A Travellerspoint blog

Apie tai, kad gali pamiršt, kas esi. GOTLAND 2011

GOTLAND 2011 - II dalis

Šeima į uostą atvyksta apie 1300 val., papietausim kartu, ir jau plauksim. Vėjas, kaip ir laukta, nors su pavėlavimu - sukasi pūsti iš Vakarų / Pietvakarių, kas leis visai padoriai judėti Gotlando link. Klausau racijos 9-to kanalo nuo pat ryto - uosto eismo tarnyba laikas nuo laiko informuoja locmanus apie sąlygas už uosto vartų. Jūra po praūžusio štormo lyginasi, diena išaušo giedra, vėjas visai gaivus, slėgis kyla - sąlygos mūsų plaukimui bus puikios.

Pietaujame uoste - restorane "Ryžių Malūnas" akcijinės picos, ir bekramsnodamas prisimenu, kad visai pamiršau vakar sudeginto dyzelino atsargas prieš išplaukiant papildyti. Įsimetu puspilnį kanistrą į Lolitos auto bagažinę; reikia greitai per 15 min. apsisukti, nes iš uostelio išplaukti turime 1500 val. tilto atidarymu. Staigiai trukteliu atbulas iš vietos, ir turime pirmąją šiandienos atrakciją - kaip ir avarija, t.y. tarp posūkiui susukto rato ir priekinio sparno pasigaunu "P" ženklo stulpelį. Stulpas linksta, mašina ant jo pakimba, sparnas suglamžytas. Va, ir paskubėjau. Girdžiu ironiškus "bravo" ir aplodismentus nuo SCORPIO - tauta stebi savo didvyrius. Pasitikrinu, ar skardos važiuoti leidžia, ir šiaušiu į artimiausią degalinę. Grįžęs einu prisiduoti uosto budinčiam, kad uostą sulaužiau. "Tai, blemba, ne tu pirmas" - sako tas, ir žygiuojam ženklo stulpo tiesinti. Dviese šiaip taip jį atlenkiam, nors lieka jis toks truputį pakrypęs; budėtojas eina tilto atidaryti - skubu į laivą, nes jau išplaukiam.

Nutolę nuo uosto, jūroje randam pratybas - gelbėjimo laivas ŠAKIAI ir malūnsparnis niekaip kažkokio žmogelio, kadaruojančio ant virvės, nepasidalina. Tai nuleidžia jį iš malūnsparnio ant laivo, tai vėl pasikelia, ratą virš jūros apsuka, ir vėl tą nelaimėlį ŠAKIAMS priduoda...

kelione_Scorpio_2011_191.jpg

Lolita, po vakarykščio jūrligės seanso, šiandien jau šviežio imbiero iš ankstaus ryto pasikramčius, jaučiasi lyg ir geriau, nors didelio noro ruošti vakarienę nerodo. Nieko tokio - vis trukteliu iš bambalio alaus, užkandu kumpiu, ir rimtesnės vakarienės man nebereikia.

Saulė pasislėpė už horizonto, lėtai temsta jau. Autopilotas šiandien noriai vairuoja, automatinė perspėjimo sistema AIS'as mus nuo kitų laivų saugo, Lolita su Jonu miega kajutėje... Jaukiai apsikamšau pagalvėmis, pakritęs ant suolo kokpite, akimis surandu danguje ryškesnę žvaigždę, ir įsidėmiu jos padėtį jachtos borto atžvilgiu. Imu snūduriuoti, kas kelios minutės vis prabusdamas, pasitikrinu bures, ir kur ta mano žvaigždė "ant borto" - ir net į kompasą, ar GPS žiūrėti nereikia - aišku, kad SCORPIO reikiamą kursą laiko, mus link švedų kranto veža.

Vienintelis laivas, kurį naktį sutikom - vienas didesnių pasaulyje burlaivių - SEDOV. Plaukė gana toli nuo laivybos kelių - gal jam gėda buvo, kad be burių plaukė, vien varikliu? Iš toli jį mačiau, bet naktį net be burių vidury jūros jis atrodė didingai.
kelione_Scorpio_2011_202.jpg

Taip ir prasivartaliojau, pusiau snūduriuodamas, visą naktį. Apie 1200 val. dienos priartėjame prie aktyvios laivybos juostų su daug laivų. Kertame jas stamenai, t.y. trumpiausiu atstumu, nes laivų judesio aplinkui daug. Čia ypač dažnai AIS'o sirena įsijungia, perspėdama apie besikertančius SCORPIO ir didelių laivų kursus. Netrukus jau esame prie Hoburg rago - piečiausiai esančio Gotlando taško, su dideliu švyturiu ant stataus skardžio krašto.
kelione_Scorpio_2011_222.jpg

kelione_Scorpio_2011_223.jpg

Užlendame už Gotlando salos, vėjas jau pučia į SCORPIO bortą, ir ima vis stiprėti. Nuo švedų kranto link mūsų sparčiai juda ryškus debesų frontas, banga ima didėti. Sėdu prie jūrlapio, ir skaičiuoju, svarstau, ar slėptis nuo artėjančio štormo artimiausiame Burgsvik uostelyje, kurį ką tik praplaukėme, ar bandyti Visbio uostą pasiekti. Iki Visbio dar plaukti apie 8 valandas, ir perspektyva į nepažįstamą uostą užeidinėti tamsoje padeda apsispręsti - nakvynei stosime Burgsvike.

Maždaug po valandos, iš paskos švedų jachtai O'Emilia, švartuojamės Burgsvik uostelyje, prie košmariškos didžiulėmis padangomis nukarstytos krantinės. Kad atplauki paskutinis - durniausią vietą švartuotis ir gauni...
kelione_Scorpio_2011_232.jpg

Čia visą eismą reguliuoja aktyvus liesokas jaunatviškai atrodantis seneliokas raudonais šortais ir žila galva. Iš to, kaip priima mano virves švartuojantis, kaip vikriai riša jas prie krantinės kilpų - man aišku, kad jis pats yra buriuotojas. Klausiu, kur čia uosto kaiptonas - sako, aš kapitonas. OK, sakau, tada Hello - ką tik iš anos pusės persimetėm, esu pavargęs, dabar noriu prie uosto elektros prisijungti, už laivo stovėjimą susimokėti, po to į dušą, ir kuo greičiau į šiaudus miegučio įsirausti. No problem,- sako,- va, tik šitą vokiečių jachtą peršvartuosiu prie ramesnės krantinės, ir tuoj elektros spintą su jungikliais atrakinsiu. Padedu jam tą vokiečio jachtą išilgai krantinės pertempti, ir klausiu, kodėl jis tai daro, juk stovi tas vokietis ramiausiai, kam jį čia tąsom... Kapitonas paaiškina, kad netrukus užslinkęs ciklonas stiprų vėją iš Rytų įjungs, ir šitam betoniniam maiše bjauri stovinti banga tą vokietį į krantinę daužyti pradės. Ir tas stiprus vėjas dar tris paras siautės. Nieko tokio man tas vėjas,- sakau jam,- rytoj, Gotlando krantu prisidengdamas, vistiek visai smagiai į Visbį nuplauksiu, o dabar einam į tavo kontorą, pinigėlį tau už vieną parą nakvynės duosiu. Uff, sako jis, forget Visby, ten dabar VISBYBRYGGAN - "Visbio savaitė" vyksta, visas uostas Stokholmo jaunimo kateriais užkimštas; garantija, kad tu niekur prisirišti ten vietos negausi. O net vietą gavęs, girto baubimo galėsi visą naktį klausytis, nes tas auksinis jaunimėlis tikrai ne ramybės ieškoti ten kasmet tuo pat laiku suplaukia. Atsirakina jis uosto biurą, suranda elektros spintos raktą, ir nutiesiam švediškos elektros jungtį į Scorpio. Susimoku jam eurais už uostą, atsirakina jis uostelio kasos dėžutę, grąžos gaunu kronomis, iškeičia jis man monetų dušo automatui, ir nubėga kitus laivus reguliuoti. Dar matau, kaip jis su visais bendrauja, reikalą išmanydamas uostelio ūkį tvarko, artėjančiam štormui pasiruošti visiems padeda; ir visur jis suspėja, ir kiekvienam svečiui malonų žodį suranda...

Staiga pabundu nuo keisto negirdėto trenksmo, lyg laivas į kažką atsitrenkęs būtų. Kol lipau iš gulto, prisivaideno, kad dar jūroje esam, buvau įsitikinęs ir išgąsčio pilnas, kad plaukdami į kažką trenkėmės. Kol į jachtos tarpdurį atsistojau, į realybę grįžau, ir iš kart pamačiau kažkokią susivėlusią bobą, su ilgiausia kartimi vėl į mano jachtą belsti susiruošusią.
Vatafak čia manai daranti! - rėkiu jai,- Ko nori?
Ta susiraukus kūtvėla man klykia, kad už uostą mokėti reikia.
Kapitonui sumokėjau, - atkertu. Na, jau kaip reikiant pyktis man kyla. Man ji tokia gerokai išgėrusi atrodo, ir pamanyk, į laivą su pagaliu baladoti! Pabandyk taip Klaipėdoj - kaip mat tuo pačiu pagaliu per galvą gausi. Net vardo niekas neklaustų! Kiekvienas jachtininkas geriau savo nuosavą kuprą po tokiu pagaliu pakištų, bet neleistų šitaip laivo gelkouto skaldyti.

Kokiam dar kapitonui, - jau rėkia ji, - aš čia kapitonas!
F#&k Off - sakau jai,- Kapitonas va toj troboj sėdi - atsivesk jį, tada ir kalbėsim! Žilas senis toks, su raudonais šortais - iškart pažinsi. O dabar aš atgal miegot eisiu, ir jei tu vėl su ta savo lazda mano laivą paliesi - you are in trouble. I mean it!

Nežinau, kas jai labiau tiko iš to, ką pasakiau - ar kad senis žilas, ar kad šortai raudoni, ar kad trouble - bet iškart apsiramino, sako : A-aaa, šitas senis. OK, I see, dar pažiūrėsim...

Ji nurėplioja šalin, aš vėl į lovą susirangau, ir nesuprantu, kas čia ką tik įvyko, ir visas dar piktas, bet miegas netrunka nugalėti...

Pabundu vėl nuo trenksmo. Šį kartą tai rimta. Mus kala į krantinę. Naktis jau, ir kaip uosto kapitonas buvo sakęs, vėjas iš ŠiaurėsRytų pasisuko, nemenką bangą Burgsviko įlankoje supūtė. Blaško ir baladoja mus į krantinę kaip reikiant. Vos prisišvartavęs, tarp savo krancų ir krantinės padangų buvau tam skirtą lentą įspraudęs, kad krancai tarp padangų nesulįstų, ir jos laivo borto juoduliais neteptų. Dabar bangos SCORPIO kaip reikiant kilnoja, ta lenta vis į viršų iššoka, ir bortas tiesiai į kietas padangas kalti pradeda. Šokinėju iš kajutės kas 15 minučių, vis tą lentą atgal įsprausti, vis bandau švartavimo virves sureguliuoti taip, kad kuo mažiau laivas judėtų. Vėjas spaudžia laivą prie krantinės, kad tą sumautą lentą atgal įkišti, tenka švartlynius atleisti, iš visos sveikatos nuo kranto atsistumti, koja krancus į vietą suspardyti, ir vėl, ir vėl iš naujo... Iki ryto - Rock-N-Roll!!!
kelione_Scorpio_2011_240.jpg
kelione_Scorpio_2011_231.jpg

Tik saulei kylant prisiminiau, kad buriuotojas privalo būti sumanus. Surišau visas likusias švartavimo virves į vieną ilgą, dar iki krantinės kampo nutempiau Klaipėdos Seniuose pirktą 50m ilgio virvę, kuria ketinau prie Archipelago akmenų rištis - ir laivo gervių pagalba atitempiau bei įtvirtinau SCORPIO nuo krantinės maždaug pusmetrio atstumu. Banga laivą kilnojo, bet į jokį betoną nebedaužė. Ir kodėl aš naktį to nesumaniau - bent pamiegoję normaliai būtume...
kelione_Scorpio_2011_239.jpg

O dar paskui - ta vakarykštė furija vėl atėjo, ir jau kaip normalūs žmonės mudu pasikalbėjom. Pasirodo, tas vakarykštis uosto kapitonas iš tikro anksčiau ir buvo kapitonas - iki Alzheimeriu susirgo, ir turėjo pensijon išeiti. Ji dabar esanti teisėtas kapitonas, nes jos šeima koncesiją dėl uosto valdymo su Burgsviko valdžia pasirašė. Mano užmokestį už uostą ji rado ten, kur žilasis kapitonas ir buvo jį padėjęs.
Puikus ir malonus žmogus jis, jūreivis buvęs - sako, - Bet liga baisi, kasmet progresuoja, ir jam vis dažniau ryte sušviečia, kad į uostą darban reikia eiti. Mūsų šeimynos iki vėlyvos popietės čia nei vieno nebūna - tai jis dieną ir atidirba, kaip kadaise dirbdavo. Ir tu nepyk, kad užsipuoliau taip vakar...

Tą pat dieną, vakarop, tą žiląjį kapitoną vėl uoste sutikęs buvau. Jis jau buvo pamiršęs, kad vakar bendravom, ir mane kalbino nebe angliškai, o švediškai.

=Tęsinys bus=

Posted by gramas 23:45 Archived in Sweden Tagged buriavimas kelionė švedija Comments (2)

Apie tai, kaip iš Klaipėdos į Klaipėdą plaukėm. GOTLAND 2011

Gotland 2011 - I dalis

1FF43E8E2219AC6817F992FA4D0ACBEE.jpg

Vasara 2011. Mūsų šeimos pirmosios atostogos jūroje, visiems kartu keliaujant ir gyvenant mūsų jachtoje Scorpio. Šeimoje dažnokai kalbame ir mąstom vaizdais, mūsų pokalbiai pašaliečiams ne visada suprantami gali pasirodyt, nes dažnai prasideda "O įsivaizduoji, kaip mes..." Ir po to vos ne ištisas multikas žodžiais gali būti nupiešiamas to, kas realybėje dar nevyksta, bet gal kada ir galėtų įvykti... Prisipiešėm tada tų svajonių vaizdų prieš kelionę sočiai, bet realybė vistiek įdomesnė buvo.

