A Travellerspoint blog

Viduržemiai. Baisiausia Autonuostabybė

large_IMG_1566.jpg

Kad įvertinti tai, ką patyrei, dažnai prireikia šiek tiek laiko perspektyvos. Laikas pašlifuoja įspūdžius, kažką, kas atrodė paprastai - paryškina, kitus, atrodžiusius svarbiais įvykius ir patirtis nublukina, nes pasirodo, jos buvo mažiau reikšmingos. Norint išvadas ir apibendrinimus daryti apie savo gyvenimą Viduržemio jūroje, man reikia išlipti į krantą. Jau trys savaitės gyvenu krante, tiesa, viena iš jų - šalia Romos, Fiumičine - ant kranto iškeltame laive, ruošiant jį žiemai. Dvi savaitės - jau visai krante, Lietuvoje, kada kaip normaliam žmogui namai-darbas-namai.

Tai kas gi šiame sezone mums buvo įdomesnio, kokie pirmi kartai nutiko, kokia nauja patirtis mus aplankė? Kas buvo labiausias, didžiausias, smagiausias, baisiausias, juokingiausias, skaniausias, blogiausias, kvailiausias, įdomiausias ir kitoks visoks -iausias šiame sezone? Kiekvienam tokiam -iausiam, gal keliems vienu metu - bus skirti atskiri įrašai, apibendrinsim kada nors vėliau, arba niekada.

Autonuostabybė - tai toks nustebimas, kai tu imi ir nustebini pats save. Kažkas panašaus į autoportretą, kai menininkas pavaizduoja pats save. Tai įvyko laivo nuleidimo į vandenį dieną Port Napoleon marinoje, šalia Port Saint Louis du Rhone, Prancūzija. Nustebinau save aš baisiai.

Mūsų naujasis laivas BILLABONG atrodė nepaprastai didelis, lyginant su mūsų SCORPIO. Iškeltas ant kranto jis atrodė milžiniškas. Kol nueini nuo kokpito iki inkaro - jautiesi neblogai pasivaikščiojęs. Rytais galima būtų pabėgioti, jeigu ratu... Laivą taip ir nupirkau, iškeltą ant kranto, net bandymams neplaukęs. Baimės apsigauti kaip ir nebuvo, nes internetuose sekiau ankstesnių savininkų keliones šiuo laivu, žinojau iš anksto kas jame veikia gerai, kas nelabai gerai, ką jie ir kaip remontavo - ir tik nuostabą kėlė, kaip stropiai ir su kokiu jūreivystės išmanymu juo rūpinosi. Taigi, pirkimo procese jokių siurprizų man nebuvo, išskyrus laivo dydį.

Atrodytų, ne tiek daug skirtumo - nuo SCORPIO 8,5m iki BILLABONG 13.6 m laivo ilgio ir nuo 3m iki 4.05 m laivo pločio, 3 t masės ir 11 tonų atitinkamai. Sėdi ir plauki sau... Bet ne visai taip... Kiekviena pėda laivo ilgio reiškia labai daug. Laivui net nežymiai ilgėjant, vos ne geometrine progresija didėja laivo masė, inercija, apkrovos, remonto ir išlaikymo kaštai. Didelis laivas reikalauja didesnės patirties, nei pas mane tą dieną buvo. Didžiausias laivas, kuriuo man iki tol teko buriuoti, jaučiant, kad pilnai su tuo laivu susitvarkau (bet su įgula, ne vienas) - buvo 9.6m ilgio burinė jachta, kiek sunkesnė už mūsų SCORPIO. BILLABONG, su savo 11 tonų masės man buvo toks didelis Guliverio žingsnis į priekį, kad galėjo ir bambytė atsirišti.

Laivą paruošiau nuleidimui į vandenį Balandžio mėnesio pradžioje, vienas pats. Vienas pats turėjau su juo tvarkytis ir ant vandens. Taigi, laivo dydis ir didelio laivo patirties neturėjimas buvo savaime nemažas iššūkis. Tačiau, kad būtų įdomiau - užsitaisiau dar vieną baimės laipsnį. Tai padaryti padėjo mano įgimtas avantiūrizmas ir išankstinis nusiteikimas bet kokią problemą iš eigos užmėtyti kepurėm.

Vos tik kranas laivą padėjo į vandenį, kranto komanda man davė 10 minučių, kad kranui vis dar laikant laivą diržais vandenyje, patikrinti, ar korpusas ir kingstonai niekur neleidžia, t.y. ar laivas neskęsta ir užkurti variklį. Variklis tai dzin, nes dar ant kranto su gumine žarna į variklio skyrių atsivedžiau vandenį aušinimui ir variklį buvau gerai prakaitinęs, dirbo kaip laikrodis ir žinojau, kad tikrai kursis be problemų. Viduje puoliau tikrinti visas sklendes, per kurias užbortinis vanduo turi patekti į laivo sistemas, arba per jas ištekėti už borto. Viskas OK, tačiau, kniūpsčias nulindęs į variklio skyriaus galą, kur yra užsandarinta mova, per kurią sraigto velenas išeina iš laivo korpuso - matau, kad ten vanduo ne tai, kad teka vidun srove, bet taip ne juokais tankiai laša stambiais lašais - kap-kap-kap. Per tokį kapsėjimą irgi įmanoma nuskęsti, be to, yra galimybė, kad kapsėjimas gali virsti srove, o paskui ir ištisu fontanu, kalančiu į vidų, su kuo triumo siurbliai nelabai susitvarkytų. Tada laivas eina į dugną. Veleno galinė mova gana bjauri vieta laivo korpuse, nes jei ima rimtai leisti vandenį - jokiu kaiščiu jos neužkalsi, jokiu skuduru sandariai neužriši, izoliacine juosta, kurią buriuotojai šiaip jau naudoja visur - neužvyniosi. Protingas sprendimas būtų buvęs nurodyti kranto komandai kelti laivą iš vandens atgal ant kilbloko ir pakeisti movos užpildą - perkalti tokią tepaluotą sintetinę virvę, kuri leidžia sraigto velenui suktis, bet vandens į vidų nepraleidžia.

large_180_IMG_0515.jpg

Gerokai perkrypusia nuo rūpesčio fizionomija išlendu į kokpitą ir sakau darbininkams, kad nelabai viskas gerai, nes gana stipriai veleno mova leidžia. Jie man atspriegė tokį, mano supratimu, provokuojantį klausimą - Tai kaip manai, ar susitvarkysi? So what you say - can you handle that?

Tai daug nesivartęs, ir sviedžiau šio sezono pirmą kepurę - sakau, manau, kad taip. Šitas mano "taip" ir buvo Autonuostabybė. Jiems tiek ir reikėjo - staigiai nuėmė nuo laivo bortų diržus, kranas nuvažiavo ir ėmė ruošti sekantį laivą. Man jie numetė ant borto mano virves, tipo, varyk iš čia.

Tai nebuvo tiksliai tai, ko aš tikėjausi. Man būtų labiau patikę gauti dar bent 10-15 minučių laivui krano diržuose, kad galėčiau apsiginkluoti dviem didžiuliais raktais, įsikąsti žibintuvėlį ir vėl smukti į variklio skyrių ir pabandyti įveržti dvi galinės movos veržles ir tada spręsti, ką daryti toliau. Likti vandeny, ar prašytis atgal į krantą. Vietoj to - gavau savo virves ir jie jau mojuoja go-go, kad jiems krano slipas reikalingas kito laivo nuleidimui.

Plaukiu dideliu laivu, kurio valdymo ant vandens visiškai nepažįstu, aplinkui pilna kitų labai brangių jachtų, kurias apdaužyti visai nesinori, esu laive vienas pats, o laivas skęsta. Nebe šiaip avantiūristas, bet skęstantis avantiūristas. Būčiau turėjęs plaukų ant nugaros, jie būtų pasistoję iš baimės piestu, o nuo streso po to ir visai iškritę. O tuo metu - prakaitas man nuo kaktos kaip pupos rieda, nors saulė ir šviečia, bet Balandžio mėnesį dar tikrai ne per karšta.

Plūduriuoju siaurokame kanale tarp dviejų pontoninių krantinių, pilnų brangių laivų, sakau, prieš einant švartuotis, reikia pasibandyti, kaip šitas laivas klauso vairo. Plaukia pirmyn ir valdosi smagiai, varikliu susistabdyti gaunasi sklandžiai, jau imu suvokti greičio ir stabdymo kelio santykį. Tačiau, įjungus atbulinę pavarą, laivas neplaukia atgal, o sukasi laivagaliu į kairįjį bortą. Tai yra sraigto užnešimas, kai atbulinės eigos laivas neturi, reiškia ir vairo plunksna nedirba, nieko nevairuoja, nes negauna vandens srauto. O sraigtas tuo metu užtempinėja laivagalį į kairę pusę. Kurį laiką jis turi šitaip padirbti, kol atsiras galinė eiga ir vairas gaus vandens srautą. Bet siauras kanalas to laiko neduoda... Vadinasi, turime dar vieną smagumą, be jau esančių: plaukiu dideliu laivu, kurio beveik nepažįstu, aplinkui pilna kitų labai brangių laivų, esu laive vienas pats, laivas skęsta ir neplaukia atgal, vien į priekį.

Šitaip besisukinėdamas, svarstau savo opcijas, ką gi man dabar daryti. Uostas buvo mane nukreipęs prisirišti svečių prieplaukoje, stovėti šalia kitų didelių jachtų, ką tik atplaukusių, ar besiruošiančių išplaukti. Tačiau tas svečių pontonas pačiame uosto gale, labai toli nuo krano. Kas bus, jei man nepavyks susiremontuoti varvančios movos ir reiks skubiai keltis į krantą? Ar aš spėsiu iki krano nuplaukti? Nužengti ant krantinės nuo stiebo, kaip Jack Sparrow Karibų Piratuose? Taip stilingai gali ir nepavykti.
Kai esi siauruose uosto kanaluose, greitis minimalus, pučia šoninis vėjas; autopilotui laivo vairavimo patikėti negali, tai nėra kaip nulįsti žemyn ir pažiūrėti, kiek to vandens jau pritekėjo į vidų. Vaizduotė jau piešia vos ne pusmetrį vandens, teliūškuojantį triume, tuoj norint tą movą pasiekti ir suveržti, man teks nardyti...

Velniop uosto instrukcijas, rišuosi prie lengvo mažų laivų pontono, visai netoli krano. BILLABONG laivagalis per pora metrų nuo kitų laivagalių išlenda į kanalą, kuriuo nuo krano vis nuplaukinėja kiti laivai. Paskubom užsimetu vos pora švartlynių, tuo metu vienas iš škiperių, iš netoliese esančio katerio, man postringauja, kad man čia būti nesaugu, nes kitas laivas gali BILLABONG kliudyti, plaukdamas pro šalį. Emergency, sakau, will be going soon, relax mate,- ir pats skubu tikrinti, kas ten variklio skyriuje vyksta. Nėra man laiko su juo pliurpti, mano laivas skęsta.

Variklis dar dirba laisva eiga, matosi, kad mova varva lyg ir nebe taip smarkai, bet pusmetrio vandens triume tikrai nerandu. Gal koks kibiras, gal pusantro pritekėję... Kiek ten ta mova realiai leidžia - gali suvokti, tik visą esamą vandenį išvalęs ir po to stebi - per kiek laiko ir kiek naujo pritekės. Taip ir terliojuosi gerą pusvalandį: išjungiu variklį, išvalau triumus, po to stebiu, kaip naujas vanduo varva... Atrodo, kad šitaip pramogauti galėsiu visą naktį, nes reikalai jau vakarop.

Galiausiai, visiems skendimo stresams praėjus, susivokiu dar keliom virvėm tampriai pririšti laivą prie krantinės, įjungti variklį su eiga pusvalandžiui pirmyn, po to pusvalandžiui atgaline eiga. Manau, kad šitokiu prasisukimu paskirsčiau veleno movos kamšalo tepalus tolygiai movos viduje, mova užbrinko, vėl tapo sandari, ir laivas nustojo imti vandenį iš už borto.

Per tą laiką sutemo, o tokią nelygiai kauburiuotą pirmą dieną ir pirmą tikrą pažintį su savo laivu atšvenčiu vyno taure. Gal net ne viena. Taigi Nauji Metai. Žinoma, kad įpyliau ir Neptūnui.
large_IMG_0518.jpg

Ką jums daryti, kad nugaros plaukai iš baimių neiškristų? Galiu patarti, jei kam bus įdomu - prieš žengiant rimtą žingsnį laivo didėjimo prasme, reikia imti atostogas čarteriniame laive. Aš to nedariau, tai ir atbijojau savo. Tikėtina, kad čarterį organizuojantis škiperis bus patyręs tiek, kad pamokintų ką ir kaip daryti, kad dideliu laivu išmoktum plaukti saugiai. Jei esi pats tas škiperis, organizuojantis draugų komandą - nuomokis protingai, t.y. laivą didink ne radikaliai, bet palaipsniui. Per vieną sezoną, per dvi čarterio keliones galėsi išmokti tiek, kad ta žingsnio nuo 28 pėdų iki 45 diena tikrai nebus tokia stresinė, kaip buvo man.
Kas dar - jei renkiesi kitą laivą, t.y. ne pirmą savo - ir dvejoji, kad gali būti per didelis, tai nėr čia ko dvejoti. Rinkis kuo didesnį, kokį tik gali įpirkti už savo biudžetą ir niekada to nepasigailėsi. Didesnis laivas - didesnės galimybės, didesnė tvirtumo bei saugumo atsarga. Didesnis laivas geriau tavim pasirüpins, jei ištiks bėda. O pirmas laivas - geriau maźas, nes tokiu lengviau išmoksi buriuoti, greičiau imsi savimi, kaip buriuotoju, pasitikėti. Ir klaidos, kurių būtinai padarysi, kainuos pigiau.

