MENKĖ PO LOVA

Iš lovos išsliuogi tyliai, gerokai iki aušros. Pakyli į jachtos kokpitą apsidairyti. Visiška tamsa, kurioje vos įžiūrėsi baltas į kranto uolas dūžtančių bangelių putas. Tas jų šnarėjimas kaip kokia hipnotizuojanti mantra vakare kaip išjungė, taip giliam miege ir išlaikė iki dabar. Silpnas vėjas dvelkia nuo kranto, tai ir jūros banga nedidukė ir tyli, vos vos, lėtai supanti laivą. Tokia supimu tik dar giliau į sapną gramzdina...

Bet mums laikas plaukti - iš Ibica salos atgal į Maljorką.
Apsirengi, apsiprausi tiek, kad akys atsimerkų - o dantis valysi vėliau, jau plaukiant ir po pusryčių.
Šiek tiek toliau įlankoje blizga superjachtų inkarinės šviesos. Jų stiebai tokie aukšti, po kiekviena zalingų pora atskiros ryškios baltos šviesos, o viršūnėse dega raudonos - kad malūnsparniai ir lėktuvai nesugalvotų užkliūti. Bet jie, tie dideli laivai, toli, nes tu dar iš vakaro inkarą išmetei pačiame įlankos gale, prie nediduko, stačių uolų užspausto pliažo ir čia vietos tiek, kad antras laivas ir netilptų.
Ant galvos užsidedi taktinį žibintą, kuris meta ryškų apvalų šviesos ratą ten, kur tik pasuki žvilgsnį. Gylis čia 9m, bet šviesos blynas kuo ryškiausias ir ant dugno smėlio. Užkuri variklį, pasikeli grotą ir eini į laivapriekį kelti inkaro.

Išvedi laivą iš įlankos, virš horizonto atsirandant pirmiems dienos ženklams, o kranto kalnai vis dar aptirpę tamsioje migloje. Vakarais čia temsta greitai, vos saulei užkritus už kalno, o rytas - atvirkščiai - neįsibėgės tol, kol ugnies planeta neišlįs iš jūros dugno.

Tyliai urzgia variklis, nors burės pakeltos, bet vėjo, tinkamo joms, dar teks palaukti. Prieš tave beribė vandens platybė, kylanti saulė ir visa diena plaukimo. Tu, laivas ir jūra. Ir tas laisvės jausmas. O kajutėje miega tavo moteris.

Va, tada ir suvoksi, koks tu šiandien laimingas.

Daug žmonių man sakė, kad šio blogo pavadinimas Menkė Po Lova yra vykęs, nes dėmesį įjungia, o ir atsiminti lengva. Dar daugiau protingų žmonių man sakė, kad norint tą pritrauktą dėmesį išlaikyti, reikia sakyti ir pasakoti žmonėms dalykus, kurie jiems patinka. Jeigu esate čia - patinka buriavimas ir jūs mėgstat skaniai užvalgyt, prie gero vyno, žinoma.
Ir jeigu jums tinka žuvies bei lovos tema - tai štai jums Dorada Ant Lovos ir mano diena laive.

Jums reikia:
- dviejų vidutinio dydžio doradų,
- juodo Sikaflex 295 UV,
- keliolikos griežinėlių plonai pjaustytos bulvės,
- sardinių pastos,
- baltos duonos riekelė,
- pusė poro stiebo,
- naujo generatoriaus dirželio,
- šparaginių pupelių - maždaug sauja,
- šampinjonų,
- maždaug metro ilgio sudedamo bučiuko,
- izoliacinės juostos,
- maltos kavos,
- gerai išlaikytų Genesis įrašų ir kiek šviežesnių Metallica, Slash su Miles Kennedy.
- druskos, česnakų,
- viena raudona velnioniškai aštri paprikos ankštis,
- pora švininių svarelių ir keli metrai įvairaus storio virvių virvelių,
- raktų, atsuktuvų, peilių - visokių ir įvairių...
- vyno, žinoma... Chorizo dešros ir turgelyje pirktų brandintų alyvuogių.

Veiksmai ir judesiai:

- po pusryčių visą dieną užsiimti laivo darbais...

- Išpjauti seną vieno vis dar varvančio liuko tarpinę tarp stiklo ir aliuminio rėmo, tarpą išvalyti, kontūrus užklijuoti izoliacine juosta, užpilti naują to juodo Sikaflex tarpinę ir pamiršti porai dienų. Tos popierinės dažymo darbams skirtos juostos geriau nenaudoti, nes klijai l.sunkiai po to nusivalo, todėl jos į receptą ir nerašiau.

- išpakuoti krante nupirktą bučiuką, pritvirtinti svarelius, surišti virvių sistemą, jauko skyrelį užpildyti specialia sardinių pasta ir suminkyta balta duona. Bučiuką nuleisti prie pat dugno žolių, kad krevetės ir krabai naktį dar pasiektų, bet kad neužkliūtų už dugno, laivui sukiojantis inkaruotėje.

- gerai pagalvoti, ką padariau ne taip, kad naujas generatorius nekrauna akumuliatorių... Pasidaryti kavos ir vėl pagalvoti. Paklausyti muzikos ir vėl pagalvoti. Pasižiūrėti, kaip vyksta gyvenimas ant vandens aplinkui, ir vėl pagalvoti. Jis su vidiniu reguliatoriumi, o visa laidų sistema pritaikyta Balmar su išoriniu reguliatoriumi. Ką daryt? Pajungimas pagal labai kuklią naujo generatoriaus instrukciją man nedirba, kažką reikia keisti. Po meleono bandymų ir varijantų, ateina nušvitimas. Nei įjungus masę, nei užkūrus variklį, prie rotoriaus ašies pridedant geležinį raktą, jokios magnetinės traukos nesijaučia - gal "lauko" laidą pabandyt prie jungties greta tachometro laido pajungti? Bet instrukcija to nesako... Voila' - pabandžiau, ir viskas veikia! Ta gera proga pakeisim dirželį ir jo skriemulį nuimsim nuo seno generatoriaus ir uždėsim ant naujo... Ir papildomo aušinimo ventiliatorių su gofru pritvirtinti prie pat generatoriaus korpuso, kad karštą orą nutrauktų.

- Iiiiilgai plauti rankas nuo suodžių ir tepalų su visokiu cheminiu brudu, iki pat pažastų, kad jos, darbščiosios, vėl baltos (beveik) būtų. Tokiom beveik švariom rankom jau galima ir vyno įsipilti ir alyvuogėm su chorizo užkąsti. Nes proga.

- o čia ir siestos metas atėjo, taigi privalu vietinius papročius gerbti.

- pabusti nuo intensyvaus supimo, eiti į "kiemą" žiūrėti, kas vyksta. Vėjas pastiprėjo, kryptis iš didelio vandens link kranto, bet dramos dar nėra.
Kad jau taip, tai galima ir Dorada Ant Lovos užsiimti.

- žuvis nuvalyti, pasūdyti, papuošti česnakais ir paprika iš vidaus ir išorės ir leisti pailsėti.

- tuo metu paruošti lovą - į kepimo skardą paleisti šiek tiek pačio nekalčiausio alyvuogių aliejaus, iškloti bulvėmis, suberti likusią smulkiai pjaustytą papriką ir česnakus, pakloti poro griežinėlius, po to šparagines pupeles, ant viršaus plonai pjaustytus šampinjonus. Lova žuvytėms paruošta.

- žuvis guldom į lovą, pašaunam į orkaitę ir kepam, kol bus maźdaug toks vaizdas

- serviruoti, įsipilti taurę vyno, paleisi siautėti Slash - ir skanaus!

Vėjas nerimsta, supimas stiprėja, jei darysis dar negeriau - kelsiu inkarą ir pasidarysiu naktinį/rytinį/dieninį plaukimą į Palma. Va, kaip išmintinga buvo laikytis vietinės siesta tradicijos.

