A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip nieko negarsinom. Bet dar pažiūrėsim...

Prieš LT 1000-mečiui žvaliai sukaltą Ambersail projektą keliu skrybėlę. Period. Net nesivarginsiu aiškinti kodėl.
Nu bet po jų - juk pamenat - kad pasipylė buriavimo atostogų "misijos", ir būtinai visos kaip viena garsinančios Lietuvos vardą pasaulyje. Na, susimetė draugų prietelių kompanija, kažkiek pažįstamų ar savo pačių įmonių rėmimo pasidarė, nusičarteriavo laivą atostogoms šiltesniuose vandenyse, pasiplaukiojo, pakeliavo, gero laiko paturėjo. Grįžo namo, ir po atostogų su nauja energija vėl kibo į kasdienius darbus. Viskas okey-dokey, man čia problemos nėra. Bet kam tiek rėkiama buvo prieš tas atostogas apie garsinimą, gerinimą, verslų mezgimą ir skatinimą? Kam taip įsidarbinti, jei ketini atostogauti? Kad visai tautai pasirodyti, kad gali sau leisti? Kad paknist smegenus rėmėjams ir chaliavną pinigėlį nuo jų nuengti?
Susireikšminimas, piaras ir pompastika, atitinkamai ir iškovotas tautos dėmesys savotiškai įpareigoja. Praėjus metams kitiems po misijos, jau reikia matuoti ir vertinti to sunkaus darbo rezultatus, jeigu tai buvo misija, o ne atostogos. Kiek pagarsinta, kiek pagerinta, kiek užmegzta ir kaip smarkiai suskatinta?
Net tas lunatikas Pupų Dėdė, kuris šiuo metu su savo šuniukais dūzgia pajūry, ir tas turi planą savo sekančiai misijai - surasti ir žmonijai atskleisti nepelnytai pamirštos Dievo Motinos kapą. Šventas reikalas, vyriškas ir ambicingas, bet projekto vadybos požiūriu viskas ok - rezultatas yra pasiekiamas ir pamatuojamas. Dėl Jėzaus Kristaus tėvystės abejojančių yra, bet Marijos, jo motinos, egzistavimo niekas paneigti nebandė. Buvo žmogus, vadinasi, kažkur gali būti ir kapas. Jei gali būti kapas - jį galima bandyt surasti. Jei labai reikia - kodėl ne... Rezultatas - suradai, arba nesuradai. Mission accomplished, arba ne. Pupų Dėdė, mano supratimu, kaip misionierius, suopročio prasme yra keliom odinėm skrybėlėm aukščiau už tuos mūsų misionierius buriuotojus. Nunešė Pupų Dėdė buriavimo misionieriams gerą progą vėl pa(si)garsint, pa(si)skatint ir surast, visai nunešė... blem...

Savo atostogoms po burėm suteikti daugiau turinio yra sveika. Mes, SCORPIO šeimyninė įgula, keliaudami apie ir po Gotlandą (serija kelionės užrašų), taip pat buvome suplanavę vikingų ir Baltijos piratų brolijų istorinį paveldą pamatyti saloje, kurios istorija tuo labai turtinga. Kažkaip nieko negarsinom, negerinom, nemezgėm ir neskatinom - tik matėm vietas, kurių nematę, sutikom žmones, kurių nežinojom, ir sėkmingai sugrįžom, kažką naujo išmokę bei sužinoję. Ir dar pailsėję tuo sveiku kelionės nuovargiu.

Kokia nesamonė... Juk gyvenam misijų epochoj, todėl kaip yra nelygis SCORPIO šitaip savanaudiškai keliauti. Ramina tai, kad klysti yra žmogiška, o klaidoj pasilikti - kvaila. Todėl taisom savo gyvenimo klaidą. Sekanti, šios vasaros SCORPIO kelionė yra skelbiama Baltijos Atkovojimo Lietuvai Misija. Plauksime su trispalve, deja, normalių matmenų, nes biudžetas ribotas, o dar reikia terasą prie namų perkalti, kas irgi kainuoja... Misijos galutinis tikslas - Pasaulio padalijimas taip, kad Lietuvai sugrįžtų visa Baltija, nes kai susigrąžinom Klaipėdos kraštą - vandens tuom kart mums teko per mažai. Tarpinių tikslų daug - vienas iš jų - Girulių tapimas jūrine valstybe. Suprantame, kad šiam tikslui pasiekti dviejų savaičių gal ir neužteks, todėl misijos rezultatų sieksime nuosekliai ilguoju laikotarpiu. Keleivių ir belaisvių neimsim, rėmėjų pinigus imsim. Kartoju - rėmėjų pinigus imsim. Visi, misiją parėmę, bus įrašyti į istoriniu tapsiantį laivo žurnalą.
Taip pat pažadu - Grubliausko paprašysiu, kad kiekvienam rėmėjui leistų įsistatyti kur nors po knechtą.

Palinkėkit mums sėkmės

Lengva nebus

Posted by gramas 02:08 Archived in Lithuania Comments (5)

Apie tai, kaip Pilypą į Kiaulės Vartus suridenom +VIDEO

Gegužės 24-26 d.d. savaitgalis visai netikėtai nusidavė labai smagus. Dar trečiadienį, uostelio bare aptariant PaPa regatos meteo-ekstyminį finalą, Klaipėdos Pilies uosto šviesuolių galvose išsirutuliojo idėja a'la "o ką čia tokio mums nuveikus, jeigu artėjančiam savaitgaliui numatytą Pilypo regatą vienas toks org.komitetas suvartė ir nudėjo kažkur į miglotą ateitį".
Bokalas prie bokalo, žodis po žodžio, ir užgimė planas. Klaipėdos jachtos susitinkam Nidoje, įgulos aktyviai sudalyvauja Nidos vasaros sezono atidaryme su visais triūbais ir fanfarais, o grįžtant sekmadienį pasidarom regatos užplaukimą Nida - Klaipėda. Kadangi finišas buvo numatytas tarp žalios ir raudonos bojų Kiaulės Nugaros farvateryje, tai iš čia ir regatos vardas Kiaulės Vartai.
Viskas pagal planą ir įvyko. Ir labai smagiai, nes vėjo buvo daug.

Beje, iškart po starto 10.00 val. ties Nidos uosto vartais paaiškėjo, kas kaip šventė Nidos sezono pradžią. Tie, kas šventė prastai - tie plaukė sportiškai, su spinakeriais. Tiek juos ir tematėm. Tie, kas šventė teisingai - plaukė be įtampos virvėse bei nervuose, t.y. vien baltom burėm. Buvo ir ypač teisingai ir gerai šventusių įgulų - jos starte išvis pastebėtos nebuvo.

Kiaulės Vartų regatoje visą vieno nido distanciją suplaukė aštuoni laivai. SCORPIO užėmė ketvirtą vietą.
Padėka Audriui, jachta PIRANIJA - už teisingos idėjos sugeneravimą ir pabuvimą regatos dalyviu, regatos org.komitetu beigi regatos teisėjų komisija tame pačiam asmenyje.

Rezultatai:

Finišo eil./Finišo laikas/Laikas/Balas/Kor. Laikas/VIETA
1 X'as 13:12 3:12 1.14 3:38 1
2 Gosail.lt Jurinis 13:21 3:21 1.31 4:23 8
3 Piranija 13:23 3:23 1.08 3:39 2
4 Gera Diena 13:31 3:31 1.08 3:47 3
5 Šatrija 13:34 3:34 1.16 4:08 7
6 Gabija 13:37 3:37 1.06 3:50 5
7 Omega 13:39 3:39 1.07 3:54 6
8 Scorpio 13:40 3:40 1.02 3:44 4

Posted by gramas 03:55 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip Darbo dieną plaukėm

Labai tikėjausi Darbo dieną paminėti konkrečiu Nidzarbu. Ir nieko nesigavo - nes padirbėti teko.

SCORPIO iš Pilies uosto išplaukė 11 val. tilteliu. Dangėje daviau pavairuoti Meškai, t.y. autopilotui, kad bures pasitvarkyti ir krancus nusirankioti - bet ji neėmė. Dar kart daviau, dar ir dar - vėl neima! Sugedus, bestija.
Pernai tai veikė puikiausiai... Teko rištis prie krantinės Dangėje, ir imtis remonto.

Perkratęs vietas, kur turi būti elektros testeris, pradėjau krėsti vietas, kur jo neturi būti. Toks paieškos metodas visada padėdavo, bet ne dabar. Prisiminiau, kad per žiemos šalčius jį parsinešiau namo, kai reikėjo su mašinų akumuliatoriais pasiaiškinti. Taip namie testeris ir peržiemojo, ir į laivą nesugrįžo.

Tada vėl prisiminiau, kad buriuotojas privalo būti sumanus. Susiradau 12V avarinę lempą ant ilgo laido, papildomai atsikirpau pora galiukų šiaip laido, ir pasidariau testerį, parodantį kur ta sruove y i kū nabieėė...

Ta proga išardžiau ir Meškos rankelę - radau, kad kažkada sūraus jūros vandenėlio buvo gavus ir kiek pavaroj, tiek apie varikliuką korozijos židiniai atsiradę. Atrodė, kad čia ir slypi bėda - supuvo mano Meška, teks pirkti naują.
large_IMG_0339.jpg

Pratikrinęs viską savo improvizuotu testeriu, radau, kad viskas veiktų čiki-piki, jei stropiai nuvalyčiau kiek Meškos, tiek jos kištuko kokpito borte kontaktus. Valom, Meškos grobus puršiam vandenį nuo "aliaktros" atstumiančiu purškalu, viską tvirtai susukam į vietas, done - Meškos remontas baigtas. Galima judėti toliau - bet ar tikrai?
Gedimas, kad ir paprastas, į tarpuausį pasėjo abejonių, ar neišlįs kas nors rimčiau, jei priešais vėją ir bangą tiesiai į dūdą pradėsiu veržtis į jūrą. Taip planas vietoj jūros tapo planu prasiplaukioti ir visas sistemas bei įrengimus pasitikrinti mariose. Kaip ne kaip - pirmasis šio sezono plaukimas...

Mariose buvo smagu - daug permainų nuo pernai, ir šiaip judesio. Tas judesys akvatorijoje nieko gero mums, buriuotojams, nežada. Prieplaukos ir rampos prie keleivinių terminalo jau padarytos, netrukus didelių geležinių keltų kiekis uoste padidės trigubai, jei ne daugiau. Labai stengsimės jiems prieš "bulbas" neatsidurti.
large_IMG_0350.jpg

Laivų kapinių įlankoje kažką matininkai su kateriu-guminuku matuoja, visa įlanka bonais atitverta. Buvo šnekų, kad bus vystomas marinos projektas toje vietoje. Jei visą šlamštą iškuopus, visai jauki įlankėlė čia atsivertų. Projektas gerai, susisiekimas su miestu keltais bus geras, svečiams jachtininkams patiks. Bet laivybos požiūriu - šioje vietoje bus masė didelių laivų eismo. Bet dar viena marina - visada gerai, kad tik veikianti būtų, o ne kaip Smiltynės kažkokios niekieno nenaudojamos naujutėlės krantinės, atseit jachtoms.
large_IMG_0344.jpg

Suskystintų Duju Terminalas - dar visiems ant liežuvio, o statybos praktiškai jau vyksta. Uostas jau gilina prieigas prie terminalo ties Kiaulės nugara. Visos olandų-gilintojų laivyno pajėgos ten sumestos, darbas tik verda.

large_IMG_0346.jpg
Kai terminalą paleis - labai ankšta vieta laivybai čia bus. Manau, kad, kol priiminės terminalas laivus, jokio kito eismo čia neleis.
Taip ir matau abiejose Kiaulės pusėse būrelius dreifuojančių laivelių, kaip Olandijoj laukiančių, kada pro kokį tiltą ar į šliuzus įplaukti galės.
Įdomu, projektuotojai jau susiprotėjo tiems laiveliams palaukimo prieplaukas suprojektuoti, kaip tai yra privaloma įrengti labiau mažąją laivybą matančiose šalyse? Tie dujų terminalo laivai bus dideli, buksyrams daug vietos manevrui reiks ir švartavimo ar nuvedimo nuo terminalo procedūra truks apie pusvalandį, jei ne daugiau. Oras juk bus ne visada kaip šiandien. Mažų laivelių pulkas, pusvalandį tabaluojantis dreife siauroje vietoje, prie rimto vėjo ir srovės, visai šalia geležinių dičkių farvaterio uosto pusėje ir šalia seklumų marių pusėje - oij, kokių įdomių dalykų gali taip nutikti. Na, man labai įdomu, kaip su tom palaukimo krantinėm, pontonais, ar poliais čia bus...