Kaip ten bebuvę, nors šis aukščiau surašytas įvykis jau buvo paminėtas kažkuriame ankstesniame šio blogo įraše - bet ši diena gauna Baisiausios Autonuostabybės nominaciją 2015 m. sezono metu. Buvo ir kitų "baisių" gerai pasibaigusių dalykų šiame sezone, pvz vos ne gaisras laive atviroj jūroj, bet ši Autonuostabybiška diena atmintin įsirėžė kaip ir labiausiai.

Posted by gramas 00:25 Comments (0)

Viduržemiai. Tarpinis finišas

large_GOPR1023.jpg

Baigėsi mano 5 mėnesiai gyvenimo laive ir Viduržemio jūroje. Laivas ant kranto šalia Romos, mano organizmas - Giruliuose. Prasideda adaptacija krante.

Per tuos mėnesius jūroj neblogai suvėliau sūrius vandenis Prancūzijos pakrantėje nuo Saint Louis du Rhone iki Nicos, apie Korsiką, Sardiniją, Elbą, Capraia ir kontinentinės Italijos pakrantėse nuo salų iki Romos. Kiekviena kelionės diena, net tos blogesnės ir sunkios - buvo kaip dienos rojuje. Žiauriai teisingas jausmas, kai kažką darai, ir esi nuo to laimingas.

Protingas žmogus pasakė, kad Pasaulis - tai knyga. Tie, kas nekeliauja - lieka perskaitę tik vieną puslapį.
Per šį sezoną įveikiau bent kelis gerus tos knygos puslapius. Tikiuosi, man dar daug jų liko.

Tai koks buvo šis sezonas jachtoje Billabong 2 ?
Įvairus jis buvo, bet dažniausiai geras, arba labai geras.

Nuplaukta 2208 jūrmylės.

29 dienos marinoje, arba rišantis prie mokamo plūduro reide. Įskaičiuota ir savaitė prie krantinės, kai dėl mirties šeimoje turėjau vykti namo. Visos kitos nakvynės - inkaruojantis įlankose arba uostų prieigose. Į krantą iš inkaruotės plaukdavom tūziku - pripučiama motovaltimi.

Atstumai tarp įdomių vietų Viduržemio jūroj nedideli, tai ilgesnių plaukimų, kai plaukiama ir naktį - buvo nedaug, tik 8 naktys atviroje jūroje. Tik Viduržemio jūroje ir tik naktį pamatysi tokio ryškumo Paukščių Taką, kad jis net turi savo atspindį vandens paviršiuje, kuriam nesutrukdo net ryškiausias Mėnulis.

Išmokau saugiai inkaruotis, bet tai ne tik mokslas, bet ir menas. Nežiūrint į tai, ramia naktimi ant inkaro vadini tokią, kai naktį kėleisi reikalus patikrinti tik kokius 2-3 kartus, nes kai pučia pavojingai, ar banga bjauresnė - kelsies ir 7, ar 10, ir tiek, kiek reikės. Nes inkaruojiesi įlankose, netoli kranto, kur uolos, seklumos ir kiti malonumai - kad laivą į krantą bangos išridentų, norisi nelabai... Dabar, krante ir savo miegamąjame, naktį vis tiek atsikeliu, po to nelabai suprantu, ką čia pro langą matau - juk turi būti vanduo, o aplinkui medžiai... Kaip pas Rimiškį, tik atvirkščiai- ..."einu per pievas - aplink vanduo"... Jūros refleksai dar dirba, pačiam įdomu, kiek ilgai. "Mes vyrai, todėl vandens stiklinėj neieškom..." - toliau žinot patys, galit pavaryt.

Gyvenimas laive išmoko daug dalykų, tarp jų - įvertinti savo poreikius iš naujo. Gyveni mažoje erdvėje, su ribotais resursais. Vandens turi 300 litrų ir nevisada aišku, kur ir kada galėsi vėl užsipilti. Todėl viską plauni jūros vandeniu, o gėlu tik praskalauji. Skalbinius prastai išskalausi ir liks juose jūros druska - skalbiniai ir liks visąlaik drėgni, niekada neišdžius, iki supelys. Elektrą gamina saulės elektrinė ir vėjo generatorius. Nežiūrint į tai, kad akumuliatorių bankai galingi, nori-nenori pasidarai energetinis nacis. Išjunginėji kiekvieną lemputę, kai jos nenaudoji, kontroliuoji kiekvieną bent kiek elektros siurbiantį prietaisą, kad nedirbtų tuščiai. Visada pagalvoji, kad šaldiklį geriau pilna galia paleisti, kai vidurdienis ir elektros generacija smarkiausia, o nakčiai geriau išjungti... Laivo įgula iš pradžių stebisi, ko čia tas kapitonas slankioja iš paskos ir viską išjunginėja kaip koks manijakas - bet paskui apsipranta ir ima suprasti, kad čia ne krantas ir daug kas matuojama kitaip. Ampervalandes iš akumuliatorių nudrožti lengva, bet kas bus, jei teks staiga kelti inkarą ir visą naktį buriuoti, o energijos net navigacijos prietaisams neužteks, tuo labiau inkaro gervei, ar autopilotui - pas juos apetitas elektrai žymiai didesnis. Visąlaik esi toks susirūpinęs optimistas - džiaugiesi gyvenimu ir savo laisve, bet esi realiai pasirengęs patiems liūdniausiems scenarijams.

Kai gyveni laive - lengva išmokti nepirkti nereikalingo šlamšto - ne taip, kaip krante. Čia, laive, prieš daiktą įsigydamas, gerai pagalvoji, ar tau jo tikrai reikia, ar jis būtinybė, ar prabanga, ar jis nedubliuoja jau esamo daikto funkcijos, ar tu turi vietos tam pirkiniui laikyti. Krante - dažniausiai perki, nes noriu - o gyvenant laive yra kiek kitaip. Mūsų jachtoje trys dvivietės kajutės, salonas, kambuzas ir dušas/galjūnas. Yra specialūs įrangos ir atsargų sandėliai, bet vistiek viena iš kajučių turėjo virsti visokių žaislų (banglentė, dviratis, burės, nardymas, žvejyba ir t.t.) sandėliu. Tobulėti savo norų ir poreikių suvaldymo prasme dar turim kur.

Manau, kad šiemet susipažinau su pačiu prabangiausiu buriavimo regionu planetoje. Tik čia ir niekur kitur, manyčiau, rasi tokią išvystytą infrastruktūrą ir kolosalų istorinį paveldą krante, o vandenyje tokią pramoginės laivybos įvairovę vienu metu. Monake stovi Monte Carlo marinoje, sausakimšoje super ir mega jachtų - ir protu nebesuvoki, kiek milijardų eurų tu čia dabar matai. Man tiek nulių į galvą netelpa. Kaip suprasti mega jachtą, kurią visur lydi Yacht Support Vessel - specialus didelis atskiras laivas mega jachtos žaislams vežioti - bent keli kateriai užkrauti, vandens motociklai, submarinos/batiskafai, helikopteris, you name it... Nuomos kaina savaitei (už abiejų laivų laivyną) nei daug, nei mažai - apie meleonas eurų. Beveidžiai corporate clients, tikriausiai, nes man sunku įsivaizduoti tokį iki kvailumo purvinai turtingą asmenį, kad sau tokią nesamonę leistų. Jei tokius pinigus žmogus padarė, kad galėtų šitokius pramogų kaštus sau leisti - reiškia, jis negali būti toks kvailas, kad tai darytų. Juk mes, stovintys ant inkaro šalia tos mega jachtos, gėrimės tuo pačiu salėlydžiu, šilta jūra, aksominiu vėju ir atvėsintu vynu, kaip tie už milijoną savaitei... OK, gal jų vynas ir gerokai brangesnis, bet saulėlydis, jūra, kalnai ir va, tas miestelis su tvirtove krante - tikrai ne. Tai kam mokėti daugiau?

Jei rinksitės, kur pakeliauti, ir negalėsit abiejų salų į kelionę sutalpint - Sardinijos ir Korsikos... Rinkitės Korsiką. Sardinija, kiek gerai ji būtų dėl savo pliažų išreklamuota - visa užstatyta viešbučių turistams ir privačių vilų getais, kurie iš šalies visi vienodi atrodo. Pamatei vieną - ir jau per daug, tu jau žinai juos visus. Tourist trap. Salos viduje nelabai ką įdomaus ir surasi. Verti dėmesio miestai, kur šiek tiek daugiau istorijos matysi - tik du - Kaljaris ir Alghero.

Tuo tarpu Korsikoje - gamta kur kas labiau dramatiška - kalnai, miškai, upės, salos pakrantės mažiau nulaižytos. Beveik kiekvienas miestas turi daug istorinio paveldo, pilys įspūdingos, senamiesčiai žavūs. Yra kur (ir būtina) keliauti į salos gilumą, ir ne tik į turistams sumoderuotus amatų kaimus kalnuose, bet ir į provinciją, kur gyvenama daug paprasčiau.

Ir žinoma, Prancūzijos Rivjera, su nuklydimais į Prancūzijos gilumos miestelius - čia tikras rojus žemėje, bet jame rasi visko, tik netingėk ieškoti - ir prabangos, ir istorijos, ir kasdieninio paprastų žmonių gyvenimo, kuris kitoks, nei mes įpratę.

Patarimas čarteriniams buriuotojams, kasmet nuosekliai besidrožiantiems Graikijoj ir Kroatijoj. Čarteriuokit Italijos kompanijose, iš ten vien dienos buriavimais suplauksite Capraia, Elbą, Korsikos rytinį krantą gal net, jei pasiseks, iki Porto Vecchio, ar Bonifacio - ir paskui non stop, arba su nakvyne Bastia marinoje grįžimas į čarterio bazę. Kiek kitokią savaitę paturėsit. Nors ir vien Elba visą savaitę drąsiai užpildyt galėtų, jei neskubant.

Tas neskubus gyvenimas laive, kai tavęs joks laikrodis ir kalendorius nespaudžia - ir buvo ta nauja dimensija mano buriavime, ką teko pamėgti. Kai atsibundi ryte ir vietoj to, kad pulti lėkti, nes "reikia"- pasiimi paskaityti knygą. Arba dar pamiegoti, o tik paskui paskaityti. Arba, kaip tik - atsikelti vos brėkštant, kad tuos vaizdus vėl pamatyti. Vėliau, po pusryčių kavos, pasitikrinęs prognozes, galėsi sau nuspręsti - nori tu šiandien kur nors plaukti, ar ne. Kaip sakiau, atstumai čia nedideli ir dienos planas keičiasi greitai. Lengva keisti suplanuotą maršrutą, nes gal ten, toje kitoje saloje, irgi kas nors bus įdomaus.

Į Viduržemius mums norėsis sugrįžti, kai į pensiją išeisim. Tada bus lėtas, tingus kepenų sodinimas Turkijoj, Graikijoj, gal Kroatijoj. Šiuo metu dar kiek daugiau veiksmo ir egzotikos norisi, nei Viduržemiai man gali duoti.

Ateinantį sezoną - Sicilija, Balearai, Ispanija ir Atlantas, kuris dar po metų/kitų - neskubant, palengva namo, į Baltiją, parves.

Posted by gramas 06:06 Archived in Lithuania Comments (5)

Viduržemiai. Šizofrenija, bet gal pokalbis, gal ginčas.

- Kvailys. Paprasčiausias, elementoriškas esi kvailys. - konstatuoju faktą. - Kiek kartų tau sakiau, kad jei basas ant denio, tai tik laiko klausimas iki skausmo ir kraujo.

Jis, persirietęs, sulinkęs ir spalvą keisdamas nuo kančios, vistiek inkščia savo teisybę:
- Na, negaliu aš kitaip. Su batais aš prakaituoju, smirdėti pradedu kiek mažiau maloniai, diskomfortas su batais ir laisvės nebuvimas čia, Vidužemiuose su jų karščiais. Pamiršk Baltiją, čia Pietūs! Be to, jachtos etiketas toks - tik nevala paskutinis ir laivo negerbiantis rioglinasi ant denio, ir neduok D, į kajutę su batais!

- Ir ne mano kaltė, kam nenutiktų - tęsia savo tiradą - Kad eidamas iš laivo priekio link kokpito, nepastebėjau praplaukiančio katerio. Gavom bangos netikėtai, ir kliuvau už ventiliacijos dorado rėmo. Lygsvara ir balansas tokie dalykai - kartais turi, o kartais tenka pasistengti. Na, stengiausi, nepavyko, sulūžau - ką dabar padarysi...