Atostogų planas jau buvo kuriamas senokai. Nuo pat žiemos pagal švedų locijas ir jūrlapius, pagal kitų buriuotojų rekomendacijas dėliojau maršrutą, kurį galėtume suplaukti maždaug per dvi savaites. Suplaukti saugiai ir be jokių ekstrymų mano nepatyrusiai įgulai, man pačiam ir mūsų laiveliui. Panašu, kad šių atostogų vaizdai "Įsivaizduoji, kaip mes..." mano įgulos galvose buvo gerokai romantiški - tykūs vakarojimai jachtos kokpite prie taurės vyno, to žaliojo žybsnio laukimas palydint jūron besileidžiančią saulę, nematytų vietų atradimo džiaugsmas ir išvykos krante, mokymasis valdyti jachtą bei naviguoti ir su tuo susiję iššūkiai, ir panašiai. Aš jiems nuolat sakiau, kad bus ne tik gražu, bet ir baisu, ne tik šilta, bet ir šlapia, bus vėmalai per bortą ir nuovargis toks, kad save pamatysi kaip iš šalies, plūduriuojantį abejingoje septinto lygio komoje. Bet gražūs vaizdai yra malonesni. Todėl jie abu mane vis ramino, ir sakė - tu tik nesijaudink iš anksto, viskas bus OK, ir mumis pasitikėk. Bet visada jaučiau, kad tai būtent jie į mane savo pasitikėjimą sudėjo, ir tai man reikės pasistengti jo nesugriauti. Jei dėl bet kokių priežasčių ši pirma rimtesnė kelionė virstų pragaru - visos tolimesnės mūsų svajonės apie tolimus kraštus, visiems kartu sukeliautus po burėmis - žlugę. Žodžiu, aš labai noriai sutikau, kad kelionės neforsuosim, įgulos kantrybės ribų aš neieškosiu. Maksimalus šių atostogų tikslas - saugiai ir maloniai pasisvečiuoti Stokholmo archipelage, ir po to visi patenkinti - namo. Jeigu nesusiklostys palankios orų prognozės - kelionės maršrutą trumpinsime, tuo metu ir nuspręsdami, kokias korektūras daryti.

Tokios iš esmės atviro plano kelionės, bet su spontaniškais bandymais prisitempti iki numatyto plano, jei galimybė tam yra - irgi yra mums būdingos, todėl kitiems žmonėms, ar tai labai tikslumą vertinantiems, arba totalaus relakso siekiantiems - mūsų kompanijoje gali būti sudėtinga.

Didžioji diena išaušo 2011-07-11, Pirmadienis. Plaukimo planas - išeinam į besibaigiantį štormą dieną, iki vakaro meteo.pl žadėjo vėjo apsiraminimą iki 10m/s ir posūkį iš W-SW, kas turėjo leisti buriuojant pasiekti Hoburg ragą Gotlande per maždaug 24 valandas. Gotlande kuriam nors uostelyje turėjom palaukti, kol švedų pakrante prasiris kitas stiprus ciklonas, šiuo metu nuo Airijos link Danijos keliaujants. Per keletą dienų vikingų paveldą planavom pamatyti, būtinai Visbį aplankyti, Faro saloje į akmens uolas pažiūrėti, ir keliauti į Stockholmo Archipelagą. O ten - visų vietų aprašymus, jūrlapius ir uostelių schemas turim - taigi rasim, ką veikti! Tai va, toks mūsų planas.

Iš Pilies uostelio išlendame 1600 val. ; dar mariose, plaukiant iki Kopgalio, rifuoju grotą, nes vėjo labai daug - apie 15m/s ir praktiškai tiesiai į dūdą NW. Nieko tokio - juk keturias dienas iš eilės gerai virš 20m/s pūtė, dabar jau akivaizdžiai rimsta...
Kelias dienas jūrą ir miestą šiaušęs štormas dar palikęs rimtą bangą, ir surifuotu grotu bei varikliu kasamės pirmyn. Vartuose - kaip visada - banga ypač aštri ir didelė, pasvaido mus kaip reikiant. Vos penkis mazgus greičio laivelis išstena, kas verčia iš naujo skaičiuoti kelionės laiką... Bet juk temstant turi ramintis viskas, kiek pagal GRIB'us, tiek pagal meteo.pl. Nutolstam nuo vartų, bet banga labai lygesnė nesidaro, kas kelinta vis taikosi stuktelėti rimčiau, ir jas būtina išvairuoti pačiam - autopilotui šito darbo dar patikėti negaliu, nes banga jo kursą į didelį zigzagą vis sumuša.

Nei Jono, nei Lolitos jau valanda laiko negaliu nuvaryt į kajutę - niekas dar ir nepavargęs tiek, kad ilsėtis norėtų. Akys didelės, vis klausinėja, ar čia jau pavojingai mus mėto, ar dar ne... Raminu juos, kad toliau nuo kranto viskas bus tvarkoje, ir vienintelis nekoks dalykas - kad reikės man pačiam vairuoti iki sutemstant, kada vėjas raminsis, ir kryptis keisis į palankesnę mūsų norimam kursui. Tada jungsim autopilotą, ir jiedu abu turės naktį kelias valandas pabudėti kokpite, kol aš miegosiu. Ramiai išdėstau, kad šviežūs ir laimingi jie man naktį bus reikalingi, ir pamažu įkalbu juos pabandyti užmigti kajutėje.
Vos tik jiedu nusileidžia apačion - nė pusvalandis nepraėjo, ir ima plėšti ožius, maišeliai su skrandžio turtais vienas po kito padavinėjami man ir keliauja už borto. Jonas vimtelėjo pora kartų, ir nurimo paslikas, o Lolitą suvartė kaip reikiant, joks anksčiau prarytas Aviaplantas negelbsti - net gaila, bet niekuo jai padėti negalim.

Sėdžiu kokpite vienas pats, ir skaičiuoju, kad labai jau daug dyzelio prideginsim ir neaišku, kiek laiko plaukdami prieš tokį vėją užtruksim... Visai neatrodo, kad jūra lygintis šiandien norėtų; horizonte plunksniniai debesys, vėjo ištampyti... Ar nebus vėl kompiuteriniai orų mergaitės su berniukais kažkuo kitu, bet ne darbu užsiėmę? Jei mano pagalbininkai išsijungia, banga lieka tokia, kokia yra, ir vėjas nesisuka į palankesnį, kaip prognozė žadėjo - kuo toliau nuo kranto, tuo įdomiau gali būti. Į Lenkiją mums plaukti nesinori. Iki prekybinių laivų inkaruotės jūroje plaukėm 2,5 val. vadinasi, iki Hoburgo rago lieka dar apie 32 valandos šito malonumo pačiam vairuoti, jei sąlygos nesikeis... Man jau dabar to vairavimo kaip ir gana... Dar už maždaug 15-20 valandų tokio makalavimo vairu būsiu pavargęs tiek, kad nelabai ir besuvoksiu kur esu, ir ką darau. O kai priartėsim prie laivybos juostų ties Gotlandu - išvis kosmose būsiu. Ar čia mūsų atostogos, ar čia kas? Taigi ruonio šūdas gaunasi čia, o ne atostogos...

Nieko niekam nesakęs, ištaikau tarpą tarp bangų, ir staigiai apsuku Scorpio atgal Klaipėdon. "Kas nutiko, kodėl grįžtam?" - susirūpino jie iš kajutės, pajutę, kad supimas pasikeitė. "Viskas gerai, pralauksim štormo uodegą namie, ir plauksim rytoj" - sakau. Prieštaraujančių nėra. Čiuožam smagiai pavėjui nuo bangų keterų, šalia borto net verda viskas. Žinau, kad sprendimas grįžti yra teisingas, o jausmas man vistiek negeras, pikta be galo, kad į didelę kelionę susiruošus, va šitaip nuo slenksčio atgal suktis tenka...

Uoste švartuojamės 2100. Lolita su Jonu išvažiuoja miegoti namo, aš lieku nakvoti laive. Apsitvarkau laivą, uosto restorane įsmeigiu alaus, parsisiunčiu šviežiausią GRIB'ą, ir sėdu burti prie prognozių.

Prie alaus ir prisiminiau patyrusių buriuotojų patarimą, kad prieš pirmą ilgesnę sezono kelionę yra naudinga suplaukti kokį nors mažą maršrutą, taip vadinamą Shake-Down kelionę padaryti. Įgulai aklimatizacija, o ir laivui patikra gaunasi. Jeigu kokiai nors įgulos ar laivo problemai lemta išlįsti - tai geriau, kai tai atsitinka mažos kelionės metu, nei didelės. Dar kiti buriuotojai kiekvieną didelę kelionę pradeda nuo pirmos nakvynės laive visai įgulai kartu - bet ne uoste, o ramioje inkaruotėje. Sako, kad tai padeda kelionės pradžios stresą ir psichologinį barjerą įveikti. Gyvenimas jūroje nuo kranto skiriasi smarkiai, ir toks mažas žingsnis į tas permainas žalos nedaro. Improvizuotas ir neplanuotas Shake-Down'as mus gavosi šiandien...

Ilgai dar tą naktį miegas nepakirto, vis klausiau vantuose ir virvėse gūsiais sukaukiančio vėjo, ir džiaugiausi, kad dabar ne jūroj, o uoste esam. Rytoj, ne - jau šiandien - jau tikrai plauksim.

=TĘSINYS bus. Jei bus lietaus - netgi greitai=

Posted by gramas 02:28 Archived in Lithuania Tagged buriavimas mimuarai_blyn Comments (0)

Apie tai, kokia Klaipėda graži

Filmo autoriai, paprasti vaikinukai iš provincijos, Klaipėdai fotografuoti skyrė savo atostogų savaitę. Sako, daug tūkstančių fotografijų daryta paprasčiausiai nuo dviračio. Jie prasmukdavo į Klaipėdos aukštesnius pastatus, įsiprašydavo įleidžiami į įmones, laipiojo po visokius kranus uoste ir kitur, ieškodami kuo įdomesnių vaizdų. Tuos tūkstančius fotografijų į filmuką montavo dar apie 3 savaites. Ir tai ne verslas, šiaip - hobis.

Bet pažiūrėkit, kokia Klaipėda jų filme graži ir jauki.

Autoriams - bravo!

Posted by gramas 02:59 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip į švarų vandenį plaukėm

Plaukti beveik visada smagu. O kai pučia tvirtas Pietys, ir Nida jau atsibodus - plaukti reikia į jūrą.
Šeima šį šeštadienį jūreiviais nebuvo - Jonui krepšinis, Lolita kiemo augalus žiemai paruošti nusprendė. Tiesą pasakius, labai jų ir neįkalbinėjau - kaip ir laikas buvo vienam paburiuoti. Kažkodėl reikia laikas nuo laiko vienam į jūrą bent trumpam iššokti, ir neieškau atsakymo kodėl - reikia, vadinasi reikia - todėl ir plaukiam.
Diena kaip reta graži ir saulėta - Bobų Vasara ši savaitė, po jos sinoptikai šalnas jau žada... Kažkas šiandien tinklinį pabaksnos, kažkas golfą į 18 duobučių sukals, kažkas 120 baravykų suras, dar kažkas 20 lydekų pagavęs Kroklankėj atgal paleis - o aš išpulsiu į jūrą be tikslo, maždaug 5-6 valandų ratą apsuksiu, ir prieš temstant namo sugrįšiu.

Tai viskas maždaug taip ir įvyko.
Vėjo yra, čiuožiam tolyn nuo kranto kartais 7 mazgais, o pastovaus greičio virš 6 nuolatos. Pusiaukelėje iki priėmimo bojos per vandenį kaip linija nubrėžta - baigiasi drumzlinas marių vanduo, ir papuolame į skaidrią, atrodytų žymiai šviežesnę ir gaivesnę jūros bangą. Va, dabar buriuojam jūroj. Tikrai smagiau kažkaip, negu marių buizoj mirkti...
Tvirtas Pietys, einant į jūrą, yra gerai - kiek toldamas nuo kranto, tiek grįždamas - turi gero greičio ir bangą kampu į bortą. Supa visai smagiai ir lygiai, ir autopilotas jokių kaprizų nerodo.

Vasarą, turint bent savaitėlę laisvą, šitaip galima visai smagiai ir be įtampos iki švedų kranto nuplaukti, ten rūkytų krevečių su silpnu jų alumi užkirsti, ir neskubant namo parlinguoti. Dabar, rudens antroje pusėje, jūra veikia kaip radijatorius, šildantis oro masę virš vandens plotų, o virš žemės šalnos prasideda. Padidėję vėsesnio oro masės nuo Šiaurės greičiau stumdo šilto oro pūsles virš vandens, vis dažniau šilti ciklonai nuo Golfo srovės su šaltais frontais virš Skandinavijos susikapoja, ir ilgesnius stabilaus oro ir vėjo krypties virš Baltijos tarpus darosi sunkiau sugaudyti. Šiandien, tokią puikią dieną, atsileidęs ir be vargo į švedus per pusantros paros nuplauktum, bet kada grįžti, laivo į štormus nedaužant, pavyktų - visai nežinia. Gali tekti ir žiemoti ten likti.
O gal laivo žiemojimas ten nėra toks jau ir blogis, gal rimtai reiktų jų kainas pasitikrinti? Jeigu jau už dujas brangiausiai Europoj susimokam, tai gal ir laivo žiemojimas Švedijoj nebe tokia branguva pasirodys? Sėdai į keltą vakare, o ryte esi Švedijoje. Juk pradėdamas sezoną Stokholmo archipelage, iškart esi buriuotojų rojuje, o kai reikia iš Klaipėdos į ten susiruošti - kažkodėl į didžiulę kelionę tai pavirsta...

Arba Norvegijos fiordai - anglų buriuotojai gana dažnai savo laivus žiemoti ten palieka, nes per vieną sezoną Norvegijos pakrantę tik be proto skubėdamas suplauktum. Yra tokia svajonė su jachta Lofotenus pakruizinti, gal, sakau, kada nors... Tik, vos atplaukus į jų vandenis ir po to žiemoti laivą Norvegijoj iškeliant, būtinai reikia jų muitinei prisiduoti, kad po 6 mėnesių laivo buvimo Norvegijoje, jie savo PVM tau nepaskaičiuotų ir laivo neareštuotų. Buvo nutikę taip vienai britų šeimynai, privačiai pas kažkokį trolį fiorde laivą iškėlė, kitų metų sezonui prasidėjus atskrenda, sako plauksim jau - bet ne-a, nes vietinė muitinė visai kitų planų dėl jų laivo jau turėjo. Nervai, teismai, suvartyti atostogų planai - teko jiems apie GBP17.000 mokesčių į Norvegijos biudžetą įleisti, kad savo laivą atgauti.
Plaukioti Norvegijoj mums dar parankiau, nei anglams - į ten galim atsargas bei reikalingą mantą iš Lietuvos automobiliu atsivežti, kad ten už kosmines norgių kainas nieko pirkti nereiktų... Pats laivo nuplukdymas į Norvegijos krantus jau savaime įdomia kelione virstų...
Smagu šiandien rudens saulėkaitoje kokpite vartaliotis, ir apie svetimus krantus fantazuoti.

Dar nuo uosto vartų vis bandau vytis priekyje plaukiančią Gabiją, bet vėliau jie patys bėgti nustoja, ir sukasi link Palangos. Aš lieku plaukti tolyn, tikslas - iki teritorinės jūros ribos 12-oj mylioj.
Nuo plano "A" trumpam numušė didžiulė pilkerių laivų armada, dreife viliojančių menkę pirmoje inkaruotėje. Užsinorėjau šviežienos ir aš, tai numečiau bures, patrūkčiojau spiningą gal valandą, kol įsitikinau, kad menkės šiandien po lova nėra. Kažkaip nepastebėjau, kad kituose laiveliuose kas nors pagautų, vadinasi, tai ne mano kaip žvejo žioplumas - o paprasčiausias žuvies nebuvimas... Echolotas kvaksi nesustodamas, rodo žuvį visuose vandens sluoksniuose, o kibimų nėra. Jeigu čia bretlingių būriai, ar strimelė jau pasirodė - menkė juk turėtų jiems iš paskos šalia dugno keliauti.

