A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip laive išlieka bailiai

P7010101.jpg

Dauguma Lietuvos buriuotojų esame gerokai pagadinti buriavimo Kuršmarėse. Čia mes susikuriam apgaulingą saugumo iliuziją ir užgyvename saugumo įgūdžių atrofiją. Mes drąsūs. Na, kas jau čia blogo gali nutikti toje mūsų seklioje baloje, net jei ir iškrisi iš laivo? Plaukti juk moki, tai jei ne prie vieno, tai prie kito kranto ir nusikapanosi. Ir kas tos Kuršmarės - aš gi jas mintinai žinau - keli šimtai, gal vietomis kiek daugiau metrų farvaterio pločio, o visur kitur praktiškai juk braidyti gali... Jei plauki ne vienas - įgula tave būtinai suras, ir atgal į laivą įkels... Svabiausia - kad liemenę dėvėtum, tada joks velnias negriebs.

Tampom likimą už ūsų - šitaip, ar panašiai, Kuršmarėse besielgdami. O atviroje jūroje buriuodami ir taikydami tokį Kuršmarių mąstymą - realiai esam nebe buriuotojai, o elementoriški kvailiai, nežinantys ką su savo ir įgulos gyvybėm darantys... Mes ne kvailiai, mes kursus baigėm ir kažkokią ten eilę ar kapitoną turim... Mes viską žinom. Kurgi ne, būtent - tik žinom. "ŽMOGUS UŽ BORTO" - standartinė pavojaus gyvybei situacija, kuriai visi buriuotojai esame pasirengę ir žinome ką ir kaip daryti, jei tai nutiktų. Esame išmokinti abiejų vaidmenų - to, kuris iškrito ir stengiasi ne tik išlikti vandens paviršiuje, bet ir nesušalti. Ir vaidmens to, kuris liko laive ir stengiasi įvykio vietą paženklinti, tą iškritėlį stebėti, surasti, priplaukti prie jo, ir saugiai iškelti. O iškėlęs - jei reikalas yra - dar gali padėti į šį pasaulį iš kosmoso sugrįžti... Ir visi mūsų mokslai, ir pratybos - būtinai su laiminga pabaiga. Nes mes labai norim tikėti tuo, ką žinom. Tik realybėje jos, tos pabaigos, retokai laimingos.

Vandenynus vagojantys kruizeriai teigia, kad į audringą jūrą iškritusio buriuotojo suradimas ir sėkmingas išgelbėjimas yra tik neįtikėtina sėkmė ir išimtis iš taisyklės. Taisyklė sako, kad beveik visada iškritęs į audringą jūrą buriuotojas yra pražuvęs buriuotojas. Netgi jeigu jis su gelbėjimo liemene - jis vistiek pražuvęs buriuotojas. Jie sako - liemenę dėvėti negana, būtina ir diržu prie laivo prisisegt.

Neįtikėtinos sėkmės istorija nutiko 54-metei poniai Florence Arthaud - milžnišką sportinio jūrinio buriavimo patirtį turinčiai prancūzei. Plaukė viena, savo 10 metrų ilgio sportine jachta, Viduržemio jūroje netoli Korsikos salos - paprastas plaukimas savo malonumui, ne jokios ne varžybos. Yra normali pasaulinė praktika, kad jachtoje siusiojama už borto. Bet kas keista - na iš kur pas ponią Florence toks mūsiškas Kuršmarių mąstymas, kad tai darant, saugos diržu nesirišti - stipresnė banga stuktelėjo į laivą, Florence vitimst už borto, o laivas, autopiloto vedamas, išnyko tolyn, užduotu kursu. Kaip, jei ne akla sėkme pavadinti faktą, kad Florence prie savęs turėjo vos prieš savaitę įsigytą Ai-Obuolį kuris telefonas, ir dar vandeniui nelaidžiame dėkle?
Burdama kojytėmis sūryme, Florence surinko mamai į Paryžių, ši paskambino gelbėjimo tarnyboms. Telefone buvo programėlė su GPS, tai gelbėtojams buvo pasakyta, kur ieškoti. Veiksmas buvo naktį, tai lempelė ant Florence galvos irgi netrukdė ją greičiau surasti. Vandeny praleido tik dvi valandas, tai nuo hipotermijos dar pavyko atsigauti. Florence sakė, kad laive visda būna prisirišus saugos diržu, bet kodėl tuo pikantišku momentu nebuvo - paiškinti to ji negali. Manau, kad irgi Kuršmarės kadangi.

Ši sėkmės istorija buriavime yra toks pat stebuklas, kaip kad jums nuėjus į bažnyčią, Panos Marijos statula nužengtų nuo altoriaus, prisėstų šalia jūsų ant laktos, paimtų už rankos ir švelniai paklaustų "Nu, kaip yr?" Ir visa tai paliudytų įvykį matę net tik parapijos davatkos, bet ir paleckioko komunistai, ta proga atvirtę į krikščionybę.

Mes, buriuotojai, iškritę į audringą jūrą, nuskęstam, arba mirtinai sušalam. Tokių realaus gyvenimo istorijų - daugiau, nei nori. Krenta už borto net tie, kurie visą vachtą būna saugiai prisisegę saugos diržu. Taip visai neseniai nutiko 69-erių buriuotojui kruizeriui Ned Cabot, ties Niufaundlendu, plaukiant iš Škotijos į JAV. Jūra buvo išties audringa, ir vachtai besikeičiant, Ned'as atsisegė, kad jį pakeičiantis vairininkas galėtų toje vietoje prisisegti savo diržą. Jis ir prisisegė, o Ned'as nespėjo... Tos akimirkos ir užteko - banga netikėtai užvertė laivą, abu išvirto už borto, vairininkas įsiropštė atgal, Ned'as liko. Jam dar bandė mesti virvę, bet nesėkmingai. Įvykio metu buvo apgadintas jachtos valdymas, tai likusi įgula negalėjo vykdyti paieškos darbų. Kaip ir priklauso, buvo informuotos gelbėjimo tarnybos, bet Kanados gelbėtojų lėktuvas iki sutemų Nedo nesurado. Kitą dieną Nedo kūnas buvo surastas.

Kita žmogiško skausmo pilna istorija nutiko amerikiečių kruizerių porai, buriavusiai iš JAV į Karibus. Štormas, žmona budi kokpite, vyras ropščiasi iš kajutės į pagalbą jai. Tuo metu banga plauna jachtą, ir žmona virsta už borto. Vyriškis, apimtas nevilties, jos ieško, kelia į pagalbą kitus regione esančius laivus ir gelbėjimo tranybas. Galiausiai kažkas nutinka jo laivo "TripleStars" autopilotui, ir jis pasiprašo nukeliamas į rajone buvusį prekybinį laivą. Jachta lieka jūroje ir po AŠTUONIŲ mėnesių randama Karibuose, dreifuojanti be pažeidimų, neskaitant skutais virtusio stakselio.

Nenoriu pasidaryti nesveikos pramogos, jus liūdnais nutikimais šiurpindamas. Jie nutinka kitiems žmonėms, todėl gali nutikti ir mums. Dažniausiai taip jau yra, kad buriuojant atviroje jūroje, kokpite budime po vieną, ypač jei oras nekoks. Vairuoja autopilotas, tu jį prižiūri, stebi horizontą, "daboji" bures, o visi kiti ilsisi - kas miega, kas skaito, kas dar ką nors... Iškrisk savo budėjime - ir spėk, kada tavęs likusi įgula pasiges? Kai pasiges - žinoma, kad tą (arba ne tą) rajoną zigzagu šukuos, bandys nuspėti, kurlink tave vėjas ir srovė nunešė, visi bus labai susirūpinę ir stebėsis, kaip išvis tokia nesamonė turėjo būtent šiame plaukime nutikti. Kažkas saldžiai miegojo, kažkas ausines susikišęs buvo, kažkas gal kortomis žaidė - niekas nieko nematė... Tik labai tikėtina, kad viso to nesužinosi. Užtat, kad mums vis dar Kuršmarės galvoj - liemenę tu užsidėjai, bet diržo prie kilpos kokpite, ar prie štorminio lejerio kažkodėl neprisisegei...

Matau jachtas mūsų uostelyje, matau, kad didžioji dauguma nei saugumo kilpų neturi, nei štorminių lejerių. Neturi - reiškia, jiems ir nereikia. Technines apžiūras praeina, elbėeso lipdukus gauna - visi laimingi.

Pasidomėjau, ką mąsto kitų šalių kruizeriai apie galimybes iškristi. Jokios lyrikos - tik patikima liemenė su diržų sistema ir kilpomis saugos diržui. Štorminiai lejeriai, pasiekiami iš kokpito ir iki pat laivo priekio nesikertantys su jokia virve, kad nereiktų diržo sagties perseginėti, į priekį ropojant. Plieninės kilpos tarpdury diržą įsegti taip, kad tai padaryti galėtum prieš iškeldamas savo organizmą iš kajutės į kokpitą. Atskiros diržų kilpos darbui prie stiebo ir prie giko, grotą rifuojant. Kažkas naudoja dvišakį diržą su dviem sagtimis. Kažkas kokpite laiko kelis viengubus diržus, ir kol antro neprisega - pirmo neatsega - o paskutinį atsisegs jau nusileidę kajutėn. Rinkitės ką norit - čia kaip panelėms patogiau - svarbiausia jiems, tiems bailiams okeaniniams kruizeriams - kad nei vienu momentu, kol esi viršuje, nebūtum neprisisegęs. Suoprotis dėl liemenės dėvėjimo jiems jau praeitas etapas ir jau įtvirtintas besąlyginis refleksas.
Yra ten niuansų dėl tų diržų - koks ilgis, kokios sagtys, kokios kilpos ir kur, ir ką daryt, kai tabaluoji ant to savo diržo, pakaušiu į bortą stuksendamas, laivui skriejant 7 mazgais ar daugiau. Ir kada tas diržas tave nužudyti gali... Apie tai kitu kartu kaip nors.

Patikima įranga ir refleksas ją naudoti. Juk, į mašiną įsėdę, tiesiog instinktyviai prisisegam, netgi tie, kurie anksčiau mėgo postringauti, kad vairuojant diržai jiems tik trukdo.
Nebus man lengva tą saugaus (suprask - bailaus) buriavimo refleksą užsiauginti, bet kaip ir verta.
Nada, Fedia...

Kas pasakys, kas pavaizduota šioje foto?
large_P7110318.jpg

Posted by gramas 23:59 Archived in Lithuania Comments (15)

Apie tai, kaip SLASH'as nunešė stogus ir nurovė ausis

St.Valentiną šventėm garsiai - visa SCORPIO įgula važiavom į SLASH'o show Žalgirio arenoj.
Geriausias Pasauly gitaristas pavarė kartu su Myles Kennedy ir The Conspirators.
Show Pristatymas ir muzikuotojų video čia.

O čia solo iš kišeninio telefono

Visas setlist'as čia

Mums patiko.

Posted by gramas 13:36 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad ne kiekvieną svajonę tau reikia pagaut

large_boat.jpg

Apie savo ir kitų žmonių gyvenimą galvojant, man kažkaip lengviau viską suvokti, kai į atskiras dalis tą visumą suskirstai - šeima, darbas, draugai, asmeniniai interesai, visokie pomėgiai, hobiai. Kai pasižiūri kiekvieną šią lentyną atskirai - kaip ir aiškiau pasidaro. Tada gali savo esamą situaciją įvertinti, kažkokius tikslus numatyti, priemones jiems pasiekti apgalvoti... Kai tie siekiami tikslai nelabai realūs atrodo, ar šiandien dar sunkoka kelius į juos pamatyti - tokius tikslus pavadinam svajonėmis.

Svajone kažkada atrodė ir kelionės nuosava jachta. Kartu su Lolita buriavimo pirmąkart paragavom dar 1987-1988 metais, kai du vasaros sezonus šiek tiek kartu paplaukiojom raudonšone jachta SIMA. Artūras Gutauskas, kietas buriuotojas, kompaneiskas pijokas ir jachtos savininkas, pats olimpinės klasės Drakoną perdirbo į kreiserinę jachtą, pavadino ją dukros vardu, ir navigacijos sezonui praktiškai pesikraustydavo gyventi į savo laivelį. Dažnai laivą švartuodavo ramiame kampelyje prie pontono, vedančio į plaukiojantį doką Vakarų Laivų Remonto Įmonėje, ir nuo borto - tiesiai į darbą; dirbo jis laivų remonto meistru. Taip ir susitikdavom rytais ant to pontono - Artūras į darbą, o mes - jo laivu į Kuršmares, kurios tuo laiku dar labai didelės buvo. Artūras jau buvo mus pamokinęs, kur galima plaukti ir kaip, kad laivo ant Ventės akmenų nepamauti. SIMA - medinė jachta, plastiku aptraukta, be variklio - štilių mariose reikėdavo ant kablio pralaukti, kad srovė atgal į Klaipėdą neneštų... Vėliau nedidelė keleto AJ pakabinama pliurpa atsirado. Tie mes - tai draugelis Aurimas ir aš - du jauni tuo metu jau legalūs patentiniai komandinės ekonomikos ledlaužiai artipilnėm kišenėm rublių. Dirbom tuo metu daug, todėl ilsėdavomės smarkiai. Laisvalaikiu plaukdavom į Nidą atvažiuojamojo turizmo srautą iš Maskvos pareguliuoti - Девушки, а может по рюмке чаю у нас на яхте? Kas tais gūdžiais laikais sakytų ne?

Į Spaustuvus (Klaipėdos "zaksas") su Lolita tada suvaikščioję dar nebuvom, nes "dramteatris" į Odesos kino ir teatro meno institutą buvo ją mokslams pridavęs. Ji tik kai kuriuose plaukimuose sudalyvaudavo. Bet ir tiek užteko, kad buriavimo virusą nejuokais abu pagautume.

Tas virusas turėjo labai ilgą inkubacinį periodą, nors visiškai ramybėje niekada nepaliko. Daug metų kiek žiemą, tiek vasarą abu apeidavome Smiltynės jachtklubo krantines, nustatytas dar valdiškais ir už investicinius čekius privatizuojamais lenkiškais Carteriais, Cetusais ir visokiais savadarbiais švertbotukais, ir garsiai sapaliodavome apie mudviejų svajonę kada nors savo jachta per jūras marias keliauti. Netiesa, kad svajones giliai slėpti reikia - ne, jas garsiai sakyti verta - motyvacija jų siekti atsiranda ir bendru tikslu jos tampa.

Tuo metu Kuršmarės jau smarkiai sumažėję buvo, jūra vos atsidarius, o jachtų škiperiai kontrabandistais tapę.

Bet mūsų kelias į buriavimo svajonę buvo vingiuotas. Natūralu - tada dar neturėjom nei procesinio požiūrio į veiklą, nei supratimo apie multitasking'ą. Todėl apie savo laivą pasvajodavom, o realiai judėjom kažkur kitur, link karjeros ir rezulatatų darbe, ir nuosavo būsto, ir atostogų keliavom lėktuvais, o ne savo laivu. Bet svajonė buvo musysiaa.

