MENKĖ PO LOVA

Laivo ir mano svečiai šiandien išvažiavo. Liko indas su braškėm, kurių nebesuvalgėm per atsisveikinimo priešpiečius. Lieka ir geri prisiminimai apie kartu keliavusius Jūratę ir Deividą - kiekvienas škiperis tikrai norėtų tokių žmonių savo įguloje.

Kartu keliavome devynias dienas - ypatingai neskubėdami, lankėme įdomesnes vietas Sardinijos šiaurinėje dalyje. Deja, aikštingas Bonifacio sąsiaurio charakteris neleido jachtai nuplaukti į nuostabų miestą-tvirtovę Korsikoje - Bonifacio. Šis sąsiauris - tai vieta, kur Vakarų ir Š.Vakarų vėjams įsmarkavus bangas Viduržemio jūroje, jos su didžiule energija ima grūstis ankštame sąsiauryje ir ten susivelia tokiais nervingais, labai tankiais, stačiais volais, mokančiais ne juokais papurtyti ir didelius laivus. Bonifacio aplankėm, bet vykome į ten jūriniu keltu - net jį įsupo taip, kad deniu paeiti neįsikibus į kokią italę buvo sunku.

Šis Viduržemių sezonas jachtai Billabong prasidėjo balandžio 1 d. Romoje, Tibro upės kanale, Fiumicino. Visai šalia aerouosto, į kur skrydžiai iš Vilniaus. Savaitę dirbau nuo pirmos šviesos iki tamsos, lėtai slinkdamas tik per būtiniausių darbų sąrašą, kad paruošti laivą navigacijos sezonui; nors sunkiausius darbus - korpuso šveitimą ir povandeninės dalies dažymą, veleno skego guolio keitimą - darė uostas, kuriame laivas žiemojo. Elektriką susiradau pagal dar pernai iš vokiečio buriuotojo gautas rekomendacijas.

Kaip ir planuota, laivas buvo padėtas ant vandens penktadienį, Balandžio 8. Šeštadienis kaip mat sudilo plaunant kranto purvą ir dulkes, šveičiant vidų, užpildant provizija ir panašiais ruošos darbais.
Kad jau labai nagai niežtėjo plaukti, tai rytiniu tiltų pakėlimu sekmadienį ir pabandžiau tai padaryti.

Deja, jūra neįsileido. Bepraeinantis Mistralis buvo jūroje suvertęs bangą, kuri siauruose Tibro kanalo vartuose užkūrė tikrą peklą. Jachtą išilginis supimas įlngavo tiek, kad tėkšdama laivagaliu į vandenį, kelis kibirus vis užpildavo man ant nugaros. Pora kartų iš vandens akimirkai iškeltas sraigtas taip užkaukino variklį, kad laivas apsipylė juodu dūmų debesiu. Pilna pavara pirmyn judėjau vos 1,5 kn greičiu ir buvo aišku, kad variklis perkais anksčiau, nei sugebėsiu ištrūkti iš plačios mūšos zonos. Baisu buvo prie tokios bangos ir dar tarp molų suktis, bet viskas pavyko ir visai jaukiai pernakvojau Darsena Trajano marinoje.

Pirmadienį iš pat ryto pajudėjau ir be nuotykių suburiavau iki Porto Vecchio, Korsika. Dar teko jūroj laivą į dreifą su burėm guldyti porai valandų, kad įlankon įplaukti su pirma ryto šviesa. Visos pakrantės čia nukarstytos prastai žymėtais žvejų tinklais, omarų gaudyklėm, todėl naktį ten būti nelabai saugu.

Porto Vecchio - jauki įlanka, smagus miesteliokas - tai pora dienų vis išsikeliant valtimi į krantą praėjo neblogai. Po to vėl uždūdavo vantuose Mistralis, kaukė naktį, dar stiprėjo paryčiais, kai papildomai išleidęs inkaro grandinės, priartėjau prie seklių vandenų. Kad jau taip, tai inkarą pakėliau, bet, paskutines grandis įtraukdamas, brašpilis ėmė ir paspringo grandine taip, kad iš naujo inkaruotis nebeliko galimybės. Pakėliau bures, daviau autopilotui nurodymus, o pats - į priekį su įrankių krepšiu, ardyti inkaro gervę.
Kol išplaukėm iš įlankos į atvirus vandenis, viskas buvo suremontuota ir veikė puikiai. Jūra atrodė visai smagiai, tai ir pasileidau su dviem rifais grote plaukti skersai Bonifacio sąsiaurį iki Sardinijos.

Šoninė banga apie pora metrų aukščio, lūžinėjanti, trumpa. Vėjas 15m/s - nemažai, bet kai su mažom burėm - visai neblogai, nors pora bangų buvo įlipę į kokpitą ir nustebino, kad braidyt jame tenka ilgokai, kol vanduo net per 4 špigatus ištekės lauk. Kai laivą vartalioja, realiai juk dirba tik po du... Jau tas Mistralis.

Kertant sąsiaurį, stipri srovė ir dreifas nunešė į kitą Madalenos archipelago kraštą, nei buvo planuota, bet tik geriau - kai salos vėją uždengė, banga nurimo, o nakvynė inkaruotėje buvo jau visai rami.

Svečius laivas priėmė Porto Rotondo marinoj. Pirmą naktį ten ir nakvojom, vakarienei pasirinkom El Pomodoro restoraną ten pat uostelyje.
Žodis po žodžio, juokaujant su lengvai prajuokinama Afro padavėja, pasišaipėm, kad vilkešeriai, kuriuos ką tik mudu su Deividu visai skaniai sulapnojom, buvo tokie maži, kad juos gaudyti yra nelegalu. Jūratė valgė patiekalą su labai daug kriauklių - visiškai legalaus dydžio, tai į kalambūrą su padavėja labai nesikišo. Nepraėjus nei minutei nuo mūsų juokų, prisistato restorano savininkas ir ima šiek tiek sunerimęs labai stengtis įtikinti, kad vilkešeriai buvo visai teisingo dydžio, kad jiems kai galvą ir uodegą nupjauni, jie tik atrodo labai maži, o iš tikro yra labai dideli. Legalūs, škes.
Na, bet kad mes jau buvom su šiek tiek gero vyno, gerai nusiteikę ir kiek kita nuomone kas yra legalu ir kas ne. Linksmas disputas su šeimininku baigėsi tuo, kad mums buvo parneštas desertas for free, plius pusryčiai pasiūlyti, bet be jokių įsipareigojimų, kad apie nelegalią žvejybą niekaip neužsiminsiu šiame bloge. Tai ir užsiminiau.
Kas dar įdomu - kai padavėja perdavė mūsų užsakymą virėjui, šis pasiėmė didelį peilį ir, pasidabinęs prijuoste, pro mus niekur neskubėdamas nužingsniavo marinos šaligatviu iki rozmarino krūmo, pasipjovė kelias šakeles šviežių dieviško aromato ūglių iš tų uosto želdinių ir jais užtaisė mūsų vakarienę. Stilius, vienok.
Ryte, grįždamas iš dušo, kiek mažiau stilingai pasipešiau ir aš tų rozmarinų į laivo sandėlius kad padėti, bet vienas netyčia išsirovė, tai dabar bandau jį reanimuoti - kaip laivo prieskonių sodo pradžią.

Kartu su Deividu ir Jūrate iš Porto Rotondo suplaukėm Porto Cervo, Cannigione, Porto Pozzo, Isola Rossa, Stintino, Alghero, Fertilia. St. Teresa ir Bonifacio sukeliavom automobiliu ir keltu, kaip jau buvo minėta.

Viskas įvyko smagiai ir sklandžiai, nežiūrint į užsupimais grąsinusias sąlygas, kurios šiuo metų laiku nėra retenybė. Gal išskyrus potencialiai pavojingą situaciją, kai Mistralis nurovė mus nuo prastai įkirsto inkaro Porto Pozzo kanjone. Škiperio budrumo ir įgulos pasiaukojančio bėgiojimo basomis po tamsos apgaubtą denį dėka - viskas išsisprendė sėkmingai.
Jei rimtai - visai nejuokinga pamoka buvo suprasta teisingai - nesvarbu, kad tu vietovę puikiai pažįsti, nesvarbu, kad 6 mėnesius praleidai krante - stotis ant inkaro privalai visada tvarkingai, o ne bet kaip.
Padėjai kablį ant dugno, lėtai plaukdamas atgal duodi 4 gylius grandinės, įkerti inkarą į dugną, duodi dar bent 3 gylius grandinės, tada patikrini inkarą su daug variklio apsukų, užsidedi "ūsus", ir tik dabar leidi sau svarstyti, ko nori labiau. Vyno taurės ir pasnausti po smagios dienos buriuojant, ar dar ko... O kai inkaruodamasis pasidarai nesamonę ir staiga uždūduoja vario valsus Mistralis - gauni naktį be miego ir baimės, kurią ilgai atsiminsi.
Va, tokia nutiko sezono pradžia.
Foto bus kur nors suradus wi-fi.
Kelias dienas ruošiu laivą ir lauksiu tinkamo oro kirsti Vidužemio jūrą nuo Sardinijos iki Balearų.
Stay tuned

Jau bent pora dienų visas buriuotojų internetas plyšta nuo prašymo skleisti informaciją apie pavogtą jachtą Lady Isabelle.

Anarchistai praneša

Savininkai prašo visus, pastebėjusius šį laivą, pranešti teisėsaugai, patiems iniciatyvos nerodyti, nes pagrobėjai yra pavojingi. Laivas pagrobtas Antibuose, paskutinius kartus pastebėtas Maroke, po to Kanaruose.

Susisiekiau su paiešką organizuojančiu žmogumi, nes šį laivą gražuolį mudu su Lolita sutikome įplaukdami į Ajaccio įlanką Korsikoje pernai, rugpjūčio 9 d. Laivas išties toks įspūdingas, kad mums prasilenkiant, pliaukštelėjau pora foto.

Olivier Basset patvirtino, kad mano fotografijose tikrai jo laivas, bet mes susitikome dar prieš pagrobimą.

Tikiu, kad buriuotojų bendruomenės pagalba anksčiau ar vėliau laivo buvimo vieta bus nustatyta ir mes dar girdėsime šios istorijos tęsinį.

p.s. Balandžio 1 d. skrendu į Romą, iš kur ir prasidės šių metų buriavimo sezonas. Tikiuosi, jau visai netrukus pratęsiu Viduržemių įrašų seriją.
Stay tuned.

Išneriu iš nakties tamsoje kabančių drėgno, tiršto rūko lašų dar neprašvitus - ir žengiu į prabangų šviesa, metaliniu stiklu išpuoštą rūmą. Rūmo durys vienu kąsniu prarijo mane su visa manta, ir įsilieju į žmonių, tuoj virsiančių lemingais, srautą. Čia Arkados žaidimo pradžia. Sėkmingai perėjęs visus lygius, turėčiau gauti malonumo taškų ir papulsiu į dangų.

Mes, žmonių upė, vienodu tempu judame rodyklėmis ir ženklais nurodoma kryptimi. Panašu, kad šiame Arkados lygyje dalyvaus bent po vieną atstovą iš kiekvieno Žemės kaimo. Į sekantį etapą pereis toli gražu ne visi.