Taip prasiplaukiojau beveik iki Juodkrantės pusės kelio, apsisukau ir grįžau Klaipėdon, kad į vakarinę PaPa regatą suspėti.
Ji vyko iš pradžių su mažai vėjo, su daug srovės, o paskui visai be vėjo, ir vis dar su srove - gerai, kad jau link namų. Aha, dar su vakarop besileidžiančiu link vandens paviršiaus šalčiu. Dalyvavo 3 laivai. SCORPIO užėmė garbingą vietą. Laimėjo jachta Regina. Jachta Piranija irgi užėmė garbingą vietą. Audriaus (b/j Piranija) fotoreportažas - čia.

Tas vakarykštis vakaro šaltis šįryt Girulių mišką padarė gražų kaip žiemą. Gegužės 2-oji. Balta balta kur dairais... Kodėl tas baltas grožis manęs nebedžiugina?
large_IMG_0354.jpg

Posted by gramas 03:40 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, tad ten ne vien Nasha Rasha

large_P7080269-001.jpg

Kalba eina apie knygas, skirtas jachtininkams.

Žinau - laikas apie tai kalbėti beviltiškai netinkamas, nes visi dabar plušam prie savo laivų, kad kuo greičiau ant vandens juos nuleisti. Po to vėl - juk reikės plaukti, o ne knygas skaityti.

Tačiau sezono metu bus dienos, kai dėl audros reiks kokiam žuvėdų uoste ilgiau nei planuota pastovėti, kad saugiau į namus parplaukti. Bus ramios vasarinės inkaruotės kur nors Nemuno deltoje, bus pertraukos tarp tavo budėjimų ilgesnio plaukimo metu - kai miego jau nebesinorės, ir bus valanda/kita knygai. O dar paskui sezonas baigsis, bus depresiniai žiemos vakarai, kai nori-nenori, bet rankos pačios į knygą apie šiltų jūrų keliones po burėm įkibs.

Praktiškai kiekvienoje kruizerio jachtoje rasim po knygų lentyną. Ne vien plaukiojimo regionų locijos ten, ar techninė literatūra apie laivo įrengimus bei navigaciją - yra ten ir kranto žmonių grožinė literatūra, o ypač pagarbią vietą lentynoje užima kitų buriuotojų rašytos knygos.

Kiekvienas plaukimas realiai prasideda nuo knygos. Jeigu jau galvoje turi apytikslį kelionės maršrutą, tai jį detaliai susidėlioji skaitydamas locijas ir almanachus, kuriuose randame ir į GPS susivedame praversiančių maršruto taškų koordinates, susipažįstame su numatomų kelionės uostų schemomis ir aprašymais, navigacijos sąlygomis, sužinome lankytinas vietas tų uostų apylinkėse.

Be locijų, almanachų ir techninės literatūros - yra dar viena kategorija buriavimo knygų - kitų buriuotojų kelionių aprašymai. Va, tos - tai pačios pavojingiausios.

Buriuojančių autorių knygos - tai savotiškas kelionių literatūros ir specialiosios buriavimo literatūros mišinys. Krante, sureguliotame pagal The Lonely Planet - tai mažiau žinomas žanras. Tokioje knygoje autorius aprašo ne tik vietas, kurias plaukimų metu aplankė, perteikia locijos duomenis apie navigaciją toje vietoje, bet dalijasi ir savo paties įspūdžiais, nuotykiais ir nutikimais, apmąstymais ir buriavimo žiniomis bei patirtimi.

Buriuotojo knygoje tu keliauji kartu su autoriumi vandenimis, kurių, kaip tau šiandien atrodo, pats niekados neaplankysi. Susigyveni su autoriumi, ir čia iškart papuoli į jo žabangas - pats pradedi svajoti, įsijausti į kiekvieną situaciją, autoriaus perduodamus nuotykius vertini pagal savo buriavimo patirtį. Netrukus save jau matai keliaujantį tose šiltose jūrose ir egzotiškose salose. Prisvaigsti visokiom svajonėm, paskui ateina slaptas mentalinio aktyvumo etapas "o kodėl ne?" ir imi palengva to regiono locijos dairytis, jūrlapiai tau jau įdomu, tų šalių gyventojų kultūra parūps, vizų režimai ir kita abrakadabra.
Viskas, brač - virusą tu jau pagavai. Kai kurie sėkmingai išsigydo, sulaukia senatvės ir numiršta - o kai kurie ima, ir išplaukia.

Tai va, ne tiek seniai užklydau internetuose į tokią virusinių knygų leidyklą Nasha Planeta. Ima jie kruizinio buriavimo korifėjų knygas, išsiverčia į rusų kalbą, ir spausdina. Matyt, sėkmingai išsiparduoda, jei knygas iššauna vieną po kitos...

Tačiau pridėtinė vertė, ką tie rusai sukūrė apie savo leidybos verslą - jie tuos išverstus autorius kažkokiu būdu savo draugais padarė. Šie mielai skrenda kad ir iš N.Zelandijos tolybių į Maskvą tam, kad su rusų buriuotojų bendruomene susipažinti ir pabendrauti.

Leidyklos svetainėje sukurti autorių puslapiai, kur forumo forma bet kas galime bet kokį klausimą apie buriavimą užduoti, ir stebėtinai nuoširdų atsakymą gauti. Jei leidykla sėkmingai surutulios savo derybas su didžiausia jūrinių knygų leidykla Adlard Coles Nautical - rusai pasidarys kolosalų buriavo išminties leidinių lobyną.

Taip, žinau, mes visi dabar labai Europoje ir kalbame tik angliškai, ir taip lyg tarp eilučių rusų kalba yra atgyvena, jei ne blogis... O gal turtas? Keep it simple, stupid. Kuo daugiau kalbų - tuo daugiau to tavo turto. Tuo labiau, kad ir buriuotojų tarpe, nors anglų kalba mums visiems laaabai priklauso dėl radijo protokolo - kaip čia švelniau pasakius - dažnas su anglišku tekstu kažkaip greitai pavargsta. Autorių svetainės - dvikalbės, autoriai rašo angliškai, vertimą į rusų vadinčiau kokybišku. Taip kad skaitykit kaip panelėm patogiau.

Nesvarbu, ką apie kalbas galvojam, bet nesinaudoti šitokiu leidyklos Nasha Planeta kuriamu resursu ir platforma bendravimui su buriavimo legendomis - paprasčiausiai labai kvaila. Nors - gal ir labai europietiška, patriotiška bei tautiška. Nu bet vistiek kvaila.

Kad būtų lengviau Nasha Planeta svetainę lukštenti:

Knygos, jų ištraukos ir kainos

Autoriaus svetainė - Lu Heikell

Autoriaus svetainė - Andy O'Grady

Autoriaus svetainė - Lin & Larry Pardey

Autoriaus svetainė - Roger Taylor

Rusų buriuotojų kelionių aprašymai

Gal būtų prasmė pasiorganizuoti ir kokį grupinį užsakymą knygoms tiesiai į leidyklą suruošti? Jei būtų norinčių sudalyvauti - rašom komentaruose kokią knygą pirksit, ir sudėję viską į vieną daiktą, jei ne nuolaidą knygoms, tai bent jau pašto išlaidomis tikrai kaštus pasimažinsim.

Posted by gramas 04:01 Archived in Lithuania Comments (3)

Apie tai, kaip jachtos skraido (video)

_________/)____/)_/)_______

Posted by gramas 06:17 Archived in Lithuania Comments (6)

Apie tai, kad ten jau vėl gražu

Senasis Pilies uostas - vėl gražiausia Klaipėdos vieta.
large_P4210062.jpg

Šiemet ji atsibunda lėtai - balandžio pabaiga jau, o dar tik viena kita jachta vandeny. Visos kitos - į jokias baltabures dar nepanašios, miega sau ant kranto, dauguma dar žieminėm antklodėm užklotos.
large_P4210063.jpg
large_P4210065.jpg

Sekmadienį, sako, švęsk... todėl vakar uoste dirbo tik užkietėję bedieviai, visi kiti jachtų šeimininkai dorieji katalikai, tikriausiai, bažnyčioje mišias klausė.
Vilius, uostelio kapitonas, aną dieną sakė, kad šią savaitę jachtinio judesio jau bus, daug laivų bus ant vandens padėta. Tikiuosi, kranas prie SCORPIO galės privažiuoti taip pat. Vadinasi, šį savaitgalį jau plauksim.
large_P4210066.jpg
large_P4210070.jpg

Laivelio dugną dar prieš savaitę paruošiau, o vakar bortus nupoliravau tiek, kad tie kaip veidrodis uosto vaizdus parodė. Ne vien dėl grožio tas poliravimas jachtai reikalingas. Jachtos korpuso kieta dažų danga - gelkoutas - laikui bėgant dėvisi ir pasibraižo, ir tie mikroskopiniai įbrėžimai ima nuo vandens visokias taršalus ir nuosėdas pritraukti. Mūsų marių vanduo, lyginant su Štetino mariomis ir Riugeno salyno vandenim - dar palyginti skaidrus. Ten, pas vokiečius, ypač ties Penemiunde, vanduo buvo toks durpingai rudas, kad net laivo bortus šviesiai rudu atspalviu padažė. Tą atspalvį ir reikėjo šiemet su chemija išplauti, ir, kad vėl bortai visokio brudo mažiau trauktų, teko daug poliruoti. Poliravimo pasta - tokia švelniai šiek tiek abrazyvinė košė, ji padeda tuos mikroįbrėžimus pašalinti, ir po tokios grožio procedūros laivo korpusas tampa atsparesnis užteršimui.
Nelygis būtų šią vasarą į švedus geltonais bortais atplaukti.

Posted by gramas 23:43 Archived in Lithuania Comments (4)

Apie tai, kaip (3N) Neprasinešęs Neturėtum Nuskęsti

large_ECA648FE2219AC6817E56494C1EE7603.jpg
Kalba bus apie nuobodžius techninius dalykus, kurie gali praversti, jei bėda jūroje nutiktų, ir labai užsinorėtų pasauliui SOS su visais MayDay išrėkti.

Filmuose apie jūrą esam visi matę, kaip šturmanas sekstantu ieško saulės, matuoja kampus, ir pagal specialias lenteles skaičiuoja laivo poziciją ant gaublio. Jūrinė navigacija - ištisas mokslas, sudedamoji jūreivystės dalis, ir ją įvaldę, galime nepaklysti ir reikiamą uostą surasti. Įsivaizduokit, kokį perversmą laivyboje sukėlė palydovinių GPS sistemų atsiradimas laivuose. Tai buvo žingsnis nuo skaičiavimo pagaliukų, jei tamsta žinot, kas tai yra - iki kalkuliatoriaus, kaip appso tamstos iPade. Protingas prietaisas kalbasi su orbitoje apie Žemę skriejančiais palydovais, ir bet kuriuo momentu mums parodo, kur esame, kursą kuriuo plaukiame, kokiu greičiu keliaujame, bei kada galime tikėtis savo kelionės tikslą pasiekti.
Lygiai taip ir su avarinio ryšio sistemomis - toks pats perversmas nutiko. Anksčiau, laivui skęstant, radijo stoties operatorius transliuodavo SOS pranešimą tol, kol vanduo burną užsemdavo - nurodydamas laivo pavadinimą, poziciją, nelaimės pobūdį, įgulos narių skaičių. Kartais tas jų sielas ir išgelbėdavo, jei nelaimės signalą kas išgirsdavo.