Regbį kažkada pabėgiojau už Kuršius, mėgėjiškas krepšinis, povandeninė medžioklė, ir daugeliui metų įstrigau parašiutizme. Jis į gyvenimą atėjo be jokios svajonės, kažkaip pradžioje iš pykčio, po to iš smalsumo. Kartu su draugais po krepšinio sustodavom Lugnės viešbučio restorane kaušui alaus. Vienas iš jų, toks raktininkas Algis, buvo 5 šuolius Klaipėdos Eskadrilėje tą vasarą padaręs, tai visą mūsų kompanijos pokrepšinį alų gadindavo egzaltuotais svaičiojimais kaip-smagu-koks-pojūtis-nerealus-ir-tokia-laisvė!!! Atseit, visiems reikėtų tai išmėgint... Natūralu, kad vieną kartą turėjo būti tiesiai šviesiai pasakyta, kad Algi, užpisai jau negyvai tais parašiutais savo, va mes su Petru ateisim, iššoksim, ir sutariam, daugiau per pokrepšinį alų apie tai nebekalbėsim. Nepamenu, po kurio bokalo toks pareiškimas krito, bet taip ir padarėm - atėjom, instruktažas, šuolis. Gal, kaip ilgiems, mudviem pojūtis ir nuomonė per lėtai formavosi, bet nusprendėm tą dieną antrą šuolį padaryti - atseit, "Kažkas šiame dalyke yra..." Per antrą šuolį man jau baisu buvo, kai instruktorius ilgiau lėktuvo tarpdury palaikė, kol ant taško skridom. Klubo senbuviai gudrūs, bestijos, buvo, ir žinojo, kaip naujokus kabinti - sąmojingi, draugiški nors prie žaizdos dėk, patyrę ir žinantys ką parašiutizme daro...Žodžiu, užbūrė ir įtraukė ta parašiutizmo progresija, nes koks asas bebūtum, visada atsiras nauji dalykai, įdomesnė įranga ir naujos disciplinos, kurias gali išmokti. Vėl draugų ratas, kelionės su šuoliais po LT ir svetur, ir laisvė. Daug laisvės. Tiek, kad pajunti, kaip toliau nuo šeimos pasislinkęs pasidarai. Koks fantastiškas užsiėmimas parašiutai bebūtų - jei šeimos nariai patys nešokinėja - tik laiko klausimas, kada jiems tas betikslis slampinėjimas po dropzoną atsibos, ir jie pradės kitą poilsį rinktis. O tu pats su apie 980 šuolių užantyje - jau toks didžiai socialus adrenalino ligoniukas. Nebešokinėti jau kaip ir negali, tu reguliariai privalai su chebra pavaryt - tai visas tavo laikas, vakarai po darbo, kiek svaitgaliai, tiek ir atostogos - gaunasi kaip ir atskirai nuo tavo labiausių žmonių. "Brangioji, nepyk ir suprask - kas dėl manęs, rinktis galim jau tik iš dviejų kelių: alkoholizmas ir pigūs narkotikai - arba tai." Ji rinkosi tai. Joke'as, žinoma, bet pilnas parašiutizmo išminties. Paskui pora mažiau pavykusių nusileidimų su greitu kupolu privertė sezonui pertrauką padaryti, pakol ryte iki wc nesilaikydamas sienos galėsiu nueit... Sėdėti namie lengva nebuvo, tai su kaimynais padarėm visai tvirtą tinklinio komandą. Medaliai vis kaupiasi. Pertrauka užtruko. Petras šokinėja iki šiol...

Kažkaip atliekamo pinigo verslai sugeneravę buvo, tai net klausimų šeimoj 2008-aisiais nekilo - perkam jachtą!
Pirmieji sezonai ant SCORPIO buvo euforiniai - taigi svajonę nuo A iki Z įgyvendinom, jau savo laivu per vandenį kartu keliaujam. Užtruko ilgokai, bet mes tai padarėm!

Kokie naivūs mes buvom... Nieko mes dar nepadarėm, mes vis dar darom, ir būtent tai yra gerai. Vėl veža ta progresija - nuolat kažką naujo buriavime sau galim surasti ir išmokti. Suplaukęs vieną jūrlapį, išsivyioji kitą... Bus dar kitos jūros, uostai, laivai ir žmonės. Ir horizonto linija vis nuo tavęs bėga, kaip ir ta šviesa tunelio gale. Nes gyvenimas ir yra ta svajota kelionė, ir visai nereikia jai brūkšnį užbrėžt.

==========================================================
p.s. vėliau pabandysiu nuskenuoti ir čionai įsprausti senų foto nuo SIMOS laikų. Check back...
==========================================================

Mezgimas per štilių ant jachtos SIMA:

large_bj_SIMA.jpg
large_bj_SIMA_.jpg

Posted by gramas 02:53 Archived in Lithuania Comments (4)

Apie tai, kiek reikia kvadratų

large_P7100300.jpg
Mūsų Pilies Uoste kasmet vyksta kraustymasis. Jachtos komanda ant kranto pastato kokią nors talpesnę mašiną, ir pradeda iš jachtos į ją nešioti visą mantą, kuri iki sekančios navigacijos nebus reikalinga, jachtai stovint ant kranto. Jei įgulos narių pakankamai - organizuojamas konvejeris - vienas padavinėja visą šlamštą iš vidaus per kajutės duris, kitas deniu neša iki pontono, ten perduoda nešikui iki mašinos, kuris ir grūdą viską į automobilio saloną bei bagažinę. Proceso metu visi garsiai stebisi, kiek daug visko jachtoje per sezoną prisikaupia.

Pavasarį viskas vyksta atgaline tvarka, bet mažesne apimtimi. Bet tik iš pradžių mažesne. Vos tik laivą nuleidus į vandenį, atgal suboginame tik būtiniausis dalykus - bures, virves, prietaisus, saugumo įrangą, baldų minkštąsias dalis. Prieš pirmą sezono plaukimą su nakvyne, į laivą grįžta patalynė ir indai, pradeda atsirasti ir kauptis maisto atsargos. Gėrimų irgi, tik jos kažkaip juda, bet nesusikaupia.

O dar vėliau, kai pradedi išsiruošti į ilgesnes keliones, laivą įsikrausto knygos, visokios atsarginės dalys ir įrankiai, papildomi inkarai/grandinės/virvės, kurių tau nelabai reikia savaitgalio plaukiojimams... Dar daugiau burių. Ženkliai padaugėja visokių rūbų. Dar daugiau maisto atsargų, kurių pusę vistiek nepajudinęs parplukdysi atgal.

Laive atsiranda didokas krepšys su begale visokių laidų ir pakrovėjų - nes juk negali tas pat pakrovėjas ar laidas tikti LED žibintui ir fotokamerai pakrauti, ar pajungti prie kompo. Tas, kas duos žmonijai galimybę apsieiti su vienu unifikuotu pakrovėjų ir laidų antgaliu, tinkančiu visiems visų gamintojų prietaisams - tas žmogus bus vertas Nobelio premijos. Buriuotojų bendruomenė tokiam suteiktų Vilties ir Šviesos Tunelio Gale nominaciją. Nes niekas buriuotojui taip neatima vilties ir neužgesina šviesos, kaip reikiamiausiu momentu pasislėpęs būtiniausias pakrovėjas, ar laidas - tu žinai, kad jis laive yra, bet niekas nežino, kur. Vėliau jis atsiras, bet ne tada, kai reikia. Kartais oj, kaip norisi daugiau informacijos, nei turi po nosim popieriniame jūrlapyje, o gal kas ne GPS, o sekstantu šiais laikais dar naudojamės??

Iš pradžių tą mantą kaišioji į jai skirtas daiktadėžes, spinteles, visokius užkaborius. Iškaišiotas po visur šlamštas nemažina gyvenamosios erdvės laive, ir tai yra gerai.
P8310420.jpg
Daiktų talpinimas vyskta irgi tam tikra tvarka - kuo daiktas sunkesnis - tuo žemiau jis turi būti laikomas. Tai dėl laivo stovumo. Tuo pat metu kai kurie, net sunkūs daiktai, pavyzdžiui, atsarginis inkaras su X metrų grandinės, turi būti prieinami greitai ir be vargo. Pabandyk, suderink - tą Apačioje nes sunkus, ir Greitai nes gali būt reikalingas. Tai, kas jau yra apačioje nes sunkus ir kuris yra greitai, jau gali būti užkrautas tuo, kas lyg ir reikalinga, bet užima daug vietos - guminiai krancai, virvės, sudedamas grilius, kokpito stalas, sulankstomas dviratis ir kiti dalykėliai.
Tie visokie dekadentiniai komforto ir pramogų dalykai, kaip meškerės, BBQ, stalas ar dviratis - jie yra labai užsispyrę. Kai jie per škiperio neatsargumą atsiranda laive, jie visais būdais stengiasi ten pasilikti iki sezono pabaigos - nesvarbu, bus jie kasdien naudojami, ar ne. Nes-o-jei-prireiks. Sportininkai šiuo aspektu laimingesni už kruizerius - jie prieš kiekvieną regatą keptuvę išneša ir palieka automobilyje. Nes keptuvė - tai greitis. Daugiau keptuvių - mažiau greičio.

Liūdnos naujienos prasideda, kai, sezonui įsilingavus, visi normalūs užkaboriai ir spintelės jau užsipildę, o įgula kelionei atsineša per daug daiktų (o jie visada atsineša). Tada tam tikra kategorija mantos, dažniausiai kokie kelionės krepšiai, ar šturmės - ima gyventi klajoklio gyvenimą. Dieną jie leidžia šturmano lovoje, o kai škiperio organizmas eina miegoti - tie daiktai atsiduria kajutės salone, kur ima visiems trukdyti. Kuo ilgiau esi kelionėje - tuo labiau tie klajokliai trukdo. Bet nieko, kai pajunti, kad labai jau užtrukdė - išlendi į kiemą (kokpitą), giliau pakvėpuoji, ir vėl viskas gerai...

Taip ir gyveni tas maždaug dvi kelionės savaites - kokie trys keturi žmonės keliuose kvadratiniuose metruose, dar su begale daiktų, kurie vėlgi savo charakterius ne visada teigiamus turi.
kelione_Scorpio_2011_390.jpg

Nedaug tų kvadratų žmogui tereikia. Kiek jų bebūtų - kiek žmonės, tiek daiktai - prisiformuoja, prisitrina vieni prie kitų; įpranti kažkaip, ir visai jauku bei smagu atrodo. Buriuotojams gerai pažįstamas tas kontroliuojamos betvarkės mažoje erdvėje jausmas, ir iš jo vedantys energetiniai kanalai į dvasinio komforto būseną.
P7110308.jpg

Tos nirvanos trupinėlį kaskart surandi, kai žiemos bėgyje aplankai savo laivelį, nustumdai pusnis, įsirangai po tentu, įlendi į kajutę. Patikrini, kaip tavo draugas žiemoja, ar ventiliacija pakankama, kad pelėsio nepagautų, ar dugne kondensato per atlydžius nebus pritekėję... Smagiai apšildo ta stopkė romo, specialiai tokiems randevu dar iškeliant laivą palikto, ir vėl paskaičiuoji - taigi tik du su puse mėnesio liko, juk vėl plauksim tuoj!

Posted by gramas 03:20 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad didvyriai jūroje nelabai reikalingi

Didvyriams paklausos nebuvo australiečių kruiziniame laive ORION. Kapitonas visiems paaiškino, kad didvyrių nereikės, o teks padirbėti kaip suderintai komandai, kad atšiauriuose vadnenyse surasti ir išgriebti gelbėjimo plauste plūduriuojantį 63-ejų metų amžiaus prancūzą buriuotoją Alain Delord. Delord'as vienas pats plaukė apie pasaulį Archambould 35 tipo jachta CHOUK CHOUK NOUGAT. Per smarkų štormą apie 500 jūrmylių į Pietvakarius nuo Tasmanijos Delord'o 10-ties metrų jachta buvo kaip reikiant suvoliota, ir neteko stiebo. Maža to, stiebo nuolauža, plūduriuojanti šalia, prakiurdė jachtos bortą, ir buriuotojas iš skęstančios jachtos išsilaipino į gelbėjimo plaustą sausio 18 dieną. Iškart aktyvavo gelbėjimo radijošvyturį, kurio signalą priėmė Kanberos gelbėjimo operacijų koordinavimo centras. Centras buriuotojo gelbėjimui nukreipė arčiausiai nelaimės vietos buvusį kruizinį laivą ORION. Tas arčiausiai - tai 680 jūrmylių, arba 50 valandų plaukimo. Šis iškart pakeitė kursą, tuo suveldamas savo keleivių atostogų planus, ir pasuko link regiono, kuriame turėjo būti buriuotojas. Tuo pat metu gelbėjimo centras plausto paieškai išsiuntė lėktuvą, kuris buriuotojui numetė siuntinuką su būtiniausiais reikmenimis - racija, dar vienu gelbėjimo plaustu (Delord'o nuosavas plaustelis buvo mažokas, be vandens ir maisto atsargų) ir plūdriu gelbėjimo kostiumu, kuriuo Delord'as ir buvo pasidabinęs žemiau pateikiamame gelbėjimo video. Delord'as plauste praleido tris paras, iki buvo saugiai perkeltas į ORION'ą.
delord_01.jpg

Grįžtame prie didvyrių nereikėjimo... ORION'o kapitonas Mike Taylor pademonstravo puikius savo ir įgulos jūreivystės įgūdžius, nes ne tik pasiruošė planą A ir planą B gelbėjimo operacijai, bet, kol keliavo į paieškos rajoną, suspėjo apmokinti savo įgulos narius - gelbėjimo operacijos dalyvius - darbui pagal abu scenarijus.

Planas A: jeigu oro sąlygos daugmaž palankios ir banga ne didesnė kaip 3 metrai - ORION'as nuleidžia pripučiamą motorinę valtį su 2 asmenų komanda. Vienas iš jų vairininkas ir užsiima tik varikliu bei manevravimu, kitas - plaukikas, su šiltu hidrokostiumu, jei bus reikalas - pasirengęs nerti į 5 laipsnių vandenį. Iš plausto jie paims buriuotoją į valtį, ši priplauks prie pavėjinio borto laivui, ir per šoninį liuką buriuotojas bus perduotas į laivą. Pavojingiausia šio plano fazė - būtent tas perdavimas per šoninį liuką iš valties, kuri su kiekviena banga judės didele amplitude ir daužysis į didelio laivo bortą.

Planas B - tuo atveju, jeigu sąlygos bus audringos, ir banga bus didesnė, nei 3 metrai ir vėjas virš 25 mazgų. Esant tokioms sąlygoms, saugus manevravimas su lengva pripučiama valtimi šalia didelio laivo borto yra sunkai įmanomas, saugus buriuotojo perdavimas per liuką dar sunkesnis. Šiam planui jie numato priplaukti laivu pavėjiniu bortu prie plausto, ir krano komanda turėjo nuleisti trosą su pakabinimo sistema buriuotojui tiesiai virš plausto. Vėlgi - realiomis sąlygomis, esant aukštai bangai, ant kurios tas plaustelis šokinėja - tas "tiesiai virš plausto" reikštų trosą su kabliu švytuojantį visom kryptim apie buriuotojo pakaušį... Vėlgi - jei nuleisti trosą iškart nepavyktų - tas aukščiau minėtas jūreivis su hidrokostiumu buvo pasirengęs pats su prikabinimo sistema nusileisti šalia plausto, prisisegti buriuotoją, ir jau abudu kartu būtų kranu pakelti į ORION'ą.

Va, šitaip - jokių didvyrių, jokių ekspromtų - o tik gerai savo veiksmus atidirbę komandos nariai, kurie žino, ką daro. Kaip jie suplanavo - taip ir padarė.

Specialistai sako, kad šiais laikais, ištobulėjus EPIRB avariniams švyturiams ir palydovinio ryšio sistemoms bei gelbėjimo tarnybų galimybėms, mažai kam tenka plausteliuose nuobodžiauti ilgiau, nei kelias paras - net pačiuose tolimiausiuose plaukiojimo rajonuose. Tačiau neverta pamiršti ir mėnesių mėnesiais plausteliuose plūduriavusių buriuotojų - Steve Callahan, ar William Butler, yra tokių išgyvenimų patyrusių ir daugiau. Visi jie sutiktų - netaupyk, rinkdamasis gelbėjimo plaustą...

