A Travellerspoint blog

Gal kam į Marsą?

large_Adamstown1.jpg

Ar pastebėjot, kad žydai į klausimą "Kodėl žydai atsako klausimu į klausimą?" visada atsako "A kas jum sakė?". Protinga tauta. Elkitės taip pat, jeigu jus paklaustų kas protingesni - katės, ar šunys. Drąsiai, žydiškai dėkit oponentą ant menčių neatmušamu klausimu į klausimą "Ar jūs kada matėt 7 kates, sukinkytas į roges, per sniegus tempiančias žmogų ir dar jo mantą? "
Turiu namie vieną katiną ir vieną šunį; jei kas atsivestumėt dar 6 protingas kates ir vieną žydą kaip Gineso Knygos arbitrą, galėtumėm pabandyt, kol sniego yra... Bet kokių kačių neveskit, tik protingas, kad mūsų šunelio labai netraumuotų.

Tiek jau to, gyvuliukai tegul patys išsiaiškins, kas protingesnis, o man tuo tarpu atrodo, kad būtent žmonija kraustosi iš proto.

Virš 200 000 gudragalvių pareiškė karštą norą būti atrinktais pirmajai ekspedicijai į Marsą. Žinodami, kad į Žemę niekada nebegrįš, kad planeta negyvenama ir kad visai neaišku, ar juos gabenantis erdvėlaivis sugebės išvis į tą Marsą nuvykti, o ne subyrės į šipulius dar pakeliui. Nes erdvėlaiviams tai ne taip jau retai šitaip nutinka. Tikrai, tikrai, ir ne būtinai vien per Žvaigždžių Karus.
Tai kaip smarkiai tuos 200 000 jaunų žmonių yra gyvenimas nuskriaudęs, kaip žmonija juos yra užknisus, kaip jie mūsų civilizuotoje visuomenėj nesugeba savęs realizuoti, kad jie sąmoningai renkasi tokį bilietą į vieną pusę, tiksliau savižudybę su atidėta data?
"A kas jum sakė?" The Telegraph man sakė...

Tuo pat metu, kai 200 000 jaunųjų talentų varžėsi kas gražiau uždus ar skaisčiau sudegs 2024-aisiais ir dėl to papuls į istorijos knygą, kvietimui keltis gyventi į Pitcairn salą Pacifike iš visos planetos vardu Žemė atsiliepė tik vienas žmogus. Iš Marso dar mažiau.

Didžiosios Britanijos jurisdikcijai kaip Užjūrio Teritorija priklausantis Pitcairn'as yra puiki gyvenama sala, pilna kiaurus metus vaisių, tinkama žemdirbystei ir visokių mekenančių, bliaunančių, gal netgi kriuksinčių skeltanagių auginimui. Su skaidrutėliu ir gyvasties visokios pilnu vandenynu aplink, su nardymu ir sportine žūkle kiek telpa, su šiek tiek turizmo, su labai baltaodžiams palankiu klimatu (žiemą 19C, vasarą apie 25C) o ne tiek toli nuo salos yra puikiausi egzotiški ir negyvenami Ramiojo vandenyno atolai su smagiomis lagūnomis ir palmių rojum. Tiesa, visa kita nuo Pitcairn'o gana toli. Salą aptarnauja keltai iš N.Zelandijos, o lėktuvai į ten neskraido, kaip į kokią Nidą irgi kad neskraido. 3000 jūrmylių keltu, todėl labai dažnai jis ten nesilanko, tik kas 3 mėnesiai. Pitcairn'o bendruomenė, apie 50 gyventojų, yra senstanti ir susirūpinusi salos ateitimi. Jie kviečiasi naujus gyventojus atvykti, kurtis saloje, aktyviai jungtis į anglakalbės bendruomenės gyvenimą. Naujakuriams nemokamai suteikiamas žemės sklypas, kaimynai padės ir namą pasistatyti, sąlygos ir civilizacijos atributai, tokie kaip geriamas vanduo, elektra, telefonas, internetas - viskas ten yra. Visa kita pristatoma laivais. Maximos, McDonalds, Chilli Pizza ir Marijos Žemės Karalienės Butkutės ten nėra, kas tiesa, tai tiesa...
large_habitantes_de_pitcairn1.jpg

Ir vos vienas vieninteliausias žmogus visoje planetoje atsiranda, kuris nori į Pitcairn, o 200 000 į atogrąžų salą nei už ką - tu jiems Marsą duok ir dabar!? Durniai, taigi jei Pitcairn'e kas nepavyktų, nuo egzotiškų vaisių pratrystum, internetinis tavo versliukas Kaboom-dot-smthg susilankstytų, ar maža kas nepatiktų labai, žodžiu, tu neprigytum ten... Taigi sėdi į sekantį keltą ir grįžti pas mamą ir tėtį, ar atgal į kokios nors maximos kasą, gal lašišas škerinti norvegams, net nežinau ko pasiilgsit labiau. Tačiau gyvi liksit, ne taip kaip į Marsą iššauti. Žiūrėk, saloj susitupėsi, charakterio įgausi, svieto pamatysi, kažką nuo nulio susikurt pabandysi - ir tikrai surasi tą savo vietą gyvenime. Ne, blem, į Marsą norim...

Tai va, aiškiai matom, kokia yra realybė - sveikos nuovokos proporcija žmonijoje yra 1:200 000. Man tai dar viena priežastis, kodėl aš noriu buriuoti - vis toliau nuo tokios masės labai keistų žmonių, kurie vienas kitam kažką nuolatos įrodinėja mūsų planetoj, o ta normalioji mažuma visokių putin&Co ar ISIS prietrankystę priversta iškentėti. Ne, į Marsą aš nenoriu, kiek beprašytumėt, aš noriu su šeima į mūsų laivą. Gal net tą Pitcairn'ą apžiūrėt kada nuplauksim, kas ten mus žino.

Beje, šios mintys su buriavimu yra susiję gerokai labiau, nei mano ateities maršrutų planai.
Pitcairn salą savo tolimesniam gyvenimui pasirinko garsiojo britų burlaivioBounty maištininkai. Jie, neapsikentę sunkaus jūreivio darbo laive, o jei tiksliau, tai neatsilaikę Taičio gražuolių stačiais papukais (jas kirkino 5 mėnesius) vilionėms, laivo vadus vandenyne išlaipino į burinę gelbėjimo valtį. Davė vandens, davė maisto ir pasakė, kad tie plauktų kur tik nori. Palinkėjo Vėjo-Vėjo-Vėjo. Šitaip užgrobę laivą, maištininkai kiek pasiplaukiojo tarp Ramiojo vandenyno salų, ieškodami smagios vietelės, kur galėtų pasislėpti nuo Britanijos keršto. 1789-ais atplaukę į Pitcairn salą, esančią atokiau nuo laivybos kelių, jie ir padegė ir nuskandino garsųjį HMS Bounty, nes žinojo, kad šiame nuošaliame rojuje galės kurti naujus gyvenimus. Jie, gyvenimai saloje, tiems karštagalviams šalapajams nelabai gavosi vien marmeladu kloti... Nors prasidėjo visai smagiai.

OK, apie Bounty maištą daugiau nepasakosiu, geriau patys susiraskit filmą [b]The Bounty[/b] su Antanu Hopkinsu ir su tokiu Mad Max'u Brave Heart ir patys pažiūrėkit:

Posted by gramas 23:29 Comments (0)

Pasaka iš jūros

large_5E928B0DEEC3C9BDA891A499B81AD8C4.jpeg
Kalėdos, net praėję, yra stebuklų metas. Kalendorius prasisuka, Kalėdos praeina, o stebuklai lieka mums.

Vienąkart Sardinijoj inkarą išmečiau ramioj įlankoj, šalia miestelio. Įlanka labai sekli, bet ji siaura ir ilga, ją tiktų vadinti fjordu. Tačiau fjordai yra Norvegijoj, o čia juk Viduržemio jūra. Todėl vadinsiu įlanka, nors fjordas patiktų labiau.

Stovėjau įlankoj ant kablio visą savaitę. Miestelis visiškai nykus, net turizmo, kuris nusiaubęs visą Sardiniją - neužkabintas. Todėl ir žmonės čia kiek kitokie, nei kitur. Jie turi laiko pokalbiui, tu jiems įdomus, jie nori bendrauti, bet yra pastabūs ir nuovokūs tiek, kad iškart su šypsena atsitraukia, jei pamato, kad bendrauti nenori. Auksas, ne žmonės, jei supranti kad esi beveik Italijoj.

Pirmas vizitas krante. Lengvas pakilimas dulkėta gatvele į pagrindinį gyvenvietės kelią. Ten - sprendimas saulėkaitoj - sukam į dešinę, ar į kairę, nes kol kas įdomu visur. Kaip visada, renkuosi tą gatvės pusę, kur daugiau šešėlio, nes saulė čia kerta. Gatvėje matau autobuso sustojime besipykstančius žmones. Stambus, prakaituotas plaukuota nugara plikis iš riešo mojuoja į puokštę suspaustais dešinės pirštais moteriškei po nosim ir karštai jai beria itališką tekstą. Jo dantys blizga įdegusiam veide, jis tiesiog prisikišęs sunkia žodžius pro dantis kartu su seilėm, man tai atrodo kaip grasinimas mirtinu pavojum. Šalia stovinti paauglė mergina, lygiai taip tamsiai pasirėdžius, spėju, tos moters dukra, nes bruožai panašūs- ji linksi, pritardama tam atakuojančiam buliui. Moteris išdidžiai laiko buliaus žvilgsnį, vis kas kelintą ano skiemenį energingai linkteldama galva. Ji su viskuo sutinka. Kam tas pyktis? Vaidinu, kad jų nematau, nors žingsnį sulėtinu. Čia privažiuoja autobusas ir aš pamatau atsisveikinimo sceną. Nė velnio jie čia nesipyko, tik draugiškai kalbėjosi. Tas plikis plaukuočius iškart pakeičia plokštelę ir tampa švelnumo angelu plaukuota nugara. Jis bučiuoja moterį, bučiuoja merginą, sunkiai iš glėbio jas paleidžia į autobuso saloną, perduoda jų lagaminus ir dar kažką aiškina vairuotojui. Vairuotojas tampa atsakingu už du plikio gauruočiaus brangiausius žmones.

Neprabėgo ir savaitė, kai pradėjo megztis ryšiai krante. Teisybės dėlei atsiskleisiu. Aš čia jau antrą kartą. Pirmąkart stojau įlankoj vos vienai nakvynei, nes tada buvau užsipaišęs tikslą nuplaukti kažkur toliau. Atvykau apie vidurdienį, per patį Saulės šėlsmą. Greitas vizitas į supermercado, kaimo parduotuvę, davė greitą pažintį su žvejų šeima, tos pat parduotuvės savininkais. Vyrai žvejoja apie netolimas salas, o moterys prekiauja. Kai vyrai krante, jie padeda savo moterims. Kai tuomkart užėjau į parduotuvę duonos, vyno, sūrio ir daržovių - ten radau visą šeimą, bet angliškai kalbėjo tik viena mergiotė, o visi kiti labai stropiai šypsojosi ir padėjo siūlydami savo prekes. Man mažiausiai reikia tokios pagalbos, ypač kai keli žmonės eina tau iš paskos, choru klausdami ar nenorėčiau va šitų sausainių. Aš jiems patikau nuo pat pradžių - kad ėmiau vežimą, o ne rankinę, kad iškart pakroviau vyno ne vaikiškom talpom, o balto ir raudono po penkis, na tada jie neišlaikė ir pasiuntė mergiotę mane vilioti sūrio degustacija. Prieš atpjaudama po gabaliuką vis kitokio sūrio, ji klausinėjo apie savo anglų kalbą - ar akcentas labai jaučiasi, ar suprasti ją lengva, ar teisingas tarimas. Gyriau susiriesdamas jos anglų kalbą ir jos sūrius. Gaila, kad ji buvo man vos kiek aukščiau bambos ir labai jau apvali - todėl nuo sūrių arenos ėmiau tik Gorgonzolla Forte.

Grįžtam į mano sugrįžimą čia. Ta pati parduotuvė, tas pats sūrio degustavimas, tik mergiotė kita. Sušoviau pro šalį kaip paskutinis kvailys. Kad šioji mergiotė yra anos sesuo, supratau tik vėliau, kai jau įsikalbėję buvom. Bet kad jos ir panašios. Į mano komplimentus apie jos anglų kalbos ištobulėjimą ji atsakė nuoširdžiu džiaugsmu, gavau viliones link vietinių fermerių sūrių su paragavimais, kol vėl nusipirkau tos pat Forte ir išsiaiškinom, kad ji jos sesuo. Smagiai pažvengėm iš kvailo manęs ir kasoje apmokant ilgą čekį, ji pasisiūlo mane su mašina parvežti iki krantinės. Visa šeima, išsidėsčius apie kasą, linksmai linguoja galvomis. Kas perka daug, tuos jie veža. Bet ji irgi iki bambos ir stora - nors prisitvok į sieną, bet ne mano tipas. Čia turiu atsiprašyti viso Pasaulio merginų, kurios iki bambos ir stambios - tikrai, problema ne jusyse, o vien manyje, nes jūs ne mano tipas. Tačiau vežamas daviausi.

Važiavom nediduke mašina. Prie krantinės jai parodžiau tolumoj stovintį Billabong, sakiau, kad šitas laivas yra mano namai. Iki ateinantis štormas prasiris, man dar laukti mažiausiai tris paras, todėl kai ji paklausė, ar noriu pamatyti jų šeimos namus, aš pasakiau Taip. Pirkinius sukrovėm į valtį, pririštą uostely ir išvažiavom.

Va, čia ir bus tai, ką norėjau jums pasakyti. Paprastas, bet erdvus miestelio namas su fasadu į pagrindinę ir vienintelę gatvę ir su dideliu kiemu. Čia gyvena šeima. Kiemo tolumoj palaikis tvartelis, nuo jo beveik iki namo, pagal sklypo šoninę ribą - pavėsinė, tinklų džiovykla. Gyvulių šeima nebelaiko, vien naminius paukščius. Kieme vaikštinėja gal septyni gaidźiai, gal dvidešimt vištų ir vienas albatrosas. Pats tikriausias jūrinis albatrosas. Kaip pats tikriausias gaidys savo plėvėta letena rausia mėšlyną, snapu renka sliekus ir kerta tiems, kas bando jį aplenkti. Tų bandančių mažoka - matau, kad gaidžiai jo klauso ir bijo, o vištos tuo labiau. Andžela papasakojo albatroso istoriją.

Kai broliai žvejai išpainiojo albatrosą iš tinklo, jis buvo tiek nusilpęs, kad nebegalėjo skristi. Jis buvo laimingas galėdamas kvėpuoti. Sparnas buvo išnarintas, jis visą naktį stengėsi nenuskęsti, nes per neatsargumą pabandė sugriebti tinkle po pat paviršium įstrigusią žuvį. Sidabras iš dangaus paviliojo, instinktas griebti suveikė, o kai snapas tinkle įsipynė, tėškėsi taip, kad sparnas išniro. Įkvėpti galėjo tik bangai kilstelėjus. Taip visą vakarą ir visą naktį ir visą rytą - panyri, pakyli, įkvepi. Skausmas savo keliu, bet kvėpuoti begalėjo tik tada, kai jūra leido. Todėl žejai rado vos gyvą.

Atsigavo gaidyne, įstatytu sparno sąnariu, bet virve per koją pririštas prie kuolo. Gal tik į trečią dieną galėjo plasnoti pradėti, į laisvę veržtis. Veržėsi kiek galėjo, šnypštė ant gaidžių ir žvejų, visiems snapu kirsti bandė. Virvė koją iki kraujų nutrynus. Gaidžiai puldinėjo, vis kas čia vadas rodė... Paskui suprato, pas ką snapas skaudesnis, o vištos ėmė daugiau kiaušinių dėti. Žvejai iš pradžių žuveliokų numesdavo, bet paskui teko išmokti sliekų pasigauti. Maisto netrūko. Sparnas sugijo po pusmečio, dar po metų ir virvė nuo kojos nupuvo, bet tuo metu albatrosui jau niekur skrist nesinorėjo. Jis taip ir liko gyvent tarp gaidžių.

Išplaukiau iškart Mistraliui praėjus.

Posted by gramas 13:44 Archived in Italy Comments (4)

R.Rimšas - "NULINIS PLŪDRUMAS" ir paplūdę mintys

large_3DD4DA2FCD22E65470DAE46627D62B4B.jpeg

Rimtautas Rimšas yra pats produktyviausias lietuvių literatūros autorius-marinistas, palengva įsibėgėjęs tiek, kad po knygą išleidžiantis vos ne kasmet. Toks yra viešai matomas Rimo literatūrinis veidas, nors buriuojanti tautos dalis žino jį turint tų veidų daugiau. Kaune jis įsukęs buriuotojų inkubatorių, kur buriavimo bacila užkrečia romantikos ieškojusių ir kitur neradusių kauniečių sielas, o savo jachta LAUNAGIS iš kiekvienos kelionės vis dar gali į Klaipėdą parvežti po dešiniu zalingu tokią aplankytų šalių vėliavų virtinę, kokios dažnas buriuotojų kapitonų sueigos dalyvis nesugeba surišti ir per visą savo kapitonišką karjerą.

Rimas yra vienas iš mano buriavimo mokytojų, nors pats to nepripažintų. Kadaise pasielgiau klastingai. Buvau ne tiek seniai išlaikęs II-os eilės jachtos vairininko teises, turėjau minimumą teorinių žinių ir visiškai apvalų nulį jūrinio buriavimo patirties ir dar - labai norėjau plaukti. O plaukt nebuvo kuo.

Dėl susitikimo jachtklube, kur jo LAUNAGIS stovėjo, sutarėm telefonu, nors iki tol mes nebendravom. Sakiau jam, kad ketinu savo šeimai pirkti laivą, tiksliau, jau susiradau man reikalingą jachtą Olandijoj ir dabar ieškau kapitono, kuris už protingą atlygį padėtų tą SCORPIO Lietuvon parsivaryti. Kaip nori tą jūrlapį sukiok, lankstyk - nu niekaip iš Olandijos į Lietuvą tu be jūros, o tai ir dviejų - neatplauksi. O kaip aš plauksiu, prieš tai visai jūroj neburiavęs, o ir laivas nepažįstamas, net gelbėjimo plausto jame nėra... Tada ir gavau aš pirmą jūrinio buriavimo pamoką iš Rimo - nes, pasirodo, varo tik avis ir karves, o jachtas - plukdo. Tiek jau to, ausis nuleidau - plukdo, tai plukdo. Man juk buvo svarbiausia mano slaptas ir jam neišduotas planas - kad kol laivu bus plukdomas ir mano organizmas, turėjau viltį iš to jūrų vilko daug išmokti.

