A Travellerspoint blog

Apie tai, kaip berniukai vyrais tampa

- arba kaip visus padarėm laimingais

Tai buvo penktadienis, bet ne 13-ta ir ne Guobų gatvėje, nors emocine prasme diena baigėsi kaip tam negeram filme, t.y. mano buriuotojiškas ego buvo padėtas į vietą.

Penktadienio rytmečio idėja buvo pakankamai iracionali, kad ją bandyt įgyvendinti. Plauksim įdomesnių pusryčių į Liepoją. Išplauksim šeštadienį ryte, o vėlai vakare būsime vietoje; krentam pamiegoti; anksti ryte pusryčiams laive ypatingas ir momento reikšmingumą atitinkantis omletas a'la Liepaja, kava kokpite, ir su smagiu vėju į kairįjį bortą, vėl būsim Klaipėdoje vėlai vakare. Man toks planas tinka, nes būtent plaukimas yra svarbu, ir jo man jau reikia.
"Ne, negerai, reikia kiek daugiau laiko Liepojoje, reikia miestą ne pro mašinos langą pamatyti" - planą koreguoja Lolita, ir sprendimas yra išplaukti penktadienį vakare, kad ryte jau švartuotis Liepojoje.

Iš uostelio išsmukom septintos valandos tilteliu. Prognozė rodė, kad plaukti reikės aštriai į N ir kad link Šiaulių nuslenkantis ciklonas vėjo duos daug. Tik gerokai vėliau, naktį, turėtų suktis į NE. Netoli kranto sąlygos visai smagios, aštriai į vėją šiaušiam vidutiniu 5 mazgų greičiu, grotas dviem rifais, genuja pilna. Jei viskas taip klostysis - būsim Liepojoj apie 0600 val. ryto.
large_P8110362-001.jpg

Pakeliui į tašką "mylia virš Būtingės plūduro", turim aštrų beidevindą, ir kuo toliau nuo kranto - tuo didesnę bangą, vėjo gūsiai vis smarkesni. Pradeda laivelį užvertinėti, ir genujos palieku tik 50%.

Vis dar negaunam to žadėto ŠiaurėsRytų vėjo, ir tris valandas braunamės per bjauriai trumpą bangą. Vėliau, kai pasiekiam didesnius gylius, banga persigrupuoja, ir kas penkta-septinta banga, kai nepavyksta išvairuoti prieš tai buvusios nuokalnės, stukteli ir smagiau. Pora kartų turiu vynioti genują visai, sukti laivą link kranto ir išilgai bangos, kad ropoti į priekį ir įstatyti bangos išmuštą inkarą į vietą. Vienas kartas - atsitiktinumas, bet du - jau sistema, todėl antrąja kelione į priekį papildomai tvirtinu inkarą virve, ir problemos nebelieka. Tačiau autopilotas (mūsų Meška) prie šitos bangos pradeda nepatempti net smarkiai surifuotų burių, ir nelaiko mums reikalingo aštraus kurso. Meška vis įsilinguoja į zigzagą ir galiausiai pameta genują... Minkščiau, kampu į bangą, bet į Švediją - plaukti mes nenorim, tai vairuojam patys. Tiksliau - dažniau vairuoja Lolita, nes žino - jei pradės būti vien keleiviu - gali ir užsupti. Tai aš būnu tuo keleiviu, ir mintys mano darosi pakeleiviškai juodos: Meška mus pasiuntė, žadėto NE kaip nėr taip nėr, vėjo gūsiai stiprėja, ko prognozėje nebuvo... Neįpylėm Neptūnui, ir va tau, prašom. Jūra šiandien nesvetinga, mūsų nepriima, laivą baladoja, ir po 5-6 valandų būsim pavargę tiek, kad jokių pusryčių mums tikrai nereikės. Kitaip sakant - kalta Meška, prognozė ir jūra, bet tikrai ne aš.

Tamsu, ir bangas išvairuoti darosi vis sunkiau. Pradeda toks šlapias lietus drengti... Teko sau tyliai tyliai pasakyti, kad tai, kas buvo pradėta kaip turėjusi būti įdomi avantiūra, turi būti stabdoma, nes žada tapti grėbliu, tuoj kalsiančiu guzą kakton.

Lolita tyli, kantriai vairuoja, bet kai pasakiau, kad dabar suksim atgal ir į Liepoją plauksim kitą kartą, sutinka tai su entuzijazmu. Pavėju smagiai pučiam link Klaipėdos, Meška grįžta į šeimą, ir yra laiko pagalvoti ką padariau ne taip.

Jūra nėra ir būti negali mums svetinga, ar nesvetinga, abejinga, ar dar kokia nors. Čia tik mes nesąmonių prisigalvojam, jai suteikdami žmogiškų savybių. Sakom jūra priima mane. Jūra šiandien mums gera. Jūra pikta. Mes įveikiam jūras ir nugalim stichiją... Skiedalai - ruonio šūdą mes įveikiam, o ne jūrą...
Jūra paprasčiausiai yra - tokia, kokia tuo metu yra, ir čia tu prie jos prisitaikai, arba ne. Nenori, nesugebi, ar negali prisitaikyti - tavo problemos, tavo vargas, tavo ašaros bei tavo nelaimės. O jūra buvo, yra ir bus tokia, kokia yra, ir kasdien vis kitokia. Ji net nežino, ar tu čia vargsti, ar žviegi iš laimės, atseit, stichiją nugalėdamas. Ji nežino ir žinoti neketina, ar tu išvis egzistuoji, ar esi čia laive, ar namie ant sofos distancinį maigai...

Nepasiruošei laivo - kad ir tokia smulkmena, kaip papildoma inkaro saugos virvė - tavo problema, ne jūros. Kaip sakoma - per ploną galvą ir kojoms nepakajus, tai ir pasivaikščiojau pirmyn/atgal, o kad įdomiau būtų - prietemoje ir kaip sūpuoklėse lakstydamas aukštyn/žemyn... Aha, banga kalta, kurgi ne...

Užsibizinom, kad norim daugiau laiko Liepojoj - ir išplaukėm į dar tvirtą praeinančio ciklono briauną - ir gavom didesnę likutinę bangą vietoj to, kad šeštadienio ryto ir geresnių sąlygų sulaukti. Ką, prognozė ir GRIB'as, kaltas? Tikrai ne.

Užsidėjau kažkokius buriuotojui nereikalingus laiko limitus - kad trūks plyš reikia pirmadienį darbe būti - ir neplaukėm įstrižai į bangą, kol ciklonas pasislinks, ir tik po to link Liepojos sukti... Atseit, ne į Švediją mums reikia, per toli gausis ir iki pirmadienio nespėsim - tai varysim tiesiai į Liepoją... Ir ką - ar tai Meška kalta, kad bangos nelaiko?

Antra vertus - nieko kardinaliai blogo nevyksta - būtų varžybos, ar kita rimta priežastis būtent į Liepoją nuplaukti - ir nuplauktume. Pavargę, šlapi, gal net pikti - bet tikrai nuplauktume. Tik tas numatomas grįžimas saulėtą dieną smagiu halfvindu, turėjęs būti pagrindine savaitgalio atrakcija - nevertas to vargo, kurį užsikorėm šiandien.
Ir visa tai aš privalėjau numatyti krante.

Berniukai tampa vyrais tada, kai pradeda savo klaidas pripažinti - dar guodžiu savo ego. Daugelis ir gyvenimą nugyvena, taip vyrais ir netapę, tai čia nieko baisaus, jei aš tik kartais pasitikrinu... Taip mąstant, mano ego pradėjo atsigauti nuo šalto dušo, o priartėjus prie Klaipėdos, jau pučia ir žadėtas NE, gesindamas tą aštrią bangą...

Prisiduodant per VHF73 pasieniečiams, desertui mano ego gauna dar vieną piliulę; tokį džiugų pasienietišką - oij kaip čia jūs taip greitai, o juk sakėt į Latviją plauksit... Oij kaip juokinga, taigi matėt viską radaro ekrane; aš ir pats žinau, ką sakiau tada - bet tik subambėjau į mikrofoną kažkokią nesąmonę, kuri juos visiškai patenkino.

Taip ir likom tą naktį visi laimingi - mes, pasieniečiai, paglamžytas mano ego, ir, žinoma, tas vaikinukas Liepojos marinos budintis, kurio neprižadinom anksčiau, nei jis to būtų norėjęs.

Posted by gramas 00:01 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip vokišku autobanu į Floridą nuplaukti

Jį žurnalistas pernai sustabdė pokalbiui kies Kelnu, Vokietijoje. Ant automobilio treilerio jis vežė 5m ilgio keistos konstrukcijos laivelį su dotkominiu pavadinimu Yrvind.com

Sven Yrvind ne šiaip simpatiškas seniokas - jis rašytojas, išradėjas ir yra jau garsenybė, apie jį daug kur rašoma dažniau, nei jis pats to norėtų, tikriausiai. Jo nestandartinis požiūris į jachtų dizainą neapsiriboja vien piešiniu ant lapo. Jis laivą pagamina, ir išplaukia juo į rimtą kelionę, ir taip - visą gyvenimą, o šiemet jam jau 73 sukako.

Pasirodo, vokišku autobanu jis keliauja į Ameriką, į Floridą. "Tokiu būdu Airiją pasieksiu per dvi-tris dienas," - sako Sven Yrvind. "Šiaurės jūroje nėra labai saugu tokiam mažam laivui kaip mano. Ten labai daug krovininių laivų, ypač ties Norvegija ir sąsiauriuose. Didelis laivas gali pervažiuoti mane."

Sveno svetainėje rasite daug informacijos apie jį patį, gyvenimą, keliones ir jo laivus: yrvind.com

Būtent šią kelionę automobiliu į Airiją rasite jo rašų archyve "present project" nuo July 2011.

Kas man įdomiau - jo, žinomo buriuotojo su 50 metų buriavimo patirtimi, nuomonės apie laivybą, buriavimo vietą šiuolaikinėje visuomenėje, ir bendrai - apie gyvenimą.

"Mano laivas mažas, ir todėl saugesnis už didelį laivą". Sako jis, ketindamas 5 m laiveliu perplaukti per Atlantą. "Dideli laivai generuoja dideles apkrovas ir yra sudėtingi. Maži laivai yra žymiai paprastesni".

Jo laive nėra variklio - Svenas apie plaukimą per Atlantą, paprastai ir savo stilium - "Jei vėjo nebus, turėsiu irkluoti".

"Manau, esu šioks toks misionierius" apie save sako jis, nes jūrinės tradicijos, kadaise gajos, jo nuomone, nutolo nuo savo šaknų, veikiamos šiuolaikinės modernios visuomenės tempo ir spaudimo.

Beje, didele meile šiuolaikinei civilizacijos išlepintai žmonijai Svenas nelabai liepsnoja.

"Aš jaučiuosi saugus jūroje. Mane labiau gąsdina žmonės dideliame mieste."

Paprastai burinės jachtos Atlantą perplaukia per tris ar keturias savaites. Yrvind sąmoningai renkasi maršrutą, kuris kelionę padarys ženkliai ilgesnę. "Užtrunka mėnuo, kol susilieji su jūra į vieną visumą. Tai puiki proga išvalyti savo galvą nuo nesąmonių, kurių ten prikiša civilizuota visuomenė."

"Kai aš gimiau, Žemėje buvo du milijardai žmonių. Šiandien yra septyni milijardai, ir be galo tai tęstis negali. Mes baigiame išnaudoti planetos resursus, o prie nuolat įjungto TV ir radijo žmonės atpranta mąstyti patys."

Pagal Yrvind, gyvenimas - tai kelionė, kurios tikslas yra toli gražu ne paskirties vietos pasiekimas.

"Mums atrodo, kad laimė yra kažkur netoli, gal tik žingsniu priešaky - ir mums reikia būtinai skubėti ir veržtis pirmyn, kad ją pavyti. Tačiau dažnai, kai sustoji - tik tada pamatai, kad tavo laimė yra čia, o ne kažkur."
yrvind_at-..400x265.jpg

Pernai, lapkričio mėnesį, jis jau buvo kirtęs Atlantą. Šiandien gaminasi naują laivą.

Galit vadinti jį keistuoliu, nepritapėliu, galit iš jo juoktis - bet vienas dalykas yra tikras - Svenas labai gerai apgalvoja viską, ką leidžia sau paskelbti viešai. Dėl to verta į jo mintis įsiklausyti, tuo labiau, kad retas iš mūsų, būdamas 73-ejų, kaip Svenas šiandien, susigalvosim išrasti naują burlaivio tipą, pasistatyti sau laivelį, ir išplaukti juo Vokietijos autobanais į Floridą.

Posted by gramas 23:58 Comments (0)

Apie tai, kas iš tikro svarbu

Arba - matuojamės naują laivą

==============================
Paršelis (tas, kur nuo Vinnie-Poox‘o) ateina į parduotuvę, nešinas neseniai ten pirktu balionėliu:
-Grąžinti noriu...
Pardavėjas: Kas negerai? Spalva netinka – pakeisim...
-Neee, spalva gera...
-Gal leidžia? Gal kaspinėlio kitokio pageidauji?
- Neee, viskas tvarkoj...
- Tai kodėl grąžinti nori???
-Nebedžiugina...
==============================

Prieš kiek laiko patyriau savotišką „kultūrinį šoką“. Dar gerokai prieš įsigydamas SCORPIO, visažiniam tinkle pasauliniam pradėjau matuotis, koks laivelis tilptų į mano turimos buriavimo patirties, ambicijų ir tuo metu laisvų finansų trikampę matricą. Perverčiau nemažai buriavimo žurnalų, ilgam įstrigdamas laivų pristatymo ir parduodamų laivų skelbimų skiltyse. Dileriūkščių portaluose jau gali užsiimti ne tik kainų analize, bet ir skirtingų laivų savybių palyginimu. Laivų statytojų svetainėse apstu informacijos apie tą patį, bet jau konkretus jų laivas bus pats geriausias ir kitoks –iausias.

Švietiesi žmogus, mokaisi, siurbi tą visą informaciją, nes supranti, kad mokslas tai šviesa, o be mokslo prieblanda. Ilgainiui pradedi save matyti kaip lyg ir neblogai laivų rinkoje besigaudantį, kas tikrai dar nėra kiekvieno lietuvio garbės klausimas – užuomina į statistinio tautiečio idealų nusimanymą auto-reikaluose ar krepšinyje.

Net nusipirkus sau laivelį, tas landžiojimas į laivų rinką išlieka ant visai – darbe, ar namie ne griekas vis pasižiūrėti kas ir po kiek dabar, nors pirkti lyg ir nesiruoši. Įprotis, vienok... apie kurį niekam ir nepasakojam, nes kažkaip nerimta, jei nepirksi – kam tą laiką gaišti?

Ir patenku vieną dieną į buriuojančią kompaniją, kur kolegos išvysto diskusiją – ne, ne šiaip kuris laivas geresnis – čia jau visai kita lyga – eina informacijos srautas, mintinai beriant nuo kada iki kada koks modelis štampuojamas buvo ir kokie grimzlės varijantai siūlomi kaip standartas, kokios dervos-technologijos, kada gamykla XXX parsidavė kažkam kitam ir iš valstijų į Meksiką persikėlė, kada kas bankrutavo ir kodėl, ir t.t.; liejasi datos, skaičiai, architektų pavardės...
O, brolyti, galvoju – va jūs tai internete pabūnat, ką ten man...
Ir čia aš susigaudyti pradėjau – visi mes – kiek jau turintys laivus, tiek kaip įgula plaukiantys kitų laivais – visi mes nuolat ieškom ir tą kitą laivą matuojamės, kažkokios kitos laimės siekiam, kuri vienam reiškia naujesnį, kitam didesnį, greitesnį ir kitokį -esnį.

Juk dar prisimeni tą malonumą, kurį patyrei, kai rinkaisi laivą, tvirtai nusprendęs, kad šį sezoną tu jau tikrai perki. Derybų su brokeriais ir pardavėjais adrenalinas... Nusivylimas, kai tavo kainos pasiūlymas atmestas ir „tavo“ laivas jau depozitu pririštas kitam, ir euforija - kai sandoris dėl kito laivo galiausiai buvo patvirtintas... Juk buvo malonu, kai kolegos buriuotojai pasiprašydavo į „ekskursiją“ po tavo laivą, o dar jei gerą žodį išgirdai – buvai pagatavas išvis sutirpti... Prieš palikdamas savo laivą marinoje, juk vis dar atsisuki, kad trumpu žvilgsniu pasigėrėtum juo, prieš išvažiuodamas namo?

O paskui – kažkam anksčiau, kažkam vėliau, tas naujo žaislo džiaugsmas ims palengva blėsti, laimės jausmas iš pakilimo grįš į normą. Dar vėliau – kaip tas anekdoto paršas pasakysi – nebedžiugina. Gal ne iš karto, nes tą gaspadoriaus laimę vis bandysi nesąmoningai pratęsti, kažką ant laivelio vis pagerindamas, pirkdamas naują įrangą ir naujausius elektronikos stebuklus. Ir taip palengva, nesąmonigai siekdamas tos anksčiau patirtos laimės, stumi save prie to naujo pirkinio paieškos bei įsigijimo džiaugsmo.
Gyvenimo spiralė susuko dar vieną viją, ir tu atsidūrei beveik ten pat kur buvęs, tame pat kažkada patirtos palaimos lygyje, tik dabar prie to didesnio/greitesnio/geresnio /-esnio laivo šturvalo. O po to save įvarysi į dar vieną spiralę, jei sveikatos/pinigų/laiko pakaks - dar vieną... ir gyvensi sau švytuoklėje tarp būsenų malonu-nemalonu. Kaip narkomanas. Širdingas ačiū už tokią „laimę“.

Vartotojų psichologijos specialistai jau įrodė - asmens pajamų padidėjimas, nauja patirtis ar naujai įsigytas daiktas (šiame kontekste - laivas) tik laikinai sukelia padidėjusios laimės pojūtį, nes apsipratus su nauja situacija, laimės pojūtis neišvengiamai grįžta į pradinį lygį. Lietuvos verslo aušroje, pamenu, labiau negu dažnai kartodavosi tokia situacija: žmogus uždirbo daug pinigų, tai iš pradžių keisdavo mašiną, po to žmoną. Bet ilgesnėje perspektyvoje nelabai laimingesniais pasidarydavo.

