A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip buvo gerai, blogai, ir vėl gerai. GOTLAND2011

Tęsinys. Anksčiau buvo: I dalis, II dalis, III dalis, IV dalis, V dalis.

Andreas įsipatogino SCORPIO kokpite, ir nei jachtos virves skambinatis vėjas, nei vis palašnojantis lietutis jam nei motais. Apsirengęs tik marškinėliais bei šortais, o mums ir su striukėmis nėra per karšta - užsigrūdinę tie švedai. Jo sūnus kartu su Jonu kajutėje pirštus sukišo į iPadą, Lolita įsitaiso tarpduryje, po kokpito stogeliu, ir vis papildo mūsų stiklines romu. Andreas, jam apie 40, kartu su šeima atostogauja, plaukdami apie Gotlandą dideliu kateriu. Jis man padėjo užnešti vieną iš virvių, kuriomis aną dieną bangų daužomą SCORPIO atitraukiau nuo krantinės, tai šiandien, pamatęs jį su sūnum vaikštinėjant krantine, atsidėkodamas pakviečiau stiklui romo. Vienu stiklu pasisėdėjimas nesibaigė. Dviem irgi...

Plepus kaip reta švedas pasitaikė, todėl naudojuosi proga kuo daugiau apie numatomą plaukimą išilgai Gotlando vakarinio kranto sužinoti. Klausinėju jį apie Karlso salas - Didžiąją Stora ir Lilla Mažąją. Abi jos yra ornitologiniai draustiniai. Klausiu, ar tikrai jas reikia apiplaukti dideliu atstumu, kaip sako locija, ir kas tas didelis atstumas yra. Jis sako, kad visi žino apie draustinį, bet "who cares" - plaukia sau visi tiesiai tarp salų ir nesuka galvos... Žinoma, jeigu norėtum švartuotis Didžiojoje Karlso, turi tam gauti leidimą iš kažkokios gamtosaugos kontoros krante. Lysi ten be leidimo - garantuotai būsi pradžiugintas bauda. Prisako būtinai apsilankyti Lauter marinoje Faro saloje - nuo ten pėsčiomis nupėdinti iki pakrantėje braidančio uolų pulkelio. Tai raukarai - vėjo ir bangų kūriniai - kalkamenio stulpai. Lauteryje jų visas parkas, ir į ten turistai važiuoja iš viso pasaulio. Vaizdai kaip Mėnulyje. Ir išvis - visą Faro salą reikia apvažiuoti ir pažiūrėti - ji turi ką parodyti, ne veltui švedų legendinis kino režisierius Ingmar Bergman savo namus ten įkūrė.
Dar jis prisimena savo vaikystę, kai visa šeima su savo jachta keliavo apie Baltiją, ir lankėsi tuometiniam Leningrade. Jis iki šiol atsimena kalašnikovais ginkluotus rusų pasieniečius, piktais veidais kratančiais kiekvieną laivo užkaborį... Lankėsi jie tada ir Klaipėdoje, bet jokio ryškesnio prisiminimo ji nepalikus: "Klaipeda - that was just another dull soviet city. Sorry to say that".

Vakarėlis ėmė kelti rimtą grėsmę mano romo atsargoms, o kelionė dar net neįpusėjo. Todėl tenka svečiui pasakyti, kad sorry, but party's over, ir dabar mes eisime ilsėtis, nes rytoj ryte išplaukiam. Dull city - o tu atplauk savo kateriu sorry to say that į mūsų Klaipėdą šiandien...

Liepos 16-os rytas išaušo saulėtas, vėjo dar daug, bet Pietvakarių kryptis mums puikiausiai tinka. Šeimynai dar miegant, 6.00 val. atsirišu nuo krantinės. Siauru, bet puikiai gairėmis sužymėtu farvateriu išplaukiu į Burgsvik fiordo vidurį, ir dar kurį laiką suku didelius ratus, kalibruodamas autpiloto kompasą. Po to pasikeliu bures, aplenkiame Nasrevet švyturį, ir išlendame į atvirą jūrą.

Karlso salų skardžiai tikrai įspūdingi, visa jūra pilna juodų paukščių baltais pilvais ir tokiais pingviniškais snapais. Tai alkos - angliškai razorbill. Čia, salose, jie didžiulėmis kolonijomis ant uolų peri savo jauniklius. Vien perėjimui šiems jūriniams paukščiams tėra reikalingas krantas - šiaip jie visą gyvenimą praleidžia jūroje. Tikri jūrininkai tie razorbillai-bilobilai.
razorbill.jpg
kelione_Scorpio_2011_317.jpg
kelione_Scorpio_2011_318.jpg

Visa Gotlando vakarinė pakrantė - tai kalkamenio rifas. Apie 100-200 metrų nuo kranto tęsiasi sėklius, pilnas pribarstytas akmenų, o po to staigus karnizas, už kurio gylis apie 70, vietom apie 100 metrų. Išilgai kranto vandenį stumdo srovės, kurios kartais iš gilumos pakelia šalto vandens mases, ir, joms susilietus su saulės įkaitintu oru pakrantėje, vasarą apie salą dažnai susiformuoja tiršto rūko frontai. Kai vėjo nėra, tokie rūko laukai gali iškabėti visą dieną. Į tokį frontą papuolus, reikia žinoti, ką darai ir kur esi. Buriavimo teorija sako, kad tada išsivynioji jūrlapį, ir šalia kranto plaukioji šalia pasirinktos gylio linijos, pageidautina nedideliame gylyje, kur ant tavęs joks didelis laivas neužsirioglins. Nemanau, kad tokia taktika Gotlando pakrantėms tinkama. Čia vieną akimirką gali turėti apie 100m gylio, o sekančią minutę jau gali būti atsirėmęs kyliu į tą priekrantės karnizą. Teisingiau būtų prie kranto nesispausti. Šiandien tokio pavojaus nėra, diena fantastiškai gera, ir čiuožiam visai smagiai, spinakerio pūslės traukiami...
kelione_Scorpio_2011_319.jpg
kelione_Scorpio_2011_322.jpg

Vakarop, pamažu artėjant prie Likershamn marinos prieigų, vėjas išsikvepia - leidžiame spinakerį, ir jungiame variklį, kad iki tamsos uostelį pasiekti. Vairuoti lieka Jonas, aš įsitaisau kajutėje. Nei bluosto sudėti nesuspėjau, kai Jonas susirūpinusiu balsu šaukia mane viršun, nes iš išmetimo vamzdžio verčiasi balti dūmai. Nespėju net iš kajutės išsikepurnėti, kai variklis pradeda springdamas čiaudėti, ir apsukos krenta tiek, kad sraigtas vos ne vos sukasi. Skubiai išjungiu variklį visai, tikrinu kuro lygio skalę - negali būti, kad kuras pasibaigtų - juk beveik pilnu baku iš Burgsvik išplaukėm... Kuro yra sočiai. Atsidarau variklio dangtį - viskas atrodo tvarkoje, tai bandau vėl laivo širdelę jungti. Įsijungia variklis pačiaudėdamas, bet kai bandau apsukas sukelti - jis į tai nereaguoja, pupsi sau vos sukdamasis, ir vėl pradeda tirštą baltą dūmą mesti. Vėl išjungiu, pats mintyse perkratinėdamas visas galimas gedimo priežastis. Labiausiai bijau, kad būsime variklį perkaitinę, cilindrų bloko galva gali būti įskilus, ir aušinimo skystis patenka į cilindrus - iš čia ir dūmai tie balti. Kol variklis karštas, visai nesinori tikrinti antifrizo lygį, atidarant dangtelį ir nusivirinant pirštus garais. Išvynioju genują, groto ir nuleidę nebuvom - sodinu Lolitą vairuoti tolyn nuo kranto, o pats susirandu įrankių krepšį, ir vėl stačia galva neriu į variklio skyrių. Pradeda byrėti įgulos klausimai. O kas dabar bus? O ką darysim? O kaip uostą pasieksim? O kaip namo grįšim, jei laivą čia teks palikti? Kala minimum po du klausimus per kvadratinę sekundę! Į kai kuriuos dar bandau ramiu balsu atsakinėti, o pačiam tai nelabai ramu, nes gedimo priežasties dar nežinau. Jei iš tikro bloko galvą suskaldėm - o brolyti, tai čia jau rimta, laivą tikriausiai teks palikti čia, o patiems namo keltu grįžti, ieškoti kur naują galvą nupirkti, kartu su meistru iš Lietuvos vėl čionai atkeliauti, laivą sutvarkyti, ir atgal namo per Baltiją persimesti. Paini schema gaunasi, o ir į monetą subėgtų labiau nei padoriai... Negerai. Jau geriau vien burėmis link namų judėti, juk burinėje jachtoje šiuo metu gyvenam, gi ne motoristai kokie... Irgi gero nieko - reikštų, kad atostogos vos prasidėję baigėsi.

Variklis kiek atvėso, ir tikrinu aušinimo sistemą. Viskas tvarkoje, vadinasi galvos mes nesuskaldėm, ir problema turi būti kuro padavimo sistemoje - stebuklų juk čia būti negali. Ramiau nuo to smarkiai nesidaro, nes jau atsiranda kita baimė - jei sugedo aukšto slėgio siurblys, tai patys šitos problemos mes neišspręsim - ir vėl mano mintys sukasi tuo painios ir brangios schemos keliu. Bet juk baltų dūmų tada nebūtų - springtų variklis, ar išvis nesivestų - bet dūmus tai turim, ir sočiai... Įgulos klausimai vis krenta kaip žirniai, ir retkarčiais jau pasigirsta kažkas panašaus į tai kaip čia dabar netvarkingu laivu į kelionę išsiruošėm... Jau taip gana grubiai liepiu visiems tylėt. Staiga tyla, pilnas laivas nebylių. Tyli jie irgi labai iškalbingai - pamanyk, įsižeidė... Kas durniausia - vėjas visai nurimo, ir burėmis į uostą įplaukti nepavyks, ant inkaro šitam gylyje irgi neatsistosi. Dreifuojam, srovė neša išilgai kranto, kur nuneš - nežinom. Tikrinu visą kuro kelią nuo pat bako iki variklio. Ne iškart, bet pastebėjau, kad pirminio kuro valymo filtro stiklinė dalis kažkokia mažiau skaidri atrodo, nei įprastai. Pasirodo, filtras pilnut pilnutėlis vandens... Dėl to ir nepastebėjau iškart, kad pilnas - kai tik dalis tos stiklinės gaudyklės būna su vandeniu, o dalis su kuru - ta riba tarp skysčių labai aiškiai matosi, o dabar - ne taip ir lengva buvo pastebėti. Visiškai neaišku, kaip tiek vandens į kurą pateko, bet jis jau nukeliavo kiaurai visą kuro sitemą - per antrinio valymo filtrą, kuro siurblį ir purkštukus iki pat cilindrų. Iškart lengviau man ant širdies pasidaro, kai bėdos priežastis žinoma, ir jau aišku, ką daryti. Turiu visus reikalingus filtrus atsargoje, juos pakeičiu, po to reikia kuru juos užpildyti ir nuorinti visą sistemą. Paeiliui atsukti kiekvieną purkštuką, starteriu prasukant variklį, išleisti oro burbulus, kol švarus dyzelinas pradės plūsti, ir vėl tampriai purkštuką užsukti. Kuro po varikliu prisilaisčiau pakankamai, pats visas išsiterliojau iki ausų, bet smagu be galo, kad pats sugebėjau gedimo priežastį nustatyti, ir teisingai viską sutvarkyti. Kai įgula ovacijomis pasitiko vėl sklandžiai besikuriantį ir dirbantį variklį, vėl jaučiu, kad mano akcijos šiame laive stipriai pakilo.

Taip, paskui save vilkdami dyzelino kvapo šleifą, 20.00 val. palengva ir įplaukėme į Likershamn mariną. Prisirišame galu prie plūduro, nosimi į krantinę, ir puolu tvarkyti prilaistyto kuro smarvę. Praskiedžiu tą visą džiaugsmą Fairy koše, surenku viską kempine į kibirą, išpilstau į tuščius Vytauto butelius, ir paslapčia "utilizuoju" marinos buitinių atliekų konteineryje. Znai nashix.
kelione_Scorpio_2011_325.jpg
kelione_Scorpio_2011_326.jpg
kelione_Scorpio_2011_331.jpg

Vakarieniaujame kas kus-kusu su mėsa, o kas baltu moscatel vynu su lašiša ir rūkytomis krevetėmis. Niekas ir nesakė, kad gyvenimas visiems vienodai teisingas... Matyt, šitokia nepilnamečių diskriminacija sukelia skilimą SCORPIO įguloje sekantį rytą. Įgula skyla į vieną gulėtoją čia pat esančiame pliaže ir du ėjikus tikrinti, kas ten įdomaus krante yra.

Likershamne įdomaus buvo surasta:

- tikrai įspūdinga Jungfru - Mergelės uola - pats aukščiausias Gotlando raukaras. Uola styro ant pat stataus skardžio krašto. Nuo jo ilgai stebimės, kad švedų Baltijos vanduo toks pat skaidrus kaip Viduržemio jūroj. Toliausiai nuo kranto matosi dugnas, akmenys, augmenija - nu nepaprastai skaidrus ir švarus vanduo ten.
kelione_Scorpio_2011_356.jpg
kelione_Scorpio_2011_357.jpg
kelione_Scorpio_2011_354.jpg

- kranto gynybos sistemos dzotas. Tvarkingai užrakintas, matyt, tinkamas panaudojimui pagal paskirtį, jei Gotlandas vėl nuspręstų nepriklausomu nuo Švedijos tapti.
kelione_Scorpio_2011_360.jpg
kelione_Scorpio_2011_361.jpg

- skardžiai pakantėje su nuostabiomis panoramomis. Ir takas miške, turėjęs atvesti prie pakrantės švyturių. Deja, improvizuoti pietūs bruknių pievelėje ant skardžio krašto sukėlė ūmų viso kūno aptingimą, ir planas lankyti švyturius pasikeitė grįžimu į mariną pokaičio miegui.
kelione_Scorpio_2011_362.jpg
kelione_Scorpio_2011_364.jpg
kelione_Scorpio_2011_365.jpg
kelione_Scorpio_2011_366.jpg
kelione_Scorpio_2011_368.jpg

- žvejų kaimas marinoje. Kadaise tie visi namukai buvo žvejų sandėliai. Dabar jie tapo privačiais vasarnamiais, žvejybos padargų muziejumi, o viename įsikūrė žuvies parduotuvė, kuri tuo pat metu yra ir uosto kapitono biuras. Šalia padrėbti keli kareiviški dviračiai, kuriais, jeigu nori, gali pavažinėti po apylinkes, ar artimiausią miestelį už kelių kilometrų, kur yra kažkokia vieno pliuso švedų maksima.
kelione_Scorpio_2011_338.jpg

- le'storanas su žuvies patiekalais ir chaliavnu wi-fi.
kelione_Scorpio_2011_352.jpg

- lauko virtuvė su didžiuliu puodu, matyt, per kaimo šventes jie ten žuvienę verda. Dar nuo Joninių likęs stulpas su žolių vainikais. Antropologai sako, kad toks stulpas kiek pas mus, tiek pas juos senų senovėje, dar pagonybės laikais, buvo falo simbolis. Ne, čia ne tas falas, kuris virvė burei pakelti...

- švaraus smėlio pliažas, kuriame ir randame savo stropiai besideginantį atžalą. Nuo pliažo į įlanką nutįsęs molas, nuo kurio azartiškai nardo kiek senas, tiek jaunas.
kelione_Scorpio_2011_343.jpg

Likershamn - labai vaizdingoje vietoje įsikūrus, saugi ir nuo visų krypčių vėjų gerai uždengta marina. Verta užsukti, jei norisi vieną kitą dienelę patingėti, ar reikia štormą pralaukti. Kuro čia negausit, parduotuvė tolokai, o visa kita - wc, dušai, sauna, skalbykla, elektra, santūrus, bet dalykiškas ir mandagus aptarnavimas - visa tai yra.