Shit happens ir nutikti tokia bėda gali bet kuriam, bet tas išgelbėtas prancūzas - vistiek mano manymu, didvyris kaip reikiant. Išsiruošti vienam pačiam plaukti iš esmės apie Antarktidą su maksimaliai išlengvinta lenktynine jachta Archambould 35 tai ką aš žinau... Šis laivas - tai greitas aparatas lenktyniavimui apie plūdurus šiaipjau, o ne pavarymui regione, kur ir ledus sutikti nesunku... Antra vertus - ką tik pasibaigė Vendee Globe - vienutininkų lenktynės apie pasaulį - ta regata irgi plaukia praktiškai tuo pat maršrutu. Bet visi, kas sekė šias lenktynes, žino, kiek UFO (Unidentified Floating Objects) regatos laivai pasigavo, kiek laivų iškrito dėl įvairiausių gedimų... Bet jų aprūpinimas ryšio ir saugumo riemonėmis - taigi pagal paskutinį pyską, o prancūzas net satelitinio telefono tokiame plaukime neturėjo, plaustelis tik priekrantės plaukimams tinkamas, net šilto plūdraus kostiumo neturėjo. Labai drąsus prancūzas, ir labai laimingas prancūzas, vienok.

Gelbėjimo operacija kainavo šimtus tūkstančių dolerių, o buriuotoją išgelbėjusi kompanija - kruizo ORION'u organizatoriai dar nežino, kiek kompensacijų teks išmokėti savo keleiviams. Šie juk sumokėjo po 20 000 dolerių už sujauktą kruizą po Antarktį ir Pietų vandenyną...

Posted by gramas 01:16 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad ne visos bobos gerai dega

large_blynai.jpg
Šventėms reikia tinkamai pasiruošti, nes niekur neparašyta, kad ekspromtas turi baigtis gerai. Užgavėnėms normalią Morę reikia turėti.

Taip jau nutiko, kad į mūsų kaimą Giruliuose susikraustėm maždaug to paties amžiaus šeimos, ir ilgainiui natūraliai išsivystė visai padorūs ir jaukūs santykiai su dauguma kaimynų. Tai niekas per daug ir nenustebo, kai iš anksto visi gavome sms pranešimus nuo Pirmininkės, kad kaime bus švenčiamos Užgavėnės.

Tas visas bendras švenčių paminėjimas išsivystė apie mūsų pastatytą tinklinio aikštę - pradžioje vien vyrai po tinklinio pasilikdavom prie alaus skarbutės reikalus aptarti, po to ėmė ir žmonos bendrauti... Metai po metų - ir , žiūrėk, jau Jonines, Žolines, Kalėdas ir kitas šventes kartu pašvenčiam. Kai švenčių pritrūksta - visu kaimu visokias žuvienes ungurienes verdam, šašlus prakepam, žinot, talkos ir viskas kas po jų priklauso, na - įprastas kaimo bendruomenės gyvenimas...

Jei Užgavėnių nešvęsi - nuo bėdų visus metus neatsiginsi - reikalas čia rimtas. Paruošėm stalus, didelį laužą, portatyvinę dujinę karštam vynui šildyti, ant mangalo su žarijomis uždėjom didžiulio špižinio katilo dangtį, kad būtų kur moterų suneštus blynus pašildyti...

Tas suneštinis vakaras visai smagiai įsilingavo. Prisiminėm, kad blynas dar nuo pagoniškos Lietuvos laikų buvo per žiemą pasiilgtos saulės simbolis...

Kaimo intelektualai aiškinosi Kanapinio ir Lašininio pašlijusius santykius ir bandė juos sureguliuoti įprastiniais metodais.

Dainos šokiai estrada.

Stebėjomės mūsų moterų fantazija, kad susitarę vietoje kaukių tokius įdomesnius makijažus pasidarė. Džiaugėsi jos dėmesiu ir pasisekimu improvizuotuose šokiuose, dar nesuprasdamos, kokią taktinę klaidą daro...

Šiandien nebesvarbu, kas, vakarui lyg ir į pabaigą rutuliojantis, pasakė - Taigi dar reikia kokią bobą sudeginti!
Tuo metu jau visos Morės gražios buvo, tai vėl prisiminėm pagoniškus ritualus. Nei šiaudinės, nei iš bėdos guminės Morės nebuvo, tai bailesnės dar bandė bėgti, bet buvo sugaudytos, ir apeigos prasidėjo. Kiekviena iš mūsų Morių turėjo būti imamos už rankų/kojų ir pamojuojamos virš laužo, kad tą Užgavėnių naktį šventas Girulių laužo dūmas visą pasiutimą iš jų išvalytų ir jos, mūsų brangiosios, į naują pavasarį žymiai smagesnės įžengtų.

Viskas vyko linksmai sklandžiai ir pagal improvizuotą planą, iki Pirmininkė nepareiškė, kad ją būtina mojuoti ne užpakaliniu fasadu į laužą kaip visas, o kniūpsčią, t.y. priekiu į laužą. Matyt, Pirmininkė kažkokių įdomesnių planų dėl artėjančio pavasario turėjo, bet juk laisvoj šaly gyvenam...
Bemojuojant, ji užsidegė. Kailiniai ir antakiai nusvilo. Užgesinom kaip mat, bet tas kvapas - kaip kanibalų puotoj - jis mums sakė, kad gal per toli nuo tautinės tradicijos nutolom.

Užgavėnėms reikia šiaudinę Morę turėti.

2620474_original.jpg

Posted by gramas 01:25 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kas nutiko 2012-ais, ir koks geras būsiu 2013-ais

large_P1060061-115.jpg
Praeiti metai SCORPIO - laivui ir jo įgulai - buvo vienas iš įdomesnių sezonų.
Jis mums prasidėjo vėliau, nei kitoms Klaipėdos jachtoms, nes prieš nuleidžiant SCORPIO į vandenį po žiemos, buvo daroma gana daug darbų. Pilnai nuskusti visi senų dugno dažų sluoksniai, korpusas buvo glaistomas ir šlifuojamas, po to padengtas keliais epoksidinio grunto sluoksniais, ir galiausiai - kietu greitu antifulingu. Generalinis rangovas Osvaldas tvirtina, kad, jei laivo nebaladosim, tai jokių rimtesnių darbų artimiausius 10 metų dugnui daryti nereikės - atnaujinai antifulingą kas pora metų, ir viskas. Viskas tai viskas, stengsimės nebaladoti...
IMG_0216.jpg
97B9D1402219AC681730AEEEE7BC93A6.jpg

Vairo plunksną nuėmėm ir papildomai sutvirtinom keliais stiklo audinio sluoksniais.
Pakeičiau sraigtą - anksčiau naudotas tikrai stiprus trijų menčių fiksuotas bronzinis tapo atsarginiu, o naujas FEATHERSTREAM trijų pasukamų menčių sraigtas pernai įrodė, kad jis buvo viena iš geriausių investicijų sezone.
IMG_0223.jpg

Achteryje - t.y. laivagalyje - sumontuotas stiebas saulės baterijai. Saulės sistema pasitvirtino - ji gauna Sėkmingiausios Investicijos nominaciją... Visą sezoną nesijungiau prie kranto elektros, tik rudeniop orams atšalus, kai kajutėje jau norėjosi šildytuvo - tada laidą tempdavau iki kranto terminalo. Sistemoje yra gudrus krovimo reguliatorius, kurį nustačiau taip, kad pirmiausia krautų variklio akumuliatorių, o kai tas pilnas - buitinį. Dar buvau nupirkęs galingą akumą, kad mažokos talpos variklinį akumuliatorių pakeisti - bet kažkaip sumontuoti jo neprisiruošiau sezono pradžioje, o vėliau pasirodė, kad jo nelabai ir reikia, nes kas taiso nesulūžusį daiktą? Nei karto neiškilo variklio paleidimo problemų, taip pat nereikėjo buitinėms reikmėms vogti "aliaktros" iš variklinio... Kas įdomu - šiuolaikinei saulės baterijai pačios saulės nelabai bereikia - net debesuotą dieną užtenka šviesos, kad duotų sulčių. Nedaug, bet vistiek kapsi.

Rimčiausia Avarija pernai - Furleksas - priekinės burės genujos suvyniojimo mechanizmas. Nei iš šio nei iš to, bet labai nelaiku, likus maždaug pusei jūrmylės iki PaPa regatos finišo, kai plaukiau PIRMAS (!!!), nutrūko viršutinio suktuko kilpa, į kurią segamas falinis genujos kampas. Šiaip sau ėmė ir nutrūko, nors toje vietoje metų senumo suktukas niekados nelūžta. Generalinis jachtinių gėrybių tiekėjas Osvaldas, atstovaujantis Furlekso gamintoją Lietuvoje, iškart pareiklavao nuimti sulūžusią detalę, ir vietoj jos įteikė tokią pat naują. Nemokamai. Nepaėmė net pinigų už detalės atsiuntimą. Va toks yra Generalinio gėrybių tiekėjo Osvaldo požiūris į klientus, bei supratimas apie garantinį aptarnavimą ir servisą. Lenkiu žilą galvą prieš Selden Mast AB ir jų atstovą Osvaldą.
IMG_0291.jpg

Didžiausias Išgąstis pernai - kai bandėm nuskęsti per Švyturio Joninių Nakties Regatą. Mums buvo labai baisu, kol nežinojom, pro kur veržiasi tiek vandens į kajutę. Kai paiškėjo, pro kur teka vanduo - baisu nebebuvo, buvo tik labai šlapia. Kai išdžiūvom ir atėjom į regatos banketą Klaipėdos Fax'o girdykloj, gavom gražų ir originalų regatos prizą. Ir taip džiaugėmės kad likom gyvi, o dar čia paaiškėjo, kad Lolita buvo vienintelė Janina regatos dalyvių tarpe. Kartais gerai pase dvigubą vardą turėti, ypač per Jonines...

2012-ųjų Šventė Kuri Visada Su Tavim - tai PaPa regatų serija. Plaukiama iki raudonos bujos Nr.3 iškart už Kiaulės nugaros, kiekvieno trečiadienio popiete, kaskart tuo pačiu starto laiku, startas ir finišas visada uosto akvatorijoje. Būtent tas "kasdieniškumas" ir būtent trečiadieniais veža - net įtempta darbo savaitė tinkamai buriavimo azartu prasiskiedžia, ir kažkaip neprailgsta. Pernai buvo daug silpno vėjo buriavimo - kartais trumpindavome distanciją, kad liktų laiko alaus bokalui ir įprastiniam įgulų susitikimui Eglės le'storane. Su stipriu vėju kiekvienas durnius plaukia, o kai vėjo nėra - reikia kažką ir sugebėti... Gal ne visai durniais pernai buvom, nes suplaukėm II-ąją vietą metinėje įskaitoje. 17 plaukimų, 290 taškų, per metus bent kartą regatoje sudalyvavo 41 jachta, vidutiniškai po 7 jachtas plaukime. Pirmą vietą iškovojo b/j BARAKA, bet jiems ir priklauso, nes BARAKA sportinis laivas su kovinga komanda. Taip išsivarto, kad mūsų šeimynėlė kruizerių tarpe buvom PaPuose pirmi. Šiemet kažin, ar tokiais gudragalviais bebūsime, nes pernai PaPa regatos laivynas praturtėjo keliais našiais laiveliais. Bet dar pažiūrėsim, kai dugną dėsim - SCORPIO įgula kausis kaip liūtai!

Sezono Siurprizas - SCORPIO įgula buvo nominuota kaip labiausiai šeimyninį buriavimą propagavusi įgula 2012 metais. Metų Buriuotojo Rinkimus organizavo žurnalas Vėjo!3 ir buriuotojų pasaulio kultmasovyk-zateinik Bitlas, jachtos TOJANA kapitonas. Kai gavom pakvietimą sudalyvauti renginyje, tai žurnale pasidomėjom, kokie ten žmonės, įgulos, renginiai ir kelionės bus geriausiais nominuojami - iš pradžių nelabai ir supratom, kaip mes su savo kukliom personom į tą kompaniją įsirašysim. Vėliau, atvažiavę į didelį miestą, susiprotėjom, kad būtent už populiarinimą čia mus ta buriuojančia šeima įvardina - populiarinimu suprask šiame bloge aprašomus nuotykius bei keliones. Na, ir tegul kuo daugiau šeimų "priplaukusiom" komandomis tampa, tegul su burėmis kartu po jūras keliauja, šias mano grafomanijas paskaitę. Kad tik mačytų, kaip sakoma... Šeimos nominaciją ir prizą įsteigė jachtos GERA DIENA įgula. Jie patys yra šeimyninė įgula - Tauras ir Ilona, kartu su dukromis aktyviai plaukiojantys Baltijoje. Jie žino, koks prizas bus tinkamai tokių pat buriuotojų-kruizerių įvertintas: mums įteikė didžiulę medinę dėžę su prabangia vynų kolekcija. Iki šiol neatsidžiaugiam... Ačių, ir savo šeimos vardu linkiu, kad jachtos GERA DIENA prizas ir nominacija kasmet taptų labiausiai vertinama ir pageidaujama buriuotojų tarpe.
geradiena.jpg
IMG_0304.jpg

Sezono Kelionė - suplaukėm Baltijoj visą Lenkijos pakrantę, per Štetino marias ir vidiniu praėjimu apiplaukėm apie Riugeno salyną Vokietijoje. Nuplaukėm debesį jūrmylių; super kelionė gavosi - reiks kada nors būtinai perplaukt...

Sezono Savaitgalis - kai plaukėm su protmūšių DENDROLOGIJA komanda. Veiksmo, t.y. buriavimo prasme - nieko ypatingo, bet malonumo nuo paties bendravimo aspektu - buvo šventė. Irgi reiks šiemet perplaukt, nes tokios kelionės su draugais yra į sveikatą - skatina dopamino (teigiamai sureguliuoja malonu/nemalonu būsenas smegenyse) ir vitamino C (šiaip naudingas) generavimą įgulos narių organizmuose.

Ir galiausiai - liūdnoji dalis. Reikia kažką numatyti asmeninio tobulėjimo kelyje 2013 metais. Man labai sunku pripažinti, kad nesu tobulas. Pažadu, kad šiais metais labai stengsiuosi per varžybinius plaukimus venduojant nerėkti baisiu balsu "Traaauk, bleeet!!!" . Vietoje to išmoksiu ramiu tonu pateikti komandą "Gerbiamas Jonai, malonėkite tampriau įveržti genujos šotą".

O šiaip - ant SCORPIO viskas tvarkoj.
Jau laukiam labai, kada vanduo bus ne kietas.

Posted by gramas 23:30 Archived in Lithuania Comments (3)

Apie tai, kas yra UFO ir kaip žuvo jachta CIAO

log.jpg
UFO ir ufonautai jau nuo seno stimuliuoja žmonijos vaizduotę. Vis dar neapsisprendžiame draugai jie mums ar priešai, laikas nuo laiko siuntinėjame į svetimas galaktikas jiems pranešimus bei informaciją apie žmoniją. Jie mums kartais pasirodo, jie mus grobia, kartais visokių įmantrybių primokina. Mes, žmonės, ir norime ir bijome, ir mylime juos, ufonautus, ir nekenčiame. Žodžiu, žeme ropojanti žmonijos dalis šiuo klausimu vieningos nuomonės kaip ir neturi.