- Gerai, užteks rypauti,- sakau,- gal nelūžo, gal tik skilo. - Ką dėl Romos darom? Juk planavom laivą ant kranto iškelti, o paskui savaitgalį Romoj prasieiti. Tai planas žlugo, jei persirietei tipo sulūžęs, ir nepasivelki?

- Ką darom, ką darom... - maivosi, perdėtai pašaipiai mėgdžiodamas mano susirūpinusį toną. Demagogas, arba durnius ir klounas.- Laivą iškelsim, tada bus matyt,- priduria jau rimtai.

Matau, kad kalbėtis, ar auklėti yra beprasmiška.
Imu pleistro ritę, prisuku jį prie sveiko kaimyno. Nes aš - tai aš, o jis - mano kairės kojos mažasis pirštas, visai ne laiku nulūžęs. Jam ne ginčytis dabar reikia, o kuo mažiau judėti.

Šiaip, vilties spindulys savaitgaliui dar yra - važiuojant dviračiu, o ne einant - visai neskauda. Su sulankstomu dviračiu čia, Italijoj, priima kiek į autobusą, tiek į metro ir traukinį. Bet iki to - dar laivą paruošti žiemai reikia, ant kranto iškelti, po to daug ką sutepti, variklį ir gėlintuvą užkonservuoti, visokius dalykus uždengti, pririšti, įtempti, nuimti, nusegti, nuplauti, paslėpti.

Mažylis teisus - laivą iškelsim, tada bus matyti. Darbo yra dar trims dienoms. Gal ir pirštas tada kiek pagerės.

Šitaip jis atrodė prieš ir po sutramdymo.

large_0AF45256CC25C964C1692663F1EA5FD5.jpglarge_0B078A359022A4C8B29C39F5D0C9ECA6.jpg

Posted by gramas 14:01 Archived in Italy Comments (2)

Viduržemiai. Jo vardas Sashimi

large_90_664AA825BE48B6BB11E076B43E3089F5.jpg
Būna, kad geri dalykai nutinka netikėtai, bet ši sėkmės juosta prasidėjo visai blogai.

Beplaukiant vakarine Korsikos pakrante iš Calvi į St. Florent, kaip visada, nuo laivagalio buvau išleidęs valą su trolingo lenta, į gylį nuleidžiančia žvejybos sistemėlę su 5-6 "musėm" ant nedidelių kablių ir ant galo - lengva blizgutė su trišakiu. Vos tik žuvis sugriebia kablį - lenta verčiasi, pakyla į paviršių ir man rodo - tu turi žuvį!
Ši sistemėlė leido sužvejoti keletą žuveliokų Prancūzijos pakrantėje, tai skumbrės ar tuno tikėjausi ir čia, Korsikoje.

Nei skumbrė, nei tunas nespėjo užkibti, nes pagavau katerį. Mazafaka, vietoj žuvies aš pagavau katerį!

Artėjant atvira jūra prie Saint Florent fjordo, mūsų Billabong kilvaterį sugalvojo kirsti kažkoks gudragalvis, gerai bangom įsišokęs su RIB'u. Tuo atstumu nuo Billabong, kuriuo jis lėkė, tikrai matėsi extra storas valas, nutysęs nuo laivagalio. Gal be akinių RIB'o pilotas buvo, gal per greitai lėkė, bet jis pakėlė mano valą, ritė prasisukdama sučirškė, kol jis iš maždaug 5 metrų gylio išsitempė visą sistemą su kabliais ant RIB'o, po vėl trumpai ritė žvygtelėjo ir nutilo. Sistema nutrūko, RIB'as nulėkė tolyn, po to kažko pristabdė, kažką apžiūrinėt pradėjo, vėl pagreitėjo ir išnyko. Tikiuosi, trišakis ne į žandą tam greituoliui pataikė, nors galėjo.

Vyniodamas nutrauktą meškerę, labai daug prikalbėjau visokių necenzūrinių žodžių - apie kateristus, žinoma, bet paskui vis dar nenormine leksika nuklydau į filosofinius apibendrinimus apie priedurnius, kurie nežino, ką daro. Juk nutrauktoji sistema buvo vienintelė, ant kurios man per visą sezoną pavyko sugauti žuvies. Ji man buvo brangi ne pinigu, bet savo esme ir būtimi. Aš ja tikėjau.

Visąlaik, visą sezoną - aš sąžiningai velkiaudavau vobleriu. Vieną vienintelį kartą buvo rimtos žuvies kibimas, bet ji atlenkė du trišakius ir visiems palinkėjo turėti gerą dieną. Tai ir gerai, nes 2 metrų ilgio tuno man ir nereikia, netilptų nei į šaldytuvą, nei šaldiklį.

Daugiau kad kibtų kas ant voblerio - nieko, niekaip, nė už ką. O su šitom musėm kad ir nedidelius, bet kelis žuveliokus man juk pavyko ištraukti. Nebėr mano musių... Mano musių nebėr...

Tačiau buriuotojas privalo būti sumanus - todėl Saint Florente vienu iš pirmų darbų krante buvo susipirkti komponentus naujai trolingo sistemėlei. Miestelyje man reikalingų musių nebuvo, tai teko imti tokius plastmasinius japoniškus mini-mikro kalmariukus ant tvirtų pavadėlių ir su rimtais jūriniais kabliais. Blizgutę radau panašią, kiek didesnę nei prarastoji, o lentos čia visur vienodos...

Tik Capraia saloje suradau laiko naujai sistemai surišti. Nežinau, kokia magija ten suveikė, bet vos tik įleidžiu tą savo rištą sistemėlę į vandenį - iškart užkimba tunas Bonito. Tik įleidžiu - ir užkimba.

Bonito yra pati smulkiausia tuno rūšis. Ganosi dideliais būriais, kai maitinasi - vanduo tiesiog užverda toje vietoje, kur bonito būrys užspaudžia sardinių pulką.

Vakar vakare, prieš pat Capraia uostelį vienas bonito užkibo ant visą dieną tempto voblerio. Tuo metu nauja sistema dar buvo bits&pieces, t.y. nesurišta.
Aplinkui matėsi bent kelios vietos, kur bonito "virino" vandenį. Vienos žuvies man vakarienei gana, todėl žvejyba tuo ir baigėsi, prisirišau laivą uostelyje nakvynei. Bonito filiukai puikiai išsikepė elementoriškai ant keptuvės, be jokių voliojimų miltuose, vien ant ypatingai nekalto alyvuogių aliejaus.
large_180_66700624AE6D9271F9206A8F9E6AF0E1.jpg

Ryte, kai pasiruošimas išplaukti buvo baigtas, sėdau ir staigiai surišau tą stebuklingą sistemėlę. Tuo metu aš dar nežinojau, kad ji stebuklinga.

Tai paaiškėjo po to, kai ištraukiau vieną bonito, iškart, vos pakėlęs bures už uosto įlankos. Apsidžiaugiau, kad ir šiandien bus šviežienos - iškart nudarinėjau ir nesudėtingom apeigom pakrikštijau jį vardu Sashimi ir leidau jam šaldytuve palaukti mūsų pasimatymo vakare. Apie tolimesnį Sashimi likimą čia neišsiplėsiu, bet gal kada nors...

Pasirodo, tai buvo tiktai veiksmo pradžia. Neužilgo sugavau iš karto du - vienas griebė kalmarą, kitas blizgutę. Vėliau, priartėjus prie Elba salos, užkibo dar vienas, vėl ant blizgės. Žvejybą teko baigti, meškerę vynioti, nes dabar žuvies turiu kokiom keturiom/penkiom dienom.

Likusiųjų 3 bonito vardai yra tokie:

1. Devilized Bonito.
Žuvį išdarinėti, truputį pasūdyti, ant šonų padaryti įpjovas kas pora cm. Į tas įpjovas įtrinti košę - sviestas, sumaišytas su saldžios paprikos ir aitrios paprikos milteliais. Saldžią su aitria maišyti pagal tai, kokio pasiutimo norite žuvytės. Į bonito pilvo ertmę sočiai priberkite Provanso žolių mišinio, jei nėra - įdėkite kitokių žolių - tiks krapų stiebai, ar petražolės, ar čiobreliai, gal rozmarinos šakos, ar dar koks nors šienas to your liking. Ant kepimo skardos dugno pridėkite maždaug 1cm storio svogūno griežinėlių, ant jų uždedate žuvį ir - į orkaitę. Svogūnas taip storai pjaustytas tam, kad žuvis riebaluose neplauktų, bet karštį gautų. Jokių aliejaus ar dar kokio kito riebalo tikrai nereikia. Sviestas vieną kitą kraujagyslę ir taip užkimš. Neperkepti, kad žuvis liktų sultinga; patiekti su virtomis bulvėmis ir citrinos skiltele, visai prozaiškai. Netoleruojantys bulvių - naudos sezono daržoves. Žuvies sultys bus raudonos nuo paprikos miltelių, sviestas bus skaniai traškiai apskrudinęs žuvies odą, vienžo, niam... Šitaip mes Giruliuose ruošiame stambią skumbrę, nes ten bonito nėra. Šiaip jau šefo Ramzio receptas, originalo kalba vadinamas Devilized Mackerel, bet kad pagavau bonito tuną, tai kur aš gausiu tą skumbrę...
large_90_6658A520B8DC8786F869B0CAA13A818C.jpg

2. Bonito a'la Billabong Vienaip.
large_180_6681369CE9E643D705510BE1DB4BACA9.jpg

3. Bonito a'la Billabong Kitaip.
Vienaip ir Kitaip gaminami taip pat. Pasigaunate bonito, jei pavyks - du. Idant nespurdėtų, laivą kraujais taškydamas, specialia kuoka pritvojate per galvą, kad be kančių keliautų jo dvasia į žuvų rojų. Amen. Galite velionį pagerbti tylos minute, bet galite ir nepagerbti. Trumpam susimąstome apie gyvojoje gamtoje per milijardus evoliucijos metų nusistovėjusią maisto grandinę. Po šį tuną sulapnojusio buriuotojo dar neartimos mirties, kai jis virs mikroelementų ir mineralų rinkiniu dirvožemyje, per gruntinius vandenis jie pateks į upes, kurios juos suneš į jūrą. Čia jie taps maistu fitoplanktonui. Savo ruožtu fitoplanktonas bus maistas zooplanktonui, kuriuo maitinsis sardinių mailius. Ūgtelėjusių sardinių pulkelis anksčiau ar vėliau papuls į tunų puotą, bus visas suvalgytas, ir tada vienas labai įsijautęs bonito griebs kito buriuotojo, plaukusio netoliese, meškerės kablį. Jis taps Bonito Vienaip, arba Kitaip. Grandinė užsidarė, prasisuko evoliucijos ratas, viskas - tik laiko klausimas. Tačiau labai neįsijauskit, sekmadienio homilija tuo ir baigiasi, nes mums žuvį doroti reikia. Kūną išskrosti, išplauti ir specialiu peiliu išpjauti filiukus. Liks nuo stuburo atpjautos ašakos filiuko centre - jas patogu ir lengva ištraukyti smailomis elektriko repliukėmis - jas radau elektros testerio dėkle, puikus įrankis, multifunkcinis, pasirodo. Filiukus gausiai pabarstyti stambia druska, po to užberti šiek tiek rudojo cukraus ir leisti bonito filiukams pailsėti per naktį. Ryte jie bus pasiėmę tiek druskos, kiek jiems reikia, likusią nuvalyti. Tą, kuris Vienaip, pabarstyti džiovintais krapais, nes laive šviežių neturime, žinote... Tą, kuris Kitaip, palikti be krapų, tiks ir taip. Jei kam netiks ir norisi prabangiai - užberkite truputį smulkiai grūstų juodųjų pipirų ir gausiau Provanso žolių. Recepto autentika nuo to nenukentės. Filiukus nusausinti popieriniu rankšluosčiu, kiekvieną atskirai vynioti į foliją ir dėti į šaldytuvą.

Nuo šiol bus galima pusryčiams ant paskrudintos duonos užtepti raudono arba žalio pesto pagal nuotaiką, uždėti plonai atpjautų bonito file juostelių; kava bus jau kiek atvėsus - ir jachtos kokpite, markstantis ir vartant akis prieš kylančią saulę, murkti iš malonumo.

Posted by gramas 09:39 Archived in Italy Tagged italy sailing billabong jachta jūra receptai Comments (8)

Viduržemiai. Baisiai gražu.

Būtent - baisiai gražu, ir baisu tiek, kad net gražu - kai tau apie stiebą ima suktis didžiuliai lėktuvai, vis taikydami nusileisti prie vandens kuo arčiau tavo laivo. Žiūr. video, bet GoPro fisheye objektyvas iškreipia perspektyvos ir atstumo jausmą. Kai sakau, kad jie leidosi arti, tai reiškia ARTI arti.

Revellata įlanka ten, kur ant inkaro BILLABONG stovėjo, tikrai nėra plati; pilotai tikri profai - leisdamiesi šalia laivo, pro iliuminatorius mojuoja mums rankelėm, atseit nebijokit, mes žinom, ką darom... Ačiū širdingai, kad žinot, bet kažkaip vistiek nejauku, kai lėktuvas artėja tiesiai į laivą ir tik paskutiniu momentu pakreipiamas šiek tiek į šalį, kad neužkliūti už stiebo. Ir taip - kelis kartus, kad maža nepasirodytų.