Posted by gramas 01:00 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kaip laiko mašina keliavom. GOTLAND2011

Tęsinys. Anksčiau buvo: I dalis. II dalis. III dalis. IV dalis.[/

Mūsų laiko mašina - tai nuo amžiaus pavargęs SAAB'as, kurį išsinuomavau kelionei po Gotlandą iš Burgsvik marinos kapitonės. Grįžinėdami iš Visbio, radome ieškotas nuorodas į Vikingabyn - Vikingų Kaimą.
kelione_Scorpio_2011_276.jpg

Įsivaizdavom , kad papulsim į gotlandietišką Rumšiškių varijantą, bet viskas buvo kiek kitaip, t.y. gyviau. Nedidukų vasarnamių rajonas, kuriame, matyt, gyvena visas vikingų personalas ir visokie amatų meistrai. Į patį netoliese esantį etnografinį kaimą jie ateina kaip į darbą, bet griežtai išlaikydami visą autentiką savo aprangoje ir išvaizdoje - rūbai ir papuošalai tik tos epochos griežtai, jokių plastmasių/džinsų/kedų ant personalo ten nepamatysi. Kaimas gyvas ištisus metus, čia dirbantys žmonės organizuoja renginius ir pramogas su vikingų kontekstu po visą Gotlandą.

Kaimo pastatai pastatyti griežtai pagal to meto statybos tradicijas - visi medienos konstrukcijų jungimai, stogų dangos, teritorijos apie namus - viskas taip, kaip ir būdavo tais gūdžiais 1100-1300 metais. Vienintelė sąšauka su šiandienos civilizacija - netoli įėjimo vartų įrengta troba su išdėliotais kaimo rankdarbiais, keletas informacinių bukletėlių ir vyrukas, prekiaujantis pagal tikrą senovinį receptą pagaminto midaus svenyriniais buteliukais. Duoda paragauti. Gelsvas skystis, vos jaučiamai natūraliai užsigazavęs, bet įdomus ir malonus skonis, tai imam 4 - vieną patys išragausim, o 3 vešim į Lietuvą lauktuvėms.
kelione_Scorpio_2011_278.jpg
kelione_Scorpio_2011_279.jpg

Visas kaimas apjuostas gynybiniu pylimu, yra mediniai bokšteliai apsaugai ir vartų kontrolei. Praeiname pievą su kažkokiais akmeniniais dievų ar protėvių stulpais, netoliese panašus į jau anksčiau matytą akmeninį laidojimo laivą...
kelione_Scorpio_2011_282.jpg
kelione_Scorpio_2011_284.jpg
... ir papuolame į pagrindinę kaimo aikštę su dideliu bendruomenės namu. Normalios daržinės dydžio medinis pastatas, dengtas lentomis, grubiai skaptuotos rąstų kampinės jungtys...
kelione_Scorpio_2011_280.jpg

Šalia namo įrengta atvira akmeninė krosnis, prie kurios būrelis vaikų mokosi susimalti grūdus akmeninėmis girnomis, užminkyti ir išsikepti duoną, tiksliau kažkokias bandas. Bet vaikai, matosi, ekstazėj - jiems įdomus tas procesas, ir su entuziazmu ginčijasi, kurio banda skaniau iškepus.
kelione_Scorpio_2011_286.jpg

Vienas mažius, matyt, užkalęs ant kulinarijos, visas nuėjo į archeologiją - čia yra specialiai kuoliukais ir virve atribotas plotelis pievos su atidengta velėna, yra kastuvėliai, mentelės, šepetėliai, kibiriukai - na, visi tikram archelogui reikalingi įrankiai. Vaikis jau suradęs kelis strėlių antgalius ir puodynių šukes, jam tikriausiai niekas nesakė, kad kasdien patyliukais tie turtai čia specialiai užkasami, kad sekantis archeologas galėtų tą atradimo džiaugsmą ir atminimą visam gyvenimui patirti.
kelione_Scorpio_2011_303.jpg

Iš bendruomenės namo kamino virsta dūmai, ir mums smalsu, kas gi ten viduje vyksta. Kai akys su prietema apsipranta, matome ant suolo sėdintį vikingą, kuris kitoje laužo pusėje ant laktų sutūpusiems turistams kažką ramiai pasakoja. Matyt, čia vyksta įvadas į vikingų ir Gotlando istoriją, jų papročius ir pan. O kadangi viskas vyksta švediškai - viduje ilgai neužsibūname.
large_kelione_Scorpio_2011_285.jpg

Šiek tiek nuošalesnėje kaimo vietoje įrengtos vietos pratyboms su ginklais. Šaudymas lanku, kirvių mėtymas, kažkoks balkis vikrumo varžyboms, dar visokia žaidimų įranga.
kelione_Scorpio_2011_289.jpg
kelione_Scorpio_2011_290.jpg
kelione_Scorpio_2011_298.jpg
Prie aikštelės šaudymui stojame į eilę - prieš mus kokių 10 metų mergiotė niekaip neperpranta, kaip tą strėlę reikia laikyti, kad ji templę atleidus ne šalia kojų kristų, o tolyn lėktų. Iš pradžių neatrodė, kad mus ilgai laukti reikės, juk tai šitaip paprasta - bet mergiotė buvo nusiteikus rimtai. Paskui net įdomu ją stebėti pasidarė, netoliese ant suolo sukritę su Jonu vos ne totalizatorių sužaidėm, dėl mergiotės kantrybės minutėmis. Laimėjo ji. Neįtikėtinas užsispyrimas pasiekti savo, ir absoliutus nulis dėmesio į šalia laukiančius kitus šaudytojus lanku, kurie akivaizdžiai komentuoja jos nesėkmes. Visiškas nesugebėjimas daryti išvadas iš savo klaidų taip pat. Bet kas patiko - absoliuti koncentracija į tai, ką darai, ir noras bandyti iš naujo, nekreipiant dėmesio į nesėkmes. Šaunuolė, tvirtas charakteris - ką ji turi, tai tikrai. Paskui nuėjom mėtyti kirvius, prisimėtę grįžom, dar palaukėm, ir jau šaudėm lanku. Vieną strėlę nuskraidinau tolyn į mišką, rasti nebepavyko. Ir kur dingo ta kantrioji švedė mergaitė - ji būtų visą mišką aukštyn velėna atvertus, bet strėles surinkus...
Vėliau kaime radom kalvį ir ginklų meistrus, tai jiems ir pasakėm, kad kas čia per nesąmonė, taigi šaudykloje strėlių beveik nebelikę - tie sako no problem, tuoj bus.
kelione_Scorpio_2011_300.jpg
kelione_Scorpio_2011_304.jpg
kelione_Scorpio_2011_306.jpg
kelione_Scorpio_2011_307.jpg

Šiaip jau, vikingų istorijos paieškos ir buvo vienas šios mūsų atostogų kelionės per jūrą tikslų - vizitas kaime tikrai pavyko, ir sutariam, kad ant šio pasiekto tikslo dedam riebų pliusą.

Vikingabyn

Posted by gramas 03:21 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, ką giliau saloje radom. GOTLAND 2011

Gotland 2011

Tęsinys. Anksčiau buvo: I dalis. II dalis. III dalis.

Taigi - turim pora dienų Gotlando salos patyrinėjimui "iš vidaus". Sušokam į SAAB'ą, ir judam link Visbio - salos sostinės. Sutariam, kad pačiam Visbiui laiko ypač daug neskirsim, nes dar ne kartą Gotlande apsilankysime, su nakvynėmis Visbio uoste. Bendro vaizdo apie miestą užteks, uostą man smalsu apsižiūrėti, kad kitą kart atplaukiant viskas aiškiau būtų... Jei turim auto - tai dabar reikia salos periferiją praneršti.

Švedai keliais važiuoja labai drausmingai, tas iškart krenta į akis. Greičiau pavažiuoja tik iki prisivys kitą automobilį - po to kantriai velkasi jam iš paskos, jokiu būdu nelenkdami. Taip gali susiformuoti tokios gan ilgos kolonos, iš kokių 10-15 auto, ir tada, jei atsiranda koks skubantis nekantruolis, jis gauna daryti tokį labiau sudėtingą lenkimą.

Kažkada anksčiau teko girdėti, kad Švedijoje tave gali kitas vairuotojas telefonu priduoti policijai, jei labai kelyje mandravosi, arba net už tokį nieką, kaip jo manymu, pavojingas distancijos nesilaikymas (angl. Tailgating). Tau gali atrodyti, kad nieko nepažeisdamas saugiai vairuoji, bet jam gali atrodyti kitaip. Priduos tave policijai nei už ačiū, ir spėk - būdamas extraniero sugebėsi tą ginčą laimėti, ar ne. Manau, kad ne, ir papildysi karalystės biudžetą baudele. Matyt, filosofija tokia - visur gali nuvykti kartu su eismu, nesidraskydamas, be pavojaus sau ir aplinkiniams. Nuobodu, bet jie teisūs.

Mums - atostogos, tai labai kelyjei ir nesiplėšom, tuo labiau, kad norisi pro langus pažiopsoti į pakelėje liekančias švedų sodybas, miškus su mums visai egzotiškai atrodančiomis uolų atodangomis tarp pušų. Miškuose medžiai šmokę augti ant kietos uolos, dirva čia ne tokia derlinga, kaip pas mus - todėl pušelės čia mažesnės, pasiraitę labiau, žymiai lėčiau augančios, pakrantėse nuolatinių vėjų košiamos.

Sodybos prižiūrėtos, bet irgi skandinaviškai racionaliai. Pavyzdžiui, čia niekas nesižudo dėl idealiai sutvarkytos vejos - viskas nupjaunama tvarkingai, tačiau kas auga natūraliai - tas ir yra, jokių sukultūrintai vienalyčių ir perkultūrintų vejų, reikalaujančių maksimum pastangų, čia nėra. Niekas nesirūpna ir papildomu laistymu - kaip gamta sureguliuos - taip ir bus. Natūrali veja, kad ir išdžiūvus - ji bus visada tvarkingai nupjauta, bet žaliuos tada, kai jai reikės. Sausra - veja ruda. Palijo - veja žalia. Niekas nesijaudina. Spėju, švedai lygiai taip lengvai susitaiko net su tuo, kad kai reikia ateina žiema, o paskui - pavasaris. Kitaip sakant - su gamta jie nekovoja.

Rytais matosi tikrai daug švedų, išpuolusių į lauką prasibėgioti, daug dviratininkų, pasipuošusių chalatais. Jie mina prie jūros maudytis. Toks sveikatinimasis mankštomis, fiziniais krūviais, grūdinimasis - labai matosi, kad tai čia yra norma. Gėdinam vienas kitą, kad gyvename prie pat pliažo, bet tikrai per retai savo organizmus ryte išvarom į mišką, ar pasinerti į šaltą jūros bangą. Ginčijamės, ar šuns vedžiojimas miške skaitosi, ar ne. Koks skirtumas - aktyvesnis gamtos dovanų išnaudojimas imuninei sistemai tikrai būtų tik į naudą, bendras tonusas irgi tik pagerėtų.

Aplankom vikingų laidojimo vietą - akmenys išdėlioti laivo forma. Informacinė lenta aiškina, kad mirusiųjų palaikai būdavo deginami, po to pelenai supilami į specialias molines puodynes, kurios sudedamos į tą simbolinį laivą, kuris nuplukdo vėles kažkur anapus, į kitą matavimą. Panašią formą, naudotą apeigoms, esame jau matę netoli Lopaičių piliakalnio esančioje šventvietėje. Ten irgi ne tik akmenys laivo forma išdėlioti, bet ir atitinkamai baseinas iškastas. Nežinau, ar ten žemaičiai laidojimui tą savo laivą naudojo, bet mums buvo sakoma, kad žyniai pagal tam tikra tvarka išdėliotus akmenis stebėdavo žvaigždžių ir planetų padėtį, ir tautai pasakydavo kada ir ką sėti laikas ir kitaip kalendorių sureguliuodavo. Nuo šito vikingų laivo gerai matosi abi Karlso salos Lilla (Mažoji) ir Stora (Didžioji) - statūs krantai su stačiais skardžiais, pro jas po kelių dienų plauksim, kai išilgai pakrantės keliausim.
kelione_Scorpio_2011_234.jpg
kelione_Scorpio_2011_236.jpg

Visbis pasitinka pilnomis šurmulio gatvėmis. Mašiną parkuojame prie miesto sienos išorėje esančio IKA prekybcentrio - turi jie čia ir savo visur esančią visiems mielą maksimą.
kelione_Scorpio_2011_245.jpg
Šiaip visame Gotlande gyvena apie 60.000 gyventojų, o per metus saloje apsilano apie 750.000 svečių. Tik rudeniop, galutinai praskydus šiam turistų srautui, Visbis gali atsikvėpti lengviau nuo turistinio pinigo darymo, ir pagyventi savo malonumui.
Žygiuojam į uostą, pakeliui apžiūrėdami mesto gynybinę sieną - ji yra pats geriausiai išsilaikęs toko tipo istorinis objektas šiaurės Europoje, ir 1995 metais buvo įtraukta į UNESCO Pasaulinio Paveldo sąrašą. Va tai, va tau - pasaulinis paveldas, saugomas visaip kaip, bet prie jo kažkaip galima ir restoranėlį prilipdyti, ar suvenyrų kromelį, ar, atrodo, ir šiaip gyvenamą namą. Matyt, ką prilipdė racionalieji švedai prie savo sienos iki 1995m, tas viskas ir tapo neatskiriama saugomo paveldo dalimi.
kelione_Scorpio_2011_244.jpg

Uoste - bent jau pramoginių laivų marinoje - visiškas balaganas. Visas uostelis sausakimšas į VISBYBRYGGAN (Stokholmo savaitę) kateriais suplaukusio jaunimo. Gerai, kas savo jachtute į čia neatsibrukom - vietą švartavimui gauti - be šansų.
kelione_Scorpio_2011_273.jpg
kelione_Scorpio_2011_274.jpg
Visokiausio dydžio kateriai, pilni vaikinukų, atidžiai stebinčių, ar visi nuo kranto juos mato. Nuo pat ryto ant laivų denių išdėliotos dailylentės - daugiau ar mažiau patrauklios panelės su kukliais bikini, stropiai įsijautę į tingiai besideginančios primadonos vaidmenį. Čia vyksta kultinis Švedijos auksinio jaunimo renginys. Kadaise Stokholmo centre susiformavo turtingų tėvų vaikų kompanija, bendru šios subkultūros pavadinimu "brat". Bratai - tai gana uždara vyrukų ir panelių draugija, bet kurį savaitės vakarą galintys normaliai prisiliuobti sostinės centro Stureplan naktiniuose klubuose. Yra būtina per naktį aplankyti bent kelis; yra cool, jeigu stovėdamas ant stalo, ant chebros išpurški patį didžiausią pačio brangiausio šampo butelį. Rūbus perki tik ten, kur dera, sako, kažkur trenkiasi į Škotiją, kažkokia jų kultinė vardinė parduotuvėlė ten yra... Bendrauji tik su tuo, su kuo dera. Esi be proto turtingų tėvų atžala, nesvarbu, kad tau jau gal gerokai per 30 - nei dirbti, nei riesti smegenis besimokant tau nebūtina. Tavo religija, gyvenimas ir idealas - tai vartojimas ir geras laikas. Aktyviai gyveni tik naktį, nes dieną reikia pailsėti ir atsigauti. Yra du bratų pogrupiai - vieni organizuoja linksmybes, kiti tik naudojasi. Matyt, kažkada 70'aisias kažkuriam organizuojančiam kilo idėja surengti išvažiuojamąją sesiją kur nors toliau nuo Stureplan. Gotlande dauguma turtingų šeimų turi savo vasaros rezidencijas, tai sesija gavosi išplaukiamoji... Matyt, pavyko viskas tvarkingai, nes VISBYBRYGGAN tapo tradicija. Keik ten tų tikrųjų hard core Stureplan bratų buvo tą dieną neišku, nes teko girdėti, kad šį renginį užvaldo provincijos lopukai, visus metus taupantys pinigėlį tam, kad pasipirktų teisingų drapanėlių ir susimetę galėtų katerį išsinuomoti. A, jų reikalai...
kelione_Scorpio_2011_269.jpg

Pereiname senamiestį, aplankome katedrą su kraupių snukių paroda, suvenyrų turgelį, kitoje bažnyčioje kažkokia instaliacija su manekenais sudėliota. Prisitrinam prie anglakalbės ekskursijos su gidu, kuris su pavyzdžiais pasakoja apie vikingų laikų fortifikaciją bei karybos meną...
O viduramžiais, kai Visbis buvo vienas svarbiausių prekybos centrų Baltijoje, čia buvo tų laikų Manhetenas.