Kartą, plaukiant su Lolita, irgi šitaip pažvejoti sustojom. Laivui dreifuojant, supimo ornamentas smarkiai pasikeitė, banga tiesiai į bortą laivą varto, ir Lolitą užsupo. Kol su burėm plaukėm - jokių problemų nebuvo, o sustojom - ir dreife jai pikta pasidarė... Vos tik pridavė pusryčius, iškart menkė kibti pradėjo. Ištraukiau keturias stambias žuvis vieną po kitos, po to kiek juokais beprašiau Lolitą dar žuvis pavilioti - užsispyrė, ir nė-pro-kur. Nebekibo niekas tada, kaip ir dabar. Ne, tai ne - pasikeliu bures, ir esu jau nebe mėsininkas, o vėl buriuotojas.

Į uostą grįžtu pailsėjęs tiek, kad dar antradienį kitos savaitės visi rėmai nuo virvių tampymo skaudės... Jei čia buvo atsisveikinimas su jūra šiemet - tai buriavimo diena kaip reta pavyko.

Posted by gramas 04:42 Archived in Lithuania Tagged buriavimas Comments (0)

Apie tai, kad mano plaustas turi bambą

large_PA090041.jpg
Taip, taip, tikrai - mano plaustas turi bambą.
Nemanau, kad šis nedidukas 4-vietis gelbėjimo plaustas gimė iš karštos didelio plausto meilės pripučiamai valčiai, bet kažkoks evoliucijos procesas tikrai buvo - nes iš mano plausto bambos kyšo bambagyslė su kilpa ant galo. Jei kada jūroje fortūna ne juokais parodys savo užpakalinį fasadą, ir mano laivas ims skęsti, tą bambagyslę turime pritvirtinti prie laivo, išmesti visą plausto konteinerį už borto į pavėjinę pusę, ir tik tada imti traukti tą bambagyslę. Jos išsivynios kokie 4-5 metrai, ir tada staigiu truktelelėjimu aktyvuosime plausto pripūtimo mechanizmą. Suspaustas oras iš baliono staigiai užpildys plausto guminius grobus, plastikinis konteineris skils pusiau, ir šalia skęstančio laivo visu gražumu suraudonuos mūsų plaustas. Gamintojas bando mane įtikinti, kad plaustas iškart vandens paviršiuje stovės stogu į viršų, o specialios kišenės dugne užsipildys jūros vandeniu, ir plaustas taps neapverčiamu. Manau, kad čia jis tauškia tai, kas ne būtinai yra teisybė, bet ką labiau nori girdėti pirkėjas... Kažkada, atlikdamas jūrinę praktiką a.a. Laivininkystės laivuose, buvau mokinamas jūroje ramiausiai ant stogo plūduriuojantį plaustą apversti dugnu apačion, įsikabindamas specialios virvės, savo svoriu veikdamas kaip svertas, kojomis įremtas į plausto borto balioną. Didelis plaustas atsiverčia ne taip jau ir sudėtingai, tai su mažiuku tikrai įmanoma susitvarkyti bus, jei ką...
OK, turim prisipūtusį plaustą šalia, įgula tuo metu iš kajutės atvelka neperšlampantį maišą su raketom, vaistinėle, nešiojama VHF racija pilnom baterijom, nešiojamu GPS, dokumentais, vandens buteliais ir dar ką pavyktų kajutėje sugriebti... Plaustą pritraukiame šalia skęstančio laivo, viskas šokinėja ir tamposi ant bangų, ir įgula bando persikelti į plaustą. Galima bandyti užšokti ant plausto stogo, ir susirasti įėjimo skylę, bet realiausia - teks subines sušlapti šokant į vandenį, ir tik paskui įlipant į plaustą. Tavo neperšlampantys rūbai kaip maišai pilni vandens, o padedanti paviršiuje išlikti liemenė tikrai nepadeda judėti. Apie tai, kad kas nors iš įgulos gali būti be sąmonės tuo metu, ir tektų jį į plaustą įstumti iš vandens kaip bulvių maišą pačiam plūduriuojant šalia, ar kad tas subjektas be sąmonės galiu būti pats - labai stengiuosi daug negalvoti. O paskui - plausto peiliu, jei savo neatsinešėm - nupjaunam bambagyslę, jungiančią su skęstančiu laivu ir praeitu kelionės etapu, nes - (fanfaros) Ta-Daa!!! - prasideda naujas mūsų kelionės etapas! Laivas į dugną, o mes - pavėjui. Skaitykim Robinzoną Kruzą.

Prieš keletą savaičių buvau paklaustas, kur yra geriausia vieta plausto tvirtinimui ant jachtos. Atsakiau, kad mano nuomone - ant jachtos antstato, šalia stiebo. Mano argumentai - yra tikimybė, kad antstatas ilgiausiai išliks virš vandens laivui skęstant. Net jei laivas skęs užverstas ant šono - tikėtina, kad šalia stiebo bus saugiausia įgulai vieta, nes yra į ką laikytis... Man dar svarbus argumentas, kad sunkus plausto konteineris šalia stiebo yra arčiausiai ašies, vertikaliai einančios per jachtos svorio centrą. Tai duoda mažiausią sukimo momentą, kai plaukiant laivo galus į šonus horizontaliai blaško bangos ir autopilotui tampa neįmanoma išlaikyti kursą (švytuoklės efektas). SCORPIO priekyje sudėtas sunkus inkaras su labai sunkia 8mm storio grandine, kas ir taip duoda pakankamą švytuoklę. Man visai nesinori ją dar padidinti, plaustą tvirtinant ant relingo laivo gale, kur ir taip yra sunkus baleris, variklis, kuro bakas ir atsarginės talpos...

Prieš tas kelias savaites dar buvau dėl to visiškai tikras, bet šiandien - nelabai. Mano nuomonę suvartė profesionalių buriuotojų atliktas tyrimas apie jachtos RAMBLER 100 apsivertimą Fastnet lenktynių metu dėl nulūžusio falškylio. Tai nutiko pernai. Laivas vėliau buvo išgelbėtas, ir visi stebėjosi, kad niekas iš įgulos nežuvo. Nežuvo, nes jie yra profai, ir žinojo ką ir kaip daryti, nors nesusipratimų užteko. Dalis įgulos, užlipę ant apvirtusios jachtos korpuso, nesugebėjo prisišaukti pagalbos iš netoliese praplaukiančių kitų jachtų. Plūduriavo pora valandų, kol gelbėtojai juos susirado. Kita dalis komandos, nuplauta tolyn nuo jachtos, vandeny laikėsi kartu, ir tik todėl aukų nebuvo. Tik vienas iš tos grupės turėjo asmeninį radijo švyturį, pagal kurio signalą juos surado gelbėtojai. Nors tokį švyturį privalėjo turėti visi įgulos nariai. Vėliau specialistai sutiko, kad jei viskas būtų vykę naktį, tai aukų nebūtų išvengta.
O kodėl niekas nepasinaudojo plaustu? Nes nebuvo kaip prie jo prieiti, apvirtus laivui - jis liko sau pritvirtintas ant antstato... Patyrusi komisija incidentą išnagrinėjo, ir pateikė išvadas bei saugumo rekomendacijas.

Šiuo laimingai pasibaigusiu svetimu grėbliu iškart pasinaudojo kita supermaxi klasės lenktynių įgula Wild Oats XI iš N.Zelandijos. Jie, besiruošdami šių metų varžyboms, perkėlė savo gelbėjimo plaustus nuo antstato į laivagalį, kur juos galės pasiekti laivui apvirtus, kaip nutiko jų draugams nuo Rambler. Taip pat kiekvienas komandos narys privalo turėti dvi gelbėjimo liemenes - viena darbui budėjimų metu, kita, lengvo tipo - poilsiui, t.y. dėvima miegant. Laive turi būti dvi VHF racijos - viena iš jų vandeniui atspari, ir denio pamainos vado kišenėje. Kivių komanda vienu iš efektyviausių saugumo priemonių pagerinimu laiko paprastą putplasčio banglentę už maždaug USD200. Dabar, kam nors iškritus už borto, kitas įgulos narys nebeturi šokti į vandenį, plaukti prie skęstančiojo, ir, jei šis jau tiek paspringęs sūrymu, kad pradeda panikuoti ir lipti ant gelbėtojo - visai nebūtina abiem kartu nuskęsti. Dabar galima irtis banglente. Ta plastiko lenta juk nieko nesveria, o gyvybę išgelbėti gali.

Rambler 100 tyrusi komisija prirašė daug. Man įdomesnės yra pačios įgulos pateiktos saugumo rekomendacijos kitiems kolegoms sportininkams.
Jie akcentuoja, kad:
- laivo apsivertimo situacijoje automatiškai prisipučianti liemenė yra blogis. Jeigu esi prisisegęs saugos diržu, o laivui apvirtus tavo liemenė automatiškai prisipučia - turi mažai šansų vėl greitai išnerti ten, kur gali kvėpuoti. Niekas iš Rambler įgulos prisisegęs prie laivo diržu nebuvo. Standartiniai diržai yra per sunkūs, sagtys nepatogios naudoti, ir įgula pataria iš naujo peržiūrėti reikalavimus diržams, kad jie būtų patogesni. Įgula pataria naudoti tik rankinio aktyvavimo liemenes, ir jos yra tinkamai dėvimos tik tada, kai diržai tinkamai sureguliuoti, tarpukojo diržas užsegtas, saugos diržas prikabintas, o žmogus moka pripūsti ne tik liemenę, bet ir galvos gaubtą. Liemenės aktyvavimo rankenėlė turi būti iš ryškios ar fluorescentinės medžiagos, nes ją surasti nebūna lengva. Prie liemenių komplektuojami švilpukai yra niekam tikę - juos reikia pakeisti efektyvesniais. Taip pat prie liemenės būtinas žibintas - tie, kurie veikia tik panardinti į vandenį, niekuo nebūtų nepadėję įgulos nariams, likusiems ant apvirtusio korpuso. Jie pataria turėti ryškų žibintuvėlį, o dar geriau - vandeniui atsparią lazerinę rodyklę, pritvirtintus prie gelbėjimo liemenės.

- kokpite arba ant relingo privalo būti atsarginis gelbėjimo mini krepšys ant saugos diržo (virvės), pasiekiamas laivui apvirtus. Atseit, iki pagrindinio krepšio, likusio kažkur jachtos viduje, gali ir nebeprieiti, tai teks tenkintis tuo atsarginiu mini-turteliu.

- gelbėjimo plaustai turi būti pritvirtinti laivagalyje ir ten, kur juos galima aktyvuoti esant bet kokiam laivo pasvirimui, įskaitant pilną apsivertimą. Tas pat liečia mėtymo virvę su gelbėjimo kilpa.

- ir kiti reikalavimai bei rekomendacijos, kuriuos rasite perskaitę tekstus aukščiau duotoje nuorodoje į Rambler100 incidento tyrimą. Sportininkams, besivaržantiems jūroje, tikrai verta tuos dokumentus išsiversti ir įguloms saugumo mokymus pravesti, nes bent dalį tų netautiečių patirties tikrai verta sau pritaikyti. Ir kodėl man atrodo, kad LBS tuo neužsiims? ;o)

Čia išrankiojau iš dokumentų tik dalykus, mano nuomone pritaikomus mūsų turistinės specifikacijos laivuose, nes jūrinio buriavimo sportininkams ir jų laivams keliami ženkliai griežtesni saugumo reikalavimai.

Vistik, už ir prieš apsvarstęs, paliksiu savo plaustą ten, kur yra - ant denio, prie stiebo. Scorpio falškylio konstrukcija tokia, kad jį pamesti nei iš šio nei to šansų yra nykstamai mažai. Kasmet kruopščiai ieškau ir nerandu rūdžių pėdsakų kylio tvirtinimo prie korpuso vietoje, kas galėtų būti rūdyjančių kylio varžtų ženklas. O kad mūsų masyvus metalinis kylio pelekas per vidurį nulūžtų kaip Rambler100 aštrus peilis su švinine kiaule ant galo - net baisiam sapne to pamatyt nesugebėčiau.
Ne tos apkrovos mano laive, ne tie ir pavojai - tai ir baimės mažesnės.
IMG_0222.jpg
IMG_0225.jpg

Posted by gramas 00:18 Tagged boats buriavimas Comments (0)

Apie tai, kaip kiaulienos į Nidą plaukėm

Paršelio Regata šiemet - vienas ryškesnių renginių SCORPIO buriavimo sezone 2012.
Vegetarų ten nebuvo.
Savaitgalis gavosi tokio ryškumo, kad jokio teksto apie jį nebus, nes galvoje liko palaimingai tuščia ir lengva - tikras poilsio kokybės ženklas...

Posted by gramas 04:23 Archived in Lithuania Tagged people parties buriavimas Comments (0)

Apie tai, kaip adrenaliną šaukštu kabinom

OK, ne taip jau ir šaukštu, gal labiau arbatiniu šaukšteliu.

Mūsų tradicinė trečiadienio vakaro regata PaPa-24 dalyvius pasitiko lietaus šuorais. Dalyvavo aštuoni laivai. SCORPIO įgula - mudu su Jonu.

Po starto keldami spinakerį, nusitraukėm spinaker-falo karabiną. Pūslė sukrito į vandenį, greitai mes ją išgelbėjom, bet visą pavėjinę distancijos atkarpą plaukėm lėčiau, nei derėjo, ir atsiplėšti nuo varžovų, plaukiančių su spinakeriais, mums nepavyksta. Prieš pat posūkio ženklą mus aplenkia Piranija ir Aphrodite. Po to vėl mus aplenkia, paskui mes aplenkiam, paskui vėl...

Visai smagi regata gavosi, buvo keletas įdomesnių mikro-dvikovų. Aplaukiam tik penkti. Jei neskaičiuoti kelto Viktoria Seaways, mus aplenkė keturi ;o)
Ne tai, kad silpnai suplaukėm - bet kad varžovai šį kartą kovingi ir laviruotėje stiprūs buvo.

Posted by gramas 02:49 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kad priešų nindzės nemiega

P7010100.jpgJau para, kaip plaukiame nuo Bornholmo namų link. Sėdžiu kokpite, mano budėjimas ką tik prasidėjo, ir pro kajutės tarpdurį matau, kad Rimas nerimsta. Iš pradžių ilgiausiai kuičiasi savo gyvatyne, kuriuo virsta šturmano lova, jeigu jachtoje apsigyvena Rimas. Visai atsakingai taip sakau, nes tai mačiau dviejuose skirtinguose laivuose, Rimui kapitonaujant ilgesniuose plaukimuose.

Gyvatynas - tai gultas, kuriame į žiužį susukta patalynė, drabužiai, knygos, sąsiuviniai, visokie laidai, žibintuvėliai ir dar begalė visokio šlamšto. Einant migti, gyvatynas sustumdomas, kad Rimo organizmas tilptų į gultą, antklodė atsidurtų virš jo, o visu turtu apsikaišoma taip, kad organizmas nesiraičiotų laivui siūbuojant ant bangų.

Veiksmas kajutėje vyksta pagal įprastą schemą - viską iškilnojus gulte ir atgal susukus į žiužį, kažko ieškoma ten, kur tai turėtų būti padėta, po to ieškoma ten, kur tai neturėtų būti padėta, po to ten, kur tai būti išvis negalėtų, ir galiausiai vėl ieškoma gyvatyne. Abudu tylim, bet stebėti įdomu - bandau atspėti, ko šį kartą jis ieško. Nejaugi vėl savo jūrlapių?