Tačiau buriuotojai visi kaip vienas tvirtai žino - UFO yra blogis. Mūsų, jūržmogių šlapioje sąmonėje, kiek kitaip nei normalių žemės žmonių gyvenime - UFO tai yra ne Unidentified Flying Object (lietuviškai NSO - na, žinot, ta skraidanti lėkštė su žaliais žmogeliukais), o Unidentified Floating Object. Retkarčiais dar galima pamatyti tą patį objektą pavadintą USO - Unidentiefied Submerged Object.
Neatpažintas Plaukiantis Objektas, jei dar tiksliau - Neatpažintas Paniręs Objektas, arba, jei kam patogiau - Neatpažintas Plūduriuojantis Objektas. Vadinkit jį kaip tik norit - bet tai yra vienas iš buriuotojo košmarų. Jis, šitas plūduriuojantis Š, ir yra mūsų nerimas, baimė ir nematomas priešas - o ne tie jūsų žalieji žmogeliukai, besitaikantys užgrobti mūsų planetą.

Įsivaizduokit stiprų štormą, ir jame besikapanojantį sausakrūvį laivą su pjautos medienos kroviniu. Laivo triumai užpildyti medienos paketais, jais dviem aukštais nukrautas ir visas laivo denis. Denio krovinys sutvirtintas statramsčiais pagal laivo bortus ir plieno grandinėmis bei trosais perrištas skersai/išilgai. Denio krovinį formuoja labiausiai patyrę laivo komandos nariai, ir stropiai žiūrima, kad kiekviena grandinė būtų ne tik talrepu įtempiama, bet turėtų ir "pelikaną" - tokį vienu kūjo mostu atsegamą grandinės jungtį. Jeigu pasislenka denio krovinys - visas laivas pasvyra tiek, kad gali pradėti imti vandenį per antstato duris, iliuminatorius, triumų dangčius, kurie ne visada yra tokie jau sandarūs... Laivas su sunkiu kroviniu triume dar gal ir atsitiestų, nes masės centras yra žemai - bet miškovežis su lengva mediena užpildytu triumu masės centrą neša aukštai, todėl užverstas ant šono dėl pasislinkusio šalin denio krovinio, vėl atsitiesia oij kaip ne visada... Iškilus tokiai realiai grėsmei laivo išlikimui - denio krovinys VISADA yra metamas: avarinė komanda siunčiama atsegti denio krovinio tvirtinimus, ir bangos medienos paketus nuplauna į jūrą. Laivo masės centras vėl grįžta žemyn, pavojingas pasvirimas dingsta, atitinkamai sumažėja ir pavojus laivo plūdrumui. Esu dar sovietmečiu, studijų metais, "Mirnyj-2" tipo laivais "Kupiškis", "Kretinga", "Kėdainiai" vežiojęs pjautą medieną iš Igarkos į Ispaniją - todėl šiek tiek žinau, ką čia kalbu...
Kas dar gana dažnai su tais medienos kroviniais pasitaiko - vieną kitą popiermedžio rąstą, ar pjautos medienos paketą bangos gali šiaip sau nuplauti nuo denio, ir nei draudimo komanijai, nei krovinio siuntėjui bei gavėjui tai nebus kažkokia bėda...

Bėda potencialiai gali būti mums, buriuotojams. Plauki sau savo kreiseriniais šešiais mazgais, arbatėlę siurbčioji, naktis skaidri, žvaigždelės šviečia - ir aišku, kad tu nepastebi po pat bangos paviršium plūduriuojančio medinio pabėgio... Staiga BUUM! trenksmas priekyje, girdi, kažkas bildėdamas brūkštelia išilgai jachtos dugno, Ba-bach! trenkiasi iš pradžių į falškylį, ir iškart į vairo plunksną, ir visą jos ašį (balerį) žinoma, ne tik nulenkia šalin, bet ir iš korpuso paplėšia... Ir nebežiūri tu jau svajingai į žvaigždeles, nes jau turi kuo užsiimti, nes tavo laivas skęsta.

Nepatikėsit, kiek visokio mums, buriuotojams, pavojingo šlamšto plaukioja jūrose ir vandenynuose. Ir rąstai bei ištisi medžiai, po stipresnio potvynio ar lietaus iš upių į atvirus vandenis išplaukia, ir ne vieną bei ne du tokių kasmet Kušmarėse ar Baltijoj pamatom... ir pusiau plūdrūs visokio tipo kroviniai, įskaitant ir konteinerius, nuplauti nuo krovininių laivų... Ir nuo inkarų ar tinklų nutraukti plūdurai... Ir laivų įgulų piktybiškai, ar atseit "netyčia" išmestos šiukšlės, kurios gali būti ir didelės ir sunkios, ir kurios turėjo nuskęsti, bet nusprendė elgtis kitaip... O Ambersail'as neseniai su banginiu susidūrę buvo... Atvažiavę pajūrin, juk mėgstat pliažu pasivaikšiot, ir matėt jau, kokius rąstus, ar dėžes, statines ir padėklus jūra į kranto smėlynus išridena - kaip manot, iš kur jie ten atsirado? Nevienas iš giruliškių, o ir Karklės gyventojų ne tik malkomis, bet net statybine mediena pliaže apsirūpina. O ką - gal ūkyje pravers, negi paliksi kaip niekieno voliotis...

Ir niekas jau nepasakys, su kuo susidūrė jachta CIAO, bet nutiko tas kiekvienam buriuotojui košmariškas Bum pernai rugsėjį Indijos vandenyne. Ir toks Bum, kad balerį iš korpuso pajudino tiek, kad pro pažeistą vietą laivas vandenį imti pradėjo taip, kad įgula - pagyvenusi slovėnų šeima Srecko ir Olga Pust'ai per raciją iškart "Pan-Pan" signalą paskelbė. Ne vieni jie vandenynu plaukė - netoliese buvo ta pat kryptimi plaukusios draugų ir prietelių jachtos, kurios į pagalbą suskubo. Įgula dar spėjo ne tik patys, bet ir vertingesnius daiktus bei dokumentus pripučiama valtele ir plaustu į kolegų laivus perkelti, tačiau laivo CIAO - Sweden Yacht 45 kruizinės jachtos - išgelbėti nepavyko. Šeima kovojo už laivo, kuris buvo jų namais jau kelis metus keliaujant po pasaulio vandenynus, išlikimą, bandė išpumpuoti vidun besiveržiantį vandenį avariniais siurbliais. Vienas iš trijų pagalbon atskubėjusių laivų pasirišo CIAO ant buksyro, taip padėdamas išlošti kiek tai plūdrumo, vėliau turėjo tą virvę nukirsti... Bet visų pastangų buvo per mažai. Dar viena jachta, skubėjusi pagalbon, turėjo didelės galios avarinį siurblį, kas gal būtų padėję sukontroliuoti situaciją ir galbūt suremontuoti CIAO. Nespėjo atplaukti - pritrūko vos 9 mylių.

Ne, nenoriu nieko nuo buriavimo atbaidyti, ar šiaip pagąsdinti... Ne tas plaukiantis šlamštas, ar laivas yra žmogaus jūroje bėda, o pats žmogus. Bet apie tai - kada nors vėliau.

Posted by gramas 01:37 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad visi galim būti turtingi. Arba ne.

saga.jpg
Jie ne auksu turtingi, jie kitokie, todėl jiems lengva vienas kitą pažinti ir suprasti. Jie kaip magnetai traukia viens kitą. Jie - tai gyvenantys tokį pilnesnį, daugiabriaunį ir erdvinį gyvenimą, o ne įstrigę kažkokiam epizode, ar atkarpoje. Nors jie gali į mūsų gyvenimus ateiti iš pačių įvairiausių sričių - visus juos vadinam vienodai - Įdomus Žmogus.

Buriuotojai sako, kad gyvenimas - tai kelionė. Kelionė - tai judėjimas, ir tam, kad savo gyvenimo kelionėj nesisuktum vietoje ratu, reikalinga kryptis.
Pirmas tavo taškas - tai kur tu esi.
Antras taškas - tai tikslas, kur (arba kuo) tu nori būti.
Ta linija - vektorius tarp dviejų taškų - ji ir yra tavo gyvenimo kelionė.

Ir niekas kitas už tave jos nesukeliaus...

Gyvenime - sudėtingiau, negu ant laivo - to antro taško į GPS neįsivesi... Tavo reikalas, ką tuo antru tašku vadinsi. Gal tavo tikslas karjera kažkokioj srity, gal valdžia, gal verslas ir pinigai, gal šeima, sveiki ir laimingi vaikai, anūkai... gal dar kažkas, ką kiekvienas galime sau sugalvoti, ar likimas gali primesti.

O paskui, kai gyvenimo kryptis lyg ir nusistovi, dauguma pamatome save, įstrigusius kažkurioje vienoje to planuoto didelio kelio atkarpoj - dažniausiai tiesėje Darbas-Namai. Ir vienur, ir kitur stengiesi, kovoji dėl rezultato. Keli sau tarpinius tikslus ir jų sieki... Ir metai bėga; vos uždirbę pinigų, kažkodėl iškart keičiame mašiną, ne vienas ir žmoną... Paskui pyksti ant savęs ir kitų, kad rutina užkniso, o dar vėliau ir suvokimas ateina, kad tavo gyvenimo vektoriaus veržli strėlė į riestainį susisuko, ir realiai nebekeliauji tu niekur, net negyveni, o kaip voverė sukiesi amžinu ratu.

Sakai, o ką daryt, kai supranti, kad life stinks, ir lyg paršas koks snukiu į žemę baksnoji, ir dangų ausys uždengia, ir iš darbo skubi kuo greičiau ant sofos namie, kad dar vieną šokių projektą per dėžę stebėtum?

Ieškok trečio taško, nes "Darbas - Namai" - tas vektorius barankos formos - žudo.

Reikia trečio taško būtinai - buriuok, skraidyk, lipk į kalnus, nardyk, sportuok, kurk - rinkis, kas tau prie dūšios limpa labiausiai - ir daryk. Tik svarbu, kad tai darydamas, širdies įdėtum, progresiją jaustum, ir vis kažką naujo išmokti galėtum.

Tik savo trečiam taške būdamas, iš jo perspektyvos kitaip savo namus ir darbą, ar mokslą pamatyti galėsi, jų pasiilgsi, ir geresnis į ten sugrįši.

Viso to šiandien vėl nepasakiau 16-mečiam sūnui, kol ryte iš Girulių į savo antrus taškus važiavom. Kartų konfliktas, ar šiaip dar anksti?

Posted by gramas 22:42 Archived in Lithuania Tagged balsai_galvoje Comments (0)

Apie tai, kuo buriavimas už seksą geriau

Parnešta iš internetų:

large_Sexy_20evening_20001.jpg

  • Tau nereikia slėpti Buriavimo žurnalų.
  • Yra normalu, jei retkarčiais sumoki profesionalui/-ei už tai, kad jis/ji Buriuoja su tavim.
  • 10 Dievo Įsakymų nieko nesako apie Buriavimą.
  • Jei duodi pažįstamiems pažiūrėti tavo Buriavimo video ar fotografijas, tau nereikia baimintis, kad jie bus sudėti į "jūtūbą", kai tapsi įžymus.
  • Tavo Buriavimo partneris niekada tau nepriekaištauja ir nepavydi dėl žmonių, su kuriais Buriavai anksčiau.
  • Normalu Buriuoti su atsitiktiniais pažįstamais.
  • Esi vedęs, o kai sutinki patyrusią ir šaunią Buriuotoją, nejauti sąžinės priekaištų, kai įsivazduoji, kad Buriuoji kartu su Ja.
  • Niekas tau nesako, kad jei dažnai Buriuosi vienas pats – tai gali apakti.
  • Gali pasikabinti Buriavimo kalendorių darbe, pasakoti Buriuotojų anekdotus, kviesti bendradarbius Buriuoti kartu – be jokios rizikos būti apkaltintam seksualiniu priekabiavimu.
  • Nėra Buriavimo keliu perduodamų ligų, išskyrus patį Buriavimą.
  • Niekas nesitiki, kad Buriuosi su tuo pačiu partneriu visą likusį gyvenimą.

Posted by gramas 23:17 Archived in Lithuania Tagged internetų_banalybės Comments (2)

Apie tai, kaip nuo žuvėdų kranto namo parbėgom. GOTLAND2011

GOTLAND 2011

Tęsinys. Anksčiau buvo I dalis. II dalis . III dalis. IV dalis. V dalis. VI dalis.

Visai smagiai laikas bėgo Lickeshamn marinoje - ramiai vakarojant jachtoje su taure vyno, slampinėjant pakrantės skardžiais. Bandėm su Jonu ir pažvejoti spiningu nuo marinos molų, bet žuvimi teko apsirūpinti uosto kapitono parduotuvėlėje. Krevetes, lašišos gabalus ir šaldyto tuno steikus čia perka jachtų įgulos ir po to griliuoja ant molo.

Sėdžiu ant krantinės, įrankais apsidėliojęs - reikia išardyti priekinę navigacinę šviesą, kuri kažkodėl mirkčioti buvo pradėjus. Randu išlaisvėjusį laido kontaktą, kurį tuoj sutvarkysiu - ir čia girdžiu žvalų "Hi Gintaras, how are you?" Net pašoku visas, Hi sakau, viskas gerai, o kaip jums einasi t.y. haudujuduju - ir šypsausi visas laimingas, lyg nerūdijantį šekelį radęs, nors ką tik už nugaros man krantine praėjusios porelės švedų visiškai nepažįstu. Bet jei jie žino mano vardą, vadinasi reikia apsimesti, kad pažįstu... "Ką tik atplaukėm, sako, einam pas kapitoną prisiduoti"... Pasižiūriu išilgai krantinės, į čia prišvartuotas jachtas, ir matau dar Burgsviko marinos kaimynus - jachtą O'Emilia. Kai jachtą pamačiau, tai ir žmonės lyg tai kažkur matyti atrodyti ėmė, dabar jau mojuoju kaip draugams geriausiems, nors daugiau sakyt nelabai yra ką... Keista - juk su šia porele krante gal pora kartų tik pasisveikinom, na prieš švartuojantis juos nuo jachtos pakalbinau apie gylius išilgai krantinės; jokių prisistatymo vardais ten nebuvo, nes jie ir negyveno jachtoje Burgsviko marinoje, o nakvojo kažkur krante, kol štormą reikėjo pralaukti, gal viešbutyje... Iš kur jie mano vardą sužinojo - iki šiol neaišku, gal motoristas Andreas, su kuriuo mano romą valgėm, jiems apie mus pripasakojo? Išdavė, kad ant SCORPIO Karibų romo yra? Neaišku, bet jei su buvusiais kaimynais jachtininkas netikėtai susitinka kitoje marinoje - to net santūriesiems švedams užtenka, kad tokį visai draugišką signalą bendravimui ištransliuoti. Taigi - marinoje su visais sveikintis reikia, ir ne tik laivus, bet ir žmones matyti bei įsiminti būtina - juk niekad nežinai, kur tu juos vėl sutiksi.

