A Travellerspoint blog

Apie tai, kam reikalinga kantrybė. Archipelago naujienos-2

large_DB3838912219AC6817CD744D877FA572.jpg
Jonas suvisam krito į meilę. Stokholmui. Jam čia tinka viskas - ir miestas, ir žmonės, ir tas tempas-triukšmas-veiksmas-šurmulys. Sakosi, čia vieta, kur jis galėtų gyventi. Bet ne to juk čia atplaukėm, ne miestą sau matuotis - pabuvom dvi dienas, pamatėm ką suspėjom - ir užteks. Man jau nagai niežti judėti toliau. Strandvagen'o Ferrar'iai Mazeračiai? Kad ne-a, ačiū kažkaip...
Bet kiekvienas turim vietų, į kurias traukia sugrįžti, ir Jonui Stokholmas ilgam išliks kažkur sąrašo viršuje.

Puikus vėjuotas rytas, todėl keliam bures vos išlindę iš Wasahamnen marinos. Vėjo tiek, kad gūsiai retkarčiais užverčia ant šono ne vaikiškai - jei tektų ilgiau šitaip buriuoti, reiktų rifuoti grotą. Tačiau kanalas suksis kairiau netrukus, stosim tiesiai nosim į vėją - neverta vargti su rifavimu.

large_DB4877AA2219AC6817E11F81CBCE9E4D.jpg

Prieš mus lėtai išauga didžiulis kruizinis VIKING keltas. Toks miestas ant vandens. Mes kaip tik randamės ties krantine, kur jis švartuosis, bet staigiai pasitraukti negaliu, nes buriuojam gana aštriai į vėją. Keltas ženkliai lėtina greitį, akivaizdžiai laukia, kol pasitrauksim nuo jo krantinės - ir tik tada susigriebiam padarę kvailystę - išlindom į uosto akvatoriją, neįsijungę VHF16 kanalo. Vos tik Jonas įjungia mūsų raciją, išgirstu teksto pabaigą "... and sailboat to be escorted to the harbour." Su keltu mes jau beveik susilyginę... Gal buvom įplaukę į draudžiamą zoną? Už savęs pamatom atlekiantį oranžinį katerį su visų spalvų švyturėliais. Mus ima, sakau Jonui - iškart priperkam, tuoj mus pakuos už tai, kad patrukdėm keltui. Šitoks didelis laivas , ko gero, savo dviem sulig 5 aukštų namu dydžio varikliais per 5 minutes išdegino tiek mazuto, kad mano kreditinė gali tiek ir nepatempti... Tikriausiai, iš pradžių bandė mus kalbinti ir baidyti į šalį per raciją, mes neatsiliepėm, ir - prašom...
Atrodo, šiandien jau prisiburiavom - vynioju genują, jungiu variklį - kateris jau visai arti, bet greičio nemažina. Na taip - susigretinęs apžiūri, dabar užeidinės iš priekio, pristabdys, pridengs mus nuo vėjo ir tada išgirsim ką ir kaip toliau daryti... Nuotaika, aišku, krenta kaip nuo kalno...
Bet jis kaip lėkė su visom savo lempom link mūsų, taip ir nulėkė, palikęs ant jo sukeltų bangų pašokinėti.
Per raciją vėl prasideda pokalbis. Girdim tik tarnybos tekstus, nes kita dialogo pusė randasi kažkur toli ir mūsų racija jų signalo neima. Pasirodo, nutiko šis tas negero su kažkokių netautiečių jachta archipelago prieigose iš jūros pusės, ir vyksta gelbėjimo operacija. Aiškėja, kad kateris skuba į pagalbą ties tokiu tai švyturiu ant akmenų užlėkusiai jachtai, kurios įgulai tiesioginio pavojaus gyvybei nėra, tačiau prašosi saugios palydos į artimiausią uostą.
Aha, tai mūsų atostogos dar kaip ir nesibaigė... good-good-good...

Genują tai suvyniojam ir einam varikliu vien su grotu, tai vėl pliurpą gesinam ir plaukiam abiem burėm - priklausomai nuo vingiuojančio farvaterio krypties į vėją. Sportiškai drožtis visą kelią laviruote nenorim, nes gaila laiko - dar šiandien norėtume aplankyti Vaxholm tvirtovę, ir tada spręsti - liekam ten nakvoti, ar plaukiam toliau. Iki Vaxholm plaukimas tikrai neprailgo - maždaug tik pora valandų. Per tą laiką skaitinėjam lociją (tiksliau - Arholma-Landsort buriavimo vadovą) - apie Vaxholm istoriją.
large_DB5F7C132219AC681720CCFDD5C1A7DF.jpg

Tvirtovė buvo pradėta statyti dar karaliaus Gustavo Vazos laikais - 1544 m. Pradžioje tai buvo tik bokštas su pylimais aplinkui - patrankų pagalba galėjo kontroliuoti kanalus tarp salų, vedančius į Stokholmą. Iki dabartinių mūrų tvirtovė išsiplėtė maždaug 1860m - ir tapo praktiškai bet kokiam to meto laivynui neįkandamu riešutėliu ant kelio į sostinę.

Kad tvirtovės niekas negalėtų aplenkti, vienas iš kanalų apie salas turėjo būti užpiltas. Gyliai čia - apie 20 metrų, todėl su tuo kanalu švedai užtruko 300 metų. Toks, sakyčiau, ilgalaikio matymo reikalaujantis projektas - kaip mūsų atominė, ar energetinė strategija - ar ne? Bet jie tai padarė - per 300 metų, bet padarė, ką suplanavę. Keitėsi karaliai, keitėsi vykdytojai - bet padarė, nes taip buvo nuspręsta, ir to jiems reikėjo. Vėliau, kai karalystės sienų ir sosto prieigų gynyba nusikėlė tolyn į archipelago pakraščius ir tvirtovė prarado gynybinę svarbą - buvo nuspręsta vėl tą užpiltą kanalą atidaryti laivybai. Išsprogdinti per 300 metų supiltus akmenėlius užtruko 30 metų. Ir vėl jie tai padarė, nes taip jiems reikėjo. Turi nuoseklumo ir kantrybės šita valstybė ir jos žmonės. Gal čia valstybės strategija ir ją vykdantys žmonės ne kas 4 metai keičiasi, kaip pas mus?

Pats Vaxholm miestas kadaise gyveno praktiškai vien iš tvirtovės įgulos aptarnavimo, ir jame buvo leidžiama statyti vien tik medinius statinius. Kad priešui atėjus, miestą būtų galima sudeginti, ir nereikėtų eikvoti šaudmenų priešo kareivių priedangoms naikinti. Iki šiol yra daugybė išlikusių senovinių medinių pastatų. Vietinio burmistro boba organizuodavo priėmimus, kviesdavo žymesnius menininkus pasirodyti įgulos karininkams ir vietos aukštuomenei. Prieš kiekvieną pobūvį ji pagal kviestinių sąrašą stropiai patikrindavo kiekvieno dalyvausiančio reputaciją ir ar pakankamai ta asaba yra pasiturinti, ar skolų neturinti - kad būtų verta su rimtais žmonėm toj pat medinėj troboj skripkos klausyti...

Vaxholme ir buvo sustabdyta rusų invazija 1719 - aisiais. Rusų laivynas per tą ekspediciją sudegino vos ne kiekvieną kaimą visam Archipelage, tačiau Vaxholmas jų į sostinę nepraleido.

Laikas bėgo, artilerijos technika nuo lygiavamzdžių pabūklų perėjo prie graižtvinių su didesniu apšaudymo nuotoliu, geresniu taiklumu, pabūklai tapo paslankesni - ir sienų gynyba persikėlė į Archipelago prieigas. Švedams apsispręsti padėjo ir toks Vokietijos admirolas (kurio pavardės vistiek niekas neatsiminsim), su savo moderniu kreiseriu pademonstravęs naujų graižtvinių pabūklų galią. Šovė šovė kareivėlis - ir įgruvo abi tvirtovės sienos kiaurai. Išorinė siena iš granito blokų ir vidinė plytinė 2 metrų storio siena. Sušovė admirolas chuliganas grynai šiaip sau, ir nuplaukė savo keliais. Sakoma, kad per savo gyvenimą admirolą juokiantis matė tik du kartus - pirmą kartą kai, gerokai vėliau pats saloje išsilaipinęs, pamatė savo šūvio į Vaxholm'ą padarinius. Antrąkart - kai mirė jo uošvienė. Matyt, įvykiai jam buvo lygiaverčiai.

Netekus karinės svarbos, tvirtovė buvo ir kareivinėmis, ir kalėjimu, ir vėl kareivinėmis, ir švedų jūros jėgerių (specialus galvažudžių dalinys visokiems šlapiems dalykams) mokymo baze, ir galiausiai - muziejumi su viešbučiu keliaujančiam jaunimui.
Labai jau daug laiptų į pagrindinį citadelės bokštą - bet vargti tikrai verta - nuo bokšto vaizdai į visas puses - už milijoną. Jei su savimi atsinešit termosą kavos ir sumuštinius priešpiečiams - čia ta vieta.

Muziejuje vaikštinėjo dar kelios švedų šeimos - keisti jie kažkokie, santūrūs tokie, nieko neliečia... Čia juk ekspozicijų salėse galima visus kulkosvaidžius, patrankėles ir pabūklus, periskopus išmėginti - tai mes ir mėginom, tarškinom spynom kiek tilpo. Ten įvairių epochų kareivių manekenų pristatyta - kai kurie akis varto, kvėpuoja, sujuda laikas nuo laiko - gal tie švedai tų "prižiūrėtojų" bijojo?
Kultūriniai skirtumai, kurgi ne...
Jei ką istoriniai ginklai rimčiau domina - tai visa geležis, kuri šiuo metu Vaxholm'e rodoma - neblogai aprašyta ir pavaizduota ==čia==

Aha, tai gi tie jūros jėgeriai įdomius laivus turėjo - gali tikrai greitai glisuodami skrieti paviršium, o reikalui prispyrus - gali imti ir panerti po vandeniu su dviejų karių įgula, tuo metu kvėpuojančia iš akvalango balionų... Įdomios karinės technikos švedai iki šių dienų turi - ne veltui Švedija yra viena iš didžiausių ginkluotės pardavėjų visame pasaulyje. Nemūsiškai šie koviniai narai Kustjägare vadinami - kam įdomu, prasigooglinsit.

Marinoje prisirišam, ir tik tada pamatom, kad juk galėjom atsistoti ir šalia savo prietelių - burinės jachtos GERADIENA, mūsų kaimynų namų uoste. Ilona ir Tauras čia nakvojo pakeliui į Stokholmą, prieš tai atostogavo Archipelage - salų miesteliuose ir laukinėse inkaruotėse. Jiedu ir pakonsultuoja mus ką įdomesnio rasim miestelyje, kaip į tvirtovės salą keltis, kur jachtos žaislų parduotuvės, kur pinigų iš sienos SEB'as duoda... Netrukus jiedu susipakuoja dviračius ant savo laivo, ir išplaukia į didelį miestą.
large_DB74764B2219AC6817A687BBF9C0EC98.jpg

Marinos paslaugų kaina SEK225 už dieną, WiFi pasijungimo kodą ir wc spynų kodus duos uosto budintis. Dušas už monetas. Visas personalas - teisingai į klientą orientuotas jaunimėlis. Servisas - super.

Vaxholmas reklamuojamas kaip miestas ir marina su Viduržemo jūros koloritu. Vizitas į tvirtovę - sakyčiau, privalomas, labai simpatiškas miesteliokas, Archipelago sostinė - bet daugiau kaip dienos kažin ar vertas, ir su tuo Viduržemiu marketingo galvūzai užlenkė, mano kuklia nuomone. Mooring line švartuotė, pora restoranų netoli krantinės - ir jau Viduržemis, Italija, Graikija? Nenada..., gerai?

Šiek tiek FOTO

Posted by gramas 23:55 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kiek kainuoja gyvybė. Archipelago naujienos -1

large_wet1.jpg
Jeigu trumpai - tai viskas, kas gerai prasidejo - tai, žinote, tas viskas gerai ir baigesi. Per visas dvi plaukimo savaites nenutiko nei baisaus štormo, nei stichijos nugalėjimų, nei jokių ekstrymų, beigi nuosavo sumanumo neginčijamų įrodymų. Todėl nėra net kuo pasipuikuoti prieš buriuojančią tautos dalį. O juk galejo būti kitaip. Juk turejom atkovot Baltiją. Ir būtume atkovoję, jei ką, nes parako parachiernicoj dar yra - bet kad per dvi savaites plaukimo taip ir neradom nuo ko.

