A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip kraujas tirpsta vandenyne

Viskas prasidėjo kaip dainoje -

Gyveno sau vaikinas
Be rūpesčių jokių...

Martin1.jpg

Vaikinas - tai Javier Martin, ispanas buriuotojas, Panamoje gyvenantis savo jachtoje TWYLA. Pragyvenimui jis užsidirbdavo plukdydamas turistų grupes po Karibų baseiną - dažniausiai iš Panamos į Kolumbiją pro San Blas salas, ir atgal. Turtuoliu netapsi, bet verslas generuoja pakankamai, kad gyventum nors ir paprastai, tačiau be vargo - pridėk šiltą žydrą jūrą, skaisčią saulę, smagų brizą ir atpalaiduojančią atmosferą salose - ir gyvenimas atrodys visai neprastas.

Tačiau vieną 2010-ųjų dieną Javier fortūna jam atsisuko galiniu fasadu - TWYLA sudužo ant rifo San Blas saloje.
Nieko nepadarysi - Javier iš laimingo verslo savininko tampa samdomu, kartais dirbančiu kitų buriuotojų laivuose, plukdančiuose turistaujantį jaunimą tarp salų, o dar dažniau - agentu, krante ieškančiu keleivių ir klientų čarteriniams reisams po salas. Verslo marketingas nesudėtingas, ypač jei turi geras kepenis ir toleruoji romą - tu draugauji su kuo daugiau pigių motelių savininkų, ir šie tave nuolat rekomenduoja turistams. Tampi visai naudingas laivo savininkui, ir, be užmokesčio už jūreivio darbą reisų metu, dar gauni komisinius už atvestus klientus. Per keletą metelių įmanoma uždirbti tiek, kad užteks kitam, kad ir gerokai mažesniam laivui nusipirkti, ir taip savo buriuotojišką gyvenimą į įprastinę vagą sugrąžinti.

Tuo metu Javier dirbo ant 15m dydžio aliuminio katamarano LEVANTE, priklausančio prancūzui buriuotojui Jean-Pierre Bouhard.
large_Levante.jpg
Katamaranas tokiam verslui tinka idealiai - ženkliai daugiau keleivių gali sutalpinti, nei ant vienkorpusinės jachtos. Taigi pelno marža nuo kiekvieno reiso gaunasi vos ne dviguba, lyginant su paprasta jachta. Aišku, uostuose už katamaraną sumoki irgi dvigubai, bet kam reikia uosto Karibuose? Gyveni inkaruotėse, o keleivius paimti nuo kranto ir kitame krante juos paleisti uosto irgi ne visada reikia. Susitari su prieplaukas turinčių pakrantės restoranų savininkais - jiems atvedi klientų, kurie vistiek kokį vištienos ragu užsisako, o pats gauni švartavimo vietą pusdieniui nemokamai - visi patenkinti. Jei ne - su kuprinėm keliaujantis jaunimas toks nelabai jau pretenzingas, ir sutiks tarp kranto ir laivo būti suvežiotas tuziku - pripučiama valtimi su pakabinamu varikliu; geromis oro sąlygomis taip netgi smagiau. Jei reikia - su katamaranu gali ir tiesiai prie pliažo atplaukti...

Buvo mačiusių Javier ir Jean-Pierre karštai ginčijantis dėl pinigų - žmonės kalba, kad buvo tam tikra skola susikaupusi komisinių už surastus keleivius. Taip pat Jean-Pierre kategoriškai, su visai fuck-off'ais, atmetė Javier pasiūlymą parduoti laivą jam išsimokėtinai, užskaitant tuo pačiu ir skolą už komisinius kaip pradinę įmoką. Niekas nematė ir negali pasakyti, kaip tas beužgimstantis verslo sandoris vystėsi toliau ar ne - bet faktas, kad Javier neužilgo jau plaukė tuo katamaranu, tik jau su pakeistu pavadinimu TWYSS.
TWYSS.jpg
Vienas buvęs įgulos narys, dirbęs ant LEVANTE dar prieš ten įsidarbinat Javier'ui, šį susirado dėl paso, kurį buvo saugoti palikęs Jean-Pierre'ui. Javier'as grubiai patarė jam atsiknisti, jokio paso negrąžino, atseit katamaraną jis galų gale suderėjo su Jean-Pierre'u, kuris gavo pinigus už laivą, ir dabar yra grįžęs į tėvynę, ar keliauja kažkur kitur... Lyg ir buvo parodyti kažkokie popieriai ir sutartys, į kuriuos tas paso nerandantis veikėjas labai ir nesigilino. Tačiau vėliau buvo surasti liudininkai, matę Javier vieną pat plukdant katamaraną iš Portobelo į Puerto Lindo.

Ši istorija tolimesnės eigos ir neįgavo - bent iki 2011 vasario mėn. 5 d., kai polsiaujančių Karibuose nardytojų kompanija vandenyno dugne atsitiktinai surado lavoną su inkaru prie kojų. Policija pradėjo neskubų tyrimą, ir po kurio laiko lavono tapatybė nustatyta - tai Jean Pierre palaikai, buvusio katamarano savininko. Laivą surado jau nebe Puerto Lindo uoste, o marinoje Green Turtle Cay. Niekas nežinojo, kas ten laivą pastatė ir paliko. Laivo valtelėje buvo rasta ginklo, kokiu buvo nušautas prancūzas, gilzė. Policija sulaikė Javier'ą, apklausė ir paleido...

Tuo laikotarpiu sutiktiems krante žmonėms Javier'as palikdavo slogų įspūdį - įtarumas, persekiojimo manija, nervingas pyktis ir agresija. Dažnai su savo negausia manta kilnojosi iš vieno pigaus motelio į kitą. Jis, pesigandęs, kad policija mina jam ant kulnų, skambinėjo motelių savininkams ir kitiems pažįstamiems, grąsindamas susidorojimu, jei šie ką nors sučiulbės policijai. Visai nedviprasmiškai panikuojantis Javier'as duodavo suprasti, kad grąsinimai mirtimi bus tikrai įvykdyti, nes tai nėra jam naujiena ir jis esąs rimtai pavojingas savo priešams žmogus. Vienu žodžiu - žinokit patys, ir kitiems pasakykit - visiems geriau yra būti jo draugų sąraše. Žinoma, kad tokia istorija greitai sklinda iš lūpų į lūpas, ir Javier'o draugų sąraše greitai nieko neliko.

Čia istorija įgauna dar vieną siužeto vingį. Javier'ui dar nežinant, kad jo netrukus vėl ieškos Panamos policija 2011 m. vasario 10 d. gauna užklausimą ir teisinės pagalbos prašymą iš JAV ambasados - patvirtinti gandus, kad Javier Martin yra sulaikytas, ir leisti apklausti jį kaip liudininką byloje dėl amerikiečio buriuotojo Don North dingimo be žinios. Don'as savo jachtoje WINDANCER gyveno Panamoje.
Don.jpg
Windancer.jpg

Kai baigiasi Panamos užsieniečiams nustatytas kelių mėnesių laikotarpis, šie turi "perkrauti" savo pasą - trumpam išvykti iš šalies, ir po kelių dienų grįžę, vėl ramiai kurį laiką gyvena Panamoje. Buriuotojai tokiu atveju kelia bures trumpam reisui į Kolumbiją, ten gauna imigracijos antspaudą į pasą, ir grįžę į Panamą, gali įrodyti, kad buvo išvykę iš šalies. Don'as, keliaudamas po Karibų baseiną, palaikė glaudžius ryšius su giminaičiais Amerikoje, ir buvo užsiminęs, kad planuojamam reisui į Kolumbiją pasamdė "kapitoną Martiną". Maždaug po mėnesio nuo Don'o dingimo, jo sūnėnas kreipėsi į Kolumbijos imigracijos tarnybas su klausimu, ar jo dėdė nebuvo atplaukęs į kurį nors Kolumbijos uostą. Neigiamas atsakymas - vadinasi, Don'as ir jachta WINDANCER dingo. Panamos policija sūnėnui atsakė, kad, norint pradėti paiešką, reikalingas formalus dingusio asmens artimųjų pareiškimas, ir tam būtina atvykti į Panamą.

Don'o sūnėnui Panamoje talkino ten gyvenantis amerikietis žurnalistas Don Winner, turintis ryšius su aukštais Panamos pareigūnais. Don'o sūnėnas iš šio žurnalisto sužino apie prancūzo buriuotojo nužudymo bylą. Sūnėnui dviejų istorijų laisvi galai susijungia - "kapitonas Martinas" ir Javier Martin turi būti tas pats asmuo, ir Panamos policijai jis rašo pareiškimą, įvardindamas žudiką. Javier Martin buvo sulaikytas 2011 m. vasario 15d.

Policijos mašinos smagratis palengva ima įsibėgėti, ir imami tikrinti įvairūs be priežiūros per laikotarpį rasti laivai. Tokiu būdu klaustukai ima kauptis apie jachtą GREEN TWILIGHT, kuri savo aprašymu ir dydžiu galėtų būti panaši į dingusio Don'o WINDANCER".
Prieš pora savaičių GREEN TWILIGHT buvo rasta jūroje tuščia, dreifuojanti, ir gelbėjimo tarnybos kateriu nutempta į nuošalų uostelį El Porvenir.
Rasti niekieno jachtą Karibuose nėra toks jau didelis įvykis - daugelis kruizerių savo jachtas gali palikti ant inkaro ramiose įlankose, kol patys keliauja į JAV ar Europą pasisvečiuoti pas giminaičius, ar kitais reikalais. Bjauriomis oro sąlygomis, jachta gali ir nuo inkarų nutrūkti, ir link kranto ar vandenyno padreifuoti, ar visai sudužti - žodžiu, tokie gelbėtojų darbai nėra retenybė.
Anksčiau minėtas žurnalistas, užsiangažavęs tyrimu, kreipėsi į buriuotojų bendruomenę, prašydamas padėti nustatyti, ar rastoji El Porvenir jachta gali būti dingusioji be žinios WINDANCER. Buvo gauta ir patvirtinančios, ir neigiančios informacijos, bet galiausiai ir policijos tyrėjai patvirtino, kad jachtos pavadinimas buvo perklijuotas kelis kartus, o dingusiojo jachtos savininko brolis patvirtino, kad Don'as buvo WINDANCER savininkas jau 20 metų, ir niekada nekeitė laivo pavadinimo.

Nervingojo Javier link daug strėlių suskrido - kruvina LEVANTE istorija, WINDANCER savininko dingimas, yra klausimų kokiu būdu jis tapo savo pirmojo laivo TWYLA savininku...

Don North kūnas iki šiol nebuvo surastas, o buriuotojų visuomenė Karibuose įdėmiai stebi, į kur ši istorija nudreifuos.

Ne taip ir lengva buriuotoju būti - manau, kad atomazgą galėsime rasti panama-guide.com , iš kur ir buvo pasiskolinta informacija bei kelios foto.

Katamaraną LEVANTE, pažymėtą šia kruvina istorija, galite įsigyti viso labo už USD299.000 Manau, galėtumėt nusiderėti...

Posted by gramas 04:14 Comments (0)

Apie tai, kaip jie buriuoja kitaip - 2

ARBA - ANARCHISTŲ MANIJAKŲ UŽKRATAS

Šios dokumentinės dramos dalyviai - šiek tiek buriavmo patirties turintis vaikinas ir trys merginos, visiškai žalios buriavimo naujokės.

Vieta - Florida, Atlanto vandenynas, Bahamai, Dominikos Respublika.

Laivas - 30' (apie 9 m ) ilgio iš numirusių dalinai reanimuota plastiko jachta "Pestilence" (liet. Užkratas)

Idėja - anarchistinių pažiūrų jauni žmonės nusprendžia suremontuoti apleistą jachtą, ir ja iš Floridos nuplaukti į Dominikos Respubliką, kelionę fiksuojant fotografijose ir video juostoje.

Siužetas - gana įdomus įvadas į JAV buriavimo istoriją, paiškinant perėjimą iš elitinio sporto į masiškai kultivuojamą šeimyninį hobi. Linksmas ir drąsus jaunimėlio labai "Naikiškas" Just Do IT požiūris į jachtos remontą, pasiruošimą kelionei, ir pačią kelionę. Jautresnio žiūrovo perspėjimas - filme matysite ir nuogą užpakaliuką, ir kruviną nužudymo sceną.

Kas patiko ir kas ne - Teks iškentėti kelis tamsos tarpelius filme vien klausant teksto, bet visumoje, kaip mėgėjiška dokumentika - padaryta labai gerai. Keletas teisingų jaunų žmonių požiūrių į gyvenimo jūroje ir žemėje aspektus, keletas neteisingų; keletas įdomesnių jūreivystės pavyzdžių.
Jeigu jie galėjo - taip gali bet kas susiremontuoti laivelį, ir patirti savo kelionę... Labai patiko tai, kad, išgyvendami galbūt įdomiausią savo gyvenimo nuotykį, simpatiški anarchistai nedemonstruoja jokio egzaltuoto krykštavimo, o be jokių noriu/nenoriu ar moku/nemoku - paprasčiausiai ima ir daro tai, ką tuo metu ant laivo reikia daryti.

Nuotykis - tai kelionė, kai tu nežinai, kaip ji baigsis.

..............

Jei turite lėtokoką interneto jungtį, ir žemiau duotas Vimeo trūkinėja - filmą nemokamai nusipūskite čia: HOLD FAST

N'joy

Posted by gramas 01:02 Comments (0)

Apie tai, kaip jie buriuoja kitaip - 1

Vaikštinėju po Pilies uostelį, apžiūrinėdamas čia stovinčius laivus - kokie jie visi skirtingi. Tačiau dauguma jų prasidėjo nuo to paties - nuo svajonės. Tiksliau - nuo daug skirtingų svajonių. Aš kažkada svajojau apie laisvalaikį ir poilsį ant vandens. Kažkas nori, kad jam laivas pinigus uždirbtų. Kitas svajoja apie pergales regatose ir varžybų adrenaliną. Dar kitas - apie kelionę į šiltas jūras ir palmes ant tykios lagūnos krantų. Kažkas norėjo aplinkai savo statusą ir svorį įrodyti. Viskas tvarkoj, visos tos svajonės vienodai geros, nes skirtingiems žmonėms tinka. Skirtingų žmonių skirtingoms svajonėms skirtingi laivai.
Ir čia pat kitas klausimas - kodėl Lietuvoje tų laivų tiek mažai? Ar čia žmonės svajonių neturi? Manau, kad turi - tačiau bent jau apie buriavimą visuomenėje yra įtvirtinti stereotipai, kad tai būtinai labai brangu, tai sudėtinga išmokti, ir kad tai labai pavojinga - žodžiu, ne kiekvienam mirtingąjam prieinama. Turi būti arba turtingas, arba be galo protingas, arba labai drąsus. O geriausia - kai visi trys labai viename... Todėl ir svajoja žmonės apie labiau žemiškus dalykus, nei buriavimas.

Po šiuo bendru pavadinimu apie buriavimą kitaip - bus skelbiami įrašai apie žmones, kurių kelionės gali įrodyt, kad, norint buriuoti, tiksliau - keliauti po burėmis - visai neprivalai būti tas aukščiau minėtas trys viename. Būk savimi, toks koks esi, ir turėk tikslą. Jokiu būdu nebandau įpiršti jums šių žmonių pasaulėžiūros, jų kelionės ar gyvenimo tikslų. Gal jie kam pasirodys tik valkatos, gyvenantys ant vandens; hipiai, nesuradę sau vietos ant žemės, avantiūristai, ar šiaip keistuoliai. Aš net nebandau jų gyvenimą sau kaip rūbą matuotis, nes man pilnai tinka manasis. Bet šie žmonės po burėmis keliauja visai kitokių svajonių vedami, nei mano - ir tai man jau savaime įdomu.