Tai va, mielieji jachtų savininkai – neverta seilėm taškytis į naujus laivus spoksant, ar pulti sekantį laivą sau matuotis, vos ne kasdien lankomose laivų i-parduotuvėse... Ne ten toji laimė, kuri ilgam su mumis, patikėkit – ne ten. Nėra tas 45 pėdų monstro-monstrosso, riogsančio visą sezoną uostelyje, savininkas laimingesnis už švertbotuko, naršančio Kuršmarėse, savininką. Manau, jie abu valgo 3 kartus per dieną, o saulėlydis gražus abiems vienodai.

Bet kaip išugdyt savyje tą saiko jausmą buriavime ir sugebėjimą džiaugtis tuo, ką jau turi? Kaip kitam anekdote legendinis Vasilyčius sako – esmė niuansuose, Petia... Žinoma, yra fundamentalūs reikalavimai laivui ir įgulai – techninis stovis, saugumas, kvalifikacija ir panašiai – jokių diskusijų dėl to. Bet juk yra mūsų buriavime kiti dalykai, svarbesni už netrukus praeisiančią laimę dėl paties laivo, ir tikrai verti džiaugsmo.

Gal dar prisimeni – smagiai suburiavęs visą dieną, ar, tarkim, rimtesniu plaukimu Baltiją link žuvėdų kirtęs – marinos duše išsimaudei, užvalgei - ir išsilydei nuo smagumo, kokpite pagalvėm apsikaišęs, su stikline sero Morgano rankoj...

Kai vakaroji su šeima nuošalioje inkaruotėje – toli nuo žemiškų rūpesčių, namų ruošos, tv ir kompiuterių – kiek temų ir laiko pokalbiams su žmona ir vaikais atsiranda, ir kodėl to laiko namie vis pritrūksta?

Mariose, ties Preila – visai netoli tavo laivo didžiulis jūrinis erelis pasigauna tokią žuvį, kad vos pavelka link miško, vaikus pamaitinti – nesakyk na ir kas – šiais laikais tai pamatyt yra privilegija. Ne, ne žuvį – Erelį!

Kai rudeniop, auštant atsiriši iš Mingės, per Atmatoje keisčiausiais debesim kylantį rūką judi link marių – esi tu, tavo laivas ir vėjas ten, mariose. O priešaky - puiki ir veiksmo pilna diena, ir tavo laisvė bei autonomija nuo likusio pasaulio tiesog veža...

Plaukiant jūroje, po budėjimo išlendi iš šturmės, ir tik pradėjęs apšilti savo jaukiame gulte, prieš pat išsijungdamas dar pagalvoji, kad miegui tikrai užteks ir 5 valandų, kas palieka dar valandą iki sekančio budėjimo – neskubiems pusryčiams, stebint saulę kylant iš jūros.

Taigi - yra niuansų, tik jais džiaugtis išmokim. Tu, kaip škiperis, žinai ką darai, tavo laive yra kajutė, kad nuo lietaus pasislėpti ar prie stalo su draugais susėsti, viduje atsistot telpi tiek, kad į kelnes įlįsti, yra gultas poilsiui, kambuzas maistui paruošti, ir galjūnas reikalams atlikti; tavo burės dar gyvos, virvės tvirtos ir trosai laiko, laivo kylis žemyn, o stiebas aukštyn; sūrus vanduo anapus borto, ir įgulai saugu šiapus – viskas, brolau, rumpelis tau į ranką - tu jau turi viską, ko reikia, kad plaukti ir tuo džiaugtis!

Ir pabaigai – maždaug trečdalis Klaipėdoje laikomų tų didesnių ir brangesnių jachtų laimingi savininkai savo laivus iš uostelio išveda tikriausiai ne daugiau kaip 3 kartus per sezoną, o kai kurios jachtos jau keli metai net nenuleidžiamos vandenin.

O aš, net tokį nušvitimą dėl buriavimo džiaugsmo čia įvaldęs, šiandien vistiek pasitikrinau, kad naudotų Najadų ir Halbergų kainoms kalbos apie naują pasaulinės recesijos bangą jokios įtakos vis dar nepadarė. O gaila.
large_PA090040.jpg

Posted by gramas 22:57 Archived in Lithuania Comments (0)

Apie tai, kaip rusų jachtos neišgelbėję namo sugrįžom

Plaukimas Vitte - Kolobrzeg - Leba - Klaipėda

Ryte keliuosi anksti, kad 0600 val. jau pajudėt. Dar iš vakaro Jonas klausė bent du kartus, ar tikrai jam nesikelti ryte, kad padėti atsirišt, liepiau pamiegoti ilgiau. Vistiek ryte atsikelia, klausia, ar tikrai vienas susitvarkysiu - liepiu likti lovoje. Kas čia jam užėjo, tiek klausinėti - tegul išsimiega kiek telpa, nes plaukimas bus ilgesnis, ir jam reikės vėliau budėti, kol aš miegosiu.
Nieko čia sudėtingo - susirenku priekinius švartovus, prisitraukiu laivo galą prie vieno stulpo, kilpas nusiimu, po to prie kito - ir judam. Vėjo daug, bet kryptis bus gera, kai iš salyno į jūrą išplauksim. O kol kas - varikliuojam siauru kanalu. Kartu iš Vitte išplaukė olandų jachta, laikosi jie per 100m už manęs, o priekyje kiek toliau - du žvejybiniai laivai. Užsižaidžiu su autopilotu, greitai nutaikau į žvejybinius, pasiruošiu groto falą burės kėlimui, nes už skiriamosios bojos bus atkarpa su vėju į nosį ir galėsiu greitai grotą užsikelti. Kol ant antstato stovėdamas nuraištuoju burę, girdžiu kaip būbteli rūko ragas. Pažiūriu į olandus - tie rankom tik mojuoja ir rodo kažkur į priekį.
Taigi siauras farvateris šioje vietoje meta lanką, o būčiau nuplaukęs į sekančią bojų porą, aplenkdamas artimesnę, ir tikriausiai įsmigdamas į seklumą. Keliu kepurę, ir padėkoju jiems. Išgelbėjo nuo kvailos klaidos, galėjusios ne juokais ryto nuotaiką pagadinti. Taigi pagal bojas Mešką automatinę nutaikyti reikėjo, o ne į žvejybinių laivų pasturgalius, kurie tą farvaterio alkūnę jau praplaukę buvo. Būtų pravertę Jono akys ir rankos - bet jis ir klausinėjo, lyg žinojęs būtų... Tas bojas nėra sunku pražiopsoti - tai plastmasiniai 30L kanistrai, padažyti žaliai, arba raudonai, jokių vėliavų ar gairių - gudrusis fermeris, ir čia pataupė. Galėtų ir mūsų Drevernoj atsirasti toks gudrusis fermeris, kuris už ES eurobabulius pastatytą mariną įdarbintų, juk tiek ir tetrūksta - mariną įrengė, o įplaukos kanalo, kad jachtos iš marių galėtų atplaukti - nėra. Ir niekas net nežino kada toks kanalas galėtų atsirasti. Vėliau, kai aplinkiniai augytojai galutinai uždroš šiandien dar naujos marinos infrastruktūrą - gal ir atsiras tas kanalas, bet nebebus kur švartuotis.

Visą dieną galėjom buriuoti off-shore režimu. Sureguliuoji bures, įjungi Vesper Marine AIS'ą, ir duodi Meškai vairuoti. Ta ir zirzia sau visą dieną, o įgulai - poilsis. Neatsidžiaugiu šiemet instaliuota saulės baterija - visą dieną dirbdama Meška akumuliatorių nenusodina, nereikia jungti variklio energijos atsargų papildymui. Šiemet marinose nei karto nereikėjo prie kranto elektros jungtis - net debesimis nublukinta saulė pakankamai sulčių duoda, kad abu laivo akumus kondicijoj palaikyti. Rudeniop, kai šildytuvą norėsis kajutėj įsijungti - va, tada kranto elektros ir mums reiks.

Sako, tokiam plaukimui reikia įdomių knygų po ranka turėti - bet man kažkaip skaityti jūroje nesiseka. Vis kažką pavalyti, patikrinti reikia, arba šiaip į horizontą spoksoti, pavalgyti ir miegoti. Krante, ar stovint marinoje knyga man yra gerai, jūroje - kažkodėl ne.
Plaukimas nesudėtingas, laikas nuo laiko apsidairai - ir ramu. Pasiekiame Lenkijos vandenis - ir čia jau pilna žvejų tinklų. Iš pradžių stengiamės apeidinėti, po to pabandėm vos ne šalia vėliavų prasukti - viskas tvarkoje, tinklai nuleisti prie dugno, galima virš jų visai saugiai praplaukti. Vėliau per daug ir nesisaugom - drožiam tiesiai virš tinklų, žiūrim tik, kad per arti prie vėliavų neatsidurti.

Laikas slenka lėtai, yra kada pasikuisti kambuze ir šilto maisto pasidaryti pietums. Verdu prancūzišką, pomidorais pagerintą svogūnų sriubą a'La Scorpio. Sukrauni į puodą viską iš karto, jokio terliojimosi per kelis puodus ar keptuves - nuvalyti ir taip ne visai smulkiai pjaustyti svogūnai (5 galvos, kad sudarytų apie pusę puodo tūrio), šiek tiek vandens - kad pilnai apsemtų, bet nesilaistytų laivui judant, šaukštas sviesto, du indeliai sultinio (skaniausiai su tuo, kuris jautienos ir tokiu žele pavidalu parduodamas), dėžutė konservuotų smulkintų pomidorų be odelių su baziliku, lauro lapai, pipirai, druskos šiek tiek. Lėtai viską virini gana ilgai, papildai vandens lygį, sutiuninguoji prieskonius - ir taip kol svogūnas perverda ir suminkštėja, sriuba tirštoka pasidaro. Po to negailėdamas įpili balto vyno, ir vėl virini, kol alkoholis išgaruoja, bet tokia teisinga rūgštelė pasilieka. O paskui sėdam ir labai skaniai pavalgom. Vėliau, jei šitą sriubą pasišildai, ji tik dar skanesnė pasidaro. O jei visai jau prancūziškai nori - į dubens dugną įsidedi ant dujinės gerokai apskrudintą baltos duonos riekelę, ir tik tada ant viršaus užpili sriubą.

Vėjas lyg ir bando suktis, todėl ruošiuosi pavėjiniam plaukimui, fordevindu. Šioje kelionėje testuoju vieną sumanymą - giko amortizatorių. Plaukiant pavėju, dauguma buriuotojų į šoną maksimaliai nuvestą giką virve tvirtina prie borto, per blokelį atsivesdami virvę į kokpitą. Jei grotas bando persimesti į kitą pusę - ta virvė laiko giką vietoje, nors burė jau nebedirba. Tada koreguoji kursą, kad vėl vėją į grotą pasigauti, arba atsargiai persivedi giką į kitą bortą. Jei tos virvės nebūtų - su baisiausia jėga gikas persimeta pats, gali lūžti ir suplėšyti burę, yra galimybė kad trenks per vantus taip, jog ir stiebą užsiversi. Toks savaiminis halsas pavojingas ir įgulai - gali makaulę šalin nunešti. Angliškai grotas yra MAIN sail. Todėl groto giką jie kartais pavadina The Main Widow Maker, nes ne vieną ir ne dvi buriuotojų žmonas jis yra našlėmis padaręs.
Viskas būtų gerai su ta stabdžio virve, bet kad pats vairuoti turi kai kuriais pavėjiniais kursais, vis tuos giko užsimetimus gaudydamas. Tai vargina, nes Meškai vairo patikėti negali - ji nuolatinu zigzagu vairuoja.

Tačiau buriuotojas turi būti sumanus. Todėl prieš kelionę nupėdinau į Armijai-ir-Civiliams ir nusipirkau alpinistų amortizatorių. Net nežinojau, ar ta idėja bus įgyvendinama, bet pabandyti knietėjo. Tai tokia geležėlė su daug skylučių 8mm virvei pravesti. Tarkim, alpinistas krenta nuo uolos, A-a-a-a-a laisvai sau krenta iki pirmo kablio, įkalto į sieną ir kur jo saugos virvė yra perverta; gyvenimas prabėga pro akis; A-a-a krenta toliau jau su virve, kuri jau pradeda įsitemti, ir, persivynodama per amortizatoriaus skylutes, sugeria visą įsitempusios virvės smūgio energiją. Tada alpinistas pakimba, dar vienas bum - trenkiasi į šalia esančią sieną, jo dantys krenta toliau, o pats lieka kaboti - šypsodamas iš laimės bedante šypsena.
Man ir reikia, kad persimetančio giko energiją kažkas sugertų, ir ji nieko man ant laivo nelaužytų. Atsimatuoju, kiek tos virvės reikia, kad į abi puses gikas nusivestų tiek, kad burė į zalingus nesitrintų. Tvirtinu virvę karabinais be jokių blokelių tiesiogiai prie lejerių stovų pagrindo. Virvės viduryje įvertas alpinistų amortizatorius tvirtinamas giko apačioje - ir čia prasideda ilgas žaidimas - kaip ir per kiek skylių pravesti virvę, kad gikas pakankamai minkštai persimestų į kitą bortą.
large_P7010098.jpg
Pagal alpinistų instrukciją perverta virvė normaliai dirba tik gikui verčiantis į veną pusę, o į kitą judėti neleidžia visiškai. Blogai. Man reikia eigos į abi puses. Tenka žaisti su virvės pravyniojimo variantais, kurių galima prikurti šimtus. Dar gumas pritvirtinu, kurios amortizatoriaus virvę apie gelbėjimo plaustą padeda apvesti. Dar krante buvau viską atmatavęs ir numatęs kaip kabinsiu, bet tik realiai plaukdamas fordevindu, gali tą sistemėlę sureguliuoti. Jei vėjas ir toliau suksis, fordevindo bus. Dabar viską suruošiu, ir palauksim.

Tačiau tą dieną nieko nesulaukiam - vakarop pradeda niaukstytis, ir su pirmais lietaus lašais įplaukiame į Kolobrzeg mariną, jau pilnais gazais birbindami dyzelį, kad nuo atėjančio liūties fronto pasislėpti.
Su marinos budinčiuoju pasikalbam, jam akivaizdžiai patinka, kad lietuviai su juo ganėtinai sklandžiai lenkiškai bendrauja. Jis pats atsisako iškeisti zlotų banknotus į monetas, reikalingas wc ir dušui, ir pasiūlo mums naudotis neįgaliesiems skirtu san. mazgu, kuris nemokamas ir nerakinamas. Neįžvelgiam jokios politinės potekstės, todėl taip ir padarom - skirtumo tik tiek, lyginant su mokamu dušu, kad čia gali praustis plastmasiniame fotelyje sėdėdamas. Bet ant šaros. Bet gali ir nesiprausti, jei ką...

Užsimetam naktipiečių, įsirausiam į šiaudus, ir iki 0200 val. ryto laivo laiku klausomės šalia marinos esančiame forte įrengto restorano bliaunamos karaokės. Nu taip gražu...

Išplaukiam auštant, tikslas - Leba, kur bus kuro kolonėlė. Tik išlindę į jūrą, gaunam vėją nuo kranto, plaukiam halfvindu, po pietų duoda vakar norėto fordevindo, kuris ir pūtė stabiliai visą dieną. Spinakergiku įtveriam genują, daromės peteliškę ir - pirmyn.

Leba uoste nakvojam, ryte daromės tvirtus pusryčius, pilamės kurą ir judame link namų. Šis plaukimas jau bus ilgesnis, turėtume užtrukti parą, gal šiek tiek daugiau. Prognozė rodo permainingas sąlygas. Aplinkui keletas ciklonų sukinėjasi, nors GRIB'ai staigaus slėgio kritimo nepranašauja. Gal blogai nebus.
Artėjant prie laivų kelio į Gdansko įlanką, mūsų AIS'as vis perspėja apie galimus susidūrimus su laivais. Čia daug laivų eismo, gerą pusdienį nuolat budime kokpite ir koreguojame kursą, kad AIS'as liktų patenkintas ir savo sirena nešokdintų. Laivai, kol tolokai nuo kranto, juda dideliais greičiais - nuo trikampio taško AIS'o ekranėlyje, kai realiai horizonte dar beveik nieko nesimato - iki didžiulio konteinerinio monstro visai šalia - išauga per 20 min.
Yra čia ne tik prekybinis transportas, aplink sukinėjasi ir žvejojantys verslinės žvejybos laivai, ir jūrinės žūklės mėgėjus vežiojantys kateriai.

Dangus nelabai simpatiškai atrodo, liūčių frontai aplink sukinėjasi, karšta ir tvanku.
large_P7110309.jpg
Vakarop, apie 1900 val. už mūsų pradeda formuotis įspūdingas Big Mack'as - sluoksniuotas daiktas danguje, kuris nieko gero mums nežada. Sumetu du rifus į grotą, ženkliai sulėtėjam, laukiu kas čia dabar bus. BigMac'as artėja kaip ir lėtai, gal reiktų bandyti bėgti nuo jo.
large_P7120327.jpg
Išleidžiu rifus, pilnom burėm bėgam bėgam - nepabėgam. Netrukus vėjas, vis besisukantis prieš laikrodžio rodyklę, ima stiprėti, sušiaušia bangą. Imu baimintis, kad nepagautų škvalas. Prieš tokį audros frontą paprastai būna stipraus gūsingo vėjo zona, kurioje atsidurti su pilnom burėm visai nesinori. Vyniojam genują - laba diena, furlekso virvė pastringa, mat ten kur nuolat stopore fiksuojama, virvės šarvas sumano nutrūkti, lieka tik vidinės gijos. Varau į priekį, repečkom ant bako slidinėdamas tvarkau furleksą, abiejuose prasitrynusio šarvo galuose užvynioju šiek tiek izoliacijos, kad virvė per kreipiančiuosius žiedus nestrigdama praeitų. Vėl kalam du rifus į grotą, genują paliekam suvyniotą, ir vistiek halfvindu darom 6 mazgus. Su Lokiuku per VHF68 pasiderinam veiksmus - laikysim kuo didesnį atstumą tarp jachtų, aš jiems pranešiu, kada ties mumis pekla prasidės, mat Lokiukas yra prieš mus, t.y. visą smagumą gaus kiek vėliau.