Dažniau, negu norėčiau, aš pats taip ieškau, nes kai pradeda jaustis nuovargis plaukiant, daiktai ima iš tavęs šaipytis.
Pats laivas ir jame esantys daiktai turi savo gyvenimus, charakterius ir likimus. Buriuotojui pavargus, daiktų charakteris ima keistis visada tik į blogąją pusę. Patikėkit, tai yra labai blogai. Kepurės, kojinės, pirštinės, smulki elektronika, ausinės, akinių futliarai - ypač bjauraus charakterio sutvėrimai. Tu žinai, kad, pavyzdžiui, fotoaparato laidą dar vakar pasidėjai į foto/video žaislų krepšį, bet iškuiti viską - ir jo niekur nėra. Po to, gal net po kelių dienų, kai būsi praradęs viltį ir bandysi sugalvoti kur krante reikės naują laidą nupirkti - jis gali atsirasti kur nors runduke, ar maisto dėžėje prie makaronų. Ironija tame, kad laidas atsiras tada, kai tau reikės makaronų... Juk tikrai niekas iš įgulos to sumauto laido ten nepadėjo, o pats laido charakteris nėra tiek piktybiškas, kad tokią kiaulystę tau iškrėsti. Juk piktas laidas išvis neatsirastų.

"Tai ką, vėl nindzės?" - klausiu. "Nu blemba, negali būti", sako, "visą budėjimą tarpdury prasėdėjau, įėjimą saugojau".

Nindzės - tai nematomi priešai, jachtose slepiantys buriuotojo daiktus. Tie niekšai buriuotojo gyvenimo lengvesniu tikrai nedaro. Juk mums su stichija kautis, o čia še tau - Nindzės - entropijos kariai.

Jeigu laivą laikytume uždara sistema - o mūsų atveju laive yra tik du mūsų organizmai, trečia para duše nemaudyti, pusantro svogūno, šiek tiek lašinių ir makaronų, burės ir dar kalnas visokio šlamšto visuose laivo užkaboriuose; ir mūsų sistema tabaluoja ant bangų Baltijos vidury... Žinoma, kad uždara šita sistema, čia gi atskiras uždaras pasaulis ir uždara visata bei kosmosas. Uždara viskam ir visiems, išskyrus nindzes... Nes jie, bestijos, vistiek pralenda visur, saugok nesaugojęs...
Tai va, entropija yra fizikinis matas, nustatantis betvarkės lygį uždaroje sistemoje. Jei iš mokyklos dar kažką atsimenam - tai antras (buriavimo) termodinamikos dėsnis sako, kad kiekvieno jachtos reiso metu betvarkės laive dydis niekada nemažėja, bet gali išlikti toks pat, arba didėti. Jaučiat, kame kampas - betvarkė laive niekada nemažėja, ir tai mokslo įrodyta! Gal net Nobelio premiją kas nors už tai gavo. Neblogas laivas už tiek pinigo išeitų.

Tai ką daryt, juk laivyne turi būti tvarka!? Dabar taip iškart gal nieko ir nedaryk, paprasčiausiai gyvenk toliau.

Reikia daiktus laive dresiruoti, kad savo vietą žinotų. Jei tai įrankis, tai jis visada įrankių krepšyje. Jei tai pakrovėjas - tai jie visi kitame krepšyje, ir sužymėti kas ką krauti moka. Atsarginės detalės - savo lentynoje ir dėžėse, laivo dokumentai - savo segtuve, o įgulos popieriai - visada stalčiuje, ir t.t. Kiekvienas daiktas - visada ten pat. Naiviai įsivaizduojame, kad tai yra tvarka. Visiškai ne. Tokiu būdu mes nubrėžiame liniją, bet ne tarp tvarkos ir betvarkės, o liniją, kuri nustato tik pradinį mūsų laivo betvarkės lygį.

Daug iliuzijų, daiktus padresiravęs, neturėk. Per štormą jie vistiek skraidys ir į savo vietas nenusileis, stovint uoste atsipalaiduos ir šiaip iš nuobodulio klaidžioti pradės, kažkas sušlaps ir išdžiūti nesugebės...

Laikas eis, laivas plauks, o betvarkė tik didės. Fizika - tikslusis realistų mokslas.

Tąkart nindzes iškoliojom visai be reikalo, bet mes to nežinojom.
Rimas ieškojo savo jūrlapių komplekto - juos dar Klaipėdoje suvyniojo į ritinį, kurį pakrovėm į mano mašiną su kitais jo daiktais.
Iš automobilio daiktus perkrovėm į džipą, kuriuo vykom keltu į Vokietiją, iš ten paryčiui atmynėm į Olandiją, kur stovėjo ką tik nupirktas Scorpio.
Kai daiktus krovėm į jachtą - vėliau, jau plaukiant, abu buvom tikri - juk matėm tą jūrlapių ritinį daiktų krūvoje ant krantinės, todėl tikrai turi būti laive, nes džipe juk neliko. Žinoma, kad džipe neliko... Todėl, kad liko dar Klaipėdoje, užriedėjęs gilyn į automobilio bagažinės galą, kur jo ir nepastebėjom.

Nieko tokio neįvyko - parplukdė tada jis Scorpio per Olandijos kanalus "iš atminties". Kylio uoste nupirkau pora Baltijos gaublio komplektų sau, o dar vėliau atstatėm ir Rimo jūrlapių triūbos formos sistemą į pradinį betvarkės lygį.

Posted by gramas 02:54 Archived in Denmark Comments (1)

Apie tai, kad ant Lietuvos ne viskas blogai.

large_PaPaxx.jpgKasmet Lietuvos buriuotojų tarpe girdisi pasvarstymai dėl Lietuvos Buriuotojų Sąjungos (LBS) veiklos ir ateities. Kartais tie pasvarstymai net rietenomis virsta, dažniausiai dėl senų kaip Pasaulis priežasčių - dėl valdžios ir pinigų. LBS'e yra du ryškūs poliai - sportininkai ir taip vadinami kreiseristai, t.y. pramoginio buriavimo atstovai, ir abi grupės ne visada patenkintos buvimu po vienu LBS'o stogu.
Nematau reikalo kištis į kažkokių pinigų ar valdžios dalybas, bet man įdomus tas savanoriškas buriuotojų susiskirtymas į sportininkus ir kreiseristus, arba, jei, norite, į juoda ir balta. Kaip gamtoje neegzistuoja absoliučiai juoda ar idealiai balta spalvos, taip ir buriavime - manau, kad nėra to idealaus sportininko, ar absoliutaus kreiseristo buriuotojų tarpe.

Kiekvienas esame unikalus kaip žmogus, su savo individualia pažiūrų ir nuomonių sistema, vadinama pasaulėžiūra, savo patirtimi, žiniomis, išsilavinimu ir praktinių sugebėjimų išvystymo lygiu, savo charakteriu, ir savo aplinka, kurioje funkcionuojame, ją veikdami patys, ir būdami jos nuolat veikiami.

Kiekvienas buriuotojas esame kaip paveikslas, nutapytas iš daugelio spalvų. Gal per aukštom materijom čia pradėjau... OK, kad normaliam buriuotojui būtų lengviau suvokti - tai esam kaip kokteilis, suplaktas iš daug įvairaus skonio gėrimų. Kiekviename iš mūsų telpa žymiai daugiau buriuotojų, nei vien tik sportininkas ar kreiseristas. Bet tų gėrimų proporcijos apsprendžia, kas mūsų buriavime svarbiau - varžybų adrenalinas, ar kitoks buvimas ant vandens.

Žemiau bandysiu apžvelgti kai kuriuos buriuotojų tipus (nes visų niekas nežino), iš kurių mišinio esame kiekvienas sudaryti. Žaiskite proporcijomis, ir būkime visi skirtingi, nes taip įdomiau. Tik svarbiausia - sugebėkim susikalbėti, ir visi ant bangos sutilpti.

KOVOTOJAS. Vaikystė prabėgo gaudant vėją Optimiste, po to sekė progresija sportinių klasių jachtutėse. Kai treneriams reikalingas amžius baigėsi, organizmas nebegalėjo normaliai funkcionuoti be reguliarių varžybinio adrenalino dozių. Laivas jam, kiek nuosavas, ar priklausantis kitam savininkui - tik kovos mašina, reikalinga pergalei išplėšti. Gerai išstudijavęs balų skaičiavimo sistemas, ir nuolat priekaištauja konkurentams dėl neteisingai nustatyto laivo balo.

ROMANTIKAS. Jam smagiausia plaukti į niekur, nes pats plaukimas yra tikslas, o ne galimybė nuplaukti į kokį nors tikslą kaip vietą. Vos tik jis ateina į laivą - ir jau yra vietoje. Laivas jam - draugas ir gyvenimo partneris, o gyvenimas - tai kelionė. Lengvai atpažįstamas pagal polinkį fotografuoti saulėlydžius ir bandymais į kadrą pagauti tą didžiausią bangą (bergždžias užsiėmimas, kaip žinia...) Slepia savo įprotį kalbėtis su laivu, nes žino, kad tai šizofrenijos simptomas. Nuolat rausia internetą, ieškodamas kitų buriavimo romantikų kelionių po Pasaulio vandenynus aprašymų, ir jam atrodo, kad taip rengiasi pats kada nors išplaukti į savo gyvenimo kelionę. Dažniausiai taip ir lieka niekur neišplaukęs, nes norint plaukti reikia plaukti, kaip sakė vadas Mao, o ne raustis.

ACHTUNGAS. Jo ego minta ne lašiniais, o kitų žmonių dėmesiu (vok. achtung). Begalinis troškimas atsidurti dėmesio centre jį verčia nuolat stengtis būti matomu, viską organizuoti ir pan. Labai kenčia, kai fiziškai neišgali vienu metu būti keliose vietose ir visur siurbti dėmesį į save. Dėl savo hiperaktyvumo labai naudingas buriavimo procesui; bet dėl menkiausios galimybės garsiai patrimituoti apie savo asmeninius laimėjimus ir nuopelnus, kartais pasirengęs aukoti daug, įskaitant ir sąžinę.

GURU. Labai dažnai viską žino geriausiai, bet kiek rečiau suvokia, kad pats tik mokosi visą gyvenimą. Jo nuomonėmis daug kas remiasi pagrįsdami savo tiesas, nes jį visi žino kaip Mokytoją. Ta GURU išmintis yra pasiskolinta iš RYA literatūros, ir tik iš dalies nuosavos patirties suformuota, bet jam atrodo, kad to nesimato per švytinčią Mokytojo aureolę. Paskutinį dešimtmetį kai kurie GURU savo švietėjišką veiklą pastatė ant verslo bėgių, ir sugeba iš to išgyventi, tuo įrodydami, kad ne viskas ant Lietuvos yra blogai. Nusipelno visuotinio pagerbimo, nes GURU yra pagrindiniai buriuotojų vsuomenės jaučiai-reproduktoriai, kasmet savo inkubatoriuose iš "čemodanų" išperinantys gražų pulkelį buožgalviukų - naujų buriavimo entuziastų. GURU pats plaukia tik norėdamas iš to uždirbti, nes su juo neplaukęs, dažniausiai taip ir liksi buožgalviu dar pusmečiui (arba kol susiprasi), per egzaminus nepatapdamas II eilės entuziastu.

PIJOKAS. Normalus lietuviškas savaitgalinis alkoholikas, kišenėje laikantis visus receptus, kaip išvesti pasaulį iš ten, kur šis neišvengiamai ritasi. Jeigu kur nors susiruošia plaukti, tai tik netoli, tarkim iki Nidos, nes ten gastronomas netoli uosto. Kartais plaukia apie plūdurus, šnapsą gausiai skiesdamas adrenalinu. Savim nepatenkintas nes geria, tai normaliame Žemės žmonių pasaulyje sau vietą randa sunkiai. Todėl geriausiai jaučiasi savo jachtoje, kur visada atvyksta su draugais. Čia pasaulis gerokai sumažėja, ir jis yra čia vadas, arba darnios komandos dalis. Savo laivo kokpite gali baubti iki paryčių, o prieš audrą būtinai paliks virves plaktis į stiebą. Gavęs tokį kaimyną, visada būk pasirengęs padėti jam prisirišti uoste, ar atsišvartuoti prieš išplaukiant - ne dėl mandagumo, o todėl, kad jei pasistengsi - tavo paties laivo remontas kainuos pigiau.

VIARSLYNYKAS. Jachta - tai priemonė užkalti pinigų. Plukdo žmones po Kuršmares ar žvejoti į jūrą, dirba ant kitų žmonių laivų samdomu škiperiu ar įgulos nariu. Plaukęs yra bet kuo ir visur, pažįsta visus. Pergyvenęs visus štormus ir audras, per jūras saugiai pervežęs šimtus "čemodanų". Jo laivas dažniausiai atrodo apleistas, nes uždirbtus pinigus išleidžia bandydamas iš mirusių pakelti kokią nors kitą jachtą, arba kaupia, ketindamas įsigyti laivą, kuriuo galės uždirbti dar daugiau pinigų.

VIENIŠIUS. Yra išardęs ir vėl sumontavęs visas laivo sistemas ir įrengimus; ne tam, kad gedimą sutaisyti - o kad įsitikinti, jog galės tai padaryti jūroje būdamas vienas. Šiaip plaukioja nebūtinai vienas - žymiai dažniau su draugais ar šeima, bet iš tikrųjų užskaito tik plaukimus, kai gali sau pačiam įdodyti, kad dar turi parako "parahiernicoj" ir gali pavaryt, kai reikia. Nors niekam kitam tie įrodymai nereikalingi...

MANEKENAS. Jachta jam - išskirtinio statuso visuomenėje ženklas. Todėl stengiasi švartuotis laivagaliu į krantinę, kad visi matytų, kaip atsileidęs jis kokpite (ant podiumo) gurkšnoja alų, atseit nematydamas nuo krantinės į jį pavydžiai spoksančių runkulių su runkuliukėm. Jis irgi yra ženklas, kad ant Lietuvos ne viskas blogai. Plaukia tik tikslu pastovėti prie kito uosto krantinės, t.y. parodyti save. Jei galėtų - turėtų po jachtą kiekviename uoste, ir plaukti niekur nereiktų išvis. Kartais apsipyksta su savo Manekene, nes šiai degintis tenka ant priekinio denio, kuris yra mažiau matomas nuo krantinės.

SODININKAS. Perka apysenį laivą, nes tuomet dar juos gamino tikri meistrai... ir daug pastangų įdeda, pakeldamas jį iki normalaus lygio. Žino ir džiaugiasi, kad laive nuolat kas nors genda, ir visada bus ką remontuoti. Visada turės laive reikiamą įrankį, visada pasirengęs jį paskolinti, ar padėti remontuojant kitą laivą. Todėl ir jam pagalbininkų netrūksta. Sodininkai, tie kurie Augytojai normalių žmonių pasaulyje, gali išdrabstyti mašiną mėšlo, ir vos atrėplioję vakare iki sofos, džiaugtis kad šitaip gerai diena praėjo. Sodininkas jachtų pasaulyje dažniausiai plaukia mediniu laivu, kas yra atskiros jachtininkų kastos ženklas. Tik medinis laivas garantuoja sodininkui būtiną techninių problemų kiekį. Dėl to problemų kiekio plaukia mažai, tačiau labai gerai įvaldęs anglišką buriavimą - laivą prisirišęs namų uoste, su alumi ir kitais sodininkais, susodintais jachtos kajutėje. Spėjama, kad iš to susodinimo prie alaus ir kildinamas Sodininko pavadinimas jūros žmonių pasaulyje.