APIE TAI, KAIP JIE BURIUOJA KITAIP -1

ARBA - KAIP IŠGYVENTI ATEITĮ

Jauna viduriniosios klasės anglų šeimyna - trisdešimties Naomi Smith ir trisdešimt ketverių Sam'as Rossiter įsitikinę, kad šiuolaikinė Vakarų civilizacija artėja prie rimtų permainų į blogąją pusę. To pradžia - jau vykstanti Eurozonos byrėjimo pradžia, su ateinančia nauja pasaulinės finansų krizės banga. Kataklizmams, neabejotinai pakeisiantiems mūsų visų gyvenimą, jie ruošiasi jau dabar - jie pardavė savo namą Bristolyje, iš gautų pinigų dalį (GBP100.000) saugiai atsideda (tikrai ne banke) jų naujo gyvenimo pradžiai, kuri bus, kai baigsis jų suplanuota kelionė burine jachta.
1Naomi_Sam.jpg

Jachtą jie senokai jau turi, visai netikėtai už GBP500 nusipirkę e-Bay aukcione. Laivelis - jų naujieji namai - naudotas ir nedidelis, viso labo 22 pėdos (apie 6.6 m). Jie plauks per Lamanšo Kanalą link Prancūzijos, ten Midi kanalu išeis į Viduržemio jūrą, kurios pakrantėmis neskubėdami keliaus Ispanijoje, Italijoje, su galutiniu tikslu pasiekti Graikiją. Graikija jau dabar labiausiai pažeista šalies finansų ir ekonomikos nuosmūkio prasme, kur kaimo bendruomenėse Naomi ir Sam'as ketina išmokti natūrinio ūkio paslapčių, maisto atsargų ruošimo, auginimo ir konservavimo, kalvystės amato. Jie nori save išmokinti gyventi be kompiuterio, be elektros paskirstymo tinklo, be šiuolaikinės visuomenės komunikacijos sistemų, be banko paslaugų ir be prekybos centrų. Jie nori save pakeisti - iš "panaudojai-išmesk ir pirk kitą" tipo vartotojiškos visuomenės sraigtelių jie nori tapti savarankiškais, nepriklausomais ir iš savo amato post-industrinėje visuomenėje sugebančiais išgyventi žmonėmis. Jie norėtų gimdyti vaikus, bet nežino, ką ateitis jiems atneš. Dabartiniai pokyčiai visuomenėje juos gąsdina, todėl jau dabar nori išmokti reikalingų dalykų, po to apsigyventi kaime, kažkur nuošaliai už tuos GBP100.000 nusipirkę žemės savo ūkiui. Pasiruošę naujam gyvenimui ir įsikūrę toli nuo suirutės apimtų pramonės centrų, jie užtikrins savo vaikams tinkamą ateitį.
Naomi_Sam.jpg

Keliauti būtent jachta jie nusprendė todėl, kad tai leis jiems mokintis aplinką tausojančio gyvenimo minimaliomis sąnaudomis - jie planuoja išsiversti su GBP100 per savaitę, atsisakydami žemės gyvenime atrodžiusio būtino komforto ir daiktų balasto. Jie buriuos, kai vėjo nebus - irkluos, ir tik esant kraštutinei būtinybei jungs variklį. Marinose slėpsis tik nuo audrų, visą likusį laiką gyvens inkaruotėse, stengdamiesi suprasti ir naudingų dalykų išmokti iš Pietų Europos šalių provincijoje gyvenančių paprastų žmonių.

Jachtos "LEXIA" plaukimo planas - žiemą praleisti kertant Prancūziją Midi Kanalu, neskubant susipažinti su vietos papročiais ir provincijos bendruomenėmis, stengiantis išmokti reikalingų natūrinio ūkio ateičiai dalykų. Pavasarį jie sutiks jau Viduržemio jūroje, kelias savaites praleis Ispanijos pakrantėje, po to grįš į PietųPrancūzijos krantus, keliaus po Italiją ir persimes į Graikijos salas. Neskubi kelionė suplanuota metams. Šiuo metu jie Londone, iš kur planuoja plaukimą per Lamanšą šį rudenį.
amblinglexia2.jpg

Naomi, apie gyvenimą jachtoje - vietos užtenka geru oru, kai gali būti kokpite, tačiau lyjant, kai reikia slėptis kajutėje - ankštoka. Daugiau erdvės tikrai praverstų. Man labiausiai tūksta vonios...

Sam'as, apie minimalistinę buitį - atsisakyti įprastais ir būtinais atrodžiusių daiktų buvo sunku tik iš pradžių. Vėliau, kai pradėjom dovanoti savo daiktus draugams ir artimiesiems - procesas virto visai nebloga pramoga. Pasijutom gerokai laisvesni be to bagažo. Nors dalį daiktų, kurie bus naudingi ateityje, palikom pas tėvus ant aukšto.

Sam'as, apie kitokio gyvenimo pasirinkimą - kai prieš kelis metus pradėjom draugams pasakoti apie savo kelionės planus ir ketinimus mokintis post-industrinės visuomenės gyvenimo be lemiamo pinigų vaidmens, beveik visi mus laikė keistuoliais. Dabar, kai jie mato Graikijos / Ispanijos / Italijos sąlygojamą Eurozonos griūtį, jie tikrai mus pradeda suprasti.

Sam'as, apie buriavimą - mūsų tėvai labai jaudinasi dėl pavojų jūroje. Aš baigiau keletą buriavimo mokymo kursų, tačiau reikia pripažinti, kad mano buriavimo kvalifikacija yra minimaliame lygyje, kad leistis į tokią kelionę. Reikalingos patirties įgausime plaukdami.

Pagrindinis kelionės tikslas - rasti atsakymus dėl savo tolesnio gyvenimo, kai susilauks vaikų: kurioje pasaulio šalyje ir kurioje vietoje apsistoti; kokį būstą statyti; kurių amatų išmokti; auginti žąsis, gal grybus, gal įveisti sodą, gal daryti kažką kita, kas leis dalyvauti natūriniuose mainuose; išmokti autonomijos - apsieiti be elektros tinklo, komunalinių tinklų, be interneto ir kompiuterių; vietoje "panaudojai-išmesk", gyventi taupiai naudojant resursus ir nekenkiant aplinkai.

Naomi, profesionali video filmų kūrėja, tikisi kelionės metu kurti dokumentikos serijas apie vietas ir žmones, bei ką iš jų galėjo išmokti. Filmukus Naomi ir Sam'as žada talpinti savo svetainėje http://howtosurvivethefuture.org/

...
Kodėl man atrodo, kad jie Graikijos salose liks ilgam?

Posted by gramas 05:18 Comments (2)

Apie tai, kaip nelengva vikingu būti

shapeimage_5.png

Senovėje vikingai visu kaimu pastatydavo laivą, pasigaląsdavo kirvius, ir, susodinę į jį smarkesnius kaimo vyrus, paleisdavo į svečias žemes kaimynams šonkaulius pakedenti, laisvalaikiu paprekiauti, šiek tiek paplėšikauti... Skandinavų istorikai neseniai iškėlė hipotezę, kad pagrindinis stimulas jauniems vikingams į žygius plaukti - galimybė greitai pralobti tam, kad išsipirktų sau žmoną iš jos šeimos. Mat moterų fjorduose labai trūkdavo, ir tarp jaunikių konkurencija didelė susidarydavo. Tie jaunikiai dar į laivą džiovintų musmirių pasiimdavo. Prieš mūšį užkramtydavo, kad ryšys su kosmosu aiškesnis taptų, ir daugiau iš paties Odino jėgos įgautų, bei priešo ginklų nesužeidžiami taptų. Tuos grybukų užsimetusius karius dėl jų narsos berserkais vadindavo. Atplaukę prie kokio vienuolyno Anglijoje, jie labai gražių manierų nedemonstruodavo. Daugumą vienuolių išskersdavo, gyvus paliktus kaip vergus išsiveždavo, auksą/sidabrą ir kitus vertingesnius daiktus į laivą sukraudavo. Dalį grobio kitam uoste parduodavo, o vergus (šie jau būdavo irkluoti gerai išmokę) ir lengviau konvertuojamus dalykus, kaip brangenybės ir ginklai - namo parsiveždavo... Darbas toks - nieko asmeniško.

Geri jie buvo jūrininkai, net anksčiau už Kolumbą Ameriką atradę, tačiau pati svarbiausia priežastis jiems po visą pasaulį leidusi plaukti - tiems laikams tobulas laivas ir pačias to meto pažangiausias technologijas įsisavinusi laivadirbystė. Puikios laivo jūrinės savybės ir maža grimzlė, leidusi bet kur prie lygesnio kranto priplaukti, bet kurią upę nuodugniai patikrinti, jei reikia - laivą per sausumą iki kito vandens prasitempti. Turint tokį laivą - trūksta tik noro po svietą bastytis, o to noro jiems kaip tik netrūko, kaip dabar žinom, nes ženytis norėjosi. Noras ženytis yra didelė jėga.

Ta medinio laivo statybos tradicija pas juos, skandinavus, gyva iki šiol. Kasmet jie patys daug plaukia savo tradiciniais laivais, savo ilgųjų (langskip) drakonų festivalius rengia, turistus plukdo.

O ponas Sigurjon Jonsson, gyvenantis Islandijoje, ėmė ir pasistatė sau tikrą vikingų laivą LANGSKIP 55, bet gerokai kitokį. Patikrinkite visas nuotraukų galerijas svetainėje - drąsiai galima tokį laivą pavadinti unikaliu laivadirbystės meno kūriniu - tokia jo statybos, apdailos ir sistemų įrengimo kokybė.

langskip_2.jpg

LANGSKIP 55 medinis, bet turintis visus puikiai įrengtos jachtos privalumus ir komfortą. Laivas iš tikro nepaprastas, plokščiadugnio korpuso apvadų ir eiklumo charakteristikos sako, kad laivas, glisuodamas nuo ilgos okeaninės bangos, gali duoti ir 20 mazgų greičio. Nominalus korpuso greitis - 13.4 mazgo. Grimzlė metras. Dugne prie kylio sudėta 4 tonos švino balasto, ir tai duoda pakankamą stovumą bei stabilumą, buriuojant tiesiąja bure, sumontuota ant Dyna Rig tipo rangouto tiesiai burei. Stiebas iš anglies pluošto. Į vėją su bure gali kilti 60 laipsnių kampu, aštresniu kursu jau turi įsijungti variklį. Tiksliau - bent vieną iš variklių, nes jų sumontuota du, kiekvienas dyzelis po 75Aj. Elektros energiją gamina atskiras 6AJ generatorius. Šeimininkas ir jo svečiai gali gyventi trejose dvivietėse kajutėse su atskirais san.mazgais. Šaldytuvai maisto atsargoms, kondicionierius ir šildymo įranga, elektrinės gervės, kad su virvėm nepersitempti - p.Jonsson pagalvojo apie viską, kad jam būtų malonu ir patogu šiame laive ilgai gyventi ir keliauti.

langskip_3.jpg

Skeptikai ir laivadirbystės ortodoksai gali ir papurkštauti, kad p.Jonsson per daug nutolo nuo tradicinės vikingų laivadirbystės, ir gal bus teisūs, ne man spręsti. Irklų jis savo laivui tikrai nenumatė. Jis ir statė šitą laivą ne muziejui, o savo kelionėms. Tačiau, jei atsirastų pirkėjas, pasirengęs atsegti viso labo $1.75 mln., tai p.Jonsson laivą parduotų, o sau pasistatytų kitą. Arba atvirkščiai - jūs jam sumokate milijonus, ir jums bus pastatytas naujas laivas nuo 40 iki 80 pėdų dydžio, įrengtas tiksliai pagal Jūsų pageidavimus.
Nesipiktinkite dėl islandiškos kainos - taip, labai brangu, bet juk tai investicija, kuri Jums atsipirks, apiplėšus viso labo 3-4 vienuolynus. Tai drąsiai galite pasiplanuoti ir įvykdyti per pirmuosius projekto realizavimo metus. Tik pagalvokit - per metus atmušti $1.75 mln. - taigi superinis verslo projektas, grąža kolosali!
Tik musmirių pasidžiovinti nepamirškit...

Posted by gramas 02:18 Comments (0)

Apie tai, kaip miegą sukarpyti

imagesCAZRVJZB.jpg

Viename Vokietijos viešbutyje pusryčių meniu buvo patiekiamas virtas kiaušinis ir kiti įprastiniai rytmečio trapezoje dalykėliai. "O kur pas jus padažų stalas?" - paklausiau padavėjo, ir nužygiavau ten, kur jis parodė. Sojos padažo ten nebuvo. Paprašiau padavėjo, kad virtuvėje surastų sojos padažo buteliuką, ir atneštų man. Jokių problemų - atnešė didžiulį butelį, ir labai nustebo jis, kai pasakiau, kad soja reikalinga valgant kiaušinį. Tik tada supratau, kad šis genialus ir jachtoje Scorpio mums nušvitęs kulinarinis atradimas - sojos padažas su minkštai virtu kiaušiniu - žinomas dar labai retai. Kažkaip atsitiktinai pabandėm ir ne nuo išpindėjimo, o todėl, kad laive visko turėti neįmanoma - tąkart sojos buvo, o majonezo ne... Šiuo konkrečiu atveju, tas Vokietijoje dėl kažkokios sojos sukeltas šurmulys ir pastangos pasmaguriauti buvo veltui. Vokiečių kiaušinis buvo virtas kietai kaip bilijardo šratas, ir teko jį suvartoti labai nuobodžiai.
Namie turėjom tokį prisukamą mechaninį virtuvinį laikrodį su bjauriu skambučiu, naudotą kiaušinius verdant. Išnešiau jį į jachtą, kai dažniau vienas pradėjau plaukti.
Nuo to laiko kiaušinių laikrodis jachtoje SCORPIO naudojamas miegui karpyti.

Labai retai man tenka į ilgesnius plaukimus vienam išsirengti, bet jau žinau, kad vienas iš didžiausių sunkumų man tada būna nuovargis dėl miego trūkumo. Net su šeima per Baltiją plaukiant, visą naktį budėdavau vienas. Ta naktis paprastai būna po sunkios dienos krante, kai prieš išplaukimą dažnai ir darbo reikalai susigrūda, na, kaip visada prieš atostogas - visiems tavęs reikia, kažkokius pamirštus ir atidėliotus reikalus turi skubiai sutvarkyti, kažkokių netikėtų rūpesčių atsiranda... Žodžiu, dažniausiai tu išplauki kaip reikiant nepailsėjęs. Todėl toji pirma visiškai bemiegė naktis jūroje gali kaip reikiant prailgti, o ir pats tokiu šiek tiek zombiu pasidarai. Nemiegojęs zombis ryte atrodo maždaug taip:
large_DSC01818.jpg
Tokį pamatę, tyliai prisipūskit plaustą, ir palikit laivą nepastebėti. Jums bus tik geriau.

Tačiau nebūtina save tiek smarkiai laužti. Išplaukęs toliau nuo komercinės laivybos kelių, ir jei nesirandi žvejybos rajone - gali laisvai nusnūsti kokpite ar kajutėje, kaskart po kokias 20-30 minučių. Prabundi, staigiai apsidairai, pasitikrini kursą, ir, kol nespėjai kaip reikiant prasiblaškyti - vėl pakrenti nusnausti. Sąlyginai saugu - esi toli nuo krantų, sureguliuoji bures ir jos veža, autopilotas vairuoja. AIS sistema pradeda klykti, jei tavo nustatytu atstumu atsiranda kitas laivas; GPS ploteris įkyrų signalą duoda, jei nuo kurso nukrypai... na, o kiaušinių laikrodis reikalingais intervalais tave vis pažadina, kad reikalus dėl visa ko pasitikrintum. Staigiai vėl prisuki laikroduką, ir tada svarbiausia - vėl greitai nusmigti snausti toliau, kol dar pilnai neprabudai. Telefonas, elektroninis laikrodis - jie reikalauja daugiau dėmesio, nei mechaninis kiaušinių laikrodukas. Kol maigysi tuos kelis telefono klavišus, turi dėmesį į tai sukoncentruoti, ir prasiblaškęs labiau, nei reikia, vėl į miegą greitai nepasinersi. Jei nebuvai kaip reikiant prabudęs - vėl užmiegi momentaliai. Nors šitaip visą naktį prastrakaliojęs, ryte jautiesi visai pakenčiamai. Dienos metu Scorpio įguloje dažniausiai nelieka jokios griežtos budėjimų sistemos. Dieną visada atsiranda norinčių bei galinčių pabūti kokpite, kol kapitonas padirbės su jūrlapiais, t.y. tą sukarpytą miegą permiegos iš naujo, jau nešokinėdamas kas 20 minučių. Tam permiegojimui dieną kokių 2-3 valandų užtenka pilnai, ir, net kokpite budint nepatyrusiam žmogui, atviroj jūroj per tiek laiko į krantą neįplauksi. Labai panašiai reikalai gali atrodyti ir kitose šeimyninio ekipažo jachtose, plaukiančiose tolimesniu maršrutu.

Vėliau, pradėjęs miegu buriuojant domėtis plačiau, sužinojau, kad būtent miegas yra dažniausiai tarp buriuotojų vienutininkų aptarinėjama tema. Kasmet šimtai jachtų, valdomų vieno žmogaus įgulos, keliauja, arba varžosi plaukdami apie pasaulį, ar kitais sudėtingais maršrutais. Tokių, mano manymu, ekstremalių plaukimų lyderis - Vendee Globe regatos, kai buriuotojai, plaukdami po vieną Formulės1 bolidus sudėtingumu lenkiančiais laivais, apiplaukia Žemės rutulį, pakeliui neužsukdami į jokį uostą. Tik specialiai tam pasiruošęs buriuotojas gali tai padaryti. Ruošdamiesi plaukimui, tokie buriuotojai be kito pobūdžio įgūdžių bei sugebėjimų vystymo, kartu su specialistais sukuria kiekvienam buriuotojui individualią miego metodiką. Iki tol jie, didžiulę patirtį jau turintys buriuotojai, savo sugebėjimą ilsėtis ir atsipalaiduoti jūroje jau būna įvaldę iki instinktų lygio.