Paslampinėjame vijoklinėm rožėm paplūdusiomis gatvelėmis ir kiemais - tikrai miestas super, turi savo šarmo.

Atlauksime čionai kitais metais, ir gal pavyks Visbiui bent pora dienų artimesnei pažinčiai skirti. O dabar - dar reikia vikingų kaimą aplankyti...
kelione_Scorpio_2011_246.jpg
kelione_Scorpio_2011_250.jpg
kelione_Scorpio_2011_251.jpg
kelione_Scorpio_2011_252.jpg
kelione_Scorpio_2011_256.jpg
kelione_Scorpio_2011_248.jpg
kelione_Scorpio_2011_260.jpg
kelione_Scorpio_2011_261.jpg
kelione_Scorpio_2011_263.jpg
kelione_Scorpio_2011_262.jpg

Posted by gramas 05:22 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kad Gotlandas - sala, kuri nesustojo. GOTLAND2011

GOTLAND 2011 - III dalis

Tęsinys. Anksčiau buvo: II dalis, I dalis

Orų prognozės vienareikšmiškai rodo, kad Burgsvike įstrigom trims dienoms mažiausiai. Ciklonas neskubiai ritasi virš Švedijos pakrantės link Suomijos, prieš laikrodžio rodyklę vis sukdamas stipraus vėjo malūną. Jūra kaip reikiant sušiaušta - bus geriau išlaukti, kol nusiramins, ir tik tada plaukti išilgai Gotlando kranto link Visbio, ar dar aukščiau. Reikia susigalvoti, ką veikti. Paslampinėjom po Burgsviką, bet miestelis kažkaip nekabina.

Vakar atplaukus, čia jau stovėjo dvi lietuvių jachtos - Geradiena ir CapeHorn. Geradiena škiperis Tauras su žmona, vilniečiai - dar viena šeimyninį buriavimą praktikuojanti įgula - su entuziazmu pasakojo, kokių įdomybių jie čia, Gotlande, surado, ir kad geriausias būdas salą patyrinėti yra išsinuomoti automobilį kelioms dienoms, ir pakeliauti. Visos lankytinos vietos labai tvarkingai sužymėtos žemėlapiuose ir pakelės ženkluose bei nuorodose. Jų entuziazmas buvo užkrečiamas - tiek daug įdomių vietų jie čia pamatę. Porai dienų paimu vieną iš uosto kapitonės šeimynos automobilių. Sutariam po Eur30 per dieną už dar pajudantį SAAB; pilnas bakas benzino paimant mašiną, ir pilnas grąžinant.
kelione_Scorpio_2011_237.jpg

Mūsų tikslas - pamatyti šią 125 km ilgio salą iš vidaus, surasti vikingų paveldo likučius, šiaip kažką naujo sužinoti, ir gerai laiką praleisti... Gotlandas lietuviams buriuotojams yra tik greitas sustojimas nakvynei plaukiant į Švediją, dažniausiai. Dar pora dienų kasmet lietuviai ūžia Visbyje per Žalčių Karalienės Regatą. Tik vienas kitas iš mūsų buriuotojų yra daugiau laiko šiai vietai patyrinėti skyręs, bet visi kaip susitarę alpsta, kad Visbis nuostabus. Ir kodėl mes žinom daugiau apie Turkiją ir Ispaniją, ko gero, nei apie visai šalia esantį Gotlandą? Ši sala ne vien Visbis - ji visa yra prestižinis Švedijos kurortas, galima būtų lyginti su mūsų Nida. Unikali gamta, labai mažai pramoninės veiklos ir taršos atitinkamai, saulėtas klimatas, dažnam švedui vaikystės vasarų nostalgija ir kas labiausiai juos veža - poilsis ir ramybė gamtoje, ir daug kultūrinių renginių, orientuotų į intelektualesnę publiką. Nors pačiame Visbyje pramogų apstu bet kokio skonio publikai - nuo sostinės centro Stureplan brat'o iki ryškiausios Švedijos politinės ar scenos žvaigždės.

Dar gerokai prieš kelionę, kad daugiau turinio mūsų plaukimui suteikti, pribūriau Jonui apie vikingus, piratus, pilis, saloje užkastus lobius, danų laivus, pakrautus Visbio gyventojų auksu, pakrantėse nuskendusius. Dar prifantazavau apie Gotlando vikingų prekybinius ir mažiau draugiškus susidūrimus su mūsų pakrantėje gyvenusiais kuršiais, pasakojau, kokiais laivais tuo metu visi po Baltiją plaukiodavo ir kur nuplaukdavo, apie dar Sarmatijos laikais kiek mūsų Baltijos krante, tiek Žuvėdų krante vyravusią vienodą runų rašybą ir todėl neabejotinai buvusius kultūrinius mainus... Apie piratų broliją Victual Brothers, ties Gotlandu ir Stokholmo archipelagu viduramžiais Hanzos pirklių laivus plėšusią...

Pabandyk, nustebink ir stipriai sudomink kuo nors šiuolaikinį penkiolikmetį... Nesakysiu, kad labai karštai užsidegė jis būtent tą vikingų ir piratų salą ištyrinėti, bet kad plaukimui į Švediją ruošėsi su noru, o ne kaip į katorgą galeroj - tai tiksliai. Antra vertus - kol jam tą informaciją rankiojau, ir pats šiek tiek istorija pasidomėjau, ir kažkaip užsikabliavau, nes kuo toliau - tuo įdomiau darėsi.

Gotlandas - geologinis kalkakmenio pagrindo darinys - surprize-surprize!!! - čionai atkeliavęs nuo Pusiaujo! Tai įvyko bene prieš 130 mln. metų, kai žemynai formavosi, bet Gotlandas vis dar keliauja link Šiaurės, kasmet pasislinkdamas po 15 cm. Tokia nuolat keliaujanti sala, kuri dar nebuvo sustojus.. Taip kad - skubėkit paskubėkit aplankyt Gotlandą šiandien, nes rytoj plaukti reiks toliau, o jei labai uždelsit - galit ir nepavyti... Gotlando kilmę nuo Pusiaujo mokslininkai nustatė pagal uolienos sandarą - ji yra supresuota iš tuo laikotarpiu Pusiaujo regione buvusio okeano dugno. Visokios tų laikų okeano žolytės, dumbliai, žuviukai Nemo, kirminiukai ir kirmėlytės savo suakmenėjusiais kūneliais kadaise ir suformavo tą šiandieninio Gotlando kalkakmenį.

Gotlando gyventojai visada turėjo savo kalbą, savo šeimyninę-gimininę savivaldą ir nepriklausė Švedijos teritorijoje besiformavusioms karalystėms. Dar Bronzos amžiuje Gotlandas buvo tiek tirštai apgyventas, kad sala savo resursais ir žemdirbyste nebegalėjo išlaikyti tiek gyventojų. Kažkokiu būdu nutiko, matyt, dėl bado, kad kai kurios giminės ryžosi palikti Gotlandą, ir plaukti sau ieškoti kitų žemių. Genetiniais tyrimais patvirtinta, kad tuo metu Gotlandą palikusių žmonių palikuonys paplito plačiame regione - trasoje nuo Baltijos krantų iki šiandieninės Turkijos teritorijoje buvusio Konstantinopolio. Atsekama, kad jie keliavo per šiandieninės Latvijos teritoriją, todėl nėra neįmanoma, kad ir per Lietuvos taip pat - juk tuo laiku gilyn į žemyną buvo skverbiamasi upėmis, įsirengiant stovyklas šeimoms krantuose.

Gotlando istorijoje yra du ryškūs klestėjimo periodai - vikingų era ir viduramžiai, kai išsivystė tarptautinė prekyba, ir Gotlando pirkliai ėmė tukti nuo vis stiprėjančių piniginių srautų. Tie patys taikūs fermeriai, savo laukuose derlių nuėmę, nuo šarvų ir ginklų rūdis nukaišdavo, sušokdavo į laivus, pasikraudavo savo prekių ir plaukdavo atseit prekiauti, o iš tikro - rusėnus mušti, vienuolynų auksą sidabrą plėšti, visokį gerą vienoj vietoj atimti, o kitoj parduoti. Tokiu būdu gautą uždarbį ir prisiplėštas brangenybes vikingai veždavo namo, ir užkasdavo, nes SEB'o dar ten nebuvo. Todėl laikas nuo laiko Gotlande vis surandami vikingų lobiai, pagal kuriuos mokslininkai sugeba atsekti vietas, kur Gotlando smarkuoliai plėšikauti plaukdavo. Paskutinis didesnis lobis Gotlande surastas 2012 vasarą; jame buvo daugiau, nei 600 sidabro monetų ir papuošalų. Lobis buvo pakastas vietinio fermerio lauke, dar 12 amžiuje - kai bus ištyrinėtas, tikriausiai jis bus demonstruojamas Visbio muziejuje, kaip ir anksčiau rastieji vikingų lobiai.
Kas ten žino, kiek žodžiai Visby ir baltų genčių vaizba (prekyba) ar vaizbūnas (pirklys) yra susiję???
gotland_ship.png

Toks pusiau sėslus, pusiau plėšikiškas gyvenimo stilius padarė stiprią įtaką gotlandiečių charakteriui - laisvi, turtingi, nepriklausomi, ir praktiškai nevaldomi. Tas charakteris stipriai pasireiškė, kai nuo 13-14 amžiaus Gotlandą vis bandydavo užkariauti kitos tuo metu regione įsigalinčios šalys. Viena iš to meto supervalstybių buvo Danija. Prireikė danams ir tokios prekybinių kelių kryžkelės, kaip Gotlandas. Karalius Valdemaras atsiplukdė savo kariauną prie Visbio, kur ir įvyko didelis mūšis. Tačiau prieš aptariant mūšį, pažiūrėkim, kas vyko Gotlande dar iki to.

Suklestėjus prekybai, Visbis tapo kaip ir paskirstymo punktu prekėms, judėjusioms iš Rytų į Europą. 12 amžiuje Visbyje susibūrė pirkliai ir amatininkai, o visa kaimiška provincija kaip ir nuo seno - gaudė silkę ir menkę, dirbo žemę, augino avis, ir parduodavo arba mainydavo savo gaminius, patys juos gabendami dažniausiai į Švedijos prekyvietes. Visbio didikai, pasitelkę samdinių kariuomenę, ėmė spausti provincijos fermerius, įvesdami prekybos monopolį, t.y. kad fermeriai savo produkcija prekiautų tik per Visbį. Fermeriai, vikingų vaikai ir anūkai, žinoma, kad nesutiko - pabandyk tokiem paaiškinti apie vieningą brendą, konsoliduotą marketingo biudžetą bei deramą salos atstovavimą pasaulyje. Fermeriai buvo organizuoti, veikė kartu, ir laikas nuo laiko duodavo į kaulą mokesčių rinkėjams iš Visbio. Galiausiai, fermerių kantrybė išseko, ir jie, subūrę savo armiją, atėjo prie Visbio, kad parodytų didikams ir pirkliams, kas čia saloje valdo. 1288 metais atėję, rado apie miestą pastatytą gynybinę sieną ir samdinių įgulą, pasiruošusią fermeriams nuleisti kraujo. Tą dieną buvo mūšis, kurį fermeriai pralaimėjo. Taip įsigalėjo šiokia tokia pusiausvyra saloje - kaimiečiai pasiskelbė fermerių respublika ir nelindo į miestą, o miestas su atskira valdžia toliau pampo nuo tranzitinės prekybos su Rusija ir Baltijos šalimis, bet į provinciją irgi nelindo.

Su Švedais gotlandiečiai nesipyko - juk nekandi į ranką, iš kurios tau pinigai srove byra. Stiprėjanti Vokietija ir Danija pradėjo rimtai konkuruoti dėl įtakos Gotlande. Reikalai krypo Vokietijos naudai, ir Gotlando užkariavimas atrodė tik laiko klausimas. Visbio didikai viso Gotlando vardu pasiprašė priimami po Švedijos karūna ir apsauga nuo invazijos.

1361 metais Danijos karalius Valdemaras su stipria kariuomene išsilaipino Gotlande. Atrodytų, išorės priešo akivaizdoje, abi gotlandiečių respublikos - kaimas ir miestas, turėjo kartu kautis už savo šalies laisvę. Tačiau prieš danus į mūšį stojo tik kaimiečių armija. Mūšio laukas buvo ties pietiniais Visbio vartais, ir visi Visbio didikai nuo miesto sienų stebėjo mūšį kaip kruviną spektaklį. Savo samdinių kariuomenės į pagalbą tėvynainiams jie neleido. Tvirtovėje sėdintis samdinys kainuoja pigiau, kai kardu nemojuoja.
Moderni, gerai ginkluota ir drausminga Valdemaro kariuomenė išskerdė fermerius - apie 1800 Gotlando vyrų vėliau buvo sudėti į masinius kapus ir sudeginti, kad nekiltų epidemija. Kai mūšio baigtis buvo aiški, Visbis mandagiai bei svetingai atvėrė vartus Valdemarui, ir paplonintu balsu paprašė nurodyti išpirkos dydį, kad miestas nebūtų sugriautas ir nusiaubtas. Valdemaras nurodė tris didžiules statines užpildyti miestiečių auksu, ir visi miesto gyventojai tai paskubom įvykdė. Valdemaro laivai, kuriais auksas buvo gabenamas į Daniją, audros buvo paskandinti netoli tenuplaukę nuo Gotlando, ir iki šiol nėra surasti, nors lygtai pernai buvo šnekų apie švedų ekspediciją, sonarais suradusią vieną Valdemaro laivų, tikėtina su Visbio auksu. Taip Gotlandas tapo Danijos provincija.
large_KingValdemarplundersVisby.jpg

Viduramžiais, 14 amžiaus pabaigoje, Gotlande įsitvirtino piratai, be skrupulų doroję pirklių laivus visoje Baltijoje. Prie piratų jungėsi pralobti norintys karštagalviai iš visų Europos pakraščių. Piratų laivynas Baltijoje veikė kaip samdomi torpedos - kuris miestas geriau mokėjo, to naudai ir dirbo. Grobdavo danų ir Liubeko pirklių laivus, ir tiekdavo maistą į danų blokados kankinamą Stokholmą. Dėl to jie buvo vadinami Victual Brothers (gal Broliai Maitintojai).
kogge_07.jpg
Nuo 1394m šie piratai užėmė Gotlandą, ir savo buveine laikė didžiulę pilį, kurią pastatė Visbio pakrašty. Taip jie tapo stiprūs jūroje, o savo pilyje - kaip ir neįveikiami. Stiprius uostus piratų brolija turėjo ir Vismare, Stralsunde, Rostoke - su kai kuriais Hanzos miestais jie nesipyko, bet su Liubeku kariavo nuolatos, nes šie buvo sąjungoje su Danais - pagrindiniais Hanzos konkurentais Baltijoje.

1395 m Danijos karalienė sudarė sąjungą su Norvegija ir Švedija, ir vėliau Gotlandas buvo atiduotas kryžiuočių Teutonų Ordinui.
Šie ir išstūmė piratus iš salos, tai įvyko 1398m - Gotlandą riterių armija užėmė, o Visbis mūšiuose buvo sugriautas. Veiksmui vadovavo pats didysis magistras - Konrad von Jungingen'as. Po jo mirties 1407m didžiuoju ordino magistru tapo jo brolis Ulrich von Jungingen - 1410m mirtinai gavęs per kibirą Žalgirio mūšyje.
teuton.jpg

Karas karu, o business is business, ir Hanzos lyga turėjo savo planų dėl Gotlando ir Visbio. Vokiečiams, ypač Liubeko miestui, labai rūpėjo perimti Gotlando pirklių prekybos ryšius su Rusija, atitinkamai su Rytų šalimis. Visbiui buvo suteiktos Hanzos miesto teisės, ir kiti Hanzos miestai galėjo Gotlande prekiauti be muitų. Ilgainiui Vokietijos miestų pirkliai ėmė išstumti Gotlando pirklius nuo paklausių rytietiškų prekių tiekimo į Europą, o dar vėliau, Šilko keliui pasukus link Viduržemio jūros, Liubeko pirkliai pralošė konkurencinę kovą Venecijai ir kitiems Italijos miestams.