HIPIS. Laivas tiek apleistas, kad neretai nuostabu, kaip jis išvis laikosi ant vandens. Hipis lengvai bendrauja, yra komunikabilus, iš toliausiai atbėgs padėti prisišvartuoti naujai atvykusiai jachtai. Nuolat trinasi uoste, pažįsta daugelį, žino visas naujienas ir paskalas. Todėl dažnai kitų buriuotojų pavaišinamas alumi ar šašlyku, kas pradeda prastumti tą dieną. Būtinai paprašys paskolinti kokį įrankį, ar siūlų burėms palopyti, ar hermetiko varvančiam langui užklijuoti... Stengiasi kuo daugiau laiko praleisti uostuose, nes bijo, kad išplaukus kas nors suluš, o remontui lėšų juk nėra... Visą sezoną gyvena laive, kartais krante verčiasi atsitiktiniais darbais, kad užkaltų maistui ir laivo stovėjimui uoste apmokėti. Maždaug liepos mėnesį pradeda ieškoti moters, kad galėtų pas ją peržiemoti; privalumas - moteris turi gyventi dviračiu įveikiamu atstumu iki vietos, kur laivas bus žiemai iškeltas ant kranto.

TURĖTOJAS. Pats paslaptingiausias buriuotojo tipažas. Tvarkingai atsiskaito už uosto paslaugas, jachtą kiaurus metus laiko ant krantinės, arba sezono pradžioje nuleidžia į vandenį, o pabaigoje - kelia į krantą. Tačiau kam tai daro - net pats nežino, nes laivu niekur neplaukia. Matyt, esmė yra pačiame laivo turėjime ir teorinėje galimybėje bet kada išplaukti, jeigu to panorėtų. Sąlyginai aukštas Turėtojų skaičius buriuotojų bendruomenėje irgi įrodo, kad ant Lietuvos ne viskas blogai.

VIRŠININKAS. Praeityje aktyviai buriavo, bet paskui atsibodo. Kadangi jau turėjo jachtos kapitono licenziją ir buvo įpratęs vadovauti visiems, tai lengvai gavo organizacijoje vietą iki gyvos galvos. Jam atrodo, kad nuo jo sprendimų kažkas priklauso, todėl tik sprendžia, o nieko nedaro tų sprendimų įgyvendinimui. Pats skleidžia gandus, kad Viršininkai dirba visų buriuotojų labui nepadėdami rankų, tik tas darbas vyksta valdžios koridoriuose slaptai ir paprastam buriuotojui yra nematomas. Gali būti palyginamas su H.Velso aprašytu Nematomu Žmogum, tik tas nemokėjo taip skardžiai klyktelėti GERO VĖJO! per regatų nugalėtojų apdovanojimus.

JŪREIVIS. Taip pavadintas todėl, kad nuolat eina prie jūros. Jis be galo myli jūrą, nors gyvena toli nuo jos. Kiekvieną vasaros savaitgalį važiuoja tiesiai į Nidą, arba atplaukia iš Mingės dar penktadienį vėlai vakare, kad šeštadienį nuo pat ryto galėtų užsiimti tą vietelę kopose prie jūros. Nakvoti grįžta į laivą. Gerai pasiskaičiavęs kaštus, ir žino, kad Nidoje gyventi savo jachtutėje yra gerokai pigiau, nei kažkur Purvynės garažuose. Plaukti iš Mingės irgi pigiau, nei važiuoti per Neriją automobiliu. Esant nepliažiniam orui, darosi nestabilus ir gali virsti kitu, aukščiau minėtu tipažu.

Posted by gramas 04:01 Comments (0)

Apie tai, kaip mes spinakerį kėlėm

Į PaPa'23 - tradicinę trečiadienio regatą, išsiruošėm tryse. Aš buvau laivo vadas, kartu plaukė ir retkarčiais mane pavadavo autopilotas vardu Meška, na ir Scorpio plaukė, nes jam priklauso - juk jis yra laivas!

Dalyvavo aštuoni laivai. SCORPIO finiše buvo trečias, po jachtų Afroditė (I vieta) ir Omega (II vieta). Šį kartą pavyko į video pagauti veiksmą, kai plaukdamas vienas keliu spinakerį. Vakaras buvo beveik be vėjo, tai tas spinakeris labai tingėdamas dirbo, vis timpčioti ir žadinti jį reikėjo. Buvo tamsu jau, kai leidau tą burbulą žemyn, tai į video tas momentas ir nepapuolė. Kada nors kitą kartą, gal.

Už puikų pasirodymą regatoje, nulipęs nuo vandens, iškart save apdovanojau kaušu alaus Eglės le'storane.

Posted by gramas 07:44 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip kalendorius į savaitgalį sutilpo. +Video

Visiems, kas mėgsta gamtoje laiką leisti, retkarčiais nutinka, kai orai parodo visus metų laikus per vieną dieną. Šį kartą mums visus keturis metų laikus gamta davė per abi savaitgalio dienas. Šeštadienį buvo vasara, nors ir vėjuota; o sekmadienį gavom pusvalandį žiemos su ledais, rudens su vaivorykšte ir vėl vasaros su ryškia saule ir šiltu vėju. Pavasaris pasiklydo kitur, arba tiek silpnai išreikštas buvo, kad mes jo kažkaip nematėm. Problema musyse, nes jis tikrai buvo. Kas per kalendorius be pavasario?

SCORPIO buvo užsistovėjęs uoste pora savaičių, nes reikėjo sulaukti, kol sugedusią Furlex'o (burės suvyniojimo mechanizmo) detalę gamintojas iš Švedijos pakeis. Firma SELDEN ir jos atstovas, jachtos LIETUVA kapitonas Osvaldas, nepavedė, ir dar praėjusio trečiadienio regatoje SCORPIO plaukė jau su veikiančiu Furlex'u.
Ta proga dar gerokai prieš savaitgalį Lolita suplanavo mūsų poilsį ant vandens stiliumi "nesvarbu kur, bet kad tik plaukti", o jachtos LOKIUKAS škiperis pasiūlė man per savaitgalį suplaukti iki Liepojos ir atgal regatoje "Rudeninė Baltija" jo laivu. Iš vienos pusės buvo šeimos argumentai, kad ilgai niekur išplaukę nebuvom ir jau reikia, o iš kitos - kad tai paskutinė šiemet jūrinė regata, ir būtinai reikia į jūrą su būriu kitų laivų išpulti. Du svarbūs "reikia".

Apsispręsti padėjo prognozės - šeštadieniui sinoptikai siūlė puikų orą ir pietų vėją smagiai kelionei į Liepoją, tačiau sekmadienį vėjas turėjo suktis ir pūsti labai stipriai iš pietvakarių ir vakarų. Sekmadieno buriavimas jūroje, grįžtant iš Liepojos, turėjo kaip reikiant patikrinti žmones ir laivus - vienų tvirtumą, kitų sugebėjimus ir ištvermę.
LOKIUKAS labai nesivaiko sportino rezultato buriavime, todėl jo škiperiui Artūrui pasakiau, kad jūra niekur nedings ir po regatos, o mes į ją galėsim išplaukti, kai sąlygos bus labiau palankios ir nereikės laivo laužyti, ar burių draskyti. Laivo nelaužyti sutiko, bet kažkaip be entuziazmo, tai sutarėm pasimatyti Nidoje ir tai aptarti.

Mudu su Lolita sumąstėm pažiūrėti regatos startą šeštadienio ryte, po to plaukti nakvynei į Nidą, ir grįžti Klaipėdon sekmadienį. Plaukimas į Nidą, prieš vėją, visą kelią varikliu. Nieko nuobodžiau turizmo prasme Lietuvos buriuotojas sugalvoti ir negalėtų, bet po dviejų savaičių krante jau pats buvimas ant vandens yra dūšiai atgaiva.

Regatos startas buvo suplanuotas uosto akvatorijoje; laivų buvo dvi grupės - sportininkų plaukimas Klaipėda-Liepoja-Klaipėda, ir klubinė grupė su trumpesne distancija - iki Būtingės ir atgal. Jachtos ruošiasi startui, ir matome, kad visi startuos su spinakeriais. Didelis pulkas jachtų su margaspalviais spinakerių burbulais, šniokščia pavėjui - vaizdas tikrai bus įspūdingas. Tai pamatyti nusprendžiame už uosto vartų jūroje, kur jachtų pulkas pasitiks nemenką bangą.

Ta banga - viena iš Klaipėdos uosto bėdų - kai vėjas sukelia bangą nuo švedų kranto tiesiai į uosto vartus, ji, iš gilumos atsiritus iki seklesnių uosto prieigos vandenų, savaime gerokai padidėja, kartais lūžinėti pradeda. Prieš pat uosto vartus ta banga dar susiduria ir su iš marių išeinančia srove, ir virsta tokiais ožiais, kad net didelį laivą gali nejuokais papurtyti.
Mūsų uosto molai pastatyti taip negudriai, kad į uostą įsiritusi banga neužgęsta įplaukos kanale, tačiau palieka keliauti gilyn į uostą, pilna jėga besidaužydama į krantines. Dėl interferencijos reiškinio tos atšokę bangos kartais savo energiją sudeda į krūvą tiek, kad gali net giliai uoste esančius prie krantinių pririštus laivus nuo švartlynių nutraukti ir daug bėdos pridaryti.
Būtų Klaipėdos uostas už eurorublius pasidaręs saugų maišo formos baseiną jūros bangai gesinti, su dviem vartais - žymiai saugesnis ir svetingesnis šiandien būtų.
Devintos klasės fizikos kursas - prieš didelių pinigų magiją, panašiai kaip vykusi uosto gilinimo epopėja - norėjosi daug ir greitai. Iš olandų uostininkų teko šią jau labai seną istoriją girdėti, kai juos su protingos įplaukos projektu mūsų gudragalviai į krūmus nuvarė, nes konkursą reikėjo laimėti tam, kas labiau norėjo.
Nereiktų dabar prieš štormus tankerių nuo Naftos Terminalo, ar KLASCO krantinių lauk į atvirą jūrą varyti.

Įdomus dalykas dėl bangų - vizualiai mums atrodo, ir vaizdžiai sakome - bangos ritasi, keliauja, skuba... Iš tikro - tai vandens masė bangoje niekur nejuda, bent jau tol, kol banga lūžti nepradeda. Vandens molekulės, paviršiuje vėjo išjudintos, svyruoja tam tikra amplitude niekur nekeliaudamos, ir pastumia, t.y. perduoda energiją kitoms molekulėms. Tos - energiją pasuoja dar kitoms, paskui tų judesių momentai sutapti pradeda, ir judesio energija sumuojasi, banga įsisiūbuoti pradeda. Tada jau didesnė energijos masė keliauja vandens paviršiumi, vis papildomai energija iš vėjo pamaitinama... Taip ir ritasi tie energijos volai, mūsų bangomis vadinami. Tik lūžtančios bangos keteroje bangos paviršius purslais virsta, kurie ima ristis paviršiumi, o visa pagrindinė vandens masė siūbuoja daugmaž vietoje, niekur nekeliaudama. Kitas dalykas yra srovės, jau vandens masę keliauti priverčiančios, bet čia jau labiau vandens lygio ir atitinkamai slėgio klausimai, o ne vėjo ir bangų.

Pasikeliam grotą, jungiam variklį, ir skubame už vartų į jūrą. Pasitinka visai smagi banga, kai kurios iš jų apie 2 metų aukščio. Vėjas pučia iš Pietų, o banga likutinė, vis dar iš Pietvakarių. Netanki banga, išvairuoti tokią lengva.

Čiuožinėjam bangomis; bet nenorime pasipainioti lenktyniaujančioms jachtoms, nes uosto prieigose vietos manevrui ir taip nedaug, o čia dar pora didelių laivų taikosi į uostą užeiti. Tiems irgi ant kelio painiotis negalima, kad nesutryptų. Uosto eismo tarnyba vieną iš tų geležinių įleidžia, o olandų laivui liepia palaukti kol sportininkai išplauks, ir tik tada į uostą užeiti.
Taip ir sukiojamės kiek atokiau nuo uosto vartų, kur saugiau ir bangos aukštos nebėra - aišku, kad su mūsų video įdomesnių vaizdų pagauti iš tokio atstumo nepavyks.

Jachtoms beišpuolant į jūrą, spinakerių pūslės čiaudėti ima - jachtoms lipant į bangą, ir po to smunkant žemyn, spinakeris išleidžia orą, po to vėl su trenksmu prisipildo. Tie smūgiai gana stiprūs gaunasi, ir visai rimtai patikrina burių, stiebo tvirtinimo ir laivo korpuso tvirtumą. Šioje regatoje burės plyšinėjo daug kam, viena jachta stiebo neteko, kita vairo... Geležį ir skudurus sutvarkyt galima, o traumų nebuvo, tai viskas baigėsi kaip ir sėkmingai.

Tiek to starto ir tematėm, nes iš tolo stebėjom - praplaukė dvi grupės jachtų, o mes sukome atgal į uostą, ir murzinu marių vandenėliu nušiaušėm Nidos link.

Miškai Kuršmarių krantuose ir švendrynai dar vasariškai žali, tik po pirmųjų šalnų jie pradės įdomiau spalvomis puoštis. Visi rudens grožiai dar bus, ir mes juos pamatysim, nes SCORPIO dar į krantą žiemoti neskuba.

Nidoje švartuojamės vakarop, pakrantės a'la žvejo sodyboje vakarieniaujam dar šiltu karšiu su saikingai šaltu alumi. Pabambėjom dėl už žuvį sumokėtos kainos - suplojam 20 Lt už puskilio karšį, dar panašiai tiek už sterkioką, už paltuso uodegą, ir kai pradedam šeimininką juokais gėdinti už kabantį mažiuliuką sterkiuką (tokie mažiai yra nelegalai, juos paleisti privalo) - gaunam tą neužaugą magaryčių. Žvejams rūkyklos moka po 2-3 lt už kilą karšio. Nuo mūsų engia dešimt kart daugiau. Klaipėdoje toks Rusnėje rūkytas karšis - perpus pigiau... Atrodytų kaip lupikavimas, tačiau pasirodo, kad Nidoje tai yra visiškai teisinga rinkos kaina. Kol mes smaguriavom išties fantastiškai skania žuvim, per tą pusvalandį visa kabykla, buvusi pilna karšių, sterkų, ešerių ir paltuso uodegų, buvo išparduota. Ir vis nauji klientai ėjo žuvies prašydami. Jei rinka tokia - būtų kvaila kavinei ją dempinguoti ir tą pigesnį klientą vilioti. Pirmą kartą mačiau klestintį verslą iš paltuso uodegų - bet mums mandagiai paaiškino, kad paltusų kūneliai buvo likę kažkur le'storane, o į rūkyklą prisidavė tik uodegos... Pats skanumas jose ir beesantis... Kurgi ne, mūsiškis karšis yra skanumas, o ne kelis kartus šaldytas paltusas...