Apsidairau taip, kad aplinkiniai nepastebėtų - esantys apie mane atrodo kaip vis dar gyvi žmonės, tačiau kažkodėl jau vengiame akių kontakto; mes susirūpinę, apsiniaukę dėl per trumpo miego, bet jau vedami aukštesnio tikslo. Mes čia nebepriklausom, nes jau beveik danguje. O iš mūsų trokštamo dangaus sklinda dievų, o gal šio rūmo ir žaidimo šeimininkų balsai, ir nuo grindų jiems atsiliepia milijono lemingų stumdomų kaladėlių ratukų burzgimas. Zumm-dum-dum-dummm...

Bėgančio takelio lygyje dar pastebiu vieną kitą tų, kurie kaip ir aš, su neišvengiama lemtimi nesitaiko ir virsmui dar bando pasipriešint. Mes takeliu dar žvaliai žingsniuojam patys, o visi kiti likimu atrodo visiškai patenkinti, taikioj tyloje leidžiasi vežami ten, kur tam Arkados velnio takui reikia.
O ką, jei tie tylieji tik šiek tiek protingesni už mus, nes kam spurdėti- vistiek visi atsidursime ten, kur nuspręs šio žaidimo valdovai.
Takelio pabaigoje visai ramu, jokio pasipriešinimo jau nebėra.

Dar po minutėlės visi kartu neraginami susiklijuojame į eilę, gumbuotu vėdaru nusivingiavusią iki linijos, kurioje kiekvienas nukreipiamas į jam skirtą gardelį. Tiesą pasakius, tie gardeliai nėra tokie jau asmeniniai, nes prie kiekvieno patįsta dar po ploną eilutę. Ar jau minėjau, kad lemingas niekada nebūna vienas?

Gardeliuose darbuojasi švarkai - jie kaip robotai savo įmantriais prietaisais apdoroja mus, kad būtume tinkamai pasirengę išgyventi artėjantį patį sudėtingiausią Arkados lygį.

Gardelyje kiekvienas įrodome, kad esi būtent tas teisingas lemingas, tu esi švarus, tavo kojinės be skylių ir nesmirdi, ir tu nepypsi, kai, šiek tiek susikuklinęs ir į pečius įtraukęs galvą, lendi per gardelio skylutę. Sėkmingai pralindęs, nepamiršk grąžinti apdaužytą dėžę, tau paskolintą švarko. Tu negalėjai neimti, kai dar eilutėje švarkas tau ją atsainiai atkišo, nes prieš tave ėmė visi. Dar sakei švarkui savo nuoširdų ačiū.

Pagaliau patenki į lygį, kur tu jau visai sterilus. Rodos, kad čia, kur nesimato priekabiųjų švarkų, tau net kvėpuoti smagiau. Su palengvėjimu atsitiesi, vėl išleidi galvą iš pečių, o tyros lemingo akys jau pačios ieško pramogų.
Čia kunkuliuoja tikrų tikriausia gyvenimo šventė. Kelis kartus ratu apeiname išblizgintas rūmo kertes, kur išdėlioti visokie mus, lemingus, hipnotizuojantys blizgučiai, kvapai ir skanumynai. Matei juos vos prieš kelias valandas savo kaime, bet vėl jauti, kaip smarkiai pasiilgai.

Ne taip jau retas užsukame į rūmų vietą, kur papuola tik išrinktieji. Tereikia pasukti iš pramogų rato ten, kur veda rodyklė su užrašu Multi-Faith Prayer Room.
Nuostabus dalykas - šiame kambaryje pasijuntame visi kaip broliai - Lemingas Musulmonas ne tik kad nebando susisprogdinti, jis net nebenori pradurti Lemingo Žydo! Lemingas Krikščionis negalanda kalavijo sekančiam Kryžiaus Žygiui prieš Lemingą Pagonį.

Bet kurios religijos ir tikėjimo lemingas Arkadoje žino, kad Dievas yra kaip Saulė, kurią galim vadinti įvairiausiais vardais, bet ji vistiek kantriai švies visiems vienodai.
Čia nepriimta minėti, kad, Arkados lygiams pasibaigus, vos po kelių valandų grįžę iš dangaus ir vėl atvirtę žmonėmis - dabartiniai taikūs ir sterilūs lemingai kažkodėl labiau už viską pasaulyje norės vienas kitą sunaikinti to paties Dievo vardu.

Vos pusė septynių iš ryto, o sausakimšam bare kalu jau antrąjį alaus - ar taip, ar taip - diena prapuolus. Net ne mano gyvenimo diena tai, o tik eilinis žaidimo lygis...

Kažkur pusiaukelėje tarp ausų sodrus baritonas ima pats dėliotis dainos žodžius:
Mes Lemingaiiiii,
Dar Neseniaiiiii
Mes bu-vooom
Žmo-nėėėmmm....
... Ir Taip Toliau, tos jūreiviškos šantės apie vyrus be audros stiklinėj ritmu. Net apsidairau tikrindamas, ar aplinkiniai negirdi. Nepanašu, o gal jie tik klauso kiekvienas savo dainos.

Nekenčiu aerouostų. Tačiau užteks savęs gailėti - mums, lemingams, jau laikas eiti. Žaidimo vadovų balsai ką tik paskelbė įsodinimą į mano skrydį namo.
Zummm-dum-dumm-dummm...

Visai nebeužilgo atsidursiu danguje virš debesų, kur mane pasitiks ryto Saulė su daug vardų.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
___________________/)___________________________/)_/)___/)________________/)__________________________

Šitaip, arba labai panašiai, su mano pseudo-geiminiu literatūriniu nukrypimu į pievas, mes grįžom iš savaitgalio Romoje, kur mums su Lolita nutiko net dvi šventės - St.Valentinas ir mūsų laivo, peržiemojusio Fiumičine, lankymas. Patikrinom kai kurias laivo sistemas, išorę ir vidų - o paskui susėdom salone su gramu romo - ir pasidžiaugėm tuo geru jausmu, kuris lyg būtum sugrįžęs namo.
Labai nagai jau niežti plaukti.

Laivo dugnas pašlifuotas, paruoštas dažymui antifulingu. Aptarėm su dirbtuvių meistrais cutlass (veleno skego) guolio keitimą, nes senasis jau duoda šiek tiek vibracijos į sraigtą. Turi jie specialų įrankį tam darbui reikalingą; viso veleno traukti iš laivo nereiks, užteks nuimti sraigtą.

Viskas pagal planą, sezonas prasidės laiku.

Visi, su kuriais derinome plaukimus kartu balandžio ir gegužės mėnesiais, galite pirktis skrydžius anksčiau aptartom ir jūsų pageidautom datomis - laivas bus sutartose vietose sutartu laiku.

Aš jums taip pasakysiu - kad tvarkingai užmarinuoti agurkus, ar kokius patisonus, tai daug mokslo nereikia. Vanduo, šlakelis acto, česnakas, druska prieskoniai marinatui; agurkus subraškini tampriai į stiklainį, užpili verdančiu marinatu, užsuki soda sterilizuotą dangtelį - ir tiek žinių. Po kelių mėnesiukų atidarysi stiklainį, tai ir pats pasmaguriausi, ir svečią pradžiuginsi tokios užkandėlės pasiūlęs. Tačiau, norint teisingai užmarinuoti pomidorus jų pačių sultyse ir dar taip, kad jiems grobai neišvarvėtų - o dar pikantiškai, su cinkeliu kad būtų - va, brolyti, čia jau reikalingi tam tikri marinistiniai sugebėjimai. Keli nepavykę pomidoriniai bandymai nuvylė. Sutrūkinėjo, suzmeko, beformiai patapo... Na, nei sau, nei svečiui. Rezignacijos apimtas, atsitraukiau nuo marinavimo į savo vidinę Mongoliją, jos žalioj smilgų jūroj vėl atradau save ir ten mano pirmasis vidinis balsas išgirdo antrąjį vidinį balsą pačiam sau sakant,- Blemba, susiimk, tu gi žmogus su dviem aukštaisiais. - Tu gali,- įsijungė motyvaciniu duetu ir pirmasis mano vidinis balsas.

Visi balsai sakė, kad mano ego trūksta marinavimo žinių. Žinios knygose, kaip banaliai tai beskambėtų. Ėmiau ieškoti, rinkti marinistinę literatūrą ir dabar bent per pora įrašų pasakysiu, ką iš jos išmokau.

Prieš sakydamas, norėčiau kaip kulnu per kranto smėlį užbrėžti ratą. Rato viduje bus vien marinistinė literatūra, o visa kita marinistika liks ant gal kada nors, su visais pomidorais.

Marinistika yra gana plati kultūros sritis, įprasminanti, vaizduojanti ir meniškai interpretuojanti visuomenės ir individo sąlytį su jūra. Tačiau ne taip lengva joje susigaudyt.
Marinistika galėtų atrodyti, bet deja nėra - Žvejo skulptūra Dangės krantinėj, nes stovi jūrai subinę atsukus*. O va, Albatrosas anoj marių pusėj, ar berniukas su šunim šioj - marinistika skulptūroj, pati tikroji. Burlaivis, kažkada buvęs sunkiai dirbantis ir darbštus, o prieš susendamas dar tikrų jūrininkų kartą išperėjęs laivas. Mes jį pavertėm banaliausia girdykla, kad pinigą kaltų. Tai Meridianas - marinistika, ar ne? Žinoma, kad uosto knaipė su tinklinėm alaus burėm yra kičas, o ne marinistika. Laivas, tapęs muziejum - ja būtų. Nes Jūros Muziejus Kopgalyje su visu delfinariumu - pati tikroji marinistika šiandien, nors buvo tik plytų krūva, kažkada su patrankom. Suprantat, kontekstas dalyko - jūra, jūros žmogus, jūrinė kultūra - yra tame dalyke, arba nėra. Todėl cepelinai, patiekti Meridiane, nėra marinistika, o žuvienė po Pilypo regatos yra, bet tik kulinarijoj.

Sakai, kad atvažiuoju iš Lietuvos atostogų prie jūros, įbrendu į ją anksti ryte ir man taip patinka, taip patinka. Įkvėpimas tik jama, eilės tik liejas. Imi, užrašai, ir jau marinistas? Nemačiau tavo eilių, gali atsiųsti, bet esi tik artojas šlapiom kojom. Kaip ir Maironis su savo "Išsisupus plačiai vakarų vilnimis... " - tik klebonas šlapiom iki šakumo kojom, nes neverskit manęs paniurkyti to eilėraščio pagrindinės dalies. Mūsų Maironiui ir tam pabraidžiusiam artojui jūra yra tik metafora ir įspūdis, emocija ir to momento įkvėpimas. O jūros žmogui ji yra gyvenimas ir kasdienybė. Kai žmonės skirtingai suvokia, kitaip mato, mąsto ir kitaip gyvena be kranto - jie ir literatūrą kitokią kuria. Va, tuo ir skiriasi marinistika nuo literatūros apie marinavimą.