Mes visi mokam ant vandens atsipalaiduoti, prieš tai Neptūnui įpylę, bet čia rimta kalba apie to darymą kitaip.
Miego kaip pinigo nepasitaupysi, ir jis ne lašinių paltis - prieš reisą turguj nusipirkti ir į krepšį atsargai įsidėti neišeis. Būk tu kiek nori prieš plaukimą pailsėjęs - po 24 val. ar kiek daugiau be miego, tu pasijusi gerokai išsekęs. Miego baterijos senka nuolat, atitinkamai jas ir pakrauti reikia.

Vienutininkai pataria pradėti ne nuo paties miego karpymo - o nuo savo pojūčių treniravimo. Dieną jūron išplauki vienas. Saugiame buriavimui rajone keli bures, guldai laivą į kursą su autopilotu ir išjungi visus pagalbinius aplinkos stebėjimo rietaisus - radarą, AIS'ą, SeaMe detektorių, ploterį su signalizacija - ir pasilieki kajutėje laivui plaukiant. Pradžioje labai sunku - yra nerimo jausmas toks, kad net delnai niežti; arbatą išsivirti tu dar gali, na bet miegoti tai neišeitų niekaip. Vis norisi būti viršuje, bent jau kokpito tarpdury galvą laukan iškišus, ir kontroliuoti situaciją. Tau baisu, kad ant tavęs koks geležinis daiktas neužplauktų. Tau vaidenasi pusiau paskendęs konteineris, nuo didelio laivo per audrą nuplautas, ar koks lietuviškas rąstas, per jūrą link švedų kranto sau keliaujantis... Tau vis atrodo, kad nuo kurso nukrypai, ir laivas tuoj į pliažą atsirems.
Palengva, per keletą tokių treniruočių apsiprasi. Pasirodo, kad žvejų katerio variklį tu girdėsi maždaug per kilometro atstumą, o didelį laivą iš dar toliau, nes vandeniu garsas sklinda gerai. To didelio laivo dydį, kartais net greitį pagal garsus išmoksi atskirti, ir ar dirba pagrindinis variklis, ar tik generatoriai stovinčiam laive. Tavo protas pradės realiau vertinti plūduriuojančios kliūties tikimybę, kuri atviroj jūroj iš tikro yra nykstamai maža. Atskirsi, kas yra normalus garsų fonas laive, ir kas yra kiti garsai, galintys reikšti kažką ypatingo, ar netgi pavojų. Išmoksi pajusti kurso pasikeitimą iškart, kai supimo ornamentas pasikeičia. Blogai dirbančią burę išgirsi. Palengva tas 20 minučių išmoksi prailginti kad ir iki valandos, kurios metu galėsi ne tik valgį pasiruošti, bet ramiai knygą paskaityti, ar filmą pažiūrėti. Vėliau, su situacija apsipratęs ir stresuoti be reikalo nustojęs, galėsi ir pagalbinius prietaisus įsijungti. Jie ir yra tik pagalbiniai, nes tavo instinktų niekas nepakeis.

Šių treniruočių esmė - laivo elgesio ir aplinkos pojūčius, t.y. savo instinktus pralavinti tiek, kad vėliau jie tave galėtų pažadinti. Toliau - kai pirmas žingsnis įsisavintas - yra skirtingos vėjo ir bangavimo sąlygos jūroje, kur savo pojūčius reikės mokinti ne tai kad iš naujo, bet šiek tiek kitaip, kol vėl išmoksi savim, jūra ir savo laivu pasitikėti. Ten ir paaiškės oro sąlygų ribos, kada tu gali plaukti vienas, o kada tik su įgula, arba kada privalai būti protingas, ir likti uoste.

Mokslininkai, su kuriais dirba sudėtingoms regatoms besiruošiantys buriuotojai, vadinami chronobiologais. Jie teigia, kad mūsų miegas yra pasiutusiai elastingas dalykas. Šiaip žmogaus smegenims normalios veiklos atstatymui reikalingos 7.5 val. miego per parą. Tačiau pasitreniravus, įmanoma sumažinti tą paros normą iki maždaug 5 valandų. Ir tas valandas visai nebūtina visas sumiegoti iškart, o galima jas sukarpyti į intervalus.

Taip pat svarbu žinoti, kad miegas yra polifazinis, t.y. susidedantis iš kelių fazių, kurių metu smegenų aktyvumas yra skirtingas. Smegenys ne viso miego metu ilsisi vienodai. Jos, šelmės, kai kada mums miegant išvis nesiilsi, ypač kai smarkiai sapnuojam!

Dr. Stampi - italas mokslininkas, tyrinėjantis miegą, (beje, pats irgi užkietėjęs buriuotojas) teigia, kad yra dviejų tipų miegas - REM miegas ir neREM tipo. REM yra svarbus atminčiai ir sugebėjimui mokytis, suvokti ir įsisavinti naują informaciją, tinkamai orientuotis aplinkoje. neREM miegas yra būtinas energijos atstatymui.

neREM miegas susideda iš fazių - pirmoji yra snaudulys, kai realiai dar nemiegam ir dar šiek tiek orientuojamės matricoje. Antroji - miego pradžia, kai suretėja širdies ritmas ir kvėpavimas, t.y. pirminis miegas, kai jau išsprūstame iš matricos. Trečia ir ketvirta - poilsio miegas, kai smegenų darbo dažnis sumažėja, jos ilsisi. Tarp kiekvienos iš išvardintų šių fazių būna REM miego tarpai, kurių ir turėtume stengtis prisigaudyti kuo daugiausiai, kai sukarpome savo miegą į atskirus intervalus. Kiekviename intervale galime gauti REM miego gabaliuką, kai smegenys dirba žemu dažniu ir ilsisi. Mokslininkai padarė testus dviems grupėms žmonių, kurių viena miegojo 5 valandas ištisai, o kita grupė savo miegą sukarpė į trumpus intervalus. Ir vieni , ir kiti jautėsi kiek pavargę, nes nebuvo pratę miegoti tiek mažai. Protinio darbo ir dėmesio testų rezultatai sukarpyto miego grupėje (gavusioje daugiau REM tipo miego) buvo geresni, nei miegojusioje ištisai. Turi šita teorija kritikų, bet būtent dr.Stampi, o ne jo kritikai buvo pakviestas dirbti su žymia buriuotoja Ellen MacArthur - man tai konkretus Stampi teorijos kokybės ženklas.

Nevarginsiu jūsų ilgomis miego ir nuovargio teorijomis, nes užmigsit, ir daugelis visai nepolifaziškai - tai pakankamai nuobodūs dalykai. Kas mums, buriuotojams, galėtų būti naudinga - tai mokslininkų rekomendacijos dėl miego:

  • išsiaiškink, esi pelėda ar vyturys. Atitinkamai paaiškės paros periodai, kurių metu esi aktyviausias, ir kada labiausiai būtinas poilsis.
  • sudėtingesniam plaukimui, jeigu reikės karpyti miegą, ruoškis iš anksto. Kažkam 3 parų užteks, kažkam prireiks daugiau, kad pereiti iš vientiso miego į sukarpytą ir vistiek pailsėti. Miego ir budrumo intervalus taikyk prie savo pelėdos/vyturio paros ritmo. Pradėk nuo to, kad pamiegosi ne tik naktį, bet ir bent valandai užmigsi dieną. Tai bus jau 3 paros intervalai (2 x miegas + 1 x darbas). Palengva padidink jų skaičių iki penkių, ar kiek daugiau, jei reikia.
  • nustatyk pagrindinį savo miego intervalą. Vyturiui tai bus apie 21.00 , pelėdai gal apie 23.00 ar 01.00. Stenkis visąlaik tuo laiku nueiti miegoti, ir išmok išsijungti iškart, vos tik prigulęs. Tas intervalas tau svarbiausias per visą parą, jis pažymi miego ir darbo ciklų pradžią.
  • nemiegok nuo 18.00 iki 20.00 val. Mokslininkai sako, kad mūsų genuose užkoduota dar nuo priešistorinių laikų, kai pastovių namų į žmogų panašūs sutvėrimai dar neturėjo. Tuo laiku jie ieškodavo vietos saugiai nakvynei ir ją atitinkamai įrengdavo. Gorilos irgi nakčiai suka lizdą tuo metu.
  • atsibusdamas iš kiekvieno intervalo, naudok žadintuvą. Iš lovos privalai išsiristi būtinai iškart, signalą išgirdęs, ir uždegti šviesą. Jokių "dar pagulėsiu". Šviesa yra ryto imitacija - padeda apsnūdusias smegenis apgauti ir greičiau į matricą sugrįžti.
  • patikrinti horizontą, prietaisus, peržvelgti bures - tą rutiną daryk visąlaik ta pačia tvarka, vos ne automatiškai - taip prasiblaškysi mažiau, ir bus lengviau vėl užmigti.

Grįžęs iš plaukiojimo, į normalų miegą sugrįši maždaug per parą, gal per dvi. Pirma naktis namie nebus labai rami - save pagavau jau stovintį prie miegamojo lango, ir nelabai suprantantį, ką pro jį matau. Laivo gyvenimui taip viskas ir buvo planuota, tokio reflekso siekta - juk iš miego būsenos smegenis ir turėjo išvesti ar tai laivo vaizdas horizonte, ar sausumos juosta. Todėl kokią sekundę yra labai baisu, kai vietoj horizonto matai pievą, pušis ir gatvės žibintus naktį.
Užtai dieną bus momentai, kai darbe visai rimtai svarstysi - gal reiktų užsirakinti kabinete, ir pusvalandžiui išsijungti ant grindų, su švarku po galva?

O dar vėliau - gyvenimas grįžta į savo normalią vagą, ir tu vėl gauni kiaušinį, kietą kaip bilijardo šratas.

Posted by gramas 03:39 Comments (0)

Apie tai, kaip į Lietuvą iš kiemo pusės plaukėm

Klaipėda - Šilutė - Nida - Klaipėda.

Pilies uoste pasirodom dar prieš 10 val. , ryte. Laivuose nakvoję jachtų įgulos dar tik kėlėsi, kažkas ruošėsi pusryčius, kai kas dantukus praskalauti link uosto prausyklos ėjo, Eglės le'storanas atsidaryti ruošėsi - įprasta uostelio buitis.

Su krantine praeinančiu buriuotoju iš Kauno pasikalbam, kad gerai kauniečiams - gyvena jie Lietuvos viduryje, ir visas šalies naujienas anksčiau už klaipėdiečius sužino. Mums, pajūrio buriuotojams, kad sužinoti kuo Lietuva gyvena, tenka labai toli nuo namų plaukti.

Šiemet Nemunas nusekęs, ir ties Rusnės tiltu yra susiformavusi nemenka sekluma, kuri, agentūros žiniomis, b/j Piranija pasigavo, ir toliau į Lietuvą neįleido. Gaunasi, kad šiemet Klaipėdos buriuotojams pasiekiamas giliausiai žemyne esantis miestas yra Šilutė, į kur ir plauksime.
Laikas nuo laiko būtina patikrinti, kuo Lietuva gyvena. Tikėjomės padaryti jiems staigmeną, tačiau tuo metu dar nežinojome, kad Šilutė stropiai ruošiasi mūsų atvykimui.

Plaukiame dviese, laivo darbus atliekame pakaitomis. Tiksliau - Lolita vairuoja, o man tenka pakaitomis tai skaityti knygą, tai dirbti su jūrlapiais. Kaip žinia, jachtų kapitonai niekada nemiega - jie tik eina dirbti su jūrlapiais.
large_P9010423.jpg

Oras toks šiaip sau, retkarčiais nesmarkiai nulyja. Pietvakarių vėjas leidžia visai smagiai paburiuoti.
large_P9010432.jpg

Taip ramiai, be nuotykių, pro Juodkrantę ir Pervalką - artėjame prie Atmatos, t.y. dešiniosios Nemuno žiočių atšakos.

Prie Ventės rago randame farvaterio skiriamąją boją be vardo.

large_P9010435.jpg
Anksčiau čia buvęs Pilypas - teisingas, buriuotojams kultiniu tapes plūduras, kurio su niekuo nesupainiosi. Vargšas Pilypas šiemet niekingai paslėptas Uostadvaryje. Kol plaukėm pro boją be vardo, mums dėl išniekinto Pilypo buvo gėda už Vidaus Vandenų Direkciją. Paskui pamatėm greitą (nes mus aplenkė) lietuvių laivą, ir gėdos jausmas pranyko. Širdis užpildė pasididžiavimas mūsų šalies keleiviniu laivynu.
large_P9010437.jpg

Žvelgiant nuo Atmatos - Lietuva labai graži. Vešli augmenija, pakrantėje turškiasi antelės, miško properšose sėdi vyrai su meškerėmis. Tačiau į plūdes nežiūri, nes neturi tam laiko. Jie galvas vis užverčia į dangų; kiek nuo upės matėsi - vis pridėję daiktą, panašų į teleskopą, ieško dangaus kūnų debesuotoje pilkoje žydrynėje. Vienas pažiūri, paskui duoda kitam pažiūrėti - ir taip vis ratu. Astronomai, taigi ne tamsuoliai kokie...

Praplaukėme pro paupio kaimus su keliais namais ir dar mažiau gyventojų. Tarėmės, kad jei čia gyventume - Lolita galėtų nuolat megzti, retkarčiais pamaišydama brogą samagono aparate. Aš pagaliau galėčiau tapti brakonieriumi. Ilgais vakarais mėgtume pasėdėti ant suolelio prie upės ir žiūrėti į vandenį, arba skaičiuoti svetimus pinigus. Tikriausiai nejuokais susidomėčiau astronomija čia, giliau Lietuvoje, apsigyvenęs.
large_P9010443.jpg

Į realybę, į Scorpio ir šį nelengva gyvenimą grąžino atsivėrusi Šyšos delta.
large_P9010449.jpg

Kai susiruošėm plaukti čia, žinojom, kad lengva nebus. Žinojom, kad turime būti stiprūs, nes pamatysime Lietuvą iš kiemo pusės.
Tik įplaukus į Šyšos upę, Lietuvos kiemo pusė atsiskleidė su tokia autentika, kad rimtai patikrino mūsų stiprybės ribas. Tačiau pirmas įspūdis buvo apgaulingas - nuodugnesnė analizė atskleidė netikėtus būtovės slėpinius.

Pasirodo, nuo senų senovės lietuviai prie žiočių upių, vedančių į miestus, specialiai pastatydavo kuo labiau apleistas ir sukrypusias lūšnas, šalia jų pasodindavo po kaimo pijoką, stiklinėm akim dainuojantį Šiškausko dainas ir prašantį plaukiančius pro šalį sustoti ir su juo pabendrauti. Tokia pasyvios gynybos taktika buvo sukta, bet visiškai sėkminga. Skandinavų vikingai susigraudindavo, tokį skurdą pamatę, pasukdavo savo drakonais puoštus laivus, ir plaukdavo toliau Airijos, Anglijos ir Prancūzijos plėšti. Taip išvengėm vikingų jungo, ir susidarė prielaidos Šilutei vystytis ir klestėti. Kaip vėliau pamatysim, Šilutė prielaidomis pasinaudojo pilnai. Beje, patys vikingų ainiai man šią teoriją yra patvirtinę, jie netgi paaiškino, kodėl lietuvių moterys tokios gražios. Pasirodo, kai vikingai užpuldavo Lietuvos kaimą, tos visos gražios ilgakojės pabėgdavo į mišką, o kitas vikingai sugaudydavo ir užmušdavo, arba išsiveždavo. Natūrali gamtos atranka suveikė vikingų rankomis, ir šiandien Lietuvoje turime gražias moteris.
large_P9010458.jpg
large_P9010459.jpg
large_P9010454.jpg

Dar kartą šią hipotezę patvirtino faktas, kad tik pačiose Šyšos žiotyse buvo apleisti namai ir apleistas uostelis. Plaukiant upe aukštyn, iki pat Šilutės paupyje apleistų pastatų nebebuvo. Pastatų toliau išvis nebuvo - jokių pastatų. Užtai buvo laukinė gamta, užliejamos pievos, ganyklos pilnos gyvulių, pakrantėse daug paukščių. Brakonierių palikti tinklų kuolai vis neleido apsnūsti, vertė išlikti budriems ir toliau gėrėtis peizažu.
large_P9010463.jpg

Ir gerai, kad išlikome budrūs, nes neatidesnis plaukikas gali praplaukti pagrindine upės vaga pro šalį - įplauka į uostą kairiąjam krante pasirodo trumpam, ir, ją pražiopsojęs, gali atsiremti į Šilutės tiltą.
Tačiau net norėdami nebūtume šį kartą Šilutės praplaukę, nes marinoje griaudėjo muzika, jei taip pavadintume kurtinantį hauzo triukšmą.
large_P9020469.jpg

Jie mūsų jau laukė. Šilutės marinoje viskas nauja ir gražu, puikiai įrengtos švartavimosi vietos. Aiškiai pažymėtos vietos svečiams, taip kad galimybė pasistumdyti ir pasikolioti su vietiniais dėl švartavimo vietų yra visiškai eliminuota.
Budintis iškart priėjo priimti mūsų švartavimo virves. Šnektelėjom apie pasiruošimą mūsų vizitui; bandėm paderinti kitą muzikinį repertuarą, tačiau procesas buvo nuėjęs per toli. Rugsėjo Pirmoji yra tradiciškai svarbi diena miesto jaunimui, ir turi būti deramai atžymėta. Paties jaunimo dar nebuvo, bet budintis pasakė, kad muzika tam ir leidžiama garsiai, kad jie žinotų, kur eiti.
Jis ilgai juokėsi, kai pasakėme, kad ketinom nakvoti Šilutės marinoje.
large_P9020490.jpg
large_P9020471.jpg
Pasitariau su įgula, ir nusprendėm, kad nueisim iki Šilutės gastronomo, ir plauksime nakvynės į Mingę.