Netoli buvusi rusų jachta TESLA, plaukusi link švedų, staigiai nusimetė visas bures, gulasi į dreifą, variklio kažkodėl nejungia. Praplaukinėjame netoli jų. Visa įgula jie sulindę į kajutę. Nelabai suprantu, kas ten pas juos vyksta - visai be burių, be eigos pasilikti kažin ar labai teisinga štormavimo taktika, tuo labiau kad pati audra dar tik ateina, ir neaišku kiek stipriai ji ruošiasi tave papurtyti.
Jau ir pažaibuoja tame BigMack'e, gerai kad kolkas toli. Gal rusams bėda kokia? Nustatau VHF radiją į žemą galingumą, išsikviečiu TESLĄ, prašydamas atsiliepti 17 kanale. Atsiliepia iš karto. Klausiu, ar viskas gerai, ar nereikia kokios pagalbos. Atsako visiškai ramiai - viskas pas mus normaliai, mes čia audros frontui ruošiamės, ir padėkoja. Supratau, kad vyrai žino, ką daro. Po kurio laiko matau juos jau su burėm, ir plaukiančius į pačią peklą, kur žaibai spardosi kas pusę minutės. Matyt, jiems buvo laikas arbatai su barankom, kai mes šalia praplaukėm. Va taip ir likom rusų neišgelbėję. Ką darysi - plaukiam toliau.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad mums būtų sveikiau pasirūpinti savimi. Pavijo mus. Tai ir matėsi, kad pavys - tuo metu jau Jonas viduje su liemene buvo užsidaręs aklinai, iPad'as perstatytas į kajutę, kad ekraną su navigacija matyčiau per skaidrias plexiglas'o įėjimo lentas. Pats kokpite išeiginiais rūbeliais - guminiais bateliais, su liemene ir dar diržais prie relingo prisisegiau. Pradėjo vėjo gūsiai iš pradžių lėtai kryptį kaitalioti, ta pastovioji maždaug pusmetrio banga išliko, bet į jos tarpus vėjas papildomus vandens kalniukus sustatė. Tai atrodė, kad vanduo lyg vietoj stovi, tik tokiais fontanais į viršų aplink šokinėja. Jei vieną kart banga pliaukšteli per vieną žandą ar per kitą, kitą akimirką gauni jau iš nugaros, ir t.t. be jokios nuspėjamos tvarkos. Pastoviai giko šotu tenka darbuotis, atleidinėti, kai jachtą guldo, vėl pritemti, laukiant kada gūsis išsikvėps, ir bandant pasigauti iš kurios pusės sekantis papūs. Pagrindinė fronto judėjimo kryptis buvo pakeleivinga, jis mus visai smagiai link namų stūmė. Tik žaibai epicentre labai nesmagūs buvo. Paskui vanduo ėmė skraidyti horizontaliai, nes vėjas purslus nuo bangų atplėšia ir velka virš jūros.
large_P7120332.jpg
Ta proga kantrybė buriuoti baigėsi, prisiveržiu giką kiek eina, jungiu variklį ir statmenai fronto judėjimo krypčiai skubiai motoruoju link Rusijos teritorinės jūros ribos.

Pusvalandis tokio plaukimo, ir aplinkui žaibų nebėra, ir matosi jau šviesėjantis dangus.
large_P7120334.jpg
Mažinu apsukas, išlaukiu kol virš mūsų užslenka fronto galinė briauna. Frontui praėjus, netrukus vėjas nurimsta, banga lyginasi - ir visą naktį taip ramiai plauksim link Lietuvos vandenų.
Naktį pažadinu Joną. Jis budės iki ryto, o ryte dar bandys mane atgal į lovą nuvaryti. Šioje kelionėje Jonas jau visai kitaip save budėjimo metu supranta. Jau žino, kad jei ko nesupranti, ar abejoji, staigiai oro sąlygos keičiasi, ar artėjančio laivo ketinimai tau neaiškūs - būtina žadinti škiperį. Pernai kitaip buvo, plaukiant iš Gotlando, iš savo gulto, trumpam prabudęs, girdžiu Lolitos ir Jono ginčą. "Žiūrėk, koks debesys juodas ten... Ir kaip žaibuoja!... Kažin, šonu praeis, gal geriau sukam?... Ne, tėvelis sakė šitą kryptį laikyti..." Išdulkėjo man miegai tada nuo tokių kalbų, į kiemą iššokęs vos spėjau genują suvynioti, kai mums ne juokais trinktelėjo. Gerai, kad grotą buvau pilnai surifavęs dar prieš miegoti nueidamas, nes laiko būtų pritrūkę, vėtra būtų ant šono laivą užvertus. Pernai tai buvo tas pats audros frontas su viesulais, kuris nuo Lietuvos link Švedijos slinkdamas, Šiauliuose tą dieną traktorius vartė. Vos nedidelį kraštelį tą vakarą mes jo gavom, bet labai užteko ir daugiau iki šiol nesinori...

OK, vairuok toliau, jei taip nori... Šiemet jau žinau, kad viską darysi taip, kaip reikia. Smagu jam, kad link namų vis artėjam, man irgi smagu.
Pačios ilgiausios valandos - kai Klaipėdą jau horizonte matai, bet kaip lėtai ji artėja...

Uoste mus pasitinka Lolita, ir fotografuoja dar prieš mums namų uosto krantą paliečiant.
Fantastiška gavosi kelionė. Per 14 dienų tėvo ir sūnaus įgula sėkmingai suplaukė viską, kas buvo planuota. Apie 750 jūrmylių generalinu kursu, švartavomės 15 -oje uostų. Daug naujų įspūdžių patirta, dar nematytas Vokietijos kraštas patyrinėtas. Ir kaip smagu yra sugrįžti...

Tačiau didžiausias dalykas, ką parsivežam - tai kad abu labiau draugais patapom, žymiai lengviau susikalbėti po kelionės gaunasi. Keliaukit po burėm šeimomis, kas galit - tikrai papildomus pliusus iš buriavimo pasiimsit.
large_P7120339.jpg

Posted by gramas 01:55 Archived in Poland Comments (0)

Apie tai, kaip nuogos moterys nugarai kenkia

Plaukimas Stralsund - Vitte

Po antros nakties Stralsund'e keliamės anksti, kaip įpratę - ir visai be reikalo. Vistiek harbourmasteris darban ateis tik lygiai 0800 val. Nelaukti per brangu - juk už paslaugų kortelę sumokėtas depozitas ir mokesčio už paslaugas likutis mums priklauso. Be to, dar kuro kolonėlėj reikia piltis. Ne todėl, kad trūktų - pilu visada kur yra, jei bent pusė kurio nors iš atsarginių kanistrų tuščia pasidaro. Jeigu į jūrą ir toli, tai su pilnu baku, pilnom atsarginėm talpom, ir dar plius rezervas 20 L , užkištas laivo priekyje, ir kuris būtų naudojamas tik kraštutiniu atveju. Tu niekada visko nežinai, kas gali ten nutikti - gal varikliu plaukti be proto ilgai teks, gal ieškoti žmogaus, kurį pametei (o gal tuo pamestu pats ir būsi), gal, stiebui lūžus, prieš bangą štorme laikytis reikės, gal bures sudrąskęs, nuo pavėjinio kranto pabėgti norėsi, ir dar tūkstantis kitokių gal, kai paskaičiuosi kiekvieną kuro lašą. Diržas gerai, bet diržas ir šleikos dar geriau.

Taigi - turim laiko laivą pavalyti ir pasitvarkyti, nes uoste stovint, daiktai ir skudurai mėgsta iš savo vietų pakeliauti, o paskui per audrą jie dar ir skraidyt išmoksta... (tokį greitą pasitvarkymą vadinam "marafetą įvesti").

Šalia Scorpio stovi geltona visai atvira jachtukė, šiuo metu brezentinį tentą per giką užmetus, ir tokią palapinės tipo kajutę pasidarius.
large_P7070216-001.jpg
Po tentu gyvena porelė - jam apie 40, ilgas, intelektuali barzdelė, tokia akademinė amžino studento išvaizda. Ji - toks saulėj pasvilęs burbuliukas. Dienos metu jų beveik nesimato, bet vakare grįžta į savo laivelį, visada vedini svečiais iš miesto. Kol tyliai šnekučiuojasi, brakšteli šiek tiek vyno, išlydi svečius, užsimeta tentą ir labanakt. Atrodo, jie jau ilgai taip keliauja, visai neskubėdami - kai mes į Stralsund atvykom, jie čia jau buvo, išvykstam - jie dar lieka. Kai pagalvoji - jei vien po Baltiją triniesi, visur rasi puikiausiai įrengtas marinas su visais patogumais, tai kam tą savo wc, virtuvę ar dušą su savim vežiojam? Bet jau kai turi - atsisakyti tų patogumų būtų tikrai nelengva. O kai neturi - išmoksti ir apsieiti.

Persišvartuojam prie kolonėlės, imam kuro (Eur1.59/L), keliam bures ir iškeliaujam.
large_P7080271-001.jpg

Tik viena kita jachta juda link Hiddensee salos, o iš ten link miesto - vos ne kaip traukinys ištisas - jachtos ir kateriai vienas paskui kitą. Sekmadienis, tai visi, į pliažus suplaukę savaitgaliui, dabar grįžinėja namo. Kursuoja savaitgaliais kaip klaipėdiečiai į/iš Nidos. Ir gerai kad jie namo pajudėjo - Vitte marinoj be vargo vietą gausim.
Kuo arčiau Hiddensee, tuo farvateris siaurėja, aplinkui seklumos, prasilenkimai su laivais labai artimi. Čia ornitologiniai draustiniai visur, pilna vandens paukščių, vietomis nuo gulbių pulkų kaip prisnigta pakrantėse atrodo.

Vėjas išsikvepia, greitis dingsta - dar bandom spinakeriu gelbėtis, o kai ir jis bejėgiškai pakimba - leidžiam bures, ir jungiam variklį.
Gyliai čia maži, iškart už farvaterio vanduo visai plonas - ir greitų katerių sraigtais sukeltas srautas ir bangos rauna dugno žolynus. Plaukiam kaip per šieną. Reikia nepamiršt užbortinio vandens filtrą pasitikrinti - gali būti žolių pritraukęs ir sutriktų variklio aušinimas.

Kas antroj-trečioj prieš mus atplaukiančioj vokiečių jachtoj - po nuogą moterį. Jei ne kokpite, tai laivo priekyje, ant bako. Man tai tikrai netrukdo, nes nuoga moteris bet kokią jachtą tik puošia. Joks buriuotojas tam NE nepasakytų.
Nepatvirtintais antropologiniais duomenimis, Homo Sapiens išsivystė iš HomoErectus, o būtent buriuotojų porūšis - iš Homo Velerus Erectus, kas mūsiškai yra Žmogus su Burėmis Kuriam Stovi. Be garbanotų minčių, prašyčiau - ant jachtos daug kas stovi - ir spinaker-gikas teisingai arba ne į vėją stovi, ir pati jachta stovi - ir uoste, ir ant inkaro arba ne, ir t.t.
Homo Velerus Erectus nuo senų senovės prieš žygius gyvą moterį aukodavo, kad Neptūnui įsiteikti, paskui, kai pamatė kad laivybai plečiantis, moterys ir pasibaigti gali, tai pradėjo taupyti - laivų forštevnius tik moters atvaizdu puošdavo. Gal tik vikingų žiežulos ant tiek baisaus charakterio buvo, kad tie nutarė geriau drakonus ant forštevnių kelti, ir į žygius išplaukti ir trims metams, ir ilgiau. Burlaivių epochoje žmogus labiau išsivadavo iš prietarų, ir laivus pradėjo puošti nuogos moters skulptūra.
Vėliau, jau kai eisim prie jūros į Vitte pliažą, ten pamatysim, kad vokiečiai nebijo ir nedemonizuoja nuogo kūno, kaip mūsų vis dar kiek davatkiškoj šaly. Čia pats savaime nuogas kūnas nereiškia paleistuvystės kažkokios, ar laukinio sekso, nesveikų fantazijų jiems taip pat, spėju, nekelia. Nereikia vokiečiams atskirų pliažų vien vyrams ar moterims, ar tik nudistams. Vaikuotom šeimom, ar porom, ar po vieną - kaip kas nori, taip ir deginasi visi kartu, maudosi, žaidžia. Būk tu apsirengęs, ar būk tu nuogas, ilgas ar trumpas, plonas ar storas - visiems dzin.
Mūsų jaunimas, atrodė, iš pradžių akis išsinarins, na bet greitai apsiprato, ir pradėjo pliažo tinkliniui susikaupti. Laimėjo Scorpio komanda, revanšą galėsim sužaisti kažkur kitur - ir mirkstam jūroj.
Pliaže, kai tik nusirengiau, jie juoktis pradėjo - sako, tu atrodai kaip apversta Lenkijos vėliava! Aha, labai juokinga... Pečiai ir pusė nugaros skaisčiausiai raudona, apatinė dalis - visai balta. Taigi pusdienį ant borto vairuodamas prasėdėjau, pusę nugaros saulė nusvilino, kita pusė - brezentiniu kokpito vėjo skydu uždengta gavosi. Reikėjo ant kito borto persėsti ir priekinį fasadą saulei parodyt - bet ar galėtų džentelmenas šalia plaukiančiai nuogai moteriai nugarą atsukti? Vėliau skūra pūslėm paėjo, nusilupo, ir tiek.

Vitte primena Nidą. Ta Hiddensee sala - tai miškeliais apaugus smėlio juosta, su keliais miesteliais. Vitte dydžiu gal kaip Juodkrantė, čia iš vienos pusės marios su keltų prieplauka ir mažųjų laivų marina, bet jūra čia gerokai arčiau nuo miestelio. Čia jokio autotransporto nėra, visas susisiekimas keltais, arklių traukiamais vežimais, dviračiais ir pėsčiomis. Nedidelis miestelis, kavinaitės, suvenyrai, vilos - įprastas ramaus kurorto užstatymas. Nėra jokios garsios muzikos, kažkaip ramu ir tylu ten. Visi pliki pabūna pliaže, todėl jokių pusnuogių personažų nei gatvėse, nei kavinėse nebuvo.
large_P7080273-001.jpg
large_P7080276-001.jpg
large_P7080277-001.jpg

Pliažas - tai smulkus baltas smėlis, primaišytas akmenukų; kojas šiek tiek nusibalnojom kol tinklą žaidėm. Pagal visą pakrantę - maždaug po 100m nuo kranto į jūrą nutiesti medinių polių bangolaužiai. Šitaip prieš daug metų vienkartine investicija buvo išspręsta kranto erozijos problema. Palangoje mes visi sumokam turbūt meleonus pinigų kasmet už smėlio pumpavimą iš jūros į pliažą, kad per sekantį štormą tą smėli jūra pasiimtų sau atgal. Tie bangolaužiai maudytis visai netrukdo, ir tarp jų joks vandens motociklas tau ant kupros neužlėks.

Vitte marina šiek tiek skiriasi nuo kitų, aplankytų Vokietijoje. Labai gali būti, ji yra fermerio, nuėjusio nuo žemės ūkio, ar buvusio žvejo verslas. Marinos biuras įrengtas šeimos gyvenamo namo kampe, ir su hafenmeisteriu ten bendrauji per langeli, kaip kioske.
large_P7090291-001.jpg
large_P7090292-001.jpg
large_P7090290-001.jpg
Atskiras paslaugų pastatas visai naujas, viskas jame kaip priklauso - wc, dušai, skalbykla, etc... Tilteliai laivų švartavimui įrengti ant polių, ir jie ženkliai senesni už paslaugų pastatą. Toks pigesnis sprendimas, negu modernūs pontonai kitose marinose. Hafenmeisteris dirba nepersitemdamas, berods 3 val. per dieną. Tavo reikalas prieiti prie langelio ir susimokėti, bet jei neprieisi, tikriausiai susiras patys pagal tai, kad nebūsi priklijavęs lipduko, kurį gauni prisirašydamas. Vos tik abi jachtos susimokėjom už vietą, po keleto minučių mūsų trispalvė pakilo ant marinos svečių vėliavų stiebo.
Man šitas verslas irgi psirodytų smagesniu, nei žemės ūkis. Padirbi per vasarą po 3 val. per dieną, ir likusius metus vartaliokis Balyje, ar kur nors Tailande. Perdedu, žinoma - yra ten ir techninis personalas, ir valytojai - bet sistema suderinta ir akivaizdžiai veikia, viskas sutvarkyta, nors to personalo kaip ir nesimato.

Vakare sulėkė gaisrininkų/gelbėtojų brigada (beje - tikėjausi jie čia, ekologiškame kurorte, atjos žirgais, bet kažkodėl atvažiavo džipu) ir dar medikopteris atskrido.
large_P7090284-001.jpg
large_P7090283-001.jpg
large_P7090281-001.jpg
Gelbėtojai stovi blizganais paltais prie katerio, ir nieko nedaro. Paklausiau vieno jų ką gelbėjam, tas pečiais trūktelėjo, sako woman. Woman'ui buvo negerai, nes atskridę medikai su ja dirbo.
Taigi, mielosios women, kai tik sumanysit kokią jachtą papuošti - neperkaiskit saulėje, skrybėlaitę galima ir užsidėti.

Tikrinam prognozes, ir krentam miegoti anksčiau nei įprastai, nes rytoj kelsimės anksti - pradedam kelionę link namų.