Visai neseniai buvau rašytojo marinisto Rimtauto Rimšo naujos knygos pristatyme Klaipėdoje. Ten visai nejučiom pradėjau šiek tiek skleistis apie kas yra marinistika arba kas ne, lyg būčiau koks specialistas. Tai ir krito klausimas iš auditorijos, maždaug ką čia tamsta pezat vėjus apie marinistiką, tai jei rašyčiau apie bulves ir akėčias, tai ką, būtų agraristika?
Tai, sakau, jūs, ponas, tik rašykit apie akėčias, nes skaitytojai atsirinks kas ten tokio yra. Nes ne visai durniai esmi, žinote... Kai kurie net su ne vienu universitetu, kaip man toks balsas sakė.

Pratęsiu kitą kartą. Pradėsiu nuo Vytauto, kuris gyvulius žinomj jūroj pagirdė, bet toliau nenorėjo jokiais laivais plaukti, kad mūsų gintarui, medui ir meškų kailiams rinką į rytus pasiimti. Juk buvo realus šansas mums jūrine valstybe net per tą kampą tapti, jei į savo Baltiją užpakaliniu fasadu - kaip tas žvejys - atsistoję nuo seno buvom. Vandens baimė senobinė, ne kitaip.
Apie knygas irgi vėliau bus.

___* - Žvejo skulptūra Dangės krantinėj. Jos likimas toks, kad niekas nepavydėtumėt. Sumanyta ir sukurta iš širdies skulptoriaus K.Kisieliaus kaip didžiulio monumento ant Šiaurinio rago ir skirto jūrai gyvenimus pašventusiems žmonėms ir jų namų uostui. Žvejo figūra didžiulės 30m bangos fone turėjo pasitikti ir išlydėti kiekvieną laivą Klaipėdos uoste. Projektas dėl intrigų pastrigo, skulptūra buvo voliota kažkokiam patvory metų metus. A.Žalio iniciatyva varinė skulptūra palopyta ir užkelta ant iš marių farvaterio išlupto akmens. Kad kranto parteigenosės projektą stūmė, tai žvejas ir turėjo jiems lenktis, o ne į jūrą maitintoją atsisukti. Tai ir gavosi subine link jūros ir ten dirbančių žmonių. Dar žvejas gavo karpį, o ne menkę. Kodėl ne agurkų "sloiką", ar bulvių maišą?
Ankstyvesnis vaikščiotojas Dangės krantine tais laikais neretai matydavo tuščią degtinės butelį įspraustą Dangės žvejui. Draugui tuščio niekas neduoda. Beje, skulptüros autorius į atidengimą atsisakė važiuoti.

Buriuotojas ir Autorius Rimtautas Rimšas kviečia:

"Laba diena,

kviečiu pašnarėti apie knygas ir jūrą; ko tose knygose apie jūrą ir ko pačioje jūroje ieškom. Ir iš viso - kas ta jūra yra.
Atsineškime po patikusią citatą. Paskaitysim vienas kitam. Gal išgirsim ko dar nežinojom.

--
Rimtautas
būtasis vienkartinis laikas be vietininko linksnio
""

______ _/)____ _/) _/)____

Klaipėdiečiai pasitikrins kalendorių ir iškart pamatys tai, kas svarbu. Rimtauto organizuojamo renginio diena - trečiadienis - taigi šventa PaPų diena, kai visi susitikdavom ant vandens ir bare.
Kol vanduo kietas - susitikim šiame renginyje, pratęsimą pasidarysim bibliotekos kiemelyje esančioje kavinėje.

Dar kartą šitaip paliksi - užmušiu.
Šitaip pasakė mano sugyventinis Grigorijus. Visai ramiai, dalykiškai pasakė. Gyvename mudu motorlaivio KRETINGA kajutėje. Dviese, kaip ir visi kiti įgulos nariai, išskyrus "karininkus" - nes jie kajutėse po vieną. Aš laive studentas praktikantas, o tai reiškia niekas. Vos mane nukreipė gyventi Grigorijaus kajutėj, aš tapau jo priešu, nes karininkai gyvena po vieną. Teoriškai, bent jau pagal laivo rolę - aš čia motoristas trečio mechaniko pamainoj. Grigorijus laive irgi toks pat motoristas, pirmoj pamainoj, čia dirbti pasirinkęs kaip privilegiją, gautą po internacionalinės pareigos atlikimo. Afganą jis baigė prapoščiku, su daug medalių ir nuopelnų. Bėgiojau po kalnus, kaip Grogorijus sako - desantūros specnazo dalinys, jei kas žinote, ką tai reiškia. Grigorijus mano, kad jis laive irgi šioks toks karininkas. Jis gyvena apatiniame gulte, o aš kabarojuosi į viršutinį. Užlipi, užsitrauki sunkios medžiagos užuolaidas, atsiriboji nuo viso pasaulio ir nugrimzti į storo kietoko porolono čiužinį. Gal tris kartus giliau įkvepi - ir jau smigęs, nes per savo 4 val. budėjimą laivo mašinų skyriuje nusivaręs nuo kojų. Budėjimas - miegas - valgis. Šitaip aš vežioju pjautą medieną iš Igarkos Sibire į visokius kaimus ir miestus Ispanijoj.

Kajutė maža. Borte apvalus atidaromas iliuminatorius su štorminiu dangčiu, po juo suolas, tiksliau ruda dirbtine oda paminkštinta sofa, kurios sėdima dalis atsidaro ir ten po ja yra rundukas - daiktadėžė. Kai sėdi ant to suolo, kairėje yra mažutis stalelis, kaip geležinkelio plackarte. Virš jo spintelė su knygom, ant sienos pleistru prikabinta pravoslaviškos ikonos fotografija. Toliau aukšta dviejų skyrių spintelė jūreivių daiktams, veidrodis, o po juo kriauklė. Paprasčiausia kriauklė su karšto ir šalto vandens čiaupu. O dar toliau - kita siena su durimis su ne visai paprasta spyna. Spynoje yra atlenkiama svirtis, kuri įsegama į staktą ir taip galima palikti duris praviras į laivo koridorių - kad kajutėje netrūktų oro.

Kai afgancas desantūros specnazo praporas tau pasako, kad užmuš - gali nubėgti ir jei spėsi, užsisakyti mišias. Bet laive daug nepribėgiosi, aplink jūra ir bažnyčios nėra. Arčiausiai dievo yra laivo politrukas, pirmasis kapitono padėjėjas. Jis partinis, nors jam atrodo, kad jis geras ir toks labai dvasinis įgulos vadovas. Nors įgula žino, kad pirmasis padėjėjas yra paprasčiausias saugumietis, KGB. Jis ilgai aiškins, kad tau pasigirdo, ar ne taip supratai. Jei būsi visai trenktas - tada prasidės jau visai įdomūs dalykai. Laivo politrukas nenorėdamas, bet privalės prirašyti pora lapų popieriaus, tu pasirašysi. Tada jis pradės laivo žmones drožti oficialiomis apklausomis ir protokolais, visi kokiai savaitei pasidarys šiek tiek įsitempę, o tada tu netyčia persisversi neatsargiai rūkydamas per planšyrą ir pliumpt iškrisi. Komanda gaus papildomą saugaus elgesio laive instruktažą ir pasirašys, kad tikrai tokį gavo. Kapitonas nukentės, gal net karjera susivartys, nes saugumas vistiek galvos, kad tu nenuskendai, o nuplaukei link Doverio.
Taip ir baigsis tavo trumpas gyvenimas, nelauktai tapęs liūdna istorija su pabaiga jūroj. Jūra atsirenka žmones. Politrukas tada prirašys dar pora lapų apie tai, kad nuo pirmos dienos laive tu jam atrodei kažkoks sutrikęs ir prislėgtas, kankinamas vidinių problemų keistas tipas, tinkrinkit, kodėl toks buvo kranto tarnybų į jūrą išleistas. Realiam gyvenime tai reikš, kad tavo artimiems žmonėms krante geriau patylėti.
1983-ieji, toks buvo prekybos laivynas, nors Pink Floyd ir Led Zeppelin klausėm.

Laivo komanda tambūre, kuriame veikė "kūrylka", t.y. oficialus komandos rūkomasis, mane jau buvo su užuojauta perspėjus, kad choholo Grigorijaus geriau nenervuoti, nes jis gyvenime daug matė, daugiau už mus visus kartu sudėjus. Jis todėl ir negeria, užsikodavęs, kad pats savęs toj baltoj minutėj prieš pat išblaivėjimą neišsigąstų ir vieno kito iš mūsų nuo tos savo baimės nejučiom nepapjautų. Kūrylkoj per tą pirmą reisą aš ir gavau pagreitintą išgyvenimo jūroj kursą iš žmonių, plaukiančių kas 15, kas 10 metų. Beje, toj pačioj kūrylkoj veikė ir kirpykla - visai linksmai vieni kitiems atlikdavom tuos įdomesnius kirpimus. Ar matei save su panko skiautere? O su krišnaito karčium? Baigdavosi linksmumai ežiuku. Paprastai, žirklėm, per storas šukas.

Taigi, kai Grigorijus pasakė "užmušiu", man net nekilo abejonių, kad taip ir nutiks. Tačiau, norėdamas bent kiek aiškumo trumpo gyvenimo saulėlydy, aš paklausiau "Kodėl?"

Jis smeigė pirštu į kriauklę ir piktai dūrė savo smailom kazokiškom akim virš pasagos stiliaus ūsų tiesiai man į kaktą.

Kas, sakau, čia gi nieko nėra?

Lašai, - jis tyliai ir įtikinamai sako - Mėlyni lašai liko, kai išskalbei savo džinsus.

Tada ir supratau, kad dar gyvensiu. Buvo džiugu.

Laive džinsai skalbiami taip - perriši virve savo firminę tikrąją odą. Kitą virvės galą tvirtini prie laivo, o džinsus meti už borto. Leidi jiems vilktis paskui laivą pora valandų, ištrauki, skalauji gėlu vandeniu iš šlango. Jei lieka kokių dėmių (gal į kokius tepalus buvai atsisėdęs) - kloji ant denio, apdrėbi džinsus "proškų" koše, kuria motoristai plauna rankas, ištrini grindų šepečiu ir vėl kelis kartus nuplauni vandeniu iš šlango. Dabar džinsai tikrai švarūs. Jei kas pasakojo, kad tempimas paskui laivą padeda dźinsams nusitrinti tiek, mad vien šalia siūlių lieka tamsios mėlynos juostelės, o visa kita pasidaro toks cool patrintas indigo - jums primelavo. Bet niekas ir nepasakojo, nes tokius dabar parduotuvėj lengva nusipirkti.
Tačiau dėl visa ko - geriau bus džinsų kajutės kriauklėj neplauti, jei gyventi nori.

be egzotiško paveiksliuko šį kartą, tikrai labai gaila.
-------

Esu kaip ir skoloj jums apie tai, kaip plaukti mūsų jachta. Negera našta nusigula toks tekstas ant mano riešo, nes reikia nusismulkinti apie kaip laive bliūdus plauti, kaip feirį skiesti, kiek šikpopierio nusiplėšti, kaip dulkių siurblo laidą suvynioti ir kur viską sukišti, kad nesutrukdytų mums jūras nugalėti.
Nes yra aukšti tikslai, o pasirodys, kad priemonės smulkios. Tikslus išlaikom, o dėl priemonių kiek susilaikom.