O veikiančių le'storanų Nidoje sumažėjo radikaliai, sezonui pasibaigus, ir jie visi dabar pilni, daugiausiai rusakalbio turisto. Pasienio režimo lengvatos - gyveni sau Kaliningrado srity, savaitgaliui įsimeti į mašiną vieną kitą bloką cigarečių, kanistriuką benzino - ir mūsiškoje ES dalyje konvertavęs savo turtą į litus, užsimoki kainos dalį už savaitgalį šeimai, ar su meiluže artimąjame užsienyje, kaip jie mus vadina. Win-win situacija, kaip anglosaksai pasakytų - visi laimingi. Nidai pajamų sezonas prasitempia, o kaimynas pailsėjęs į Nasha Rasha patenkintas sugrįžta, ir Putinui BVP tą savaitę daugiau pagamina. Nebūtų patenkintas - nebūtų to turisto čia tiek daug.

Pavakarieniavę, aplankome Nidos pagrindinį traukos centrą - gastronomą vardu Maxima, ir vakarojam jachtose.
Nidos kultūrnamy vyko kažkoks netautiečių jaunimo renginys, tikriausiai apie tai, kaip išgelbėti pasaulį. Vakarop pasaulio gelbėtojai marių pakrante pėdino link kopų, alaus bambaliais nešini. Įtariu, tai jie nuo kopos naktį tuos popierinius balionus su žvakėm užleido, marsiečių mėnuleigiais apsimesdami. Bet mūsų taip lengvai neapgausit...

Iš ryto buvo žiema. Krito daug ledo iš dangaus. Naktį užslinkęs audros frontas suvarė jūrines žuvėdras nakvynei ant Nidos marinos molo. Krušos ledai, čaižantys vištos dydžio paukščius, į paniką varė žuvėdrų jaunimą - ar jie užsimerkti nemoka, ar galvos po sparnu paslėpti, nežinau, bet tie dar vaikiškų spalvų paaugliai gerokai supanikavę buvo dėl ledo iš dangaus, pirmą kartą patirto.

Atsirišame lyjant, ir išplaukiame tiesiai į sparčiai dangumi bėgančius škvalinius juodulius. Vėjo daug, škvalų gūsiai dar padaužo, bet esame netoli priešvėjinio kranto, tai bangos daug nėra. Vienas iš škvalų, ginkluotas griaustiniu su žaibais, sudrausmina tiek, kad visai nuleidžiu pilnai rifuotą grotą, ir palieku nediduką gabalėlį genujos. Užtenka ir tiek burės - greitis 6 mazgai ir daugiau. Tokiomis sąlygomis man genuja saugesnė burė - grotą ilgiau trunka kol nuleidi, reikia ant laivo antstato eiti, kai viskas skraido ir švilpia - o genują gali sau kokpite sėdėdamas staigiai suvynioti pilnai, jeigu prireiktų, ir išlaukti, kol škvalo gūsiai išsipūs. Vis pagalvoju apie jachtas ir žmones, keliaujančias jūroje dabar - ką jiems reikia daryti, jei čia, prie marių kranto, to džiaugsmo užtenka pilnai?

Grįžę į Klaipėdą, ten vėl vasarą radom.
Vakare sėdim terasoj prie arbatos, ir geras jausmas namo sugrįžti, o ypač - po kiek smarkesnio plaukimo...

Posted by gramas 04:28 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip PaPa'i plaukia

Klaipėdos buriuotojai jau visi žino, kad PaPa'i - tai ne tik smagūs moters korpuso apvadų apvalumai, bet ir kiekvieną trečiadienį vakare vykstančios regatos.

PaPa'i - tai PAvakario PAsiplaukiojimai. Sportininkams puiki proga pasitreniruoti, o mums, turistams - praleisti vakarą buriuojant ir trupinėlį to varžybų azarto pajusti.

Visi, kas netingi tą vakarą buriuoti - pasitikrina dvasinio regatos tėvo Audriaus, b/j PIRANIJA svetainę, ten sužino kuri jachta kokiu laiku startuos.
Starto linija visada ties Dangės žiotimis, šalia uosto farvaterio; ten pat ir finišas. Posūkio vieta -pagal susitarimą ir oro sąlygas: pilna distancija iki raudonos Nr.3 bojos už Kiaulės Nugaros salos, arba arčiau - kai nėra vėjo.

Šį kartą vėjo daug nebuvo, o srovė mariose labai stipri. Todėl taip lėtai ir kapstėmės laviruote iki Kiaulės Nugaros, ten apsisukę jau sutemus, skleidėm spinakerius ir sparčiai parčiuožėm atgal.

Skubėti buvo kur - kaip visada, marinos le'storane po plaukimo įvyksta įgulų susibėgimas - šventas reikalas. Aptariam naujienas, kaušą alaus apverčiam. Arba neapverčiam. Kai atėjau vakar, laivą pririšęs - atrodė, kad į vestuves papuoliau - stalas per visą trobą, viskas dūzgia, PaPuasų pilna, akys blizga, nuotaika teisinga per kraštus lipa.

Vakar vietos šeimininė Eglė pareiškė, kad visiems PaPų dalyviams nuo šiol le'storanas suteikia 15% nuolaidą kiaurai per visą meniu. Priešintis nebuvo šansų ir teko sutikti.

Vakar ant SCORPIO buvo remonto darbų diena - bures nuimti, stiebą nuleisti, Furlex'ą pakrapštinėti, vėl stiebą į vietą statyti, bures kelti...
large_IMG_0290.jpg
Beveik iki pat regatos nebuvo aišku, ar suspėsiu. Gerai, kad Jonas padėjo. Suspėjau kažkaip, bet plaukėm tik dviese - SCORPIO ir aš, mat Jonas į savo treniruotę pasiplovė.
Visai smagiai plaukti gavos, vakaras kažkos vasariškas buvo; beje, pirmąkart vienas būtent tamsoje su spinakeriu prasinešiau.
Aha, buvo dar vienas pirmas kartas vakar - video GoPro HERO2 bandomasis plaukimas.

Mūsų uostas temstant, rudens vakarą šiltą:

Posted by gramas 06:53 Comments (2)

Apie tai, kaip smagu rojaus rūmuose gyventi

large_coupephot.jpg

Kai kranto žmonėms pasakoju apie mūsų buriavimą ir keliones po burėmis, neretai krenta toks klausimas - ar neankšta ten jums, nedideliam laivelyje (8,5 x 3), kai reikia pora savaičių net tik įgulą, bet ir mantą bei atsargas sutalpinti? Tada skubu juos nuraminti - taigi nei kiek ne ankšta, juk SCORPIO - tai 4 kambariai ir kiemas! Forpiko kajutė priekyje su dvigule lova bei lentynomis mantai, po to wc su dvejomis durimis pilnai nuo viso pasaulio atsiriboti ir kūrybingoje vienatvėje pabūti - vėlgi ten yra sieninė spinta su kabykla rūbams, prausykla ir spinta po kriaukle ir virš; po to kajutė su sulankstomu stalu centre ir gultais šonuose, vienas gultas lengvai virsta dvigule lova, kitas gultas - viengule; su pakankamai sandėliavimo erdvės po gultais ir sieninėse spintose; ir, žinoma, mano šturmaninis sulankstomas stalas (labai patogu, kai gali užversti jį stovint uoste) ir škiperio gultas, atsiprašau - kapitono miegamasis.. O kiemas juk kokpite, jei reikia, gali būti stogine ir papildomu tentu nuo kritulių apsaugomas. O dar... Dar kokpito runduke masė vietos kuro atsargoms, visokiai kitai mantai, virvėms, fenderiams ir kt. šlamštui, kurį vežiojiesi, nes kada nors juk gali prireikti. Dar variklio skyrius, kuriame irgi visokio bagažo telpa... Oij, mūsų tik trys keliaujam, tikrai ne ankšta, vietos viskam užtenka, ir dar svečiui liktų, jeigu prireiktų!
large_IMG_4517.jpg
large_Variklio_skyrius.jpg

Va šitaip aiškini tam abejojančiam, kad mūsų skiedrelė tikrai gali mūsų gyvenimą talpinti.

Taip jei atvirai - tai gerokai padailintos teisybės porcija mano atsakyme yra. Jachtose mes gyvename V Tesnote, Da Ne V Obide, kas lietuviškai reiškia subinėm trinamės, bet dar nesimušam. Mums ant SCORPIO dar lengva nesimušti, nes šeimos įgula esam. Tačiau, jei dvi savaites reikia su svetimais žmonėmis laivelyje sugyventi - tai nori nenori, bet atsiranda kiek psichologinio, tiek dalykinio pobūdžio reikalų.
Problemomis tų dalykų nevadinu, nes tai labiau užduotys, kurias privalai išspręsti, nes jeigu neišspręsi - kitos alternatyvos yra tik dvi. Arba tu pats pasitrauki, arba sukeli laive maištą, ir pašalini tą, kuris tau labiausiai savo buvimu ten trukdo. Čia jau tokio lygio kraštutinumai, kad jei tokius net svarstyti galėtum - tu geriau lik namie, ir niekur plaukti tau nereikia.

Psichologinio pobūdžio užduotys labiau susiję su taip vadinamu suderinamumu. Kartais gal ir žinai, kad žmogaus, su kuriuo įguloje plauksi, nelabai "virškini". Tai čia dar krante tau nelabai sekasi su juo bendrą kalbą rasti - tai turi žinoti, kad laive, įpusėjus jei ne pirmai, tai antrai savaitei buvimo kartu mažoje erdvėje, tas kalbos neradimas gali virsti visai kita nesugyvenimo ir nesuderinamumo dimensija.

Prieš plaukimą verta pačiam ramiai pamąstyti, ką tu ketini daryti, kai pats būdamas arti ribos - pervargęs, gal alkanas, gal sergantis - pajusi, kad ką tik tave be galo be krašto užkniso viskas. Komanda, jūra, lietus, prirūgę niekad neišdžiūvančios kojinės, kiaurai permirkę šturmės kelnės, kurios dar naujos, kainavo XXX ir turėjo būti sausos; nuovargis, chroniškas miego trūkumas ir lėtai kaip smala varvantis budėjimų laikas.
Ir tada po savo budėjimo pamainos lendi į kajutę poilsiui, ir randi kieno nors pribezdėtus kalsonus ir maikes-šmaikes ant tavo lovos išdraikytas... ar vidury aslos ant praėjimo nudrėbti kažkieno batai, ant kurių tamsoje būtinai basas užsirioglinsi... tada paimi tą batą, užsimoji juo, jau žiebsi įsivaizduojamam priešininkui... Ir va čia reikia mokėti kitą bangą savo galvelėje, kuri dar valdo tą ranką su batu, įjungti. Smulkmena, batai ant tako - bet svarbus momentas tuo pat metu, nes dabar ir paaiškės, ką ketini su ta savo smulkmena toliau daryti. Gali ją išpūsti iki globalaus konflikto, kurio metu visiems paaiškinsi kas yra kas, o jie tau irgi paaiškins... Bet gali ir sutaupyti kokius 25.000 savo nuosavų neuronų, kurių atsargos, kaip žinia, mūsų smegenėlėse yra baigtinės ir nelabai atsistato. Sveika žinoti, kad kas benutiktų - tu visada turi galimybę rinktis. Ir jeigu pats, būdamas išsekęs kiek morališkai, tiek fiziškai, dar sugebi kažkur savyje tą likutį jumoro jausmo surasti - kabiniesi į jį kaip į šiaudą, kad iš savo tamsos išplaukti. Ir visada išplauki.

Daugiau už mane buriavę žmonės labai įdomių istorijų gali papasakoti, kaip ir ką tokiose ir panašiose situacijose žmonės renkasi, ir kokie tų pasirinkimų rezultatai būna; tik paklausti netingėkim.

Dalykinio pobūdžio reikalai - dažniausiai susiję su įgulos narių kvalifikacija, ir jei kas nors kažko nemoka, tai kapitonas gali pamokinti. Jei kažkam atrodo, kad jau moka ir gali jis viską, ir jau gali kitus to visko išmokinti - vėlgi kapitonas tam galėtojui paaiškins, kur reikia atsipalaiduoti ir savo nosies nekišti... Man atrodo, šie dalykiniai reikalai žymiai lengviau už psichologinius sutvarkomi.

SCORPIO receptas bendram sugyvenimui - kuo mažiau siurprizų. Žmonės nemėgsta siurprizų. Mes tik per gimtadienius ir Kalėdas norime siurprizų, nes naiviai tikime aplinkinių sveiku protu ir palankumu mums. Mes norime ir laukiame siurprizo, nes nujaučiame, kad šventės proga kiaulės jie mums nepakiš. Kartais nepakiša.

Todėl SCORPIO škiperis prieš plaukimą labai kantriai aiškina taikaus sugyvenimo taisykles. Kad būtų kuo mažiau siurprizų. SCORPIO taisyklių yra labai daug, nes gyvenimas margas. Jums reiktų kartu plaukti, ir kartu pagyventi, kad jas visas sužinoti. Jei kapitonas ėmė elgtis ne pagal taisykles - įgulos narys turi teisę paklausti, kodėl kapitonas taisykles pažeidžia. Kartoju - paklausti; jaučiat skirtumą? Gerasis Kapitonas dažniausiai viską supranta teisingai, ir ima elgtis pagal taisykles. Jeigu ne - vadinasi, situacija yra nestandartinė, ir visi privalome būti kantrūs bei išmintingi.

Valdžios piramidė ant SCORPIO yra labai sudėtinga, nes Kapitonas tuo pat metu yra ir Tėvas, bei Vyras. Kapitonas visada teisus. Bendrąja prasme, vyras visada teisus, ir jei moteriai atrodo, kad vyras yra neteisus - tai čia yra ne jos vyras. Ant SCORPIO Moteris irgi yra Jūreivis, todėl Kapitonas vėlgi už ją atsakingas ir visada teisus. Tėvas irgi visada teisus, nes yra atsakingas, bent jau iki jūreiviui 16 sukaks. O kai sukaks 16 - atsakomybė vėl pereis Kapitonui, ir Jūreivis vistiek elgsis pagal taisykles. Žinau - siaubas ir diktatūra, bet niekas ir nesakė, kad bus lengva!

Kаs yra lengva ir kas ne - atsakymų yra dabar skaitomoje Clay Blair knygoje "Hitler's U-Boat war: The HUnters, 1939-1942". Šios knygos imtis paskatino šią vasarą Peenemunde , Vokietija, aplankytas rusų povandeninis raketinis laivas. Tai čia buvo praktiškai mūsų laikų laivas, o II Pasaulinio Karo išvakarėse juk povandeniniai laivai ne tik mažesni, buvo, bet ir techniškai mažiau pažengę. Apie įgulos komfortą ten nė kalbos būti negalėjo.
Mūsų SCORPIO yra rojaus rūmai, lyginant su tuo, ką to meto povandenininkai po mėnesį ir daugiau reise išgyvendavo.