Posted by gramas 01:19 Archived in Germany Comments (0)

Apie tai, ko banginiai į Baltiją plaukia

Plaukimas Greifswald - Stralsund

Ryte planavom iš Greifswald išplaukti 0800 val., bet kad užtikau šipčandlerio, t.y. jachtinių žaislų parduotuvę, kurios vakar kažkaip nematėm. Dirbs ji tik nuo 0900, tai išvykimą atidedam porai valandų. Parduotuvė visai greta marinos, ir ten randu viską, ko reikėjo. Dar prisipirkau visokio šlamšto, be kurio buvo įmanoma ir apsieit. Pagaliau išspręsiu varvančio hidroforo bakelio problemą, ir detalę gavau perpus pigiau, nei būtų kainavę perkant svb.de . Skubam prie pakeliamo tilto Rycke, vėl farvateriu kampuojam iki Stralsund sąsiaurio, kur jau galima pasijausti laisviau, ir paburiuoti. Pilna visokių laivelių aplink. Visi, net kateristai, stropiai sveikinasi. Nuolat matom pasikartojantį vaizdelį: prasilenkiant su mumis, moteriškė kažko klausia savo škiperio, tas kurį laiką žiūri į mūsų vėliavą, pamąsto, ir po to kažką atsako.
Jonas įgarsina: Ji - žiūrėk, Hansai, o kokia čia vėliava? Jis: Eeee... Hmmm... brangioji, juk matai, kad vairuoju - užsiimk savo reikalais.

Netrukus jau esam netoli Stralsund laivų statyklos, matosi miesto mūrai - bet atsiremiam į uždarytą tiltą.
large_P7060206-001.jpg
Rišamės prie palaukimo stulpų. Krantas netoli, ir ten sėdi vietinis žvejys, dugnines sumerkęs. Veikti nėra ką, tai kabinu guminuką ant spiningo, ir pradedu mėtyti, džiguoju, atseit. Echolotas žuvies rodo daug, ir visuose gyliuose. Gal ketvirtu metimu yra kibimas ir kažką tokio traukiu. Dviejų delnų ilgio sterkiukas, tokius neužaugas Kuršmarėse paleidžiam. Pasižiūriu į tą žvejį, gal nematė, nes šviežios žuvytės tai norisi. Matė. Metu sterkioką už borto, ir kiek vėliau bešukuoju vandenį - jokio kibimo. Užtat žvejys nuo kranto dugnine vis po žuvelę traukia. Žiūriu, ką jis darys - juk jo sterkiukas irgi nedidelis, nelegalas pas mus būtų. Vokietis irgi paleidinėja, bet kažkodėl be džiaugsmo ant veido. Po pusvalandžio pradeda meškeres vynioti, masalų dėželes tik pakuoja, savo baldelius lanksto, o man vis įdomu, ką jis tam siete, kur į vandenį įmerktas, turi. Galiausiai kelia tą sietelį, purto - puspilnis jis net mažesnių žuvelių, nei mes čia paleidinėjom. Jautrus kažkoks tas vokietis pasitaikė, ar durnas pavyzdys užkrečiamas - kas ten žino.

Prie tilto formuojasi visai padorus būrys jachtų, darosi aišku, kad dėl vietos miesto marinoje teks palenktyniauti. Kai tiltas atsidaro, patys nekantriausi net prieš raudoną šviesą puola, nes žalia iš pradžių šviečia išplaukiantiems iš miesto laivams. Gaunam žalią, galiausiai, ir minam kiek galim link stiebų miško priekyje.
large_P7070207-001.jpg
large_P7070210-001.jpg

Pakeliui dar matome ant seklumos pastrigusią jachtą - nu kas per kaimai neraliuoti, kas taip vairuoja - kad tarp kliūties gairių veržtis, ir ant senojo molo akmenų tokį laivą užmauti...
large_P7070212-001.jpg

Tas molas yra po labai plonu vandeniu, net nedidelę bangelę į paviršių jis duoda, kaip rifas. Matosi iš tolo, jis gairėmis visas sužymėtas, ir plaukdamas iš jūros sąsiauriu, turi per uosto vartus plaukti, o ne bandyti miestą aplenkti. Spėju, molas čia dar nuo tų laikų, kai šio krašto laisvieji miestai vienas su kitu kariaudavo - tam, kad nuo karo laivų atsitverti, ir nuo prekybinių muitą susirinkti. Dar 14 amžiuje Stralsundo pirkliai laikė apie 300 burlaivių laivyną, ir tai buvo vienas iš dominuojančių Hanzos lygos miestų. Tai gerokai nervino kitus Vokietijos žemių prekybinius miestus, ir laikas nuo laiko Stralsund buvo bandoma užkariauti. Bet Stralsundo pirkliai mokėjo už stogà, t.y. sudarydavo sąjungas su Danija, Švedija, įsileisdavo ir išlaikydavo jų karius, ir tie vis atsimušdavo nuo vietinių terbaklynių.

large_P7070214-001.jpg

Marinos tilteliai sužymėti pagal laivų ilgius, todėl mes tegalim pretenduoti į 8-10 m laivams skirtus tiltelius, kurių yra keturi, bet kiekvienas prie švartavimo pirštų talpina apie 50 jachtų. Blaškomės, vienur raudonos lentelės, atseit, užimta, kitur iš pločio įsisprausti negalim. Jau viltį praradau prie tiltelio ar piršto vietą surasti, kai matau, harbourmasteris su savo kolega moja, atseit, plauk čia. Taip ir įspraudžia jie mus lagu prie ties marinos biuru stovinčios jachtos, ir dar labai patogiai, laivagaliu į tiltelį.
large_P7080264-001.jpg

Tvarka čia tokia - už vietą mokam dvylika eurorublių, depozitas už paslaugų kortelę dešimt, ir dar dešimt už paslaugas. Iš pradžių lyg pasijunti nuengtas, bet grąžindami kortelę, depozitą gausime atgal, o jei bus kažkiek paslauginių pinigų joje dar likę, atiduos ir tuos. Nuo kortelės mokestį nuraito už dušą, už elektrą, už skalbyklą. Net negaila, nes viskas prižiūrėta, išvalyta, iškvėpinta, viskas veikia ir nesulūžę. WC, indų plovykla, kranto vanduo - nemokamai.
Kažkoks anglas registruodamasis lindo be eilės, prilindo, ir labai jau garsiai piktinasi, skeryčiojasi, kad neprivalo vokiečiams anketoje savo namų adreso nurodyti, reikalauja paaiškinti, ką šie ruošiasi su tuo adresu daryti. Tie kantriai aiškina, kad dzin jiems tas jo adresas, jiems tik laivo home port reikia, o ne adreso kur sudėti to anglo pinigai. Labai persitempęs anglas, su ego XXL.

Visas senamiestis apjuostas solidžia gynybine siena, į kurią jau įaugo ir begalė kavinukių, parduotuvėlių, galerijų, kepyklėlių ir kitokių naudingų dalykėlių. Rotušė įdomi, su kolonada viduje.
large_P7070219-001.jpg
large_P7070227-001.jpg
large_P7070217-001.jpg
large_P7070263-001.jpg
large_P7070241-001.jpg

Katedra didinga, o jos šventoriuje didžiuliausias obeliskas sovietų armijai, su bareljefu - karys "išvaduotojas" duoda pačiupinėti savo ranką vokiečiui - darbo liaudies atstovui. Nu bet iš povyzų taip matosi, kas čia šeimininkas. Aplinkui tą balvoną pilna prilaidota rusų karių. Matyt, vietinis proletariatas nelabai sutiko tą ranką čiupinėti.
large_P7070232-001.jpg
large_P7070233-001.jpg
large_P7070234-001.jpg

Nutupiam itališkame le'storane, kur reklama teigia, jog personalas patys tikriausi italai. Ateina italas, sako prego. Bandau užsakinėti angliškai, gaunu tiradą itališkai. Kažkaip užsakėm visiems valgyti ir gerti, pilnamečiams po 200 gr. vyno prie maisto... Atneša po 100 mažutėse taurėse. Klausiam varum, t.y. vatafak? Aiškina, mojuoja galūnėm net pritūpdamas, Madonna mato, kad tai po 200. Na gerai, tebūnie, žiūrėsim ką į sąskaitą įrašysi... Bet pamiršom, nes maistas labai skanus buvo.

Marinoj, kai dienos kaitra nuslopo, labai staigiai virš miesto užslinko tiršto rūko sluoksnis, net aukštesnių pastatų stogus uždengė. Vėjo nėra, tai ir kabo tas debesis vietoje, o virš miesto pradeda blaškytis motoskraidyklė.
large_P7070242-001.jpg
Praeitam gyvenime buvau parašiutininkas, netoli 1000 šuolių, kai baigiau šokinėti. Šiek tiek žinau, ką jautė pilotas, properšos tam debesy ieškodamas, o dar virš didelio miesto... Ilgai skraidė, tinkamos aikštelės ieškojo, paskui kažkur dingo. Gal rado. Gal nerado.

Temstant ant molo veiksmas prasideda - jachtininkai po truputį ima būriuotis, griliukas, aliukas, ir bendravimas. Jei nori - gali atsinešti savo alaus six-pack'ą, ir pasijungti į improvizuotą banketėlį - ir niekas į barzdą nespjaus.
Kas bendraut nenusiteikę - oriai medituoja laivų kokpituose ar ant denių, arba kaip aš - slampinėja sau molu.

Temstant parplaukia žvejys su didžiuliu bobteilu kateryje. Pasikalbam, vyrukas didžiausio žvejybos priemonių parduotuvių tinklo mieste ir aplinkui savininkas. Darbus baigia po pietų, ir kasdien plaukia žvejoti. Jau daug metų taip. Spiningistas, visas lydekas paleidžia. Juokiamės, kad jau turėtų jas visas vardais pažinoti. Paskui šuo jį nusitempia namo.

Ankstyvas rytas, kitame marinos krante esantis klubas ką tik baigia darbą, publika skirstosi. Mergaičiukė išsirango iš drapanėlių, ir tiesiog nuo krantinės pūkšteli į uosto vandenį. Lipa kopėčiomis aukštyn, kur draugas įsivynioja ją į rankšluostį ir padeda į mašiną.
Šiandien eisim į Ozeanium, didžiulį jūros muziejų. Muziejaus foje iškabinti tikri banginių skeletai. Kas įdomu - informacinės lentelės sako, kad juos visus negyvus rado Baltijos jūroj, kur jie šiaip negyvena. Apie kiekvieną iš velionių parašyta, kad nei sužeidimų, nei ligų požymių ant jų nebuvo surasta. Pusamžiai, neišsekę, normaliai įmitę buvo. Mirties priežastis neiški, kodėl jie atplaukė į Baltiją taip pat nežinoma.
large_P7070245-001.jpg
large_P7070246-001.jpg
large_P7070247-001.jpg
large_P7070248-001.jpg

Labai įspūdinga Baltijos ekspozicija. Čia pamatėm akvariumus su žuvimis, kur net neįsivaizdavom, kad tokios čia gyvena. Viena, gana didelė, turi tokius pakitusius krūtinės pelekus, kuriais prisisiurbia prie dugno akmenų, prie polių. Vėl - Lenkijoj matyti Baltijos delfinai - jūrkiaulės. Muliažai, aišku - kur tu gausi gyvą.
large_P7070255-001.jpg
large_P7070252-001.jpg
large_P7070251-001.jpg
large_P7070249-001.jpg
Didžiuliai kitų jūrų ir vandenynų žuvų akvariumai su stikliniais tuneliais lankytojams, stiprūs ir sukrečiantys aplinkosaugos, taršos ir beprotiško jūros gyvasties naikinimo stendai, filmuota medžiaga. Tokiais labai gamtos valdovais jaučiamės. Pakol nepysteli koks Fukušimos cunamis ar drebėjimas.

Pavakare Jonas išlekia į suvenyrų parduotuvę. Pirks suvenyrinį katiną ant laimės kaimynei, kuri sveiksta Klaipėdoj po operacijos. Šaunuolis, kad prisiminė.

Beje - tai ko gi jie lenda į tą Baltiją? Smalsumas. Banginiai kaip buriuotojai - vis reikia pažiūrėti, kas ten už to posūkio, ar už salos, ar kur tas sąsiauris nuves. Įsivaizduok - priplauki prie Danijos, sala už salos, viskas visai kitaip nei Atlante, ir kuo toliau - tuo kitaipiau. Ir pats nepajusi, kaip atsidursi ten, kur neturėtum būti.

Posted by gramas 23:46 Archived in Germany Comments (0)

Apie tai, kaip varėm į sieną, bet likom gyvi

Plaukimas Peenemunde - Greifswald

Seniai tai buvo nutikę, berods 1996-aisiais, bet tas užgriuvusio pavojaus jausmas, kai akimirksniu įjungi visas savo fizines ir dvasines galias, kai adrenalinas tiesiog užtvindo visą tave kaip cunamis - tas jausmas laikas nuo laiko sugrįžta. Tuomkart keliavau Sibire, iš Liesosibirsko į Krasnojarską, verslo reikalais, t.y. organizuoti pjautos medienos tiekimą į Klaipėdos uostą, iš kur ją laivais atkraudavau į Angliją. Septynios valandos plūkto sniego kelyje, per taigą, beveik nešildomam autobuse PAZ, kai esi alkanas ir lauke minus 30 - optimizmo nepridėjo. O kai vidurnaktį, jau Krasnojarske, prisibarškini į apšalusias viešbučio duris, ir tada labai nenorom įsileidę tau pasako, kad vietų nėra... Tada klausimas net ne piniguose, o tame, kad vėl į šaltį nepapulti. Už krūvelę banknotų, prispaustą lietuviško šokolado plyta viešbučio budinčiai, ir "tolimojo užsienio" tarifą jau į valdišką stalčių, ji mane padeda į kažkokį rezervinį numerį, kuriame net šildymas įjungtas tik tiek, kad radijatoriai nuo šalčio nesproginėtų. Įėjimo durų vyriai tiek išklerę, kad užrakinta spyna jokio saugumo nesuteikia - timpteli duris į šoną, ir jokio rakto nebereikia . To aukšto budinčioji bobelytė organizuoja arbatą su sausainiukais naktipiečiams, o vėliau aš bandau atšildyti kiaurai peršalusius kaulus karštoje vonioje. Kad kambarys bent kiek įšiltų, duris iš vonios palieku atviras. Naudos iš to ne kažin kas - atsigulęs į įšalusią lovą, po kelių minučių turiu ir kitos lovos visą patalynę ant savęs sukrauti. Tos neužrakinamos durys ramybės irgi nepriduoda, todėl po pagalve pasidedu savo sulenkiamą peilį. Juk maža kas - Krasnojarskas yra garsėjantis kriminaliniu elementu miestas, ir jame labai atsipalaiduoti nedera. Tik pradėjęs apšilti, iškart išsijungiu, ir tada my horror story prasideda. Žinau, kad tuo metu buvau jau kietai įmigęs, kai kažkas trenkia man. Dar pilnai neatsibudęs, bet jau su peiliu rankoje, bandau priešintis ir kepurnėtis iš lovos. Dar nesuvokiu, kas vyksta, yra tik didžiulio pavojaus nuojauta, ir adrenalino pliūpsnis tiesiog pastato ant kojų akimirksniu. Šviesos degti net nereikia - gatvės žibintai pakankamai apšviečia mano priešą - ištisas tapeto lakštas, atšilęs nuo vonios garų, atsiklijavo, ir, griūdamas žemyn, pataikė tiesiai ant manęs. Va taip su peiliu nuo tapeto apsigyniau. Juokas juokais, bet tas atsibudimas su kažkokio neapibrėžto pavojaus nuojauta, ir skubus šuolis iš gulto - kartas nuo karto nutinka jachtoje taip pat. Šį kartą - Greifswald uoste. Tačiau ne viskas taip baisu, kaip iš pradžių atrodo, todėl pirmiausia papasakosiu, kaip į tą Greifswald mes patekom.

Netoli nuo Peenemunde iki Rycke upės, kur šaunusis Greifswald'as, o ten ir Hanse jachtų gimtinė - apie 16 NM, jei visus vingius skaičiuoti. O skaičiuoti tenka, nes plaukiame jau nebe sąsiauriais, iš visų pusių pridengtais, o Riugeno įlanka, kuri iš NE pusės atvira į Baltiją. Ir tas maišas dar pilnas po plonu vandeniu pasikavojusių akmenų bei laivų/skenduolių liekanų.
Todėl skubėti nėra kur, laikomės farvaterių, kurie puikiai sužymėti bojomis. Pakeliui sutinkame daug įdomių burlaivių, ir nesakyčiau, kad plaukimas būtų nuobodus - dar viena visai smagi diena.
large_P7050159-001.jpg
large_P7050157-001.jpg

Pasišaipau iš Jono, kad, norint paauglį įpratinti skaityti, jį reikia išvežti į kelionę jachta. Pageidautina kuo prastesniu oru. Tada paaugliui atsiranda puikus laisvalaikio pramogų pasirinkimas: sėdėti kajutėje ir žiūrėti į sieną, arba pratintis skaityti knygą. Jonas atkerta, kad čia ne knyga, o kelių eismo taisyklės taip įnirtingai graužiamos, nes motorolerio teisių tai norisi... Ir kad tarp sienos ir knygos dar yra telefonas, pilnas žaidimų, bei muzikos... Taip kad, atseit, nėra viskas taip juoda/balta, kaip aš bandau teigti. Okay, whatever... bet tai irgi atsakymas, kodėl Jono pasiimta Klarksono iš Aukščiausios Pavaros knyga iki šiol atversta taip ir nebuvo.
large_P7080269-001.jpg

Taip ir įplaukiam į Ryck miestelioką su upe vietoje centrinės gatvės, ir kilnojamu senoviniu tiltu.
large_P7050164-001.jpg
large_P7050165-001.jpg

Lokiukas kalbina čia nestoti, nes tiltas atsidarys jau už keliolikos minučių, bet mes švartuojamės. Jie lieka sukiotis upėje ir laukti tilto. Reikalas toks, kad ant kranto pamačiau jachtinių žaislų parduotuvę, o man reikia naujo geriamo vandens sistemos slėgio indo. Pamiršau pernai tą indą nusausinti, laivą žiemojimui ruošdamas, matyt, vandens likučiai užšalo, šiek tiek išėjimo štucerį paskaldė. Mikroskopiniai tie įtrūkimai, bet vistiek esant slėgiui sistemoje, šiek tiek varva. Prieš kelionę hermetiku bandžiau taisyti, bet nesėkmingai - tenka ieškoti naujo. Bet kad ir kur ieškojau - niekur nėr, sako - užsakyti reikia, ir atsiųs per kelias dienas. Nėra pas mane tų kelių dienų, kad vienoje vietoje sėdėti.