Šiandien atplaukiau į kitą atviruką. Gražu Maljorkoj - visur, kur iki šiol buvau, yra kur akį paganyti. Man patinka ši sala, jos daugiakalbė publika, net su visais vietiniais susikalbėsi angliškai, kai manojo riboto bagažo ispanų kalbos nebepakanka. Sala gyvena turizmu, todėl su kalbom čia problemų visai nėra.

Šiandienos plaukimas truko vos kelias valandas - iš Port Polenca marinos Maljorkos Šiaurėje į inkaruotę sekančioje įlankoje prie Port d'Alcudia. Polenca marinoje Billabong buvo nuo penktadienio popietės - nes šeštadienį išvyko laivo ir mano svečiai Kristina ir Gintaras. Dvi savaites keliavom kartu, susitikom būdami tik on-line pažįstamais, o išsiskyrėm draugais.

Polenca marina priklauso Ports IB sistemai, kurioje turiu asmeninį kliento ir laivo numerius, todėl visuose sistemos uostuose moku tokią pat kainą Eur25 ir dar keliolika centų už naktį. Po Prancūzijos ir ypač Italijos kainų tai neįtikėtinai pigu. Tačiau tarifai keisis nuo birželio 1d. ir kainos šaus į viršų kelis kartus, o Ports IB susilygins su šiandieniniu Nautic klubams priklausančių marinų kainomis - bus apie Eur60 ir daugiau.

Diena pralėkė žaibu, nes nuo ankstyvo ryto esu judesy, nors ne viskas vyko sklandžiai. Vos prašvitus, nuskuodžiau į dušą, nes vėliau jame ims turkštis tuntai vokiečių iš čarterinių laivų. Žinoma, kad faktas, jog nakčiai dušų vanduo išvis užsukamas, paaiškėja tik nuogam stovint kabinoj ir spoksant į vandens neduodančią dušo galvą.

Krantinėje vanduo yra, tai švariai nuplaunu laivą, kad jau savo organizmą teks plauti vėliau. Po to nupėdinu iki labai blogos vietos - jachtinių žaislų parduotuvės, kur nuperku naują triumo siurblį ir šiek tiek plastikinės žarnos jam pajungti. Abi pardavėjos ekstazėj, vos mane pamatę, ištirpsta šypsenoj, nes dar vis po įspūdžiu mano ankstesnių pirkinių... Hola! Hola! Man reikalingas siurblys čia neįtikėtinai pigus, todėl imu du. Va, tokio blogumo šita vieta su geru asortimentu, labai pavojinga buriuotojo kreditinei kortelei. Bien! Muy bien! Gracias...

Laivo "garaže" buvęs West Marine siurblys sugedo - reikia keisti. "Garažas" - tai patalpa tarp atsarginio inkaro dėžės laivapriekyje iki 3m atstumu nuo laivo nosies esančios aklinos petvaros. "Garaže" yra pagrindinio inkaro triumas, inkaro gervė, gėlintuvas ir dėžės/lentynos, kur sandėliuojama laivo įranga, atsarginės dalys, etc... Šioje patalpoje esantis triumo siurblys turi būti veikiantis - jeigu jūroje susidurčiau su kokiu nors objektu, labiausiai tikėtina, kad korpusas gaus skylę būtent "garaže". Dėka vandeniui nelaidžios pertvaros, net užtvindytas garažas į dugną nenutemps viso laivo ir galėsiu paršlubuoti į artimiausią uostą, arba specialaus pleistro pagalba suvaldyti situaciją ir remontuotis korpusą jūroje. "Garažo" siurblys pašalina vandenį, patenkantį vidun su inkaro grandine, ar bangoms plakant denį per inkaro kliuzą - tokią skylutę denyje grandinei į laivą pravesti, užkemšamą nelabai sandariu kamščiu. Ėmus veikti siurbliui, t.y. jei "garaže" atsirado vandens, laivo salone įsijungia šaiži sirena - atseit, yra naujienų, eik į priekį pasižiūrėk, kokio jos ten smagumo.

Saulė kaitina nuo pat ryto, tai dirbdamas triume kaip reik suprakaituoju - gal ir gerai, kad ryte dušas vandens nedavė, vistiek būt reikėję persimaudyt iš naujo.

Po dušo besiskutant, flakonas išstena savo paskutinę skutimosi žele porciją, ir čia gimsta dar vienas laiko matas buriuojant - "iki naujos barzdos".

Iki naujos barzdos gyvensiu ant inkaro, nes marinos ir kranto balaganas jau atsibodo. Tik tada lipsiu į krantą, kad parsivežti skutimosi žele ir dar ko nors, jei ko laive iki to laiko pritrūktų. Gal dar dviračiu visą įlanką apvažiuosiu, šiaip sau, kad prasimankštinti... O grįždamas vakarėjant dar užsuksiu į tą nuošalią vietinių žvejų knaipę, kur rimtas bačkinio Amstel bokalas ir skanus, kaskart vis kitoks tapas - vos Eur1,75

Vakaras ant inkaro, jau temsta ir vėjas rimsta. Laivas savo aplinkoje, o aš jau žinau, kad šiąnakt tikrai gerai išmiegosiu. Rytoj - niekada nesibaigiantys laivo projektai, bet niekur neskubant; siesta, knyga, kažko skanaus gamyba vakarienei ir sundowner stiklas. Va, čia ir dabar - aš savo aplinkoje.

Iki Lolitos skrydžio į Palma liko vos savaitė, jau visai netrukus keliausim kartu.

Čia pas mus, Maljorkoj, viskas paprasta. Vanduo 21*C, oras irgi 21*C. O paskui siesta nuo 13.00 iki 16.00. Gal todėl visi, Lietuvą plėšantys siužetai, mano manymu, yra paprasti ir išrišami lengvai.
Kurlianskį bent trumpam reikia paleisti iš cypės, kad Masiulis jam grąžintų neteisėtai gautus 106K. Bet Masiulį į pareigas ir tūsą grąžinti tik po to, kai susimokės mokesčius nuo visų kitų ten po čiužiniu buvusių, kaip normalus verslininkas... Su Guoga kiek sunkiau man apsispręsti, bet tegu vėl išsitremia į tą pabuvusių prieglaudą Briuselyje, kol sugalvosiu.
O dėl kalafiorų irgi paprasta - sueikit visi į Maximą ir demonstratyviai nepirkit tų kalafiorų. Žiūrėk, per gerą pusmetį tokio vaikščiojimo ir kaina sumažės... Jei ne - vėl paklauskit manęs, ką reikia daryti.
Žinau, kad netrukus grįšiu į geresnę Tėvynę, nei buvo prieš išvykstant - vien jūsų pastangų ir mano maldų vakarais prie vyno dėka.

Nuoširdžiai Jūsų,
=G=
skipper s/v Billabong

p.s. Ai, dar pamiršau paminėti - Masiuliui iš naujo priesaiką reikės susakyti, bet čia tik tarp kitko...

Jachta ant inkaro Santa Ponsa įlankoje, Maljorkos saloje - kartu su kitais laivais, čia supuolusiais slėptis nuo vėjo, vietinių vadinamo Scirocco. Jis
Maljorką ir kitus Viduržemio jūros regionus gana grubiai pašukuoja, kai žemo slėgio sritis susiformuoja virš Sacharos, o aukšto slėgio - virš kontinentinės Ispanijos. Scirocco, nešdamas Sacharos smėlio debesis į jūrą, iš Pietryčių ir Rytų mus velėti pradėjo dar naktį, nors nuo salos pusės mus pasiekia tik sudraskyti vėjo srautai, tai laivai sukiojasi ant inkarų, bet stovi saugiai ir stabiliai, supimo beveik nėra.