Taigi - Stokholmas. Man jis - Šiaurės sostinė. Gražus, savitas, gyvas, svetingas. Visur, kur beeitum - susibendrausi angliškai, niekas nosies į šalį nuo tavęs, turisto, nesuka.
Jachtai vietą gavom marinoje pačiam miesto centre, šalia Wasa muziejaus - net dviračio iš jachtos podėlių išsitraukti nereikėjo - visą centrinę miesto dalį gali apeiti pėsčiom. Esu kažkada automobiliu panaršęs ir Stokholmo priemiesčius - nieko įdomaus ten surasta tuomkart nebuvo, todėl liekam centre. Kas taip pat tiesa - Stokholmo centre vietinių žmonių nelabai ir sutiksi. Išlipi iš laivo - ir įsilieji į slampinėjančių turistų minią. Srautai skyla, vėl susilieja - dreifuoji kartu, ir nejučiom apeini visas įdomesnes senamiesčio vietas. Na taip, vietinių švedų čia kaip ir nėra, bet nepastebėti tipo vietinių "švedų" dykinėtojų nelabai ir pavyks - Stokholmas ženkliai sutamsėjęs. Antra demokaratijos pagalio pusė - gal čia taip ir turi būti, spręsti ne mums, nes esam svečiai. Šitie neblondinai, priešingai nei kita Stokholmo populiacijos dalis, liepos mėnesį neišvyksta į savo vasaros namus gamtoje, neišplaukia su jachta ar kateriu į salas, o lieka trintis mieste. Ilsėtis ir trintis. Trintis ir ilsėtis. Demonstratyvus trynimasis gatvėje veikiant beleką juos smarkiai nuvargina, todėl reikia ilsėtis. Bet niekam jie netrukdo, bent jau kol šahido diržais nesidabina - paprasčiausiai čia taip yra.

Stokholmo Istorijos muziejuje - įspūdinga vikingų ekspozicija. Ne pirmi metai, kaip vikingų tema mums atrodo įdomi. Daug stendų, eksponatų ir informacijos apie to meto Baltijos (ir ne tik) valdovų buitį, papročius, kultūrą. Aukso kambarys su iš viso pasaulio vikingų suvežtomis bangenybėmis. Ilgokai pabūnam prie vikingų sostinės Birkos maketo, ten šalia ir vikingų laivo maketas. Į Birkos miestą nuo mūsų kranto kadaise ir plaukdavo kuršiai išmainyti savo pakrantėje rinktą gintarą į jiems reikalingesnius daiktus.
Mus čia įdomu - aptarinėjam laivo korpuso konstrukciją ir detalių jungimus, burių valdymo, laivo vairavimo įrangą. Šie laivai-drakonai 900-1300m karaliavo ne tik Baltijoj, bet ir visos Europos vandenyse, jais plaukė atradinėti Ameriką ir kitas šalis. Ko anksčiau nežinojau - kad bures jie ne tik siūdavo iš atskirų medžiagos gabalų į didžiulę paklodę, o atskiras medžiagos juostas supindavo, ir tokiom šachmatinėm burėm pasikinkydavo vėją. Specialios kartys tiesios burės kampams atremti, kad įstrižą sparną suformuoti ir laivas kampu į vėją galėtų kilti...

Yra ir stendas su atsakymu į filosofinį klausimą - o ko vertas mūsų gyvenimas? Jokių filosofijų kadaise šioje temoj nebuvo - 13- tame amžiuje Gotlande galiojo apytikslis kainoraštis, susietas su žmogaus padėtimi visuomenėje. Tai vadinta Gutalagen įstatymu. Esi vergas - tavo gyvybė kainuoja Tiek. Esi kilmingas - tavo gyvybė kainos N x Tiek. Sistema veikė taip - tarkim, tyčia ar netyčia, bet nugalabijai žmogų. Jo giminės, jeigu tai buvo laisvasis ar kilmingasis, įgyja teisę reikalauti keršto krauju, t.y. gali susilaukti rimtų nemalonumų. Jeigu nugalabijai svetimą vergą - jo šeimininkai reikalaus kompensacijos, ir tai ženkliai patuštins tavo kišenę. Pakvipus tokiems nesmagumams, tu nelauki, kol antroji pusė pas tave ateis mojuodama kirviais, o pats judini šikną ir eini tartis. Jei antra pusė labai galinga ir pikta - t.y. ne ant tų užsirovei - jie gali būti mažiau mandagūs, todėl derėtis siunti savo prietelių, kaip tarpininką. Va čia ir tampa naudingu visuotinai žinomas gyvybės kainoraštis. Jeigu pats parodai iniciatyvą reikalą išspręsti pinigais - nukentėjusioji pusė nelabai beturi teisę reikalauti tavo kraujo. Juk žmogus gailisi ir sutinka atsiskaityti. Tiesą sakant, galėjai labai ir nesigailėti - užtekdavo atsiskaityti. Čia kaip mes dabar protokoluose rašom "labai gailiuosi..." ir jei ne per dažnai nusižengiam, mokam tik pusę baudos. Juk kam nepasitaiko.
Kokios kainos Gotlande?
Laisvasis Gotlando gyventojas - gyvybės kaina iki 4.8 kg sidabro.
Laisvasis ne Gotlando gyventojas - kaina apie 2 kg sidabro.
Vergas - nuo 225 g sidabro ir daugiau.

Įstatyme palikta erdvės deryboms - kiekvienas atvejis individualus, ir kompensacijos kaina nustatoma aptariant nužudytojo nuopelnus, svarbą ir svorį giminės hierarchijoj.

Šiek tiek specializuotos info buriuotojams ir ne tik.
Jeigu jachta keliaujate į Stokholmą - pakeliui fiorduose matysite daug marinų, į kurias grįšite, jei Wasahamnen vietų nebus. Stokholmo prieigose rasti ramesnę inkaruotę, ar švartuotę prie uolų bus sudėtinga - be galo daug greitų keleivinių laivų eismo, didžiuliausios bangos, triukšmas... Į Wasahamnen geriausia būtų atvykti apie 10-11 val. ryte, nes maždaug tuo laiku tą dieną išplaukiantys jau bus sulapnoję pusrytėlį ir atlaisvinę krantines. Jachtos ten atvyksta ir išvyksta kasdien. Daugiausia atvykstančių jachtų blaškymosi po mariną, ieškant vietos švartuotei, vyksta nuo 17 val. ir vėliau. Tilteliai, kur sužymėta "Privat" - vietinių laivų vietos, ten rištis nevalia. Visur kitur - labai prašom, ten vietos svečiams. Patartina išlaikyti šiokį tokį suoprotį - jei esi mažas laivas, nelįsk į vietą, skirtą dideliam ir plačiam. Skandalo niekas nekels, bet peršokti į kitur tikriausiai paprašys. Visos vietos laivams individualios - prie pirštų. Švartavimosi lagu prie tiltelių, ar keliais bortais, nėra. Uosto kapitonas savo biure tai būna, tai ne - bet ištaikę momentą, sumokėsite po 300 švediškų rublių už stovėjimo uoste dieną ir, jei reikia, dar 25 už internetą 24 valandoms. Registruojantis jam pasakysit savo švartuotės numerį - užrašytas ant krantinės. Gausit kartoninį ant relingo segamą žymeklį ir atsiskaitymo kvitą. Ant kvito bus išspausdintas wc/dušų/skalbyklos spynos kodas. Aliaktros visos kelionės metu niekur nepirkom, tai net nežinau, po kieki ji ten yra. Internetui iš kapitono gausite kortelę su pasijungimo vardu ir slaptažodžiu. Prieš išeidami, nuo stalo pasigrobkite miesto žemėlapį.
Iš vakaro kapitono biure užsisakykit šiltas bandeles pusryčiams.
WC marinoje bendri - kiek vyrai, tiek moterys eina į bendrą san.mazgo tambūrą, ten kelios durys į atskiras kabinas. Dušai - nemokami - atskiri vyrams ir moterims - vis dar. Taip sakau todėl, kad lytinių skirtumų naikinimas Švedijoje yra karingo progreso stadijoj. Kai bendri wc tapo norma, lygintojai ėmėsi įvardžių - neva tai Jis ir Ji kai kam nesusivokusiam gali kelti diskomfortą. Tam iš suomių nusikopijuotas įvardis Hen - jis yra kaip rusų Оно, t.y. visus daro laimingus. Teko girdėti, kad švedų parlamente laikas nuo laiko vyksta diskusija, kad vyrai wc turėtų siusioti tik sėdėdami. Bandykit - gal ir krante patiks, nes jachtose tai nutinka dažnai. Kaip jie tai kontroliuos - man dar neaišku. Vėliau Visbyje pamatysim, kaip ta idėja įgyvendinama. Marinoje yra gera skalbykla - ten ant kiekvienos skalbimo mašinos padėta po popieriaus lapą su lentele skalbimo laiko rezervavimui. Įsirašai savo laivo pavadinimą į laisvą dieną/valandą - ir niekas tau ant sprando nelips su savo skudurų krūva. Užsirašyt geriau vos atvykus - lentelė pildosi greitai, vėliau laisvų langų nebus. Už skalbimą niekas papildomo mokesčio neprašė. Nuoroda prie kapitono biuro su žemėlapiu į Supermarket - kažkoks juokas. Eini, eini Djurgarden'o pagrindine pakrantės gatve - praeini pro kažkokią rodyklę į nuošalų kioską ieškodamas to Supermarket, paskui jauti, kad kažkaip per ilgai eini - pradedi tardyti vietinius - pasirodo, jokio Supermarket saloje išvis nėra. Susivokiam, kad tas šeimos verslo kioskas ir buvo supermarket. Tenka grįžt. Bet yra ten būtiniausi produktai, higienos, skalbimo priemonių - gi neapsipirkt į čia atplaukei...
Šalia marinos - modernus pramogų ir atrakcionų parkas. Jame iki sutemų visą dieną iš siaubo žviegia kankinami vaikai; marinoj girdisi gerai, bet kažkaip greit pripranti ir dėmesys nebesikreipia. Parko prieigose, netoli marinos - kelios kavinaitės su sąlyginai protingų kainų meniu.

FOTO-pasaka

Posted by gramas 03:24 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kad jūs ten pirmininkaujat, o mes keliaujam

Stokholme apsistojom Wasahamnen - jauki marina visai šalia Wasa muziejaus, miesto centre. Centriau kaip ir nebūna. Čia būsim pora dienų.

Keli žodžiai apie tai, kaip čionai atvykom.
Jachta SCORPIO su dviejų šiek tiek druskos ragavusių Girulių miško gyventojų įgula - Jonas ir aš - išburiavom iš Klaipėdos link švedų kranto liepos 3, trečiadienį.
Pakrančių apsauga išeinant iš uosto pasidomėjo, į kokį švedų uostą atvyksim. Pasakiau, kad nežinau tiksliai - priklauso nuo to, kaip virš Švedijos keliaujančio ciklono vėjai Baltijoj susidėlios. Jiems vistiek būtinai reikėjo pavadinimo, tai grynai momento svarbos įkvėptas, iš lempos išpoškinau, kad pirmas uostas bus Gotlande Farozundas, jei ne Burgsvikas ties Hoburgu.
Net nežinau, kurį pavadinimą pasieniečiai į knygą užsirašė, bet iš tikro atplaukėm į Farozundą, po 27 valandų smagaus buriavimo, jei neskaityti paskutinių 6 val. plaukimo varikliu. Visą popietę ir naktį vėjas sukinėjosi iš Pietvakarių į Šiaurę ir po to link Rytų, o jūra niekaip nesuprato, į kurią pusę banguoti. Taip ir prasinešėm įstrižai Baltijos iki Farozundo Gotlando saloje su daug vėjo, bet beveik be bangų. Smagumėlis. Jonas klausė - o kodėl tokiais greičiais nevarom per PaPa regatas? Vis dar galvoju, ką jam atsakyt.

Kai vėjas paryčiais išsikvėpė ir plaukėm su varikliu - pasikartojo praeitos kelionės į Gotlandą juokas - vėl netikėtai variklis užgeso, ir teko keisti kuro pirminio valymo filtrą. Filtras buvo pilnas košės, susiurbtos iš kuro bako dugno. Dabar žinosiu, kad man tai visada nutinka prie Gotlando. Yra kažkokios bakterijos, kurios per žiemą ir pavasarį maitinasi į dyzeliną dedamais ekologiškais priedais ir kondensacine drėgme nuo bako sienelių , ir prisidauginę iki tokios biomasės košytės, pridaro šitokių va netikėtumų. Gerai, kai tenka į variklio skyrių stačia galva nardyti esant palyginti ramiai jūrai - o jeigu taip varklis užgestų kur nors sudėtingoj laivybos situacijoj - tarkim, per štormą bandant įpulti į kokį uostą? Pirmas kartas - atsitiktinumas, o du - jau sistema. Pamoka - laivą nuleidus į vandenį nuo kranto, seną žiemojusį laive kurą išdeginti pilnai, ir tada pasikeisti abu kuro filtrus, prieš užpilant šviežiu dyzelinu. Užsirašykit tušiniu ant rankos, kad kitam sezonui nepamiršt... Paprastai pasirūpinam tik tepalo filtru, o reikia keisti visus, taip pat laive privalu turėti visus reikalingus filtrus, dirželius, tarpines atsargoje. Tą jūroj panaudotą atsarginį kuro filtrą iškart atpirkau pas Farozundo marinos kapitoną. Dabar ramu. Ten gerai įrengtos jachtų ir katerių remonto dirbtuvės, jis turi ir solidų visokiausių atsarginių dalių sandėlį. O jei ko neturi - žino, kur gauti.
Farosund Marina - švartavimasis su mooring line - eini galu iki tiltelio, prisiriši, ten prie tiltelio pririšta virvute pasikeli iš dugno švartavimo lyną, kurį ir užsivynioji ant laivo priekinės klampės. Smagiau tą daryti bent dviese, vienam gali būti sudėtinga, jei prie šoninio vėjo. Stovėjimo kaina 200 švediškų rublių, dušas 5. Prisišvartuok išilgai tiltelio - mokėsi jau 300. Pirtis ant sąsiaurio kranto - 50 žmogui, bet nemažiau 100. Pirtis visai neblogai įrengta tokiam betoniniam kube su šaudymo angom - panašių įtvirtinimų švedai prisistatę prie daugumos uostelių ir šiaip pakrantėse. Matyt, karo Farozunde nebebus.