Iš Lickershamn marinos atisirišame Liepos 18 d. 0600 val. Šios dienos plaukimas bus trumpas - tik iki Lautershorn marinos, nes prognozė duoda tik nedidelį langą iki ateinančio štormo su liūtimis. Stipriai pučia nuo kranto, kuris neleidžia aukštai bangai sušokti, todėl visai spėriai lygiu vandeniu ir halfvindu judame pirmyn. Pasaka... Pakeliui nesusilaikau pagundai, ir iš to smagumo išbandau "heaving-to" - dreifą su burėmis. Šis dreifas naudojamas, kai atviroje jūroje reikia štormą išlaukti, kai įgulai nereikia laivo vairuoti, o gali visi saugiai į kajutę sulįsti, šilto maisto pasiruošti, pailsėti, retkarčiais išlendant pro kajutės duris, kad horizontą dėl kitų laivų eismo patikrinti... Šis metodas taip pat tinka, kai reikia staigiai burinę jachtą sustabdyti: laivo nosimi kerti vėjo krypties liniją, gerokai sumažinta genuja metasi į kitą bortą nei prieš tai buvo, tačiau genujos šoto nepermeti kartu su bure, o palieki kur jis buvęs. Laivas sustoja kaip įsmeigtas. Grotą statai centre, ir fiksuoji ten. Po to reikia surasti vairo padėtį, kad jis kiek įmanoma labiau kompensuotų genujos norą sukti laivo nosį pavėjui. Laivas sulėtėja, palengva atkrenta pavėjui, nepilnai persimetus genuja ir grotas pradeda dirbti didesniu plotu, laivas įgauna šiek tiek greičio, ir fiksuotas kiek susuktas vairas tada ima užvesti laivagalį pavėjui, priekį atsukdamas į vėją. Tada genujos trauka susilpnėja, iki ji vėl pradeda užsipildyti ir vėl lėtai truktelia laivą į priekį, ir vėl vairas išleidžia vėją iš burės... Priklausomai nuo vėjo stiprumo ir bangų, reikia paieškoti tos vairo padėties ir reikalingo burių dydžio - bet kai pavyksta viską subalansuoti, laivas ima zigzagu judėti lėtai, bangos pareina kampu - pasiūbuoja bet nedaužo, dėl sumažinto burių ploto apkrovos į korpusą ir rangoutą yra nedidelės - ir įgula gali sąlyginai saugiai išlaukti štormą, jei toks užklupo netikėtai. Gerai įvaldyta dreifo su burėmis technika yra vienas iš esminių elementų škiperio dvasios ramybei štormo jūroje metu. Kai tu žinai, kad gali bet kada sustoti ir saugiai pralaukti, kol visas tas jovalas nusiris šalin - jūroje jautiesi žymiai saugesnis.

1100 val. ir Lauteryje švartuojantis jau ima pilti kaip iš kibiro... Pusnuogiai strakaliodami lauke, kartu su Jonu pasijungiame kranto elektrą, įsijungiame kajutės šildytuvą ir džiovinamės rūbus - lauke šlapia, bet šilta - todėl visai nesinori štorminius kostiumus vilktis, kai reikėjo laivą pririšti, ar iki lauko išvietės krantu nurisnoti... Beje, Lautershorno marinos lauko išvietė puikiai tinka Microsoft testui. Jei ten nori įsidarbinti (ne, ne Lautershorno šikinyke, o Microsoft'e), turi praeiti keletą testų, kuriais nustatomos tavo loginio mąstymo ir kitokios savybės. Vienas iš klausimų yra kodėl lauko išvietės anga yra apvali? Gauni laiko pamąstyti, ir suformuluoti logiškai pagrįstą atsakymą. Tai dabar ir pamąstykit, o teisingą atsakymą rasite vėliau.
kelione_Scorpio_2011_371.jpg
kelione_Scorpio_2011_387.jpg
large_kelione_Scorpio_2011_389.jpg

Lauteris nedidelė marina, bet pilna prikimšta laivų. Mus paprašo persišvartuoti į seklesnę akvatorijos dalį, kad padarytume vietos didelei jachtai - visi nori nuo štormo slėptis... Lietui išsilijus, einame raukarų - kalkamenio uolų, panašių į vėjo ir vandens sukurtas skulptūras - ieškoti. Jų čia daugybė ir visai netoli marinos - trumpa kelionė akmenuota pakrante, ir tu jau čia. Vieta tikrai išskirtinė, gamtinės skulptūros atrodo labai neįprastai ir įdomiai. Kas netingi, karstosi tais gamtos šedevrais, netoliese įrengtos vietos automobiliams parkuoti, tarp skulptūrų pastatyti stacionarūs mangalai BBQ, vietomis įrengti suoleliai norintiems vaizdais grožėtis... Žmogus nėra bandomas išstumti iš šios unikalios vietos, kuri neabejotinai yra ir saugoma, ir paminklas, ir draustinis, ir dar kas tik nori...
kelione_Scorpio_2011_378.jpg
kelione_Scorpio_2011_383.jpg

Lauteryje, be raukarų, daugiau kaip ir ir nėra ką veikti, o kitas Faro salos lankytinas vietas pamatysim kitų kelionių metu, nes šis plaukimas bus skirtas vien Gotlando salos uostams lankyti. Taip nuspręsta įgulos susirinkime, įvertinus labai nestabilius orus. Aplinkui vis sukinėjasi lietingi ciklonai su labai stipriais vėjais, ir ilgesniam plaukimui link Stokholmo archipelago nesiryžtu. Įgula per mažai patyrusi. Iki archipelago persimestume pavėjui per maždaug 20 valandų buriavimo, bet prie tokių orų grįžimas atgal į namus būtų visai neįmanomas prognozuoti laiko atžvilgiu. Sutariame, kad kasdien judėsime nedideliais atstumais ir tik dieną - nuo uostelio iki uostelio rytine Gotlando pakrante, ir, vos pamatę prognozėje palankias sąlygas Baltijos kirtimui link namų - iškart ir plauksime, nesvarbu kuriame Gotlando uostelyje tuo metu bebūtume. Tokia laisva programa nuima "būtinai reikia" momentą iš plaukimų planavimo. Tas tariamas "reikia" dažnai tampa pirma bėdos dedamąja ir visai nereikalingu presu ant buriuotojo smegenų, kai atsiduria laivas netikusioj vietoj, su nepatyrusia įgula ir dar esant bjaurios sąlygoms - nes "reikia". Kai labai "reikia" - skrisk lėktuvu, ar važiuok traukiniu - burinė jachta ir "reikia" nelabai sutaria. Ir gerai, kad to "reikia" atsisakėm, nes kiek vėliau Lietuvoje uraganiniai vėjai net traktorių apvertę buvo ir medžių prilaužę - jau kirsdami Baltiją, mes tų vėjų likučius vidury jūros sutikom - su visais lietumis, škvalais ir žaibais... bet be traktoriaus... Šikinyko skylė apvali tam, kad dangtis neįkristų. Būtų stačiakampė ar ovalo formos - dangtis šūduose garantuotai anksčiau ar vėliau. O kai apvali - ne. Ir nesakykit, kad žinojot - bet dabar jau realiai galite į Microsoft'ą darbintis.

Liepos 19-ta, 0710 val. atsišvartuojame iš Lauterio, plauksime per Farozundo koridorių link rytinės Gotlando pakrantės, ir ten nakvynei stosime Slite uoste. Pusryčiaujame pakeliui - kramasnojam sumuštinius su kava, spoksodami į šalia slenkančius Farozundo kantus, miestelį ir keltų liniją tarp salų. Praplaukiam Farosund mariną - bent kelis Klaipėdos buriuotojus girdėjau jos kapitoną keiksnojant - labai tam žmogeliui nepatinka jachtos su mūsų vėliava kažkodėl, vos pamato - ir jau piktas avansu... Slite mariną sekančiam sustojimui renkamės, nes atstumas dienos plaukimui tinkamas - maždaug vienas nidas - apie 25 jūrmyles. Be to - ten yra kuro kolonėlė netoli uosto - bus galima dyzelio atsargas papildyti. 1500 val. švartuojamės Slitėje, kuri yra nuobodesnė skylė net už Lauterį. Jei Lauteryje buvo nuostabi, tokia atšiauraus grožio pilna gamta - tai Slitėje yra didžiulė cemento gamykla prie pat marinos, kiaurą naktį šalia ūžiantis laivas, iš kurio Putinas su Šrioderiu BlueStream'o vamzdžius krovė. Aplankom maksimą vardu ICA. Su degaline šalia marinos konfūzas gavosi - ji automatinė ir reikalinga speciali kortelė. Gelbsti senyva stokholmiečių pora - paveža iki kitos degalinės, ir atgal į mariną. Jie abu pensininkai, muzikantai ir iš fortepijono muzikos koncerto Slitėje važiuoja į savo vasarnamį, kuriame kasmet vasaroja... Labai stebisi, kad nedidele jachtute mes visa šeima jūromis plaukiam, net eina uoste laivelį pažiūrėti - ar tikrai aš čia jiems pasakų neporinu...
kelione_Scorpio_2011_399.jpg
kelione_Scorpio_2011_400.jpg

Liepos 20 d. 0820 val. išvykstame iš Slite, plauksime į Harrvik uostelį. Pakeliui gaunam škvalą į žandą, lietaus su saulėtom properšom... Harrvik marinoje prisirišame 11.30 val. Va, čionai reikėjo plaukti, aplenkiant Slite... Nedidelė, bet jauki vieta. Pietaujam Hamskrogen restorane, kur gaunam fantastiškai skanią flundrą ir jautienos troškinį. Flundra - tai plekšnė švediškai. Juokiamės, čiauškam, kad net nesitikėjom, kad ta flundra/šliundra dugninė bus tokia skani - padavėja klausia iš kur mes. A-a-a, sako - buvau Lietuvoj pernai, buvo super - vestuvės kaime prie Biržų. Jo, alaus ten tikrai buvo, bet kai vyrai prie stalo atsistoja ir kalbą sako, tai atrodo, kad jie labai pikti. Labai piktai kalba, rankom mojuoja... Iš pradžių išsigandom, bet paskui pripratom, visai smagu buvo... Dainuot tai mėgsta kaip švedai... Ne, gyvenu ne čia, tik vasaroms čionai atvažiuoju... Čia apylinkėj geriausias restoranas, nesvarbu, kad dabar tuščia - ateikit vakare - pamatysit, kiek čia lankytojų bus... Pavakare šalia uostelio esančiuose bendruomenės namuose lankome tapybos parodą. Pati dailininkė čia pat, salėje, ir nakvojanti - visą vasarą ji su savo darbais keliaujanti po pakrantės miestelius, dieną apylinkėse piešia, kai oras prastas - sėdi salėje, ir laukuose primestus eskizus dažais tepa... darbų šiek tiek parduoda... Vasarą dažniausiai piešia jachtas ir avis. Šiek tiek pasitaręs su Lolita, sakau, kad pirksim avį. Nes jachtą jau turim. Ne, ji nežino, kodėl salėje kabo originali laivo vardo lenta "Czar Peter". Gal ir rusų caras - bet ji nežino... Vėliau, jau namie pagūglinęs, sužinau, kad tai buvo keleivinis laivas CZAR PETER, nuskendęs kažkur netoli Gotlando krantų...
kelione_Scorpio_2011_401.jpg
kelione_Scorpio_2011_409.jpg
kelione_Scorpio_2011_413.jpg
kelione_Scorpio_2011_418.jpg
kelione_Scorpio_2011_422.jpg
kelione_Scorpio_2011_426.jpg
kelione_Scorpio_2011_429.jpg
kelione_Scorpio_2011_428.jpg
kelione_Scorpio_2011_427.jpg

Prognozė duoda pakenčiamo oro langą šuoliui per Baltiją. Pajudam iš Harrvik'o liepos 21 d. 1000 val. Vėjas NE apie 10 m/s, banga metras. Kai kirtom laivybos linijas, mus iš oro stropiai apžiūrėjo reaktyvinis bepilotis lėktuvas Du ratus apie stiebą apsuko, net ne iškart supratau kas čia ausyje zyzia... Lėktuvas gal 3-4 m ilgio, skrido maždaug 300m aukštyje. Matyt, optika galinga... Eismą jie mato radarais, bet jei kas reikalinga patikrinti realiai - jiems pigiau tokį lėktuvėlį pasiųsti, nei pakrančių apsaugos katerį. Katerį būtume mes sutikę, jei jiems būtų nepatikę tai, ką iš aukštai matė. Kelis škvalus pakeliui buvom sutikę, tik vieno nepavyko apeiti - spėjau bures numesti, vanduo visai gražiai virė aplinkui, tik žaibai labai nepatiko. Kai tą nesąmonę už nugaros palikom ir nutolom, nuo debesų pado nutįso pailgas piltuvas, nors jūros paviršiaus taip ir nepasiekė.

Vėlai vakare 2340 val. priartėjom prie Liepojos.

Klaipėdoje švartavomės liepos 22d. 1200 val.

Fantastiška kelionė ir atostogos buvo, tik rašyti man apie ją kaip ir atsibodo.
Nieko nepadarysi - per ploną galvą ir plunksnai nepakajus... Gal reikia išmokti trumpiau mintis dėstyti? O gal plaukti greičiau?

Tai tiek.

Gerų visiems Naujųjų Metų, o kolegoms buriuotojams - įdomių kelionių ir sėkmingų regatų.

Posted by gramas 06:11 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kaip buvo gerai, blogai, ir vėl gerai. GOTLAND2011

Tęsinys. Anksčiau buvo: I dalis, II dalis, III dalis, IV dalis, V dalis.

Andreas įsipatogino SCORPIO kokpite, ir nei jachtos virves skambinatis vėjas, nei vis palašnojantis lietutis jam nei motais. Apsirengęs tik marškinėliais bei šortais, o mums ir su striukėmis nėra per karšta - užsigrūdinę tie švedai. Jo sūnus kartu su Jonu kajutėje pirštus sukišo į iPadą, Lolita įsitaiso tarpduryje, po kokpito stogeliu, ir vis papildo mūsų stiklines romu. Andreas, jam apie 40, kartu su šeima atostogauja, plaukdami apie Gotlandą dideliu kateriu. Jis man padėjo užnešti vieną iš virvių, kuriomis aną dieną bangų daužomą SCORPIO atitraukiau nuo krantinės, tai šiandien, pamatęs jį su sūnum vaikštinėjant krantine, atsidėkodamas pakviečiau stiklui romo. Vienu stiklu pasisėdėjimas nesibaigė. Dviem irgi...

Plepus kaip reta švedas pasitaikė, todėl naudojuosi proga kuo daugiau apie numatomą plaukimą išilgai Gotlando vakarinio kranto sužinoti. Klausinėju jį apie Karlso salas - Didžiąją Stora ir Lilla Mažąją. Abi jos yra ornitologiniai draustiniai. Klausiu, ar tikrai jas reikia apiplaukti dideliu atstumu, kaip sako locija, ir kas tas didelis atstumas yra. Jis sako, kad visi žino apie draustinį, bet "who cares" - plaukia sau visi tiesiai tarp salų ir nesuka galvos... Žinoma, jeigu norėtum švartuotis Didžiojoje Karlso, turi tam gauti leidimą iš kažkokios gamtosaugos kontoros krante. Lysi ten be leidimo - garantuotai būsi pradžiugintas bauda. Prisako būtinai apsilankyti Lauter marinoje Faro saloje - nuo ten pėsčiomis nupėdinti iki pakrantėje braidančio uolų pulkelio. Tai raukarai - vėjo ir bangų kūriniai - kalkamenio stulpai. Lauteryje jų visas parkas, ir į ten turistai važiuoja iš viso pasaulio. Vaizdai kaip Mėnulyje. Ir išvis - visą Faro salą reikia apvažiuoti ir pažiūrėti - ji turi ką parodyti, ne veltui švedų legendinis kino režisierius Ingmar Bergman savo namus ten įkūrė.
Dar jis prisimena savo vaikystę, kai visa šeima su savo jachta keliavo apie Baltiją, ir lankėsi tuometiniam Leningrade. Jis iki šiol atsimena kalašnikovais ginkluotus rusų pasieniečius, piktais veidais kratančiais kiekvieną laivo užkaborį... Lankėsi jie tada ir Klaipėdoje, bet jokio ryškesnio prisiminimo ji nepalikus: "Klaipeda - that was just another dull soviet city. Sorry to say that".