Dar prieš karą į vandenį nuleistas U-30, vidutinio dydžio VII Tipo povandeninis laivas - tokio tipo laivai buvo Denico pagrindinė smogiamoji jėga vaikantis sąjungininkų konvojus.
Išoriniai matmenys 63m ilgio, ir 5.7m pločio.
Vidinis korpusas, su reguliuojamu slėgiu - apie 43m ilgio ir apie 3m pločio (platus tiek pat, kaip mūsų SCORPIO).
Įgula 44 jūreiviai ir karininkai.
large_DWWilhelmshaven.jpg

Priekinėje vidinio korpuso dalyje buvo keturi torpedų aparatai, ten pat buvo ir 10 torpedų - keturios aparatuose, ir šešios sandėliavimo talpose po grindimis. Toje pat patalpoje gyveno apie 25 žmonės - torpedų aparatų operatoriai ir žemesnio rango matrosai bei mechanikai. Jie dalinosi 12 sudedamų lovų išilgai bortų ir 4 nuo lubų pakabinamus hamakus. Miegamų vietų mažiau, nei skyriuje gyvenančių - bet darbas juk pamaininis, ir galima dalintis. Valgydavo jie nuo atlenkiamų staliukų, sėdėdami ant apatinių gultų. Patalpa tiek užgrūsta turpedomis, įranga ir žmonėmis, kad atsistoti pilnai išsitiesiant neįmanoma, ir judėti yra sudėtinga. Jūrininkai juokais patalpą vadino urvu. Kaip ir visuose povandeniniuose laivuose, priekinis skyrius būdavo labiausiai supamas ir daužomas jūroje, bet jame nebuvo "praeivių" judėjimo, kaip kituose laivo skyriuose.

Sekančiame skyriuje link laivo centro - buvo vienas iš dviejų akumuliatorių skyrių. Jame gyveno 9 vyrai - kapitonas turėjo slankiojančia sienele atribojamą kajutę, kiti 3 vyresnieji karininkai, ir 5 žemesnio rango, mičmanai. Prieš kapitono kajutę, dešiniame borte, buvo sonaras (matėt filmuose, kaip su ausinėm visokius "tinnng-tinng" klauso) ir radisto vieta. Karininkai maitinosi prie nedidelio sulankstomo stalo, sėdėdami ant apatinių gultų, praleisdami praeivius iš ir į priekinį skyrių. Kad šis skyrius būtų jaukesnis - kai kurie paviršiai jame buvo padengti lakuoto medžio faneruote. Na, labai elegantiškai ir prabangiai atrodė, tikriausiai...

WC laive buvo du, abudu labai primityvūs, vietos juose kaip telefono būdelėse. Vienas buvo greta su karininkų skyriumi. Kitas - laivagalyje. Laive labai trūko vietos maisto atsargoms, todėl laivagalio wc buvo naudojamas kaip sandėlis, o visi 44 įgulos nariai naudojosi vienu wc. Būdavo eilės prie wc. Dažnai ilgos. Gėlo vandens gamyba laive buvo silpna, o atsargos ribotos. Todėl gėlu vandeniu praustis buvo draudžiama griežtai, o barzdos skatinamos. Kūno kvapus maskavo losjonais, kurių saldi smarvė per reisą įsigrauždavo iki kaulo smegenų.

Sekantis skyrius - praktiškai laivo viduryje - vairinė ir valdymo centras, atitiktų normalaus laivo kapitono tiltelį. Patalpa apie 6m ilgio, bet čia suvestos visų laivo sistemų ir komunikacijų valdymo sklendės, rankenos, svirtys, pultai ir visa kita, kas vos leisdavo 1,8m ūgio žmogui atsistoti, bet tik vos-vos išsitiesus. Visa erdvė buvo užimta vamzdynų, sklendžių, laidų, kabelių ir prietaisų raizgalyne. Patalpos centre dominavo apatinis kraštas didelio vamzdžio - tai šachta, su kopėčiomis, kuriomis galima pakilti į viršutinį kovinį valdymo punktą su laivo vairavimo svirtimis, atskiru kompasu, taikikliu ir koviniu periskopu, kuris mažai sujudindavo paviršiaus vandenį ir leisdavo ilgiau išlikti nepastebėtiems. Ta šachta buvo ir avarinio įgulos gelbėjimo sistemos dalis, buvo numatyta procedūra kaip ją užtvindyti, kad galima būtų slėgiui viduje ir išorėje susilyginus, atidaryti išėjimo liuką.

Dar toliau link laivagalio buvo antrasis akumuliatorių skyrius. Po grindimis buvo akumuliatrių ūkis, o patalpoje - 8 integruoti gultai ir 36 nedidelės spintelės, kuriose įgula laikė savo asmeninius ir vertingus daiktus. Čia gyvenantys irgi valgė nuo pastatomų praėjime staliukų, susėdę ant apatinių gultų ir duodami kelią "praeiviams", kurių šioje laivo dalyje netrūko. Patalpos gale buvo kambuzas, kuriame ruošė maistą visai įgulai: miniatiūrinė elektrinė plytelė 3 puodams su gaubtu, dvi mažos orkaitės, ir dubenėlio dydžio kriauklė. Virėjai turėjo pagamintą maistą išnešioti į skyrius, ir po to surinkti naudotus indus.

Laivyne buvo kalbama, kad povandenininkai maitinami tiesiog puikiai. Tiesa - maisto buvo daug, bet asortimentas skurdokas, nes nebuvo daug maisto sandėliavimo vietos ir šaldytuvų. Kiekvienas užkaboris laive būdavo prikemšamas bulvių, sūrio (jo laivas turėdavo bent kelias rūšis), nesukaičiuojamų dėžučių su konservuotomis daržovėmis, vaisiais ir daug saldumynų. Džiovintos juodos duonos maišai buvo sukabinami tinkliniuose hamakuose palubėje. Laivas pasiimdavo daug duonos, uždarytos konservų dėžėse, kuri turėjo būti negendanti - bet ta negendanti vistiek supelydavo nuo nuolatinės drėgmės. Visas laivas būdavo prikabinėjamas daugybe rūkytų dešrų, lašinių ir įvairiausių kumpių - įspūdis pašaliečiui būtų lyg pakliuvus į mėsininko parduotuvę.

Sekantis laivo skyrius - penktas skaičiuojant nuo priekio - mašinų skyrius. Čia yra du galingi dyzeliai po 1.160AJ kiekvienas. Oras dyzeliams buvo tiekiamas specialiu metaliniu kanalu, kuris ėjo į bokštelį su periskopais, ir tas kanalas galėjo būti iškeliamas į paviršių, laivui liekant po vandeniu. Išmetimo dujos specialiuose rezervuaruose buvo maišomos su užbortinu vandeniu, kad neliktų jokių burbulų ir tik tada išpumpuojamos lauk. Čia buvo kompresorius suspausto oro sistemoms, gėlo vandens gamybos aparatas - bet jo gamybos vos užtekdavo akumuliatorių papildymui, kurie vandenį nuolat nugarindavo.

Paskutinis, laivagalio skyrius - taip vadinamas elektros skyrius. Jame yra du 375AJ galios elektriniai varikliai-generatoriai. Per jų centrus buvo išvesti pagrindiniai velenai, einantys nuo dyzelinių variklių iki varymo sraigtų. Kai dirbdavo dyzeliai, vienas arba abu elektriniai varikliai galėjo būti prijungti prie velenų ir gaminti laivui elektrą, kraudami akumuliatorius. Taupydami kurą, jie dažnai jungdavo varikllius taip - vienas dyzelis dirba, sukdamas vieną generatorių. To generatoriaus gaminama elektros energija perduodama į kitą elektrinį variklį, ir šis suka antrąjį varomąjį veleną.
Laivui panėrus, dyzeliai išjungiami, ir laivas plaukia vien elektrinių variklių eiga.

Laivo bokštelis - iškilęs virš korpuso, su kapitono tilteliu. Laivui keliaujant paviršiumi, pagrindinis avojus buvo lėktuvai ir kiti laivai, kurie gali pastebėti ir surengti ataką. Todėl tiltelyje nuolat budėjo 4 stebėtojai su stipriais 7x50 ZEISS žiūronais, nuolat skenuodami savo sektorius oro erdvės ir horizonto. Joks stebėtojų išsiblaškymas ar neatidumas nebuvo toleruojamas, nes laivo saugumas nuo to priklausė. Nepastebėjei grėsmės - įvykis formaliai nagrinėjams, ir gali neabejoti, kad turi griežtą nuobaudą. Geru oru budėjimas tiltelyje buvo laikomas vos ne kurortu - proga pabėgti nuo prasmirdusio gyvenimo apačioje ir pakvėpuoti grynu oru; ypač rūkoriai tokio budėjimo norėjo, nes tai buvo vienintelė vieta laive, kur galima prisidegti. Tačiau prastu oru ir esant audrai, ten nelabai parūkysi, o gali būti ir pavojinga, nes bangos risdavosi per tiltelio viršų. Stebėtojai budėjo prisirišę diržais, ir vis tiek grįždavo apačion apsibrozdinę ir apsilamdę šonus. Beje - taisyklė - kai laivas iškildavo po sėkmingos atakos, kad patranka pribaigtų priešo laivą, ar kad transportinį susistabdytų patikrai - stebėtojams būdavo draudžiama žiopsoti į aplink vykstantį veiksmą ar net mūšį - jie turėjo stebėti savo sektorių kiekvienas, net jei apie ausis skraidytų priešo kulkos.

Naujokui, ar keleiviui, pakliuvusiam į povandeninį laivą, sąlygos būtų atrodę neįmanomos. Įgula neturėjo atsarginių drabužių, rūbai greitai išsitepdavo. Plaukai ir barzdos netrukdavo išsitepti jei ne dyzkuru ar tepalais, tai riebalais ir purvo bei prakaito koše. Laivo vidus visas prasmirdęs dyzeliu, nuolat užimtu wc, prakaitu, gaminamu maistu ir vemti verčiančiu saldžiu losjonu. Kai plaukdavo paviršiuje - laivas nuolat supasi, vartosi ir šokinėja ant bangų tiek, kad viduje stovėti ar judėti neįsikibus neįmanoma. Viskas, kas nepritvirtinta - skraidydavo aplinkui. Šildymo ir ventiliacijos sistemos buvo per silpnos - laivo viduje nuolat buvo arba per šalta, arba labai karšta ir tvanku - tačiau drėgna buvo nuolatos. Ta nuolatinė drėgmė gadino maisto atsargas, įrangą ir žmones. Dyzeliniai varikliai nuolat sugesdavo ir juos tekdavo remontuoti jei ne vieną, tai kitą...

Tačiau jauna įgula sunkumus pakeldavo nedejuodama. Šis laivas - tai kovos mašina, o ne namai. Jie didžiavosi savo tarnyba, save jie laikė specialia elitine Kriegsmarine jūreivių veisle; kaip taisyklė visi savanoriai. Skirtingai, negu laivyne, povandenininkų kapitonai įgulos tarpe be reikalo valdžios nedemonstruodavo, lygiai su visais dalinosi vargus ir džiaugsmus, draugiški santykiai tarp karininkų ir jūreivių buvo skatinami. Komanda buvo kaip vienos rankos kumštis, ar kaip šeima... Povandeninių laivų kapitonai buvo atskiras elitinis klubas laivyne, vienas kitą visi pažinojo asmeniškai, ir galėjo vienas kitu besąlygiškai pasitikėti. Denicas žinojo ką daro, o jo vyrai vadą vadino Liūtu.

Ir dabar - Ta-Daaaa ... Konkursas!

Įvardinkite 10 ryškiausių panašumų tarp gyvenimo jachtoje ir povandeniniame laive, ir 10 ryškiausių skirtumų - ir laimėsite kiekvienam buriuotojui būtiną patį geriausią pasaulyje karabiną, kurių daugybę mano paprašytas pagrobė iš savo darbovietės mano draugas. Jie ten kaip gamybos atliekos, todėl prašiau pagrobti kokius 2-3, bet pagrobė tikrai daug. Ta proga šis burinės jachtos buities panašumo į povandeninį laivą konkursas vyks tol, kol baigsis karabinai.
large_IMG_4529.jpg

Posted by gramas 04:23 Comments (0)

Apie tai, ką jie ten jūroje išdarinėja, kai niekas nemato

Didžiuosius burlaivius sutikti jūroje visada smagu. Pernai, plaukiant į Gotlandą, vidury nakties Vesper AIS'as iš anksto įspėjo apie netrukus įvyksiantį susitikimą su SEDOV - didžiulis keturstiebis barkas. Antrasis pagal dydį burlaivis pasaulyje, dydžiu jį lenkia tik penkiastiebis Royal Clipper. Miegai kaip mat išdulkėjo, vis norėjosi kuo anksčiau tą dičkį pamatyti ir foto padaryti. Deja, kirtome jo kursą jam esant vis dar toli, ir aparato optika nebesugebėjo tamsoje to vaiduokliško silueto išgauti. Pirmą kartą man tokį didelį burlaivį teko jūroje sutikti - reginys mistiškas ir tikrai nekasdienis; dieną jie visai kitaip atrodo.

Sedovas.jpg

Net Baltijoje plaukdamas, gana dažnai sutiksi burlaivius - dažniausiai mažesnius už SEDOV, bet pilnus jaunimo, ar pagyvenusių turistų. Tokio turizmo po burėmis lyderiai Europoje yra olandai ir britai, bet jis kasmet vis labiau populiarėja ir JAV. Jau galim bet kurios šalies laive nusipirkti aktyvaus poilsio buriuojant atostogas bet kuriame pasaulio krašte. Visokių supa-dupa kruizinių lainerių siūloma prabanga po kelių dienų plaukimo tampa nuobodybe ir kančia aktyvesnį poilsį mėgstančiam žmogui. Pasirinkęs burlaivį, tu tampi įgulos nariu. Gauni apmokymą ir instruktažus, tau paskiriamos pareigos, ir eini į budėjimus po 4 val. kartu su nuolatiniais laivo įgulos nariais, kurie pasirūpins ir patars, kad viską atliktum be streso ir taip, kaip iš tavęs tikimasi. Daugybei žmonių, nesibaidančių jūros, tai yra žymiai smagiau, nei būti lagaminu ant keleivinio lainerio denio, tingiai prie baseino pumpuojant į save margaritas ar mohito.

Šiek tiek gaila, kad Brabanderis stovi pririštas prie kranto Klaipėdoje žymiai dažniau, nei plaukia... Tačiau taip būti neprivalo - kitokių pavyzdžių yra pilna.

Brigas STAVROS NIARCHOS - tipiškas burinius kruizus siūlantis laivas. Klientus jam renka agentūra CLASSIC SAILING, jie dirba su daugelu laivų savininkų. Panašu, kad verslas sekasi, ir laivai plaukia visur - nuo Arkties ar Antarkties vandenų - iki Karibų ar Ramiojo vandenyno salų. Papuolęs ant tokio laivo, išmoksi kažką naujo ir galbūt naudingo, pamatysi įdomius krantus ir sutiksi kitus žmones laive ir krante.

Žinok, visa tai gali patikti ir įtraukti tiek, kad kitokio poilsio kaip po burėmis, po to negalėsi net įsivaizduoti.

Filmukas apie STAVROS NIARCHOS plaukimą Atlante:

Posted by gramas 00:22 Comments (0)

Apie tai, kaip drąsuoliu netapti ir filmų scenarijus kurti

Dar praeitam gyvenime, kai šokinėjau su parašiutais, aerodromuose dažnai pasišaipydavom iš žmonių, kurie teigia nieko nebijantys. Sakydavom - tu arba labai drąsus, arba nelabai protingas.
Iš pradžių juokinga, bet vėliau, įgaudamas patirties, imi suprasti, kad tu tikrai nenori nei tuo drąsuoliu, nei tuo durnium būti.