Aštuoniasdešimtaisiais atsirado palydovinio avarinio ryšio sistemos - EPIRB radijo švyturiai, kranto stotys ir palydovai kosmose. Laivas turi savo radijo švyturį su iš anksto suprogramuotu nelaimės signalo pranešimu. Ištikus bėdai, įjungi savo EPIRB švyturį pats, arba jis aktyvuojasi automatiškai, ir ima transliuoti tavo pranešimą į kosmosą. Ten esantys palydovai perskaito tavo pranešime kas tu toks esi, paskaičiuoja kur tu randiesi, ir tuos duomenis perduoda į kranto stotis, kurios ir organizuoja jūsų brangiosios ypatos gelbėjimo darbus.
large_EPIRB.jpg

Prieš keletą metų kažkieno galvoje nušvito superinė idėja apie tai, kaip kuokeliniu piesteliniu metodu sukryžminti tuos EPIRB'us su GPS - ir dabar šiuolaikinis pagalbos švyturys gali kalbėtis ne tik su COSPAS-SARSAT gelbėjimo sistemos palydovais, bet ir su GPS palydovų sistema - todėl labai tiksliai gali gelbėtojams nurodyti vietą jūsų organizmo, plūduriuojančio Pasauliniame Vandenyne.

Visi buriuotojai, kurie norime būti šitaip iš kosmoso surasti ir išgelbėti, registruojamės radijo dažnio vartotojais www.rrt.lt ir tie geri žmonės už protingą mokestį mūsų laivų duomenis įtraukia į specialias tarptautines duomenų bazes, kuriomis naudojasi gelbėjimo tarnybos visame pasaulyje. Į tas bazes įtraukiami laivo duomenys, radijo šaukinys, MMSI numeris (čia kaip žmogaus asmens kodas), kontaktai asmens krante, kuriam gelbėtojai gali paskambinti ir pasitikslinti informaciją apie jus, tą plūduriuojantį nelaimėlį, bei kita informacija. Tame tarpe - nurodomas ir skaičius asmenų, kurie gali būti nelaimę patyrusiame laive. Prisipažinsiu, čia šiek tiek pagudravau. Lohatronasužtaikad ir Mea Culpa. SCORPIO yra tik šešios miegamos vietos, tai teoriškai gaunasi, kad kol šeši įgulos nariai dirba, šeši ilsisi. Tai ir nurodžiau toms duomenų bazėms, kad laive gali būti 12 žmonių, nors realiai būtų užtekę nurodyti ne daugiau kaip šešis. Nes didesnės kompanijos savo laiveliu į jūrą plukdyti niekada ir nesiruošiu. Tuo labiau, kad ir gelbėjimo plaustas pas mane tik keturvietis, nes mes plaukiojam dažniausiai tryse, jeigu ką, arba dar mažiau... Dvylika gal plukdysiu tik iš bėdos, jei kokia Kaliningrado atominė į orą išlėks ir reiks nuo radijacijos bėgti, bet tada laivo žurnale man pasirašysit, kad pažadėjot neskęsti...

Tai va, tą šventą melą dėl 12 galvų ant mažo laivo paaiškinu tuo, kad savo praeitam gyvenime šiek tiek buvau su aviacija susijęs. Kaip sakoma, T-prasme, kažkokia specifinė baimė išsivystė. Sraigtasparniai daug geria. Jeigu ilgiau tenka to mažo plaustelio didelėje jūroje paieškoti, tam laumžirgiui gali pritrūkti kuro, kad virš galvos kybodamas nelaimėlius nuo plausto , ar skęstančio laivo nukilnotų ir saugiai į krantą nuvežtų. Pilotas visada gerai žino, kada jam gelbėjimo darbus užraukti, kad užtektų kuro namo parskristi. Todėl, nurodęs didesnę kompaniją, nei kada nors ant SCORPIO galėtų būti, naiviai tikiuosi, kad ir sraigtasparnį didesnį jie man atsiųs, o gal net du. Na, bet jeigu ne - tai ne... Užteks ir vieno, gal net labai mažo. Nes mes neišdidūs.

Okay, grįžtam prie reikalo... Dar tik planuoju šiemet tą EPIRB'ą įsigyti, jau shopping'ą pradėjau, ir ką aš rinkoje matau? Daugybę alternatyvų tam EPIRB'ui matau.
Bet jau laikas - dabar - apie viską iš eilės.

Radijo švyturys EPIRB SeaSafe E100G su GPS funkcija. Kaina - apie Lt1800,- Su palydovu kalbasi 406 MHz dažniu, o kai atskris gelbėtojai - su jais šitas žaislas kalbėsis 121.5 MHz dažniu. Net 96 valandos signalo transliavimo! Per tiek laiko aš net kantriausiems palydovams nusibosiu. Integruotas GPS imtuvas padės labai greitai nustatyti nelaimės vietą kelių metrų tikslumu - t.y. paieškos laikas bus ženkliai trumpesnis, mažiau kuro laumžirgis sugers, daugiau laiko turės žaisti su manim. Gera antena ir prietaisas vandens paviršiuje laikosi pats būtinoje ryšiui padėtyje. Rinkoje tų įvairiausių EPIRB didelis pasirinkimas, tačiau būtent šitas prietaisas mane nupirko tuo, kad vartotojas gali pats pasikeisti baterijas, kurių galiojimo laikas yra penki metai. Kitus prietaisus tenka siųsti gamintojui, kad šis baterijas pakeistų, ir tai gali sukainuoti kelis šimtus Europos rublių.

O gal man užtektų asmeninio švyturėlio - PLB (Personal Locator Beacon)? Pažįstamas buriavimo sensėjus tokį iš JAV parsisiuntė dar prieš kelis metus, bet, pamenu, burnojo, kad jo duomenis mūsų radijo dažnių tarnyba atsisakė registruoti. Atseit, kažkoks nelabai tikras. Bet kada tas buvo - dabar gal jau apsiprato su naujove ir užregistruotų. Toks žaislas, galintis išgelbėti jūsų gyvybę, daro viską tą pat, ką ir laivo EPIRB'as - kalbasi su palydovais 406 MHz, siunčia signalą gelbėtojų laivui ar lėktuvui 121.5MHz, yra modeliai su integruotu GPS - o kainuoja tik apie Lt560,- Jis mažesnis ir patogesnis už EPIRB. Tai kam mokėti brangiau? Bėda tame PLB mažume - dėl mažos baterijos jis signalą transliuos tik apie 24 val., kas tokio paieškos prietaiso naudojimui jūroje yra per mažai. PLB prietaisai buvo sukurti naudojimui krante ir visokių ekstremalų tarpe paplito žaibu. Tas populiarumas tapo ir šios sistemos problema - melagingų aktyvavimų su pagalbos signalo siuntimu kasdien yra tiek daug, kad gelbėjimo tarnybos nelabai žino, ką su tokia situacija daryti. Lyg ir reikėtų į signalą reaguoti, bet tikimybė, kad jis melagingas - per didelė, kad iš karto siųsti gelbėtojų sraigtasparnį, nes tai brangu. Todėl signalas stebimas, po to, jeigu prietaisas ir vartotojas registruoti, tikslinama informacija kranto ryšio priemonėmis, ir tik po to sprendžiama, kaip čia reaguoti. Visa tai užtrunka, ir jei toks signalas nutrūksta, yra didelė tikimybė, kad jis bus tik užregistruotas, bet pagal jį jokių realių gelbėjimo veiksmų imtasi nebus. Taigi žinoma ir aišku 1000% - kad nutrūks tas signalas iš jūros - kai tiksliai žinai, kad turi tik 24val. transliavimo laiko (arba dar mažiau, jeigu baterija jau padrožta), ir esi tolokokai nuo laivybos kelių - juk pats tą signalą pradėsi dozuoti, prietaisą tai įjungdamas, tai išjungdamas... Ir tik spėlioti galėsi, ar spėjo tave tie palydovai susirasti, ar teisingai tu savo žaislu į dangų baksnojai, ar ne. Žodžiu, klausimų man su tuo PLB patikimumu daugiau, nei atsakymų. Todėl ačiū kad turit, bet gal nepirksiu.
Iridium-9575-Extreme-full.jpg
Gal palydovinis telefonas? Iridium Extreme - turi nelaimės signalo siuntimo funkciją, veikia visame pasaulyje ir nebijo vandens, nors plaukti nemoka, t.y. eina pas žuvį. Integruotas GPS, balso ryšys su bet kokiu telefonų tinklu iš bet kur. SMS, internetas ir el.paštas. Galimybės vilioja, bet kad kaina apie Eur1000,- , blemba, plius teks pirkti ryšio planus. Vasara pas mumi trumpa, bet kas mėnesį turėsi suploti apie Lt120,- fiksuotai už abonentą, plius už kiekvieną ryšio minutę dar įvarysi beveik po 3 litus. Brangokoka, bet buriuotojai sako, kad avarinio ryšio niekada nebūna per daug. Kaip bevartyk - bet palydovinis telefonas nėra labiausiai tinkantis naudojimui jūroje, ypač smarkaus štormo sąlygomis. Jis veiks puikiai, kai geru oru, arba stovėdamas užsienio marinoje, norėsi pradžiuginti šeimą, kad tau viskas gerai. Bet jei vartaliojiesi nuo šono ant šono bangų vartomam plaustelyje - palydovinis telefonas tau gali ir nepadėti. Jam reikia stabilios padėties, kad antena su palydovų tinklu susišauktų. Vėlgi - ar visada turėsi to telefono bateriją pilnai įkrautą, o gal tuo metu, kai tau jo per štormą prireiks, pagausi tik operatoriaus pranešimą, kad tavo sąskaita nebuvo laiku papildyta...
lowres_unit_on_rail_550.jpg
Tai gal YellowBrick - toks papigintas palydovinis telefonas varguoliams su mažiau funkcijų. Balsu pačiauškėti su juo negali, bet žinutes siųsti ir maršrutą sekti jis moka. Kainuoja jis praktiškai tiek pat, kaip normalus EPIRB su integruotu GPS, bet papildomai teks susimokėti už abonementą apie Lt32 per mėnesį ir už kiekvieną gautą bei išsiųstą žinutę dar po maždaug pusę lito. Kainos nekanda. Pavojaus signalo žinutes galima suprogramuoti iš anksto ir įvestu gelbėjimo tarnybos numeriu paleisti vienu mygtuko spustelėjimu. Bet kokius tekstinius pranešimus per Bluetooth'ą galima surinkti telefonu ar planšetiniu kompu, ir jūsų snukiaknygė bus nuolat atnaujinta iš bet kur vandenyne. Tarkim, kasdien siunčiate po žinutę - tai vienu pakrovimu baterija laikys ištisus metus! Vandens nebijo, bet eina pas žuvį. Yellobrick'ai sparčiai plinta buriavime, bet pagrinde sportininkų regatose, kaip maršruto sekimo (tracking) prietaisas. Taigi visdėlto tačiau - ši plyta geltona man - labiau peidžeris komunikavimui žinutėmis, o ne jūrai skirtas pagalbos signalo švyturys.

Taigi - koks mūsų kelias, arba kokio dar žaislo mums jachtoj reikia? Kranto žmogui, kad kelnių garantuotai nepamestų, reikia petnešų ir diržo. Buriuotojui, kad bėdos atveju pagalbą prisišaukti, vien kelnių neužteks - dar reikia EPIRB ir radijo stočių.

Kol dar esi laive, net skęstančiam, stacionaria radijo stotim maksimaliu galingumu skelbsi savo May Day pranešimą visiems laivams, esantiems tame regione. Palikdamas laivą ir persikeldamas į plaustelį, pasiimsi nešiojamą stotelę su pilnai pakrautais elementais. Jos ryšio atstumas nėra didelis, bet ji labai pravers, kai su atvykusiais gelbėtojais derinsi kas ir kaip bus daroma, kad tavo kūnelį iš sūrymo ištraukt. Jei su racija nieko prisišaukti nepavyko - tada jau gali ir EPIRB'ą įsijungti - jis savo darbą tikrai padarys.