Oj, nebus smulkaus priemonių teksto, nes tik žmogus esmi. Niekaip neįvažiuoju į buitiškai smulkmenišką nuotaiką jam.
Kai tik labai abstrakčiai užsiminiau apie tautiečių galimybę plaukti kartu, ėmė atsirasti jūsų laiškai mano dėžutėj, toj kur ant google bromos - dėl kaip kas kada. Pastebėjau, kad labai vienodas raides dėlioju visiems, kurie svarsto - plaukti kartu, ar ne.

Deividai, būk žmogus, nepyk, bet bet tuoj čia įdėsiu mūsų laiškus, kad kiti rašytų jau kitas raides. Už pakantumą - nuo manęs gauni 2,5 karmos taško.

Deividai, always welcome visada.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

BILLABONG
mail2billabong@gmail.com
Šanghaingas
D
Deividas Xxxxxx

Sveiki,

kadangi jūsų blogas yra vienas iš kaltininkų to, kad pradėjau buriuoti tai pasiūlymas būti pagrobtam man stipriai priimtinas. Jau pernai kažkoks panašus pasiūlymas buvo nuskambėjęs tai ta mintis nuolatos sukasi galvoje.

Konkretus klausimas - ar būtų galimybė šį sezoną būti pagrobtam tik ~savaitei? Bijau, kad ilgesniam laikui neištaikysiu, na nebent rudenį.
Kitas klausimas - ar grobiate jūreivius su moterimis/nelabaijūreivėmis?

Šiek tiek apie save:
man 44, gyvenu Vilniuje. žmona, du vaikai
pradėjau buriuoti tik pernai. Turiu antros eilės vairininko pažymėjimą.
nusipirkau Conrad 25 jachtą Trakuose ir teko ją visą perdažyti nuo viršaus iki apačios. Kas yra šlifuoklis, antifulingas ir epoksidinė derva - žinau.
pernai jūroje nuplaukiau ~500 jurmylių (Gotlandas, Kroatija, Graikija).
dalyvavau Paršelio regatoje Prus Prius įguloje.
Šiemet turiu tikslą išmokti plaukti savarankiškai ir laikyti ar I-ą eile ar kažkur važiuoti ir gauti RYA sertifikatą. Todėl man labai reikia praktikos - tiek plaukimo, tiek laivo priežiūros. Jau turiu susiplanavęs šiems metams:
švartavimosi kursus pas GoSail ir savarankišką plaukimą Kuršių mariose.
savaitė Mozūruose su šeima.
savaitės praktika su Dovydėnu Baltijoje.
Tikiuosi, kad ir Chomentauskas pakvies dalyvauti regatose Kuršių mariose.
ir, žinoma, daug ežermylių Trakuose.
O dar ir šeimai duoklę reiks atiduoti, taigi, ilgam būti pagrobtas bijau, kad neturėsiu galimybės
Ai, dar ir į darbą reiks eit…

Gražios dienos

Deividas

Yacht BILLABONG
kam Deividas

Labas Deividai,
Nemaniau, kad mano keverzonės ir sapaliojimai galėtų ką nors į tokias nesamones atvesti, kaip buriavimas. Biškį sumelavai, nes tave draugai į tas galeras įstatė, jei su Prusu plaukei ir dar tikiesi plaukti.

Grobiam ir porom, nes moterys visą laivą priverčia pasitempt, keiktis vos vos mažiau ir valgyti būna skaniau. Turėsit savo kajutę, bet tulikas liks bendras. Gera naujiena - į tą wc vaikščiosim ne bendrai, o po vieną. Daugiau gerų naujienų nėra, nes kitais laivo priežiūros ir plaukimo darbais dalinsimės. Jei taviškė nelabai plaukioja ir norit tik savaitės - rinkis tą laiką, kai persimesiu iš Romos į Sardiniją. Ten plaukiosim tik po kelias valandas per dieną, ilgesnių plaukimų nebus ir niekas nieko neužsups. Nakvynë dažniausiai inkaruotėse, nes tą regioną neblogai pažįstu. Jei nutiktų štormas ir teks slėptis marinoje - marinos kaštus dalinsimės. Bendrai visi mokėsim už maistą ir vyną. Dar tu mokėsi laivo žiemojimo pinigų, kas yra Eur100 nuo žmogaus per savaitę. Manau, kad šitaip laivas per sezoną susirinks jam reikalingus pora K pinigų. Skristi jums bus patogiausia į Olbia iš Rygos. Yra į Cagliari iš Kauno, iš ten traukiniu į Olbia, iš ten autobusu į Porto Rotondo, iš ten mano tuziku į Billabong.
Jeigu tau jūrmylių reikia, teks rinktis kitą etapą. Sardinija bus čilinimas ir totali tinginystė, ko po žiemos patikėk kaip norisi.
Sorry, su vaikais negaliu priimti, nes plaustas 4-vietis.

Prasinešk, ką galvoji.

=G=

Šanghaingas - tai jūrininkų grobimas tikslu prievartos ir apgaulės būdu juos įdarbinti burlaiviuose. Lietuviškai tokio termino neturime, vien tik plačius teisinius terminus "savivaldžiavimas" ir "prekyba žmonėmis". Prekyba žmonėmis, būdama labai jau plati sąvoka, visiškai tiksliai atitinka ir šanghaingo esmę, bet pastarasis terminas sietinas vien su burlaivių laivynu ir jo istorija.

Šanghaingu Britų imperijos ir Amerikos uostuose nuo 18 a. iki 20a. pradžios užsiimdavo profesionalūs verbuotojai. Burlaivių laivynai buvo dideli, žmonių trūko, o profesionalių jūreivių - tuo labiau. Laivų savininkai sutikdavo verbuotojui mokėti neblogą atlygį už kiekvieną į laivą pristatytą dūšią. Įstatyminė įgulų samdymo bazė puvo tam paruošta - pasirašęs sutartį su laivu, jūrininkas nebetekdavo teisės legaliai nutraukti kontraktą iki plaukiojimo pabaigos.

Verbuotojui ir jo komandai užtekdavo kranto smuklėj nugirdyti jūreivį, pakišti jam pasirašyti kontraktą ir pristatyti tą nutrūkėlį į laivą. Arba dar paprasčiau - tamsiame skersgatvyje užtvoti kokia pliauska užsižiopsojusiam jūreiviui per mamonėlį, elementoriškai padirbti jo parašą, o kūnelį vis dar be sąmonės perduoti į laivą. Jei bandys jūreivėlis atsibusti pakeliui - nesivaržykite užtvoti dar... Laive juo pasirūpins, išsiblaivys jūreivėlis tik tada, kai laivas jau bus toli nuo krantų. Ten nelaimėlis ir sužinos, kad jis turi tvirtą ir legalų kontraktą su laivu, o kontrakte parašyta, ką jis laive privalo daryti ir kad jo pirmųjų kelių mėnesių atlygis jau avansu išmokėtas jį pardavusiam verbuotojui. Viskas legalu. O tu, jūreivėli, išsiblaivęs galėsi šnypšti pakampėse, kad tai prievarta ir apgaulė, kad tai neteisybė, kad parašas ten visai ne tavo - na, bet kam tai įdomu?!

2015m sezone man buvo atkarpų, kai ilgokai laivu keliavau vienas. Pastebiu, kad tokios atkarpos sutampa su sezono pradžia, kai reikia laivą paruošti nuleidimui ant vandens ir su sezono pabaiga, kai visa masė darbų daroma atgaline tvarka ir laivas paruošiamas žiemai. Natūralu, kad žmonės labiau nori Viduržemio jūroje pliuškentis ir vyniuką siurbčiodami saulėlydžiais grožėtis, nei laivo šonus poliruoti, dugną tvarkyti ir visas pakampes šveisti. Sezonui įsilingavus, stebuklingu būdu visos užuominos apie vienatvę laive išnyksta kaip ta vasaros nakties migla, dar iki saulei kylant rasos lašais sukrentanti ant laivo denio.

Sezonas jachtai BILLABONG šiemet prasidės balandžio 1 d. Romoje, o baigsis spalio pradžioje Kanaruose.

Na, dabar jau esate informuoti - maždaug kada turėtumėt būti atsargesni kranto smuklėse, ar tamsesniuose senamiesčio gatvelių labirintuose. Gerkit mažiau, valgykit sveikiau, nesiniarvookiat ir saugokit save.

Saugokitės nesisaugoję, bet vienas kitas vistiek atsibusite jachtoje kažkur prie Italijos krantų, arba Atlante. Kaip teks elgtis atsibudus ir ko tikėtis iš savo gyvenimo jūroje - sekančiame įraše.

O tuo myntaimu ir kol kas - galite pasinagrinėti ketinamą per sezoną sukeliauti maršrutą.

Beje, jei kas nors jau dabar norite būti pagrobtas - tą savo norą galite aprašyti laišku į mail2billabong@gmail.com

Sprendimas priimtas.
Šiais metais spruksim iš Viduržemio jūros į Atlantą. Į Viduržemius sugrįšim, kai į pensiją išeisim ir norėsis daugiau inkaruotėse čilinti, nei virvėm dirbti. Kol noro buriuoti yra - reikia buriuoti.

Sicilija, Adrija, Graikija, Turkija - puikūs buriavimo regionai, bet jie lieka toms ramesnėms dienoms.

Daugiau apie mūsų planus šiems metams - www.billabong2.com

Per šių metų sezoną bus nuplaukta apie 2200-2500 jūrmylių. Maršrutai ir etapai dėliojasi labai preliminariai, viską dar gali koreguoti orai, kalendoriai ir jūra.

Daugelis iš jūsų turėsite galimybę (jei apsirūpinsite noru patys) tapti BILLABONG įgulos nariais, nes poilsiautojų mes neimam. Jeigu dar nežinote, kuo pirmieji skiriasi nuo antrųjų - hmmm, kai žinosit - šaukit raketą, ar šiaip pasakykit...

Įgulos nariais plaukiantys turės galimybę kartu keliauti pilną, ar dalį etapo, jei visas per ilgas.

Kas yra laivas BILLABONG, kas tokie mes - rasite laivo svetainėje. Ko tikimės iš įgulos narių ir ko jiems tikėtis iš mūsų bei kelionės - pasistengsiu kuo plačiau apibrėžti kituose įrašuose.

Ar pastebėjot, kad žydai į klausimą "Kodėl žydai atsako klausimu į klausimą?" visada atsako "A kas jum sakė?". Protinga tauta. Elkitės taip pat, jeigu jus paklaustų kas protingesni - katės, ar šunys. Drąsiai, žydiškai dėkit oponentą ant menčių neatmušamu klausimu į klausimą "Ar jūs kada matėt 7 kates, sukinkytas į roges, per sniegus tempiančias žmogų ir dar jo mantą? "
Turiu namie vieną katiną ir vieną šunį; jei kas atsivestumėt dar 6 protingas kates ir vieną žydą kaip Gineso Knygos arbitrą, galėtumėm pabandyt, kol sniego yra... Bet kokių kačių neveskit, tik protingas, kad mūsų šunelio labai netraumuotų.

Tiek jau to, gyvuliukai tegul patys išsiaiškins, kas protingesnis, o man tuo tarpu atrodo, kad būtent žmonija kraustosi iš proto.