Vokiečiai salą valdė iki 1645m, kai Gotlandas atiteko Švedijai ir taip yra iki šiol. Kadaise, išsisėmus prekybinei fortūnai, gyvenimas saloje sulėtėjo, ir pagrindiniais Gotlando žmonių pragyvenimo šaltiniais tapo žemės ūkis ir gyvulininkystė, silkių žvejyba ir cemento gamyba iš kalkakmenio.

Va, į tokį Gotlandą ir jo sostinę Visbį mes ir (atjojom) atvažiavom.
kelione_Scorpio_2011_233.jpg

Posted by gramas 00:42 Archived in Sweden Tagged buriavimas kelionė Comments (0)

Apie tai, kad gali pamiršt, kas esi. GOTLAND 2011

GOTLAND 2011 - II dalis

Šeima į uostą atvyksta apie 1300 val., papietausim kartu, ir jau plauksim. Vėjas, kaip ir laukta, nors su pavėlavimu - sukasi pūsti iš Vakarų / Pietvakarių, kas leis visai padoriai judėti Gotlando link. Klausau racijos 9-to kanalo nuo pat ryto - uosto eismo tarnyba laikas nuo laiko informuoja locmanus apie sąlygas už uosto vartų. Jūra po praūžusio štormo lyginasi, diena išaušo giedra, vėjas visai gaivus, slėgis kyla - sąlygos mūsų plaukimui bus puikios.

Pietaujame uoste - restorane "Ryžių Malūnas" akcijinės picos, ir bekramsnodamas prisimenu, kad visai pamiršau vakar sudeginto dyzelino atsargas prieš išplaukiant papildyti. Įsimetu puspilnį kanistrą į Lolitos auto bagažinę; reikia greitai per 15 min. apsisukti, nes iš uostelio išplaukti turime 1500 val. tilto atidarymu. Staigiai trukteliu atbulas iš vietos, ir turime pirmąją šiandienos atrakciją - kaip ir avarija, t.y. tarp posūkiui susukto rato ir priekinio sparno pasigaunu "P" ženklo stulpelį. Stulpas linksta, mašina ant jo pakimba, sparnas suglamžytas. Va, ir paskubėjau. Girdžiu ironiškus "bravo" ir aplodismentus nuo SCORPIO - tauta stebi savo didvyrius. Pasitikrinu, ar skardos važiuoti leidžia, ir šiaušiu į artimiausią degalinę. Grįžęs einu prisiduoti uosto budinčiam, kad uostą sulaužiau. "Tai, blemba, ne tu pirmas" - sako tas, ir žygiuojam ženklo stulpo tiesinti. Dviese šiaip taip jį atlenkiam, nors lieka jis toks truputį pakrypęs; budėtojas eina tilto atidaryti - skubu į laivą, nes jau išplaukiam.

Nutolę nuo uosto, jūroje randam pratybas - gelbėjimo laivas ŠAKIAI ir malūnsparnis niekaip kažkokio žmogelio, kadaruojančio ant virvės, nepasidalina. Tai nuleidžia jį iš malūnsparnio ant laivo, tai vėl pasikelia, ratą virš jūros apsuka, ir vėl tą nelaimėlį ŠAKIAMS priduoda...

kelione_Scorpio_2011_191.jpg

Lolita, po vakarykščio jūrligės seanso, šiandien jau šviežio imbiero iš ankstaus ryto pasikramčius, jaučiasi lyg ir geriau, nors didelio noro ruošti vakarienę nerodo. Nieko tokio - vis trukteliu iš bambalio alaus, užkandu kumpiu, ir rimtesnės vakarienės man nebereikia.

Saulė pasislėpė už horizonto, lėtai temsta jau. Autopilotas šiandien noriai vairuoja, automatinė perspėjimo sistema AIS'as mus nuo kitų laivų saugo, Lolita su Jonu miega kajutėje... Jaukiai apsikamšau pagalvėmis, pakritęs ant suolo kokpite, akimis surandu danguje ryškesnę žvaigždę, ir įsidėmiu jos padėtį jachtos borto atžvilgiu. Imu snūduriuoti, kas kelios minutės vis prabusdamas, pasitikrinu bures, ir kur ta mano žvaigždė "ant borto" - ir net į kompasą, ar GPS žiūrėti nereikia - aišku, kad SCORPIO reikiamą kursą laiko, mus link švedų kranto veža.

Vienintelis laivas, kurį naktį sutikom - vienas didesnių pasaulyje burlaivių - SEDOV. Plaukė gana toli nuo laivybos kelių - gal jam gėda buvo, kad be burių plaukė, vien varikliu? Iš toli jį mačiau, bet naktį net be burių vidury jūros jis atrodė didingai.
kelione_Scorpio_2011_202.jpg

Taip ir prasivartaliojau, pusiau snūduriuodamas, visą naktį. Apie 1200 val. dienos priartėjame prie aktyvios laivybos juostų su daug laivų. Kertame jas stamenai, t.y. trumpiausiu atstumu, nes laivų judesio aplinkui daug. Čia ypač dažnai AIS'o sirena įsijungia, perspėdama apie besikertančius SCORPIO ir didelių laivų kursus. Netrukus jau esame prie Hoburg rago - piečiausiai esančio Gotlando taško, su dideliu švyturiu ant stataus skardžio krašto.
kelione_Scorpio_2011_222.jpg

kelione_Scorpio_2011_223.jpg

Užlendame už Gotlando salos, vėjas jau pučia į SCORPIO bortą, ir ima vis stiprėti. Nuo švedų kranto link mūsų sparčiai juda ryškus debesų frontas, banga ima didėti. Sėdu prie jūrlapio, ir skaičiuoju, svarstau, ar slėptis nuo artėjančio štormo artimiausiame Burgsvik uostelyje, kurį ką tik praplaukėme, ar bandyti Visbio uostą pasiekti. Iki Visbio dar plaukti apie 8 valandas, ir perspektyva į nepažįstamą uostą užeidinėti tamsoje padeda apsispręsti - nakvynei stosime Burgsvike.

Maždaug po valandos, iš paskos švedų jachtai O'Emilia, švartuojamės Burgsvik uostelyje, prie košmariškos didžiulėmis padangomis nukarstytos krantinės. Kad atplauki paskutinis - durniausią vietą švartuotis ir gauni...
kelione_Scorpio_2011_232.jpg

Čia visą eismą reguliuoja aktyvus liesokas jaunatviškai atrodantis seneliokas raudonais šortais ir žila galva. Iš to, kaip priima mano virves švartuojantis, kaip vikriai riša jas prie krantinės kilpų - man aišku, kad jis pats yra buriuotojas. Klausiu, kur čia uosto kaiptonas - sako, aš kapitonas. OK, sakau, tada Hello - ką tik iš anos pusės persimetėm, esu pavargęs, dabar noriu prie uosto elektros prisijungti, už laivo stovėjimą susimokėti, po to į dušą, ir kuo greičiau į šiaudus miegučio įsirausti. No problem,- sako,- va, tik šitą vokiečių jachtą peršvartuosiu prie ramesnės krantinės, ir tuoj elektros spintą su jungikliais atrakinsiu. Padedu jam tą vokiečio jachtą išilgai krantinės pertempti, ir klausiu, kodėl jis tai daro, juk stovi tas vokietis ramiausiai, kam jį čia tąsom... Kapitonas paaiškina, kad netrukus užslinkęs ciklonas stiprų vėją iš Rytų įjungs, ir šitam betoniniam maiše bjauri stovinti banga tą vokietį į krantinę daužyti pradės. Ir tas stiprus vėjas dar tris paras siautės. Nieko tokio man tas vėjas,- sakau jam,- rytoj, Gotlando krantu prisidengdamas, vistiek visai smagiai į Visbį nuplauksiu, o dabar einam į tavo kontorą, pinigėlį tau už vieną parą nakvynės duosiu. Uff, sako jis, forget Visby, ten dabar VISBYBRYGGAN - "Visbio savaitė" vyksta, visas uostas Stokholmo jaunimo kateriais užkimštas; garantija, kad tu niekur prisirišti ten vietos negausi. O net vietą gavęs, girto baubimo galėsi visą naktį klausytis, nes tas auksinis jaunimėlis tikrai ne ramybės ieškoti ten kasmet tuo pat laiku suplaukia. Atsirakina jis uosto biurą, suranda elektros spintos raktą, ir nutiesiam švediškos elektros jungtį į Scorpio. Susimoku jam eurais už uostą, atsirakina jis uostelio kasos dėžutę, grąžos gaunu kronomis, iškeičia jis man monetų dušo automatui, ir nubėga kitus laivus reguliuoti. Dar matau, kaip jis su visais bendrauja, reikalą išmanydamas uostelio ūkį tvarko, artėjančiam štormui pasiruošti visiems padeda; ir visur jis suspėja, ir kiekvienam svečiui malonų žodį suranda...

Staiga pabundu nuo keisto negirdėto trenksmo, lyg laivas į kažką atsitrenkęs būtų. Kol lipau iš gulto, prisivaideno, kad dar jūroje esam, buvau įsitikinęs ir išgąsčio pilnas, kad plaukdami į kažką trenkėmės. Kol į jachtos tarpdurį atsistojau, į realybę grįžau, ir iš kart pamačiau kažkokią susivėlusią bobą, su ilgiausia kartimi vėl į mano jachtą belsti susiruošusią.
Vatafak čia manai daranti! - rėkiu jai,- Ko nori?
Ta susiraukus kūtvėla man klykia, kad už uostą mokėti reikia.
Kapitonui sumokėjau, - atkertu. Na, jau kaip reikiant pyktis man kyla. Man ji tokia gerokai išgėrusi atrodo, ir pamanyk, į laivą su pagaliu baladoti! Pabandyk taip Klaipėdoj - kaip mat tuo pačiu pagaliu per galvą gausi. Net vardo niekas neklaustų! Kiekvienas jachtininkas geriau savo nuosavą kuprą po tokiu pagaliu pakištų, bet neleistų šitaip laivo gelkouto skaldyti.

Kokiam dar kapitonui, - jau rėkia ji, - aš čia kapitonas!
F#&k Off - sakau jai,- Kapitonas va toj troboj sėdi - atsivesk jį, tada ir kalbėsim! Žilas senis toks, su raudonais šortais - iškart pažinsi. O dabar aš atgal miegot eisiu, ir jei tu vėl su ta savo lazda mano laivą paliesi - you are in trouble. I mean it!

Nežinau, kas jai labiau tiko iš to, ką pasakiau - ar kad senis žilas, ar kad šortai raudoni, ar kad trouble - bet iškart apsiramino, sako : A-aaa, šitas senis. OK, I see, dar pažiūrėsim...

Ji nurėplioja šalin, aš vėl į lovą susirangau, ir nesuprantu, kas čia ką tik įvyko, ir visas dar piktas, bet miegas netrunka nugalėti...

Pabundu vėl nuo trenksmo. Šį kartą tai rimta. Mus kala į krantinę. Naktis jau, ir kaip uosto kapitonas buvo sakęs, vėjas iš ŠiaurėsRytų pasisuko, nemenką bangą Burgsviko įlankoje supūtė. Blaško ir baladoja mus į krantinę kaip reikiant. Vos prisišvartavęs, tarp savo krancų ir krantinės padangų buvau tam skirtą lentą įspraudęs, kad krancai tarp padangų nesulįstų, ir jos laivo borto juoduliais neteptų. Dabar bangos SCORPIO kaip reikiant kilnoja, ta lenta vis į viršų iššoka, ir bortas tiesiai į kietas padangas kalti pradeda. Šokinėju iš kajutės kas 15 minučių, vis tą lentą atgal įsprausti, vis bandau švartavimo virves sureguliuoti taip, kad kuo mažiau laivas judėtų. Vėjas spaudžia laivą prie krantinės, kad tą sumautą lentą atgal įkišti, tenka švartlynius atleisti, iš visos sveikatos nuo kranto atsistumti, koja krancus į vietą suspardyti, ir vėl, ir vėl iš naujo... Iki ryto - Rock-N-Roll!!!
kelione_Scorpio_2011_240.jpg
kelione_Scorpio_2011_231.jpg

Tik saulei kylant prisiminiau, kad buriuotojas privalo būti sumanus. Surišau visas likusias švartavimo virves į vieną ilgą, dar iki krantinės kampo nutempiau Klaipėdos Seniuose pirktą 50m ilgio virvę, kuria ketinau prie Archipelago akmenų rištis - ir laivo gervių pagalba atitempiau bei įtvirtinau SCORPIO nuo krantinės maždaug pusmetrio atstumu. Banga laivą kilnojo, bet į jokį betoną nebedaužė. Ir kodėl aš naktį to nesumaniau - bent pamiegoję normaliai būtume...
kelione_Scorpio_2011_239.jpg

O dar paskui - ta vakarykštė furija vėl atėjo, ir jau kaip normalūs žmonės mudu pasikalbėjom. Pasirodo, tas vakarykštis uosto kapitonas iš tikro anksčiau ir buvo kapitonas - iki Alzheimeriu susirgo, ir turėjo pensijon išeiti. Ji dabar esanti teisėtas kapitonas, nes jos šeima koncesiją dėl uosto valdymo su Burgsviko valdžia pasirašė. Mano užmokestį už uostą ji rado ten, kur žilasis kapitonas ir buvo jį padėjęs.
Puikus ir malonus žmogus jis, jūreivis buvęs - sako, - Bet liga baisi, kasmet progresuoja, ir jam vis dažniau ryte sušviečia, kad į uostą darban reikia eiti. Mūsų šeimynos iki vėlyvos popietės čia nei vieno nebūna - tai jis dieną ir atidirba, kaip kadaise dirbdavo. Ir tu nepyk, kad užsipuoliau taip vakar...

Tą pat dieną, vakarop, tą žiląjį kapitoną vėl uoste sutikęs buvau. Jis jau buvo pamiršęs, kad vakar bendravom, ir mane kalbino nebe angliškai, o švediškai.

=Tęsinys bus=

Posted by gramas 23:45 Archived in Sweden Tagged buriavimas kelionė švedija Comments (2)

Apie tai, kaip iš Klaipėdos į Klaipėdą plaukėm. GOTLAND 2011

Gotland 2011 - I dalis

1FF43E8E2219AC6817F992FA4D0ACBEE.jpg

Vasara 2011. Mūsų šeimos pirmosios atostogos jūroje, visiems kartu keliaujant ir gyvenant mūsų jachtoje Scorpio. Šeimoje dažnokai kalbame ir mąstom vaizdais, mūsų pokalbiai pašaliečiams ne visada suprantami gali pasirodyt, nes dažnai prasideda "O įsivaizduoji, kaip mes..." Ir po to vos ne ištisas multikas žodžiais gali būti nupiešiamas to, kas realybėje dar nevyksta, bet gal kada ir galėtų įvykti... Prisipiešėm tada tų svajonių vaizdų prieš kelionę sočiai, bet realybė vistiek įdomesnė buvo.