Parašiutizme įskiepijamos labai tvirtos saugumo procedūros, griežta licenzijavimo sistema pagal kvalifikaciją, atestacijos, aukšti reikalavimai technikai, kasmetinės patikros ir papildoma įrangos inspekcija prieš renginius, nuolatiniai saugumo mokymai ir instruktažai. Nuolat esi mokomas mąstyti pagal scenarijų "o kas, jeigu...". Ir tų JEIGU - visokio lygio pavojingų situacijų - gali būti begalė. Turi stengtis bent daugumą tų situacijų nuolat sugroti savo galvoje - tas pratimas vizualizacija vadinamas - ir pasistengti praktiškai įtvirtinti pratybų metu. Laisvame kritime, ar po kupolu - greičiai dideli tiek, kad mąstyti kaip elgtis tu neturi laiko. Turi paprasčiausiai daryti - viskas nugludinta iki refleksų lygio - atpažinti situaciją, veiksmai, jų eiliškumas - geram parašiutininkui net galvoti apie tai nereikia, atrodo kad stuburo smegenys pačios visa tai padaro.
Pradėtų koks Šumacheris, lėkdamas 300 km/h, galvoti "kur čia pas mane gazas, a, va - po to jungsiu pavarą" - nebūtų jis joks šumacheris. Ten reikia varyti. O parašiutininkai pavaro gerokai greičiau už visus f1 šumacherius - virš 400km/h laisvam kritime freefly stilumi nieko labai nebestebina.
large_klaipeda.jpg
Padaryk ilgesnę pertrauką tarp šuolių - ir pats pajusi, kad tie tavo refleksai bei įgūdžiai atbunka, ir sudėtingesniam grupiniam šuoliui į kompaniją nebūsi kviečiamas. Niekas ir nepyksta, nes ten savo gyvybę, kalbant ne vaizdžiai o tiesiogiai, tu savo kolegoms patiki. Jeigu tu, ar kitas rimtai supjaus grybą - pasekmės bus liūdnos. Todėl pasitikėjimas vienas kitu yra su kvalifikacija labai susietas dalykas. Jei atsilikai - prasišokinėji kurį laiką aktyviau, visi įgūdžiai atsistato, ir vėl esi lygiavertis partneris savo kolegoms.
Kvalifikacija kyla kartu su patirtimi. Parašiutizme įtvirtintos laipsniškos progresijos esmė - sveikas baimės jausmas. Pabandyk jį prarasti, t.y. tapk labai drąsus arba durnas - ir tavo "o kas, jeigu..." scenarijų kiekis sumažės, tu nustosi jais domėtis, pradėsi mokėti ir žinoti viską, ir pagal dėdulės Merfio dėsnį kažkada vistiek atsitiks tai, ko tu labai nenori.
Todėl parašiutizme reikia dažniau šokinėti, o buriavime - daugiau plaukti. Tada nei drąsuoliu, nei tuo durnium nereiks būti.

Kai išmoksti savo baimės jausmą kontroliuoti ir skatinti tuo pat metu, pradedi galvoti, kad nuo tų atseit ekstremalių smagumų tavo bendras rizikos tolerancijos lygis pasidaro gal kiek aukštesnis, nei kitų žmonių. Jie sako - "tu turbūt labai drąsus, aš (daryt tą/šitą/aną) bijočiau" - bet savęs kažkokiu drąsuoliu tu savęs tikrai nelaikai. Pradėjęs aktyviau buriuoti, dažnai pagalvodavau - o kas čia buriavime tokio jau pavojingo, kad visuomenėje buriuotojas paišomas toks save, jūras vandenynus nugalintis jūrų vilkas drąsuolis? Pasikalbėjau su Andrium Varnu apie jo plaukimą aplink Pasaulį. Na, jūrų vilkas, bet labiau paprastas žmogus kaip žmogus, ir nejoks ne drąsuolis. Jūrų vilkai sako - stichiją gerbti reikia. OK, kas dar?

Dėl parašiutizmo baimės to vidutinio statistinio piliečio galvoje dar kažkiek suprantu - na bet buriavimo - ko čia jo bijoti? Jei tu neturi įgimtos vandens baimės, prieš kurią tavo psichologas bejėgis - taigi jokio "ekstrymo" buriavime nėra - sėsk į jachtą, ir plauk. Pradžioje gal plauk kaip keleivis ar įgulos narys, kad pasitikrinti, ar šitas užsiėmimas tau išvis įdomu. Eik į mariną, trinkis ten, kalbėk su žmonėmis, sakyk kad labai plaukti nori - ir pakvies. Jeigu nepatiks - nevark. Jei patiks - išsilaikyk vairininko licenziją, pirk arba nuomokis laivą ir plauk pats. Savarankiškai plaukdamas, daug išmoksi, klaidų darysi, bet su kiekvienu plaukimu tavo žinių ir įgūdžių bagažas didės, vis daugiau "o kas, jeigu..." dalykų apmąstysi, ir išmoksi savo baimes nuo realios rizikos atskirti.

Neseniai pradėjau ieškoti duomenų apie realius rizikos faktorius buriavime, apie nelaimingų atsitikimų statistiką, ir supratau, kad pačios įvairiausios mūsų baimės ir realus rizikos buriavime lygis yra labai skirtingi dalykai. Žmonės bijo vandens, bijo jūros ligos, bijo atsidurti audringoj jūroj, bijo savęs - bet čia juk tik psichologija. Realus rizikos lygis matosi statistikoje. Baimės kažkodėl daug, bet reali rizika labai maža. Ta nelaimingų įvykių statistika man įrodo, kad buriuoti yra saugu.

regata.jpg
Amerikiečiai paskaičiavo mirtinus atvejus, tenkančius 100.000 užsiimančių tokia veikla, įvertinant laiką, kurį individai praleidžia užsiimdami tuo tiriamu dalyku. Mėgėjiškam buriavime tas skaičius yra 0.03. Tai reiškia, kad buriavimui, kaip mūsų hobiui, tenka 0.03 mirtino atvejo iš 100.000 užsimančių ta veikla. Kitaip sakant - jei esi vienas iš 100.000 buriuotojų, yra 0.03 tikimybė, kad užsilenksi būtent buriuodamas. Man ji atrodo žiauriai maža. Statistika to nepaskaičiavo, bet, jeigu iš šito skaičiaus atmesime kad ir insultus, įvykusius buriuojant, ar kitas medicinos problemas, kurios vistiek būtų įvykę krante - spėju, kad tas 0.03 tikimybės skaičiukas yra gerokai per aukštas. Tiek to, palyginimui tebus buriavimui 0.03

Žiūrim kitas veiklas, už buriavimą pavojingesnes:
Važiavimas automobiliu - 30
Nardymas - 2
Mėgėjiška aviacija - 1
Komercinė aviacija - čia kai skrendam kaip keleiviai - 0.04
Baidarės, kanojos - 0.12
Motociklai - 0.09
Vandens motociklai - 0.06
Sportinis jūrinis buriavimas - Ocean Racing - 0.35

Tačiau buriavimas yra labiau pavojingas už:
Vaikščiojimas į darbą pėsčiomis - 0.025 (aijnana - net 0.005 tikimybės punktų saugiau už buriavimą!!)
Važiavimas autobusu - 0.02
Plaukimas keltu - 0.01
Važiavimas traukiniu - 0.01
Jodinėjimas žirgais (gal ir kumelėm?) - 0.01

Skaičiai iš 2004 metų, spręskit patys, ar galėtų būti ženkliai pasikeitę. Gal, jei pro skulptūrų parką iš darbo šiemet nebeinat...

Kitas statistinės informacijos pjūvis - pagal avarijose/įvykiuose nutikusių sužeidimų ir traumų, kurioms tiesinti buvo būtina medicinos pagalba, mirtinas baigtis:

Futbolas - vienas mirtinas atvejis iš 65.000 traumų
Golfas - 1 : 33.000
Buriavimas - 1 : 200
Alpinizmas - 1 : 16
Aviacija - 1 : 2

Tai kas ta reali rizika buriavime? Kodėl važinėjimo į darbą automobiliu nebijom, o buriuoti daug kam baisu? Mes priprantam prie tos kasdienės rizikos, todėl jos suvokimo slenkstis paaukštėja ir ją lengvai toleruojam. Pripratimas - kaip ir baimė - tik psichologija, nes vistiek 30 iš 100.000 mirsime vairuodami...

Buriavime yra paskaičiuotos 5 pačios didžiausios rizikos, kada gali įvykti potencialiai pavojingi dalykai:
1. Susidūrimai su laivais arba konstrukcijomis plaukiant (plūdurai, tiltai ir t.t.) - 62%
2. Seklumos ir krantas - 9%
3. Apsivertimas (overkilis) - 8%
4. Iškritimas už borto - 4%
5. Gaisras - 4%

Visa kita - kitos priežastys su mažais procentais.

Smagu, kai žinai ko labiausiai buriuojant saugotis reikia...
Mane sudomino tie iškritimai už borto su 4%, nes plaukdamas vienas, iškristi labai nenoriu - pasirodo, statistiškai didžioji jų dalis (pas britus) nutinka ne kažkur atviroje jūroje, o visiškai kasdienėje situacijoje, laivui esant ant inkaro, ar prie plūduro prišvartuotam.

Įsivaizduok, esi paprastas statistinis britų ponas Džonas Smitas, savo laivą laikantis rišdamas prie specialaus plūduro upės žiotyse, nes tai ženkliai pigiau, negu prie tiltelio marinoje. Upėje yra potvyniai ir atoslūgiai; na ir kas - jie visada buvo, ir bus... Į laivą nuo kranto tu patenki pripučiama valtele su pakabinamu varikliu; jei vakare - tai dažniausiai susileidęs pora pintų su draugais pabe. Bet vieną dieną, belipant iš tuziko į laivą, tu nepastebėjai praplaukiančio katerio sukeltos bangos, nusivertei į vandenį. Kaip ir nieko baisaus, va tuoj užsikabinsi už kopėtėlių ir viršun užsliuogsi... Suskiai kateristai... Pikta ir ant savęs dėl tokio nerangumo, gerai, kad niekas ir nematė. Ranka, pasiekus kopetėles, šliurpt nuslydo , srovė tave pagavo, šalin nunešė, bandai jau į artimiausią krantą kapstytis... Paskui pajunti, kad vanduo šaltas be galo... Kodėl be liemenės buvai? Todėl kad kasdien į laivą savo tuziku plaukei, ir jos niekad nereikėjo. Paskui filmas lėtėti ima, kaip ir širdies ritmas nuo šalčio, netyčia vandens sriūbteli, iškosėt bandai ir dar sriūbteli... Ir po kurio laiko jau blūdinėji tame tunelyje, kur šviesa pabaigoj matosi...
Čia vizualizacijos pratimas buvo, jei ką... Man toks scenarijus "o kas, jeigu..." yra visai įmanomas.
Dėl to ir kala britai kasmet savo buriuotojams - LIEMENĖS, LIEMENĖS, LIEMENĖS... ne tik tada, kai viskas aplinkui švilpia ir kunkuliuoja, o ir tokiose trivialiose situacijose kaip plaukimas tuziku, ar švartavimasis, ar šliuzuose...

Tai turim penkias pačias didžiausias buriavimo rizikas, ir ką dabar su jom daryt? Jas reikia valdyti - t.y. surasti būdus rizikos mažinimui. Tie rizikos mažinimo būdai bendrai vadinami saugumu. Saugumo buriavime elementai yra šie:

  • Kvalifikacija ir žinios
  • Patirtis
  • Technikos stovis, parengimas ir naudojimo įgūdžiai
  • Tinkamas elgesio modelis

Atkreipiu dėmesį, kad apie tinkamą elgesio modelį čia pats labai kultūringai pasakiau, nes apie tai beveik niekur nerašo. Normalių žmonių kalba tarp kitų dalykų toje sąvokoje yra ir "neprisliuobti iki pajolų graibymo". Žinau, ką sakau - esu naudojęs netinkamą elgesio modelį ir dėl to kažkaip pikantiškai pakibęs ant lejerių. Gerai, kad uoste, kur draugai atgal ant denio greitai partempė. Nebūtų suspėję - kas žino, gal būtų tekę į greta stovintį laivą pakaušiu barkštelėti ir į statistiką papulti. OK, lyrika į šalį, judam toliau...

Ne viskas taip parasta su tuo saugumu - nes jis visada juda kartu su numatoma ir numanoma rizika. O rizika nėra konstanta, ji kaitaliojasi priklausomai nuo besikeičiančių oro sąlygų, nuo laivo, kuriuo plauki, nuo įgulos kuri patyrus arba ne ir jos savijautos, nuo plaukiojimo regiono ir kiek tu jį pažįsti... ir dar daugybės kitų dalykų. Kas įdomu - iš tų visų riziką sąlygojančių veiksnių, buriavime 89% priklauso nuo žmogaus, ir tik likusioji nežymi dalis - nuo technikos. Būtent žmogus buriavime - silpnoji grandis, ne laivas.

Siekdami suvaldyti tą savo besikeičiančią buriavimo riziką ir ją sumažinti iki sau priimtino lygio, turime išmokti kaskart įvertinti situacijos rizikingumą. Kaip pavyzdžius turime du ekstremaliai skirtingus varijantus.

Žema rizika - buriuotojiška palaima:
Silpnas ar vidutinis vėjas ir bangavimas
Vandens teperatūra tokia, kad įmanoma ilgokai mirkti jame be pavojaus sveikatai
Laivas puikiame techniniame stovyje
Nuolatinė, apmokyta ir patikima įgula
Pažįstamas plaukimo regionas

Aukšta rizika - buriuotojiškas vargas ir nelaimė:
Sudėtingos ar labai sudėtingos oro sąlygos
Neparuošta įgula - nepatyrus, nepažįsta laivo, mažai kartu plaukus, įgulos fizinis pasirengimas silpnas
Laivo komplektacija - nėra būtinų įrengimų ir prietaisų, arba jų stovis prastas, arba įgula nemoka jais naudotis
Dirbtinis spaudimas - dažniausiai sportininkams būdingas varymas ant laivo ir įgulos galimybių ribos nes reikia nugalėt; turistams - varymas vėlgi ant ribos, nes būtinai reikia ten kažkur nuplaukti ir būtinai dabar.

Taigi - turime aukščiau išvardintas rizikas, saugumo faktorius ir galimus buriuotojiškos laimės ir vargo varijantus. Žaisdami šiais besikeičiančiais dalykais, galime sukurti sau begalę buriavimo scenarijų "o kas, jeigu..." stiliumi. Kažką kaip filmą galvoje prasuksim, kažką praktiškai pasitikrinsim ir savo įgulą pamokinsim, kažką kitiems papaskosim, ir gal apie jų "o kas, jeigu..." sužinosim.
Žodžiu, bijokim į sveikatą, savo riziką valdykim, ir žinokim, kad baimė - tai tik psichologija, o buriavimas yra ne tik smagu malonu, bet ir saugu.

Taigi, jeigu ruošiatės gyventi amžinai - pats laikas automobilį parduoti, persikraustyti gyventi į jachtą, ir iš jos į darbą jodinėti žirgu.

Posted by gramas 06:54 Comments (0)

(Entries 226 - 240 of 269) « Page .. 11 12 13 14 15 [16] 17 18 »