Virš 200 000 gudragalvių pareiškė karštą norą būti atrinktais pirmajai ekspedicijai į Marsą. Žinodami, kad į Žemę niekada nebegrįš, kad planeta negyvenama ir kad visai neaišku, ar juos gabenantis erdvėlaivis sugebės išvis į tą Marsą nuvykti, o ne subyrės į šipulius dar pakeliui. Nes erdvėlaiviams tai ne taip jau retai šitaip nutinka. Tikrai, tikrai, ir ne būtinai vien per Žvaigždžių Karus.
Tai kaip smarkiai tuos 200 000 jaunų žmonių yra gyvenimas nuskriaudęs, kaip žmonija juos yra užknisus, kaip jie mūsų civilizuotoje visuomenėj nesugeba savęs realizuoti, kad jie sąmoningai renkasi tokį bilietą į vieną pusę, tiksliau savižudybę su atidėta data?
"A kas jum sakė?" The Telegraph man sakė...

Tuo pat metu, kai 200 000 jaunųjų talentų varžėsi kas gražiau uždus ar skaisčiau sudegs 2024-aisiais ir dėl to papuls į istorijos knygą, kvietimui keltis gyventi į Pitcairn salą Pacifike iš visos planetos vardu Žemė atsiliepė tik vienas žmogus. Iš Marso dar mažiau.

Didžiosios Britanijos jurisdikcijai kaip Užjūrio Teritorija priklausantis Pitcairn'as yra puiki gyvenama sala, pilna kiaurus metus vaisių, tinkama žemdirbystei ir visokių mekenančių, bliaunančių, gal netgi kriuksinčių skeltanagių auginimui. Su skaidrutėliu ir gyvasties visokios pilnu vandenynu aplink, su nardymu ir sportine žūkle kiek telpa, su šiek tiek turizmo, su labai baltaodžiams palankiu klimatu (žiemą 19C, vasarą apie 25C) o ne tiek toli nuo salos yra puikiausi egzotiški ir negyvenami Ramiojo vandenyno atolai su smagiomis lagūnomis ir palmių rojum. Tiesa, visa kita nuo Pitcairn'o gana toli. Salą aptarnauja keltai iš N.Zelandijos, o lėktuvai į ten neskraido, kaip į kokią Nidą irgi kad neskraido. 3000 jūrmylių keltu, todėl labai dažnai jis ten nesilanko, tik kas 3 mėnesiai. Pitcairn'o bendruomenė, apie 50 gyventojų, yra senstanti ir susirūpinusi salos ateitimi. Jie kviečiasi naujus gyventojus atvykti, kurtis saloje, aktyviai jungtis į anglakalbės bendruomenės gyvenimą. Naujakuriams nemokamai suteikiamas žemės sklypas, kaimynai padės ir namą pasistatyti, sąlygos ir civilizacijos atributai, tokie kaip geriamas vanduo, elektra, telefonas, internetas - viskas ten yra. Visa kita pristatoma laivais. Maximos, McDonalds, Chilli Pizza ir Marijos Žemės Karalienės Butkutės ten nėra, kas tiesa, tai tiesa...

Ir vos vienas vieninteliausias žmogus visoje planetoje atsiranda, kuris nori į Pitcairn, o 200 000 į atogrąžų salą nei už ką - tu jiems Marsą duok ir dabar!? Durniai, taigi jei Pitcairn'e kas nepavyktų, nuo egzotiškų vaisių pratrystum, internetinis tavo versliukas Kaboom-dot-smthg susilankstytų, ar maža kas nepatiktų labai, žodžiu, tu neprigytum ten... Taigi sėdi į sekantį keltą ir grįžti pas mamą ir tėtį, ar atgal į kokios nors maximos kasą, gal lašišas škerinti norvegams, net nežinau ko pasiilgsit labiau. Tačiau gyvi liksit, ne taip kaip į Marsą iššauti. Žiūrėk, saloj susitupėsi, charakterio įgausi, svieto pamatysi, kažką nuo nulio susikurt pabandysi - ir tikrai surasi tą savo vietą gyvenime. Ne, blem, į Marsą norim...

Tai va, aiškiai matom, kokia yra realybė - sveikos nuovokos proporcija žmonijoje yra 1:200 000. Man tai dar viena priežastis, kodėl aš noriu buriuoti - vis toliau nuo tokios masės labai keistų žmonių, kurie vienas kitam kažką nuolatos įrodinėja mūsų planetoj, o ta normalioji mažuma visokių putin&Co ar ISIS prietrankystę priversta iškentėti. Ne, į Marsą aš nenoriu, kiek beprašytumėt, aš noriu su šeima į mūsų laivą. Gal net tą Pitcairn'ą apžiūrėt kada nuplauksim, kas ten mus žino.

Beje, šios mintys su buriavimu yra susiję gerokai labiau, nei mano ateities maršrutų planai.
Pitcairn salą savo tolimesniam gyvenimui pasirinko garsiojo britų burlaivioBounty maištininkai. Jie, neapsikentę sunkaus jūreivio darbo laive, o jei tiksliau, tai neatsilaikę Taičio gražuolių stačiais papukais (jas kirkino 5 mėnesius) vilionėms, laivo vadus vandenyne išlaipino į burinę gelbėjimo valtį. Davė vandens, davė maisto ir pasakė, kad tie plauktų kur tik nori. Palinkėjo Vėjo-Vėjo-Vėjo. Šitaip užgrobę laivą, maištininkai kiek pasiplaukiojo tarp Ramiojo vandenyno salų, ieškodami smagios vietelės, kur galėtų pasislėpti nuo Britanijos keršto. 1789-ais atplaukę į Pitcairn salą, esančią atokiau nuo laivybos kelių, jie ir padegė ir nuskandino garsųjį HMS Bounty, nes žinojo, kad šiame nuošaliame rojuje galės kurti naujus gyvenimus. Jie, gyvenimai saloje, tiems karštagalviams šalapajams nelabai gavosi vien marmeladu kloti... Nors prasidėjo visai smagiai.

OK, apie Bounty maištą daugiau nepasakosiu, geriau patys susiraskit filmą [b]The Bounty[/b] su Antanu Hopkinsu ir su tokiu Mad Max'u Brave Heart ir patys pažiūrėkit:

Kalėdos, net praėję, yra stebuklų metas. Kalendorius prasisuka, Kalėdos praeina, o stebuklai lieka mums.

Vienąkart Sardinijoj inkarą išmečiau ramioj įlankoj, šalia miestelio. Įlanka labai sekli, bet ji siaura ir ilga, ją tiktų vadinti fjordu. Tačiau fjordai yra Norvegijoj, o čia juk Viduržemio jūra. Todėl vadinsiu įlanka, nors fjordas patiktų labiau.

Stovėjau įlankoj ant kablio visą savaitę. Miestelis visiškai nykus, net turizmo, kuris nusiaubęs visą Sardiniją - neužkabintas. Todėl ir žmonės čia kiek kitokie, nei kitur. Jie turi laiko pokalbiui, tu jiems įdomus, jie nori bendrauti, bet yra pastabūs ir nuovokūs tiek, kad iškart su šypsena atsitraukia, jei pamato, kad bendrauti nenori. Auksas, ne žmonės, jei supranti kad esi beveik Italijoj.

Pirmas vizitas krante. Lengvas pakilimas dulkėta gatvele į pagrindinį gyvenvietės kelią. Ten - sprendimas saulėkaitoj - sukam į dešinę, ar į kairę, nes kol kas įdomu visur. Kaip visada, renkuosi tą gatvės pusę, kur daugiau šešėlio, nes saulė čia kerta. Gatvėje matau autobuso sustojime besipykstančius žmones. Stambus, prakaituotas plaukuota nugara plikis iš riešo mojuoja į puokštę suspaustais dešinės pirštais moteriškei po nosim ir karštai jai beria itališką tekstą. Jo dantys blizga įdegusiam veide, jis tiesiog prisikišęs sunkia žodžius pro dantis kartu su seilėm, man tai atrodo kaip grasinimas mirtinu pavojum. Šalia stovinti paauglė mergina, lygiai taip tamsiai pasirėdžius, spėju, tos moters dukra, nes bruožai panašūs- ji linksi, pritardama tam atakuojančiam buliui. Moteris išdidžiai laiko buliaus žvilgsnį, vis kas kelintą ano skiemenį energingai linkteldama galva. Ji su viskuo sutinka. Kam tas pyktis? Vaidinu, kad jų nematau, nors žingsnį sulėtinu. Čia privažiuoja autobusas ir aš pamatau atsisveikinimo sceną. Nė velnio jie čia nesipyko, tik draugiškai kalbėjosi. Tas plikis plaukuočius iškart pakeičia plokštelę ir tampa švelnumo angelu plaukuota nugara. Jis bučiuoja moterį, bučiuoja merginą, sunkiai iš glėbio jas paleidžia į autobuso saloną, perduoda jų lagaminus ir dar kažką aiškina vairuotojui. Vairuotojas tampa atsakingu už du plikio gauruočiaus brangiausius žmones.

Neprabėgo ir savaitė, kai pradėjo megztis ryšiai krante. Teisybės dėlei atsiskleisiu. Aš čia jau antrą kartą. Pirmąkart stojau įlankoj vos vienai nakvynei, nes tada buvau užsipaišęs tikslą nuplaukti kažkur toliau. Atvykau apie vidurdienį, per patį Saulės šėlsmą. Greitas vizitas į supermercado, kaimo parduotuvę, davė greitą pažintį su žvejų šeima, tos pat parduotuvės savininkais. Vyrai žvejoja apie netolimas salas, o moterys prekiauja. Kai vyrai krante, jie padeda savo moterims. Kai tuomkart užėjau į parduotuvę duonos, vyno, sūrio ir daržovių - ten radau visą šeimą, bet angliškai kalbėjo tik viena mergiotė, o visi kiti labai stropiai šypsojosi ir padėjo siūlydami savo prekes. Man mažiausiai reikia tokios pagalbos, ypač kai keli žmonės eina tau iš paskos, choru klausdami ar nenorėčiau va šitų sausainių. Aš jiems patikau nuo pat pradžių - kad ėmiau vežimą, o ne rankinę, kad iškart pakroviau vyno ne vaikiškom talpom, o balto ir raudono po penkis, na tada jie neišlaikė ir pasiuntė mergiotę mane vilioti sūrio degustacija. Prieš atpjaudama po gabaliuką vis kitokio sūrio, ji klausinėjo apie savo anglų kalbą - ar akcentas labai jaučiasi, ar suprasti ją lengva, ar teisingas tarimas. Gyriau susiriesdamas jos anglų kalbą ir jos sūrius. Gaila, kad ji buvo man vos kiek aukščiau bambos ir labai jau apvali - todėl nuo sūrių arenos ėmiau tik Gorgonzolla Forte.