Kelionėje užtrukom tris savaites. Per jas iš Rimo pasimokiau gerų dalykų ir blogų, ir įžūlumo tiek, kad iškart sugrįžęs, pradėjau plaukti rudeninėn jūron savarankiškai ir daryt jau nuosavas klaidas, ir iš jų toliau mokintis. Po kelių metų buvo dar viena didesnė kelionė kartu, kai vėl iš olandų į naujus namus plukdėm jachtą LOKIUKAS. Šios kelionės metu Rimas dar rašė, iš eigos planavo ir nuolat dalimis perrašinėjo savo VYRIŠKO TORTO RECEPTĄ - savo jau trečią knygą. Manyčiau, ji davėsi ne taip lengvai, kas man ir jautėsi gerokai vėliau ją skaitant.

Mažos grimzlės TORTAS buvo bandymas pabėgti nuo autoriui būdingo vingrių klajonių po save į balalaikos tipo epą, todėl pradėjęs skaityti NULINĮ PLŪDRUMĄ, nudžiugau, kad jis vėl sugrįžo prie šaknų, t.y. vėl išleido gilią knygą, panašią į labai sėkmingą savo debiutą "Klajonės po jūrą ir save". Sakau, turėsim dar vieną knygą laiko turinčiam buriuotojui ir mąstyt netinginčiam skaitytojui.

NULINIS PLŪDRUMAS - mažasis romanas, nedidelė knyga. 192 psl. ir dažnas ją įveiks per dieną, o beveik visi, net lėtesni - per abi lietingo savaitgalio popietes. Tačiau bus ir tokių, kurie, tiksliau, kurios - padės šią knygą į šalį, perskaitę vos ketvirtį; kodėl man taip atrodo - paaiškinsiu vėliau.

Autorius istoriją pateikia trečiuoju asmeniu. Neįvardintasis "jis" - tai buriuotojas vienišius, nuo savęs ir Pasaulio pavargęs jau tiek, kad plaukti niekur nebenori, todėl visą sezoną praleidžia savo jachtoj, prisirišęs prie apleistos krantinės negyvenamoj, bet turistų ir kitų salų gyventojų retkarčiais aplankomoj saloj. Kažkur pačiam nykiausiam žuvėdų salyno pakrašty.

Viskas, ko jis nori - tai vienatvė ir ramybė, krapštytis neskubiai laive, narpliotis prisiminimuose, skaityt knygas, klajot ratu po mažą salą. Kiekvienas išorinio pasaulio bandymas įsiveržt, ar bent prisiliest prie jo uždaro pasaulio virsta įdomia istorija, su pakeliavimais laiku atgal ir į save - pasakojimas vyniojasi gal kiek įmantriai, bet, atrodo, nuoširdžiai.

Herojus skaitytojui save pateikia kaip gerokai nuo gyvenimo pavargusį mąstytoją, į bet kokį gyvenimo iškeltą suktą klausimą galintį atšauti suktesniu, o dar geriau net dviem. Savo vizitinėj kortelėj, kyštelėtoj man po akim viename iš vidinių viršelių, jis sakė, kad kai jo kūno nebedžiugins nei sūris, nei blynas, o sielos - pažinimo džiaugsmas, jam bus dar likus jūra.
Žmogus taip sakė - aš ir patikėjau. Kodėl gi ne?

Vėliau, į tekstą įkibus, aštroki jo pasisakymai ir požiūriai į pasaulį, aplinką ir laiką, neturinčius jokios objektyvios krypties ir prasmės - mane įtraukė, nes darėsi įdomu į ką dar netrukus nukryps sunkiai fokusuojamas skeptiko žvilgsnis ir iš kokio dar kampo bus užsipulti ir į miltus sumalti kiekvienam normaliam (suprask, kranto) žmogui svarbūs, bent jau įdomūs dalykai.

Kad mane jis bando apgauti, įtart pradėjau gal tik nuo žodžio "kurvatūra", sutikto 62 psl. Kas čia per kurvatūra jam - nes mes, buriuotojai, visada sakom "apvadai". Ach, tai turbūt vienoj iš tavo knygų rašo, nes žmonės taip nesako.

Dar kiek anksčiau (ties tuo minėtu ketvirčiu, kur kai kurios užvers, padės į šalį) jis labai jau garsiai ir karštai visas moteris įrodinėja esant plėšriaisiais padarais, klastingesniais net už gyvatę, nors tuoj pat pripažįsta, kad be jų negali, nes pats su dviem, jei ne daugiau, veidais. Va čia tai kurvatūra!

O kai manyje vėl buriuotojas pabudo, neliko abejonių, kad autorius mane tikrai apmauti bando. Nors pats romanas kažkodėl mažasis, tačiau lyrinis herojus toks lyriškas, kad nusprendė susikauti su visu Pasauliu, pergalingai išlaužęs kregždutės pozą.

Čia reikia prisiminti, kad autorius įvaldęs mintį ir savo plunksną tiek, kad savęs netapatinti su lyriniu herojum "Jis". Autorius to nedaro, todėl ir skaitytojui tapatinti nereikia. Tačiau ar jūs pajusit, nuo kurios pasakojimo vietos autorius skaitytoju ims žaist, manipuliuoti?

Autorius patyręs buriuotojas, vienas pirmųjų Lietuvos jachtsmenų-vienišių-dalnobojščikų; ir atleiskit man už šį talpų nelietuvišką žodį. Todėl jis kala į klyną ir savo klastingas žabangas, man atrodo, skaitytojui paspendė nuo pat pirmo žodžio, ten kur save jis (herojus) mums pristato. Ten, kur sūris, blynas, jūra...

Kiekvienas, buriuotojo duonos pats paragavęs, o ne vien knygoje "apie buriavimą" skaitęs - žino, kad pririštas prie kranto laivas yra beveik kranto dalis.
Sakai, nori atsitraukti nuo kranto, ieškai dvasios ramybės, vienatvės ir vienybės su jūra ir gamta - tai ir stokis ant inkaro, jei buriuoti negali. Būsi švariam vandeny, o ne kranto buizoj, kuri ne tik laivo bortus terlioja, bet ir ant jausmų bei proto kažkokiu dumblu nusėda.

Užinkaruotas laivas nekeliauja, bet jis plaukia - patikėkit, yra didžiulis skirtumas, nei kad būti pririštam. Gyvendamas inkaruotėje, tu gali normuoti sau krantą ir bendravimą su kranto žmonėm. Tu pats sprendi, kada į krantą gumine valtimi plaukti, kada grįžti, o tavo laivas lieka švarus nuo kranto šurmulio, triukšmo, pasimetimo ir purvo. Žinai, kiek inkaro grandinės esi išleidęs - va, tas apskritimas ir yra tavo asmeninė teritorinė jūra, kur tu šeimininkas. Man keista, kad toks jūros vilkas savęs inkaruotėj nemato.

Ką jis, tas herojus tokio daro, kad kuo toliau, tuo man patikėti juo sunkiau? Matyt, meluoja jis, kad jo laivas visiškai negenda, nes jie genda visi ir nuolatos... Ir su monetom saujoj, sunkiu darbu uždirbtom, kad išgelbėt šunį, kurio jis globot nenori - galiausiai jis ne į jachtinių žaislų parduotuvę patekom bėga, ką mes visi darytume, o visus pinigus gatvės muzikantui į skrybėlę sudeda... Apsisukęs aiškina, kaip savo laivą myli, labiau už bet kokį žmogų kurį sutikęs bebuvo, ar dar sutiks... O jūros dovanotą seno aukso lobį pirmam sutiktam nepažįstamajam atiduoda, kad tik gink Dieve, nekiltų pagunda savo laivui kokią saulės bateriją, ar akumuliatorių nusipirkti ir knygas LED šviesoje skaityti, o ne prie aliejinės lempelės savo nuosavas akis gaišinti.

Netikiu aš laivais, kurie negenda, netikiu jachtininku, kuris nenori laisvu pinigu savo mylimam laivui naujos cackės nupirkti, netikiu buriuotoju, kuris buriuoti nenori, netikiu žmogum, kuris atseit ieško vienatvės, bet pats prie praeivių kabinėjasi ir širsta dėmesio nepakankamai gavęs, o vos tik gauna - pats išsigąsta ir pabėga.

Jis ne buriuotojas, o urve pasislėpęs ir aukos tykantis voras, kuris platų tinklą numezgęs per visą salą - nuo kito krantinės galo, kur atvykstantys laivai bandys prisirišti, iki nuošalaus pliažo, kur kokia nors moteris vistiek kada nors nuoga maudysis, iš ten lipnios žabangų gijos veda prie svetimiems brukamų alaus skardinių ar kavos, kurios niekas neprašė, iki kaip masalui palikto laikroduko ant stalo ir improvizuotos būdos šuniui, kurį nuo mirties išgelbsti, pasveikusį abejingai šungaudžiams palieka, o vėliau karštligiškai ieškoti puola, kad atgal išpirkti...

Kad voro medžioklė būtų sėkminga, jis turi būti sumanus. Jam reikalinga patyrusio jūrų vilko aureolė, pabrėžtinai demonstruojamas abejingumas žemiečių niekingoms problemoms, nuomonėms ir rūpesčiams. Šitokiu paslapties šydu apakinti žemės vabalai praranda budrumą, atsipalaiduoja ir papuola į voro tinklus. Tam reikalingos knygos ir jų išmintis. Protingai ją pateikiant, aplinkiniams atrodai kaip tikras jūros vilkas, už bet kokį kitą vilką vilkesnis, tonom daugiau druskos vien nuo kriuistriumselliselio bulynio klevanto nulaižęs. O kur jau ten kitos mirusių laivų dalys, kurias tik knygoj ir bažnyčioje surasi. Herojiškai kiaurą parą kovojantis su audros stichija, bet tingintis iki kito salos krašto pusę mylios nukiaušinti, kad sekstanto optika saulę ant jūros horizonto padėti. Nes ten, ant jūros kranto, jo niekas nematys, o čia, ant laivo denio su sekstantu rankoj špaciruojant, visiems ir sau sūresniu už patį Neptūną tu atrodai... Ir net nesvarbu, kad nuo denio horizonto nesimato, nes imidžas - tai viskas. Ir jūrlapius jis parduotuvėj varto, tai lyg ledus per stiklą laižytų - nes jei paragausi, taigi gali būti neskanu, o kai ten, per plačius vandenis nuplauksi (jis žino, nes bandė) - nerasi nieko kito, tik vargą ir vis tą patį save. Tai kam plaukti... Todėl reikia saugotis, trauktis, pabėgti, kad kiti, tave netyčia pastebėję, neduokdie, tau nenusišypsotų ir taip neprijaukintų.

Galima toliau romano tekstą lukštenti, ieškant buriuoti nebenorinčio buriuotojo tikrų paklydimų ir tik sugalvotų kančių, bet gal geriau pagirkim autorių už kiek neįprastą knygos struktūrą. Autorius beveik knygos pradžioje duoda tikslų atsakymą į sunkius klausimus, kuriuos vis naujai kels viso tolimesnio siužeto metu. Klausimai lieka atviri, kad skaitytojas bandytų jam tinkamus atsakymus pats susirasti.

Kiekvienas skaitytojas gali savaip suprasti šią knygą, ji tikrai ne plokščia, ne koks greitukas detektyvas, ar šnipų romanas, ir ji turi daug veidų. Tiek, kad viename iš jų dažnas surasim savo nuosavų ir ne pačių gražiausių bruožų - todėl skaityt atsargiai. Taip jau yra, kad šiukšles rūšiuot išmokstame labiau, nei atsirinkti žmones, todėl ir bijom visų.

Autorius nuosekliai, su intriga, su paklampojimais po buriuotojo buitį veda skaitytoją per visą medžioklės procesą iki į tinklus įsipynusios aukos, kuri patikėjo tuo, ką jai pakišo. Tačiau panelė tikisi, kad jie kartu išplauks...

Neįtikino manęs mirtino pavojaus, sukrėtimo ir sarkofago užlaidojimo, kaip kokio Černobylio scena, turėjusi tapti sukrėtimu, katarsiu ir atgimimu su nauju, žvėrišku alkiu, drąsa gyventi. Kaip jam - per greitai ir neteisingai apsisprendė, kad patikėčiau.

Aš nepretenduoju į vienintelę teisybę, tai tik dar vieno skaitytojo šviežias įspūdis, gal jums bus kitoks. NULINIS PLŪDRUMAS man - tai knyga apie žmones, negalinčius nei plaukti, nei nuskęsti, kurie supyko ant viso pasaulio, perdegė svajonėj ir į priekį išsigando to, ko patys dar dorai nedarė. Ne tiek mažai tokių apie save sutinkam, o kartais per mažai pačius save pažįstam.

Bravo autoriui, dėkui už gerą knygą, kurios laukiau - o man teks vėl R.Rimšo KLAJONES PO JŪRĄ IR SAVE paskaityti, kad apsispręsti, kuri iš šių dviejų geresnė.

Posted by gramas 23:53 Archived in Lithuania Comments (8)

Dovanų jums - GAUBLĮ

large_Old_chart.jpg

Šiemet žiema ne kaip žiema, tai nelabai aišku kam tuos laivus į krantą kėlėm. Na, bet kad jau nebūna to blogo, kad į gera nesueitų, tai bent pailsės ir pradžius laivai, kas jiems irgi sveika.

O mes tuo tarpu įsitaisykim fotelyje ir pabandykim ateinančio sezono plaukimus suplanuoti. Manau, kad tom saldžiom svajonėm nepatrukdys tiesus išėjimas į Navionics jūrlapius, kurį patalpinau šios "menkės" titulinio puslapio apačioje.

Jūrlapis čia ir bus, jūsų patogumui.

Baksnokit į tą jūrlapio vaizdelį ir Navionics jus nukels į bet kur ant gaublio. Bet nukels taip, kad nelabai vėl į "menkę" besugrįšit. Dar nežinau, kodėl taip yra, bet juk nėr ko atgal dairytis, kai visas Pasaulis tau prieš nosį!

Posted by gramas 01:40 Comments (0)

Vandens jautri tema

Prigyti krante, po beveik pusės metų, šiemet praleistų jūroje, nebuvo lengva. Tie kuriozai, kai protas dar dirba laivo ritmu ir ne visada laiku organizmą įrašo į kranto realybę kaip ir baigėsi, nors bent vienas tvirtai liko. Kaskart mane kažkas viduje staigiam veiksmui truktelia ir iškart sustabdo, vos išgirdus namie pilna srove paleistą vandens čiaupą. Kodėl? Tuoj taps aiškiau...

Keliaudamas ir gyvendamas jachtoje, netrunki suvokti, kad visi tavo resursai riboti, o tik vanduo už borto begalinis. Mano laive gėlo vandens atsarga specialiuose nerūdijančio plieno bakuose po kajutės grindim - 300L. Tokia atsarga kaip ir į mažesnę pusę, kaip kruizinei jachtai, paruoštai kirsti vandenynus. Tačiau laive yra ir jūros vandens gėlintuvas - vos jį įjungi, ir ima sruventi į tavo atsargas šviežias gėlas vandenėlis, visa ko gyvo pagrindas ir džiaugsmas... Deja, per visą praeitų metų sezoną Viduržemiuose iš N bandymų tą sruvenimą teko patirti tik vieną kartą. Niekaip man nepavyksta to gėlintuvo teisingai paleisti, teks kitais metais lupti visą sistemą laukan ir rimtai testuoti, remontuoti. O iki tol - gėlintuvas mano yra vien teorinis, nes praktiškai neveikia. Taigi, vandenį tenka taupyti.

large_B0D9E847BAEA61781E8DCE5A29580375.jpeg

Apsirūpinimas gėlu vandeniu turi būti adekvatus jo sunaudojimui. Higiena, buitis, maisto ruošimas, plius - atsigerti. Kaskart pasimaudęs jūroje, turi nuo organizmo druskas nusiplauti. Nors juokaujame, kad prausiasi tie, kas kasytis tingi - tačiau kai karšta, bent kas antrą dieną, o tai ir kasdien reikia tvarkingai duše išsimaudyt. Indai kambuze plaunami iš jūros vandens čiaupo, tada trumpai praskalauji gėlu. Jei visai griežtai vandenį taupyt prireikia - jokio skalavimo, tik išvalyti popieriniu rankšluosčiu.

Skalbimas irgi ekonominiu vandens režimu - suvilgai rūbus ar patalynę tokiu pusiau sūriu karšto gėlo ir jūros vandens mišiniu, kad skalbimo priemonė dar veiktų, viską gerai išskalbi; po to kelis kartus skalauji jūros vandenyje ir tik tada - praskalauji gėlu vandeniu. Gėlai neskalauti daiktai paprasčiausiai niekada neišdžiūsta - taip ir lieka drėgni. Na, dėl maisto ruošimo - viskas visiems aišku, tik produktus ir daržoves plauni jūros vandeniu ir gali naudoti neskalavęs gėlu - tai nereiks druskos į puodą šaukštu krauti. Bulves ar kiaušinius jūros vandeny galima virti.

Kas dėl geriamo vandens - nelabai norisi nevirintą iš laivo rezervuarų gerti, tai tenka plastikinių butelių pakuotėmis iš kranto į laivą parsivežti. Vienam žmogui, šitaip gyvenant laive, dienai visiems poreikiams ir labai netaupant susinaudoja nuo 5 iki10L gėlo vandens. Taip ir ateina ta diena, kai vandens siurblys pradeda kosčioti, springti ir ta srovelė iš čiaupo labai silpna pasidaro. Laikas sukti ienas į uostą, kad ten vandens užsipilti, jei gėlintuvas pas tave nedirba...

Dažniausiai jachtų uoste yra degalinė; kad prie jos atsistoti ir kuro bei vandens atsargas papildyti - krantinė nieko nekainuoja. Kartais stojiesi marinoj prie krantinės, nusitempi guminę žarną nuo čiaupo krante iki laivo, užsipili taip piratiškai ir išplauki atgal į inkaruotę, kol uosto komanda neprisistatė pinigų reikalauti. Jeigu tau, šitaip vandenį pirataujant, jie ateina - privalai jiems pasiūlyti atsiskaityti už vandenį, nes pasinaudojai kranto infrastruktūra, kuri jiems kainavo. Dažniausiai, sužinoję, kad va tuoj pat išplauksi, pinigų nereikalauja.

Jei racija dar prieš užeidamas į uostą prasineši, kad nori įplaukti tik vandens užpylimui, beveik visada tau pasakys, kad uoste vietų nėra. Kam jiem reikalingas nepažįstamas laivas, manevruojantis sausakimšoje marinoje? Kad nuobodu nebūtų? Todėl, jei noriu tik vandens - įplaukinėju neprasinešęs. Kad būtų mažiau siurprizų, mariną prieš tai jau būnu aplankęs pripučiamu tuziku. Kranto marineriai irgi ne pirštu daryti, jie visus kruizerių, bandančių piniginės neatverti, triukus puikiausiai žino. Dažnai jie tave pasitinka su šypsena ir gumine valtimi dar prie uosto vartų, iškamantinėja ko nori ir kiek laiko uoste būsi. Jeigu jie turi tau vietą uoste, palydės ir padės prisirišti. Va, tada jau irgi suprask, kad gavai ir priėmei uosto paslaugas ir privalai už jas susimokėti, net jei išplauki tą pačią dieną. Tada pasiimi laivo registracijos pažymėjimą, civilinės atsakomybės draudimo polisą, kreditinę kortelę - ir pėdini į uosto kapitono kontorą. Italijoj gali derėtis, rankom iškalbingai pamojuoti, kad išplauki tuoj pat, nakvoti nelieki, kodėl už parą turėtum jiems mokėti... Mama Mia... Sconto!... Ir dažniausiai kartu pasijuoksit ir sutarsit.