Atostogų planas jau buvo kuriamas senokai. Nuo pat žiemos pagal švedų locijas ir jūrlapius, pagal kitų buriuotojų rekomendacijas dėliojau maršrutą, kurį galėtume suplaukti maždaug per dvi savaites. Suplaukti saugiai ir be jokių ekstrymų mano nepatyrusiai įgulai, man pačiam ir mūsų laiveliui. Panašu, kad šių atostogų vaizdai "Įsivaizduoji, kaip mes..." mano įgulos galvose buvo gerokai romantiški - tykūs vakarojimai jachtos kokpite prie taurės vyno, to žaliojo žybsnio laukimas palydint jūron besileidžiančią saulę, nematytų vietų atradimo džiaugsmas ir išvykos krante, mokymasis valdyti jachtą bei naviguoti ir su tuo susiję iššūkiai, ir panašiai. Aš jiems nuolat sakiau, kad bus ne tik gražu, bet ir baisu, ne tik šilta, bet ir šlapia, bus vėmalai per bortą ir nuovargis toks, kad save pamatysi kaip iš šalies, plūduriuojantį abejingoje septinto lygio komoje. Bet gražūs vaizdai yra malonesni. Todėl jie abu mane vis ramino, ir sakė - tu tik nesijaudink iš anksto, viskas bus OK, ir mumis pasitikėk. Bet visada jaučiau, kad tai būtent jie į mane savo pasitikėjimą sudėjo, ir tai man reikės pasistengti jo nesugriauti. Jei dėl bet kokių priežasčių ši pirma rimtesnė kelionė virstų pragaru - visos tolimesnės mūsų svajonės apie tolimus kraštus, visiems kartu sukeliautus po burėmis - žlugę. Žodžiu, aš labai noriai sutikau, kad kelionės neforsuosim, įgulos kantrybės ribų aš neieškosiu. Maksimalus šių atostogų tikslas - saugiai ir maloniai pasisvečiuoti Stokholmo archipelage, ir po to visi patenkinti - namo. Jeigu nesusiklostys palankios orų prognozės - kelionės maršrutą trumpinsime, tuo metu ir nuspręsdami, kokias korektūras daryti.

Tokios iš esmės atviro plano kelionės, bet su spontaniškais bandymais prisitempti iki numatyto plano, jei galimybė tam yra - irgi yra mums būdingos, todėl kitiems žmonėms, ar tai labai tikslumą vertinantiems, arba totalaus relakso siekiantiems - mūsų kompanijoje gali būti sudėtinga.

Didžioji diena išaušo 2011-07-11, Pirmadienis. Plaukimo planas - išeinam į besibaigiantį štormą dieną, iki vakaro meteo.pl žadėjo vėjo apsiraminimą iki 10m/s ir posūkį iš W-SW, kas turėjo leisti buriuojant pasiekti Hoburg ragą Gotlande per maždaug 24 valandas. Gotlande kuriam nors uostelyje turėjom palaukti, kol švedų pakrante prasiris kitas stiprus ciklonas, šiuo metu nuo Airijos link Danijos keliaujants. Per keletą dienų vikingų paveldą planavom pamatyti, būtinai Visbį aplankyti, Faro saloje į akmens uolas pažiūrėti, ir keliauti į Stockholmo Archipelagą. O ten - visų vietų aprašymus, jūrlapius ir uostelių schemas turim - taigi rasim, ką veikti! Tai va, toks mūsų planas.

Iš Pilies uostelio išlendame 1600 val. ; dar mariose, plaukiant iki Kopgalio, rifuoju grotą, nes vėjo labai daug - apie 15m/s ir praktiškai tiesiai į dūdą NW. Nieko tokio - juk keturias dienas iš eilės gerai virš 20m/s pūtė, dabar jau akivaizdžiai rimsta...
Kelias dienas jūrą ir miestą šiaušęs štormas dar palikęs rimtą bangą, ir surifuotu grotu bei varikliu kasamės pirmyn. Vartuose - kaip visada - banga ypač aštri ir didelė, pasvaido mus kaip reikiant. Vos penkis mazgus greičio laivelis išstena, kas verčia iš naujo skaičiuoti kelionės laiką... Bet juk temstant turi ramintis viskas, kiek pagal GRIB'us, tiek pagal meteo.pl. Nutolstam nuo vartų, bet banga labai lygesnė nesidaro, kas kelinta vis taikosi stuktelėti rimčiau, ir jas būtina išvairuoti pačiam - autopilotui šito darbo dar patikėti negaliu, nes banga jo kursą į didelį zigzagą vis sumuša.

Nei Jono, nei Lolitos jau valanda laiko negaliu nuvaryt į kajutę - niekas dar ir nepavargęs tiek, kad ilsėtis norėtų. Akys didelės, vis klausinėja, ar čia jau pavojingai mus mėto, ar dar ne... Raminu juos, kad toliau nuo kranto viskas bus tvarkoje, ir vienintelis nekoks dalykas - kad reikės man pačiam vairuoti iki sutemstant, kada vėjas raminsis, ir kryptis keisis į palankesnę mūsų norimam kursui. Tada jungsim autopilotą, ir jiedu abu turės naktį kelias valandas pabudėti kokpite, kol aš miegosiu. Ramiai išdėstau, kad šviežūs ir laimingi jie man naktį bus reikalingi, ir pamažu įkalbu juos pabandyti užmigti kajutėje.
Vos tik jiedu nusileidžia apačion - nė pusvalandis nepraėjo, ir ima plėšti ožius, maišeliai su skrandžio turtais vienas po kito padavinėjami man ir keliauja už borto. Jonas vimtelėjo pora kartų, ir nurimo paslikas, o Lolitą suvartė kaip reikiant, joks anksčiau prarytas Aviaplantas negelbsti - net gaila, bet niekuo jai padėti negalim.

Sėdžiu kokpite vienas pats, ir skaičiuoju, kad labai jau daug dyzelio prideginsim ir neaišku, kiek laiko plaukdami prieš tokį vėją užtruksim... Visai neatrodo, kad jūra lygintis šiandien norėtų; horizonte plunksniniai debesys, vėjo ištampyti... Ar nebus vėl kompiuteriniai orų mergaitės su berniukais kažkuo kitu, bet ne darbu užsiėmę? Jei mano pagalbininkai išsijungia, banga lieka tokia, kokia yra, ir vėjas nesisuka į palankesnį, kaip prognozė žadėjo - kuo toliau nuo kranto, tuo įdomiau gali būti. Į Lenkiją mums plaukti nesinori. Iki prekybinių laivų inkaruotės jūroje plaukėm 2,5 val. vadinasi, iki Hoburgo rago lieka dar apie 32 valandos šito malonumo pačiam vairuoti, jei sąlygos nesikeis... Man jau dabar to vairavimo kaip ir gana... Dar už maždaug 15-20 valandų tokio makalavimo vairu būsiu pavargęs tiek, kad nelabai ir besuvoksiu kur esu, ir ką darau. O kai priartėsim prie laivybos juostų ties Gotlandu - išvis kosmose būsiu. Ar čia mūsų atostogos, ar čia kas? Taigi ruonio šūdas gaunasi čia, o ne atostogos...

Nieko niekam nesakęs, ištaikau tarpą tarp bangų, ir staigiai apsuku Scorpio atgal Klaipėdon. "Kas nutiko, kodėl grįžtam?" - susirūpino jie iš kajutės, pajutę, kad supimas pasikeitė. "Viskas gerai, pralauksim štormo uodegą namie, ir plauksim rytoj" - sakau. Prieštaraujančių nėra. Čiuožam smagiai pavėjui nuo bangų keterų, šalia borto net verda viskas. Žinau, kad sprendimas grįžti yra teisingas, o jausmas man vistiek negeras, pikta be galo, kad į didelę kelionę susiruošus, va šitaip nuo slenksčio atgal suktis tenka...

Uoste švartuojamės 2100. Lolita su Jonu išvažiuoja miegoti namo, aš lieku nakvoti laive. Apsitvarkau laivą, uosto restorane įsmeigiu alaus, parsisiunčiu šviežiausią GRIB'ą, ir sėdu burti prie prognozių.

Prie alaus ir prisiminiau patyrusių buriuotojų patarimą, kad prieš pirmą ilgesnę sezono kelionę yra naudinga suplaukti kokį nors mažą maršrutą, taip vadinamą Shake-Down kelionę padaryti. Įgulai aklimatizacija, o ir laivui patikra gaunasi. Jeigu kokiai nors įgulos ar laivo problemai lemta išlįsti - tai geriau, kai tai atsitinka mažos kelionės metu, nei didelės. Dar kiti buriuotojai kiekvieną didelę kelionę pradeda nuo pirmos nakvynės laive visai įgulai kartu - bet ne uoste, o ramioje inkaruotėje. Sako, kad tai padeda kelionės pradžios stresą ir psichologinį barjerą įveikti. Gyvenimas jūroje nuo kranto skiriasi smarkiai, ir toks mažas žingsnis į tas permainas žalos nedaro. Improvizuotas ir neplanuotas Shake-Down'as mus gavosi šiandien...

Ilgai dar tą naktį miegas nepakirto, vis klausiau vantuose ir virvėse gūsiais sukaukiančio vėjo, ir džiaugiausi, kad dabar ne jūroj, o uoste esam. Rytoj, ne - jau šiandien - jau tikrai plauksim.

=TĘSINYS bus. Jei bus lietaus - netgi greitai=

Posted by gramas 02:28 Archived in Lithuania Tagged buriavimas mimuarai_blyn Comments (0)

Apie tai, kokia Klaipėda graži

Filmo autoriai, paprasti vaikinukai iš provincijos, Klaipėdai fotografuoti skyrė savo atostogų savaitę. Sako, daug tūkstančių fotografijų daryta paprasčiausiai nuo dviračio. Jie prasmukdavo į Klaipėdos aukštesnius pastatus, įsiprašydavo įleidžiami į įmones, laipiojo po visokius kranus uoste ir kitur, ieškodami kuo įdomesnių vaizdų. Tuos tūkstančius fotografijų į filmuką montavo dar apie 3 savaites. Ir tai ne verslas, šiaip - hobis.

Bet pažiūrėkit, kokia Klaipėda jų filme graži ir jauki.

Autoriams - bravo!

Posted by gramas 02:59 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip į švarų vandenį plaukėm

Plaukti beveik visada smagu. O kai pučia tvirtas Pietys, ir Nida jau atsibodus - plaukti reikia į jūrą.
Šeima šį šeštadienį jūreiviais nebuvo - Jonui krepšinis, Lolita kiemo augalus žiemai paruošti nusprendė. Tiesą pasakius, labai jų ir neįkalbinėjau - kaip ir laikas buvo vienam paburiuoti. Kažkodėl reikia laikas nuo laiko vienam į jūrą bent trumpam iššokti, ir neieškau atsakymo kodėl - reikia, vadinasi reikia - todėl ir plaukiam.
Diena kaip reta graži ir saulėta - Bobų Vasara ši savaitė, po jos sinoptikai šalnas jau žada... Kažkas šiandien tinklinį pabaksnos, kažkas golfą į 18 duobučių sukals, kažkas 120 baravykų suras, dar kažkas 20 lydekų pagavęs Kroklankėj atgal paleis - o aš išpulsiu į jūrą be tikslo, maždaug 5-6 valandų ratą apsuksiu, ir prieš temstant namo sugrįšiu.

Tai viskas maždaug taip ir įvyko.
Vėjo yra, čiuožiam tolyn nuo kranto kartais 7 mazgais, o pastovaus greičio virš 6 nuolatos. Pusiaukelėje iki priėmimo bojos per vandenį kaip linija nubrėžta - baigiasi drumzlinas marių vanduo, ir papuolame į skaidrią, atrodytų žymiai šviežesnę ir gaivesnę jūros bangą. Va, dabar buriuojam jūroj. Tikrai smagiau kažkaip, negu marių buizoj mirkti...
Tvirtas Pietys, einant į jūrą, yra gerai - kiek toldamas nuo kranto, tiek grįždamas - turi gero greičio ir bangą kampu į bortą. Supa visai smagiai ir lygiai, ir autopilotas jokių kaprizų nerodo.

Vasarą, turint bent savaitėlę laisvą, šitaip galima visai smagiai ir be įtampos iki švedų kranto nuplaukti, ten rūkytų krevečių su silpnu jų alumi užkirsti, ir neskubant namo parlinguoti. Dabar, rudens antroje pusėje, jūra veikia kaip radijatorius, šildantis oro masę virš vandens plotų, o virš žemės šalnos prasideda. Padidėję vėsesnio oro masės nuo Šiaurės greičiau stumdo šilto oro pūsles virš vandens, vis dažniau šilti ciklonai nuo Golfo srovės su šaltais frontais virš Skandinavijos susikapoja, ir ilgesnius stabilaus oro ir vėjo krypties virš Baltijos tarpus darosi sunkiau sugaudyti. Šiandien, tokią puikią dieną, atsileidęs ir be vargo į švedus per pusantros paros nuplauktum, bet kada grįžti, laivo į štormus nedaužant, pavyktų - visai nežinia. Gali tekti ir žiemoti ten likti.
O gal laivo žiemojimas ten nėra toks jau ir blogis, gal rimtai reiktų jų kainas pasitikrinti? Jeigu jau už dujas brangiausiai Europoj susimokam, tai gal ir laivo žiemojimas Švedijoj nebe tokia branguva pasirodys? Sėdai į keltą vakare, o ryte esi Švedijoje. Juk pradėdamas sezoną Stokholmo archipelage, iškart esi buriuotojų rojuje, o kai reikia iš Klaipėdos į ten susiruošti - kažkodėl į didžiulę kelionę tai pavirsta...

Arba Norvegijos fiordai - anglų buriuotojai gana dažnai savo laivus žiemoti ten palieka, nes per vieną sezoną Norvegijos pakrantę tik be proto skubėdamas suplauktum. Yra tokia svajonė su jachta Lofotenus pakruizinti, gal, sakau, kada nors... Tik, vos atplaukus į jų vandenis ir po to žiemoti laivą Norvegijoj iškeliant, būtinai reikia jų muitinei prisiduoti, kad po 6 mėnesių laivo buvimo Norvegijoje, jie savo PVM tau nepaskaičiuotų ir laivo neareštuotų. Buvo nutikę taip vienai britų šeimynai, privačiai pas kažkokį trolį fiorde laivą iškėlė, kitų metų sezonui prasidėjus atskrenda, sako plauksim jau - bet ne-a, nes vietinė muitinė visai kitų planų dėl jų laivo jau turėjo. Nervai, teismai, suvartyti atostogų planai - teko jiems apie GBP17.000 mokesčių į Norvegijos biudžetą įleisti, kad savo laivą atgauti.
Plaukioti Norvegijoj mums dar parankiau, nei anglams - į ten galim atsargas bei reikalingą mantą iš Lietuvos automobiliu atsivežti, kad ten už kosmines norgių kainas nieko pirkti nereiktų... Pats laivo nuplukdymas į Norvegijos krantus jau savaime įdomia kelione virstų...
Smagu šiandien rudens saulėkaitoje kokpite vartaliotis, ir apie svetimus krantus fantazuoti.

Dar nuo uosto vartų vis bandau vytis priekyje plaukiančią Gabiją, bet vėliau jie patys bėgti nustoja, ir sukasi link Palangos. Aš lieku plaukti tolyn, tikslas - iki teritorinės jūros ribos 12-oj mylioj.
Nuo plano "A" trumpam numušė didžiulė pilkerių laivų armada, dreife viliojančių menkę pirmoje inkaruotėje. Užsinorėjau šviežienos ir aš, tai numečiau bures, patrūkčiojau spiningą gal valandą, kol įsitikinau, kad menkės šiandien po lova nėra. Kažkaip nepastebėjau, kad kituose laiveliuose kas nors pagautų, vadinasi, tai ne mano kaip žvejo žioplumas - o paprasčiausias žuvies nebuvimas... Echolotas kvaksi nesustodamas, rodo žuvį visuose vandens sluoksniuose, o kibimų nėra. Jeigu čia bretlingių būriai, ar strimelė jau pasirodė - menkė juk turėtų jiems iš paskos šalia dugno keliauti.

Kartą, plaukiant su Lolita, irgi šitaip pažvejoti sustojom. Laivui dreifuojant, supimo ornamentas smarkiai pasikeitė, banga tiesiai į bortą laivą varto, ir Lolitą užsupo. Kol su burėm plaukėm - jokių problemų nebuvo, o sustojom - ir dreife jai pikta pasidarė... Vos tik pridavė pusryčius, iškart menkė kibti pradėjo. Ištraukiau keturias stambias žuvis vieną po kitos, po to kiek juokais beprašiau Lolitą dar žuvis pavilioti - užsispyrė, ir nė-pro-kur. Nebekibo niekas tada, kaip ir dabar. Ne, tai ne - pasikeliu bures, ir esu jau nebe mėsininkas, o vėl buriuotojas.