Paslampinėjom po miestelį, aplankėm maximą vardu ICA, pasipirkom to, ką pamiršom Klaipėdoj ir kritom miegoti. Ryte sulapnojam kiaušinienės, 10.00 val. atsirišam ir išplaukiam į Stokholmo archipelagą.

Tik 03.00 nakties pasiekiam Sandhamną, kaip reikiant nuvargę dėl nemažos atkarpos pavėjinio buriavimo su didele banga. Laivui vis čiuožinėjant nuo didelių bangų, autopilotas su darbu nesitvarko, įsimuša laivas į didžiulės amplitudės zigzagą. Jei pastatytų šonu į tokią bangą - laivą kaip reikiant užverstų ir gautume daug vandens į kokpitą ir visur kitur. O mums to nereikia, nes atostogos. Taigi - pakaitom vairavom patys. Iš pradžių visai smagu kaip su banglente čiuožinėti nuo bangų keterų, vairu gaudant kryptį didžiausiam greičiui pasiekti. Tačiau po kelių valandų tokio sporto - kaip reikiant užsiknisi, ir norisi pasikeisti. Balansuodamas su dviem puodais ant viryklės, paruošiu karštą maistą. Grikiai, tie, kur verdami maišeliuose, šiek tiek alyvuogių aliejaus, truputis aštrokos bruschetta košės - viską sumaišai, įpjaustai po dvi virtas dešreles, ir kol vienas vairuoja - kitas valgo, užkąsdamas aisbergo lapais iš bliūdo ant kokpito grindų. Skanumėlis, kai normaliai išalksti - o juk namie į tokį valgį net ta skyle galvoj neatsisuktum...

Aplink sukinėjasi sunkių lietaus debesų frontai, bet nei vienas mūsų nekabino. Tamsoje makaluotis tarp akmeninių kuprų Sandhamno prieigose irgi nelabai patiko - tamsoj kiekviena didesnė lūžtanti banga prieš laivo nosį vaidenasi kaip mūša virš rifo. Vis krūpteli, ir puoli ploteryje tikrinti, ar tikrai nuo kurso nenuklydai, kur akmenų neturėtų būti... Nelabai relaksuoja tokie smagumai, o juk sakiau, kad mums - atostogos...

17 valandų iš Farozundo į Sandhamną, kurio marina pilnut pilnutėlė katerių su lėbaujančiu jaunimėliu. Ar jūs iš Latvijos, šaukia jie mums angliškai, nors vėliavą mato. Ne, sakau, iš Lietuvos. Tai gal jūs iš Rusijos - jau man aišku, kad jie šaiposi. A, tai gal iš Baltijos šalių? Ne, ble, sakau, mes iš Afrikos. Švartuojamės kuo toliau nuo to baliaus, nes arčiau ir vietos nėra - prie visokių žvejybinių kateriukų pontonų.

Toji jaunųjų geografų draugija dar baubs iki 6 ryto. Aš tai negirdėjau, nes vos prisirišom - ir lūžau, o Jonas, sakė, dar ilgai užmigti dėl tos fiestos negalėjęs.
Ryte marinoje girdėjau du pistoleto šūvius. Balius baigėsi normaliai.
09.00 atsirišom ir išplaukėm į Stokholmą. Va, čia ir prasidėjo ežerinis meditacinis buriavimas nuostabioje aplinkoje. Ohhmmmm....

Sutikom Lietuvą, plaukiančią link namų po didžiausios Baltijoj AF Offshore regatos. Pasilabinam ir papliurpiam su Osvaldu per raciją.

Foto ir dar daug raidžių sudėliosiu kada nors vėliau. Juk sakiau, kad mums dabar - atostogos...

Posted by gramas 09:38 Archived in Sweden Comments (4)

Apie tai, kad SHIT HAPPENS

Ne, nesirengiu linksminti istorijomis apie baisius nutikimus, ką galėtų sufleruoti tas legendinis Shit Happens. Viskas žymiai labiau praktiška ir pritaikoma gyvenime, kuo ir gali tapti naudingas šis įrašas buriuojančiai tautos daliai.

Šiemet kartu su Jonu ketiname suplaukti kelionę į Stokholmo Archipelagą su jo 30.000 salų su visom pramogų formos pasekmėm.
Pasiruošimo kelionei metu atsikreipė dėmesys į tai, kad šie metai yra paskutiniai, kai jachtos, neturinčios septinių tankų, tai gali padaryti, neužsitraukdamos piktumo debesies iš Archipelagą administruojančios švedų organizacijos.
Septiniai tankai - tai laive įrengtos talpos, į kurias kaupiamas visas jachtos įgulos sugeneruojamas kakutis ir siusiukas, o tas visas gėris iš laivo pašalinamas išpumpuojant už borto kur nors toli nuo kranto, arba į specialiai tam tikslui įrengtas stotis marinose. Kultūringa ir švaru - o tai daromai šitaip, ir dar va kaip:

Septinio tanko ant SCORPIO iki šiol nėra, nors įrengti galėjau. Nėra todėl, kad labai nesinori skylių laive gręžioti, be to jie, tie tankai-bestijos, gali būti labai kaprizingi. O jų kaprizai visada baigiasi labai liūdnu aromatu, kartais labai ilgam. Tuom sumetimu netgi tie, kas juos turi - naudoti privengia.

Pirmą kartą su tuo klastingu įrenginiu susipažinau, kai plukdėme jachtą KLEINE BEER iš Olandijos į jos naujus namus Mingėje. Dar gerai, kad gerai baigėsi. O yra buriuotojų, turinčių ir liūdnesnės patirties...

Tuomkart, kelionės maršrutui sklandžiai persivertus link antrosios dalies, t.y. jau plaukiant Kylio kanalu, buvo įtarta, kad, išpumpuojant unitazo turinį įprasta rankine wc pompa, šiek tiek negeros spalvos ir keistokokos konsistencijos skysčio vis išgargaliuodavo į aplinką per nedidelę skylutę borte, esančią gerokai aukščiau vaterlinijos. Šiek tiek neramino tas nelogiškas įtarimas, bet jokio ypatingo diskomforto drąsiai įgulai tai nesukėlė. Nakvynei stojome Rensburgo marinoje - ta, kuri arčiausiai miestelio centro, plaukti upe pro laivų statyklą kiek telpa, iki tilto.
Gražu ten, Rensburgo marinoj ką tik prisirišus - tykus vėsokas vakaras, laivų nedaug, antytės ir netgi žąsys ramiai turškiasi netoli marinos kontoros pakrantėj, o toj kontoroj neužilgo sutiksim simpatišką kapitonę su šaldytuvu, kaupinu puikaus alaus...
Prieš lipant į krantą nuotykių ieškoti, autoriaus pastangomis eilinį kartą jachtai nuėjo vandenys per tą skylutę aukštai ant borto. Ir velnias mane timptelėjo paklausti šeimininko, o kam čia įrengta toji dar viena rankinė pompa wc patalpos sienoje? Atseit, ar tai tik nebus septinio tanko pompa? Šeimininkas, kuris dar ne viską apie savo laivą tuo metu pats žinojo, labai susidomėjo tuo atradimu, nes, jo žiniomis, wc šiame laive yra išpompuojamas tiesiai į H2O už borto. Jokio septinio tanko čia nėra. Jis, dar tik nupirkęs laivą, buvo nuvažiavęs į Olandiją, kad KLEINE BEER paruošti kelionei, ir dar tada turėjo pakeisti pastrigusią wc pompą. Pakeitė nauja, ir, jo teigimu, šlangas su sklende ten nuo pompos neva tai eina tiesiai už borto, o ne į jokį tanką. Tas didžiulis perrūgusio šūdo debesis Olandijos marinoje, dėl kurio tą tylų romantišką vakarą įsivarė į isteriką kaimynystėje savo prabangiam laive šampaną gurkšnojusi vokiečių pora - tebuvęs tik šlanguose susikaupęs gyvenimo džiaugsmas, o juk naują pompą išbandyti reikėjo... Senoji tai nebeveikė...

Kuo man tas reisas įsiminė - tai kad absoliučiai dėl visko be išimties mes turėdavom drūčiai pasiginčyti. Mano argumentacija, kad ta paslaptingoji skylė aukštai ant borto, per kurią jachtai laikas nuo laiko nueidavo vandenys, panašūs į fekalinius - tai galimai yra septinio tanko alsuoklis su atbuliniu vožtuvu; kad įgulos organizmams įnikus į šalinimo funkciją, staiga septinis tankas nesprogtų nuo persotinimo - buvo paniekinamai atmesta. Aš kalbu nesąmones, nes septinio tanko čia NĖRA.
Teškiu antrą tūzą iš rankovės - o kodėl tada sienoj ta pompa įrengta - juk tikrai tam, kad tanką išpompuoti? Mano turėjęs būti pergalingu kirtis atremtas tuo, kad o kur blemba tanko išsiurbimo anga laivo denyje? A, kodėl jos nėra? Todėl, kad septinio tanko laive NĖRA! Pompa gal dušo vandens išpompavimui iš po grindų... gal. Jis tai pasakė, jau eidamas į WC apžiūrėti tą pompą sienoje.

Nu kiek normalus statistinis buriuotojas gali žiūrėti į pompą sienoje? Reikia pompuoti, ko ten žiūrėti! Tiksliau - žiūrėti į skylutę borte turėjau aš, iš pagarbaus atstumo, o jis pompuos - ir pamatysi, niekas ten nebėgs... Jis pumpavo, ir, po teisybei, niekas ir nebėgo. Nebėgo, nes vos po kelių mostų pompos rankena, po laivu sprogo giluminė bomba. Jau kad kalė, tai kalė! Šalia laivo borto su dideliausiu trenksmu išsklido kokių 5 m skersmens šūdo debesis. Natūrali buriuotojo reakcija tokiam dalykui įvykus - žiūrėti, ar kas matė. Tai aš vėl žiūrėjau, o nustebusi ir susirūpinus šeiminko galva tarpduryje vis klausė - o kas čia buvo? Kai pats pamatė tą debesį, lėtai dreifuojantį išilgai marinos pontonų, mąsliai ištarė - tai, ko gero, yra tankas... Tuo metu link mūsų laivo jau skubėjo Rensburgo marinos gyventojai - visi marinoje besiturškę paukščiai sureagavo į tą giluminės bombos trenksmą, staigiai suplaukė draugišku linksmu pulku, ir mikliai suvalgė tą mūsų debesį. Gerieji Rensburgo paukščiai išgelbėjo Lietuvos buriuotojus nuo baisios gėdos. Ta laimingos pabaigos proga kiek ilgiau pabuvom ramiai besiginčydami prie to šaldytuvo marinos kontoroje.

Vistiek nuklydau į baisias istorijas. Kartais man taip jau nutinka pamesti minties giją - taigi, grįžtam prie reikalo.

Pasidavęs suomių spaudimui, kurie Baltijos neteršimo pramoginių laivų nuotekomis direktyvą prisiėmė dar 2005 metais, Švedijai priklausančią archipelago dalį (Stokholmo Archipelagas) administruojantis Archipelago Fondas nusprendė, kad pramoginiai laivai su wc privalės turėti septinius tankus su išsiurbimu per denį. Taisyklė įsigalioja iš pradžių tik Stokholmo Archipelage nuo 2014 metų, o nuo 2016m - visuose Švedijos teritoriniuose vandenyse. Tiesiai pompuoti iš wc už borto, ką iki šiol sėkmingai daro patys švedai ir nešvedai visur, išskyrus marinas - bus nebegalima. Pažeisti tą įstatymu įtvirtintą reikalavimą bus brangu. Vykdymą kontroliuos.

Pats jau mačiau, dar prieš pora metų, kaip aktyviai švedai įrenginėja modernias nuotekų išsiurbimo stotis marinose. Visų marinų su tokiomis stotimis sąrašą su koordinatėmis galima rasti čia.

Taigi, savo laivelių sekančio sezono paruošimo darbų sąrašus galime papildyti septinio tanko įrengimu, nes to nepadarius, plaukti į Suomijos vandenis, ar į Stokcholmo Archipelagą daug kas nebegalėsim.