Prancūzijoj, Korsikoj - yra tarifas ir jokių derybų. Jei ten parašyta, kad mažiausia kaina yra už parą - tiek ir mokėsi, nes mažiau paimti jie negali. Jie žaviai gūžteli pečiais, nusišypso - na, paprasčiausiai jie negali. Bet būtent jie ir patarė Italijoj derėtis.

O va, Korsikoje, Calvi uoste vieną kart jie mus šitaip vartuose su kateriu priplaukę pasitiko. Kai pasakiau, kad tik vandens mums reikia - išvis į uostą neįleido, nukreipė prie kitos krantinės. Kitoj krantinėj, neparuoštoj jachtoms švartuotis, o tik didžiuliams keltams, pasitiko labai mandras marinos džemperiu pasipuošęs vyrukas. Na, bet jau žinojom, kad jie čia visi šiek tiek napoleonai. Jis leido vos 15 minučių prisirišti ir šiek tiek padėjo su vargu įsisprausti tarp milžiniškų juodos gumos atmušų... ir prieš išplaukiant pareikalavo 12 Eur. Tik tada aš supratau, kas čia įvyko... Šalutinis ir šešėlinis versliukas vietinio apsukruolio, pasidalinančio su marinos personalu už "klientų" nukreipimą. Aš sumokėjau, prieš mane ir po mūsų laivo dar daugybė sumokėjo, ir tik vieną prancūzą teko pamatyti, kuris tokiam reketui pasakė tai, ką mes visi turėjom pasakyti. Jis labai energingai ir aiškiai velniop pasiuntė tuos marinos apsukruolius kateryje, kategoriškai atsisakė rištis prie jachtoms neparuoštos krantinės, ramiai prisišvartavo pačioje marinoj. Užsipylė vandens kiek jam reikėjo, neskubėdamas nusiplovė gėlu vandeniu laivo denį ir išplaukė sau atgal į inkaruotę. Niekas iš marinos net necyptelėjo dėl to.
large_180_B08208D9CAB4A8CA326418224BC97583.jpeg

Tai va, kokios godos dėl vandens keliaujant pakrantėmis ir gyvenant laive ant inkaro, o ne uostely.

Visai kitaip su gėlu vandeniu elgiesi, kai atsiduri labai toli nuo kranto. Vanduo tada labai brangus staiga pasidaro. Ir kaip jį sutaupyti, jei nuo kranto neužpilsi? Na, kruizeriai turi savų metodų.

Plaukdami per Atlantą, jie dažniausiai turi veikiantį gėlintuvą, triumo rezervuaruose vidutiniškai vežasi apie 500L gėlo vandens, buteliais geriamo negazuoto vežasi vidutiniškai apie 200L, neliečiama atsarga (ją nelaimės atveju naudosi) dar apie 20L. Va, kiek vandens jie per didelį vandenį veža. Statistika - iš 2014m ARC. Apie 60% ARC dalyvių laive turi gėlintuvus.

ARC laivų kapitonai nurodo tokius vandens taupymo metodus:

1. Kur tik įmanoma - naudojamas jūros vanduo. Rankoms plauti, indams mazgoti, skalbimui, makaronams virti - vien jūros vanduo. Ir tik truputis gėlo, griežtai normuojant - jei skalbiniams praskalauti, ar pačiam išgerti, bet ne daugiau... Jei kapitonas tikras H2О nacis - gali priversti įgulą išsiversti su nepilnai 3,5L gėlo vandens per parą žmogui. Sako, įgula įpranta, diskomforto ypatingo nejaučia, bet kur tu žmogau vidury vandenyno dingsi neįpratęs?

2. Geriausias dušas - laivagalyje kibiras jūros vandens. Jei neužtenka - užsiversk dar vieną, nes to sūrymo tikrai taupyt nereikia. Apsiplovimui po šitokio jūrinio dušo vandenyne naudoja plastikinį butelį su gėlu, o ne dušą kokpite, kaip mes kad įpratę. Šitaip suvartojimą kontroliuoti lengviau.

3. Laive įrengiamos užbortinio vandens pompos ir čiaupai visose kriauklėse, ne vien kambuze.

4. Gėlo vandens siurblys paprastai laikomas išjungtas, o kai įjungiamas - vanduo leidžiamas ne tiesiai į kriauklę, o pirma į plastikinį butelį. Šitaip kiekį kontroliuoti lengviau. Labai pareigingi kapitonai iš rezervuarų kasdien išleistą kiekį užsirašys laivo žurnale.

5. Gėlintuvas įjungiamas kasdien, kad papildyti "dienos rezervuarą" - specialiai įrengtą talpą, nes iš pagrindinių gėlo vandens atsargų vanduo bus naudojamas tik tuo atveju, jei sugestų gėlintuvas.

6. "Butelinio" vandens paskirstymą vykdo kapitonas, t.y. įgula prie atsargų neturi laisvo priėjimo. Gauni 1,5- 2L bambaliuką dienai su markeriu užrašytu tavo vardu - ir džiaukis, kiek telpa. Rytoj gausi kitą, tiksliau tavo butelį vėl užpildys gėlintuvo pagamintu skystimu.

7. ARC kapitonai dar pasakė (be aukščiau minėtų reikalų):
- vos atsukęs gėlo vandens čiaupą, jo srovę sumažink tiek, kad vos varvėtų. Maždaug kaip gera sloga iš nosies...
- rink šaltą vandenį duše, kol lauki pasirodant karšto,
- rink lietaus vandenį. Pradėjus lyti, kiek palauk, kol lietus druską nuo laivo nuplaus, o tada jau rink į atskirus kanistrus.

Dar kapitonai daug protingų žodžių apie gėlintuvus susakė, bet apie tai rašysiu, kai savąjį laive pavyks paleisti.

large_B046F9F0CDFFAAC66728294EA79EA6B1.jpeglarge_B047C047D8C630EE903D87CBB2C08B91.jpeglarge_B04890F6B232B88613C76CF5AB6F11B1.jpeg

Posted by gramas 23:18 Archived in Lithuania Comments (2)

Kuršiai, Ahoy! Laikas žygdarbiui!

Širdingas Ahoy visiems kuršiams ir kitoms sieloms neramioms...

Yra proga nulipti nuo sofos, padėt klaviatūrą šalin - ir šiek tiek prasivėdinti.

Norvegai renka tarptautinę savanorių įgulą plaukimui per Atlantą iš Norvegijos į Ameriką tikrų tikriausio vikingų drakaro replika Draken Harald Hårfagre. Lietuviškai šį laivo pavadinimą galima interpretuoti kaip "Drakonas Haraldas Ilgaplaukis" .

large_fairhair_00.jpg

Taigi, jei dar yra pas mus bent vienas ilgaplaukis(-ė) su polėkiu ir pakankamai pačiuožęs (-čiuožusi), kad tokiai avantiūrai pasirašyt - paskubėkit registruotis įgulos atrankai štai čia __/)_/)____/)_____/)___

Absoliučiai unikali patirtis ir gyvenimo nuotykis tiems, kam pasiseks tapti šio projekto dalyviu. Visai nebūtina būti jūrų vilku ar patyrusiu buriuotoju, norint sudalyvauti šiame nuotykyje.

Esi geros sveikatos, turi laisvo laiko - pasistenk kuo įdomiau aprašyti savo visus kelionėje pritaikomus sugebėjimus ir gal būt jie pasirinks tave. Kas dėl sugebėjimų - labai nesikuklink, nes laive gali praversti viskas - gal tu mėgsti maistą gaminti, gal kokį instrumentą įvaldęs, moki gerai traukti virvę, iš medžio bet ką padaryti, esi geras mechanikas, ir t.t. O kad būtų norvegams dar įdomiau su tavim kalbėti - drąsiai fantazuok apie giminės šaknis, einančias gilyn tiesiai iki Baltjos kuršių, kurie švedų vikingams mūsų krante į kaktą suduodavo, bet nesivaržydavo ir į svečias šalis plaukti prekiauti, ar šiaip paplėšikauti...

large_fairhair_01.png

Visą reikalingą informaciją apie šią galimybę rasite čia: http://www.drakenexpeditionamerica.com/

Jūs išplauksit balandžio mėnesį.

Posted by gramas 23:41 Comments (0)

Vabalai

Jachtininkai sveikina vienas kitą "Su Naujais Metais!!!" kaskart, kai po žiemos pavasarį nuleidžia laivus nuo kranto į vandenį. Jau rašiau ("Viduržemiai. Baisiausia Autonuostabybė"), kaip man kampuotai tie Nauji Metai prasidėjo šiemet, kai BILLABONG padėjom į vandenį Port Napoleon marinoje, Prancūzija.

Kai įsigyji kitą laivą, kurio tu nepažįsti, turi praeiti šiek tiek laiko, kol su visomis laivo sistemomis susipažinsi, kol patį laivą prisijaukinsi ir imsi juo pasitikėti. Tas pasitikėjimo klausimas man labai svarbus, nes jūroje visai paprastai gali nutikti situacijų, kai būtent laivas pasirūpina įgula, o ne atvirkščiai. Man svarbu žinoti, kaip laivas elgsis ir kaip jį valdyti esant tam tikroms sąlygoms jūroje, kaip ir ką aš darysiu, jei koks nors laivo įrengimas ar sistema suges, sugebėsiu tai sutaisyti pats, ar teks šauktis pagalbos iš šalies. Natūralu, kad kiekvieną naują laivą buriuotojui norisi patyrinėti, susipažinti... o tam reikia daug laiko. Tačiau pačią pirmą kelionės dieną man ir sugedo, ir šauktis teko...

Pirmas mano plaukimas balandžio mėnesį iš Port Napoleon - tai buvo pabėgimas iš Liono įlankos. Norėjau kuo greičiau iš jos dingti. Liono įlanka visame Viduržemio jūros regione, o ypač pavasarį, garsėja staigiais Mistralio priepuoliais. Kol laivas dar marinoje ant kranto buvo, Mistralis taip truktelėdavo, kad sėdint kokpite atrodydavo, jog iš už angaro tuoj išlėks viską velniop šluojantis didžiulis traukinys - tokiu garsu ir tokia jėga pirmieji Mistralio gūsiai trenkdavo per šimtus jachtų parkinge styrančių stiebų. Prie to traukinio triukšmo prisidėdavo klaikiai užkaukiantys vėjo generatoriai ir atsipalaidavusių falų plakimas į stiebus ir Kamarko šviesiai rudų durpynų dulkių kamuoliai. Mane šiurpas apimdavo, kai pagalvodavau, kad tokį 45-50 mazgų vėją aš sutiksiu ir atviroje jūroje visai netrukus, kai mano kelionė prasidės. Tyrinėjau meteo duomenis, ieškojau palankaus oro langų, skaičiavau, kaip į juos pataikau, skaičiavau jūrmyles ir kelionės laiką, planavau maršrutus, kad po laivo nuleidimo į vandenį iškart pasprukti iš Liono įlankos. Atvejui, jeigu kas nors paeitų ne taip, kaip planuota, ar kokių nors techninių nesklandumų atveju - numačiau, locijoje patyrinėjau ir į ploterį įsivedžiau bent keturis uostus pakeliui, kuriuose galėčiau pasislėpti atkarpoje nuo Port Napoleon iki La Ciotat marinos.

Na ką, atėjo laikas - ir išplaukiau vienas pats. Tik aš ir BILLABONG.
Tas laikas buvo su daug darbo ir mažai miego kelias paskutines paras. Reikalas tame, kad Port Napoleon kraną laivo nuleidimui turi užsisakyti vos ne prieš savaitę. Tuo metu dar nežinai, kiek darbų spėsi padaryti, kad laivą nuleisti, todėl varai tris pamainas ir tik tuos svarbiausius, nes visa kita padarysi jau laivui esant vandeny. Beveik viską ir padariau, bet tas "beveik" buriavime yra visiškai normali būsena. Jei kas žinot kas tai yra "viskas laive yra ir veikia visada gerai" - papasakokit, daug naujienų turėčiau išgirst ir išmokti...

Varikliu plaukėm siauru kanalu per Ronės deltos pelkynus, o įlankoje, kur erdvės jau daugiau, keliu bures, išjungiu variklį ir testuoju kaip dirba autopilotas ir kiti būtiniausi prietaisai. Viskas veikia, tenka šiek tiek pamaigyti AIS antenos kabelio jungtis kad transliuoti pradėtų, praktikuojuosi venduoti, žaidžiu su burėmis, ieškodamas palankiausių padėčių ir daugiau greičio. Laivas eina sklandžiai per bangas ir pradedu mėgautis man visai nauju didelio laivo pojūčiu. Koks skirtumas nuo mažiuko SCORPIO - didelis laivas visai kitaip elgiasi ant bangos, sunkaus korpuso inercija veža stabiliai per visus vėjo netolygumus tarp gūsių, o hidraulinis autopilotas veikia neįprastai tyliai ir užtikrintai, žymiai mažesne judesių amplitude, nei rumpelinis autopilotas ankstesniame mano laive.
large_3D5B398EC54396B3BE3EBA6E86A9468A.jpeg

large_3D5CD79ED2491DA4E991A91F67D30C59.jpeg
Nuodugniai pasitikrinu, kaip jaučiasi visos laivo sistemos, sklendės, vamzdynai - niekas nevarva, neteka, nebarška ir negirgžda. Viskas, kas turi užsidaryti - užsidaro/atsidaro, beveik viskas įsijungia/išsijungia. Vantai kiek laisvoki, bet audros nebus, tai ne problema, tvarkysiu vėliau... Po kelių valandų tokio "ar viskas veikia" ir sočių pietų (dar vakar greitpuodyje suruoštas ir pašildytas pikantiškas jautienos/daržovių troškinys) pradedu atsipalaiduoti ir tingiai snūduriuoti, voliotis nuo šono ant šono kokpite, murkdamas iš malonumo. Artėjame prie Marselio, jį mes praplauksime ir jis liks mums kairio borto horizonte, o diena jau vakarop. Vėjas pradeda slopti, o esame kaip tik ant kelio daugybei keltų, zujančių į ir iš Marselio uosto.
Laikas mums vėl įsijungti variklį.
large_3D5DD07DD86735397C6E4E4267432829.jpeglarge_3D5F04DEED69F480F853D365DABAE8F6.jpeg

O variklis neįsijungia. Starteris veikia, o variklis nieko niekaip nė už ką. Akivaizdu, kad tai kuro padavimo problema - toks mano pirmas sprendimas, nes ant SCORPIO esu tokią bėdą (gėdą) net kelis kartus turėjęs, kai per neapsižiūrėjimą variklis paskutinį kuro lašą iš bako išsiurbdavo ir oru paspringdavo. Bet ten iki smulkmenų man pažįstamas VOLVO variklis, o čia didelis PERKINS, kurio visų kaprizų aš dar nežinau.

Matau, kad jau netoli buvęs keltas keičia kursą, matydamas be vėjo subliuškusias mano bures. Racija įjungta 16 kanalu, jeigu keltui situacija atrodytų pavojinga, mane jis išsikviestų pokalbiui, arba aprėktų penkiais sirenos signalais. Mano AIS'as dirba, transliuoja, tai mano duomenis ir poziciją keltas mato savo prietaisų ekranuose. Situacija aplink laivą rami bent 10-čiai minučių, kol pasirodys kitas greitaeigis keltas, todėl teks nerti į laivo pilvą, tikrinti variklį.

Uždegu navigacines šviesas, nors dar ne visai tamsu, bet kad nepamirščiau. Pasitikrinu kuro padavimo sklendę, nors žinau, kad ji atidaryta, tikrinu pirminius kuro filtrus, viskas OK, o pats bijau, kad kuro sistema bus užsiurbus oro ir man ją teks nuorinti. Praktikos su varikliu Perkins 4.108 neturiu, tai nelabai žinau, kokia tvarka atsukinėti vamzdelių movas nuo aukšto slėgio siurblio, tačiau yra variklio instrukcija, ten turėčiau surasti. Tuo pačiu ir antrinį kuro filtrą reikia pakeisti, triumo sandėlyje guli keletas atsarginių.
O protas tuo metu žingsniu į priekį nuo veiksmo ir priešinasi išvadai dėl oro užsiurbimo. Juk variklis visąlaik kūrėsi super-gerai, be jokių kaprizų, išjungiau teisingai - o buriuojant visą dieną be variklio, juk nenutiko nieko, kas galėtų padėti kuro sistemai sandarumą prarasti??? Dar kelis kartus bandau jį užkurti, kol pats išsigąstu, kad pasodinsiu startinį akumuliatorių ir tada problema taps trigubai smagesnė.

OK, jeigu ne oras sistemoje, tada kas dar? Baisiausia, kas galėjo nutikti - kuro siurbliui šakės. Bet gal elektra... Starteris juk veikia... Nebežinau ką galvoti, vartausi abejonėse - teks skambinti Bill'ui, buvusiam laivo savininkui į Australiją, gal ką patars, gal jam taip buvo nutikę.

Bill'as atsakė apsiblaususiu, nustebusiu ir atsargiu Yes... Hi Gintaras, .... o keletas kitų labai ilgų jo žodžių buvo vienaraidžiai - A-a-a-a-a-a ir E-e-e-e-e-e-e-e-e... ir M-m-m-m-m. Australijoje tuo metu naktis - pažadinau žmogų iš gilaus miego ir greitakalbe dėstau kokia nesamonė čia man vyksta ir verčiu jam vieną po kito savo klausimus, samprotavimus ir prielaidas ir vėl klausimus... Po minutėlės Bill'o vienaraidžiai žodžiai baigėsi, jis jau atsibudo, pasakė, kad tuoj gausiu jo SMS. Žinute patarė patikrinti variklio spynelės kontaktus, nes jiems kruizinant Graikijoje, kažkuris atsikratęs laido kontaktas irgi neleido užkurti variklio, nors starteris lyg ir veikė, o gal neveikė. Seniai tai buvo, detalių neprisimena, bet kita galima problemos priežastis, kas jam į galvą ateina; jeigu kuro filtrai švarūs - tik oras kuro sistemoje... Žinutėmis bandau ginčytis, kad sistema buvo sandari, variklis veikė, ne pats užgeso, bet buvo išjungtas teisingai, kuro sistemos pratekėjimų nėra, visi sujungimai ir movos tvarkingi... kad paprasčiausiai negalėjo per niekur užsiurbti... Tada iš Down Under atskriejo SMS su "Tai nelabai bežinau, kas galėtų ten būti, bet leisk pagalvoti, atrašysiu vėliau"...