Tai va, tokios 3N.

Posted by gramas 12:14 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad Rimui su jum ne pakeliui. You, sailing pussies

Biblijinis tvanas nesibaigė - jis vis dar vyksta. Taigi du gaublio trečdaliai vis dar po vandeniu, o sausumos krantai reikalingi tik tam, kad jachtos galėtų prie jų atplaukti. Visi, mėgstantys keliauti po burėmis, tai žino. Ir jie visi turi savo svajonių jūras ir savo svajonių krantus.

Žiemos ilgos, tai žmogus ir prisiplanuoji tų mažesnių plaukiojimų po Baltiją ar toliau visam sezonui, paskui džiaugiesi, jei pavyko viską sėkmingai suplaukti. Šiomis kelionėmis patikriname save, įgulą ir laivą. Taip metai po metų krauname savo patirties bagažą, taip mes ruošiamės tai savo svajonių kelionei. Įvairiai žmonės svajoja - vieni mato daug prasmės plaukime apie pasaulį, labiau patyrę (arba gaublį jau apiplaukę) gerai žino, kuriose vietose jie nori atsirasti ir savo jachtoje gyvendami, tas vietas pažinti. Dar kiti plauks iš šaltos Baltijos į graikų ar turkų salas, ir ten savo laive gyvens, bei gimines/svečius ir artimuosius atostogų priims. Skirtingi visi esam, tai ir svajonės vis kitokios. Tačiau dauguma savo svajonės siekia kaip ir atsargiai, rimtai besirūpindami savo technika, jūrine kvalifikacija, įgūdžiais bei saugumu.

Tai va - klausykit, jūs, ta atseit dauguma - esate sailing pussies, ir su jumis Rimui Melešiui ne pakeliui. Jei varyt - tai varyt vyriškai! Rimas, 61 metų, gimęs Rusijoje, bet už kordono ištrūkęs dar sovietmečiu, kažkokiu būdu apeidamas saugumo tarnybas ir prasiverždamas į JAV ambasadą Maskvoje. Gauna politinį prieglobstį, ir, po kelių metų klajonių po laisvą pasaulį, apsistojęs JAV, save paskutinįkart buriuojant prisimena tik 1993 m. Pernai, t.y. po 20 metų pertraukos, jis staiga suvokia, kad gali pakeisti žmonijos buriavimo istoriją. Nušvitimo apimtas, Rimas perka 7.32m ilgio, ir 2.44m pločio laivelį, tinkamą geriausiu atveju plaukiojimams priekrantės zonoje, ir pareiškia, kad taps pirmuoju istorijoje žmogumi, laiveliu "San Juan 24" apiplaukusiu Pasaulį. Rimas šūdo nemala - jis 2012m birželio mėnesį išplaukia iš Juneau, Aliaska, tikslu pasiekti Japonijos krantus, ir iš ten judėti toliau, apie Pasaulį. Visa Rimui reikalinga saugumo įranga - tai gelbėjimo liemenė, gelbėjimo ratas ir plaukiojanti kilpa ant virvės, skirta skęstančiojo įtraukimui atgal į laivą. Kas Rimą trauks į tą laivą - nėra labai aišku, nes jis visą kelią plauks vienas , ir net autopiloto Rimas neturi. Nieko tokio - gal paaiškės viskas plaukiant. Visa navigacijos įranga - kompasas ir senoviškas rankinis Magellan GPS bei jūrlapiai. Ryšio palaikymas - naudota portatyvinė racija.

Buriuotojų visuomenė apie laivelį San Juan 24 atsiliepia visai neblogai - jie buvo statomi pakankamai tvirti, tačiau projektuotas buvo ir skirtas šis laivas klubinėms buriavimo varžyboms, savaitgalio pasiplaukiojimams vidaus ir priekrantės vandenyse, bet tikrai ne okeaniniams plaukiojimams. Priklausomai nuo statybos metų - dar nevisai nudrožtą SJ-24 galima nupirkti už USD 5-7K .
rimas2.jpg
Rimo laimei - akivaizdu, kad jis gimęs po laiminga žvaigžde - laivelis juo pasirūpino taip, kad neleido Aliaskos įlankai atimti jo gyvybės. Taip pat Rimas laimingas, nes to nesuvokia, kaip smarkiai jam pasisekė šį kartą. Vandenynas Rimą su visu jo laiveliu per štormą išmetė į krantą Aleutų salyne, kitoje Aliaskos įlankos pusėje esančioje negyvenamoje Akutan saloje. Specialistai sako, kad jachta į tą pliažą galėjo patekti tik nešama aukštos didelio štormo bangos, nes to pliažo įlanka šiaip yra mažiau, nei vieno metro gylio, o įėjimas į ją nuo vandenyno atitvertas akmeniniu rifu. Rimo laivelis peršoko rifą jo nekabindamas, ir buvo saugiausiai padėtas ant smėlio pliažo ten, kur joks gelbėjimo laivas niekada negalėtų priplaukti. Jokių rimtesnių laivo pažeidimų nepastebėta. Rimas toje nuošalioje saloje praleis dar septynias paras, kol jam pavyks prisišaukti gelbėtojus, kurie sraigtasparniu jį pargabens į civilizaciją. Dar prieš išgelbėjimą, vos atsipaipaliavus po šoko, pirmas dalykas, ką Rimas darys - tai įrašas į laivo žurnalą: "Aš jau istorija - už Aliaskos įlankos kirtimą mažu 24 pėdų laiveliu." Jis nuplaukė per 1200 jūrmylių, pakeliui patirdamas ir susidūrimą su banginiu, ir kelis kartus apsiversdamas taip, kad laivo stiebas ir burės būdavę po vandeniu. Kaip minėta, autopiloto Rimas neturi, todėl, priartėjęs prie aktyvios laivybos kelių vandenyne, jis tris paras vairavo pats. Galiausiai, būdamas jau totaliu lunatiku nuo nemigos, kelis kartus vos vos nepalindo po dideliais laivais.
arti.jpg
Melešius pirmojo kelionės etapo jokiu fiasco nelaiko - jis pasirengęs tęsti kelionę ir įsitvirtinti istorijoje kaip pirmasis, vienui vienas apiplaukęs Pasaulį laiveliu SJ-24. Jis aktyviai koresponduoja su JAV Vakarų pakrantės buriavimo organizacijomis, prašydamas paramos ir pinigų jo žygio tęsimui. Žurnalistams Rimas įdomus. Yra daug žmonių, kurie čekiais nedidelei sumai tikrai parems Rimą, todėl lėšas naujai ekspedicijai laiveliu SJ-24 surinkti pavyks. Kad pinigai į sąskaitą tekėtų lengviau, Rimas įrodinėja savo žygio unikalumą - savo skiedrele jis plauksiąs nuo JAV iki pat Japonijos, nuolat prieš vėją ir prieš srovę. Supratot, jūs - sailing pussies?

Gal jūs matę gaublį, ar bent esat kažką girdėję apie buriavimą Pietų vandenyne, priartėjant prie Antarktidos, plaukiant apie Horno ir Gerosios Vilties ragus? OK, va jum Rimo maršruto planas. Startas Vašingtono valstijoje, t.y. Vakarinėje JAV pakrantėje ir, kertant Ramųjį vandenyną, pasiekti Koči uostą Japonijoje. Iš ten į Guamo salą ir po to aplenkti Horno ragą Pietų Amerikoje, t.y. vėl kirsti Ramųjį vandenyną, tik jau kita kryptimi iš Vakarų į Rytus. Nuo Horno Rimas buriuos 400 jūrmylių iki South George salos netoli Antarktidos. Po to iki KeipTauno Pietų Afrikos Respublikoje, ir apie Gerosios Vilties ragą į Indijos vandenyną. Po to - į Puketo salą Tailande, po to į Vanuatu salyną, vėl į Guamo salą, ir atgal namučių į State Washington. Yra norinčių šitaip prasivėdinti? Pagarba stichijai...

Laisva šalis ir laisvas žmogus su svajone bei charakteriu - akivaizdu, kad Rimas plauks.
Nenoriu būti blogu pranašu, bet kartais man gaila, kad nėra nieko, kas sustabdytų lunatikus nuo jiems patiems pražūtingų sumanymų. Sėkmė akla - jei kartą, nesąmonę darydamas, likai gyvas - tai nėra garantija, kad tau privalo pasisekti dar kart.

Posted by gramas 06:12 Tagged people boats buriavimas kelionė lunatikai Comments (2)

Apie tai, kaip poetiškai viskas susiję

large_2620474_original.jpg
Pernai buriavom ilgai - laivus ant kranto kėlėm tik lapkritį.
Šiemet - jau balandžio vidurys tuoj, o žiema į penktą mėnesį vis dar įvirtus, ir net neaišku, kada galėsim laivus sezonui paruošti. Uostas ir laivai ledais apšalę, sniegas jei popiet nutirpsta - tai iš ryto vėl viskas balta.

Kiekvieną pavasarį laivo ruošimas - tai ritualas. Uostelyje visai smagus šurmulys prasideda. Susitinki su šalia stovinčių laivų kaimynais, viena kita alaus skarbutė čia ištuštėja, naujienom pasidalini, kaip kas peržiemojo, kokius darbus laivo ruošoj esi numatęs, ką per vasarą suplaukti pasiplanavęs. Pasikalbi - ir vėl prie laivo - skusti, dažyti, šlifuoti, valyti ir poliruoti.
Praėjusios savaitės šeštadienis Klaipėdoje visai smagus pasirodė - bent jau nesnigo ir saulė pašildė, oras kažkoks minkštesnis atrodė. Sakau, jau laikas, jau dugną dažysim, laivelį SCORPIO nuleidimui ant vandens ruošim. Laivo dugnas sezonui turi būti gerai paruoštas - smulkiu švitriniu popieriumi sušiauštas ir specialiais dažais su antifulingu (kažkoks tručas, kuris neleidžia dugnui kriauklėm ir maurais apželti) nudažytas.
Spėjimą dėl pavasarinių darbų patvirtino ir vos ne transporto kamščiai kelyje nuo Girulių iki Melnragės - tauta važiuoja iš miesto bokštų į pajūrį - po pietų cepelinus virškint. Gamtoje pilna ženklų, nes viskas susiję. Saulė, kamščiai, cepelinai...
Tautosakoj irgi viskas susiję - čia pilna varnų ant žemės, gandrų, kurie vėlai, rasos, kuri anksti, ir panašios velniavos.
Buriuotojų liaudies tautosakoj taip pat pilna ženklų ir sąsajų, dažnai išreiškiamų rimuota forma, nes taip įsiminti lengviau. Jeigu tiksliau - visa buriuotojų liaudies tautosaka pas mus parkeliauja iš labiausiai buriuojančios tautos - britų.

Kad ir CADET taisyklė, kuri irgi jau yra buriuotojų liaudies tautosaka: Compass, Add East = True. Mūsiškai tai būtų taip: Prie kompasinio kurso pridėk į Rytus deklinaciją, (kurią rasi ant jūrlapio ir perskaičiuosi šiai dienai), ir gausi tikrąjį kursą, kuriuo plaukia tavo laivas. Lengva atsimint. Deklinacija - tai tokia abrakadabra, kuri yra kampas laipsniais, kaip skirtumas tarp Žemės magnetinės Šiaurės, kurią rodo mūsų kompasai, ir tikrosios mūsų gaublio Šiaurės, kuri nupiešta ant jūrlapio ir visada dėl magnetinių laukų nuokrypos būna pasislinkus kiek į šoną nuo magnetinės Šiaurės.