Pakeliui į Šilutės gastronomą, pirmas dalykas ką sutikom - tai gražus pulkelis gandrų, kurie į kairę nėjo.
large_P9020472.jpg

Jokios gandriškos mistikos čia nėra, matėsi, kad žemo gimstamumo problema Šilutėje neegzistuoja - gatvės ir skverai pilni gražaus jaunimo. Prie aukuro mecenatui sutiktos vadilutės mielai papasakojo apie miesto istoriją, socialinius/ekonominius miesto pasiekimus, apie esminį miesto Kaimo Reikalų Skyriaus indėlį ieškant Graikijos, Italijos ir Ispanijos problemų sprendimo.
Merginos - tikros Šilutės patrotės, labai didžiavosi savo miestu ir vis klausinėjo, ar mums patinka. Mums patiko.
large_P9020475.jpg
large_P9020479.jpg

Kas labai maloniai nustebino - Šilutėje klesti prekyba naudotais ginklais. Ne naudotais rūbais, kaip visur kitur Lietuvoje - o būtent ginklais.
large_P9020476.jpg

Kantriai sulaukęs eilės, už priimtiną kainą suderėjau dar nenudrožtą ir puikiausiai veikiantį granatsvaidį Carl Gustav. Jei pardavėjas nemelavo - tik du šeimininkai. Pirmas NATO, o paskutinis - vietos evangelikų pastoriaus žmona, naudodavo raugiamiems kopūstams statinėje grūsti, nes miestas tokiam ginklui aiškiai per mažas ir nelabai bėra į ką šaudyti. Manau, todėl ir pardavė, kad visų galimybių neišnaudojo.
Dabar trečiadienio PaPa regatose Scorpio niekas nebelenks, net Baraka. Scorpio pirmas - forever!
large_P9020477.jpg

Dar matėme daug senų ir naujų pastatų, tvarkingai atrestauruotų - bendrai, Šilutė yra smarkiai pagražėjusi, labai švari, daug jaunimo - didžiulis skirtumas lyginant su tuo, ką čia mačiau prieš kokius 6 metus, kai su parašiutininkais buvome surengę vizitaciją iš netoliese esančio aerodromo, kur vyko šuoliai. Tada jaunimas atrodė labai piktas, gatvės labiau aptriušę. Dar kartą prieš trejetą metelių buvom atplaukę su Scorpio, bet kad lijo tada labai smarkiai, ir apie pasivaikščiojimą po miestą nebuvo net kalbos.
large_P9020480.jpg
large_P9020483.jpg
large_P9020481.jpg
large_P9020482.jpg
large_P9020487.jpg
large_P9020488.jpg

Netrukus grįžome į laivą, papildę maisto atsargas Maximos gastronome. Pabrėžiu - maisto atsargas, nes visko kito prekyba rugsėjo 1 d. Lietuvoje yra draudžiama. Lydimi hauzo ritmo ir uoste besirenkančio į iškilmingą minėjimą jaunimėlio, grįžtame į upę.
large_P9020491.jpg

Priplaukę Minijos žiotis, nusprendžiame plaukti nakvynei į Nidą. Vėjas mariose tiesiai į nosį - žinojom, kad rytoj ryte jis bus tik dar stipresnis, todėl Kuršmares kirsti atrodė geriau šįvakar. Vėl visą kelią norėjo vairuoti Lolita, tai aš kajutėje užsiėmiau navigacija, t.y. labai dirbau su jūrlapiais.
large_P9020494.jpg
large_P9020499.jpg

Nakvynė Nidoje, kelionė atgal į Klaipėdą - viskas vyko taip, kaip visada, kasdieniškai tiek, kad plačiau paminėti net plunksnakotis nekyla. Vienintelė vilties kibirkštėlė Nidoje - marinoje matėm 3 jachtas su Rusijos registracija. Gaila, tik ryte išplaukiant jas pastebėjom; mandagieji rusai labai sveikinosi. Kad taip vakare būtume susitikę, būtume susiderinę, nuo kada jie Lietuvos buriuotojus į savo Kuršmarių vandenis įsileisti pradės. Gal jau kitą sezoną į Rusijos Prūsiją plauksim? Teko dar sovietmečiu kelis jų uostelius su jachta Sima aplankyti - tikrai būtų smagu vėl ten pabuvoti.

Tačiau esminė šio savaitgalio išvada - Lietuvoje viskas gerai. Dabar mums ramu. Gilyn į žemyną galėsim kurį laiką nebeplaukti.

Posted by gramas 23:43 Archived in Lithuania Comments (2)

Apie tai, kaip vyną ger(in)sim

Idėją sugeneravo tai, kad nesame abejingi vynui, ir neseniai pasitaikę trupiniai informacijos apie komercinio burinio transporto laivyno atgimimą.

Dar labai seniai, kai tik pradėjau verslo ryšius su anglais, po geros vakarienės "Skandale" kai kurie svečiai mėgdavo pasakoti apie vyną. Tuo laiku, apie 1992 metus, dar retas tautietis žinojo kas yra tas someljė, poskonis, ar ką reiškia kai vynas "verkia", ar "keliauja". Aš pats nežinojau. Žinodavom, kad raudonasis yra prie mėsos, baltas - prie žuvies, ir to užtekdavo. Jei tu žinojai, kad baltasis dar ir prie vištienos tinka, arba Tokajų nuo Riesling'o atskirdavai - tu buvai vos ne vyno ekspertas ir gurmanas. Todėl tokios vyno kultūros krislai tuo metu žarstomi svečių, man pasirodė labai įdomūs.

Kartą tiems anglams-gurmanams suraičius firminį Skandalo steiką, klausausi diskusijos, kodėl kai kurie vynai keliauja, o kiti - ne. Tarkim, viešėdamas Australijoje, esi vaišinamas nuostabiu vynu, ir, grįždamas į Angliją, parsiveži keletą butelių vakarėliui su giminaičiais ar draugais.
Pristatai jiems kaip nuostabų ir absoliučiai ypatingą vyną, vaišini, išpilstai į taures, ir po to pats neatsistebi - lyg kitas vynas, kur dingo tas skonis, kurį jautei Australijoje?

Pasirodo, vyndarystės mokslas, nors labiau menas - dar neturi tikslaus atsakymo, kodėl kai kurie vynai keliauja, kai kurie - ne. Specialistai sako - kelionės metu vyne kažkas pasikeičia. Ir tas "kažkas" vyną gali arba ženkliai pagerinti, arba pabloginti. Visi supranta, kad kelionės metu vynui teliūškuojant talpose - seniau amforose, statinėse, dabar dažniau buteliuose - molekuliniame lygyje vyksta kažkokios permainos, turinčios įtakos vyno skonio savybėms. Bet kokie tai procesai, kaip juos prognozuoti ir sukelti - čia klaustukų daugiau, nei atsakymų.
large_Tres_Hombres-3M_20_.jpg

Kelionės efektas stipriesiems gėrimams yra žinomas nuo seno - žinome apie akvavitą, kraunamą į laivus ir du kartus kertantį pusiaują, romas keliauja, žinome apie ekskliuzyvinius konjakus, kraunamus į konteinerius ir vežamus laivais apie visą pasaulį... O kaip tokios kelionės veikia įvairias vyno rūšis - entuziastai dar tik tyrinėja. Visai neseniai sužinojau ir apie tradiciniu burlaiviu "TresHombres" be variklio, vien burėmis gabenamas vyno siuntas iš Prancūzijos į Angliją ir Daniją. Taip pat plukdo vyną iš Prancūzijos per Atlantą į Karibus, atgal į Prancūziją ir po to į Daniją pardavimui restorane. Kiekvienas butelis, tokią kelionę po burėmis patyręs, gauna specialų sertifikatą su nurodytu butelio numeriu, nuplauktu jūrmylių kiekiu, pridedama kortelė su informacija ir fotografijomis apie vyno kelionę. Žinoma, tokio vyno kaina irgi pasidaro ypatinga. Bet visada atsiranda ypatingas klientas, pasirengęs mokėti tą ypatingą kainą, nes jaučiasi jos vertas.

Kad vynas, tokiu būdu neseniai pristatytas Kopenhagos restoranui NOMA (pripažintas pačiu geriausiu Pasaulyje restoranu 2012 ), yra geresnis už autotransportu atvežtą tokį pat vyną, patvirtino nepriklausomų profesionalių vyno specialistų komanda aklos degustacijos metu. Svarbus šio vyno marketingo aspektas - ne tik skonis buriavimu pagerintas, bet jis yra ekologiškai švarus, t.y. vien atplukdant apie 10 tonų siuntą į Kopenhagą, buvo sutaupyta beveik 5 tonos CO2 emisijų. Šią pirmą siuntą į Daniją suruošė Prancūzijoje taip vadinami biodinaminiai vyndariai - skrupulingai besilaikantys tradicinių technologijų, nenaudojantys jokios chemijos auginant vynuoges ir gamybos procese. Kai kurie netgi traktorių atsisako ir teigia vynuogynų žemės apdorojimui bei vynuogių pervežimams naudojantys tik kinkomąjį tansportą.

Ekologija yra gerai, bet emisijas skaičiuoti kažkaip nuobodu. Man šiame kontekste tie vyno savybių pokyčiai, sukeliami supimo ant bangos, labiau įdomu.
Todėl jachta Scorpio atliks eksperimentą su įgulos labai vertinamais ispaniškais vynais iš Tempranillo vynuogės. Šiemet - Tempranillo.
Perkame keletą butelių to paties išpilstymo vyno, vieną butelį atidedame į komodą namie, kitus saugiai dedame į jachtą žemiau vaterlinijos, kur temperatūra pastovesnė, ir plukdome visur kartu iki sezono pabaigos. Pasibaigus sezonui - darome degustaciją, t.y. palyginame vyną iš komodos su buriavusiu vynu - ir tikriname, ar skonis skiriasi kuo nors. Ir taip - kasmet.

Būtų visai įdomu, jei kitos Klaipėdos jachtų įgulos padarytų eksperimentą su savo mėgiamomis vyno rūšimis, ir sezono pabaigos degustacija būtų nuo to tik įdomesnė. Per eilę metų ir išsiaiškinsim, kurie vynai keliauja, kurie - ne. Ragausim vyną, skaičiuosim jūrmyles, pasakosim apie keliones, kuriose vyną vežėm, žiūrėsim foto ir video iš tų kelionių ir regatų...

Toks buriavusio vyno butelis, specialioje dėžutėje su išdegintu laivo pavadinimu, dėžutės vidus dekoruotas laivavirve, ar seno burinio audeklo skiautėmis, kortelė su laivo fotografija ir trumpu vyno kelio aprašymu - toks buriavimo suvenyras ar dovana tikrai būtų neeilinė ir stilinga.

O kas dėl degustacijos sezonui pasibaigus - manau, Eglė į savo restoraną marinoje PaPa regatų dalyvius tokiam renginiui tikrai įsileis. Beje, ir pačios Eglės idėja bei pasiūlymas mums dėl buriavimo fotografijų parodos ir geriausos metų buriavimo foto rinkimų jos restorane taip pat vertingas.

In Vino Veritas!

Posted by gramas 02:02 Comments (0)

Apie tai, kad tu negali visko žinoti

Somalio buriuotojų komanda iš Olimpijados grįžo gėdingai nieko nelaimėjus.
Jie nežinojo, kad buriavimas ir šaudymas yra atskiros sporto šakos.

large_somali1.jpg

Posted by gramas 01:19 Comments (0)

Apie tai, kaip gavom žuvį

Praėjusį šeštadienį kroviau baterijas jūroje. Abiem prasmėm kroviau - tiesiogine, nes dėl vėjo nebuvimo be proto ilgai varikliu plaukti teko. O netiesiogine - atostogaujančius darbuotojus pavaduojant, teko daug darbo per paskutines dvi savaites daryti. Kai pasibėdavojau vienam draugui, kad pramogoms laiko nelabai lieka, tas pasišaipė, kad nuo darbo net arkliai dvesia.
Be galo susirūpinau tokia baisia perspektyva, ir išplaukiau atsakymo ieškoti jūroje.
large_P8250404.jpg

Šeima jau priprato - man laikas nuo laiko būtina vienam į jūrą išplaukti, kad bent trumpam iš matricos pabėgti. Per tas kelias valandas vėjas galvą prakedena, visokiu runkulių aplesiotus neuronus atgaivina, ir vakarop namo grįžtu tikrai gerai pailsėjęs.

Šį kartą grįžau ne tik pailsėjęs, bet netgi žmonių pasiilgęs, todėl prisikalbinau Lolitą ir Joną sekmadienį išplaukti kartu. Žinojom, kad prognozė bus visai prasta, kad tik vienai dienai į Kuršmares išplaukęs, apsisuksi jei ne prie Mirusių Kopų, tai dar prie Juodkrantės - bet mums tą dieną norėjosi paplaukiot drauge.
Kad plaukimas būtų tiesiai į tikslą, t.y. labai prasmingas, nusprendėm, kad plaukiame pietums suvalgyti šviežiai rūkytos žuvies Juodkrantėje. Pilnamečiai netgi gaus šiek tiek alaus.

Išplaukiame iš uostelio 10 val. tilteliu, ir, vos priartėję prie Kiaulės Nugaros, turime vėją tiesiai į nosį, ir sočiai lietaus. Įgula susikrausto į kajutę, pats sėdžiu tarpduryje ir po stogeliu, iš kur per autopiloto pultelį galiu valdyti laivą - tai lietus kaip ir netrukdo. Plaukiame varikliu ir su grotu. Maždaug nuo Alksnynės galima ir paburiuoti, nors kartais gūsiuose vėjas pasisuka, ir nedirbančią genują tenka suvynioti. Lyjant eiti į kiemą ir sportiškai plaukti laviruote man šiandien visai nesinori.
large_IMG_0263-001.jpg

Oij, nebe vasara jau, nebe vasara - lietus jau rudeniškai piktas, toks šlapias visas, šilumos tik apie 17 laipsnių. Kartais įsilyja taip, kad į priekį turiu žiūrėti blakstienom prisispaudęs prie kokpito stoginės "stiklo", vis kursą tikrindamas pagal GPS.

Tik užplauk už raudonų bojų į kairę nuo Juodkrantės farvaterio - ir turėsi visai įdomią pramogą. Žinom - bandėm. Va, šitą vietelę visada prisimenu, pro šalį plaukdamas... Šiemet čia žvejai savo gaudyklės kuolus sukalę. Mintimis persikeliu atgal į 2009 pavasarį.
Tądien plaukėm link Klaipėdos. Lolitai vairuojant kažkaip užsipliurpėm, ir pajutom vieną švelnų stuktelėjimą į dugną, po to antrą, bet tokį ilgesnį. Kažkur vairą pasukom, ir tada jau kad sėdom ant seklumos, tai sėdom - minkštai, bet užtikrintai. Vėjo tądien turėjom tiek, kad, man kabant ant vantų kad laivą kiek galima užverst, o Lolitai varikliu bandant laivą link farvaterio pasukti, vėjas genujoj pradėjo tiesiog šaudyti. Keliolikos sekundžių tos triukšmingos peklos rezultatas - atplėšta genujos kraštinės juosta. Super - sėdim ant seklumos marių vidury, burę suplėšėm, gegužės pradžia ir vanduo dar šaltas. Kitaip sakant, kaip smagu - dabar galėsim pasimaudyt.