Į uostą grįžtu pailsėjęs tiek, kad dar antradienį kitos savaitės visi rėmai nuo virvių tampymo skaudės... Jei čia buvo atsisveikinimas su jūra šiemet - tai buriavimo diena kaip reta pavyko.

Posted by gramas 04:42 Archived in Lithuania Tagged buriavimas Comments (0)

Apie tai, kad mano plaustas turi bambą

large_PA090041.jpg
Taip, taip, tikrai - mano plaustas turi bambą.
Nemanau, kad šis nedidukas 4-vietis gelbėjimo plaustas gimė iš karštos didelio plausto meilės pripučiamai valčiai, bet kažkoks evoliucijos procesas tikrai buvo - nes iš mano plausto bambos kyšo bambagyslė su kilpa ant galo. Jei kada jūroje fortūna ne juokais parodys savo užpakalinį fasadą, ir mano laivas ims skęsti, tą bambagyslę turime pritvirtinti prie laivo, išmesti visą plausto konteinerį už borto į pavėjinę pusę, ir tik tada imti traukti tą bambagyslę. Jos išsivynios kokie 4-5 metrai, ir tada staigiu truktelelėjimu aktyvuosime plausto pripūtimo mechanizmą. Suspaustas oras iš baliono staigiai užpildys plausto guminius grobus, plastikinis konteineris skils pusiau, ir šalia skęstančio laivo visu gražumu suraudonuos mūsų plaustas. Gamintojas bando mane įtikinti, kad plaustas iškart vandens paviršiuje stovės stogu į viršų, o specialios kišenės dugne užsipildys jūros vandeniu, ir plaustas taps neapverčiamu. Manau, kad čia jis tauškia tai, kas ne būtinai yra teisybė, bet ką labiau nori girdėti pirkėjas... Kažkada, atlikdamas jūrinę praktiką a.a. Laivininkystės laivuose, buvau mokinamas jūroje ramiausiai ant stogo plūduriuojantį plaustą apversti dugnu apačion, įsikabindamas specialios virvės, savo svoriu veikdamas kaip svertas, kojomis įremtas į plausto borto balioną. Didelis plaustas atsiverčia ne taip jau ir sudėtingai, tai su mažiuku tikrai įmanoma susitvarkyti bus, jei ką...
OK, turim prisipūtusį plaustą šalia, įgula tuo metu iš kajutės atvelka neperšlampantį maišą su raketom, vaistinėle, nešiojama VHF racija pilnom baterijom, nešiojamu GPS, dokumentais, vandens buteliais ir dar ką pavyktų kajutėje sugriebti... Plaustą pritraukiame šalia skęstančio laivo, viskas šokinėja ir tamposi ant bangų, ir įgula bando persikelti į plaustą. Galima bandyti užšokti ant plausto stogo, ir susirasti įėjimo skylę, bet realiausia - teks subines sušlapti šokant į vandenį, ir tik paskui įlipant į plaustą. Tavo neperšlampantys rūbai kaip maišai pilni vandens, o padedanti paviršiuje išlikti liemenė tikrai nepadeda judėti. Apie tai, kad kas nors iš įgulos gali būti be sąmonės tuo metu, ir tektų jį į plaustą įstumti iš vandens kaip bulvių maišą pačiam plūduriuojant šalia, ar kad tas subjektas be sąmonės galiu būti pats - labai stengiuosi daug negalvoti. O paskui - plausto peiliu, jei savo neatsinešėm - nupjaunam bambagyslę, jungiančią su skęstančiu laivu ir praeitu kelionės etapu, nes - (fanfaros) Ta-Daa!!! - prasideda naujas mūsų kelionės etapas! Laivas į dugną, o mes - pavėjui. Skaitykim Robinzoną Kruzą.

Prieš keletą savaičių buvau paklaustas, kur yra geriausia vieta plausto tvirtinimui ant jachtos. Atsakiau, kad mano nuomone - ant jachtos antstato, šalia stiebo. Mano argumentai - yra tikimybė, kad antstatas ilgiausiai išliks virš vandens laivui skęstant. Net jei laivas skęs užverstas ant šono - tikėtina, kad šalia stiebo bus saugiausia įgulai vieta, nes yra į ką laikytis... Man dar svarbus argumentas, kad sunkus plausto konteineris šalia stiebo yra arčiausiai ašies, vertikaliai einančios per jachtos svorio centrą. Tai duoda mažiausią sukimo momentą, kai plaukiant laivo galus į šonus horizontaliai blaško bangos ir autopilotui tampa neįmanoma išlaikyti kursą (švytuoklės efektas). SCORPIO priekyje sudėtas sunkus inkaras su labai sunkia 8mm storio grandine, kas ir taip duoda pakankamą švytuoklę. Man visai nesinori ją dar padidinti, plaustą tvirtinant ant relingo laivo gale, kur ir taip yra sunkus baleris, variklis, kuro bakas ir atsarginės talpos...

Prieš tas kelias savaites dar buvau dėl to visiškai tikras, bet šiandien - nelabai. Mano nuomonę suvartė profesionalių buriuotojų atliktas tyrimas apie jachtos RAMBLER 100 apsivertimą Fastnet lenktynių metu dėl nulūžusio falškylio. Tai nutiko pernai. Laivas vėliau buvo išgelbėtas, ir visi stebėjosi, kad niekas iš įgulos nežuvo. Nežuvo, nes jie yra profai, ir žinojo ką ir kaip daryti, nors nesusipratimų užteko. Dalis įgulos, užlipę ant apvirtusios jachtos korpuso, nesugebėjo prisišaukti pagalbos iš netoliese praplaukiančių kitų jachtų. Plūduriavo pora valandų, kol gelbėtojai juos susirado. Kita dalis komandos, nuplauta tolyn nuo jachtos, vandeny laikėsi kartu, ir tik todėl aukų nebuvo. Tik vienas iš tos grupės turėjo asmeninį radijo švyturį, pagal kurio signalą juos surado gelbėtojai. Nors tokį švyturį privalėjo turėti visi įgulos nariai. Vėliau specialistai sutiko, kad jei viskas būtų vykę naktį, tai aukų nebūtų išvengta.
O kodėl niekas nepasinaudojo plaustu? Nes nebuvo kaip prie jo prieiti, apvirtus laivui - jis liko sau pritvirtintas ant antstato... Patyrusi komisija incidentą išnagrinėjo, ir pateikė išvadas bei saugumo rekomendacijas.

Šiuo laimingai pasibaigusiu svetimu grėbliu iškart pasinaudojo kita supermaxi klasės lenktynių įgula Wild Oats XI iš N.Zelandijos. Jie, besiruošdami šių metų varžyboms, perkėlė savo gelbėjimo plaustus nuo antstato į laivagalį, kur juos galės pasiekti laivui apvirtus, kaip nutiko jų draugams nuo Rambler. Taip pat kiekvienas komandos narys privalo turėti dvi gelbėjimo liemenes - viena darbui budėjimų metu, kita, lengvo tipo - poilsiui, t.y. dėvima miegant. Laive turi būti dvi VHF racijos - viena iš jų vandeniui atspari, ir denio pamainos vado kišenėje. Kivių komanda vienu iš efektyviausių saugumo priemonių pagerinimu laiko paprastą putplasčio banglentę už maždaug USD200. Dabar, kam nors iškritus už borto, kitas įgulos narys nebeturi šokti į vandenį, plaukti prie skęstančiojo, ir, jei šis jau tiek paspringęs sūrymu, kad pradeda panikuoti ir lipti ant gelbėtojo - visai nebūtina abiem kartu nuskęsti. Dabar galima irtis banglente. Ta plastiko lenta juk nieko nesveria, o gyvybę išgelbėti gali.

Rambler 100 tyrusi komisija prirašė daug. Man įdomesnės yra pačios įgulos pateiktos saugumo rekomendacijos kitiems kolegoms sportininkams.
Jie akcentuoja, kad:
- laivo apsivertimo situacijoje automatiškai prisipučianti liemenė yra blogis. Jeigu esi prisisegęs saugos diržu, o laivui apvirtus tavo liemenė automatiškai prisipučia - turi mažai šansų vėl greitai išnerti ten, kur gali kvėpuoti. Niekas iš Rambler įgulos prisisegęs prie laivo diržu nebuvo. Standartiniai diržai yra per sunkūs, sagtys nepatogios naudoti, ir įgula pataria iš naujo peržiūrėti reikalavimus diržams, kad jie būtų patogesni. Įgula pataria naudoti tik rankinio aktyvavimo liemenes, ir jos yra tinkamai dėvimos tik tada, kai diržai tinkamai sureguliuoti, tarpukojo diržas užsegtas, saugos diržas prikabintas, o žmogus moka pripūsti ne tik liemenę, bet ir galvos gaubtą. Liemenės aktyvavimo rankenėlė turi būti iš ryškios ar fluorescentinės medžiagos, nes ją surasti nebūna lengva. Prie liemenių komplektuojami švilpukai yra niekam tikę - juos reikia pakeisti efektyvesniais. Taip pat prie liemenės būtinas žibintas - tie, kurie veikia tik panardinti į vandenį, niekuo nebūtų nepadėję įgulos nariams, likusiems ant apvirtusio korpuso. Jie pataria turėti ryškų žibintuvėlį, o dar geriau - vandeniui atsparią lazerinę rodyklę, pritvirtintus prie gelbėjimo liemenės.

- kokpite arba ant relingo privalo būti atsarginis gelbėjimo mini krepšys ant saugos diržo (virvės), pasiekiamas laivui apvirtus. Atseit, iki pagrindinio krepšio, likusio kažkur jachtos viduje, gali ir nebeprieiti, tai teks tenkintis tuo atsarginiu mini-turteliu.

- gelbėjimo plaustai turi būti pritvirtinti laivagalyje ir ten, kur juos galima aktyvuoti esant bet kokiam laivo pasvirimui, įskaitant pilną apsivertimą. Tas pat liečia mėtymo virvę su gelbėjimo kilpa.

- ir kiti reikalavimai bei rekomendacijos, kuriuos rasite perskaitę tekstus aukščiau duotoje nuorodoje į Rambler100 incidento tyrimą. Sportininkams, besivaržantiems jūroje, tikrai verta tuos dokumentus išsiversti ir įguloms saugumo mokymus pravesti, nes bent dalį tų netautiečių patirties tikrai verta sau pritaikyti. Ir kodėl man atrodo, kad LBS tuo neužsiims? ;o)

Čia išrankiojau iš dokumentų tik dalykus, mano nuomone pritaikomus mūsų turistinės specifikacijos laivuose, nes jūrinio buriavimo sportininkams ir jų laivams keliami ženkliai griežtesni saugumo reikalavimai.

Vistik, už ir prieš apsvarstęs, paliksiu savo plaustą ten, kur yra - ant denio, prie stiebo. Scorpio falškylio konstrukcija tokia, kad jį pamesti nei iš šio nei to šansų yra nykstamai mažai. Kasmet kruopščiai ieškau ir nerandu rūdžių pėdsakų kylio tvirtinimo prie korpuso vietoje, kas galėtų būti rūdyjančių kylio varžtų ženklas. O kad mūsų masyvus metalinis kylio pelekas per vidurį nulūžtų kaip Rambler100 aštrus peilis su švinine kiaule ant galo - net baisiam sapne to pamatyt nesugebėčiau.
Ne tos apkrovos mano laive, ne tie ir pavojai - tai ir baimės mažesnės.
IMG_0222.jpg
IMG_0225.jpg

Posted by gramas 00:18 Tagged boats buriavimas Comments (0)

Apie tai, kaip kiaulienos į Nidą plaukėm

Paršelio Regata šiemet - vienas ryškesnių renginių SCORPIO buriavimo sezone 2012.
Vegetarų ten nebuvo.
Savaitgalis gavosi tokio ryškumo, kad jokio teksto apie jį nebus, nes galvoje liko palaimingai tuščia ir lengva - tikras poilsio kokybės ženklas...

Posted by gramas 04:23 Archived in Lithuania Tagged people parties buriavimas Comments (0)

Apie tai, kaip adrenaliną šaukštu kabinom

OK, ne taip jau ir šaukštu, gal labiau arbatiniu šaukšteliu.

Mūsų tradicinė trečiadienio vakaro regata PaPa-24 dalyvius pasitiko lietaus šuorais. Dalyvavo aštuoni laivai. SCORPIO įgula - mudu su Jonu.

Po starto keldami spinakerį, nusitraukėm spinaker-falo karabiną. Pūslė sukrito į vandenį, greitai mes ją išgelbėjom, bet visą pavėjinę distancijos atkarpą plaukėm lėčiau, nei derėjo, ir atsiplėšti nuo varžovų, plaukiančių su spinakeriais, mums nepavyksta. Prieš pat posūkio ženklą mus aplenkia Piranija ir Aphrodite. Po to vėl mus aplenkia, paskui mes aplenkiam, paskui vėl...

Visai smagi regata gavosi, buvo keletas įdomesnių mikro-dvikovų. Aplaukiam tik penkti. Jei neskaičiuoti kelto Viktoria Seaways, mus aplenkė keturi ;o)
Ne tai, kad silpnai suplaukėm - bet kad varžovai šį kartą kovingi ir laviruotėje stiprūs buvo.

Posted by gramas 02:49 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad priešų nindzės nemiega

P7010100.jpgJau para, kaip plaukiame nuo Bornholmo namų link. Sėdžiu kokpite, mano budėjimas ką tik prasidėjo, ir pro kajutės tarpdurį matau, kad Rimas nerimsta. Iš pradžių ilgiausiai kuičiasi savo gyvatyne, kuriuo virsta šturmano lova, jeigu jachtoje apsigyvena Rimas. Visai atsakingai taip sakau, nes tai mačiau dviejuose skirtinguose laivuose, Rimui kapitonaujant ilgesniuose plaukimuose.

Gyvatynas - tai gultas, kuriame į žiužį susukta patalynė, drabužiai, knygos, sąsiuviniai, visokie laidai, žibintuvėliai ir dar begalė visokio šlamšto. Einant migti, gyvatynas sustumdomas, kad Rimo organizmas tilptų į gultą, antklodė atsidurtų virš jo, o visu turtu apsikaišoma taip, kad organizmas nesiraičiotų laivui siūbuojant ant bangų.

Veiksmas kajutėje vyksta pagal įprastą schemą - viską iškilnojus gulte ir atgal susukus į žiužį, kažko ieškoma ten, kur tai turėtų būti padėta, po to ieškoma ten, kur tai neturėtų būti padėta, po to ten, kur tai būti išvis negalėtų, ir galiausiai vėl ieškoma gyvatyne. Abudu tylim, bet stebėti įdomu - bandau atspėti, ko šį kartą jis ieško. Nejaugi vėl savo jūrlapių?

Dažniau, negu norėčiau, aš pats taip ieškau, nes kai pradeda jaustis nuovargis plaukiant, daiktai ima iš tavęs šaipytis.
Pats laivas ir jame esantys daiktai turi savo gyvenimus, charakterius ir likimus. Buriuotojui pavargus, daiktų charakteris ima keistis visada tik į blogąją pusę. Patikėkit, tai yra labai blogai. Kepurės, kojinės, pirštinės, smulki elektronika, ausinės, akinių futliarai - ypač bjauraus charakterio sutvėrimai. Tu žinai, kad, pavyzdžiui, fotoaparato laidą dar vakar pasidėjai į foto/video žaislų krepšį, bet iškuiti viską - ir jo niekur nėra. Po to, gal net po kelių dienų, kai būsi praradęs viltį ir bandysi sugalvoti kur krante reikės naują laidą nupirkti - jis gali atsirasti kur nors runduke, ar maisto dėžėje prie makaronų. Ironija tame, kad laidas atsiras tada, kai tau reikės makaronų... Juk tikrai niekas iš įgulos to sumauto laido ten nepadėjo, o pats laido charakteris nėra tiek piktybiškas, kad tokią kiaulystę tau iškrėsti. Juk piktas laidas išvis neatsirastų.

"Tai ką, vėl nindzės?" - klausiu. "Nu blemba, negali būti", sako, "visą budėjimą tarpdury prasėdėjau, įėjimą saugojau".