Pėdinam iki parduotuvės, ten pietų metas. Grįžtam, pasnaudžiu truputį - vėl prie parduotuvės - vėl pas juos kažkoks ne darbo metas - nesuprasi. Spoksau, nosį prie lango priplojęs, taigi ten daugiau elektronikos parduotuvė pas juos, dar kelios geležėlės stende kabo. Nėra tokios santechnikos, kokios man reikia, tai be reikalo čia laiką gaišom - reikėjo kartu su Lokiuku Grefswald'an plaukti.

Sulaukiam to tilto, ir po pusvalandžio stojam marinoje, prie pat Hanse krantinių ir elingų. Aplink - superjachtos, 60' ir daugiau arba mažiau, bet visos naujutėlės, poliroliu tik blizga. Sukasi Hanse pilnom apsukom, matyt, užsakymų keliems metams į priekį...
large_P7050162-001.jpg
large_P7050172-001.jpg
large_P7050170-001.jpg
large_P7050169-001.jpg

Žiūrinėju tas gražuoles, ir vistiek dėl dizaino modernybių pabambėti norisi. Ir kam tie langai per pusę borto - dydžio tokio pat, kaip gyvenamoj troboj - net su pertvarom. Ir kam tas atviras tranco šiūpelis aiškiai nesportiniam laivui? Kad visą dieną stovėt galėtum, šturvalo įsikibęs, ir subinę į dvi siūbuojančias virveles per audrą jūroje įrėmęs? Na, bet jei perka tuos laivus, tai, matyt, taip ir reikia. Judesio statykloje daug, vis kokį laivą plukdo bandymams jūroje, ar iš viso pasaulio kraštų pristatymo įgulos sulėkę alaus dėžes tik krauna, štorminius lejerius raišioja - rengia laivus plaukimui į naujus namus.

Lokiuko įgula jau jau kažkur mieste, laivas pririštas prie miesto krantinės, ne marinoje.
Harbourmasterio kontoroj "prisirašom", ir jis iškarto klausia, kiek kažko norėtume pusryčiams užsakyti. Užkrito jam, kaip angliškai tą kažką įvardinti, iš pradžių galvojau, kad brekfestuką čia pat esančioj knaipėj siūlo. Bet aiškinamės toliau, sakau tu jau geriau vokiškai sakyk, jis kažką panašaus į bulken susako. A-aa, tai gal bulkų čia galit pusryčiams pavaryt, karštų dar, tiesiai iš kepykos? Ja-Ja, bulkų-bulkų sako, patenkintas, kad užsakau šešias, užrašo tai į kažkokį žurnalą. Per tą džiaugsmą dėl bulkų, matyt, ir pamiršta kortelę nuo dušo durų duoti.

Vėliau, kai susiruošiu į tą dušą, aišku, jis jau bus baigęs savo darbus marinoje. Kitas jachtininkas savo kortele mielai į tą naujutėlį, švara tviskantį sanitarinį rojų mane įleis, perspėjęs, kad reikės dviem eurorubliais dušo automatą pašerti. Jonas, galvoju, gailėsis, kad užstabdė ir kartu į dušą nėjo - nu bet pats kaltas. Kur aš tą kortele ginkluotą jachtininką berasiu jam? Tačiau buriuotojas privalo būti sumanus, todėl, prieš išeidamas iš to pastato, įėjimo duris visai nelegaliai pablokuoju niekieno muilo paketėliu, ir Jonas gauna progą suleisti dar du eurorublius į automatą.

Pavakare pasivaikštom po Greifswald - nu labai smagus miestas, daug labai margo jaunimo, ypač prie upės, sukinėjasi.
Vakarieniaujam graikų maisto le'storane.
large_P7060180-001.jpg
large_P7060177-001.jpg
large_P7060184-001.jpg
large_P7060187-001.jpg
large_P7060193-001.jpg
large_P7060196-001.jpg

Centrinėj aikštėj sutinkam Lokiuko įgulą, ir iš to džiaugsmo su Artūru įsmeigiam alaus. Jonas su Juru kažkur dingsta visam vakarui, sakosi žaisti futbolą. Kai jis grįžta į laivą, jau temsta, dedu knygą šalin, ir laikas miegoti.

Tai, va - staigiai pašoku iš gulto, ir tiesiai į kokpitą - nes juk reikia žiūrėti, ar viskas gerai. Kokpite tuščia, aplink tamsu, tik priekyje, į kur plaukiam - krantinės siena su žibintais matosi ir keli laivai lagu švartuoti. Mes varom tiesiai į juos. Matafaka, tuoj kalsim! Rėkiu į vidų JONAI-VARYK-Į-VIRŠŲ--PASIIMK-LIEMENĘ-TUOJ-Į-KRANTĄ-KALSIM!!! Girdžiu, jis ten priekinėj kajutėj pradeda į sienas plaktis, reiškia atsibudo - o pats sugrabalioju rumpelį, ir susuku kiek eina i šoną. Blemba, ir vairas neklauso, jau dabar visai blogai! Ir tik tada man pradeda per užmiegotas akis matytis, kad rumpelis kažkaip persivertęs, ar ne ten, kur turėtų būti... O dar po akimirkos matau ir virves, kuriomis prie tiltelio esam prisirišę... Jonai, sakau, viskas OK, nesąmonė prisivaideno, miegam. Jis , taip nei žodžio ir nepasakęs, baigia ten bildėti, ir miega toliau. Sėdžiu nuogas kokpite, bandau suprasti, kas per vėjai čia man pasimatė. Pasirodo, ne visai pabudę akys kitoje tiltelio pusėje stovinčio Asgaard (MoodyClassic41) korpuso apvadus man pateikė kaip mano laivo, plaukiančio tiesiai į krantą - o visa kita kažkokia savaiminė reakcija buvo. Na, bet veikti juk greitai reikėjo - į sieną varėm gi.
large_P7060198-001.jpg

Čia buvo šalutinis efektas jachtinio įpročio paros miego normą sukarpyti į trumpus intervalus, per kuriuos momentaliai užmiegi, bet staigiai pakirdęs iš gilaus miego fazės, dar būni šiek tiek kosmose keletą sekundžių, kol vėl į matricą sugrįžti. Vėliau, tik iš jūros sugrįžęs ir pirmą naktį namie miegodamas, vistiek kas kelios valandos kelsiuos iš lovos, nelabai žinodamas ką noriu pro langą pamatyti. Atviroje jūroje, jei toliau nuo krantų - dienos metu gerai apsidairęs, pasigarsinu VHF16, ir, saugomas Vesperio AIS'o, galiu ramiausiai kokpite, ar kajutėje numigti bent 20-30 minučių kiekvienu prigulimu. Kaskart, iš miego pašokęs, skubi dairytis, ar viskas gerai. Įmanoma tokiu būdu ir sugraibyti tą 5-6 valandų smegenims būtiną paros miego normą, net jei vienas plauki. Reikia kiek pasitreniruoti. Anksčiau prisukamą virtuvinį laikrodį su birbalu dar naudodavau, kad žadintų, dabar po dviejų/trijų dienų kelionėje ir to laikrodžio nebereikia. Reikiamu laiku galiu nubusti, arba AIS'o aliarmo pilnai užtenka. Teko girdėti - vienas buriuotojas, kad savo biologinį laikrodį tokiems prabudimams nustatytų, prieš priguldamas labai daug vandens atsigeria. O ką - irgi metodas, bent jau iki pirmo karto į kelnes... Reiks apie miegą buriuojant daugiau informacijos parankioti, nes tema tikrai įdomi.

Ryte jau laikas pusryčiams, o tų 6 vnt. Ja-ja-bulken niekas prie laivo man neatneša. Velniava, galvoju - ir einu teisybės ieškoti į marinos biurą. Harbormeisterio dar nėra, bet ten sėdinti moteriškaitė patvirtina, kad viskas bus, atsiimti čia. Bet 0800 val., o dabar juk dar be keturių aštuonios. Einu vėl į Hanse dičkius tas keturias minutes pažiūrėti, ir grįžęs randu stalą biure, visą krepšeliais su užrašytais laivų vardais nukrautą. Sumoku jai pora eurorublių su kapeikom, ir turim pusryčiams kiaušinienę iš lenkiškų kiaušinių, o desertui - dar šiltas Ja-ja bulken su braškių džemu ir arbata. Tokia smulkmena, atrodo, bet smagu, kad marinos žmonės netingi to dar vieno žingsnelio žengti tam, kad svečias maloniau, šilčiau, taip lyg šeimos aplinkoj, pasijustų.
Prieš išvykdamas, dar nupėdinu pas juos padėkoti už svetingumą, ir pažadu sugrįžti. Kaip Karlsonas.

Posted by gramas 23:28 Archived in Germany Comments (0)

Apie tai, kaip į kaimo diskoteką neteko nueiti

Kroslin - Peenemunde

Tai siurbčiojam arbatą Piranijos kokpite, ir pamažu gimsta planas, kaip visus Krosline esančius LT buriuotojus vienu ypu į Peenemunde nacių raketinės technikos muziejų suvežioti. Toks lietuviškas mato vienetas YPAS - tai tiek, kiek vienetų LT buriuotojų į Piraniją telpa. Piranija planuoja po muziejaus iškart plaukti toliau, bet šiaip taip sutinka mus iš ano kranto atgal į mariną Krosline pargabenti. Gaunasi kaip ir antras ypas. Išplaukti ketinam dabar.
Man diena ilgoka jau gavosi, nes iš Rankwitz ryte dar tamsoj pajudėjom, miego tikrai trūksta. Baterijos kaip ir baigiasi. Bet į muziejų irgi norisi. Tačiau mūsų jungos viską koreguoja - niekam nieko nesakę, pasiplauna į Kroslino kaimą laimės ieškoti.
Piranijai laikas išplaukti - sutariam, kad mes į kitą pusę atplauksime savo laivu.

Krykštaudamas iš džiaugsmo, einu mūsų jaunimo ieškoti.

large_Lenkija-Vo..092-001.jpg
large_Lenkija-Vo..093-001.jpg
large_Lenkija-Vo..096-001.jpg

Pats miestelis - trys gatvės, pilnos namų su seneliukais, bažnyčia ir kapinės. Jokio jaunimo ar vaikų, jokio šurmulio, jokio eismo. Le'storano irgi nėra. Vienoj gatvėj visiškai tuščia, kol kelią nepastoja neįtikėtino dydžio katinas. Žinojau, kad yra tokie dičkiai, Meino meškėnais vadinami, o čia tikriausiai Kroslino lokys bus. Nusprendžiu likimo už ūsų netampyti ir susirasti kitą akligatvį.
large_Lenkija-Vo..094-002.jpg

Kaip išsiaiškinau, pagrindinė vietinių gyventojų atrakcija yra bažnyčia, o paskui tave nuneša į kapines ir užkasa. Aš panašiai ir jaučiuosi, kaimo linksmybėms pasirengęs; bažnyčią galite iš atrakcijų sąrašo ir praleisti... Mūsų jaunimo Kroslino pramogų industrija žygiams irgi neįkvėpė, ir netrukus jie nutarė atsirasti.
Dabar jau plauksim į muziejų.

Iš tikrųjų - tai ten du muziejai yra. Vienas - sovietų raketinis povandeninis laivas, kitas - dar nacių statyta didžiulė elektrinė, kurioje įrengtas technikos ir nacių raketų muziejus. Karo metais čia visai šalia buvo poligonas, kuriame tas raketas kūrė ir bandė, taip kad viso reikalo geografinė nuoroda tikra, beveik kaip ant vyno butelio. Bandymų metu raketos dažnai sprogdavo, tai jie atsiveždavo šimtus naujų darbuotojų, ir vėl bandydavo.
Raketos buvo tikrai įdomu.
Bet pati elektrinė įspūdžio visai nepadarė, to meto technikos ekspozicija labai jau skurdi.
large_Lenkija-Vo..120-001.jpg
large_Lenkija-Vo..121-001.jpg
large_Lenkija-Vo..117-001.jpg
large_Lenkija-Vo..109-001.jpg
large_Lenkija-Vo..116-001.jpg
large_Lenkija-Vo..123-001.jpg
large_Lenkija-Vo..127-001.jpg

Praplėtėme savo žinias ir apie Europos aeronautikos pradininkų likimus. O jie daugumai specialistų susiklostė labai net palankiai - juos beveik visus susirinko amerikonai, kur specams buvo sukurtas rojus žemėje - techninės kūrybos, ir po to laimingos senatvės prasme.

Kultūrinė progama toliau veda į rusų povandeninį laivą, kur, akivaizdu, specialistų likimai pakrypo mažiau laiminga kryptimi. Matau, kad iš vargšų matrosų vokiečiai padarė mumijas, jų čia pilna visur; balsai įrašyti į takelį, kuris skamba visose laivo patalpose. Laivo skyriai atitverti labai sandariomis durimis, ir bėdos atveju jos tapdavo linija tarp gyvenimo ir mirties. Neįtikėtina raizgalynė visokių vamzdžių, kabelių, įrengimų, garantuojančių pilną plaukiojimo autonomiją - neišnerdami į paviršių, tokie laivai gali pasiekti bet kurį planetos vandenyno tašką. Tuo laiku laivyne tarnyba buvo 3 metai. Trys metai tokioj geležinėj bačkoj - be vėjo, saulės, net ne kasdien gryno oro gurkšnis - pavydėti vaikinams tikrai nereikia.
large_Lenkija-Vo..102-001.jpg
large_Lenkija-Vo..131-001.jpg
large_Lenkija-Vo..134-001.jpg
large_Lenkija-Vo..135-001.jpg

Peenemunde'je stovėjom marinoj gal tik 3 valandas, bet, nespėjus mums atsirišti, prišokęs jaunasis verslininkas, vardu Hafenmeister, vistiek nurauna tris eurorublius - pati brangiausia marina ever. Gavosi dvigubai brangiau net už lenkų Helį, kur patys pinigų kažkodėl jiems nunešėm, nors nakvoti nelikom.

Grįžtame į Kroslin'ą, ir iškart įsirausiu į šiaudus, nes jau labai reikia pakrauti baterijas. Po poros valandų jau barbekiaujam tuo tikslu įrengtoje pavėsinėje.
large_P7050133-001.jpg

Kaip tas olandas Wolgast'e ir sakė - Krosline yra viskas. Vietos laivams daug ir jos patogios, pontonai nesugrūsti, visur erdvu ir manevravimas saugus. Vaikų buriavimo mokykla. Buitiniai dalykai išspręsti nuo A iki Z. Elingai laivų žiemojimui. Auto parkingai. Remonto/paslaugų centras, laivų kranai visokie ir dirbtuvės. Žaislų parduotuvė, bistro, maisto kromelis, sauna ir masažo salonas netgi yra.
Labai įdomūs ir gražūs plaukiojantys boteliai - aišku, kad Stancikienė dar jų nematė, ir nugriauti neprivertė. Populiarūs tie boteliai labai, ir neatrodė, kad vasarotojai juose kažkokie aukštuomenės elitiniai būtų - matyt, ir kainos įkandamos.
large_Lenkija-Vo..089-001.jpg

Grįždami iš šašlykų orgijos, dar pamatome du labai drąsių žmonių laivus. Škiperių sutikę nebuvom, bet mums ir pavadinimų užteko.
large_Lenkija-Vo..090-001.jpg
large_P7050154-001.jpg

... ir dar vieną medinuką, matyt, nunešimui į kaimo kapines jau įkapėmis papuoštą
large_P7050130-001.jpg

Prieina žilagalvė senučiukė, apie 75-80 metų, bet akys guvios, judri tokia visa - kaip tie nostalginiai, kur po Klaipėdos senamiestį laigo. Plaukiukai sudėti, lūpytės padažytos, auksinis dantukas tik blizga... Klausia, ar tikrai mes iš Lietuvos. Iškart net nesupratau, nes su tokiu akcentu klausia, tai sakau gal spykini angliškai? Ji vėl man lietuviškai. Išsikalbam, pasirodo, šitai mergaičiukei du metukai buvo, kai mama į Vokietiją išsivežė. Su mama kalbėdavo tik lietuviškai, bet ji numirė prieš 25 metus, ir dabar visai nebeturinti su kuo lietuviškai pasikalbėti. Tai mes ir kalbam. Iš pradžių dar padėti jai su žodžiais reikia, bet kas minutę jai vis lengviau ir lengviau lietuviškai kalbėtis.
Oij, mano Seredžius, Seredžius - sakydavo mama.
O ji su vyru čia jau kelios savaitės bekeliaujantys nediduke 26 pėdų jachtute, bet dabar jiems laikas dviračiais kažkur pavažiuoti. Žiūriu į juos, tolyn minančius, ir apie mūsų senukus užsigalvoju. Labai kitaip viskas. Seredžius-Seredžius.