Išsirikiuojam denyje, skaičiuojamės pirmais/antrais, ir maudytis tenka, spėkit, kam? Teisingai - man.
Gylio šiek tiek virš bambos, braidau aplink laivą, stengdamasis susivokti, kuria kryptimi link farvaterio plono vandens bus mažiausiai, t.y. į kurią pusę turime bandyti laivą stumti. Kryptį randu, šiaip taip Scorpio pasukame link farvaterio, bet išjudinti jo niekaip nepajėgiam. Variklis dirba pilnom apsukom, bet kaip nejudam - taip nejudam. Kraustausi atgal į laivą, visas jau melsvas nuo malonumo - kad bent kiek sušilti. Čia matau, kad, bangoms siūbuojant Scorpio, vairo plunksna vis daužosi į dugną, ir tai gali privesti prie to, kad iš denio bus išplėšti balerio lizdo tvirtinimo varžtai. Arba pati plunksna gali nulūžti - bet kuriuo atveju, Scorpio liktų be valdymo. Ramybės tai nepriduoda, tiesiog neįmanoma taip sau sėdėti, ir į tai žiūrėti - tai vėl kopėtėlėm lipu vandenin, bandau iš visų jėgų laivą stumti - na kur tau, 3,5 tonos, beviltiška... Tik skaisčiai mėlynais antifulingo dažais visas išsiterlioju ir pasidarau gražus kaip Smurfas. Vėl lipu į laivą, susirenku visas virves kiek tik yra, surišu jas į vieną ilgą, kabinu prie topenantės, kuri prasideda nuo stiebo viršūnės. Žygiuoju mariomis į šoną nuo laivo, jau nešinas ta virve, atstumas gaunasi apie 50 metrų. Įsispiriu kojomis į dugną taip, kad virš vandens jau tik galva vos bekyšo, iš visos sveikatos ir pasiutimo bandydamas laivą kiek įmanoma labiau užversti ir taip grimzlę sumažinti. Lolita tuo metu pilnu pajėgumu užbirbina variklį. Labai lėtai, centimetras po centimetro, lyg ir pradedam judėti reikiama kryptimi. Įsispiriu į dugną, įtempiu virvę, ir žvilgsniu laivo nosį sutapatinu su orientyru ant kranto - matau, kad vos vos, bet tikrai kasamės link farvaterio. Tačiau viskas vyksta tiek lėtai, kad nejuokais šalta vandeny pasidaro, ir rūpi, kad variklis neperkaistų. Laikas nuo laiko grižtu į laivą apšilti, vis pasitikrinu variklio temperatūrą... Vėl vandenin, vėl už virvės, vėl kasamės storesnio vandens link.
Taip mudviem besilinksminant, net nepastebėjau, kaip iš kažkur atsirado kateris "Roberta". Matyt, labai egzotiškai aš jiems su ta savo virve vidury marių įsitempęs atrodžiau, kad nutarė plaukti arčiau, ir keletą fotografijų mūsų akvaparke pasidaryti. Paskui mačiau, kaip man vėl ant Scorpio lipant, damos nuo Robertos aptarinėjo mano skaisčiai mėlyną organizmą. Reikėjo gelbėt laivo garbę, tai įtraukiau mėlyną pilvą, ir parodžiau joms pusmetrį virvės. Beužsimezgantį tarpusavio supratimą išardo Robertos škiperis - iškart pasakė, kad jei va dabar atiduosiu tą virvagalį jam, tai nutemps mus nuo seklumos.
Savo echolotu jis pasitikrina optimaliausią nutempimui kryptį, nors arčiau laivo priplaukti jie negali. Tvirtinu virvę prie švartavimo klampės Scorpio priekyje, brendu link katerio. Numetu kiek galėdamas toliau švartavimo virvę, ir jie šiaip taip kobiniu ją pasigauna.
Labai jau optimistiškai iš pradžių jie truktelėjo mus, taip, kad švartavimo virvė ėmė ir nutrūko. Vėl iš naujo - bristi, mesti, kabinti. Antras bandymas jau atsargesnis, ir įrodantis, kad anglų posakis - slowly slowly catching the monkey - yra šventa tiesa. Žodžiu, jei su mano virve norite ką nors tokio nuveikti - darykite tai lėtai. Va, mes jau plaukiam. Robertos škiperis grąžina mums virvę, atsisveikina, trinkteli per savo variklio akseleratoriaus rankeną - ir tiek juos tematėm.

Barškindamas dantimis į stiklą, kalu romą tiesiai iš kakliuko - nuoširdžiai, ir Nie Pjanstva Radi, a Zdorovja Dlia. Juk buriuotojas turi būti stiprus - čia jums ne juokas, čia išgyvenimo situacija, jei ką... Užtat paskui nuo peršalimo nei vienas snarglys taip ir nenutįso.

Vėliau, nešinas Granto 0.7 dar pora savaičių ieškojau to katerio "Roberta" Pilies uostelyje, buvau nuplaukęs paklausinėti budinčio tada dar vegetavusiame Smiltynės jachtklube - niekas negalėjo pasakyti, kur man tą Robertos škiperį surasti. Besibaigiant antrai savaitei, Grantas išsigėrė, ir ieškojimai nebeteko prasmės.

O šiandien lyja, vidurdienis, bet aplink prietema lyg vakare... Pagaliau lietus ima ramintis, nors dar krapnoja, vėjas sustiprėja.
Virš kranto miškų lekia suplėšyto rūko juostos, vos pakilę virš pušų viršūnių, jos įsipainioja į žemus debesis ir pranyksta. Gražu labai, ir dinamikos daug - tokių dalykų nuo sofos namie niekaip nepamatysi.

Iš kajutės pasigirsta nedrąsiai retoriška apeliacija į sveiką protą, ir nuomonė, kad šviežiai parūkytos žuvies įmanoma gauti ir turguje, Klaipėdoje. Čia Jono verbalinis kerštas už tai, kad nuo kompiuterio atplėšėm. Atseit, gal sukimės namo, ir beveik nuo Juodkrantės grįžkime atgal. Kurgi ne... Paklausiu geimerio kiek dar gyvybių turi, ir, kad nereikėtų tuščiai ginčytis, lendu laukan ir išvynioju genują.
large_IMG_0264-001.jpg

Su pilna genuja verčia smarkiai, be to ir Juodkrantės "vartų" bojos jau čia pat. Jonas imasi vairuoti, pats tvarkau bures, ir netrukus prisirišam prie Vella Bella krantinės. Beje, jie save laiko respektabiliu restoranu, nors, statydami savo pastatus, savininkai deklaravo, kad stato jachtų klubą. Todėl jachtininkai - ne visi, bet daugelis - laiko, kad turi teisę nemokamai naudotis "klubo" WC, kas kartais kažkodėl nervina "klubo" padavėjus. Tada reikia mandagiai paaiškinti, kad jų reikalas yra padavinėti, o "klubai" ant kranto yra statomi tam, kad į juos jachtos galėtų atplaukti. Jeigu jie kažką iš savo projektinės dokumentacijos ir statybos leidimo pamiršo - bet kada gali išeiti laukan, ir paskaityti, kas vitrinoj užrašyta. O ten aiškiai rašoma "Jachtų klubas"...
large_IMG_0269-001.jpg

Nereikia mums šiandien nei jų Bellos, nei Vellos - mes čia su misija surasti žuvį. Žuvies parduotuvių gatvėje išsirenkam dar šiltą, iš teisingos rūkyklos kilusį upėtakį ir skumbrę. Karšio šiuo metu geriau nepirkti, nes nelabai skanus ir sausokas bus. Statomais tinklais jų šiuo metu negaudo, ir žuvininkai rūkina dar liesą pavasarinį ir vasaros pradžios laimikio, t.y. šaldytą, atvežtą iš Lenkijos. Čia išdarinėja, prieskoniuoja ir rūkina - vieni normaliai, kiti - su chemija, bet greitai. Jei paklausi - žuvininkas jums tikrai sakys, kad pagautas širyt, ir kad jokios chemijos... Dar rusų caras Petras I-asis savo dekrete buvo surašes : "Torgovlia ryboj - delo sugubo vorovskoe. A po semu veshat po odnomu v god, chtoby drugim ne povadno bylo." Bet juk vietiniams čia per vasarą uždirbti reikia tiek, kad per žiemą nereiktų apsnigtoj Juodkrantėj letenos čiulpti, o galetų žmoniškai Kanaruose vasaros sulaukti. Jų vietoj būdami, mes turbūt irgi tam pravažiuojanciam klientui visokias pasakas suokti išmoktumėm.
large_IMG_0266-002.jpg

Upėtakis buvo super. Metų žuvies nominacija - absoliučioj įskaitoj ir beveik be konkurencijos. Nedaug, bet reitinguose šiek tiek atsiliko iki šiol sezono topuose buvusi pažįstamo norvego mums suruošta ir padovanota lašišos file - pats tikrasis tradicinis skandinavų gravlax'as. Skumbrė šiandien - tik šiaip sau, šiek tiek persūdyta. Bet prie alaus kažkaip pritiko.

large_IMG_0271-001.jpg
Namo grįžome tikrai smagiai ir pavėjui. Klaipėdoje, netoli spinakerių fabriko, radom paliktą krepšininkų laivą. Šalis dėl jų stengiasi, va, ir laivą treniruotėms išskyrė - o jie mums per žaidynes ką?
large_IMG_0276-001.jpg
Visdėlto - kokia vienpusiška sporto finansavimo politika Tėvynėje - mūsų visų trijų nuomonės šiuo klausimu sutampa, kaip ir dėl to, kad šiandien buvo dar viena puiki buriavimo diena.
O vakare vėl švietė saulė.

Posted by gramas 02:17 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip uždaryti bailį savyje

Žemiau pateikiamą tekstą gal prieš du metus jau skelbiau kolegos buriuotojo Ruslano svetainėje "Ant bangos".

Tuomet straipsnio autoriui John Harries parašiau laišką, prašydamas leisti naudoti jo ir jo partnerės Phillies svetainės www.morganscloud.com medžiagą vertimams, kuriuos talpinčiau Lietuvos buriuotojų svetainėse. Tokiu būdu šių, mano nuomone, didžiausią šiaurinių platumų kruizinio buriavimo patirtį sukaupusių entuziastų žinios taptų plačiau prieinamos Lietuvos buriuotojams.
John'as iškart atsiuntė atsakymą, kad jie leidžia man daryti vertimus, tačiau tik nekomerciniam publikavimui, t.y. kad už juos nebus mokamas joks honoraras.

Todėl - jeigu patiks šių nuostabių žmonių straipsniai su juose sudėta patirtimi ir žiniomis - jokiu būdu nebandykite man už tai atsidėkoti kaip nors materialiai, nes tai gali būti pripažinta honoraru.

Taip pat labai prašau, net nebandykite man nupirkti alaus bokalo Pilies uostelio restorane, ypač "Baltijos" tamsaus, kad jums dar daugiau papasakočiau, kokių įdomių kelionių ir maršrutų jie savo portale yra aprašę (kairė ranka kišenėje suspausta į špygą, dešinės didysis pirštas uždėtas ant smiliaus, ir išraiškingai merkiu akį) - Jūs mane supratot, taip? Baltijos tamsusis... Net nemėginkit...

Daug kas Lietuvoje jau naudoja šį kruizinio buriavimo patirties aruodą, o tiems kam tai naujiena - rekomenduoju. Tai šiuo metu pats geriausias tolimų nuotolių buriavimo portalas, kuriame rasite begalę informacijos apie keliones šiaurinėse platumose ir ne tik, įvairios buriavimo įrangos aprašymus, jūreivystės patirties, puikių fotografijų ir nuorodų į vertingus informacijos šaltinius. Verta atkreipti dėmesį į straipsnių komentarus - netruksite suvokti, kad apie šį portalą susibūrė tikrai daug apie buriavimą išmanančių žmonių bendruomenė.

Dabar - prie reikalo...

large_MorgansCloud.jpg

SUTRAMDYK BAILĮ SAVYJE

Autorius JOHN HARRIES, s/y MORGAN‘S CLOUD

Laisvas vertimas iš anglų k. su autoriaus leidimu.
Originalus straipsnio tekstas: http://www.morganscloud.com/2005/01/01/taming-the-wimp-within/

Niekad nelaikiau savęs nuotykių ieškotoju, ar drąsuoliu. Aš nemėgstu štormų atviroje jūroje, ir savo jaudulį galiu išvystyti iki meno lygio. Kartą, kai draugas pasakė: „Džonai, tikrai nemaniau, kad tu kažko bijotum“ į mano prisipažinimą, kad labai bijau skrydžių lėktuvu – aš buvau apstulbintas.
Mano draugo susidarytas klaidingas mano įvaizdis, padiktuotas daugelio kelionių, kuriose kaip burinės jachtos škiperis, vykau į Šiaurines platumas – buvo nerealiai tolimas nuo mano pačio savęs suvokimo.

Šis stebinantis atradimas sukėlė daug minčių: Ar kiti Šiaurės platumų buriuotojai jaučia tiek pat baimių kaip ir aš? Ar mano herojai Tilman, Smith ir Brown (H.W. Bill Tilman, jachtos MISCHIEF, SEA BREEZE ir BAROQUE; Newbold Smith, jachta REINDEER; Warren Brown, jachta WAR BABY) – jautė tokį pat siaubą, kai pirmąkart išvydo juodus ledynais kepurėtus Grenlandijos kalnus? Ar jie irgi guli gulte, negalėdami užmigti išlaukiant štormą atviroje jūroje, mintyse sistemingai perkratydami dalykus, kurie gali sulūžti, ar pavesti? Ar jie jaučia tokį pat nerimą pirmą naktį, pradėdami kiekvieną reisą vandenyne?
Jeigu nesu vienintelis bailys, pasislėpęs už aureolės asmens, tariamai nesureikšminančio rizikos, kurią patiria tolimų reisų buriuotojas – gal mano savitvardos strategija, kurią įgavau per 100.000 jūrmylių nukeliautų vandenynais, bei regatų patirtis – beje, didesnė dalis tų jūrmylių surinkta mažiau apgyventuose pasaulio kraštuose – gal visa tai būtų naudinga pagalba kitiems, kurie dar siekia savo kelionių jūrose svajonės?

PRAKTINĖ PATIRTIS
Visų pirma – dar prieš išplaukdamas savo nuosavu laivu, aš ganėtinai lėtai surinkau pirmus 10.000 jūrmylių buriavimo vandenynuose bei lenktynių regatose. Šiandien toks patirties kaupimas tapo neįprastu dalyku. Vis daugiau būsimų keliautojų po burėmis perskaito kelias knygas, šiek tiek paburiuoja pakrantėse – ir išplaukia į savo tolimą reisą nuosavu laivu. Kas dėl JAV Rytų pakrantės buriuotojų – tas pirmas reisas dažniausiai yra į Bermudus kertant Golfo srovę, o Europos buriuotojams – Biskajos kirtimas; abi kelionės paprastai vyksta rudenį, kai net patyrę buriuotojai tam nesiryžtų. Kasmet pranešama apie jūroje įgulos pamestus laivus ir keliautojo svajones, sudaužytas į šipulius, kai vandenyno realybė užklumpa nepasiruošusį ir be patirties.
Kas dėl manęs – ankstyvuoju mano, kaip savo laivo škiperio, kelionių periodu, jeigu reikalai jūroje pakrypdavo blogąja puse, aš visada galėjau atsiremti į savo ankstesnę patirtį. Tuomet, kai dar būdamas įgulos nariu, galėjau stebėti kapitonus kitų savininkų laivuose. Šiandien tai didžiulė pagalba tam mano Bailiui Viduje.
Laipsniško apsipratimo su naujais iššūkiais principas tik sustiprėjo, kai ėmiau domėtis Šiaure. Savo pirmąją kelionę Šiaurėje suplanavau į santykinai svetingą Naujosios Škotijos pakrantę, po to sekė plaukimai į Niufaundlendą, po to į Labradorą, ir galų gale – į Grenlandiją, Baffin Salą ir Islandiją – vis sekantį žingsnį žengiant tik apsipratus su ankstesniu.
Tokio laipsniško įgūdžių vystymo naudą ypač akivaizdžiai įvertinau plaukiojant prie Niufaundlendo, pakeliui į Grenlandiją 1997-aisiais, kai ten jaučiausi kaip namie. Tai buvo visai kažkas skirtingo nuo mano pirmo reiso prie „Uolos“ prieš šešis metus, kai jaučiausi užspeistas rūko, ledo, štormų ir riboto serviso jachtoms (verta pažymėti, kad tuo metu jau buvau sukalęs ne mažiau 15 plaukimų į Bermudus ir atgal). Sąlygos minėtuose regionuose išliko nepakitę, bet kaip smarkiai pasikeitė mano sugebėjimas susidoroti su tomis sąlygomis, mano patirtis ir suvokimas kokį pavojų tos sąlygos gali sukelti.