Grįžtam į mano sugrįžimą čia. Ta pati parduotuvė, tas pats sūrio degustavimas, tik mergiotė kita. Sušoviau pro šalį kaip paskutinis kvailys. Kad šioji mergiotė yra anos sesuo, supratau tik vėliau, kai jau įsikalbėję buvom. Bet kad jos ir panašios. Į mano komplimentus apie jos anglų kalbos ištobulėjimą ji atsakė nuoširdžiu džiaugsmu, gavau viliones link vietinių fermerių sūrių su paragavimais, kol vėl nusipirkau tos pat Forte ir išsiaiškinom, kad ji jos sesuo. Smagiai pažvengėm iš kvailo manęs ir kasoje apmokant ilgą čekį, ji pasisiūlo mane su mašina parvežti iki krantinės. Visa šeima, išsidėsčius apie kasą, linksmai linguoja galvomis. Kas perka daug, tuos jie veža. Bet ji irgi iki bambos ir stora - nors prisitvok į sieną, bet ne mano tipas. Čia turiu atsiprašyti viso Pasaulio merginų, kurios iki bambos ir stambios - tikrai, problema ne jusyse, o vien manyje, nes jūs ne mano tipas. Tačiau vežamas daviausi.

Važiavom nediduke mašina. Prie krantinės jai parodžiau tolumoj stovintį Billabong, sakiau, kad šitas laivas yra mano namai. Iki ateinantis štormas prasiris, man dar laukti mažiausiai tris paras, todėl kai ji paklausė, ar noriu pamatyti jų šeimos namus, aš pasakiau Taip. Pirkinius sukrovėm į valtį, pririštą uostely ir išvažiavom.

Va, čia ir bus tai, ką norėjau jums pasakyti. Paprastas, bet erdvus miestelio namas su fasadu į pagrindinę ir vienintelę gatvę ir su dideliu kiemu. Čia gyvena šeima. Kiemo tolumoj palaikis tvartelis, nuo jo beveik iki namo, pagal sklypo šoninę ribą - pavėsinė, tinklų džiovykla. Gyvulių šeima nebelaiko, vien naminius paukščius. Kieme vaikštinėja gal septyni gaidźiai, gal dvidešimt vištų ir vienas albatrosas. Pats tikriausias jūrinis albatrosas. Kaip pats tikriausias gaidys savo plėvėta letena rausia mėšlyną, snapu renka sliekus ir kerta tiems, kas bando jį aplenkti. Tų bandančių mažoka - matau, kad gaidžiai jo klauso ir bijo, o vištos tuo labiau. Andžela papasakojo albatroso istoriją.

Kai broliai žvejai išpainiojo albatrosą iš tinklo, jis buvo tiek nusilpęs, kad nebegalėjo skristi. Jis buvo laimingas galėdamas kvėpuoti. Sparnas buvo išnarintas, jis visą naktį stengėsi nenuskęsti, nes per neatsargumą pabandė sugriebti tinkle po pat paviršium įstrigusią žuvį. Sidabras iš dangaus paviliojo, instinktas griebti suveikė, o kai snapas tinkle įsipynė, tėškėsi taip, kad sparnas išniro. Įkvėpti galėjo tik bangai kilstelėjus. Taip visą vakarą ir visą naktį ir visą rytą - panyri, pakyli, įkvepi. Skausmas savo keliu, bet kvėpuoti begalėjo tik tada, kai jūra leido. Todėl žejai rado vos gyvą.

Atsigavo gaidyne, įstatytu sparno sąnariu, bet virve per koją pririštas prie kuolo. Gal tik į trečią dieną galėjo plasnoti pradėti, į laisvę veržtis. Veržėsi kiek galėjo, šnypštė ant gaidžių ir žvejų, visiems snapu kirsti bandė. Virvė koją iki kraujų nutrynus. Gaidžiai puldinėjo, vis kas čia vadas rodė... Paskui suprato, pas ką snapas skaudesnis, o vištos ėmė daugiau kiaušinių dėti. Žvejai iš pradžių žuveliokų numesdavo, bet paskui teko išmokti sliekų pasigauti. Maisto netrūko. Sparnas sugijo po pusmečio, dar po metų ir virvė nuo kojos nupuvo, bet tuo metu albatrosui jau niekur skrist nesinorėjo. Jis taip ir liko gyvent tarp gaidžių.

Išplaukiau iškart Mistraliui praėjus.

Rimtautas Rimšas yra pats produktyviausias lietuvių literatūros autorius-marinistas, palengva įsibėgėjęs tiek, kad po knygą išleidžiantis vos ne kasmet. Toks yra viešai matomas Rimo literatūrinis veidas, nors buriuojanti tautos dalis žino jį turint tų veidų daugiau. Kaune jis įsukęs buriuotojų inkubatorių, kur buriavimo bacila užkrečia romantikos ieškojusių ir kitur neradusių kauniečių sielas, o savo jachta LAUNAGIS iš kiekvienos kelionės vis dar gali į Klaipėdą parvežti po dešiniu zalingu tokią aplankytų šalių vėliavų virtinę, kokios dažnas buriuotojų kapitonų sueigos dalyvis nesugeba surišti ir per visą savo kapitonišką karjerą.

Rimas yra vienas iš mano buriavimo mokytojų, nors pats to nepripažintų. Kadaise pasielgiau klastingai. Buvau ne tiek seniai išlaikęs II-os eilės jachtos vairininko teises, turėjau minimumą teorinių žinių ir visiškai apvalų nulį jūrinio buriavimo patirties ir dar - labai norėjau plaukti. O plaukt nebuvo kuo.

Dėl susitikimo jachtklube, kur jo LAUNAGIS stovėjo, sutarėm telefonu, nors iki tol mes nebendravom. Sakiau jam, kad ketinu savo šeimai pirkti laivą, tiksliau, jau susiradau man reikalingą jachtą Olandijoj ir dabar ieškau kapitono, kuris už protingą atlygį padėtų tą SCORPIO Lietuvon parsivaryti. Kaip nori tą jūrlapį sukiok, lankstyk - nu niekaip iš Olandijos į Lietuvą tu be jūros, o tai ir dviejų - neatplauksi. O kaip aš plauksiu, prieš tai visai jūroj neburiavęs, o ir laivas nepažįstamas, net gelbėjimo plausto jame nėra... Tada ir gavau aš pirmą jūrinio buriavimo pamoką iš Rimo - nes, pasirodo, varo tik avis ir karves, o jachtas - plukdo. Tiek jau to, ausis nuleidau - plukdo, tai plukdo. Man juk buvo svarbiausia mano slaptas ir jam neišduotas planas - kad kol laivu bus plukdomas ir mano organizmas, turėjau viltį iš to jūrų vilko daug išmokti.

Kelionėje užtrukom tris savaites. Per jas iš Rimo pasimokiau gerų dalykų ir blogų, ir įžūlumo tiek, kad iškart sugrįžęs, pradėjau plaukti rudeninėn jūron savarankiškai ir daryt jau nuosavas klaidas, ir iš jų toliau mokintis. Po kelių metų buvo dar viena didesnė kelionė kartu, kai vėl iš olandų į naujus namus plukdėm jachtą LOKIUKAS. Šios kelionės metu Rimas dar rašė, iš eigos planavo ir nuolat dalimis perrašinėjo savo VYRIŠKO TORTO RECEPTĄ - savo jau trečią knygą. Manyčiau, ji davėsi ne taip lengvai, kas man ir jautėsi gerokai vėliau ją skaitant.

Mažos grimzlės TORTAS buvo bandymas pabėgti nuo autoriui būdingo vingrių klajonių po save į balalaikos tipo epą, todėl pradėjęs skaityti NULINĮ PLŪDRUMĄ, nudžiugau, kad jis vėl sugrįžo prie šaknų, t.y. vėl išleido gilią knygą, panašią į labai sėkmingą savo debiutą "Klajonės po jūrą ir save". Sakau, turėsim dar vieną knygą laiko turinčiam buriuotojui ir mąstyt netinginčiam skaitytojui.

NULINIS PLŪDRUMAS - mažasis romanas, nedidelė knyga. 192 psl. ir dažnas ją įveiks per dieną, o beveik visi, net lėtesni - per abi lietingo savaitgalio popietes. Tačiau bus ir tokių, kurie, tiksliau, kurios - padės šią knygą į šalį, perskaitę vos ketvirtį; kodėl man taip atrodo - paaiškinsiu vėliau.

Autorius istoriją pateikia trečiuoju asmeniu. Neįvardintasis "jis" - tai buriuotojas vienišius, nuo savęs ir Pasaulio pavargęs jau tiek, kad plaukti niekur nebenori, todėl visą sezoną praleidžia savo jachtoj, prisirišęs prie apleistos krantinės negyvenamoj, bet turistų ir kitų salų gyventojų retkarčiais aplankomoj saloj. Kažkur pačiam nykiausiam žuvėdų salyno pakrašty.

Viskas, ko jis nori - tai vienatvė ir ramybė, krapštytis neskubiai laive, narpliotis prisiminimuose, skaityt knygas, klajot ratu po mažą salą. Kiekvienas išorinio pasaulio bandymas įsiveržt, ar bent prisiliest prie jo uždaro pasaulio virsta įdomia istorija, su pakeliavimais laiku atgal ir į save - pasakojimas vyniojasi gal kiek įmantriai, bet, atrodo, nuoširdžiai.

Herojus skaitytojui save pateikia kaip gerokai nuo gyvenimo pavargusį mąstytoją, į bet kokį gyvenimo iškeltą suktą klausimą galintį atšauti suktesniu, o dar geriau net dviem. Savo vizitinėj kortelėj, kyštelėtoj man po akim viename iš vidinių viršelių, jis sakė, kad kai jo kūno nebedžiugins nei sūris, nei blynas, o sielos - pažinimo džiaugsmas, jam bus dar likus jūra.
Žmogus taip sakė - aš ir patikėjau. Kodėl gi ne?

Vėliau, į tekstą įkibus, aštroki jo pasisakymai ir požiūriai į pasaulį, aplinką ir laiką, neturinčius jokios objektyvios krypties ir prasmės - mane įtraukė, nes darėsi įdomu į ką dar netrukus nukryps sunkiai fokusuojamas skeptiko žvilgsnis ir iš kokio dar kampo bus užsipulti ir į miltus sumalti kiekvienam normaliam (suprask, kranto) žmogui svarbūs, bent jau įdomūs dalykai.

Kad mane jis bando apgauti, įtart pradėjau gal tik nuo žodžio "kurvatūra", sutikto 62 psl. Kas čia per kurvatūra jam - nes mes, buriuotojai, visada sakom "apvadai". Ach, tai turbūt vienoj iš tavo knygų rašo, nes žmonės taip nesako.

Dar kiek anksčiau (ties tuo minėtu ketvirčiu, kur kai kurios užvers, padės į šalį) jis labai jau garsiai ir karštai visas moteris įrodinėja esant plėšriaisiais padarais, klastingesniais net už gyvatę, nors tuoj pat pripažįsta, kad be jų negali, nes pats su dviem, jei ne daugiau, veidais. Va čia tai kurvatūra!

O kai manyje vėl buriuotojas pabudo, neliko abejonių, kad autorius mane tikrai apmauti bando. Nors pats romanas kažkodėl mažasis, tačiau lyrinis herojus toks lyriškas, kad nusprendė susikauti su visu Pasauliu, pergalingai išlaužęs kregždutės pozą.