Šitaip Prancūzijos CoastGuard priešgaisriniai lėktuvai treniruojasi imti vandenį vos ne iš visų galimų įlankų Prancūzijos pakrantėse. Leidžiasi tiek, kad specialus vožtuvas lėktuvo dugne leistų vandeniui subėgti į rezervuarus, po to pakyla šiek tiek ir išpila tą vandenį.
Šią vasarą tai stebėti teko daugybę kartų, bet iš taip arti pagauti juos ant video - tik dabar.

Corsica, 2015-09-11.

s/v BILLABONG 2

Posted by gramas 03:09 Archived in France Comments (4)

Viduržemiai. Rock&Roll

large_180_B8EEFF1B0C5741B43437B34BD9099727.jpg

Šiandien jūroje Mistralis. Pavakare prasidėjo, tai rimtai pūs dar pora dienų tikrai, jei ne ilgiau.

Jau anksčiau minėjau, kad Mistralis - tai Šiaurės/Vakarų (NW) vėjas, kuris Ronės slėniu Prancūzijoje įsibėgėja nuo Atlanto, dar sustiprėja Pirėnų ir Alpių kalnų masyvų zonoje ir stipriai kerta į Liono įlanką Viduržemio jūroje. Teko matyti prognozes ir pačiam uostuose pasislėpus, ar kur ant inkaro atsistojus išlaukti vėjus iki 30 m/s gūsių metu. Yra buvę ir baisoka, kad nuo inkaro nenurautų ir į krantą neišridentų, bet Neptūnas man buvo atlaidus, matyt todėl, kad nepamiršdavau jam įpilti. Jau žinau, kodėl apie Mistralį vietiniai kalba labai pagarbiai.

Jei ne Mistralio periodai, Viduržemio jūrą (tiksliau - Tirėnų ir Ligurijos jūras) pavadinčiau visai nuobodžia paties buriavimo kokybės prasme. Vyrauja besisukiojantys silpni vėjai, plačios štilio zonos - daug (per daug) yra plaukiama varikliu. Jei išplauki į maršrutą anksti ryte - vasarą vėjo turėsi maždaug nuo 11.00 iki 15.00 . Mažoka, jei plauki toliau... Vėliau vėjas ims sukiotis, kol vakarui visai nurims. Naktys dažniausiai ramios, patogu nakvoti laivui stovint ant inkaro. Užtai turistiniam čarteriui - sąlygos idealios - plauki 3-4 val. per dieną, marinos čia ant kiekvieno kampo jei ne po vieną, tai po dvi, vakare užsimeti Moules Marinieres su baltu vynu - ir į šiaudus.

Norint paburiuoti labiau su azartu - inkarą kelti reikia dar prieš nurimstant Mistraliui, bent pusdienį iki jo pabaigos. Šitaip, į besibaigiantį štormą, kartu su Lolita išplaukėm iš Calvi, Korsika į Villefranche sur Mer šalia Nicos, Prancūzijos Rivjera. Pradžioj du rifai į grotą, po to ir visi trys, išlindus į atvirus vandenis, o genujos tereikėjo irgi tik vos vos. Greičio turėjom virš 7 mazgų kaip vidurkį pirmas plaukimo 10 valandų, jachta ėjo stabiliai, kaip traukinys. Banga buvo per kelias dienas supūsta, tai pasupo ir pirštais nerodysim ką, bet užsupo. Kelios bangos lūždamos sugebėjo ir į šiaip labai sausą kokpitą įšokti.
Šiaip atviroj jūroj gana retai dideles lūžtančias bangas sutiksi, nes jūra gili, pagrindinė banga nusistovi reta, ilgo periodo, bet galinga, apie 3m aukščio, šiek tiek panaši į Atlanto zybę, tik tankesnė. Didelė, bet nepikta banga. Virš pagrindinės bangos, ilgus atstumus keliaujančios, dažniausiai turime ir lokalinį bangavimą, dažniausiai kitos krypties, nei pagrindinė banga. Lokalinės bangos - tai 0,5 ar 1 m aukščio - tos jau tankesnės, piktos, primena Baltijos bangavimą, kai aštresnis vėjas užpučia. Viršūnės jų palūžinėja, tai tada ir norisi bures rifuoti. Tos lokalinės vėjo bangos dar maišosi su kitomis kryptimis keliaujančiomis likutinėmis bangomis iš kitų regionų. Taip ir gaunasi, kad štormui besibaigiant, gauni ramią ir didelę pagrindinę bangą, o apie ją, kaip šunų gaujos vienvaldį vadą, šokinėja visom kryptim tokie dantis iššiepę, vis bandantys į blauzdą įkirpti maži šakalai.

Tą dieną daugiau greičio ir burių ploto nesinorėjo visai. Vėliau pradėjo suktis į nosį, ramintis ir teko išleisti rifus, vėliau jungti variklį visai likusiai kelionės daliai, beveik 7 valandoms.
Variklio tepalus ir filtrą keičiu kas 100 motovalandų, tai čia tos valandos susirenka žymiai greičiau, nei buriuojant mūsų Baltijoj. Ir gerai, ir blogai tas jų Mistralis - kartais paburiuoti smagiau leidžia, o kartais taip prispaudžia, kad ...

Vietiniai buriuotojai sako - Viduržemyje vėjas būna trijų rūšių: per mažai, per daug, arba ne iš tos pusės. Šiandien man vėjas ne iš tos pusės, nes audra iš atviros jūros įlenkia retą, ritmingą maždaug 1-1.5m bangą į šiaip labai ramios įlankos maišą, o vėjas užinkaruotą laivą vis laiko šonu į bangą. Todėl supa stipriai. Toks supimas pats bjauriausias tiems, kas jūrligei lengviau pasiduoda. Kai esi jūroje - supa kitaip, laivą burės prie bangos prispaudžia, gali kiek užversti ant šono, bet supimas nėra bjaurus, visai ne taip, kaip stovint ant inkaro.

Vartaliojasi laivas kaip koldūnas nuo šono ant šono, dangų stiebu maišo, kyliu vandenį plaka. Raičiojuosi lovoj, vis atsikeldamas visokius bildukus ir barškučius raminti, apie normalų miegą nė kalbos. Tai vandens butelis kažkur ritinėjasi, tai galjūno spintelėj kažkoks buteliukas skimbčioja, tai kokioj skardinėj sardinės aliejuje garsiai šnekasi. Galiausiai nuogas turiu eiti ant denio ir nuraminti šluotą, kuri sugalvojo ten blaškytis - palikau numetęs šalia stiebo dar dieną, tai va tau pramoga nakčiai. Tuo pačiu inkarinį aliarmą ploteryje pasitikrinu, žiūriu, ar inkaro dugnu nepavilkom. Viskas gerai... Galima toliau eiti lovoj pasiraičiot. Keikiu save, kad dar dienos šviesoje nepastačiau laivo ant dviejų inkarų, kad laivagalinis, su valtele užvežtas inkaras laivo nosį nuolat tiesiai į bangą laikytų. Naktį to daryti visai nenoriu, nes dugne yra uolų, norisi matyti, kur inkarą padedi, kad paskui, pakeliant, nardyti nereiktų.

Supimas dar pastiprėja, banga padidėja, nors vėjas lieka silpnas, mat kalnai šitą įlanką gerai pridengia. Miegot jau visai neįmanoma - atrodo, apsikamšai šonus pagalvėm, kad nesiraičiot, kvėpuoji pagal bangos ritmą, jau jau jau išsijungi, bet nuolat kuri nors raumenų grupė vistiek įsitempia, instinktyviai bando supimą kompensuoti. Prabundi, keiti padėtį, atsipalaiduoji, jau tuoj miegosi, nes labai norisi... Tik pradedi grimzti miegan, vėl raumenys darbo susiranda. Pabundi po kurio laiko, kai tie darbštuoliai jau pavargę vos ne iki skausmo, tada viskas vėl iš naujo. Ryte esi pusiau pamiegojęs, pusiau pridaužytas, pusiau surūgęs. Įšoki į vandenį, įkali kavos, saulė šviečia - ir viskas vėl gerai. O kad miego atsigriebti - galima valandžiukei siestos nulūžt. Pietūs juk čia, reikiaprie vietinio ritmo adaptuotis...

Be bangų stabilizatoriaus, nuo groto giko įleisto vandenin, ši naktis būtų buvus tikras košmaras. Su stabilizatorium buvo tik šiaip bloga naktis.
Puikus įrengimas, must have jeigu planuoji daugiau laiko inkaruotėse praleisti, nei marinoj. Dvi nerūdyjančio plieno plokštės, šiek tiek paformuotos, sujungtos vyriais. Laivui leidžiantis nuo bangos pakrypstant į bortą su amortizatoriumi - plokštės susiglaudžia ir lengvai nuskęsta. Pradėjus laivui atsitiesti - plokštės atsidaro ir visu plotu kabinasi į vandens masę, gesindamos supimo momentą. Šitaip laivas žymiai lėčiau supasi ant bangos ir net stiprus supimo momentas visiškai užgesinamas per kokius 3-4 stiebo mostelėjimus per dangų. Laivai, čia pat inkaruotėje stovintys be amortizatorių, dar ilgai ir aktyviai po to vartaliojasi; kaip ten jų įgulos sugebėjo šiąnakt bent kiek miego pagauti - manęs neklauskit.
Daiktas išbandytas, patikrintas, veikia - tikrai rekomenduoju.

Fimuką apie dienas su daugiau vėjo marinoje, ant inkaro ir jūroj - įkelsiu vėliau, jei pavyks WiFi surasti.

large_B8FF6944B216E978D6D12C407ED9F900.jpglarge_90_B91328BAA2E0B1FEDB3EA6800C064877.jpglarge_B91C4BD90F361B32AA817360EA83A9D2.jpg

Posted by gramas 01:59 Archived in France Comments (2)

Viduržemiai. Myliu Nicą

large_1C057249B2918819395BFE961CFB5570.jpg
Nica yra nuostabi ir gyva, su charakteriu - kaip žmogus.
Šeštadienio popietė, keliauju antrą kartą tarp SFR kontoros ir Tabac kiosko, kuris vakar man pardavė telefonui tinkamą 1Gb interneto pratęsimą, o ne tabletei, kaip prašiau. Pirmas vizitas buvo į SFR - jie siunčia ten, kur bilietas parduotas, kad grąžinčiau ir gaučiau teisingą. Tabac'e dirba nebe vyrukas greituolis, kuris kala baro prekes ir lošimų bilietus į kasą trigubai greičiau, nei aš kada nors baksnosiu iPadą, o pusamžė namų kankintoja, kuri moka gūžtelėti putlokais pečiais ir labai prancūziškai prasiviepti, nes nekalba angliškai nei gu-gu. Skarelę ant galvos ji užsirišus mazgu į priekį - kaip Freken Bok. Ji nekalba angliškai, bet supranta viską, ką jai sakau, ko noriu, o paskui reikalauju. Jai dzin, sako kalbėk prancūziškai ir kreipiasi į sekantį eilėje, norintį įmušti lošimų statymą. Niekas eilėje atseit nekalba angliškai, suka akis į šalį ir mataruoja galvom, kai paklausiu. OK, aš irgi būsiu mažiau malonus. Pastumiu visą eilę šalin, juos užstodamas, nes matau, kad visi looser'iai kažkokie nuvėsę, tikrai į plaukus man nepuls. Na, potencialo turėtų gal pora juodų veidų iš West Indies toliau eilėje, bet, manau, ant alkūnės man patys nelips.
Sakau pardavėjai, kad dabar spręsim mano reikalą. Ginčijamės pora minučių, ji prancūziškai aiškina, kad turiu kalbėt su tuo, kas pardavė, aš - kad kalbu su įmone, kuri pardavė. Baigiasi tuo, kad vienas kitam jau labai pakeltais balsais palinkim turėti gerą dieną, visokeriopą sėkmę asmeniniame gyvenime ir santarvės šeimoje. Dar pridedam, kad abudu esame labai malonūs žmonės. Išeinu gatvėn, visiškai nieko nepešęs, bet dar pasipykęs su baro durimis, nes jos kažkodėl atsidarė į vidų, o ne laukan. Jau buvau bepamanąs, kad užrakino, rupkės, ir dabar duos į kailį.
Atvėsęs nuo ginčo gatvės popietinėje kaitroje, plieskiančioje nuo šaligatvio betono, save sugėdinau, kad klausimo vertė tik vos 10 Eurų ir tokio jausmingumo tikrai neturėčiau sau leisti. Kas čia man ką tik atsitiko? Ir dar ta gestikuliacija rankom ginčo metu - čia gal Italijoj išmokau?
Jau ramiai pėdinant iki SFR biuro šalia Garibaldi aikštės, kur pirksiu teisingą interneto bilietą, matau kaip šaligatviu žingsniuojanti ir užsikalbėjusi su pašnekove dama įmina į didžiulį šuns šūdą, kurių šiaip jau netrūksta Prancūzijoj. Didelis toks šūdas, ne mažiau kaip dogo, ar mastifo. Dalis jo apkabina basutę ir pakimba damai ant kojos, dalis su tvarkingai atspaustu pado raštu lieka ant betono. Moteris supyksta ir sakyčiau agresyviai užsipuola netoliese buvusią kitą moteriškę su nedideliu taksiuku ant pavadžio. Aš gi nusimanau apie šunis, juk niekaip taksiukas vienu tūpimu tiek neprišiktų... Kažkokios blogos energijos šiandien mieste tvyro; jei ir mane ji užkabino, ne tik vietinius - gal laikas jau plaukti iš čia?