PAŽINTI SAVE
Antras dalykas, padedantis tramdyt Bailį Savyje – tai nauda iš sugebėjimo numatyti savo paties reakcijas. Pavyzdžiui, aš žinau, kad kiekvieno bent kiek sudėtingesnio plaukimo pirmąją naktį aš savęs klausinėsiu ar man to reikia, ir nuspręsiu su visam likti krante vos pasibaigus šiam plaukimui. Taip pat žinau, kad atkeliavus į sunkiau pasiekiamą vietą, prieš pasukant į namų uostą, jausiu didžiulį pasidižiavimą, bet netrukus tai virs nerimu, ypač nemigos valandomis, nes neduos ramybės klausimas skambantis galvoje „kaip mus sugrąžinti namo?“ Kai tokios baimės sukyla, yra gera apie save žinoti, kad praleista vachta poilsio ir išsimiegojimo labui, sugrąžins mane į normalią būseną, atstatys tą malonumo ir taikos jausmą, kuriuo paprastai gyvenu jūroje.
Trečia, aš netgi išmokau kiek tai paskatinti tą Bailį Savyje, nes, jei kas negero nutinka, dažniausiai aš būnu dėl to jau pasijaudinęs iš anksto, ir sugalvojęs bent dalį tos situacijos sprendimų. Tai savo ruožtu man padeda išlikti ramiam ir veikti efektyviai – taip kad viskas tvarkoje, ir netgi naudinga jausti nerimą bei jaudulį, bet visai būtų prastai parodyti šiuos jausmus savo įgulai, kuri pasitiki manimi.

NEFORSUOK
Ketvirtas dalykas – aš išmokau nespausti nei savęs, nei įgulos, t.y. būti kuo švelnesniu. Tai ypač aktualu, nes mes plaukiojame su maža įgula – du arba trys žmonės. Ką ypač stengiuosi – tai parinkti gero oro langus, kad nepradėtume plaukimo esant štorminėms salygoms arba priešvėjiniais kursais.
Šią strategiją gavau įsisavinti 1997-aisiais, plaukiant iš St.John, Niufaundlendas – į pietinę Grenlandiją. Išėjom iškart po štormo (kad kuo toliau nuplaukti, iki ateinant sekančiam), į likutinę bangą. Iš trijų žmonių du, įskaitant mane, pakrito su jūrlige, ir niekas nei valgėm nei miegojom pirmas 24 reiso valandas, nors visi laive buvome tikrai patyrę, o plaukimo distancija buvo lengva. Aš galiu palyginti šią santykinio diskomforto būseną, tuo metu dar esant palyginti ramioms sąlygoms, su sąlygomis, kai turėjome jūroje praleisti stiprų štormą dreifuodami, praėjus penkioms dienoms ir padarę 700 mylių nuo išplaukimo, esant beveik minusinei temperatūrai, jūroje tarp ledo, šiek tiek piečiau Grenlandijos. Turėjom puikaus laiko išsimiegoti ir sočiai pavalgyti po tris kart dienoj, nes jau buvom apsipratę. Būtų toks štormas trinktelėjęs pirmą ar antrą plaukimo dieną – būtų buvę rimtai nemalonu, o gal net ir pavojinga.

BŪK PASIRUOŠĘS BLOGAM ORUI
Penktas dalykas – aš turiu išdirbęs savo blogo oro taktiką, ir tinkamą laivo įrangą, sumontuotą bei išbandytą iš anksto – todėl kai plaukimas tampa sudėtingu - Bailys dreifuoja. Yra keletas žmonių, kurie nuoširdžiai patvirtintų, kad jiems patinka štormas atviroje jūroje, ypač einant priešvėjiniu kursu – bet jachta, kuri gali saugiai gulti į dreifą, t.y. tapti pasyvia, yra ženkliai pranašesnė, susitvarkant su štormu jūroje. Yra keletas dalykų, kur mano buriavimo pažiūros yra dogmatiškos, bet neabejotinai vienas iš jų yra tai, kad jachtoms, kurios negali saugiai dreifuoti štorme – ne vieta atviroje jūroje su maža įgula.
Planuodami savo blogo oro taktiką, pagrindiniu dalyku laikėme tinkamo laivo pirkimą. Jachta MORGAN‘S CLOUD buvo projektuota Jim McCurdy, vieno iš visų laikų geriausių tolimo plaukimo burinių jachtų architektų, kuris saugumą laikė esminiu plaukiojimo jūra dalyku. Mūsų laivo dizaino bruožai paprasti , bet nulemiantys geras jūrines savybes: siauras laivagalis, vidutiniška vandentalpa, santūrūs korpuso apvadai, smulkūs liukai ir švieslangiai, ir stipri virinto aliuminio konstrukcija. Taip, MORGAN‘S CLOUD turi mažiau erdvės viduje, nei panašaus dydžio laivai, bet užtai nieko nėra smagesnio už šio laivo gerą elgesį plaukiant ar dreifuojant, kai sąlygos bjaurios, o mes pavargę.
Mes patobulinom jo kuterinį takelažą ir rangoutą, įtaisėme lengvai perstatomus stakselšotų šliaužiklius, furleksus stakseliams ir trečią rifą grotui. Tai leidžia mums kelių minučių bėgyje susimažinti nuo pilno darbinio buringumo iki dreifui reikalingo, išvengiant burių pakeitimo. Žinojimas, kad gali lengvai sustoti ir pailsėti, yra didžiulė prabanga Bailiui.

KAS IŠ TIKRO YRA SVARBU
Šeštas dalykas – laivo komplektavimas – tai laikas, kai ypač skatinu ir klausau Bailio Savyje. Parodyk man škiperį su gilia pagarba jūrai (suprask – baimės jausmu), ir pamatysi gerai parengtą laivą. Antra vertus – pasiruošimą reikia matyti su tam tikra perspektyva, t.y. jeigu mes būtume kantriai laukę, kol idealiai išbaigsime kiekvieną smulkią detalę ant laivo – mes niekada nebūtume niekur išplaukę. Mes fokusuojam dėmesį į taip vadinamą „Didįjį Penketą“: kad įgula būtų „viduje“, kad vanduo būtų “lauke“, kad stiebas būtų viršuje, kad kylis būtų apačioje, ir kad vairas veiktų. Visa kita yra smulkmenos. Nors man tai buvo sunkoka prisiminti ties Resolution sala Hudzono sąsiauryje, kai variklio kuro padavimo sistema pabiro į šipulius per visą kajutę.
Esu pastebėjęs, kad lygis nerimo, kurį pajuntu kai kas nors iš įrangos sulūžta – yra atvirkščiai proporcingas mano susipažinimo su ta įranga lygiui. Bėgant metams, mes esame išardę ir surinkę beveik kiekvieną sistemą ant MORGAN‘S CLOUD, nuo vairo plunksnos nuėmimo patikrai, iki falų įvadų ratukų stiebo viršuje išardymo. Mes netgi sugaišome vieną padriką žiemą patys keisdami laivo variklį.
Ši „pasidarykpats“ beprotybė prasidėjo, nes tai buvo vienintelė alternatyva, kad galėtume įstengti įsigyti, išlaikyti ir keliauti laivu, kurį išsirinkome. Nors, pozityvioji to pusė yra ta, kad jeigu kažkas sulūžta kur nors atokesnėje vietoje, mes jaučiamės žymiai mažiau pažeidžiami ir susirūpinę dėl būtinybės tai sutaisyti patiems.
Iš kitos pusės, mes neatsisakome ir profesionalų pagalbos. Kas keletą metų patyręs mechanikas atlieka pagrindinio variklio apžiūrą, o mūsų geriausias meistras nukreipia didinamąjį stiklą į rangoutą. Jų specializuota tūkstančių variklių bei rangoutų patirtis, kartu su mūsų laivo pažinimu, dažniausiai gali surasti potencialią problemą dar prieš jai atsitinkant; vėlgi – didžiam Bailio džiaugsmui.

TAI NĖRA TAIP JAU PAVOJINGA
Ir, galiausiai, jei kažko išsigąstu, aš primenu sau, - su tinkamu laivu, įranga ir patirtimi – jūriniam buriavime nėra nieko fundamentaliai pavojingo, netgi buriuojant Šiaurėje. Tai nėra nuotykis ant žmogaus galimybių ribos, ir dėl to labai pavojingas, kaip lipimas į Everestą, ar plaukimas Volvo Ocean Race. Žinoma, aš galiu padaryti klaidą, ir prarasti laivą, o gal net ir gyvybę. Tačiau paruošdami MORGAN‘S CLOUD ir save, palaipsniui ir per daugelį metų, mes sugebame savo baimių demonus išlaikyt uždarytus, o riziką sumažinti iki priimtino lygio.

large_voyages.jpg

Posted by gramas 00:04 Comments (0)

Apie tai, kaip sugroti vandenyną

John Butler - dar vienas akustinės gitaros genijus iš gatvės.

Jei neturit laiko ramiai atisėsti ir išklausyti šį naujai sugrotą bet, ko gero, jau 12 metų žymiausią Butler'io įrašą "OCEAN" - padarykit tai vėliau.
Dar nė karto per tuos metus jis šio kūrinio nesugrojo vienodai, kaip ir jūra negali būti du kartus ta pati.

Dabar paburiuokim po vandenyno platybę, su jo nuotaikom nuo štiliaus iki rimto štormo.

Posted by gramas 22:21 Comments (0)

Apie tai, kaip kaimynui švedui su žmona nepavyko

swedish_flag.jpgŠvedai mūsų artimi kaimynai - jei iš Klaipėdos išplauki jachta maždaug apie vidurdienį, plauki per naktį - tai kitą dieną jei ne ryte, tai vidurdienį jau gali švartuotis Gotlande. Kažkodėl tuos kaimynus mes labai skirtingais nuo savęs laikom, bet kažin, ar tai labai tikslu. Taip, kultūros skirtingos, alus jų silpnas, moterys rimtai pažeistos emancipacijos, bet žmonių mentalitetas labai panašus - abi tautos - jie ir mes - esame atsargūs ir rezervuoti su nepažįstamais, bet užstalėje dainuojam, esame godūs pinigui, taupūs ir galime sunkiai dirbti, jei už tai gerai sumokama. Taip pat mokame laikas nuo laiko netikėtais dalykais nustebinti ne tik kitus, bet net patys save.

Ši neišgalvota istorija nutiko Švedijoje, bet lygiai taip pat sėkmingai galėjo nutikti ir Lietuvoje. Pernai, ramią birželio popietę, jūrų gelbėjimo centras gavo pranešimą iš buriuotojo, jachtoje dreifuojančio jūroje netoli Kalmar uosto. Jis pranešė, kad iš jachtos iškrito ir jūroje dingo jo žmona. Vargšas buriuotojas įsitikinęs, kad jo brangioji nuskendo. Gelbėtojai, kateriu atvykę į jachtą, ten rado sielvarto apimtą ir visiškai girtą buriuotoją; jachta dreifuoja, nes tapo nevaldoma dėl sulūžusio rumpelio. Buriuotojo žmonos iš tikrųjų jachtoje nebebuvo.

Vėliau gelbėtojai išsiaiškino, kad žmona ir negalėjo būti jachtoje, ar nuskendus, nes tuo metu ji visiškai sveika ir gerai nusiteikus leido laiką krante, t.y. niekur ji išplaukus ir nebuvo.
Gelbėtojai sutaisė jachtos vairą, ir savo kateriu nubuksyravo į uostą, kur girtas buriuotojas buvo perduotas policijai. Policija iškart davė papūsti į alkotesterį, ir areštavo buriuotoją už laivo valdymą apsvaigus nuo alkoholio.

Švedijos buriuotojai žino - žinokim ir mes, Lietuvos buriuotojai, ten besilankantys: 2010 metais kaimynams buriuotojams ir motorinių laivų škiperiams buvusi leidžiama 1.0 promilės riba buvo sumažinta iki 0.2 promilių, t.y. iki normos, galiojančios Švedijos automobilistams. Taipogi įstatymu Švedijos pakrančių apsaugos ir policijos pareigūnams yra suteikta teisė atlikti girtumo testus škiperiams, jei yra įtarimas, kad šie gali būti padauginę.

O švedai kažin ar žino, kad Lietuvos laivybos inspektoriai taip pat mano turintys teisę tikrinti mažųjų laivų vairininkų girtumą alkotesteriu, taikydami 0.4 promilių automobilistams taikomą normą. Kaip teisiniuose aktuose yra reglamentuotas Lietuvos škiperių tikrinimas - dar aiškinuosi. Vandens transporto priemonių vairuotojai yra paminėti šiame dokumente, bet tikrinimą tegali atlikti tik policijos pareigūnai, arba medikai - laivybos inspektoriai ten nepaminėti. Tačiau gali būti, kad mūsų painioje teisinėje sitemoje yra koks nors poįstatyminis aktas, ar ministro įsakymas, suteikiantis vidaus vandenų inspektoriams mus tikrinti kaip policijos keliukams... Dėl visa ko, pasidomėkit įstatymais ir patys, jei kam aktualu.

Prieš 3 metus (taip, jau daug alaus nutekėjo) nemaža bauda buvo nubaustas mano draugas kateristas, nors tą dieną nieko vartojęs nebuvo. Buvo vartojęs iš vakaro, bet tikrai žinau - nevdrebezgu, nes kartu jamėm. O tikrinimo dieną tikrai nė lašo... Laivybos inspektoriai užlaužė ir papūsti davė tiesiog ant vandens. Parodymai buvo nerealiai dideli, kaip tą dieną nieko nevartojusiam. Protokolą jis pasirašė, kitą dieną po svarstymo inspekcijoje oficialiai pavedimu sumokėjo tą didelę baudą, nes žmogus nėra konfliktinis... Po kelių dienų jam paskambino kitas laivininkas, taip pat nubaustas už laivo valdymą padauginus, ir bandė prikalbinti kartu duoti inspektorius į teismą apskundžiant administracinį teisės pažeidimą, nes tikrai buvo panaudotas patikra nesertifikuotas alkotesteris. Apie tolimesnę šių reikalų eigą, jeigu tokia buvo - istorija nutyli.

Posted by gramas 22:50 Comments (0)

Apie tai, kaip bandėm nuskęsti

Tik bandėm nuskęsti, kaip vėliau paaiškėjo, bet ant visai taip ir nenuskendom. Tačiau emociškai save patikrinom tokioje situacijoje visai padoriai. Skendom su visu laivu, dviese - aš ir Lolita.
Dabar - apie viską iš eilės.
Buvo Joninių regata - kuri organizaciniu aspektu šiemet pati brandžiausia Lietuvos buriuotojų gyvenime. Kad nesiperkartoti, plačiau apie Joninių regatą galima rasti kolegos buriuotojo aprašyme.

Regatos startas buvo lėtas, bet visi žinojom prognozę, kad maždaug nuo 2300 val. vėjo bus, ir daug. Todėl tame lėtame starte nusivylimo nebuvo - tik laukimas. Nežiūrint į tai, starto liniją kirtome paskutiniai. Juokaujame, kad, įvertindami savo neeilinius sportinius sugebėjimus, visiems sąmoningai davėm forų. Gaila, kad jie apie tai nieko nežinojo - nurūko pimyn, tiek juos ir tematėm. Tapo aišku, kad reikia vytis.

Ties Juodkrante vėjo buvo tiek, kiek reikia Scorpio, kad pasivyti ir pradėti lenkti kitus laivus - konfidencialumo dėlei jų nevardinsiu, nes vėliau jie visi mus vėl padarė.

Pro Mirusias Kopas lekiame senuoju farvateriu, kur tik mažesnės grimzlės laivai gali plaukti, ir pralenkiam dar 2-3 varžovus, darančius lanką teisingu farvateriu, t.y. pagal bojas ir arčiau kopų. Tai vyksta apie 0230 val. - tokiu laiku, kai miego labiausiai norisi.
Ta proga Lolita pradeda reikšti savo simpatijas gultui kajutėje, ir kokpite lieku vienas. Man visai smagu - vėjo daug, Pietvakariai - pats tas vėjas greitam buriavimui, ir miego kažkaip nesinori. Žinau, kad kažkur tamsoje turi būti žvejų palikti venterio kuolai, ir vienoj rankoj vairas - kitoj stiprus žibintas - kasamės visai spėriai per tamsą. Visą kelią nuo Pervalkos švyturio - buriuotojų folklore vadinamo Rotmanu, arba Žmogumi - kapojomės distancijoje su jachta Blue Bird, kurią buriuoja mūsų trečiadienio regatų PaPa sparingo partneris Tomas su draugais. Nelengvai, reikėjo su burėm dirbti, bet juos aplenkiu, bet didesnio atstumo tarp jachtų sudaryti man niekaip nesiseka...

Vėjo jau darosi tiek, kad vėliau, jau su bokalu rankoj, Tomas klause - tu, ką, rimtai vienas tada buvai? Taigi matė - kai vienas kitam apsilenkdami žibintais į veizolus blizginom, juk visai įdomu buvo pasižibint, situacijos nekasdieniškumą įvertinant, ir didelėm akim į kitas dideles pažiūrėti. Juk tai vienintelė naktinė regata, kur viskas kitaip negu dieną atrodo.