Vakarėlis ėmė kelti rimtą grėsmę mano romo atsargoms, o kelionė dar net neįpusėjo. Todėl tenka svečiui pasakyti, kad sorry, but party's over, ir dabar mes eisime ilsėtis, nes rytoj ryte išplaukiam. Dull city - o tu atplauk savo kateriu sorry to say that į mūsų Klaipėdą šiandien...

Liepos 16-os rytas išaušo saulėtas, vėjo dar daug, bet Pietvakarių kryptis mums puikiausiai tinka. Šeimynai dar miegant, 6.00 val. atsirišu nuo krantinės. Siauru, bet puikiai gairėmis sužymėtu farvateriu išplaukiu į Burgsvik fiordo vidurį, ir dar kurį laiką suku didelius ratus, kalibruodamas autpiloto kompasą. Po to pasikeliu bures, aplenkiame Nasrevet švyturį, ir išlendame į atvirą jūrą.

Karlso salų skardžiai tikrai įspūdingi, visa jūra pilna juodų paukščių baltais pilvais ir tokiais pingviniškais snapais. Tai alkos - angliškai razorbill. Čia, salose, jie didžiulėmis kolonijomis ant uolų peri savo jauniklius. Vien perėjimui šiems jūriniams paukščiams tėra reikalingas krantas - šiaip jie visą gyvenimą praleidžia jūroje. Tikri jūrininkai tie razorbillai-bilobilai.
razorbill.jpg
kelione_Scorpio_2011_317.jpg
kelione_Scorpio_2011_318.jpg

Visa Gotlando vakarinė pakrantė - tai kalkamenio rifas. Apie 100-200 metrų nuo kranto tęsiasi sėklius, pilnas pribarstytas akmenų, o po to staigus karnizas, už kurio gylis apie 70, vietom apie 100 metrų. Išilgai kranto vandenį stumdo srovės, kurios kartais iš gilumos pakelia šalto vandens mases, ir, joms susilietus su saulės įkaitintu oru pakrantėje, vasarą apie salą dažnai susiformuoja tiršto rūko frontai. Kai vėjo nėra, tokie rūko laukai gali iškabėti visą dieną. Į tokį frontą papuolus, reikia žinoti, ką darai ir kur esi. Buriavimo teorija sako, kad tada išsivynioji jūrlapį, ir šalia kranto plaukioji šalia pasirinktos gylio linijos, pageidautina nedideliame gylyje, kur ant tavęs joks didelis laivas neužsirioglins. Nemanau, kad tokia taktika Gotlando pakrantėms tinkama. Čia vieną akimirką gali turėti apie 100m gylio, o sekančią minutę jau gali būti atsirėmęs kyliu į tą priekrantės karnizą. Teisingiau būtų prie kranto nesispausti. Šiandien tokio pavojaus nėra, diena fantastiškai gera, ir čiuožiam visai smagiai, spinakerio pūslės traukiami...
kelione_Scorpio_2011_319.jpg
kelione_Scorpio_2011_322.jpg

Vakarop, pamažu artėjant prie Likershamn marinos prieigų, vėjas išsikvepia - leidžiame spinakerį, ir jungiame variklį, kad iki tamsos uostelį pasiekti. Vairuoti lieka Jonas, aš įsitaisau kajutėje. Nei bluosto sudėti nesuspėjau, kai Jonas susirūpinusiu balsu šaukia mane viršun, nes iš išmetimo vamzdžio verčiasi balti dūmai. Nespėju net iš kajutės išsikepurnėti, kai variklis pradeda springdamas čiaudėti, ir apsukos krenta tiek, kad sraigtas vos ne vos sukasi. Skubiai išjungiu variklį visai, tikrinu kuro lygio skalę - negali būti, kad kuras pasibaigtų - juk beveik pilnu baku iš Burgsvik išplaukėm... Kuro yra sočiai. Atsidarau variklio dangtį - viskas atrodo tvarkoje, tai bandau vėl laivo širdelę jungti. Įsijungia variklis pačiaudėdamas, bet kai bandau apsukas sukelti - jis į tai nereaguoja, pupsi sau vos sukdamasis, ir vėl pradeda tirštą baltą dūmą mesti. Vėl išjungiu, pats mintyse perkratinėdamas visas galimas gedimo priežastis. Labiausiai bijau, kad būsime variklį perkaitinę, cilindrų bloko galva gali būti įskilus, ir aušinimo skystis patenka į cilindrus - iš čia ir dūmai tie balti. Kol variklis karštas, visai nesinori tikrinti antifrizo lygį, atidarant dangtelį ir nusivirinant pirštus garais. Išvynioju genują, groto ir nuleidę nebuvom - sodinu Lolitą vairuoti tolyn nuo kranto, o pats susirandu įrankių krepšį, ir vėl stačia galva neriu į variklio skyrių. Pradeda byrėti įgulos klausimai. O kas dabar bus? O ką darysim? O kaip uostą pasieksim? O kaip namo grįšim, jei laivą čia teks palikti? Kala minimum po du klausimus per kvadratinę sekundę! Į kai kuriuos dar bandau ramiu balsu atsakinėti, o pačiam tai nelabai ramu, nes gedimo priežasties dar nežinau. Jei iš tikro bloko galvą suskaldėm - o brolyti, tai čia jau rimta, laivą tikriausiai teks palikti čia, o patiems namo keltu grįžti, ieškoti kur naują galvą nupirkti, kartu su meistru iš Lietuvos vėl čionai atkeliauti, laivą sutvarkyti, ir atgal namo per Baltiją persimesti. Paini schema gaunasi, o ir į monetą subėgtų labiau nei padoriai... Negerai. Jau geriau vien burėmis link namų judėti, juk burinėje jachtoje šiuo metu gyvenam, gi ne motoristai kokie... Irgi gero nieko - reikštų, kad atostogos vos prasidėję baigėsi.

Variklis kiek atvėso, ir tikrinu aušinimo sistemą. Viskas tvarkoje, vadinasi galvos mes nesuskaldėm, ir problema turi būti kuro padavimo sistemoje - stebuklų juk čia būti negali. Ramiau nuo to smarkiai nesidaro, nes jau atsiranda kita baimė - jei sugedo aukšto slėgio siurblys, tai patys šitos problemos mes neišspręsim - ir vėl mano mintys sukasi tuo painios ir brangios schemos keliu. Bet juk baltų dūmų tada nebūtų - springtų variklis, ar išvis nesivestų - bet dūmus tai turim, ir sočiai... Įgulos klausimai vis krenta kaip žirniai, ir retkarčiais jau pasigirsta kažkas panašaus į tai kaip čia dabar netvarkingu laivu į kelionę išsiruošėm... Jau taip gana grubiai liepiu visiems tylėt. Staiga tyla, pilnas laivas nebylių. Tyli jie irgi labai iškalbingai - pamanyk, įsižeidė... Kas durniausia - vėjas visai nurimo, ir burėmis į uostą įplaukti nepavyks, ant inkaro šitam gylyje irgi neatsistosi. Dreifuojam, srovė neša išilgai kranto, kur nuneš - nežinom. Tikrinu visą kuro kelią nuo pat bako iki variklio. Ne iškart, bet pastebėjau, kad pirminio kuro valymo filtro stiklinė dalis kažkokia mažiau skaidri atrodo, nei įprastai. Pasirodo, filtras pilnut pilnutėlis vandens... Dėl to ir nepastebėjau iškart, kad pilnas - kai tik dalis tos stiklinės gaudyklės būna su vandeniu, o dalis su kuru - ta riba tarp skysčių labai aiškiai matosi, o dabar - ne taip ir lengva buvo pastebėti. Visiškai neaišku, kaip tiek vandens į kurą pateko, bet jis jau nukeliavo kiaurai visą kuro sitemą - per antrinio valymo filtrą, kuro siurblį ir purkštukus iki pat cilindrų. Iškart lengviau man ant širdies pasidaro, kai bėdos priežastis žinoma, ir jau aišku, ką daryti. Turiu visus reikalingus filtrus atsargoje, juos pakeičiu, po to reikia kuru juos užpildyti ir nuorinti visą sistemą. Paeiliui atsukti kiekvieną purkštuką, starteriu prasukant variklį, išleisti oro burbulus, kol švarus dyzelinas pradės plūsti, ir vėl tampriai purkštuką užsukti. Kuro po varikliu prisilaisčiau pakankamai, pats visas išsiterliojau iki ausų, bet smagu be galo, kad pats sugebėjau gedimo priežastį nustatyti, ir teisingai viską sutvarkyti. Kai įgula ovacijomis pasitiko vėl sklandžiai besikuriantį ir dirbantį variklį, vėl jaučiu, kad mano akcijos šiame laive stipriai pakilo.

Taip, paskui save vilkdami dyzelino kvapo šleifą, 20.00 val. palengva ir įplaukėme į Likershamn mariną. Prisirišame galu prie plūduro, nosimi į krantinę, ir puolu tvarkyti prilaistyto kuro smarvę. Praskiedžiu tą visą džiaugsmą Fairy koše, surenku viską kempine į kibirą, išpilstau į tuščius Vytauto butelius, ir paslapčia "utilizuoju" marinos buitinių atliekų konteineryje. Znai nashix.
kelione_Scorpio_2011_325.jpg
kelione_Scorpio_2011_326.jpg
kelione_Scorpio_2011_331.jpg

Vakarieniaujame kas kus-kusu su mėsa, o kas baltu moscatel vynu su lašiša ir rūkytomis krevetėmis. Niekas ir nesakė, kad gyvenimas visiems vienodai teisingas... Matyt, šitokia nepilnamečių diskriminacija sukelia skilimą SCORPIO įguloje sekantį rytą. Įgula skyla į vieną gulėtoją čia pat esančiame pliaže ir du ėjikus tikrinti, kas ten įdomaus krante yra.

Likershamne įdomaus buvo surasta:

- tikrai įspūdinga Jungfru - Mergelės uola - pats aukščiausias Gotlando raukaras. Uola styro ant pat stataus skardžio krašto. Nuo jo ilgai stebimės, kad švedų Baltijos vanduo toks pat skaidrus kaip Viduržemio jūroj. Toliausiai nuo kranto matosi dugnas, akmenys, augmenija - nu nepaprastai skaidrus ir švarus vanduo ten.
kelione_Scorpio_2011_356.jpg
kelione_Scorpio_2011_357.jpg
kelione_Scorpio_2011_354.jpg

- kranto gynybos sistemos dzotas. Tvarkingai užrakintas, matyt, tinkamas panaudojimui pagal paskirtį, jei Gotlandas vėl nuspręstų nepriklausomu nuo Švedijos tapti.
kelione_Scorpio_2011_360.jpg
kelione_Scorpio_2011_361.jpg

- skardžiai pakantėje su nuostabiomis panoramomis. Ir takas miške, turėjęs atvesti prie pakrantės švyturių. Deja, improvizuoti pietūs bruknių pievelėje ant skardžio krašto sukėlė ūmų viso kūno aptingimą, ir planas lankyti švyturius pasikeitė grįžimu į mariną pokaičio miegui.
kelione_Scorpio_2011_362.jpg
kelione_Scorpio_2011_364.jpg
kelione_Scorpio_2011_365.jpg
kelione_Scorpio_2011_366.jpg
kelione_Scorpio_2011_368.jpg

- žvejų kaimas marinoje. Kadaise tie visi namukai buvo žvejų sandėliai. Dabar jie tapo privačiais vasarnamiais, žvejybos padargų muziejumi, o viename įsikūrė žuvies parduotuvė, kuri tuo pat metu yra ir uosto kapitono biuras. Šalia padrėbti keli kareiviški dviračiai, kuriais, jeigu nori, gali pavažinėti po apylinkes, ar artimiausią miestelį už kelių kilometrų, kur yra kažkokia vieno pliuso švedų maksima.
kelione_Scorpio_2011_338.jpg

- le'storanas su žuvies patiekalais ir chaliavnu wi-fi.
kelione_Scorpio_2011_352.jpg

- lauko virtuvė su didžiuliu puodu, matyt, per kaimo šventes jie ten žuvienę verda. Dar nuo Joninių likęs stulpas su žolių vainikais. Antropologai sako, kad toks stulpas kiek pas mus, tiek pas juos senų senovėje, dar pagonybės laikais, buvo falo simbolis. Ne, čia ne tas falas, kuris virvė burei pakelti...

- švaraus smėlio pliažas, kuriame ir randame savo stropiai besideginantį atžalą. Nuo pliažo į įlanką nutįsęs molas, nuo kurio azartiškai nardo kiek senas, tiek jaunas.
kelione_Scorpio_2011_343.jpg

Likershamn - labai vaizdingoje vietoje įsikūrus, saugi ir nuo visų krypčių vėjų gerai uždengta marina. Verta užsukti, jei norisi vieną kitą dienelę patingėti, ar reikia štormą pralaukti. Kuro čia negausit, parduotuvė tolokai, o visa kita - wc, dušai, sauna, skalbykla, elektra, santūrus, bet dalykiškas ir mandagus aptarnavimas - visa tai yra.

Posted by gramas 01:00 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kaip laiko mašina keliavom. GOTLAND2011

Tęsinys. Anksčiau buvo: I dalis. II dalis. III dalis. IV dalis.[/

Mūsų laiko mašina - tai nuo amžiaus pavargęs SAAB'as, kurį išsinuomavau kelionei po Gotlandą iš Burgsvik marinos kapitonės. Grįžinėdami iš Visbio, radome ieškotas nuorodas į Vikingabyn - Vikingų Kaimą.
kelione_Scorpio_2011_276.jpg

Įsivaizdavom , kad papulsim į gotlandietišką Rumšiškių varijantą, bet viskas buvo kiek kitaip, t.y. gyviau. Nedidukų vasarnamių rajonas, kuriame, matyt, gyvena visas vikingų personalas ir visokie amatų meistrai. Į patį netoliese esantį etnografinį kaimą jie ateina kaip į darbą, bet griežtai išlaikydami visą autentiką savo aprangoje ir išvaizdoje - rūbai ir papuošalai tik tos epochos griežtai, jokių plastmasių/džinsų/kedų ant personalo ten nepamatysi. Kaimas gyvas ištisus metus, čia dirbantys žmonės organizuoja renginius ir pramogas su vikingų kontekstu po visą Gotlandą.