Naudingi skaitalai apie taršą iš laivų reguliuojančių MARPOL ar HELCOM konvencijų veikimą kitose šalyse, happy shitty reading:

http://www.rya.org.uk/infoadvice/boatingabroad/Pages/holdingtanks.aspx

http://www.tek-tanks.com/boats/sanitation-systems/holding-tank-regulations/

Posted by gramas 04:45 Comments (10)

Apie tai, kad tikrai nereikia šitiek plepėti

Nenustoju stebėtis uosto laivų eismo tarnybos (LET) dispečerių kantrybe. Darbas jų išties atsakingas, reikalingas ir be abejo, nelengvas. Pabandyk vienu metu sudaboti kelis ir daugiau didžiuliausių laivų, manevruojančių gana siauram uosto kanale, įvertindamas besikeičiančias meteo sąlygas. Tavo nurodyta tvarka jie užeis į uostą ar išplauks, švartuosis, ar saugiai prasilenks...Tuo pat metu radijo ryšiu pasitik skubančius link Klaipėdos laivus, vieniems parūpink locmaną reikiamu laiku ir sutartoj vietoj, kitus nukreipk į inkaravietę; dar sureguliuok uosto buksyrų darbą...

Ir čia dar, lyg tave nuobodulys baigtų uždrožti - visokie pramoginiai laiveliai, jachtos ir kateriai visi skuba su tavim, kaip tuo Rūpintojėliu Klaipėda Radijo-5 pabendrauti. Visi labai laba diena, ir prašom leidimo iš uostelio iki Kiaulės, ar į marias, ar į jūrą. Ar nuo Kiaulės iki uostelio, ar Dangės, ar į gastronomą, netrukdant laivybai. Eteris pilnas veikėjų pasmailintais balsais, o dispečeris vos spėja nuo jų atsimušinėti, t.y. tuos leidimus maloningai suteikti. Pasitaiko net tokių šnekorių eteryje, kad ima dispečeriui pasakoti, kiek žmonių laivu plaukia, kiek įgulos ir kiek keleivių, ir ką jūron išplaukę ketina veikti. Absol dzin dispečeriui, ar jūroj tamsta ilsėsies, deginsies, šaltibarščius srėbsi, vemsi, žvejosi, ar regatą stebėsi.

Geležinės kantrybės tai žmonės, su nervais kaip trosai. Vieną vienintelį kartą 9 kanalu girdėjau šiek tiek pykčio dispečerio balse, kai, matyt, užknistas buriuotojų ir kateristų "prašymo leidimo netrukdant laivybai", replikavo, kad jūs plaukit, nes aš neturiu įgaliojimo uždrausti.
Šiaipjau, manau, įgaliojimą jis turi - esant tam tikroms sąlygoms.

Ir kas per kalbos šiukšlė, būdinga vien Klaipėdos uosto radijo eteriui - "netrukdant laivybai". Gal tada galima prašyti leidimo plaukti ir trukdant laivybai, šiaip, dėl ekstrymo, for fun ir įvairovės? Niekur kituose uostuose - nei Lenkijos, Latvijos, Vokietijos, Danijos, Olandijos, Švedijos - kur teko plaukioti - jokio "not interfering with port traffic" niekas nenaudoja. O gal naudoja, tik man girdėti neteko, nežinau... Nu, pas mus - skamba šita nesąmonė "netrukdant laivybai" po kokius 30 kartų per valandą, jei ne daugiau. Jei tu esi uoste, esi pramoginis, mažasis ar burinis laivas - tai tu avtomatom esi ir netrukdant laivybai, ir pagal taisykles. Kitaip tu būti toj akvatorijoj negali. Kokias taisykles? Yra taisyklės.

Ką noriu pasakyti - mes, burinių laivelių škiperiai, visai neprivalom tiek daug dispečerių dėmesio sau reikalauti ir 9 kanalo eterį visokiais prašymais šiukšlinti. Skaitykit Klaipėdos Valstybinio Jūrų Uosto Laivybos Taisykles. Skaitei tu jas ar ne, žinai, ar ne - jos yra tau privalomos, jei esi uosto akvatorijoje.

Taisyklių p.59 aiškiai sako, kad plaukdami šalia farvaterio, ar kirsdami laivybos kanalą statmenai ir ne arčiau kaip 500m iki artėjančio laivo nosies - visa tai galime daryti neprašydami LET leidimo. Yra niuansas dėl tų 500 m. Kažkaip smagiau galvoti, kad tie 500 iki nosies - tai atstumas iki laivo, kertant jo kursą farvateryje. Iš tikro - tai ne. Taisyklės sako, kad 500m iki pakertamo laivo turi būti mums užbaigiant manevrą, t.y. kertant laivybos kanalo ribą kitoje farvaterio pusėje.

Dar daugiau - taisyklių p.58 aiškiai pasakyta, kad buriniu laivu galime plaukti ir laivybos kanalo pakraščiu, tik turime iškart sprukti iš kanalo LET nurodymu, kurį galime bet kada išgirsti 9 kanalu. Taisyklės taip pat mus įpareigoja tą 9 kanalą klausyti, kol esame uoste, ir būti pasirengus ryšiui su dispečeriu. Kas tas kanalo pakraštys, kuriuo visiškai legaliai turime teisę plaukti? Mano kuklia nuomone - pakraštys yra visas kanalo plotis iki vidurio. Tačiau naudokim akis ir sveiką protą, kas turim, ir įvertinkim savo greitį bei laivybos situaciją. Per daug įlysi į kanalą - tai kaip tą "nedelsiant pasitraukti" padarysi, jei LET staiga pareikalaus?

Beje, taisyklės nurodo, kad, net judėdami šalia laivybos kanalo, turime būti pasirengę vykdyti dipečerio nurodymus ir duoti kelią visiems kitiems uoste manevruojantiems bei darbą dirbantiems laivams, kurie gali išsprūsti iš to kanalo iš reikalo, tyčia, ar netyčia.

Kada reikia prašyti LET leidimo - tai jei norime buriuoti rytine akvatorijos pakrante, išilgai uosto krantinių. Esant pas mus vyraujantiems vėjams, toje pakrantėje dažniausiai gaunam mažiau Nerijos miško suveltą srautą. Taisyklių p.65 mums, visiems pramoginiams ir buriniams, draudžia be LET leidimo plaukti rytiniu kanalo kraštu ir šalia uosto krantinių, o nuo kruizinių ir karinių krantinių Nr.28-33 plaukti arčiau, kaip 60 m.

Dar įdomi detalė - viskas, ką veikiame uosto akvatorijoje, ne tik dispečerio stebima, bet visi mūsų veiksmai, visi pokalbiai radijo eteryje yra filmuojami bei įrašinėjami. Įrašai archyve saugomi 6 mėnesius. Stebėjimo sistema su gera optika, todėl, nesmagiai aplinkybėms susiklosčius, gali būti neįmanoma teigti, kad skardinėje, kurią susikratei, buvo duonos gira.

Taigi, va šitaip ir dar va kaip - į eterį pliurpkim mažiau, kontroliuokim ką darom, ir klausykim 9 kanalo.

Posted by gramas 06:39 Comments (2)

Apie tai, kaip per savaitgalį praturtėjau 2 mln.+ VIDEO

+ video

Savaitgalį praleidau toli nuo internetų ir ant kablio, t.y. ant inkaro. Jau labai reikėjo trumpam išplaukti toliau nuo civilizacijos, ir pakrauti stipriai nudrožtas baterijas gamtoj.

Foto žemiau rodo Everglades nacionalinį parką Floridoje.
Florida-Everglades.jpg

Taigi, žinot-nežinot, bet turime gabalėlį tokios pat Floridos ir savojoje Nemuno deltoje. Kuklų tokį gabalėlį, žinoma, be aligatorių, be pitonų, be maliarijos uodų - bet turime. Tiksliau - deltoje turime didžiulius plotus pelkynų, upių, senvagių, įlankų, ežerų, užliejamų pievų ir kanalų sistemas. Deja, nuo kylinės jachtos gali pamatyti tik nedidelę tos šlapios karalystės dalį. Na, bet mes neišdidūs, kiek duos bei rodys - tiek ir imsim...
large_rrrtz7.png

Savaitgalio planas:
- penktadienį iki vakaro nuplaukti iš Klaipėdos į Nemuno deltą.
- nakvynė inkaruotėje dar nežinau kur, bet kad būtų galima pažvejoti.
- šeštadienis be plano ir streso, pagal nuotaiką visą dieną, bet nakvynė ten kur gražu, vėlgi ant inkaro.
- sekmadienį plaukti į Nidą, ten į laivelį įlips Lolita, ir kartu buriuosim namo.

Labai panašiai viskas ir įvyko. Idėja nakvoti Upaitėje, kur ji įkrenta į Kniaupo įlanką, buvo paremta noru pažvejoti kažkur ramiam vandeny. Tačiau, patikrinus vietą, echolotas žuvies nerodė, bet to, prognozė įspėjo apie galimus Šiaurės vėjo gūsius naktį. Žuvies čia nėra, po neršto karšiai pasitraukė į ganyklas mariose. Numatyta žvejybai su nakvyne vieta prastai nuo vėjų pridengta medžiais, ir visai nesinorėjo visą naktį strakalioti ir tikrinti, ar inkarai dar laiko. Plaukiu iš Upaitės per Kumpąjį Uostą į Atmatą. Inkaruotė kranto su alksnynu priedangoje, saugo nuo šiaurinių krypčių vėjų. Vakaro žvejyba be rezultatų, todėl netrukus vynioju meškeres ir imuosi knygos. Visi sliekai sako - Jeeee!!!! Tuo metu dar nežinojau, kad jie turi savo planų - jie, niekšai, naktį pabėgs. Siūlymą baigti bajerius ir patiem grįžti į vietą kibirėly jie ignoravo; paskui pamatė, kaip netikėtai demokratija gali baigtis šitam laive.

Šiam savaitgaliui - Paulo Coelho "The Winner Stands Alone". Labai įdomi, bet labai jau daug raidžių, per savaitgalį galiu ir neįkirsti. Na, bet jei žuvys nekibs, tai matysim, kaip čia bus.

Ryte pažadina pirmieji meškeriotojų kateriai, skubantys džiguoti sterką ir vilioti ešerius Atmatos žiotyse.
Visiška ramybė būtų aplink, jei neskaityti bundančių paukščių trelių. Gegučių oktetas kimiais balsais kala taip, kad užsimerkęs, pamanytum bilijardo salėj beesąs. Vėjo nėra visai, nuo vandens raivosi rytmečio rūko skaros, ir virš kranto pradeda keltis raudonas saulės blynas. Kaip lenkai sako - Kto rano vstaje - temu pan Bóg daje. Laisvas vertimas mūsiškai - kas anksčiau atsistoja - tas ir gauna su Dievo pagalba, bet gal ir nelabai tiksliai išverčiau, ten neįvardinta kam ką, bet duoda iš ryto... O jau kad vienas išplauksi - tai nieko ir negausi.

Kaip bebūtų - bent kartą metuose būtina anksčiau atsikelti, kad tokį ryto reginį sau padovanoti - patikėkit, vaizdą gaunu super - už milijoną...

Šviežios žuvytės būtų visai neprošal, todėl prašvitus ir po ryto kavos - keliu abudu inkarus, kurie patikimai laikė SCORPIO visą naktį - plauksiu pamedžioti ešerių į Atmatos žiotis. Ten jau stovi begalė meškeriotojų katerių, pilnai užtvėrusių visą farvaterį. Aplinkui nuo kateriukų tik ir skamba senasis geras kurvabletnachui... Nesuprantu, kam reikia taip keiktis ant vandens... Gal juos žmonos namie muša ir gerti neduoda, kad vyrai, ištrūkę ant vandens, atsigriebti šitaip skuba? Galima draugams kateryje ramiai pasakyti - Pažvelkite kolegos, koks niekingai smulkus ešeriokas man užkibo. Tai ne, riaumoja visa gerkle - Tu pydare, sūtrauka tu neraliuotas-blenachui, o tampei tai kaip didelis!!!
Vienžo, jei staiga pajusit norą , kad išmokinčiau kaip toliau gyventi, kreipkitės - padėsiu visada, kartais netgi nemokamai...

Keturiais dideliais (per keptuvę be galvos) ešeriais vėliau, grįžinėju į gamtą, nes tiek žuvies vakarienei man užteks, o šaldiklio ir ledo mašinos ant Scorpio nelaikom.

Sekančios nakvynės vieta - Kumpasis Uostas. Visaip šitą Minijos senvagės atšaką pavadina - ne tik Kumpasis Uostas, ir Senoji Minija, ir Paukščių Takas ir dar geresniu vardu - Bevardis. Dar vakar šią vietelę nakvynei nužiūrėjau. Nuo jachtos vaizdo neįprastoj vietoj nustebusių katerių galėtų būt ir mažiau, bet aplinkui pilna gyvybės - įvairiausi paukščiai, lelijų laukuose medžioja lydekos, vietinis ahoi ponas bebras nelabai patenkinats mano kompanija, bet nieko nepadarysi - man čia irgi patinka, taigi teks dalintis...