Dar iš vakaro man nepatiko, kai 50 pėdų burinė jachta su britų vėliava ir pagyvenusia pora išmetė savo inkarą gal apie 10 metrų nuo mano inkaro vietą žyminčio plūduro, išleido 6 metrų gyliui beveik adekvatų maždaug 35m grandinės ilgį ir abu įsipatogino kokpite su knygomis rankose. Apytuštė inkaruotė, gyliai visur palankūs, ir kam taip prie manęs jiems spaustis, vos ne ant sprando lipti? Juk jų pačių laivui sukiojantis, mano inkaro vietą žymintis plūduras pradės jiems į bortą bilsnoti, gal net vidury nakties... Ryte pamačiau, kad laivams suvažinėjus ten, kur vėjas suko, tam niekadėjui įsipūtus iki 10m/s, britų laivas atsidūrė mažiau, nei per korpuso ilgį prie mano laivo - man jau per arti, kad būtų ramu. Nieko tokio, žmonės miega dar, todėl pasitrauksiu aš. Kuriu variklį, pakeliu inkarą ir vėl išmetu atokiau nuo kitų jachtų.

Dabar mano BILLABONG stovi beveik lygiagrečiai su Juliaus jachta ALKA, gal 40 metrų tarp mūsų laivų. Julius, profesionalas programuotojas, IT specas, į Angliją išvyko prieš kelis metus, kad ten greičiau uždirbti lėšas, reikalingas savo plano įvykdymui - įsigyti laivą ir jame gyvenant, keliauti apie Pasaulį. Tai ir pakėlė bures pernai iš Anglijos, o šiemet turėtų baigti Viduržemių tyrinėjimus, tada persimes per Atlantą ir paskui plauks dar toliau. Panama, Ramusis su savo salom, Azija. Jis laukia vėjo, tinkamo kelionei į Siciliją ir Graikiją, o aš - atvykstančių svečių. Oro dar kelias dienas nebus, svečiai irgi tik už poros dienų pasirodys, tai su Julium vis pavakarojam kartu, sugriliavom kas ką kepamo turėjom, o dienomis - kuičiamės kiekvienas savo laive, nes ten darbų niekada netrūksta. Juliaus nuotykius, mintis ir judėjimą ta įdomesne, bet šlapia gaublio dalim, galite sekti www.alka.link
O aš beveik įsitikinęs - mudu dar susitiksim Viduržemiuose, jam grįžtant iš Graikijos - na, bet bus matyt, kaip ten bus...

Tie laivo darbai ir jų sąrašai - tai dvi kategorijos. Pirmoji - priežiūra ir valymas. Antroji - remontas ir keitimas. Taip žmogus per laivą nuolat ir eini ratu... Kranto žmogui atrodytų - kam tas hemorojus, bet buriuojantis supras. Prižiūrimas ir švariai užlaikomas daiktas, laivo įrangos detalė tarnauja ilgiau ir geriau. Tačiau blizgink ir šveisk, ir glostyk kiek nori, bet anksčiau ar vėliau įrenginio ar detalės darbingas amžius baigsis ir reikalai peršoks į antrą - remonto ir keitimo kategoriją. O dar dažniau ką nors imi ir pats sugadini nuo savo darbštumo - tada didvyriškai pats suremontuoji (žinoma, tik po sugadinimo perskaitęs instrukciją) ir pajunti tą ypatingą kruizerio džiaugsmą.

Kai sutaisyti nebeįmanoma, imi kursą į tas buriuotojo kreditinei kortelei ypač pavojingas vietas - pas šipčandlerius, t.y. laivo įrangos parduotuves. Ten, tarp lentynų, nukrautų gėrybėmis, tvyro ypatinga aura. Čia ištįsta ir varva laikas kaip Salvadoro paveiksle, ir čia lūžta daugybė kredito limitų. Kaip štormo banga, įsiritanti į uosto akvatoriją, tikrina laivo švartlynių stiprumą, taip šipčandlerio lobynas gali patikrinti ne vienos santuokos saitus. "Kąąą, kažkokia navigacinė elektronika už €4000 ?!! Koks dar būtinai reikia?!! O kai man, atsimeni, tų kailinių verkiant reikėjo - sakei brangu!!"...

Kai išeinu iš tos blogos vietos, įsigijęs tik kokį šekelį, elektros saugiklių rinkinuką, ar kitą menkniekį - visada su palengvėjimu atsikvepiu, kad, atrodo, šįkart pavyko lengvai išsisukti.

Julius papasakojo apie jachtą, kuri savo automatinės atpažinimo sistemos įrangoje tarp kitos laivo informacijos įvedė ir prietaisais visam svietui transliuoja Destination - Nirvana. Sudomino, tai per vesselfinder pasitikrinau to laivo poziciją šiandien - tikrai, burinė jachta SAUDADE keliauja į Nirvaną ir ją pasiekti numato Gruodžio 12 d. Vadinasi, jie žino, kur jų Nirvana yra. O aš dar noriu paieškoti, nes mano Nirvana ne taškas ant gaublio, o pati kelionė su vėju, ir vandens šnarėjimas kilvateryje, gerai sureguliavus bures, ir ne visada ramios naktys inkaruotėse, trumpi vizitai į krantą apsimesti turistu, ir kulinariniai nutikimai laivo kambuze ir, žinoma, jau minėti laivo remontai. O šiandien dar - ir trys aukšti kardžuvės šuoliai visai šalia burių nešamo BILLABONG.

http://youtu.be/FUgngPwDmH8

Alghero, Sardinija - Port Mahon, Menorca.
200 NM - 35 val.

http://youtu.be/w65qp85Xh1M

Laivo ir mano svečiai šiandien išvažiavo. Liko indas su braškėm, kurių nebesuvalgėm per atsisveikinimo priešpiečius. Lieka ir geri prisiminimai apie kartu keliavusius Jūratę ir Deividą - kiekvienas škiperis tikrai norėtų tokių žmonių savo įguloje.

Kartu keliavome devynias dienas - ypatingai neskubėdami, lankėme įdomesnes vietas Sardinijos šiaurinėje dalyje. Deja, aikštingas Bonifacio sąsiaurio charakteris neleido jachtai nuplaukti į nuostabų miestą-tvirtovę Korsikoje - Bonifacio. Šis sąsiauris - tai vieta, kur Vakarų ir Š.Vakarų vėjams įsmarkavus bangas Viduržemio jūroje, jos su didžiule energija ima grūstis ankštame sąsiauryje ir ten susivelia tokiais nervingais, labai tankiais, stačiais volais, mokančiais ne juokais papurtyti ir didelius laivus. Bonifacio aplankėm, bet vykome į ten jūriniu keltu - net jį įsupo taip, kad deniu paeiti neįsikibus į kokią italę buvo sunku.

Šis Viduržemių sezonas jachtai Billabong prasidėjo balandžio 1 d. Romoje, Tibro upės kanale, Fiumicino. Visai šalia aerouosto, į kur skrydžiai iš Vilniaus. Savaitę dirbau nuo pirmos šviesos iki tamsos, lėtai slinkdamas tik per būtiniausių darbų sąrašą, kad paruošti laivą navigacijos sezonui; nors sunkiausius darbus - korpuso šveitimą ir povandeninės dalies dažymą, veleno skego guolio keitimą - darė uostas, kuriame laivas žiemojo. Elektriką susiradau pagal dar pernai iš vokiečio buriuotojo gautas rekomendacijas.

Kaip ir planuota, laivas buvo padėtas ant vandens penktadienį, Balandžio 8. Šeštadienis kaip mat sudilo plaunant kranto purvą ir dulkes, šveičiant vidų, užpildant provizija ir panašiais ruošos darbais.
Kad jau labai nagai niežtėjo plaukti, tai rytiniu tiltų pakėlimu sekmadienį ir pabandžiau tai padaryti.

Deja, jūra neįsileido. Bepraeinantis Mistralis buvo jūroje suvertęs bangą, kuri siauruose Tibro kanalo vartuose užkūrė tikrą peklą. Jachtą išilginis supimas įlngavo tiek, kad tėkšdama laivagaliu į vandenį, kelis kibirus vis užpildavo man ant nugaros. Pora kartų iš vandens akimirkai iškeltas sraigtas taip užkaukino variklį, kad laivas apsipylė juodu dūmų debesiu. Pilna pavara pirmyn judėjau vos 1,5 kn greičiu ir buvo aišku, kad variklis perkais anksčiau, nei sugebėsiu ištrūkti iš plačios mūšos zonos. Baisu buvo prie tokios bangos ir dar tarp molų suktis, bet viskas pavyko ir visai jaukiai pernakvojau Darsena Trajano marinoje.