Kaimo pastatai pastatyti griežtai pagal to meto statybos tradicijas - visi medienos konstrukcijų jungimai, stogų dangos, teritorijos apie namus - viskas taip, kaip ir būdavo tais gūdžiais 1100-1300 metais. Vienintelė sąšauka su šiandienos civilizacija - netoli įėjimo vartų įrengta troba su išdėliotais kaimo rankdarbiais, keletas informacinių bukletėlių ir vyrukas, prekiaujantis pagal tikrą senovinį receptą pagaminto midaus svenyriniais buteliukais. Duoda paragauti. Gelsvas skystis, vos jaučiamai natūraliai užsigazavęs, bet įdomus ir malonus skonis, tai imam 4 - vieną patys išragausim, o 3 vešim į Lietuvą lauktuvėms.
kelione_Scorpio_2011_278.jpg
kelione_Scorpio_2011_279.jpg

Visas kaimas apjuostas gynybiniu pylimu, yra mediniai bokšteliai apsaugai ir vartų kontrolei. Praeiname pievą su kažkokiais akmeniniais dievų ar protėvių stulpais, netoliese panašus į jau anksčiau matytą akmeninį laidojimo laivą...
kelione_Scorpio_2011_282.jpg
kelione_Scorpio_2011_284.jpg
... ir papuolame į pagrindinę kaimo aikštę su dideliu bendruomenės namu. Normalios daržinės dydžio medinis pastatas, dengtas lentomis, grubiai skaptuotos rąstų kampinės jungtys...
kelione_Scorpio_2011_280.jpg

Šalia namo įrengta atvira akmeninė krosnis, prie kurios būrelis vaikų mokosi susimalti grūdus akmeninėmis girnomis, užminkyti ir išsikepti duoną, tiksliau kažkokias bandas. Bet vaikai, matosi, ekstazėj - jiems įdomus tas procesas, ir su entuziazmu ginčijasi, kurio banda skaniau iškepus.
kelione_Scorpio_2011_286.jpg

Vienas mažius, matyt, užkalęs ant kulinarijos, visas nuėjo į archeologiją - čia yra specialiai kuoliukais ir virve atribotas plotelis pievos su atidengta velėna, yra kastuvėliai, mentelės, šepetėliai, kibiriukai - na, visi tikram archelogui reikalingi įrankiai. Vaikis jau suradęs kelis strėlių antgalius ir puodynių šukes, jam tikriausiai niekas nesakė, kad kasdien patyliukais tie turtai čia specialiai užkasami, kad sekantis archeologas galėtų tą atradimo džiaugsmą ir atminimą visam gyvenimui patirti.
kelione_Scorpio_2011_303.jpg

Iš bendruomenės namo kamino virsta dūmai, ir mums smalsu, kas gi ten viduje vyksta. Kai akys su prietema apsipranta, matome ant suolo sėdintį vikingą, kuris kitoje laužo pusėje ant laktų sutūpusiems turistams kažką ramiai pasakoja. Matyt, čia vyksta įvadas į vikingų ir Gotlando istoriją, jų papročius ir pan. O kadangi viskas vyksta švediškai - viduje ilgai neužsibūname.
large_kelione_Scorpio_2011_285.jpg

Šiek tiek nuošalesnėje kaimo vietoje įrengtos vietos pratyboms su ginklais. Šaudymas lanku, kirvių mėtymas, kažkoks balkis vikrumo varžyboms, dar visokia žaidimų įranga.
kelione_Scorpio_2011_289.jpg
kelione_Scorpio_2011_290.jpg
kelione_Scorpio_2011_298.jpg
Prie aikštelės šaudymui stojame į eilę - prieš mus kokių 10 metų mergiotė niekaip neperpranta, kaip tą strėlę reikia laikyti, kad ji templę atleidus ne šalia kojų kristų, o tolyn lėktų. Iš pradžių neatrodė, kad mus ilgai laukti reikės, juk tai šitaip paprasta - bet mergiotė buvo nusiteikus rimtai. Paskui net įdomu ją stebėti pasidarė, netoliese ant suolo sukritę su Jonu vos ne totalizatorių sužaidėm, dėl mergiotės kantrybės minutėmis. Laimėjo ji. Neįtikėtinas užsispyrimas pasiekti savo, ir absoliutus nulis dėmesio į šalia laukiančius kitus šaudytojus lanku, kurie akivaizdžiai komentuoja jos nesėkmes. Visiškas nesugebėjimas daryti išvadas iš savo klaidų taip pat. Bet kas patiko - absoliuti koncentracija į tai, ką darai, ir noras bandyti iš naujo, nekreipiant dėmesio į nesėkmes. Šaunuolė, tvirtas charakteris - ką ji turi, tai tikrai. Paskui nuėjom mėtyti kirvius, prisimėtę grįžom, dar palaukėm, ir jau šaudėm lanku. Vieną strėlę nuskraidinau tolyn į mišką, rasti nebepavyko. Ir kur dingo ta kantrioji švedė mergaitė - ji būtų visą mišką aukštyn velėna atvertus, bet strėles surinkus...
Vėliau kaime radom kalvį ir ginklų meistrus, tai jiems ir pasakėm, kad kas čia per nesąmonė, taigi šaudykloje strėlių beveik nebelikę - tie sako no problem, tuoj bus.
kelione_Scorpio_2011_300.jpg
kelione_Scorpio_2011_304.jpg
kelione_Scorpio_2011_306.jpg
kelione_Scorpio_2011_307.jpg

Šiaip jau, vikingų istorijos paieškos ir buvo vienas šios mūsų atostogų kelionės per jūrą tikslų - vizitas kaime tikrai pavyko, ir sutariam, kad ant šio pasiekto tikslo dedam riebų pliusą.

Vikingabyn

Posted by gramas 03:21 Archived in Sweden Comments (0)

Apie tai, ką giliau saloje radom. GOTLAND 2011

Gotland 2011

Tęsinys. Anksčiau buvo: I dalis. II dalis. III dalis.

Taigi - turim pora dienų Gotlando salos patyrinėjimui "iš vidaus". Sušokam į SAAB'ą, ir judam link Visbio - salos sostinės. Sutariam, kad pačiam Visbiui laiko ypač daug neskirsim, nes dar ne kartą Gotlande apsilankysime, su nakvynėmis Visbio uoste. Bendro vaizdo apie miestą užteks, uostą man smalsu apsižiūrėti, kad kitą kart atplaukiant viskas aiškiau būtų... Jei turim auto - tai dabar reikia salos periferiją praneršti.

Švedai keliais važiuoja labai drausmingai, tas iškart krenta į akis. Greičiau pavažiuoja tik iki prisivys kitą automobilį - po to kantriai velkasi jam iš paskos, jokiu būdu nelenkdami. Taip gali susiformuoti tokios gan ilgos kolonos, iš kokių 10-15 auto, ir tada, jei atsiranda koks skubantis nekantruolis, jis gauna daryti tokį labiau sudėtingą lenkimą.

Kažkada anksčiau teko girdėti, kad Švedijoje tave gali kitas vairuotojas telefonu priduoti policijai, jei labai kelyje mandravosi, arba net už tokį nieką, kaip jo manymu, pavojingas distancijos nesilaikymas (angl. Tailgating). Tau gali atrodyti, kad nieko nepažeisdamas saugiai vairuoji, bet jam gali atrodyti kitaip. Priduos tave policijai nei už ačiū, ir spėk - būdamas extraniero sugebėsi tą ginčą laimėti, ar ne. Manau, kad ne, ir papildysi karalystės biudžetą baudele. Matyt, filosofija tokia - visur gali nuvykti kartu su eismu, nesidraskydamas, be pavojaus sau ir aplinkiniams. Nuobodu, bet jie teisūs.

Mums - atostogos, tai labai kelyjei ir nesiplėšom, tuo labiau, kad norisi pro langus pažiopsoti į pakelėje liekančias švedų sodybas, miškus su mums visai egzotiškai atrodančiomis uolų atodangomis tarp pušų. Miškuose medžiai šmokę augti ant kietos uolos, dirva čia ne tokia derlinga, kaip pas mus - todėl pušelės čia mažesnės, pasiraitę labiau, žymiai lėčiau augančios, pakrantėse nuolatinių vėjų košiamos.

Sodybos prižiūrėtos, bet irgi skandinaviškai racionaliai. Pavyzdžiui, čia niekas nesižudo dėl idealiai sutvarkytos vejos - viskas nupjaunama tvarkingai, tačiau kas auga natūraliai - tas ir yra, jokių sukultūrintai vienalyčių ir perkultūrintų vejų, reikalaujančių maksimum pastangų, čia nėra. Niekas nesirūpna ir papildomu laistymu - kaip gamta sureguliuos - taip ir bus. Natūrali veja, kad ir išdžiūvus - ji bus visada tvarkingai nupjauta, bet žaliuos tada, kai jai reikės. Sausra - veja ruda. Palijo - veja žalia. Niekas nesijaudina. Spėju, švedai lygiai taip lengvai susitaiko net su tuo, kad kai reikia ateina žiema, o paskui - pavasaris. Kitaip sakant - su gamta jie nekovoja.

Rytais matosi tikrai daug švedų, išpuolusių į lauką prasibėgioti, daug dviratininkų, pasipuošusių chalatais. Jie mina prie jūros maudytis. Toks sveikatinimasis mankštomis, fiziniais krūviais, grūdinimasis - labai matosi, kad tai čia yra norma. Gėdinam vienas kitą, kad gyvename prie pat pliažo, bet tikrai per retai savo organizmus ryte išvarom į mišką, ar pasinerti į šaltą jūros bangą. Ginčijamės, ar šuns vedžiojimas miške skaitosi, ar ne. Koks skirtumas - aktyvesnis gamtos dovanų išnaudojimas imuninei sistemai tikrai būtų tik į naudą, bendras tonusas irgi tik pagerėtų.

Aplankom vikingų laidojimo vietą - akmenys išdėlioti laivo forma. Informacinė lenta aiškina, kad mirusiųjų palaikai būdavo deginami, po to pelenai supilami į specialias molines puodynes, kurios sudedamos į tą simbolinį laivą, kuris nuplukdo vėles kažkur anapus, į kitą matavimą. Panašią formą, naudotą apeigoms, esame jau matę netoli Lopaičių piliakalnio esančioje šventvietėje. Ten irgi ne tik akmenys laivo forma išdėlioti, bet ir atitinkamai baseinas iškastas. Nežinau, ar ten žemaičiai laidojimui tą savo laivą naudojo, bet mums buvo sakoma, kad žyniai pagal tam tikra tvarka išdėliotus akmenis stebėdavo žvaigždžių ir planetų padėtį, ir tautai pasakydavo kada ir ką sėti laikas ir kitaip kalendorių sureguliuodavo. Nuo šito vikingų laivo gerai matosi abi Karlso salos Lilla (Mažoji) ir Stora (Didžioji) - statūs krantai su stačiais skardžiais, pro jas po kelių dienų plauksim, kai išilgai pakrantės keliausim.
kelione_Scorpio_2011_234.jpg
kelione_Scorpio_2011_236.jpg

Visbis pasitinka pilnomis šurmulio gatvėmis. Mašiną parkuojame prie miesto sienos išorėje esančio IKA prekybcentrio - turi jie čia ir savo visur esančią visiems mielą maksimą.
kelione_Scorpio_2011_245.jpg
Šiaip visame Gotlande gyvena apie 60.000 gyventojų, o per metus saloje apsilano apie 750.000 svečių. Tik rudeniop, galutinai praskydus šiam turistų srautui, Visbis gali atsikvėpti lengviau nuo turistinio pinigo darymo, ir pagyventi savo malonumui.
Žygiuojam į uostą, pakeliui apžiūrėdami mesto gynybinę sieną - ji yra pats geriausiai išsilaikęs toko tipo istorinis objektas šiaurės Europoje, ir 1995 metais buvo įtraukta į UNESCO Pasaulinio Paveldo sąrašą. Va tai, va tau - pasaulinis paveldas, saugomas visaip kaip, bet prie jo kažkaip galima ir restoranėlį prilipdyti, ar suvenyrų kromelį, ar, atrodo, ir šiaip gyvenamą namą. Matyt, ką prilipdė racionalieji švedai prie savo sienos iki 1995m, tas viskas ir tapo neatskiriama saugomo paveldo dalimi.
kelione_Scorpio_2011_244.jpg

Uoste - bent jau pramoginių laivų marinoje - visiškas balaganas. Visas uostelis sausakimšas į VISBYBRYGGAN (Stokholmo savaitę) kateriais suplaukusio jaunimo. Gerai, kas savo jachtute į čia neatsibrukom - vietą švartavimui gauti - be šansų.
kelione_Scorpio_2011_273.jpg
kelione_Scorpio_2011_274.jpg
Visokiausio dydžio kateriai, pilni vaikinukų, atidžiai stebinčių, ar visi nuo kranto juos mato. Nuo pat ryto ant laivų denių išdėliotos dailylentės - daugiau ar mažiau patrauklios panelės su kukliais bikini, stropiai įsijautę į tingiai besideginančios primadonos vaidmenį. Čia vyksta kultinis Švedijos auksinio jaunimo renginys. Kadaise Stokholmo centre susiformavo turtingų tėvų vaikų kompanija, bendru šios subkultūros pavadinimu "brat". Bratai - tai gana uždara vyrukų ir panelių draugija, bet kurį savaitės vakarą galintys normaliai prisiliuobti sostinės centro Stureplan naktiniuose klubuose. Yra būtina per naktį aplankyti bent kelis; yra cool, jeigu stovėdamas ant stalo, ant chebros išpurški patį didžiausią pačio brangiausio šampo butelį. Rūbus perki tik ten, kur dera, sako, kažkur trenkiasi į Škotiją, kažkokia jų kultinė vardinė parduotuvėlė ten yra... Bendrauji tik su tuo, su kuo dera. Esi be proto turtingų tėvų atžala, nesvarbu, kad tau jau gal gerokai per 30 - nei dirbti, nei riesti smegenis besimokant tau nebūtina. Tavo religija, gyvenimas ir idealas - tai vartojimas ir geras laikas. Aktyviai gyveni tik naktį, nes dieną reikia pailsėti ir atsigauti. Yra du bratų pogrupiai - vieni organizuoja linksmybes, kiti tik naudojasi. Matyt, kažkada 70'aisias kažkuriam organizuojančiam kilo idėja surengti išvažiuojamąją sesiją kur nors toliau nuo Stureplan. Gotlande dauguma turtingų šeimų turi savo vasaros rezidencijas, tai sesija gavosi išplaukiamoji... Matyt, pavyko viskas tvarkingai, nes VISBYBRYGGAN tapo tradicija. Keik ten tų tikrųjų hard core Stureplan bratų buvo tą dieną neišku, nes teko girdėti, kad šį renginį užvaldo provincijos lopukai, visus metus taupantys pinigėlį tam, kad pasipirktų teisingų drapanėlių ir susimetę galėtų katerį išsinuomoti. A, jų reikalai...
kelione_Scorpio_2011_269.jpg

Pereiname senamiestį, aplankome katedrą su kraupių snukių paroda, suvenyrų turgelį, kitoje bažnyčioje kažkokia instaliacija su manekenais sudėliota. Prisitrinam prie anglakalbės ekskursijos su gidu, kuris su pavyzdžiais pasakoja apie vikingų laikų fortifikaciją bei karybos meną...
O viduramžiais, kai Visbis buvo vienas svarbiausių prekybos centrų Baltijoje, čia buvo tų laikų Manhetenas.

Paslampinėjame vijoklinėm rožėm paplūdusiomis gatvelėmis ir kiemais - tikrai miestas super, turi savo šarmo.

Atlauksime čionai kitais metais, ir gal pavyks Visbiui bent pora dienų artimesnei pažinčiai skirti. O dabar - dar reikia vikingų kaimą aplankyti...
kelione_Scorpio_2011_246.jpg
kelione_Scorpio_2011_250.jpg
kelione_Scorpio_2011_251.jpg
kelione_Scorpio_2011_252.jpg
kelione_Scorpio_2011_256.jpg
kelione_Scorpio_2011_248.jpg
kelione_Scorpio_2011_260.jpg
kelione_Scorpio_2011_261.jpg
kelione_Scorpio_2011_263.jpg
kelione_Scorpio_2011_262.jpg

Posted by gramas 05:22 Archived in Sweden Comments (2)

Apie tai, kad Gotlandas - sala, kuri nesustojo. GOTLAND2011

GOTLAND 2011 - III dalis

Tęsinys. Anksčiau buvo: II dalis, I dalis

Orų prognozės vienareikšmiškai rodo, kad Burgsvike įstrigom trims dienoms mažiausiai. Ciklonas neskubiai ritasi virš Švedijos pakrantės link Suomijos, prieš laikrodžio rodyklę vis sukdamas stipraus vėjo malūną. Jūra kaip reikiant sušiaušta - bus geriau išlaukti, kol nusiramins, ir tik tada plaukti išilgai Gotlando kranto link Visbio, ar dar aukščiau. Reikia susigalvoti, ką veikti. Paslampinėjom po Burgsviką, bet miestelis kažkaip nekabina.