Prieš sutemas kateriai baigiasi, viskas nutyla, ir vaizdas tos pat dienos vakare - jau už antrą milijoną.

Šitokiu būdu netikėtai praturtėjęs net dviem milijonais, iš to džiaugsmo visai smagiai sekmadienio rytą suburiuoju į Nidą. Su Lolita susitinkam krantinėje, ir pėdinam į kavinę (čia, tekste, kavinė be vardo, bet netoli didelės parduotuvės) - pusryčiauti. Prasėdim apie 5 min. visiškoj ramybėj, nes padavėjos, bent kelios slampinėjančios apie stalus, nesiteikia net meniu pasiūlyti. OK, aš gal ir nelabai lygiai susišukavęs, mano šortai be kanto, nes tiesiai iš po burių su vėju. Bet jei mūsų finansinis indėlis į pardavimų apyvartą čia nereikalingas - nieko nepadarysi. Prieš savininkės, medituojančios už baro, valią nepašoksi. Nida, vasara, sezonas. Nieko nesakę, išeinam nesumokėję už pasėdėjimą, Maximoj kažką skanaus nusiperkam, ir pusryčiaujam jachtoje, jau buriuodami namo, į Klaipėdą.

Tai va, maždaug taip viskas ir buvo.

A, taigi dar saulėj nusvilau tiek, kad kailis keisis. Bet taigi niekas ir nesakė, kad labai paprasta viskas bus...

Šiek tiek vaizdų:

Posted by gramas 01:33 Archived in Lithuania Comments (3)

Apie tai, kaip reikia keliauti

large_FC66D00E2219AC68174F737127B4C0EA.jpg
Na, mes visi čia labai buriuotojai, ir žinoma, kad keliaujam po burėm. Mes buriuojam. Lankom tolimus ir artimus uostus, svetingas labai ir nelabai salas bei jūras, sutinkam įvairius žmones, patiriam įspūdžius, nuotykius, atradimus ir džiaugsmus bei nusivylimus, ir laimingai sugrįžtam namo. Dažniausiai pavargę, bet laimingi. O kartais - ne.

Žemiau rasite 9 patarimus nuo Paulo Coelho , rašytojo su piligrimo siela, skirtus keliautojui - tam, kuris taip pat su piligrimo siela.

Nuo savęs pridurčiau - ir buriuotojui, kuriam kiekvienas svečias uostas - tai ne vis kitas Helgolandas su tax free šnapsu. Taigi - atplaukėm, išlipom į krantą - o ką toliau?

Enter PAUuuuuuLlll COELHOooooo !!!!

1. Venk muziejų. Atrodytų, absurdiškas patarimas, tačiau pasvarstykime šiek tiek: jei esi svetimam mieste, ar ne geriau būtų eiti ir ieškoti šiandienos, o ne praeities? Žmonės jaučiasi įsipareigoję apsilankyti muziejuje, nes dar nuo mokyklos laikų jiems įkalta, kad keliavimas yra tokio pobūdžio kultūros paieška. Be abejo, muziejai yra svarbus objektas, tačiau jie atima labai daug brangaus laiko ir iš lankytojo reikalauja dalykiškumo - tu privalai žinoti, ko muziejuje ieškai. Jei neturi tikslo - iš muziejaus išeisi su jausmu, kad ką tik matei keletą kažkokių fundamentalių dalykų, bet po kurio laiko niekaip negalėsi prisiminti, būtent kokių.

2. Lankykis baruose. Barai ir užeigos, o ne muziejai, yra vietos, kur atsiskleidžia miesto gyvenimas. Barais vadinu ne naktinius klubus, bet vietas, kur vietiniai paprasti žmonės įpuola įkalti, papliurpti apie orus, ir kur jie visada turi laiko pokalbiui su jumis. Nusipirk laikraštį, įsitaisyk bare, ir matyk lankytojų srautą. Jei kas užmegztų pokalbį - koks jis bebūtų kvailas - mielai įsijunk: nespręsk apie kelią, vien pamatęs vartus į jį.

3. Būk atviras. Geriausias ekskursijos gidas - kas nors, čia gyvenantis, kuris(-i) žino viską apie savo miestą ir juo didžiuojasi, tačiau nedirba jokiai turizmo agentūrai. Eik į gatvę, išsirink bet kurį asmenį, kurį norėtum prakalbinti, ir paklausk jo bet ko (pvz. Kur yra Katedra? Kur pašto skyrius? ir pan.) Jei pokalbis neužsimegs - bandyk vėl, su kitu praeiviu - iki vakaro garantuotai susirasi sau puikiausią kompanjoną.

4. Stenkis keliauti vienas, jei esi susituokęs - su savo antrąja puse. Bus sunkiau, nes niekas jumis nesirūpins, bet tik šitaip iš tikro atsiribosi nuo savo gimtosios šalies. Keliauti grupėje - tai būti užsienyje, kalbant savo gimtąja kalba, daryti tai, ką grupės vadovas nori, kad tu darytum, ir skirti daugiau dėmesio intrigoms bei pletkams grupėje, nei vietai, kurioje lankaisi.

5. Nelygink. Nieko nelygink - kainų, higienos standartų, gyvenimo kokybės, transporto priemonių, nieko! Keliauji ne tam, kad sau įrodytum, jog turi geresnį gyvenimą, nei kiti žmonės. Keliauji tam, kad sužinotum, kaip kiti žmonės gyvena, ką iš jų gali išmokti, koks jų santykis su kasdiene realybe ir gyvenimo iššūkiais.

6. Suprask, kad visi tave supranta. Nesigąsdink, jei nežinai vietos kalbos. Esu buvęs vietose, kur išvis negalėjau bendrauti žodžiais, tačiau visada atrasdavau reikalingą pagalbą, patarimus ir nuorodas, netgi merginas.
Kai kurie žmonės mano, kad jei nežinai vietos kalbos - nueisi gatve, ir pasimesi amžiams. Pakanka turėti viešbučio kortelę kišenėje; jei nutiks blogiausia iš blogiausių ir pasiklysi - susistabdysi taksi ir parodysi kortelę vairuotojui.

7. Neprisipirk. Pinigus kelionėje leisk dalykams, kurių nereikia nešti: bilietai į gerą koncertą, restoranai, ekskursijos. Šiandien, su globalia ekonomika ir internetu, gali nusipirkti bet kokį daiktą, nemokėdamas už papildomą bagažą.

8. Nebandyk pamatyti visą pasaulį per mėnesį. Geriau likti mieste keturioms-penkioms dienoms, nei aplankyti penkis miestus per savaitę. Miestas yra kaip kaprizinga moteris - reikia laiko kad suvilioti, o tada atsiskleidžia pilnai.

9. Kelionė - tai nuotykis. Henry Miller sakydavo, kad yra kur kas svarbiau pačiam atrasti bažnytėlę, apie kurią iki šiol nieks negirdėjo, nei nuvykti į Romą ir iš pareigos aplankyti Siksto Kapelą su dviejų šimtų turistų banda, bliaunančia tau į ausį. Žinoma, apsilankyk Siksto Kapeloj, bet būtinai paklaidžiok miesto gatvelėm, patyrinėk skersgatvius ir pajusk laisvę tyrinėtojo, kuris nelabai tiksliai ir žino ko ieško, tačiau jei surastų - tai pakeistų jo gyvenimą tikrai.

----------------
šaltinis

Posted by gramas 04:12 Comments (0)

Apie tai, kaip nieko negarsinom. Bet dar pažiūrėsim...

Prieš LT 1000-mečiui žvaliai sukaltą Ambersail projektą keliu skrybėlę. Period. Net nesivarginsiu aiškinti kodėl.
Nu bet po jų - juk pamenat - kad pasipylė buriavimo atostogų "misijos", ir būtinai visos kaip viena garsinančios Lietuvos vardą pasaulyje. Na, susimetė draugų prietelių kompanija, kažkiek pažįstamų ar savo pačių įmonių rėmimo pasidarė, nusičarteriavo laivą atostogoms šiltesniuose vandenyse, pasiplaukiojo, pakeliavo, gero laiko paturėjo. Grįžo namo, ir po atostogų su nauja energija vėl kibo į kasdienius darbus. Viskas okey-dokey, man čia problemos nėra. Bet kam tiek rėkiama buvo prieš tas atostogas apie garsinimą, gerinimą, verslų mezgimą ir skatinimą? Kam taip įsidarbinti, jei ketini atostogauti? Kad visai tautai pasirodyti, kad gali sau leisti? Kad paknist smegenus rėmėjams ir chaliavną pinigėlį nuo jų nuengti?
Susireikšminimas, piaras ir pompastika, atitinkamai ir iškovotas tautos dėmesys savotiškai įpareigoja. Praėjus metams kitiems po misijos, jau reikia matuoti ir vertinti to sunkaus darbo rezultatus, jeigu tai buvo misija, o ne atostogos. Kiek pagarsinta, kiek pagerinta, kiek užmegzta ir kaip smarkiai suskatinta?
Net tas lunatikas Pupų Dėdė, kuris šiuo metu su savo šuniukais dūzgia pajūry, ir tas turi planą savo sekančiai misijai - surasti ir žmonijai atskleisti nepelnytai pamirštos Dievo Motinos kapą. Šventas reikalas, vyriškas ir ambicingas, bet projekto vadybos požiūriu viskas ok - rezultatas yra pasiekiamas ir pamatuojamas. Dėl Jėzaus Kristaus tėvystės abejojančių yra, bet Marijos, jo motinos, egzistavimo niekas paneigti nebandė. Buvo žmogus, vadinasi, kažkur gali būti ir kapas. Jei gali būti kapas - jį galima bandyt surasti. Jei labai reikia - kodėl ne... Rezultatas - suradai, arba nesuradai. Mission accomplished, arba ne. Pupų Dėdė, mano supratimu, kaip misionierius, suopročio prasme yra keliom odinėm skrybėlėm aukščiau už tuos mūsų misionierius buriuotojus. Nunešė Pupų Dėdė buriavimo misionieriams gerą progą vėl pa(si)garsint, pa(si)skatint ir surast, visai nunešė... blem...

Savo atostogoms po burėm suteikti daugiau turinio yra sveika. Mes, SCORPIO šeimyninė įgula, keliaudami apie ir po Gotlandą (serija kelionės užrašų), taip pat buvome suplanavę vikingų ir Baltijos piratų brolijų istorinį paveldą pamatyti saloje, kurios istorija tuo labai turtinga. Kažkaip nieko negarsinom, negerinom, nemezgėm ir neskatinom - tik matėm vietas, kurių nematę, sutikom žmones, kurių nežinojom, ir sėkmingai sugrįžom, kažką naujo išmokę bei sužinoję. Ir dar pailsėję tuo sveiku kelionės nuovargiu.

Kokia nesamonė... Juk gyvenam misijų epochoj, todėl kaip yra nelygis SCORPIO šitaip savanaudiškai keliauti. Ramina tai, kad klysti yra žmogiška, o klaidoj pasilikti - kvaila. Todėl taisom savo gyvenimo klaidą. Sekanti, šios vasaros SCORPIO kelionė yra skelbiama Baltijos Atkovojimo Lietuvai Misija. Plauksime su trispalve, deja, normalių matmenų, nes biudžetas ribotas, o dar reikia terasą prie namų perkalti, kas irgi kainuoja... Misijos galutinis tikslas - Pasaulio padalijimas taip, kad Lietuvai sugrįžtų visa Baltija, nes kai susigrąžinom Klaipėdos kraštą - vandens tuom kart mums teko per mažai. Tarpinių tikslų daug - vienas iš jų - Girulių tapimas jūrine valstybe. Suprantame, kad šiam tikslui pasiekti dviejų savaičių gal ir neužteks, todėl misijos rezultatų sieksime nuosekliai ilguoju laikotarpiu. Keleivių ir belaisvių neimsim, rėmėjų pinigus imsim. Kartoju - rėmėjų pinigus imsim. Visi, misiją parėmę, bus įrašyti į istoriniu tapsiantį laivo žurnalą.
Taip pat pažadu - Grubliausko paprašysiu, kad kiekvienam rėmėjui leistų įsistatyti kur nors po knechtą.

Palinkėkit mums sėkmės

Lengva nebus

Posted by gramas 02:08 Archived in Lithuania Comments (5)

Apie tai, kaip Pilypą į Kiaulės Vartus suridenom +VIDEO

Gegužės 24-26 d.d. savaitgalis visai netikėtai nusidavė labai smagus. Dar trečiadienį, uostelio bare aptariant PaPa regatos meteo-ekstyminį finalą, Klaipėdos Pilies uosto šviesuolių galvose išsirutuliojo idėja a'la "o ką čia tokio mums nuveikus, jeigu artėjančiam savaitgaliui numatytą Pilypo regatą vienas toks org.komitetas suvartė ir nudėjo kažkur į miglotą ateitį".
Bokalas prie bokalo, žodis po žodžio, ir užgimė planas. Klaipėdos jachtos susitinkam Nidoje, įgulos aktyviai sudalyvauja Nidos vasaros sezono atidaryme su visais triūbais ir fanfarais, o grįžtant sekmadienį pasidarom regatos užplaukimą Nida - Klaipėda. Kadangi finišas buvo numatytas tarp žalios ir raudonos bojų Kiaulės Nugaros farvateryje, tai iš čia ir regatos vardas Kiaulės Vartai.
Viskas pagal planą ir įvyko. Ir labai smagiai, nes vėjo buvo daug.