Nindzės - tai nematomi priešai, jachtose slepiantys buriuotojo daiktus. Tie niekšai buriuotojo gyvenimo lengvesniu tikrai nedaro. Juk mums su stichija kautis, o čia še tau - Nindzės - entropijos kariai.

Jeigu laivą laikytume uždara sistema - o mūsų atveju laive yra tik du mūsų organizmai, trečia para duše nemaudyti, pusantro svogūno, šiek tiek lašinių ir makaronų, burės ir dar kalnas visokio šlamšto visuose laivo užkaboriuose; ir mūsų sistema tabaluoja ant bangų Baltijos vidury... Žinoma, kad uždara šita sistema, čia gi atskiras uždaras pasaulis ir uždara visata bei kosmosas. Uždara viskam ir visiems, išskyrus nindzes... Nes jie, bestijos, vistiek pralenda visur, saugok nesaugojęs...
Tai va, entropija yra fizikinis matas, nustatantis betvarkės lygį uždaroje sistemoje. Jei iš mokyklos dar kažką atsimenam - tai antras (buriavimo) termodinamikos dėsnis sako, kad kiekvieno jachtos reiso metu betvarkės laive dydis niekada nemažėja, bet gali išlikti toks pat, arba didėti. Jaučiat, kame kampas - betvarkė laive niekada nemažėja, ir tai mokslo įrodyta! Gal net Nobelio premiją kas nors už tai gavo. Neblogas laivas už tiek pinigo išeitų.

Tai ką daryt, juk laivyne turi būti tvarka!? Dabar taip iškart gal nieko ir nedaryk, paprasčiausiai gyvenk toliau.

Reikia daiktus laive dresiruoti, kad savo vietą žinotų. Jei tai įrankis, tai jis visada įrankių krepšyje. Jei tai pakrovėjas - tai jie visi kitame krepšyje, ir sužymėti kas ką krauti moka. Atsarginės detalės - savo lentynoje ir dėžėse, laivo dokumentai - savo segtuve, o įgulos popieriai - visada stalčiuje, ir t.t. Kiekvienas daiktas - visada ten pat. Naiviai įsivaizduojame, kad tai yra tvarka. Visiškai ne. Tokiu būdu mes nubrėžiame liniją, bet ne tarp tvarkos ir betvarkės, o liniją, kuri nustato tik pradinį mūsų laivo betvarkės lygį.

Daug iliuzijų, daiktus padresiravęs, neturėk. Per štormą jie vistiek skraidys ir į savo vietas nenusileis, stovint uoste atsipalaiduos ir šiaip iš nuobodulio klaidžioti pradės, kažkas sušlaps ir išdžiūti nesugebės...

Laikas eis, laivas plauks, o betvarkė tik didės. Fizika - tikslusis realistų mokslas.

Tąkart nindzes iškoliojom visai be reikalo, bet mes to nežinojom.
Rimas ieškojo savo jūrlapių komplekto - juos dar Klaipėdoje suvyniojo į ritinį, kurį pakrovėm į mano mašiną su kitais jo daiktais.
Iš automobilio daiktus perkrovėm į džipą, kuriuo vykom keltu į Vokietiją, iš ten paryčiui atmynėm į Olandiją, kur stovėjo ką tik nupirktas Scorpio.
Kai daiktus krovėm į jachtą - vėliau, jau plaukiant, abu buvom tikri - juk matėm tą jūrlapių ritinį daiktų krūvoje ant krantinės, todėl tikrai turi būti laive, nes džipe juk neliko. Žinoma, kad džipe neliko... Todėl, kad liko dar Klaipėdoje, užriedėjęs gilyn į automobilio bagažinės galą, kur jo ir nepastebėjom.

Nieko tokio neįvyko - parplukdė tada jis Scorpio per Olandijos kanalus "iš atminties". Kylio uoste nupirkau pora Baltijos gaublio komplektų sau, o dar vėliau atstatėm ir Rimo jūrlapių triūbos formos sistemą į pradinį betvarkės lygį.

Posted by gramas 02:54 Archived in Denmark Comments (1)

Apie tai, kad ant Lietuvos ne viskas blogai.

large_PaPaxx.jpgKasmet Lietuvos buriuotojų tarpe girdisi pasvarstymai dėl Lietuvos Buriuotojų Sąjungos (LBS) veiklos ir ateities. Kartais tie pasvarstymai net rietenomis virsta, dažniausiai dėl senų kaip Pasaulis priežasčių - dėl valdžios ir pinigų. LBS'e yra du ryškūs poliai - sportininkai ir taip vadinami kreiseristai, t.y. pramoginio buriavimo atstovai, ir abi grupės ne visada patenkintos buvimu po vienu LBS'o stogu.
Nematau reikalo kištis į kažkokių pinigų ar valdžios dalybas, bet man įdomus tas savanoriškas buriuotojų susiskirtymas į sportininkus ir kreiseristus, arba, jei, norite, į juoda ir balta. Kaip gamtoje neegzistuoja absoliučiai juoda ar idealiai balta spalvos, taip ir buriavime - manau, kad nėra to idealaus sportininko, ar absoliutaus kreiseristo buriuotojų tarpe.

Kiekvienas esame unikalus kaip žmogus, su savo individualia pažiūrų ir nuomonių sistema, vadinama pasaulėžiūra, savo patirtimi, žiniomis, išsilavinimu ir praktinių sugebėjimų išvystymo lygiu, savo charakteriu, ir savo aplinka, kurioje funkcionuojame, ją veikdami patys, ir būdami jos nuolat veikiami.

Kiekvienas buriuotojas esame kaip paveikslas, nutapytas iš daugelio spalvų. Gal per aukštom materijom čia pradėjau... OK, kad normaliam buriuotojui būtų lengviau suvokti - tai esam kaip kokteilis, suplaktas iš daug įvairaus skonio gėrimų. Kiekviename iš mūsų telpa žymiai daugiau buriuotojų, nei vien tik sportininkas ar kreiseristas. Bet tų gėrimų proporcijos apsprendžia, kas mūsų buriavime svarbiau - varžybų adrenalinas, ar kitoks buvimas ant vandens.

Žemiau bandysiu apžvelgti kai kuriuos buriuotojų tipus (nes visų niekas nežino), iš kurių mišinio esame kiekvienas sudaryti. Žaiskite proporcijomis, ir būkime visi skirtingi, nes taip įdomiau. Tik svarbiausia - sugebėkim susikalbėti, ir visi ant bangos sutilpti.

KOVOTOJAS. Vaikystė prabėgo gaudant vėją Optimiste, po to sekė progresija sportinių klasių jachtutėse. Kai treneriams reikalingas amžius baigėsi, organizmas nebegalėjo normaliai funkcionuoti be reguliarių varžybinio adrenalino dozių. Laivas jam, kiek nuosavas, ar priklausantis kitam savininkui - tik kovos mašina, reikalinga pergalei išplėšti. Gerai išstudijavęs balų skaičiavimo sistemas, ir nuolat priekaištauja konkurentams dėl neteisingai nustatyto laivo balo.

ROMANTIKAS. Jam smagiausia plaukti į niekur, nes pats plaukimas yra tikslas, o ne galimybė nuplaukti į kokį nors tikslą kaip vietą. Vos tik jis ateina į laivą - ir jau yra vietoje. Laivas jam - draugas ir gyvenimo partneris, o gyvenimas - tai kelionė. Lengvai atpažįstamas pagal polinkį fotografuoti saulėlydžius ir bandymais į kadrą pagauti tą didžiausią bangą (bergždžias užsiėmimas, kaip žinia...) Slepia savo įprotį kalbėtis su laivu, nes žino, kad tai šizofrenijos simptomas. Nuolat rausia internetą, ieškodamas kitų buriavimo romantikų kelionių po Pasaulio vandenynus aprašymų, ir jam atrodo, kad taip rengiasi pats kada nors išplaukti į savo gyvenimo kelionę. Dažniausiai taip ir lieka niekur neišplaukęs, nes norint plaukti reikia plaukti, kaip sakė vadas Mao, o ne raustis.

ACHTUNGAS. Jo ego minta ne lašiniais, o kitų žmonių dėmesiu (vok. achtung). Begalinis troškimas atsidurti dėmesio centre jį verčia nuolat stengtis būti matomu, viską organizuoti ir pan. Labai kenčia, kai fiziškai neišgali vienu metu būti keliose vietose ir visur siurbti dėmesį į save. Dėl savo hiperaktyvumo labai naudingas buriavimo procesui; bet dėl menkiausios galimybės garsiai patrimituoti apie savo asmeninius laimėjimus ir nuopelnus, kartais pasirengęs aukoti daug, įskaitant ir sąžinę.

GURU. Labai dažnai viską žino geriausiai, bet kiek rečiau suvokia, kad pats tik mokosi visą gyvenimą. Jo nuomonėmis daug kas remiasi pagrįsdami savo tiesas, nes jį visi žino kaip Mokytoją. Ta GURU išmintis yra pasiskolinta iš RYA literatūros, ir tik iš dalies nuosavos patirties suformuota, bet jam atrodo, kad to nesimato per švytinčią Mokytojo aureolę. Paskutinį dešimtmetį kai kurie GURU savo švietėjišką veiklą pastatė ant verslo bėgių, ir sugeba iš to išgyventi, tuo įrodydami, kad ne viskas ant Lietuvos yra blogai. Nusipelno visuotinio pagerbimo, nes GURU yra pagrindiniai buriuotojų vsuomenės jaučiai-reproduktoriai, kasmet savo inkubatoriuose iš "čemodanų" išperinantys gražų pulkelį buožgalviukų - naujų buriavimo entuziastų. GURU pats plaukia tik norėdamas iš to uždirbti, nes su juo neplaukęs, dažniausiai taip ir liksi buožgalviu dar pusmečiui (arba kol susiprasi), per egzaminus nepatapdamas II eilės entuziastu.

PIJOKAS. Normalus lietuviškas savaitgalinis alkoholikas, kišenėje laikantis visus receptus, kaip išvesti pasaulį iš ten, kur šis neišvengiamai ritasi. Jeigu kur nors susiruošia plaukti, tai tik netoli, tarkim iki Nidos, nes ten gastronomas netoli uosto. Kartais plaukia apie plūdurus, šnapsą gausiai skiesdamas adrenalinu. Savim nepatenkintas nes geria, tai normaliame Žemės žmonių pasaulyje sau vietą randa sunkiai. Todėl geriausiai jaučiasi savo jachtoje, kur visada atvyksta su draugais. Čia pasaulis gerokai sumažėja, ir jis yra čia vadas, arba darnios komandos dalis. Savo laivo kokpite gali baubti iki paryčių, o prieš audrą būtinai paliks virves plaktis į stiebą. Gavęs tokį kaimyną, visada būk pasirengęs padėti jam prisirišti uoste, ar atsišvartuoti prieš išplaukiant - ne dėl mandagumo, o todėl, kad jei pasistengsi - tavo paties laivo remontas kainuos pigiau.

VIARSLYNYKAS. Jachta - tai priemonė užkalti pinigų. Plukdo žmones po Kuršmares ar žvejoti į jūrą, dirba ant kitų žmonių laivų samdomu škiperiu ar įgulos nariu. Plaukęs yra bet kuo ir visur, pažįsta visus. Pergyvenęs visus štormus ir audras, per jūras saugiai pervežęs šimtus "čemodanų". Jo laivas dažniausiai atrodo apleistas, nes uždirbtus pinigus išleidžia bandydamas iš mirusių pakelti kokią nors kitą jachtą, arba kaupia, ketindamas įsigyti laivą, kuriuo galės uždirbti dar daugiau pinigų.

VIENIŠIUS. Yra išardęs ir vėl sumontavęs visas laivo sistemas ir įrengimus; ne tam, kad gedimą sutaisyti - o kad įsitikinti, jog galės tai padaryti jūroje būdamas vienas. Šiaip plaukioja nebūtinai vienas - žymiai dažniau su draugais ar šeima, bet iš tikrųjų užskaito tik plaukimus, kai gali sau pačiam įdodyti, kad dar turi parako "parahiernicoj" ir gali pavaryt, kai reikia. Nors niekam kitam tie įrodymai nereikalingi...

MANEKENAS. Jachta jam - išskirtinio statuso visuomenėje ženklas. Todėl stengiasi švartuotis laivagaliu į krantinę, kad visi matytų, kaip atsileidęs jis kokpite (ant podiumo) gurkšnoja alų, atseit nematydamas nuo krantinės į jį pavydžiai spoksančių runkulių su runkuliukėm. Jis irgi yra ženklas, kad ant Lietuvos ne viskas blogai. Plaukia tik tikslu pastovėti prie kito uosto krantinės, t.y. parodyti save. Jei galėtų - turėtų po jachtą kiekviename uoste, ir plaukti niekur nereiktų išvis. Kartais apsipyksta su savo Manekene, nes šiai degintis tenka ant priekinio denio, kuris yra mažiau matomas nuo krantinės.

SODININKAS. Perka apysenį laivą, nes tuomet dar juos gamino tikri meistrai... ir daug pastangų įdeda, pakeldamas jį iki normalaus lygio. Žino ir džiaugiasi, kad laive nuolat kas nors genda, ir visada bus ką remontuoti. Visada turės laive reikiamą įrankį, visada pasirengęs jį paskolinti, ar padėti remontuojant kitą laivą. Todėl ir jam pagalbininkų netrūksta. Sodininkai, tie kurie Augytojai normalių žmonių pasaulyje, gali išdrabstyti mašiną mėšlo, ir vos atrėplioję vakare iki sofos, džiaugtis kad šitaip gerai diena praėjo. Sodininkas jachtų pasaulyje dažniausiai plaukia mediniu laivu, kas yra atskiros jachtininkų kastos ženklas. Tik medinis laivas garantuoja sodininkui būtiną techninių problemų kiekį. Dėl to problemų kiekio plaukia mažai, tačiau labai gerai įvaldęs anglišką buriavimą - laivą prisirišęs namų uoste, su alumi ir kitais sodininkais, susodintais jachtos kajutėje. Spėjama, kad iš to susodinimo prie alaus ir kildinamas Sodininko pavadinimas jūros žmonių pasaulyje.

HIPIS. Laivas tiek apleistas, kad neretai nuostabu, kaip jis išvis laikosi ant vandens. Hipis lengvai bendrauja, yra komunikabilus, iš toliausiai atbėgs padėti prisišvartuoti naujai atvykusiai jachtai. Nuolat trinasi uoste, pažįsta daugelį, žino visas naujienas ir paskalas. Todėl dažnai kitų buriuotojų pavaišinamas alumi ar šašlyku, kas pradeda prastumti tą dieną. Būtinai paprašys paskolinti kokį įrankį, ar siūlų burėms palopyti, ar hermetiko varvančiam langui užklijuoti... Stengiasi kuo daugiau laiko praleisti uostuose, nes bijo, kad išplaukus kas nors suluš, o remontui lėšų juk nėra... Visą sezoną gyvena laive, kartais krante verčiasi atsitiktiniais darbais, kad užkaltų maistui ir laivo stovėjimui uoste apmokėti. Maždaug liepos mėnesį pradeda ieškoti moters, kad galėtų pas ją peržiemoti; privalumas - moteris turi gyventi dviračiu įveikiamu atstumu iki vietos, kur laivas bus žiemai iškeltas ant kranto.

TURĖTOJAS. Pats paslaptingiausias buriuotojo tipažas. Tvarkingai atsiskaito už uosto paslaugas, jachtą kiaurus metus laiko ant krantinės, arba sezono pradžioje nuleidžia į vandenį, o pabaigoje - kelia į krantą. Tačiau kam tai daro - net pats nežino, nes laivu niekur neplaukia. Matyt, esmė yra pačiame laivo turėjime ir teorinėje galimybėje bet kada išplaukti, jeigu to panorėtų. Sąlyginai aukštas Turėtojų skaičius buriuotojų bendruomenėje irgi įrodo, kad ant Lietuvos ne viskas blogai.