Nuo Bulvikio rago farvateris pasuko link Nidos, o fortūna į mus pasisuko savo galiniu fasadu. Bangos turim jau tiek, kad mus pradėjo užvertinėti ant kairio borto.
Laikas nuo laiko lejeriai vandeny, paskui dar użverčia, ir vandens paimam virš kairio borto kokpito suolo. Tas vanduo ten ir lieka ilgiausiai, nes vėjas laivą verčia nepailsdamas. Po kiek minučią atleidžia - vanduo šliūkšteli nuo suolo ant kokpito grindų, ir palengva grįžta į marias. Po to vėl užverčia. Vėl imam vandens. Ir taip daug kartų. Reikėjo rifuoti grotą, juk aišku, kad pilnų burių nebepanešam - bet esu vienas, Lolitos žadint nenoriu, o BlueBird'as lipa ant kulnų - stabdelėk rifavimui, ir aplenks. Ne-a, reikia varyt, juk varžybos, juk reikia pavaryt kaip yra, jau netoli iki posūkio bojos ties Nida. Bet pavarymas toks ant ribos - užvertinėja kažkaip vis dažniau, ir tiesinasi laivas vis lėčiau. Vairas pasidarė kažkoks mažiau laivą laikantis, vos pūsteli stipriau, užvirstam, ir vis dažniau laivas į vėją nosimi sukasi. Kovojant su stichija, šalia bangom nustraksi Relax, kuriuos už Juodkrantės pralenkiau. Sakiau, kad vardų neminėsim, bet tai buvo būtent jie.

Balsas iš kajutės, toks labai jau nekasdieniškos intonacijos - Gintarai! Skęstam!
Koks blemba skęstam, taigi gonkė! Man iš pradžių nelabai situacija dašyla... Lolita uždega viduje šviesą, ir matau per gerą sprindį ant grindų vandens. Čia nesąmonė visiška, juk Scorpio absoliučiai sausas laivas, vieninteliai netvarkingai atsitikę skysčiai salone būna pro šalį prapiltas šnapsas, ir kartą prieš 4 metus buvęs blogai užsuktas gėlo vandens bako dangtis, kai keli litrai ištekėjo, laivą prie vėjo užvertus. Paduodu jai kibirą - semk. Matyt, galvoju, vėl vanduo iš geriamo bako išteka - kažkaip daugokai, bet nedidelė problema. O pats skubiai suku laivą dešinėn, ir venduoju, nes esamu kursu tiesiai į posūkio ženklą neišplauksim. Tik pritraukinėdamas genują, pamatau, kad BlueBird, netoliese buvę ir bandę mus lenkti, mano manevru buvo priversti irgi venduoti, kad į mus neįpulti.

Lolita vis padavinėja kibirus su vandeniu, ir taip jau neramiai sako, kad vandens ką tik sparčiai padaugėjo... Aišku, kad čia ne geriamas vanduo išsitaškė - turim rimtą avariją. Sukasi milijonas minčių apie tai, kas galėjo nutikt, tarp jų ir šie varijantai iš "gal" serijos:
- gal siūlė tarp korpuso ir denio leisti pradėjo. Bet kad tiek vandens paimti, turėtų rimtas plyšys būti.
- gal tamsoje nepastebėjau žvejų palikto kuolo, ir bortą pradūriau. Bandau prisiminti, ar tarp bangų smūgių į korpusą buvo kuris nors smūgis šiek tiek kitoks - ir sunku pasakyti kaip ten buvo...
- gal vairo mechanizmas, t.y. vieta kur baleris per korpusa išeina - sugedo ir sandarumą prarado. Juk vairas kažkaip keistai buvo pradėjęs veikti...
- gal falškylio varžtai - vienas ar keli nutrūko, ir imam vandenį per dugną...
- gal tamsoje įpuoliau į tinklus, ir sraigto veleno išėjimo tarpinę sugadinom, ir per ten vandenį imam. Na bet nebuvo tokio pastebimo trūktelėjimo, kad tokia bėda nutiktų...

Visi tie varijantai gręsia prastom pasekmėm - juk nejuokais nuskęsti galim, ir suku į Nidos uostą, iki kurio dar plaukti apie pusantros jūrmylės. Mums varžybos baigėsi.

Lolita jau pavargo vandenį kibiru kabinti, sako, palauk - atsikvėpti reikia, o aš vis kokpite rankine pompa kinkuoju, iš po variklio vandenį siurbdamas. Kita ranka vairuoju, po to įjungiu autopilotą ir nubildu ant denio nuleisti burę.
Vandens viduje lyg ir nebedaugėja.

Variklis dirba pilnom apsukom, o aš skaičiuoju mintyse, kiek ilgesnių virvių laive turiu, kad laivą perrišti ir bandyti prie krantinės prisitvirtinti, kad kuo mažiau panirtume. Yra dar bent teorinė galimybė, kad kajutę iki lubų neužtvindysim, ir bent dalį elektros instaliacijos ir prietaisus pavyks nesudrėkinti. Kur tą kraną laivo iškėlimui reiks rasti? Kai vietiniai savo laivus po navigacijos pabaigos iš vandens kelia, lygtai kranas iš Klaipėdos važiuoja... Turiu vandeniui nelaidžios medžiagos kokpito tentą, jį panaudosiu kaip vadinamą "pleistrą" - užvesiu iš borto išorės ant tos vietos, kur bus pramušta skylė, ir marių vandens slėgis pats jį prispaus ir skylę užsandarins. Kaip nors susitvarkysim.

Nidos uoste stojam prieš Čili Picą, staigiai prisirišam, ir puolu semti vandenį iš kajutės. Lolita eina atsikvėpti į krantinę. Viens-Du-Trys , t.y. Pasemti-Pakelti-Išpilti. Ir vėl, ir vėl, ir vėl... Pilu tiesiog į kokpitą, nes nešioti iki borto, laipiojant kajutės laipteliais pirmyn/atgal nėra laiko. Vandens mažėja. Surenku visas kiliminės dangos plyteles, kuriomis išklotos grindys, įmirkę ir sunkios jos pasidarę, sumetu jas į wc patalpą, kad netrukdytų. Kibirą pakeičiu plastikine šiukšlių dėže - ji keturkampė, ir plokščia briauna gerai prie grindų prisispaudžia - žymiai efektyviau, nei su apvaliu kibiru galima vandens likučius semti.

Visai prašvito jau. Iš Čili Picos išlinguoja du vyrukai, ir nelabai rišliai, bet jų manymu labai šmaikščiai, pradeda kalbinti Lolitą, kad su jachta juos paplukdytų, ne veltui, žinoma... Bet dabar ir iš karto. Geras šmaikštas, kaip sako Žalgirio savininkas. Apspangę dar jie, ir nemato, kad aš laikas nuo laiko vis vandenį išpilu, jau su kempine rinkdamas jį nuo kajutės grindų. Nėra kada man ten toliau juos pasiųsti... Ir tas vanduo vis sunkiasi į vidų, iš po visų vidinių moldingų, iš po kajutės gultų - ten viskas, ir spintelės išformuota iš plastiko, kuris priklijuotas iš vidaus prie išorinio korpuso apvalkalo. Visai patogu, bet tik ne tada, kai reikia vandens įtekėjimo vietą nustatyti. Tyrinėju falškylio varžtus, nu lyg ir sveiki jie, bet vanduo sunkiasi iš po pertvaros tarp wc ir kajutės, visai šalia varžtų. Galimas dugno pažeidimas toje vietoje, ir jei šalia kylio - jokio "pleistro" ten neužvesi ir nepritvirtinsi, tikriausiai teks nerti ir skylę kokias nors skudurais užkamšyti.

Iškraustau runduką kokpite, išsemiu iš jo vandens likučius, ir su žibintu lendu vidun apžiūrėti balerį. Jis įstatytas į plastikinį vamzdį, einantį nuo dugno iki denio, ir spoksau kurį laiką į tą vamzdį, ar vandens jis neduoda. Neduoda. Mintyse išbraukiam balerį iš galimų problemų sąrašo. Bet sąrašas lieka ilgas.
Vanduo kaupiasi jau lėtai, su kempine kas penkios minutės surenku po puskibirį. Su tokiu pratekėjimo kiekiu tikrai susitvarkysim, ir bandysim plaukti į Klaipėdą. Ten, namų uoste, viskas spręsis lengviau.
Grižtame varikliu, nes bijau kelti bures, kad apkrovos į korpusą nepadidinti, nes jei yra kur įskilimas, tai jis tik padidėtų.

Stresas ir išgąstis praėjo, nors nuotaikos visai niūrios - sezonas net neįpusėjo, o laivui reiks rimto remonto. Mintyse prasukinėju kas ir kaip šiąnakt vyko, vis bandydamas suprasti įvykio priežastį - vis nėra aišku, pro kur tiksliai marių vandenį siurbėm. Lolita vairuoja, aš vis ropinėju po kajutę, ieškodamas pro kur daugiausiai vandens sunkiasi. O jo vis mažiau ir mažiau, bet vis atsiranda.

Tik ties Juodkrante man galutinai prašviesėja - tada, kai nuo Bulvikio rago link Nidos pasukom, laivą vėjas pradėjo smarkiau užversti, ir panardinant kairįjį bortą, vanduo per runduko dangtį pateko į laivo vidų. Kiekvienu laivo užvertimu vis paimdavom po porciją vandens, kol jo masė pradėjo veikti kaip balastas - dėl to pradėjome užvirsti kiekvienu smarkesniu vėjo pūstelėjimu, vis dar sriūbtelėdami, ir labai greitai vairas nebenulaikydavo laivo, susisukdavome prieš vėją. Per runduko viršutinę briauną po deniu, vanduo išilgai bortų pateko už kajutės moldingų ir pradėjo kauptis ant grindų bei šachtoje po varikliu. Taigi per runduką vos nepaskendom. Neužsandarintas runduko dangtis (kokpito suolas) iki šiol ir nebuvo problema - lietaus vanduo ir užnešta banga be vargo nubėgdavo specialiai įrengtais špigatais, o bures prie per didelio vėjo surifuodavau, ir borto niekada nepanardindavom tiek, kiek šiąnakt.

Išsiaiškinus bėdos priežastį, ir kad Scorpio sveikas, man diena net šviesesnė pasidaro. Grįžę su kitais regatos dalyviais visai smagiai pusryčiaujame Ryžių Malūne.

Kitą dieną nuvažiavau į mašinų laužyną, ir nupirkau pikapo bagažinės sandarinimo gumą, kuri idealiai užsandarino runduko dangtį. Dabar galėsim nardyti.

Tokia buitinė ir paprasta šio laimingai pasibaigusio nuotykio priežastis, bet jis yra pamokantis ir verčiantis padaryti išvadas:

- labiausiai smagu, kad nebuvo panikos laive, abu stengėmės situaciją vertinti racionaliai. Išgąstis buvo, bet tikrai ne panika. Bet specialūs kiekvieno sezono pradžioje pravedami laivo gelbėjimo mokymai įgulai žalos tikrai nepadarytų.

- pavojaus akivaizdoje praktiškai įrodėme, kad geriausia avarinė pompa - tai kibiras išsigandusio jūreivio rankose. Čia ne kalambūras - čia 100% teisybė.

- reikia turėti tvarkingas gelbėjimo priemones. Kai žinai, kad turi liemenes ir plaustą - tu žinai, kad tiesioginio pavojaus gyvybei nėra, ir tai saugo įgulą nuo panikos, bei nuteikia darbui, kovojant už laivo plūdrumą. Planas B suteikia viltį, ir tai padeda vykdant darbus pagal planą A.

- patikrinti runduko sandarumą, ir atkrepti dėmesį į spyneles - jos turi būti su užtempėju ir fiksuojamos, kad prieš štormą dangtis būtų sandarus, laivui apvirtus rundukas neatsidarytų, nes laivui vėl atsistojant taps pilnu vandens.

- be apvalaus kibiro, verta turėti keturkampę talpą, tinkamą vandeniui nuo grindų semti - gali būti šiukšlių dėžė, ar kitas indas - svarbu, kad būtų galimybė jį prispausti prie grindų. Žymiai efektyviau, nei apvalus kibiras.

- reikia turėti "pleistrą". Mūsų atveju - tai kokpito tentas, jame yra pakankamai sutvirtintų skylių kraštuose, kad įverti virves ir jomis užvesti "pleistrą" ant pramuštos vietos.

- laive reikia turėti kirvį. Jeigu vandens patekimas vidun būtų didelis, ir galima nustatyti vietą, pro kur jis patenka vidun, tektų kirviu išdaužyti ir spinteles, ir baldus, ir vidinius moldingus, kad prie pažeisto borto iš laivo vidaus prieiti ir tą skylę pagalvėmis užremti. Be rimto įrankio, vien nagais ir keiksmais, baldų greitai neišardysi.

- reikia turėti daug ilgų virvių. Nežinau, ar būtų pavykę man taip prisirišti Nidoje prie krantinės, kad neleisti laivui nugarmėti, bet nepabandęs nesužinosi. O be virvių net nepabandysi. Švartavimo virves galima surišti, kad ilgesnes pasidaryti, inkarinę virvę panaudoti, falus, brasus ir šotus panaudoti... vienu žodžiu, virvių reikia, tiek ir tokių, kad laivo svorį išlaikytų. Rištis gali tekti ne tik prie krantinės, bet ir prie kito laivo, jei pavyktų jūroje prisišaukti į pagalbą.

- reikia patikrinti, ar lengvai galima nuimti šlangą nuo užbortinio vandens kingstono. Tik reikės žiūrėti, kad, vandeniui triume pasibaigus, variklis neperkaistų. O dar protingesnis ir kolegos pasufleruotas sprendimas - kur atstumas tarp kingstono ir pirminio filtro leidžia - įsirengti trišakį vožtuvą, kas leis greitai perjungti variklio aušinimo siurblį į darbą avarinės pompos režimu. Tokiu būdu galima įjungtą variklį įdarbinti, kad vidun patekusį vandenį išsiurbtų, papildomai prie veikiančių kitų avarinių pompų ir įgulos kibirų.

- reikia patikrinti laivo konstrukciją, nes nesąmonė, kai rundukas gali bendras ertmes turėti su salone esančiomis spintomis - įtariu, gamintojai tai padarė siekdami geresnės visų patalpų ventiliacijos, bet skendimo atveju tai gali atnešti nelaimę. Verta maksimaliai izoliuoti visas patalpas vieną nuo kitos, net jei tektų įrengti papildomas ventiliacijos angas denyje ir papildomas avarines pompas.

- reikia turėti iš anksto paruoštą gelbėjimosi krepšį, kurį pasiimsi palikdamas laivą. Sandarų ir patvarų krepšį galima nebrangiai nusipirkti parduotuvėse Armijai Ir Civiliams. Į jį verta iš anksto (ruošiantis štormui jūroje) susidėti signalines raketas, rankinę VHF stotelę su pilnai pakrauta baterija, nešojamą GPS, žibintą, vandens ir maisto (esu matęs žmogų įsidedant lašinių paltį), peilį, kažkiek nestoros virvės, įgulos dokumentus, laivo dokumentus, laivo žurnalą, pinigų. Svarbu iš anksto tą krepšį turėti suruoštą, nes prasidėjus šurmuliui, kai laivas skęsta, tai padaryti bus labai sunku, jeigu išvis įmanoma. Bėdos atveju atrodė, kad vienu metu būtinai turiu būti keliose vietose, ir labai nervas ima, kai to negali padaryti. Ieškoti po įvairias spintas išdėliotų daiktų visiškai nebūtų buvę kada.

- pasitikrinti, ant kiek rankinė pompa yra patikima. Vienas dalykas, jei reiktų iš po pajolų keliais mostelėjimais pora litrų išmesti, ir visai kas kita, kai reikia rankena pamojuoti pusvalandį, ar net ilgiau. Patikėkit, yra reikalų, kai reikia viena ranka laivą vairuoti, o kita pompos rankena be perstojo mojuoti; mano atveju tai sumautai rankenai kas keli mostai iš jos lizdo pompoje vis išsprūstant. Ranka pavargsta, o padėties kokpite nelabai pakeisi, nes vairuoti reikia - vargas, vienžo...

- iš anksto įsivesti gelbėjimo tarnybų numerius į telefoną. Jei man jūroje būtų reikėję skubiai paskambinti, nes bent jau Bitės ryšys ir tolokai nuo kranto veikia - žinau, kad kažkur užrašų knygelėje turiu tuos numerius, bet kur ta knygelė, ir ar sezono pradžioje išvis ją iš namų į laivą atnešiau - galėjau tik spėlioti. Šiuo atveju būčiau per raciją iškvietęs VHF16 kanalu, bet jei būtume tiek vandens prisėmę kad be el.srovės likę - telefonas būtų vienintelis šansas. O numeriuko Klaipeda Rescue jame - nėra... skambink kiek nori - mamai, tėtei, draugams/giminėms/artimiesiems, ar bendruoju pagalbos 112. Jūrų gelbėjimo centras - Klaipeda Rescue, 24 val. per parą: +370 46 39 12 57 ir +370 46 39 12 58.