Bill'as nuėjo galvoti, o aš vėl į rūsį, Pakeliui eilinį kartą išjungiu/įjungiu oro padavimo sklendę, visai nesmagiai nusiteikęs raitausi prie variklio aptarnavimo liuko, kad bandyti atsirinkti pagal Bill'o kadaise flomasteriu užrašytus ir kiek apsitrynusius skaičius. Jie rodo kurį vamzdelį po kurio čia man teks atsukinėti... Ir tik tada pastebiu, kad spyruoklė, atitempianti oro padavimo į variklį sklendės svirtį, kažkokia laisva. Atsegu spyruoklę visai, patikrinu svirties eigą, perkabinu spyruoklės galą į tolimesnį tašką, įtempimas ir vėl atsiranda. Dar patikrinu sklendės veikimą, jau nuo jungtuko kokpito tarpduryje - nors jau žinau, kad variklis dabar tikrai turi užsivesti. Tai taip ir buvo - tik purpt ir veikia. Iškart siunčiu savo džiaugsmą Bill'ui, kartu su atsiprašymais, kad teko jį pažadinti. Gaunu Bill'o SMS su atsiprašymu, kad jis nieko nesugebėjo man konkretaus patarti ir kaip gerai, kaip malonu, kad tai nebuvo kažkas rimta ir kad man pavyko pačiam tai išspręsti.
Va, tokie žmonės tie australiečiai, niekaip man jų supykinti nepavyksta, kad ir kaip kvailai aš besielgčiau...

Iki pat La Ciotat marinos plaukėm varikliu, nes vėjo nebebuvo visai. Jau po vidurnakčio įlankoje BILLABONG pasigavo labai ryškus prožektorius nuo į krantą iškeltos prabangios super-jachtos, lėtai peržvelgė laivą, kiek užtruko ant manęs, besimarkstančio kokpite, po to nuslydo iki vėliavos laivagalyje, ir tada pradėjo šviesti skersai visą įlanką tiesiai į siaurokus marinos vartus tol, kol saugiai į juos neįplaukiau. Tikrai gera buvo pagalba, nes įplaukinėti tamsoje į nepažįstamus uostus - nėra mano labai mėgiama pramoga. Kaip dabar man ateityje reikės koneveikti tuos kateristus, nes visi buriuotojai taip daro - kai gavau tokią malonią pagalbą?

Vos tik prisirišau prie krantinės, iškart atsitrenkiau į pagalvę miegoti, nes diena buvo labai ilga, iš dalies smagi, iš dalies nervinga, bet turininga. Eilinė naktis su per mažai miego. Manote, taip ir buvo, man teko ramiai išsimiegoti? Tikrai ne, Neptūnas tai nakčiai turėjo kitų planų. Vos atsiguliau lovoje, viskas aplink nutilo, ir tada laivo korpusas pradėjo siurbti vandenį. Girdėjosi puikiausiai, kaip jūros vanduo skverbiasi į stiklo audinio gijas, tai išdavė toks labai tankus spragsėjimas visoje povandeninėje korpuso dalyje. Matyt, laivo korpusui gavus apkrovas ant bangos, buriuojant, prasidėjo delaminacijos procesas. Stiklo audinio sluoksniai atšoka vienas nuo kito, į mikro įskilimus ir ertmes sunkiasi vanduo, keliauja audinio gijomis ir vis su garsu atkabina naujus audinio plotus... Pats neatsimenu, kaip stryktelėjau iš lovos, tokios minties persmelktas, juk man kiek agentas, tiek pardavėjai užtikrino, kad jokių osmozės požymių laive nėra.

Ar maža kas ką sako, kai jie parduoti nori - taigi va, girdisi net plika ausim, kaip laivas vandenį srebia... Visas laivas traška braška. Ką aš nusipirkau?! Taigu šituo laivu plaukti negalima, vien ant kranto gali jį laikyti... Matyt, tas gražus antifulingo sluoksnis ant dugno - tik dekoracija, kuri ant minkšto korpuso sutrūkinėjo plaukiant, ir turim tai, ką turim. Tai kiek metų dabar remonte būsim? Kilnoju grindų skydus, stebiu triumus, juk turi drėgmė iš už borto ir viduje pasirodyt... Gerai, kad tokia bėda nutiko miestely, kur yra pati didžiausia super-jachtų remonto bazė, juk čia yra patys geriausi specialistai suburti, didžiausi kranai gali į krantą įkelti bet kokio dydžio - super, ar mega tas motorlaivis būtų... Iškels ir BILLABONG, jei iki ryto nenuskęsim, todėl reikia budėti, o gal ir nereikia, nors miegai išdulkėjo, užmigti kažin, ar pavyks. Kai pradės vanduo vidun tekėti, triumo siurbliai ir jų sirenos vistiek pažadins.

Atsigulu vėl, bet mintys dūzgia. Laivo dugnas kriauklėm neapaugęs, tikrai čia ne kriauklės triukšmauja. O gal čia kokios žuvys apie korpusą čepsi? Lipu laukan, šviečiu prožektoriumi už borto; net uoste vandens skaidrumėlis... Yra ten kažkokios žuvelės, bet baikščios. Viduje vis dar korpusas traška, beldžiu krumpliais į dugną. Žuvys tikrai išsigąstų, bet negelbsti niekas, traškesys nesiliauja. Tai skęstam, ar čia kaip? Liūdna man pasidarė labai, kad laivą sudrožtu, naudojimui nebetinkamu korpusu nusipirkau, bjaurus jausmas, kad nebežinau, ką man daryti. Tačiau nežmoniškas nuovargis padarė savo - vistiek kažkaip kelioms valandoms pavyko į šiaudus nulūžti.
large_3D605BFFC096E16F495231E0BEB06C51.jpeg

Ryte atsibudau jau prašvitus. Vėl įsiklausau į korpuso garsus - traškėjimas beveik visai išnykęs, vos vienas kitas trakštelėjimas laivo korpuse girdisi, bet jau tikrai rečiau, nei kad buvo naktį. Triumuose sausa.

Pamiegojusi galva yra žymiai geresnė, tikriausiai už tris nemiegojusias galima vieną gerai pailsėjusią drąsiai duoti... Kaip galima tokią nesamonę susigalvoti, kad tu gali girdėti, kaip osmozė laivą graužia? Osmozė metų metais tą laivą gali doroti, bet tu nieko taip ir neišgirsi. Pusryčiaudamas pagūglinu po buriuotojų forumus, pasirodo, ne aš vienas taip išsigandęs buvau, kitiems žaliems kruizeriams įvairiose Pasaulio vietose irgi yra šitaip nutikę. Net laivams su metalinais korpusais - vadinasi, čia tikrai ne osmozė. O kas tada? Taip ir nepavyko man tądien išsiaiškinti, nes net patyrusių kruizerių nuomonės susipynė, bet daug kas sakė, kad matyt, tai bus kažkokia dugne gyvenančių kriauklinių moliuskų rūšis, panaši į midijas, ar tai krevetės, Amerikoje vadinamos pistol shrimp. Kiti sakė, kad tai kažkokie kirminai, gyvenantys dugno dumble, šitaip triukšmauja poravimosi metu. Kiti išvis šaiposi, atseit, čia tokie vabalai, poliestertermitai korpusą graužia. Taigi, vietinė fauna čia moka triukšmauti, o vandeniu garsas keliauja gerai, kas tokius pradžiokus juokdarius kaip aš ir išgąsdinti gali.

Viskas gerai šį rytą su mano laivu, aš vėl jį myliu.

Ir tik dar giliau panėrus į internetus, man paaiškėja tikroji šio "baisaus" reiškinio priežastis, tiksliau, kaltininkas.
3DF424C69219765C217BFB2837789D7A.jpeg3DF46D4CFE66FCF6F86A7F2CF5A55396.jpeg

Tai yra būtent Alpheidae (lot.) rūšies krevetė, tokia beveik kiaurai permatoma, gyvenanti beveik visose jūrose (skirtingi porūšiai skirtingose vietose). Alpheidae yra nedidelė, kokių 3-5cm dydžio, bet turi tokią padidintą žnyplę, kurios snapą gali atlenkti stačiu kampu, o po to tuo snapu super-staigiai trinkelėti per pagrindinę žnyplės dalį. Iš čia ir aštrus garsas. Tos krevetės šitaip medžioja - po vandeniu ta garso banga tokia didelė, kad apsvaigina zooplanktoną ir mailių, kuriuo krevetė ir minta. Pasirodo, tos papiktintos ir per Suecą į Viduržemio jūrą atkeliavusios krevetės mane beveik be miego La Ciotat'e ir paliko.

Dar tą pat dieną La Ciotat'e įvyko šventas keršto aktas tiems dugno vabalams. Jokių atidėliojimų! Prisipirkau miestelyje midijų, padidintų Alpheidae pusbrolių - king prawns ir vyno. O toliau viskas buvo kaip aną kartą.

large_3D616A28BD65711B5615F171B7EE0AA0.jpeg

Posted by gramas 21:56 Archived in France Comments (3)

Po kiek Egalite, Fraternite ir Liberte šiandien?

large_IMG_1650.jpg

Villefranche-Sur-Mer, jauki įlanka visai šalia Nicos, š.m. rugpjūtis. BILLABONG saugiai stovi ant inkaro, o mudu su Lolita kasdien išsilaipiname į krantą valtimi ir traukiniu keliaujame tai į Kanus, Antibus, tai į Monaką, Nicą. Perki dienos bilietą traukiniui ir jis galioja visame kelio ruože nuo Villefranche iki galutinės stotelės, kurią nurodei pirkdamas bilietą. Šitaip galime aplankyti ir patyrinėti vos ne kiekvieną Cote d'Azur, prancūzų rojaus, miestelį ir kaimą. Taip ir keliavom krantu dvi savaites, nakvynei vis sugrįždami į laivą.

Traukiniui sustojus Nicos centrinėje stotyje, dalis keleivių išlipa. Tada visų vagonų durys uždaromos, o du policijos pareigūnai patikrina visą sąstatą, nužvelgdami visus, likusius traukinyje keleivius. Vienas policininkas praeina vagono pirmu aukštu, kitas antru, matyt, gerai žinodami, ko ieško.
Tačiau vieną dieną ši įprastinė patikra išsivartė į didesnį veiksmą. Mes sėdejome vagone visai šalia stiklinių durų į tambūrą, kuriame visa drama ir įvyko.

Veiksmo pradžios, tiesą pasakius, tai nematėm, bet dėmesį patraukė tambūre kilęs triukšmas ir kažkokio susistumdymo garsai. Labai garsiai žviegė juodukas, kurį pradėjo čiupinėti du policininkai, ką tik vagonu praėję pro mus. Jie bandė sugriebti jį, kad išlupti iš vagono, o tas, įsikibęs į laiptų, vedančių į antrą vagono aukštą turėklus, paleido kakarinę tikrai garsiai. Vienas policininkas specialiu raktu ką tik atrakino vagono duris. Matėsi, kad kažkas nuo antrojo aukšto bando trukdyti policininkams vykdyti kažkuo įtariamo juoduko sulaikymą. Staiga vienas policininkas paleido juoduką ir puolė viršun, girdėjosi kažkoks bildėjimas ir riksmai jau ir antrame aukšte. Apačioje su juodžiu likęs policininkas viena ranka prispaudė šį į tambūro kampą, kita ranka laikydamas raciją, kviečia pagalbą.

Netrunka atsirasti dar vienas pareigūnas. Jis rankoje laiko segtuvą su dokumentais, pameta jį ant tambūro grindų ir padeda viršuje esančiam pareigūnui atitempti žemyn besispyriojantį arabą. Dabar jau žviegia kiek juodis, tiek ir arabas. Kad būtų įdomiau, dar pasijungia trys civiliais rūbais vilkintys pareigūnai. Po minutėlės juodis jau visu balsu žviegia perone, antrankiais prirakintas prie požeminio praėjimo tvoros. Vienas civilioku apsimetantis pareigūnas lieka saugoti juoduką, visi kiti puola raityti arabą, vis dar besiskeryčiojantį tambūre. Pareigūnų buvo daugiau, nei pas arabą galūnių, tai, atrodė, dramos finalas jau bus aiškus. Business as usual, tokie reikalai manęs kažkaip nestebina, nes policija privalo daryti savo ne visada malonų darbą.

Tačiau tada įvyko kažkas, kas mane nustebino. Į veiksmą pasijungė bent keletas vagono keleivių, garsiai besipiktinančių policijos veiksmais. Arabo raitymas kiek sulėtėjo, nes pareigūnai leidžiasi į diskusijas su labai susižadinusiais keleiviais. Mol, Atseit*, kodėl taip grubiai, čia laisva šalis, čia taip negalima, kas čia per rasinė diskriminacija ir t.t. Erzelis jau kaip reikiant - rėkia arabas, rėkia pareigūnai, rėkia keleiviai. Juodukas, prisegtas perone, pamatęs, kad veiksmas įgauna jam galimai palankų pagreitį, kiek prityla ir staiga ima alpti. Nualpsta tokia poza, kad prisimerkęs galėtų stebėti, kas vyksta aplinkui. Po minutėlės nusprendžia, kad toks pasyvus dalyvavimas nėra gerai, stebuklingai atgyja ir vėl ima garsiai rėkauti, smakru rodymas į savo širdies plotą... Apie jį ima rinktis keli kiti perone buvę keleiviai, persigandę, kad juodis tuoj neduok tu Dieve tuoj numirs, o keleiviams teks visai nenorint tai pamatyti. Matau, kad policininkai jau jaučiasi nejuokais presuojami publikos, bet tęsia savo darbą. Išsivelka besispyriojantį arabą į peroną, o juodukas jau pats nebežino, ar čia jam alpti, ar atsigauti, nes jį jau atseginėja nuo turėklų ir vedasi kartu su arabu. Pareigūnas, grįžęs į vagono tambūrą savo segtuvo su dokumentais, kaip mat atakuojamas labai pakeltų tonų lavina iš vagono, griebia savo apspardytą segtuvą, susibraukia popierius nuo grindų ir mikliai dingsta iš keleivių akiračio.

Visas vagonas dar ošia ir šnypščia ilgai, visi tiek pasipiktinę policijos brutalumu.

Mano suvokimu, tai nieko extra-ordinaraus policija čia nenuveikė. Prie tavęs prieina, pasako, kad tu eisi su jais, jeigu esi paieškomas ir tavo mordografija yra pareigūno segtuve. Arba visai ramiai paprašo parodyti ID, jei atrodai šiaip kuo įtartinas... Ir žmogau, tu jau geriau darai, tai, ką jie sako, nes policija dirba savo darbą ir jai trukdyti nereikia. Bet jei tu imi priešintis, skeryčiotis, mojuoti galūnėm ir spardytis - tu jau žinai, kad smagu ir lengva nebus, nes policija vistiek savo darbą turės padaryti, bet jau tuo sunkesniuoju būdu.

Tačiau vagono publikai atrodė visai kitaip, nei man. Jie kaip reikiant užsipuolė pareigūnus.

O va, po šitiek mirčių Paryžiuje, spėju, Egalite ir Fraternite šioje nuostabioje šalyje jau liks kiek mažiau. Bet gal tik į gera, manyčiau... Net jeigu mus, kruizerius ir mūsų laivus prancūzų muitinė Duanes tikrins žymiai dažniau, aš tokiam Liberte sumažėjimui jau esu pasiruošęs. Tuo labiau, kad šį sezoną buvau Duanes tikrintas bent du kartus, vienąkart su laivo detalia patikra ir protokolu - ir visai neskaudėjo.

large_IMG_1649.jpglarge_IMG_1645.jpglarge_IMG_1646.jpg

_______________

  • Rusicizmas "Mol" buvo pašalintas dėl subtilios užuominos, padarytos Antano, autodirbtuvių savininko, nuo kurio darbo kokybės dažnokai priklauso mano gyvybė. Kartais ignoruoti skaitytojų kritiką yra per daug pavojinga.

Posted by gramas 00:41 Archived in France Comments (1)

Kaip jį rasti

large_90_IMG_1712.jpg

Kiekvienas buriuotojas anksčiau ar vėliau pasiekia tašką gyvenime, kai jam prireikia kito laivo. Jei tiksliau - beveik kiekvienas buriuotojas nuolatos nori kito laivo. Gyventų sau, kaip normalus žmogus, bet ne, va, nori jis, matot, laivo... Ir čia ne tas norėjimas, kur tu nori savo pirmo laivo, kad tik būti ant vandens - norėjimas kito laivo yra žymiai rimčiau, sunkiau ir lėčiau.

Vasara, inkaruotė netoli Nicos. Lolita baisiausiai nustebo, kai į klausimą, ar norėčiau štai šios supa-dupa motorinės jachtos, gal 60m ilgio ir su viskuo - net jacuzzi ir sraigtasparnio aikštelė laive... Kai jai aš atsakiau, kad žinoma, norėčiau, tik duok - ji labai nustebo, juk mes buriuotojai, o ne motoristai! Bet viskas netrukus atsistojo į vietas, kai paaiškinau, kad tą motorinį daiktą mes kaipmat parduotume, o sau pirktume geresnę burinę jachtą. Dar bandė užsisukti kalba apie tai, koks gi būtų tas geresnis laivas, bet čia pat nuslopo, nes abu sutikom, kad ir taip turim gerai. Taip ir likom be tos motorinės jachtos... Tačiau į tą gerumą ateiti lengva nebuvo.

Manau, kad sportininkui buriuotojui žymiai lengviau yra apsispręsti, koks turėtų būti jo sekantis laivas, nei kruizeriui. Sportininkui reikia gero balo ir pjedestalo. Vargšas kruizeris turi šimtus pageidavimų ir lūkesčių ir begalybę valandų prastyro internete ant kampo, laukdamas, kol į jo radarų regos lauką paklius kas nors, vertas dėmesio.

Kai kurie buriuotojai, ieškodami sau kito laivo, pasidaro labai ilgą ir detalų reikalavimų sąrašą ir metų metais vargsta rinkoje, ieškodami pasiūlymo, maksimaliai tą sąrašą atitinkančio. Logikos yra, nes laivas negali būti impulso pirkinys - tai apgalvota ir ilgalaikė šeimos investicija. Kitas ir namus ant kranto parduoda, kad įsigyti laivą ir su šeima gyventi jame, keliaujant Pasaulį.

Autoritetai iš AAC irgi sako, kad į laivo pirkimą reikia žiūrėti rimtai, todėl susirašai savo reikalavimų sąrašą ir tik tada eini žvalgytis į turgų. Perki tik laivą, kuris maksimaliai atitinka tavo sąrašą, kitaip nusipirksi neaišku ką ir ateity pasigailėsi. Kas tas "pasigailėsi" nelabai man aišku, bet visi jachtininkai žino, kad buriuotojas džiaugiasi du kartus - pirmą, kai nusiperka sau laivą ir antrą - kai jį parduoda.