Pirmadienį iš pat ryto pajudėjau ir be nuotykių suburiavau iki Porto Vecchio, Korsika. Dar teko jūroj laivą į dreifą su burėm guldyti porai valandų, kad įlankon įplaukti su pirma ryto šviesa. Visos pakrantės čia nukarstytos prastai žymėtais žvejų tinklais, omarų gaudyklėm, todėl naktį ten būti nelabai saugu.

Porto Vecchio - jauki įlanka, smagus miesteliokas - tai pora dienų vis išsikeliant valtimi į krantą praėjo neblogai. Po to vėl uždūdavo vantuose Mistralis, kaukė naktį, dar stiprėjo paryčiais, kai papildomai išleidęs inkaro grandinės, priartėjau prie seklių vandenų. Kad jau taip, tai inkarą pakėliau, bet, paskutines grandis įtraukdamas, brašpilis ėmė ir paspringo grandine taip, kad iš naujo inkaruotis nebeliko galimybės. Pakėliau bures, daviau autopilotui nurodymus, o pats - į priekį su įrankių krepšiu, ardyti inkaro gervę.
Kol išplaukėm iš įlankos į atvirus vandenis, viskas buvo suremontuota ir veikė puikiai. Jūra atrodė visai smagiai, tai ir pasileidau su dviem rifais grote plaukti skersai Bonifacio sąsiaurį iki Sardinijos.

Šoninė banga apie pora metrų aukščio, lūžinėjanti, trumpa. Vėjas 15m/s - nemažai, bet kai su mažom burėm - visai neblogai, nors pora bangų buvo įlipę į kokpitą ir nustebino, kad braidyt jame tenka ilgokai, kol vanduo net per 4 špigatus ištekės lauk. Kai laivą vartalioja, realiai juk dirba tik po du... Jau tas Mistralis.

Kertant sąsiaurį, stipri srovė ir dreifas nunešė į kitą Madalenos archipelago kraštą, nei buvo planuota, bet tik geriau - kai salos vėją uždengė, banga nurimo, o nakvynė inkaruotėje buvo jau visai rami.

Svečius laivas priėmė Porto Rotondo marinoj. Pirmą naktį ten ir nakvojom, vakarienei pasirinkom El Pomodoro restoraną ten pat uostelyje.
Žodis po žodžio, juokaujant su lengvai prajuokinama Afro padavėja, pasišaipėm, kad vilkešeriai, kuriuos ką tik mudu su Deividu visai skaniai sulapnojom, buvo tokie maži, kad juos gaudyti yra nelegalu. Jūratė valgė patiekalą su labai daug kriauklių - visiškai legalaus dydžio, tai į kalambūrą su padavėja labai nesikišo. Nepraėjus nei minutei nuo mūsų juokų, prisistato restorano savininkas ir ima šiek tiek sunerimęs labai stengtis įtikinti, kad vilkešeriai buvo visai teisingo dydžio, kad jiems kai galvą ir uodegą nupjauni, jie tik atrodo labai maži, o iš tikro yra labai dideli. Legalūs, škes.
Na, bet kad mes jau buvom su šiek tiek gero vyno, gerai nusiteikę ir kiek kita nuomone kas yra legalu ir kas ne. Linksmas disputas su šeimininku baigėsi tuo, kad mums buvo parneštas desertas for free, plius pusryčiai pasiūlyti, bet be jokių įsipareigojimų, kad apie nelegalią žvejybą niekaip neužsiminsiu šiame bloge. Tai ir užsiminiau.
Kas dar įdomu - kai padavėja perdavė mūsų užsakymą virėjui, šis pasiėmė didelį peilį ir, pasidabinęs prijuoste, pro mus niekur neskubėdamas nužingsniavo marinos šaligatviu iki rozmarino krūmo, pasipjovė kelias šakeles šviežių dieviško aromato ūglių iš tų uosto želdinių ir jais užtaisė mūsų vakarienę. Stilius, vienok.
Ryte, grįždamas iš dušo, kiek mažiau stilingai pasipešiau ir aš tų rozmarinų į laivo sandėlius kad padėti, bet vienas netyčia išsirovė, tai dabar bandau jį reanimuoti - kaip laivo prieskonių sodo pradžią.

Kartu su Deividu ir Jūrate iš Porto Rotondo suplaukėm Porto Cervo, Cannigione, Porto Pozzo, Isola Rossa, Stintino, Alghero, Fertilia. St. Teresa ir Bonifacio sukeliavom automobiliu ir keltu, kaip jau buvo minėta.

Viskas įvyko smagiai ir sklandžiai, nežiūrint į užsupimais grąsinusias sąlygas, kurios šiuo metų laiku nėra retenybė. Gal išskyrus potencialiai pavojingą situaciją, kai Mistralis nurovė mus nuo prastai įkirsto inkaro Porto Pozzo kanjone. Škiperio budrumo ir įgulos pasiaukojančio bėgiojimo basomis po tamsos apgaubtą denį dėka - viskas išsisprendė sėkmingai.
Jei rimtai - visai nejuokinga pamoka buvo suprasta teisingai - nesvarbu, kad tu vietovę puikiai pažįsti, nesvarbu, kad 6 mėnesius praleidai krante - stotis ant inkaro privalai visada tvarkingai, o ne bet kaip.
Padėjai kablį ant dugno, lėtai plaukdamas atgal duodi 4 gylius grandinės, įkerti inkarą į dugną, duodi dar bent 3 gylius grandinės, tada patikrini inkarą su daug variklio apsukų, užsidedi "ūsus", ir tik dabar leidi sau svarstyti, ko nori labiau. Vyno taurės ir pasnausti po smagios dienos buriuojant, ar dar ko... O kai inkaruodamasis pasidarai nesamonę ir staiga uždūduoja vario valsus Mistralis - gauni naktį be miego ir baimės, kurią ilgai atsiminsi.
Va, tokia nutiko sezono pradžia.
Foto bus kur nors suradus wi-fi.
Kelias dienas ruošiu laivą ir lauksiu tinkamo oro kirsti Vidužemio jūrą nuo Sardinijos iki Balearų.
Stay tuned

Jau bent pora dienų visas buriuotojų internetas plyšta nuo prašymo skleisti informaciją apie pavogtą jachtą Lady Isabelle.

Anarchistai praneša

Savininkai prašo visus, pastebėjusius šį laivą, pranešti teisėsaugai, patiems iniciatyvos nerodyti, nes pagrobėjai yra pavojingi. Laivas pagrobtas Antibuose, paskutinius kartus pastebėtas Maroke, po to Kanaruose.

Susisiekiau su paiešką organizuojančiu žmogumi, nes šį laivą gražuolį mudu su Lolita sutikome įplaukdami į Ajaccio įlanką Korsikoje pernai, rugpjūčio 9 d. Laivas išties toks įspūdingas, kad mums prasilenkiant, pliaukštelėjau pora foto.

Olivier Basset patvirtino, kad mano fotografijose tikrai jo laivas, bet mes susitikome dar prieš pagrobimą.

Tikiu, kad buriuotojų bendruomenės pagalba anksčiau ar vėliau laivo buvimo vieta bus nustatyta ir mes dar girdėsime šios istorijos tęsinį.

p.s. Balandžio 1 d. skrendu į Romą, iš kur ir prasidės šių metų buriavimo sezonas. Tikiuosi, jau visai netrukus pratęsiu Viduržemių įrašų seriją.
Stay tuned.

Išneriu iš nakties tamsoje kabančių drėgno, tiršto rūko lašų dar neprašvitus - ir žengiu į prabangų šviesa, metaliniu stiklu išpuoštą rūmą. Rūmo durys vienu kąsniu prarijo mane su visa manta, ir įsilieju į žmonių, tuoj virsiančių lemingais, srautą. Čia Arkados žaidimo pradžia. Sėkmingai perėjęs visus lygius, turėčiau gauti malonumo taškų ir papulsiu į dangų.