Posted by gramas 22:55 Archived in Germany Comments (0)

Apie tai, kaip vokiečiams dugną gremžėm, bet kontros nevežėm

Plaukimas Ueckermunde - Rankwitz - Wolgast - Kroslin

Iš Ueckermunde išvykome apie 1600, net nenusprendę, kurioje marinoje nakvosim. Iš Štetino marių papuolęs į Peenestrom sąsiaurį, atrodė, rasi daugybę marinų, ar ramių vietelių inkaruotei ir nakvynei gamtoje. Tuo metu dar nežinojom, kad dauguma tų marinų kaimuose, matomų ant gaublio, tinkamos tik švertbotui, nes kylinei jachtai į ten papulti nėra šansų dėl per mažų gylių pakrantėse.
Mariose visai padoriai vėjo, smagiai aštriu beidevindu tirpdome tas 9 mylias nuo Ueckermunde iki Peenestrom sąsiaurio įplaukos. Farvaterio nebeieškom, nes gyliai leidžia kirsti kampą ir taip patrumpinti plaukimą. Retkarčiais tenka varikliu užkilti iki dvigubom vėliavom žymėtų vartų tarp tinklų, bet kelionė neprailgsta, momentais tokias lyg dviejų jachtų varžybėles distancijoj su kliūtim pasidarom, kad smagiau būtų.
Jau matosi Kolpin tilto griuvėsiai - išlikus tik centrinė pakeliama tilto dalis, panaši į London bridge konstrukcija būtų, tik čia tilto dalys į abu krantus, nuo to centro likučių, yra trotilu kibinimateri nuskraidintos, matyt, per karą dar...
large_Lenkija-Vokietija_051.jpg

Artėjant prie sąsiaurio, tenka surimtėti, nes gyliai mažėja iki 2m, o likus pusantros mylios iki tilto, farvateris jau tiek siauras, kad prasilenkiant su atplaukiančiu keleiviniu laivu yra gana ankštoka. Dar plaukiame su burėmis, bet jau artėja siaura alkūnė prieš pat tiltą, kur genują teks suvynioti, ir nudeginti šiek tiek dyzelino. Metu žvilgsnį atgalios, į Lokiuką, ar jie dar bures neša - ir matau, kad neša, bet kažkaip ne taip. Laivas skersas ir lyg šalia farvaterio, netoli salos, pilnom burėm, genuja užplazdinta - pakibo ant seklumos, ne kitaip. Kviečiuosi per raciją, ar pagalbos reiks - sako, jau-jau judam, bus viskas gerai - kai staiga matau, jie vėl sukasi skersai siaurutėlio farvaterio, ir vėl smeigia falškyliu į dugną, tik dabar dar toliau ir smagiau. Rėkiu dar į raciją visokius mat'/peremat', bet jau aišku, kad turim kuo rimtai užsiimti. Kai bures numetę sugrįžtam atgal, Lokiukas pasviręs tiek, kad škiperio sūnus Juras, abiem rankom pasilaikydamas vantų, beveik stačiom į stiebą užlipa, padeda laivą užverst, kad varikliu nuo sėkliaus nusistumt. Pirmu seklumos lietimu tada jie dar sugebėjo nusiimti, bet paskui jachtos greičio pritrūko, kad prieš stiprų vėjo gūsį atsilaikyti, vėjas jachtą susuko, ir pilnos burės bei forsažu dirbantis variklis akimirksniu dar giliau į seklumą įstūmė... O vėjo tiek, kad, norėdamas gylius tarp farvaterio ir Lokiuko pračiupinėti, turiu variklio apsukas didinti, kad dreifo į seklumą pats išvengčiau. Arčiau , kaip 20m iki Lokiuko priplaukti negalim, nes patys atsiremiam į dugną švelniai, bet iškart sėkmingai trukteliam atgal. Pas Lokiuką gylio tik 0.9m, o laivo grimzlė juk 1.65m. Taip ir guli, bortas lauke, stiebas beveik 45 laipsniai į dangų. Tariamės, galvojam ką daryt. Inkarinės virvės buksyravimui jam užtektų, bet kaip ją ant Scorpio užmesi? Negi tuziką pūsti dabar teks? Prisimenu, kad turiu mėtymo virvę su apipintu golfo kamuoliuku pasidaręs. Tik iš kokio ketvirto užplaukimo pavyksta ją į Lokiuką permesti, nes tolokai mesti gaunasi, šiaip jau. Gerai, kad Jonui galiu net tokiom sąlygom vairą ir variklį patikėti, ir pats galiu nuo bako tą virvę svaidyt. Tvirtinam Lokiuko inkarinę ant galinės klampės, abu laivai gazas-dugnas, ir bandom tempti. Scorpio stena, nosim tiesiai į vėją, o buksyruojantis laivagalis - juk nevaldomas, vairas neklauso visiškai. Tik gauni gūsį į dūdą, laivas krypteli nuo tiesiosios, ir, varikliui kasantis pilnom apsukom, po truputi Scorpio ima dreifuoti į seklumą pats. Išleidžiam visą inkarinę ir prie jos pririštą mėtymo virvę, kad vėl į tiesiąją nuo Lokiuko į farvaterį atsistot, vos pradedam vėl tempti... Ir matom kitą keleivinį motorlaivį nuo tilto liekanų link mūsų atskubant. Mes kaip Volgos burliokai - visą farvaterį užtvėrę, tai iškart ir gaunam 5 piktus signalus, ir traukiamės į šalį. Neturi galimybių motorlaivis kurso keitimui, net jei norėtų - viskas ten tiek siaura, sustoti dėl vėjo jis irgi negali. Prapūškuoja jie pro šalį, turistams ant denio mes visai smagi atrakcija, ir dirbam toliau. Juras vėl užbėga į stiebą, bandom išklibinti Lokiuką, traukiam šiek tiek kampais, paskui vėl tiesiai... Du kartus patys nesmarkiai sėdam, bet nusiimam sėkmingai... Tempiam, lyg ir matosi kažkoks progresas jau, mūsų echolotas po keliolika centimetrų vis daugiau gylio parodo, bet jau baisoka, kad varikliai abiejų jachtų nuo perkrovos perkaitę, nepaspringtų... Stiprus vėjas įpučia bangą, kuri po kurio laiko, matau, jau pradeda judinti Lokiuko nosį, o dar paskui laivas palengva ima tiestis, ir nučiuožia į gilesnį vandenį. Prasižaidėm ilgokai - sėdom apie 1845, toliau plaukti pradėjom 1922. Užtai plaukiam dabar kaip drausmingai - tik pačiu farvaterio viduriuku, tik griežtai pagal bojų vartus...
Kai atpuolam prie pakeliamo Zecheriner Brucke, locijoj pasiknisam, ir VHF9 pasako, kad laukti reiks apie 2 val. Rišamės prie stulpo, Lokiuką vėl imam ant buksyro, mūsų vilkstinę vėjas ištiesina, ir jokia srovė mums netrukdo. Laikas ruošti vakarienę.
large_Lenkija-Vokietija_052.jpg
Pasidarom po dubenį graikiškų salotų, kramsnojam ir matom ZOLL katerį iš už posūkio išlendant. Neskubėdami jie priplaukia, švartuojasi bortu prie mūsų stulpo, puošiasi didžiuliais fenderiais, ir kitą virvę paprašo prie Scorpio tvirtinti. Sveikinasi vokiškai, atsakom jiems angliškai, ką jie irgi, pasirodo, puikiai moka. Sako, kiek žmonių esat, tikrinsim jus, asmens dokumentus prašom... Jonas mūsų pasus suradęs paduoda, kramsnoju salotas toliau, ir galvoju, kas čia dabar bus. Pareigūnai ramūs, be streso, normaliai paaiškina kas gi dabar bus. Dabar mes pasiimsim jūsų pasus į kabiną kontrolei, po to ateisim į laivą. Nedžiugina manęs tas jų noras ateiti, nu bet nieko nepadarysi... lapnojam savo salotas toliau, nes jei į cypę sugalvos uždaryti, tai bent tuščiais skrandžiais gangariuot neteks.
Pasus tikrina kokias dešimt minučių, matyt internetu per kompiuterį košia. Salotos baigiasi, tai einu ir suspardau vokiečių fenderį, kuris bando man lejerio stovą palenkti. Išlenda uniforminis švarkas, pasižiūri ko nerimstu, ir rodo, nykštį iškėlęs, kad gerai spardau. Patys, turbūt, irgi laisvalaikiu spardot, kad darbe tokie ramūs, galvoju. Į laivą ateina dviese - vienas, kuris angliškai teisingai rokuojasi, prašo kajutėje parodyti visas alkoholio atsargas. Turim lenkiškos zubrovkės, dar spėju paiškinti kad skani su obuolių sultim, sako žinau, rodau butelį romo ir butelį vyno. Jam mano gėrimų meniu aiškiai patinka. Klausia dėl cigarečių, sakau kad nevargtų, nes nerūkom. Vistiek, sako, turiu spintas ir rundukus patikrinti, ką staigiai ir padaro. Tuziką čiupinėja krepšio neatsegdamas, matyt, jo tarnybinis budrumas jau kiek atsipalaidavo. Po to pasikalbam, apie iš kur plaukiam, koks paskutinis uostas buvo - kažkaip užkrito man tas Ueckermundes pavadinimas tuo momentu, tai sakau lenkišką Swinoujscie, kas jam irgi tinka. Kai trumpai pasipasakoju apie seklumos nuotykius, matau, kad jis šitą istoriją jau žino. Matyt, keleivinio kepas per raciją apie netautiečius informavęs jau buvo, tai šitie ZOLL'iai ir plaukė mūsų pasiieškoti. Jei ką, tai jie būtų ir gelbėję. Dar aptariam, kur nakvynę mums geriau surasti, jie pataria Rankwitz mariną, nes ji arčiausia su tinkamais gyliais, o jau lyg ir temti ruošiasi. OK, tegu bus Rankwitz, mums tai kas, bet gal ponai serai galėtų man Wolgast tilto pakėlimo laikus pasakyti? Vienas lipa į savo laivą, po kurio laiko per bortą persisverdamas paduoda laikus surašęs. Pareigūnai atsisveikina, linki malonių atostogų. Kiek suglumina juos mano prašymas visiems kartu nusifotografuoti prie jų laivo, šiek tiek pasivarto ir sako tvirtą NO. OK, just trying... Pažvengiam visi, juokelis suprastas teisingai, jie nusimeta virves, ir dreife laukia tilto, kuris netrukus ir atsidaro. Kažkaip visai neskaudėjo, kai jie mus tikrino, viskas tikrai vyko be jokio valdžios demonstravimo, be jokių piktų fizionomijų - viskas mandagiai, dalykiškai. Jie daro savo darbą, ir kol tu jų tvarkos nepažeidinėji - tavo atžvilgiu jokių griežtumų nėra - man toks įspūdis susidarė.
large_Lenkija-Vokietija_057.jpg

Sutemus, farvateris klasiškai sužymėtas vedlinėmis ant kiekvieno posūkio, nors pačios bojos yra be šviesų. Navionics elektroninis gaublys šiam regionui tikslus iki metro, laikai abi vedlinės šviesas vertikaliai, akį į gaublį užmesdamas, ir žinai, kad jokių bėdų nesulauksi.
Į Rankwitz mariną atplaukiam jau sutemus, jachtininkai-naktibaldos padeda prisirišti. Dar pasiblaškom krante, ieškodami wc ant sharos, bet nesėkmingai, durys nepasiduoda. Sutinkam vokietukę, sako spynos kodo reikia, o jį tik harbourmasteris gali duoti. Nu tai pasakyk tą kodą, tai ne-a, ji negali, nes tik harbourmasteris gali jį duoti. Tai kad nėr to harbourmasterio, parodyk kur jis, sako rytoj bus, tai ir duos mums tą sumautą kodą. Pynda kovalska, nors visai simpatiška, bet, matai, tvarka tokia čia... Aišku, kad tą kodą iškart pasako senukas iš gretimos jachtos, tai ne tik prasitriesti, bet ir duše pasipliurkšti ant šaros gaunam. Kai sėdam dienos įspūdžiais pasidalinti ir Havanos romo NightCap'ą užsidėti, jau gal 0200 buvo, nes kažkokia pasivėlusi galva iš kitos jachtos liuko pasakė, kad čia žmonės miegoti nori. Nutarėm, kad ji čia apie mus kalbėjo, tai ir nuėjom miegoti. Ką, mes ne žmonės?
large_Lenkija-Vokietija_059.jpg

Kad suspėti į antrąjį Wolgast tiltą, reikėjo pajudėti labai anksti. Kai vakare atplaukėm, kažkokie nemaži žuveliokai šalia tiltelių mailių daužė, tai išplaukiant jie dar nebuvo pakankamai privalgę, nes dar labai triukšmavo. Iki tilto atidarymo, kai atplaukėm į Wolgast, buvo likęs tik pusvalandis. Pusė septynių, bet iš olandų vintažinio kečo iššoka toks sausagyslis vėjų nugairintas seneliukas padėt man prisirišti, nes mato, kad esu kokpite vienas - Jonas dar parpia.
Gaila, nėra laiko po senamiestį pasivaikščioti. Sako - labai mielas miestas, tikrai vertas, kad kelionės dieną jam paskirti. Krantine kiek prasivaikščiojau, šiek tiek vaizdų pasiėmiau, bet supratimo apie Wolgast taip ir neatsirado. Ką darysi - kitą kart. Džiaugiasi senukas olandas, kad mes iš Klaipėdos, sako juk visai neseniai buvau ten - puikus miestas. Negi ginčysies su geru žmogum - tai aišku, kad puikus. Dar pasikalbam apie Peenemunde, kuri "čia pat, už kampo", kad nacių raketinės technikos muziejų būtinai verta aplankyti, kad nakvoti geriau Krosline, nes ten viskas yra...
large_Lenkija-Vokietija_067.jpg
large_Lenkija-Vokietija_069.jpg
large_Lenkija-Vokietija_070.jpg
large_Lenkija-Vokietija_071.jpg
large_Lenkija-Vokietija_072.jpg
large_Lenkija-Vokietija_073.jpg
large_Lenkija-Vokietija_077.jpg
large_Lenkija-Vokietija_080.jpg
large_Lenkija-Vokietija_082.jpg

Vaizdeliuose matosi labai populiari vokiečiuose "Bike & Sail" poilsio paslauga: perkiesi kelionę visam maršrutui, ar jo daliai, gyveni burlaivyje, o atplaukęs į miestelį gauni dviratį, vietovės įdomesnių objektų žemėlapį, ir keliauji sau po apylinkes; arba gauni žemėlapį, ir mini sau į sekantį uostelį, kur burlaivis atplauks sutartu laiku. Daug tokių burlaivių, su dviračiais ant denio, sąsiauriuose sutikom. Ir katinai Wolgaste buriuotojų labai išlepinti - matosi, kad prie žmonių jie bėga ne maisto prašyti, o šiaip dėmesio ir bendravimo jiems reikia. Kontaktiniai Wolgast katinai.

Tilto šviesos liepia pasiruošti, tai atsišvartuojame, sulaukiame žalio žibinto, ir su kitais laivais pajudam link Peenemunde, kuri tikrai čia pat - už kampo. Vos tik atsistojam prie tiltelio Kroslino marinoj, kai Audrius, Piranijos škiperis, prieina ir draugiškai pareiškia, kad rytas labas, o jachtinių žaislų parduotuvė dar nedirba. Jiems dar kelios dienos iki Kopenhagos džiazo festivalio atidarymo, tai Piranijos įgula neskubėdami ir keliauja tais pat vandenim, kaip ir mes. Pasikviečia ant savo laivo, vaišina arbata, dalijamės kelionės įspūdžiais, ir kurpiam planą, kaip čia tą Adolfo raketų muziejų kitame sąsiaurio krante visiems kartu aplankyt.
Kroslinas ir Peenemundės muziejai tikrai verti daugiau dėmesio, todėl apie juos - kažkada vėliau.

Posted by gramas 02:32 Archived in Germany Comments (0)

Apie tai, kaip vietnamietis kebabus kepė

Plaukimas Kolobrzeg - Swinemunde - Ueckermunde

Pakeliui į Swinemunde, lenkiškai Swinoujscie, ima krapnoti, po to lietutis visai nejuokais įsižaidžia, ir neapleidžia iki vėlaus vakaro. Tik jau prisirišus Swinemundes marinoje, lietus sulėtėja, bet eiti paslampinėti į miestą visai netraukė. Bet tai buvo vėliau, o kol kas - tik išplaukus iš Kolobrzeg, atrodė, kad prieš mus - dar viena puiki buriavimo diena. Tiesiai plaukti į tikslą neleido per aštrus beidevindas, todėl grotu ir varikliu užsimetam apie 10 NM į atvirą jūrą, kol kampas į vėją pasidaro pakenčiamas, ir galime plaukti burėmis. Popiet vėjas ima suktis link Rytų, ir skleidžiame spinakerį.
Ne tiek ilgai džiaugiamės tuo labiau dinamišku plaukimu, nes vėjas ima stiprėti tiek, kad laikas mažinti bures. Be to, artėja lietaus frontas juodais debesimis ir su žaibais. Gerai, kad žaibuoja toli - laikas nuo blyksnio iki garso didelis - bet žaibai jūroje man visada nejauku. Taigi, gesinam spinakerį, išvyniojam genują, ir prie vantų bei štagų prisegu specialius elektrodus, skirtus žaibo iškrovai į stiebą nuvesti į vandenį be žalos laivo korpusui. Visiškai neaišku, kiek tokia apsauga realiai veiksminga būtų, bet kažkaip vis ramiau... Jei atvirai - teko dukart atsidurti ten, kur žaibai daužosi šalia, kelių šimtų metrų atstumu nuo laivo lįsdami vandenin kaip skaisčios besirangančios rankovės - gražu taip, kad net baisu - o tu sėdi nedideliam laively, vandens vidury, o stiebas kaip tas dalykas - vienintelis aukščiausias taškas iškilęs vos ne iki debesų. Iš pradžių tu bandai prisiminti kažką iš fizikos, visokius statinius krūvius ir įžeminimus, bet nuo to nei kiek ne ramiau, o dar paskui pasidaro paprasčiausiai tik baisu. Tada darau tai, ką dar galiu padaryti - nusitaikau į bent kiek šviesesnę vietą horizonte, laptopą ir smulkius elektroninius prietaisus dedu į dujinės orkaitę, atjungiu radijo stotelės anteną, žurnale užsirašau poziciją, kursą ir greitį, išjungiu visus prietaisus, kuriuos galima tuo metu išjungti; niekas laive nesiliečia ir laikosi kuo atokiau nuo metalinių dalykų... Ir dar - sveika kokią nors maldelę, tinkamą momentui ir skirtą Neptūnui, sugalvoti, nes tai kaip ir viskas, ką gali naudingo tuo metu nuveikti. Paprastai primenu Neptūnui, kad kaip ir normaliai su juo santykius visada stengiuosi palaikyti, pagarbos - per kraštus, visus buriuotojams žinomus ritualus vykdau dosniai, tai gal šia proga jis tai įvertintų, užtartų ir rimtai su Vėjų Dievu pakalbėtų, kad šitas visas jovalas greičiau šalin nuslinktų.
Visa, ką čia išvardinau, laikykim labai sąlygine apsauga nuo žaibo, bet jei nieko nedaryti - tai nuo to trenksmo visai šalia, kai bijai net akis į viršų pakelti, nes viskas aplink net vibruoja - gali žmogus išdurnėti. O kam tu, žmogau, reikalingas, jei išdurnėjęs - krante, ar jūroj? Na, gal nebent kaip maistas neišrankioms menkėms dugne... Tai va, vien savo psichinės sveikatos vardan, prisegam švediškus žaibo elektrodus, ir plaukiame toliau.
P7010087.jpg