Posted by gramas 01:10 Archived in France Comments (0)

Viduržemiai. Turiu problemą

Jau keli mėnesiai, kaip gyvenu ant vandens, tai ima atsirasti kažkokie nežemiškai kiti matymai, vertinimai ir suopročiai. Daug jų visokių yra, bet šitas kažkoks prikibęs, nes kertasi su mano įsitikinimu, kad nereikia auklėti suaugusių žmonių. Nes tai yra tik laiko gaišimas, nes jūs nepataisomi.

Tai kaip dabar man, nedeginant savo be galo brangaus laiko, paaiškint, kad iki šiol gyvenot baisiulinėj klaidoj?

Sakot, planeta Žemė.
Taigi nesamonė visiška ir viduramžių tamsybė.
Kokia dar Žemė, jei 71% planetos paviršiaus yra Okeanas!?

Kai jus sekantį kart kas paklaus, kur gyveni - reiktų sakyt Okeane

No offense intended, bet dabar jau žinot, kokioj klaidoj gyvenat.
;o)
large_35343F38CCBC2CC47AE20A0ABE285339.jpglarge_3536DFA6C33AEE8C2FA590D8C1313A5A.jpglarge_353ECB76E062A0DE47F68A0932D5B5CF.jpglarge_180_3535B8FCEFE991FFADEDB2920B57651C.jpglarge_353C32E2958A616BD9BB30DE468A6676.jpg

Posted by gramas 11:39 Archived in France Comments (4)

Viduržemiai. Mazochistų užrašai

large_2A68FD02F295F038C370B14846D3BE5C.jpg

Išmarginau mėlynėm žmoną, bet jai patinka. Tai aš nupirkau laivą (su jos pritarimu, žinoma), aš pribūriau svajonių apie prabangiai minimalistinį gyvenimo stilių laive ir aš susargdinau ją naujų kraštų ir naujų žmonių pažinimu, bet nuo vandens. Vadinasi, tos mėlynės ant jos kūno - irgi aš. O ji - tikriausiai mazochistė, nes sako, kad viskas gerai.

Vienas iš požymių, kad gyveni laive - tai kad dažnai kraujuoji iš vis kitų vietų. Yra tūkstantis ir daugiau kitų, žymiai malonesnių buriavimo požymių, bet šitas irgi yra. Tiesą pasakius kraujavimas - buvo labiau mano amplua. Lolita pasitenkino mėlynėm, t.y. kraujo praliejimo išvengė. Man "reikia" laikas nuo laiko taip smagiau įspirti į ką nors kietesnio už mane, įsibrėžti, ar įsipjauti. Kai basomis pratusias būti kojas lipdamas į krantą apmaunu visų artojų atributais - plius pritrynimai visokie, ne mažiau smagūs... Duok mano kojai savaitę nuo avalynės, ir ji tampa laukinė. Dabar, į ketvirtą kruizinį mėnesį įplaukęs, imu stebėti, kad plėvės tarp pirštų neužaugtų, kaip pas Kostnerį, kuris Kevinas iš Waterworld.

Žinau, Lietuvos buriuotojai sako, kad ant laivo - tik su batais, nes taip saugiau. Žiūrėk, kas sako - taigi sportininkai. Tačiau, žinant, kad esi ten, kur buriavimas yra ne vos embrionas, kaip ant Lietuvos, o didelės šalies turtingos jūrinės kultūros svarbi dalis - tu su batais vasarą laive niekada nebūni. Nes batai paliekami jei ne ant krantinės, tai nusimaunami dar ant laivagalio platformos, vos išlipus iš valtelės, kuria grįžai iš kranto. Batai kruizeriui yra svetimkūnis ant kojos. Eidamas svečiuosna į kitą laivą - pabandyk neatsiklausęs rioglintis ant denio su batais - šansas yra, kad būsi paprašytas palikti jų laivą tuoj pat - nes tai nepagarba šeimininkams ir jų namams.

Taigi, laive esu basas. Kaip Lolita sako, per daug staigiai ir per stipriai viską darau, be to ir laivo supimas, kaip faktorius yra - todėl jau kai lupu į ką nors koja, tai mažai nebūna. Lolita, kaip ramesnis charakteris, o dar papuolęs į mažiau įprastą aplinką, buvo atsargesnė, todėl atsipirko mėlynėm. Koks skirtumais, kaip ten buvo, bet vieną kart, prieš plaukiant iš inkaruotės į krantą, jai patariau kažką labiau pridengiančio vilktis, kad išmargintų kojų mažiau parodyt. Nes čia, Prancūzijos pietuose, kas juos žino, gal irgi yra išvirkščioji demokratijos pusė, ir mane būtų į cypę uždarę, kad pasiaiškinti, kodėl taip primušiau žmoną. O dar ir atimtų ją nuo manęs, neduok D, kaip kokie norvegai...

Tas mėlynių periodas - neišvengiama adaptacijos prie gyvenimo laive dalis, kaip ir jūrligė, kuri pradžioje dažną pakankina. Jūroje, kai laivą supa, o kartais stipriai - nori nenori į kažką atsiremsi stipriau, atsitrenksi, o įsibėgėjęs pasistabdysi mažiau maloniais būdais ir organizmo kampais.
Jeigu jūrligė pirmą parą jūroje dažniausiai praeina - savęs žymėjimas gali užtrukti ir savaitę, ir kiek ilgiau. Man truko visą pirmą mėnesį, nes lengvi keliai - ne man. Anglai sako - įgauti "sea legs" - tai, manau, ne vien apie jūrligę, bet ir apie mokėjimą judėti laivo mažose erdvėse jūros padiktuotu ritmu. Pamažu išmoksti pasilaikyti įsitvėręs visur esančių ranktūrių, išmoksti skaityti laivo siūbavimo ritmą ir žengti žingsnius tada, kai saugu. Žemėje, svečiuodamasis namuose, kur laiptų yra, tu lipsi jais atbulas, veidu į laiptus, nes taip įpratęs. Buriuotojo požymis, nieko nepadarysi. Tegul juokiasi tie, kas jūros nežino.

Trijų taškų taisyklė, kaip banaliai tai skambėtų. Dvi kojos ir viena ranka laivui - viena ranka tau. Dvi rankos ir viena koja laivui - viena koja tau. Gali ta laisva koja ausį krapštytis, ar nosį - bet jei vieną koją pakėlei - reiškia, dvi rankos tvirtai įkabintos, o viena koja - ant denio.
Pamiršai taisyklę - še tau mėlynę. Bet, kai esi mazochistas, kas tolygu buriuotojui - nejokia ne problema.

large_180_2A69B38FBF5AB73A31411654D38CABB5.jpg

Posted by gramas 08:26 Archived in France Comments (1)

Viduržemiai. Cote d'Azur pigiau

Cote d'Azur, arba Prancūzijos Rivjera yra prancūzų rojus, kurį jie sau sukūrė. Niekas prancūzams to rojaus ant lėkštelės neatnešė, bet jie žinojo karta iš kartos ką daro ir ko nori iš šio žemės ant kranto lopinėlio. Taigi, čia saulė, šilta jūra, kalnai, jaukūs senamiesčiai ir atsileidę, be įtampos ir besiilsintys žmonės iš visų pasaulio kraštų. Kitaip sakant, čia rojus, o šiandien ir jau beveik savaitę mes esame jo svečiai.

Kalbant lietuviui suvokiamais kurorto vertinimo matais - čia yra Palanga ir Nida kartu sudėjus, bet po maždaug 300 metų nuo šiandien, jei visą tą laiką investicijos galėtų lietis laisvai.

Mes čia todėl, kad Cote d'Azur yra Viduržemio jūros jachtingo Meka. Ką mes matom nuo savo jachtos? Visi vaizdai - už milijoną. Tuos miljonus sumoka krante, kalno šlaituose kaip kregždžių prilipdytų vilų laimingi savininkai, ar išblizgintų viešbučių klientai, o vistiek vaizdu džiaugiamės mes, savo b/jBillabong atsibastę iš biesai žino kur. Vėjo kryptis pasikeitė, jachta ant inkaro pasisuko kitur - ir turime vaizdą už jau kitą milijoną... Ką dar matom nuo jachtos - tai nepaprastai skaidrus vanduo. Stovime 7 m gylyje, o visas dugną uždengęs žolių kilimas su visa gyvybe jame - lyg žiūrėtum į akvariumą savo svetainėj.

Šiuo metu esame tirštai aptūpti įvairiausių katerių, jachtų ir super-jachtų. Inkaruotė pilna, nes dienai čionai suplaukia šeimos, porelės ir draugų kompanijos iš aplinkinių uostų. Turškiasi, plaukioja SUP'ais, kajakais, topless grožoulės deginasi ant denių kiaurą dienelę, o vakarop visi kelia inkarus ir grįžta į uostus. Tada įlanka ištuštėja, lieka nakvoti tik tokie pat jūriniai valkatos kruizeriai, kaip mes.

Kad to dienos balagano išvengti, kelias dienas iš eilės po pusryčių laive sėdam į valtelę ir birbiam į krantą. Pradžių pradžia buvo Villefrache sur Mer. Įvardinčiau tris aiškius "must see" Villefranche:

1. Citadelė. Tvirtovę pastatė Savojos kunigaikštis 1560m, kad ginti visą įlanką nuo priešų, kurių netrūko. Villefranche įlanka yra pati giliausia visoje Pietų Prancüzijos pakrantėje, todėl daug kas ją norėjo matyti kaip karinio laivyno uostą. Labai stipriai suprojektuota citadelė tuos norėtojų norus atšaldė. Buvo labai įdomu vaikštinėti po tvirtovę ir bandyti suprasti fortifikacijų projekto autoriaus sukurtus gynybinius privalumus. Kaip sienų konfigūracija, vidinių kiemų, vartų, bokštų ir šaudymo angų išdėstymu sukurtos mirtinos skerdyklos užpuolikams, tuo pat numatant ir vietas įgulos šeimų būstams, kareivines, aikštes, parkus ir gėlynus taikos metui. Šiandien tvirtovė pilnai funkcionali - joje įsikūrusi miesto valdžia, policijos nuovada, teatras ir kino salė po atviru dangum, viešbutis, koplyčia, muziejai ir Volti skulptūrų galerija. Volti galerija būtent ir yra tas "must see", nes visa kita pamatysit, kol jos ieškosit. Galerijos ekspozicijoj daug gražių moterų aktų - daugiausia bronza ir plastika. Nepamirškit palypėti ant sienų ir senovinių pabūklų lafetų, kad nufotografuoti tuos fantastiškus vaizdus į miestą, įlanką ir Cap Ferrat iškyšulį.
large_172DF1B3B1010A788101D3F2CA9A8056.jpg

2. Koplyčia žvejų uoste. Grįždami iš citadelės, užeinate į šalia žvejų uostelio esančią koplyčią ir pasidžiaugiate jos vidaus puošyba. Žinoma, vidutinis statistinis turistas į bažnyčias ir katedras eina tik iš reikalo, nes esi turistas ir turi ten bent trumpam užeiti. Nes taip reikia. Čia, Pietuose, užėjęs dar gali netgi šiek tiek atvėsti. Kai atvėsti, pamaldumas kaip ir praeina, tai pėdini toliau, toks jau ne belenkoks, o toks kiek padvasintas turistas beesąs.
Tai va, Villefranche žvejų koplyčia yra keliom galvom aukščiau už 90% bažnyčių, į kurias kaip turistai ėjote atvėsti. Ji visai mažytė, ją lengva praeit nepastebėjus. Tačiau cvekas tame, kad miestelio valdžia 1957m koplyčią dekoruoti atidavė žymiam dailininkui Jean Cocteau. Sako, va, Kokto - tau mūsų bažnyčia, iš lauko nieko nejudini, kad miesto vaizdui nepakenkt, o iš vidaus - paišyk ką tik nori. Kokto ir pripaišė to, ką norėjo. Respect Kokto už savitą ir laisvą požiūrį į religiją, Biblijos motyvus, meną ir patį Villefranche miestą. Jis kreidelėmis, pastiprintom vašku, sukūrė tokį meno šedevrą koplyčios viduj, kad katalikų bažnyčia galėtų rimtai pasvarstyt, ar tokių įdomesnių ir nedavatkiškų erdvių kūrimas nebūtų kelias bažnyčiai, ieškančiai ir nelabai randančiai takelio į žmonių širdis. Šioje mažytėje koplyčioje Dievo kelis kart daugiau, nei Klaipėdoje iškeltų bažnyčių šaltuose ir tuščiuose mūruose, sakyčiau.
Be abejonės - čia ta bažnyčia, kurioje man su Lolita teko tiek džiaugtis ir stebėtis, tyrinėjant menininko fantazijos vingius Biblijos motyvais. Atpasakoti neįmanoma, teks jums patiems nuvažiuoti ir pamatyt. Prie kiekvienos sienos stovi nedidelis aiškinimo stendas keliomis kalbomis. Pažiūri freską, po to skaitai tekstą, tada vėl pažiūri freską - ir tada arba garsiai juokiatės, stebitës autoriaus išmone, arba išvis liekat be žado, stiliuje "na, bet kaip šitaip sugalvot?!" Vienžo, nevaržykit savęs.
large_1646DAEB94B79129A6E9B020CCB741EF.jpg