Aš nelinkęs kibti į plaukus autoritetams, bet šįkart manau, kad jie per daug kategoriški. O gal mums tik pasisekė. Mes vis dar pirmo džiaugsmo fazėj ir gerai, kad tik dabar sužinojau, ką autoritetai dėl pirkimo sako, nes mes iki šiol nebūtume sau kito laivo radę. Mano kuklia nuomone, naudotų laivų rinka - tai per didelė įvairovė, kad į ją su tiksliu sąrašu ateiti. Kaip žmogus kiekvienas skirtingas, taip ir laivai skirtingai pastatyti bei įrengti, kad atitiktų konkretaus savininko poreikius. Tikslus reikalavimų sąrašas su ketinimu 100% jį įvykdyti gal ir geras metodas užsakinėjant gamykloje naują laivą, bet naudotų laivų rinkoje jis veda į niekur.

Mes nevargom rinkoj kelis metus, užteko vienerių, nes į laivo paieškas žiūrėjau kiek laisviau. Žinojau, kad vistiek nerasiu tokio, kuris absoliučiai visus mūsų šeimos lūkesčius atitiktų, tuo labiau, kad Baltijos krantais apribota kruizinio buriavimo patirtis man nelabai ir leido labai tiksliai žinoti, kokia turi būti to kito laivo specifikacija, įranga, koks tas vienintelis gamintojas ir t.t. Viskas buvo apgaubta tokiu romantišku paslapties šydu, škess...

Į rinką mes įšokom su pluoštu eurų saujoj ir labai atvirom opcijom - nes ieškojom laivo tik kaip platformos tolimesniam mokymosi procesui, kaupti praktinę kruizinio buriavimo patirtį, kad keliauti ir gyventi tuo stiliumi, kurį jūroje ketiname surasti. Vietoj tikslios laivo specifikacijos, turėjom tik labai neaiškų įsivaizdavimą, vos kelis kriterijus, kurie savo ruožtu irgi buvo nelabai apibrėžti ir todėl gana lankstūs.

Šeima mane įpareigojo savarankiškai blaškytis rinkoje, o surastus kito laivo varijantus pateikti griežtam šeimos teismui. Taip ir buvo - blaškiausi, į procesą įjungiau bent kelis brokerius visoje Europoje, o paskui šeimoje vakarais ginčijomės, svarstėm ir aptarinėjom gautus ir surastus pasiūlymus. Mūsų kriterijai buvo tokie:

- Saugumas. Laivas turėjo būti pakankamai tvirtas, tegul sunkus ir nelabai greitas, bet sąžiningai statytu ir prižiūrėtu korpusu, patikimu varikliu ir rangoutu, bei esminėmis sistemomis. Laivas plauks visur, kur tik vanduo nebus kietas. Tai, kas pasakyta apie korpusą ir rangoutą, iš man įperkamo laivų segmento praktiškai išjungė modernaus dizaino jaunas jachtas ir padeda mane ten, kur yra laivai su sąžiningai rankomis gamintais korpusais, sraigtas ant normalaus veleno, teisingai suvestais vantais ir tiesiais zalingais. Plastikas, plienas, aliuminis - įdomu, siūlykit... Sąlyginai senos statybos, bet gerai prižiūrėtas laivas - tik kur man tokį rasti?

- Autonomija. Laivas turi įrangą ir yra architektūros, kuri leidžia gabenti daug atsargų, įskaitant kuro; pats gaminasi savo elektros energijos poreikius, jam nereikia uostų, ar didelės įgulos, vien diedukas ir bobutė turi galėti juo buriuoti ten, kur tik nori ir džiaugtis gyvenimu, stovėdami ant inkaro.

- Komfortas ir X-Faktorius. Kelionėje laivas yra namai, kuriuose norisi būti. Saugus jūroje ir patogus kambuzas maisto gamybai, šaldytuvas šviežiems produktams saugoti. Jaukus salonas su vieta kompanijai susėsti, ar pačiam išsidrėbti su knyga rankoj. Salonas - tai bendra erdvė, kurioje niekas nemiega, nes turi savo kajutes...Patalpų planas leidžia užsidaryt kokiam užkaboryje ir pailsėt nuo supančio pasaulio, kad nereiktų eiti prie stiebo sėdėti... Higienos poreikiai - normalus WC, kuris kasdien negenda ir būtinai dušas, septinis tankas, kad savo paties kakutyje inkaruotėje nenardyt. X-Faktorius - tai tavo galėjimas įsimylėti tą laivą, pageidautina nuo pirmo kontakto. Kai kurie kabina, o kai kurie, net geresni - ne, ir nors tu ką... Aplankai laivą, ir visada sužinai - yra tarp jūsų ta chemija, ar kibirkštis ir X-as, arba ne.

-Ekonomija. Kai perki laivą second hand rinkoje, tik dalį savo lėšų išleidi laivui, o kita dalis teks remontams ir komplektacijai iki tau reikalingos specifikacijos. Ta antra sauja pinigų tikrai bus ne mažiau kelių K, bet gali išvirsti ir į dešimtis tūkstančių. Gali nusipirkti pliką laivą, kur pardavėjas pasiima su savimi visą jam reikalingą įrangą, o gali nupirkti ir pilnai sukomplektuotą, bet vistiek seną šlamštą teks keisti nauju - navigacija/elektronika, buitis, saugios laivybos įranga, elektros instaliacija, sistemos ir t.t. Šie pirkimo kaštai ir papildomi įvedimo į naudojimą kaštai - vadinkim juos pradine investicija. Todėl kito laivo beveik niekas neperka už "visus, ką turi". Reikia palikti biudžetą laivo pritaikymui ir įrengimui, kitaip sububinsi visas šeimos santaupas į laivą, kuris taip ir liks ant kranto. Ar tau to reikia?

Neišvengiamai yra ir "bėgami" laivo kaštai - kinamos išlaidos. Už didesnį laivą mokėsi brangiau, kol uoste prisirišęs. Eksploatacijos metu laivas dėvisi ir pastoviai pirkinėsi naujas detales, retkarčiais net labai brangias. Žiemai laivą kelsi ant kranto, keliaudamas ieškosi nuolat kur tai galėtum padaryti pigiau, bet vistiek labiausiai tikėtina, kad daugumoj regionų skaičiai bus su trim nuliais.

Ar mums pavyko nusipirkti savo "mūsų geriausias, mūsų geriausias" laivą? Ar jis atitinka mūsų kriterijus, išdėstytus aukščiau? Manau, kad mums pavyko. Nors laivas jau plaukia ir mes juo keliaujam, bet vis dar vyksta antroji pradinės investicijos dalis. Keičiam pavargusius dalykus naujais, darom kompromisus, kai visko iškart padaryti negali ir ne viskas laive veikia taip, kaip veikti turėtų, ir nesukam sau dėl smulkmenų galvos. Kas dėl kriterijų atitikimo - pagal kiekvieną skyrių visi laivai lūkesčius atitinka tik iš dalies, bet juk laimingas ne tas, kuris turi daug, o tas, kuriam užtenka.

Kas dėl "Saugumas" - mes nebijom savo laivu nutolti nuo kranto, nors ir stipriausias štormas pasigautų ir šis sezonas išmokino juo pasitikėti. Laivas mumis pasirūpins, nes turi viską, ko reikia net blogiausioms sąlygoms nutikus. Tačiau palengva artėja laikas rangouto keitimui, kita saugumo įranga atnaujinimų ir dėmesio neužilgo norės, elektros instaliaciją jau dabar reikia tvarkyti - taigi, ta mūsų laimingų žmonių šypsena, kai pamąstai apie netolimus įdėjimus - jau darosi šiek tiek ištysus. Kriterijų vykdom apie 70%, gal šiek tiek daugiau, bet laikui bėgant ir nieko nedarant, šis skaičius linkęs mažėti.

"Autonomija" - jei ne niekaip normaliai veikti nenorintis jūros vandens gėlintuvas - uostų mums nereiktų išvis, nes dyzelį ir maistą galima valtele susivežti. Visa kita yra. Kol vykdom tik pakrančių laivybą ir vandens netrūksta, šį kriterijų mes turim pilnai. O šiaip - vykdom 90%.

"Komfortas ir X-Faktorius" - vykdom pilnai, 100% tikrai, net su perteklium. Kaskart, prie laivo inkaruotėje artėdami valtele, abu pasidžiaugiam - Koks jis gražus... Dėl to nelemto X-o nebuvimo - ieškojimų procese buvo atmesti trys neblogo laivo varijantai. Dar kelis praradom, nes aš galvojau per ilgai.

"Ekonomija" - praktika parodė, kad ekonomija ir pramoginė laivyba kartu niekada nevaikšto. Deja. Plaukiok kaip nori taupiai, bet vistiek gulėti ant sofos yra žymiai pigiau.

Tai va, tokios plaukiojančios ir į visas puses išskydę yra laivo paieškų nuostatos pas mus. Bendrąja prasme - mums pavyko.
Jei kas dabar esate ieškojimų kely - išsivaduokit iš labai smulkių sąrašų, nes laivo prisijaukinimas ir pritaikymas būten sau - tai lankstus procesas, kurio tikslas yra atsirišti nuo kranto, o ne kažkokį sąrašą laimingu padaryti.

O jeigu kas vaikštot po turgų ir ieškot sau pirmo laivo - galite padaryti mus antrąkart laimingais, nes mes kaip tik parduodam mūsų mažulį su charakteriu ir gera aura - SCORPIO.

large_V_jo_zyl_s.jpg

Posted by gramas 04:46 Comments (8)

Likti ant kablio

large_20150516_123947.jpg

Ką matom foto?

Teisingai - geras laivas gerai plaukia.

O ką jūs matote šiose?

large_IMG_1778.jpg
large_IMG_1774.jpg
large_90_IMG_1773.jpg

... o aš matau vien blogus inkarus.

KODĖL KABLYS?
Kruizinis buriavimas - tai iš esmės gyvenimas burinėje jachtoje, tuo pat metu ja keliaujant po svečias šalis. Jachta tampa namais, kuriuos kilnoji iš vietos į vietą kaip kokia sraigė. Pagyveni vienoje vietoje, patyrinėji pakrantės miestus ir kaimus, susipažįsti su vietos žmonių gyvenimu. Autobusais, traukinais, dviračiu arba nuomotu auto, ar kokiu šiknabirbiu aplankai ir toliau esančias vietas, nes ten žmonės įdomesni, jų vynas geresnis ir duona baltesnė. Paskui, kai vieta pradeda atsibosti, perplauki kur nors kitur, ir vėl viskas iš naujo, tik visada kitaip.

Į uostus laivą statai tik iš reikalo - įplauki trumpam vien dyzelio ir vandens užsipilti, produktų atsargų papirkti, arba jau ilgesniam laikui slepiesi nuo audros, jei netoliese nėra saugios įlankos, kur galėtum ją išlaukti. Jeigu laive yra pakankamai įrangos elektros generavimui - saulės baterijų ūkis ir vėjo malūnas - gali ištisomis savaitėmis nelįsti į brangius uostus. Jeigu yra dar ir jūros vandens gėlintuvas - į uostą galėtum eiti tik ištikus bėdai, o kol viskas gerai - uostai tau išvis nereikalingi. Stojiesi ant inkaro netoliese miesto ar kaimo, o į krantą išsilaipini pripučiama valtimi. Tikrai daugelis nustebtų, kaip smagu ir pigu yra šitaip keliauti. Pigumas čia sąlyginis - jei nevertini jachtos įsigijimo kaštų ir jei per durną galvą neprisidirbi remonto išlaidų. Antra vertus - juk kai automobiliu važiuoji pakeliauti - paties automobilio kainos juk irgi į kelionės kaštus neskaičiuoji...

Šios dvi temos - inkaravimasis ir valtis, dinghy arba tender'iu vadinama - yra vienos iš dažniau aptarinėjamų buriuotojų kruizerių tarpe, nes nuo šių dalykų labai smarkiai priklauso kruizerio gyvenimo kokybė. Niekur tiek nesiskiria kruizerių nuomonės - kaip dėl inkaravimosi, visi čia specialistai - bet visi sutinka, kad gera įranga ir derami inkaravimosi įgūdžiai yra absoliučiai esminiai dalykai, kuriuos turi įsigyti ar išmokti, jei nori keliauti burine jachta. Jei kruizinį buriavimą skaidyti pagal veiklos sritis - tai gal vos 5% viso kelionės laiko sudarytų plaukimas, visa kita - laikas inkaruotėse, arba marinose. Buriuojant pakrantėmis Viduržemio jūroje, dažniausiai pavyksta išvengti naktinių plaukimų - paburiuoji kokias 5 valandas dienos metu, ir jau esi kitoje vietoje, kurią norisi patyrinėti. Tad stojiesi ant inkaro ir išsilaipini į krantą.

Pabandysiu šį tą surašyti iš to, ką šiemet teko suprasti ir išmokti apie inkaravimąsi, keliaujant jachta BILLABONG 2 po Viduržemio jūrą - Prancūzijos ir Italijos pakrantėmis, apie Korsiką, Sardiniją, Elbą, Capraia salas.

Prieš išvykdamas į Viduržemius pačioje šių metų balandžio pradžioje, apie inkaravimąsi žinojau tiek pat, kaip ir dauguma kitų Lietuvos buriuotojų, mėgstančių pakeliauti. Kaip inkaruotis Kuršių mariose - nusižiūrėjau nuo Kuršmarių žvejų. Mesdavau CQR inkarą nuo laivo priekio. Išleisdavau visą 8mm cinkuotą grandinę (jos ant SCORPIO yra 8m), dar apie 10m virvės (jos pilnas ilgis 32m) ir variklį paleidęs atgaline eiga, įkirsdavau CQR inkarą į dugną. Tik po to išleisdavau visą likusią virvę, žinoma, ją tvirtai užpynęs ant klampės. Tada nuo laivagalio mesdavau sudedamą keturių nagų inkarą ir eidavau įtempinėti pagrindinio inkaro virvę. Bent pora tokių inkaravimo dviem inkarais momentų rasite filmuke apie SCORPIO savaitgalį Nemuno deltoje:

Deltoje lengviau surasti užkaborį ramiai inkaruotei, kur joks vėjas nepatrukdys išsitraukti inkarų. Viską darai atvirkštine tvarka - vėl pilnai išleidi priekino inkaro virvę, išsikeli galinį inkarą, po to pakeli priekinį CQR. Mariose reikalai gali per naktį tapti gana sudėtingi - ir vėjas gali sukilti, banga, ir srovės kryptis gali pasikeisti. Kai abi inkarinės virvės pilnai įtemptos, taip paprastai abiejų inkarų neišsikelsi, ypač jeigu iš vakaro stojaisi žvejybai - t.y. inkarus metei skersai srovės. Tada prie laivagalio inkaro virvės galo pririšdavau krancą ir visą virvę kartu su juo išmesdavau už borto. Vėjas ir srovė netrunka pastatyti laivą išilgai pagrindinio inkaro virvės, mauniesi pirštines sunkiam darbui, išsikeli inkarą, o po to užplauki, kad su kobiniu pasigauti tą krancą, plūduriuojantį vidury marių - ir be jokios dramos pasikeli laivagalio inkarą.

Klajojant Stokholmo archipelage, kur yra apie 30.000 salų ir salelių, susirasti gerai nuo vėjų pridengtą įlanką yra nesunku. Ten dažniausiai SCORPIO stovėdavo ant vieno inkaro, žymiai rečiau ant dviejų. Ten ir pradėjau abejoti, kad CQR kaip ir nėra tas inkaras, su kuriuo esi saugus. Pradėjau norėti kito inkaro, tik dar nežinojau, kokio.
Archipelago įlankose dugnas arba žolių prižėlęs, arba uoliena su nestoru dumblo sluoksniu, arba vien dumblas, kurio ir ieškai, jei nori ramiai išsimiegoti. Tai kartais ir privargdavau, kol pavykdavo tą CQR į dugną įkirsti. Ir trys, ir penki bandymai užsiinkaruoti, o kitąkart kantrybė baigdavosi ir tekdavo kitos įlankos ieškoti. CQR, kai jį nuleidi į dugną, gulasi ant šono, o dėl konstrukcijos su lanksčia jungtim tarp koto ir galvos - inkaras šliaužia jei ne keliolika, tai bent kelis metrus. Momentaliai užsivelia žole ir tu jo niekaip į dugną tada neįkirsi. Plauki sau atbulas, velki tą inkarą, o paskui pakeli dumblinų, dvokiančių dugno žolių kupetą. Valai žoles nuo savo kablio, vėl užplaukinėji į inkaruotę - ir viskas vėl iš naujo. Tuo metu jau esi visas piktas, nes išsiterliojęs ta smirdinčia koše, visas laivo priekis atitinkamai pripėduotas kaip juodas takas nuo priekio iki kokpito - visas laivo denis dumblinas. Kur čia tas buriavimo, kaip užsiėmimo, grožis, galvoji ir niekaip nesupranti. Nuomonę apie CQR galutinai suvartė naktis archipelage, kai atsibudom visai ne ten, kur užsiinkaravom, bet visai šalia kranto uolų. Į jas ir būtų laivas subyrėjęs, nes naktį sukilęs vėjas apsisuko 180 laipsnių, išrovė mūsų CQR ir labai toli tempė jį dugnu, kol tas vėl į dugną įsikirto. O juk laisvai galėjo ir dar bent 20 m pačiuožti, ir būtume turėję labai rimtų reikalų.

Deja, Kuršmarėse gauti inkaravimosi įgūdžiai vėliau Viduržemiuose nelabai padėjo...

Sakyk kaip nori, bet CQR vis dar yra pats popliariausias pagrindinis jachtos inkaras Lietuvos buriuotojų tarpe. Jis atgyvena visiška, nuimkit jį nuo laivo priekio ir kiškite giliai į triumą, kad CQR nebūtų jūsų pagrindinis, o taptų tik atsarginiu, kurį naudosit, jei prarasit savo pagrindinį. Pats žinau, kad dauguma to nedarys, nes per visą sezoną nei nakties ant inkaro taip ir nepraleidžia, o plaukia vien į Nidą, kur rišasi prie kranto, arba regatose, kur inkaras tik bereikalingas svoris ir neretai paliekamas krante. Bet šitas tekstas skirtas kruizeriams ir norintiems jais tapti, o ne poilsiautojams ir sportininkams - todėl verta pagaliau suvokti, kad inkaras yra labai svarbu.

KURIS KABLYS?
Yra daugybė tyrimų, kuriais bandoma įrodyti kuo vienas inkaras geresnis už kitą, bet visuose tyrimuose CQR totaliai suvaromas, kaip niekam tikęs. Kiek ekspertai, tiek patyrę kruizeriai sutinka, kad šiuo metu patys efektyviausi yra "spade", t.y. kastuvo tipo inkarai. Jų (kaip ir patikimų gamintojų) yra keli ir jie nuo geriausio iki blogiausio galėtų būti reitinguojami maždaug taip:
SPADE
Spade.jpg

ROCNA
large_rocna.jpg

Čia kruizerių nuomone yra du vienodai geriausi pagrindiniai inkarai, abu gerai subalansuoti, su išgaubta ir išplatinta viršutine galvos plokštės kraštine, kas ženkliai padidina inkaro laikymo galią įvairiuose gruntuose.

