kas dar neturit tokio žmogaus - tikrinkit specializuotą buriavimo pažinčių portalą, ir kada nors ką nors sau rasit.
158.jpg
Mažoje erdvėje, kurią tegali pasiūlyti net prabangiausia jachta, turime gana ilgą laiką gyventi kartu su kitais įgulos nariais. Nuolat su tais pat žmonėm bendraudamas, nejučiom išsisemi, pokalbių temos, posakiai ir juokeliai neišvengiamai ima kartotis. Krante į tai net dėmesio neatkreiptum, o jachtoje tai gali sukelti netgi konfliktus. Esu ir pats ant tokio grėblio pakliuvęs - vos kas nors laive pasakydavo, kad yra šalta - nesusimąstydamas žvaliai išpoškindavau - "Koks čia šaltis, jei nesninga!". Na jau taip sąmojinga man tai atrodė - juk plaukiojam tai vasarą, kai jokiu sniegu net kvepėti negalėtų... Gerai, kad žmona kažkada kartu plaukiant toli gražu ne švelniai, bet paprotino ir pagalvoti privertė, kaip tokia laive nuolat kartojama nesąmonė visus kitus užknisti gali...
Kai renkiesi su kuo plaukti - įvertink, ar tam žmogui sugebėsi atvirai, bet neįžeisdamas pasakyti, kas jo elgesyje, išvaizdoje ar kalboje tau nepatinka. Arba - ar pats sugebėsi tinkamai priimti, kai tau kitas pasakys. Čia juk tas žodis, kuris santykius gydo - ne tas, kuris žeidžia.

Privatumo jachtose nedaug, ir ne visi vienodai sugebame su tuo susitvarkyti. Kyla emocinė įtampa, galimi didesni, ar mažesni konfliktai bei nesutarimai įgulos narių tarpe. Kai jaučiamės nuolat stebimi - tas vargina. Kai nėra pakankamai atskirų kajučių - kartais gelbsti net paprasta užuolaida, atribojanti gultą nuo bendros erdvės laive. Kai net atskiro gulto neturi, nes jį reikia su kitu įgulos nariu dalintis - kiekvienas įgulos narys galėtų turėti vien savo daiktams skirtą užkaborį laive, kur niekas kitas nosies nekištų. Taip bent dalelę savo privatumo pavyksta sau išlaikyti.

Ir galiausiai - nuolatinis mūsų palydovas - ponas jo didenybė stresas. Dalis kiekvieno škiperio smegenų nuolat zvimbia nuo minčių a-la "o kas dabar gali sugesti" ir "kas dar blogo gali nutikti". Kiekvienas laivas - techniškai sudėtinga įrengimų sistema, kuri nuolat dėvisi, reikalauja remonto, priežiūros ir nenutrūkstamo dėmesio. Pridėk oro sąlygas, kurios gali labai staigiai pablogėti. Pridėk kitus vandens kelių eismo dalyvius, kurie gali ant tavęs užplaukti. Pridėk rūpestį dėl savo ir įgulos narių saugumo, sveikatos beigi gyvybės. Matai - jau turi masę dalykų, kuriais tau reikia pasirūpint čia ir dabar. Ir niekas kitas už tave to nepadarys.
Streso tolerancija ima atsirasti kartu su patirtimi. Atrodytų, keista - kuo dažniau plauksi - tuo labiau rizikuosi, tuo dažniau stresą patirsi. Tačiau kuo dažniau plauksi - tuo didesnis tavo ir įgulos patirties visokiose situacijose bagažas, gerėja kvalifikacija, ir tuo lengviau savo baimes ir stresą valdyti. Galiausiai išmoksi stresą transformuoti į visai neblogą dalyką - stresinėje situacijoje mąstymas darysis tik aiškesnis, veikla kryptinga ir tiksli. Visame kame galima rasti ir teigiamą pusę...

Kranto žmogui visi aukščiau išvardinti dalykai tikru pragaru gali pasirodyt. Ir visi jie realiai yra toje baltaburėje jachtoje, guviai skriejančioje saulės nutviekstu horizontu. Tai kodėl tie buriuotojai save kažkokiais laimingais laiko, kur ta jų laimė?

Mūsų laimė ten pat, kur ir visų - ji kažkur pusiaukelėj tarp rojaus ir pragaro...

p.s.
Neseniai vėl pažiūrėjau tikrai vertą filmą "1492. Rojaus užkariavimas" - ten Kolumbas, tas jūrininkas iki kaulų smegenų, tokio nustebusio mesje Depardje veidu visai įdomiai pasakė:
"Rojus ir pragaras gali būti ir žemėj. Tai mes juos nešiojam savy, kur tik beeitume."

Posted by gramas 06:45 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kai ir norisi, ir negalisi

307136_4179978859857_1219059686_n.jpg
Šiandien 75 dienos liko iki SWEDEN ROCK fiestos Solvesborg'e, Švedija.
Birželio 5-6-7-8.
Svajojam ten mūsų jachtuke nuplaukti, kartu su Jonu, ir pasidarytume tvarkingą tėvo ir sūnaus apsilankymą didžiausiame Europos roko renginyje. Žinau, kad reikia plaukti, bet aišku, kad abu iš karuselės dviem savaitėm išlipti birželį dar negalim - man pats gamybos sezonas ir darbų per akis, jam - egzai.
Kartu nesigaus.

Gal gausis kaip nors kitaip.
75 dienos. Reikia kito plano. Nėra plano. Reikia plano.
Va taip ...Ot raboty koni doxnut...

Jason Newsted, buvęs METALLICA bosistas, grojęs po to su Oziu ir daugeliu kitų - patvirtino savo grupės dalyvavimą Solvesborgo fiestoj.

Yeaahhh... Nu bet pavaro.

Posted by gramas 04:13 Archived in Sweden Comments (0)

(Entries 181 - 195 of 258) « Page .. 8 9 10 11 12 [13] 14 15 16 17 18 .. »