OK, pereinam į lengvesnį žanrą.
Anglai sako:
Red sky at night - sailor's delight
Red skies in morning - sailors take warning

Lietuvių tautosaka tikslaus vertimo šitokiam kalambūrui neturi. Buriuotojų liaudies tautosakai galiu pasiūlyti tokį rimuotą vertimą:
Leidžias miegoti Saulė raudona - jūreiviui gyventi malonu
Keliasi Saulė raudonais naktiniais - buriuotojas puošiasi šturme, auliniais

Sunrise_on_sea.jpg

Atsimenat - viskas susiję. Jei saulė iš vakaro leidžias į raudoną miglą - vadinasi, labiausiai tikėtina, kad ryte bus geras oras. Orų sistemos mūsų platumose dažniausiai keliauja iš Vakarų į Rytus. Raudona migla Vakaruose - tai aukšto slėgio frontas, kuris žemyn nustumia visokias atmosferoje sklandančias dulkes. Tos dulkės ir suformuoja tą raudoną miglą apie besileidžiančią saulę. Aukštas slėgis Vakaruose - tai gero oro ženklas kitai dienai, todėl ir jūreiviui gyventi malonu. Nes mes, buriuotojai, net labai su oru susiję.

Raudoni Saulės naktiniai, su kuriais ji ryte iš patalų rangosi - tai daug drėgmės orų sistemoje, kuri jau persiritusi virš mūsų, nukeliavo į Rytus. Tie naktiniai - tai labai ryškus raudonas fonas, su besiformuojančiais debesimis Rytų horizonte - tiesiog degančios žaros. Todėl labai tikėtina, kad vietoje praėjusios sistemos iš Vakarų užslinks žemo slėgio zona, su drėgnu ciklonu, ir mums teks ryškiomis šturmėm puoštis, bei rimtesniam plaukimui su daug vėjo ruoštis.

When sea-gulls fly to land - a storm is at hand.
Kai žuvėdros ant stogų - jūroj tau bus nesmagu

Čia viskas aišku - jūros paukščiai žino, kada jie nenori ten būti, ir kodėl...

Pabaigai - vien lietuviškas, nes anglai tokių klimato ekstrymų, kaip mūsų šiemetė žiema, net nesapnavo:

Ratų padangos žieminės - laivas miega ant krantinės
Saulė džiaugiasi kaip vaikas - laivo dugną ruošti laikas

Mūza aplankė ir šitaip pasakė, kad be reikalo laivo dažus dar prieš savaitę nusipirkau. Viskas ten, prie laivo, ledais dar apšalę, ir teks su dažymo darbais man palaukti, kol vidutinė paros temperatūra nebus +5 ir daugiau. Va šitaip mašinos ratai su laivo dugnu susiję.

Taigi viskas susiję...

Posted by gramas 04:20 Archived in Lithuania Tagged sunsets_and_sunrises sky boats buriavimas balsai_galvoje tautosaka jachta Comments (2)

Apie tai, kur mūsų rojus ir pragaras mūsų

gone_sailing_sign.jpg
Visi norim būti laimingi, bet mums labai skirtingai sekasi tokiais tapti. Taip ir turi būti - juk ir esame visi skirtingi.
Normalių, t.y. kranto žmonių akyse buriuotojai turi tokį kiek romantišką, kažkokio labiau laimingo, labiau sėkmingo žmogaus įvaizdį. Suprantama - jie mus mato nuo kranto, o baltaburė jachta, guviai skriejanti saulės nutviekstu jūros horizontu - vaizdas visada gražus ir romantiškas, ir ta teigiama emocija automatiškai pritaikoma ir ta jachta plaukiantiems žmonėms. O gal tie žmonės jachtoje tuo metu su puta ant lūpos koliojasi tarpusavy dėl nelaiku atleistos virvės, ar jūrligės pakirsti vemia už borto, ir nei labai romantiškais, nei labai laimingais tikrai nesijaučia... Tačiau tas, ant kranto smėlio stovintis ir ilgesingai žvilgsniu jachtą ganantis, dažniausiai pagalvoja - "ech, kad man taip..."

Pati buriuotojų visuomenė yra labai nevienalytė, pvz., buriuotojas sportininkas visiškai kitaip buriavimą suvokia, nei kruizeris. Apibendrinant buriuotojus-kruizerius, kaip buriuojančios žmonijos dalį, galima įvardinti tokius dalykus:
1. Kruizeris dažniausiai save suvokia kaip laisvą ir laimingą individą.
2. Jis tobulumą sugeba matyti paprastume.
3. Dažniausiai jis yra didesnes už vidutines pajamas turintis asmuo.
4. Mėgsta ir moka tvarkytis laive, t.y. prižiūrėti bei remontuoti dalykus pats.
5. Dažniausiai yra baltasis ir vidutinio, ar vyresnio amžiaus.

Atkreipkit dėmesį - čia patys kruizeriai (ok, amerikonai, ne europiečiai - iš čia ir tie rasiniai skirtumai) apie save taip. Kiekvieną iš šių teiginių galima būtų visai įdomiai išplėsti ir panagrinėti atskirai. Mane šiuo metu domina tik tas pirmas punktas - kodėl buriuotojai patys save laiko laimingais, ir kodėl kranto visuomenė be jokių ginčų su tuo sutinka.
Jei niekas nesiginčija - vadinasi, taip ir yra.
Ar tikrai?

Karlas Gustavas Jungas (1875-1961), XX amžiaus analitinės psichologijos flagmanas, suformulavo Laimingo Gyvenimo sąlygas, kurias įgyvendinus, kiekvieną Homo Sapiens rūšies atstovą turėtų neišvengiamai apimti laimės jausmas:
1. Gera psichinė ir fizinė sveikata.
2. Geras ryšys su artimu žmogumi.
3. Gebėjimas įžvelgti grožį mene ir gamtoje.
4. Saikingas gyvenimas ir pasitenkinimą teikiantis darbas.
5. Filosofinė arba religinė pasaulėžiūra, padedanti įveikti nuolat iškylančius sunkumus.

Buriuotojo, kaip ir kiekvieno jūrininko, gyvenimas tikrai ne vien rožėm klotas, taigi tas Jungo sąlygas įgyvendinti ir į rojų žemėje papulti nėra taip jau lengva. Tačiau buriuotojai vistiek sakosi esą laimingi... Gal ir taip, nes buriuotojai, kaip ir kiekvienas kranto žmogus, rūpinasi savo sveikata. Jie brangina santykius su savo žmonėmis, todėl dažnai plaukia kartu... Jie daug skaito, vertina gerą muziką, vos ne kiekvienas fotografuoja ir mato supančios gamtos grožį... Jachta - nedidelis laivas, atsargų gali turėti ribotai, tai ir gyveni joje saikingai - nori to, ar ne... Ir jie tikrai mėgsta buriuoti... Net tie, kurie dievu netiki, Neptūnui įpila ne iš baimės, o labiau dėl pagarbos... Viskas pagal Jungą.

Tačiau yra ir kita tos laimės pusė.
Mes išplaukiame nedideliais laivais toli nuo kranto, ir anksčiau ar vėliau pradeda jaustis izoliuotumo jausmas. Jautiesi atsiskyręs nuo namų, artimųjų, savo buvusios įprastine aplinkos. Aišku, dažniausiai prisitaikome, tik būna tas pereinamasis laikotarpis iš kranto gyvenimo į gyvenimą jūros ritmu. Tačiau nesuvaldytas ir įsigalėjęs izoliuotumas blogina nuotaiką, skatina ilgesį, įtarumą ir praradimo jausmus. Savo ruožtu tokios sunkios emocinės būsenos mažina aktyvumą ir dėmesį, ir nei mūsų psichinės, nei fizinės sveikatos tikrai nestiprina.

Izoliuotumo bjaurusis brolis - vienišumo jausmas. Žmonės yra socialūs gyvūnai (kaip čia neparašius gyvuliai), bendravimas jiems reikalingas kaip oras, ir nuo vienatvės net rimtom ligom susirgti mokam. Todėl ir plaukia kruizeriai per pasaulį dažnai dviejų žmonių - vyro ir žmonos - įgulomis, kiek rečiau ištisom šeimom net su mažamečiais vaikais, arba interneto pagalba prisikviesdami kompanijon ir visai svetimus, tačiau kelionėms širdį turinčius žmones.
Plaukia ir po vieną - bet šiais visagalio interneto laikais, arba palydoviniu telefonu iš bet kur gali tavo žmogų surasti, pasikalbėti, bent kompo ekrane pasimatyti ir jam širdį išlieti. Tiems buriuotojams, kas dar neturit tokio žmogaus - tikrinkit specializuotą buriavimo pažinčių portalą, ir kada nors ką nors sau rasit.
158.jpg
Mažoje erdvėje, kurią tegali pasiūlyti net prabangiausia jachta, turime gana ilgą laiką gyventi kartu su kitais įgulos nariais. Nuolat su tais pat žmonėm bendraudamas, nejučiom išsisemi, pokalbių temos, posakiai ir juokeliai neišvengiamai ima kartotis. Krante į tai net dėmesio neatkreiptum, o jachtoje tai gali sukelti netgi konfliktus. Esu ir pats ant tokio grėblio pakliuvęs - vos kas nors laive pasakydavo, kad yra šalta - nesusimąstydamas žvaliai išpoškindavau - "Koks čia šaltis, jei nesninga!". Na jau taip sąmojinga man tai atrodė - juk plaukiojam tai vasarą, kai jokiu sniegu net kvepėti negalėtų... Gerai, kad žmona kažkada kartu plaukiant toli gražu ne švelniai, bet paprotino ir pagalvoti privertė, kaip tokia laive nuolat kartojama nesąmonė visus kitus užknisti gali...
Kai renkiesi su kuo plaukti - įvertink, ar tam žmogui sugebėsi atvirai, bet neįžeisdamas pasakyti, kas jo elgesyje, išvaizdoje ar kalboje tau nepatinka. Arba - ar pats sugebėsi tinkamai priimti, kai tau kitas pasakys. Čia juk tas žodis, kuris santykius gydo - ne tas, kuris žeidžia.

Privatumo jachtose nedaug, ir ne visi vienodai sugebame su tuo susitvarkyti. Kyla emocinė įtampa, galimi didesni, ar mažesni konfliktai bei nesutarimai įgulos narių tarpe. Kai jaučiamės nuolat stebimi - tas vargina. Kai nėra pakankamai atskirų kajučių - kartais gelbsti net paprasta užuolaida, atribojanti gultą nuo bendros erdvės laive. Kai net atskiro gulto neturi, nes jį reikia su kitu įgulos nariu dalintis - kiekvienas įgulos narys galėtų turėti vien savo daiktams skirtą užkaborį laive, kur niekas kitas nosies nekištų. Taip bent dalelę savo privatumo pavyksta sau išlaikyti.

Ir galiausiai - nuolatinis mūsų palydovas - ponas jo didenybė stresas. Dalis kiekvieno škiperio smegenų nuolat zvimbia nuo minčių a-la "o kas dabar gali sugesti" ir "kas dar blogo gali nutikti". Kiekvienas laivas - techniškai sudėtinga įrengimų sistema, kuri nuolat dėvisi, reikalauja remonto, priežiūros ir nenutrūkstamo dėmesio. Pridėk oro sąlygas, kurios gali labai staigiai pablogėti. Pridėk kitus vandens kelių eismo dalyvius, kurie gali ant tavęs užplaukti. Pridėk rūpestį dėl savo ir įgulos narių saugumo, sveikatos beigi gyvybės. Matai - jau turi masę dalykų, kuriais tau reikia pasirūpint čia ir dabar. Ir niekas kitas už tave to nepadarys.
Streso tolerancija ima atsirasti kartu su patirtimi. Atrodytų, keista - kuo dažniau plauksi - tuo labiau rizikuosi, tuo dažniau stresą patirsi. Tačiau kuo dažniau plauksi - tuo didesnis tavo ir įgulos patirties visokiose situacijose bagažas, gerėja kvalifikacija, ir tuo lengviau savo baimes ir stresą valdyti. Galiausiai išmoksi stresą transformuoti į visai neblogą dalyką - stresinėje situacijoje mąstymas darysis tik aiškesnis, veikla kryptinga ir tiksli. Visame kame galima rasti ir teigiamą pusę...