Mes, žmonių upė, vienodu tempu judame rodyklėmis ir ženklais nurodoma kryptimi. Panašu, kad šiame Arkados lygyje dalyvaus bent po vieną atstovą iš kiekvieno Žemės kaimo. Į sekantį etapą pereis toli gražu ne visi.

Apsidairau taip, kad aplinkiniai nepastebėtų - esantys apie mane atrodo kaip vis dar gyvi žmonės, tačiau kažkodėl jau vengiame akių kontakto; mes susirūpinę, apsiniaukę dėl per trumpo miego, bet jau vedami aukštesnio tikslo. Mes čia nebepriklausom, nes jau beveik danguje. O iš mūsų trokštamo dangaus sklinda dievų, o gal šio rūmo ir žaidimo šeimininkų balsai, ir nuo grindų jiems atsiliepia milijono lemingų stumdomų kaladėlių ratukų burzgimas. Zumm-dum-dum-dummm...

Bėgančio takelio lygyje dar pastebiu vieną kitą tų, kurie kaip ir aš, su neišvengiama lemtimi nesitaiko ir virsmui dar bando pasipriešint. Mes takeliu dar žvaliai žingsniuojam patys, o visi kiti likimu atrodo visiškai patenkinti, taikioj tyloje leidžiasi vežami ten, kur tam Arkados velnio takui reikia.
O ką, jei tie tylieji tik šiek tiek protingesni už mus, nes kam spurdėti- vistiek visi atsidursime ten, kur nuspręs šio žaidimo valdovai.
Takelio pabaigoje visai ramu, jokio pasipriešinimo jau nebėra.

Dar po minutėlės visi kartu neraginami susiklijuojame į eilę, gumbuotu vėdaru nusivingiavusią iki linijos, kurioje kiekvienas nukreipiamas į jam skirtą gardelį. Tiesą pasakius, tie gardeliai nėra tokie jau asmeniniai, nes prie kiekvieno patįsta dar po ploną eilutę. Ar jau minėjau, kad lemingas niekada nebūna vienas?

Gardeliuose darbuojasi švarkai - jie kaip robotai savo įmantriais prietaisais apdoroja mus, kad būtume tinkamai pasirengę išgyventi artėjantį patį sudėtingiausią Arkados lygį.

Gardelyje kiekvienas įrodome, kad esi būtent tas teisingas lemingas, tu esi švarus, tavo kojinės be skylių ir nesmirdi, ir tu nepypsi, kai, šiek tiek susikuklinęs ir į pečius įtraukęs galvą, lendi per gardelio skylutę. Sėkmingai pralindęs, nepamiršk grąžinti apdaužytą dėžę, tau paskolintą švarko. Tu negalėjai neimti, kai dar eilutėje švarkas tau ją atsainiai atkišo, nes prieš tave ėmė visi. Dar sakei švarkui savo nuoširdų ačiū.

Pagaliau patenki į lygį, kur tu jau visai sterilus. Rodos, kad čia, kur nesimato priekabiųjų švarkų, tau net kvėpuoti smagiau. Su palengvėjimu atsitiesi, vėl išleidi galvą iš pečių, o tyros lemingo akys jau pačios ieško pramogų.
Čia kunkuliuoja tikrų tikriausia gyvenimo šventė. Kelis kartus ratu apeiname išblizgintas rūmo kertes, kur išdėlioti visokie mus, lemingus, hipnotizuojantys blizgučiai, kvapai ir skanumynai. Matei juos vos prieš kelias valandas savo kaime, bet vėl jauti, kaip smarkiai pasiilgai.

Ne taip jau retas užsukame į rūmų vietą, kur papuola tik išrinktieji. Tereikia pasukti iš pramogų rato ten, kur veda rodyklė su užrašu Multi-Faith Prayer Room.
Nuostabus dalykas - šiame kambaryje pasijuntame visi kaip broliai - Lemingas Musulmonas ne tik kad nebando susisprogdinti, jis net nebenori pradurti Lemingo Žydo! Lemingas Krikščionis negalanda kalavijo sekančiam Kryžiaus Žygiui prieš Lemingą Pagonį.

Bet kurios religijos ir tikėjimo lemingas Arkadoje žino, kad Dievas yra kaip Saulė, kurią galim vadinti įvairiausiais vardais, bet ji vistiek kantriai švies visiems vienodai.
Čia nepriimta minėti, kad, Arkados lygiams pasibaigus, vos po kelių valandų grįžę iš dangaus ir vėl atvirtę žmonėmis - dabartiniai taikūs ir sterilūs lemingai kažkodėl labiau už viską pasaulyje norės vienas kitą sunaikinti to paties Dievo vardu.

Vos pusė septynių iš ryto, o sausakimšam bare kalu jau antrąjį alaus - ar taip, ar taip - diena prapuolus. Net ne mano gyvenimo diena tai, o tik eilinis žaidimo lygis...

Kažkur pusiaukelėje tarp ausų sodrus baritonas ima pats dėliotis dainos žodžius:
Mes Lemingaiiiii,
Dar Neseniaiiiii
Mes bu-vooom
Žmo-nėėėmmm....
... Ir Taip Toliau, tos jūreiviškos šantės apie vyrus be audros stiklinėj ritmu. Net apsidairau tikrindamas, ar aplinkiniai negirdi. Nepanašu, o gal jie tik klauso kiekvienas savo dainos.

Nekenčiu aerouostų. Tačiau užteks savęs gailėti - mums, lemingams, jau laikas eiti. Žaidimo vadovų balsai ką tik paskelbė įsodinimą į mano skrydį namo.
Zummm-dum-dumm-dummm...

Visai nebeužilgo atsidursiu danguje virš debesų, kur mane pasitiks ryto Saulė su daug vardų.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
___________________/)___________________________/)_/)___/)________________/)__________________________

Šitaip, arba labai panašiai, su mano pseudo-geiminiu literatūriniu nukrypimu į pievas, mes grįžom iš savaitgalio Romoje, kur mums su Lolita nutiko net dvi šventės - St.Valentinas ir mūsų laivo, peržiemojusio Fiumičine, lankymas. Patikrinom kai kurias laivo sistemas, išorę ir vidų - o paskui susėdom salone su gramu romo - ir pasidžiaugėm tuo geru jausmu, kuris lyg būtum sugrįžęs namo.
Labai nagai jau niežti plaukti.

Laivo dugnas pašlifuotas, paruoštas dažymui antifulingu. Aptarėm su dirbtuvių meistrais cutlass (veleno skego) guolio keitimą, nes senasis jau duoda šiek tiek vibracijos į sraigtą. Turi jie specialų įrankį tam darbui reikalingą; viso veleno traukti iš laivo nereiks, užteks nuimti sraigtą.

Viskas pagal planą, sezonas prasidės laiku.

Visi, su kuriais derinome plaukimus kartu balandžio ir gegužės mėnesiais, galite pirktis skrydžius anksčiau aptartom ir jūsų pageidautom datomis - laivas bus sutartose vietose sutartu laiku.

Aš jums taip pasakysiu - kad tvarkingai užmarinuoti agurkus, ar kokius patisonus, tai daug mokslo nereikia. Vanduo, šlakelis acto, česnakas, druska prieskoniai marinatui; agurkus subraškini tampriai į stiklainį, užpili verdančiu marinatu, užsuki soda sterilizuotą dangtelį - ir tiek žinių. Po kelių mėnesiukų atidarysi stiklainį, tai ir pats pasmaguriausi, ir svečią pradžiuginsi tokios užkandėlės pasiūlęs. Tačiau, norint teisingai užmarinuoti pomidorus jų pačių sultyse ir dar taip, kad jiems grobai neišvarvėtų - o dar pikantiškai, su cinkeliu kad būtų - va, brolyti, čia jau reikalingi tam tikri marinistiniai sugebėjimai. Keli nepavykę pomidoriniai bandymai nuvylė. Sutrūkinėjo, suzmeko, beformiai patapo... Na, nei sau, nei svečiui. Rezignacijos apimtas, atsitraukiau nuo marinavimo į savo vidinę Mongoliją, jos žalioj smilgų jūroj vėl atradau save ir ten mano pirmasis vidinis balsas išgirdo antrąjį vidinį balsą pačiam sau sakant,- Blemba, susiimk, tu gi žmogus su dviem aukštaisiais. - Tu gali,- įsijungė motyvaciniu duetu ir pirmasis mano vidinis balsas.