3. Unikalios dengtos gatvės. Jei kelionių vadovai sako, kad unikalios, tai turbūt taip ir yra. Aš, tiesą pasakius, niekur kitur tokių irgi nemačiau. Matyt, tikrai unikalios. Manau, kad viskas galėjo būti taip: miestas statėsi, kaip ir visi viduramžių miestai, kaip chaotiška siaurų gatvelių raizgalynė. Pirmam aukšte žmonės laikė ožkas arba asilus, o šeimos gyveno antrame, trečiame ir gal aukščiau. Atsidarai langą, o ten - kaimyno svetainė. Sakai, Žan-Pjerai, kaimyne, ar tavo asilui labai svarbu saulės šviesa? Žan-Pjeras - Nežinau, einu paklausiu. Grįžta po kurio laiko, sako Antuanai, manau, kad mano asilui dzin. Tai va, Žan -Pjerai, ar nepadarius mums perdengimo virš mūsų namų pirmų aukštų ir taip nepasididinti savo namų?
Taip ir atsirado tuneliai vietoj įprastų gatvių. Žemės miestų plėtrai nėra, nes iš vienos pusės jūra, iš kitos kalno siena. Tai užsidengė keletą gatvių, kol susigriebė, kad to nereikėtų daryti, kad visas miestas tamsoj nepaskęstų.
Šiandien labai egzotiška tomis gatvėmis-tuneliais paklaidžioti, ypač kai žinai, kad kitur tokių nelabai pamatysi. Sako, kad karų metu vietiniai subėgdavo į tuos tunelius nuo apšaudymų slėptis.

Visa kita Villefranche - panašiai kaip kitur. Butikai, kavinukės, restoranai, midijos, austrės ir vynas, žynocia... Kas krenta į akis - rusų labai daug čia. Ne, jie čia maisto buldozeriais netraiško, bet stropiai kemša parmezanus už abiejų žandų. Joke'as - ne, ne alkanieji rusai čia, kurie Iskanderai, o tie, kur superjachtos ir otkutiūras su naftos kvapeliu. Patikėkit, rusų jachtos tikrai super, kartais mega - nes niekam kitam "pakazucha" čia nėra tiek svarbu.

Sekantis "must see" yra Monakas. Laivą paliekate ant inkaro Villefrache, valtelę parišate prie miesto krantinės. Nelįsti su savo guminuke į žvejų uostą. Aš buvau, metaliniu trosu ir spyna prirakinau savo tūziką prie žvejų krantinės žiedo. Kai grįžau, mane pasitiko jauni žvejukai ir ramiai paaiškino, kad sekantį kartą kirps trosą. Kai paklausiau, ar mano tūzikas sukėlė problemų ir kad galiu už stovėjimą sumokėti - paaiškino, kad mokėti nereikia, bet valtelėms vieta yra prie miesto krantinės. Todėl tūzikus rišam, o ne rakinam prie miesto krantinės. Ten visi kruizeriai savo guminukių pulkelį palieka, jie ten susipainioja per dieną, tai kai reikia saviškį išpinti, gali tektu du-tris svetimus atrišti ir vėl saugiai pririšti. Jokių spynų dėl patogumo ir todėl, kad čia niekas vieni iš kitų nevagia, kaip keista nebūtų.
OK, tai, sakot, Monakas... Sėdat į traukinį ir už Eur3 išlipat Monake, Monte Carlo. Pasižiūrit visą spindesį ir blizgesį, ko gero didžiausią pasaulyje plaukiojančių pinigų ir "Look at me" koncentraciją marinoje, paslampinėjate parkais, aplankot kazino, pietaujate kavinių gatvėj ir važiuojate traukinuku namo, t.y. į laivą. Must see, bet kad įspūdis būtų labai labai - tai nežinau. Gražu, sutvarkyta, išdailinta ir turtinga - tai labai.
large_17A7D196F59CC88806A5B7163F6120F4.jpglarge_17A8D4DEFF91DB2FD025F01DDAA8ECA2.jpglarge_17A9E6899B63A945CBA96DC7157432CA.jpg

Kitas "must" yra Nica. Nica nunešė širdį. Superinis miestas, labai atsileidęs, be streso, švelniu turistų melžimu pulsuojantis senamiestis, pasakiška didelio miesto klasikinė architektūra, be konflikto su modernu. Labai geros savijautos miestas, pagal nuotaiką rasi ir Promenade des Anglais erdves ir jaukias senamiesčio aikštes, nedickus restoraniukus ir prospektus su parkais ir šešėliuotom pievelėm siestai, fontanais ir t.t.
Irgi traukinukas iš Villefranche už Eur1.30, arba mažutis autobusiukas už Eur1.5. Didesnis miesto autobusas kalnų serpantinais neišsuktų, todėl 80 maršrutas yra mažas. Pamatai pakeliui vilų rajonus ir tai, kad visi, įlipantys į autobusiuką, garsiai sako vairuotojui ir keleiviams Bon Jour.
Nuo galinės 80-to stotelės - maršrutas 7 į centrą, išlipti ties marina. Maždaug ties viduriu Promenade Des Anglais - sukti dešinėn , per turgelio arkas išeisit į senamiestį. Nicoje visko daug, miestas didelis, kiekvienas sau ras tai, kas kabina. Į Nicą teks dar sugrįžti, ji per puiki ir didelė vienos dienos vizitui. Modernaus meno muziejus, Šagalo galerija-muziejus, Matiso muziejus.
large_17DB64F107D952B21605B23AD88E85BD.jpg

Panašu, užstrigom Villefranche, nes šiandien relakso, saulės, jūros ir šiokių tokių laivo švarinimo ir tvarkymo darbų diena, o ryt ir poryt - Kanai ir Antibai.
Traukinuku, nes papigei. Gyvenam laive, tas nieko kaip ir nekainuoja. Maistas Prancūzijoje kiek brangiau, bet kad labai kokybiškas, tai viskas ok. Kavinėse, restoranuose jau viskas kainuoja gerokai rimčiau, bet jei ne kasdien - tai bala nematė, biudžetų nelaužo.

Cruising info, gal kam pravers.
Villefranche Sur Mer - rekomenduojama inkaruotė, jei norit prasinešti per pakrantės kotazūrus pigiau. Gylis nuo 4 iki 13m, priklausomai kur rasit tarpelį tarp kitų laivų. Dugnas - žolių Posidonia laukai, labai reti smėlio laukeliai ir šiek tiek akmenų. Gali pasupti, nes einantys į/iš Nicą keltai duoda bangos, praeinantis Mistralis irgi gali jūrą sukelti. Įlanka gerai pridengta nuo vyraujančių vėjų, atvira tik S. Tinka Mistraliams išlaukti. Atvykti rekomenduojama apie 9-10 val. ryte, kai ten nakvoję kruizeriai bus jau inkarus pakėlę, o dienos poilsiautojai dar neatplaukę. Nuo maždaug 11 val. ryto iki 18 val. čia bus pilna katerių ir jachtų, labai didelių, šiaip didelių ir mažų- iš visokių monakų ir nicų atgriuvusių pasidžiaugti saule, jūra ir vaizdais. Inkarus meta bet kaip, iš pradžių man atrodė, kad bus daug katastrofų, bet viskas išsisprendžia lygiai. Dauguma dienos poilsiautojų lieka laivuose, stebi situaciją ir laivų niekas čia nedaužo.

Inkaruotės Koordinatės ant foto.
large_175A9A4C9790C3CD491FB16D0AE0919B.jpglarge_175C76F7AC77917B5EE0ACB4406AED21.jpglarge_175D6603F876BD154D1E188E263B8AFF.jpglarge_1760357707738317FA72C8316849E9D7.jpg

Posted by gramas 23:45 Archived in France Comments (0)

Viduržemiai. Prancūzo problema? Ne, niekada.

large_180_1C2CB6E2FAE3E076F8F1A3B5398C3E7C.jpg

Vaikštinėjom Ajaccio senamiestyje abu su Lolita, kai kitoje įlankos pusėje pradėjo lyti su visais griaustiniais. Vėjas link miesto, aišku kad liūtis judės link inkaruotės, kur esame palikę laivą. Man užslenka kažkoks negeras neramumas, labai noriu kuo skubiau sugrįžti į laivą. Čia, pietuose, prieš liūties frontą nuo kalnų gali smogti posmarkis škvalas, galintis sujaukti reikalus inkaruotėje.

Visą dieną laivai sukiojosi vien ant grandinės svorio, praktiškai jos neištempdami visu išleistu ilgiu. Pats esu kažkada (Porto Pozzo, Sardinia) matęs savo paties inkarą per kelis metrus nuo laivagalio, nors grandinės buvo išleista apie 35m. Visi tie metrai gulėjo išsirangę kaip gyvatė 4m gylyje. Per maźai vėjo, kad ją įtempti.
large_90_1BCEEF11024163907CCD56C7B5308563.jpg

Pūstelėjus vėjui, mažesnės grimzlės ir lengvesnis laivas pajudės greičiau už sunkų ir gali pradėti lipti ant kito laivo, dar prieš pilnai įsitempiant grandinei. Kitas dalykas - stuktelėjus škvalui, inkarą gali pavilkti ir vėl yra pavojus laivams susidurti.

Sakoma, kad inkaravinas - ne mokslas, o menas. Suprantu, kodėl taip sako. Yra per daug kintančių faktorių, kad viską vien skaičiavimais įvertint, dažniausiai reikia veikti ekspromtu, vertinant esamą situaciją, sąlygas ir pasiremiant vien savo patirtimi. Taip pat, kaip kvailai tai beskambėtų, remiesi ir spėliojimais apie tai, kur galėtų būti kitų laivų inkarai ir kur tie laivai atsidurs, kai rimčiau užpūs.

Dažniausiai, stodamas ant inkaro, išleidžiu 5 kartus tiek grandinės, kiek turiu gylio toje vietoje, kur guldau inkarą. Kitaip sakant - santykis 1:5. Jei stipriai pučia, ir su banga - santykį didinu iki 1:7. Tada didžioji dalis grandinės guli ant dugno ir solidžiu savo svoriu veikia kaip bangų energijos amortizatorius.

Šiandien stovime 11m gylyje, su 50m grandinės. Daugiau jos duoti nenoriu, nors nekenktų. Jei stipriai papūs, tie inkaro triume likę 25m yra mano draudimas.

Valtele artėdami prie Billabong, jau matome kad situacija visai įdomi. Visai netoli mūsų laivo, iš priešvėjinės pusės - užkritęs didelis metalinis katamaranas su dieduko ir bobutės įgula. Jie akivaizdžiai sunerimę, mojuoja rankelėm mums ir aiškina, kad mes pavilkom savo inkarą ant jų. Mes pavilkom savo inkarą prieš vėją? Tai čia kaip? Aišku, jie jau pamiršo, kad inkaravosu pusdieniu vėliau už mus, išmesdami savo kablį per arti nuo mūsų laivo, kad duoti grandinės bent 50m , kas yra minimumas šitam 11m gyliui. Jie grandinės tada davė ženkliai mažiau, kad per daug prie mūsų neprisispausti. Dabar, išsigandę galimo škvalo, jie išleidžia papildomai grandinės - ir ima lipti ant mūsų.

Čia jiems įsijungia labai prancūzams būdingas "problem solving" algoritmas:
1. Ar aš turiu problemą?
2. Jei taip, ar galiu apkaltinti ką nors kitą?
3. Va čia prancūzui visada Taip, be jokių išimčių. Algoritmo pabaiga.
Mįslingas gūžtelėjimas pečiais, šiek tiek skėsteliant nuleistas rankas. Lūpų kampus tuo metu nuleisti žemyn, galvą galima šiek tiek kryptelėti į šalį.
Padirbėkit prieš veidrodį, jei į čia keliausit - pravers.
large_180_1BF5E68C902D69D00C9461AA9FF2A15D.jpg

Aš matau, kad tas diedelis su bobute plaukioja kruizeriais visą gyvenimą, net tą katamaraną tikriausiai pats dar jaunystėj pasistatė. Aišku, kad jis žino, jog mano laivo prieš vėją užvilkti negalėjo, kad jis pats ant mūsų užkrito, kai dar vėjo nesulaukęs, papildomą grandinę išleido. Bet aš žinau, kad jis prancūzas, todėl automatu - nekaltas savo šventumu, kaip pana Marija. Jie abu blaškosi savo kokpite, ploja delnais per šlaunis (gal Polinezijoj išmoko?) ir gagena apie mus, prieš vėją lipančius ant jų laivo. Aš irgi galėčiau blaškytis bei gagenti, bet galiu ir nesiblaškyt. Galiu išleisti daugiau grandinės, galiu įjungti variklį ir savo grandinę ištiesti, taip atsitraukdamas nuo jų laivo. Bet tada atsidursim kiek per arti kito didžiulio katamarano, šįryt čia atsistojusio svečius išleisti. Be to, tokios isteriškos kaimynystės mes nebenorim.