Beje, iškart po starto 10.00 val. ties Nidos uosto vartais paaiškėjo, kas kaip šventė Nidos sezono pradžią. Tie, kas šventė prastai - tie plaukė sportiškai, su spinakeriais. Tiek juos ir tematėm. Tie, kas šventė teisingai - plaukė be įtampos virvėse bei nervuose, t.y. vien baltom burėm. Buvo ir ypač teisingai ir gerai šventusių įgulų - jos starte išvis pastebėtos nebuvo.

Kiaulės Vartų regatoje visą vieno nido distanciją suplaukė aštuoni laivai. SCORPIO užėmė ketvirtą vietą.
Padėka Audriui, jachta PIRANIJA - už teisingos idėjos sugeneravimą ir pabuvimą regatos dalyviu, regatos org.komitetu beigi regatos teisėjų komisija tame pačiam asmenyje.

Rezultatai:

Finišo eil./Finišo laikas/Laikas/Balas/Kor. Laikas/VIETA
1 X'as 13:12 3:12 1.14 3:38 1
2 Gosail.lt Jurinis 13:21 3:21 1.31 4:23 8
3 Piranija 13:23 3:23 1.08 3:39 2
4 Gera Diena 13:31 3:31 1.08 3:47 3
5 Šatrija 13:34 3:34 1.16 4:08 7
6 Gabija 13:37 3:37 1.06 3:50 5
7 Omega 13:39 3:39 1.07 3:54 6
8 Scorpio 13:40 3:40 1.02 3:44 4

Posted by gramas 03:55 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip Darbo dieną plaukėm

Labai tikėjausi Darbo dieną paminėti konkrečiu Nidzarbu. Ir nieko nesigavo - nes padirbėti teko.

SCORPIO iš Pilies uosto išplaukė 11 val. tilteliu. Dangėje daviau pavairuoti Meškai, t.y. autopilotui, kad bures pasitvarkyti ir krancus nusirankioti - bet ji neėmė. Dar kart daviau, dar ir dar - vėl neima! Sugedus, bestija.
Pernai tai veikė puikiausiai... Teko rištis prie krantinės Dangėje, ir imtis remonto.

Perkratęs vietas, kur turi būti elektros testeris, pradėjau krėsti vietas, kur jo neturi būti. Toks paieškos metodas visada padėdavo, bet ne dabar. Prisiminiau, kad per žiemos šalčius jį parsinešiau namo, kai reikėjo su mašinų akumuliatoriais pasiaiškinti. Taip namie testeris ir peržiemojo, ir į laivą nesugrįžo.

Tada vėl prisiminiau, kad buriuotojas privalo būti sumanus. Susiradau 12V avarinę lempą ant ilgo laido, papildomai atsikirpau pora galiukų šiaip laido, ir pasidariau testerį, parodantį kur ta sruove y i kū nabieėė...

Ta proga išardžiau ir Meškos rankelę - radau, kad kažkada sūraus jūros vandenėlio buvo gavus ir kiek pavaroj, tiek apie varikliuką korozijos židiniai atsiradę. Atrodė, kad čia ir slypi bėda - supuvo mano Meška, teks pirkti naują.
large_IMG_0339.jpg

Pratikrinęs viską savo improvizuotu testeriu, radau, kad viskas veiktų čiki-piki, jei stropiai nuvalyčiau kiek Meškos, tiek jos kištuko kokpito borte kontaktus. Valom, Meškos grobus puršiam vandenį nuo "aliaktros" atstumiančiu purškalu, viską tvirtai susukam į vietas, done - Meškos remontas baigtas. Galima judėti toliau - bet ar tikrai?
Gedimas, kad ir paprastas, į tarpuausį pasėjo abejonių, ar neišlįs kas nors rimčiau, jei priešais vėją ir bangą tiesiai į dūdą pradėsiu veržtis į jūrą. Taip planas vietoj jūros tapo planu prasiplaukioti ir visas sistemas bei įrengimus pasitikrinti mariose. Kaip ne kaip - pirmasis šio sezono plaukimas...

Mariose buvo smagu - daug permainų nuo pernai, ir šiaip judesio. Tas judesys akvatorijoje nieko gero mums, buriuotojams, nežada. Prieplaukos ir rampos prie keleivinių terminalo jau padarytos, netrukus didelių geležinių keltų kiekis uoste padidės trigubai, jei ne daugiau. Labai stengsimės jiems prieš "bulbas" neatsidurti.
large_IMG_0350.jpg

Laivų kapinių įlankoje kažką matininkai su kateriu-guminuku matuoja, visa įlanka bonais atitverta. Buvo šnekų, kad bus vystomas marinos projektas toje vietoje. Jei visą šlamštą iškuopus, visai jauki įlankėlė čia atsivertų. Projektas gerai, susisiekimas su miestu keltais bus geras, svečiams jachtininkams patiks. Bet laivybos požiūriu - šioje vietoje bus masė didelių laivų eismo. Bet dar viena marina - visada gerai, kad tik veikianti būtų, o ne kaip Smiltynės kažkokios niekieno nenaudojamos naujutėlės krantinės, atseit jachtoms.
large_IMG_0344.jpg

Suskystintų Duju Terminalas - dar visiems ant liežuvio, o statybos praktiškai jau vyksta. Uostas jau gilina prieigas prie terminalo ties Kiaulės nugara. Visos olandų-gilintojų laivyno pajėgos ten sumestos, darbas tik verda.

large_IMG_0346.jpg
Kai terminalą paleis - labai ankšta vieta laivybai čia bus. Manau, kad, kol priiminės terminalas laivus, jokio kito eismo čia neleis.
Taip ir matau abiejose Kiaulės pusėse būrelius dreifuojančių laivelių, kaip Olandijoj laukiančių, kada pro kokį tiltą ar į šliuzus įplaukti galės.
Įdomu, projektuotojai jau susiprotėjo tiems laiveliams palaukimo prieplaukas suprojektuoti, kaip tai yra privaloma įrengti labiau mažąją laivybą matančiose šalyse? Tie dujų terminalo laivai bus dideli, buksyrams daug vietos manevrui reiks ir švartavimo ar nuvedimo nuo terminalo procedūra truks apie pusvalandį, jei ne daugiau. Oras juk bus ne visada kaip šiandien. Mažų laivelių pulkas, pusvalandį tabaluojantis dreife siauroje vietoje, prie rimto vėjo ir srovės, visai šalia geležinių dičkių farvaterio uosto pusėje ir šalia seklumų marių pusėje - oij, kokių įdomių dalykų gali taip nutikti. Na, man labai įdomu, kaip su tom palaukimo krantinėm, pontonais, ar poliais čia bus...

Taip prasiplaukiojau beveik iki Juodkrantės pusės kelio, apsisukau ir grįžau Klaipėdon, kad į vakarinę PaPa regatą suspėti.
Ji vyko iš pradžių su mažai vėjo, su daug srovės, o paskui visai be vėjo, ir vis dar su srove - gerai, kad jau link namų. Aha, dar su vakarop besileidžiančiu link vandens paviršiaus šalčiu. Dalyvavo 3 laivai. SCORPIO užėmė garbingą vietą. Laimėjo jachta Regina. Jachta Piranija irgi užėmė garbingą vietą. Audriaus (b/j Piranija) fotoreportažas - čia.

Tas vakarykštis vakaro šaltis šįryt Girulių mišką padarė gražų kaip žiemą. Gegužės 2-oji. Balta balta kur dairais... Kodėl tas baltas grožis manęs nebedžiugina?
large_IMG_0354.jpg

Posted by gramas 03:40 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, tad ten ne vien Nasha Rasha

large_P7080269-001.jpg

Kalba eina apie knygas, skirtas jachtininkams.

Žinau - laikas apie tai kalbėti beviltiškai netinkamas, nes visi dabar plušam prie savo laivų, kad kuo greičiau ant vandens juos nuleisti. Po to vėl - juk reikės plaukti, o ne knygas skaityti.

Tačiau sezono metu bus dienos, kai dėl audros reiks kokiam žuvėdų uoste ilgiau nei planuota pastovėti, kad saugiau į namus parplaukti. Bus ramios vasarinės inkaruotės kur nors Nemuno deltoje, bus pertraukos tarp tavo budėjimų ilgesnio plaukimo metu - kai miego jau nebesinorės, ir bus valanda/kita knygai. O dar paskui sezonas baigsis, bus depresiniai žiemos vakarai, kai nori-nenori, bet rankos pačios į knygą apie šiltų jūrų keliones po burėm įkibs.

Praktiškai kiekvienoje kruizerio jachtoje rasim po knygų lentyną. Ne vien plaukiojimo regionų locijos ten, ar techninė literatūra apie laivo įrengimus bei navigaciją - yra ten ir kranto žmonių grožinė literatūra, o ypač pagarbią vietą lentynoje užima kitų buriuotojų rašytos knygos.

Kiekvienas plaukimas realiai prasideda nuo knygos. Jeigu jau galvoje turi apytikslį kelionės maršrutą, tai jį detaliai susidėlioji skaitydamas locijas ir almanachus, kuriuose randame ir į GPS susivedame praversiančių maršruto taškų koordinates, susipažįstame su numatomų kelionės uostų schemomis ir aprašymais, navigacijos sąlygomis, sužinome lankytinas vietas tų uostų apylinkėse.

Be locijų, almanachų ir techninės literatūros - yra dar viena kategorija buriavimo knygų - kitų buriuotojų kelionių aprašymai. Va, tos - tai pačios pavojingiausios.

Buriuojančių autorių knygos - tai savotiškas kelionių literatūros ir specialiosios buriavimo literatūros mišinys. Krante, sureguliotame pagal The Lonely Planet - tai mažiau žinomas žanras. Tokioje knygoje autorius aprašo ne tik vietas, kurias plaukimų metu aplankė, perteikia locijos duomenis apie navigaciją toje vietoje, bet dalijasi ir savo paties įspūdžiais, nuotykiais ir nutikimais, apmąstymais ir buriavimo žiniomis bei patirtimi.

Buriuotojo knygoje tu keliauji kartu su autoriumi vandenimis, kurių, kaip tau šiandien atrodo, pats niekados neaplankysi. Susigyveni su autoriumi, ir čia iškart papuoli į jo žabangas - pats pradedi svajoti, įsijausti į kiekvieną situaciją, autoriaus perduodamus nuotykius vertini pagal savo buriavimo patirtį. Netrukus save jau matai keliaujantį tose šiltose jūrose ir egzotiškose salose. Prisvaigsti visokiom svajonėm, paskui ateina slaptas mentalinio aktyvumo etapas "o kodėl ne?" ir imi palengva to regiono locijos dairytis, jūrlapiai tau jau įdomu, tų šalių gyventojų kultūra parūps, vizų režimai ir kita abrakadabra.
Viskas, brač - virusą tu jau pagavai. Kai kurie sėkmingai išsigydo, sulaukia senatvės ir numiršta - o kai kurie ima, ir išplaukia.

Tai va, ne tiek seniai užklydau internetuose į tokią virusinių knygų leidyklą Nasha Planeta. Ima jie kruizinio buriavimo korifėjų knygas, išsiverčia į rusų kalbą, ir spausdina. Matyt, sėkmingai išsiparduoda, jei knygas iššauna vieną po kitos...

Tačiau pridėtinė vertė, ką tie rusai sukūrė apie savo leidybos verslą - jie tuos išverstus autorius kažkokiu būdu savo draugais padarė. Šie mielai skrenda kad ir iš N.Zelandijos tolybių į Maskvą tam, kad su rusų buriuotojų bendruomene susipažinti ir pabendrauti.

Leidyklos svetainėje sukurti autorių puslapiai, kur forumo forma bet kas galime bet kokį klausimą apie buriavimą užduoti, ir stebėtinai nuoširdų atsakymą gauti. Jei leidykla sėkmingai surutulios savo derybas su didžiausia jūrinių knygų leidykla Adlard Coles Nautical - rusai pasidarys kolosalų buriavo išminties leidinių lobyną.

Taip, žinau, mes visi dabar labai Europoje ir kalbame tik angliškai, ir taip lyg tarp eilučių rusų kalba yra atgyvena, jei ne blogis... O gal turtas? Keep it simple, stupid. Kuo daugiau kalbų - tuo daugiau to tavo turto. Tuo labiau, kad ir buriuotojų tarpe, nors anglų kalba mums visiems laaabai priklauso dėl radijo protokolo - kaip čia švelniau pasakius - dažnas su anglišku tekstu kažkaip greitai pavargsta. Autorių svetainės - dvikalbės, autoriai rašo angliškai, vertimą į rusų vadinčiau kokybišku. Taip kad skaitykit kaip panelėm patogiau.