Visi balsai sakė, kad mano ego trūksta marinavimo žinių. Žinios knygose, kaip banaliai tai beskambėtų. Ėmiau ieškoti, rinkti marinistinę literatūrą ir dabar bent per pora įrašų pasakysiu, ką iš jos išmokau.

Prieš sakydamas, norėčiau kaip kulnu per kranto smėlį užbrėžti ratą. Rato viduje bus vien marinistinė literatūra, o visa kita marinistika liks ant gal kada nors, su visais pomidorais.

Marinistika yra gana plati kultūros sritis, įprasminanti, vaizduojanti ir meniškai interpretuojanti visuomenės ir individo sąlytį su jūra. Tačiau ne taip lengva joje susigaudyt.
Marinistika galėtų atrodyti, bet deja nėra - Žvejo skulptūra Dangės krantinėj, nes stovi jūrai subinę atsukus*. O va, Albatrosas anoj marių pusėj, ar berniukas su šunim šioj - marinistika skulptūroj, pati tikroji. Burlaivis, kažkada buvęs sunkiai dirbantis ir darbštus, o prieš susendamas dar tikrų jūrininkų kartą išperėjęs laivas. Mes jį pavertėm banaliausia girdykla, kad pinigą kaltų. Tai Meridianas - marinistika, ar ne? Žinoma, kad uosto knaipė su tinklinėm alaus burėm yra kičas, o ne marinistika. Laivas, tapęs muziejum - ja būtų. Nes Jūros Muziejus Kopgalyje su visu delfinariumu - pati tikroji marinistika šiandien, nors buvo tik plytų krūva, kažkada su patrankom. Suprantat, kontekstas dalyko - jūra, jūros žmogus, jūrinė kultūra - yra tame dalyke, arba nėra. Todėl cepelinai, patiekti Meridiane, nėra marinistika, o žuvienė po Pilypo regatos yra, bet tik kulinarijoj.

Sakai, kad atvažiuoju iš Lietuvos atostogų prie jūros, įbrendu į ją anksti ryte ir man taip patinka, taip patinka. Įkvėpimas tik jama, eilės tik liejas. Imi, užrašai, ir jau marinistas? Nemačiau tavo eilių, gali atsiųsti, bet esi tik artojas šlapiom kojom. Kaip ir Maironis su savo "Išsisupus plačiai vakarų vilnimis... " - tik klebonas šlapiom iki šakumo kojom, nes neverskit manęs paniurkyti to eilėraščio pagrindinės dalies. Mūsų Maironiui ir tam pabraidžiusiam artojui jūra yra tik metafora ir įspūdis, emocija ir to momento įkvėpimas. O jūros žmogui ji yra gyvenimas ir kasdienybė. Kai žmonės skirtingai suvokia, kitaip mato, mąsto ir kitaip gyvena be kranto - jie ir literatūrą kitokią kuria. Va, tuo ir skiriasi marinistika nuo literatūros apie marinavimą.

Visai neseniai buvau rašytojo marinisto Rimtauto Rimšo naujos knygos pristatyme Klaipėdoje. Ten visai nejučiom pradėjau šiek tiek skleistis apie kas yra marinistika arba kas ne, lyg būčiau koks specialistas. Tai ir krito klausimas iš auditorijos, maždaug ką čia tamsta pezat vėjus apie marinistiką, tai jei rašyčiau apie bulves ir akėčias, tai ką, būtų agraristika?
Tai, sakau, jūs, ponas, tik rašykit apie akėčias, nes skaitytojai atsirinks kas ten tokio yra. Nes ne visai durniai esmi, žinote... Kai kurie net su ne vienu universitetu, kaip man toks balsas sakė.

Pratęsiu kitą kartą. Pradėsiu nuo Vytauto, kuris gyvulius žinomj jūroj pagirdė, bet toliau nenorėjo jokiais laivais plaukti, kad mūsų gintarui, medui ir meškų kailiams rinką į rytus pasiimti. Juk buvo realus šansas mums jūrine valstybe net per tą kampą tapti, jei į savo Baltiją užpakaliniu fasadu - kaip tas žvejys - atsistoję nuo seno buvom. Vandens baimė senobinė, ne kitaip.
Apie knygas irgi vėliau bus.

___* - Žvejo skulptūra Dangės krantinėj. Jos likimas toks, kad niekas nepavydėtumėt. Sumanyta ir sukurta iš širdies skulptoriaus K.Kisieliaus kaip didžiulio monumento ant Šiaurinio rago ir skirto jūrai gyvenimus pašventusiems žmonėms ir jų namų uostui. Žvejo figūra didžiulės 30m bangos fone turėjo pasitikti ir išlydėti kiekvieną laivą Klaipėdos uoste. Projektas dėl intrigų pastrigo, skulptūra buvo voliota kažkokiam patvory metų metus. A.Žalio iniciatyva varinė skulptūra palopyta ir užkelta ant iš marių farvaterio išlupto akmens. Kad kranto parteigenosės projektą stūmė, tai žvejas ir turėjo jiems lenktis, o ne į jūrą maitintoją atsisukti. Tai ir gavosi subine link jūros ir ten dirbančių žmonių. Dar žvejas gavo karpį, o ne menkę. Kodėl ne agurkų "sloiką", ar bulvių maišą?
Ankstyvesnis vaikščiotojas Dangės krantine tais laikais neretai matydavo tuščią degtinės butelį įspraustą Dangės žvejui. Draugui tuščio niekas neduoda. Beje, skulptüros autorius į atidengimą atsisakė važiuoti.

Buriuotojas ir Autorius Rimtautas Rimšas kviečia:

"Laba diena,

kviečiu pašnarėti apie knygas ir jūrą; ko tose knygose apie jūrą ir ko pačioje jūroje ieškom. Ir iš viso - kas ta jūra yra.
Atsineškime po patikusią citatą. Paskaitysim vienas kitam. Gal išgirsim ko dar nežinojom.

--
Rimtautas
būtasis vienkartinis laikas be vietininko linksnio
""

______ _/)____ _/) _/)____

Klaipėdiečiai pasitikrins kalendorių ir iškart pamatys tai, kas svarbu. Rimtauto organizuojamo renginio diena - trečiadienis - taigi šventa PaPų diena, kai visi susitikdavom ant vandens ir bare.
Kol vanduo kietas - susitikim šiame renginyje, pratęsimą pasidarysim bibliotekos kiemelyje esančioje kavinėje.

Dar kartą šitaip paliksi - užmušiu.
Šitaip pasakė mano sugyventinis Grigorijus. Visai ramiai, dalykiškai pasakė. Gyvename mudu motorlaivio KRETINGA kajutėje. Dviese, kaip ir visi kiti įgulos nariai, išskyrus "karininkus" - nes jie kajutėse po vieną. Aš laive studentas praktikantas, o tai reiškia niekas. Vos mane nukreipė gyventi Grigorijaus kajutėj, aš tapau jo priešu, nes karininkai gyvena po vieną. Teoriškai, bent jau pagal laivo rolę - aš čia motoristas trečio mechaniko pamainoj. Grigorijus laive irgi toks pat motoristas, pirmoj pamainoj, čia dirbti pasirinkęs kaip privilegiją, gautą po internacionalinės pareigos atlikimo. Afganą jis baigė prapoščiku, su daug medalių ir nuopelnų. Bėgiojau po kalnus, kaip Grogorijus sako - desantūros specnazo dalinys, jei kas žinote, ką tai reiškia. Grigorijus mano, kad jis laive irgi šioks toks karininkas. Jis gyvena apatiniame gulte, o aš kabarojuosi į viršutinį. Užlipi, užsitrauki sunkios medžiagos užuolaidas, atsiriboji nuo viso pasaulio ir nugrimzti į storo kietoko porolono čiužinį. Gal tris kartus giliau įkvepi - ir jau smigęs, nes per savo 4 val. budėjimą laivo mašinų skyriuje nusivaręs nuo kojų. Budėjimas - miegas - valgis. Šitaip aš vežioju pjautą medieną iš Igarkos Sibire į visokius kaimus ir miestus Ispanijoj.