Posted by gramas 04:06 Comments (1)

Apie tai, kaip nuo šventos karvės spenio nutrūkau

"Žiedų Valdovą" visi matėm, ir jau žinom kad mūsų gyvenimus valdo Gėrio ir Blogio jėgos. Jos nuolat rungiasi tarpusavyje dėl teisės pavairuoti pasaulį. Mes visi šioje kovoje dalyvaujam kaip žaidėjai, arba stebim nuo atsarginių suolelio, kol mūsų vardu žaidžia kiti (dažniausiai politikai). Tai šitaip funkcionuoja normalių žmonių pasaulis.
Buriavimo autoritetai mane mokė, kad jūros žmonių pasaulyje Gėrio polių atstovauja Gera Jūrinė Praktika. Kas atstovauja jūrininkų Blogio polių man niekas iki šiol nesakė, bet peršasi išvada, kad tai turėtų būti tokia niekam negirdėta Blogoji Jūrinė Praktika, labai tikėtina su Somalio piratais priešaky. Bet tokios Blogosios Praktikos nėra - vadinasi, jūros žmonių gyvenime Blogis neegzistuoja. Mes visi geri, o buriuotojai - geriausi.

Aišku, dėl visko kaltas mano nesuvokimas, bet panašu, kad daugelis jūros profesionalų uoliai gina šią griozdišką ir nelabai logišką sąvoką - Gera Jūrinė Praktika. Ji yra tokia jūrinė šventos karvės atmaina, irgi su tešmeniu, speniais, bet su pelekais vietoj kanopų.

Kaip rusai sako: Goole Est' - Uma Ne Nado... Nepatingėkit ir pagūglinkit tą gerą jūrinę praktiką. Plačiausiai ją aprašo pripažintas autoritetas ir, ko gero, pats produktyviausias Lietuvos buriuotojų mokytojas A.Dovydėnas (esu padaręs dvi orbitas Dovydėno buriuotojų mokymo sistemoje, ir, nežiūrint į tai, kad Tamstos mokyme daug kuo abejoju, lenkiu žilą galvą prieš Tamstos darbštumą). Tekstas čia.
Deja, man šis apibūdinimas, nors ir platus, tačiau atrodo perdaug miglotas ir neapibrėžtas. Kažkaip mistikos per daug. Tiksliau - dėl savo platumo ši sąvoka yra neįmanoma pilnai suvokti, o įsisavinti tai, ko nesuvoki, tu irgi negali.
Buriavimo guru labai poetiškai savo knygoje BURIAVIMAS žodžiuoja, ir sako, kad toji šventa karvė - tai visuma žinių, praktinių įgūdžių, papročių, elgesio normų, kitų žmonių patirties, perduodamos iš lūpų į lūpas, ir dar daugybės konkrečiai neįvardijamų, nereglamentuojamų ir netgi garsiai neminimų, tačiau kažkaip visuotiškai numanomų dalykų. Kitaip sakant - bet ką, kas susiję su jūrininkų gyvenimu, galima būtų aiškinti remiantis geros (tai gal ir blogos?) jūrinės praktikos normomis. Tačiau tuo pat metu leidžiama suprasti, kad šis žodžių junginys gali atsidurti ir oficialioje incidento ar avarijos tyrimo ataskaitoje, ir galimai kaltam jūros žmogeliui kainuoti jei ne laisvės praradimą, tei bent jau diplomo netekimą, ar visuotinį pasmerkimą "Ūūūū, sūūūka!!!"(rus.).

Kad ir kokia šventa karve ji būtų laikoma, mano manymu sąvokos "Gera Jūrinė Praktika" korpusas nuo pat savo nekalto prasidėjimo yra skilęs ir leidžia abejonių vandenį.
Jeigu oficialiuose dokumentuose, incidentų tyrimo ataskaitose norime naudoti šį terminą (o jis realiai yra naudojamas), turėtume labai aiškiai jį apibrėžti.
Mes visi esame potencialūs galinčių nutikti incidentų ir, neduokdie, avarijų dalyviai. Jeigu vėliau, tiriant įvykį, bus bandoma manipuliuoti Geros Jūrinės Praktikos sąvoka, tai tas taisykles būtina surašyti, kad nebūtų įmanomos jokios interpretacijos ir subjektyvumai. Bet šventų karvių fermeriai man sako - laivybos taisyklės yra jau surašytos, ir jų mes visi išmokomi iki gaudami leidimą plaukti. O Geros Jūrinės Praktikos surašyti neįmanoma, nes ji tokia didelė ir plati, na ji kaip idealas, kurio turime visi siekti, ji tokia ... tokia... na, tokia kaip Dievo šviesa, Nirvanos būsena, kurią suvokti ir suprasti paprastam mirtingąjam neįmanoma, tačiau mes, visi jūros žmonės, turime to idealo siekti. Ir staiga bac - tarkim, oficialioje ataskaitoje skaitom - "Kapitonas Kapitonauskas, nepaisydamas geros jūrinės praktikos, metė inkarą per dešinį petį, pramušė dugną ir nuskandino laivą". O kur vargšui Kapitonauskui pasitikrinti, ar tie kaltintojai teisingą paragrafą jam taiko? Kuriame geros jūrinės praktikos vadove ar kodekse parašyta, kad inkaro negalima mesti per dešinį petį? O per kairį - ar galima? Kapitonauskui lieka tik paverkti vieną naktį į pagalvę, kad nesupranta jis gerosios jūrinės praktikos, ir ryte eiti kito darbo ieškoti?

Taip ir gaunasi, kad Gera Jūrinė Praktika - tai gryniausia kažkieno sugalvota abstrakcija, skirta lemingams ir runkuliams (angl. Landlubbers) mulkinti, ir jos pilnai neįvokia netgi patys karščiausi šalininkai. Runkulys - tai bendrinis pavadinimas asmens, kuris nekenčia visko, kas su jūra susiję, nes paprasčiausiai nesuprana ir suprasti nenori - ir prašome nepanioti su niekuo dėtu Runkeliu, kuris yra šakniavaisis, naudojamas cukraus, Velnio Lašų ir pašarų gamyboje. Mieli jūrininkai - bandome su ta Gerąja Jūrine Praktika runkulius mulkinti - o juk mulkiname tik patys save - štai ką apie tai aš galvoju.

O jeigu visą šitą mistikos ir paslapties skraistę numesti velniop, ir tą neįvokiamą gerąją jūrinę praktiką imti traktuoti kaip nuo senų senovės žinomą jūreivystę? Britai, kiek labiau už mus jūrinės tradicijos turinti tauta, tam naudoja terminą Seamanship Jie nesako Good ar Proper Nautic Practice, jie sako Seamanship. Mes angliškuose tekstuose sutikę Seamanship, kažkodėl sakom šitą lingvistiškai išlaužtą karvės formos kregždutę - Geroji Jūrinė Praktika. O kodėl ne Geroji Fėja, juk tai tokia pat nesąmonė - nes Seamanship vertimas į lietuvių kalbą ir yra Jūreivystė.

Jūreivystė - su savo mokslo šakomis, navigacijos, astronomijos bei meteorologijos mokslinių pasiekimų praktiniu pritaikymu, daugybės kitų sričių žiniomis ir praktine patirtimi, taisyklėmis, terminologija, jūrine teise, tūkstantmete istorija, tradicijomis ir papročiais - tačiau be jokios mistikos ir religinio virpesio. Jūreivystė - kaip raštingumas. Esi raštingas, arba beraštis, bet raštingu nei vienas negimsta, bet dauguma juk kažkaip išmoksta. Jūreivystės irgi galima išmokti, nes yra veikianti sistema, kaip šitą tūkstantmečiais sukauptą žinių ir patirties lobyną žmonija perduoda iš kartos į kartą. Beje, pats buriavimas - taip pat sudedamoji jūreivystės dalis... Jūreivystėje yra tvarka - ten viskas tiksliai į lentynas sudėliota - atskiros mokslo šakos, taisyklės, įstatymai, įrenginių instrukcijos, vadovėliai, kartografija, ir t.t. - nėra palikta vietos jokiai mistikai, ir subjektyviam vieno ar kito dalyko traktavimui. Jūreivystė - tai aiškumas, ir žinojimas to, ką savo, kaip jūrininko gyvenime, tu darai.

Visiškai neaišku, kodėl tą Gerąją Fėją iki šiol naudojam, o ne kaip tikros jūrinės tautos - Jūreivystę?

Pasitikrinau - ir net nustebau, kad lietuviškoje Vikėje išvis nėra straipsnio "Jūreivystė". O kodėl? Taigi runkuliai todėl kad... Pasidariau prieigą į wikipedia.lt ir artimiausiu metu padarysiu bei sudėsiu į JŪREIVYSTĖ angliško Vikės straipsnio "Seamanship" laisvą vertimą. Šiaip sau, dėl įdomumo - smagu bus stebėti, ar mūsų Šventos Jūrinės Karvės spenio besilaikantys bandys prieš britų Admiralitetą rautis.

Posted by gramas 01:03 Comments (0)

Apie tai, kaip seną skolą grąžinom, bet naujų prisidirbom

Žlugus planui LIEPOJA, kartu su Lolita sugalvojam užlopyti vieną seną skolą.
Kažkada, besibaigiant sezonui "Protų Kovos su R.Petrausku", savo komandai "Dendrologija" prižadėjom kelionę jachta.
Dendrologai pasiūlymą sekmadienio kelionei vandeniu priėmė su entuziazmu.

Renkamės Pilies uostelyje, sekmadieno ryte. Atvyksta Darius su šeima - žmona Lina, ir trys kol kas linksmos dukros. Juos atlydi Vaidas, kuris irgi turi tris dukras, bet paliko jas saugoti namus. Vaido žmona Daiva, kaip jis sakė, tuo metu prekiavo kažkokiom svarstyklėm, bet ji yra profesionali psichologė, tai mes dėl tų svarstyklių labai ir nesigilinom. Juk maža ką...

Vaidas su Darium šeimomis ne tik draugauja, bet ir lenktyniauja. Vaidas į šią kelionę buvo siųstas su misija užtikrinti, kad Lina su Darium kajutėj nei vienu momentu neliktų dviese, ir dukrų santykis netaptų 4:3 Dariaus naudai.
Dar atvažiavo Mindaugas. Jis turi tik vieną dukrą, tai kelionės metu ketino pasimokinti iš labiau patyrusių kolegų.

Sutupdom visus kokpite, kur ketinu pravesti trumpą instruktažą prieš kelionę.
Anksčiau plaukioję pasisakė tik Darius su Lina, bet Vaidas paskui vis pyko ir karščiavosi, kad tai nesiskaito, nes jie tada plaukė keltu į Jūros Muziejų.
Aiškinu ir rodau, kaip judėti laive, einam per denį ratu pagal 3 taškų taisyklę, rodau kaip saugiai į laivą įlipti ir išlipti, kaip naudotis liemenėmis, ir visa kita...
large_P8120367-001.jpg

Svečiai labai nuliūdo, kai paiškinau apie modernią uosto stebėjimo video kameromis sistemą, kuri stiklinėm akim fiksuoja ne tik alkoholio vartojimo plaukiant akvatorija faktą, bet leidžia suinteresuotiems asmenims netgi pamatyti kas ant butelio parašyta... ir jei ten negerai parašyta, tai atsiunčia inspektorius tiesiai į mano jachtą, kurie iškart visus uždaro į areštinę, o man atima škiperio licenziją. Dariaus dukros irgi nuliūdo, nors ketino gerti tik IceTea. Negaliu jų dabar raminti, kad nesuardyti momento svarbos. Dar visus prigrąsinu, kad čia esu antras po dievo, mano komandas reikia vykdyti be diskusijų, o į klausimus gal atsakysiu vėliau. Pavyzdžiui, jei pasakysiu "Mindaugai, būk sveikas" - tai jis ir nesirgs. Ir jokių diskusijų.

Kai įsitikinu, kad savo valdžią jau pakankamai įtvirtinau, inventorizuojame ką svečiai atsinešė gerti bei valgyti. Areštuoju visą alkoholį iki nuplauksim už Kiaulės Nugaros. Po to, kad įsitikinti kad nieko nepamiršom, dar kartą perskaičiuojam Vaidoto grietiniečius ir aguoniečius, ir atsirišam nuo kranto.

Diena nuskilo saulėta, vanduo lygus tiek, kad jokio supimo nėra, ir Dariaus dukros atsigauna nuo anksčiau patirto liūdesio. Jos pradeda lakstyti po laivą. Tenka jas visas išrikiuoti kajutės tarpdury, ir išgauti pažadą, kad klausys tėvų. Vienu momentu išsigandau, kad niekur negalim plaukti, nes man viena akim dvejinasi iš pat ryto. Tačiau įgula nuramino, paaiškino, kad dvi iš trijų yra dvynės. Vėliau pradėjau jas kartais atskirti pagal šiek tiek skirtingus užrašus ant šiaip vienodų batelių. Visa kita pas jas buvo visiškai vienoda.
large_P8120368-001.jpg

Plaukdami išklausome Vaidoto įvadą į Klaipėdos uosto komplekso įmonių raidą, nuosavybės pokyčių niuansus, psichologinius ir technologinius pranašumus, ir kuo uosto verslas yra pranašesnis už pakeliamų durų verslą. Įdomiau buvo, negu alų gerti - bent jau taip visi apsimetam, kad žmogaus neįžeisti. Vaidotas kalbėdamas vis rodė ranka į kranto įmones, o Mindaugas vairavo. Laivo ir įgulos saugumo vardan, turėjom uždrausti Mindaugui žiūrėti ten, kur rodo Vaidas.
large_P8120371-001.jpg

Jeigu uoste dar paplaukėme burėmis, tai nuo Kiaulės Nugaros vėjas išsikvėpė. Suvyniojom genują ir įjungiau variklį.
Praplaukus Kiaulės Nugarą, pradėjau jausti vis piktesnius įgulos žvilgsnius. Ketinau laikyti kietą derybų liniją, tačiau prisiminiau, kad farvateris šioje vietoje gilus. Teko atiduoti jiems visus gėrimus, vos atkovojau pirmą šlakelį Neptūnui.

Švartavomės Juodkrantėje, prieplaukoje prie Ąžuolyno. Kad išsidėlioti visą BBQ amuniciją, reikėjo krantinėje pragainioti vietinius žvejus, bet paskui žvejų ir mūsų pajėgų balansas išsilygino, ir pradėjom vieni kitus ignoruoti.

Be didesnių įvykių prasikepėm pirmą partiją šašlyko, visai skaniai užkramtėm, kai pamatėm iš regatos plaukiančią Baraką. Mano iškalbingus mostus, rodančius kad šašlykai gavosi kiek per sausi, jie suprato teisingai, ir netrukus švartavosi antru bortu prie Scorpio, su tikslu mus išgelbėti. Iš to džiaugsmo Vaidotas visiems davė po grietinietį, o man, kaip kapitonui, teko aguonietis.

large_P8120377-001.jpg
Susikaupiau mėsos kepimui, ir po kiek laiko stebėjausi, kaip galėjo man nematant čia pat prisišvartuoti toks didžiulis 43 pėdų laivas BEAUTY, kuriuo atplaukė kapitonė Simona - gyvena gi žmonės! Tai pirmas laivas man, kuriame ne tik atsistoti pilnu ūgiu galiu, bet galėčiau net per šokdynę pašokinėti, lubų nekabindamas.
Darius su Vaidu, manęs prieš tai išsiklausinėję, ar BEAUTY yra geras laivas, įjungė asmeninius žavesius, ir pradėjo mušti kainą, t.y. derėtis su Simona dėl laivo pardavimo. Žinoma, kad didelis laivas reikalingas, kai dukros tokios judrios. Ten tiek kajučių, kad galima visas atskirai užrakinti. Simona pradėjo laužytis dėl kainos ir komplektacijos, nepadėjo net Vaidoto bandymas papirkti paskutiniu kapitonišku aguoniečiu.

Galų gale paaiškėjo, kad laivą jie pirks dalimis, t.y. šį sezoną susimes ir pirks tik vieną virvę.
Vos tik tai išgirdau, supratau, kad negaliu to leisti. Prisiminiau apie nelinksmą depresuotos Lietuvos statistiką kontekste su visokiomis virvėmis, ir suvariau visus svečius į Scorpio, kad parvežtume namo jų tiek pat, kiek išvežėm.
large_P8130379-001.jpg

Parplaukėm be nuotykių, bet visai smagiai; Vaidotas niekam netrukdė.

Atrodo, vėl vieni kitiems neatsargiai prisižadėjom, kad plauksime visi kartu dar.

large_P8130382-001.jpg

Posted by gramas 00:11 Archived in Lithuania Comments (0)

(Entries 241 - 255 of 269) « Page .. 12 13 14 15 16 [17] 18 »