Čia reikia prisiminti, kad autorius įvaldęs mintį ir savo plunksną tiek, kad savęs netapatinti su lyriniu herojum "Jis". Autorius to nedaro, todėl ir skaitytojui tapatinti nereikia. Tačiau ar jūs pajusit, nuo kurios pasakojimo vietos autorius skaitytoju ims žaist, manipuliuoti?

Autorius patyręs buriuotojas, vienas pirmųjų Lietuvos jachtsmenų-vienišių-dalnobojščikų; ir atleiskit man už šį talpų nelietuvišką žodį. Todėl jis kala į klyną ir savo klastingas žabangas, man atrodo, skaitytojui paspendė nuo pat pirmo žodžio, ten kur save jis (herojus) mums pristato. Ten, kur sūris, blynas, jūra...

Kiekvienas, buriuotojo duonos pats paragavęs, o ne vien knygoje "apie buriavimą" skaitęs - žino, kad pririštas prie kranto laivas yra beveik kranto dalis.
Sakai, nori atsitraukti nuo kranto, ieškai dvasios ramybės, vienatvės ir vienybės su jūra ir gamta - tai ir stokis ant inkaro, jei buriuoti negali. Būsi švariam vandeny, o ne kranto buizoj, kuri ne tik laivo bortus terlioja, bet ir ant jausmų bei proto kažkokiu dumblu nusėda.

Užinkaruotas laivas nekeliauja, bet jis plaukia - patikėkit, yra didžiulis skirtumas, nei kad būti pririštam. Gyvendamas inkaruotėje, tu gali normuoti sau krantą ir bendravimą su kranto žmonėm. Tu pats sprendi, kada į krantą gumine valtimi plaukti, kada grįžti, o tavo laivas lieka švarus nuo kranto šurmulio, triukšmo, pasimetimo ir purvo. Žinai, kiek inkaro grandinės esi išleidęs - va, tas apskritimas ir yra tavo asmeninė teritorinė jūra, kur tu šeimininkas. Man keista, kad toks jūros vilkas savęs inkaruotėj nemato.

Ką jis, tas herojus tokio daro, kad kuo toliau, tuo man patikėti juo sunkiau? Matyt, meluoja jis, kad jo laivas visiškai negenda, nes jie genda visi ir nuolatos... Ir su monetom saujoj, sunkiu darbu uždirbtom, kad išgelbėt šunį, kurio jis globot nenori - galiausiai jis ne į jachtinių žaislų parduotuvę patekom bėga, ką mes visi darytume, o visus pinigus gatvės muzikantui į skrybėlę sudeda... Apsisukęs aiškina, kaip savo laivą myli, labiau už bet kokį žmogų kurį sutikęs bebuvo, ar dar sutiks... O jūros dovanotą seno aukso lobį pirmam sutiktam nepažįstamajam atiduoda, kad tik gink Dieve, nekiltų pagunda savo laivui kokią saulės bateriją, ar akumuliatorių nusipirkti ir knygas LED šviesoje skaityti, o ne prie aliejinės lempelės savo nuosavas akis gaišinti.

Netikiu aš laivais, kurie negenda, netikiu jachtininku, kuris nenori laisvu pinigu savo mylimam laivui naujos cackės nupirkti, netikiu buriuotoju, kuris buriuoti nenori, netikiu žmogum, kuris atseit ieško vienatvės, bet pats prie praeivių kabinėjasi ir širsta dėmesio nepakankamai gavęs, o vos tik gauna - pats išsigąsta ir pabėga.

Jis ne buriuotojas, o urve pasislėpęs ir aukos tykantis voras, kuris platų tinklą numezgęs per visą salą - nuo kito krantinės galo, kur atvykstantys laivai bandys prisirišti, iki nuošalaus pliažo, kur kokia nors moteris vistiek kada nors nuoga maudysis, iš ten lipnios žabangų gijos veda prie svetimiems brukamų alaus skardinių ar kavos, kurios niekas neprašė, iki kaip masalui palikto laikroduko ant stalo ir improvizuotos būdos šuniui, kurį nuo mirties išgelbsti, pasveikusį abejingai šungaudžiams palieka, o vėliau karštligiškai ieškoti puola, kad atgal išpirkti...

Kad voro medžioklė būtų sėkminga, jis turi būti sumanus. Jam reikalinga patyrusio jūrų vilko aureolė, pabrėžtinai demonstruojamas abejingumas žemiečių niekingoms problemoms, nuomonėms ir rūpesčiams. Šitokiu paslapties šydu apakinti žemės vabalai praranda budrumą, atsipalaiduoja ir papuola į voro tinklus. Tam reikalingos knygos ir jų išmintis. Protingai ją pateikiant, aplinkiniams atrodai kaip tikras jūros vilkas, už bet kokį kitą vilką vilkesnis, tonom daugiau druskos vien nuo kriuistriumselliselio bulynio klevanto nulaižęs. O kur jau ten kitos mirusių laivų dalys, kurias tik knygoj ir bažnyčioje surasi. Herojiškai kiaurą parą kovojantis su audros stichija, bet tingintis iki kito salos krašto pusę mylios nukiaušinti, kad sekstanto optika saulę ant jūros horizonto padėti. Nes ten, ant jūros kranto, jo niekas nematys, o čia, ant laivo denio su sekstantu rankoj špaciruojant, visiems ir sau sūresniu už patį Neptūną tu atrodai... Ir net nesvarbu, kad nuo denio horizonto nesimato, nes imidžas - tai viskas. Ir jūrlapius jis parduotuvėj varto, tai lyg ledus per stiklą laižytų - nes jei paragausi, taigi gali būti neskanu, o kai ten, per plačius vandenis nuplauksi (jis žino, nes bandė) - nerasi nieko kito, tik vargą ir vis tą patį save. Tai kam plaukti... Todėl reikia saugotis, trauktis, pabėgti, kad kiti, tave netyčia pastebėję, neduokdie, tau nenusišypsotų ir taip neprijaukintų.

Galima toliau romano tekstą lukštenti, ieškant buriuoti nebenorinčio buriuotojo tikrų paklydimų ir tik sugalvotų kančių, bet gal geriau pagirkim autorių už kiek neįprastą knygos struktūrą. Autorius beveik knygos pradžioje duoda tikslų atsakymą į sunkius klausimus, kuriuos vis naujai kels viso tolimesnio siužeto metu. Klausimai lieka atviri, kad skaitytojas bandytų jam tinkamus atsakymus pats susirasti.

Kiekvienas skaitytojas gali savaip suprasti šią knygą, ji tikrai ne plokščia, ne koks greitukas detektyvas, ar šnipų romanas, ir ji turi daug veidų. Tiek, kad viename iš jų dažnas surasim savo nuosavų ir ne pačių gražiausių bruožų - todėl skaityt atsargiai. Taip jau yra, kad šiukšles rūšiuot išmokstame labiau, nei atsirinkti žmones, todėl ir bijom visų.

Autorius nuosekliai, su intriga, su paklampojimais po buriuotojo buitį veda skaitytoją per visą medžioklės procesą iki į tinklus įsipynusios aukos, kuri patikėjo tuo, ką jai pakišo. Tačiau panelė tikisi, kad jie kartu išplauks...

Neįtikino manęs mirtino pavojaus, sukrėtimo ir sarkofago užlaidojimo, kaip kokio Černobylio scena, turėjusi tapti sukrėtimu, katarsiu ir atgimimu su nauju, žvėrišku alkiu, drąsa gyventi. Kaip jam - per greitai ir neteisingai apsisprendė, kad patikėčiau.

Aš nepretenduoju į vienintelę teisybę, tai tik dar vieno skaitytojo šviežias įspūdis, gal jums bus kitoks. NULINIS PLŪDRUMAS man - tai knyga apie žmones, negalinčius nei plaukti, nei nuskęsti, kurie supyko ant viso pasaulio, perdegė svajonėj ir į priekį išsigando to, ko patys dar dorai nedarė. Ne tiek mažai tokių apie save sutinkam, o kartais per mažai pačius save pažįstam.

Bravo autoriui, dėkui už gerą knygą, kurios laukiau - o man teks vėl R.Rimšo KLAJONES PO JŪRĄ IR SAVE paskaityti, kad apsispręsti, kuri iš šių dviejų geresnė.

Šiemet žiema ne kaip žiema, tai nelabai aišku kam tuos laivus į krantą kėlėm. Na, bet kad jau nebūna to blogo, kad į gera nesueitų, tai bent pailsės ir pradžius laivai, kas jiems irgi sveika.

O mes tuo tarpu įsitaisykim fotelyje ir pabandykim ateinančio sezono plaukimus suplanuoti. Manau, kad tom saldžiom svajonėm nepatrukdys tiesus išėjimas į Navionics jūrlapius, kurį patalpinau šios "menkės" titulinio puslapio apačioje.

Jūrlapis čia ir bus, jūsų patogumui.

Baksnokit į tą jūrlapio vaizdelį ir Navionics jus nukels į bet kur ant gaublio. Bet nukels taip, kad nelabai vėl į "menkę" besugrįšit. Dar nežinau, kodėl taip yra, bet juk nėr ko atgal dairytis, kai visas Pasaulis tau prieš nosį!

Prigyti krante, po beveik pusės metų, šiemet praleistų jūroje, nebuvo lengva. Tie kuriozai, kai protas dar dirba laivo ritmu ir ne visada laiku organizmą įrašo į kranto realybę kaip ir baigėsi, nors bent vienas tvirtai liko. Kaskart mane kažkas viduje staigiam veiksmui truktelia ir iškart sustabdo, vos išgirdus namie pilna srove paleistą vandens čiaupą. Kodėl? Tuoj taps aiškiau...

Keliaudamas ir gyvendamas jachtoje, netrunki suvokti, kad visi tavo resursai riboti, o tik vanduo už borto begalinis. Mano laive gėlo vandens atsarga specialiuose nerūdijančio plieno bakuose po kajutės grindim - 300L. Tokia atsarga kaip ir į mažesnę pusę, kaip kruizinei jachtai, paruoštai kirsti vandenynus. Tačiau laive yra ir jūros vandens gėlintuvas - vos jį įjungi, ir ima sruventi į tavo atsargas šviežias gėlas vandenėlis, visa ko gyvo pagrindas ir džiaugsmas... Deja, per visą praeitų metų sezoną Viduržemiuose iš N bandymų tą sruvenimą teko patirti tik vieną kartą. Niekaip man nepavyksta to gėlintuvo teisingai paleisti, teks kitais metais lupti visą sistemą laukan ir rimtai testuoti, remontuoti. O iki tol - gėlintuvas mano yra vien teorinis, nes praktiškai neveikia. Taigi, vandenį tenka taupyti.

Apsirūpinimas gėlu vandeniu turi būti adekvatus jo sunaudojimui. Higiena, buitis, maisto ruošimas, plius - atsigerti. Kaskart pasimaudęs jūroje, turi nuo organizmo druskas nusiplauti. Nors juokaujame, kad prausiasi tie, kas kasytis tingi - tačiau kai karšta, bent kas antrą dieną, o tai ir kasdien reikia tvarkingai duše išsimaudyt. Indai kambuze plaunami iš jūros vandens čiaupo, tada trumpai praskalauji gėlu. Jei visai griežtai vandenį taupyt prireikia - jokio skalavimo, tik išvalyti popieriniu rankšluosčiu.