Kajutė maža. Borte apvalus atidaromas iliuminatorius su štorminiu dangčiu, po juo suolas, tiksliau ruda dirbtine oda paminkštinta sofa, kurios sėdima dalis atsidaro ir ten po ja yra rundukas - daiktadėžė. Kai sėdi ant to suolo, kairėje yra mažutis stalelis, kaip geležinkelio plackarte. Virš jo spintelė su knygom, ant sienos pleistru prikabinta pravoslaviškos ikonos fotografija. Toliau aukšta dviejų skyrių spintelė jūreivių daiktams, veidrodis, o po juo kriauklė. Paprasčiausia kriauklė su karšto ir šalto vandens čiaupu. O dar toliau - kita siena su durimis su ne visai paprasta spyna. Spynoje yra atlenkiama svirtis, kuri įsegama į staktą ir taip galima palikti duris praviras į laivo koridorių - kad kajutėje netrūktų oro.

Kai afgancas desantūros specnazo praporas tau pasako, kad užmuš - gali nubėgti ir jei spėsi, užsisakyti mišias. Bet laive daug nepribėgiosi, aplink jūra ir bažnyčios nėra. Arčiausiai dievo yra laivo politrukas, pirmasis kapitono padėjėjas. Jis partinis, nors jam atrodo, kad jis geras ir toks labai dvasinis įgulos vadovas. Nors įgula žino, kad pirmasis padėjėjas yra paprasčiausias saugumietis, KGB. Jis ilgai aiškins, kad tau pasigirdo, ar ne taip supratai. Jei būsi visai trenktas - tada prasidės jau visai įdomūs dalykai. Laivo politrukas nenorėdamas, bet privalės prirašyti pora lapų popieriaus, tu pasirašysi. Tada jis pradės laivo žmones drožti oficialiomis apklausomis ir protokolais, visi kokiai savaitei pasidarys šiek tiek įsitempę, o tada tu netyčia persisversi neatsargiai rūkydamas per planšyrą ir pliumpt iškrisi. Komanda gaus papildomą saugaus elgesio laive instruktažą ir pasirašys, kad tikrai tokį gavo. Kapitonas nukentės, gal net karjera susivartys, nes saugumas vistiek galvos, kad tu nenuskendai, o nuplaukei link Doverio.
Taip ir baigsis tavo trumpas gyvenimas, nelauktai tapęs liūdna istorija su pabaiga jūroj. Jūra atsirenka žmones. Politrukas tada prirašys dar pora lapų apie tai, kad nuo pirmos dienos laive tu jam atrodei kažkoks sutrikęs ir prislėgtas, kankinamas vidinių problemų keistas tipas, tinkrinkit, kodėl toks buvo kranto tarnybų į jūrą išleistas. Realiam gyvenime tai reikš, kad tavo artimiems žmonėms krante geriau patylėti.
1983-ieji, toks buvo prekybos laivynas, nors Pink Floyd ir Led Zeppelin klausėm.

Laivo komanda tambūre, kuriame veikė "kūrylka", t.y. oficialus komandos rūkomasis, mane jau buvo su užuojauta perspėjus, kad choholo Grigorijaus geriau nenervuoti, nes jis gyvenime daug matė, daugiau už mus visus kartu sudėjus. Jis todėl ir negeria, užsikodavęs, kad pats savęs toj baltoj minutėj prieš pat išblaivėjimą neišsigąstų ir vieno kito iš mūsų nuo tos savo baimės nejučiom nepapjautų. Kūrylkoj per tą pirmą reisą aš ir gavau pagreitintą išgyvenimo jūroj kursą iš žmonių, plaukiančių kas 15, kas 10 metų. Beje, toj pačioj kūrylkoj veikė ir kirpykla - visai linksmai vieni kitiems atlikdavom tuos įdomesnius kirpimus. Ar matei save su panko skiautere? O su krišnaito karčium? Baigdavosi linksmumai ežiuku. Paprastai, žirklėm, per storas šukas.

Taigi, kai Grigorijus pasakė "užmušiu", man net nekilo abejonių, kad taip ir nutiks. Tačiau, norėdamas bent kiek aiškumo trumpo gyvenimo saulėlydy, aš paklausiau "Kodėl?"

Jis smeigė pirštu į kriauklę ir piktai dūrė savo smailom kazokiškom akim virš pasagos stiliaus ūsų tiesiai man į kaktą.

Kas, sakau, čia gi nieko nėra?

Lašai, - jis tyliai ir įtikinamai sako - Mėlyni lašai liko, kai išskalbei savo džinsus.

Tada ir supratau, kad dar gyvensiu. Buvo džiugu.

Laive džinsai skalbiami taip - perriši virve savo firminę tikrąją odą. Kitą virvės galą tvirtini prie laivo, o džinsus meti už borto. Leidi jiems vilktis paskui laivą pora valandų, ištrauki, skalauji gėlu vandeniu iš šlango. Jei lieka kokių dėmių (gal į kokius tepalus buvai atsisėdęs) - kloji ant denio, apdrėbi džinsus "proškų" koše, kuria motoristai plauna rankas, ištrini grindų šepečiu ir vėl kelis kartus nuplauni vandeniu iš šlango. Dabar džinsai tikrai švarūs. Jei kas pasakojo, kad tempimas paskui laivą padeda dźinsams nusitrinti tiek, mad vien šalia siūlių lieka tamsios mėlynos juostelės, o visa kita pasidaro toks cool patrintas indigo - jums primelavo. Bet niekas ir nepasakojo, nes tokius dabar parduotuvėj lengva nusipirkti.
Tačiau dėl visa ko - geriau bus džinsų kajutės kriauklėj neplauti, jei gyventi nori.

be egzotiško paveiksliuko šį kartą, tikrai labai gaila.
-------

Esu kaip ir skoloj jums apie tai, kaip plaukti mūsų jachta. Negera našta nusigula toks tekstas ant mano riešo, nes reikia nusismulkinti apie kaip laive bliūdus plauti, kaip feirį skiesti, kiek šikpopierio nusiplėšti, kaip dulkių siurblo laidą suvynioti ir kur viską sukišti, kad nesutrukdytų mums jūras nugalėti.
Nes yra aukšti tikslai, o pasirodys, kad priemonės smulkios. Tikslus išlaikom, o dėl priemonių kiek susilaikom.

Oj, nebus smulkaus priemonių teksto, nes tik žmogus esmi. Niekaip neįvažiuoju į buitiškai smulkmenišką nuotaiką jam.
Kai tik labai abstrakčiai užsiminiau apie tautiečių galimybę plaukti kartu, ėmė atsirasti jūsų laiškai mano dėžutėj, toj kur ant google bromos - dėl kaip kas kada. Pastebėjau, kad labai vienodas raides dėlioju visiems, kurie svarsto - plaukti kartu, ar ne.

Deividai, būk žmogus, nepyk, bet bet tuoj čia įdėsiu mūsų laiškus, kad kiti rašytų jau kitas raides. Už pakantumą - nuo manęs gauni 2,5 karmos taško.