VIRŠININKAS. Praeityje aktyviai buriavo, bet paskui atsibodo. Kadangi jau turėjo jachtos kapitono licenziją ir buvo įpratęs vadovauti visiems, tai lengvai gavo organizacijoje vietą iki gyvos galvos. Jam atrodo, kad nuo jo sprendimų kažkas priklauso, todėl tik sprendžia, o nieko nedaro tų sprendimų įgyvendinimui. Pats skleidžia gandus, kad Viršininkai dirba visų buriuotojų labui nepadėdami rankų, tik tas darbas vyksta valdžios koridoriuose slaptai ir paprastam buriuotojui yra nematomas. Gali būti palyginamas su H.Velso aprašytu Nematomu Žmogum, tik tas nemokėjo taip skardžiai klyktelėti GERO VĖJO! per regatų nugalėtojų apdovanojimus.

JŪREIVIS. Taip pavadintas todėl, kad nuolat eina prie jūros. Jis be galo myli jūrą, nors gyvena toli nuo jos. Kiekvieną vasaros savaitgalį važiuoja tiesiai į Nidą, arba atplaukia iš Mingės dar penktadienį vėlai vakare, kad šeštadienį nuo pat ryto galėtų užsiimti tą vietelę kopose prie jūros. Nakvoti grįžta į laivą. Gerai pasiskaičiavęs kaštus, ir žino, kad Nidoje gyventi savo jachtutėje yra gerokai pigiau, nei kažkur Purvynės garažuose. Plaukti iš Mingės irgi pigiau, nei važiuoti per Neriją automobiliu. Esant nepliažiniam orui, darosi nestabilus ir gali virsti kitu, aukščiau minėtu tipažu.

Posted by gramas 04:01 Comments (0)

Apie tai, kaip mes spinakerį kėlėm

Į PaPa'23 - tradicinę trečiadienio regatą, išsiruošėm tryse. Aš buvau laivo vadas, kartu plaukė ir retkarčiais mane pavadavo autopilotas vardu Meška, na ir Scorpio plaukė, nes jam priklauso - juk jis yra laivas!

Dalyvavo aštuoni laivai. SCORPIO finiše buvo trečias, po jachtų Afroditė (I vieta) ir Omega (II vieta). Šį kartą pavyko į video pagauti veiksmą, kai plaukdamas vienas keliu spinakerį. Vakaras buvo beveik be vėjo, tai tas spinakeris labai tingėdamas dirbo, vis timpčioti ir žadinti jį reikėjo. Buvo tamsu jau, kai leidau tą burbulą žemyn, tai į video tas momentas ir nepapuolė. Kada nors kitą kartą, gal.

Už puikų pasirodymą regatoje, nulipęs nuo vandens, iškart save apdovanojau kaušu alaus Eglės le'storane.

Posted by gramas 07:44 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip kalendorius į savaitgalį sutilpo. +Video

Visiems, kas mėgsta gamtoje laiką leisti, retkarčiais nutinka, kai orai parodo visus metų laikus per vieną dieną. Šį kartą mums visus keturis metų laikus gamta davė per abi savaitgalio dienas. Šeštadienį buvo vasara, nors ir vėjuota; o sekmadienį gavom pusvalandį žiemos su ledais, rudens su vaivorykšte ir vėl vasaros su ryškia saule ir šiltu vėju. Pavasaris pasiklydo kitur, arba tiek silpnai išreikštas buvo, kad mes jo kažkaip nematėm. Problema musyse, nes jis tikrai buvo. Kas per kalendorius be pavasario?

SCORPIO buvo užsistovėjęs uoste pora savaičių, nes reikėjo sulaukti, kol sugedusią Furlex'o (burės suvyniojimo mechanizmo) detalę gamintojas iš Švedijos pakeis. Firma SELDEN ir jos atstovas, jachtos LIETUVA kapitonas Osvaldas, nepavedė, ir dar praėjusio trečiadienio regatoje SCORPIO plaukė jau su veikiančiu Furlex'u.
Ta proga dar gerokai prieš savaitgalį Lolita suplanavo mūsų poilsį ant vandens stiliumi "nesvarbu kur, bet kad tik plaukti", o jachtos LOKIUKAS škiperis pasiūlė man per savaitgalį suplaukti iki Liepojos ir atgal regatoje "Rudeninė Baltija" jo laivu. Iš vienos pusės buvo šeimos argumentai, kad ilgai niekur išplaukę nebuvom ir jau reikia, o iš kitos - kad tai paskutinė šiemet jūrinė regata, ir būtinai reikia į jūrą su būriu kitų laivų išpulti. Du svarbūs "reikia".

Apsispręsti padėjo prognozės - šeštadieniui sinoptikai siūlė puikų orą ir pietų vėją smagiai kelionei į Liepoją, tačiau sekmadienį vėjas turėjo suktis ir pūsti labai stipriai iš pietvakarių ir vakarų. Sekmadieno buriavimas jūroje, grįžtant iš Liepojos, turėjo kaip reikiant patikrinti žmones ir laivus - vienų tvirtumą, kitų sugebėjimus ir ištvermę.
LOKIUKAS labai nesivaiko sportino rezultato buriavime, todėl jo škiperiui Artūrui pasakiau, kad jūra niekur nedings ir po regatos, o mes į ją galėsim išplaukti, kai sąlygos bus labiau palankios ir nereikės laivo laužyti, ar burių draskyti. Laivo nelaužyti sutiko, bet kažkaip be entuziazmo, tai sutarėm pasimatyti Nidoje ir tai aptarti.

Mudu su Lolita sumąstėm pažiūrėti regatos startą šeštadienio ryte, po to plaukti nakvynei į Nidą, ir grįžti Klaipėdon sekmadienį. Plaukimas į Nidą, prieš vėją, visą kelią varikliu. Nieko nuobodžiau turizmo prasme Lietuvos buriuotojas sugalvoti ir negalėtų, bet po dviejų savaičių krante jau pats buvimas ant vandens yra dūšiai atgaiva.

Regatos startas buvo suplanuotas uosto akvatorijoje; laivų buvo dvi grupės - sportininkų plaukimas Klaipėda-Liepoja-Klaipėda, ir klubinė grupė su trumpesne distancija - iki Būtingės ir atgal. Jachtos ruošiasi startui, ir matome, kad visi startuos su spinakeriais. Didelis pulkas jachtų su margaspalviais spinakerių burbulais, šniokščia pavėjui - vaizdas tikrai bus įspūdingas. Tai pamatyti nusprendžiame už uosto vartų jūroje, kur jachtų pulkas pasitiks nemenką bangą.

Ta banga - viena iš Klaipėdos uosto bėdų - kai vėjas sukelia bangą nuo švedų kranto tiesiai į uosto vartus, ji, iš gilumos atsiritus iki seklesnių uosto prieigos vandenų, savaime gerokai padidėja, kartais lūžinėti pradeda. Prieš pat uosto vartus ta banga dar susiduria ir su iš marių išeinančia srove, ir virsta tokiais ožiais, kad net didelį laivą gali nejuokais papurtyti.
Mūsų uosto molai pastatyti taip negudriai, kad į uostą įsiritusi banga neužgęsta įplaukos kanale, tačiau palieka keliauti gilyn į uostą, pilna jėga besidaužydama į krantines. Dėl interferencijos reiškinio tos atšokę bangos kartais savo energiją sudeda į krūvą tiek, kad gali net giliai uoste esančius prie krantinių pririštus laivus nuo švartlynių nutraukti ir daug bėdos pridaryti.
Būtų Klaipėdos uostas už eurorublius pasidaręs saugų maišo formos baseiną jūros bangai gesinti, su dviem vartais - žymiai saugesnis ir svetingesnis šiandien būtų.
Devintos klasės fizikos kursas - prieš didelių pinigų magiją, panašiai kaip vykusi uosto gilinimo epopėja - norėjosi daug ir greitai. Iš olandų uostininkų teko šią jau labai seną istoriją girdėti, kai juos su protingos įplaukos projektu mūsų gudragalviai į krūmus nuvarė, nes konkursą reikėjo laimėti tam, kas labiau norėjo.
Nereiktų dabar prieš štormus tankerių nuo Naftos Terminalo, ar KLASCO krantinių lauk į atvirą jūrą varyti.

Įdomus dalykas dėl bangų - vizualiai mums atrodo, ir vaizdžiai sakome - bangos ritasi, keliauja, skuba... Iš tikro - tai vandens masė bangoje niekur nejuda, bent jau tol, kol banga lūžti nepradeda. Vandens molekulės, paviršiuje vėjo išjudintos, svyruoja tam tikra amplitude niekur nekeliaudamos, ir pastumia, t.y. perduoda energiją kitoms molekulėms. Tos - energiją pasuoja dar kitoms, paskui tų judesių momentai sutapti pradeda, ir judesio energija sumuojasi, banga įsisiūbuoti pradeda. Tada jau didesnė energijos masė keliauja vandens paviršiumi, vis papildomai energija iš vėjo pamaitinama... Taip ir ritasi tie energijos volai, mūsų bangomis vadinami. Tik lūžtančios bangos keteroje bangos paviršius purslais virsta, kurie ima ristis paviršiumi, o visa pagrindinė vandens masė siūbuoja daugmaž vietoje, niekur nekeliaudama. Kitas dalykas yra srovės, jau vandens masę keliauti priverčiančios, bet čia jau labiau vandens lygio ir atitinkamai slėgio klausimai, o ne vėjo ir bangų.

Pasikeliam grotą, jungiam variklį, ir skubame už vartų į jūrą. Pasitinka visai smagi banga, kai kurios iš jų apie 2 metų aukščio. Vėjas pučia iš Pietų, o banga likutinė, vis dar iš Pietvakarių. Netanki banga, išvairuoti tokią lengva.

Čiuožinėjam bangomis; bet nenorime pasipainioti lenktyniaujančioms jachtoms, nes uosto prieigose vietos manevrui ir taip nedaug, o čia dar pora didelių laivų taikosi į uostą užeiti. Tiems irgi ant kelio painiotis negalima, kad nesutryptų. Uosto eismo tarnyba vieną iš tų geležinių įleidžia, o olandų laivui liepia palaukti kol sportininkai išplauks, ir tik tada į uostą užeiti.
Taip ir sukiojamės kiek atokiau nuo uosto vartų, kur saugiau ir bangos aukštos nebėra - aišku, kad su mūsų video įdomesnių vaizdų pagauti iš tokio atstumo nepavyks.

Jachtoms beišpuolant į jūrą, spinakerių pūslės čiaudėti ima - jachtoms lipant į bangą, ir po to smunkant žemyn, spinakeris išleidžia orą, po to vėl su trenksmu prisipildo. Tie smūgiai gana stiprūs gaunasi, ir visai rimtai patikrina burių, stiebo tvirtinimo ir laivo korpuso tvirtumą. Šioje regatoje burės plyšinėjo daug kam, viena jachta stiebo neteko, kita vairo... Geležį ir skudurus sutvarkyt galima, o traumų nebuvo, tai viskas baigėsi kaip ir sėkmingai.

Tiek to starto ir tematėm, nes iš tolo stebėjom - praplaukė dvi grupės jachtų, o mes sukome atgal į uostą, ir murzinu marių vandenėliu nušiaušėm Nidos link.

Miškai Kuršmarių krantuose ir švendrynai dar vasariškai žali, tik po pirmųjų šalnų jie pradės įdomiau spalvomis puoštis. Visi rudens grožiai dar bus, ir mes juos pamatysim, nes SCORPIO dar į krantą žiemoti neskuba.

Nidoje švartuojamės vakarop, pakrantės a'la žvejo sodyboje vakarieniaujam dar šiltu karšiu su saikingai šaltu alumi. Pabambėjom dėl už žuvį sumokėtos kainos - suplojam 20 Lt už puskilio karšį, dar panašiai tiek už sterkioką, už paltuso uodegą, ir kai pradedam šeimininką juokais gėdinti už kabantį mažiuliuką sterkiuką (tokie mažiai yra nelegalai, juos paleisti privalo) - gaunam tą neužaugą magaryčių. Žvejams rūkyklos moka po 2-3 lt už kilą karšio. Nuo mūsų engia dešimt kart daugiau. Klaipėdoje toks Rusnėje rūkytas karšis - perpus pigiau... Atrodytų kaip lupikavimas, tačiau pasirodo, kad Nidoje tai yra visiškai teisinga rinkos kaina. Kol mes smaguriavom išties fantastiškai skania žuvim, per tą pusvalandį visa kabykla, buvusi pilna karšių, sterkų, ešerių ir paltuso uodegų, buvo išparduota. Ir vis nauji klientai ėjo žuvies prašydami. Jei rinka tokia - būtų kvaila kavinei ją dempinguoti ir tą pigesnį klientą vilioti. Pirmą kartą mačiau klestintį verslą iš paltuso uodegų - bet mums mandagiai paaiškino, kad paltusų kūneliai buvo likę kažkur le'storane, o į rūkyklą prisidavė tik uodegos... Pats skanumas jose ir beesantis... Kurgi ne, mūsiškis karšis yra skanumas, o ne kelis kartus šaldytas paltusas...

O veikiančių le'storanų Nidoje sumažėjo radikaliai, sezonui pasibaigus, ir jie visi dabar pilni, daugiausiai rusakalbio turisto. Pasienio režimo lengvatos - gyveni sau Kaliningrado srity, savaitgaliui įsimeti į mašiną vieną kitą bloką cigarečių, kanistriuką benzino - ir mūsiškoje ES dalyje konvertavęs savo turtą į litus, užsimoki kainos dalį už savaitgalį šeimai, ar su meiluže artimąjame užsienyje, kaip jie mus vadina. Win-win situacija, kaip anglosaksai pasakytų - visi laimingi. Nidai pajamų sezonas prasitempia, o kaimynas pailsėjęs į Nasha Rasha patenkintas sugrįžta, ir Putinui BVP tą savaitę daugiau pagamina. Nebūtų patenkintas - nebūtų to turisto čia tiek daug.

Pavakarieniavę, aplankome Nidos pagrindinį traukos centrą - gastronomą vardu Maxima, ir vakarojam jachtose.
Nidos kultūrnamy vyko kažkoks netautiečių jaunimo renginys, tikriausiai apie tai, kaip išgelbėti pasaulį. Vakarop pasaulio gelbėtojai marių pakrante pėdino link kopų, alaus bambaliais nešini. Įtariu, tai jie nuo kopos naktį tuos popierinius balionus su žvakėm užleido, marsiečių mėnuleigiais apsimesdami. Bet mūsų taip lengvai neapgausit...

Iš ryto buvo žiema. Krito daug ledo iš dangaus. Naktį užslinkęs audros frontas suvarė jūrines žuvėdras nakvynei ant Nidos marinos molo. Krušos ledai, čaižantys vištos dydžio paukščius, į paniką varė žuvėdrų jaunimą - ar jie užsimerkti nemoka, ar galvos po sparnu paslėpti, nežinau, bet tie dar vaikiškų spalvų paaugliai gerokai supanikavę buvo dėl ledo iš dangaus, pirmą kartą patirto.

Atsirišame lyjant, ir išplaukiame tiesiai į sparčiai dangumi bėgančius škvalinius juodulius. Vėjo daug, škvalų gūsiai dar padaužo, bet esame netoli priešvėjinio kranto, tai bangos daug nėra. Vienas iš škvalų, ginkluotas griaustiniu su žaibais, sudrausmina tiek, kad visai nuleidžiu pilnai rifuotą grotą, ir palieku nediduką gabalėlį genujos. Užtenka ir tiek burės - greitis 6 mazgai ir daugiau. Tokiomis sąlygomis man genuja saugesnė burė - grotą ilgiau trunka kol nuleidi, reikia ant laivo antstato eiti, kai viskas skraido ir švilpia - o genują gali sau kokpite sėdėdamas staigiai suvynioti pilnai, jeigu prireiktų, ir išlaukti, kol škvalo gūsiai išsipūs. Vis pagalvoju apie jachtas ir žmones, keliaujančias jūroje dabar - ką jiems reikia daryti, jei čia, prie marių kranto, to džiaugsmo užtenka pilnai?

Grįžę į Klaipėdą, ten vėl vasarą radom.
Vakare sėdim terasoj prie arbatos, ir geras jausmas namo sugrįžti, o ypač - po kiek smarkesnio plaukimo...

Posted by gramas 04:28 Archived in Lithuania Comments (0)

(Entries 211 - 225 of 258) « Page .. 10 11 12 13 14 [15] 16 17 18 »