Vakar atplaukus, čia jau stovėjo dvi lietuvių jachtos - Geradiena ir CapeHorn. Geradiena škiperis Tauras su žmona, vilniečiai - dar viena šeimyninį buriavimą praktikuojanti įgula - su entuziazmu pasakojo, kokių įdomybių jie čia, Gotlande, surado, ir kad geriausias būdas salą patyrinėti yra išsinuomoti automobilį kelioms dienoms, ir pakeliauti. Visos lankytinos vietos labai tvarkingai sužymėtos žemėlapiuose ir pakelės ženkluose bei nuorodose. Jų entuziazmas buvo užkrečiamas - tiek daug įdomių vietų jie čia pamatę. Porai dienų paimu vieną iš uosto kapitonės šeimynos automobilių. Sutariam po Eur30 per dieną už dar pajudantį SAAB; pilnas bakas benzino paimant mašiną, ir pilnas grąžinant.
kelione_Scorpio_2011_237.jpg

Mūsų tikslas - pamatyti šią 125 km ilgio salą iš vidaus, surasti vikingų paveldo likučius, šiaip kažką naujo sužinoti, ir gerai laiką praleisti... Gotlandas lietuviams buriuotojams yra tik greitas sustojimas nakvynei plaukiant į Švediją, dažniausiai. Dar pora dienų kasmet lietuviai ūžia Visbyje per Žalčių Karalienės Regatą. Tik vienas kitas iš mūsų buriuotojų yra daugiau laiko šiai vietai patyrinėti skyręs, bet visi kaip susitarę alpsta, kad Visbis nuostabus. Ir kodėl mes žinom daugiau apie Turkiją ir Ispaniją, ko gero, nei apie visai šalia esantį Gotlandą? Ši sala ne vien Visbis - ji visa yra prestižinis Švedijos kurortas, galima būtų lyginti su mūsų Nida. Unikali gamta, labai mažai pramoninės veiklos ir taršos atitinkamai, saulėtas klimatas, dažnam švedui vaikystės vasarų nostalgija ir kas labiausiai juos veža - poilsis ir ramybė gamtoje, ir daug kultūrinių renginių, orientuotų į intelektualesnę publiką. Nors pačiame Visbyje pramogų apstu bet kokio skonio publikai - nuo sostinės centro Stureplan brat'o iki ryškiausios Švedijos politinės ar scenos žvaigždės.

Dar gerokai prieš kelionę, kad daugiau turinio mūsų plaukimui suteikti, pribūriau Jonui apie vikingus, piratus, pilis, saloje užkastus lobius, danų laivus, pakrautus Visbio gyventojų auksu, pakrantėse nuskendusius. Dar prifantazavau apie Gotlando vikingų prekybinius ir mažiau draugiškus susidūrimus su mūsų pakrantėje gyvenusiais kuršiais, pasakojau, kokiais laivais tuo metu visi po Baltiją plaukiodavo ir kur nuplaukdavo, apie dar Sarmatijos laikais kiek mūsų Baltijos krante, tiek Žuvėdų krante vyravusią vienodą runų rašybą ir todėl neabejotinai buvusius kultūrinius mainus... Apie piratų broliją Victual Brothers, ties Gotlandu ir Stokholmo archipelagu viduramžiais Hanzos pirklių laivus plėšusią...

Pabandyk, nustebink ir stipriai sudomink kuo nors šiuolaikinį penkiolikmetį... Nesakysiu, kad labai karštai užsidegė jis būtent tą vikingų ir piratų salą ištyrinėti, bet kad plaukimui į Švediją ruošėsi su noru, o ne kaip į katorgą galeroj - tai tiksliai. Antra vertus - kol jam tą informaciją rankiojau, ir pats šiek tiek istorija pasidomėjau, ir kažkaip užsikabliavau, nes kuo toliau - tuo įdomiau darėsi.

Gotlandas - geologinis kalkakmenio pagrindo darinys - surprize-surprize!!! - čionai atkeliavęs nuo Pusiaujo! Tai įvyko bene prieš 130 mln. metų, kai žemynai formavosi, bet Gotlandas vis dar keliauja link Šiaurės, kasmet pasislinkdamas po 15 cm. Tokia nuolat keliaujanti sala, kuri dar nebuvo sustojus.. Taip kad - skubėkit paskubėkit aplankyt Gotlandą šiandien, nes rytoj plaukti reiks toliau, o jei labai uždelsit - galit ir nepavyti... Gotlando kilmę nuo Pusiaujo mokslininkai nustatė pagal uolienos sandarą - ji yra supresuota iš tuo laikotarpiu Pusiaujo regione buvusio okeano dugno. Visokios tų laikų okeano žolytės, dumbliai, žuviukai Nemo, kirminiukai ir kirmėlytės savo suakmenėjusiais kūneliais kadaise ir suformavo tą šiandieninio Gotlando kalkakmenį.

Gotlando gyventojai visada turėjo savo kalbą, savo šeimyninę-gimininę savivaldą ir nepriklausė Švedijos teritorijoje besiformavusioms karalystėms. Dar Bronzos amžiuje Gotlandas buvo tiek tirštai apgyventas, kad sala savo resursais ir žemdirbyste nebegalėjo išlaikyti tiek gyventojų. Kažkokiu būdu nutiko, matyt, dėl bado, kad kai kurios giminės ryžosi palikti Gotlandą, ir plaukti sau ieškoti kitų žemių. Genetiniais tyrimais patvirtinta, kad tuo metu Gotlandą palikusių žmonių palikuonys paplito plačiame regione - trasoje nuo Baltijos krantų iki šiandieninės Turkijos teritorijoje buvusio Konstantinopolio. Atsekama, kad jie keliavo per šiandieninės Latvijos teritoriją, todėl nėra neįmanoma, kad ir per Lietuvos taip pat - juk tuo laiku gilyn į žemyną buvo skverbiamasi upėmis, įsirengiant stovyklas šeimoms krantuose.

Gotlando istorijoje yra du ryškūs klestėjimo periodai - vikingų era ir viduramžiai, kai išsivystė tarptautinė prekyba, ir Gotlando pirkliai ėmė tukti nuo vis stiprėjančių piniginių srautų. Tie patys taikūs fermeriai, savo laukuose derlių nuėmę, nuo šarvų ir ginklų rūdis nukaišdavo, sušokdavo į laivus, pasikraudavo savo prekių ir plaukdavo atseit prekiauti, o iš tikro - rusėnus mušti, vienuolynų auksą sidabrą plėšti, visokį gerą vienoj vietoj atimti, o kitoj parduoti. Tokiu būdu gautą uždarbį ir prisiplėštas brangenybes vikingai veždavo namo, ir užkasdavo, nes SEB'o dar ten nebuvo. Todėl laikas nuo laiko Gotlande vis surandami vikingų lobiai, pagal kuriuos mokslininkai sugeba atsekti vietas, kur Gotlando smarkuoliai plėšikauti plaukdavo. Paskutinis didesnis lobis Gotlande surastas 2012 vasarą; jame buvo daugiau, nei 600 sidabro monetų ir papuošalų. Lobis buvo pakastas vietinio fermerio lauke, dar 12 amžiuje - kai bus ištyrinėtas, tikriausiai jis bus demonstruojamas Visbio muziejuje, kaip ir anksčiau rastieji vikingų lobiai.
Kas ten žino, kiek žodžiai Visby ir baltų genčių vaizba (prekyba) ar vaizbūnas (pirklys) yra susiję???
gotland_ship.png

Toks pusiau sėslus, pusiau plėšikiškas gyvenimo stilius padarė stiprią įtaką gotlandiečių charakteriui - laisvi, turtingi, nepriklausomi, ir praktiškai nevaldomi. Tas charakteris stipriai pasireiškė, kai nuo 13-14 amžiaus Gotlandą vis bandydavo užkariauti kitos tuo metu regione įsigalinčios šalys. Viena iš to meto supervalstybių buvo Danija. Prireikė danams ir tokios prekybinių kelių kryžkelės, kaip Gotlandas. Karalius Valdemaras atsiplukdė savo kariauną prie Visbio, kur ir įvyko didelis mūšis. Tačiau prieš aptariant mūšį, pažiūrėkim, kas vyko Gotlande dar iki to.

Suklestėjus prekybai, Visbis tapo kaip ir paskirstymo punktu prekėms, judėjusioms iš Rytų į Europą. 12 amžiuje Visbyje susibūrė pirkliai ir amatininkai, o visa kaimiška provincija kaip ir nuo seno - gaudė silkę ir menkę, dirbo žemę, augino avis, ir parduodavo arba mainydavo savo gaminius, patys juos gabendami dažniausiai į Švedijos prekyvietes. Visbio didikai, pasitelkę samdinių kariuomenę, ėmė spausti provincijos fermerius, įvesdami prekybos monopolį, t.y. kad fermeriai savo produkcija prekiautų tik per Visbį. Fermeriai, vikingų vaikai ir anūkai, žinoma, kad nesutiko - pabandyk tokiem paaiškinti apie vieningą brendą, konsoliduotą marketingo biudžetą bei deramą salos atstovavimą pasaulyje. Fermeriai buvo organizuoti, veikė kartu, ir laikas nuo laiko duodavo į kaulą mokesčių rinkėjams iš Visbio. Galiausiai, fermerių kantrybė išseko, ir jie, subūrę savo armiją, atėjo prie Visbio, kad parodytų didikams ir pirkliams, kas čia saloje valdo. 1288 metais atėję, rado apie miestą pastatytą gynybinę sieną ir samdinių įgulą, pasiruošusią fermeriams nuleisti kraujo. Tą dieną buvo mūšis, kurį fermeriai pralaimėjo. Taip įsigalėjo šiokia tokia pusiausvyra saloje - kaimiečiai pasiskelbė fermerių respublika ir nelindo į miestą, o miestas su atskira valdžia toliau pampo nuo tranzitinės prekybos su Rusija ir Baltijos šalimis, bet į provinciją irgi nelindo.

Su Švedais gotlandiečiai nesipyko - juk nekandi į ranką, iš kurios tau pinigai srove byra. Stiprėjanti Vokietija ir Danija pradėjo rimtai konkuruoti dėl įtakos Gotlande. Reikalai krypo Vokietijos naudai, ir Gotlando užkariavimas atrodė tik laiko klausimas. Visbio didikai viso Gotlando vardu pasiprašė priimami po Švedijos karūna ir apsauga nuo invazijos.

1361 metais Danijos karalius Valdemaras su stipria kariuomene išsilaipino Gotlande. Atrodytų, išorės priešo akivaizdoje, abi gotlandiečių respublikos - kaimas ir miestas, turėjo kartu kautis už savo šalies laisvę. Tačiau prieš danus į mūšį stojo tik kaimiečių armija. Mūšio laukas buvo ties pietiniais Visbio vartais, ir visi Visbio didikai nuo miesto sienų stebėjo mūšį kaip kruviną spektaklį. Savo samdinių kariuomenės į pagalbą tėvynainiams jie neleido. Tvirtovėje sėdintis samdinys kainuoja pigiau, kai kardu nemojuoja.
Moderni, gerai ginkluota ir drausminga Valdemaro kariuomenė išskerdė fermerius - apie 1800 Gotlando vyrų vėliau buvo sudėti į masinius kapus ir sudeginti, kad nekiltų epidemija. Kai mūšio baigtis buvo aiški, Visbis mandagiai bei svetingai atvėrė vartus Valdemarui, ir paplonintu balsu paprašė nurodyti išpirkos dydį, kad miestas nebūtų sugriautas ir nusiaubtas. Valdemaras nurodė tris didžiules statines užpildyti miestiečių auksu, ir visi miesto gyventojai tai paskubom įvykdė. Valdemaro laivai, kuriais auksas buvo gabenamas į Daniją, audros buvo paskandinti netoli tenuplaukę nuo Gotlando, ir iki šiol nėra surasti, nors lygtai pernai buvo šnekų apie švedų ekspediciją, sonarais suradusią vieną Valdemaro laivų, tikėtina su Visbio auksu. Taip Gotlandas tapo Danijos provincija.
large_KingValdemarplundersVisby.jpg

Viduramžiais, 14 amžiaus pabaigoje, Gotlande įsitvirtino piratai, be skrupulų doroję pirklių laivus visoje Baltijoje. Prie piratų jungėsi pralobti norintys karštagalviai iš visų Europos pakraščių. Piratų laivynas Baltijoje veikė kaip samdomi torpedos - kuris miestas geriau mokėjo, to naudai ir dirbo. Grobdavo danų ir Liubeko pirklių laivus, ir tiekdavo maistą į danų blokados kankinamą Stokholmą. Dėl to jie buvo vadinami Victual Brothers (gal Broliai Maitintojai).
kogge_07.jpg
Nuo 1394m šie piratai užėmė Gotlandą, ir savo buveine laikė didžiulę pilį, kurią pastatė Visbio pakrašty. Taip jie tapo stiprūs jūroje, o savo pilyje - kaip ir neįveikiami. Stiprius uostus piratų brolija turėjo ir Vismare, Stralsunde, Rostoke - su kai kuriais Hanzos miestais jie nesipyko, bet su Liubeku kariavo nuolatos, nes šie buvo sąjungoje su Danais - pagrindiniais Hanzos konkurentais Baltijoje.

1395 m Danijos karalienė sudarė sąjungą su Norvegija ir Švedija, ir vėliau Gotlandas buvo atiduotas kryžiuočių Teutonų Ordinui.
Šie ir išstūmė piratus iš salos, tai įvyko 1398m - Gotlandą riterių armija užėmė, o Visbis mūšiuose buvo sugriautas. Veiksmui vadovavo pats didysis magistras - Konrad von Jungingen'as. Po jo mirties 1407m didžiuoju ordino magistru tapo jo brolis Ulrich von Jungingen - 1410m mirtinai gavęs per kibirą Žalgirio mūšyje.
teuton.jpg

Karas karu, o business is business, ir Hanzos lyga turėjo savo planų dėl Gotlando ir Visbio. Vokiečiams, ypač Liubeko miestui, labai rūpėjo perimti Gotlando pirklių prekybos ryšius su Rusija, atitinkamai su Rytų šalimis. Visbiui buvo suteiktos Hanzos miesto teisės, ir kiti Hanzos miestai galėjo Gotlande prekiauti be muitų. Ilgainiui Vokietijos miestų pirkliai ėmė išstumti Gotlando pirklius nuo paklausių rytietiškų prekių tiekimo į Europą, o dar vėliau, Šilko keliui pasukus link Viduržemio jūros, Liubeko pirkliai pralošė konkurencinę kovą Venecijai ir kitiems Italijos miestams.

Vokiečiai salą valdė iki 1645m, kai Gotlandas atiteko Švedijai ir taip yra iki šiol. Kadaise, išsisėmus prekybinei fortūnai, gyvenimas saloje sulėtėjo, ir pagrindiniais Gotlando žmonių pragyvenimo šaltiniais tapo žemės ūkis ir gyvulininkystė, silkių žvejyba ir cemento gamyba iš kalkakmenio.

Va, į tokį Gotlandą ir jo sostinę Visbį mes ir (atjojom) atvažiavom.
kelione_Scorpio_2011_233.jpg

Posted by gramas 00:42 Archived in Sweden Tagged buriavimas kelionė Comments (0)

(Entries 211 - 225 of 269) « Page .. 10 11 12 13 14 [15] 16 17 18 »