Nesvarbu, ką apie kalbas galvojam, bet nesinaudoti šitokiu leidyklos Nasha Planeta kuriamu resursu ir platforma bendravimui su buriavimo legendomis - paprasčiausiai labai kvaila. Nors - gal ir labai europietiška, patriotiška bei tautiška. Nu bet vistiek kvaila.

Kad būtų lengviau Nasha Planeta svetainę lukštenti:

Knygos, jų ištraukos ir kainos

Autoriaus svetainė - Lu Heikell

Autoriaus svetainė - Andy O'Grady

Autoriaus svetainė - Lin & Larry Pardey

Autoriaus svetainė - Roger Taylor

Rusų buriuotojų kelionių aprašymai

Gal būtų prasmė pasiorganizuoti ir kokį grupinį užsakymą knygoms tiesiai į leidyklą suruošti? Jei būtų norinčių sudalyvauti - rašom komentaruose kokią knygą pirksit, ir sudėję viską į vieną daiktą, jei ne nuolaidą knygoms, tai bent jau pašto išlaidomis tikrai kaštus pasimažinsim.

Posted by gramas 04:01 Archived in Lithuania Comments (3)

Apie tai, kaip jachtos skraido (video)

_________/)____/)_/)_______

Posted by gramas 06:17 Archived in Lithuania Comments (6)

Apie tai, kad ten jau vėl gražu

Senasis Pilies uostas - vėl gražiausia Klaipėdos vieta.
large_P4210062.jpg

Šiemet ji atsibunda lėtai - balandžio pabaiga jau, o dar tik viena kita jachta vandeny. Visos kitos - į jokias baltabures dar nepanašios, miega sau ant kranto, dauguma dar žieminėm antklodėm užklotos.
large_P4210063.jpg
large_P4210065.jpg

Sekmadienį, sako, švęsk... todėl vakar uoste dirbo tik užkietėję bedieviai, visi kiti jachtų šeimininkai dorieji katalikai, tikriausiai, bažnyčioje mišias klausė.
Vilius, uostelio kapitonas, aną dieną sakė, kad šią savaitę jachtinio judesio jau bus, daug laivų bus ant vandens padėta. Tikiuosi, kranas prie SCORPIO galės privažiuoti taip pat. Vadinasi, šį savaitgalį jau plauksim.
large_P4210066.jpg
large_P4210070.jpg

Laivelio dugną dar prieš savaitę paruošiau, o vakar bortus nupoliravau tiek, kad tie kaip veidrodis uosto vaizdus parodė. Ne vien dėl grožio tas poliravimas jachtai reikalingas. Jachtos korpuso kieta dažų danga - gelkoutas - laikui bėgant dėvisi ir pasibraižo, ir tie mikroskopiniai įbrėžimai ima nuo vandens visokias taršalus ir nuosėdas pritraukti. Mūsų marių vanduo, lyginant su Štetino mariomis ir Riugeno salyno vandenim - dar palyginti skaidrus. Ten, pas vokiečius, ypač ties Penemiunde, vanduo buvo toks durpingai rudas, kad net laivo bortus šviesiai rudu atspalviu padažė. Tą atspalvį ir reikėjo šiemet su chemija išplauti, ir, kad vėl bortai visokio brudo mažiau trauktų, teko daug poliruoti. Poliravimo pasta - tokia švelniai šiek tiek abrazyvinė košė, ji padeda tuos mikroįbrėžimus pašalinti, ir po tokios grožio procedūros laivo korpusas tampa atsparesnis užteršimui.
Nelygis būtų šią vasarą į švedus geltonais bortais atplaukti.

Posted by gramas 23:43 Archived in Lithuania Comments (4)

Apie tai, kaip (3N) Neprasinešęs Neturėtum Nuskęsti

large_ECA648FE2219AC6817E56494C1EE7603.jpg
Kalba bus apie nuobodžius techninius dalykus, kurie gali praversti, jei bėda jūroje nutiktų, ir labai užsinorėtų pasauliui SOS su visais MayDay išrėkti.

Filmuose apie jūrą esam visi matę, kaip šturmanas sekstantu ieško saulės, matuoja kampus, ir pagal specialias lenteles skaičiuoja laivo poziciją ant gaublio. Jūrinė navigacija - ištisas mokslas, sudedamoji jūreivystės dalis, ir ją įvaldę, galime nepaklysti ir reikiamą uostą surasti. Įsivaizduokit, kokį perversmą laivyboje sukėlė palydovinių GPS sistemų atsiradimas laivuose. Tai buvo žingsnis nuo skaičiavimo pagaliukų, jei tamsta žinot, kas tai yra - iki kalkuliatoriaus, kaip appso tamstos iPade. Protingas prietaisas kalbasi su orbitoje apie Žemę skriejančiais palydovais, ir bet kuriuo momentu mums parodo, kur esame, kursą kuriuo plaukiame, kokiu greičiu keliaujame, bei kada galime tikėtis savo kelionės tikslą pasiekti.
Lygiai taip ir su avarinio ryšio sistemomis - toks pats perversmas nutiko. Anksčiau, laivui skęstant, radijo stoties operatorius transliuodavo SOS pranešimą tol, kol vanduo burną užsemdavo - nurodydamas laivo pavadinimą, poziciją, nelaimės pobūdį, įgulos narių skaičių. Kartais tas jų sielas ir išgelbėdavo, jei nelaimės signalą kas išgirsdavo.

Aštuoniasdešimtaisiais atsirado palydovinio avarinio ryšio sistemos - EPIRB radijo švyturiai, kranto stotys ir palydovai kosmose. Laivas turi savo radijo švyturį su iš anksto suprogramuotu nelaimės signalo pranešimu. Ištikus bėdai, įjungi savo EPIRB švyturį pats, arba jis aktyvuojasi automatiškai, ir ima transliuoti tavo pranešimą į kosmosą. Ten esantys palydovai perskaito tavo pranešime kas tu toks esi, paskaičiuoja kur tu randiesi, ir tuos duomenis perduoda į kranto stotis, kurios ir organizuoja jūsų brangiosios ypatos gelbėjimo darbus.
large_EPIRB.jpg

Prieš keletą metų kažkieno galvoje nušvito superinė idėja apie tai, kaip kuokeliniu piesteliniu metodu sukryžminti tuos EPIRB'us su GPS - ir dabar šiuolaikinis pagalbos švyturys gali kalbėtis ne tik su COSPAS-SARSAT gelbėjimo sistemos palydovais, bet ir su GPS palydovų sistema - todėl labai tiksliai gali gelbėtojams nurodyti vietą jūsų organizmo, plūduriuojančio Pasauliniame Vandenyne.

Visi buriuotojai, kurie norime būti šitaip iš kosmoso surasti ir išgelbėti, registruojamės radijo dažnio vartotojais www.rrt.lt ir tie geri žmonės už protingą mokestį mūsų laivų duomenis įtraukia į specialias tarptautines duomenų bazes, kuriomis naudojasi gelbėjimo tarnybos visame pasaulyje. Į tas bazes įtraukiami laivo duomenys, radijo šaukinys, MMSI numeris (čia kaip žmogaus asmens kodas), kontaktai asmens krante, kuriam gelbėtojai gali paskambinti ir pasitikslinti informaciją apie jus, tą plūduriuojantį nelaimėlį, bei kita informacija. Tame tarpe - nurodomas ir skaičius asmenų, kurie gali būti nelaimę patyrusiame laive. Prisipažinsiu, čia šiek tiek pagudravau. Lohatronasužtaikad ir Mea Culpa. SCORPIO yra tik šešios miegamos vietos, tai teoriškai gaunasi, kad kol šeši įgulos nariai dirba, šeši ilsisi. Tai ir nurodžiau toms duomenų bazėms, kad laive gali būti 12 žmonių, nors realiai būtų užtekę nurodyti ne daugiau kaip šešis. Nes didesnės kompanijos savo laiveliu į jūrą plukdyti niekada ir nesiruošiu. Tuo labiau, kad ir gelbėjimo plaustas pas mane tik keturvietis, nes mes plaukiojam dažniausiai tryse, jeigu ką, arba dar mažiau... Dvylika gal plukdysiu tik iš bėdos, jei kokia Kaliningrado atominė į orą išlėks ir reiks nuo radijacijos bėgti, bet tada laivo žurnale man pasirašysit, kad pažadėjot neskęsti...

Tai va, tą šventą melą dėl 12 galvų ant mažo laivo paaiškinu tuo, kad savo praeitam gyvenime šiek tiek buvau su aviacija susijęs. Kaip sakoma, T-prasme, kažkokia specifinė baimė išsivystė. Sraigtasparniai daug geria. Jeigu ilgiau tenka to mažo plaustelio didelėje jūroje paieškoti, tam laumžirgiui gali pritrūkti kuro, kad virš galvos kybodamas nelaimėlius nuo plausto , ar skęstančio laivo nukilnotų ir saugiai į krantą nuvežtų. Pilotas visada gerai žino, kada jam gelbėjimo darbus užraukti, kad užtektų kuro namo parskristi. Todėl, nurodęs didesnę kompaniją, nei kada nors ant SCORPIO galėtų būti, naiviai tikiuosi, kad ir sraigtasparnį didesnį jie man atsiųs, o gal net du. Na, bet jeigu ne - tai ne... Užteks ir vieno, gal net labai mažo. Nes mes neišdidūs.

Okay, grįžtam prie reikalo... Dar tik planuoju šiemet tą EPIRB'ą įsigyti, jau shopping'ą pradėjau, ir ką aš rinkoje matau? Daugybę alternatyvų tam EPIRB'ui matau.
Bet jau laikas - dabar - apie viską iš eilės.

Radijo švyturys EPIRB SeaSafe E100G su GPS funkcija. Kaina - apie Lt1800,- Su palydovu kalbasi 406 MHz dažniu, o kai atskris gelbėtojai - su jais šitas žaislas kalbėsis 121.5 MHz dažniu. Net 96 valandos signalo transliavimo! Per tiek laiko aš net kantriausiems palydovams nusibosiu. Integruotas GPS imtuvas padės labai greitai nustatyti nelaimės vietą kelių metrų tikslumu - t.y. paieškos laikas bus ženkliai trumpesnis, mažiau kuro laumžirgis sugers, daugiau laiko turės žaisti su manim. Gera antena ir prietaisas vandens paviršiuje laikosi pats būtinoje ryšiui padėtyje. Rinkoje tų įvairiausių EPIRB didelis pasirinkimas, tačiau būtent šitas prietaisas mane nupirko tuo, kad vartotojas gali pats pasikeisti baterijas, kurių galiojimo laikas yra penki metai. Kitus prietaisus tenka siųsti gamintojui, kad šis baterijas pakeistų, ir tai gali sukainuoti kelis šimtus Europos rublių.