Užvedame Billabong variklį, vyniojame grandinę. Grandine prisitraukiu prie pat tų isterikų, tiek, kad turiu varikliu atgaline eiga išvilkti savo inkarą iš po jų laivo. Gali kiek tinkamas svaigti apie inkaravimo taisykles ir etiketą. Šiuo atveju teisus tas, kas rėkia garsiau.

Išsimetame savo inkarą kitame inkaruotės kampe. Atsistojame tik iš antro karto, nes prieš pat nuleidžiant inkarą, kita prancūzų įgula, esanti aukščiau prieš vėją, ima rodyti, kad maždaug ten yra jų grandinė. Kai žmonės tai rodo - privalai tikėti, tokia taisyklė ir inkaruotės etiketas. Tas, kas užsiinkaravo anksčiau už tave, gali rodyti ką tik nori, bet privalai tikėti. Todėl keliam savo kablį vėl, slenkamės į šoną ir jau tada tvirtai įkertam savo inkarą į dugną.

Tas lauktasis ir bijotas škvalas taip ir neateis, iš liūties gausim vos kelis lašus. Užtai vaivorykštę pamatysim be galo ryškią - ir ne vieną, o dvi.

Bus dar viena rami naktis ant inkaro.
large_180_1C1A72B80B11F7957EC99AAFA112C425.jpg

Posted by gramas 03:48 Archived in France Comments (2)

Viduržemiai. Anties drama

Čia, Fiumicino (Italija) centre esančioje Darsena Traiano marinoje, vyksta nuolatinė drama. Maždaug tuo pat laiku vaikučius išsiperėjo stambūs jūriniai kirai ir antys. Kiriūkščiai jau gero broilerio dydžio, bando pakilti, daug sportuoja, sparčiai stambėja, bet vis dar vaikiškai kvaili ir apšepę pilkom plunksnom, kaip tikri paaugliai. Todėl tėvai juos stropiai prižiūri, vis numeta po snapu kokią žuvies maitą, kad jaunimas užlestų. Šiaip kirai linkę gyventi kolonijomis, turi savo teritorijas ir jas gina. To niekaip nesupranta antys ir bando plaukioti ten, kur joms atrodo, kad yra arba daugiau maisto, arba šiaip dėl pramogos. Tos pramogos retsykiais baigiasi tuo, kad suaugęs kiras taikliu smūgiu nukerta antį. Tada vėjas ir bangos tą buvusią antį atneša prie mano laivo, kad ir aš galėčiau ją apžiūrėti. Toks, va, birdwatching su greita mirtimi.

Iki šiol atnešė dvi. Pirmoji buvo patelė, kurios negyvą kūnelį po mariną vis sekiojo pusaugis ančiukas. Toks jau praaugęs ančiukas, mokantis pats žoles pačepsėti - atrodė, kad neprapuls ir vienas, bet po kurio laiko prisiplakė prie kitos šeimynėlės ir viskas su juo bus ok. Kitas atplukdytas mano apžiūrai kūnas buvo spalvingo gaigalo, kurį dar mačiau plaukiantį link kirų kolonijos, kai dar labai gyvas atrodė. Pačio untežudystės momento nemačiau, bet po lygiai poros minučių tas pat gaigalas jau suposi ant bangų tolyn nuo kirų kampo marinoj - aukštielninkas, kulnais tiesiai į dangų.
large_B49ED07799C4DD03E2256DF8ACCAC457.jpg

Bendravimu su antimis aš čia neapsiriboju. Private deal su marina padariau 8 dienoms. Jonas neseniai išskrido namo, po dviejų savaičių plaukiojimo kartu. Prasilėkėm visai neprastai. Nuo Alghero, Sardinijos vakariniam krante, per vasarinį Rojų netoli Asinara rezervato. Bonifacio sąsiauryje gavom audros, bet laiku pasiekėm saugią inkaruotę. Po to persimetėm į Korsiką, suplaukėm visą jos Rytinį krantą iki Bastia. Iš ten kirtom Tirėnų jūrą iki Elba salos, po to iki Italijos, pakrante iki Romos (Fiumicino). Pasivažinėjom pora dienų į Romą. Teisingai sako Jono filmuko herojus - taip ir yra - Visi keliai veda į Romą. Bet, tėvai, kai nori iš ten išeiti - vienos spūstys!
Roma yra super, visas tas istorinis paveldas ir dabartis su juo nesipykstanti, tai daro įspūdį. Bet tos minios turistų žudo. Ir tas nuolat ir visur spiegiantis Paasmaaatrite na pravo...
large_90_E7918F4AD6814BF572E6F41462356EB8.jpglarge_90_E796A317C61AA6569475D2484639CAEB.jpg

Su Jono išskridimu irgi nuotykį pasidarėm. Reisas 19.50. Iš laivo išėjom apie 14.00. Sakau, einam papietausim kur nors mieste, paskui žiūrėsim, kaip į tą aerouostą nuvažiuoti. Gal kokią rūbų parduotuvę rasim, džemperį ar megztinį Jonui nupirksim, nes atvykus į Vilnių, bus šaltoka. Papietauti gavosi visai teisingai, su parduotuvėm - lomas, t.y. siesta. Sakau, nusipirksi ką nors aerouosto parduotuvėse, ten tikrai dirbs, einam autobuso ieškoti. Teoriškai, lyg ir yra - bet praktiškai - laukti pora valandų. Vietiniai sako, kad aerouostas vos už poros kilometrų. Bet kad terminalai už kokių penkių, ir kad nueisi tik ratais lankais šalia greitkelių, nes kitaip nėra kaip - to, žinoma, nepasakė. O mums laiko iki skrydžio - juk marios dar, miestelio gatvėm slampinėti nesinori. Dabar nesiimu pasakyti, kuris protulis pirmas pasakė, kad aij, ką jau čia - laiko turim, einam pėsti. Bet kitas, ne mažiau saliamonas, tikrai sutiko. Tai ir išėjom. Nuo kavinės iki baro, vis kokos ar espresso užsimesdami, visai smagiai mes išėjom. Baigėsi miestelis, prasidėjo bambukų krūmynai apie greitkelį, o romantika baigėsi. Reikia pasakyti, kad tą rytą į jachtos stiebą kėliausi virve, su alpinisto įranga. Prisitrauki kojas, pasikeli korpusą su specialia sistema. Ir šitaip sprindis po sprindžio vis į viršų, o lempas sutvarkius ir rangoutą patikrinus - sprindžiais žemyn. Su korpusu nieko, bet kojos gavo tiek mankštos, kad išėjus į laukus prie +35C su nulis vėjo, jos man ėmė nenorėti niekur eiti. Sakau, tuoj sutranzuosiu aš mašiną. Nestoja niekas, bijo dviejų keistų tipų iš bambukų miško. Visai kaip Lietuvoj, blemba, bijo. Taip ir atėjom į ten, kur ėjom, pėsti. Pakeliui dar užėjom keistų keistenybių ekspo. Biesas žino, ar čia italai savo prisisukusį Orvydą turi???
large_E7946A02B07EC8B70D85FAF9EFB379BF.jpglarge_E7AECE83ABDA74F9D644BC94E225C2EB.jpglarge_E7B0CCAE0C8072D271AFCFB62EDAC62F.jpg
Jonas išskrido, o į laivą grįžau taksi. Ilgai taksistas pyko ir burbuliavo, kad kur vežti pasakiau tik jam pajudėjus. Važiuoti jam tik kelis km, o juk paskui vėl į didžiausios eilės galą stotis... Nieko nepadarysi, sakau, tavo darbas toks.

O vakar ryte aerouostą išvis uždarė, nes degė netoliese esantys pušynai brūzgynai. Matyt, piktasis taksistas savo bloga aura užkūrė, nekitaip... Virš galvos nuolat ūžė hidroplanai, semiantys vandenį iš jūros ir lekiantys išpilti ant gaisro. Komerciniai skrydžiai atnaujinti tik vakarop, galima tik įsivaizduoti, kiek nepatenkintų žmonių buvo susigrūdę aerouoste. Šiaip lėktuvai čia kyla kas pusę minutės, be pertraukų, galima sakyti...
large_B4876176AA3B1A705602E9C7FBC609AF.jpg

Kai Jonas išvyko, kažkaip vienas pasijutau grįžęs į uostą, bet laivo darbai netruko dienas surikiuoti ir nuotaikas sureguliuoti. Tuo labiau, kad už 3 dienų atskrenda Lolita ir draugų pora, laivas turi būti paruoštas kelionei. Darbų buvo daug. Dujos perpiltos iš Campingaz'o balionų į Billabong amerikoniškus, kas reikia nuvalyta, išskalba, išsiurbliuota, nušveista ir nudažyta. Prasivedžiau spinakerio brasus, pasitikrinau kaip veikia viršun užtraukiama spinakerio kojinė. Variklio skyrius sutvarkytas, kuras pakabinamam valtelės varikliui parvežtas. Dviračiu ištyrinėtos apylinkės, mezgu ryšius su vietiniais laivų remontininkais, deruosi, medžioju pasiūlymus laivo žiemojimui krante.

Jau stengiuosi didesniu ratu apeiti vietinį gastronomą, nes ten yra sumontuotas pilstomo vyno savitarnos skyrius su cisternomis, sklidinomis puikiausio vyno po Eur1,68 už litrą. Labai bloga vieta. Jaučiu, kad tas skanusis Sicilietiškas raudonasis ir vietinis baltas, ypač atšaldytas - mane gadina ir tolina nuo jūros, bando pririšti krante. Antra vertus, kai reikia dirbti plieskiant gerokai virš 30 - nuo vandens ir neatsigeri, o nuo pašaldyto vyno - kažkaip net negirtėji.
large_E7C5C84A04C89F90EA9DDE96F7EAFF7F.jpg
Fiumičinas - tai miesteliokas su non-stop Jūros švente. Akcija vadinasi I Love Fiumicino. Kas vakarą krantinėje vyksta mažųjų aludarių festivalis, su išstatytais bravorais ir barais, atrakcionais ir fast-food'inėm šėryklom, pramogom, blizgalų prekybom, o centrinėje scenoje - vietinių žvaigždžių koncertas-konkursas. Su žiuri, vertinimais, aptarimais, sponsoriais - kaip priklauso. Ekrane, atlikėjams scenoje dainuojant ar šokant, sukasi jų klipai, pasirodymų nacionaliniuose konkursuose ir projektuose medžiaga, o likusiu laiku - renginio sponsorių reklama. Jei kam reiktų statybos firmos, kondicionavimo ir kanalizacijos ekspertų, užpildyti tonerio kasetę, naujo dviračio ar sliekų žvejybai - sakykit, žinau kur gauti. Jei reiks padainuot ar pašokt - tiek jau to, irgi sakykit, po 3 dienų stebėjimo, jau, manau, sugebėčiau repertuarą pavaryt ir pats. Kas įdomu - koncerto programa kasvakar beveik tokia pati, bet publikos visada yra. Gal kad nemokamai, bet šiaip jie čia labai daininga ir artistiška tauta, jau kai lipa ant scenos - dažniausiai žino, ką daro... Fejerverkai tik savaitgaliais, paprastom dienom užteks ir spragintų riešutų. Įdomi atrakcija miestelėnams - savaitgaliais aptveriama vienas parkingų, kad neįsileisti auto, išstatomos kėdžių eilės. Ant angaro sienos pakabinamas didžiulis ekranas ir vakarais rodomi senoviški itališki filmai. Žavu.

Perkant šviežias midijas iš angliškai nekalbančios pardavėjos dar gaunu saują petražolių. Centų už žoles atsisako griežtai. Daug kas čia nekalba angliškai, bet su visais susikalbam. Pasakom, parodom vieni kitiems kas kur yra, ko norim ir kaip ką gauti... Jie čia labai į klientą, ne, kad labiau į bendravimą ir žmogų orientuoti, nes kai paaiškėja, kad neturi man reikiamos jachtos detalės, pardavėjas kantriai aiškina ir paišo schemą, kaip man nuvažiuoti į konkurento parduotuvę, nes ten turėtų būti tai, ko man reikia.
I Love Fiumicino.

Tai viskas lyg ir gerai būtų, tik tų ančių gaila. Ir plaukti jau vėl niežti plaukai - krante man gerai, bet 8 dienos prisirišus vienoj vietoj yra kiek per daug.
Naujas planas yra nuo Romos grįžti į Korsiką, iš ten kilti į Provansą, kurio jau pasiilgau.

large_E7C3E6A3EFC2BB6C38663C8EA0290354.jpglarge_90_E7B6C9B6CF4E09876C3DE406ECF4A566.jpglarge_E7B43B15024CF0F107A5344DB389F5D9.jpglarge_E7B2C71FFFB44AF904EACAB090DAA2DA.jpglarge_90_E798ED69E3A6CE3B8BD49DC535B16798.jpg

Posted by gramas 05:00 Archived in Italy Comments (4)

Viduržemiai. Spaghetti su bakštagais

large_90_BEAAB516CD418B2416A5E9122E6F59DB.jpg

Deja, šiskulinarinis įrašas ne supermamoms ir šeimininkėms, o tik buriuotojams, ir tik tiems, kas įsikirs apie ką čia kalba. Nes aš pats tokį bakštaginį pojūtį įgavau visai neseniai, kai pakabinau dar vieną stakselį ant stiebo ir pradėjau mąstyti - nuluš jis, tas mano stiebas, ar ne. Iki tol - buriavau sau patenkintas vien su genuja ir grotu, bet va kipšas sugundė kuterinį laivo rangoutą išmėginti.