Trečias inkaras, dar tinkamas kaip pagrindinis - DELTA, jis į dugną įsikerta taip pat greitai ir patikimai, kaip aukščiau minėti geriausi, bet jo laikymo galia yra mažesnė dėl plūgo formos ir mažesnio menčių posvyrio kampo.
delta.jpg

Du geriausi atsarginiai inkarai, kurių pataria turėti laive bent vieną - tai FORTRESS
large_fortress.png

ir/arba išardomas į tris dalis žvejų (fisherman) tipo inkaras, dar vadinamas LUKE.
large_luke.jpg

O blogiausi inkarai, kurių, kaip sako autoritetai, šiuolaikinio kruizerio laive kaip ir nebeturėtų būti - tai CQR,
CQR_anchor.jpg
BRUCE,
Bruce.jpg

DANFORTH
danforth.jpg

... ir toliau visokie kiti inkarai iš reputacijos dar neuždirbusių gamintojų ir naujovės rinkoje dar neišbandytos, ir tų geresnių inkarų kopijos, neaišku kieno gamintos, ir iš kokio metalo, ir t.t.

Žodžiu, kad rinkoje esanti marga įvairovė nesuvartytų, atsiminkit tiek:
Pagrindinis - SPADE / ROCNA / DELTA. Jo vieta ant laivo priekio, inkariniam kliuze. Nes jie geriausi. Period.
Atsarginis - FORTRESS (patikimas, bet lengvas, išardomas)
Atsarginis pagalbinis - LUKE. Jį naudosi, jei laivą labai ilgam paliksi dviem arba daugiau kablių užinkaruotą.

Ir tai viskas, iš ko verta sekantį inkarą rinktis...

PO KIEK KABLYS?
Kodėl CQR, jau beveik visuotinai pripažintas blogiausiu ir mažiausiai patikimu inkaru, vis dar populiariausias Lietuvoje?
Priežastys, manau, tik trys:
- mačiau ant kitos jachtos tokį
- jis pigus
- koks skirtumas, nes nenaudoju.

Kas dėl kainos, tai griežta taisyklė skamba maždaug taip - išlaidos, patirtos perkant ir įrengiant visą inkaravimosi įrangą - tai solidi, bet ilgalaikė investicija į laivo bei įgulos saugumą. Pridėčiau dar, kad tai faktorius, lemiantis gyvenimo laive kokybę. Teisingas inkaras yra brangus, gera grandinė taip pat, teisingas inkaro suktukas irgi nepigus žaislas, gera inkarinė gervė kainuos padoriai, o dažniausiai ir pats jos neįsirengsi - samdysi specialistus. Visas inkarinis ūkis yra ta laivo įrangos dalis, kur tikrai nepritaupysi. Bet tai būtinos ir svarbesnės išlaidos, nei tas naujas spinakeris, apie kurį svajojai...

MANO KABLYS
Galima kelias banginio odas primarginti, kuo vienas inkaras nuo kito skiriasi ir kuo geresnis ar blogesnis. Nori, kad tave troliu apšauktų kokiam kruizerių forume - užpilk alyvos į ugnį, kategoriškai pasisakydamas apie kokį nors inkarą. Būtinai atsiras būrys kruizerių su kitokia nuomone ir savo argumentais. Todėl aukščiau pateiktas reitingas yra dalykas, dėl kurio galima diskutuoti, bet dėl jo sutiko dauguma kruizerių, susibūrusių į virtualią Attainable Adventure Cruising kajut-kompaniją. Aš tikiu jų šimtais tūkstančių jūrmylių (visų kartu sudėjus) viso Pasaulio vandenynuos, todėl man jų patirtis ir nuomonė gyvent netrukdo. Jau daug metų šis kruizerių portalas išlieka geriausiu keliaujančių buriuotojų patirties resursu ir jų nuomonė man daug reiškia.

Nežiūrint į tai, aš neskubu keisti savo pagrindinio DELTA į vieną iš tų dviejų geresnių, nes DELTA dugną pasigauna greitai, o laikymo galios kaip ir užtenka, nes mano inkaras yra didesnis, nei pagal gamintojų rekomendacijas priklausytų mano dydžio laivui. Gal tik įpusėjus sezonui aš išmokau ramiai miegoti, kai laivas supasi ant inkaro, t.y. reikėjo laiko, kad išmokti juo pasitikėti. Tiksliau, ne tik inkaru patikėti, bet ir pačiam pramokti inkaruotis saugiai.

Patikėti inkaru labai padėjo vaizdas, kurį mačiau panėręs, kai draugas tuo metu atgaline laivo eiga įtempė inkaro grandinę, įkirto iki tol ant šono gulėjusį inkarą į dugną, o galiausiai taip truktelėjo varikliu, kad inkaras akimirksniu visai pranyko, įsirausdamas į gruntą.
Du rimti Mistraliai, išlaukti inkaruotėse, taip pat padėjo patikėti. Kelios naktys ant 1,5m bangos iš atviros jūros - kai inkaras atlaikė puikiai - tap pat prisidėjo. Šiandien žinau, kad moku savo DELTĄ įkabinti taip, kad atlaikys ir rimtą štormą, praktiškai į bet kokį dugną - smėlis, dumblas, akmenys, ar žolės. Kad tas tikėjimas atsirastų - reikia netingėt panardyt. Išmeti inkarą, įkabini jį, duodi jam grandinės, išjungi variklį - ir pūkšt už borto. Atseki pagal grandinę, kur inkaras yra ir matai, kiek jis šliaužė, kol į dugną įsikirto. Tie pėdsakai, kol šviežūs, skaidriam vandeny matosi puikiausiai, bet vėliau išnyks. Šitaip, stebint inkaro elgesį įvairiuose gruntuose, po truputį atsiranda pasitikėjimas, ir vietoj nardymo pradedi paimti alaus skardinę, o naktimis pradedi miegot ramiai.

Mistralio dienos, išlauktos ant inkaro šiaip labai saugioje Porto Vecchio (Corsica) įlankoje - atrodė taip:
large_IMG_1789.jpg

Tos dvi virvės, nuo laivo klampių einančios iki kablio, įkabinto į inkaro grandinę - aš jas vadinu ūsais, nors angliškai tai snubber. Trijų vijų virvė yra elastinga, gerai amortizuoja bangų smūgius, nuima apkrovą nuo inkarinės gervės. Inkaro grandinės kilpa, nuleista į vandenį, savo svoriu irgi amortizuoja bangų smūgius ir padeda sumažinti grandinės kampą į inkarą. Kuo tas kampas mažesnis - tuo inkaras saugesnis, atitinkamai ir laivas ir jo įgula. Tokie ūsai, ar jau bent elastingos virvės kokie 3m su specialiu kabliu grandinei - privalomas laive turėti dalykas.

Ant Billabong yra 7 įvairaus dydžio inkarai, plaukiojančių, štorminių bei didžiulės dragos neįskaitant... 20 kg Delta inkaro kliuze su 75m cinkuotos grandinės "garaže", 20 kg Fortress ant kokpito relingo, 20 kg Bruce su grandine 20m plius 100m virvės pagalbinėje inkaradėžėj paruoštas greitam išmetimui, 2 x Danforth (vienas didesnis 16kg "garaže", kitas mažas tūzkui skirtas), 35kg Luke išardytas į tris šmotus ir triume pakavotas, ir dar sudedamas keturšakis mažulėlis runduke - svaidymui ant lengvos virvės, jei tektų dugne grandinę arba tinklą gaudyt...Vertikali inkaro gervė Lofrans.

Gylių, kuriuose stojau inkaruotis praeito sezono metu, diapazonas buvo nuo 2.4m iki 14m. Dažniausiai pasitaikęs gylis - apie 6-7m. Turiu 75 metrus grandinės ir bent kelis kartus norėjau, kad jos būtų gerokai daugiau. Kartais taip nutinka, kad konkrečioje vietoje yra tik viena nuo vyraujančių vėjų uždengta inkaruotė, o tau atvykus zona su komfortišku 4-7 m gyliu jau užimta. Nieko nepadarysi - stojiesi ten, kur giliau, juk ant sprando kitiems laivams nelipsi... O jei slėpeisi nuo štormo, ir jis kraštu tą inkaruotę užkabina, turėsi išleisti bent 7 kartus tiek grandnės, kiek toje vietoje yra gylio. Taip ir gaunasi, kad atsistoji, tarkim, ant 10 metrų gylio, o rimtai vėjui įsismarkavus, išleidi visą savo grandinę (75m) ir jokio rezervo atsargai (bendram grandinės svoriui dugne, plius inkaro laikymo jėga) tu nebeturi. Tada būna šiek tiek nejauku, tenka inkaruotėje budėti, kad jei inkarą užvilksi, galėtum įsijungti variklį, išlaikyti laivą prieš bangą, pasikelti inkarą ir užeiti išmetimui iš naujo. Kai viskas aplinkui kaukia, šokinėja, o vanduo apie ausis skraido - yra reikalų. Buriavimas, deja, ne vien saulėlydžio Mojito.

Atrodytų, viskas čia aišku - atvyksti į inkaruotę, neskubėdamas prasitikrini gylius laisvuose plotuose, pasižiūri, kur dugno smėlis šviečia, o kur žolių laukai, ar akmenys dugne. Išsirenki tą geriausią vietelę, protingu atstumu nuo kitų laivų - ir meti inkarą. Bet praktikoje ne viskas taip jau aišku. Kai nėra vėjo - tu matai, kur yra kiti laivai, bet visai neaišku, kur yra jų inkarai. Visi, esantys inkaruotėje, tave stebi įtariai, jiems daugiau, negu įdomu, ką tu toliau darysi. Dažnai jie patys tik labai apytiksliai žino, kurioje vietoje yra jų inkaras - nes kai nėra aiškaus vėjo, laivas stovi ne tiek ant inkaro, kiek ant grandinės svorio, o ji gali būti bet kaip po dugną išsirangius. Tas neužtikrintumas kruizerius daro šiek tiek nervingus - jei kitas laivas, jų nuomone, bando inkaruotis per arti, arba maždaug ten, kur yra kitas inkaras, kaimynai eina ant savo laivo denio ir mostais rodo, kad tau čia ne vieta. Kad to išvengti, visai netrukdo juos pakalbinti, kai plaukinėji aplinkui, dar tikrindamas gylius. Paklausi, kur jų inkaras yra, koks dugnas, kiek jis grandinės vandeny turi - tai bent žinai, kad kai inkaruotis pradėsi, jie nepuldinės po savo denį, rodydami jau į kitą pusę (nors yra ir taip nutikę).

Kai dėl inkaravimosi vietos su kaimynais diskusijų nėra - vistiek visiems labai įdomu, jie stebi, kaip tu inkaruojiesi, kiek grandinės duodi. Jiems tai tai kaip savotiškas atvykėlio kvalifikacijos testas. Čarterinį buriuotoją dažnai pažinsi iš to, kad jam atrodo, jog kai inkaras vos palietė dugną, jo laivas jau užinkaruotas, t.y. daugiau grandinės beveik nebereikia. Jis duoda atbulinę eigą ir stebėsis, kad jo inkaras nelaiko, o laivas jau beveik lipa ant tavo jachtos. Kitas gudragalvis išmes inkarą ir visą grandinę, kiek tik jos yra, suvarys dugne į krūvą tiesiog ant savo kablio ir taip paliks.

Jei nori, kad visi nusiramintų ir iš tavęs pramogos nepasidarytų, gali elgtis maždaug taip:
1. Randi sau vietą inkaruotėje, saugiu atstumu ne tik nuo kitų laivų, bet ir nuo jų inkarų. Taip, kartais vien intuicija, deja.
2. Sustabdai laivą visai, kad inkaru pataikyti į tą properšą žolių lauke ir duodi grandinės kokius 2-3 ilgius gylio toje vietoje (2G) .
3. Pačia lėčiausia eiga atgal paduodi laivą, tuo pat metu išleidžiama grandinė gulasi ant dugno, o ne į krūvą ant inkaro, kur susipainios mazgu ir pakelti brašpiliu jos nebegalėsi.
4. Kai, judant laivui atgaline eiga, būsi išleidęs apie kokius 3, gal 4 gylius, sustabdai inkaro gervę (brašpilį) ir ant šono dugne gulintį inkarą šiek tiek įkerti į dugną. Variklis dirba mažiausiomis apsukomis atbuline eiga. Stebi grandinę, matai, kad ji įsitempia, po to dar kiek stipriau įsitempia - vadinasi, inkaras pagavo dugną. Jo nagas jau įsmigo į dugną, bet tik pats smaigalys, visas inkaro galvos plotas dar nedirba.
5. Vėl pradedi išleidinėti grandinę; jei oro sąlygos geros, vėjo ne per daug ir banga proto ribose - užteks išleisti 5G (penkis gylius). Jei supa arba pučia smarkiau, ar kolkas ramu, bet lauki štormo - leisk 7G.
6. Palengva didini variklio apsukas, stebi, kaip vėl įsitempia grandinė, o laivas nustoja judėti paviršiumi, nors variklis stengiasi kiek gali. Tai inkaro laikymo patikra, jis dabar kaip reikiant įsiraus į dugną. Kiek tų apsukų reikia duoti? Ogi tiek, kad vėliau ramiai miegotum - man užtenka kiek daugiau, nei pusės variklio galios, ir aš žinau, kad mano inkaras jau dirba.
7. Pasitikrini, kiek esi grandinės išleidęs ir ten, kur dabar yra tavo inkaras, užsidedi ploteryje tašką. Vėliau, kai paros bėgyje kaitaliosis vėjas, visada žinosi, kur tavo inkaras yra, ar grandinė išsitiesus, ar apie akmenų galvas nuvingiavus, per kiek maždaug atstumo inkaras vėl į dugną įkabino, kai laivas apsisuko.
8. Dar geriau -jeigu, variklį išjungęs, su kauke ir plaukmenimis panersi, kad inkarą patikrint - nuo kiekvieno aplink esančio kruizerio gausi po keturis karmos taškus ir jau galėsi atsidaryti tą savo skardinę alaus. Jie visi ką tik įsitikino, kad grybo tu nepjauni ir tavęs jie nebebijo.

Beje, kai inkarą jau į dugną įkirtai, pasitikrink dar kartą atstumus iki kitų laivų. Koks tas atstumas bus, jeigu sukiltų vėjas ir išleistum visą grandinę, kiek jos turi? Jeigu atrodo, kad tada atsidurtum per arti kitos jachtos - gal geriau pakelti inkarą dabar ir inkaruotis iš naujo, bet kiek toliau, nei daryti tai audros metu.
large_IMG_1647.jpg

Kad visada žinotum, kiek grandinės esi išleidęs, ją reikia markiruoti.
Kas naudoja specialius spalvotus plastmasinius markerius, įspraudžiamus į grandis, tas yra gal ir gerai, bet tai papildoma detalė laive, kurią reikia pirkti, kontroliuoti ar nepametei, vežiotis atsargines, ieškoti tokio pat tipo markerių parduotuvėse... per daug vargo.

markers.jpg

... kiti kas penktą ar kas dešimtą grandinės metrą dažo spalvotų dažų juostomis, kas yra pigu ir gerai, bet nelabai...
large_chain-40m-60m.jpg

... o ant Billabong naudojam spalvotus užveržiamus dirželius, kas man yra ir pigu ir gerai.
MarkingChainComputerTies.jpg

Dažymas man netinka, nes aš grandinės ilgį nuo inkarinės dėžės iki vaterlinijos neįskaičiuoju. Inkarinės dėžės ant BILLABONG yra dvi - pagrindinio inkaro grandinę gervė suleidžia į "garaže" (garažu vadiname papildomai įrengtą inkarinę duobę - kuo žemiau ir kuo arčiau stiebo sunki grandinė - tuo stabilesnis laivas, tuo mažiau audroje į šonus nosis maskatuoja.

Galima ją spalvų kodu sudažyti juostomis kas penkis metrus, bet prieš kitą sezoną teks senus dažus nuplauti ir dažyti iš naujo - nes grandinę bent jau kas antrą sezoną reikia apsukti, kad ji dėvėtųsi tolygiai. Todèl su spalvotais dirželiais grandinę žymėti lengviau. Prieš sezoną, kol laivas krante, išleidi visą grandinę, nupjauni senus dirželius, sudėlioji ją po 5 metrus ir suraišioji naujus dirželius. Easy-peasy... Spalvotų dirželių kodas atrodo taip:

Depth (m) Colours Depth (m) Colours
5 B 40. BR
10 . G . 45 . GB
15 . Y . 50 . GG
20 . R . 55 . GY
25 . BB . 60 . GR
30 . BG . 65 . YB
35 . BY . 70 . YG

5 metrai - juodas dirželis. 10 - žalias. 15 - geltonas. 20 - raudonas. Ir taip toliau, bet jau po du dirželius ant grandies, žyminčios reikiamą grandinės ilgį, o grandinė, suruošta žymėjimui, atrodė taip:
large_image.jpeg

Posted by gramas 02:53 Comments (8)

Viduržemiai. Baisiausia Autonuostabybė

large_IMG_1566.jpg

Kad įvertinti tai, ką patyrei, dažnai prireikia šiek tiek laiko perspektyvos. Laikas pašlifuoja įspūdžius, kažką, kas atrodė paprastai - paryškina, kitus, atrodžiusius svarbiais įvykius ir patirtis nublukina, nes pasirodo, jos buvo mažiau reikšmingos. Norint išvadas ir apibendrinimus daryti apie savo gyvenimą Viduržemio jūroje, man reikia išlipti į krantą. Jau trys savaitės gyvenu krante, tiesa, viena iš jų - šalia Romos, Fiumičine - ant kranto iškeltame laive, ruošiant jį žiemai. Dvi savaitės - jau visai krante, Lietuvoje, kada kaip normaliam žmogui namai-darbas-namai.

Tai kas gi šiame sezone mums buvo įdomesnio, kokie pirmi kartai nutiko, kokia nauja patirtis mus aplankė? Kas buvo labiausias, didžiausias, smagiausias, baisiausias, juokingiausias, skaniausias, blogiausias, kvailiausias, įdomiausias ir kitoks visoks -iausias šiame sezone? Kiekvienam tokiam -iausiam, gal keliems vienu metu - bus skirti atskiri įrašai, apibendrinsim kada nors vėliau, arba niekada.

Autonuostabybė - tai toks nustebimas, kai tu imi ir nustebini pats save. Kažkas panašaus į autoportretą, kai menininkas pavaizduoja pats save. Tai įvyko laivo nuleidimo į vandenį dieną Port Napoleon marinoje, šalia Port Saint Louis du Rhone, Prancūzija. Nustebinau save aš baisiai.

Mūsų naujasis laivas BILLABONG atrodė nepaprastai didelis, lyginant su mūsų SCORPIO. Iškeltas ant kranto jis atrodė milžiniškas. Kol nueini nuo kokpito iki inkaro - jautiesi neblogai pasivaikščiojęs. Rytais galima būtų pabėgioti, jeigu ratu... Laivą taip ir nupirkau, iškeltą ant kranto, net bandymams neplaukęs. Baimės apsigauti kaip ir nebuvo, nes internetuose sekiau ankstesnių savininkų keliones šiuo laivu, žinojau iš anksto kas jame veikia gerai, kas nelabai gerai, ką jie ir kaip remontavo - ir tik nuostabą kėlė, kaip stropiai ir su kokiu jūreivystės išmanymu juo rūpinosi. Taigi, pirkimo procese jokių siurprizų man nebuvo, išskyrus laivo dydį.