Kranto žmogui visi aukščiau išvardinti dalykai tikru pragaru gali pasirodyt. Ir visi jie realiai yra toje baltaburėje jachtoje, guviai skriejančioje saulės nutviekstu horizontu. Tai kodėl tie buriuotojai save kažkokiais laimingais laiko, kur ta jų laimė?

Mūsų laimė ten pat, kur ir visų - ji kažkur pusiaukelėj tarp rojaus ir pragaro...

p.s.
Neseniai vėl pažiūrėjau tikrai vertą filmą "1492. Rojaus užkariavimas" - ten Kolumbas, tas jūrininkas iki kaulų smegenų, tokio nustebusio mesje Depardje veidu visai įdomiai pasakė:
"Rojus ir pragaras gali būti ir žemėj. Tai mes juos nešiojam savy, kur tik beeitume."

Posted by gramas 06:45 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kai ir norisi, ir negalisi

307136_4179978859857_1219059686_n.jpg
Šiandien 75 dienos liko iki SWEDEN ROCK fiestos Solvesborg'e, Švedija.
Birželio 5-6-7-8.
Svajojam ten mūsų jachtuke nuplaukti, kartu su Jonu, ir pasidarytume tvarkingą tėvo ir sūnaus apsilankymą didžiausiame Europos roko renginyje. Žinau, kad reikia plaukti, bet aišku, kad abu iš karuselės dviem savaitėm išlipti birželį dar negalim - man pats gamybos sezonas ir darbų per akis, jam - egzai.
Kartu nesigaus.

Gal gausis kaip nors kitaip.
75 dienos. Reikia kito plano. Nėra plano. Reikia plano.
Va taip ...Ot raboty koni doxnut...

Jason Newsted, buvęs METALLICA bosistas, grojęs po to su Oziu ir daugeliu kitų - patvirtino savo grupės dalyvavimą Solvesborgo fiestoj.

Yeaahhh... Nu bet pavaro.

Posted by gramas 04:13 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, kad reikia tikėti

Pasirodo, mano gyvenimas pilnas paklydimų. Vaikystėje šventai tikėjau, kad Ameriką atrado Kolumbas. 1492m, spalio mėn 12 d atplaukė pas indėnus . Trijų laivų flotilė Santa Maria, Ninja ir Pinta. Kristoforas kelionės metu buvo įsitikinęs, kad verslo reikalais plaukia į Japoniją (tų laikų supratimu - Rytų Indiją), bet likimo vingiai ir to meto žmonijos navigaciniai gebėjimai jį nuvedė į salas, šiuo metu žinomas kaip Bahamai, o ten greta ir Kuba, ir Pietų Amerikos kontinentas. Dar vaikystėje istorija apie žmogų, plaukiantį į Japoniją, bet atplaukusį į Kubą, man atrodė labai pamokoma. Tu negali visko žinoti. Todėl kartais turi tikėti tuo, kas sakoma. Kai nieks nieko nesako, arba tu žinai geriau - tikėk savim. Apie tai kadaise ir pamąstėm Sevilijos katedroj, rymodami prie Kristoforo kapelio akmeninio.
Columbus_ships.jpg

Šitokiam tikėjime ir išaugau į paauglystę, kai į rankas pakliuvo knyga apie Eriką Rudąjį, kurio sūnus Leifas apie 1000-uosius metus ir atrado Ameriką, kurią pavadino Vinlandu. Irgi istorija pamokanti apie obuolį, kuris netoli obels terieda, bet toks artojiškas palyginimas vikingams kažin ar suprantamas būtų. Erikas Rudasis, nelengvo charakterio ir ūmaus būdo subjektas, su šeima ir draugais turėjo bėgti iš Norvegijos į Islandiją, nes nužudė žmogų su gerais ryšiais to meto vikingų karaliaus dvare. Savo ruožtu to rudžio sūnus Leifas Eriksonas, kai paaugo, taip pat turėjo kiek paburiuoti, nes Norvegijoje buvo apsikrikštijęs, ir pas tvirtus stabmeldžius islandus bijojo begrįžti... Ir slėptis jam su savo krkščionybe reikėjo taip, kad niekas nerastų - tai tuo metu vikingams visos žinomos salos ir žemės jam netiko. Plaukti teko kryptimi, kur niekas neieškos, nors tokių gandų apie krantus į vakarus nuo Islandijos ir toliau už Grenlandiją senovės sagose būta. Nelengvas sprendimas tą kryptį rinktis, kai žinai, kad sagos - tai musmirių pakramčiusių ir braškės prilupusių senolių pezėjimai. Taip kad, visada reikia atsargiai rinktis, kuo tikėti, kad paskui nereiktų visokiom nesąmonėm, kaip buriavimas, užsiimti, ir visokias amerikas atradinėti. Dar viena pamokanti istorija.
LeiFericson.jpg

2010m vasarą su Lolita keliavom po Libaną, kur šeimyna iš Beiruto neįtikėtinai svetingai mus priėmė ir su pasididžiavimu savo nuostabią šalį mums parodė. Tą dieną lankėmės Kedruose - dar Anglijos karalienės rūpesčiu sutvarkytoje pro-pro-proseneliškų tūkstantmečių kedrų giraitėje.
IMG_4948.jpg
Ten ir išgirdom apie Romos Imperijos laikais iš Libano kalnų šimtmečiais vežamus kedrus imperijos laivyno statyboms. O iki romėnų - iš šių medžių senovės finikiečiai laivus statydavo, kuriais, tikėtina, net iki Amerikos nuplaukdavę. Atseit, dar iki vikingų, t.y. Kolumbas jau net nebe antras, o tik trečias gaunasi... Pirmi - dabartiniai Libaniečiai. Į ką mes mandagiai atsakėme, kad taip tai taip, užtat Nidos kopos yra didžiausios pasaulyje, o visos lietuvaitės garsėja grožiu ir gintariniais dantim. Kiek pagalvojęs dar pridūriau, kad lietuviai labai darbštūs. Tada jie mandagiai pakeitė temą.

Žodžiu, tais 2010-aisiais mano tikėjimas Amerikos atradimu dar nebuvo susvyravęs. Ogi dar pernai, 2012m, dar tik sutvirtėjo, kai paaiškėjo, kad Kolumbas buvo lietuvis, Jogailos anūkas. Tėvų, atitinkamai ir senelių, nepasirinksi - nėra tas Jogaila pas mus labai populiarus, bet negali sakyti, kad visai svetimas. Kiekvienam kaime - savas durnius, bet jis mūsų durnius. Iš dalies tai paaiškina apie Japoniją ir Kubą... Dėl vikingų viskas irgi tvarkoj, nes kas trečias darbingas lietuvis ir taip Norvegijoj dirba, arba svajoja ten dirbti - taip kad mes, lietuviai, esam tikrai ne paskutiniai žmonės tos Amerikos istorijoj. Kaip tokie labai klaipėdiečiai buvo trumpam ant akmeninės kartuvių formos arkos apie save parašę - Be MŪSŲ nebūtų JŪSŲ. Nebėr to užrašo jau, tai ir nebeaišku kas yra tie "mūsų" ir kas tie jųjų "jūsų". Zapos paminklą amerikonams tai vilniečiai susimetę padovanojo, galėtume ir Klaipėdos kartuves su buvusiu užrašu padovanoti. Tegu žino.

O ką gi aš sužinau visai neseniai, kas vėl suvarto mano tikėjimą Amerikos atradimu? Kad Libane ne šiaip malonybėm apie savo tautas mes apsimainėm - jie jau bando praktiškai įrodyti, kad finikiečiai savo laivais tikrai galėjo Ameriką pasiekti.

Taigi, praėjo po Kolumbo maždaug 5 amžiai, ir britas nuotykių ieškotojas Philip Beale pasistato laivą, identišką senovės finikiečių naudotiems laivams - pagal Marselyje archeologų surasto realaus istorinio laivo likučiuose naudotas medžiagas, detalių jungimo būdus ir architektūrą. Plauks labai panašiu keliu, kaip Kolumbas, tik atplauksiąs ne į Bahamus ir Kubą, o tiesiai į Floridą, kur laivą priduos Niujorko muziejaus ekspozicijai apie finikiečių kultūrą... Jis sako: "iš visų antikinių civilizacijų finikiečiai buvo patys iškiliausi jūrininkai. Jie naudojo kedrą, idealią medžiagą tvirtiems laivams, jie pirmieji laivų statyboje panaudojo geležines vinis, ir jie turėjo reikalingas astronomijos žinias, bei išmanymą apie vandenyno sroves".

Atrodytų, mesti iššūkį Atlantui, pasistačius antikinį 19 m. ilgio ir 50-ties dedveito tonų talpos laivą su didele tiesia bure - toks kaip ir drąsus žingsnis. Bet Philip'as smulkiai nemala - prieš pora metų jis savo finikietišku laivu apiplaukė visą Afrikos žemyną, kaip tai buvo aprašęs senovės Graikijos istorikas Herodotas, teigęs, kad finikiečiai apie 600 m prieš mūsų erą plaukė apie Afriką iš Viduržemio jūros iki Indijos.
large_2-large.jpg

Kai mes 2010-ais apžiūrinėjom kedrus Libane, tas patrakėlis britas Philip'as ratu apie Afriką suplaukė 32.000 km. Labai daug vandens perplaukta. Buvo visko - ir buriavimo atviruose Atlanto bei Indijos vandenynuose toli nuo krantų, ir 6 m aukščio bangos per štormus prie Gerosios Vilties rago, ir Somalio piratai, ir techninės problemos - bet jie tai padarė, jie įrodė, kad finikiečiai turėjo laivus vandenynui ir mokėjo jais plaukti. Įspūdžius ir nuotykius surašė knygoje "Sailing close to the wind".

Yra kasinėjimais patvirtinti archeologų teiginiai apie surastas mumijas Egipte su tabako ir kokaino pėdsakais. Šelmiai tie faraonai, vienok. Iš niekur kitur, tik iš Amerikos tos kontroliuojamos substancijos galėjo į Egiptą patekti. Ir gerokai prieš visus vikingus su kolumbais.
Kitas mokslininkas kalba apie surastas finikiečių monetas, kuriose pavaizduoti Senojo ir Naujojo Pasaulio žemėlapių fragmentai...
Taip kad yra mokslinis pamušalas to Philip'o ekspedicijos per Atlantą pagrindimui.

Beje, plaukimui apie Afriką jis suorganizavo daug mišrių įgulų iš 14 šalių - visuose etapuose sudalyvavo 53 buriuotojai. Norintys per pora mėnesių suplaukti Atlantą finikiečių laivu - tarkitės, registruokitės ir ieškokite rėmėjų. Idėjos įgyvendinimui šiuo metu dar trūksta apie 100.000 svarainių- tų, kurie ne rūgštūs obuoliai, o angliški rubliai.

Kas dėl buriavimo - plaukimas tokiu laivu per Atlantą nėra kažkas labai jau sudėtinga, juk buriuojama bus visąlaik pavėjui. Buriavimo patirtis įgulos nariams kažin ar būtinai reikalinga - svarbiau turėti širdy daug vietos nuotykiams, kantrybės ir ištvermės, nes per lėtą dviejų mėnesių plaukimą imituojant antikines technologijas ir metodus - bus visokio oro, teks pataupyti ir vandenį, ir maistą.

Tiems, kas išmanote medinius laivus - bus įdomu pažiūrėti finikiečių laivo statybos vaizdų galeriją. Nebuvau matęs anksčiau tokio metodo, kai iš pradžių korpuso apkalimo lentos lenkiamos ir kaiščiais tarpusavyje sujungiamos virš kylio, tik po to iš vidaus špantais tvirtinama, ir vėl iš išorės išoriniais stringeriais, jau turbūt prie špantų... Solidi laivo konstrukcija turėtų gautis, ką suplauktomis kelionėmis jie ir įrodė.