Deividai, always welcome visada.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

BILLABONG
mail2billabong@gmail.com
Šanghaingas
D
Deividas Xxxxxx

Sveiki,

kadangi jūsų blogas yra vienas iš kaltininkų to, kad pradėjau buriuoti tai pasiūlymas būti pagrobtam man stipriai priimtinas. Jau pernai kažkoks panašus pasiūlymas buvo nuskambėjęs tai ta mintis nuolatos sukasi galvoje.

Konkretus klausimas - ar būtų galimybė šį sezoną būti pagrobtam tik ~savaitei? Bijau, kad ilgesniam laikui neištaikysiu, na nebent rudenį.
Kitas klausimas - ar grobiate jūreivius su moterimis/nelabaijūreivėmis?

Šiek tiek apie save:
man 44, gyvenu Vilniuje. žmona, du vaikai
pradėjau buriuoti tik pernai. Turiu antros eilės vairininko pažymėjimą.
nusipirkau Conrad 25 jachtą Trakuose ir teko ją visą perdažyti nuo viršaus iki apačios. Kas yra šlifuoklis, antifulingas ir epoksidinė derva - žinau.
pernai jūroje nuplaukiau ~500 jurmylių (Gotlandas, Kroatija, Graikija).
dalyvavau Paršelio regatoje Prus Prius įguloje.
Šiemet turiu tikslą išmokti plaukti savarankiškai ir laikyti ar I-ą eile ar kažkur važiuoti ir gauti RYA sertifikatą. Todėl man labai reikia praktikos - tiek plaukimo, tiek laivo priežiūros. Jau turiu susiplanavęs šiems metams:
švartavimosi kursus pas GoSail ir savarankišką plaukimą Kuršių mariose.
savaitė Mozūruose su šeima.
savaitės praktika su Dovydėnu Baltijoje.
Tikiuosi, kad ir Chomentauskas pakvies dalyvauti regatose Kuršių mariose.
ir, žinoma, daug ežermylių Trakuose.
O dar ir šeimai duoklę reiks atiduoti, taigi, ilgam būti pagrobtas bijau, kad neturėsiu galimybės
Ai, dar ir į darbą reiks eit…

Gražios dienos

Deividas

Yacht BILLABONG
kam Deividas

Labas Deividai,
Nemaniau, kad mano keverzonės ir sapaliojimai galėtų ką nors į tokias nesamones atvesti, kaip buriavimas. Biškį sumelavai, nes tave draugai į tas galeras įstatė, jei su Prusu plaukei ir dar tikiesi plaukti.

Grobiam ir porom, nes moterys visą laivą priverčia pasitempt, keiktis vos vos mažiau ir valgyti būna skaniau. Turėsit savo kajutę, bet tulikas liks bendras. Gera naujiena - į tą wc vaikščiosim ne bendrai, o po vieną. Daugiau gerų naujienų nėra, nes kitais laivo priežiūros ir plaukimo darbais dalinsimės. Jei taviškė nelabai plaukioja ir norit tik savaitės - rinkis tą laiką, kai persimesiu iš Romos į Sardiniją. Ten plaukiosim tik po kelias valandas per dieną, ilgesnių plaukimų nebus ir niekas nieko neužsups. Nakvynë dažniausiai inkaruotėse, nes tą regioną neblogai pažįstu. Jei nutiktų štormas ir teks slėptis marinoje - marinos kaštus dalinsimės. Bendrai visi mokėsim už maistą ir vyną. Dar tu mokėsi laivo žiemojimo pinigų, kas yra Eur100 nuo žmogaus per savaitę. Manau, kad šitaip laivas per sezoną susirinks jam reikalingus pora K pinigų. Skristi jums bus patogiausia į Olbia iš Rygos. Yra į Cagliari iš Kauno, iš ten traukiniu į Olbia, iš ten autobusu į Porto Rotondo, iš ten mano tuziku į Billabong.
Jeigu tau jūrmylių reikia, teks rinktis kitą etapą. Sardinija bus čilinimas ir totali tinginystė, ko po žiemos patikėk kaip norisi.
Sorry, su vaikais negaliu priimti, nes plaustas 4-vietis.

Prasinešk, ką galvoji.

=G=

Šanghaingas - tai jūrininkų grobimas tikslu prievartos ir apgaulės būdu juos įdarbinti burlaiviuose. Lietuviškai tokio termino neturime, vien tik plačius teisinius terminus "savivaldžiavimas" ir "prekyba žmonėmis". Prekyba žmonėmis, būdama labai jau plati sąvoka, visiškai tiksliai atitinka ir šanghaingo esmę, bet pastarasis terminas sietinas vien su burlaivių laivynu ir jo istorija.

Šanghaingu Britų imperijos ir Amerikos uostuose nuo 18 a. iki 20a. pradžios užsiimdavo profesionalūs verbuotojai. Burlaivių laivynai buvo dideli, žmonių trūko, o profesionalių jūreivių - tuo labiau. Laivų savininkai sutikdavo verbuotojui mokėti neblogą atlygį už kiekvieną į laivą pristatytą dūšią. Įstatyminė įgulų samdymo bazė puvo tam paruošta - pasirašęs sutartį su laivu, jūrininkas nebetekdavo teisės legaliai nutraukti kontraktą iki plaukiojimo pabaigos.

Verbuotojui ir jo komandai užtekdavo kranto smuklėj nugirdyti jūreivį, pakišti jam pasirašyti kontraktą ir pristatyti tą nutrūkėlį į laivą. Arba dar paprasčiau - tamsiame skersgatvyje užtvoti kokia pliauska užsižiopsojusiam jūreiviui per mamonėlį, elementoriškai padirbti jo parašą, o kūnelį vis dar be sąmonės perduoti į laivą. Jei bandys jūreivėlis atsibusti pakeliui - nesivaržykite užtvoti dar... Laive juo pasirūpins, išsiblaivys jūreivėlis tik tada, kai laivas jau bus toli nuo krantų. Ten nelaimėlis ir sužinos, kad jis turi tvirtą ir legalų kontraktą su laivu, o kontrakte parašyta, ką jis laive privalo daryti ir kad jo pirmųjų kelių mėnesių atlygis jau avansu išmokėtas jį pardavusiam verbuotojui. Viskas legalu. O tu, jūreivėli, išsiblaivęs galėsi šnypšti pakampėse, kad tai prievarta ir apgaulė, kad tai neteisybė, kad parašas ten visai ne tavo - na, bet kam tai įdomu?!

2015m sezone man buvo atkarpų, kai ilgokai laivu keliavau vienas. Pastebiu, kad tokios atkarpos sutampa su sezono pradžia, kai reikia laivą paruošti nuleidimui ant vandens ir su sezono pabaiga, kai visa masė darbų daroma atgaline tvarka ir laivas paruošiamas žiemai. Natūralu, kad žmonės labiau nori Viduržemio jūroje pliuškentis ir vyniuką siurbčiodami saulėlydžiais grožėtis, nei laivo šonus poliruoti, dugną tvarkyti ir visas pakampes šveisti. Sezonui įsilingavus, stebuklingu būdu visos užuominos apie vienatvę laive išnyksta kaip ta vasaros nakties migla, dar iki saulei kylant rasos lašais sukrentanti ant laivo denio.

Sezonas jachtai BILLABONG šiemet prasidės balandžio 1 d. Romoje, o baigsis spalio pradžioje Kanaruose.

Na, dabar jau esate informuoti - maždaug kada turėtumėt būti atsargesni kranto smuklėse, ar tamsesniuose senamiesčio gatvelių labirintuose. Gerkit mažiau, valgykit sveikiau, nesiniarvookiat ir saugokit save.

Saugokitės nesisaugoję, bet vienas kitas vistiek atsibusite jachtoje kažkur prie Italijos krantų, arba Atlante. Kaip teks elgtis atsibudus ir ko tikėtis iš savo gyvenimo jūroje - sekančiame įraše.

O tuo myntaimu ir kol kas - galite pasinagrinėti ketinamą per sezoną sukeliauti maršrutą.

Beje, jei kas nors jau dabar norite būti pagrobtas - tą savo norą galite aprašyti laišku į mail2billabong@gmail.com