Atrodytų, ne tiek daug skirtumo - nuo SCORPIO 8,5m iki BILLABONG 13.6 m laivo ilgio ir nuo 3m iki 4.05 m laivo pločio, 3 t masės ir 11 tonų atitinkamai. Sėdi ir plauki sau... Bet ne visai taip... Kiekviena pėda laivo ilgio reiškia labai daug. Laivui net nežymiai ilgėjant, vos ne geometrine progresija didėja laivo masė, inercija, apkrovos, remonto ir išlaikymo kaštai. Didelis laivas reikalauja didesnės patirties, nei pas mane tą dieną buvo. Didžiausias laivas, kuriuo man iki tol teko buriuoti, jaučiant, kad pilnai su tuo laivu susitvarkau (bet su įgula, ne vienas) - buvo 9.6m ilgio burinė jachta, kiek sunkesnė už mūsų SCORPIO. BILLABONG, su savo 11 tonų masės man buvo toks didelis Guliverio žingsnis į priekį, kad galėjo ir bambytė atsirišti.

Laivą paruošiau nuleidimui į vandenį Balandžio mėnesio pradžioje, vienas pats. Vienas pats turėjau su juo tvarkytis ir ant vandens. Taigi, laivo dydis ir didelio laivo patirties neturėjimas buvo savaime nemažas iššūkis. Tačiau, kad būtų įdomiau - užsitaisiau dar vieną baimės laipsnį. Tai padaryti padėjo mano įgimtas avantiūrizmas ir išankstinis nusiteikimas bet kokią problemą iš eigos užmėtyti kepurėm.

Vos tik kranas laivą padėjo į vandenį, kranto komanda man davė 10 minučių, kad kranui vis dar laikant laivą diržais vandenyje, patikrinti, ar korpusas ir kingstonai niekur neleidžia, t.y. ar laivas neskęsta ir užkurti variklį. Variklis tai dzin, nes dar ant kranto su gumine žarna į variklio skyrių atsivedžiau vandenį aušinimui ir variklį buvau gerai prakaitinęs, dirbo kaip laikrodis ir žinojau, kad tikrai kursis be problemų. Viduje puoliau tikrinti visas sklendes, per kurias užbortinis vanduo turi patekti į laivo sistemas, arba per jas ištekėti už borto. Viskas OK, tačiau, kniūpsčias nulindęs į variklio skyriaus galą, kur yra užsandarinta mova, per kurią sraigto velenas išeina iš laivo korpuso - matau, kad ten vanduo ne tai, kad teka vidun srove, bet taip ne juokais tankiai laša stambiais lašais - kap-kap-kap. Per tokį kapsėjimą irgi įmanoma nuskęsti, be to, yra galimybė, kad kapsėjimas gali virsti srove, o paskui ir ištisu fontanu, kalančiu į vidų, su kuo triumo siurbliai nelabai susitvarkytų. Tada laivas eina į dugną. Veleno galinė mova gana bjauri vieta laivo korpuse, nes jei ima rimtai leisti vandenį - jokiu kaiščiu jos neužkalsi, jokiu skuduru sandariai neužriši, izoliacine juosta, kurią buriuotojai šiaip jau naudoja visur - neužvyniosi. Protingas sprendimas būtų buvęs nurodyti kranto komandai kelti laivą iš vandens atgal ant kilbloko ir pakeisti movos užpildą - perkalti tokią tepaluotą sintetinę virvę, kuri leidžia sraigto velenui suktis, bet vandens į vidų nepraleidžia.

large_180_IMG_0515.jpg

Gerokai perkrypusia nuo rūpesčio fizionomija išlendu į kokpitą ir sakau darbininkams, kad nelabai viskas gerai, nes gana stipriai veleno mova leidžia. Jie man atspriegė tokį, mano supratimu, provokuojantį klausimą - Tai kaip manai, ar susitvarkysi? So what you say - can you handle that?

Tai daug nesivartęs, ir sviedžiau šio sezono pirmą kepurę - sakau, manau, kad taip. Šitas mano "taip" ir buvo Autonuostabybė. Jiems tiek ir reikėjo - staigiai nuėmė nuo laivo bortų diržus, kranas nuvažiavo ir ėmė ruošti sekantį laivą. Man jie numetė ant borto mano virves, tipo, varyk iš čia.

Tai nebuvo tiksliai tai, ko aš tikėjausi. Man būtų labiau patikę gauti dar bent 10-15 minučių laivui krano diržuose, kad galėčiau apsiginkluoti dviem didžiuliais raktais, įsikąsti žibintuvėlį ir vėl smukti į variklio skyrių ir pabandyti įveržti dvi galinės movos veržles ir tada spręsti, ką daryti toliau. Likti vandeny, ar prašytis atgal į krantą. Vietoj to - gavau savo virves ir jie jau mojuoja go-go, kad jiems krano slipas reikalingas kito laivo nuleidimui.

Plaukiu dideliu laivu, kurio valdymo ant vandens visiškai nepažįstu, aplinkui pilna kitų labai brangių jachtų, kurias apdaužyti visai nesinori, esu laive vienas pats, o laivas skęsta. Nebe šiaip avantiūristas, bet skęstantis avantiūristas. Būčiau turėjęs plaukų ant nugaros, jie būtų pasistoję iš baimės piestu, o nuo streso po to ir visai iškritę. O tuo metu - prakaitas man nuo kaktos kaip pupos rieda, nors saulė ir šviečia, bet Balandžio mėnesį dar tikrai ne per karšta.

Plūduriuoju siaurokame kanale tarp dviejų pontoninių krantinių, pilnų brangių laivų, sakau, prieš einant švartuotis, reikia pasibandyti, kaip šitas laivas klauso vairo. Plaukia pirmyn ir valdosi smagiai, varikliu susistabdyti gaunasi sklandžiai, jau imu suvokti greičio ir stabdymo kelio santykį. Tačiau, įjungus atbulinę pavarą, laivas neplaukia atgal, o sukasi laivagaliu į kairįjį bortą. Tai yra sraigto užnešimas, kai atbulinės eigos laivas neturi, reiškia ir vairo plunksna nedirba, nieko nevairuoja, nes negauna vandens srauto. O sraigtas tuo metu užtempinėja laivagalį į kairę pusę. Kurį laiką jis turi šitaip padirbti, kol atsiras galinė eiga ir vairas gaus vandens srautą. Bet siauras kanalas to laiko neduoda... Vadinasi, turime dar vieną smagumą, be jau esančių: plaukiu dideliu laivu, kurio beveik nepažįstu, aplinkui pilna kitų labai brangių laivų, esu laive vienas pats, laivas skęsta ir neplaukia atgal, vien į priekį.

Šitaip besisukinėdamas, svarstau savo opcijas, ką gi man dabar daryti. Uostas buvo mane nukreipęs prisirišti svečių prieplaukoje, stovėti šalia kitų didelių jachtų, ką tik atplaukusių, ar besiruošiančių išplaukti. Tačiau tas svečių pontonas pačiame uosto gale, labai toli nuo krano. Kas bus, jei man nepavyks susiremontuoti varvančios movos ir reiks skubiai keltis į krantą? Ar aš spėsiu iki krano nuplaukti? Nužengti ant krantinės nuo stiebo, kaip Jack Sparrow Karibų Piratuose? Taip stilingai gali ir nepavykti.
Kai esi siauruose uosto kanaluose, greitis minimalus, pučia šoninis vėjas; autopilotui laivo vairavimo patikėti negali, tai nėra kaip nulįsti žemyn ir pažiūrėti, kiek to vandens jau pritekėjo į vidų. Vaizduotė jau piešia vos ne pusmetrį vandens, teliūškuojantį triume, tuoj norint tą movą pasiekti ir suveržti, man teks nardyti...

Velniop uosto instrukcijas, rišuosi prie lengvo mažų laivų pontono, visai netoli krano. BILLABONG laivagalis per pora metrų nuo kitų laivagalių išlenda į kanalą, kuriuo nuo krano vis nuplaukinėja kiti laivai. Paskubom užsimetu vos pora švartlynių, tuo metu vienas iš škiperių, iš netoliese esančio katerio, man postringauja, kad man čia būti nesaugu, nes kitas laivas gali BILLABONG kliudyti, plaukdamas pro šalį. Emergency, sakau, will be going soon, relax mate,- ir pats skubu tikrinti, kas ten variklio skyriuje vyksta. Nėra man laiko su juo pliurpti, mano laivas skęsta.

Variklis dar dirba laisva eiga, matosi, kad mova varva lyg ir nebe taip smarkai, bet pusmetrio vandens triume tikrai nerandu. Gal koks kibiras, gal pusantro pritekėję... Kiek ten ta mova realiai leidžia - gali suvokti, tik visą esamą vandenį išvalęs ir po to stebi - per kiek laiko ir kiek naujo pritekės. Taip ir terliojuosi gerą pusvalandį: išjungiu variklį, išvalau triumus, po to stebiu, kaip naujas vanduo varva... Atrodo, kad šitaip pramogauti galėsiu visą naktį, nes reikalai jau vakarop.

Galiausiai, visiems skendimo stresams praėjus, susivokiu dar keliom virvėm tampriai pririšti laivą prie krantinės, įjungti variklį su eiga pusvalandžiui pirmyn, po to pusvalandžiui atgaline eiga. Manau, kad šitokiu prasisukimu paskirsčiau veleno movos kamšalo tepalus tolygiai movos viduje, mova užbrinko, vėl tapo sandari, ir laivas nustojo imti vandenį iš už borto.

Per tą laiką sutemo, o tokią nelygiai kauburiuotą pirmą dieną ir pirmą tikrą pažintį su savo laivu atšvenčiu vyno taure. Gal net ne viena. Taigi Nauji Metai. Žinoma, kad įpyliau ir Neptūnui.
large_IMG_0518.jpg

Ką jums daryti, kad nugaros plaukai iš baimių neiškristų? Galiu patarti, jei kam bus įdomu - prieš žengiant rimtą žingsnį laivo didėjimo prasme, reikia imti atostogas čarteriniame laive. Aš to nedariau, tai ir atbijojau savo. Tikėtina, kad čarterį organizuojantis škiperis bus patyręs tiek, kad pamokintų ką ir kaip daryti, kad dideliu laivu išmoktum plaukti saugiai. Jei esi pats tas škiperis, organizuojantis draugų komandą - nuomokis protingai, t.y. laivą didink ne radikaliai, bet palaipsniui. Per vieną sezoną, per dvi čarterio keliones galėsi išmokti tiek, kad ta žingsnio nuo 28 pėdų iki 45 diena tikrai nebus tokia stresinė, kaip buvo man.
Kas dar - jei renkiesi kitą laivą, t.y. ne pirmą savo - ir dvejoji, kad gali būti per didelis, tai nėr čia ko dvejoti. Rinkis kuo didesnį, kokį tik gali įpirkti už savo biudžetą ir niekada to nepasigailėsi. Didesnis laivas - didesnės galimybės, didesnė tvirtumo bei saugumo atsarga. Didesnis laivas geriau tavim pasirüpins, jei ištiks bėda. O pirmas laivas - geriau maźas, nes tokiu lengviau išmoksi buriuoti, greičiau imsi savimi, kaip buriuotoju, pasitikėti. Ir klaidos, kurių būtinai padarysi, kainuos pigiau.

Kaip ten bebuvę, nors šis aukščiau surašytas įvykis jau buvo paminėtas kažkuriame ankstesniame šio blogo įraše - bet ši diena gauna Baisiausios Autonuostabybės nominaciją 2015 m. sezono metu. Buvo ir kitų "baisių" gerai pasibaigusių dalykų šiame sezone, pvz vos ne gaisras laive atviroj jūroj, bet ši Autonuostabybiška diena atmintin įsirėžė kaip ir labiausiai.

Posted by gramas 00:25 Comments (0)

Viduržemiai. Tarpinis finišas

large_GOPR1023.jpg

Baigėsi mano 5 mėnesiai gyvenimo laive ir Viduržemio jūroje. Laivas ant kranto šalia Romos, mano organizmas - Giruliuose. Prasideda adaptacija krante.

Per tuos mėnesius jūroj neblogai suvėliau sūrius vandenis Prancūzijos pakrantėje nuo Saint Louis du Rhone iki Nicos, apie Korsiką, Sardiniją, Elbą, Capraia ir kontinentinės Italijos pakrantėse nuo salų iki Romos. Kiekviena kelionės diena, net tos blogesnės ir sunkios - buvo kaip dienos rojuje. Žiauriai teisingas jausmas, kai kažką darai, ir esi nuo to laimingas.

Protingas žmogus pasakė, kad Pasaulis - tai knyga. Tie, kas nekeliauja - lieka perskaitę tik vieną puslapį.
Per šį sezoną įveikiau bent kelis gerus tos knygos puslapius. Tikiuosi, man dar daug jų liko.

Tai koks buvo šis sezonas jachtoje Billabong 2 ?
Įvairus jis buvo, bet dažniausiai geras, arba labai geras.

Nuplaukta 2208 jūrmylės.

29 dienos marinoje, arba rišantis prie mokamo plūduro reide. Įskaičiuota ir savaitė prie krantinės, kai dėl mirties šeimoje turėjau vykti namo. Visos kitos nakvynės - inkaruojantis įlankose arba uostų prieigose. Į krantą iš inkaruotės plaukdavom tūziku - pripučiama motovaltimi.

Atstumai tarp įdomių vietų Viduržemio jūroj nedideli, tai ilgesnių plaukimų, kai plaukiama ir naktį - buvo nedaug, tik 8 naktys atviroje jūroje. Tik Viduržemio jūroje ir tik naktį pamatysi tokio ryškumo Paukščių Taką, kad jis net turi savo atspindį vandens paviršiuje, kuriam nesutrukdo net ryškiausias Mėnulis.

Išmokau saugiai inkaruotis, bet tai ne tik mokslas, bet ir menas. Nežiūrint į tai, ramia naktimi ant inkaro vadini tokią, kai naktį kėleisi reikalus patikrinti tik kokius 2-3 kartus, nes kai pučia pavojingai, ar banga bjauresnė - kelsies ir 7, ar 10, ir tiek, kiek reikės. Nes inkaruojiesi įlankose, netoli kranto, kur uolos, seklumos ir kiti malonumai - kad laivą į krantą bangos išridentų, norisi nelabai... Dabar, krante ir savo miegamąjame, naktį vis tiek atsikeliu, po to nelabai suprantu, ką čia pro langą matau - juk turi būti vanduo, o aplinkui medžiai... Kaip pas Rimiškį, tik atvirkščiai- ..."einu per pievas - aplink vanduo"... Jūros refleksai dar dirba, pačiam įdomu, kiek ilgai. "Mes vyrai, todėl vandens stiklinėj neieškom..." - toliau žinot patys, galit pavaryt.

Gyvenimas laive išmoko daug dalykų, tarp jų - įvertinti savo poreikius iš naujo. Gyveni mažoje erdvėje, su ribotais resursais. Vandens turi 300 litrų ir nevisada aišku, kur ir kada galėsi vėl užsipilti. Todėl viską plauni jūros vandeniu, o gėlu tik praskalauji. Skalbinius prastai išskalausi ir liks juose jūros druska - skalbiniai ir liks visąlaik drėgni, niekada neišdžius, iki supelys. Elektrą gamina saulės elektrinė ir vėjo generatorius. Nežiūrint į tai, kad akumuliatorių bankai galingi, nori-nenori pasidarai energetinis nacis. Išjunginėji kiekvieną lemputę, kai jos nenaudoji, kontroliuoji kiekvieną bent kiek elektros siurbiantį prietaisą, kad nedirbtų tuščiai. Visada pagalvoji, kad šaldiklį geriau pilna galia paleisti, kai vidurdienis ir elektros generacija smarkiausia, o nakčiai geriau išjungti... Laivo įgula iš pradžių stebisi, ko čia tas kapitonas slankioja iš paskos ir viską išjunginėja kaip koks manijakas - bet paskui apsipranta ir ima suprasti, kad čia ne krantas ir daug kas matuojama kitaip. Ampervalandes iš akumuliatorių nudrožti lengva, bet kas bus, jei teks staiga kelti inkarą ir visą naktį buriuoti, o energijos net navigacijos prietaisams neužteks, tuo labiau inkaro gervei, ar autopilotui - pas juos apetitas elektrai žymiai didesnis. Visąlaik esi toks susirūpinęs optimistas - džiaugiesi gyvenimu ir savo laisve, bet esi realiai pasirengęs patiems liūdniausiems scenarijams.

Kai gyveni laive - lengva išmokti nepirkti nereikalingo šlamšto - ne taip, kaip krante. Čia, laive, prieš daiktą įsigydamas, gerai pagalvoji, ar tau jo tikrai reikia, ar jis būtinybė, ar prabanga, ar jis nedubliuoja jau esamo daikto funkcijos, ar tu turi vietos tam pirkiniui laikyti. Krante - dažniausiai perki, nes noriu - o gyvenant laive yra kiek kitaip. Mūsų jachtoje trys dvivietės kajutės, salonas, kambuzas ir dušas/galjūnas. Yra specialūs įrangos ir atsargų sandėliai, bet vistiek viena iš kajučių turėjo virsti visokių žaislų (banglentė, dviratis, burės, nardymas, žvejyba ir t.t.) sandėliu. Tobulėti savo norų ir poreikių suvaldymo prasme dar turim kur.

Manau, kad šiemet susipažinau su pačiu prabangiausiu buriavimo regionu planetoje. Tik čia ir niekur kitur, manyčiau, rasi tokią išvystytą infrastruktūrą ir kolosalų istorinį paveldą krante, o vandenyje tokią pramoginės laivybos įvairovę vienu metu. Monake stovi Monte Carlo marinoje, sausakimšoje super ir mega jachtų - ir protu nebesuvoki, kiek milijardų eurų tu čia dabar matai. Man tiek nulių į galvą netelpa. Kaip suprasti mega jachtą, kurią visur lydi Yacht Support Vessel - specialus didelis atskiras laivas mega jachtos žaislams vežioti - bent keli kateriai užkrauti, vandens motociklai, submarinos/batiskafai, helikopteris, you name it... Nuomos kaina savaitei (už abiejų laivų laivyną) nei daug, nei mažai - apie meleonas eurų. Beveidžiai corporate clients, tikriausiai, nes man sunku įsivaizduoti tokį iki kvailumo purvinai turtingą asmenį, kad sau tokią nesamonę leistų. Jei tokius pinigus žmogus padarė, kad galėtų šitokius pramogų kaštus sau leisti - reiškia, jis negali būti toks kvailas, kad tai darytų. Juk mes, stovintys ant inkaro šalia tos mega jachtos, gėrimės tuo pačiu salėlydžiu, šilta jūra, aksominiu vėju ir atvėsintu vynu, kaip tie už milijoną savaitei... OK, gal jų vynas ir gerokai brangesnis, bet saulėlydis, jūra, kalnai ir va, tas miestelis su tvirtove krante - tikrai ne. Tai kam mokėti daugiau?