Jeigu tam nutrūktgalviui britui pavyks įrodyt, kad mūsų Kolumbas buvo tik trečias vyras Amerikai - matyt, grius ir mano teisybė apie gražiausias lietuvaites gintariniais dantim.

Beliks man tikėti lietuvių darbštumu. Nes kažkuo juk reikia tikėti.

Posted by gramas 01:18 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kur gauti progreso obuolių

google-glass-main.jpg

Čia nebūtinai tie obuoliai, kurie Apple, o tie, kurie šiaip vaisiai. Nes progreso vaisiai laabai saldūs. Kol kas situacija - kaip su tuo medaus laižymu per stiklą, bet laukiu nesulaukiu, kada progresas , įgyjantis Google Glass formas, įžengs ir į buriavimą.

Google Glass - tai naujas elektroninis žaislas, kuris neabejotinai į vergovę suims milijonų vartotojų širdis, protus ir, žinoma, regos laukus.

Daugumai būsimų fanų tai bus nauja mobilumo dimensija - užsidėjai "akinio" rėmelį, ir savo regos lauke turi visa tai, ką šiuo metu turi tupėdamas prie savo laptopo ekrano. Gauni tiesiai "į akį" viską, ką milijonai appsų tau gali duoti - internetas, žinutės, informacija, foto/video, navigacija... ir taip toliau ir dar toliau...

google-glasses.jpeg

Ko aš noriu ir tikiuosi iš to Google Glass, kaip buriuotojas? Nėra kol kas tokių dalykų rinkoje, bet neabejotinai bus. Todėl kolkas tik pasvajokim.

Šiuo metu jau galim visus jachtos prietaisus sujungti į vietinį NMEA tinklą, ir jų parodymus bei valdymą galime koncentruoti ploteryje prie šturvalo, ar kompiuteryje kajutėje. Naujus prietaisus pirkdami, jau visad pasitikriname, kokiu NMEA protokolu (modernusis 2000, ar senesnis 0183) jie dirbs, ir ar galėsim į vieną tinklą be specialaus konverterio juos sujungti.

Ant stiebo pakabiname kamerą su stabilizacija ir ant specialių "gimbolų", kuri net laivui plaukiant su posvyriu, galės horizontą visomis kryptimis stebėti. Sakai savo Glass'ams - "OK Glass - Kamera". Esi jachtos kapitonas, besiruošiantis savo kajutėje nusnausti, kol įgula budi kokpite (nors kapitonai niekada nemiega - jie tik eina dirbti su jūrlapiais, kaip žinia) ir prieš saldų miegelį savo dešinės akies regos lauke gauni kameros nuo stiebo vaizdą - aha, ten horizonte toli laivas kažkoks, jūra rami, vakaras gražus ir saulelė raudona prisiskandinti ruošias... Viskas čiki-piki, tik dėl to laivo neramu kažkiek... "OK Glass, AIS'as" - ir vaizdelis akyje keičiasi į automatinės įspėjimo sistemos vaizdą - dabar jau matai visus to laivo duomenis - ir aišku, kad nelabai saugiai po pusvalandžio prasilenkti teks. Esi mažas šapelis, lyginant su tuo geležiniu monstru, o čia, jūroj - dažniausiai teisus tas, kas didesnis - todėl ir sakai "OK Glass - Autopilotas". Ir jau per savo "akinio" rėmelį, ant to pat šono savo jaukiam gulte drybsodamas, gali jachtos kursą pareguliuoti, kad saugesniu atstumu su tuo metaliniu daiktu prasilenktum.

Arba plauki vienas pats, sėdi sau kajutėj knygą skaitydamas, nes oras nekoks - ir laikas nuo laiko - "OK Glass - Kursas" pasakai, ir į akį gauni jūrlapio vaizdą su tavo jachtos pozicija, užduoto kurso į maršruto tašką linija, ir realaus kurso, kuriuo tavo laivelis juda vektorium; matai laivo greitį ir laiką, kada maršruto tašką pasieksi.

"OK Glass - Burės" - ir matai tikro bei vimpelinio vėjo kryptis bei stiprumą, jachtos greitį - ir tada jau sprendi, ar gerai kaip yra, ar teks kėblinti į viršų, kad bures pareguliuoti...

"OK Glass - Oras" - stebi bangas už borto ir horizontą, o į dešinę akį gauni GRIB'o informacijos sluoksnį. Pirštu palieti Glass'ų rėmelį, kad informacijos mastelį pareguliuoti - ir prašom - tiesiog ant bangos pamatai jos aukštį bei kryptį, vėjo stiprumą ir kaip šie dalykai keisis keliolikai valandų į priekį. Grįžti į kitą mastelį - ir jau matai kaip apie tavo laivo vietą ciklonai keliauja, ir žinai, kaip reikėtų kursą koreguoti, kad palankesnio vėjo ilgiau į bures gauti. Graži jūra šiandien - ir "OK Glass - Foto" po to "send" - pasiunti tą vaizdelį namiškiams krante.

"OK glass - Dugnas" - ir jau matai echoloto duomenis su jūros dugno reljefu ir žuvų pulkeliais šen bei ten. Va, čia ir stosim į dreifą - menkę pilkeriais pavilioti. O gal tik prieš inkarą mesdamas, norėjai dugną pačiupinėti...

O dar - jeigu visai pagedęs esi tiek, kad elektrines gerves burių valdymui susipirkai - išvis iš kajutės neišlįsdamas jachtą valdyti gali...

O jeigu savo vietinį jachtos NMEA prietaisų tinklą sumanei per mobilų internetą "aijpaduku" valdyti - išvis net iš namų tau niekur eiti nereikia - šiaip laivą paplaukiot pasiųsti gali, savo organizmo nuo sofos namie neatkėlęs...
Uppss... Kažką ne taip susvajojau, atrodo...

Posted by gramas 00:46 Archived in Lithuania Comments (5)

Apie tai, kad Žorikas Depardje ne ten išvažiavo

3496890436_4485458054_b.jpg

Ne, čia ne tiem, kurie ruošiasi į Angliją už svarainius padirbėti.
Ši idėja labiau tiem, kurie savo gerbūvį jau susikūrė, ir dabar baisiausiai nervinasi, kad pasaulio valdžios juos į uždarą ratą įstatė ir nuosekliai kaip svogūną lukštena. Važiuok tu kur nori - pas Obamą, ar pas Kadyrovą - anksčiau ar vėliau suvoksi, kad iš esmės - visur esi ten pat.

Pasirodo, iš daugiau/mažiau išsivysčiusių ir neblogai gyvenančių šalių masė gyventojų norėtų emigruoti ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl nusivylimo visuomene, šalies vadovais ir netgi šalies santvarka. Jie sako - visur keičiasi vyriausybės, politika, programos ir prioritetai, bet mus politikai mausto, nes visos partijos yra tik mafijinės struktūros, imančios valdžią tikslu kontroliuoti piniginius srautus... šalies valdymo išlaidos visada vien tik didėja... valdymo aparatas nuolatos pučiasi.... biurokratų armija dauginasi, mokesčių mokėtojų gretos atitinkamai traukiasi... didžiųjų ekonomikų išlaidos karo reikalams nuolat tik didėja... visokioms graikijoms kas pusmetį po N milijardų injekciją vis duok, o naudos jokios ir patys graikai jau žvengia iš mūsų... o tokiam Marselyje, kuris lyg ir Europoj, jau nelabai nebearabą gatvėj sutiksi... Ateities nėra, arba ji ne tokia, kokios aš noriu - sako tie, kas nepatenkinti. Ir jie teisūs, bet nežino, ką su ta savo teisybe daryti.

KUR RITASI PASAULIS!!! Toks burbėjimas, ne - jau piktas riksmas - visose šalyse darosi visuotinis, kartais nepasitenkinimas išsiveržia į gatves per visokius antiglobalistus ir volstryto užėmikus, breivikus, ar autopiromanijos fiestas gatvėse. Įpraskim, nes tuos dalykus jau matysim nuolatos.

Tačiau yra žmonių, kurie žino, ką daryti. Ir tie žmonės nusiteikę rimtai. Jie sako - reikia eiti į jūrą. Neauklėti volstrytų, o vieną dieną pasakyti GANA, parodyti jiems pirštą, eiti į jūrą ir ten patiems kurti savo ateitį. SEASTEADING - jūros bendrijų kūrimas. Iš pirmo žvilgsnio idėja atrodo utopinė, bet man, kaip buriuotojui - ji patinka, ir net labai. Tikrai manau, kad būtų lengviau sukurti gyvybingą koloniją jūroje, negu Marse. Tačiau kažkodėl Marsas laikomas didesniu prioritetu žmonijos raidai, nei vandenynas. Vandenyno fermose augintą lašišą pusryčiams lapnojam ant sumuštinuko, krevetes ne iš fermos kažin ar matėm, bet koloniją kurti - į Marsą - vistiek norisi labiau.

Asmeniškai mano išskaičiavimas paprastas - kuo daugiau tokių miestų-valstybių vandenynuose bus - tuo daugiau turėsim vietų, kur savo jachtute galėsim nuplaukti.

Šiaip jau, Seasteading - ne vieno kito lunatiko svaičiojimai - šie žmonės turi įkūrę institutą idėjų generavimui, apdorojimui ir įgyvendinimui stimuliuoti, jie sugeba pakelti pinigų idėjų pristatymui ir iš dalies realizavimui taip pat. PayPal sistemą žinot ir naudojat - jos įkūrėjas Peter Thiel, investuotojas ir filantropas, yra vienas iš Seasteading judėjimo flagmanų.
Artimiausias jų planas - BLUESEED - įkurti plaukiojantį miestą 12 jūrmylių nuo Kalifornijos kranto, kad būtų įmanoma apeiti komplikuotas JAV taisykles dėl darbinių vizų gavimo specialistams, reikalingiems Silicone Valley dirbančioms įmonėms. Šis miestas ir jo visuomenė funkcionuos pagal savo įstatymus, nes jokios kitos šalies įstatymai jame negalios. Užsirezervuoti butą nuomai šiame mieste galite jau dabar.

Jie - žmonės, atsisukę veidu į jūrą, ir jie mums sako - sukurkim kad ir tūkstantį miestų-valstybių vandenynuose, už bet kurios kitos valstybės teritorinės jūros ribų, ir leiskime jiems funkcionuoti. Kai kurie iš tų Hong-Kong'ų gal laikui bėgant virs plaukiojančiais kazino, atostogų kurortais, ar vien off-shorinių kompanijų rojum, o kai kurie nustos veikti ir gyventojai išsikels. Tačiau bent pora iš to tūkstančio tikrai suklestės, ir tą sėkmingą modelį bus galima taikyti kuriant naujas jūros bendruomenes, naują ekonomiką ir naujus žmonių gyvenimo kartu modelius.

Aš irgi sakau - vėjo, vėjo į jūsų bures, ir pradėkit nuo to tūkstančio miestų. Ne tam, kad norėčiau tokiam gyventi, bet kad galėčiau pas jus atplaukti.