Pavakare švartuojamės Swinemiunde marinoje, ten vėl sutinkame Maniją ir MonAmi iš Klaipėdos. "Prisirašome", apsižiūrime kada dirbs kuro kolonėlės - čia jos yra dvi, le'storanas jau nedirba, yra tik kažkoks 6 m ilgio konteineris-universamas, kuriame yra visko, t.y. net "zubrovkos" su obuolių sultimis - "nie pjanstva radi a zodorvja dlia". Vakare vietoj TV stebim besivystančią muilo operą su tragedijos elementais, vykstančią šalia marinos vingiuojančiame kelyje. Siužeto intriga tokia - mašina labai sustoja, ji myli jį, bet jis trenkia mašinos durimis (ne jai trenkia, šiaip trenkia), ir eina tolyn. Ji vejasi jyjy, o ją vejasi jos draugė, bet jis vistiek eina. Mašinoje dabar jau visai tuščia, t.y. ji lieka niekieno. Paskui jį paveja jos abi, ir taip pėsčiom stovėdami kelio vidury, atlieka operetinį trio apie tai, koks jis durnas ir kaip jinai jyjy vistiek myli... Jis atsako sodriu baritonu apie josios meilės reikalingumą jąjam, ir visi trys choreografiškai mojuoja galūnėm, ir visi trys gatavi vdupel, net neaišku , kaip vairavo pakol nesustojo... vienzho, lendam į laivą, ir, vyniodami superinį spaghetti carbonara, žavimės kaštakraujų lenkų temperamentu ir vokalo sugebėjimais. Kai atsibundam ryte, tų aistringųjų lenkų jau nebuvo. Niekieno mašinos irgi nebuvo. Aišku, kad kol žmonės dainavo, kas nors pasiėmė... Visa tai suprantam, kad neperjunkit kanalo ir laukite tęsinio. Bet tęsinio mes laukti negalime - ryte pilamės kurą mobilioje kolonėlėje, mokėdami po Eur1.5/L. Operatorius toks įdegęs, kad neiškenčiau nepaklausęs ar tik ne Turkijoj toks įdegis per atostogas panui teko, pasirodo žmogus kasdien čia, o ne Turkijoj, ir krantinėj čia toks soliariumas, kad net nenorėdamas įdegsi geriau, nei bet kokioj Turkijoj.
Išplaukiam iš uosto, ir, sekdami vietinių jachtų virtinę, papuolam į Kaizerio kanalą, vedantį į Štetino marias. Jonui pasakoju apie kanalą, kaip jį kasė prancūzų karo belaisviai, vokiečių čionai sugabenti 19 amžiaus vidury. Matau, žmogus visai kitom akim kanalo krantus jau stebi, tiesiog mato tuos tūkstančius prancūzų. Jau jam įdomu, kokia technika tuo metu buvo tokiam darbui naudojama, kiek maždaug tai truko... Kai toks inžinerinis dialogas išsenka, pamėtėju kitą temą - kai 1945 sovietai vokiečių armiją link Berlyno stūmė, vienam kanalo krante buvo rusai, kitam vokiečiai įsitvirtinę... Ir kaip sudėtinga būdavo žvalgams surasti mažiau saugomą pakrantės ruožą, kad armijos perkėlimą ten suorganizuoti; iš pradžių naktį ar paryčiais persikeldavo tik nedidelė šturmo grupė, lengvai ginkluota, kad užimti nedidelę teritoriją, į kurią po siaubinga priešo ugnim turėdavo persikelti pagrindinės puolimo pajėgos. Žiūriu, jau jis akim ieško, kur ta vieta , tinkama tokiai ofenzyvai, galėtų čia šiandien būti, diskutuojam kurie pakrantės ruožai pridengti, o kurie kiaurai prašaudomi, jau jam pasidaro įdomu ir koks čia gylis, koks kanalo plotis, kaip per vandenį techniką perkeldavo, ir t.t. . Verda jam mintys nuo tokios gyvosios istorijos pamokos. Ir labai gerai, kad verda, nors tikrai aš ir pats nežinau, ar tiksliai šiame kanale tokie santykiai tarp vokiečių ir rusų įvyko, bet juk niekur nemačiau duomenų, kad taip nebuvo.
Lenkija-Vokietija 005

Lenkija-Vokietija 005

Pagaliau plaukiame per paskutinius vartus su švyturiais, ir įpuolame į Štetino marias, kuriose yra Lenkijos-Vokietijos siena. Keliame visas bures, ir plaukimas pasidaro panašus į Kuršmares - farvateris, tinklai, ir tas pat vėl tik atvirkštine tvarka. Kartu kanalu plaukę čarterinės lenkų jachtutės gerai šiuos vandenis žino, todėl kerta tiesiogiai link Ueckermunde's, o mes plaukiame tiksliai pagal gaublį, t.y. jūrlapį , vien farvateriu, ir gaunasi kad kažkaip kampais.
large_Lenkija-Vokietija_010.jpg

Po kurio laiko kertame Lenkijos-Vokietijos sieną, pažymėtą geltonais plūdurais, o dar vėliau perprantame vokišką tinklų statymo ordnung'ą. Visos marios skersai/išilgai užtvertos, ir reikia tikrai įdėmiai stebėti stuaciją, kad neįsivelti į tinklus. Kiekvienas tinklas griežtai pažymėtas dviem plūdėmis su vėliavomis - pradžia su viena vėliava, o tinklo pabaiga - su dviem vėliavomis. Dažniausiai dvigubos vėliavos stovi 20-30 m atstumu viena nuo kitos, t.y. aiškiai pažymėtas saugus koridorius, ar vartai tarp dviejų tinklų. Nori plaukti ne farvateriu - stebėk gylius, jūrlapyje ieškok akmenėlių ženklų, ir plauk tarp dvigubų vėliavų - tai viskas ir bus lygiai bei ramiai.
Štetino marių krantai vietomis atrodo visai patraukliai - reljefas tikrai nėra plokščias, aplink miškais padengtos kalvos, pakrantėse išsibastę kurortiniai miesteliai, išaugę iš žvejų kaimelių.

Netrukus priartėjame prie Ueckermunde's įplaukos kanalo.
large_Lenkija-Vokietija_017.jpg
large_Lenkija-Vokietija_018.jpg
large_Lenkija-Vokietija_020.jpg
large_Lenkija-Vokietija_021.jpg

O dar po 15 min. švartuojamės miestelio centre.
large_Lenkija-Vokietija_028.jpg

Neketiname ilgiau čia užsibūti, tesinori greitai apžiūrėti miestelį, pabandyti suprasti kuo jis čia gyvena - ir plaukti toliau.

Nedidukė ir kompaktiška ta Ueckemunde - ramus, švarus ir tylus miesteliokas prie upės ir marių, savo laiku garsėjęs ungurių žvejyba, rūkymu ir tiekimu Pomeranijos biurgeriams.

Beslampinėdami gatvelėmis, randame LBS biurą (žiūr foto žemiau), o paskui nusprendžiame ką nors greitai užkąsti. Pasirodo, dvi įgulos duri dvi labai skirtingas nuomones dėl to užkąsti. Lokiuko įgula tvirtina, kad kebabas yra nors ir greitas, bet visada šviežias ir teisingas maistas. Scorpio atstovauja nuomonei, kad islamistams ir jų virtuvei savo kukliais finansais neturėtume padėti leisti šaknis ir konkuruoti su biurgerių vakarietišką kultūrą nešančiomis dešrelėm su kopūstais. Lokiukas pasišauna tuoj pat neginčijamai įrodyti kebabo greitumą bei sveikumą, ir kad visokie sapaliojimai apie kultūrinius skirtumus ir kažkokią ekspansiją nieko bendro neturi su įgulas vienijančiu troškimu kažką užsimesti ant skrandžio. Kai man kas pasako - "aš tuoj įrodysiu" - dažniausiai aš pristabdau savo argumentaciją, ir leidžiu viską man įrodyt praktiškai.
Doner kebabų verslas Ueckemunde'je yra, sakyčiau, pažengęs, bet tikrai neįvokiu, kaip mūsų praktinio eksperimento vedama grupė paieškas užrutulioja vietnamiečių maisto restorane, kuris reklamuojasi, kad daro pačius geriausius turkiškus kebabus mieste. Kad nebūtų buriuotojams būdingų ginčų dėl neteisingo balo, visi užsisakome vienodą (monotipas) kažkokį donner u-liu-liu su viskuo, valgysime vietoje. Manau, kad mūsų u-liu-liu buvo pagamintas iš visiems pažįstamos "šlapiankos", pagardintos kažkodėl kinietišku kukurūzų krakmolu patirštintu saldžiarūgščiu padažu, bulvytės fri buvo kaip visos fri, o padrožtas kopūstas buvo kaip ir vieninelis natūralus ingredientas lėkštėje. Visi viską suvalgė - vėlgi - dėl vienodos distancijos, ir dar kad alkani. Po to buvo vieningai nuspręsta, kad su tuo pavalgymu kažkas gavosi visai ne taip. Aš juk sakiau - alkaida... Iš Jono šypsenėlės supratau, kad jis tik ir laukia, kad tuoj-tuoj apie tai ir prasižiosiu. O ne, neišdegs...
Nubetvienoktačiau - vokiečių provincijoj papulti būtent į vietnamiečio knaipę, su tikslu suraityti greitą ir sveiką turkišką kebabą, ir prisiryt lietuviškos šlapiankos su kinietišku padažu - ir specialiai ieškodamas, užsimušk - nerasi, o čia - prašom...

Fotografuojamės su metaliniu gatvės muzikantu, atsirišame ir judame toliau.
O toliau buvo dar gražiau. Bet apie tai - kituose įrašuose, stay tuned, kaipssaka...
large_Lenkija-Vokietija_036.jpg
large_Lenkija-Vokietija_029.jpg
large_Lenkija-Vokietija_030.jpg
large_Lenkija-Vokietija_034.jpg
large_Lenkija-Vokietija_038.jpg
large_Lenkija-Vokietija_039.jpg
large_Lenkija-Vokietija_040.jpg
large_Lenkija-Vokietija_041.jpg
large_Lenkija-Vokietija_042.jpg
large_Lenkija-Vokietija_043.jpg
large_Lenkija-Vokietija_044.jpg
large_Lenkija-Vokietija_045.jpg
large_Lenkija-Vokietija_046.jpg
large_Lenkija-Vokietija_047.jpg

Posted by gramas 10:35 Archived in Germany Comments (0)

Apie tai, kaip višta virš Baltijos skraidė

Plaukimas Hel - Leba - Kolobrzeg

Vos išlindę už Helio "rago", gauname sočiai pakeleivingo vėjo, ir pagaliau galime normaliai buriuoti. Netrukus skleidžiame spinakerį, ir pastovaus greičio turime apie 7.5-7.7 mazgo, nučiuožiant nuo bangos ir gerokai daugiau. Toks greitis SCORPIO jau skaitosi didelis, todėl labai atsipalaiduoti negalim, dirbam brasais, pastoviai tenka atleidinėti ir vėl pritraukti spinaker-giką, kad mūsų nešama pūslė nuolat būtų pilna ir tinkamai vežtų. Paprastai ant sportinių jachtų tokiu atveju užtenka darbo keturiems įgulos nariams, bet mes turistai, o ne sportininkai, todėl privalom būti sumanūs ir tvirti - dviese susitvarkom puikiai ... iki prireikia suhalsuoti, ir prisegti giką iš kitos forštago pusės. Čia jau tenka mudviem pakovoti su stichija, nes prie stipresno vėjo toks manevras reikalauja šiek tiek įgūdžių, kurių pas sportininkus kiek daugiau, nei pas turistus, deja... Kaip Jonas vėliau sakė, labai jau garsiai rėkaliojau nuo laivo priekio, aiškindamas kur ką sukti ir kaip ką traukti... sako, buvo ir necenzūrinių, bet aš negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti. Netrukus plaukiam jau kairiu halsu, viskas vėl lygiai.
P6300044

P6300044


P6300040

P6300040

Po kurio laiko prieš mus pradeda kilti kažkas panašaus į nedidelį audros frontą, o prieš jį dažniausiai būna škvalas - iš visų pusių galinčio padaužyti trumpalaikio, bet stipraus vėjo - zona. Būtumėm visai blondinai, kad į škvalą įplaukti su spinakeriu, todėl pūslę nusimetam. Taip ir plaukiam pilnom pagrindinėm burėm visą vakarą, audros frontas mūsų nepasiekęs pradeda sklaidytis, jokios grėsmės nebekeldamas. Naktį apie 0200 įplaukiam į Leba uostą, švartuojamės, "prisirašom" marinoje ir krentam miegoti.

P6300050

P6300050

Ryte pamatom, kad be mūsų jachtų, Leboje yra ir daugiau draugiškų įgulų iš Klaipėdos uostelio - Piranija, Manija, MonAmi, Vakarė.
Leba - puikiai įrengta marina, su visa buriuotojui reikalingos buities infrastruktūra, kuro kolonėle (dirba nuo 0700 iki 1700), wi-fi internetu (slaptažodis FishHunter009), nelabai toli nuo paties miestelio, kur rasim bankomatus, le'storanus ir parduotuves. Nuo Klaipėdos iki čia - apie 130 jūrmylių - per parą suplaukiamas atstumas, su vėju ar be, nes dyzelio čia gausi, jei ką. Tai ir paaiškina Lebos marinos populiarumą lietuvių buriuotojų tarpe.
P6300063

P6300063


P6300061

P6300061


P6300066

P6300066


P6300069

P6300069


P6300075

P6300075


P7010078

P7010078


P7010082

P7010082

Leboje praleidome visą dieną ir naktį, o sekančios dienos ryte pasipildom dyzelio atsargas ir keliaujam toliau, į Kolobrzeg. Dyzelio kaina Leboje - PLN5.57/L.
Iš ryto vėjas per silpnas, todėl vėl tenka nuobodžiai varikliuoti.
O ką veikia buriuotojas, kai jam tenka nuobodžiai varikliuoti lygiu vandeniu ? Būtų pavargęs - miegotų, bet kad parpėm Leboj ramiausiai visą naktį, todėl teisingas atsakymas - nuobodžai varikliuodamas lygiu vandeniu, buriuotojas daro valgyti ką nors tokio prašmatnaus. Todėl šiandienos prašmatnusis patiekalas - šaltibarščiai su šviežiom bulvytėm. Skanu be galo, desertui - prisirpę trešnės. Po tokių pietų - pagal Archimedo dėsnį - tiesiog privalai pamiegot, nori/nenori. Vakarop mudu prisimenam, kad Lokiuko šaldytuve esame palikę savo rūkytą vištą, kurią kaip ir laikas būtų šiandien suraityti, kol ji antro ar net trečio šviežumo netapo, nes Lokiuko šaldytuvas kartais dirba, kartais ne, kad laivo akumuliatorių nedrožtų.
Radijo ryšiu išsikviečiame Lokiuko škiperį Artūrą, aiškiname situaciją, ir deriname operacijos planą. Planas toks - mūsų skanioji višta dedama į krepšį, laivai plaukia greta, ir krepšys kobiniu perduodamas iš laivo į laivą teisėtiems vištos šeimininkams. Pasirodo, sutart yra lengviau nei padaryt. Pirmoji plano fazė vyksta sklandžiai, nes į krepšį višta duodasi įdedama be vargo. Antroji (laivų sugretinimo fazė) ir trečioji (veiksmas kobiniu) šiek tiek stringa. Priartėjus Lokiukui prie kairiojo Scorpio borto, pagriebiu kobiniu ištiestą krepšį, bet kad jo rankenos taip apvyniotos apie kablį, kad arba turiu lupti krepšį su visa višta ir kobiniu, arba išvis atsisakyti savo vištos. Ką darysi - lupu su visu kobiniu, žinoma. Artūras - neduot, nes tarėmės tik dėl vištos, o kobinys priklauso Lokiukui kaip įrankis, o ne atminimas. Taip ir tampomės kurį tai laiką. Man teko paleist, nes Lokiukas dar ir kažkaip greitai bandė praplaukti, mat nelabai laivų greičius sulygino... Paleidau irgi kažkaip nenorėdamas skirtis, matyt, nes krepšys pavojingai įplyšo, ir višta dar bandė įšokti į Baltiją. Bet nieko - Artūras ją kažkaip sugavo, ir čia gimė planas B: Lokiukas vėl praplaukia šalia Scorpio kairiojo borto, ir be jokio kobinio višta permetama mums. Taip ir buvo, taigi - mūsų višta virš Baltijos skraidė gal kokią sekundę, gal pusantros; nuskristas atstumas - apie 4 metrai. Jei kieno nors višta yra daugiau virš Baltijos nuskridus, arba tokiam skrydžiui rengiasi - šaukit raketą ir ruoškit paraišką rekordo registracijai.
P7010091

P7010091


P7010093

P7010093


P7010095

P7010095

80 jūrmylių to plaukimo šiandien, ir norisi kuo greičiau paiekti Kolobrzeg, kur ketiname stebėti Euro2012 finalą. Vakarop vėjo gaunam sočiai, tenka į grotą įkalti rifą, ir skriejame vidutiniu 6.5 mazgų greičiu. Vėliau, kai sutikom tos pat Manijos ir MonAmi įgulas marinoje, jie sakėsi vakarop fiksavę 36 mazgus vėjo, taip kad Kolobrzeg prieigose prasivėdinom visai smagiai. Netoli uosto mus paveja pasienio apsaugos kateris, radijo ryšiu nieko nesako, bet prisigretinę angliškai bando mus tardyti, perjungiu juos į lenkų kalbą, ir vėl - nereikia nei dokumentų, nei vizito ant laivo, užtenka pokalbio. Neveltui sakoma moki kalbą - žinai kelią, pagal Jurgį ir kepurė, o durnių ir bažnyčioj muša, kaip ten dar, na, jūs supratot... Aišku, jie plaukdami šalia suspėjo katerio kompiuteru pasitikrinti laivo registraciją, tikriausiai jau matė kad buvom Leboj ir Helyje prieš tai, tik pasitikslino kiek žmonių laive esam, ir, mandagiai atsisveikinę, nustraksi baltom bangų garbanom toliau.
Kolobrzeg marina man pasirodo visai jauki, nedidelė, naujai pastatyta už Europos babulius. Bosmanatas, buitinės patalpos, švartavimasis prie tiltelių su privestom komunikacijom, nedidelė jachtos gėrybių parduotuvė, erdvus elingas, nedidelė alaus parduotuvė, jauki terasa tam alui gurkšnoti, ir didžiulė konferencijų salė. Puikus sumanymas - puikiai įrengta konferencijų ir renginių salė turėtų generuoti neblogas pajamas marinai ištisus metus, nes vien iš laivų priėmimo labai į pelnus marinos niekur nesušoka, ir todėl papildomos pajamos yra svarbu... Vienintelis rimtas šios vietos trūkumas - tai karaokė ir gyva muzika le'storane, įsikūrusiame visai šalia marinos, sename bastione. Tu nori miego, o jie ten nori dainuoti, net kai nelabai gaunasi... Patarimas - atplauk į Kolobrzeg rimtai pavargęs, ir jokia muzika tau netrukdys.
P7020111

P7020111


P7020112

P7020112


Euro2012 finalą stebim kartu su kitų jachtų įgulom, and didžiuliausio LCD, konferencijų salės foje.