O gal man užtektų asmeninio švyturėlio - PLB (Personal Locator Beacon)? Pažįstamas buriavimo sensėjus tokį iš JAV parsisiuntė dar prieš kelis metus, bet, pamenu, burnojo, kad jo duomenis mūsų radijo dažnių tarnyba atsisakė registruoti. Atseit, kažkoks nelabai tikras. Bet kada tas buvo - dabar gal jau apsiprato su naujove ir užregistruotų. Toks žaislas, galintis išgelbėti jūsų gyvybę, daro viską tą pat, ką ir laivo EPIRB'as - kalbasi su palydovais 406 MHz, siunčia signalą gelbėtojų laivui ar lėktuvui 121.5MHz, yra modeliai su integruotu GPS - o kainuoja tik apie Lt560,- Jis mažesnis ir patogesnis už EPIRB. Tai kam mokėti brangiau? Bėda tame PLB mažume - dėl mažos baterijos jis signalą transliuos tik apie 24 val., kas tokio paieškos prietaiso naudojimui jūroje yra per mažai. PLB prietaisai buvo sukurti naudojimui krante ir visokių ekstremalų tarpe paplito žaibu. Tas populiarumas tapo ir šios sistemos problema - melagingų aktyvavimų su pagalbos signalo siuntimu kasdien yra tiek daug, kad gelbėjimo tarnybos nelabai žino, ką su tokia situacija daryti. Lyg ir reikėtų į signalą reaguoti, bet tikimybė, kad jis melagingas - per didelė, kad iš karto siųsti gelbėtojų sraigtasparnį, nes tai brangu. Todėl signalas stebimas, po to, jeigu prietaisas ir vartotojas registruoti, tikslinama informacija kranto ryšio priemonėmis, ir tik po to sprendžiama, kaip čia reaguoti. Visa tai užtrunka, ir jei toks signalas nutrūksta, yra didelė tikimybė, kad jis bus tik užregistruotas, bet pagal jį jokių realių gelbėjimo veiksmų imtasi nebus. Taigi žinoma ir aišku 1000% - kad nutrūks tas signalas iš jūros - kai tiksliai žinai, kad turi tik 24val. transliavimo laiko (arba dar mažiau, jeigu baterija jau padrožta), ir esi tolokokai nuo laivybos kelių - juk pats tą signalą pradėsi dozuoti, prietaisą tai įjungdamas, tai išjungdamas... Ir tik spėlioti galėsi, ar spėjo tave tie palydovai susirasti, ar teisingai tu savo žaislu į dangų baksnojai, ar ne. Žodžiu, klausimų man su tuo PLB patikimumu daugiau, nei atsakymų. Todėl ačiū kad turit, bet gal nepirksiu.
Iridium-9575-Extreme-full.jpg
Gal palydovinis telefonas? Iridium Extreme - turi nelaimės signalo siuntimo funkciją, veikia visame pasaulyje ir nebijo vandens, nors plaukti nemoka, t.y. eina pas žuvį. Integruotas GPS, balso ryšys su bet kokiu telefonų tinklu iš bet kur. SMS, internetas ir el.paštas. Galimybės vilioja, bet kad kaina apie Eur1000,- , blemba, plius teks pirkti ryšio planus. Vasara pas mumi trumpa, bet kas mėnesį turėsi suploti apie Lt120,- fiksuotai už abonentą, plius už kiekvieną ryšio minutę dar įvarysi beveik po 3 litus. Brangokoka, bet buriuotojai sako, kad avarinio ryšio niekada nebūna per daug. Kaip bevartyk - bet palydovinis telefonas nėra labiausiai tinkantis naudojimui jūroje, ypač smarkaus štormo sąlygomis. Jis veiks puikiai, kai geru oru, arba stovėdamas užsienio marinoje, norėsi pradžiuginti šeimą, kad tau viskas gerai. Bet jei vartaliojiesi nuo šono ant šono bangų vartomam plaustelyje - palydovinis telefonas tau gali ir nepadėti. Jam reikia stabilios padėties, kad antena su palydovų tinklu susišauktų. Vėlgi - ar visada turėsi to telefono bateriją pilnai įkrautą, o gal tuo metu, kai tau jo per štormą prireiks, pagausi tik operatoriaus pranešimą, kad tavo sąskaita nebuvo laiku papildyta...
lowres_unit_on_rail_550.jpg
Tai gal YellowBrick - toks papigintas palydovinis telefonas varguoliams su mažiau funkcijų. Balsu pačiauškėti su juo negali, bet žinutes siųsti ir maršrutą sekti jis moka. Kainuoja jis praktiškai tiek pat, kaip normalus EPIRB su integruotu GPS, bet papildomai teks susimokėti už abonementą apie Lt32 per mėnesį ir už kiekvieną gautą bei išsiųstą žinutę dar po maždaug pusę lito. Kainos nekanda. Pavojaus signalo žinutes galima suprogramuoti iš anksto ir įvestu gelbėjimo tarnybos numeriu paleisti vienu mygtuko spustelėjimu. Bet kokius tekstinius pranešimus per Bluetooth'ą galima surinkti telefonu ar planšetiniu kompu, ir jūsų snukiaknygė bus nuolat atnaujinta iš bet kur vandenyne. Tarkim, kasdien siunčiate po žinutę - tai vienu pakrovimu baterija laikys ištisus metus! Vandens nebijo, bet eina pas žuvį. Yellobrick'ai sparčiai plinta buriavime, bet pagrinde sportininkų regatose, kaip maršruto sekimo (tracking) prietaisas. Taigi visdėlto tačiau - ši plyta geltona man - labiau peidžeris komunikavimui žinutėmis, o ne jūrai skirtas pagalbos signalo švyturys.

Taigi - koks mūsų kelias, arba kokio dar žaislo mums jachtoj reikia? Kranto žmogui, kad kelnių garantuotai nepamestų, reikia petnešų ir diržo. Buriuotojui, kad bėdos atveju pagalbą prisišaukti, vien kelnių neužteks - dar reikia EPIRB ir radijo stočių.

Kol dar esi laive, net skęstančiam, stacionaria radijo stotim maksimaliu galingumu skelbsi savo May Day pranešimą visiems laivams, esantiems tame regione. Palikdamas laivą ir persikeldamas į plaustelį, pasiimsi nešiojamą stotelę su pilnai pakrautais elementais. Jos ryšio atstumas nėra didelis, bet ji labai pravers, kai su atvykusiais gelbėtojais derinsi kas ir kaip bus daroma, kad tavo kūnelį iš sūrymo ištraukt. Jei su racija nieko prisišaukti nepavyko - tada jau gali ir EPIRB'ą įsijungti - jis savo darbą tikrai padarys.

Tai va, tokios 3N.

Posted by gramas 12:14 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad Rimui su jum ne pakeliui. You, sailing pussies

Biblijinis tvanas nesibaigė - jis vis dar vyksta. Taigi du gaublio trečdaliai vis dar po vandeniu, o sausumos krantai reikalingi tik tam, kad jachtos galėtų prie jų atplaukti. Visi, mėgstantys keliauti po burėmis, tai žino. Ir jie visi turi savo svajonių jūras ir savo svajonių krantus.

Žiemos ilgos, tai žmogus ir prisiplanuoji tų mažesnių plaukiojimų po Baltiją ar toliau visam sezonui, paskui džiaugiesi, jei pavyko viską sėkmingai suplaukti. Šiomis kelionėmis patikriname save, įgulą ir laivą. Taip metai po metų krauname savo patirties bagažą, taip mes ruošiamės tai savo svajonių kelionei. Įvairiai žmonės svajoja - vieni mato daug prasmės plaukime apie pasaulį, labiau patyrę (arba gaublį jau apiplaukę) gerai žino, kuriose vietose jie nori atsirasti ir savo jachtoje gyvendami, tas vietas pažinti. Dar kiti plauks iš šaltos Baltijos į graikų ar turkų salas, ir ten savo laive gyvens, bei gimines/svečius ir artimuosius atostogų priims. Skirtingi visi esam, tai ir svajonės vis kitokios. Tačiau dauguma savo svajonės siekia kaip ir atsargiai, rimtai besirūpindami savo technika, jūrine kvalifikacija, įgūdžiais bei saugumu.

Tai va - klausykit, jūs, ta atseit dauguma - esate sailing pussies, ir su jumis Rimui Melešiui ne pakeliui. Jei varyt - tai varyt vyriškai! Rimas, 61 metų, gimęs Rusijoje, bet už kordono ištrūkęs dar sovietmečiu, kažkokiu būdu apeidamas saugumo tarnybas ir prasiverždamas į JAV ambasadą Maskvoje. Gauna politinį prieglobstį, ir, po kelių metų klajonių po laisvą pasaulį, apsistojęs JAV, save paskutinįkart buriuojant prisimena tik 1993 m. Pernai, t.y. po 20 metų pertraukos, jis staiga suvokia, kad gali pakeisti žmonijos buriavimo istoriją. Nušvitimo apimtas, Rimas perka 7.32m ilgio, ir 2.44m pločio laivelį, tinkamą geriausiu atveju plaukiojimams priekrantės zonoje, ir pareiškia, kad taps pirmuoju istorijoje žmogumi, laiveliu "San Juan 24" apiplaukusiu Pasaulį. Rimas šūdo nemala - jis 2012m birželio mėnesį išplaukia iš Juneau, Aliaska, tikslu pasiekti Japonijos krantus, ir iš ten judėti toliau, apie Pasaulį. Visa Rimui reikalinga saugumo įranga - tai gelbėjimo liemenė, gelbėjimo ratas ir plaukiojanti kilpa ant virvės, skirta skęstančiojo įtraukimui atgal į laivą. Kas Rimą trauks į tą laivą - nėra labai aišku, nes jis visą kelią plauks vienas , ir net autopiloto Rimas neturi. Nieko tokio - gal paaiškės viskas plaukiant. Visa navigacijos įranga - kompasas ir senoviškas rankinis Magellan GPS bei jūrlapiai. Ryšio palaikymas - naudota portatyvinė racija.

Buriuotojų visuomenė apie laivelį San Juan 24 atsiliepia visai neblogai - jie buvo statomi pakankamai tvirti, tačiau projektuotas buvo ir skirtas šis laivas klubinėms buriavimo varžyboms, savaitgalio pasiplaukiojimams vidaus ir priekrantės vandenyse, bet tikrai ne okeaniniams plaukiojimams. Priklausomai nuo statybos metų - dar nevisai nudrožtą SJ-24 galima nupirkti už USD 5-7K .
rimas2.jpg
Rimo laimei - akivaizdu, kad jis gimęs po laiminga žvaigžde - laivelis juo pasirūpino taip, kad neleido Aliaskos įlankai atimti jo gyvybės. Taip pat Rimas laimingas, nes to nesuvokia, kaip smarkiai jam pasisekė šį kartą. Vandenynas Rimą su visu jo laiveliu per štormą išmetė į krantą Aleutų salyne, kitoje Aliaskos įlankos pusėje esančioje negyvenamoje Akutan saloje. Specialistai sako, kad jachta į tą pliažą galėjo patekti tik nešama aukštos didelio štormo bangos, nes to pliažo įlanka šiaip yra mažiau, nei vieno metro gylio, o įėjimas į ją nuo vandenyno atitvertas akmeniniu rifu. Rimo laivelis peršoko rifą jo nekabindamas, ir buvo saugiausiai padėtas ant smėlio pliažo ten, kur joks gelbėjimo laivas niekada negalėtų priplaukti. Jokių rimtesnių laivo pažeidimų nepastebėta. Rimas toje nuošalioje saloje praleis dar septynias paras, kol jam pavyks prisišaukti gelbėtojus, kurie sraigtasparniu jį pargabens į civilizaciją. Dar prieš išgelbėjimą, vos atsipaipaliavus po šoko, pirmas dalykas, ką Rimas darys - tai įrašas į laivo žurnalą: "Aš jau istorija - už Aliaskos įlankos kirtimą mažu 24 pėdų laiveliu." Jis nuplaukė per 1200 jūrmylių, pakeliui patirdamas ir susidūrimą su banginiu, ir kelis kartus apsiversdamas taip, kad laivo stiebas ir burės būdavę po vandeniu. Kaip minėta, autopiloto Rimas neturi, todėl, priartėjęs prie aktyvios laivybos kelių vandenyne, jis tris paras vairavo pats. Galiausiai, būdamas jau totaliu lunatiku nuo nemigos, kelis kartus vos vos nepalindo po dideliais laivais.
arti.jpg
Melešius pirmojo kelionės etapo jokiu fiasco nelaiko - jis pasirengęs tęsti kelionę ir įsitvirtinti istorijoje kaip pirmasis, vienui vienas apiplaukęs Pasaulį laiveliu SJ-24. Jis aktyviai koresponduoja su JAV Vakarų pakrantės buriavimo organizacijomis, prašydamas paramos ir pinigų jo žygio tęsimui. Žurnalistams Rimas įdomus. Yra daug žmonių, kurie čekiais nedidelei sumai tikrai parems Rimą, todėl lėšas naujai ekspedicijai laiveliu SJ-24 surinkti pavyks. Kad pinigai į sąskaitą tekėtų lengviau, Rimas įrodinėja savo žygio unikalumą - savo skiedrele jis plauksiąs nuo JAV iki pat Japonijos, nuolat prieš vėją ir prieš srovę. Supratot, jūs - sailing pussies?

Gal jūs matę gaublį, ar bent esat kažką girdėję apie buriavimą Pietų vandenyne, priartėjant prie Antarktidos, plaukiant apie Horno ir Gerosios Vilties ragus? OK, va jum Rimo maršruto planas. Startas Vašingtono valstijoje, t.y. Vakarinėje JAV pakrantėje ir, kertant Ramųjį vandenyną, pasiekti Koči uostą Japonijoje. Iš ten į Guamo salą ir po to aplenkti Horno ragą Pietų Amerikoje, t.y. vėl kirsti Ramųjį vandenyną, tik jau kita kryptimi iš Vakarų į Rytus. Nuo Horno Rimas buriuos 400 jūrmylių iki South George salos netoli Antarktidos. Po to iki KeipTauno Pietų Afrikos Respublikoje, ir apie Gerosios Vilties ragą į Indijos vandenyną. Po to - į Puketo salą Tailande, po to į Vanuatu salyną, vėl į Guamo salą, ir atgal namučių į State Washington. Yra norinčių šitaip prasivėdinti? Pagarba stichijai...

Laisva šalis ir laisvas žmogus su svajone bei charakteriu - akivaizdu, kad Rimas plauks.
Nenoriu būti blogu pranašu, bet kartais man gaila, kad nėra nieko, kas sustabdytų lunatikus nuo jiems patiems pražūtingų sumanymų. Sėkmė akla - jei kartą, nesąmonę darydamas, likai gyvas - tai nėra garantija, kad tau privalo pasisekti dar kart.

Posted by gramas 06:12 Tagged people boats buriavimas kelionė lunatikai Comments (2)

(Entries 181 - 195 of 261) « Page .. 8 9 10 11 12 [13] 14 15 16 17 18 .. »