Posted by gramas 03:24 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip apsimesti durnium, arba veltui gauti jachtą

LloydsProblem.jpg

Pafantazuokim, kad savo laivu esate pakeliui į Škotiją, tikslu sudalyvauti Salyklo Kruize, t.y. smagioje tarptautinėje kitų įgulų kompanijoje pasigrožėti nuostabiais vaizdais, pasidžiaugti vietinių miestelių svetingais priėmimais ir, žinoma, aplankyti kelis viskio, atleiskit, skočiaus, bravorus - su įsigilinimu į produkto savybes atitinkamai. Laivą žiemoti paliksite kažkurio kaimo marinoje už pigiau nei Pilies Uostelyje, o kitąmet per Šetlandus persimesit palengva pakruizinti po Norvegijos šcherus ir fjordus, ir neskubėdami grįšit į Baltiją. Gal net Giotės kanalu atvirkščiai, nei normalūs lietuvaičiai dažniausiai plaukia.
Planas geras, bet, kaip sako, žmogus planuoji, o velnias žvengia. Kertant Šiaurės jūrą, atsitinka vienas ar keli iš tūkstančio galinčių nutikti nesąmonių, ir jums nelieka nieko kito, kaip į eterį transliuoti Pan-Pan signalą. Normalių žmonių kalba - tai tekstinis pranešimas balsu per laivo radijo stotį, kuriuo prašomės pagalbos, kai žmogaus gyvybei tiesioginio pavojaus nėra. Tarkim - naktis, korpusu laivas kliudo kažkokį neatpažintą objektą, nulenkta vairo plunksna, vidun sunkiasi vanduo, laivas tampa nevaldomas, ir dreifuojame link rajono, pilno tolokai nuo kranto prikaišiotų vėjo malūnų. Be to - seklumos ten, net jei į malūno platformą bangos nesukiužins - vistiek ant smėlio išridens, jei inkarai nenulaikys. Laive visi sveiki, žandukai raudoni, bet atvaizdai jau kiek išsigandę, nes nežino, kas dabar bus. Liepi abiem avariniais siurbliais vandeni lauk pumpuoti - kai yra ką veikti, tada ir baisu mažiau. Nieks nesužeistas, niekas nemiršta - May-Day klykauti kažkaip nėra pagrindo, todėl Pan-Pan.

Į pranešimą iškart atsiliepia netoliese buvęs anglas žvejybinis traleris, jo škiperis pasitikslina koordinates, problemos pobūdį, asmenų jachtoje skaičių ir pasisiūlo ne tik į pagalbą atskubėti, bet ir informuoti britų gelbėjimo tarnybas savo galinga radijo stotimi. Jis skuba, jūs laukiat. Jis bus čia maždaug už valandos. Bandot gesinti dreifą link malūnų, metat plaukiojantį inkarą... Ruošiat virves buksyravimui. Įgula paršaukia į kajutę nuo denio, nes anglas žvejys nori dar pasikalbėti. Iš pokalbio eigos matosi - tikrai patyręs tas anglas ir šiaip, šaunuolis - ramiai paaiškina planą savo laivu pridengti jachtą nuo vėjo ir bangos, kad galėtų iš savo laivo permesti ploną mėtymo virvę su minkštu svarmeniu, kuria jūs įsitrauksite žvejo storą buksyravimo lyną. Pasako, į kokį uostelį nutemps, ten yra kranas, o jo draugelis ten jachtų remontu užsiima. Pajuokaujat, kad kelios dienos remontui, ir plauksit sau toliau skočiaus ragauti... Aptariate, kaip buksyravimo lyną tvirtinsite jachtoje, ir čia jam reikia jachtos techninių parametrų, kuriuos noriai jam aiškinate, ir kas jachtos savininkas jam reikia užsirašyti, ir jachtos deklaruojamos vertės, nes, atseit, jam tai reikalinga dėl savojo draudimo, nes gelbėjimo operacijos metu kyla potencialus pavojus ir žvejo laivui... Ir čia jūsų galvoj Bam-Bam-Bammm!!! Kas Bam? Pavojaus varpai Bam! Čia visi buriuotojai privalot įjungti durnių. Bet tokį mandagų durnių, nes jei chamavosit, tai gali ir visai negelbėti jūsų, o pagalbos tai realiai reikia. Dabar jau akivaizdu, kad gudrusis žvejys jus bandys ant LOF'o pamauti. Lloyd's Open Form - tai gelbėjimo susitarimas, pagal kurį gelbėtojas gali pretenduoti į atlyginimą už sėkmingai įvykdytus laivo (ir, arba krovinio, įrangos) gelbėjimo darbus, jeigu juos vykdė patirdamas riziką ir savanoriškai. Tas atlygis skaičiuojamas nuo išgelbėtos nuosavybės vertės, jei gelbėtojas ir gelbėjamasis nesutarė dėl atlygio sumos kitaip. Ir tai nustatinės arbitražas, pagal jūrinę teisę, kuri daugumai mūsų yra tamsus miškas, ir to arbitražo taisyklės painios ir sunkiai suvokiamos. Apsimeskit šlangu, praraskit atmintį, bet jokiom aplinkybėm nepradėkit derybų dėl atlyginimo, ar neįvardinkite savo laivo, ar įrangos, ar krovinio vertės. Visa tai turės aiškintis jūsų draudimo kompanija, arba jūsų teisininkas, kurį neišvengiamai ir brungei samdysit, jei jus bandys patraukti per arbitražą su LOF'u. Kad arbitražas neįvyktų, ar bent jau kad pasekmės būtų kiek įmanoma švelnesnės, va jums keli patarimai:

- visom išgalėm stenkitės neprarasti iniciatyvos aptariant gelbėjimo veiksmus, nes jūs ne bliūdas balos vidury, kurį kas nori, tas ir tamposi kur sugalvojęs. Jūs turite teisę detaliai nurodyti, kokio pobūdžio ir kokie konkrečiai gelbėjimo veiksmai jums reikalingi. Labai tikėtina, kad vėliau norėsis įrodyti, kad pats ir vadovavote gelbėjimo veiksmams. Taip, kalbas mokintis reikia.

- naudoti tik savo rekvizitą ir įrangą - buksyravimo virvė, mėtymo virvė, fenderiai - viskas jūsų, ir tai reikia turėti. Tada galėsit mandagiai atsisakyti jums siūlomo rekvizito.

- jei nėra galimybės įrašyti visų racija vedamų pokalbių su pagalbos laivu - o jachtose galimybės neturim - laivo žurnale veskite radijo ryšio protokolą. Gelbėtojas, tikėtina, arbitraže pateiks pokalbių įrašus, bet savo žurnale fiksuojamu ryšio protokolu įrodysite, kad gelbėjimo metu nebuvote iki nupušimo nusižiaukčiojęs jūrligės pakirstas lunatikas, kokiu jus bando pateikti iki tol buvęs draugiškas gelbėtojas, o situaciją maksimaliai (kiek leidžia esama situacija) kontroliuojantis jachtos škiperis. Tas jūsų protokolas - tai elementoriškas ryšio laiko ir kanalo fiksavimas su keliais žodžiais ar net skiemenim to, kas buvo pasakyta. Tą keverzonę šifruosit vėliau, svarbu, kad ji būtų, o vėliau jau apsimesit, kad kas jum čia nesuprantama, ponai...

- žurnale ir popieriniame jūrlapyje žymėti viską, kas susiję su gelbėjimo eiga - laivo pozicijas, laikus, ir t.t. Vėlgi - įrodymas, kad žinojot, ką darot. Kita ginčo pusė tuos ženklinimus jūrlapyje turės.

- jei laivą draudėte - išreikalaukite iš savo draudimo kompanijos detalias instrukcijas, kaip elgtis gelbėjimo jūroje (salvage) situacijos metu, iš ko jums galima pagalbą priimti, ir iš ko ne. Patikėkit, tie dalykai teisine prasme yra sudėtingi ir įvairiai interpretuojami. Draudimo kompanijos specialistai, tikėtina, padarys viską, kad išsisuktų nuo žalos ir atlyginimo už turto gelbėjimą kompensavimo. Tada būsit ir už draudimą susimokėjęs ir realiai jo negavęs, o vietiniai antstoliai gaus arbitražo nurodymą jums asmeniškai ausis dėl salvage užlankstyti.

- savišvietos būdu pagilinkime savo žinias apie salvage ir su tuo susijusius dalykus. Neduokdie, bet gali praversti.

Turto gelbėjimas jūroje - salvage - yra didelių skaičių verslas profesionalams ir galimybė neblogai pasipinigauti visiems kitiems eismo dalyviams. Mes, jachtininkai, teisiniu aspektu jūroje esame tokie pat, kaip ir tankeris, ar kruizinis laineris, nuo kurio buksyravimo į saugų uostą gal būt kokių žvejukų įgulai dirbti nebereiks visą likusį gyvenimą. Į mus irgi gali būti nukreiptos gelbėtojų pretenzijos.
Salvage atlygis yra nustatomas įvertinant tokius dalykus:
- vertė visų laivų, dalyvavusių gelbėjimo operacijoje,
- išgelbėtos nuosavybės vertė,
- išgelbėtųjų ir gelbėtojų patirtos rizikos lygis,
- kaštai, laikas ir kvalifikacija, panaudoti gelbėjimo operacijos metu.

Matot, kiek erdvės fantazijai, ypač vertinant riziką ir panaudotą kvalifikaciją, ar žuvį, kurios jie nesugavo, kol jus gelbėjo?

Va, ir pasimovėm su tuo hipotetiniu žveju, į teisinę kabalą įsivėlėm...

OK, o kokie teisingi veiksmai? Nepriimti betarpiškos techninės pagalbos iš žvejo, o reikalauti, kad jis retransliuotų (relay) jums ryšį su gelbėjimo tarnybomis. Tegul jis lieka kur buvęs, savo galinga radijo stotimi palaiko ryšį tarp jūsų ir RLNI (britų savanoriška gelbėtojų tarnyba) - iki šie jus pasigaus jūroje ir saugiai partemps į uostą. RNLI niekada salvage atlygio nereikalauja, nors teisiškai galėtų. Tokia organizacijos politika. Arba pakrančių apsauga išgelbės - jų darbas toks, teikti pagalbą jūroje, ne tik kontrabandą gaudyti ten jiems liepta. Bet tai jų pareiga ir darbas - o jei ne savanoriškai gelbsti, tai nevykdai vienos iš būtinų salvage sąlygų, ir atlygis nepriklauso... Voluntariness, No cure - no pay, Danger.

Aha, o tai kaip jums niekieno jachtą dykai gauti? Kaip sakė vadas Mao - norint išmokti plaukti, reikia plaukti. Tik norint jachtos "ant sharos"- reikia ne šiaip sau plaukti, o plaukti iš paskos taip vadinamiems raliams. Jachtų ralis - tai kai iš anksto susiregistruoja iš viso pasaulio grupė jachtų, kurios plaukia nustatytu maršrutu, pagal sutartą tvarkaraštį. Yra ralis per Atlantą norintiems persimesti, yra ralis apie Pasaulį plaukiantiems, ar po Portugalijos uostus, ar iš JAV į Karibus, ir dar kur tik ralių nėra... Praktiškai kasmet ralių metu būna vandenyne metami laivai - dėl vienų ar kitų priežasčių, kartais tiesiog juokingų priežasčių, įgulos palieka savo laivus vandenyne, pačios persikeldamos į kitas ralio jachtas kaip keleiviai. Atrodytų, gėda buriuotojui taip elgtis, bet į kito kailį juk neįlysi. Problemos dažniausiai būna techninio pobūdžio, yra buvę, kai laivą metė dėl sugedusio šaldytuvo - sugedo šaldyto porcijinio maisto atsargos... Bado šmėkla, taip sakant. Kartais tik psichologinės problemos, net nuovargis - tarkim, pensininkų porelė pervertino savo galimybes įgyvendinti kruizinio gyvenimo svajones; štormas, nemiga ir jūrligė užkniso iki isterijos bobutei... Jachta drausta ir perdrausta, kam čia vargti, transliuojam May-Day atseit šakės, mes skęstam, ir end of story! Tokie mesti laivai realiai tampa kliūtimi saugiai laivybai, nes gali būti surasti dreifuojantys vandenyne ir po kelių mėnesių, jei ne metų... Jūs, kaip gelbėtojas (salvor), tokį laivą pristatysite artimiausiai pakrančių apsaugos tarnybai "sandėliavimui", kol su draudimo kompanija suderėsit jus tenkinantį atlygį už gelbėjimą. Naudokit savo jūreivystės išmanymą, kvalifikaciją ir fantaziją - tada labai tikėtina, kad išgelbėtas laivas ir taps jūsų atlygiu.

Posted by gramas 13:51 Archived in Lithuania Comments (0)

(Entries 196 - 210 of 269) « Page .. 9 10 11 12 13 [14] 15 16 17 18 »