Visiems kitiems - ne buriuotojams - mažai ką, o tai ir nieko čia nesuprasit, bet labai nesigraužkit. Kiekvienas būkit ekspertu savo žinių lauke ir dalinkit savo profesinę šviesą kaire ranka, o po to dešine tiems, kam josios reikia. Jiejie bus dėkingi.

Jau kuris laikas žinojau, kad tai teks padaryti, bet atidėliojau tiek, kiek buvo įmanoma. Galų gale pakabinau tą stakselį ant vidinio štago, prasivedžiojau jo šotus, viskas atrodo gerai, bus galima plaukti išbandyti. Ankstesnis laivo savininkas buvo įrengęs bakštagus plaukimui su stakseliu pavėjiniais kursais, taip vadinamus Running Backstays. Pasatų zonoje dažniausiai plaukiama su dviem stakseliais, peteliške, paramstant juos spinaker-giku ir stakselio giku - tokiu whisker pole, nemūsiškai. Kad mažiau klapsėtų, laivui leidžiantis ir kylant ant bangos... Tačiau ankstesnis laivo savininkas sakė, kad stakselis ant vidinio štago labai pasiteisino ir priešvėjiniais aštriais kursais ir ypač audringu metu, kai genuja suvyniojama visai.

Tai va, žemiau - šliupo konversija į kuterį for Dummies ir man.
Recepto pavadinimas - spaghetti su bakštagais.

Pradžiai pasiruošiame patiekalo ingredientus. Reikia vieno vidinio štago, pageidautina pareinančio į stiebą lygiagrečiai forštagui. Tada genuja ir stakselis nevogs vėjo vienas nuo kito, liks vietos jam normaliai atsiremti į abi bures. Ant Billabong vidinis štagas kabinasi į stiebą ties viršutine zalingų pora. Stacionarus, tvirtas, o ne nusegamas su pelikanu vidinis štagas.
Kažkaip man atrodė, kad jeigu štagas įrengtas gamykloje, pagal laivo projektą, tai stiebas turėtų būti paskaičiuotas ir stakselio sukeliamai apkrovai. Čia, viduržemiuose, matau nemažai kuterinių jachtų, plaukiančių be bakštagų visai. Bet lygiai tiek pat kuterių yra su bakštagais, teisybės dėlei teks pripažinti. Tą visą atrodymą ir mano dvasinį komfortą suvartė Vilius, savo "no-no" stakseliui ant baby-štago be bakštagų. Atseit, ant bangos stiebas įsilinguos per daug ties vidinio štago tvirtinimu į stiebą, o be "kontros" , duodamos bakštagais, ta ciklinė apkrova gali ir triokštelėti stiebą kaip kokteilio šiaudelį. Vilius sako - nebent pas tave stiebas super tvirtas, tada gal ir apseitum be bakštagų. Neegzistuoja mano buriavime super tvirtas stiebas, nes kai užvaro gerai vėjo ir bangos - viena iš mano smagiausių pramogų - stebėti vantus, ar kuris ne per laisvas, ar, neduokdie, išvis nenutrūkęs. Turėk tu maxi stiprų stiebą, bet jis versis, jei apkrova į rangoutą vantus nulups. Taigi - per stiprus stiebas man neegzistuoja, jie visi man įtartini... Todėl dar pora papildomų taškų, atvedančių apkrovas nuo stiebo į denį, atrodo visai skaniai.

Taigi, turim vidinį štagą. Stakselis šiuo metu užsegtas ant štago, bet kartu su savo šotais sukištas į sandėliavimo maišą, kad saulė negraužtų. Jis atrodo štai taip.
large_90_BEC82254A7C812200282C49ED0B9C988.jpg

Po to reikia metalinių bakštago trosų. Jų tvirtinimą prie stiebo tegul įrengia rigeris, kuris žino, ką daro, kai stiebą nuleidinėsit žiemai. Vien varžtu prisukti kilputę ir į ją įsegti bakštago trosą nebus gerai.

Reikia virvagalio, kuris rišamas prie apatinio bakštago troso galo ir per blokelius tas virvagalis ateina į kokpitą. Pavadinkim jį, tą virvagalį, bakštago lynu. Jis - tai toji storesnė virvė.
large_BE8A02C40B59A65235D13EC7B2AD7F36.jpg

Ir dar reikia prieskonių, t.y. bakštago atotampos, kurios pagalba nenaudojamas bakštagas pritraukiamas prie lejerio stovo, kad netabaluotų kaip koks nelabai potencialus. Čia matosi atotampa, toji dryžuota virvė.
large_BE8BC232EBDA63B848530D7B8091FFAE.jpg
Visokias sudėtingas bakštagines blokų sistemas su atskirom gervėm palikim sportininkams, mums, kruizeriams, reikia kuo paprasčiau.

Viską paruošiame, surišame ir pravedame, plieskiant negailestingai Sardinijos saulei.

Ir Voilà!

Va, šitaip atrodo bakštago lynas kokpite, kai nenaudojamas, t.y priluptas ta dryžuota atotampa prie lejerio stovo. Atotampa pervesta per lyno stabdį, žargonu - stoporą.
large_BE84FC37EC4ADC070FFB54B739E32F3D.jpg

O šitaip atrodo bakštagas, kai jis dirba - laiko stiebą, kad šis nenulūžtų. Atvestas į kokpitą per du blokelius išilgai borto, o bakštago lynas kokpite įtempiamas ranka ir tvirtinamas ant pleištinės klampės. Nors gali prilupti ir šalia esančia gerve, nes ant jos tuo metu stakselio šoto nebus.
large_BE8ED085F1BB2EDE104B9069E99F3388.jpg

Tobulėti yra kur, tie mazgai ant bakštago troso apatinės kilpos estetikos duoda tikrai ne kažką, bet recepto išbandymui jūros sąlygomis - tiks. Tobulinsim vėliau, jei pasiteisins.

Šitaip ant denio atsirado dar po dvi virves kiekviename borte, o čia jų netrūko ir prieš tai.

Visiškas spaghetti. Bet su bakštagais.

large_BF3546CBD87DDD3E2B09932BBEE6A83D.jpg

Posted by gramas 10:31 Comments (2)

Viduržemiai. Gervės ieško namų

Besikuisdamas jachtos podėliuose, iš visai retai naudojamos triumo kertės iškėliau dvi senas gerves. Veikia gerai, bet modelis senas, be virvės fiksavimo ir nuvedimo žiaunos. Išmesti lyg ir gaila, bet žinau, kad pats jų tikrai nenaudosiu. Lyg ir reiktų jų atsikratyt, nes vietą laive užima, o dar svoris, kurį vežti reikia.

Barlow. Australia. 25 dydis

Vienos plastikinis žiedas kiek įtrūkęs, bet remontuojama - galima plastiku užlituoti, parinkus šiaudo spalvą, pašlifuoti ir atrodys vėl gerai.

Gal kas Lietuvoje jų norėtų? Gal kas seną jachtą atkėlinėja, gal tokios senoviškos gervės tiktų? Man už jas pinigų nereikia - naujas šeimininkas apmokėtų tik pašto išlaidas, arba už registruojamą bagažą avialinijai - lyg tai Eur 40,-
Įduočiau parvežti kam nors...

Rašykit į mail2billabong@gmail.com iki šio sezono pabaigos jos bus ant Billabong, po to mesiu lauk.

large_14A15837C14EC41CB306C82088103D3E.jpglarge_14A34E8AA4E850449C1D4ACEFE93423C.jpg

Posted by gramas 04:27 Archived in Italy Comments (0)

Viduržemiai. Per plauką nuo mirties, bet liko gyvas

large_EAEA1035C75BD69A336509FB02CCDE39.jpg
Gal reiktų sakyti "per špykį", o ne per plauką. Nes mano sulankstomas dviratukas plaukų neturi visai, o špykių visas pilnas. Tačiau šianakt į vyko drama, kurios metu aš ramiausiai miegojau. Tuoj papasakosiu.

Šiuo metu gyvenu ant laivo, saugiai pririšto Fertilia marinoje, Sardinijos šiaurės vakarų kampe, Alghero priemiesčiuose (40*35.485N / 008*17.245E). Karšta čia, visada apie +30 vidurdienį, kartais daugiau.

Pastebėjau, kad mano protas pereina į vieno smegenų pusrutulio taupymo režimą, kai karštis sukyla virš 30C. Śiaurietiškos sistemos apsauga tokia, kaip pas delfinus. Gali tai dienai būti prisiplanavęs visokių darbų dar iš ryto, bet kai saulė užpleškina, vienas mano pusrutulis atsijungia ir viskas vyksta trumpo plano režimu. Vakar pakabinau stakselį ant vidinio štago, prasivedžiau jo šotus. Burę pakėliau, pasibandžiau kaip forma ant vėjo, nuleidau, sukišau į burmaišį, specialiai pasiūtą sandėliavimui ant štago, burės nenukabinus. Dabar turim nebe bermudų šliupo, o kuterinį laivo apiburinimą, kaip kruizeriui ir priklauso. Viskas - jau su saule zenite, kai nuo karščio net vaikščioti norisi šiek tiek pritūpus. Bet darbas turi būt padarytas. Karšta, svilina, aišku, pristerlioji tuo kremu nuo saulės, bet kad jį prakaitas per pirmas 10 min nuplauna.

O tada tik - ping- ir vienas pusrutulis, atsakingas už mano vidinę discipliną ir tolimesnių dienos darbų planą (kajutės palangių šveitimas kampiniu šlifuokliu ir dažymas) atsijungia ir pereina į poilsio režimą. Nieko neperspėjęs pereina. Likęs aktyvus pusrutulis nieko geriau nesumąsto, kaip ištraukti laivo dviratį, išlankstyti jį į transporto priemonę ir išvažiuoti į didelį miestą. Tipo, oro srautas atgaivins sistemą. Dabar jau mes žinom jūsų oro srautą. Visai durnas pusrutulis pasitaikė, nes visa Sardinija šiuo paros metu eina pasivolioti pokaituko, t.y. siestos.
large_EB04FD0FDE113B92F53AAC57749FE5A7.jpg
Tik vėliau paaiškėjo, kad buvo pas jį slaptas planas - šiek tiek pamynus, vis stabtelėti pakelės baruose ir susileisti po alaus bokaliuką. Šitaip bokalas po bokalo, jiems tuoj pat iškrentant lašais per odą, bet atgal į galvą nemušant, netyčia kažkokiame užkampyje, neliestam turistų, suradau Marine Diesel Workshop su visokių mechaninių variklinių gėrybių parduotuve. Vos nuo dviračio nenukritau iš džiaugsmo, buriuotojui čia lobis. Taigi filtrai, tepalas ir dalys tris kart pigiau bus, nei perkant miesto marinos parduotuvėj už posh kainas. Čia ir užsibuvau.

Gavau daug complimenti nuo ponios, pardavinėjančios filtrus ir tepalą - dėl savo kariškos kuprinės. Manau, ji pati po karjeros armijoj, nes ir verslas vyriškas ir angliškai kerta, ir bendravimas/laikysena dar tokia, ir žino puikiausiai, kur koks skyrius ir kaip toje kuprinėj atsidaro. NATO modelis, todėl ir žino. Juokiasi ji, kai pati man parodo paminkštintas kuprinės petnešas, kiaurai pilnas mano prakaito - ir šitai ji žino.

Tai va, parmynęs namo į laivą, prisegu savo dviratuką prie vandens ir elektros kolonėlės, bet galinis ratas lieka šiek tiek išsikišęs į pravažiavimą. Naktį kažkas ir skynė į tą ratą, nes šiandien radau galinį purvasaugį perlenktą ir dviračio kojelę deformuotą. Tačiau mano dviratis, nors ir prirakintas, priešinosi ir gynėsi kaip tikras vyras - ant purvasaugio liko automobilio dažų žymės. Nebūčiau pririšęs, žiūrėk, dar būtų nusivijęs ir įvykdęs teisingumą. Tiek to vargo - atlanksčiau tą purvasaugį, kad ant rato nekristų, ir viskas piki. Ar čiki? Gal čiki-piki.

Šiandien tas rimtas ir atsakingas, bet karščiui jautrus pusrutulis vėl išsijungė vos tik išplovus kajutės kilimą. Palangės tai vis dar nedažytos, matafaka... O man taigi vėl ant dviračio ir į didelį miestą.

Juk žinojau, kad lengva nebus...

large_90_EAF315C2F9EC403DA1E94285E5A6DDB9.jpglarge_EB2415C9ED06AEEF9949DB2CD8F125CE.jpg

Posted by gramas 09:05 Archived in Italy Comments (5)

(Entries 76 - 90 of 257) « Page 1 2 3 4 5 [6] 7 8 9 10 .. »