Jei rinksitės, kur pakeliauti, ir negalėsit abiejų salų į kelionę sutalpint - Sardinijos ir Korsikos... Rinkitės Korsiką. Sardinija, kiek gerai ji būtų dėl savo pliažų išreklamuota - visa užstatyta viešbučių turistams ir privačių vilų getais, kurie iš šalies visi vienodi atrodo. Pamatei vieną - ir jau per daug, tu jau žinai juos visus. Tourist trap. Salos viduje nelabai ką įdomaus ir surasi. Verti dėmesio miestai, kur šiek tiek daugiau istorijos matysi - tik du - Kaljaris ir Alghero.

Tuo tarpu Korsikoje - gamta kur kas labiau dramatiška - kalnai, miškai, upės, salos pakrantės mažiau nulaižytos. Beveik kiekvienas miestas turi daug istorinio paveldo, pilys įspūdingos, senamiesčiai žavūs. Yra kur (ir būtina) keliauti į salos gilumą, ir ne tik į turistams sumoderuotus amatų kaimus kalnuose, bet ir į provinciją, kur gyvenama daug paprasčiau.

Ir žinoma, Prancūzijos Rivjera, su nuklydimais į Prancūzijos gilumos miestelius - čia tikras rojus žemėje, bet jame rasi visko, tik netingėk ieškoti - ir prabangos, ir istorijos, ir kasdieninio paprastų žmonių gyvenimo, kuris kitoks, nei mes įpratę.

Patarimas čarteriniams buriuotojams, kasmet nuosekliai besidrožiantiems Graikijoj ir Kroatijoj. Čarteriuokit Italijos kompanijose, iš ten vien dienos buriavimais suplauksite Capraia, Elbą, Korsikos rytinį krantą gal net, jei pasiseks, iki Porto Vecchio, ar Bonifacio - ir paskui non stop, arba su nakvyne Bastia marinoje grįžimas į čarterio bazę. Kiek kitokią savaitę paturėsit. Nors ir vien Elba visą savaitę drąsiai užpildyt galėtų, jei neskubant.

Tas neskubus gyvenimas laive, kai tavęs joks laikrodis ir kalendorius nespaudžia - ir buvo ta nauja dimensija mano buriavime, ką teko pamėgti. Kai atsibundi ryte ir vietoj to, kad pulti lėkti, nes "reikia"- pasiimi paskaityti knygą. Arba dar pamiegoti, o tik paskui paskaityti. Arba, kaip tik - atsikelti vos brėkštant, kad tuos vaizdus vėl pamatyti. Vėliau, po pusryčių kavos, pasitikrinęs prognozes, galėsi sau nuspręsti - nori tu šiandien kur nors plaukti, ar ne. Kaip sakiau, atstumai čia nedideli ir dienos planas keičiasi greitai. Lengva keisti suplanuotą maršrutą, nes gal ten, toje kitoje saloje, irgi kas nors bus įdomaus.

Į Viduržemius mums norėsis sugrįžti, kai į pensiją išeisim. Tada bus lėtas, tingus kepenų sodinimas Turkijoj, Graikijoj, gal Kroatijoj. Šiuo metu dar kiek daugiau veiksmo ir egzotikos norisi, nei Viduržemiai man gali duoti.

Ateinantį sezoną - Sicilija, Balearai, Ispanija ir Atlantas, kuris dar po metų/kitų - neskubant, palengva namo, į Baltiją, parves.

Posted by gramas 06:06 Archived in Lithuania Comments (5)

Viduržemiai. Šizofrenija, bet gal pokalbis, gal ginčas.

- Kvailys. Paprasčiausias, elementoriškas esi kvailys. - konstatuoju faktą. - Kiek kartų tau sakiau, kad jei basas ant denio, tai tik laiko klausimas iki skausmo ir kraujo.

Jis, persirietęs, sulinkęs ir spalvą keisdamas nuo kančios, vistiek inkščia savo teisybę:
- Na, negaliu aš kitaip. Su batais aš prakaituoju, smirdėti pradedu kiek mažiau maloniai, diskomfortas su batais ir laisvės nebuvimas čia, Vidužemiuose su jų karščiais. Pamiršk Baltiją, čia Pietūs! Be to, jachtos etiketas toks - tik nevala paskutinis ir laivo negerbiantis rioglinasi ant denio, ir neduok D, į kajutę su batais!

- Ir ne mano kaltė, kam nenutiktų - tęsia savo tiradą - Kad eidamas iš laivo priekio link kokpito, nepastebėjau praplaukiančio katerio. Gavom bangos netikėtai, ir kliuvau už ventiliacijos dorado rėmo. Lygsvara ir balansas tokie dalykai - kartais turi, o kartais tenka pasistengti. Na, stengiausi, nepavyko, sulūžau - ką dabar padarysi...

- Gerai, užteks rypauti,- sakau,- gal nelūžo, gal tik skilo. - Ką dėl Romos darom? Juk planavom laivą ant kranto iškelti, o paskui savaitgalį Romoj prasieiti. Tai planas žlugo, jei persirietei tipo sulūžęs, ir nepasivelki?

- Ką darom, ką darom... - maivosi, perdėtai pašaipiai mėgdžiodamas mano susirūpinusį toną. Demagogas, arba durnius ir klounas.- Laivą iškelsim, tada bus matyt,- priduria jau rimtai.

Matau, kad kalbėtis, ar auklėti yra beprasmiška.
Imu pleistro ritę, prisuku jį prie sveiko kaimyno. Nes aš - tai aš, o jis - mano kairės kojos mažasis pirštas, visai ne laiku nulūžęs. Jam ne ginčytis dabar reikia, o kuo mažiau judėti.

Šiaip, vilties spindulys savaitgaliui dar yra - važiuojant dviračiu, o ne einant - visai neskauda. Su sulankstomu dviračiu čia, Italijoj, priima kiek į autobusą, tiek į metro ir traukinį. Bet iki to - dar laivą paruošti žiemai reikia, ant kranto iškelti, po to daug ką sutepti, variklį ir gėlintuvą užkonservuoti, visokius dalykus uždengti, pririšti, įtempti, nuimti, nusegti, nuplauti, paslėpti.

Mažylis teisus - laivą iškelsim, tada bus matyti. Darbo yra dar trims dienoms. Gal ir pirštas tada kiek pagerės.

Šitaip jis atrodė prieš ir po sutramdymo.

large_0AF45256CC25C964C1692663F1EA5FD5.jpglarge_0B078A359022A4C8B29C39F5D0C9ECA6.jpg

Posted by gramas 14:01 Archived in Italy Comments (2)

Viduržemiai. Jo vardas Sashimi

large_90_664AA825BE48B6BB11E076B43E3089F5.jpg
Būna, kad geri dalykai nutinka netikėtai, bet ši sėkmės juosta prasidėjo visai blogai.

Beplaukiant vakarine Korsikos pakrante iš Calvi į St. Florent, kaip visada, nuo laivagalio buvau išleidęs valą su trolingo lenta, į gylį nuleidžiančia žvejybos sistemėlę su 5-6 "musėm" ant nedidelių kablių ir ant galo - lengva blizgutė su trišakiu. Vos tik žuvis sugriebia kablį - lenta verčiasi, pakyla į paviršių ir man rodo - tu turi žuvį!
Ši sistemėlė leido sužvejoti keletą žuveliokų Prancūzijos pakrantėje, tai skumbrės ar tuno tikėjausi ir čia, Korsikoje.

Nei skumbrė, nei tunas nespėjo užkibti, nes pagavau katerį. Mazafaka, vietoj žuvies aš pagavau katerį!

Artėjant atvira jūra prie Saint Florent fjordo, mūsų Billabong kilvaterį sugalvojo kirsti kažkoks gudragalvis, gerai bangom įsišokęs su RIB'u. Tuo atstumu nuo Billabong, kuriuo jis lėkė, tikrai matėsi extra storas valas, nutysęs nuo laivagalio. Gal be akinių RIB'o pilotas buvo, gal per greitai lėkė, bet jis pakėlė mano valą, ritė prasisukdama sučirškė, kol jis iš maždaug 5 metrų gylio išsitempė visą sistemą su kabliais ant RIB'o, po vėl trumpai ritė žvygtelėjo ir nutilo. Sistema nutrūko, RIB'as nulėkė tolyn, po to kažko pristabdė, kažką apžiūrinėt pradėjo, vėl pagreitėjo ir išnyko. Tikiuosi, trišakis ne į žandą tam greituoliui pataikė, nors galėjo.

Vyniodamas nutrauktą meškerę, labai daug prikalbėjau visokių necenzūrinių žodžių - apie kateristus, žinoma, bet paskui vis dar nenormine leksika nuklydau į filosofinius apibendrinimus apie priedurnius, kurie nežino, ką daro. Juk nutrauktoji sistema buvo vienintelė, ant kurios man per visą sezoną pavyko sugauti žuvies. Ji man buvo brangi ne pinigu, bet savo esme ir būtimi. Aš ja tikėjau.

Visąlaik, visą sezoną - aš sąžiningai velkiaudavau vobleriu. Vieną vienintelį kartą buvo rimtos žuvies kibimas, bet ji atlenkė du trišakius ir visiems palinkėjo turėti gerą dieną. Tai ir gerai, nes 2 metrų ilgio tuno man ir nereikia, netilptų nei į šaldytuvą, nei šaldiklį.

Daugiau kad kibtų kas ant voblerio - nieko, niekaip, nė už ką. O su šitom musėm kad ir nedidelius, bet kelis žuveliokus man juk pavyko ištraukti. Nebėr mano musių... Mano musių nebėr...

Tačiau buriuotojas privalo būti sumanus - todėl Saint Florente vienu iš pirmų darbų krante buvo susipirkti komponentus naujai trolingo sistemėlei. Miestelyje man reikalingų musių nebuvo, tai teko imti tokius plastmasinius japoniškus mini-mikro kalmariukus ant tvirtų pavadėlių ir su rimtais jūriniais kabliais. Blizgutę radau panašią, kiek didesnę nei prarastoji, o lentos čia visur vienodos...

Tik Capraia saloje suradau laiko naujai sistemai surišti. Nežinau, kokia magija ten suveikė, bet vos tik įleidžiu tą savo rištą sistemėlę į vandenį - iškart užkimba tunas Bonito. Tik įleidžiu - ir užkimba.

Bonito yra pati smulkiausia tuno rūšis. Ganosi dideliais būriais, kai maitinasi - vanduo tiesiog užverda toje vietoje, kur bonito būrys užspaudžia sardinių pulką.

Vakar vakare, prieš pat Capraia uostelį vienas bonito užkibo ant visą dieną tempto voblerio. Tuo metu nauja sistema dar buvo bits&pieces, t.y. nesurišta.
Aplinkui matėsi bent kelios vietos, kur bonito "virino" vandenį. Vienos žuvies man vakarienei gana, todėl žvejyba tuo ir baigėsi, prisirišau laivą uostelyje nakvynei. Bonito filiukai puikiai išsikepė elementoriškai ant keptuvės, be jokių voliojimų miltuose, vien ant ypatingai nekalto alyvuogių aliejaus.
large_180_66700624AE6D9271F9206A8F9E6AF0E1.jpg

Ryte, kai pasiruošimas išplaukti buvo baigtas, sėdau ir staigiai surišau tą stebuklingą sistemėlę. Tuo metu aš dar nežinojau, kad ji stebuklinga.

Tai paaiškėjo po to, kai ištraukiau vieną bonito, iškart, vos pakėlęs bures už uosto įlankos. Apsidžiaugiau, kad ir šiandien bus šviežienos - iškart nudarinėjau ir nesudėtingom apeigom pakrikštijau jį vardu Sashimi ir leidau jam šaldytuve palaukti mūsų pasimatymo vakare. Apie tolimesnį Sashimi likimą čia neišsiplėsiu, bet gal kada nors...

Pasirodo, tai buvo tiktai veiksmo pradžia. Neužilgo sugavau iš karto du - vienas griebė kalmarą, kitas blizgutę. Vėliau, priartėjus prie Elba salos, užkibo dar vienas, vėl ant blizgės. Žvejybą teko baigti, meškerę vynioti, nes dabar žuvies turiu kokiom keturiom/penkiom dienom.

Likusiųjų 3 bonito vardai yra tokie:

1. Devilized Bonito.
Žuvį išdarinėti, truputį pasūdyti, ant šonų padaryti įpjovas kas pora cm. Į tas įpjovas įtrinti košę - sviestas, sumaišytas su saldžios paprikos ir aitrios paprikos milteliais. Saldžią su aitria maišyti pagal tai, kokio pasiutimo norite žuvytės. Į bonito pilvo ertmę sočiai priberkite Provanso žolių mišinio, jei nėra - įdėkite kitokių žolių - tiks krapų stiebai, ar petražolės, ar čiobreliai, gal rozmarinos šakos, ar dar koks nors šienas to your liking. Ant kepimo skardos dugno pridėkite maždaug 1cm storio svogūno griežinėlių, ant jų uždedate žuvį ir - į orkaitę. Svogūnas taip storai pjaustytas tam, kad žuvis riebaluose neplauktų, bet karštį gautų. Jokių aliejaus ar dar kokio kito riebalo tikrai nereikia. Sviestas vieną kitą kraujagyslę ir taip užkimš. Neperkepti, kad žuvis liktų sultinga; patiekti su virtomis bulvėmis ir citrinos skiltele, visai prozaiškai. Netoleruojantys bulvių - naudos sezono daržoves. Žuvies sultys bus raudonos nuo paprikos miltelių, sviestas bus skaniai traškiai apskrudinęs žuvies odą, vienžo, niam... Šitaip mes Giruliuose ruošiame stambią skumbrę, nes ten bonito nėra. Šiaip jau šefo Ramzio receptas, originalo kalba vadinamas Devilized Mackerel, bet kad pagavau bonito tuną, tai kur aš gausiu tą skumbrę...
large_90_6658A520B8DC8786F869B0CAA13A818C.jpg

2. Bonito a'la Billabong Vienaip.
large_180_6681369CE9E643D705510BE1DB4BACA9.jpg

3. Bonito a'la Billabong Kitaip.
Vienaip ir Kitaip gaminami taip pat. Pasigaunate bonito, jei pavyks - du. Idant nespurdėtų, laivą kraujais taškydamas, specialia kuoka pritvojate per galvą, kad be kančių keliautų jo dvasia į žuvų rojų. Amen. Galite velionį pagerbti tylos minute, bet galite ir nepagerbti. Trumpam susimąstome apie gyvojoje gamtoje per milijardus evoliucijos metų nusistovėjusią maisto grandinę. Po šį tuną sulapnojusio buriuotojo dar neartimos mirties, kai jis virs mikroelementų ir mineralų rinkiniu dirvožemyje, per gruntinius vandenis jie pateks į upes, kurios juos suneš į jūrą. Čia jie taps maistu fitoplanktonui. Savo ruožtu fitoplanktonas bus maistas zooplanktonui, kuriuo maitinsis sardinių mailius. Ūgtelėjusių sardinių pulkelis anksčiau ar vėliau papuls į tunų puotą, bus visas suvalgytas, ir tada vienas labai įsijautęs bonito griebs kito buriuotojo, plaukusio netoliese, meškerės kablį. Jis taps Bonito Vienaip, arba Kitaip. Grandinė užsidarė, prasisuko evoliucijos ratas, viskas - tik laiko klausimas. Tačiau labai neįsijauskit, sekmadienio homilija tuo ir baigiasi, nes mums žuvį doroti reikia. Kūną išskrosti, išplauti ir specialiu peiliu išpjauti filiukus. Liks nuo stuburo atpjautos ašakos filiuko centre - jas patogu ir lengva ištraukyti smailomis elektriko repliukėmis - jas radau elektros testerio dėkle, puikus įrankis, multifunkcinis, pasirodo. Filiukus gausiai pabarstyti stambia druska, po to užberti šiek tiek rudojo cukraus ir leisti bonito filiukams pailsėti per naktį. Ryte jie bus pasiėmę tiek druskos, kiek jiems reikia, likusią nuvalyti. Tą, kuris Vienaip, pabarstyti džiovintais krapais, nes laive šviežių neturime, žinote... Tą, kuris Kitaip, palikti be krapų, tiks ir taip. Jei kam netiks ir norisi prabangiai - užberkite truputį smulkiai grūstų juodųjų pipirų ir gausiau Provanso žolių. Recepto autentika nuo to nenukentės. Filiukus nusausinti popieriniu rankšluosčiu, kiekvieną atskirai vynioti į foliją ir dėti į šaldytuvą.

Nuo šiol bus galima pusryčiams ant paskrudintos duonos užtepti raudono arba žalio pesto pagal nuotaiką, uždėti plonai atpjautų bonito file juostelių; kava bus jau kiek atvėsus - ir jachtos kokpite, markstantis ir vartant akis prieš kylančią saulę, murkti iš malonumo.

Posted by gramas 09:39 Archived in Italy Tagged italy sailing billabong jachta jūra receptai Comments (8)

Viduržemiai. Baisiai gražu.

Būtent - baisiai gražu, ir baisu tiek, kad net gražu - kai tau apie stiebą ima suktis didžiuliai lėktuvai, vis taikydami nusileisti prie vandens kuo arčiau tavo laivo. Žiūr. video, bet GoPro fisheye objektyvas iškreipia perspektyvos ir atstumo jausmą. Kai sakau, kad jie leidosi arti, tai reiškia ARTI arti.

Revellata įlanka ten, kur ant inkaro BILLABONG stovėjo, tikrai nėra plati; pilotai tikri profai - leisdamiesi šalia laivo, pro iliuminatorius mojuoja mums rankelėm, atseit nebijokit, mes žinom, ką darom... Ačiū širdingai, kad žinot, bet kažkaip vistiek nejauku, kai lėktuvas artėja tiesiai į laivą ir tik paskutiniu momentu pakreipiamas šiek tiek į šalį, kad neužkliūti už stiebo. Ir taip - kelis kartus, kad maža nepasirodytų.

Šitaip Prancūzijos CoastGuard priešgaisriniai lėktuvai treniruojasi imti vandenį vos ne iš visų galimų įlankų Prancūzijos pakrantėse. Leidžiasi tiek, kad specialus vožtuvas lėktuvo dugne leistų vandeniui subėgti į rezervuarus, po to pakyla šiek tiek ir išpila tą vandenį.
Šią vasarą tai stebėti teko daugybę kartų, bet iš taip arti pagauti juos ant video - tik dabar.

Corsica, 2015-09-11.

s/v BILLABONG 2

Posted by gramas 03:09 Archived in France Comments (4)

(Entries 61 - 75 of 252) « Page 1 2 3 4 [5] 6 7 8 9 10 .. »