Kelionės tikslas - Vokietija ir Riugenas, todėl didesnio dėmesio Lenkijos miestams neskiriam - gaila laiko. Tačiau norisi papildyti šviežių produktų ir daržovių atsargas, todėl rytmety ruošiamės į miestą. Pirmadienio rytas, dauguma parduotuvių ir kavinių nedirba, laikas nuo laiko dar sutinkame iš parkų traukiančius tokius įdomesnius personažus, neretai kruvinomis fizionomijomis. Šiąnakt buvo linksma. Euro Finalas juk... Jie mato, kad mes ne vietiniai, ir žvilgsniai tokie, sakyčiau, dygūs. Jie tikrai būtų ne prieš ir su mumis pasimušti. Vietoj pagirių, taip sakant... Bet mums daržovių, pieno produktų, šviežios duonos, ir butelio romo (vakaro arbatai "užtaisyt") reikia, o pasimušti mums - kaip tik ir nereikia, bet dėkui, kad siūlot. Maisto parduotuvėje pamatom, kad vos ne populiariausias ryto pirkinys - alaus skardinė. Matyt, esama čia ir kitokių metodų pagirioms, t.y. ne tik kraujo burbulas iš nosies.
Pats miestas - visai neblogas, krenta į akis tipiškas lenkų smulkaus verslo balaganas, bent jau lauko reklamos prasme, bet visur švaru, matyt, per naktį sutvarkyta, yra daug įdomesnių pastatų; foto žemiau, susidarysit vaizdą patys. Vienu žodžiu, papildom atsargas ir iškart išplaukiam toliau.
P7020113

P7020113


P7020114

P7020114


P7020115

P7020115


P7020116

P7020116


P7020117

P7020117


P7020118

P7020118


P7020119

P7020119


P7020121

P7020121


P7020122

P7020122


P7020124

P7020124


P7020125

P7020125


P7020126

P7020126

Posted by gramas 23:26 Comments (0)

Apie tai, kaip lenkų pasienietis lietuviškai kalba

Plaukimas Klaipėda-Helis (Lenkija)

Atostogų dvi savaitės, tad sumanom suplaukti A.Varno aprašytą maršrutą Lenkijos pakrante, Štetino mariomis ir vidiniu praėjimu apie Riugeno salyną.
Taip ir padarėm kartu su Jonu, per dvis avaites nuplaukta apie 730 jūrmylių, švartuotasi 15-oje marinų ir uostų, rimtų technikos gedimų nebuvo (pakeistas gėlo vandens sistemos slėgio indas), įgulos traumų taip pat - nei fizine, nei psichologine prasme.
Kartu plaukė vilniečių jachta Lokiukas, taipogi tėvo/sūnaus įgula.

Atskiriems kelionės etapams bus padaryti atskiri įrašai.

Iš Klaipėdos pajudam Birž.28d.1200. Vėjo praktiškai nulis, teks ilgai birbinti variklį.
Išplaukę iš uosto, stojam ant kurso į dvyliktą mylią nuo Karaliaučiaus krantų, ir duodam vairuoti meškai. O ta neima, nors tu ką... Sukam ratus jūroje, kalibruojam kompasą, vistiek pjauna meška į pievas, vairuoti nenori. Aišku, kad reikia tikrinti visas gedimų galimybes - iš pradžių galimas, po to visai neįmanomas. Atsidaręs runduką, kur prie pertvaros prisuktas autopiloto kompasas, randu daugybę konservų metalinėse dėžutėse, kurias ten sudėjau pats prieš kelias dienas. Numuša metalas kompasui norą Šiaurę matyti, ir tai varo mūsų mešką iš proto. Nėr konservų - nėr problemos. Ne, nesušveičiam visko vieno prisėdimu, tik perdedam kitur sandėliuotis, prie bulvių...

P6280001.jpg

Prieš pat sutemstant, ties Rusijos teritorinės jūros pradžia, šalia atsiranda lietuviška jachta, pavadinimo ir namų uosto užrašų taip ir neteko ant jos pastebėti. Autopiloto, panašu, jie taip pat neturi, nes uoliai stypso prie šturvalo, būtinai stačiom ir bent po vieną personą visą laiką. Taip ir birbinam varikliais visi trys laiveliai, protingu atstumu vienas nuo kito.
P6290004.jpg

Mudu su Jonu pakaitom pamiegam, pasiruošiam šilto maisto ir vėl pamiegam, ir netrukus paryčiais jau matom lenkų krantą, Helyje švartuojamės šiek tiek prieš 0800. Čia toks svogūnas pūpso ant krantinės, atrodė toks žvaigždžių karų stiliaus marinos biuras, pasirodo tik le'storanas, o marinos valdžia, vietinių žvejų pagarbiai "bosmanatu" vadinama, randasi kažkur toliausiai už uosto sandėlių esančiame pastate.
P6290006.jpg

Už to le'storano yra buriuotojams skirti konteinerinio tipo wc ir dušai, prie jų sėdi tokia jaunoji verslininkė, ir be pinigų nieko nekur neleidžia. Ji ir paaiškina, kad bosmanate gausime kortelę, kurios pagalba galėsim nemokamai siusioti ir kakoti, o už dušą vistiek reiks atskirai mokėti. Einam išsipirkti tos siusiojimo/kakojimo kortelės, pakeliui ant pirso prie mūsų prišoka toks vienarankis piratas, visas ginkluotas, balta skara ir baltais marškiniais, ir rėkia "AHOI!!!" Ahoi tau ir Aloha sakom, bet kam taip rėkti iš pat ryto? Paskui pamatom, kad jo darbas toks. Eurosojūzas kai kuriuos žvejus iš jūros verslo išpirko, ir apmokėjo kompensacijas už žvejybinių laivų perdirbimą į pseudo burlaivius - girdyklas. Tas piratas ir dirba ten šaukliu, savo Ahoi nuo pat ryto kviesdamas smagiai sau paplaukyti ir išgerti.
Dar ginčijomės, ar tos rankos ištikro pas jį trūksta, ar tik parietęs kaip nors, kad stiliuką išlaužt. Pasirodė, kad visai trūksta.
P6290010.jpg
P6290011.jpg

Taip palengva uosteliu keliaujam link bosmanato, kur sumokam už jachtų stovėjimą uoste, ir gauname uostelio valdymo bendrovės KOGA vizitinę kortelę su antroje pusėje uždėtu datos antspaudu. Tas antspaudėlis vėliau stropiai tikrinamas jaunosios verslininkės, kai tik pasirodai prie wc konteinerių. Bosmanate ažiūrime uosto stebėjimo sistemą, kur harbormasteris mato viską - koks laivas įplaukia ar išplaukia, ką jo darbuotojai veikia, ar kokį alų gurkšnoja tinklus kratantys žvejai.

Išeinam iš bosmanato, kurdami planą ką toliau šiam miestelyje veiksim, pamiegot iš pradžių ir paskui į le'storaną, ar atvirkščiai - kai vos ne padangas cypindamas į kiemą įlekia pasienio apsaugos auto, iš jo išsirita apvalokas barzdotas pareigūnas ir pro mus neria į bosmanato duris. Po akimirkos iššoka atgal ir klausia ar tai mes iš lietuviškų jachtų. Kalbu su juo lenkiškai ir taisyklingai, kas jį nuteikia labai draugiškai, ir jis iškart pasisako, kad deja, lietuviškai moka tik du žodžius - "laba diena" ir "bybis". Pasijuokiam visi, kad jo darbe turėtų tiek ir užtekti, jis įvertina jumorą ir net jokių dokumentų netikrina, tik paklausia ar pakeliui iš Klaipėdos nebuvom į Rusiją užsukę. Nereikia niekur nuo laivų blaškytis, patiems bosmanato ieškoti, švartuojiesi, o uosto ir pasienio tarnybos pačios mato kad atplaukei, ir čia jų darbas pas tave prie jachtos atvažiuoti, mokestį surinkti ir kontrolės veiksmus atlikti. Kai mokam už jachtų vietas, sakom, nereikia to kvito, kapitonas paringavo, kad tai pas mus gal nereikia, o čia reikia - respect, požiūris teisingas.

Helis - tai pora gatvių su le'storanais/žuvies rūkyklom, parduotuvėm, dar kelios gatvės gyvenamų namų, žvejybos muziejus, parkas su monumentu kariams, a'la kokių dviejų X maxima, pliažai ir jau minėtas uostas. Kažkaip savaime nusisprendė, kad nakvoti čia nebenorim. Vėliau paaiškėjo, kad Helio buriuotojams siūloma infrastruktūra yra pati biedniausia iš kituose Lenkijos uostuose matytos, tačiau net ji keliom galvom aukštesnė už, tarkim, Nidos marinos . Pora valandų pamiegam, pasivaikštom po miestelį, papietaujam ir jau mums laikas keliauti toliau, į Leba. Ko gero, stipriausias įspūdis iš Helio - čia kažką daugiau sužinojom apie Baltijos delfinus, dar jūros kiaulėm vadinamus. Kažin, ar nebus mūsų Kiaulės nugara su tais delfinais kažkaip susijusi, nes senais laikais jų ir mūsų pakrantėse būta, ir žvejai nelabai juos mylėjo dėl tinklų gadinimo...

P6290015.jpg

P6290017.jpg

P6290019.jpg

P6290022.jpg

P6290025.jpg

P6290026.jpg

P6290028.jpg

P6290030.jpg

P6290034.jpg

P6290036.jpg

P6290037.jpg

Posted by gramas 11:53 Archived in Poland Comments (0)

Apie tai, kas matuojama nidais

arba savaitgalio kelionė į Nidą

Reiks kažkaip susikaupt įrašui apie puikų plaukiojimą Lenkijos pakrante, Štetino mariomis, po to vidiniu Riugeno salyno praėjimu, ir atgalios namo. Lolita šioje kelionėje neplaukė, tai dalinės kompensacijos vardan dviese šeštadienį pajudėjom link Nidos.
Devintos valandos tilteliui atsivėrus, keliam grotą, vėjas "priamo v xariu", ir nuobodžiai varikliuojam iki Pervalkos švyturio. Nuo ten marios platesnės gylio prasme, ir plaukimas darosi įdomesnis, nes galime buriuoti. Vėjas S/SW, apie 12m/s, gūsiuose ir gerokai daugiau. Vos dešiniu halsu pradėjom plaukti kiek dešiniau Ventės farvaterio, tapo aišku, kad pilnų burių lengvai nepanešam (kam tos kančios, gi ne varžybas plaukiam) ir tenka į grotą įkalti pirmą rifą. Dviem vendais pasiekiam Nidą, vos spėjam parsinešti pora šviežiai rūkytų skumbrių, ir prasideda lietus, žaibai - gerai kad toli, ir Nidoj dundulis nesidaužo. Bet kokiu atveju - planas Nidoje susiruošti visą atsivežtą BBQ žlugo. Vakarojam jachtoj, skaitymas, internetas, arbata ir šiek tiek romo prie jos, ir pokalbiai. Apie 24 val. dar stovim abu tarpdury, ir spoksom į žaibus, pasakiškai gražiai kažkur virš Klaipėdos besispardančius liūties debesyje. Gražiau nei fejerverkai, ko gero... Parsisiunčiu šviežiausius GRIB'us, ir tampa aišku, kad štormas užsitęs, t.y. iš ryto miegoti galėsime kiek telpa. Panašu, kad sekmadienį iš Nidos bus galima išplaukti apie 15 val., iki tol bus apie 15m/s pastovaus SW, kuris vėliau suksis į W ir kiek raminsis.
Rytas giedras ir vėjuotas, turim tvirtą W; vaizdas iš prausyklos Nidos marinoje: nedideliu laiveliu vakar po mūsų atplaukęs olandas ieško, kur pasidėti krepšelį su tualetiniais reikmenimis. Be reikalo - tai Nidos marinoje nenumatyta. Pasideda ant grindų. Nusivelka marškinius, vėl ieško kur juos pakabinti. Vėl be reikalo. Olandas tuo negali patikėti, atsidaro duris į koridorių, ir vėl ieško bent kokio kablio, kur rūbą pakabinti. Grįžta nepakabinęs, sugrūda į tą krepšį, kuris ant grindų. Matau, kad jau piktas. Stumdomės kokie 4 diedai prie tų dviejų varganų kriauklių, kažkam skustis, kažkam dantis praskalauti... ir man kiek gėda dėl tos varganos infrastruktūros, kurią buriuotojui tegali pasiūlyt prestižiniu kurortu save laikanti Nida. Vargas ir ubagynas tai, o ne prestižas... Kopos gražios, bet juk investuoti irgi reikia, jei plėtros tikiesi, turistų srauto nori. Nėr laisvų pinigų? Juk visi susimokam už laivelių stovėjimą uoste, bet metai po metų Nidos marinos situacija nei kiek negerėja. Kabliukas šikinyke juk ne karvę kainuoja, oij ne piniguose čia reikalas, tikrai ne...
ČiliPicos gaspadorius Gintaras karstosi stogais, remontuodamas vėjo nudrėkstą tentą, mes sulapnojam po omletą su graikiškom salotom, kol grįžtam į laivą - vėjas Čilio tentą vėl nuplėšęs...
Nelabai yra ką čia veikti, po Nidą slampinėti irgi jokio noro, nagai niežti plaukti. Atsirišam apie 13 val., vien truputis genujos duoda pastovaus greičio 6.4 KN, o slįstant nuo bangos ir gerai virš 7. Saulė švieč, laivs plauk, smagumėlis grynas. Taip smagiai ir parčiuožiam namo, groto net nekėlę, prisirišam Pilies uostely 1800.
Nuplaukta apie 50 NM, kas yra lygiai du nidai. Vienas nidas Lietuvos buriuotojams yra toks nuotolių mato vienetas, lygus vienam atstumui nuo Klaipėdos iki Nidos, t.y. 25 jūrmylės. Didesnį atstumą jūroje buriuojant, ypač link namų, vis pasitikrini ploteryje kada tą krantą pasieksi. Tarkim, matai kad yra likę kokie 100 jūrmylių, atrodo smarkiai daug - bet perskaičiuoji nidais - taigi vos keturi nidai gaunasi - kas yra ne daugiau 20 val. plaukimo - ir jau kažkaip namai arčiau atrodo...

Posted by gramas 04:41 Archived in Lithuania Comments (0)

Pirmas įrašas

Apie tai, kaip ir kas čia bus rašinėjama ir prie ko čia menkė

Čia bus registruojami kai kurie jachtos SCORPIO plaukimai ir kelionės po Baltijos jūrą, ir ne tik. Įrašai bus nereguliarūs, nes autoriui kelionės atsitinka ne taip dažnai, kaip jis to norėtų.

Įrašų publikavimo data dažniausiai nesutaps su konkrečios kelionės datomis, nes po geros buriavimo dienos norisi eiti į dušą, po to kažko užkąsti, įkalti "night cap" ir eiti pamiegot, o ne bruktis internetan su savo sapalionėm.

Jokia konkreti menkė čia neprieko, ji šiaip menkė. Kažkas taip rašė apie delfiną, bet kad jį sutikti Baltijoje - prilygtų stebuklui. Stebuklais labai netikiu, todėl tai bus menkė. Mano gultas jachtoje yra taip vadinamam urve, t.y. laivagalyje, prie dešinio borto. Jei normaliam pasauly žmogus guliesi į lovą, tai ant Scorpio į savo lovą turiu įsliuogti iš salono kaip į urvą kojomis į priekį. Bet jau kai atsigulu ten, tas mano urvelis tampa pačia jaukiausia vietele Visatoje. Visai šalia yra prietaisai, kurie man parodo kur ir kaip plaukiame ir kaip kas laive veikia, iš gulto galiu girdėti kas vyksta kokpite, iš čia galiu greitai pašokti ir lipti viršun, jeigu prireiktų. Prieš nusijungdamas į miegą, girdžiu visai šalia pratekantį vandens srautą, kuris moka kaskart vis kitaip pasakoti apie gelmių pasaulį, kuriame, tarp milijardų kitų gyvių, tikriausiai yra ir ta menkė, kuri neprieko. Ir ji visai čia pat - iškart po mano lova.

Posted by gramas 02:31 Archived in Lithuania Comments (0)

(Entries 256 - 269 of 269) « Page .. 13 14 15 16 17 [18]