Skalbimas irgi ekonominiu vandens režimu - suvilgai rūbus ar patalynę tokiu pusiau sūriu karšto gėlo ir jūros vandens mišiniu, kad skalbimo priemonė dar veiktų, viską gerai išskalbi; po to kelis kartus skalauji jūros vandenyje ir tik tada - praskalauji gėlu vandeniu. Gėlai neskalauti daiktai paprasčiausiai niekada neišdžiūsta - taip ir lieka drėgni. Na, dėl maisto ruošimo - viskas visiems aišku, tik produktus ir daržoves plauni jūros vandeniu ir gali naudoti neskalavęs gėlu - tai nereiks druskos į puodą šaukštu krauti. Bulves ar kiaušinius jūros vandeny galima virti.

Kas dėl geriamo vandens - nelabai norisi nevirintą iš laivo rezervuarų gerti, tai tenka plastikinių butelių pakuotėmis iš kranto į laivą parsivežti. Vienam žmogui, šitaip gyvenant laive, dienai visiems poreikiams ir labai netaupant susinaudoja nuo 5 iki10L gėlo vandens. Taip ir ateina ta diena, kai vandens siurblys pradeda kosčioti, springti ir ta srovelė iš čiaupo labai silpna pasidaro. Laikas sukti ienas į uostą, kad ten vandens užsipilti, jei gėlintuvas pas tave nedirba...

Dažniausiai jachtų uoste yra degalinė; kad prie jos atsistoti ir kuro bei vandens atsargas papildyti - krantinė nieko nekainuoja. Kartais stojiesi marinoj prie krantinės, nusitempi guminę žarną nuo čiaupo krante iki laivo, užsipili taip piratiškai ir išplauki atgal į inkaruotę, kol uosto komanda neprisistatė pinigų reikalauti. Jeigu tau, šitaip vandenį pirataujant, jie ateina - privalai jiems pasiūlyti atsiskaityti už vandenį, nes pasinaudojai kranto infrastruktūra, kuri jiems kainavo. Dažniausiai, sužinoję, kad va tuoj pat išplauksi, pinigų nereikalauja.

Jei racija dar prieš užeidamas į uostą prasineši, kad nori įplaukti tik vandens užpylimui, beveik visada tau pasakys, kad uoste vietų nėra. Kam jiem reikalingas nepažįstamas laivas, manevruojantis sausakimšoje marinoje? Kad nuobodu nebūtų? Todėl, jei noriu tik vandens - įplaukinėju neprasinešęs. Kad būtų mažiau siurprizų, mariną prieš tai jau būnu aplankęs pripučiamu tuziku. Kranto marineriai irgi ne pirštu daryti, jie visus kruizerių, bandančių piniginės neatverti, triukus puikiausiai žino. Dažnai jie tave pasitinka su šypsena ir gumine valtimi dar prie uosto vartų, iškamantinėja ko nori ir kiek laiko uoste būsi. Jeigu jie turi tau vietą uoste, palydės ir padės prisirišti. Va, tada jau irgi suprask, kad gavai ir priėmei uosto paslaugas ir privalai už jas susimokėti, net jei išplauki tą pačią dieną. Tada pasiimi laivo registracijos pažymėjimą, civilinės atsakomybės draudimo polisą, kreditinę kortelę - ir pėdini į uosto kapitono kontorą. Italijoj gali derėtis, rankom iškalbingai pamojuoti, kad išplauki tuoj pat, nakvoti nelieki, kodėl už parą turėtum jiems mokėti... Mama Mia... Sconto!... Ir dažniausiai kartu pasijuoksit ir sutarsit.

Prancūzijoj, Korsikoj - yra tarifas ir jokių derybų. Jei ten parašyta, kad mažiausia kaina yra už parą - tiek ir mokėsi, nes mažiau paimti jie negali. Jie žaviai gūžteli pečiais, nusišypso - na, paprasčiausiai jie negali. Bet būtent jie ir patarė Italijoj derėtis.

O va, Korsikoje, Calvi uoste vieną kart jie mus šitaip vartuose su kateriu priplaukę pasitiko. Kai pasakiau, kad tik vandens mums reikia - išvis į uostą neįleido, nukreipė prie kitos krantinės. Kitoj krantinėj, neparuoštoj jachtoms švartuotis, o tik didžiuliams keltams, pasitiko labai mandras marinos džemperiu pasipuošęs vyrukas. Na, bet jau žinojom, kad jie čia visi šiek tiek napoleonai. Jis leido vos 15 minučių prisirišti ir šiek tiek padėjo su vargu įsisprausti tarp milžiniškų juodos gumos atmušų... ir prieš išplaukiant pareikalavo 12 Eur. Tik tada aš supratau, kas čia įvyko... Šalutinis ir šešėlinis versliukas vietinio apsukruolio, pasidalinančio su marinos personalu už "klientų" nukreipimą. Aš sumokėjau, prieš mane ir po mūsų laivo dar daugybė sumokėjo, ir tik vieną prancūzą teko pamatyti, kuris tokiam reketui pasakė tai, ką mes visi turėjom pasakyti. Jis labai energingai ir aiškiai velniop pasiuntė tuos marinos apsukruolius kateryje, kategoriškai atsisakė rištis prie jachtoms neparuoštos krantinės, ramiai prisišvartavo pačioje marinoj. Užsipylė vandens kiek jam reikėjo, neskubėdamas nusiplovė gėlu vandeniu laivo denį ir išplaukė sau atgal į inkaruotę. Niekas iš marinos net necyptelėjo dėl to.

Tai va, kokios godos dėl vandens keliaujant pakrantėmis ir gyvenant laive ant inkaro, o ne uostely.

Visai kitaip su gėlu vandeniu elgiesi, kai atsiduri labai toli nuo kranto. Vanduo tada labai brangus staiga pasidaro. Ir kaip jį sutaupyti, jei nuo kranto neužpilsi? Na, kruizeriai turi savų metodų.

Plaukdami per Atlantą, jie dažniausiai turi veikiantį gėlintuvą, triumo rezervuaruose vidutiniškai vežasi apie 500L gėlo vandens, buteliais geriamo negazuoto vežasi vidutiniškai apie 200L, neliečiama atsarga (ją nelaimės atveju naudosi) dar apie 20L. Va, kiek vandens jie per didelį vandenį veža. Statistika - iš 2014m ARC. Apie 60% ARC dalyvių laive turi gėlintuvus.

ARC laivų kapitonai nurodo tokius vandens taupymo metodus:

1. Kur tik įmanoma - naudojamas jūros vanduo. Rankoms plauti, indams mazgoti, skalbimui, makaronams virti - vien jūros vanduo. Ir tik truputis gėlo, griežtai normuojant - jei skalbiniams praskalauti, ar pačiam išgerti, bet ne daugiau... Jei kapitonas tikras H2О nacis - gali priversti įgulą išsiversti su nepilnai 3,5L gėlo vandens per parą žmogui. Sako, įgula įpranta, diskomforto ypatingo nejaučia, bet kur tu žmogau vidury vandenyno dingsi neįpratęs?

2. Geriausias dušas - laivagalyje kibiras jūros vandens. Jei neužtenka - užsiversk dar vieną, nes to sūrymo tikrai taupyt nereikia. Apsiplovimui po šitokio jūrinio dušo vandenyne naudoja plastikinį butelį su gėlu, o ne dušą kokpite, kaip mes kad įpratę. Šitaip suvartojimą kontroliuoti lengviau.

3. Laive įrengiamos užbortinio vandens pompos ir čiaupai visose kriauklėse, ne vien kambuze.

4. Gėlo vandens siurblys paprastai laikomas išjungtas, o kai įjungiamas - vanduo leidžiamas ne tiesiai į kriauklę, o pirma į plastikinį butelį. Šitaip kiekį kontroliuoti lengviau. Labai pareigingi kapitonai iš rezervuarų kasdien išleistą kiekį užsirašys laivo žurnale.

5. Gėlintuvas įjungiamas kasdien, kad papildyti "dienos rezervuarą" - specialiai įrengtą talpą, nes iš pagrindinių gėlo vandens atsargų vanduo bus naudojamas tik tuo atveju, jei sugestų gėlintuvas.

6. "Butelinio" vandens paskirstymą vykdo kapitonas, t.y. įgula prie atsargų neturi laisvo priėjimo. Gauni 1,5- 2L bambaliuką dienai su markeriu užrašytu tavo vardu - ir džiaukis, kiek telpa. Rytoj gausi kitą, tiksliau tavo butelį vėl užpildys gėlintuvo pagamintu skystimu.

7. ARC kapitonai dar pasakė (be aukščiau minėtų reikalų):
- vos atsukęs gėlo vandens čiaupą, jo srovę sumažink tiek, kad vos varvėtų. Maždaug kaip gera sloga iš nosies...
- rink šaltą vandenį duše, kol lauki pasirodant karšto,
- rink lietaus vandenį. Pradėjus lyti, kiek palauk, kol lietus druską nuo laivo nuplaus, o tada jau rink į atskirus kanistrus.

Dar kapitonai daug protingų žodžių apie gėlintuvus susakė, bet apie tai rašysiu, kai savąjį laive pavyks paleisti.

Širdingas Ahoy visiems kuršiams ir kitoms sieloms neramioms...

Yra proga nulipti nuo sofos, padėt klaviatūrą šalin - ir šiek tiek prasivėdinti.

Norvegai renka tarptautinę savanorių įgulą plaukimui per Atlantą iš Norvegijos į Ameriką tikrų tikriausio vikingų drakaro replika Draken Harald Hårfagre. Lietuviškai šį laivo pavadinimą galima interpretuoti kaip "Drakonas Haraldas Ilgaplaukis" .

Taigi, jei dar yra pas mus bent vienas ilgaplaukis(-ė) su polėkiu ir pakankamai pačiuožęs (-čiuožusi), kad tokiai avantiūrai pasirašyt - paskubėkit registruotis įgulos atrankai štai čia __/)_/)____/)_____/)___

Absoliučiai unikali patirtis ir gyvenimo nuotykis tiems, kam pasiseks tapti šio projekto dalyviu. Visai nebūtina būti jūrų vilku ar patyrusiu buriuotoju, norint sudalyvauti šiame nuotykyje.

Esi geros sveikatos, turi laisvo laiko - pasistenk kuo įdomiau aprašyti savo visus kelionėje pritaikomus sugebėjimus ir gal būt jie pasirinks tave. Kas dėl sugebėjimų - labai nesikuklink, nes laive gali praversti viskas - gal tu mėgsti maistą gaminti, gal kokį instrumentą įvaldęs, moki gerai traukti virvę, iš medžio bet ką padaryti, esi geras mechanikas, ir t.t. O kad būtų norvegams dar įdomiau su tavim kalbėti - drąsiai fantazuok apie giminės šaknis, einančias gilyn tiesiai iki Baltjos kuršių, kurie švedų vikingams mūsų krante į kaktą suduodavo, bet nesivaržydavo ir į svečias šalis plaukti prekiauti, ar šiaip paplėšikauti...

Visą reikalingą informaciją apie šią galimybę rasite čia: http://www.drakenexpeditionamerica.com/

Jūs išplauksit balandžio mėnesį.